Giedros

Į savo pirmąją ugdymo įstaigą papuoliau gana greitai. Tik gimiau, prabėgo gal metai, ir jau tekinas varau į lopšelį. Neatsimenu, ar labai jau norėjau ten eiti, bet niekas manęs nepaklausė ir ėjau kaip didelis. Nors dažniau iš pradžių nešė. Kad tik greičiau išsilaisvintų. Tris kartus per dieną – maitinimas, pietų miegelis, fantastika. Visai man ten patiko, kiemo chebrytė, tie patys grupiokai. Neblogai suėjom. Pasipuošę giedrom, ant jų kažkodėl dar trumpikės. Atrodėm kaip Liudviko laikų princai, ir taip visi. Ir vyriukai, ir mergikės visi su giedrom. O jos tai buvo superinės. Kartą su pirštu prakrapščiau skylutę, įkišau kaladėlę. Hmmm, dar vieną kitą. Nepatikėsit, bet į giedras sudėjau pusę darželio kaladėlių. Tilpo! Už išradingumą gavau barti. Nuo auklėtojos, vakare nuo mamos. Sako, dabar ir vaikščiok tokiom. O kaip vaikščiot, jei kaladėlės nebesilaiko, iškrenta visos. Nors giedras padariau žiauriai madingas, su tokiom skylėm, kad ne tik kaladėlės, bet ir knygos, ir mašinėlės, ir kamuoliai jau tilpo. Smagu ten.

Buvo ir sekso. Na, tada neatrodė, kad seksas, bet dabar taip jau panašiai. Su viena mergelike nuvarėm prie dušo, kelnes žemyn ir įįįįdėmiai apžiūrinėdami aptarinėjom savo lyčių skirtumus. A, ką čia darot?! A?! Marš greit į lovas. Į savo! Taip ir likome neišsiaiškinę akivaizdžių skirtumų. Lovose dažniausiai sumigdavome greitai. Auklytė tik parodydavo, kur beržinė košė užkišta, tik makt ir miegi. Kompoto prisigėręs sau jūrą sapnuoji, atsibundi – akurat Jūra lovoj, ir nenuslėpsi, per giedras greit pasimatys. Staigiai surezgi mintį, kad koks nedraugas kompoto arba sriubos pripylė, kol miegojau. Bet kur tau, jau tokios nepatiklios auklėtojos buvo, kad nepaėjo jokios pasakos. O nesmagu, pirštais bado visi. Kol kitą dieną kitas jūroje nepabunda. Užtat paaugęs nutariau, kad jau galiu ir vienas pareiti. Išėjau, nuvariau pas draugelį, jo mama prikepė bliūdą kiaušinienės, prilapnojom. O tavęs tėvai nepasiges? Neee, aš jau didelis. Pareisiu pats. Kažkodėl einant namo žandai susispaudė, turbūt jautė artėjant audrą. Ką jau ten audrą, visą uraganą. Namie nebuvau matęs tiek žmonių vienu metu, ir pikti, ir laimingi. Ir tėvai, ir die- dukai, ir kaimynai, ir dar velniai žino kas, ir visi į mane, į kitus ir rankom skėsčioja. Ačiū Dievui atsirado. Kas atsirado? Kur? Pavalgiau ir parėjau namo sotus, laimingas. Kam čia tas sujudimas? Supratau, kad vienam išėjus reikia varyt tiesiai namo. Pas save namo.

Kartą žaidėme karą. Labai populiarus žaidimas buvo, su žvalgyba, išdavystėm ir panašiais dalykėliais. Pasislėpiau žiauriai gerai, laksto pikti priešai aplink ir neranda. Jaučiu, jau jei pagaus, tai į belangę iškart sušaudę įmes. Vaaaa jis, vaaaaaaa čia, žiūrėkit, radau! Mane kaip elektra nupurtė. Tylėk, durniau. Tylėk –sušnypščiau pilnas noro išgyventi. Vaaaaaaa čiaaaaa. Poookšt akmeniu į kaktą. Gyvo manęs nepaims. O kad pasileido rėkt anas, cypt. Irgi mat kareivis atsirado. Žiūriu, kad priešai susibūrė į krūvą, šaukia, rėkia vienas per kitą ir su mano draugais, ir generolą auklėtojos pavidalu pasikvietė, ir kažkaip man vėl stipriai žandus sutraukė, jaučia, jie, zarazos, kad bus paglostyti beržinės košės. Pasidaviau. Bet ne iškart, gal po trijų, keturių valandų. Pliaukšt pliaukšt per sušalusius skruostus su pirštinėm, taip generolai be teismo nuteisė. Darželyje – per skruostus, namie – per žandus. O tam susiuvo tą kaktą, dar kiečiau atrodė vyrukas. Kur gi ne, tikras randas, kovinis. Bet kad tik mano dėka jis toks tapo, tai net nė motais. Pas auklytę kamaroj būdavo pridėta įvairių pakelių su vitaminais, vaistais ir panašiai. Tokių miltelių, į popierių supakuotų. Ir pavalgius išsirikiuodavo eilutė, gaudavo stiklines su įvairių spalvų skysčiais. Kas nuo kirmėlių, kas nuo siurbėlių arba šiaip pasimaivyti norėdami. Gerdavo pasičepsėdami. Ir aš noriu, bet ką daryt, kad nesergu? Duok paragaut. Neee. Negaliu, čia tik man. Nu, duok, a gaila? Ne, ne, aš sergu ir man reikia. Nu ir neduok, ir aš, kai turėsiu, tai tau špygą duosiu. Gerai, gerai, imk, bet turėsi ir man duoti. O dabar aš nenoriu. Gerai, duokš jau, paragausiu, kad taip siūlai. Ooooo bliamba... Skonių skonis. Tobulybių tobulybė. Supratau, kodėl nenori dalytis. Kaaaip jiems pavydėjau, kad jie serga... Iškart gimė planas. Pas mane jie gimdavo tokiu greičiu, kad net nespėdavau vytis. Dabar, žiūrėk, nueisi pas auklytę ir sakyk, kad tau mama liepė išgerti du pokelius. Supratai. Aham. Pasikartojam, du pokelius. Auklyteeee, man mama sakė išgerti du pokelius, vieną man, o kitą

Sauliui... Nepatiklios jos buvo... Vėliau supratau, kad iš jų gamino „Cedevitą“ arba „Fantą“.

Pro darželio tvorą buvo matyti namai, bet išėjus savarankiškai kažkodėl kelias imdavo vingiuoti, lyg žaltys raitytis pro aplin- kinius kiemus, ir kelionė trukdavo gerokai ilgėliau. Taip jau gaudavosi. Ir nė kiek aš dėl to nekaltas. Aplinka tokia, vis masinanti savo slėpiniais ir nematytais kampais. Tokia buvo mano pirmoji ugdymo įstaiga. Smagu buvo ten...