saris“ pajūryje

sutramdyta ramybe – visuotinis apledėjimas ir amžinybės gaisras. Nežinau, kaip jis ištveria tokį pasaulio atsivėrimą savy. Baisu yra šitaip aiškiai jį pamatyti, tą apgaulingą ir nykų ir vis dėlto beprotiškai pilną pasaulį. Tiesiog kaip laumžirgis iš jo paties eilėraščio. Laumžirgis, kurio akys didesnės už galvą. Tiek jose nuostabos...

Sutramdytą jausmą į pasaulėvoką įvelka Elena Karnauskaitė.

Daiva Molytė žaidžia kaligrafija ir ironizuoja kasdienybę.

Rita Kairienė tebesigrumia su paauglių pasaulio monstrais.

Jūratė Sučylaitė eilėmis kovoja už žmogaus psichinę sveikatą.

Dainius Sobeckis tebeieško Dievo.

Sondra Simanaitienė tebemezga žmonėms jungtis.

Dalia Tamošauskaitė tebeieško pačios trumpiausios eilėraščio formos...

Bet tai vis mūsų, Klaipėdos skyriaus, poetai, kuriuos jau šiek tiek pažįstame, todėl visada nekantriai laukiame svečių ir naujų jų atradimų. Šį „Poezijos pavasarį“ mus aplankė Meilė Marija Kudarauskaitė, Ričardas Šileika, Antanas A.Jonynas, Aušra Kaziliūnaitė, Liutauras Degėsys ir Safiye Can iš Vokietijos.

Jeigu skaitant eilėraštį arba klausantis jo, paties poeto ar kokio kito interpretatoriaus skaitomo, atpažįstame savo pačių gyvenimiškąjį kodą, jis – eilėraštis – įvyksta dar kartą, šįsyk jis fiksuoja mums artimą poetinį lauką, nušviečia jo erdves, nubrėžia ribas. Kodų ieškojau ir M.M.Kudarauskaitės ir jos sūnaus

Vytauto Kudarausko-Bunkaus bendroje poezijos knygoje „Lėto laiko glėbyje“ (Homo liber, 2022). M.M.Kudarauskaitės posmuose tokie poetiniai kodai: „kriaušė (...) it vienkiemio mama“ (p. 15), „žydryne plaukianti akimirka, nelyg gauruota pašluostė, prismeigta prie popieriaus raidelių šakutėmis“ (p. 22) ar „sėklos triūsas po velėna“ (p. 103). Tai dažniausiai gamtos ir kasdienybės sankirtos, suteikiančios pasauliui ar įvykiui naujų spalvų. V.Kudarausko-Bunkaus eilėraščiai su mamos poetiniais laukais irgi kertasi gamtiniais motyvais: Minor 1

Šauk nešaukęs –Prie žemės paliksi Ir sparnais dangun nepakilsi. Ko veržiesi, žmogau, Į tuštybę, absurdišką tremtį, Kai pražydusios obelys Barsto meile, gerumą?.. (p. 137)

Vis dėlto gamta šio poeto eilėraščiuose negriežia pirmu smuiku, dažniau sušmėžuoja kaip fonas vidinėms dramoms: Parpuoliau aš per lietų Lietuvai ant kelių, Paimk, mane, šalie, Priglausk, metalo žeme. (p. 139)

O jos – tos dramos – įvairios, gimdančios gaisrą įpučiančius žodžius: Kai nudegina vandenys, Dūmai ir žodžiai, Kuo gesinti tą gaisrą?..

(...)

Kaip išplaukt

Iš ugnies, nesušlapus Per lietų, kaip

Ištarti tą degantį žodį Kur tu? (p. 140)

V.Kudarausko-Bunkaus poezijoje skausmingos vidinės patirtys koreliuoja su gamtos motyvais, lyg ir bandydamos megzti tarpusavio ryšius, bet šie nėra glaudūs.

M.M.Kudarauskaitės eilėraščiuose gamta tampa guodėja, vidinio pasaulio pratęsėja, o jos sūnaus Vytauto eilėse gamta tik išryškina vidines prieštaras ir neišsprendžiamus konfliktus:

...Išeiki iš sulytos ganyklos, Kur kas dieną gano sekmadienius Su išeiginėm sukniom, Karvelių melodijom.

Teškia tave prie sienos, Prie riedančio dangaus trupinio... (p. 140) Belieka tik pasidžiaugti, kad ilgai Klaipėdoje gyvenęs, dirbęs ir, žinoma, kūręs poetas sugrįžta į mūsų miestą savuoju žodžiu. Dėl to čia plačiau apie jį ir pakalbėjau.

A.A.Jonynas, šįsyk atlydėjęs čerkesų kilmės poetę iš Vokietijos, savo eilėraščių tepaskaitė kelis. Kaip pats skelbėsi, nerimtus, bet iš tikrųjų jie pilni skaudžios ironijos. Labai skaudžios.

S.Can eilėraščiai – revoliucingi. Dažniausiai ji gina moterų teises, bet artimos jai ir kitos temos bei visi bendražmogiški norai:

Norėjau kad niekam verkti netektų

Norėjau kad jokiam gyviui netektų kentėti Norėjau turėti stebuklų lazdelę bet aš jos neturėjau. Aš norėjau įstengti išgydyti visas žaizdas kiekvieną vaiką apsaugoti savo glėby.

Norėjau turėti stebuklingą gėrimą

Tokį užburtą gėrimą prieš neteisybę Prieš diskriminaciją, visus tuos skausmus kurie kyla bet aš jo neturėjau.

Gėlių jūra tegu ant mūsų visų išsilieja.

(Poezijos pavasaris 2022, p. 383)

L.Degėsys – meistriškai valdantis žodį filosofas. Visada žaviuosi tobulu minties ir formos deriniu. A.Kaziliūnaitė filosofiškai stojiška ir moteriškai trapi. Galima būtų tęsti „Poezijos pavasario“ įspūdžius be galo, be krašto, juolab kad ir skaitančiųjų buvo kur kas daugiau, nei užsiminiau. Poezijos laikas buvo tirštai turiningas ir dar tirščiau turtingas. Gaila tik vieno – kad taip mažai mokytojų, kurie domisi poetiniu žodžiu, taip mažai inteligentijos – juk anksčiau, kiek teko girdėti, bent jau pedagogai, gydytojai ir dvasininkai tokiais save laikė. Šiais laikais tų inteligentų turėjo tik pagausėti, bet...

Bet nevirkaukime dėl nepašauktųjų, pabaikime R.Šileikos eilėraščiu „Dėl rytdienos“ iš „Trupmenų“:

Dėl šventos ramybės, dėl geliančios tiesos, dėl dantis šiepiančiojo, dėl gardaus duonos kąsnio, dėl aklos meilės, dėl kraujo praliejimo, dėl uodegos vizginimo, dėl manęs tau, dėl tavęs man (Poezijos pavasaris 2022, p. 253).