Garik as

Alma RIEBŽDAITĖ

Žiūrint visiškai objektyviai, pasaulyje egzistuoja tik vienos rūšies drama. Vadinasi: ji arba jis įsimylėjo kitą ir nebemyli manęs.

Tai turėjo būti paskutinis Misisipės ir Žaneto susitikimas, bet kažkuris iš jų žiauriai susimovė ir gali būti, kad Misisipei teks dar ilgai varstyti Žaneto kabineto duris, o gal net galų gale ieškoti kito psichoterapeuto, kad išsigydytų gilias jos sieloje padarytas žaizdas ir vėlei. Tai, kas atsitiko, vadinasi retraumatizacija.

Žanetas ją pasitiko gražiuoju klausimu „kaip jūs jaučiatės“.

Misisipė jautėsi gerai, kol Žanetas neuždavė jai keisto klausimo:

– Ar yra kokia nors tema, kuria tau labai knieti pasikalbėti, bet tu to nedarai?

Misisipė ilgai mykė ir stenėjo, vaikščiojo visokiais teminiais šunkeliais, bijodama pasukti į autobaną, kol galų gale ryžosi:

– Yra. Tai meilė. Aš įsimylėjau. Jūsų terapija suveikė, bet programoje ir vėl įsivėlė kažkokia klaida.

Ir iš karto nėrė į šunkelį.

– Na, įdomu, – sumurmėjo Žanetas. –Įdomu, kaip tu reaguoji, kai yra atstumiama tavo meilė.

Šunkelyje ji pradėjo kalbėti apie visokius bendrus jų pažįstamus, kurių mažame miestelyje yra apstu.

– Tu tik nepagalvok nieko blogo, jei pamatysi mane su žmona tarp žmonių, apie kuriuos tu kalbi. Aš tau tikrai šito nepasakočiau, bet ta moteris yra mano žmonos draugė. Ta prasme, pasaulietiniai reikalai, mes apie klientus, žinoma, nekalbame...

Stojo žiojėti nejauki ilga tyla.

– Kas atsitiko? – paklausė psichoterapeutas švelniai. – Kodėl tu tyli?

Misisipė vis dar negalėjo atsitokėti, todėl dar kurį laiką tylėjo.

– Aš... aš... labai džiaugiuosi, kad jūs turite žmoną ir esate laimingas... Aš... nepa-