Trieiliai

Tadas ŽVIRINSKIS ***

Tropinė rugpjūčio naktis aplanko Lietuvą. Miegu be antklodės – kaip jaunystėje. Miegu be tavęs – viduje kažkas krūpteli. ***

Vaikai daugiabučio kieme žaidžia klases: Dominuoja vidutinė ir kompaktinė, Nors užklysta ir koks perrinktas limuzinas.

***

Mirusi sesuo sapne blogai nepranašaus: „Broli, o broli, tu būsi laimingas!“ –Visą amžinybę, sese, bet ne dabar. ***

Anot Cicerono, žmogaus pilnatvei Pakanka sodo ir bibliotekos. Gi aš dar turiu ir degtukų, ir kirvį! ***

Darbštus paprastasis duobkasys* su pačia Miško paklotėje laidoja sutraiškytą varlę –Tiek to Rytų dvasingumo Rytų Europoje.

Purpurinis saulėlydžio bučinys Suvirpina vėstančios jūros platybes, Gi mes virpėsime nakties kaitroje. ***

Lėčiausia pasauly – tėvų išmintis, Kad pasiektų vaikų protus ir širdis, Dažnai prireikia ištisų dešimtmečių.

* toks maitvabalis ***

Gyvename seniausiai išnykusios jūros dugne, Pagal Viešpaties atvaizdą esam žuvys su kojom –Triskart valio! Yra su kuo ir nuo ko atsispirti. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

Blyški mėnulio šviesa yra netikra, Apgaulingi yra naktiniai jausmai –Tik rytas, saulės pažadintas, – spindi!

Buvau abipus šios legendinės upės, Kirtau ją plaukte, kėliausi ir keltu, Bet niekada nemokėjau nė drachmos.

Ant Palangos tilto renkasi maldininkai: Vieni palydėti saulės, kiti pabūt su minia –Virš vandens, virš žemės, bet dar ne danguj.

Nerimastingas rytdienos laukimas, Persipynęs su bloga nuojauta, visada Žada įdomų pasakojimą ainiams.

Mikrofonas nepakeičia balso, Tik parodo jį begėdiškai tikrą –Lyg minioj be kelnių stypsotum. ***

Kai žavingų akių juodosios skylės Ryžtingai įtraukia mane, tesuspėju Delnais apglėbt tavo skruostus.

Nendrės – ne papirusas, jos slepia Ne krokodilus ar kūdikius pintinėse, Bet nendrinį žiogelį*, čirškiantį nakčiai.

* toks paukštis ***

Vieniša nėščioji viltingu žvilgsniu Palydi puošnų karšto oro balioną –Iš gondolos linksmai moja dvynukai.

Benamė katė ir pilkoji varna sotinasi Iš to paties metalinio dubenėlio, Stebint baisiausiam planetos plėšrūnui. ***

Išskrido Pietuosna čiurliai. Jiems Šiaurės žiogai tebegriežia Vis tylesnį Oginskio polonezą.

Lūžta bangos, griūva likimai, Užsidaro durys, atsiveria langai, O tu tik sėdi ir spoksai į pėdas smėlyje.