Baimių baimės

Nemėgau vakarų kaime. Diedukai suguldavo dar su vištom. Blūdindavau aplink gryčią, nežinodamas kuo užsiimti, kol nenuvarydavo gulti. Mat jiems baisiausia būdavo, kad aš dėl savo lengvabūdiško charakterio pamiršiu užkabinti gryčios duris. Kam gi rūpi tos durys, kas gi čia eis, juokdavausi balsu. Ir gryčioj kampais kampais – ir į dratinę lovą, įgriūni į patalus girgždėdamas kaip į hamaką ir bandai visom jėgom užmigti. Bet kurgi žmogus užmigsi, kai už lentų sienos lenktyniaudami choru, įvairiais garsais triūbina diedukai. Ir urgzdami, ir švilpdami, ir čepsėdami, ir kokiais nori garsais, kuris gi gražiau, ilgiau ir navatniau suknarks. Susikišu pagalvės kampus į ausis, užsikloju sunkiais pūkais, užsimerkiu, kad mažiau girdėčiau, bet tai kurgi. Tas garsas lyg gyvatė šnypšdama suranda net menkiausią landą ir lenda prie ausų, prie būsimų sapnų. Kažkoks košmaras. O karšta, tvanku. Kovodamas su knarkimo kobrom, net nepajutau, kaip už lango pakilęs vėjas atnešė į kiemą lietų, žaibus ir baisius griausmus. Net amą praradau, kai švystelėjęs žaibas apakino ir taip jau drebančią ir kulnuose atsiradusią širdelę. Bet tai buvo niekis, palyginti su griausmo aidu. Kaip milžinišku kūju kažkas trenkė per dar didesnę puodynę, net ausyse ėmė zvimbt. Rodos, numetė bombą šalia gryčios. O štai tada ir užvirė visa pekla, ir prasidėjo bobos devintinės. Liepa senoji savo išsikerojusiom šakom trankė stogą, žaibai kėsinosi supleškinti visa kas gyva, o jau dundulis... Dundulis vedė iš proto ir trankėsi kaip pasiutęs. Bombonešiai skraidė aplink ir mėtė baisias garsines bombas. Net pamiršau, kad už lentų sienos kažkas knarkė, pamiršau išvis, kad gyvas esu. ►

Gintaro La Ai

◄ Įsijungė vaizdiniai iš Haufo pasakų, jaučiau, kad prie kiekvieno lango tyko Alibaba su visais razbaininkais, pasiruošę mane ketvirčiuot. Ir Barmalėjus, ir piratai, ir irokėzai tuoj tuoj puls ir sudraskys. Po kiekvieno žybtelėjimo šešėliai išduodavo aplink namą susirinkusius plėšikus. Randuotus, kruvinais kardais, sėlinančius iš visų pusių. Susiriečiau lovoj į kumštį. Ką ten į kumštį, visai į kumštelį. Tiesiog ištirpau besiblaškančioje naktyje. Girdėjau, kaip švilpė atamanų vadas, kaip daužė kardu sieną medinę, kaip barškino langus slibinai gauruoti. Mano visas kūnas tapo širdimi, visas daužėsi iš baimės ir drebėjo. Kažin, ar gerai babytė gryčios duris užkabino? Kodėl, na kodėl neužmigau anksčiau? Nuo šios dienos miegoti eisiu dar anksčiau nei vištos. Negana visų pragaro nakties kančių, išgirdau, visa savo esybe pajutau drebant žemę. Ji drebėjo taip, kad net langai ir vazonai barškėjo. Kažkas dėjosi už lango ir taip bijojau, kad net išdrįsau išlyst iš po kaldros ir akies krašteliu žvilgtelt pro langą. Baisiausiai bijo- damas, kad kokia strėlė nepataikytų į mano smalsią akį. O lauke. Tamsiai juodai nakčiai plyšaujant žaibais pamačiau... Dideliausi, gauruoti, juodi, kruvinais ragais dinozaurų šešėliai lėkė pro gryčią, keldami mirtiną šiurpulį, prieš mano iš baimės padidėjusias akis. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta, kad nesapnuoju, kad mus puola...

– Girdajai, Petrel, nokčiu lyg korvas buva pabagi. Lyg lietus pakrapijys.

– Aha, Liudut, buva atajys Juza, sokė, kad gi paslaidy iš fermas korvos. Visų bundų nokčia gaudė. Ale taigi mysliau paškustvos kakios. Par bulbas, par doržus, kad paslaidy, kožną ar beataugs. Sokė, kad gol palijo, pagriausmino biskiukų, a tas nusgundo y paslaido par laukus.

Biskiukų? Kažin, ar gerai nugirdau pokalbį iš virtuvės, jau saulei šviečiant. Aš vos nenumiriau iš baimės, gal net ir numiręs trumpam buvau, o jiems mat biskiukų... Ir ten ne jokios karvės buvo, o tikrų tikriausi dinozaurai, jau aš tai atskiriu, be to, ir mačiau.

Apsičiupinėjau paklodę – sausa. Tai gal ne taip ir baisu buvo.