Hitleris, Alickaja ir kiti

Norėjo ar nenorėjo, bet važiuodamas troleibusu prisiminė tai, ko nenorėjo prisiminti, nes tokiam darbui, į kurį įklimpo iki ausų, reikėjo geležinių nervų.

Štai tokią dieną, plieskiant saulei, prieš pusmetį į psichiatrijos ligoninę atvežė nestabilios psichikos žmones. Tai buvo mergina išplėstomis, tarsi nieko nereginčiomis akimis ir keli vyrai: vienas susiraukęs griežė dantimis, agresyvus tipas, o kitas sėdėjo nuleidęs galvą, tačiau staiga atsistodavo, ištiesdavo ranką į viršų šaukdamas „Hai Hitler“... O Jurgis, apsivilkęs sanitaro chalatą, bet kurią akimirką būtų juos paguldęs ant oda aptraukto suolo ir surišęs rankas, bet kol kas to daryti nereikėjo. Šios ligoninės gydytojas giliai atsiduso, kai užregistravo naujus pacientus, po to, Jurgio padedamas, suleido visiems raminamųjų vaistų. Staiga jo ausis pasiekė tylūs merginos žodžiai: „Aš nusižudysiu... Aš nusižudysiu...“ Bet Jurgis tuo netikėjo, nes, anot gydytojo, savižudžiai nekalba apie savižudybę. Beje, šis medikas „globojo“ apkūnią sanitarę, todėl su ja kartais praleisdavo vakarus savo kabinete ant sofos. Nors kabineto duris užrakindavo, Jurgis girdėdavo sanitarės aimanas. ►