Kas vyksta A.Jasenkos

Liepos

1-ąją Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos padalinyje Giruliuose atidarytos parodos „Paviršiai“ / „Surfaces“ autoriaus vardas dar visai neseniai asocijavosi tik su muzika. Kompozitorius, Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Antanas Jasenka –žinomas elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrėjas, simfonijų, operų autorius, kuris taip pat kuria muziką kinui ir teatrui, bendradarbiaudamas ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio režisieriais. Tačiau jau trejus metus Antanas yra aktyviai įsitraukęs į tapybą, ir pažintį su ja galima visai pagrįstai pradėti nuo vaizdinės raiškos bei muzikos analogijų.

Dalia KARATAJIENĖ

Pavadinimai – riboženkliai

Muzika, kaip žinoma, nedisponuoja tikrovės apibūdinimo ar konkrečios istorijos pasakojimo įrankiais. Todėl nenuostabu, kad A.Jasenkos paveikslai neretai priartėja prie abstrakčios tapybos formų, suteikdami teisę matyti juos taip, kaip girdime muziką: atsiveriant paveikslams savo širdimi, jai paklūstančiu protu bei jausmais ir neieškant kūriniuose gyvenimo atitikmenų bei realybės pėdsakų.

Tačiau tapyba vis dėlto turi savus dėsnius, kurie numato vaizdo ir tikrovės ryšius, nepriklausomai nuo to, ar tie ryšiai yra tiesioginiai, ar tik numatomi. Ritmines, kartais griežtai geometrines, o kartkartėmis organinėmis užuominomis pasižyminčias apibendrintas A.Jasenkos paveikslų kompozicijas akivaizdžiai valdo jų pavadinimai, neleisdami žiūrovų vaizduotei visiškai laisvai klydinėti po nematytų struktūrų ir neatpažįstamų dėmių paviršius. Paveikslų pavadinimai – tai riboženkliai, nubrėžiantys savotiškas demarkacines žiūrovų mąstymo ir paveikslų pajautos lauko linijas. Jos apibrėžia erdvę, apimančią biblines gėrio ir blogio ir šiandieninės įprastos mums kasdienybės ribas, kurių sugretinimai neretai esti ironiški. Tokie parodos kūrinių pavadinimai kaip „50 Hz siunčiamas į Vilniaus miesto paštą SMS žinute“, „Nojus Vilniuje perka kreditinę banko kortelę“ ar „50 Hz triukšmas tapo pasiekiamas Lazdynų gyventojamas“ – ne tik nuorodos žiūrovams, bet ir literatūrinio A.Jasenkos talento liudijimas. (Menininkas, beje, rašo ir poeziją.) Iš tikrųjų žiūrovai, ieškantys akimis Nojaus ar Lazdynų mikrorajono vaizdų, nėra klaidinami – ieškomus motyvus, ištirpdytus arba „įmūrytus“ drobėse, vis dėlto galima pamatyti. Gavus pavadinime esančią nuorodą, nereikia didelių pastangų, kad paveiksluose galiausiai išvystume žuvį, žmogaus siluetą, akį ar gatvę. Tačiau šie objektai – ne savi- tiksliai paveikslų pavidalai, o veikiau paties menininko tyrimų objektai, jam aiškinantis, kaip, pasak A.Jasenkos, „skamba žmogaus sąmonė“, apie šiuos dalykus mąstanti.

Įkrauti gėrio ir blogio

Taigi A.Jasenkos tiriami paviršiai – anaiptol ne empirika, o paveikslų erdvės – ne geografija. Atsisakydamas konkrečių lokacijų ir ignoruodamas istorinių periodų žymes, A.Jasenka savuose sąmonės paviršių tyrimuose kalba apie žmogiškosios būties universalumą ir byloja tiesiog apie kosminę, viršlaikinę visatą, kurioje žmogaus būtis yra nuolat atakuojama ir gundoma destruktyvios, nors akimis ir nematomos, blogio galios. Žvelgiant į kūrinius pažodžiui ir bandant „vertėjauti“ iš paveikslų kalbos į kasdienybės leksiką, galima sakyti, kad kaip tik šioji nepavaizduota ir nematoma blogio