pava saris“

Nijolė KLIUKAITĖ

Keistas reiškinys tie poetiniai skaitymai, tas bandymas susikalbėti paslėptomis prasmėmis, čia ir dabar, skaitymas, tegu žiūrint į tekstą, bet regint smalsias ir geranoriškas susirinkusiųjų akis, atsiveriant ir laukiant, kad tave priims. Net nejauku kartais darosi nuo to poeto ir klausančiojo patiklumo, nuo kūrimo veiksmo kartu –taip taip, tai atsiranda, imasi iš poetinio teksto ir sukuria tokį buvimo kartu burbulą (patinka man tas pandeminis naujadaras), sprogstantį ir išnykstantį dar neišsyk, kurį laiką dar gaubiantį ir skaitymams pasibaigus. Paskui išsibėgiojame ir vėl čiuožiame dienos paviršiais. Tobulai mokame tai daryti. Išmokome mandagiai šypsotis, kalbėti bjaurastis (irgi mandagiai), mandagiai pagrasinti, nors poetas, manding, turi kažkokį šeštą ar septintą jausmą ir geba identifikuoti menkiausius falšo virpesius. Įpratome, susigyvenome su juo – visuotiniu baltu (mes jo nespalviname, tai užtinkuoti jausmai) melu. Priimame runkelių kaimynystę, priimame česnakus, morkas ir kitus kitokius, kaip sako Benediktas Januševičius savo eilėraštyje „Augalų kaimynystė darže“ (Poezijos pavasaris 2022, p. 71). O kur mums dėtis? Mūsų daug. Kiekvienas – individualybė, apsisiautusi savo burbuliniu skydeliu. O štai poezijos skaitymų metu randasi vienas burbulas. Visiems.

Gyviesiems ir mirusiems. Taip. Išėjusieji, iškeliavusieji poetai (viliuosi, kad jie sugrįžta kaip nuoširdžiausi klausytojai) tampa dar artimesni nei anksčiau. Klaipėdos poetai nuo seno rengia vardinius išėjusiųjų skaitymus. Tai skaitymai Vytautui Brenciui, Onai Dovidavičiūtei-Pučeniai, Stasiui Jonauskui, dabar jau ir Aleksandrui Žaliui. Jie vyksta poetų gimtinėse arba gyventose vietose ir tampa kažkokiu keistai nusakomu reiškiniu. Nereikšmingos, kartais įkyriai erzinusios detalės nyksta arba tiesiog perkuria pačios save, išgrynindamos esmę. Mane visada žavi miesteliuose ir kaimuose į skaitymus susirenkantys žmonės, ypač ten rašantys, kuriantys savo eilėraščius ir labai savitą poetiką. Tinka tas nesumeluotas sielos skimbtelėjimas, tas noras susitikti, žiūrėti vienas kitam į akis, bendrauti prasmingiau. Iš dalies visi esame vienišiai, bet kartu ir labai bendruomeniški žmonės, todėl ir susirenkame skaityti ir klausytis to, kas išmąstyta liūdesio ar skausmo, rimties ar nušvitimo valandą, patenkame į kažkokią sakralinę erdvę, o mūsų išėjusieji poetai stovi šalia kaip amžinojo žodžio sakralumo sergėtojai.

Kiekvienas, paleidžiantis į viešumą savo žodį, atsiveria tikrąja, nesaugiąja puse. Poezija toks jau dalykas, kad visas esi kaip ant delno: jeigu esi grafomanas –esi grafomanas, jeigu tau skauda – visi mato ką. Natūraliai kyla klausimas: ar ne protingiau būtų naudotis išmoktomis, nugludintomis ir nieko nepapiktinan- čiomis mandagumo frazėmis, gyventi santūriau, ramiau, bet ne! – tyrinėji pats savo skaudulius, tamsiuosius vidinius kambarius, užkaborius visokius ir kitiems rodai, kai, pripažinkime, didžiajai daugumai to visai nereikia, pakaktų lengvų pakutenimų. Kažkodėl turi paleisti, net ne paleisti, stumte išstumti savo Aš į žmones. Juokingiausia – ne, graudžiausia, kad tik suformavęs save kaip žodį ūmai pamatai, kad tau pačiam tas žodis jau nebepatinka, tu jau kitoks, kitas, ne tavo tai rūbas, ne tavo vidus... Taip dažniausiai ir nutinka –bent jau man, – kad įsivertini save tik sulaukęs net ne žodinio ar kokio aiškiau apibrėžiamo atsako, o tik kažin kokių virpesių, sugauni žmogaus atsidūsėjimą arba sutramdytą nuobodulio žiovulį, pašaipų gegutės kukū. Iš jų ir lipdai save ir savo jungtis su kitais, kitokiais.

Nieko nežinau tikresnio už Gintarą Grajauską. Toks taupus tas jo eilėraštis ir toks talpus. Ramus, atrodytų, bet po ta