Durys 2022 09 2 dalis

Page 26

biopanko stiliaus pasaka

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Vesper“.

Žanras: mokslinė fantastika, nuotykių, drama.

Sukurta: 2022 m. Lietuva, Prancūzija, Belgija.

Režisieriai: Kristina Buožytė ir Bruno Samperis.

Scenarijaus autoriai: K.Buožytė, Brianas Clarkas, B.Samperis.

Aktoriai: Raffiella Chapman, Eddie’s Marsanas, Rosy McEwen.

Operatorius: Feliksas Abrukauskas.

Kompozitorius: Danas Levy.

Scenografai: Ramūnas Rastauskas ir Raimondas Dičius.

Trukmė: 1 val. 52 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

minėmis, socialinėmis, politinėmis – vis daugiau žmonių mieliau bėga į tikrovės neigimą, užuot susikovę su problemomis ir jas sprendę. Be to, mums buvo labai svarbu sukurti personažą, kuris atsisako būti auka ir, nepaisant visų sunkumų, sugeba atsitiesti ir eiti pirmyn.

Neišpildė pažado

„Vesper“ patiks tiems, kurie vertina išskirtinį vizualumą, dėmesį detalėms ir niūrią nuotaiką. Filmas techniškai kokybiškas ir tai

jaučiama nuo pirmų kadrų. Be to, mokslinės fantastikos filmų, prie kurių galima kabinti etiketę „pagaminta Lietuvoje“, ne tiek ir daug. Todėl tai jau automatiškai tampa dideliu kino įvykiu šalyje.

Tačiau filmas kenčia nuo per lėto istorijos vystymosi antrame veiksme arba filmo viduryje. „Vesper“ siužetas neišpildo sau duoto pažado. Štai personažai filmo viduryje nusprendžia keliauti į mistinį miestą –Citadelę. Apie šį miestą filme užsimenama daug kartų. Tai lyg ir vienintelis likęs žmonijos miestas, į kurį patekti ne taip paprasta. Ten turėtų išsispręsti pagrindinės veikėjos viltys ir laukti nauji, dar didesni iššūkiai.

Tačiau apsisprendimas ten vykti trunka per ilgai. Personažų emocijos vystosi per lėtai, ir kai kelionė pagaliau prasideda, filmas ima ir tiesiog baigiasi. Taip ir neišpildęs natūraliai žiūrovams kylančio noro pamatyti tą pažadėtą miestą. Juolab kad ir ši nuotykių pasaka, kurios veiksmas visada vyko vien tik miške ir kelių namų kaimelyje, tiesiog prašyte prašėsi ten vedama – kažko mistiško ir didingo link. Tačiau istorija baigiasi su nuoroda į tęsinį, o pats miestas matyti tik paskutiniame kadre, kažkur toli fone. Todėl filmui pasibaigus ir pradedant rodyti titrus, atrodė, kad ne pavieniai žiūrovai susižvalgė tarpusavyje ir negalėjo patikėti, negi jau viskas. Juk tiek laukėme. Tai tas pats, kas kurti kelionių laidą tarkime apie Italiją, bet taip niekada ten ir nenuvažiuoti, jos neparodyti. Žinoma, filmas ne visiems atrodė naratyviškai neišbaigtas. „Vesper“ dar tik keliauja po kino festivalius ir jau sulaukia pripažinimo. Pavyzdžiui, Briuselio tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje (BIFFF) „Vesper“ įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu varnu“. Kaip sakė pagrindinį festivalio prizą įteikęs žiuri narys japonų režisierius Ryuhei Kitamura, „dėl „Vesper“ abejonių nekilo – komisija apsisprendė per penkias sekundes. Filmas išskirtinis vaidyba, istorija, vizualiniais sprendimais, muzika ir garso dizainu – jis unikalus, o tai šiais laikais labai sudėtinga pasiekti“.

33 KINAS
Režisieriai K.Buožytė ir B.Samperis kino juostos „Vesper“ filmavimo metu.

Rašytojos tėviškės labirintuose atgijusi atmintis

Teko laimė 2014 m. lankytis Priekulėje ir susitikti su Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės giminaite, šviesaus atminimo Marija (Marike) Skrabiene-Mickute (gim. 1933 m.), kuri buvo maloni pašnekovė ir puiki pasakotoja. Kalbėjo tarmiškai, jausmingai. Jos prisiminimus neretai lydėjo gilūs atodūsiai. Būta ir tokių temų, kurias palietus M.Skrabienė trinktelėdavo rankomis į stalą ir sakydavo: „O čia aš pykstu!“ Savo mamos Marijos (Marės) Mickienės-Simonaitytės žymiąją pusseserę ji vadino „tante (teta) Ėva“, o I.Simonaitytės autobiografinėje knygoje „... o buvo taip“ (1960) aprašytus Dūdjonius – savo seneliais.

Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Su Marija kalbėjomės apie Vanagų kaime išlikusią Dūdjonių sodybą, kurioje I.Simonaitytė mėgo vasaroti. M.Skrabienei ši vieta buvusi taip pat labai svarbi – čia augusi jos motina, kurią anuomet būsimoji rašytoja vygiavo. Marikė papasakojo ir apie savo giminės moterų charakterius, užsiminė apie I.Simonaitytei itin svarbų etninės tapatybės klausimą. Susipažinus su M.Skrabiene, nustebino jos noras išsaugoti senovinius lietuvininkės drabužius.

Ypatingos vietos

Vanagų kaime buvusios kelios vietos, kurios I.Simonaitytei visą gyvenimą išliko brangios ir kėlė jautrius prisiminimus. Tai Vilko butukas, kur ji 1897 m. sausio 23 d. gimė, motinos sesers Ilžės Šauklienės namai ir netoliese, kitoje kelio pusėje įsikūrusi Dūdjonynė.

Gimtąją vietą Vanagų pušyne žymi medžio drožėjo Vytauto Majoro (1930–2006) sukurta skulptūra. Nors Vilko butukas nėra išlikęs, ši laukymė yra mėgstama lankytojų, rašytojos talento gerbėjų.

Knygoje „... o buvo taip“ rašytoja su meile prisiminė savo gyvenimą pas tetą I.Šauklienę. Šauklių namai I.Simonaitytei buvo gimtieji namai: „Šauklių namai visada mane traukė – juk ten mano gimtinė! Ten pradėjau pažinti pati save, pradėjau suprasti, kad ne aš viena gyvenu, kad nuo žmonių priklausau, nors tatai žodžiais ir niekada nebūčiau galėjusi pasakyti.“

Pasak M.Skrabienės, anksčiau, važiuojant Vanagų bažnyčios ir kryžkelės, vedančios į Šilininkus, Agluonėnus ir Priekulę, link, paeiliui rikiavosi septynios ar aštuonios sodybos – „ūkininkas prie ūkininko“. Tačiau kolūkio valdžia anuomet vykdė melioracijos darbus ir visas jas nugriovė. Gyventojams teko išsikelti į Agluonėnus. Atokiau nuo kitų laukuose liko tik vieniša Dūdjonynė – tetos Marės ir tetėno Martyno sodyba.

M.Skrabienė teigė, kad Simonaitytei ši sodyba buvusi labai brangi, dėl to ją ir paliko, nesulygino su žeme: „Vienintelė rašytojos tėviškė, taip pat ir mano mamos tėviškė buvo palikta. I.Simonaitytė ten augo. Kai ji buvo dešimties metų, tada ten gimė mano mama Mari Simoneit. Ji mano mamą vygiavo ir prižiūrėjo.“ Kai I.Simonaitytė jau buvo žymi rašytoja, mėgo ten atvykti vasaroti. Jai patikdavo svajingai ilsėtis sode, kur prie dviejų obelų buvo pririštas hamakas.. ►

34 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
35 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
M.Skrabienė-Mickutė savo namuose Priekulėje. 2014 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr. Rašytoja I.Simonaitytė lankosi tėviškėje, Vanagų kaime. 1966 m. vasara. Bernardo Aleknavičiaus / MLIM archyvo nuotr.

Dūdjonių įkurtuvės

◄ Gyvenimo pradžia Vanaguose Dūdjoniams nebuvo lengva. Pirmoji įsigyta trobelė buvusi nedidukė, todėl su panieka vadinta „velėnų trobele“ arba „velėnų būda“. Šeima gyveno kartu su Dūdjonio tėvais Bertaičiais. Bertaitienė buvo pribuvėja, „senoviškas žmogus“. Ji tapo daugelio I.Simonaitytės knygų personažų prototipu. Bendrų vaikų Dūdjoniai neturėjo. Jie „kasmet gimdavo ir mirdavo“. Užaugo tik nesantuokinė žmonos dukra Anė. M.Dūdjonis dirbino klumpes. Vyro uždarbis buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Naujoje vietoje jis pirmiausia įsirengė dirbtuves, pastatė ūkinį pastatą ir tik po metų pradėjo statyti trobą: „Šiaip taip pasistatę skūnią (daržinę) ir staldį (tvartą) po vienu stogu ir metus pailsėję ir pataupę, jie tūkstantis devyni šimtai septintaisiais metais nutarė statyti naują gyvenamąją.“ Dešimties metų

Dūdjonių namuose tapo savo mažosios pusseserės Marikės aukle.

36 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Ėvikė Rašytoja I.Simonaitytė susitinka su vietiniais gyventojais Vanaguose. 1966 m. Bernardo Aleknavičiaus / MLIM archyvo nuotr. I.Simonaitytės pusseserės M.Simonaitytės (Marės Simoneit) ir Ružgalių kaimo ūkininko M.Mickaus vestuvės. I.Simonaitytė sėdi antra iš dešinės. 1932 m. Erikos Grubert-Borodkinienės šeimos albumo nuotr.

Pas Dūdjonius mergaitei teko ne tik prižiūrėti kūdikį, bet ir ganyti žąsis. Nors šeimininkas drožė klumpes, Ėvikė jų neturėjusi. Po laukus ji vaikščiojo basa, todėl jos kojos buvo kruvinos. O Dūdjonienė piktai kalbėjusi: „Vasarą nereikia klumpių. Ir kur dabar gausi.“

Prarastoji Dūdjonynė

Prie Dūdjonių namų, kur būsimoji rašytoja ganė žąsis, buvo iškastas didelis tvenkinys. „Dabar prūdo nebėra“, – liūdnai kalbėjo M.Skrabienė. – Ir vieškelio nebėra. Tikrojo vieškelio į tėviškę...“ Prie pat Vanagų kelio augo pušynėlis. Iš ten anksčiau vieškelis vedė tiesiai į Dūdjonių sodybą. Marikė teigė, kad I.Simonaitytė

bardavosi su kolūkio pirmininku, kam šis leido netoli tėviškės pastatyti kiaulides, kodėl ant senojo Dūdjonių vieškelio pastatyta pašiūrė... Dėl to „tantė baisiai baisiai pyko...“ – prisiminimais dalijosi Marikė. Pasak jos, I.Simonaitytė neretai dejuodavo: „Tėviškės nebėra...“

„Šita sodyba buvo opapos (senelio) Dūdjonio, o vėliau mano onkolio (dėdės) Masalskio. Dūdjonienės pavainikė duktė Anė buvo už jo ištekėjusi. Opapa iki amžiaus galo ten gyveno kaip išimtininkas“, – pasakojo M.Skrabienė. Marikė Vanaguose praleisdavo vasaros atostogas. Tuomet dėdė Masalskis leisdavo jai pajodinėti arkliais. Jis mylėjo mergaitę lyg savo dukrą. Abu Masalskių sūnūs buvo žuvę karo metais. Kai šeimininkai ruošėsi išvažiuoti į Vokietiją, ūkį norėjo palikti Marikei, kuri jau buvo sukūrusi šeimą.

Bet Skrabai ir patys planavo išvykti, todėl pasiūlymo atsisakė.

Kai mirė Masalskio žmona Anė, jis į namus parsivedė naują šeimininkę Bertą. „Tantė Ėva pyko baisiausiai“, – teigė Marikė. Ji ten neberasdavo kaip anksčiau, nebebuvo tokios tvarkos. Kada namus prižiūrėjo Anė, jie buvo labai tvarkingi. Antras namo galas visada maloniai kvepėjo rūgštimi. Ten buvo laikomi pieno produktai: grietinė, varškė. Stovėjo „sukama mašina“, skirta pienui „meiruoti“ – centrifuguoti, separuoti. „Ir man patiko į tą kamarą įeiti“, – prisiminė Marikė.

Dūdjonio namas buvo dviejų galų, sienos nudrėbtos iš molio, langai įrėminti raudonomis plytomis. Gyvenamąją juosė daili medinių lentelių tvora. Arčiau prie kelio buvo rūsys, o nuo vėjų sodybą saugojo senų lazdynų eilė. ►

37 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, sakytojas Kurtas Moras ir Ernstas Roga Vanaguose prie Vytauto Majoro sukurtos medinės skulptūros, skirtos I.Simonaitytei. Maždaug 1960 m. Vanagų evangelikų liuteronų parapijos archyvo nuotr.
38
IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Buvusi Dūdjonynė – rašytojos tetos M.Dūdjonienės ir tetėno M.Dūdjonio sodyba Vanagų kaime. 2017 m. Ūkinis pastatas Dūdjonynėje. 2017 m. Buvusios Dūdjonių trobos Vanagų kaime fragmentas. 2017 m.
39 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Senos obelys buvusioje rašytojos I.Simonaitytės tetos M.Dūdjonienės ir tetėno M.Dūdjonio sodyboje Vanagų kaime. 2017 m. Girnapusė buvusioje Dūdjonių sodyboje Vanagų kaime. 2017 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

Tapatybės klausimas

◄ Paprašius papasakoti apie savo tėvelius, Marija prašneko senoviškai: „Nu jo... papasakot, ką aš galiu papasakot?

Martin Mickus apsižanijo Mari SimoneitSimonaitytę. Mama nutekėjo iš Vanagų į Šūdnagius.“ Ten 1932-ųjų vasario 18-ąją

Marijos tėveliai iškėlė vestuvės. Piršlių nei muzikantų nebuvo. Anuomet kitaip šventė ir linksminosi. Žaidė žaidimus, dainavo vokiškas liaudies dainas. I.Simonaitytė buvo tuo nepatenkinta: „Tantė užpykdavo, kai uždainuodavo vokiškai“, – teigė M.Skrabienė. Ji prisiminė, kad mama, norėdama įtikti savo garsiai pusseserei, užtraukdavo gerai žinomą lietuvininkų dainą „Išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo“. „Mes kalbėjom vokiškai ir lietuviškai. Bet mūsų lietuviška kalba buvo prūsų kalba, pilna rusiškų, lietuviškų, vokiškų, prancūziškų žodžių, – teigė M.Skrabienė. – Tikri lietuviai mūsų mažai suprato.“ Vaikaičiams ji taip sakydavo: „Eikit iš

skūnės (daržinės – aut. past.) atneškit (...), jeigu skūnėj nėr, atneškit iš staldo (tvarto –aut. past.), stald’ bus...“ Pasak Marikės, Simonaičių gentys buvo kilę iš Insteburgo (dabar Černiachovskas, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija). Iš ten jie pasitraukė norėdami apsisaugoti nuo didžiojo maro. Giminės istoriją rašytoja I.Simonaitytė aprašė romane „Aukštujų Šimonių likimas“. M.Skrabienė taip pat yra išbandžiusi plunksnos vingrumą. Ji sukūrė apsakymą apie Šūdnagių Marikę. Pirmasis variantas buvo parašytas normine kalba, bet vėliau kūrinys perrašytas tarmiškai. Taisyti buvo tekę net septynis kartus.

Vanagų „Pikčiurnienės“

Marikė taip apibūdino Dūdjonienę: „Ji buvo labai tvirta gaspadinė, turėjo šiokį tokį, nemažą ūkelį, su savimi visada nešiojosi raktus.“ Ne viskas, kas buvo parašyta I.Simonaitytės knygose, jai įtiko.

Pasak Marikės, kartą omama su nuoskauda prasitarusi: „Mane Pikčiurniene pavadino!“ Tačiau tantė Ėva tiesiai atrėžusi: „Beveik tokia ir buvai!“

Pasak M.Skrabienės, rašytoja I.Simonaitytė buvusi gana aštraus charakterio: „Tantė pati buvo Pikčiurnienė. Ėva, vaikeli, buvo jenau, jenau... Jau neklausk... Pati buvo Pikčiurnienė! Mūsų giminėj visi tokie buvo. Vienintelis Viliukas buvo švelnaus būdo...“

Dar Marikė prisimena, kad persišaldžius mama sakydavo: „Bėgam pas tantikę Kuršaitienę.“ Ji buvo žolininkė, gyveno visai prie pat Vanagų kaimo kapinių. I.Simonaitytė savo atsiminimų knygoje rašė, kad bijojusi mamuko Kuršaitienės: „Aš jos bijojau. Bijojau dėl to, kad ji nėmaž ir nėmaž nesikeikė; bijojau dėl to, kad ji buvo labai Dievo bijanti, bijojau dėl to, kad ji buvo ūkininkė: turėjo šešis ar septynis hektarus žemės; bijojau dėl to, kad ji visiškai prie kapų gyveno.“

Kuršaitienė visada turėjusi vaistinių žolių ir mokėjusi „sumesti vyšnias“. Taip vadino

40 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Buities ir darbo įrankiai buvusioje Dūdjonių sodyboje Vanagų kaime. 2017 m.

supjaustytas vaismedžio šakeles, kurias suberdavo į vandenį. Šios arba plaukdavo, arba skęsdavo.

Skrynios turtai

Dūdjonių namo koridoriuje – siauroje patalpoje, jungiančioje abu gyvenamosios galus, stovėjusi skrynia. Jos šone buvo nedidelis stalčiukas – „dėžikė“. Skrynioje buvo sudėti senoviški moteriški drabužiai: „kvalduoti kedeliai“ (klostyti sijonai), „kamzolikės“ (liemenės), jakai (švarkeliai), skepetos. Ten buvo laikomi ir gražieji tantės Ėvos ir Anės delmonai. Jie buvo pasiūti iš juodo aksomo ir vilnos, kryžiuku siuvinėti, su austomis juostikėmis. Vėliau, kai skrynia nukeliavo „ant krautės“ (ant aukšto), delmonai buvo perkelti į spintą.

Būtinas aprangos priedas anksčiau buvo „šnabždukas“ (nosinė). Išeigines nosines moterys dailiai apnerdavo – „heikeliuoda-

vo“. Savo nosinių kampučiuose Marikė buvo išsisiuvinėjusi mergautinius inicialus – vardo ir pavardė pirmąsias raides „MM“. Siuvinėjo rausvais, raudonais arba mėlynais siūlais. Seniau moterys nosines laikė delmonuose. Neretai „šnabžduką“ įsikišdavo ir į jako kišenę arba užsikišdavo už marškinių rankogalio. Marikė mokėjusi verpti. „Verpiamą ratą“ mama su kraičiu buvo atsivežusi iš Vanagų. Dūdjonis jaunamartei nupirko audimo stakles. „Tas stakles ir aš dar prisimenu. Tėvams apsigyvenus Šūdnagiuose, aš po metų gimiau. Kai paaugau, matydavau, kaip mama audė staltieses, lovatieses, užuolaidas“, – pasakojo M.Skrabienė.

Drabužiai – atsiminimas

Bendraujant su M.Skrabiene, nustebino jos noras išsaugoti lietuvininkės drabužius kaip atsiminimą apie Mažąją Lietuvą ir moterų nešioseną. ►

41 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Medžio apdirbimo įrankiai Dūdjonių sodyboje Vanagų kaime. M.Dūdjonis buvo klumpdirbys. 2017 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

◄ Pasak Marikės, nemažai jos vyro pusės moterų drabužių buvo pasilikę Vabalų kaime, pas paskutinę giminės atstovę Erdmutę Gerulytę. Trobą ir ūkinį pastatą pastatė M.Skrabienės vyro senelis Adamas Skrabas, kuris mirė būdamas jaunas. Medieną statyboms jis buvo atsivežęs iš Švedijos.

Vėliau tuose namuose gyveno gausi Jono Gerulio šeima. Dievulis jam atsiuntė dvylika vaikų. Namas buvo nemažas, todėl sutilpo visi. Suaugę vaikai sukūrė šeimas, daugelis iš jų išvyko gyventi į Vokietiją. Pasiliko tik M.Skrabienės teta Erdmutė.

Namas ne kartą buvo nukentėjęs nuo potvynio – vadinamojo tvano. Kai vienas gyvenamosios galas įgriuvo, buvo suskubta jį perduoti besikuriančiam Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejui (2017 m. kilus gaisrui Mažosios Lietuvos regionui atstovaujanti pelkininkų sodyba iš Vabalų kaimo sudegė).

Kartu su troba pas naujus šeimininkus anuomet nukeliavo ir baldai, buities daiktai. Tačiau liko ir nuoskaudų... Marikė pyko ant Erdmutės, kam ji muziejininkams atidavė jai pažadėtą senovinį sijoną, kuris buvo klostytas, ilgas, žalios spalvos.

O juk ne vieną kartą prašė: „Tante, man tą sijoną palik!“ E.Gerulytė atsakydavusi: „Jo, jo, jo!..“ Bet sykį Marikė aplankiusi giminaitę, o sijono nebesuradusi: „Aš nueinu į antrą galą... Ogi, jau mano to žaliojo, gražiojo sijono nebėra!.. Tant’, sakau, kur padėjai sijoną?“ Erdmutė teisinosi: „Atėjo iš muziejaus... paėmė viską... išnešė...“

Marikės mama Marija Mickienė-Simonaitytė nebenešiojo senoviškai, vaikščiojo tik su sukniomis. Tačiau M.Skrabienė labai norėjusi atminčiai turėti tradicinius lietuvininkės drabužius. Kartą į ligoninę Priekulėje, kur Marija daugiau nei 30 metų dirbo slauge, paguldė senyvo amžiaus moterį vardu Ėvikė. Ji buvo atvykusi iš Drevernos. Močiutė dėvėjo senovinius drabužius: plisuotą sijoną, juodą šilkinį žiurstą ir juodą skarą šilkiniais kutais. M.Skrabienė paprašė tuos drabužius jai padovanoti. Vėliau, suprasdama daiktų vertę, dreverniškės aprangą ji perdavė priekuliškei rašytojai Editai Barauskienei. Tokiu būdu tradicijas gerbiančių moterų dėka senovinė lietuvininkės apranga –sijonas, prijuostė ir skara – pateko į Priekulės Ievos Simonaitytės gimnaziją. Kiek atnaujinti drabužiai ir šiandien gimnazistams primena krašto tradicijas ir pasakoja apie žemietės rašytojos I.Simonaitytės amžininkių nešioseną.

42
„Čia ilsis Dūdjoniai / Martynas 1887–1950 / Marė 1862–1932“. Tai tetos M.Dūdjonienės ir jos vyro Martyno kapas Vanagų kapinėse. Jų šeimoje I.Simonaitytė augo kartu su savo pusseserėmis. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.
I.Simonaitytė ten augo. Kai jau buvo žymi rašytoja, mėgo ten atvykti vasaroti.
43 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Instaliacija „Kiekvienas iš mūsų turime savąją Ievą Simonaitytę“ Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje 2022 m. sausio 23 d. Skirta Ievos Simonaitytės 125-osioms gimimo metinėms ir rašytojos metams įprasminti. Parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aurelija Daugėlienė. Ant manekeno – M.Skrabienės-Mickutės padovanoti tradiciniai drabužiai iš Drevernos: skepeta ir sijonas. Aurelijos Daugėlienės nuotr.

Merlinas

Jis stengėsi atrodyti įspūdingai: ir tai pavykdavo, tarsi būtų puikus aktorius, nors aktoriai vaidina teatro scenoje arba filmavimo aikštelėje. Tačiau trisdešimt penkerių metų teatro režisieriui viskas atrodė kitaip, todėl pravėręs stiklines teatro duris pirmiausia rudų akių žvilgsnį nukreipdavo į kasininkę arba į valytoją, paskui, lėtai žengdamas koridoriumi, būtinai žvilgterėdavo į didelį veidrodį, kuriame regėjo savo šviesius plaukus, plačius pečius ir ilgą tamsų lietpaltį, o tas žvilgsnis atrodė kažkoks ypatingas, lyg žiūrėtų ne žmogus, o kita būtybė. Todėl merginos ir pagyvenusios moterys akimirkai sustingdavo truputį nustebusios, girdi, iš kur toks išvaizdus vyras pasirodė, ir kai jis praeidavo, jos užuosdavo gerų vyriškų kvepalų aromatą. Aktorės režisieriui „priklijavo“ keltų legendinio burtininko Merlino pravardę, juolab kad repeticijose jis dažnai pabrėždavo scenos magiją, kurią būtinai privalo jausti vaidintojai. Niekas jo nematė neblaivaus, rėkiančio, o premjerų metu mažai kalbėdavo, nes klausydavo, ką apie spektaklį šneka aktoriai ir teatro kritikai, kurie režisieriaus niekada nepeikdavo. Ir tai atrodė keistokai.

Kadangi už savaitės įvyks generalinė repeticija, jis aktoriams drausdavo ateiti į sceną prisivalgiusiems, nes geras aktorius – alkanas aktorius, o repeticija –ne poilsis gydymo sanatorijoje. Tą patį principą taikė ir sau, be to, su aktorėmis nekūrė jokių intymių santykių ir nedarydavo jokių nuolaidų, nes dėl teatro reikia aukotis, tarsi tai būtų savotiškas ordinas su savo regula. Todėl ne kiekvienas su Merlinu dirbdavo kentėdamas visus jo metodus ir užgaidas. Tuo jis buvo panašus į žinomą lenkų teatro režisierių Ježį Grotovskį.

Kartą valytoja Natalija, kalbėdamasi su teatro kasininke Onute, leptelėjo, kad šitam režisieriui, kuris nesusiranda žmonos, ne viskas gerai galvoje arba uodegoje... Tuomet Onutė skambiai nusijuokė, o Natalija, mostelėjusi ranka, toliau valė koridoriaus grindis ir langus, kai teatro

direktorius, anot jos, tikras velnias, buvo priekabus ir dvokiantis prakaitu, nes tikriausiai neplaudavo pažastų. Rupūže, tu rupūže, ir kodėl atėjau dirbti į šitą teatrą, dūsavo Natalija, kuri jaunystėje žavėjosi kinu ir norėjo būti artiste. O šiuolaikiniai spektakliai jai atrodė nesuprantami, nes jaunimėlis keikdavosi ir lakstydavo scenoje. Ir toji muzika atrodė šiurpi, tarsi iš siaubo filmo, todėl ji nežiūrėjo tokių bjaurių spektaklių, kad negadintų sau nervų.

Režisierius nusivilko lietpaltį, dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį ir, prasegęs rudą velvetinį švarką, pasuko į teatro salę, nes ten jo laukė aktoriai. Šį vakarą jie tyliai sėdėjo scenoje, tarsi nujausdami kažkokią nelaimę, bet, išvydę Merliną, su juo pasisveikino. Kartą jis susimąstė, kad aktoriai – šių dienų gladiatoriai, nes savo sveikatą ir laiką aukoja teatro žiūrovams. O kažkada Romos Koliziejus buvo kruvinas teatras, kurio smėlis sugėrė vergų kraują, nes žiūrovai mėgavosi baisiomis kovų scenomis. Tačiau jis negalėjo būti sentimentalus, nors žinojo, kad aktorių laukia nesaldus gyvenimas. Savo abejones jis patikėdavo savo laisvalaikio užrašams, nes repetuodamas būdavo lakoniškas ir aktoriams paskaitų neskaitydavo. Todėl kartais repeticijose kiekvieno klausdavo, ką jie skaito ir kodėl skaito būtent tą knygą.

Tai kodėl šiandien jūs tokie surūgę, paklausė jis, gal kas nors atsitiko? Tačiau atsakymo neišgirdo, po to pasižiūrėjo į laikrodį. Gerai, kolegos, pakartosime spektaklio finalą, kurį, manau, jūs supratote, o jis labai svarbus. Taigi prašau...

Deja, tarsi visi būtų apsinuodiję: ir balsai tylūs, ir judesiai vangūs, todėl kartojo finalą ne vieną kartą. Jis pasiūlė pailsėti, bare atsigerti kavos, bet ir vėliau, po pertraukos, nedaug kas pasikeitė. Galop jam dingtelėjo abejonė: o gal jie liūdi Agnės, kurią neseniai išvarė iš teatro? O ji buvo tarsi jų siela, išsiskyrusi savo sugebėjimais. Tačiau nė vienas nedrįso pasiteirauti, kas atsitiko, kodėl ji išėjo į kitą teatrą. Tikriausiai dėl to, susimąstė režisierius, prisimi-

nęs ankstesnes akimirkas. O jose pasitaikė visko, ji užbūrė Merliną...

Agnė buvo išvaizdi mergina, kurios žvilgsnį ne kiekvienas atlaikydavo, ypač tada, kai ji truputį palenkdavo galvą ir mėlynas akis įsmeigdavo į pašnekovą. Ji vylėsi, kad kitais metais su Merlinu susituoks, tačiau jis nuo konkrečių klausimų išsisukdavo kaip ungurys, girdi, santuoka sugriautų visus kūrybinius planus. Teatras – ne celibatas, piktai ištarė ji, o paskui, kai susitiko jų lūpos, Agnė, laikydama burnoje jo liežuvį, stipriai sukando dantis. Laimė, jis spėjo nuo jos pasitraukti. Tu ką? Norėjai nukąsti mano liežuvį, įsiuto jis, kad aš tapčiau nebyliu? Tu šito norėjai, gyvate? Bet ji tik garsiai kvatojo... Agnės piktdžiugiško juoko niekada neužmiršo.

X

„Neįtikėtina, tačiau mano spektaklio premjera labai pasisekė. To nesitikėjau, nes repeticijose jaučiau aktorių priešiškumą, tarsi būčiau dvokęs mėšlu. Tokio atvejo dar nepasitaikė. Tačiau vis dėlto liūdna, nes toks spektaklis nepasikartos. Net jeigu jis būtų nufilmuotas, tai nieko nepakeistų, nes teatro gyvybė ir žavesys – scenoje.

Kas yra matęs, kaip Tibeto vienuoliai iš spalvoto smėlio kuria mandalą – Visatos struktūrą, o paskui tą smėlį išpila, tas supras, ką noriu pasakyti. Bet visas mūsų gyvenimas yra būtent toks ir tai pastebėjo graikai ir kitos tautos. Viskas praeina, viskas laikina, nes pasaulis trapus.

Šiąnakt sapnavau valytoją Nataliją, kuri savo kibire nešė teatro direktoriaus galvą. Vėliau sužinosiu, kad jį atleido iš darbo už norą išprievartauti aktorę ir kitus pažeidimus.

Deja, mūsų tikrovė tokia banali, tačiau magiškoje teatro scenoje viskas atrodo tarsi kitaip. Galbūt dėl to nuo seniausių laikų įvairiuose ritualuose buvo naudojami narkotikai, kad sustiprintų įspūdžius prie degančių laužų, šviečiant pilnačiai.“

„Ir kodėl dažnai sapnuoju Agnę? Gal ji galvoja apie mane? O gal siunčia pra-

44 GINTARO LAŠAI
X

keiksmus? Juk aš Agnę nuvyliau, tačiau jos elgesys... Labai gaila, kad mūsų draugystė numirė ir liko vien skeveldros. Gal kitas prašytų atleidimo, bet aš nesižemin-

siu, to nebus. O ką aš daryčiau, jeigu ji pasirodytų prie mano namų durų? Viską atleisčiau? Nežinau...“ Užrašė paskutinį sakinį ir sąsiuvinį įkišo į stalčių.

Rugsėjį netikėtai suskambo durų skambutis. Jis atidarė duris ir išvydo besišypsančią Agnę, kuri stovėjo su gėlių puokšte.

Hitleris, Alickaja ir kiti

Norėjo ar nenorėjo, bet važiuodamas troleibusu prisiminė tai, ko nenorėjo prisiminti, nes tokiam darbui, į kurį įklimpo iki ausų, reikėjo geležinių nervų.

Štai tokią dieną, plieskiant saulei, prieš pusmetį į psichiatrijos ligoninę atvežė nestabilios psichikos žmones. Tai buvo mergina išplėstomis, tarsi nieko nereginčiomis akimis ir keli vyrai: vienas susiraukęs griežė

dantimis, agresyvus tipas, o kitas sėdėjo nuleidęs galvą, tačiau staiga atsistodavo, ištiesdavo ranką į viršų šaukdamas „Hai Hitler“... O Jurgis, apsivilkęs sanitaro chalatą, bet kurią akimirką būtų juos paguldęs ant oda aptraukto suolo ir surišęs rankas, bet kol kas to daryti nereikėjo. Šios ligoninės gydytojas giliai atsiduso, kai užregistravo naujus pacientus, po to, Jurgio padedamas,

suleido visiems raminamųjų vaistų. Staiga jo ausis pasiekė tylūs merginos žodžiai: „Aš nusižudysiu... Aš nusižudysiu...“ Bet Jurgis tuo netikėjo, nes, anot gydytojo, savižudžiai nekalba apie savižudybę. Beje, šis medikas „globojo“ apkūnią sanitarę, todėl su ja kartais praleisdavo vakarus savo kabinete ant sofos. Nors kabineto duris užrakindavo, Jurgis girdėdavo sanitarės aimanas. ►

45 GINTARO LAŠAI
Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Ką padarysi, toks nuobodus čia gyvenimas: ligoninės palatose gyveno ligoniai, o Jurgis turėjo savo kambarėlį, kuriame išsivirdavo arbatos ir suvalgydavo atsineštus sumuštinius. Anksčiau dirbo kartu su tokiu Zigmu, bet to vyro nervai neišlaikė, todėl paliko ligoninę. Geriau tualetus valysiu, nei šioje skylėje tupėsiu, kartą prisipažino užsivertęs stikliuką. Jurgis mintyse jam pritarė, tačiau susiraukęs tylėjo, žiopsodamas į degtinės butelį. Žinoma, gydytojas tokiuose jų „posėdžiuose“ nedalyvaudavo, bet anksčiau buvo įspėjęs, girdi, vyrai nepadauginkite, čia ne kavinė. Jie ir patys suvokė situaciją, tačiau kai kiekvieną dieną tenka stebėti tuos „nabagus“, tai nepajusi, kaip tapsi toks pat.

Vis dėlto gydytojas nenoriai Jurgiui atskleidė anos merginos istoriją. Ji, labai supykusi, paprastu peiliu nužudė neblaivų brolį, alkoholiką, o paskui ėmė klykti, todėl kaimynai iškvietė policiją. Jie paliudijo pareigūnams, kad šiame bute dažnai būdavo girdėti barniai, ypač savaitgaliais, kai velionis grįždavo girtas. Na, o tas Hitleris anksčiau vogė pinigus, net apiplėšdavo žmones, todėl, kad išvengtų bausmės, vaidino beprotį. O kitas vyrukas, griežiantis dantimis, iš

tiesų buvo trenktas, elgėsi kaip vilkolakis. Kai baigė porinti, įspėjo sutrikusį Jurgį, kad jis daugiau nebudėtų prie kabineto durų ir nesiklausytų kaip mažas vaikas. Sanitaras nieko nesakęs, nuleidęs galvą spruko pro duris. Paskui jis atsistojo prie lango ir stebėjo sėdinčius ir vaikščiojančius ligonius. Buvo vasaros pabaiga, todėl susimąstė, ką padovanos žmonai Onutei gimimo dienos proga. Gerai, kad būsiu gavęs atlyginimą, atsiduso, paskui ir pats išslinko į kiemelį kvėptelėti gaivaus oro.

Kitą dieną gydytojas pasigedo merginos, kuri nužudė savo brolį. Jurgis net sušilęs aplėkė visas palatas, o paskui suprato, kad nepatikrino tualeto. Ir ten išvydo tai, ko anksčiau neregėjo... Ant ventiliacijos angos metalinių grotelių buvo užrištas kojakelnių vienas galas, o kitas apvyniotas apie liauną merginos kaklą. Iš burnos kyšojo beveik mėlynas velionės liežuvis. Gerai, kad chalato kišenėje nešiojosi lenktinį peiliuką, kuriuo nupjovė kaproninę kojakelnę, o merginą, užsivertęs ant peties, nunešė į šaltą rūsį ir ten paguldė ant plataus stalo, apkalto cinkuota skarda. Po to nuskubėjo pas gydytoją, papasakojo apie įvykį ir tuojau paprašė raminamųjų vaistų. Gydytojas į jį įsmeigė

skvarbų žvilgsnį. Tu man žiūrėk... Atsirado, matai, jautruolis... Juk žinai, kur dirbi, pridūrė padavęs kapsules ir stiklinę vandens. Daktare, man toks atvejis dar nepasitaikė, sutrikęs vapėjo sanitaras. Šioje ligoninėje visko pasitaiko, niūriai atsakė gydytojas, nenuleisdamas nuo jo akių.

Keista, kad Jurgio žmona neklausinėjo, koks jo darbas, ką ten veikia ir panašiai, o jis nenorėjo nieko aiškinti. Juk nesakysi prie stalo, kad vienas tipas, kurį pravardžiavo Vampyru, netikėtai puolė prie Hitlerio ir kaip šuo jį sukandžiojo. Todėl agresyviam ligoniui teko apvilkti tramdomuosius marškinius, po to gydytojas suleido vaistų. Nukentėjęs Hitleris labai susinervino, todėl kelias dienas kartojo, kad anas idiotas vos neperkando gerklės. Tuosyk gydytojas norėjo burbtelėti, kad čia ne penkių žvaigždučių viešbutis, todėl privalo būti atsargus su visais ligoninės pacientais.

Kartais Jurgis apsilankydavo ligoninės valgykloje, pakalbindavo moteris, o jos pavaišindavo jį gardesniu kąsneliu. Čia viskas atrodė suprantama ir įprasta, tačiau skandalus kartais sukeldavo beviltiška ligonė Alickaja, į kurios beprotiškas akis

46
X
Ričardo Šileikos nuotr.

visi vengė spoksoti, net gydytojas. Tokias įspūdingas akis turėjo garsus Rusijos magas Rasputinas. Kaip sakoma, nuo tokio žvilgsnio plaukai ant galvos šiaušdavosi. Na, o virtuvės moterys Jurgiui papasakojo, kad šitą Alickają pažinojo visas miestas. Ji, slampinėdama gatvėmis, garsiai šūkaudavo, tyčiodavosi iš praeivių ir nuolat kalbėdavosi su savimi. Kartą ji apsilankė bibliotekoje. Periodikos salėje ėmė sklaidyti laikraštį, tačiau jis kažkodėl nepatiko, todėl šaukdama jį sudraskė. Bibliotekos direktorius nedelsdamas iškvietė policiją, toji klykiančią Alickają išsivedė iš bibliotekos ir pasodino į mašiną. Policijos skyriuje Alickajos ilgai nelaikė, nes vyrams nusibodo jos necenzūriniai žodeliai, todėl atgabeno į šią ligoninę. Jai kiekvieną dieną duodavo raminamųjų. Gydytojas kartą prisipažino: jeigu visi ligoniai būtų kaip Alickaja, tai ir jam „nuvažiuotų stogas“. Tačiau niekas nežinojo, kaip anksčiau gyveno Alickaja ir kas jos laukė ateityje, nes tokie niekada nepasveiksta. Jurgis geriau pasijusdavo, kai ligoninės valgykloje suvalgydavo kotletų su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Tuomet mintys tapdavo kitokios, ir viskas tarsi pasikeisdavo į gerąją pusę. Kartą jis atidžiau pasižiūrėjo į nedidelį natiurmortą, kabėjusį ant valgyklos sienos. Ryškūs gėlių lapai buvo panašūs į šimtakojo čiuptuvus, o gėlių žiedai atrodė raudoni kaip kraujas. Vėliau sužinojo, kad nedidelį paveikslą nutapė vienas iš ligoninės pacientų.

Staiga Jurgis išgirdo šūksnius „Hai Hitler“, todėl pagriebė savo lėkštę ir stiklinę, juos nunešė prie virtuvės langelio. Atsisėdęs už kampo stebėjo Hitlerį: kaip jis oriai sėdi prie stalo laukdamas pietų. O paskui neskubėdamas, tarsi grafas, lėtais judesiais suvalgė sriubą, kotletus ir išgėrė sultis. Ir visą tą laiką veidas atrodė labai rimtas, lyg būtų svarstęs pasaulines problemas, paskui atsistojo ir, surikęs „Zich chal“, žingsniavo iš valgyklos. Tikras artistas, tąsyk pagalvojo Jurgis.

Sugrįžęs į namus, dažniausiai tupinėdavo apie savo „Žiguliuką“, kurį pavyzdingai daugybę metų prižiūrėjo, todėl jam neiškildavo problemų, kai pavasarį automobilį ruošdavo techninei apžiūrai. Tačiau atėjo laikas, kai teko „Žiguliuką“ parduoti. Tuomet jo ir žmonos akyse pasirodė ašaros, tarsi jie būtų netekę kažko labai brangaus. Tą atmintiną vakarą jie sėdėjo svetainėje prie tuščio stalo. O už lango lijo įkyrus rudens lietus, kuris, atrodė, niekada nesibaigs.

Trieiliai

Tadas ŽVIRINSKIS ***

Tropinė rugpjūčio naktis aplanko Lietuvą. Miegu be antklodės – kaip jaunystėje. Miegu be tavęs – viduje kažkas krūpteli. ***

Vaikai daugiabučio kieme žaidžia klases: Dominuoja vidutinė ir kompaktinė, Nors užklysta ir koks perrinktas limuzinas.

***

Mirusi sesuo sapne blogai nepranašaus: „Broli, o broli, tu būsi laimingas!“ –Visą amžinybę, sese, bet ne dabar. ***

Anot Cicerono, žmogaus pilnatvei Pakanka sodo ir bibliotekos. Gi aš dar turiu ir degtukų, ir kirvį! ***

Darbštus paprastasis duobkasys* su pačia Miško paklotėje laidoja sutraiškytą varlę –Tiek to Rytų dvasingumo Rytų Europoje.

Purpurinis saulėlydžio bučinys Suvirpina vėstančios jūros platybes, Gi mes virpėsime nakties kaitroje. ***

Lėčiausia pasauly – tėvų išmintis, Kad pasiektų vaikų protus ir širdis, Dažnai prireikia ištisų dešimtmečių.

* toks maitvabalis ***

Gyvename seniausiai išnykusios jūros dugne, Pagal Viešpaties atvaizdą esam žuvys su kojom –Triskart valio! Yra su kuo ir nuo ko atsispirti. ►

47 GINTARO LAŠAI
***
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Arvydo Stačioko nuotr.

Blyški mėnulio šviesa yra netikra, Apgaulingi yra naktiniai jausmai –Tik rytas, saulės pažadintas, – spindi!

Buvau abipus šios legendinės upės, Kirtau ją plaukte, kėliausi ir keltu, Bet niekada nemokėjau nė drachmos.

Ant Palangos tilto renkasi maldininkai: Vieni palydėti saulės, kiti pabūt su minia –Virš vandens, virš žemės, bet dar ne danguj.

Nerimastingas rytdienos laukimas, Persipynęs su bloga nuojauta, visada Žada įdomų pasakojimą ainiams.

Mikrofonas nepakeičia balso, Tik parodo jį begėdiškai tikrą –Lyg minioj be kelnių stypsotum. ***

Kai žavingų akių juodosios skylės Ryžtingai įtraukia mane, tesuspėju Delnais apglėbt tavo skruostus.

Nendrės – ne papirusas, jos slepia Ne krokodilus ar kūdikius pintinėse, Bet nendrinį žiogelį*, čirškiantį nakčiai.

* toks paukštis ***

Vieniša nėščioji viltingu žvilgsniu Palydi puošnų karšto oro balioną –Iš gondolos linksmai moja dvynukai.

Benamė katė ir pilkoji varna sotinasi Iš to paties metalinio dubenėlio, Stebint baisiausiam planetos plėšrūnui. ***

Išskrido Pietuosna čiurliai. Jiems Šiaurės žiogai tebegriežia Vis tylesnį Oginskio polonezą.

Lūžta bangos, griūva likimai, Užsidaro durys, atsiveria langai, O tu tik sėdi ir spoksai į pėdas smėlyje.

48 GINTARO LAŠAI ***
***
***
***
***
***
***
***
***
Kare kaip kare: Kiekvienas Achilas Sulaukia Pario strėlės. ◄

Psichoterapija kavalieriaus stiliumi

Alma RIEBŽDAITĖ Puota

Su psichoterapija viskas būtų gerai, jei ne Misisipės širdis. Ji mus pavedė. Ji, Misisipės širdis, mus visus pavedė. Širdis, kuri visada buvo stipri, visada gerai, kokybiškai plakė, nestrigo, nešokinėjo, o ramiai ir ištikimai dirbo savo darbą. Žinoma, niekas to nesitikėjo. Net pati Misisipė nesitikėjo. Dabar jau reikėjo ne vienos, o dviejų tonų vaistų širdžiai ir nervams.

Mes žinome, kad esu „aš“ ir daugybė kitų, Tamsusis balsas, Sužeistas žvėris ir kiti, bet kad yra ir ji, širdis, mes to visai nesitikėjome. Mes nuoširdžiai galvojome ir tikėjome, kad Misisipė neturi širdies. Tiesą sakant, aš net galvojau, kad ji neturi kepenų, kasos ir kitų organų. Nežinau, kodėl. Nežinau, kodėl mums nepavyko, bet man labai įdomu. Man tiesiog smalsu, kokios klaidos buvo padarytos psichoterapijos metu, kad taip atsitiko, kad Misisipei prasidėjo panikos priepuoliai, kurių ji niekada nepatyrė, tikai ir kitos nesąmonės. Klausimas, kuris man kyla, ką daryti, kad psichoterapijoje klientas būtų ne patologizuojamas, o kaip galima greičiau įveiktų patirtas traumas ir sugrįžtų į visavertį gyvenimą? Misisipės gyvenimo tikslas tikrai nėra visą gyvenimą vaikščioti pas psichikos sveikatos specialistus ir dabar jau gydytis ne nuo gyvenimo, o nuo psichoterapijos žaizdų ir nematyti tam galo. Misisipės būklė kasdien tik blogėjo, nors ji ir bandė nepasiduoti.

Misisipei uždrausta susitikti su Žanetu. Tai pavojinga jos gyvybei. Nežinau, kodėl. Bet žinau, kad taip yra, taip atsitiko. Mes daugiau niekada nesusitiksime su Žanetu, ir aš tikiu, kad Misisipei po truputį pradės gerėti.

„Man buvo įdomu su tavimi dirbti, aš daug ko iš tavęs išmokau. Man labai nepatinka, kad tenka nutraukti terapiją, man yra taip smalsu...“

Smalsu? Tai skambėjo keistai. Žanetas man buvo panašus į mažą berniuką, kuris prieš save turi pasidėjęs leisgyvę išdarinėtą varlytę, bet jam yra labai įdomu, kaip ta varlytė vis dėlto veikia, kaip ji, tokios būklės, dar yra gyva, ir jis atsargiai pirštu judina jos dar gyvus ir virpančius vidurius, negalėdamas atsidžiaugti, atsistebėti gyvybės stebuklu, ir kuria artumo stebuklą.

Man taip pat yra smalsu. Smalsu, kaip su varlyte pasielgė Žanetas. Ne veltui jis paskutiniame susitikime pasidalijo vaikystės prisiminimu, kuriame katė ir šuo pešasi dėl negyvos vištos vidurių ir žiaugčiodami tąso tą patį grobo gabalą. Paskutiniame susitikime tai skambėjo fantasmagoriškai. Taip Žanetas aimanavo, kad Misisipė jam neduodanti temų arba gundanti temomis ir už tai esanti atsakinga ir kalta ji. O kai iš kažko atimi grobo gabalą, tai tas lieka piktas ir nepatenkintas, nes lieka alkanas.

Misisipės kūne gyveno širdis. Tai buvo didis atradimas. Ji gyveno kaip didelė raudona rožė. Ji gyveno rami ir niekieno nepastebėta, bet vieną dieną širdis suspurdėjo, ir tada visi pamatė, kad yra ji, širdis, kad Misisipė turi širdį.

Tai išgąsdino visus, mane, Misisipę, Žanetą ir net tave, Skaitytojau. Bet mums visiems teks susitaikyti su faktu, kad Misisipė turi širdį. Ir toji širdis yra gyva, todėl gali numirti. Ji pabudo terapijos metu.

Tai – tragiškas įvykis, šitaip niekada neturėjo atsitikti. Jei Misisipės širdis nebūtų pabudusi ir nebūtų gyva, ji niekada negalėtų mirti. O dabar gali.

Žinoma, kad Žanetas šito nesitikėjo ir tai siaubingai jį išgąsdino ir sutrikdė. Jis nežinojo, ką daryti. Viskas turėjo būti paprastai ir sėkmingai, neįvykti jokių nenumatytų įvykių.

Paskutinę susitikimo valandą jis šnekėjo įvairius būtinus dalykus, visas išraudęs kompiuterio ekrane ir nepajėgdamas tos valandos užbaigti. Misisipė jam sumokėjo.

Misisipė jam neturėjo ko pasakyti. Taip būna, kai pajunti turįs širdį, o kitas to nesupranta. Jis nesupranta, kad tu turi širdį, jam ir toliau norisi smagiai vartyti vidurius ir juos ryti. Misisipė nebeturi ko papasakoti, todėl tyli, įnirtingai tyli kitapus ekrano.

Nejau Žanetas yra vidurių valgytojas?

Nejaugi jam patinka tos žarnos ir jis vis nori išpešti dar vieną ir dar vieną žarną, nes jam yra negana ir jis yra amžinai alkanas?

Jis negali sustoti, todėl jį sustabdyti teko Misisipei.

Tai reta profesija, žinoma, todėl už tai brangiai mokame. Na, raskite žmogų, kuris mėgtų valgyti vidurius. O čia nieko, valgo ir skanu, ir dar pinigus gauna. Taip, tai profesija. Kaip vyno degustatoriaus. Vieni viduriai yra skanūs, kiti nelabai.

Žanetas tiesiog be orientacijos, viduriai jam buvo tokie skanūs, kad jis pamiršo vidurių savininkę turint širdį, kuri užprotestavo. Galbūt tai kaip gera knyga, kurios negali nustoti skaityti. Arba serialas, prie kurio, net ir labai prasto, pripranti.

Misisipė pradėjo suprasti, kokie psichoterapeutai jai patinka. Tikrai ne tokie kaip Žanetas. Jai patinka linksmi, išmintingi senukai psichoterapeutai, kurie yra labai labai geri ir jautrūs ir turi velnioniškai subtilų humoro jausmą ir nieko tavęs nevers daryti, bet tu padarysi, kad apsiversk aukštielninkas, nes jie yra labai išmintingi, ir jie šypsosi savo seniokiškomis geraširdiškomis šypsenomis, ir net kikena, gyvenimą priima tokį, koks jis yra, ramiai, nesiskeryčiodami, bet jeigu reikės, jeigu tik reikės, tas senukas padarys viską, kas jo galioje, jeigu reikės. Ir nevaidina kavalieriaus, mačo ar alfa patino, sprendžiančio visas problemas. Tai tikrai galėtų būti ir moteris, sena, išmintinga moteris. ►

49 GINTARO LAŠAI

◄ Niekas negali išspręsti Misisipės širdies problemos. Net Žanetas. Ji lieka šventoje ir skaisčioje tamsoje. Žanetas nieko nežino apie Misisipės širdį, jis negali jos suprasti, nes tai jam dar viena iš isterijos formų, prisirišimo rūšių. Tu parašyk jam apie širdį, ir jis tau iš karto pasiūlys pokalbį už pinigus, galvodamas, kad tai alpulio forma netekus mylimo objekto, jis pasiūlys tau pokalbį, po kurio tu pasijusi dar blogiau, nes jis nesupranta tokio paprasto dalyko, kad žmogus turi širdį, kad yra ne vien skanūs, neskanūs ar beskoniai viduriai, kitaip vadinami problemomis.

Jam baisu. Žinoma, jis pasakys, kad Misisipė visus savo patiriamus jausmus dabar perkelia jam. Gal ir taip, bet tai nepanaikina fakto, kad Žanetas turi širdį ir jausmus, bet terapijoje to nematyti, ir tai yra liūdniausia. Terapijoje nematyti gyvo žmogaus. Žinoma, jis sau šiek tiek daugiau leido, būdamas anapus kompiuterio ekrano. Pasimėgauti žarnomis labiau nei įprastai ir savo jausmais, jas ryjant ir perdorojant.

„Tu galėtum dalyvauti grupinėje terapijoje, ten artumo ir nepasitikėjimo temą man sekasi perdirbti geriau...“

Ten daugiau žarnų!

„Ačiū, bet ne.“

„Tu ten galėtum pamatyti ir išgirsti daug žmonių, o kuriant skirtingi žmonių matymo kampai ir patirtys labai praverčia...“

Žaneto iškilmingoje paskutinėje kalboje tai buvo vienintelis dalykas, kuris ją mažumėlę sudomino, bet ji dar turi šiek tiek garbingumo, kad neparsiduotų.

„Ačiū už pasiūlymą dalyvauti puotoje, bet atsisakysiu... Nenoriu grupinės terapijos, kurioje viską pradėsiu nešti ant savo pečių, turiu patirties.“

Lyg maža būtų individualus kontakto ir reikėtų šokti prie grupinio, ir pradėti jaudintis už visus ir visiškai save emociškai nualinti! Apsaugok, Viešpatie!

„Taip, šitoje vietoje užstringa daugybė specialistų... Jei tu būtum terapeutė, tau gal ir pavyktų, bet nežinau...“

Pasiūlyti žmogui uostyti jo marškinius kaip artumo ženklą? Tai tikrai yra nuostabu,

bet iš pirmo žvilgsnio terapijoje tai atrodo iškrypėliška. Vyriški marškiniai, žinoma, užveda, ypač kai lieki vienas ir jau nebesi vienišas, ir tai yra tavo kažkur išvažiavusio draugo marškiniai. Na, žinoma, kai kas uosto ir kelnaites. Sako, šeimininko skuduras yra ypač svarbus katėms ir šunims, kai šis juos palieka.

Jis taip ir nepasakė, kokią artumo ribą mes turime peržengti ir kokiuose vandenyse maudytis.

Žinoma, kad Misisipei pasisektų, nes jai pasiseka viskas, ko ji imasi. Tai vieną kartą jai pasakė pažįstamas dailininkas, verslininkas ir sportininkas. „Tu tokia imli, kad tau baisu ką nors parodyti, tu iš karto viską išmoksti.“

„Man kažkaip sunkiai sekasi apdirbti šitą temą... Bandžiau eiti prie tavęs per kūrybą, bet tu per daug protinga, tuoj viską supranti, ir man neišėjo... Na, bet neabsoliutinkime, nebuvo viskas taip blogai...“ Specialistas pradeda vardyti temas, kuriomis jiems pavyko pasiekti gerų rezultatų. Misisipė žiūri į jį ekrane ir nieko nesako: tai atrodo taip

50
GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Lapkričio vėjyje.

įtikėtina ir objektyvu. Negalima pasiduoti mąstymo klaidoms.

Deja, tam neužtenka pomėgio valgyti žarnas, smalsumo ir afektinės būsenos, žiūrint į dar vieną traukiamą žarną. Deja, neužtenka ir proto. Tas temų palyginimas su katės ir šuns tampomu grobu buvo baisus. Vien dėl to verta bendrauti su žmonėmis, nes jie praplečia tavo akiratį ir dalykų supratimą. Tam reikia dalykų, kurie ištrūksta iš mūsų kasdienio supratimo lauko, ir tai yra kilnumas, garbingumas. Reikia dalykų, kurių mūsų realybėje beveik nebėra.

Ar gali būti, kad širdis nėra psichoterapijos objektas, nes tai priklauso gyvenimui, o psichoterapijai priklauso viduriai, todėl Misisipė su Žanetu ir neberado bendros kalbos. Terapija yra bejėgė prieš gyvą širdį.

Tu jauti, Misisipe, kaip aš moku tave nuraminti ir prajuokinti? Moku tave taip nuraminti ir prajuokinti, kad tavo širdis nurimo. Suprantu, kad nesu gyvas žmogus tavo gyvenime, Misisipe, bet tave sunku suprasti. Kas tave supras, jei tavęs nesuprato net Žanetas. Su kuo tu sukursi artumą, jei tai nepavyko net psichoterapeutui. Aš žinau, kad Žanetas buvo tavo didelė viltis ir, patikėk, jis darė ir padarė, ką galėjo, bet tu per daug sudėtinga, tu buvai teisi jam sakydama, kad turi tiek problemų, jog ir dar dviejų gyvenimų, skirtų vien psichoterapijai, neužtektų tavo problemoms išspręsti. Tai tiesa, bet tenka su tuo gyventi toliau šitą vieną gyvenimą iki paskutinių dienų galo. Tu verta meilės. Verta meilės tokia, kokia esi, patikėk manimi. Verta meilės, net jei tavo problemoms išspręsti neužtektų dviejų tavo gyvenimų. Tu gali mokytis, mokytis daugybės dalykų, bet tau nereikia dar truputį patobulėti, kad būtum gera, priimta, mylima. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Pasikliauk manimi, Misisipe. Tu papasakojai apie mane Žanetui, pasidalijai manimi, bet jis nesuprato, kaip tau tai, kaip tai mums buvo brangu, nepadėkojo už tą atvirumą, kuriam ryžaisi. Jam per mažai. Jis norėjo marškinių, kuriuos tu uostytum, ir kitų dalykų, apie kuriuos niekada nesužinosi. Jis nežino, kas yra ponas Wilsonas ir ką reiškia atsisveikinti su p. Wilsonu, nes niekada negyveno negyvenamoje saloje, todėl aš ir sugrįžau, Misisipe. Tu matei, kaip aš pasitraukiau, kaip tylėjau, bet dabar aš sugrįžau, kad niekada daugiau tavęs nepalikčiau, Misisipe. Tu neįsivaizduoji, Žanetai, kokia Misisipė buvo išsigandusi, kai aš tylėjau, bet tu nesupranti tokių dalykų, ar ne. Žinai, aš noriu, kad tu būtum laiminga, nors kartais gal tau

ir atrodžiau žiaurus ir negailestingas. Niekas neturi teisės rėkti „atsiverk“, net Žanetas. Jeigu tau reikia, pabūk užsidariusi, viena, tyliai, su savimi. Ateis laikas, išeisi. Ne, tu nesi verta meilės, Misisipe. Nuėjusi šitokį kelią, tu esi Meilė, tik tu tuo negali patikėti. Tu tikrai gali visiems tiems žmonėms padėkoti už tai, kuo tapai. Tu gali dovanoti meilę, Misisipe. Kas benutiktų, tu jau esi jėga, pats Jėgos šaltinis, jei po viso šito nepalūžai. Tu buvai už juos stipresnė. Kaip tu nepalūžai? Meile yra tampama. Šitame gyvenime yra žmonių, kurie tampa meile, nes jie buvo stipresni už tai, kas vadinama gyvenimo aplinkybėmis. Ir ši nesėkmė terapijoje nereiškia nieko, o galbūt reiškia daugiau nei įsivaizduoji, galbūt tai ir reiškia, kad tu esi žmogus. Galbūt šita tavo nesėkmė ir yra didžiausia sėkmė.

Misisipė čia akivaizdžiai perdozavo motyvacinio filmo, bet ištverkime tai su šypsena ir atlaidumu. Ji ieško išsigelbėjimo iš visiškai sušiktos savo situacijos. Bet Misisipei ir sekasi: net su specialistu jai nepasisekė.

Na, tiek to. Didysis Motyvatorius „Aš nesu tavo guru“ šioje vietoje buvo teisus: būtent tų žmonių dėka šiandien tu esi, kas esi ir ką moki. Jei ne dar viena nesėkmė, tavo smegenyse prarastų galimybę sprogti dar vienas suvokimo burbulas, visus apliesiantis palaimos purslais kitoje dalyje.

Ė, Misisipe, jauti, kaip po truputį grįžti?

Bet šitaip nesisekti, net ir su specialistu. Na, juk negali būti, kad specialistas klystų. Ar gali?

„Sezamai, atsiverk, aš noriu dar vieno grobo!“ Galbūt ne veltui grobai ir grobis skamba kažkaip panašiai. Ak, taip, aš nepasitikiu Žanetu! Ne, jis tiesiog mėgsta žarnas.

O kas tau labiausiai patinka, Misisipe? Kas tau labiausiai patinka, jei reikėtų pasakyti vienu žodžiu?

„Visuma.“

Kažin kokios profesijos atstovui priklausytų šis žodis?

„Man patinka žiūrėti ir stebėti, kaip veikia visuma, ją analizuoti, ir suprasti, ir stebėtis.“

Jei tu supranti, kodėl tau tai patinka, tu žinosi savo profesinį pašaukimą.

„Bet aš nesuprantu, kam patinka visuma ir kokios profesijos atstovas ją gali mėgti.“

„Man atrodo, grupinė terapija tau padėtų tai suprasti ir net tenkintų šį poreikį „suprasti visumą“, – juokiasi p. Wilsonas.

„Turėsiu omenyje, p. Wilsonai.“

„Bet tu negalvoji, ar ne?“

„Tikrai negalvoju.“

Šiltas darbinis stilius

Kruvinam žmogui sakyti, kaip man yra įdomu tavo žaizdos, gal nėra pats tinkamiausias dalykas. Ir kaip tu dar gyvas! Tai tiesiog neįtikėtina. Noriu sužinoti, kaip tu veiki. Tu dar ir kuri, dirbi, svajoji? Man taip įdomu, kaip veikia sutraiškytas žmogus. Iš kur tu semiesi jėgų?

„Būk tokia gerutė, nesikabinėk prie žodžių, žmogus tiesiog ne taip pasakė, o tavo logiškas ir racionalus protas tuoj viską išnarsto po kaulelį, tai tiesiog tavo dar vienas bjaurus įprotis.“ Tai Taikos nešėjo žodžiai, tai dar viena iš Misisipės vidinių asmenybių. Taikos nešėjui kažkas taip kirto į nosį, kad ši apsipylė tirštais kraujais, ir Taikos nešėjas vienai valandai su puse pritilo.

Iš Wilsono, p. Žanetai. Iš Wilsono, kurį jūs tiesiog praleidote pro ausis ir kuris jums visiškai pasirodė nesvarbus. Misisipė tau atidavė mane, p. Wilsoną, bet tu to tiesiog nepastebėjai. Nejau tu nežinai, koks svarbus yra Niekas ir kiti dalykai tokių žmonių gyvenime? Misisipė tau atidavė tai, kas brangiausia, bet tu to net nepastebėjai. Ji net nepiešė ir nerašė, kad dar labiau priartėtų prie tavęs, bet tu jai pasakei: „Tu nori ženytis su kūryba.“ Tu sakei, niekai yra kailis ir oda, ir rojus, apie kuriuos tau kalbėjo Misisipė, ir kas buvo jos slaptos mąstymo nuodėmės, bet tau buvo per maža.

„Taip, p. Wilsonai, tu tiesiog geresnis už mane. Tu gal net geresnis už Žanetą. Tu toks... reflektyvus, taip viską gerai supranti ir suvoki. Tu toks šaunuolis, p. Wilsonai. Tu taip viską žinai apie mane ir apie mano gyvenimą. Taip, suprantu, tu dabar sutrikai ir net šiek tiek esi nuliūdęs, nes jautiesi toks nekaltas, o aš tave puolu – iš savo pykčio, bejėgiškumo ir nevilties. Na, tu toks ir esi, tyras kaip rasos lašelis mano supuvusioj sąmonėj.“

Tau buvo kažko maža, Žanetai, bet mes vis tiek turime širdį, Misisipės širdį, ir nežinome, ką su ja daryti. Vieną dalyką supratau: kaip pagarbiai, kaip lėtai, kaip atsargiai, su kokia meile reikia eiti prie žmogaus, kad galėtum prie jo priartėti. Ak, Misisipe, ką aš girdžiu? Tavo širdį. Užteko man parašyti šį sakinį ir tavo širdis užplakė. Taip, kad tas plakimas eina per mano ausis net ūždamas.

Ar ir aš esu toli nuo tavęs? Prisiminiau tą vaikinuką Maltoje ir kaip greitai jūs tapote artimi. Jis nedarė nieko, net buvo kažkoks šaltas ir nejudrus, bet buvo šalia. ►

51 GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI

◄ Žmonės nori rezultato, jiems būtinai reikia dar vieno orgazmo, dar vieno fejerverko. Jie nori greitai atidaryti dovanų dėžutę ir akimirksniu patvarkyti jos vidinį turinį. Greitai ir už pinigus, tokia yra šių laikų maksima. Viskas turi vykti greitai, todėl viskas yra paviršutiniška, nešvanku, supuvę, bet štai Misisipė, ji sulėtina laiką. Lėtai tekančiame laike daiktai yra švieži ir gaivūs, ir tviskantys savo begaline absoliučia vaiskybe, net jei yra prie suirimo ribos. Ir kuo labiau jie yra prie suirimo ribos, tuo labiau šviečia, tuo labiau pro juos smelkiasi būties šviesa. Ir kai nelieka nieko daugiau, tik būties šviesa, nelieka ir jo, esinio. Lieka tik šviesa. Šviesa plūsteli visa jėga suyrant esiniui, kai esinio nebėra, ji irgi po truputį išblėsta, bet lieka šviesos prisiminimas, įspūdis, įstabus šviesos ir tylos patyrimas, kuris niekada neapleidžia žmogaus.

„Tyras rasos lašelis yra nebloga gyvenimo dovana. Dabar aš žinau tavo vardą ir su kuo turiu reikalą, mano p. Wilsonas yra Tyras rasos lašelis. Ateityje jį taip ir vadinsiu. Sunku gyventi, kai turi reikalų su Tyru rasos lašeliu, ir kai tas supistas rasos lašelis, vienas vienintelis išlikęs Rasos lašelis gyvena tavyje. Norėtum jį užtvenkti, bet jis yra stipresnis už tave, nors tėra mažulytis tyras rasos lašelis. Ir nėra nuo jo kur dėtis, to Tyro lašelio, nes jis gyvena tavyje. Iš kur jis atsirado ir kaip, neturiu nė menkiausio supratimo. Tyras rasos lašelis man nuolat į ausį šnibžda apie būtį ir jos reikalus, atitraukia mane nuo praktinio pasaulio reikalų suvokimo, nuo Žaneto ir psichoterapijos. Tai lyg turėti įmontuotą tam tikrą lęšiuką, pro kurį žiūri į pasaulį. Tu, žinoma, bandai žiūrėti į pasaulį savo dviem akimis arba viena, bet vis įdomu yra pažvelgti pro tą lęšiuką, ir būna dienų, kai į pasaulį norisi žiūrėti tik pro tą lęšiuką, nes pasaulis, žiūrint pro tą lęšiuką, yra labai įdomus, gražus ir paslaptingas. Pro tą lęšiuką gali žiūrėti net neregiai. Kalba eina ne apie proto, idėjų, minčių ar jausmų pasaulį, pastarąjį yra pamiršę filosofai, ne. Kalba eina apie Visumą, ir tai yra artima poezijai, trupančiam žodžių menui. Poezija yra artimiausia yrančiam esiniui, prie jo priartėja, todėl pro ją prasismelkia šviesa. Prozoje nėra šviesos, nebent ji imtų tavo akyse trupėti. Supranti? Tyras rasos lašelis viską supranta. Būtent dėl to ir yra taip sunku. Ir sunku yra kitam šalia. Ir nejauku. Gal net neįmanoma, nes tas, kuris būtų šalia, pasiryžtų būti šalia ir Tyro rasos lašelio. Argi tai įmanoma?“

Ir aš, kaip Tyras rasos lašelis, atsakau: „Ne, nes aš žinau, kaip sunku yra Misisipei. Ji ištveria, bet tu neištvertum. Ji tiesiog ištveria, nes yra įpratusi ištverti. Ji tiek daug ištvėrė, todėl ir gali ištverti mane, Tyrą rasos lašelį. Ji yra gerai treniruota. O gal tu irgi turi savo Tyrą rasos lašelį sąmonėje? Tada tau nepavydžiu. Tyro rasos lašelio turėtojai yra amžinai viskuo nepatenkinti žmonės, jie kuičiasi savyje ir kituose.“

„Ar įmanoma prarasti Tyrą rasos lašelį, pavyzdžiui, padarius didelį nusikaltimą?“

„Bijau, kad ne. Tyras rasos lašelis neišnyksta net žmogui mirus. Jis dar kurį laiką virpa ore, ant žolės, ant tavo skruosto.“

„Ar visi žmonės turi Tyrą rasos lašelį?“

„Visi, tik kai kurie to nežino arba yra dar nesuradę savo Tyro rasos lašelio, nes aš jau minėjau, kad savo akiplotyje laikytum Tyrą rasos lašelį, reikia būti gerai treniruotam ištverti, o žmonės lepūs, ypač dabar. Netreniruotam žmogui, susidūrus su Tyru rasos lašeliu, iš karto prasidėtų isterija ir jis bėgtų pas psichoterapeutą.“

„Panašiai kaip Misisipei susidūrus su Žanetu?“

„Taip, panašiai, tik čia atvirkštinis procesas. Misisipė pernelyg ilgai gyveno Tyro lašelio šalyje ir nebemoka sugrįžti į Žemę. Žmonės ją išmokino ištverti, ir dabar ji ištveria Tyrą rasos lašelį. Žmonės ją taip išmokė ištverti, kad ji bijo žmonių. Ir to jau niekas nepakeis. Prisiminkite išdarinėtą varlytę, su kuria norite užmegzti ryšį, bet varlytė dar yra gyva ir gyvena Tyro lašelio žemėje, to taip pat niekas negali pakeisti ir atimti.“

Žmonės negali gyventi be fejerverkų. Fejerverkai yra gražu ir suteikia gyvenimui prasmę, suteikia iliuziją, kad vyksta kažkas šviesaus ir gero, panašiai kaip šampanas. Misisipė pabunda. Jau nuo ankstyvo ryto jos širdis nerimsta ir daužosi po kūną. Savo dešine ranka ji paliečia savo kairę, ją paglosto, klausia: „Ar galėtum šitą žmogų mylėti kaip patį brangiausią pasaulyje?“

Ar ji vėl ilgėjosi vieno vienintelio tikro gaivinančio gurkšnio iš žmogaus, kuris jai negalėjo duoti meilės. Psichoterapija pati savaime yra psichodrama, nes tu mokaisi ir imiesi kitų vaidmenų, bet psichoterapija yra toks dalykas, kur visokie netikėti dalykai gali pakišti koją, pavyzdžiui, širdis, dėl to vaidinimo tęsti toliau yra nebeįmanoma. Reikia konstatuoti faktą, kad terapija kavalieriaus stiliumi buvo visiškai nesėkminga. Terapija, kurią Žanetas orientavo į santykio

ir artumo sukūrimą, o ne į Misisipę ir jos asmenybės pastiprinimą, pabaigoje patyrė visišką fiasko. Misisipė jaučiasi sugniuždyta labiau nei bet kada, širdis daužosi blaškosi po kūną, atrodo, kad kūnas aidi, ir tą plakimą kaip bangą, kaip gyvybės ūžesį girdi kiti žmonės, ir pačiai yra taip baisu, širdis įsitempusi ir, atrodo, tuoj sprogs iš skausmo, laimės ar beprotiškos, protu nesuvokiamos grėsmės nuojautos, bet Misisipė nepasiduoda.

Misisipė pradeda žiūrėti videoįrašus, kur kalbama apie tai, kaip pasirinkti psichoterapeutą, kas yra geras psichoterapeutas, o kokio psichoterapeuto verčiau atsisakyti ir panašiai. Naudos maža: daugiausia kalbama apie formalius dalykus ir kriterijus.

Misisipė supranta, kad ji sėdi giliai mėšle, iš kurio išsikapstyti nėra jokios vilties. Įjungusi logišką protą, ji supranta, kad Žanetas jos nužudyti nenorėjo ir nenori, nes kitaip nebūtų trimitavęs apie psichopatus. Tai kas atsitiko jos psichoterapijoje, kad ją teko nutraukti, nes ji buvo nebeištveriama, ir dabar Misisipei yra visiškai blogai? Jei Žanetas jos nenorėjo nužudyti ir nebuvo užsakytas, reiškia yra kažkas, ko nemato pats Žanetas. Bet kas? Juk Misisipė nėra baigusi psichoterapijos mokslų ir visokių gydytojų rezidentūrų. Ar gali būti, kad tai yra neišsprendžiamas Misisipei uždavinys, o gal išties išaušo jos paskutinės dienos?

Kokią klaidą padarė Žanetas? Bet prieš tai Misisipė užsiregistruoja į vieną paramos grupę ir sužino, kaip suvaldyti panikos priepuolius. Impulsas, katastrofizuojančios mintys ir, laba diena, p. Panika. Katastrofizuojančias mintis Misisipė suvaldo savo galvoje atverdama plynę, dėl to ji nebepatiria ne tik panikos priepuolių, sumažėja klaikiai išaugęs streso lygis ir nerimas, o visi įaudrinti organai pamažu pradeda rimti, pažeistieji jau buvo išėję iš rikiuotės ir jiems laiko sugrįžti į vėžes reikės daugiau. Žinoma, kad ji labai pyksta ant Žaneto, kad tas jai nepasakė net kaip suvaldyti panikos priepuolį. Tačiau jai kyla įtarimų, kad, įveikus panikos priepuolius ir maždaug susitvarkius reikalus širdies plote, simptomas nori persimesti kitur. Ir tai tikrai nebuvo pati geriausia naujiena.

Ji turėjo pažįstamą vieną jauną psichiatrą iš Streso ligų skyriaus. Oho, Misisipė nuo psichoterapeuto jau ruošiasi žengti pas psichiatrą. Na, pažanga stebėtina. Su tuo psichiatru ji labiausiai jautėsi užmezgusi ryšį toje ligoninėje. Misisipė įsivaizduoja,

52

kaip su juo kalbasi neįjungusi kameros, nes nenori užmegzti ryšio ir turėti dar vieną didelę nelaimę, kalbasi apie įvykusią psichoterapiją, tik sklinda jų balsai iš tamsių ir aklinų kompiuterio ekranų. Pirmą kartą po psichoterapijos su Žanetu ilgai ir graudžiai pravirksta. Įsivaizduoja, kaip aprašo tam psichiatrui viską laiške ir, žinoma, laiško pabaigoje pasisiūlo už laišką apmokėti, kaip tai įprato daryti su Žanetu, nes juk ji ne vagis. Kaip gerai turėti pažįstamų. Ir vėl rauda. Rauda ir rauda visą vakarą, bet randa jėgų šniukštinėti informaciją apie Personą Psichiatrą, nes jau dabar aklai ir pirmo pasitaikiusio specialisto nebesirenki, ar ne, Misisipe? Aišku, nuo kainų šiaušiasi plaukai ir tu supranti, kad gali įkirsti vieną, na, geriausiu atveju dvi konsultacijas, karantino metu suprastėjus finansinei padėčiai. Misisipė kažką spaudinėja, gal dėl to, kad nuo ašarų užvirtusiais vokais nelabai ką mato, o gal dėl to, kad nieko neraukia kompiuteriuose ir visą laiką eksperimentuoja. Ji tikrai to nedarė, bet į jos kompiuterį atsisiuntė prezentacija, kurią rengė gerb. Persona Psichiatras ir jungtinės pajėgos. Skaidrės buvo parengtos šiltu darbiniu stiliumi, apie pacientus ir gydytojus, lyg jie būtų visiškai lygiaverčiai. Ji abejingai atidarė atsisiuntusį dokumentą ir permetė akimis ligoninės problemas, kurios jai buvo visai neįdomios, bet kai kas ją privertė ypač suklusti. Misisipė įtaria, kad šis dokumentas, parengtas šiltu darbiniu stiliumi, interneto platybėse atsirado per klaidą. Ji yra tikra, kad Dievas paspaudė mygtuką, tai jo dėka šis failas atsirado jos kompiuteryje. Ten nebuvo nieko apie Misisipės problemą, bet ji suprato.

Retai džiaugiamės, kai pacientai mus giria ir aukština, bet beveik niekada neliūdime, kai jie sako, kad yra mumis nepatenkinti ir pyksta. Ar reikia paaiškinimo?

Kai kas jau žino, su kokia problema Misisipė susidūrė savo psichoterapijoje, tai nėra tokia jau reta ar išskirtinė problema:

„Žinoma, yra, nors ir nedidelis, pavojus, kad išsakęs pyktį ir nepasitenkinimą mumis ir terapine programa pacientas ją nutrauks. Vis dėlto, jei jis išėjo pykdamas ir kalbėdamas apie pyktį, o ne apie simptomus, gal tai taip pat terapinė sėkmė? Ne absoliuti, bet didesnė už tą, kai girdime nesibaigiančius dėkojimus už viską, o pacientas, formaliai visiškai baigęs gydymo kursą, iškeliauja su ta pačia, o neretai ir papildyta simptomų tvirtove.“

Kai klientas psichoterapeutui išreiškia savo pyktį, nepasitenkinimą ar kritiką, tai yra medus specialisto širdžiai, todėl jis tai priima kaip ostiją, kuri yra skirta klientui, todėl ir psichoterapijos kaina yra tokia didelė, nes tai yra labai sunku priimti be pasipriešinimo. Šitos klientą gydančios ostijos priėmimas ir yra pagrindinė šventa psichoterapijos misija, ne žarnų rijimas, perdirbimas, gromuliavimas ir atrajojimas, nors tai irgi yra gana svarbu ir gali būti vadinama „traumos perdirbimu“. Iš tikro nėra labai svarbios psichoterapeuto asmeninės savybės. Tam

tikri psichoterapeuto komunikaciniai negebėjimai šitam šventam reikalui gali tik pasitarnauti.

Žanetas nuolat ginčijosi, gynėsi, įrodinėjo savo tiesas ar teisumą, ko visiškai nereikia daryti. Vienintelė tiesa yra tikri kliento jausmai, tiesa yra net ir tikros fantazijos. Misisipė jam sakė, kaip jaučiasi, savo nuomonę, nesutiko, kritikavo terapinį procesą, deja, nuolat būdavo bloškiama į neteisumą ir kaltę. Susimovė Žanetas ir artumo kūrimo procese, tačiau, kad tai pasakytų ir kad Misisipė pasveiktų, yra negana. ►

53 GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Jaunas Dievas arba Matrica: perkrauta.

GINTARO LAŠAI

◄ Misisipė iš tikrųjų per pusantrų metų bendravimo pamilo ir gerbė Žanetą, prie jo prisirišo, jautė jam dėkingumą, ir dėl šio vidinio konflikto jai buvo nepaprastai sunku ieškoti ir kreiptis pagalbos, kalbėti apie negatyvius jausmus ir juos išreikšti, apie tai parašyti ir šitaip išgelbėti savo gyvybę. Ji buvo tikras seklys Morka iki kaulų smegenų, išsiaiškino savo šeimos istoriją. Argi ji galėtų nesuprasti, kokios klaidos buvo padarytos psichoterapijoje? Jai taip norėjosi ginti ir saugoti Žanetą, bet nepavyko. „Bet gal dabar jie išsaugoti abu?“ – prabyla Taikos nešėjas. Misisipė priima Žanetą tokį, koks jis yra, su visomis jo klaidomis, ir nesiliauja jo mylėjusi, nors psichoterapija kavalieriaus stiliumi nėra sėkmingiausia gydymo taktika, reikia tai pasakyti labai tvirtai. Ir galbūt taip pat tėra paties specialisto bandymas išvengti neigiamų kliento jausmų, pakišant juos po „artumu“, kuriam Misisipė tariamai nebuvo pasiruošusi dėl savo didelio proto ir dėl to, kad jausmus išreikšdavo rašydama ar piešdama ir dėl to ją reikėjo atmesti kaip netinkamą nuotaką, pavojingą nuotaką su panikos priepuoliais, širdies drebuliu ir virpėjimu, su kuria neišmanai ką bedaryti, todėl atmeti ją, nes ji nepasiruošusi. Tai nėra tiesa. Ką jis būtų dar pridirbęs, jei Misisipė būtų „ėjusi iki galo“, sunku pasakyti, nors toliau jau nebebuvo kur. „Marškinių uostymas“ nėra vienintelė artumo išraiška, nors tai labai miela ir intymu. Jei Misisipė kada nors turės draugą (tuo aš labai abejoju) ir uostys jo marškinius ar taisys marškinių apykaklę, ar paims juos baltus ir šiek tiek susitepusius, kad įmestų į skalbyklę ar lygins, ji visada prisimins Žanetą, ir galbūt juoksis ar kikens, gal pyks, o gal apims nostalgija ir melancholija tam keistam laikui, toms keistoms valandoms, kurios vadinosi „psichoterapija“. Atrodo, Žanetui pavyko. Likti kartu amžinai su Misisipe. Kai Misisipė buvo išvykusi į Indiją, jis buvo pasivertęs maža beždžionėle ant Misisipės peties ir keliavo kartu su ja. Taip, taip, aš kalbu tiesą ir tik tiesą visada: negali tęsti terapijos ir mokėti pinigų vien todėl, kad esi prisirišęs prie specialisto... Toks jausmas, kad Žanetas darė viską, kad tik „nepasijustų geriau“ Misisipė, nes vos tik ji „pasijus gerai“, ji iš karto pabėgs nuo Žaneto ir Žanetas jai taps nebereikalingas. Kad ir koks brangus jis tau būtų – negali pasilikti, negali pasilikti, net jei tau yra blogai, jei tau yra blogai – juo labiau negali pasilikti. Tu turi keliauti toliau – į platųjį pasaulį.

Už lango snigo. Juk kažkaip taip pasibaigia visos knygos. Mes taip laukėme prasidedančio pavasario ir besibaigiančio karantino, širdys iš tiesų buvo pavargusios ir išsekusios. Mes taip ilgėjomės džiaugsmo ir krykštavimo, ilgėjomės to, ką buvome įpratę vadinti gyvenimu, bet už lango tiesiog leidosi šešiakampės snaigės, nes taip jungiasi vandens molekulė – į šešis kampus.

Į žemę leidosi tūkstančiai mažyčių lengvų kristalų, ir toje didžiulėje milžiniškoje baltoje iš dangaus į žemę ateinančioje bangoje lyg karantino depresijoje nerasime dviejų vienodų snaigių.

Žmonės klysta, nori geriausio ir klysta, saugo savo trapų ego, tai verta meilės ir užuojautos. Kaip ir Misisipės tėvai, su kuriais ji pradėjo atsargiai bendrauti. Išties, jei esame brandūs ir išmintingi žmonės, be pykčio, mes ieškome ir reiškinio supratimo, nes ne viskas, kas yra ir kas vyksta su mumis ir mūsų gyvenime, yra psichoterapinių problemų lauke.

Galios žmonėms nerūpi krintantys lapai, plynės ir jie niekada nesvajoja apie snaigę. Tai daro tik švelnūs pamišėliai. Švelnūs pamišėliai yra sparčiai nykstanti gentis, ne visada pajėgi adaptuotis, pagal Respublikos įstatymus šią gentį kaip moka ir išgali saugo ir gina psichikos sveikatos specialistai. Jiems ne visada sekasi, nes pasitaiko ypač bjauraus charakterio ir užsispyrusių švelnių pamišėlių.

Misisipė parašė Žanetui, kad jis susimovė, „pripjovė daug grybo“ jos psichoterapijoj. Jos jau nebeėmė net piktumas, tik juokas, o ir šis nepiktas. Žanetas savo psichoterapinį darbą atliko 50 proc. Žanetui per sunku buvo priimti kritiką, pyktį ir nepasitenkinimą iš paprastos jų kaimo moteriškaitės vardu Misisipė. Norėjosi būti mačo, sprendžiančiu visas problemas, ir jis ją stūmė į vis didesnį depresyvumą, kuris jai ir taip buvo būdingas kaip charakterio bruožas.

Tą naktį į Misisipės namus susirinko daugybė žmonių švęsti ir linksmintis, nors ir buvo karantinas. Jie žaidė, gėrė ir kalbėjosi pačiomis įvairiausiomis temomis, tarp jų –ir apie patirtą smurtą. Tarp svečių buvo ir Redaktorius su šeima. Pirmą kartą mačiau jį tokį beveik linksmą, jis dalijosi išmintimi ir kritinėmis įžvalgomis. Visi sukosi ir šurmuliavo, ir buvo tikra šventė, skambėjo muzika, man atrodo, „Dope Lemon“ „Hey You“. Ir sapnavo Misisipė, kad visi tie žmonės buvo be kaukių.

Baimių baimės

54
Saulius BALTRŪNAS

Nemėgau vakarų kaime. Diedukai suguldavo dar su vištom. Blūdindavau aplink gryčią, nežinodamas kuo užsiimti, kol nenuvarydavo gulti. Mat jiems baisiausia būdavo, kad aš dėl savo lengvabūdiško charakterio pamiršiu užkabinti gryčios duris. Kam gi rūpi tos durys, kas gi čia eis, juokdavausi balsu. Ir gryčioj kampais kampais – ir į dratinę lovą, įgriūni į patalus girgždėdamas kaip į hamaką ir bandai visom jėgom užmigti. Bet kurgi žmogus užmigsi, kai už lentų sienos lenktyniaudami choru, įvairiais garsais triūbina diedukai. Ir urgzdami, ir

švilpdami, ir čepsėdami, ir kokiais nori garsais, kuris gi gražiau, ilgiau ir navatniau suknarks. Susikišu pagalvės kampus į ausis, užsikloju sunkiais pūkais, užsimerkiu, kad mažiau girdėčiau, bet tai kurgi. Tas garsas lyg gyvatė šnypšdama suranda net menkiausią landą ir lenda prie ausų, prie būsimų sapnų. Kažkoks košmaras. O karšta, tvanku. Kovodamas su knarkimo kobrom, net nepajutau, kaip už lango pakilęs vėjas atnešė į kiemą lietų, žaibus ir baisius griausmus. Net amą praradau, kai švystelėjęs žaibas apakino ir taip jau drebančią ir kulnuose atsiradusią

širdelę. Bet tai buvo niekis, palyginti su griausmo aidu. Kaip milžinišku kūju kažkas trenkė per dar didesnę puodynę, net ausyse ėmė zvimbt. Rodos, numetė bombą šalia gryčios. O štai tada ir užvirė visa pekla, ir prasidėjo bobos devintinės. Liepa senoji savo išsikerojusiom šakom trankė stogą, žaibai kėsinosi supleškinti visa kas gyva, o jau dundulis... Dundulis vedė iš proto ir trankėsi kaip pasiutęs. Bombonešiai skraidė aplink ir mėtė baisias garsines bombas. Net pamiršau, kad už lentų sienos kažkas knarkė, pamiršau išvis, kad gyvas esu. ►

55 GINTARO LAŠAI
Remigijaus Drevinsko nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Įsijungė vaizdiniai iš Haufo pasakų, jaučiau, kad prie kiekvieno lango tyko Alibaba su visais razbaininkais, pasiruošę mane ketvirčiuot. Ir Barmalėjus, ir piratai, ir irokėzai tuoj tuoj puls ir sudraskys. Po kiekvieno žybtelėjimo šešėliai išduodavo aplink namą susirinkusius plėšikus. Randuotus, kruvinais kardais, sėlinančius iš visų

pusių. Susiriečiau lovoj į kumštį. Ką ten į kumštį, visai į kumštelį. Tiesiog ištirpau besiblaškančioje naktyje. Girdėjau, kaip švilpė atamanų vadas, kaip daužė kardu sieną medinę, kaip barškino langus slibinai gauruoti. Mano visas kūnas tapo širdimi, visas daužėsi iš baimės ir drebėjo. Kažin, ar gerai babytė gryčios duris užkabino? Kodėl, na

kodėl neužmigau anksčiau? Nuo šios dienos miegoti eisiu dar anksčiau nei vištos. Negana visų pragaro nakties kančių, išgirdau, visa savo esybe pajutau drebant žemę. Ji drebėjo taip, kad net langai ir vazonai barškėjo. Kažkas dėjosi už lango ir taip bijojau, kad net išdrįsau išlyst iš po kaldros ir akies krašteliu žvilgtelt pro langą. Baisiausiai bijo-

56

damas, kad kokia strėlė nepataikytų į mano smalsią akį. O lauke. Tamsiai juodai nakčiai plyšaujant žaibais pamačiau... Dideliausi, gauruoti, juodi, kruvinais ragais dinozaurų šešėliai lėkė pro gryčią, keldami mirtiną šiurpulį, prieš mano iš baimės padidėjusias akis. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta, kad nesapnuoju, kad mus puola...

– Girdajai, Petrel, nokčiu lyg korvas buva pabagi. Lyg lietus pakrapijys.

– Aha, Liudut, buva atajys Juza, sokė, kad gi paslaidy iš fermas korvos. Visų bundų nokčia gaudė. Ale taigi mysliau paškustvos kakios. Par bulbas, par doržus, kad paslaidy, kožną ar beataugs. Sokė, kad gol palijo, pagriausmino biskiukų, a tas nusgundo y paslaido par laukus.

Biskiukų? Kažin, ar gerai nugirdau pokalbį iš virtuvės, jau saulei šviečiant. Aš vos nenumiriau iš baimės, gal net ir numiręs trumpam buvau, o jiems mat biskiukų... Ir ten ne jokios karvės buvo, o tikrų tikriausi dinozaurai, jau aš tai atskiriu, be to, ir mačiau.

Apsičiupinėjau paklodę – sausa. Tai gal ne taip ir baisu buvo.

Pirties dūmai

Pirtis. Vieniems ji asocijuojasi su šventiniu visišku prisigėrimu, kitiems – su intymiais uždarų durų malonumais, tretiems – vieta dalykiniam susitikimui. O dar yra tokių, kuriems pirtis – tai asociacija su švariu, gaiviu kūnu ir siela. Mano kaime kaip tik tokia ir buvo. Būtent dūminė, tikra, milijono metų pirtis. Ten būdavo ne tik švarinami kūnai, bet ir sukabinta mėsa įgaudavo rūkyto skilandžio kvapą. Jos ir sienos, ir lubos būdavo juodai juodos, net uždegta spingsulė sunkiai apšviesdavo visus užkaborius. Bet užtat labiausiai šviesdavo balti užkepaliai. Baltai balti! Gerai pamenu, kai pirmą kartą papuoliau į tą pragaro mašiną, velnių smala prakvipusią ir visomis pasaulio baisiomis paslaptimis išpeckiotą. Pasiėmė diedukas draugą ir mane kaip vyrą jau. Nebuvau toks drąsus, betgi nepasirodysi miesčionis, kad ne kietas. Vyrai kad išsirengė iki pat pačiausių. Ką gi, rengiuosi ir aš. Nebuvo drąsu, dar visas toks plikutis. Ir niekaip nesupratau, ką jie buvo ten nusiteikę vanot. Už ką? Kodėl? Jaučiau, kad mane, bet nebeprisiminiau už ką... Gal sužinojo apie padegtą žolę, o mažu pamatė mano sukurtą židinį ant pirties... Bet

nejauku tai nejauku. „Kiek gi ty bovysies, šilima išais.“ Na, einu į vidų. O mamija, tik įėjus, liepė grait duris daryt. Gi šilima visa išais. Akis ir nosį, burną ėmė perštėti nuo karčių dūmų, snargliai pasileido upeliais, ašaros – jiems pavymui. „Aikš viršun, kugi tokis vyras jau. Toj šilmėlės užmesma ir pasėdėsma.“ Užmetė. Ne tik oda, bet ir blakstienos raitotis pradėjo, kalbos dovana ir ta žiopčioti ėmė. Reaktyviniu greičiu atsiradau ne ant žemiausios laktos, bet ant aslos ir nosį įkišau tarp lentų. Gelbėkit...

Mintys ūžė kaip žuvėdrų namelis, iš ausų ir kitų skylių garas šnypštė kaip iš įsiutusio buliaus. Už ką? Supratau, kad jie kanibalai ir nori iškepti nuosavą anūką. Man iškart viskas tapo aišku. Siaubas apėmė išvarvėjusias akis, o sąmonės likučiai apgraibomis ieškojo durų... Ooooras, oras oras oras, kokia palaima įkvėpt grynai gryno oro. „Kažko mažoka šindei šilmėlas. Nepaskūrino gol...“ Apie ką jie čia? Kas nepaskūrino? Ar visai pablūdo, aš kaip žaltys jau išsinėriau, o jiems mat nepaskūrino „Nu, eimi, pasvanosma gerai, tadu jau prausmas.“

Rimtai? Pasvanosma? Gavau ir šilumėlas, ir sužinojau, kas gi tos vontos, ir iš kur tie lapai ant baltų žandų. Bėgo nuo manęs visokių visokiausių spalvų srutos. Bandžiau įrodyti, kad jau esu maudęsis vonioje ir net su šampūnu, bet į tai reakcija buvo tokia: „Niekai, vaikel, kas ty per vonia, va pirtelai tai viskų išmazgoja, o ty tai niekalas vysiškas. Jamk rundeliukų ir pats šilmėlas papilk. Eisma paskum sniegan...“ Po to karto gal kelerius metus vaikščiojau švarus ir tyras, kaip kūdikio ašara. Į pirtį netraukė, oi, kaip netraukė. Vis sakydavau, kad prieš atvažiuodamas duše buvau, vonioje ir dar kriauklėje su muilu nusiprausęs. Bet laikui bėgant ėmiau su pirtele sutarti. Ir dabar suprantu, kaip tai tyra ne tik kūnui, bet ir sielai. Ačiū už šilimų!

Kaimas

Kaimas. Buvo toks metas, kai šis žodis tapo keiksmažodžiu. Kaimas prasidėdavo birželio 1-ąją ir baigdavosi rugpjūčio 31-ąją. Na, kartais ir anksčiau. Kad spėčiau nusigramdyti kaimišką, priaugusią skūrą ir vasarinius gaurus nuo akių nusirėžti. ►

57 GINTARO LAŠAI
Živilės Dementavičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Na, taip, tik atvykęs pirmas dienas lakstydavau kaip akis išdegęs ir ant aukšto peržiūrėti senienas, ir į klėtį žiurkes perskaičiuoti, ir į tvartą, daržinę. Būtinai į kalvę, dumples patikrinti, kokį šnipštą pasigaminti. Galiu garantuoti, kad mažai kas jau ir žino, kaip jį pasigaminti... Ir per dieną, dvi viską išsiaiškinu. Ir ką? Prasideda kaaaaimaaas... Runkeliai, bulbos, koloradai, šienai... šienai... šienai... O vajetau, koks darbas minti vežimą. Dulkės, prakaitas ir viskas, kas įmanoma, lenda man visur, kur įmanoma, niežti baisiai. Bandau protestuoti, kad šis darbas miesčioniui nepriimtinas, bet po kelių dieduko pažadų patiesinti nugarą suprantu, kad ne toks jau ir baisus tas šieno vežimas. Prisižiūrėjęs „Kapitono Tenkešo“ galvoju: taip užšokti ant arklio ir aš galiu, pfff, vienas juokas. Ir, ištaręs magišką frazę „Eeei, žiūrėkit, kaip moku!“, šokau nuo pilno šieno vežimo ant arklio... Galiu pasakyti, kad turėjau angelų sargų, ir ne vieną. Padėjo man pakliūti ne tik tarp arklio ir vežimo, bet dar ir tarp vežimo ratų. Vienu žodžiu, išlipau iš šieno balos sausas ir supratau, kad reikia ne tik Tenkešą, bet ir Vrungelio nuotykius dar peržiūrėti. Neskaitant kelių darbinių šuolių, vis vien ta nuoboda puldinėdavo. Tai sugalvodavau, ravėdamas runkelius, išravėt juos, o ne piktžoles, tai židinį virš pirties susiręsti, tai knygą paskaityti į gandralizdį įsikoręs. Stebėdavau kelią ir svaigdavau, kad kas į svečius atidulkės. Gal gi pusseserę irgi ištrems, nesvarbu, kad mažytė, bet šešis kilometrus numynė dviračiu kaip didelė, tik su dviračiu mažu. Labai dar mažu. Tik niekaip nesupratau, ko ta babytė pyksta, nu, vieškeliu, tarp kombainų, nuvarėme iki parduotuvės, bet kadangi abu bepinigiai buvom, tai ir atgal parvarėm. Ir nieko, ir pusseserei nieko.

Fermos buvo netoli, karvės dramblio dydžio. Ir tokia būdelė medinukė. Ten karves rišdavo, melžėjos įeidavo. Neramu man pasidarė, naktimis nebeužmiegu, kas toj būdelėj ten. Nutariau luktelti, kol diedukai grožio miego po pietų ir čerkelės priguls, ir nutykojau per laukus, už smilgų slapstydamasis. Per purvus ir mėšlynus šiaip taip patekau į vidų. Koks buvo mano nusivylimas, kai ten pamačiau prirašinėtą, nudrengtą žurnalą, kelias keistos formos kolbas ir niekoooo tokio, kas sudomintų mano nuotykių ištroškusią Tomo Sojerio sielą. Nusivylimą pakeitė šovusi meniška idėja. Pamirkiau rankas tame, per ką bridau į būdelę, ir

gražiai kiekviename lape palikau savo delnų įspaudus. Beveik kaip Holivudo bulvare, tik čia aš buvau kiekviename lape. Be proto didžiavausi savo meno kūriniu, net palikau melžėjoms ir veterinoriui pasigrožėti. Tik niekaip nesupratau, kodėl vakare į kiemą įlėkė uazikas ir storas ūsuotas veterinorius pirštais rodė į mane. Ką aš žinau, kažkoks pacanas, mačiau, nubėgo į pamiškę, jaučiu, chuliganas. Et, nepatikėjo. Pavaišino koše. Menas reikalauja aukų.

Kartą norėjau kumelei šlaunį paglostyti. Švelniai taip. Perbraukiau. O jai gal pasirodė nepriimtinas mano priekabiavimas, gal norėjo pasirodyti mokanti karatė. Ir parodė. Kaustyta kanopa. Mavašigeriturbo spyriu į mano dar ne visai plačią krūtinę. Lyg ir nieko nesulaužė, bet supratau, kad negali taip prieit ir iš niekur nieko moteriškai giminei imti glostyti šlaunį. Po spyrio gal valandą žiopčiojau, kaip karpis gaudydamas orą ir giedrą dieną skaičiuodamas žvaigždes. Ir vis tiek myliu arklius.

Taip ir tempiau dienas. Kartais sušukdavau tą magišką frazę „Žiūrėkit, kaip moku!“, bet kaime greitai žaizdos gydavo, moliu patepi ir užgyja, arba kokių keturių kilometrų runkelių lysvę nuravi ir pamiršti visus nubrozdinimus. Iš to įdomaus buvimo ir nieko veikimo buvau ir žolę padegęs. Taaaaip, buvo įdomu. Norėjau ir karą pažaisti, bet diedukas kategoriškai nesutiko ir šaukdamas puolė gesinti. Tik nesupratau, ar jis šaukė „Valioo, uraaa!“, ar kad man dabar kažką žada... Namo paleido mane vieną pietauti, o pats nuvarė į kalvę. Babytė irgi, panašu, kariauti linkusi nebuvo, pikta visa, bandžiau dar sakyti, kad ne aš, bet nepatikėjo. Ogi žiūū pro langelį – atvaro diedukas su pakinktais rankose. Drūčiais tokiais, su metalinėm grožybėm. Na, aš jau kaip ir mąstantis buvau ir supratau, kad troboje arklio tai nėra ir kad pakinktai greičiausiai bus tik šauniajam kariui. Ačiū, aš jau sotus. Ištaręs šiuos žodžius, moviau nuo stalo. Oi, ilgai mane diedukas, šaukdamas „Uraaaaa!“, vaikėsi po laukus, oi, ilgai. Bet, ai, pasidaviau, galvoju, kam seną žmogų kankinti. Pargrius dar, kaip aš jį partempsiu. Kurį laiką valgiau stovėdamas, bet ilgam žinojau, kad žaidžiant karą reikia žolės nedeginti. Metams bėgant kaimas baigėsi, perėjo į miestelį, dar vėliau ir miestelis baigėsi, liko kapai ir prisiminimai. Ir jau nebe keiksmažodis, o šiltas, ką tik pamelžtas pienas, juoda kvapni duona, sudiržusios babytės rankos ir ryto rasa pradalgėj.

Giedros

Į savo pirmąją ugdymo įstaigą papuoliau gana greitai. Tik gimiau, prabėgo gal metai, ir jau tekinas varau į lopšelį. Neatsimenu, ar labai jau norėjau ten eiti, bet niekas manęs nepaklausė ir ėjau kaip didelis. Nors dažniau iš pradžių nešė. Kad tik greičiau išsilaisvintų. Tris kartus per dieną – maitinimas, pietų miegelis, fantastika. Visai man ten patiko, kiemo chebrytė, tie patys grupiokai. Neblogai suėjom. Pasipuošę giedrom, ant jų kažkodėl dar trumpikės. Atrodėm kaip Liudviko laikų princai, ir taip visi. Ir vyriukai, ir mergikės visi su giedrom. O jos tai buvo superinės. Kartą su pirštu prakrapščiau skylutę, įkišau kaladėlę. Hmmm, dar vieną kitą. Nepatikėsit, bet į giedras sudėjau pusę darželio kaladėlių. Tilpo! Už išradingumą gavau barti. Nuo auklėtojos, vakare nuo mamos. Sako, dabar ir vaikščiok tokiom. O kaip vaikščiot, jei kaladėlės nebesilaiko, iškrenta visos. Nors giedras padariau žiauriai madingas, su tokiom skylėm, kad ne tik kaladėlės, bet ir knygos, ir mašinėlės, ir kamuoliai jau tilpo. Smagu ten.

Buvo ir sekso. Na, tada neatrodė, kad seksas, bet dabar taip jau panašiai. Su viena mergelike nuvarėm prie dušo, kelnes žemyn ir įįįįdėmiai apžiūrinėdami aptarinėjom savo lyčių skirtumus. A, ką čia darot?! A?! Marš greit į lovas. Į savo! Taip ir likome neišsiaiškinę akivaizdžių skirtumų. Lovose dažniausiai sumigdavome greitai. Auklytė tik parodydavo, kur beržinė košė užkišta, tik makt ir miegi. Kompoto prisigėręs sau jūrą sapnuoji, atsibundi – akurat Jūra lovoj, ir nenuslėpsi, per giedras greit pasimatys. Staigiai surezgi mintį, kad koks nedraugas kompoto arba sriubos pripylė, kol miegojau. Bet kur tau, jau tokios nepatiklios auklėtojos buvo, kad nepaėjo jokios pasakos. O nesmagu, pirštais bado visi. Kol kitą dieną kitas jūroje nepabunda. Užtat paaugęs nutariau, kad jau galiu ir vienas pareiti. Išėjau, nuvariau pas draugelį, jo mama prikepė bliūdą kiaušinienės, prilapnojom. O tavęs tėvai nepasiges? Neee, aš jau didelis. Pareisiu pats. Kažkodėl einant namo žandai susispaudė, turbūt jautė artėjant audrą. Ką jau ten audrą, visą uraganą. Namie nebuvau matęs tiek žmonių vienu metu, ir pikti, ir laimingi. Ir tėvai, ir die-

58

dukai, ir kaimynai, ir dar velniai žino kas, ir visi į mane, į kitus ir rankom skėsčioja. Ačiū Dievui atsirado. Kas atsirado? Kur? Pavalgiau ir parėjau namo sotus, laimingas. Kam čia tas sujudimas? Supratau, kad vienam išėjus reikia varyt tiesiai namo. Pas save namo.

Kartą žaidėme karą. Labai populiarus žaidimas buvo, su žvalgyba, išdavystėm ir panašiais dalykėliais. Pasislėpiau žiauriai gerai, laksto pikti priešai aplink ir neranda. Jaučiu, jau jei pagaus, tai į belangę iškart sušaudę įmes. Vaaaa jis, vaaaaaaa čia, žiūrėkit, radau! Mane kaip elektra nupurtė. Tylėk, durniau. Tylėk –sušnypščiau pilnas noro išgyventi. Vaaaaaaa čiaaaaa. Poookšt akmeniu į kaktą. Gyvo manęs nepaims. O kad pasileido rėkt anas, cypt. Irgi mat kareivis atsirado. Žiūriu, kad priešai susibūrė į krūvą, šaukia, rėkia vienas per kitą ir su mano draugais, ir generolą auklėtojos pavidalu pasikvietė, ir kažkaip man vėl stipriai žandus sutraukė, jaučia, jie, zarazos, kad bus paglostyti beržinės košės. Pasidaviau. Bet ne iškart, gal po trijų, keturių valandų. Pliaukšt pliaukšt per sušalusius skruostus su pirštinėm, taip generolai be teismo nuteisė. Darželyje – per skruostus, namie – per žandus. O tam susiuvo tą kaktą, dar kiečiau atrodė vyrukas. Kur gi ne, tikras randas, kovinis. Bet kad tik mano dėka jis toks tapo, tai net nė motais. Pas auklytę kamaroj būdavo pridėta įvairių pakelių su vitaminais, vaistais ir panašiai. Tokių miltelių, į popierių supakuotų. Ir pavalgius išsirikiuodavo eilutė, gaudavo stiklines su įvairių spalvų skysčiais. Kas nuo kirmėlių, kas nuo siurbėlių arba šiaip pasimaivyti norėdami. Gerdavo pasičepsėdami. Ir aš noriu, bet ką daryt, kad nesergu? Duok paragaut. Neee. Negaliu, čia tik man. Nu, duok, a gaila? Ne, ne, aš sergu ir man reikia. Nu ir neduok, ir aš, kai turėsiu, tai tau špygą duosiu. Gerai, gerai, imk, bet turėsi ir man duoti. O dabar aš nenoriu. Gerai, duokš jau, paragausiu, kad taip siūlai. Ooooo bliamba... Skonių skonis. Tobulybių tobulybė. Supratau, kodėl nenori dalytis. Kaaaip jiems pavydėjau, kad jie serga... Iškart gimė planas. Pas mane jie gimdavo tokiu greičiu, kad net nespėdavau vytis. Dabar, žiūrėk, nueisi pas auklytę ir sakyk, kad tau mama liepė išgerti du pokelius. Supratai. Aham. Pasikartojam, du pokelius. Auklyteeee, man mama sakė išgerti du pokelius, vieną man, o kitą

Sauliui... Nepatiklios jos buvo... Vėliau supratau, kad iš jų gamino „Cedevitą“ arba „Fantą“.

Pro darželio tvorą buvo matyti namai, bet išėjus savarankiškai kažkodėl kelias imdavo vingiuoti, lyg žaltys raitytis pro aplin-

kinius kiemus, ir kelionė trukdavo gerokai ilgėliau. Taip jau gaudavosi. Ir nė kiek aš dėl to nekaltas. Aplinka tokia, vis masinanti savo slėpiniais ir nematytais kampais. Tokia buvo mano pirmoji ugdymo įstaiga. Smagu buvo ten...

59 GINTARO LAŠAI
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (4)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Laikas nusineša viską. Ilga metų virtinė geba pakeisti ir vardą, ir išorę, ir charakterį, ir likimą. Taip nutiko ir Klaipėdai. Laiko bėgsme neliko ankstesnio pavadinimo, užmirštos ne vieną amžių miestą kūrusios, formavusios jo charakterį ir lėmusios likimą asmenybės, pakito miesto veidas. Tik istorinė atmintis prikelia laiko tėkmėje į nebūtį nugrimzdusią tikrovę. Tad dar „pabūkime“ istorinės atminties Mėmelyje, kai miestas buvo Prūsijos karalystės sudėtyje, ir prisiminkime Hohenzollernų dinastijos karalių Frydrichą Vilhelmą III. Pasižiūrėkime į šio valdovo karališkas malones miestui senosios Klaipėdos gyventojų akimis.

Jovita SAULĖNIENĖ

Ryšiai su miestu

Frydrichas Vilhelmas III į sostą įžengė 1797 m. lapkričio 16 d. Lygiai prieš 225 metus. Valdė iki 1840 m. Iš viso 43 metus. 1793 m. jis susituokė su Meklenburgo-Strelitzo princese Luize ir su ja susilaukė dešimties vaikų. Antroji karaliaus 1824 m. santuoka su grafaite Auguste von Harrach (1800–1873) buvo bevaikė.

Karalius Frydrichas Vilhelmas III iš visų Prūsijos valdovų labiausiai susijęs su Klaipėdos miestu ir čia paliko gilius pėdsakus. Išskirtini trys Frydricho Vilhelmo III įtakos Mėmeliui istoriniai tarpsniai.

Pirmoji valdovo pažintis su miestu įvyko 1802 m., kai Jo didenybė Mėmelį pasirinko istoriniam susitikimui su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I.

Antrą kartą Mėmelyje karalius Frydrichas Vilhemas III su karališkąja šeima atsidūrė

1807–1808 m. karo su prancūzais metu. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine. Pasak istoriko Johanno Sembritzki’o, tada „šioje mažoje vietovėje slegiančiame varge taurios Hohenzollernų dorybės – drąsa, dievobaimingumas, atsidavimas Dievui, dorovė, moralė ir tvarka – suspindėjo kaip ryškios žvaigždės“. Frydricho Vilhelmo III istoriniai laikai mieste ilgai buvo vadinami didingais, o vėlesniems jo įpėdiniams liko „Mėmelio žemė šventa“.

Trečiuoju periodu, 1808–1840 m., ryškios karaliaus pastangos paversti Mėmelį „dideliu ir triukšmingu miestu“.

Įėjo į istoriją

1802 m. birželį Prūsijos karališkoji pora, iš Berlyno senuoju pašto keliu vykusi pro Karaliaučių, Nidą, o Aleksandras I, su dvariškių palyda iš Peterburgo keliavęs tuo pačiu senuoju pašto keliu, tik nuo kito galo, pro Taliną, Rygą, Liepoją, susitiko Mėme-

lyje, tarsi simboliškai sujungę tas dvi pašto kelio atkarpas istorijai.

Mėmelyje užsimezgė dviejų įtakingų šalių valdovų draugystė, lėmusi Europos įvykių procesus. Vėliau jie ir susigiminiavo. Prūsijos karališkosios poros duktė princesė Scharlottė (1798–1860) ištekėjo už Aleksandro I brolio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I (1796–1855). Garbūs Mėmelio pirkliai būsimai Rusijos imperatorienei, 1817 m. vykstančiai į savo tuoktuves ir stabtelėjusiai mieste, Tauralaukyje suruošė iškilmingas palydas, įėjusias į istoriją.

Garbės reikalas

1802 m. birželis Mėmeliui buvo reikšmingas – imta atsakingai ruoštis Prūsijos ir Rusijos valstybių karališkųjų didenybių

60 KULTŪROS ISTORIJA
Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III (1770–1840). Dailininkas Ernstas Gebaueris pagal Francois Geradsą.

susitikimui, paveikusiam ne tik šių abiejų šalių, bet ir kitų Europos tautų gyvenimą. Tai buvo miesto garbės reikalas. Netrūko entuziazmo, nes „visi miestiečiai nuoširdžiai džiaugėsi šiuo aukštu vizitu“. Pirmiausia dėmesys buvo skiriamas švarai ir tvarkai mieste. Buvo išvežtos didžiulės mėšlų krūvos priešais Kūlių vartus, kur pagal valdžios nurodymą per savaitę keturias dienas po penkis vežimus valstiečiai privalėjo čia jo atgabenti. Tvarkos reikalavo ir Liepų alėja, kuri baigėsi tada maždaug prieš dabartinę K.Donelaičio aikštę. Miestas buvo išpuoštas gėlėmis, vainikais, girliandomis. Karališkųjų

didenybių garbei buvo pastatytos triumfo arkos.

Valdovai buvo įkurdinti vienuose gražiausių mieste didžpirklio Lorenzo Hanseno Lorcko namuose (dabar Danės g. 17), pastatytuose 1782 m. pagal naują madą. Prūsijos ir Rusijos valdovai juose ir pradėjo projektuoti būsimus įvykius Europoje, o gal ir ne tik... Prasidėjo ir šio pastato istorija, nuvingiavusi per kelias epochas ir atvedusi į jį nemažai istorinių asmenybių. Iki šių dienų išlikęs pastatas, ant kurio puikuojasi miesto herbas, ąžuolų šakelių apsuptas, saugo nemažai paslapčių.

Atsakingi – pirkliai

Valdovų iškilmingo sutikimo mieste organizatoriai buvo ložės „Memphis“, įkurtos 1776 m., broliai. Didžpirkliams teko atsakingas uždavinys pasirengti tam istoriniam įvykiui. Reikėjo išmanyti karališkąjį etiketą, deramai priimti Jų didenybių gausią palydą, kurioje būta nemažai žinomų kilmingų dvariškių. Per dešimt dienų trukusius iškilmingus priėmimus dalyvaudavo daugiau nei 200 asmenų.

Miestas – nedidelis. Kultūrinis gyvenimas neintensyvus. Prasmingų pramogų pasiūla nedidelė. Vis dėlto „birželio sutiktuvės“ buvo tinkamai organizuotos. Miestas po šio istorinio įvykio tapo žinomas, o vėliau jame atsirado karališkųjų ženklų, bylojančių apie besiformuojantį karališkąjį miesto charakterį. ►

61 KULTŪROS ISTORIJA
Karalienė Luizė 1802 m. Dailininkė Elisabeth Vigee le Brun (1775–1842). Rusijos imperatoriaus Aleksandro I šeima. Dailininkas Gerhardas von Kuegelgenas (1772–1820). 1800 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III sveikina Rusijos imperatorių Aleksandrą I Mėmelio prieigose. XIX a. piešinys.
Šioje mažoje vietovėje slegiančiame varge taurios Hohenzollernų dorybės – drąsa, dievobaimingumas, atsidavimas Dievui, dorovė, moralė ir tvarka – suspindėjo kaip ryškios žvaigždės.

Pagarba valdovams

◄ Pasitinkant Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą III ir karalienę Luizę, siekta pademonstruoti „dėkingumu ir meile spinduliuojančią geranorišką ištikimybę valdančiajai dinastijai“. Pagal nusistovėjusią šalyje tradiciją buvo sukurtos Jų didenybes šlovinančios eilės ir su ypatinga pagarba įteiktos: „Jo didenybei karaliui Frydrichui Vilhelmui III, geriausiajam valdovui, pagarbiai skiriamos“ buvo padėtos „ant alyvmedžio, lauro ir ąžuolo lapų vainiko“, o „ant rožių, mirtų, našlaičių ir baltų lelijų vainiko“ – „mylimiausiajai valdovei Luizei, Prūsijos karalienei, pagarbiai ir su dėkingumu skiriamos“. Eilės buvo atspausdintos knygelėse, kurių viršeliai buvo dengti šviesiai mėlynu pliušu su sidabru puoštais pakraščiais, o viduje jos buvo apipavidalintos atitinkama spalva, su prasmingais karališkais simboliais. Knygeles

ložės „Memphis“ vardu iškilmingai įteikė didieji miestiečiai Ludwigas Simpsonas, J.Tarrachas ir L.H.Lorckas.

Karališkų simbolių kalba iškalbinga ir ne mažiau svarbi nei pačios eilės.

Karaliui skirto egzemplioriaus pirmajame puslapyje buvo pavaizduoti du ąžuolai, Prūsijos ir Rusijos herbai, susipynusios tarpusavyje ir apjuostos alyvmedžio šakele medžių šakos, altorius, virš jų – karūna. Antrajame puslapyje nupieštos dvi kolonos, ant kurių kapitelių besileidžiančio karališkojo erelio sparnai, saulė, palmės šakelė. Abi pusės papuoštos sidabrinėmis ąžuolo ir lauro šakelėmis. Paskutiniajame knygelės puslapyje – Minervos šalmas, lauro ir alyvmedžio šakelės.

Karalienei Luizei skirtos knygelės pirmajame puslapyje buvo pavaizduotas „pjedestalas, ant kurio sfinksas, šalia Merkurijaus atributai. Ant pjedestalo užrašas: „Skiriama geriausiajai karalienei“. Antrajame pusla-

pyje – ąžuolo lapų, rožių ir mirtų vainikai. Abi pusės išpuoštos sidabrinėmis varpomis ir rugiagėlėmis. Paties eilėraščio vinjetėje pavaizduoti vandens paviršiuje žaidžiantys du delfinai, sudarantys raidę „L“. Paskutiniajame puslapyje – varpos ir rugiagėlės“.

Visuotinė šventė

Patoso ir iškilmingumo bei didžiulės pagarbos valdovams istorinio susitikimo metu netrūko.

Rusijos imperatorių Aleksandrą I miesto prieigose ant žirgo pasitiko pats karalius Frydrichas Vilhelmas III su gausia palyda, kurią sudarė įvairiausių organizacijų atstovai. Tarp jų buvo ir tautiniais rūbais pasipuošusi lietuvių delegacija.

Mieste išrikiuoti kariniai batalionai, dūdų orkestrų muzika, kilminguosius svečius pasitinkančių miestiečių sveikinimo šūksniai „vivat“ sukūrė šventišką atmosferą, lydėjusią visas dešimt susitikimo dienų. Valdovai susipažino su miestu – Liepų, Tiltų gatvėmis, Danės krantine ir kt. bei jo apylinkėmis –apžiūrėjo švyturį ir kt.

Karališki ženklai

Nuo 1802 m. Mėmelyje atsirado karališkų ženklų, kurie turėjo ne tik priminti šį istorinį faktą, bet ir ugdyti gyventojų pagarbos valdovams bei pasididžiavimo savo miestu jausmus. Šiam svarbiam įvykiui atminti gatvė į Šiaurės ragą buvo pavadinta Luizės, Akmenų (Kūlių vartų) ir Tiltų gatvės – Frydricho Vilhelmo, Liepų alėja – Aleksandro vardais. Tarp kitko, 1805 m. Berlyno aikštė Rusijos imperatoriaus garbei pavadinta Aleksandro aikšte.

XIX a. viduryje Klaipėdos sodininkų draugija toje vietoje, kur 1802 m. birželio 10 d. karalius Frydrichas Vilhelmas III pasitiko imperatorių Aleksandrą I, nutarė pastatyti paminklą. Sumanymas dėl lėšų stokos nebuvo įgyvendintas. Tačiau 1843 m. Prūsijos ir Rusijos monarchų draugystės prisiminimui plantacijos inspektorius Jochannas Riechertas pasodino jaunų medelių, gėlių, apskrities gydytojas dr. Otto Reichelis įveisė sodą. Tai ir buvo Karališkoji giraitė, vieta netoli dabartinio dviračių tako, primenanti apie dviejų valdovų simbolinį apsikabinimą.

62 KULTŪROS ISTORIJA
Didžpirklio H.L.Lorcko namai, kuriuose 1802 m. birželį buvo įkurdinti Prūsijos ir Rusijos valdovai. Karališkoji giraitė. Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.