k as Nerealusis

prastai džiaugiuosi, aš... jau... jaučiuosi tokia s... saugi...

Atsisėdusi tęsė toliau:

– Žinote, aš kaip tik apie tai rašiau... Na, jūs žinote, aš rašau apie mūsų procesą, rašau ironiškai, prisigalvoju daug visokių dalykų, kurių niekada nebuvo, prifantazuoju...

– Kaip man įdomu būtų paskaityti, ką tu prirašei...

– Na, jau galite, žinote, pasirodė pirmieji kūriniai su jūsų figūra, tik jūs nepriimkite už gryną pinigą. Žinote, kūrybiškoji mano dalis yra chuliganiška, joje yra destruktyvumo, ji maištinga, ciniška, ji keikiasi, na, suprantate, tai yra kūrybiškosios dalies sudedamosios dalys...

– Na, jei čia būtų geriausia tavo draugė...

– Na... Aš pamilau vieną žmogų... Ir tai... tai... esate... ne... ne jūs. Aš labai stengiausi, Dievas mato, – Misisipė jaučiasi visiškai susimovusi ir apsipila ašaromis.

– Taip...

– Na, tokį vieną vaikiną. Ne, ne, tarp mūsų nieko nėra ir niekada nebuvo nieko ir nebus, bet man jis patinka. Ir tai atsitiko kažkaip juokingai. Na, man visada patiko lochai. O į jį žiūriu, žiūriu, bet nei jis man patiko, nei ką. Aš tiesiog eksperimentavau. Sakau, žiūrėk, jis turi tą savybę, ir tą turi gerą, bet kodėl tu neįsimyli, kodėl tu būtinai turi įsimylėti lochus. Na, pažvelk į jį, kartojau sau diena iš dienos, pažvelk, koks jis šaunus, puikus, bet tu jo nemyli, tau patinka lochai. Ir taip aš kalbėjau pusę metų. Ir, žinote, vieną dieną atsitiko baisus dalykas: žiūriu į jį su tuo pačiu vidiniu monologu, ir, žinote, vidinis monologas nutrūko, nes mano viduje pradėjo kažkas liepsnoti. Aš labai išsigandau.

– Na, o kokiomis savybėmis jis pasižymėjo?..

– Na, jis niekada nepasiduodantis kovotojas, stiprios dvasios žmogus, protingas, stebi aplinką ir daro išvadas, pasižymi ►