GINTARO LAŠAI

◄ geru humoru jausmu, šiek tiek savimyla, egoistas, apsibrėžiantis ribas, mėgstantis pablūdyti, bet šiaip labai geras ir nuoširdus vaikinas. Šalia jo jaučiuosi labai gerai. Ir, galvoju, tai dėl to, kad jis, na, jis myli mane tikra, nuoširdžia meile. Na, šiaip jis visai ne mano skonio. Tokio niekada neįsimylėčiau.

Psichoterapeutas klausėsi nustėręs. Viskas turėjo baigtis kitaip: jis atstumia Misisipės meilę, Misisipė jam išlieja visus pritvenktus pykčio jausmus ir jie atsisveikina. Jam taip nusibodo Misisipė! Su visomis klientėmis taip, jos, idiotės, įsimyli, jas atstumi, užtvankos griūva ir psichinė sveikata pacientei stebuklingu būdu sugrįžta, bet ta kurva jo neįsimylėjo!

– Taip, taip... na, jis lochas, ir jis eina prie tavęs kaip tu… – jis bandė sustabdyti ir pagauti ore skrendančią karaliaus figūrą, bet ji visu smūgiu trenkėsi ir įsmigo į Misisipės kaktą.

Susitvardęs jis klausinėjo toliau:

– O koks jo vardas?

– Garikas.

– Koks Garikas?

– Garikas Harla… Harma… Garikas

Nerealusis! Aš prisiekiu, nieko tarp mūsų nebuvo ir nebus, bet mano širdis, na, kaip čia pasakius. Mano širdis priklauso jam. Ir... na... jis mane traukia kaip vyras. Jūs... ė... ė... jūs manęs visai netraukiat.

– Jis lochas.

– Jums visi lochai, – tyliai sumurmėjo Misisipė. – Jūs irgi einate pas supervizorių, o jeigu neinate, tai dar blogiau.

„Ir už ką aš jam mokėjau pinigus, –tyliai pradėjo niršti Misisipė, – kad galų gale pasakytų, kad aš esu lochė. Visų pirma, jis painiojasi sąvokose, aš ne lochė, o duchė. Man visi visokius bjaurius dalykus ir nemokamai gali pasakyti. Susimokėjau, norėjau, kad kažkas ką nors gražaus bent už pinigus pasakytų...

Ir še tau, kad nori.“

Misisipė paskendo neviltyje.

Ji padarė nusikaltimą, už kurį jai buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Grįžusi iš kalėjimo po dešimties metų ji nuvyko pas buvusįjį, nes norėjo susisiekti su sūnumi, kuris jau buvo užaugęs.

Jos buvusysis gyveno gražiuose namuose, be jos vaikų turėjo dar du mažus vaikus.

– Duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti, – paprašė savo buvusio vyro Misisipė.

So-Pranas pradėjo iš jos juoktis ir tyčiotis.

Tikriausiai tokį jį tėra mačiusi tik viena Misisipė, todėl ja niekas niekada ir nepatikės. Na, gal dar kokia moteris, sunku pasakyti.

– Aš tavęs maldauju, duok man sūnaus telefoną, noriu jam paskambinti.

So-Pranas toliau vaipėsi, juokėsi ir visaip tyčiojosi iš jos sapne.

Tomis dienomis Misisipės gražusis veidas pajuodo ir sutino, lyg ji būtų penkerius metus gėrusi alkoholinį viskį diena iš dienos. Žanetas buvo tas, „kuris jai tiek daug davė“ ir kurio ji vis dėlto nepamilo. Pamilo kitą! Atsivėrė bjauri šlykšti jos gyvenimo žaizda. Neištvėrė: iš tikrųjų nusipirko tris litrus alkoholinio viskio ir vieną saulėgrąžų pakelį.

Tikrai, Misisipė veikia kaip terapinis šuo. Nėra geresnio terapinio momento, kaip pasakyti: aš myliu kitą. Iš karto žmogaus sieloje kyla milžiniška cunamio banga, garantuojanti didįjį apsišlavimą. So-Pranui tai buvo nepakeliama. Bet ko tikėtis iš So-Prano, jei net specialistas Žanetas neatlaikė ir iš pykčio sviedė į Misisipę šachmatą.

Gali būti, kad, gyvendama su žiauriais tėvais, ji vis įsimylėdavo kitus – tikrus, išgalvotus, knygų ir filmų herojus. Žinoma, ji niekada neturėjo teisės pasakyti, kad myli kitą. O gal ji norėjo mylėti tėtį, o mama jai neleido mylėti to gyvulio?

Įdomu, kaip ją nubaus Žanetas? Ką iš jos atims?

Misisipė nepraranda tikėjimo garsiojo Žaneto Vasiliausko profesionalumu: galbūt šitoje situacijoje pavyks surasti pozityvų sprendimą ir jis elgsis psichoterapeutiškai.

„Aš turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs, turiu teisę nemylėti tų, kurie nemyli manęs…“ – tyliai apsvaigusi ir šlapia nuo ašarų prieš užmigdama šnabžda Misisipė.

„Aš nemyliu tavęs, nemyliu tavęs, nemyliu!“ – rėkia mintyse Misisipė, vairuodama mersedesą.

– Šiandien mirė žymus Lietuvos poetas.

Ir pasako poeto vardą ir pavardę.

– Kad mes tokio nežinom, – sako avatarai.

– Tai kad jūs ir žymaus filosofo nežinojot. Man atrodo, vaikinai, kad jums reikia daugiau mokytis, skaityti, būti labiau apsišvietusiems, – vožia Misisipė.

Prasideda atsakomoji avatarų reakcija.

– O jūs žinote, kas yra Kobi Braintas?

– Taip, žinau, jis yra krepšininkas.

– Ne, jis tenisininkas.

– Ne, jis tikrai yra vienas žymiausių NBA krepšininkų.

– Gerai, o jūs žinote, kas yra ratai?

– Žinau, tai narkotikai.

– O anfa?

– Anfetaminas. Tai kažkokie pramoniniu būdu sukurti narkotinai.

– O LSD? – bando jie galutinai priremti prie sienos Misisipę.

– Apie LSD prieš daugybę metų skaičiau vienoje nuostabioje A.Merdok knygoje

„Jūra, jūra...“, – tai ištarusi ji pasijunta pasaulio kvaile Nr. 1, bet tęsia toliau: – LSD sukelia vaizdinius, kurie gali atsirasti net po daugybės metų.

– Vo, žino, – su nuostaba paskelbia verdiktą avatarai.

– O jūs žinot tokius lapelius, juos įsidedi į akį ir iš karto viskas patenka į smegenis?

– Eikit, negali būti, – tokių lapelių Misisipė nežino.

– Tikrai tikrai, – juokiasi avatarai ir parodo, kaip yra dedamas lapelis į akį.

– Netikiu.

– Ne, ne, – sako vienas iš avatarų, – pasikiši po liežuviu ir viskas.

– Kramtykit kanapės lapą, – ištaria Misisipė ir visi lūžta iš juoko.

– O jūs norėtumėt ką nors pabandyti?

– Svajoju.

– Tai gerai, rytoj devintą susitinkam laisvam plote.

– Davaj

– O jūs nebijot važiuot į tą Indiją?

– Bijau.

– Tai kodėl važiuojat?

– Pinigai sumokėti.

„Negi nevažiuosi dabar į Indiją dėl to, kad bijai gyvačių. Juk visi į tą Indiją važiavo. Ir Jurga važiavo. Nėra ko šikti į kelnes.“

– Žinote, kai grįšiu iš Indijos, jūs būsite pirmieji, su kuriais norėsiu susitikti... Parvešiu jums lauktuvių...

– Ką? – avatarai sužiūra į Misisipę.

– Koronavirusą.

Baisiausia yra tai, kad jiems yra labai gera būti kartu. Tai nepaaiškinama. Misisipė tik supranta, kad ji susidraugavo su avatarais ir kad labai gera turėti draugų, kurie tau kartais parašo, kai tu sekmadienį jautiesi vienišas ir neturi ką veikti:

– Nori pažaisti stalo tenisą?

– Noriu.

Tai yra kažkokia nesąmonė, kad Misisipė gali su jais kalbėtis ir sakyti, kad šią savaitę blogai jaučiasi. Visa ta jų draugystė, kuri atsitiko, prieštarauja gamtos dėsniams.

Po kelių dienų ji susapnuoja Gariką Nerealųjį.

Jie eina nuo kažkokio vandens telkinio. Misisipė nešasi knygą, kurią neseniai pasiėmė bibliotekoje.

– Apie ką šita knyga? – klausia Garikas.

– Tai keista meilės istorija. Tikrai nežinojau, apie ką šita knyga – kažkaip teisindamasi priduria Misisipė.

– Gal mes šitą knygą galime skaityti kartu?

Ir Misisipė sapne pradėjo mąstyti, kaip jie skaitys tą knygą kartu. Ji paskaito iki 90-ojo puslapio, paskui atiduoda Garikui, jis irgi perskaito iki 90-ojo puslapio arba daugiau ir pasako Misisipei, iki kurio puslapio yra perskaitęs. Ir taip jie keičiasi ta knyga. Kitų minčių Misisipei į galvą neatėjo.

O paskui jie nuėjo į kažkokią poilsiavietę šalia miško, kartu maudėsi, kalbėjosi.

– Žiūrėk, – šaukia Garikui Misisipė. –Pelėda! Aš pirmą kartą matau pelėdą!

Ir tada atsirado dar daugiau pelėdų, pelėdos leidosi ant Misisipės pečių, ant žemės, prie kojų. Suskrido visos miško pelėdos, pačių įvairiausių rūšių. Gal kokios penkiasdešimt penkios ar septyniasdešimt trys pelėdos, ir visos jos supo Misisipę.

O Garikas buvo kitoje tiltelio pusėje. Ir jis pašaukė pelėdas, ir jis, ir Misisipė, ir visos būtybės pradėjo eiti ratu ir žaisti kažkokį žaidimą.

Misisipė žiūri į Gariką, klausosi Gariko, tik paliesti jo negali. Garikas ją visada pralinksmina. Ji suprato: jei žmogus nemyli tavęs, kaip tu nori, tai dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies. Kaip kvaila būti laimingai, kai matai Gariką ir girdi Gariką, ir būti laimingai, kai nematai ir negirdi, nes prisimeni, kaip matei ir girdėjai.

Misisipei yra taip blogai, kad ji nori tik miego. Sąmonė niekaip neranda sprendimo, kaip pasielgti su Žanetu. Ji grįžta po darbo ir tiesiog išsijungia iki nakties. Ją pabudina telefono skambutis. Skambina So-Pranas. Misisipė pakelia ragelį.

– Mama, sveikinu tave su meilės diena.

Ji truputį pabūna ir išgirsta save klausiančią psichoterapeuto:

– Papasakokite, kas atsitiko paskutinėje mūsų konsultacijoje?

Bulvės buvo mamos meilės išraiška, o ji, Misisipė, atstūmė mamos meilę. Ji nuolat pamilsta Kitą, kuris jai neduoda Nieko.