Durys 2022 07 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 LIEPA / Nr. 7(103)

Opera-triptikas „Neringa“ – visiškai nauja nacionalinė opera, gimusi pajūryje.

Romualdo Budriūno nuotr.

Dailininkų J.Bučmytės ir A.Krajinsko „Neringai“ sukurto scenovaizdžio akcentas.

Neringa – A.Pilibavičiūtė, Žynys – E.Dauskurdis. Nerijaus Jankausko nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas

2022 liepa / Nr. 7 (103) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – 6-ojo „TheAtrium“ festivalio spektaklio „Audra“ (rež. A.Serra, Italija) akimirka. Alessandro Serra nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Egidijaus Jankausko nuotr.

Kompozitorius A.Remesa: vertinkime savo miesto istorinę praeitį

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos piliavietėje bus pristatyta kompozitoriaus, pranciškono pasauliečio Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjera. Teatralizuotu oratorijos pastatymu besirūpinantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras juo atvers antrojo Klaipėdos festivalio programą ir paminės miesto 770-ąjį gimtadienį. A.Remesa Klaipėdos miesto kultūriniam gyvenimui paskyrė brandžiausius 40 kūrybos metų, o 24-iose pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti jo muzika garsina ir Klaipėdos, ir visos Lietuvos vardą.

Žaneta SKERSYTĖ

Pranciškonišku keliu

– Kas jus paskatino pasirinkti pranciškonišką kelią?

– Muzika. Kad ir kaip būtų keista, pranciškonų muzikos kultūra labai erdvi, tarp

pranciškonų pasauliečių buvo nemažai profesionalių kompozitorių.

Kalbant apie muzikinę pranciškonų kultūrą, pasakytina, kad kaip ir kitos krikščioniškos vienuolijos, taip ir pranciškonai įnešė savo indėlį į Europos muzikos kultūrą. Tai liudija didžiulis pranciškonų muzikos archyvas Asyžiuje (Italijoje), Šv. Pranciškaus bazilikoje. Pranciškonų kronikų teigimu, muzika su dideliu entuziazmu buvo priimta vienuolynuose. 1287 m. Salimbeno pranciškonų kronika

rašė apie žymų pranciškonų menininką Henriką Posaną, talentingą giedojimo mokytoją, paskirtą pranciškonų provinciolu Graikijoje: „Jis sugebėjo ypač gražiai rašyti bei iliustruoti knygas gaidomis ir įvairiais giedojimo ženklais. Rašė giesmes ir pats joms akompanavo. Buvo geras giedotojas, turėjo tokį galingą ir skambų balsą, kad jo pripildydavo visą chorą. Pats grojo smuiku, sukūrė daug sekvencijų ir giesmių.“

Pats šv. Pranciškus Asyžietis buvo giesmių kūrėjas (bene vienintelis šventasis). Tomo Celaniečio teigimu, šventojo plunksnai priklauso Dievo šlovės ir švč. Mergelės Marijos sveikinimai.

Pranciškonai, būdami ištikimi meno globos ir senoms mecenavimo tradicijoms, ir dabar globoja menines įstaigas, muziejus, meno galerijas, koncertų sales, turi savo chorus bei orkestrus, rengia festivalius.

Pranciškonai negali lygintis su tėvais benediktinais grigališkojo choralo ir muzikos teorijos darbų srityse, tačiau ir čia yra įnešę savo indėlį. ►

Apsukus istorijos ratą

◄ – Esate vienas iš Lietuvos pranciškonų pasauliečių ordino atkūrimo iniciatorių ir pirmasis vadovas. Jūsų paties, kaip pranciškono pasauliečio (br. Jeronimas OFS), veiklos barai itin platūs, tad turbūt geriausiai galite papasakoti, kaip mūsų miesto gimtadienis susijęs su pranciškonais?

– Pranciškonų kaip meno ir kultūros mecenatų tradicija Vakarų Lietuvoje menama nuo XIII a. vidurio. Norime šito ar ne, visa Klaipėdos istorija susijusi su pranciškonais. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Henrikas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–1263), prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau anuomet palaikė ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos Šv. Mikalojaus parapijai. Taigi Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai, statydami šventyklą? Deja, šito nebepavyks sužinoti, tačiau tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo karalystę mūsų gražioje Vakarų Baltijos pakrantėje. Apsukus 770 metų istorijos ratą, lyg ir vėl atsiduriame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą – nešanti prisikėlimo įvaizdį ir aureolę.

Gyvename gražiausiame Lietuvos mieste prie Baltijos jūros, prieškario europiečių neretai vadintu „Šiaurės Venecija“. Miestą kuriančių žmonių širdys ir protai dovanoja bendruomenei materialinę ir dvasinę gerovę. Jie įaudžia į savo miesto sielą gilias dvasines tradicijas. Prisiminkime, kokia iškili Klaipėda buvo prieškariu. Miestas apėmė vos trečdalį dabartinės teritorijos, tačiau čia buvo 11 maldos namų, bažnyčių su puikiais vargonais, choriniu giedojimu. Prieškariu čia veikė simfoninis orkestras, atlikdavęs net Ludwigo van Beethoveno simfonijas.

Galima tik pasidžiaugti, kad šiuolaikinių pranciškonų iniciatyva Klaipėdoje gimė naujas dvasinis ir kultūrinis centras – Šv.

Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčia, o su ja ir brolių pranciškonų globojamas naujas dvasinės, psichosocialinės pagalbos centras onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Argi tai ne prisikėlimo požymis?

– Papasakokite plačiau, kokie buvo XIII a. vidurį siekiančios pranciškonų misijos Lietuvoje tikslai?

– Žinoma, kad pirmasis į Lietuvą įžengęs pranciškonas buvo saksų provincijolas Jonas iš Piancarpino. Kaip popiežiaus Inocento IV pas totorius siųstas diplomatas ir pasiuntinys jis su dviem broliais 1245 m. perėjo Lietuvos žemes, tačiau lietuvių genčių tąkart nesutiko. Pirmasis lietuvių žemėse apaštalavęs pranciškonas buvo Henrikas iš Liucelburgo. Tas pats popiežius Inocentas IV 1247 m. paskyrė jį vyskupu Žiemgaloje, o 1250–1263 m. –Kuršo vyskupu. Šiai vyskupijai taip pat buvo priskirtos ir lietuvių žemės, o apaštalavimo darbe, kuriam jis vadovavo iš Rygos, padėjo ir pranciškonai minoritai iš Rygos konvento. Popiežius jį buvo paskyręs Lietuvos valdovo Mindaugo globėju: krikštijo ir globojo jo šeimą, 1253 m. dalyvavo jo vainikavime Lietuvos karaliumi. Pranciškonai Bertoldas ir Henrikas tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sekretoriais ir patarėjais (žr. „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1993 m. Nr. 3–4). XIV a. pabaigoje pranciškonų ordino vienuoliai ruošė Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Jogailą bei visą lietuvių tautą krikštui. Galima manyti, kad tada pranciškonams Lietuvoje buvo rodoma nemaža pagarba, sparčiai augo vienuolynai ir bažnyčios, o tai nulėmė, kad 1530 m. buvo įsteigta nepriklausoma Lietuvos pranciškonų provincija. XIX a pranciškonų vienuolija buvo viena gausiausių Lietuvoje, turėjo 60 vienuolynų.

Būdami ištikimi savo ordino neturtingųjų švietimo tradicijoms, pranciškonai šalia savo vienuolynų Lietuvoje statė seminarijas, gimnazijas ir pradines mokyklas. Lietuvos pranciškonų istoriko, tėvo Vinco Viktoro Gidžiūno teigimu, pranciškonai buvo ne tik pirmieji Lietuvos krikštytojai, bet ir lietuviškos raštijos pradininkai, švietėjai.

Jie atidarė pirmąją mokyklą prie Vilniaus Arkikatedros, dirbo patarėjais, sekretoriais, vaikų auklėtojais Lietuvos didikų dvaruose

(žr. V.Gidžiūnas OFM, „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1948 m.). XVIII a. pabaigoje Lietuvos teritorijoje veikė maždaug 100 pranciškonų įsteigtų švietimo įstaigų, kuriose viena iš svarbiausių disciplinų buvo muzikinis lavinimas. Kaip žinome, pats šv. Pranciškus Asyžietis (~1181–1226) buvo giesmių kūrėjas – vienas iš nedaugelio šventųjų. 1224 m. pabaigoje, jau gavęs stigmų dovaną ant La Vernos kalno, jis sukūrė žymiąją „Saulės giesmę“ (kitaip dar vadinamą „Kūrinijos giesme“) ir mokė brolius ją giedoti. Kartu su broliais jis giedojo liturgines giesmes pagal lotyniškus tekstus, jam priskiriami pirmųjų kalėdinių giesmių sukūrimo nuopelnai. Šv. Pranciškaus biografo Tomo Celaniečio teigimu, šventojo plunksnai taip pat priklauso Dievo šlovės ir švč. Mergelės Marijos sveikinimai, o šv. Bernardinas Sienietis jam priskyrė dar du kūrinius – „In foco l’amor mi mise“ ir „Amor di caritate“. Jau 800 metų kasdien pranciškonų vienuolynuose ir pasaulietinėse kongregacijose, taip pat ir Lietuvoje, įvairiomis pasaulio kalbomis skamba giedama šventojo menininko kūryba.

Buvo giedama, muzikuojama

– Apskritai muzikai pranciškonai visuomet teikė ypatingą reikšmę. Kaip tai pasireiškė? – Nuo XIV a. naujai steigiamuose pranciškonų vienuolynuose Vilniuje (1321), Lydoje (1394), Ašmenoje (1398), Kaune (1400), vėliau Kretingoje (1602), Tytuvėnuose (1613), Telšiuose (1624), Dotnuvoje (1701), Klaipėdoje (1784) ir daugelyje kitų skambėjo, buvo kuriama ir užrašoma lietuviška (be abejo, ir lotyniška bei kitokia) sakralinė, o kartais ir liaudies muzika. Visuose vienuolynuose buvo sukauptos didelės bibliotekos (librarijos), kuriose buvo nemaži muzikos skyriai. Gausi pranciškonų muzikinė literatūra buvo ne tik saugoma ir archyvuojama, bet ir atliekama, propaguojama, dauginama, populiarinama.

Buvo giedama ir muzikuojama tiek pranciškonų vienuolynuose, tiek už jų ribų – per atlaidus šventoriuose, devintinių (Dievo Kūno šventės) procesijose, miesto gatvėse ir aikštėse viešai atliekant šv. Kalėdų, šv. Velykų ir kitas misterijas. Pranciškonai – pirmieji kalėdinės prakartėlės ir Kryžiaus kelių (kalvarijų) propaguotojai Europoje, juos pradėjo populiarinti ir Lietuvoje, sudaryda-

Ištikimi švietimo misijai

mi prielaidas ir galimybes lietuviškų kalėdinių ir kalvarijų giesmių įvairovei pasireikšti. Pažymėtinas ir pranciškoniškasis Kristaus kančios mąstymas, kuris lietuvių tautoje įsikūnijo Graudžių verksmų pavidalu. Jie yra atliekami dažniausiai gavėnios metu (trijų dalių formos, kiekvieną dalį sudaro skaitinys, giesmė, rauda ir skundas). Muzikos srityje pranciškonams buvo keliami dideli reikalavimai, todėl nenuostabu, kad, stodami į pranciškonų ordiną, jaunuoliai laikė lotynų kalbos ir giedojimo egzaminus.

Su procesijomis, jungiančiomis poeziją, vaidybą ir muziką, lietuvius pirmą kartą supažindino pranciškonai bernardinai, rengdavę procesijas ir patys jose dalyvaudavę. Tie patys pranciškonai bernardinai į pamaldas žmones pradėjo kviesti varpais. Taip pat bernardinų dėka pirmosiose krikščioniškose Lietuvos bažnyčiose suskambo tikinčiųjų bendruomenės giedamos giesmės. Dar XV a. bernardinai ragindavo tikinčiuosius giedoti, sakydami: „Kas gieda – dvigubai meldžiasi.“ Pranciškonų istoriko V.Gidžiūno teigimu, „anuo metu bernardinų bažnyčiose giedamos giesmės daugiausia buvo pačių jų sukurtos“. Žmonės pradėjo bažnyčiose giedoti prieš mišias ir po jų, prieš pamokslą ir po jo, procesijose ir maldingų kelionių metu. 1482 m. popiežiui Sikstui IV leidus švęsti Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventę (gruodžio 8 d.), Vilniaus bernardinai ėmė rengti šventei pritaikytus spektaklius, kurie, galimas dalykas, buvo palydimi muzikos. Remdamiesi istorine medžiaga, kad Lietuvos bernardinai pamokslus skelbdavę ne tik lotynų, bet ir lietuvių kalbomis, galime manyti, jog spektakliai ir vaidinimai, skirti viešai auditorijai, buvo atliekami lietuvių kalba.

Pažymėtina, kad pirmojo LDK bažnyčios vargonininko vardas taip pat yra siejamas su pranciškonais. Istorikas Stephenas Christopheris Rowellas mini 1468 m. Vilniaus pranciškonų konvente tarnavusį vargonininką Petrą (Piotr). Tai vienas seniausių liudijimų apie vargonininkus Vilniaus bažnyčiose ir apskritai Lietuvos muzikos istorijoje. Vėlesniuose šaltiniuose yra minimas dar vienas pranciškonų vargonininkas –Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje 1699 m. tarnavęs Sebastijonas Raukas. Pranciškonai turėjo ir savo vargonų statytojų bei meistrų. Žymiausias iš jų – Vilniaus pranciškonų bernardinų meistras Mikalojus Jansonas (Nicolaus Jantzon, 1720–1791), pastatęs

vargonus Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustijonų), Šv. Teresės, taip pat Tytuvėnų, Kurtuvėnų, Linkuvos, Troškūnų bažnyčiose. Pranciškonų ordino nariais yra buvę ir nemažai profesionalių kompozitorių. Vien tik trečiajam pranciškonų ordinui (tretininkams) priklausė Giovanni da Palestrina, Charlesas Gounod, Ferencas Lisztas, Edgaras Tinelis, Ignazas Mittereris.

Pirmieji vargonai

– Muzikinės kultūros Klaipėdoje pradžia taip pat sietina su pranciškonais?

– Kalbant apie Klaipėdą, deja, kol kas patikimų istorinių faktų turime mažai, bet galima teigti, kad čia muzikinės kultūros pradžia sietina su pranciškonų vyskupo

H.Liucelburgiečio veikla Kurše. Esu įsitikinęs, kad pirmieji vargonai Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei datuojama oficialiuose Lietuvos muzikos istorijos darbuose. Tokią prielaidą keliu po nuodugnių Lietuvos pranciškonų muzikinės kultūros studijų, kurių išvadas apibendrinau mokslinėse publikacijose. Todėl, remdamasis istoriniais dokumentais ir savo argumentais, pateikiu rimtą hipotezę, kad Lietuvoje pirmieji vargonai pasirodė ne 1408 m. Vilniuje, o apytikriai 1250 m. Klaipėdoje. Manyti, kad vyskupas, minėtu laikotarpiu įkūręs Klaipėdą ir pastatęs Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, neturėjo kad ir nedidelių kilnojamųjų vargonėlių, – portatyvo ar pozityvo, – būtų nerimta.

turiu pasakyti, kad čia turime puikius austrų firmos „Reger“ trijų manualų vargonus. Jie ne tik skirti liturgijai bažnyčioje, bet ir terapijos, akustinės estetikos tikslams. 12 tonų sveriantys, apie 16 000 vamzdžių ir vamzdelių turintys, itin spalvinga tembrų, registrų palete pasižymintys vargonai savo galimybėmis peržengia kuklias liturginės funkcijos ribas. Tai liudija nuolat čia rengiami koncertai, festivaliai.

Bendradarbiauja su teatru

– Klaipėdos publikai taip pat esate žinomas kaip ne vieno kūrinio didelėms atlikėjų pajėgoms autorius – nuo 1987 m. pagal Edmundo Kelmicko eiles parašyto „Paprasto Requiem“, 1991 m. sukurtos oratorijos „Šv. Pranciškus Asyžietis“ iki septynių simfonijų, iš kurių naujausia –2018 m. vasarą Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pristatyta simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“. Šios ir ankstesnių simfonijų premjeras atliko Klaipėdos muzikinio teatro solistai, choras ir orkestras, diriguojami Stasio Domarko. Papasakokite plačiau apie jūsų ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą su šiuo teatru. – Mūsų bendravimas prasidėjo 1985 m., kai tuometėje Klaipėdos liaudies operoje buvo pastatyti mano pirmieji sceniniai kūriniai –vienaveiksmė opera „Pakeisti širdį širdimi“ ir baletas vaikams „Raudonodžių vadas“. Vėliau ėmėme glaudžiai bendradarbiauti su ilgamečiu teatro vadovu ir dirigentu, maestro prof. S.Domarku, kuris dirigavo visų mano septynių simfonijų premjeras.

Šiandien Klaipėdoje matome augantį Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną ir brolių pranciškonų globojamą onkologinį centrą su puikia miesto visuomenės dvasiniams poreikiams skirta koplyčia. Ši ypatinga erdvė, turinti idealią akustiką, jau yra tapusi prestižine dvasinės muzikos renginių vieta, tenkinanti miesto šviesuomenės dvasinius, intelektinius poreikius. Būdamas pranciškonų vienuolyno Klaipėdoje vargonininku,

Simfonija Nr. 1 „Universitas“ (1996) buvo skirta Klaipėdos universiteto gyvavimo penkmečiui. Ją Klaipėdos muzikiniame teatre surengtose iškilmėse atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko. Vėliau 1996–1997 m. man teko asmeniškai dalyvauti orkestro gastrolėse Olandijoje, kur geriausiose Amsterdamo koncertų salėse surengtuose koncertuose pagal olandų dirigento Pierre’o Schuitemakerio sudarytą programą buvo atliekami ir mano simfoniniai kūriniai.

2000-ųjų išvakarėse, minint krikščionybės 2 000 metų jubiliejų ir dalyvaujant vyriausiems Lietuvos dvasininkams, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo atlikta mano ►

Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios.

◄ ketvirtoji simfonija „Ecce homo“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams. Specialiai šiam jubiliejui sukurtą kūrinį (beje, vienintelį Europoje) atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, Klaipėdos muzikinio teatro mišrus ir Klaipėdos kamerinis chorai. Kūrinys pakartotinai buvo atliktas kitais metais šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną, spalio 4-ąją, Kretingos pranciškonų vienuolyno Viešpaties Apreiškimo švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Kompaktinėje plokštelėje išleistas kūrinio įrašas sulaukė populiarumo tarp Europos ir Lietuvos dvasininkų.

2004 m. diriguojant S.Domarkui Klaipėdos muzikiniame teatre nuskambėjo mano penktoji simfonija „Atradimai“, kurią atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras.

2011 m. užbaigiau šeštąją simfoniją „Prisikėlimas“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir dviem solistams. Dviejų dalių kūrinyje rėmiausi nežinomo autoriaus grigališkojo choralo velykine sekvencija „Victimae

paschalis laudes“, datuojama X–XII a. Simfonijos premjera sutapo su mano 60-mečiu ir kūrybinės veiklos 40-mečiu. Premjerą ir dar tris mano simfoninius kūrinius XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncerte „Bravo, Maestro“ Nidos amfiteatre (2011-08-14) atliko Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, vokalines partijas lotynų ir aramėjų kalbomis dainavo teatro mišrus choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), solistai Danutė Petrauskaitė (sopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas), dirigavo S.Domarkas. Antroji simfonijos premjera įvyko Pakutuvėnų pranciškonų vienuolyno koncertinėje erdvėje „Angaras“ festivalio „Pakūtos dozė“ metu (2011-0820). Po septynerių metų tie patys atlikėjai į pasaulį palydėjo ir jūsų minėtą mano septintąją simfoniją (2018-08-19). Septynių dalių simfonija, sukurta Švč. Mergelės Marijos septynių džiaugsmų pranciškoniško rožinio pagrindu (liturginis tekstas lietuvių, lotynų,

aramėjų kalbomis) ir skirta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Žolinės) iškilmėms, užbaigė XXI festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

Miesto įkūrimo versija

– Kuo ypatinga ką tik jūsų sukurta oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, kuri bus atlikta per 770-ąjį Klaipėdos miesto gimtadienį?

– Oratoriją, vėlgi susidedančią iš septynių dalių ir įžangos, atliks Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupė, mišrus choras, solistai (diskantas, sopranas, tenoras ir baritonas), mušamųjų grupė, solo instrumentai –smuikas, violončelė, birbynė ir elektroninis klavišinis instrumentas. Libreto autorius –Klaipėdos pranciškonų vienuolyno vyres-

„Muzika – mano gyvenimo būdas, lydintis nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą, arba, kitaip tariant, sakralumo dimensiją“, – sakė kompozitorius A.Remesa.

Egidijaus Jankausko nuotr.

nysis br. Benediktas Jurčys OFM. Pagrindiniai oratorijos veikėjai – Kuršo vyskupas Henrikas Liucelburgietis, pilies komtūras, Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas iš Zaino ir Mėmelė, t. y. senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą. Oratoriją pradės teatralizuota eisena iš laivo, atplaukusio į Klaipėdos uostą, piliavietės link. Ten atviroje erdvėje bus atliekamas kūrinys. Žinoma, dar galimi pakeitimai, bet laiko liko labai mažai. Kūrinyje nesiekėme tiksliai išlaikyti istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, norėjome pateikti žmogiškąją, „suromantintą“ miesto įkūrimo istorijos versiją. Oratorijos pabaigoje bus skaitomas miesto įkūrėjo, vyskupo H.Liucelburgiečio testamentas.

siurrealizmo idėjos

– Kaip apibūdintumėt skiriamuosius savo kūrybos bruožus? Kaip, turėdamas tiek įvairios veiklos, sugebate neapleisti kūrybos?

– Galima sakyti, kad sakralinė ir bažnytinė muzika mane lydi jau 50 metų. Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla susijusi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį „Paskutine vakariene“, bet tai buvo slaptas pavadinimas. Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizmo idėjose slypinti intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą – už garso.

– Bene ryškiausias siurrealizmo pavyzdys jūsų muzikoje – miniatiūros fortepijonui „Stigmos“?

– Stigmos – tai žaizdos, kurias šv. Pranciškus gavo kaip žyminį antspaudą, aukščiausio atsidavimo Kristui ženklą. Įkvėptas šios istorijos, parašiau miniatiūrų ciklą fortepijonui, kuris staiga išpopuliarėjo. Prieš 20

metų kūrinys buvo įtrauktas į Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso privalomąją programą. Atlikėjai išvežiojo kūrinį po visą pasaulį ir jis dabar skamba plačiai. Aš nesu pianistas, bet „Stigmų“ sėkmė – įrodymas, kad dvasinis kūrinio krūvis byloja pats. Kartą manęs paklausė: kur slypi kūrinio populiarumas, kur ta magija, kaip sukurti potencialiai populiarų kūrinį? Manau, kad atsakymas slypi dvasingume. Dvasingumo grožis – tai neprasiskleidusios rožės grožis. Visada smalsu, kas slypi žiedo viduje. Šiaip ar taip, kompozitoriui nekurti – tai nekvėpuoti.

Sakralumo dimensija

– Ar tikėjimas – svarbiausias jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis? Iš kur dar semiatės kūrybinių impulsų ir idėjų?

– Gerbiu amerikiečių kompozitorių Charlesą Ivesą, parašiusį kūrinį „Neatsakytas klausimas“. Dažnai jo klausausi. Kad ir kaip atsakyčiau į šį klausimą, būčiau netikslus. Muzika – gyvenimo būdas, lydintis mane nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą arba, kitaip tariant, sakralumo dimensiją. Yra daug filosofų, skirtingai atsakančių į šį klausimą. Levas Tolstojus yra pasakęs, kad jeigu pasaulis staiga žūtų, būtų gaila vienintelio dalyko – muzikos. Japonų išmintis teigia, kad muzika – tai meno forma, per kurią žmonės bendrauja su Aukščiausiuoju. Taip pat yra sakoma, kad jeigu nori ką nors sugadinti, pabandyk tai nusakyti žodžiais. Taigi muzika man – ir viskas, ir niekas arba tiesiog egzistencijos forma. Muzika skirta žmogaus ir Dievo bendrystei.

Kalbant apie žmogaus ir Dievo santykį, dvasingumas man visada lieka pirmine muzikos kategorija. Bažnytinė muzika nuolatos kinta, sakralinė – taip pat. Vieni ieško grynai liturginės muzikos – tos, kuri atliekama išimtinai bažnyčioje, kiti ieško sakralinės muzikos, kuri skamba koncertų scenose. Dar kitiems įkvėpimo šaltiniu tampa kokia nors sakralumo apraiška, – pavyzdžiui, Šventojo Rašto eilutė, – įkvepianti tiesioginės informacijos neperteikiantį instrumentinį kūrinį. Tai tam tikras dirgiklis, sukuriantis intelektinį foną, atmosferą.

Mano pasirinktas kūrybos stilius neprograminis, dirbu labai intuityviai. Žaviuosi kompozitoriumi Olivier Messiaenu, kuris man yra vienas didžiausių dvasinės muzikos korifėjų, konceptualiai derinęs intelektą su sakralumu, atradęs unikalų šių dedamųjų junginį. Savo kūryboje stengiuosi derinti tikrąją, autentišką tikėjimo raidę, ištakas, trykštančias iš pirmųjų katakombų krikščionių, bandydamas suteikti jai šiuolaikinį, intelektualų garsinį pavidalą. O.Messiaenas buvo vienintelis, kuriam pavyko taip giliai prasismelkti į liturgiją (juk bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis, nors tai dažnai neakcentuojama). Aš, kaip paprastas vienuolyno bažnyčios vargonininkas, bandau derinti šias dvi muzikos kryptis.

Gydomoji muzikos galia

– Negana to, daug dėmesio skiriate muzikos terapijai. 2000 m. Klaipėdoje įkūrėte Respublikinį muzikinės psichoterapijos centrą (RMPC), surengėte keturias respublikines konferencijas tema „Muzika ir kūryba psichoterapijoje“. Atskleiskite ir mūsų skaitytojams gydomojo muzikos poveikio paslaptis.

– Muzika tarsi lietus nuplauna nuo sielos dulkes. Ji turi galių nukelti į tolimiausią praeitį, sužadinti viltis apie ateitį, sustiprinti džiugesį ar liūdesį. Tačiau muzika veikia ne tik vaizduotę. Klausantis tinkamai parinktos muzikos, galima išgyti nuo nerimo, depresijos, atsisakyti asmenybę griaunančių priklausomybių. Kalbant apie muziką kaip garsų meną, pažymėtina, kad anglų kalboje žodis „garsas“ (sound) turi ir kitų reikšmių – sveikas, tvirtas, teisingas, logiškas, pagrįstas, patikimas. Sakoma, kad, pabuvus prie bažnyčios skambant varpams, galima išgyti nuo ligų. Jokios mistikos čia nėra, tik vienas kitas mokslo įrodytas faktas. Muziką sudaro garsai, kurių aukštis matuojamas hercais – virpesiais per sekundę. Na, o vibracija fiziškai veikia žmogaus raumenis ir vidaus organus.

Garso bangas ar virpesius ne tik girdime ausimis, bet ir juntame visu kūnu, todėl žmogų veikia ir negirdimi virpesiai. Ausimis girdime tik 30–40 proc. virpesių, visa kita priimame padais, visu kūnu. Esu vedęs terapijos užsiėmimus nuo gimimo negirdintiems žmonėms. ►

◄ Nors jiems buvo gal kiek sunkiau įsisavinti instrukcijas, terapijos poveikis buvo toks pat, kaip ir girdintiesiems. Pakartosiu, kad didžiausią sveikatinantį poveikį žmogui turi būtent sakralinė muzika, nesvarbu kokia. Kodėl? Juk tai pati archajiškiausia muzikos forma. „Kam švaistyti pinigus psichoterapijai, kai gali pasiklausyti mišių?“ – kažkada klausė džiazo kompozitorius Michaelas Torke’as.

Kitą savo metodikos elementą vadinu gamtos „įrėminimu“ muzika. Per muzikos terapijos užsiėmimus leidžiu gamtos garsų fonogramą, derindamas ją su gyva improvizacija fortepijonu. Muzikos terapeutas taip išreiškia savo didžiulę pagarbą gamtai. Pacituosiu daoizmo principą: „Gerdamas vandenį, prisimink šaltinį.“ Muzika pirmiausia kilo iš gamtos: žmogus norėjo pamėgdžioti paukščių balsus, upelio čiurlenimą, vėjo ošimą medžiuose. Gamtos garsai gydo savaime. Artumas gamtai iš dalies paaiškina ir gydomąjį klasikinės muzikos poveikį, įrodytą daugeliu tyrimų. Kodėl Stradivarijaus smuikas neįkainojamas? Todėl, kad jis pagamintas iš natūralaus medžio, jo tembrinė charakteristika artima upelio

čiurlenimui, bičių dūzgimui ir kitiems gamtos garsams. Daugelis kūrėjų rašė muziką, įkvėptą gamtos ar skirtą klausytis gamtoje – parke ar prie vandens, pavyzdžiui, G.F.Händelio „Vandens muzika“ ar W.A.Mozarto serenada „Mažoji nakties muzika“.

Manau, kad tapau muzikos terapeutu dėl pranciškoniškosios gyvensenos – siekio padėti artimui. Juk muzika išties gali padėti žmogui, sušvelninti depresiją, įtampą, pašalinti baimes, nuovargį, nemigą. Man pačiam teko išgyventi gilią depresiją, ir tuometis Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovas, jau šviesaus atminimo Algirdas Narinkevičius mane paragino: „Dabar žinai, kas yra psichinis skausmas, tad gali padėti kitiems.“

Sukūriau gydomųjų programų, su jomis dirbau daugiau nei 20 metų, pasisėmiau patirties psichoterapijos srityje, studijavau specialiąją literatūrą ir pritaikiau visa tai Klaipėdos psichikos ligoniams.

Šiuo metu dirbu tik su onkologijos pacientais – savanoriauju pranciškonų globojamame onkologijos centre, taikydamas Bristolio universiteto onkologijos tyrimų mokslinio instituto programos rekomenduojamas metodikas ir muzikos terapiją, kuriai naudoju savo paties kūrybą. Šiuo metu ruošiuosi muzikinės psichoterapijos kursui Klaipėdoje apsistojusiems ukrainiečių pabėgėliams.

Savo laiko šeimininkas

– Pandemija atvėrė skausmingą tiesą –žmones slegia psichologinės problemos. Visuomenėje daugėja vienišų ir dėl to nusiminusių žmonių. Kur ieškoti paguodos? – Pirmiausia reikėtų paklausti – o kas tu esi, t. y. kuo tu save laikai? Vienas iš Antikos išminčių pasakė – duokite man atramos tašką ir aš apversiu pasaulį. Kai mes suprasime, kas iš tikro esame, gausime atsakymus į visus klausimus. Kiekvienas mūsų yra nepakartojamas, unikalus ir ateidamas į pasaulį atsineša dvi prigimtines teises: būti mylimu ir mylėti ką nors. Jei ko nors iš šių dviejų teisių negauname, jaučiame diskomfortą, psichologinį, psichinį skausmą, depresuojame. Būti savimi – svarbiausias žmogaus uždavinys. Užpildyti diskomfortą galima muzika, tikėjimu, pagalba artimam, kančią išgyvenančiam žmogui. Jei tavo atramos taškas muzika, keliauk šiuo keliu nesidairydamas. Kiekvienas mūsų privalo suprasti, kuriuo keliu reikia eiti, kadangi vieningo laimės recepto nėra.

– Ar randate laiko laisvalaikiui tarp gausių veiklų?

– Šiuo metu esu Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonininkas ir onkomuzikos terapeutas, oficialiai – bedarbis, todėl laiką galiu planuoti. Nuostabus jausmas, kai ne laikas tvarko, reguliuoja tavo veiksmus ir gyvenimą, o tu esi savo laiko šeimininkas. Pats pasakymas, kad „visiškai neturiu laiko“, rodo asmens netobulumą, nesugebėjimą adaptuotis socialinėje aplinkoje ir vertinamas, kaip rimtas trūkumas. Tikrą poilsį jaučiu tik harmonijoje su gamta, su vandeniu, man vanduo yra kažkas daugiau nei H2O.

– Klasikinė, rimtoji muzika pasiduoda ne kiekvienam. Gal jos klausytis reikia tinkamai nusiteikti?

– Galbūt suklysiu teigdamas, kad muzika pati pasirenka mus, o ne mes muziką. Dar niekas nepamilo muzikos prievartos būdu. Svarbu surasti savyje tylą ir paklausti savęs nuoširdžiai, kokios muzikos norisi klausytis. Neabejoju, kad gausime teisingus atsakymus. Galbūt neesminis dalykas populiarinti prievartos būdu vienus ar kitus žanrus (sovietmečiu muzikos įstaigose taip buvo daroma, kai kurie muzikos žanrai

buvo vertinami politiškai). Paprasčiausiai nusiraminkime ir savęs paklauskime – kokios muzikos man dabar reikia? Suprantama, tam tikra muzika reikalauja mentalinio išprusimo. Visa tai ateis savaime, jei tik būsime nuoširdūs su savimi.

Linkėjimai „miestauosčiui“

– Esame tikri, kad ir naujoji jūsų oratorija praturtins mūsų miesto, kurį kaip kūrybinga asmenybė viename interviu pavadinote ne uostamiesčiu, o „miestauosčiu“, kultūrinį gyvenimą. Save vadinate „kauniečiu tremtyje“, mat gimėte ir mokslus baigėte Kaune, paskui studijavote kompoziciją Vilniuje, o į Klaipėdą atvykote iškart po studijų ir štai jau beveik keturis dešimtmečius esate „miestauosčio“ gyventojas. Ko palinkėtumėte Klaipėdai jubiliejaus proga? – Klaipėdos miesto (ne uosto) kultūriniam gyvenimui paskyriau brandžiausius 40 kūrybos metų, o 24 pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti mano muzika skleidžia žinią apie Klaipėdą ir Lietuvą.

Visi žinome, kiek uostas svarbus valstybei: jis gerokai papildo valstybės biudžetą, yra svarbus strateginis taškas. Tačiau, su visa pagarba valstybės biudžetui, manęs žodis „uostamiestis“ nežavi, nes jis neatspindi realybės. Kodėl uostamiesčiais nevadinami tokie miestai kaip Hamburgas, Amsterdamas, Niujorkas? Jie taip pat turi uostus. Tėvas Stanislovas kartą akcentavo vizualines klaidas, kurias daro žiniasklaida, o ir visos Lietuvos žmonės. Pavyzdžiui, Palangos tiltas. Koks tiltas, jei jis nieko nejungia? Tačiau jį visi atkakliai ir toliau vadina tiltu. Taigi kultūriniu požiūriu man mieliau skamba „miestauostis“, nors, tai, žinoma, skonio reikalas.

Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau ne tik seniausiu, bet ir liberaliausiu dabartinės Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinių pervartų laikotarpį. Šiandien jai linkiu nevengti istorinės tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išklausyti skirtingų etninių grupių, bendruomenių, socialinių sluoksnių balsus, klaipėdiečiams puoselėti pagarbą vienų kitiems. Priminsiu Oscaro Wilde’o žodžius: „Geriau bloga taika nei geras karas.“ Pasidžiaukime, kad šiandien Klaipėdoje gyventi gera, būkime tikrais „miestauosčio“ piliečiais.

Milžinų opera mažoje kultūros saloje

Lietuvoje yra vieta, kur dera labai maži ir labai dideli dalykai. Ten vykstama dėl jaukių kamerinių patirčių, atsitraukti nuo miesto triukšmo. Atsipalaiduoti padeda jūros muzika, pušų ošimas ir kopų didybė, šalia kurių pats pasijauti lyg mažas smėlio grūdelis. Koncertai prie marių, kiemeliuose ar jaukiose bažnyčiose – Kuršių nerijos kultūros turistų kasdienybė. Ar gali didelis kūrinys – opera-triptikas „Neringa“ – rasti savo vietą mažoje kultūros saloje? 2021-ųjų rugpjūčio 14-osios vakaras įrodė, kad tikrai taip. Pasibaigus operos spektakliui nekilo abejonių – reikia daryti viską, kad 2022-ųjų vasarą jo įspūdžius patirtų dar daugiau tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Kuršių nerija“ klausytojų. ►

Ieva BUDRIŪNAITĖ

◄ Visiškai nauja nacionalinė opera – prabanga net ir didžiausiems šalies teatrams. Neringos miestui Lietuvos kultūros sostinės vardo metai tapo proga išplaukti į drąsesnius vandenis, pristatyti tai, ko šis kraštas dar nėra matęs ir kas būtų skirta tik jam. Didelė operos kūrėjų komanda atsispyrė nuo vieno tvirto pagrindo, turinčio daug kūrybinio potencialo. Juo tapo legenda apie Neringą, kurioje pasakojama, kad milžine užaugusi mergaitė, norėdama apsaugoti žvejus nuo audringos jūros bangų, prinešė daug smėlio, supylė kopas ir taip jiems sukūrė ramų užutėkį.

„Jūra“, „Kopos“ ir „Pušys“ – trys operostriptiko „Neringa“ dalys, kurias sukūrė trys skirtingi kompozitoriai. Pažvelkime į operą kitu kampu ir rasime dar vieną trejetą: tekstas, muzika ir vaizdas. Kaip libreto autorė, kompozitoriai ir dailininkai kartu ir atskirai nupiešė didingą operos paveikslą? Koks jų santykis su kitais operos kūrėjais, šiuo kraštu ir legendomis apskritai?

Loreta Narvilaitė:

Šiam kūriniui priklauso būti Neringos žemėje. Jį rodant kituose miestuose, juolab akademiniame teatre, uždarose patalpose, būtų ne toks stiprus įspūdis.

Daugumai Neringa yra trumpalaikė atostogų stotelė, tad ir jos pažinimas lieka paviršutiniškas. Tik čia gyvenantieji ir kuriantieji gali mums padėti ją suprasti nuodugniau.

„Labai džiaugiamės, kad šios operos libretą parašė vietinė gyventoja, žinanti visus legendos ir šio krašto istorinius, kultūrinius akcentus, puikiai tekstus eiliuojanti lituanistė Gintarė Dikšienė.“ – sakė festivalio „Kuršių nerija“ meno vadovas ir operos atsiradimo iniciatorius Robertas Beinaris. Dešimt naktų – tiek libreto autorė užtruko rašydama pirmąją teksto versiją, kuri užkūrė tolesnį operos komandos narių darbą. Kodėl kūryba nevyko dienomis? Priežastis paprasta – šviesus paros metas karan-

tino metu buvo skirtas šeimos mažiesiems.

Dailininkų duetas Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas drąsiai vadinami Kuršių nerijos ambasadoriais. „Tiems, kurie atvyksta čia atostogauti ar čia yra apsistoję ilgesniam laikui, Alberto ir Jūratės atradimas tampa įvykiu, leidžiančiu visiškai pakeisti savo mąstymą“, – apie jų kūrybos reikšmę šiam kraštui pasakojo Kasparas Pocius. Beje, operos „Neringa“ dailininkams scenografams šiemet įteikta Kuršių nerijoje gimusio Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.

Kitoje Kuršių marių pusėje, Klaipėdoje, gyvena ir kuria kompozitorė Loreta Narvilaitė. Pagal G.Dikšienės libretą ji parašė antrąją operos-triptiko dalį „Kopos“. „Stovėdama ant jūros kranto, tarsi turiu laisvę, erdvę veiklai. Ir ta erdvė kedena mintis“, – teigė kompozitorė, kuriai jūra yra vienas pagrindinių kūrybos įkvėpimo šaltinių. Tai galime suprasti vien perskaitę kelis jos opusų pavadinimus: „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Banga palydi paukščio skrydį“, „Į krantą jūra krenta“, „Skambesys bangų sutampa su dangum“.

Neringa – A.Pilibavičiūtė, Žynys – E.Dauskurdis.

Naglis – R.Urbietis. Nerijaus Jankausko nuotr.

Jūra ir naujos kūrybinės bangos

Iššūkis – visų operos „Neringa“ kūrėjų patirtį vienijantis žodis, tačiau kiekvienas gali papasakoti apie skirtingus kūrybinio proceso atradimus. Libreto autorei G.Dikšienei operos libretą rašyti teko pirmą kartą. Ji iki šiol stebisi, kad, sulaukusi netikėto R.Beinario skambučio, taip greitai sutiko imtis šio darbo ir nepasidavė net tada, kai atrodė, kad tikrai nepavyks. „Kartais lengviau kurti nežinant, kokia atsakomybė ir kūrybinis svoris tau užkrautas“, – atviravo G.Dikšienė ir dabar jaučiasi geriau pasiruošusi kitiems kūrybiniams iššūkiams. Nors tuo metu operos muzika dar gyveno ateityje, libretas jau skambėjo: „Įdomu tai, kad dauguma tekstų rašant ateidavo su melodija. Nemaža dalis jų užuominų gimdavo bevaikštinėjant prie jūros ar keliaujant miško takais.“

„Supratome, kad brendame į labai gilius, neištirtus vandenis“, – apie kūrybinio proceso pradžią pasakojo operos ►

Operos-triptiko „Neringa“ finalinė scena.

Slibinas – R.Kudriašovas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

◄ scenografiją ir kostiumus sukūrę dailininkai J.Bučmytė ir A.Krajinskas. Dabar jie nesunkiai atpažintų Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, L.Narvilaitės ir Algirdo Martinaičio muzikos stiliaus bruožus, nes ankstesni šių kompozitorių kūriniai nuolat skambėdavo menininkų studijoje. Ilgametę patirtį turintiems kūrėjams šis darbas padovanojo naujų atradimų: „Gerai pažįstant krašto istoriją, etnokultūrą, mitus ir būties ypatybes, atsirado galimybė visa tai sudėti į vieną stilingą, aiškiai suprantamą vaizdų kalbą, sujungiant informacijos gausą, minčių, vaizdinių srautus.“

Didelė kūrinio apimtis ir trumpas laikas idėjai įgyvendinti – didelio ir mažo priešprieša susitinka ir kompozitorės L.Narvilaitės patirtyje. „Pirmą kartą teko dirbti didelėje kūrybinėje komandoje, kurioje kiekvienas menininkas turėjo savo vizijas, tad reikėjo ir prisitaikyti dėl atlikėjų patogumo, kai ko ir atsisakyti dėl geresnio meninio rezultato“, – intensyvų darbo laikotarpį prisiminė autorė. Kaip svarbų atradimą ji išskyrė labai profesionalią ir

geranorišką kūrybinę komandą, ypač kelis jos atstovus – operos įkvėpėją ir pagrindinio vaidmens atlikėją: „Tiesiog nuostabu, kaip Aistė Pilibavičiūtė sugebėjo idealiai išmokti ir įtaigiai padainuoti sudėtingiausią jai sukurtą Neringos partiją. O R.Beinaris, kurį anksčiau pažinojau kaip fantastišką obojininką, ne tik inicijavo operos atsiradimą, subūrė kūrybinę komandą, organizavo visą atlikimą, bet dar ir redagavo partitūras, daug repetavo ir puikiai padirigavo premjerą.“

Kopos ir romantiška jų pradžia

Apie Neringos vardo kilmę ir pačios Kuršių nerijos, kaip milžinės mergelės, supiltos smėlio juostos atsiradimą yra nemažai legendų ir jų interpretacijų. Ko gero, labiausiai žinomą 1968 m. sukūrė poetas Eduardas Mieželaitis. „Rašydama libretą, siekdama visapusiškai perteikti šio krašto magiją,

prasmę ir išskirtinumą, įterpiau motyvų bei veikėjų ir iš kitų legendos versijų“, – kūrybos kryptį patikslino G.Dikšienė.

Puikiai suprantame, kad Kuršių nerijos susiformavimas gali būti paaiškinamas konkrečiais faktais, o ši istorija – tai romantizuoti gamtos reiškiniai, mažai bendro turintys su realybe. Kodėl verta tikėti legendomis ir leistis į jų įkvėptas kūrybines keliones? Pasak G.Dikšienės, „kurdami vaizdingas, dažnai realybės neatitinkančias istorijas, mes pakylame virš savo ribotumo, suteikiame sau vilties, kad pasaulyje galimi stebuklai, o galingų būtybių egzistavimas padeda patikėti ir magiška mūsų gebėjimų augimo galimybe“.

Kūrėjai yra įsitikinę, kad legendoje apie milžinę Neringą kiekvienas sau rastų kažką aktualaus. Dailininkai J.Bučmytė ir A.Krajinskas šią istoriją suvokia kaip universalią legendą, tinkančią visoms epochoms ir visiems galaktikos istorijos laiko ciklams. Asmeninį santykį su istorija jaučia ir kompozitorė L.Narvilaitė: „Neringos legenda atskleidžia milžinės

Operai-triptikui „Neringa“ muziką sukūrė kompozitoriai V.Striaupaitė-Beinarienė, L.Narvilaitė ir A.Martinaitis. Romualdo Budriūno nuotr.

OperA-trIptIKAs „NerINgA“

rugpjūčio 10 ir 13 d. Juodkrantės Liudviko rėzos kultūros centro lauko estradoje bus atlikta opera-triptikas „Neringa“ (Jūra. Kopos. pušys).

Operos kompozitoriai: Vaida striaupaitėBeinarienė, Loreta Narvilaitė, Algirdas Martinaitis.

Idėjos autorius ir dirigentas: robertas Beinaris.

Libreto autorė: gintarė Dikšienė. režisierius: Vytautas rumšas.

režisieriaus padėjėja: gryta radzevičiūtėMaksimovič.

Dailininkai scenografai: Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas.

Vaizdo menininkai: Alfas pliūra, renata Kilinskaitė, paulius Dautartas.

Operą atliks festivalio „Kuršių nerija“

orkestras „Musica humana“ (meno vadovas ir dirigentas r.Beinaris), Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) ir solistai.

Vaidmenys ir atlikėjai: Neringa – Aistė

pilibavičiūtė (sopranas), Naglis – ramūnas Urbietis (baritonas), Motinėlė – Aistė Benkauskaitė (mecosopranas), Žynys –egidijus Dauskurdis (bosas), saulė, Deivė

Laima – Kristina Zmailaitė (sopranas), slibinas – romanas Kudriašovas (baritonas), praamžius – V.rumšas (balsas).

Dalyvauja: Liudviko rėzos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Neringa“ (vadovė rita rušinskienė), Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro liaudiškos muzikos kapela „Joldija“ (vadovas Laurynas Vainutis).

merginos dvasinio augimo kelią, jos artimą santykį su motina ir dievybių pasauliu. Tai įkvepia augti (kaip milžinė užaugo protu ir širdimi) ir atlikti didelius, kilnius darbus.“

Pušys ir ošianti lauko estrada

Prieš akistatą su žiūrovais sunku nuspėti, ar kūrinys juos įtrauks, tačiau, dėliodami paskutinius štrichus, kūrėjai pajaučia, ar jų darbas nenuėjo veltui. „Atėjo pasididžiavimas, santūrios emocijos, kad mūsų sukurti scenovaizdžiai harmoningai pulsuoja su atlikėjų ir muzikos ritmu, yra modernūs, saviti, ryškūs, originalūs ir įsimintini. Tai buvo nepakartojamas jausmas“, – visus pastatymo elementus suvienijusias repeticijas prisiminė dailininkai.

Opera-triptikas sulaukė labai daug gerų atsiliepimų, tačiau ne visi norintys tilpo į

Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradą. Šiemet „Neringą“ galės pamatyti dvigubai daugiau žmonių – du pasirodymai toje pačioje vietoje vyks rugpjūčio 10 ir 13 dienomis. „Manau, kad šiam kūriniui priklauso būti Neringos žemėje. Jį rodant kituose miestuose, juolab akademiniame teatre, uždarose patalpose, būtų ne toks stiprus įspūdis“, – sakė kompozitorė L.Narvilaitė.

Matyti, kaip tavo kūrinys įgauna galutinę formą, yra jaudinanti patirtis kiekvienam autoriui, tačiau pagrindinė operos kūrėjų užduotis yra meninį įspūdį perduoti klausytojams. Libreto autorė G.Dikšienė linkėjo, kad publika susitelktų į buvimą čia ir dabar, pajustų magišką žodžių, muzikos ir vidinio veiksmo galią. Tai, jos nuomone, vienas iš svarbiausių dalykų šiame skubančiame, pilname nerimo ir chaotiškame pasaulyje.

Operos-triptiko „Neringa“ scenografijos ir kostiumų autoriai – neringiškiai dailininkai A.Krajinskas ir J.Bučmytė.

Operai libretą parašė neringiškė lituanistė G.Dikšienė. Nerijaus Jankausko nuotr.

Prasidėjęs

gegužės viduryje, beveik visą birželį uostamiestyje

tęsėsi Klaipėdos dramos teatro rengiamas 6-asis tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Po pastaruosius dvejus metus smarkiai jį ribojusios pandemijos šiemet festivalis vyko visu pajėgumu. Festivalinėje Lietuvos teatro vitrinoje buvo parodyta 13 lietuviškų spektaklių, tarptautinėje programoje – dar keturi, sukurti užsienyje. Pastarieji bene labiausiai intrigavo, nes pastatyti žymių režisierių Alessandro Serra, Grzegorzo Bralo, Tamaros Trunovos, Oskaro Koršunovo, mažai kam matyti, į festivalį atkeliavo iš Italijos, Lenkijos, Ukrainos ir Ispanijos. Jų įspūdžiais pasidalijo teatrologė Jūratė Grigaitienė, teatralės Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.

G.Bralo „Andronicus...“

J.Grigaitienė: Šiemetė tarptautinio teatro festivalio „TheAtrium“ tema „Vivos Voco!“ („Šaukiu gyvuosius!“) buvo pasiskolinta iš Friedricho Schillerio poemos „Varpo daina“. Spektaklio kūrimas, pasak festivalio organizatorių, panašus į sudėtingą, daug kruopštaus darbo, jėgų ir kantrybės reikalaujantį varpo liejimo procesą. Nuo pirminės idėjos iki spektaklio realizavimo, kaip ir varpo liejimo atveju, praeina nemažai laiko, kol žiūrovai pamato galutinį variantą scenoje arba, metaforiškai kalbant, išgirsta varpo skambesį. Festivalis – tai savotiškas scenos meno krikštas, varpo skambėjimo pasitikrinimas.

„TheA trium“ „Viv os

Tačiau organizatoriai greičiausiai sąmoningai nutylėjo antrąją, ne tokią šviesią epigrafo dalį, kurioje sakoma: „Apraudu mirusius“. Antrąją, tamsiąją dalį geriausiai atliepė lenkų režisieriaus G.Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ pagal pačią pirmąją jauno Williamo Shakespeare’o parašytą ir rečiau statomą dramą „Titas Andronikas“. Režisierius meninių idėjų savo pastatymams ieško senųjų kultūrų apeigose, ritualuose, papročiuose. Menininkas ir antropologas G.Bralas daug metų tyrinėjo įvairių tautų raudas, kai gyvieji gedi ir aprauda mirusius artimuosius. Laidotuvių ir atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų įtampa ir dramatizmas kyla būtent iš raudų. Greta sekama ir senąja antikinės dramos tradicija, todėl spektaklyje tampa svarbūs keli

segmentai – choro ir vienas po kito pasirodančių trijų protogonistų santykių raiška. Drama „Andronikus-Synecdoche“ man nuskambėjo kaip labai sudėtingos ritminės ir garsinės struktūros, kakofoniškas muzikinis kūrinys, artėjantis šiuolaikinės simfonijos žanro link. Ir pats režisierius visada vaidinimo metu yra scenoje kartu su muzikine grupe, akylai seka spektaklio ritmą, savotiškai stimuliuoja ir „diriguoja“ aktoriams, tarsi moderniai atkartojantiems raudas ar antikines graikų ožių giesmes. Kūrybinė grupė išraiškingais judesiais, balsais, gestais, vaizdais išlaiko stiprų spektaklio energetinį lauką, todėl tragedijos veiksmas vyksta kylančia linija iki kulminacinio taško. Manau, režisieriui pavyko įgyventi savo sumanymą,

Scenos iš spektaklio „Andronicus-Synecdoche“ pagal A.Bral pjesę, remiantis W.Shakespeare’u (rež. G.Bralas, Lenkija).

trium“ festivalis:

os Voco!“

nes intensyvus ritminis-muzikinis-vizualinis veiksmas prikausto žiūrovų dėmesį nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Neatsitiktinai šis teatras vadinamas antropologinių tyrinėjimų teatru, o scenoje matyti baisumai ir netektys atliepė karo Ukrainoje kontekstą.

S.Simana: Lenkų režisieriaus G.Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ –tragedija visa savo galia ir poveikiu publikai. Tik be katarsio, kuris, anot Aristotelio, yra pagrindinė tragedijos dalis – sielos apvalymas. Ritualas pradedamas raudojimu ir baigiamas pranešimu „ritualas baigtas“ – tokia yra spektaklio pradžia ir pabaigos ištartis.

Režisierius šaltakraujiškai manipuliuoja spektaklio pagrindine idėja, sutelkdamas žvilgsnio amplitudę į žmonijai būdingą

totalų paklusimą vieno tirono (vienos idėjos) valiai. Tai galią įgavusio monstro ir jam pavaldžios aplinkos tragedija. Be abejo, sunku neįvertinti režisieriaus įdirbio, kurį jis sukaupė vadovaudamas teatrui „Song of The Goat Theatre“ (Ožių giesmės teatras).

Ožių giesmės graikų teatre reiškia tragediją. Režisierius G.Bralas scenoje siekia idėjos absoliuto ir tai daro vadovaudamasis ne intuicija, o loginiais sprendimais. Tuo požiūriu jis primena veikėją Prosperą iš W.Shakespeare’o „Audros“. Taip savotišku būdu festivalio fone susijungia abi W.Shakespeare’o pjesės.

Tačiau šis spektaklis nėra šimtaprocentinis W.Shakespeare’o tekstas. Režisieriaus bendražygė ir žmona Alicja Bral parašė

pjesę „Andronicus-Synecdoche“, inspiruota W.Shakespeare’o dramos „Titas Andronikas”. Įdomus momentas, kad kai žiūrovai po spektaklio kelis kartus pakartojo, kad tai žiaurumo teatras, režisierius nusijuokė, kad toli gražu ne, Alicja yra parašiusi žymiai žiauresnę pjesę. Tačiau nesunku suprasti, kad stebint žaginimus, galūnių kapojimus, žudymus ir girdint dejones bei riksmus, užvaldo dirglumas dar ir dėl vykstančio karo – širdis vis tiek atsisako suvokti ir priimti žmogiškosios prigimties tamsą, kurioje glūdi pasitenkinimas kankinant artimąjį. Panašaus rafinuoto žiaurumo ir persekiojimo siaubo esame patyrę Atgimimo metu žiūrėdami Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila” (1984), kuriame ►

Per susitikimą su žiūrovais režisierių G.Bralą kalbino aktorė Justina Vanžodytė. Domo Rimeikos nuotr.

◄ Stalino naikinimo mašina užkasa gyvą dailininką. Tačiau skirtumas yra. T.Abuladzė totalitarinę sistemą parodo per žmogaus vidinę dramą, o G.Bralas eina universalumo link, sukaldamas veiksmų planą išorinėmis priemonėmis, kas ir buvo būdinga graikų amfiteatruose vaidintoms tragedijoms, – ryškus, akcentuotas žmogaus veido-kaukės makiažas, kostiumų geometriškumas, kontrastuojantys balso tembrų sąskambiai.

G.Bralas kuria vaizduojantį, imituojantį teatrą. Toks sceninio pasaulio kūrimas gali atrodyti pernelyg instrumentiškas, šaltas, racionalus, nejautrus ir dėl to, apskritai paėmus, atmestinas.

E.Zenkutė: Kad ir ką sakytų iš kai kurių spektaklių patamsyje klupinėdami sprunkantys žmonės, kartais teatras vis dėlto yra stipriesiems, nebijantiesiems nepatogių akistatų, o agresija, smurtas ir kraujas gali ne kelti šleikštulį ar pasipiktinimą, bet pakylėti į kažkokį kitą, neretai net sakralų lygmenį.

Į tokią dimensiją žiūrovus perkelia lenkų režisieriaus G.Bralo pagal pirmą ir itin kruviną W.Shakespeare’o tragediją „Titas Andronikas“ pastatytas spektaklis „Andronicus-Synecdoche“. Ir nieko atsitiktinio čia nėra.

Spektaklis yra žiaurus ir brutalus, nes tokia yra dramaturgija, ir teksto logika reikalauja kietų sprendimų. Spektaklis bloškia prie ištakų, į antikinio teatro stilistiką, nes G.Bralas yra įkūręs antropologinį Ožių giesmės teatrą (gr. tragodia – ožių giesmė), kurio pagrindinis domėjimosi laukas ir yra graikų tragedijos. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka veiksmą komentuojantis choras, nes choras ir buvo reikšminga antikinio teatro dalis. Spektaklis yra muzikalus, nes melodija, harmonija ir ritmas apnuogina, padeda atverti žiūrovų emocijas, be to, anot režisieriaus, W.Shakespeare’o tekstai yra labai muzikalūs. Spektaklis yra dinamiškas, nevienalytis, nes tokia privalo būti net kokia drama – su kalvelėmis ir duobėmis. Spektaklis yra intertekstualus, nes tik taip, remiantis skirtingais šaltiniais, galima apčiuopti prigimtinių jausmų, kurie ne visada malonūs, reljefus. Spektaklyje aktoriai naudoja gestus, nes tam tikras emocijas išreikšti žodžiais nei įmanoma, nei paveiku.

Sąrašą galima tęsti ir tęsti, nes viskas pastatyme „Andronicus-Synecdoche“ apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Šis teatrinis racionalumas, pragmatizmas,

aštrus režisieriaus protas ir didelis žinių bagažas leidžia į agresijos scenoje reiškinį pažvelgti kitaip. Galu gale jame pajusti tam tikrą estetiką.

„Aš bandau atrasti kelią į brutalumą, kuris man yra labai gražus“, – sakė režisierius, akcentuodamas, kad spektaklis turi sučiupti ir nepaleisti, prikaustyti dėmesį, suformuoti kanalą su žiūrovais.

11 trupės aktorių įkūnija daugiau nei 30 pjesės veikėjų, kurie beveik visi, išskyrus du, žūva. Mirtis veja mirtį, įtraukdama žiūrovus į kruviną, rituališką transo būseną. Ir tai yra patirtis, o patirtys teatre – svarbios. Jei ne svarbiausios.

A.Serra „Audra“

J.Grigaitienė: Labai įdomu, kad šiame festivalyje žiūrovai turėjo progą pamatyti du spektaklius, sukurtus pagal W.Shakespeare’o dramas – pačią pirmąją

„Titas Andronikas“ ir paskutiniąją „Audra“. Žymaus režisieriaus A.Serra su italų teatro aktoriais pastatytas spektaklis „Audra“ –kardinaliai priešingas lenkų vaidinimui –lengvas, žaismingas, sklidinas ir genialaus dramaturgo, ir režisieriaus fantazijos šuorų. Kai kurios scenos net priminė Eimunto Nekrošiaus spektaklių stilistiką. Pats režisierius neslepia, kad jam, kaip menininkui, didžiulę įtaką padarė matyta garsaus lietuvių režisieriaus trilogija „Otelas, „Makbetas“, „Hamletas“. Ypač gražiai vizualiai perteikta pirmoji scena, kai lengvu audeklu sukuriamas įtikinamas jūroje siautusios audros įvaizdis. Kuriama teatro magija, kai vaizduotės sparnai perkelia žiūrovus iš realybės prozos į metafizinės poezijos lygmenį. Nors šiame spektaklyje taip pat kalbama apie kovą už valdžią, kerštą, tačiau visos kolizijos perteikiamos šviesiai ir net su humoru. Svarbus ir atgailos, atsiprašymo motyvas.

S.Simana: Intensyvumas, kontekstai, karas, W.Shakespeare’as, – kokią tiesą šiandien

Scenos iš spektaklio „Audra“ pagal W.Shakespeare’ą (rež. A.Serra, Italija).

išnešioja teatras? Daugybė klausimų kyla, einant į teatrą žiūrėti atvežtinių spektaklių. Pajusti pasaulio vandenyno alsavimą. Tai labiau ritualas, apsivalymas. Žiūrovai ne aukoja, jie nuskaidrėja arba atvirkščiai –užsidrumsčia, nes, kaip lenkų režisierius Krystianas Lupa sakė, jie „tampa tikrąja to gyvenimo erdve, tokia pat realia, kaip scenografijos baldai“.

Šiųmetis festivalis, iškėlęs (iš)šūkį „Šaukiu gyvuosius!“, aktyviai įtraukė žiūrovus, kurie susiduria su sąlyga – būti gyvais. Ne abejingais, pramogaujančiais, be pozicijos, bet būti esmingai gyvais tiesos akivaizdoje.

Ir ką gi pasiūlo teatras apmąstyti? Dar ir dar kartą W.Shakespeare’ą, kuris savo kruvina tiesa teigia atleidimo aksiomą.

Italų režisieriaus A.Serra spektaklis „Audra“ pastatytas pagal paskutinę W.Shakespeare’o pjesę. Režisierius akcentuoja pagrindinę W.Shakespeare’o temą –atleidimą, širdies perkeitimą. Kaip gali brolis atleisti broliui tremtį ir pažeminimą? ►

Alessandro Serra nuotr.

Režisieriaus A.Serra susitikimas su festivalio „TheAtrium“ publika. Pokalbį vedė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, dramaturgas Gintaras Grajauskas. Domo Rimeikos nuotr.

◄ Iš kur semiasi jėgų Prosperas, anot A.Serra, W.Shakespeare’o prototipas, atleisdamas broliui, kuris iš jo atėmė viską? Atleidimo žodžius pasufleruoja gamtos dvasia Arielis, kurią scenoje tradiciškai įkūnija moteris. Įdomu, kad Prosperas, mąstytojas, cituojantis išmintingiausius pasaulio žodžius, saugomas savo stojiško charakterio, išdrįsta atleisti broliui ir, palikęs susikurtą saugų pasaulį, sugrįžta į gimties žemę. Pagrindinė spektaklio mintis trečio pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje yra gydanti ir sutelkianti humanišką empatiją. Tuo režisierius A.Serra išsiskiria iš kitų festivalyje pristatytų užsienio režisierių – tikėjimu žmogaus gerąja, mylinčiąja puse, kuri gali realizuotis nuėjus atleidimo kelią. Bet išlieka abejonė, pažado efemeriškumas, nes viršų prieš meilę spektaklyje vis dėlto ima didaktika.

Spektaklio ritualinis sluoksnis kuria monotonišką teisumo labirintą, kurį vis suardo komiški, buki plokščiadūšiai personažai. Lėbaujantys komediantai (aktoriai – tikri neapoliečiai) iš sudužusio laivo nugirdo, pavergia salos čiabuvį juodaodį, kuris baltuosius vadina dievais. Stebina rasistinės aktualijos (baltieji išnaudoja Afriką) tiesmukas traktavimas. Juodaodis parodomas toks pat naivus, nevalyvas, kvailas kaip būtų vaizduotas prieš du ar tris šimtus metų. Kai dabar gyvename politkorektiškumo ir lygių teisių deklaravimo laikais, juodaodžio traktavimas glumina ir kelia klausimą, ką šiandien tuo nori pasakyti režisierius. Ar tai, kad niekas nepasikeitė? Kad Afrika ir

toliau ciniškai išnaudojama, kad juodaodžiai išlieka už protingumo, sąmoningumo ribos? Įdomu, kaip tokius vaizdinius priims Avinjono festivalio žiūrovai, ar pakaks tolerancijos nepastebėti to, kas bado akis.

E.Zenkutė: Kai spektaklyje susipina teatro magijos, vaizduotės, teatro esmės, keršto, išsilaisvinimo ir atleidimo temos, o jos fundamentalios tiek kalbant apie scenos meną, tiek apie patį gyvenimą, supranti, kad ne paplūdimiu šviečiant saulei pasivaikščioti išeita. Pasirenkama irtis į mažytį grumstelį visos Žemės kontekste, į salą, kuri yra ir norimų rasti atsakymų, ir aktorių su žiūrovais susitikimo vieta. Taigi potencialios tiesos ir potencialių stebuklų platforma.

Pagal paskutinį W.Shakespeare’o kūrinį italų režisieriaus A.Serra pastatyta „Audra“ – pritemdyta ir persmelkta keršto, aistrų, galios žaidimų, tačiau šviesi metafiziniu požiūriu pabaigoje, minimalistinė vaizdu, išraiškos priemonėmis, bet turtinga paliečiamų temų.

Ne kartą kėliau sau klausimą, ar ta pakylėtai, kartais naiviai nuskambanti frazė „teatro magija“ susijusi tik su vaizduotės aktyvavimu, kurį „Audroje“ ir akcentuoja A.Serra. Suprask, nereikia beveik jokių įrankių – kaip ir šiame spektaklyje, užtenka kelių lentų, tampančių sala, audeklo, virstančio banguojančia jūra, – ir vualia. Mano fantazija ima veikti. O jei prieš akis visko daug? Stebuklas jau neįmanomas? Atsakymo nežinau. A.Serra jį turi. Ir tai žavu.

Italų kūrėjas įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris stato spektaklius, privalo mesti šalin

teatro ginklus, triukus, netikrus dalykus. Lygiai taip, kaip „Audroje“ Prosperas atsisako savo stebuklingų galių ir burtų. O juk tik tada, kai viską paleidžia, ir tampa išties laisvas.

A.Serra sakė, kad W.Shakespeare’as yra vienintelis autorius, kuriam savo kūriniuose pavyko sujungti kūnišką ir dvasinį pradus. Bet čia, anot režisieriaus, – ir didysis paradoksas.

„Kad prilenktume paslaptį prie savo kojų, prisiviliotume dvasingumą, reikia pradėti nuo pagrindų. Ir tai yra mūsų profesijos prieštaravimas. Nors jos pagrindas – gyvuliškas žmogus, fizinė energija, erotiškumas, komiškumas, vulgarumas, vis dėlto siekiame dangaus, metafizinės dimensijos“, – po spektaklio kalbėjo režisierius.

Ir išties. „Audroje“ tiek daug išskaičiavimo, keršto, klastos. Kone kiekvienas nuskriaustasis tampa kito skriaudiku, taip tęsdamas neapykantos giją. Tik vienas Prosperui tarnauti turintis Arielis, oro dvasia, rodos, plevena aukščiau žemiškojo purvo ir savo šeimininką moko atjautos, atleidimo. Ir Prosperas tam pasiduoda. Jis atsisako burtų ir, paleidęs Arielį, išsilaisvina pats. Klyksmu „atleiskite“ Arielis baigia ir visą „Audrą“, o tai skiriasi nuo originalios dramaturgijos, padedančios tašką žodžiu „laisvė“. A.Serra atskleidė, kad tokį finišą lėmė prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina. Neva broliškos tautos žudo viena kitą, o kalbėti apie atleidimą būtent dabar – labai svarbu. Suprantu geras intencijas, bet vis dėlto: atleiskite, neatleisiu.

Scenos iš spektaklio „Blogi keliai“ pagal N.Vorožbit pjesę (rež. T.Trunova, Ukraina).

T.Trunovos „Blogi keliai“

J.Grigaitienė: Teatro iš Ukrainos spektaklis „Blogi keliai“ – tai šešios istorijos apie vyro ir moters santykius. Sukurtas pagal tikrus žmonių liudijimus kare Ukrainoje. Patiko naudojami ukrainietiški motyvai –dainos, tautinio kostiumo detalės, folkloro elementai. Įsiminė scenografija, kaip daug pasakanti metafora – visą sceną įrėmino grotos ir geležinė pakyla, simbolizuojanti kažkada buvusius laiptus be pakopų į namus, kurių nebėra taip pat. Tai tarsi atsarginis vilties pakilimo ir (ar) nusileidimo takas. Ilgesio, nerimo, baimės ir nežinios kamuojami spektaklio herojai desperatiškai bando (lipa, šliaužia, kabarojasi, slysta, griūva ir kt.) pasiekti kiek aukščiau virš realybės esančių namų jaukumą, kuriame kartais užsideganti lempa apšviečia išlikusius sveikus baldus ir siuvinėtą kilimėlį su Kristaus atvaizdu. Todėl tai jau nebe kambarys, o koplyčia, kurioje gali trumpam pailsėti ir jėgas atgauti karo nualinti žmonės. Įdomu, kad spektaklyje nėra nubrėžta griežtų ribų ir skirstymo į juoda ir balta. Epizodai susipina tarsi akvarele lieti peizažai, todėl nebeaišku, kur auka, o kur budelis, kur tiesa, o kur melas. Sukrečianti scena, kai auka įsimyli savo budelį ir, beprotiškos aistros apakinta, nemato nieko aplink, net kankinama jaučia savotišką malonumą. Pjesėje niekas nieko neteisia ir nekaltina, todėl išnyksta riba tarp gėrio ir blogio. Spektaklio kūrėjai tik užduoda

daug nepatogių klausimų ir žiūrovus ragina nuspręsti, su kuo jie. Gyvenimas ir meilė tęsiasi net karo sąlygomis. Todėl tragikomiškai atrodo bobulė, nepaisant karo baisumų, žiūrinti per televiziją mėgstamą laidą. Sukrečia, kai personažai pradeda logiškai mąstyti ir skaičiuoti, kiek realiai kilogramų žmogienos „prigamino“ žmonių likimus negailestingai traiškanti beprasmiško karo mašina, o višta sulaukia daugiau dėmesio ir kainuoja brangiau už žmogaus gyvybę. Nes, pasak vieno iš herojų, baisiausias tik pirmasis nužudymas, o paskui žmogus atbunka nuo visko, net nuo žudymo.

S.Simana: Teatro iš Kyjivo spektaklis „Blogi keliai“ kėlė daug lūkesčių, kad bus atskleista tiesa pirminiu pavidalu, nes apie save kalbės patys ukrainiečiai.

Ir ką gi mes pamatėme? Heroizmo –nulis, nėra nei baltų, nei juodų, nei gerų, nei blogų, nei mūsų, nei priešų. Yra pilkoji zona, kurioje vaizduojamos žmonių istorijos iš realiai prasidėjusio 2014 m. karo Rytų Ukrainoje. Kvaili, paviršutiniški, išsigandę žmogeliai. Jie bando išgyventi jiems primestomis sąlygomis, vieni eina į karą, kur tampa nevaisingi, neįgalūs, kontūzyti, kiti eina į karo zoną, kad galėtų apie tai papasakoti tiems, kurie laukia naujienų. Žiaurus rusų kareivis, švelniai ir tyliai veikiamas išsigandusios ukrainietės mergaitės jausmingumo, atsipalaiduoja, tarsi patiki, kad ir jis gali būti kitoks, ir tuomet yra jos pačios nužudomas, o ji išprotėja.

Toks spektaklis iki vasario 24 d. galėjo būti rodomas ir vertinamas, bet dabar,

kai jau aiškiai poliarizuojasi žudančio ir žudomo opozicijos, sunku suvokti, kad jie visi vienodai pilki, kad visi tokie tik dėl to, kad blogi keliai, kad juos krato, kai važiuoja ir norisi vemti.

Ištrynimas teisiojo valios būti neužpuolamam šiandien jau skamba kaip nusikaltimas. „Šaukiu gyvuosius!“, tai yra teisiuosius, – sako teatras. Bet tokių pagal spektaklį „Blogi keliai“ tiesiog nėra. Arba jie dar negimę.

Nors realybėje mes tikime, viliamės, kad tiesa egzistuoja ir kare. Tiesiog šis spektaklis ne apie tą tiesą, kurios mes tikimės. Kurios aš tikiuosi.

E.Zenkutė: Dar 2018-aisiais Kyjivo dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante sukurto spektaklio „Blogi keliai“ apie 2014 m. Ukrainoje prasidėjusį karą, tikėdamiesi, kad jis praras savo aktualumą ir bus pašalintas iš repertuaro, iki vasario 24-osios nebenorėjo patys jo kūrėjai. Deja. Antrą kartą Rusijos organizuota invazija į Ukrainą ne tik neleido spektakliui užgesti, bet ir transformavo jį į politinę žinutę, trupės nešamą visam pasauliui.

Dar sykį patirta agresija vėl ir vėl įrodė, kokie stiprūs yra ukrainiečiai. Stiprus turi būti ir Ukrainos menininkas, sugebantis rasti jėgų savo asmeninę poziciją atsieti nuo kūrinio, gilintis į paprastą, neretai pasimetusį žmogų, kuris tiesiog gyvena gyvenimą, nesirinkdamas jokių pusių. Spektaklyje „Blogi keliai“ nė karto nenuskamba joks verdiktas, prakeiksmas, blogis neįgauna vardų ir pavardžių, nors pastatymo ►

Po spektaklio žiūrovams buvo surengtas susitikimas su režisiere T.Trunova. Domo Rimeikos nuotr.

◄ režisierė T.Trunova susitikime su žiūrovais kalba karčiai išdidžiai. Taip byloja žmonės, kuriems realybė apie dalykų esmę nebekelia diskusijų ir interpretacijų.

„Blogi keliai“, pastatyti pagal dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę, kuri remiasi tikromis šešiomis Rytų Ukrainos žmonių istorijomis, vykstančiomis 2014aisiais prasidėjusio karo fone, atstovauja dokumentinio teatro žanrui. Teoriškai.

Bet išties tai kažkas daugiau, kai atmeti visus „apie“, ir lieka tik gyvenimas. Tad ir pasivažinėjimas tais blogais keliais, kurie nuolat rodomi scenos gilumoje esančiame ekrane, labai skausmingas tiek aktoriams, kuriems jokiais teatro triukais jau nebereikia žadinti emocijų, priešingai, ko gero, vaidinant tenka jas slopinti, tiek žiūrovams, tampantiems to skausmo ir tikrumo liudininkais.

Personažai savo istorijas pasakoja būdami šalia per visą sceną nutiestos tvoros, kartais vis pralįsdami, prasibraudami pro ją, arba visomis jėgomis kabarojasi į didžiulės metalinės čiuožyklos viršų. Neretai ir nuslysta. Niekas čia, kai tenka visomis įmanomomis priemonėmis laviruoti tarp gyvenimo ir mirties, kabintis į tai, kas liko, nėra lengva.

Bet pačiame čiuožyklos viršuje sukonstruotame euroremonto nemačiusiame kambarėlyje kabo viltis – Jėzaus paveikslas. Ir kai po spektaklio į sceną žengia režisierė ir dėkoja mums, lietuviams, Ukrainos vėliavą iškėlusi trupė verkia. Verkia ir kone

visa plojanti salė. Ir belieka tikėti pažadu, kad ištroškęs bus pagirdytas, o nuliūdęs –pralinksmintas.

O.Koršunovo „Dėdė Vania“

J.Grigaitienė: Festivalio „TheAtrium“ tarptautinė programa finišavo aukščiausia nata – žymaus lietuvių režisieriaus O.Koršunovo spektakliu – Antono Čechovo „Dėdė Vania“ su Katalonijos žvaigždžių trupe. Šį kartą „žvaigždžių trupės“ titulas tikrai pasiteisino, nes spektaklis pakerėjo įtikinama vaidyba, o žiūrovai ilgai po jo karštais plojimais dėkodami kvietė ir kvietė bisui aktorius. Tai buvo tradicinis, psichologinis, išgyvenimo meno spektaklis, kuriame svarbiausia yra aktorius, ansamblis, atmosfera. O dėdės Vanios monologas – tiesiog aktorinio meistriškumo viršūnė. Jame atsispindėjo ir pyktis, ir neviltis, ir kančia dėl beprasmiškai iššvaistyto, negrįžtamai prarasto savo gyvenimo. Kiek esu mačiusi šios pjesės pastatymų, šis atrodė tiksliausiai atskleidžiantis A.Čechovo veikėjų dramatizmą. Todėl kiekvienas žiūrovas viename ar kitame epizode galėjo atpažinti save, susitapatinti, nes buvo daug ne tik besijuokiančių, bet ir verkiančių. Scenografija įtikinamai atspindėjo monotonijos, nuobodulio, beprasmybės, kančios alinamos šeimos provincijoje atmosferą. Spektaklyje nebuvo nieko perteklinio, jokių įmantrių režisūri-

nių triukų, tik labai tiksli įvykių ir visų personažų tarpusavio santykių analizė. Graži metafora, kai gražuolei Jelenai Andrejevnai dėdės Vanios atneštos rožės žiedlapiai krenta ir tarsi kokie raudoni kraujo lašai tykšta po visą sceną. O.Koršunovo vedami ispanų aktoriai atvėrė A.Čechovo sukurtą pasaulį visu jo tragišku grožiu ir net kalbos vertimas nesutrukdė mėgautis šių aktorių aukščiausia meistryste ir profesionalumu.

S.Simana: Katalonų teatro spektaklis „Dėdė Vania“ pagal A.Čechovą, režisuotas O.Koršunovo, buvo itin laukiamas, tikintis keistos jungties – ispaniško temperamento, lietuviškos depresijos ir rusiškos „dūšios“ sprogstamojo mišinio.

Klausimas, ar sprogo?

Scena buvo suskirstyta į kelias zonas: scenos viduryje, už permatomos stumdomos pertvaros – kaimas, kuriame gyvena dėdė Vania, Sonia, Astrovas, auklė ir kiti; priekyje – plati avanscena, į kurią įžengę veikėjai tarsi patraukdavo ketvirtą sieną ir bendraudavo su žiūrovais tiesiogiai, ir, kaip jau būdinga O.Koršunovo spektakliams, keli ekranai, centriniame – sodriai vešintis Ispanijos kraštovaizdis, kitame pasirodydavo padidinti veikėjų veidai. Režisierius daugelyje savo spektaklių dirba su scenos zonomis, kiekvienai zonai suteikdamas tam tikras autonomines galias ir ribas. Žiūrovams leidžiama suvokti kiekvienos zonos taisykles, techniškai juos suviliojant, taip tarsi padarant režisieriaus bendraautoriais.

Scenos iš spektaklio „Dėdė Vania“ pagal A.Čechovą (rež. O.Koršunovas, Ispanija). Pauliaus Sadausko nuotr.

O tai A.Čechovo atveju itin svarbu –žiūrovai turi persiimti visais jausmais, kurie vyksta scenoje. Šią sąlygą O.Koršunovas stengiasi įgyvendinti maksimaliai. Egzaltuotas jausmingumas, nusivylimas, prieraišumas, nuobodulys, meilės troškimas – visa yra aiškiai išreikšta, žiūrovams nereikia spręsti jokių dilemų. Jiems bereikia siūlomą jausmą, tarsi pasiūtą drabužį all sizes, apsirengti ir tyliai sėdėti.

Bet lietuvių žiūrovai visada ieško antrojo plano. Deja, kataloniečių pastatyme antrojo plano nėra. Dėdė Vania valstietiškas iki graudaus lietuviško Mykoliuko, Sonia pragmatiška iki buhalterio blanko, gydytojas Astrovas galantiškas kaip viduramžių rakto skylutė – nei ironijos, nei sarkazmo, nei ilgesingo sielos staugsmo... Tik aiškus ir paprastas gyvenimas, toks, koks jis ir yra, galvokime.

Tai ir buvo didysis O.Koršunovo sprogimas, sukeltas mano galvoje – tylus ir aiškus kaip tie Katalonijos gamtos peizažai.

E.Zenkutė: Melancholiškam, sentimentaliam ir kiek anemiškam A.Čechovui režisierius O.Koršunovas perpylė kraują. Egzotiškas gerąja to žodžio prasme kokteilis suplaktas sumaišius rusų klasiko godas ir Katalonijos teatro trupės meistriškumą. Taip alpulį, nuobodulį, egzaltuotą tragizmą spektaklyje „Dėdė Vania“ pakeitė pietietiško temperamento persmelktas lengvumas, pjaustomos gitaros rifai ir žaismingi aktorių susidūrimai su publika.

Tačiau nereikia apsigauti. Visų vaidinusiųjų organika ir lengvumas dar nereiškia

prasmių seklumos. Ko gero, priešingai. Tas aktorių plevenimas, kontrastuodamas su A.Čechovo kūriniuose atveriamu egzistenciniu nervu, nelaiminga meile, nenusisekusio gyvenimo jausmu, tik dar labiau išryškina skaudulius, daugiau ar mažiau palietusius kiekvieną mūsų.

Spektaklyje itin įdomia ir gal reikšmingesne nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio tampa ekologijos tema, kurią vysto apie kertamus miškus kalbantis, o vėliau Jelenai florą ir fauną nurodantį žemėlapį demonstruojantis daktaras Astrovas. Stebint „Dėdę Vanią“, neapleido ir nuojauta, kad scenos viršuje pakabintame ekrane rodytais gamtos vaizdais siekta ne sustiprinti ar iliustruoti personažų emocijas, o įspėti, kad, kol kovojame su personalinėmis katastrofomis, kažkur tolumoje, lyg tas spektaklyje ataidintis griaustinis, mums grasina globalūs kataklizmai, galintys sunaikinti tai, į ką dabar žiūrime kaip į savaime suprantamą duotybę.

Bet gyvenimas eina. Ir po visų audrų, kai visa, kas slėgė ir kaupėsi, trenkia žaibu, –Dėdė Vania suvokia, kad Jelena jo nemyli, ir bando nušauti jos vyrą profesorių Seriabriakovą, nusprendusį parduoti dvarą, o vėliau nori nusižudyti pats, Sonia sužino, kad Astrovas jai abejingas, galiausiai Jelena su Seriabriakovu išvyksta – ateina nusiraminimas. Pasigirsta, rodos, visiškai iš konteksto iškrentantis (bet tame ir slypi šio užtaiso galia) Auklės lūpine armonikėle ir Telegino gitara sugrojamas bliuzas. Štilis. Gyvenimas tikrai eina toliau.

Paskutinė spektaklio scena dar sykį įrodo, kad žiūrovų širdims atverti nereikia griausmingo ir efektingo beldimo. Beišsirišantį Dėdės Vanios gyvenimo mazgą spėja sugriebti Sonia, jo dukterėčia, tampanti vienintele paspirtimi jam būti toliau, skatinanti palaukti ir žadanti – poilsis dar tikrai ateis. Mes dar pailsėsime, sako ji savo dėdei, mes dar pailsėsime. Ir jie abu, susėdę prie didelio stalo, tvarko sąskaitas. Turbūt gyvenimo.

Post scriptum

E.Zenkutė: Klaipėdos dramos teatro festivaliui „TheAtrium“ pasibaigus, užvaldė viena mintis: mūsų gyvenimus dažnai veikia ir likimus dėlioja nepaaiškinamos jėgos. Neabejoju, kad festivalio komanda jo programą sudarė dar tada, kai Rusijos invazija į Ukrainą buvo tikra tiek, kiek saitų su realiu gyvenimu turi susapnuotas košmaras. Vis dėlto festivalio dėmenis pažymėjo karo Ukrainoje punktyras – nuo tiesiogiai apie jį prabilusio ukrainiečių pastatymo „Blogi keliai“ iki idėjiniu lygmeniu keršto, smurto, agresijos temas palietusios italų „Audros“ ir lenkų „Andronicus-Synecdoche“. Vienintelio O.Koršunovo su katalonais kurto spektaklio „Dėdė Vania“ kontekstas buvo kitas, bet net ir šis pastatymas, žvelgiant iš globalesnės perspektyvos, turėjo sąsajų su dabartine situacija. Pagal A.Čechovo dramaturgiją statytas spektaklis ne pačia jo tematika, bet jau už teatro scenos išnyrančia plotme dar ir dar kartą palietė rusų kultūros, net ir mirusių jos klasikų, likvidavimo klausimą.

Nujaučiu, kad kažkur čia, tarp kokybiškos įvairovės bei jungiančių elementų, ir guli tas raktas, atveriantis duris į kokybišką festivalį. Kokybišką tiek, kiek jis gali būti ten, kur yra, su tokiais resursais, kokius turi. Vien pamojęs ranka žymiausių teatro kūrėjų nepasikviesi. Tam reikia pinigų, tinkamų techninių teatro galimybių, įdirbio populiarinant festivalį, formuojant jo tradiciją. Turime tai, ką turime, ir turime neblogai.

Beje, šiemet festivalį „TheAtrium“ turiningai papildė susitikimai su rodytų spektaklių kūrėjais. Tokie programą turtinantys renginiai ne tik padeda rasti atsakymus į neatsakytus klausimus, išplėsti to, kas visai neseniai pamatyta, ribas, bet ir rodo rimtą organizatorių poziciją: festivalis yra visuma, apimanti daugiau nei pavieniai spektakliai.

Susitikimas su „Dėdės Vanios“ pagrindinio vaidmens atlikėju Julio Manrique, kurį kalbino aktorė Eglė Jackaitė.

Paveldo žva igždės žibėjo Klaip ėdoje

Tikra atgaiva širdžiai ir tautų kultūros lobių pažinimo švente tapo trečiasis tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“, Klaipėdoje vykęs birželio 23–26 dienomis. Jaukus, be trankaus triukšmo, bet žadinantis smalsumą ir pasididžiavimą ne tik savomis, lietuvių kultūros vertybėmis, bet ir unikaliu renginiu, leidžiančiu susipažinti su kitų kraštų ypatinguoju palikimu.

Daiva JANAUSKAITĖ

Neramios mintys

Šiemet „Lauksnos“ vertė galvoti apie karą. Ne festivalis dėl to buvo kaltas, o sunkus laikmetis, kai esame susirūpinę dėl karo siaubiamos Ukrainos ir tokios pat grėsmės Lietuvai. Gal todėl ir savose, ir svečių dainose labiausiai buvo girdėti, kaip senais laikais į mūšį, į ilgus metus trukusią karinę tarnybą buvo išlydimi vyrai ar kaip žuvusieji buvo apraudami.

Šiemet į Klaipėdą buvo atvykę praeities dainavimo ir muzikavimo tradicijas puoselėjantys svečiai iš Čekijos, Sakartvelo, Ukrainos, Graikijos ir Mozambiko.

Gruzinai dar parodė ir per šimtmečius išsaugotus imtynių bei kautynių būdus, dabar jau vadinamus nematerialiuoju

tautos paveldu. Kai kuriuose koncertuose žiūrovai ir net atlikėjai negalėjo sutramdyti ašarų, senieji papročiai ir dainos tapo iki kraujo aktualūs, verčiantys neapkęsti piktavalių užpuolikų ir sielvartauti dėl be kaltės žuvusių, nežinia kur išvežtų, nuo tėvų ir Tėvynės atskirtų vaikų, labiau už viską savo

Lietuviai pasaulį stebina neatmenamais laikais užgimusiomis sutartinėmis.

igždės

ėdoje

žemę mylinčių ir pasiduoti neketinančių žmonių.

Ukrainiečių folkloro ansamblio iš Kijevo „Volodar“ moterys kaskart turėjo paaiškinti, kad į Klaipėdą atvyko be vyrų, kurie dėl karo tėvynėje negali išvykti iš šalies. Iš jų lūpų po kiekvieno koncerto skambėjo

padėkos už brolišką tautiečių priėmimą Lietuvoje.

Gruzinai klaipėdiečiams parodė į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą kautynių būdą – tradicines imtynes čidaoba. Ypatingas būdas ginti savo namus, kraštą ir valstybę imantis tik stovint, kai ►

Iš Švedijos atvykęs C.Gera pristatė unikalią savo tėvynėje Zimbabvėje tūkstantmetį gyvuojančią tradiciją groti instrumentu mbira arba sansi.

◄ leidžiama atakuoti ir kojomis – pakišti koją ar mesti per koją. Tikros pergalės tikslas – parversti priešininką ant nugaros. Visa tai žiūrovai matė ne tik filmuose, bet ir gyvai. Pasirodo, gruzinų berniukai imdavo mokytis šių imtynių nuo ankstyvos vaikystės.

Gundė pabandyti

Vos prieš kelias savaites klaipėdiečiams po rekonstrukcijos atvertas Danės skveras tapo pagrindine festivalio vieta. Prie paminklo „Arka“ nuo gatvės nusukta scena buvo geras festivalio orientyras.

Koncertai čia sutraukė labai daug žmonių, žiūrovai prie scenos praleisdavo valandų valandas, o pavargę nuo kaitros vaikštinėjo skvero takais. Juos ten viliojo

Meladzės šeimos nariai sudaro ansamblį, kuriame kiekvienas – labai svarbus.

Meladzės dainuoti ir groti mokosi iš tėčio.

Meladzės visur vaikštinėjo drauge, buvo nesunku pajusti šios šeimos vienybę ir tvirtybę.

išsiskirti

rūpestingumas ir atsakomybės jausmas, mamos pasitikėjimas savo sutuoktiniu ir švelnumas, vaikų klusnumas ir noras viską atlikti kuo puikiausiai žavėjo žiūrovus, neleido nuo atlikėjų atitraukti akių.

iki vėlaus vakaro veikęs „Amatų miestelis“. Amatininkai ne tik norėjo parduoti savo darbus, bet ir rodė, kaip jie gaminami.

Smalsuoliai stebėjo, kaip meistrai drožia, kala, pjauna, riša, audžia, velia, siuvinėja, tapo ir kuria daugybę kitų gražių dalykų senosiomis technikomis, o jų pagaminti daiktai dar ir šiandien yra malonūs pažiūrėti ir patogūs naudoti.

Festivalio metu vyko daugybė pamokų, kiekvienas pasikalbėjimas su lankytojais atvėrė paslaptis, tenkino smalsumą ir žadino norą išbandyti kažką panašaus patiems.

„Lauksnų“ prekyvietė buvo labiau skirta tradiciniams lietuviškiems amatams pristatyti, žiūrovams ir meistrams pakviesti pabendrauti, sugundyti patiems išbandyti rankų miklumą.

Kiekvienas meistras ir jo darbai buvo plačiai pristatyti festivalio „Facebook“

paskyroje. Taip jie tapo prieinami ne tik į skverą atėjusiems žmonėms, bet ir interneto vartotojams visame pasaulyje.

Pamokos kiekvienam

„Lauksnos“ tuo ir įdomios, kad tai nėra vien tik koncertai. Šį kartą apie festivalį

galėjo sužinoti ir autobusais į Klaipėdą atvykstantys žmonės. Autobusų stoties salė buvo išpuošta tautodailininkės Margaritos Macijauskienės šiaudiniais sodais. Įmantriausių formų sodai sukosi nuo skersvėjo ir traukė keliautojų žvilgsnius, trumpindami laukimą ir žadindami norą pažinti lietuvių liaudies meną.

Festivalis po kelių dienų baigėsi, o sodai liko puošti stotį iki rudens. ►

Tėvo

Čekų vaikinai siekdavo

ne tik ypatingais šokiais, bet ir puošmenomis. Piemens įvaizdį įkūnijęs čekas skyrėsi nuo kitų ansamblio narių ir rūbais, ir instrumentu, kuriuo grojo tik jis.

Čekai garsėja liaudiškomis melodijomis, kurias atlikdavo smuikuojantys vyrai.

◄ Nemažai lietuvių panašius trapius kūrinius yra matę tik muziejuose, o apie jų reikšmę protėvių gyvenime nė nenutuokia.

Festivalio metu pasimokyti rišti sodus galėjo kiekvienas norintis.

Rankdarbių mėgėjos turėjo progą išmokti pasisiūti delmonus – puošnias Mažosios Lietuvos moterų pasisiūtas, išsiuvinėtas, noriai dovanotas ir pačių nešiotas kišenėles.

Festivalio dienomis buvo galima stebėti, kaip gimsta lietuviškas kryžius su nukryžiuotuoju, išdrožtu į to paties medžio. Meistro įrankiai, rankų jėga ir miklumas vertė stebėtis ir domėtis, kaip galvoje gimęs sumanymas tampa realybe.

Smalsuoliai turėjo progą pamatyti filmą apie Ignalinos ir Švenčionių kraštuose cimbolais grojančius muzikantus ir išvysti juos pasirodančius festivalio scenoje.

Kaip narplioti siūlus, kad iš to išeitų margaspalvės pintinės juostos, rodė meistrė,

kurios rankose gimdavo spalvoti stebuklai. Pabandžiusioms tai pirmą kartą padaryti merginoms aiškėdavo, kad toks pynimas prilygsta svetimos kalbos mokymuisi –sunku, ne iškart suprantama, bet įmanoma, reikia tik noro.

Sausų žolynų ir gėlių atsivežusi meistrė iš Vilniaus krašto rodė, kaip dėti spalvingus augalus, kad jie virstų vilnietiškomis verbomis, dalijosi šio darbo paslaptimis ir subtilybėmis.

Iš stiklo karoliukų

Čekai iš Šiaurės Bohemijos Milžinų ir Džizero kalnų regionų, kur jau kelis šimtus metų gaminami pūsti stiklo karoliukai, klaipėdiečiams parodė, kaip iš jų pasigaminti papuošalus kalėdinei eglutei.

Šeimose ši tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą.

Svečiai pasakojo, kad nedideli gamybos cechai saugojo šią tradiciją ir karoliukų gamybos būdą, tačiau tik nedaugeliui jų pavyko išlikti socialistinės ekonomikos pertvarkos laikmečiu.

Kulhavý šeimos dirbtuvėms pavyko išsaugoti jiems senolių perduotas žinias ir toliau palaikyti ryšį su vietiniais karoliukų gamintojais.

Tokių kalėdinių papuošalų kūrimas minimas ir tradicinėse pasakose apie Krakonošą, legendinį kalnų valdovą.

Barbora Kulhavá ir Marekas Kulhavý iš Čekijos Poniklos miesto yra geriausiai Čekijoje žinomi meistrai, puoselėjantys rankų darbo eglutės papuošalų gamybos iš pūstų stiklo karoliukų tradiciją. Jie naudoja specifine stiklo apdirbimo technologija pagamintus karoliukus. Ši tradicija Čekijo-

Dnipro kazokų dainas atlikusios ansamblio „Volodar“ narės atviravo – neretai į karą išeinantys vyrai šiomis dienomis prašo atlikti senąsias kazokų išlydėjimo apeigas.

je žinoma ilgiau nei 120 metų. Karoliukai gaminami pučiant įkaitintą stiklinį vamzdelį, iš anksto įdėtą į žalvarinę formą. Po to karoliukų virvelė pasidabruojama, nuspalvinama ir dekoruojama rankomis. Tik vėliau ji supjaustoma į trumpesnius gabaliukus ar net atskirus karoliukus. Juos meistrai veria ant vielos ir suformuoja lengvus, blizgančius kalėdinius papuošalus.

Viešnios virpino širdis

Šiemet ypatingas žiūrovų dėmesys teko ukrainietėms ansamblio „Volodar“ narėms. Jos savo pasirodymuose atliko Dnipro kazokų dainas ir taip pasakojo apie šimtametę savo tautos istoriją. Moterys kartu apraudojo šiomis dienomis žuvusius vyrus, gailėjo našlaičių, liejo sielvartą dėl sunaikintų namų.

Dnipro regiono kazokų dainos 2016 metais įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašą.

Tradiciškai šiose dainose pasakojama apie karo tragedijas ir asmeninius kazokų karių

santykius. Šios dainos dainuojamos dviem grupėmis: prie pirmojo dainininko prisijungia antrasis, traukiantis aukštesniu balsu, tada prasideda likusioji grupė, dainuojanti vidutiniais ir žemais balsais.

Jei grupėje nėra dainininkų vyrų, moterys nuo senų laikų imituoja juos, pažemindamos balsus. Taip šį kartą atsitiko ir Klaipėdoje.

Kaip ir daugelis tradicijų, kazokų dainos ilgus šimtmečius buvo dainuojamos bendruomenėse. Jos turėjo vyrų išlydėjimo į karą tradicijas: juos dažnai dar gyvus apraudodavo lyg mirusius, palaistydavo jų kelią vandeniu, kaip tai daroma per laidotuves.

Ansamblio „Volodar“ nariai patys renka dainas ir papročius, stengiasi juos išsaugoti. Ansamblis įkurtas beveik prieš 30 metų. Jo meno vadovė Marharyta Skazhenyk yra etnomuzikologė, Ukrainos P.Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos Kijeve muzikos etnografijos mokslinių tyrimų laboratorijos mokslinė bendradarbė. Ne ką mažiau tituluoti ir kiti ansamblio nariai. Kai kurie yra nusipelnę etnomuzikologai mokslininkai, liaudies muzikos mokytojai, tarp jų yra ir istorikas, architektė, jaunesnieji – dar studentai. ►

Graikijos Pogoni miesto polifoninių dainų klubas stebino gebėjimu išlaikyti itin sudėtingą ir seną dainavimo tradiciją.

Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimę rekrūtų šokiai atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII a.

◄ Jų požiūris į folklorą – profesionalus, etnomuzikologijos darbus ansambliečiai skelbia ir profesiniuose moksliniuose leidiniuose.

Priminė rekrūtų palydėtuves

Linksmieji čekai, pristatę festivalio žiūrovams Pietų Moravijos ir Zlino rajonuose gimusius rekrūtų šokius, atspindėjo karių verbavimą į kariuomenę XVIII a. Išlydimi į ilgą karinę tarnybą jauni vyrai norėjo ne tik atsisveikinti su artimaisiais, bet ir palikti jų atmintyje ryškų prisiminimą, todėl kiekvienas jų sukurdavo savo šokį, susidedantį iš trijų dalių: dainuojamos dainos, po kurios atliekami lėti šokio judesiai, o dar vėliau –greitesnio šokio dalis. Šokiai nėra susieti su tikslia choreografija, jie pasižymi spontaniškumu, improvizacija ir individualia išraiška – net šokinėjimo varžybomis.

Tokie rekrūtų šokiai vadinami Slovácko verbŭnk, jie į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukti 2008 m.

Šokio pavadinimas kilęs iš vokiško termino Werbung (pakeistas į verbŭnk), reiškiančio „verbavimas“ ir atspindinčio jo istorinę kilmę – šokėjų ir karių verbavimą į kariuomenę XVIII a. Iki pat šiol jį atlieka Slovacko regiono miestų ir kaimų liaudies šokio grupės.

Slovácko verbŭnk šokama pagal muziką, vadinamą „naujosiomis vengrų dainomis“. Yra šeši skirtingi regioniniai šio šokio tipai, atspindintys didžiulę šokio figūrų ir muzikos ritmų įvairovę, įdomu, kad jie vis dar keičiasi.

Rekrūtų šokių tradiciją Klaipėdoje pristatė Brno miesto folklorinio šokio grupė „Ayfas“. Ši 1970 m. įkurta šokių grupė priklauso Čekijos jaunimo liaudies meno ir sporto asociacijai. Jos nariai rinko ir tyrinėjo tradicinius savo miesto ir apylinkių šokius bei dainas Veselí mieste, Moravijos regione.

Dainoje – penkios melodijos

Itin egzotiškai skambantį dainavimą festivalyje demonstravo Graikijos Pogoni miesto polifoninių dainų klubas. Tai yra Epyro regiono daugiabalsį dainavimą sauganti grupė.

Vyrai iš Sakartvelo demonstravo senovinius kovos būdus.

Vienas įsimintiniausių festivalio renginių – naktišokiai.

Epyro polifonija – tai šimtmečius dainuojamos daugiabalsės dainos, atliekamos 4–12 dainininkų grupės. Čia skamba nuo dviejų iki keturių, kartais ir penkios savarankiškos melodinės linijos. Ritmas remiasi senovės graikų poezijos eilėdara (jambinė, trochėjinė).

Visa tai liudija apie retą ir reikšmingą muzikos reiškinį, kurio ištakos siekia gilius senovės laikus, kai Epyras buvo vieningas. Pirmasis balsas veda pagrindinę melodiją. Antrasis balsas yra atsakingas už daugiabalsės dainos struktūros formavimą. Trečiasis balsas istoriškai yra vėliausiai susiformavęs – tai grupės solisto balsas. Galiausiai ketvirtasis balsas įvairiais būdais nepertraukiamai palaiko melodikos pagrindą.

Thanasio Viltaniočio 2017 m. įkurtas dainų klubas siekia saugoti ir skleisti unikalią protėvių perduotą vietinių dainų tradiciją, į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktą prieš porą metų.

Epyras – tai Balkanų istorinis regionas, esantis dabartinėje šiaurės vakarų Graikijoje ir pietų Albanijoje. Graikijos Epyro didžioji dalis sutampa su Epyro periferija, o Albanijos valdoma Epyro dalis yra vadinama Šiaurės Epyru.

Šio regiono dainose apdainuojami visi žmogaus gyvenimo etapai – vaikystė, santuoka, mirtis, istoriniai įvykiai ir religinio gyvenimo ciklai.

Po Antrojo pasaulinio karo ir po jo kilusio Graikijos pilietinio karo ši tradicija pradėjo palaipsniui nykti, nes Epyro gyventojai ėmė migruoti į didelius Graikijos ir užsienio miestų centrus. Ilgainiui kaimuose liko labai mažai patyrusių atlikėjų.

Dainų kubas įrašinėja ir taip fiksuoja daugiabalsių dainų atlikimo tradiciją, saugoja ją ateities kartoms ir deklaruoja, kad šis tradicinis reiškinys yra unikalus ir svarbus ne tik savoje šalyje, bet ir pasauliniu mastu.

Scenoje – visa šeima

Nė vienas žiūrovas neliko abejingas, pamatęs scenoje Meladzės šeimą iš Sakartvelo. Dažną kartą pasirodydavo visa devynių asmenų šeima – tėvai ir septyni jų vaikai. Buvo panašu, kad jie ne tik yra puikiai suderinę balsus, bet ir jų tarpusavio santykiai pavydėtinai šilti. Tėvo rūpestingumas ir atsakomybės jausmas, mamos pasitikėjimas

savo sutuoktiniu ir švelnumas, vaikų klusnumas ir noras viską atlikti kuo puikiausiai žavėjo žiūrovus, neleido nuo atlikėjų atitraukti akių.

Abu sutuoktiniai yra kilę iš muzikalių šeimų, kai susituokė, jau dainavo folkloro ansamblyje. Visi jų vaikai nuo mažumės girdi namuose dainuojant, o nuo šešerių jau pradeda lankyti vaikų folkloro ansamblį.

Jie mielai atlieka tiek choro, tiek šeimos repertuaro dainas, dalyvauja festivaliuose, folkloro renginiuose, koncertuose. Šeimos galva pasakojo, kad jie dainuoja ir kasdieny-

bėje, pavyzdžiui, kai visa šeima renka vynuoges, spaudžia ir užraugia vyną. Be liaudies dainų, Meladzės šeima kartu dainuoja senąsias tradicines kartvelų religines giesmes.

Meladzės Klaipėdoje pristatė daugiabalsį dainavimą, kuris kartvelų tautoje susiformavo dar prieš priimant krikščionybę (IV mūsų eros amžiaus pradžioje).

Visuose Sakartvelo regionuose klesti a capella vokalinė polifonija. Pietinėje šalies dalyje – Mečetijoje ir Lazetijoje iki XX a. pradžios tik istoriniai šaltiniai bylojo buvus polifonines dainas.

►

Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė džiaugėsi pavykusiu trečiuoju „Lauksnų“ festivaliu.

Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Alkiukai“ festivalio metu buvo įteikta „Aukso paukštė“.

Šiemet festivalis „Lauksnos“ sutapo su Joninėmis, tad ir jomarko dalyviams pasisekė – jie stengėsi ne tik parduoti savo gaminius lankytojams, bet ir pamokyti juos amato.