Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Su Marija kalbėjomės apie Vanagų kaime išlikusią Dūdjonių sodybą, kurioje I.Simonaitytė mėgo vasaroti. M.Skrabienei ši vieta buvusi taip pat labai svarbi – čia augusi jos motina, kurią anuomet būsimoji rašytoja vygiavo. Marikė papasakojo ir apie savo giminės moterų charakterius, užsiminė apie I.Simonaitytei itin svarbų etninės tapatybės klausimą. Susipažinus su M.Skrabiene, nustebino jos noras išsaugoti senovinius lietuvininkės drabužius.

Ypatingos vietos

Vanagų kaime buvusios kelios vietos, kurios I.Simonaitytei visą gyvenimą išliko brangios ir kėlė jautrius prisiminimus. Tai Vilko butukas, kur ji 1897 m. sausio 23 d. gimė, motinos sesers Ilžės Šauklienės namai ir netoliese, kitoje kelio pusėje įsikūrusi Dūdjonynė.

Gimtąją vietą Vanagų pušyne žymi medžio drožėjo Vytauto Majoro (1930–2006) sukurta skulptūra. Nors Vilko butukas nėra išlikęs, ši laukymė yra mėgstama lankytojų, rašytojos talento gerbėjų.

Knygoje „... o buvo taip“ rašytoja su meile prisiminė savo gyvenimą pas tetą I.Šauklienę. Šauklių namai I.Simonaitytei buvo gimtieji namai: „Šauklių namai visada mane traukė – juk ten mano gimtinė! Ten pradėjau pažinti pati save, pradėjau suprasti, kad ne aš viena gyvenu, kad nuo žmonių priklausau, nors tatai žodžiais ir niekada nebūčiau galėjusi pasakyti.“

Pasak M.Skrabienės, anksčiau, važiuojant Vanagų bažnyčios ir kryžkelės, vedančios į Šilininkus, Agluonėnus ir Priekulę, link, paeiliui rikiavosi septynios ar aštuonios sodybos – „ūkininkas prie ūkininko“. Tačiau kolūkio valdžia anuomet vykdė melioracijos darbus ir visas jas nugriovė. Gyventojams teko išsikelti į Agluonėnus. Atokiau nuo kitų laukuose liko tik vieniša Dūdjonynė – tetos Marės ir tetėno Martyno sodyba.

M.Skrabienė teigė, kad Simonaitytei ši sodyba buvusi labai brangi, dėl to ją ir paliko, nesulygino su žeme: „Vienintelė rašytojos tėviškė, taip pat ir mano mamos tėviškė buvo palikta. I.Simonaitytė ten augo. Kai ji buvo dešimties metų, tada ten gimė mano mama Mari Simoneit. Ji mano mamą vygiavo ir prižiūrėjo.“ Kai I.Simonaitytė jau buvo žymi rašytoja, mėgo ten atvykti vasaroti. Jai patikdavo svajingai ilsėtis sode, kur prie dviejų obelų buvo pririštas hamakas.. ►

Dūdjonių įkurtuvės

◄ Gyvenimo pradžia Vanaguose Dūdjoniams nebuvo lengva. Pirmoji įsigyta trobelė buvusi nedidukė, todėl su panieka vadinta „velėnų trobele“ arba „velėnų būda“. Šeima gyveno kartu su Dūdjonio tėvais Bertaičiais. Bertaitienė buvo pribuvėja, „senoviškas žmogus“. Ji tapo daugelio I.Simonaitytės knygų personažų prototipu. Bendrų vaikų Dūdjoniai neturėjo. Jie „kasmet gimdavo ir mirdavo“. Užaugo tik nesantuokinė žmonos dukra Anė. M.Dūdjonis dirbino klumpes. Vyro uždarbis buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Naujoje vietoje jis pirmiausia įsirengė dirbtuves, pastatė ūkinį pastatą ir tik po metų pradėjo statyti trobą: „Šiaip taip pasistatę skūnią (daržinę) ir staldį (tvartą) po vienu stogu ir metus pailsėję ir pataupę, jie tūkstantis devyni šimtai septintaisiais metais nutarė statyti naują gyvenamąją.“ Dešimties metų

Dūdjonių namuose tapo savo mažosios pusseserės Marikės aukle.

Pas Dūdjonius mergaitei teko ne tik prižiūrėti kūdikį, bet ir ganyti žąsis. Nors šeimininkas drožė klumpes, Ėvikė jų neturėjusi. Po laukus ji vaikščiojo basa, todėl jos kojos buvo kruvinos. O Dūdjonienė piktai kalbėjusi: „Vasarą nereikia klumpių. Ir kur dabar gausi.“

Prarastoji Dūdjonynė

Prie Dūdjonių namų, kur būsimoji rašytoja ganė žąsis, buvo iškastas didelis tvenkinys. „Dabar prūdo nebėra“, – liūdnai kalbėjo M.Skrabienė. – Ir vieškelio nebėra. Tikrojo vieškelio į tėviškę...“ Prie pat Vanagų kelio augo pušynėlis. Iš ten anksčiau vieškelis vedė tiesiai į Dūdjonių sodybą. Marikė teigė, kad I.Simonaitytė bardavosi su kolūkio pirmininku, kam šis leido netoli tėviškės pastatyti kiaulides, kodėl ant senojo Dūdjonių vieškelio pastatyta pašiūrė... Dėl to „tantė baisiai baisiai pyko...“ – prisiminimais dalijosi Marikė. Pasak jos, I.Simonaitytė neretai dejuodavo: „Tėviškės nebėra...“

„Šita sodyba buvo opapos (senelio) Dūdjonio, o vėliau mano onkolio (dėdės) Masalskio. Dūdjonienės pavainikė duktė Anė buvo už jo ištekėjusi. Opapa iki amžiaus galo ten gyveno kaip išimtininkas“, – pasakojo M.Skrabienė. Marikė Vanaguose praleisdavo vasaros atostogas. Tuomet dėdė Masalskis leisdavo jai pajodinėti arkliais. Jis mylėjo mergaitę lyg savo dukrą. Abu Masalskių sūnūs buvo žuvę karo metais. Kai šeimininkai ruošėsi išvažiuoti į Vokietiją, ūkį norėjo palikti Marikei, kuri jau buvo sukūrusi šeimą.

Bet Skrabai ir patys planavo išvykti, todėl pasiūlymo atsisakė.

Kai mirė Masalskio žmona Anė, jis į namus parsivedė naują šeimininkę Bertą. „Tantė Ėva pyko baisiausiai“, – teigė Marikė. Ji ten neberasdavo kaip anksčiau, nebebuvo tokios tvarkos. Kada namus prižiūrėjo Anė, jie buvo labai tvarkingi. Antras namo galas visada maloniai kvepėjo rūgštimi. Ten buvo laikomi pieno produktai: grietinė, varškė. Stovėjo „sukama mašina“, skirta pienui „meiruoti“ – centrifuguoti, separuoti. „Ir man patiko į tą kamarą įeiti“, – prisiminė Marikė.

Dūdjonio namas buvo dviejų galų, sienos nudrėbtos iš molio, langai įrėminti raudonomis plytomis. Gyvenamąją juosė daili medinių lentelių tvora. Arčiau prie kelio buvo rūsys, o nuo vėjų sodybą saugojo senų lazdynų eilė. ►

Tapatybės klausimas

◄ Paprašius papasakoti apie savo tėvelius, Marija prašneko senoviškai: „Nu jo... papasakot, ką aš galiu papasakot?

Martin Mickus apsižanijo Mari SimoneitSimonaitytę. Mama nutekėjo iš Vanagų į Šūdnagius.“ Ten 1932-ųjų vasario 18-ąją

Marijos tėveliai iškėlė vestuvės. Piršlių nei muzikantų nebuvo. Anuomet kitaip šventė ir linksminosi. Žaidė žaidimus, dainavo vokiškas liaudies dainas. I.Simonaitytė buvo tuo nepatenkinta: „Tantė užpykdavo, kai uždainuodavo vokiškai“, – teigė M.Skrabienė. Ji prisiminė, kad mama, norėdama įtikti savo garsiai pusseserei, užtraukdavo gerai žinomą lietuvininkų dainą „Išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo“. „Mes kalbėjom vokiškai ir lietuviškai. Bet mūsų lietuviška kalba buvo prūsų kalba, pilna rusiškų, lietuviškų, vokiškų, prancūziškų žodžių, – teigė M.Skrabienė. – Tikri lietuviai mūsų mažai suprato.“ Vaikaičiams ji taip sakydavo: „Eikit iš skūnės (daržinės – aut. past.) atneškit (...), jeigu skūnėj nėr, atneškit iš staldo (tvarto –aut. past.), stald’ bus...“ Pasak Marikės, Simonaičių gentys buvo kilę iš Insteburgo (dabar Černiachovskas, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija). Iš ten jie pasitraukė norėdami apsisaugoti nuo didžiojo maro. Giminės istoriją rašytoja I.Simonaitytė aprašė romane „Aukštujų Šimonių likimas“. M.Skrabienė taip pat yra išbandžiusi plunksnos vingrumą. Ji sukūrė apsakymą apie Šūdnagių Marikę. Pirmasis variantas buvo parašytas normine kalba, bet vėliau kūrinys perrašytas tarmiškai. Taisyti buvo tekę net septynis kartus.

Vanagų „Pikčiurnienės“

Marikė taip apibūdino Dūdjonienę: „Ji buvo labai tvirta gaspadinė, turėjo šiokį tokį, nemažą ūkelį, su savimi visada nešiojosi raktus.“ Ne viskas, kas buvo parašyta I.Simonaitytės knygose, jai įtiko.

Pasak Marikės, kartą omama su nuoskauda prasitarusi: „Mane Pikčiurniene pavadino!“ Tačiau tantė Ėva tiesiai atrėžusi: „Beveik tokia ir buvai!“

Pasak M.Skrabienės, rašytoja I.Simonaitytė buvusi gana aštraus charakterio: „Tantė pati buvo Pikčiurnienė. Ėva, vaikeli, buvo jenau, jenau... Jau neklausk... Pati buvo Pikčiurnienė! Mūsų giminėj visi tokie buvo. Vienintelis Viliukas buvo švelnaus būdo...“

Dar Marikė prisimena, kad persišaldžius mama sakydavo: „Bėgam pas tantikę Kuršaitienę.“ Ji buvo žolininkė, gyveno visai prie pat Vanagų kaimo kapinių. I.Simonaitytė savo atsiminimų knygoje rašė, kad bijojusi mamuko Kuršaitienės: „Aš jos bijojau. Bijojau dėl to, kad ji nėmaž ir nėmaž nesikeikė; bijojau dėl to, kad ji buvo labai Dievo bijanti, bijojau dėl to, kad ji buvo ūkininkė: turėjo šešis ar septynis hektarus žemės; bijojau dėl to, kad ji visiškai prie kapų gyveno.“

Kuršaitienė visada turėjusi vaistinių žolių ir mokėjusi „sumesti vyšnias“. Taip vadino supjaustytas vaismedžio šakeles, kurias suberdavo į vandenį. Šios arba plaukdavo, arba skęsdavo.

Skrynios turtai

Dūdjonių namo koridoriuje – siauroje patalpoje, jungiančioje abu gyvenamosios galus, stovėjusi skrynia. Jos šone buvo nedidelis stalčiukas – „dėžikė“. Skrynioje buvo sudėti senoviški moteriški drabužiai: „kvalduoti kedeliai“ (klostyti sijonai), „kamzolikės“ (liemenės), jakai (švarkeliai), skepetos. Ten buvo laikomi ir gražieji tantės Ėvos ir Anės delmonai. Jie buvo pasiūti iš juodo aksomo ir vilnos, kryžiuku siuvinėti, su austomis juostikėmis. Vėliau, kai skrynia nukeliavo „ant krautės“ (ant aukšto), delmonai buvo perkelti į spintą.

Būtinas aprangos priedas anksčiau buvo „šnabždukas“ (nosinė). Išeigines nosines moterys dailiai apnerdavo – „heikeliuoda- vo“. Savo nosinių kampučiuose Marikė buvo išsisiuvinėjusi mergautinius inicialus – vardo ir pavardė pirmąsias raides „MM“. Siuvinėjo rausvais, raudonais arba mėlynais siūlais. Seniau moterys nosines laikė delmonuose. Neretai „šnabžduką“ įsikišdavo ir į jako kišenę arba užsikišdavo už marškinių rankogalio. Marikė mokėjusi verpti. „Verpiamą ratą“ mama su kraičiu buvo atsivežusi iš Vanagų. Dūdjonis jaunamartei nupirko audimo stakles. „Tas stakles ir aš dar prisimenu. Tėvams apsigyvenus Šūdnagiuose, aš po metų gimiau. Kai paaugau, matydavau, kaip mama audė staltieses, lovatieses, užuolaidas“, – pasakojo M.Skrabienė.

Drabužiai – atsiminimas

Bendraujant su M.Skrabiene, nustebino jos noras išsaugoti lietuvininkės drabužius kaip atsiminimą apie Mažąją Lietuvą ir moterų nešioseną. ►