3 minute read

Merlinas

Jis stengėsi atrodyti įspūdingai: ir tai pavykdavo, tarsi būtų puikus aktorius, nors aktoriai vaidina teatro scenoje arba filmavimo aikštelėje. Tačiau trisdešimt penkerių metų teatro režisieriui viskas atrodė kitaip, todėl pravėręs stiklines teatro duris pirmiausia rudų akių žvilgsnį nukreipdavo į kasininkę arba į valytoją, paskui, lėtai žengdamas koridoriumi, būtinai žvilgterėdavo į didelį veidrodį, kuriame regėjo savo šviesius plaukus, plačius pečius ir ilgą tamsų lietpaltį, o tas žvilgsnis atrodė kažkoks ypatingas, lyg žiūrėtų ne žmogus, o kita būtybė. Todėl merginos ir pagyvenusios moterys akimirkai sustingdavo truputį nustebusios, girdi, iš kur toks išvaizdus vyras pasirodė, ir kai jis praeidavo, jos užuosdavo gerų vyriškų kvepalų aromatą. Aktorės režisieriui „priklijavo“ keltų legendinio burtininko Merlino pravardę, juolab kad repeticijose jis dažnai pabrėždavo scenos magiją, kurią būtinai privalo jausti vaidintojai. Niekas jo nematė neblaivaus, rėkiančio, o premjerų metu mažai kalbėdavo, nes klausydavo, ką apie spektaklį šneka aktoriai ir teatro kritikai, kurie režisieriaus niekada nepeikdavo. Ir tai atrodė keistokai.

Kadangi už savaitės įvyks generalinė repeticija, jis aktoriams drausdavo ateiti į sceną prisivalgiusiems, nes geras aktorius – alkanas aktorius, o repeticija –ne poilsis gydymo sanatorijoje. Tą patį principą taikė ir sau, be to, su aktorėmis nekūrė jokių intymių santykių ir nedarydavo jokių nuolaidų, nes dėl teatro reikia aukotis, tarsi tai būtų savotiškas ordinas su savo regula. Todėl ne kiekvienas su Merlinu dirbdavo kentėdamas visus jo metodus ir užgaidas. Tuo jis buvo panašus į žinomą lenkų teatro režisierių Ježį Grotovskį.

Advertisement

Kartą valytoja Natalija, kalbėdamasi su teatro kasininke Onute, leptelėjo, kad šitam režisieriui, kuris nesusiranda žmonos, ne viskas gerai galvoje arba uodegoje... Tuomet Onutė skambiai nusijuokė, o Natalija, mostelėjusi ranka, toliau valė koridoriaus grindis ir langus, kai teatro direktorius, anot jos, tikras velnias, buvo priekabus ir dvokiantis prakaitu, nes tikriausiai neplaudavo pažastų. Rupūže, tu rupūže, ir kodėl atėjau dirbti į šitą teatrą, dūsavo Natalija, kuri jaunystėje žavėjosi kinu ir norėjo būti artiste. O šiuolaikiniai spektakliai jai atrodė nesuprantami, nes jaunimėlis keikdavosi ir lakstydavo scenoje. Ir toji muzika atrodė šiurpi, tarsi iš siaubo filmo, todėl ji nežiūrėjo tokių bjaurių spektaklių, kad negadintų sau nervų.

Režisierius nusivilko lietpaltį, dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį ir, prasegęs rudą velvetinį švarką, pasuko į teatro salę, nes ten jo laukė aktoriai. Šį vakarą jie tyliai sėdėjo scenoje, tarsi nujausdami kažkokią nelaimę, bet, išvydę Merliną, su juo pasisveikino. Kartą jis susimąstė, kad aktoriai – šių dienų gladiatoriai, nes savo sveikatą ir laiką aukoja teatro žiūrovams. O kažkada Romos Koliziejus buvo kruvinas teatras, kurio smėlis sugėrė vergų kraują, nes žiūrovai mėgavosi baisiomis kovų scenomis. Tačiau jis negalėjo būti sentimentalus, nors žinojo, kad aktorių laukia nesaldus gyvenimas. Savo abejones jis patikėdavo savo laisvalaikio užrašams, nes repetuodamas būdavo lakoniškas ir aktoriams paskaitų neskaitydavo. Todėl kartais repeticijose kiekvieno klausdavo, ką jie skaito ir kodėl skaito būtent tą knygą.

Tai kodėl šiandien jūs tokie surūgę, paklausė jis, gal kas nors atsitiko? Tačiau atsakymo neišgirdo, po to pasižiūrėjo į laikrodį. Gerai, kolegos, pakartosime spektaklio finalą, kurį, manau, jūs supratote, o jis labai svarbus. Taigi prašau...

Deja, tarsi visi būtų apsinuodiję: ir balsai tylūs, ir judesiai vangūs, todėl kartojo finalą ne vieną kartą. Jis pasiūlė pailsėti, bare atsigerti kavos, bet ir vėliau, po pertraukos, nedaug kas pasikeitė. Galop jam dingtelėjo abejonė: o gal jie liūdi Agnės, kurią neseniai išvarė iš teatro? O ji buvo tarsi jų siela, išsiskyrusi savo sugebėjimais. Tačiau nė vienas nedrįso pasiteirauti, kas atsitiko, kodėl ji išėjo į kitą teatrą. Tikriausiai dėl to, susimąstė režisierius, prisimi- nęs ankstesnes akimirkas. O jose pasitaikė visko, ji užbūrė Merliną...

Agnė buvo išvaizdi mergina, kurios žvilgsnį ne kiekvienas atlaikydavo, ypač tada, kai ji truputį palenkdavo galvą ir mėlynas akis įsmeigdavo į pašnekovą. Ji vylėsi, kad kitais metais su Merlinu susituoks, tačiau jis nuo konkrečių klausimų išsisukdavo kaip ungurys, girdi, santuoka sugriautų visus kūrybinius planus. Teatras – ne celibatas, piktai ištarė ji, o paskui, kai susitiko jų lūpos, Agnė, laikydama burnoje jo liežuvį, stipriai sukando dantis. Laimė, jis spėjo nuo jos pasitraukti. Tu ką? Norėjai nukąsti mano liežuvį, įsiuto jis, kad aš tapčiau nebyliu? Tu šito norėjai, gyvate? Bet ji tik garsiai kvatojo... Agnės piktdžiugiško juoko niekada neužmiršo.

X

„Neįtikėtina, tačiau mano spektaklio premjera labai pasisekė. To nesitikėjau, nes repeticijose jaučiau aktorių priešiškumą, tarsi būčiau dvokęs mėšlu. Tokio atvejo dar nepasitaikė. Tačiau vis dėlto liūdna, nes toks spektaklis nepasikartos. Net jeigu jis būtų nufilmuotas, tai nieko nepakeistų, nes teatro gyvybė ir žavesys – scenoje.

Kas yra matęs, kaip Tibeto vienuoliai iš spalvoto smėlio kuria mandalą – Visatos struktūrą, o paskui tą smėlį išpila, tas supras, ką noriu pasakyti. Bet visas mūsų gyvenimas yra būtent toks ir tai pastebėjo graikai ir kitos tautos. Viskas praeina, viskas laikina, nes pasaulis trapus.

Šiąnakt sapnavau valytoją Nataliją, kuri savo kibire nešė teatro direktoriaus galvą. Vėliau sužinosiu, kad jį atleido iš darbo už norą išprievartauti aktorę ir kitus pažeidimus.

Deja, mūsų tikrovė tokia banali, tačiau magiškoje teatro scenoje viskas atrodo tarsi kitaip. Galbūt dėl to nuo seniausių laikų įvairiuose ritualuose buvo naudojami narkotikai, kad sustiprintų įspūdžius prie degančių laužų, šviečiant pilnačiai.“

„Ir kodėl dažnai sapnuoju Agnę? Gal ji galvoja apie mane? O gal siunčia pra- keiksmus? Juk aš Agnę nuvyliau, tačiau jos elgesys... Labai gaila, kad mūsų draugystė numirė ir liko vien skeveldros. Gal kitas prašytų atleidimo, bet aš nesižemin- siu, to nebus. O ką aš daryčiau, jeigu ji pasirodytų prie mano namų durų? Viską atleisčiau? Nežinau...“ Užrašė paskutinį sakinį ir sąsiuvinį įkišo į stalčių.

Rugsėjį netikėtai suskambo durų skambutis. Jis atidarė duris ir išvydo besišypsančią Agnę, kuri stovėjo su gėlių puokšte.

This article is from: