kino apdovanojimas. ar ją išsaugoti?

Kęstutis MEŠKYS

Suartinti žmones

Nors kultūros festivaliai plačiai aptariami sociologijos, vadybos ir turizmo studijose, darbų, skirtų būtent kino festivalių reiškiniui, vis dar yra nedaug. Galima paminėti tokius vardus kaip Kai Reichel-Heldt (2007), kuri nagrinėjo Berlinalės ir mažesnių Vokietijos kino festivalių organizavimo ir finansavimo struktūrų skirtumus, o Ruby

Cheung (2010) sudarė finansavimo modelius teminiams kino festivaliams JK. Ragan Rhyne (2009) išanalizavo kino festivalius kaip kultūros industrijos dalį. Valdymo požiūriu Charlesas-Clemensas Rülingas (2009) tyrinėjo festivalius kaip kultūros lauką konfigūruojančius įvykius. Dalis darbų buvo skirti Holivudo ir Europos kino industrijos skirtumams.

Kino reikšmę apskritai – kaip edukacinę, švietimo priemonę – gerai suvokia senas kino tradicijas turinčios Europos šalys (Prancūzijoje kino mokymai yra bendrojo lavinimo mokyklų programų dalis). Šių dienų Europos kino mokymo judėjimas išaugo iš kino renginio – Europos universiteto kino apdovanojimo (EUFA) projekto, kurį 2016 m. inicijavo „Filmfest Hamburg“, bendradarbiaujant su Europos kino akademija (EFA). Tuomet pirmą kartą buvo paskelbtas Europos universiteto kino apdovanojimas, kurį įteikė ir už kurį balsavo Europos universitetų studentai. Šios iniciatyvos tikslas –įtraukti jaunesnę auditoriją, skleisti Europos idėją ir perteikti Europos kino dvasią universitetų studentų auditorijai. Ji taip pat remia filmų sklaidą, kino švietimą ir debatų kultūrą. O 2019 m. ji tapo oficialia Europos kino apdovanojimų kategorija. Kartu ji suteikia galimybę universitetų studentams nuo Lisabonos iki Vilniaus, nuo Budapešto iki Stambulo patirti Europos filmus kaip bendrą socialinę veiklą ir bendrą aistrą. Iniciatyva remia filmų sklaidą, kino švietimą ir diskusijų kultūrą. Kaip ir Europos kino akademija, kuri dabar vienija daugiau nei 3 tūkst. Europos kino profesionalų. Jos programoje – konferencijos, seminarai ir praktiniai užsiėmimai, o pagrindinis tikslas – suartinti žmones. Kinas, kaip ir dauguma meno sričių, neegzistuoja vakuume už visuomenės ribų, jis jautriai reaguoja į Europos ir pasaulio geopolitinius procesus, socialinius skaudulius. Jei Europos kinas nori išlikti aktualus, jam reikia kontakto, bendravimo, abipusio ryšio, diskusijų, neretai protingos konfrontacijos su tam tikrų visuomenės grupių nuomonėmis ir siekiais.

Paramos išraiška

Panašius tikslus sau kelia ir LUX Europos publikos kino apdovanojimas, teikiamas nuo 2020 m. Tai bene vienintelis kino apdovanojimas, kurį skiria parlamentas, šiuo atveju –Europos Parlamentas ir Europos kino akademija, bendradarbiaudama su Europos Komisija ir su Europos kiną palaikančiu „Europa Cinemas“ kino teatrų tinklu. ►

◄ LUX Europos publikos kino apdovanojimo ištakos siekia 2007 m. Tuomet Europos Parlamentas, siekdamas išreikšti paramą kultūrai, pabrėždamas kino reikšmę formuojant Europos identitetą ir vieningos Europos idėją bei palaikydamas Europos kino akademijos nuo 1997 m. teikto Žiūrovų simpatijų prizo (People’s Choice Award) praktiką, kartu su šia organizacija įsteigė LUX kino apdovanojimą.

LUX Europos publikos kino apdovanojimas (trumpai – LUX publikos apdovanojimas) siekia visuomenės dėmesį sutelkti į esminius bendrijos klausimus, sukeliančius didžiausias diskusijas, tiesti kultūros tiltus Europoje ir pasaulyje, stiprinti politikos ir piliečių ryšį. „Išgyventi Europą“ per prasmingą, meniškai brandų kiną – vienas svarbiausių šio apdovanojimo tikslų.

Kai šių eilučių autorius pirmą kartą prieš dešimtmetį lankėsi Strasbūre ir savotiškai

„išgyveno“ to meto Europą, į akis krito puikiai sutvarkytos gatvės ir skverai, sekundės tikslumu judantys komfortiški ir begarsiai tramvajai, riboti palyginti naujų ir netaršių automobilių srautai. Tą komfortiškos ir sočios Europos vaizdą stiprino ties didingais Europos Parlamento rūmais išsidėstę tvarkingi namų kotedžų kvartalai, kur medžių paunksmėje nerūpestingai kavą ir vyną gurkšnojo Europos gyventojai. Kiek kitokią senąją Europą pamačiau keliauda- mas į Strasbūrą šiomis dienomis. Beviltiškai vėluojantys traukiniai, apdergtos stotys ir grafičiais išteplioti tramvajai, o gatvėse – nemažai jau senokų, apdulkėjusių automobilių. Ir visur – toli gražu ne europietiški veidai. Beje, ir gatvėse, ir transporte vis rečiau begirdėti širdžiai miela Catherine Deneuve ir édith Piaf kalba. „Išgyventi“, matyt, tokią Europą galima, bet pergyventi, bent mums, naujosios Europos

Atrinko ekspertai

Europos „atvirų durų“ politikos, COVID-19 pandemijos ir civilizuotą pasaulį užgriuvusio karo Ukrainoje pasekmės ir problemos tampa vis akivaizdesnės. Jos atsiliepė ir kino industrijai – ištuštėjo kino salės, vis sunkiau į jas surinkti žiūrovus. O tai reiškia, kad ir kino kūrėjams suburti kūrybines grupes ir rasti finansavimą naujiems filmų projektams vis sunkiau. Tad LUX publikos apdovanojimas tampa vienu iš būdų paremti Europos kūrėjus ir išlaikyti kultūrų įvairovę, sumažinti pandemijos ir karo sukeltą izoliaciją ir padėti įveikti skiriančias fizines bei psichologines sienas. Kita vertus, tai būdas padėti kinui atliepti šių dienų Europos skaudulius.

LUX publikos apdovanojimo sulaukę filmai įgyja kokybės ženklą ne tiek kino profesionalų, kiek paprastų žiūrovų akyse. Pirminę nominantų atranką atlieka autoritetinga ekspertų komisija, kurios nariais 2022 m. atrankoje tapo iškilūs kino industrijos veikėjai: LUX Europos publikos kino apdovanojimo garbės pirmininkas, Europos kino akademijos pirmininkas, humanitarinių mokslų garbės daktaras

Mike’as Downey, daugelio kino festivalių organizatorė, viena iš iniciatyvos „27 Times Cinema“ autorių iš Belgijos Bo

Alfaro Decreton, kino festivalio „Queer Wave“ įkūrėjas ir meno direktorius iš Kipro Diego Aparicio, kino teatro „Øst for Paradis“ valdančioji direktorė ir platinimo vadovė iš Danijos Ditte Daugbjerg Christensen, 2021 m. LUX Europos publikos kino apdovanojimo laureatas, gavęs jį už filmą „Kolektyvas“, prodiuseris ir kino režisierius iš Rumunijos Alexanderis Nanu ir daugelis kitų žinomų kino vardų. Kiekvienas komisijos narys turi teisę pateikti du jo nuomone geriausius filmus. Atrankos komisijos narių uždavinys – peržiūrėti ir aptarti į trumpąjį „European Film Awards“ sąrašą įtrauktus filmus bei dėl jų balsuoti. Nors paprastai į trumpąjį sąrašą atrenkami penki filmai, šiemečiam apdovanojimui dėl pandemijos buvo atrinkti tik trys. Šie nominantai buvo paskelbti per 34-uosius Europos kino apdovanojimus, kurie vyko Berlyno kino festivalio metu Vokietijoje 2021 m. gruodžio 11 d.

Trys nominantai

Jais tapo filmai „Didžioji laisvė“ (Austrija, Vokietija, rež. Sebastianas Meise’as, 116 min.), „Bėglys“ (Danija, Prancūzija, Švedija, Norvegija, rež. Jonas Poheris Rasmussenas, 90 min.) ir „Quo Vadis, Aida?“ (Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Olandija, Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Turkija, rež. Jasmila Žbanić, 103 min.). ►

◄ Filmas „Didžioji laisvė“ pasakoja, kaip pokario Vokietijoje Hansas patenka į kalėjimą dėl to, kad yra homoseksualas. Jo laisvės troškimas nuolat sužlunga, nes jis pažeidžia Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį. Vieninteliais ilgalaikiais santykiais jo gyvenime tampa santykiai su ilgamečiu kameros draugu Viktoru, nuteistu už žmogžudystę. Pradinė jų panieka perauga į abipusę meilę.

Animacinis filmas „Bėglys“ pasakoja realią istoriją. 36-erių Aminas Nawabi (slapyvardis), daug pasiekęs akademikas, grumiasi su skausminga paslaptimi, kurią slepia jau 20 metų. Ši paslaptis gali sugriauti gyvenimą, kurį jis susikūrė. Aminas apie savo nepaprastą kelionę, į kurią jis leidosi būdamas pabėgėlis vaikas iš Afganistano, pirmą kartą pasakoja filmo režisieriui.

„Quo Vadis, Aida?“: Bosnija, 1995 m. liepos 11 d., Aida yra Jungtinių Tautų vertėja mažame Srebrenicos mieste. Serbijos armijai užėmus miestą, jos šeima, kaip tūkstančiai kitų civilių gyventojų, siekia gauti prieglobstį JT stovykloje. Kaip derybų dalyvė, Aida turi versti gyvybiškai svarbią informaciją. Virš 8 tūkst. nužudytųjų. Toks likimas laukia jos šeimos ir kitų žmonių...

Visi šie filmai jau buvo sulaukę ne vieno tarptautinio kino festivalio (taip pat ir Berlinalės) apdovanojimų. Tai, beje, yra vienas iš pagrindinių LUX apdovanojimo nominantų atrankos kriterijų. Svarbūs ir kiti faktoriai: filmais turi būti iliustruojamos įvairios kertinės Europos diskusijų temos, jie turi būti prieinami kuo platesnei, įvairiai Europos publikai ir filmus turi būti įsigijusios ir demonstravusios bent penkios ES šalys.

Vertinant šių metų LUX apdovanojimui nominuotų filmų tematiką, į akis krenta ryškus jų politinis aspektas, kuris iš dalies atspindi šių dienų realijas. Bet čia galima įžiūrėti ir Berlinalės, kaip politizuoto kino festivalio įvaizdį turinčio kino renginio, įtaką. Dar labiau ta aplinkybė išryškėja, kai palygini su praeitų 2021 m. nominantais ir LUX apdovanojimo nugalėtojais, tarp kurių – daugiau vertybinius dalykus aktualizuojantys filmai „Dar po vieną“

(rež. Thomas Vinterbergas), lenkų ir prancūzų juosta „Kristaus kūnas“ (rež. Janas Komasa). Tarp kitko, abu filmai rodyti Klaipėdoje kino klube „8½“.

Balsavo žiūrovai

Nuo nominantų paskelbimo dienos 2021 m. gruodžio 11-ąją Europos žiūrovai elektroniniu būdu galėjo balsuoti iki 2022 m. gegužės 25 d. ir atiduoti balsus už savo filmus-favoritus. Visos Europos žiūrovams filmai buvo nemokamai prieinami jų gimtąja kalba (nominuoti filmai buvo subtitruojami 24 oficialiomis ES kalbomis), o peržiūras lydėjo diskusijos, susitikimai su filmų kūrėjais. Galutinį įvertinimą lėmė žiūrovų ir Europos Parlamento narių balsai, abiem grupėms skiriama po 50 proc. balsų.

Visą atrankos ir balsavimo procesą lydi dar nuo 2010 m. įgyvendinamas projektas „27 / 28 Times Cinema“, kurio sumanytojai ir rėmėjai yra LUX kino apdovanojimas bei tokie partneriai kaip „Giornate degli Autori“ (Venecijos festivalis) ir tinklas „Europa Cinemas“. Įgyvendinant šią iniciatyvą, Venecijoje rengiami intensyvūs 10 dienų trukmės mokymo kursai, kuriuose dalyvauja 27 jauni Europos kino mėgėjai ir kino bendruomenės entuziastai. Projektas skatina ne tik jaunimo domėjimąsi kinu kaip pačia demokratiškiausia ir efektyviausia meno sritimi, bet ir aktyvias diskusijas apie aktualiausias dabarties problemas. ► Po

◄ Pagrindinio LUX prizo laimėtojas buvo paskelbtas per 2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamente Strasbūre vykusią LUX publikos apdovanojimo ceremoniją, kurioje teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Išvakarėse – birželio 7 d. – Europos Parlamente spaudos atstovams buvo organizuotas seminaras, kuriame nominuotų filmų kūrėjai, LUX apdovanojimo iniciatoriai, organizatoriai ir partneriai – Europos kino akademijos atstovai pristatė filmus, diskutavo politinių ir kultūros, kino aktualijų klausimais. Buvo paliesta ir skaudi karo Ukrainoje tema.

Skausmingos patirtys

Kalbėdamas apie savo filmą „Didžioji laisvė“, režisierius S.Meise’as pabrėžė: „Skausminga patirtis tiems žmonėms yra ne tai, kad jie buvo nuolat užgauliojami dėl jų seksualinės tapatybės... Visą gyvenimą jie turėjo teistumą, ir aš manau, kad mūsų filme vyrauja bendras jausmas, kad pasaulyje nėra teisingumo.“

Ne mažiau skausmingas patirtis gvildena ir režisieriaus J.P.Rasmusseno filmas „Bėglys“. Kalbėdamas apie filmo kūrimo istoriją, jis papasakojo, kad idėja kilo, kai jis dar buvo paauglys, susipažinus su Aminu, būsimo filmo herojumi: „Aš augau labai mažame Danijos kaimelyje ir vieną dieną Aminas jame pasirodė vienas pats iš Afganistano... Mes tapome draugais. Jau tada man buvo įdomu, kaip ir kodėl jis atkeliavo, bet jis nenorėjo apie tai kalbėti. Aš tai gerbiau, bet ši istorija buvo mūsų draugystės paslaptimi daugelį metų, kol galiausiai jis nusprendė atsiverti ir pasidalyti su manimi savo istorija.“

Šių dienų įvykių Ukrainoje kontekste ypač stipriai nuskambėjo režisierės J.Žbanić filmo „Quo Vadis, Aida?“ tema ir intonacijos. Ne tik Europos, bet, manau, ir Lietuvos žiūrovams, kurie taip pat turėjo ne vieną progą pamatyti šį filmą. Nenuostabu, kad ir seminare ši juosta sukėlė gyvas diskusijas. Kalbėdama jame J.Žbanić sakė: „Man, kaip bosnei, buvo labai sunku išgyventi tai, kas atsitiko Srebrenicoje. Srebrenica buvo JT saugoma zona. JT pažadėjo užtikrinti žmonių saugumą. Šis pažadas buvo sulaužytas ir žuvo 8 372 žmonės. Aš ten nebuvau, buvau Sarajeve ir girdėjau, kas vyksta, ir man tai buvo tikrai didelė trauma.“ Ar ir Lietuva, girdėdama iš Rytų kaimynės grasinimus, gali ramiai miegoti po NATO skydu ir pasikliauti jos garsiai deklaruojamomis saugumo garantijomis?

Toks klausimas kyla ne vienam iš mūsų.

„Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, – pridūrė režisierė iš Bosnijos, – turės pasekmių per artimiausius 30 metų. Kaip, pavyzdžiui, Bosnijoje, kur mes vis dar stengiamės ir nesugebame atsigauti.“ Gyva tų įvykių liudininkė – Munira Subašić, išgyvenusi po Srebrenicos genocido motina ir Srebrenicos motinų asociacijos prezidentė, sakė: „Kai kalbu su jumis, daugelis mamų verkia dėl savo vaikų Ukrainoje ar Rusijoje. Jų vaikai žudomi arba žudo kitus. Kai matau tas scenas, negaliu užmigti, tos pačios scenos, kurias matėme Srebrenicoje.“

Apibendrindamas seminaro diskusijas ir pasisakymus, Europos Parlamento narys, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininko pavaduotojas Romeo Franzas pabrėžė, kad LUX apdovanojimas – „tai svarbi, unikali kultūros priemonė, pristatanti apmąstymus ir diskusijas mūsų visuomenėje aktualiais klausimais. Šios diskusijos dar aktualesnės šio brutalaus karo metu. Mes visi esame labai pasibaisėję karu Ukrainoje ir visais naikinančiais karais, kurie atneša tiek daug žalos.“

Neramios mintys

LUX Europos publikos kino apdovanojimo filmas-laureatas iškilmingai buvo paskelbtas 2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamento posėdžių salėje, į kurią buvo pakviesti visų trijų nominuotų filmų kūrėjai, parlamentarai. Nugalėtoju tapo Bosnijos režisierės J.Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“. Nugalėtoją paskelbusi Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola sakė: „Šis filmas yra stiprus kvietimas siekti teisingumo Srebrenicos moterims ir motinoms, kurios matė žiaurų daugiau nei 8 tūkst. artimųjų nužudymą.“

Karo Ukrainoje kontekste šis sprendimas nebuvo netikėtas. Stiprų filmo sąskambį su šių dienų įvykiais patvirtino ir režisierės J.Žbanić žodžiai, pasakyti per LUX apdovanojimo ceremoniją: „Kurdama šį filmą maniau, kad karas Balkanuose buvo paskutinis Europoje. Buvau tokia sukrėsta, kai sužinojau, kad mes, europiečiai, leidome kilti karui Ukrainoje. Kad neradome būdo tam užkirsti kelią.“ Dar skausmingiau nuskambėjo genocidą Srebrenicoje išgyvenusios ir ne vieną vaiką joje praradusios M.Subašić žodžiai: „Meldžiau Dievo, kad mamos niekada nepatirtų to, ką patyrėme mes, kad jokia mama neieškotų savo vaikų kaulų... Prašau sustabdyti karą Ukrainoje. Sustabdykite kančias.“

Šių eilučių autoriui krito į akis, kad daugelio Europos Parlamento narių kėdės buvo tuščios. Džiugino tik tai, kad svečių ir spaudos ložės buvo perpildytos. Beje, simboliška, kad prieš LUX apdovanojimų ceremoniją į Europos Parlamentą su prašymu sustabdyti karą kreipėsi Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančiukas. Ar Europos politikų ir menininkų pastangos sustabdys šią karo beprotybę? Ši mintis nedavė ramybės, viešint tas kelias dienas Strasbūre, vaikščiojant jo vis mažiau Europą primenančiomis gatvėmis, triukšmingais Europos Parlamento koridoriais, diskutuojant su kolegomis, politikais, parlamentarais, su Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininke S.Verheyen. Ar Europos Sąjunga, gimusi kaip ekonominė sąjunga, šiandien neturėtų pagaliau atsigręžti į egzistencinius, vertybinius savo pagrindus, kai tos vertybės taip brutaliai paminamos? Šį klausimą uždaviau ir S.Verheyen, ir mūsų parlamentarui Petrui Auštrevičiui diskusijų metu. Atsakymai buvo vienareikšmiški: „Pagrindinės Europos Sąjungos vertybės yra pagarba žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė. Šios vertybės vienija visas valstybes nares – jokia šalis, kuri nepripažįsta šių vertybių, negali priklausyti Sąjungai.“ Bet kur tos tolerancijos kitam ir jo mąstymo bei elgesio kultūrai ribos, kai paminamos vertybės, gresiančios tavo paties egzistencijai? Ir ar užteks tų politinių deklaracijų, vien menininkų ir kultūros žmonių pastangų, kad šie žodžiai virstų „kūnu“, kad kiekvienas iš šios sąjungos piliečių ne tik „išgyventų Europą“, bet ir būtų pasiruošęs ginti jos vertybes? Tai esminis egzistencinis šių dienų Europos išsaugojimo klausimas.

Vertinant šių metų LUX apdovanojimui nominuotų filmų tematiką, į akis krenta ryškus jų politinis aspektas, kuris iš dalies atspindi šių dienų realijas.