Pirties dūmai

Pirtis. Vieniems ji asocijuojasi su šventiniu visišku prisigėrimu, kitiems – su intymiais uždarų durų malonumais, tretiems – vieta dalykiniam susitikimui. O dar yra tokių, kuriems pirtis – tai asociacija su švariu, gaiviu kūnu ir siela. Mano kaime kaip tik tokia ir buvo. Būtent dūminė, tikra, milijono metų pirtis. Ten būdavo ne tik švarinami kūnai, bet ir sukabinta mėsa įgaudavo rūkyto skilandžio kvapą. Jos ir sienos, ir lubos būdavo juodai juodos, net uždegta spingsulė sunkiai apšviesdavo visus užkaborius. Bet užtat labiausiai šviesdavo balti užkepaliai. Baltai balti! Gerai pamenu, kai pirmą kartą papuoliau į tą pragaro mašiną, velnių smala prakvipusią ir visomis pasaulio baisiomis paslaptimis išpeckiotą. Pasiėmė diedukas draugą ir mane kaip vyrą jau. Nebuvau toks drąsus, betgi nepasirodysi miesčionis, kad ne kietas. Vyrai kad išsirengė iki pat pačiausių. Ką gi, rengiuosi ir aš. Nebuvo drąsu, dar visas toks plikutis. Ir niekaip nesupratau, ką jie buvo ten nusiteikę vanot. Už ką? Kodėl? Jaučiau, kad mane, bet nebeprisiminiau už ką... Gal sužinojo apie padegtą žolę, o mažu pamatė mano sukurtą židinį ant pirties... Bet nejauku tai nejauku. „Kiek gi ty bovysies, šilima išais.“ Na, einu į vidų. O mamija, tik įėjus, liepė grait duris daryt. Gi šilima visa išais. Akis ir nosį, burną ėmė perštėti nuo karčių dūmų, snargliai pasileido upeliais, ašaros – jiems pavymui. „Aikš viršun, kugi tokis vyras jau. Toj šilmėlės užmesma ir pasėdėsma.“ Užmetė. Ne tik oda, bet ir blakstienos raitotis pradėjo, kalbos dovana ir ta žiopčioti ėmė. Reaktyviniu greičiu atsiradau ne ant žemiausios laktos, bet ant aslos ir nosį įkišau tarp lentų. Gelbėkit...

Mintys ūžė kaip žuvėdrų namelis, iš ausų ir kitų skylių garas šnypštė kaip iš įsiutusio buliaus. Už ką? Supratau, kad jie kanibalai ir nori iškepti nuosavą anūką. Man iškart viskas tapo aišku. Siaubas apėmė išvarvėjusias akis, o sąmonės likučiai apgraibomis ieškojo durų... Ooooras, oras oras oras, kokia palaima įkvėpt grynai gryno oro. „Kažko mažoka šindei šilmėlas. Nepaskūrino gol...“ Apie ką jie čia? Kas nepaskūrino? Ar visai pablūdo, aš kaip žaltys jau išsinėriau, o jiems mat nepaskūrino „Nu, eimi, pasvanosma gerai, tadu jau prausmas.“

Rimtai? Pasvanosma? Gavau ir šilumėlas, ir sužinojau, kas gi tos vontos, ir iš kur tie lapai ant baltų žandų. Bėgo nuo manęs visokių visokiausių spalvų srutos. Bandžiau įrodyti, kad jau esu maudęsis vonioje ir net su šampūnu, bet į tai reakcija buvo tokia: „Niekai, vaikel, kas ty per vonia, va pirtelai tai viskų išmazgoja, o ty tai niekalas vysiškas. Jamk rundeliukų ir pats šilmėlas papilk. Eisma paskum sniegan...“ Po to karto gal kelerius metus vaikščiojau švarus ir tyras, kaip kūdikio ašara. Į pirtį netraukė, oi, kaip netraukė. Vis sakydavau, kad prieš atvažiuodamas duše buvau, vonioje ir dar kriauklėje su muilu nusiprausęs. Bet laikui bėgant ėmiau su pirtele sutarti. Ir dabar suprantu, kaip tai tyra ne tik kūnui, bet ir sielai. Ačiū už šilimų!

Kaimas

Kaimas. Buvo toks metas, kai šis žodis tapo keiksmažodžiu. Kaimas prasidėdavo birželio 1-ąją ir baigdavosi rugpjūčio 31-ąją. Na, kartais ir anksčiau. Kad spėčiau nusigramdyti kaimišką, priaugusią skūrą ir vasarinius gaurus nuo akių nusirėžti. ►

Gintaro La Ai

◄ Na, taip, tik atvykęs pirmas dienas lakstydavau kaip akis išdegęs ir ant aukšto peržiūrėti senienas, ir į klėtį žiurkes perskaičiuoti, ir į tvartą, daržinę. Būtinai į kalvę, dumples patikrinti, kokį šnipštą pasigaminti. Galiu garantuoti, kad mažai kas jau ir žino, kaip jį pasigaminti... Ir per dieną, dvi viską išsiaiškinu. Ir ką? Prasideda kaaaaimaaas... Runkeliai, bulbos, koloradai, šienai... šienai... šienai... O vajetau, koks darbas minti vežimą. Dulkės, prakaitas ir viskas, kas įmanoma, lenda man visur, kur įmanoma, niežti baisiai. Bandau protestuoti, kad šis darbas miesčioniui nepriimtinas, bet po kelių dieduko pažadų patiesinti nugarą suprantu, kad ne toks jau ir baisus tas šieno vežimas. Prisižiūrėjęs „Kapitono Tenkešo“ galvoju: taip užšokti ant arklio ir aš galiu, pfff, vienas juokas. Ir, ištaręs magišką frazę „Eeei, žiūrėkit, kaip moku!“, šokau nuo pilno šieno vežimo ant arklio... Galiu pasakyti, kad turėjau angelų sargų, ir ne vieną. Padėjo man pakliūti ne tik tarp arklio ir vežimo, bet dar ir tarp vežimo ratų. Vienu žodžiu, išlipau iš šieno balos sausas ir supratau, kad reikia ne tik Tenkešą, bet ir Vrungelio nuotykius dar peržiūrėti. Neskaitant kelių darbinių šuolių, vis vien ta nuoboda puldinėdavo. Tai sugalvodavau, ravėdamas runkelius, išravėt juos, o ne piktžoles, tai židinį virš pirties susiręsti, tai knygą paskaityti į gandralizdį įsikoręs. Stebėdavau kelią ir svaigdavau, kad kas į svečius atidulkės. Gal gi pusseserę irgi ištrems, nesvarbu, kad mažytė, bet šešis kilometrus numynė dviračiu kaip didelė, tik su dviračiu mažu. Labai dar mažu. Tik niekaip nesupratau, ko ta babytė pyksta, nu, vieškeliu, tarp kombainų, nuvarėme iki parduotuvės, bet kadangi abu bepinigiai buvom, tai ir atgal parvarėm. Ir nieko, ir pusseserei nieko.

Fermos buvo netoli, karvės dramblio dydžio. Ir tokia būdelė medinukė. Ten karves rišdavo, melžėjos įeidavo. Neramu man pasidarė, naktimis nebeužmiegu, kas toj būdelėj ten. Nutariau luktelti, kol diedukai grožio miego po pietų ir čerkelės priguls, ir nutykojau per laukus, už smilgų slapstydamasis. Per purvus ir mėšlynus šiaip taip patekau į vidų. Koks buvo mano nusivylimas, kai ten pamačiau prirašinėtą, nudrengtą žurnalą, kelias keistos formos kolbas ir niekoooo tokio, kas sudomintų mano nuotykių ištroškusią Tomo Sojerio sielą. Nusivylimą pakeitė šovusi meniška idėja. Pamirkiau rankas tame, per ką bridau į būdelę, ir gražiai kiekviename lape palikau savo delnų įspaudus. Beveik kaip Holivudo bulvare, tik čia aš buvau kiekviename lape. Be proto didžiavausi savo meno kūriniu, net palikau melžėjoms ir veterinoriui pasigrožėti. Tik niekaip nesupratau, kodėl vakare į kiemą įlėkė uazikas ir storas ūsuotas veterinorius pirštais rodė į mane. Ką aš žinau, kažkoks pacanas, mačiau, nubėgo į pamiškę, jaučiu, chuliganas. Et, nepatikėjo. Pavaišino koše. Menas reikalauja aukų.

Kartą norėjau kumelei šlaunį paglostyti. Švelniai taip. Perbraukiau. O jai gal pasirodė nepriimtinas mano priekabiavimas, gal norėjo pasirodyti mokanti karatė. Ir parodė. Kaustyta kanopa. Mavašigeriturbo spyriu į mano dar ne visai plačią krūtinę. Lyg ir nieko nesulaužė, bet supratau, kad negali taip prieit ir iš niekur nieko moteriškai giminei imti glostyti šlaunį. Po spyrio gal valandą žiopčiojau, kaip karpis gaudydamas orą ir giedrą dieną skaičiuodamas žvaigždes. Ir vis tiek myliu arklius.

Taip ir tempiau dienas. Kartais sušukdavau tą magišką frazę „Žiūrėkit, kaip moku!“, bet kaime greitai žaizdos gydavo, moliu patepi ir užgyja, arba kokių keturių kilometrų runkelių lysvę nuravi ir pamiršti visus nubrozdinimus. Iš to įdomaus buvimo ir nieko veikimo buvau ir žolę padegęs. Taaaaip, buvo įdomu. Norėjau ir karą pažaisti, bet diedukas kategoriškai nesutiko ir šaukdamas puolė gesinti. Tik nesupratau, ar jis šaukė „Valioo, uraaa!“, ar kad man dabar kažką žada... Namo paleido mane vieną pietauti, o pats nuvarė į kalvę. Babytė irgi, panašu, kariauti linkusi nebuvo, pikta visa, bandžiau dar sakyti, kad ne aš, bet nepatikėjo. Ogi žiūū pro langelį – atvaro diedukas su pakinktais rankose. Drūčiais tokiais, su metalinėm grožybėm. Na, aš jau kaip ir mąstantis buvau ir supratau, kad troboje arklio tai nėra ir kad pakinktai greičiausiai bus tik šauniajam kariui. Ačiū, aš jau sotus. Ištaręs šiuos žodžius, moviau nuo stalo. Oi, ilgai mane diedukas, šaukdamas „Uraaaaa!“, vaikėsi po laukus, oi, ilgai. Bet, ai, pasidaviau, galvoju, kam seną žmogų kankinti. Pargrius dar, kaip aš jį partempsiu. Kurį laiką valgiau stovėdamas, bet ilgam žinojau, kad žaidžiant karą reikia žolės nedeginti. Metams bėgant kaimas baigėsi, perėjo į miestelį, dar vėliau ir miestelis baigėsi, liko kapai ir prisiminimai. Ir jau nebe keiksmažodis, o šiltas, ką tik pamelžtas pienas, juoda kvapni duona, sudiržusios babytės rankos ir ryto rasa pradalgėj.