GINTARO LAŠAI

◄ Ką padarysi, toks nuobodus čia gyvenimas: ligoninės palatose gyveno ligoniai, o Jurgis turėjo savo kambarėlį, kuriame išsivirdavo arbatos ir suvalgydavo atsineštus sumuštinius. Anksčiau dirbo kartu su tokiu Zigmu, bet to vyro nervai neišlaikė, todėl paliko ligoninę. Geriau tualetus valysiu, nei šioje skylėje tupėsiu, kartą prisipažino užsivertęs stikliuką. Jurgis mintyse jam pritarė, tačiau susiraukęs tylėjo, žiopsodamas į degtinės butelį. Žinoma, gydytojas tokiuose jų „posėdžiuose“ nedalyvaudavo, bet anksčiau buvo įspėjęs, girdi, vyrai nepadauginkite, čia ne kavinė. Jie ir patys suvokė situaciją, tačiau kai kiekvieną dieną tenka stebėti tuos „nabagus“, tai nepajusi, kaip tapsi toks pat.

Vis dėlto gydytojas nenoriai Jurgiui atskleidė anos merginos istoriją. Ji, labai supykusi, paprastu peiliu nužudė neblaivų brolį, alkoholiką, o paskui ėmė klykti, todėl kaimynai iškvietė policiją. Jie paliudijo pareigūnams, kad šiame bute dažnai būdavo girdėti barniai, ypač savaitgaliais, kai velionis grįždavo girtas. Na, o tas Hitleris anksčiau vogė pinigus, net apiplėšdavo žmones, todėl, kad išvengtų bausmės, vaidino beprotį. O kitas vyrukas, griežiantis dantimis, iš tiesų buvo trenktas, elgėsi kaip vilkolakis. Kai baigė porinti, įspėjo sutrikusį Jurgį, kad jis daugiau nebudėtų prie kabineto durų ir nesiklausytų kaip mažas vaikas. Sanitaras nieko nesakęs, nuleidęs galvą spruko pro duris. Paskui jis atsistojo prie lango ir stebėjo sėdinčius ir vaikščiojančius ligonius. Buvo vasaros pabaiga, todėl susimąstė, ką padovanos žmonai Onutei gimimo dienos proga. Gerai, kad būsiu gavęs atlyginimą, atsiduso, paskui ir pats išslinko į kiemelį kvėptelėti gaivaus oro.

Kitą dieną gydytojas pasigedo merginos, kuri nužudė savo brolį. Jurgis net sušilęs aplėkė visas palatas, o paskui suprato, kad nepatikrino tualeto. Ir ten išvydo tai, ko anksčiau neregėjo... Ant ventiliacijos angos metalinių grotelių buvo užrištas kojakelnių vienas galas, o kitas apvyniotas apie liauną merginos kaklą. Iš burnos kyšojo beveik mėlynas velionės liežuvis. Gerai, kad chalato kišenėje nešiojosi lenktinį peiliuką, kuriuo nupjovė kaproninę kojakelnę, o merginą, užsivertęs ant peties, nunešė į šaltą rūsį ir ten paguldė ant plataus stalo, apkalto cinkuota skarda. Po to nuskubėjo pas gydytoją, papasakojo apie įvykį ir tuojau paprašė raminamųjų vaistų. Gydytojas į jį įsmeigė skvarbų žvilgsnį. Tu man žiūrėk... Atsirado, matai, jautruolis... Juk žinai, kur dirbi, pridūrė padavęs kapsules ir stiklinę vandens. Daktare, man toks atvejis dar nepasitaikė, sutrikęs vapėjo sanitaras. Šioje ligoninėje visko pasitaiko, niūriai atsakė gydytojas, nenuleisdamas nuo jo akių.

Keista, kad Jurgio žmona neklausinėjo, koks jo darbas, ką ten veikia ir panašiai, o jis nenorėjo nieko aiškinti. Juk nesakysi prie stalo, kad vienas tipas, kurį pravardžiavo Vampyru, netikėtai puolė prie Hitlerio ir kaip šuo jį sukandžiojo. Todėl agresyviam ligoniui teko apvilkti tramdomuosius marškinius, po to gydytojas suleido vaistų. Nukentėjęs Hitleris labai susinervino, todėl kelias dienas kartojo, kad anas idiotas vos neperkando gerklės. Tuosyk gydytojas norėjo burbtelėti, kad čia ne penkių žvaigždučių viešbutis, todėl privalo būti atsargus su visais ligoninės pacientais.

Kartais Jurgis apsilankydavo ligoninės valgykloje, pakalbindavo moteris, o jos pavaišindavo jį gardesniu kąsneliu. Čia viskas atrodė suprantama ir įprasta, tačiau skandalus kartais sukeldavo beviltiška ligonė Alickaja, į kurios beprotiškas akis visi vengė spoksoti, net gydytojas. Tokias įspūdingas akis turėjo garsus Rusijos magas Rasputinas. Kaip sakoma, nuo tokio žvilgsnio plaukai ant galvos šiaušdavosi. Na, o virtuvės moterys Jurgiui papasakojo, kad šitą Alickają pažinojo visas miestas. Ji, slampinėdama gatvėmis, garsiai šūkaudavo, tyčiodavosi iš praeivių ir nuolat kalbėdavosi su savimi. Kartą ji apsilankė bibliotekoje. Periodikos salėje ėmė sklaidyti laikraštį, tačiau jis kažkodėl nepatiko, todėl šaukdama jį sudraskė. Bibliotekos direktorius nedelsdamas iškvietė policiją, toji klykiančią Alickają išsivedė iš bibliotekos ir pasodino į mašiną. Policijos skyriuje Alickajos ilgai nelaikė, nes vyrams nusibodo jos necenzūriniai žodeliai, todėl atgabeno į šią ligoninę. Jai kiekvieną dieną duodavo raminamųjų. Gydytojas kartą prisipažino: jeigu visi ligoniai būtų kaip Alickaja, tai ir jam „nuvažiuotų stogas“. Tačiau niekas nežinojo, kaip anksčiau gyveno Alickaja ir kas jos laukė ateityje, nes tokie niekada nepasveiksta. Jurgis geriau pasijusdavo, kai ligoninės valgykloje suvalgydavo kotletų su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Tuomet mintys tapdavo kitokios, ir viskas tarsi pasikeisdavo į gerąją pusę. Kartą jis atidžiau pasižiūrėjo į nedidelį natiurmortą, kabėjusį ant valgyklos sienos. Ryškūs gėlių lapai buvo panašūs į šimtakojo čiuptuvus, o gėlių žiedai atrodė raudoni kaip kraujas. Vėliau sužinojo, kad nedidelį paveikslą nutapė vienas iš ligoninės pacientų.

Staiga Jurgis išgirdo šūksnius „Hai Hitler“, todėl pagriebė savo lėkštę ir stiklinę, juos nunešė prie virtuvės langelio. Atsisėdęs už kampo stebėjo Hitlerį: kaip jis oriai sėdi prie stalo laukdamas pietų. O paskui neskubėdamas, tarsi grafas, lėtais judesiais suvalgė sriubą, kotletus ir išgėrė sultis. Ir visą tą laiką veidas atrodė labai rimtas, lyg būtų svarstęs pasaulines problemas, paskui atsistojo ir, surikęs „Zich chal“, žingsniavo iš valgyklos. Tikras artistas, tąsyk pagalvojo Jurgis.

Sugrįžęs į namus, dažniausiai tupinėdavo apie savo „Žiguliuką“, kurį pavyzdingai daugybę metų prižiūrėjo, todėl jam neiškildavo problemų, kai pavasarį automobilį ruošdavo techninei apžiūrai. Tačiau atėjo laikas, kai teko „Žiguliuką“ parduoti. Tuomet jo ir žmonos akyse pasirodė ašaros, tarsi jie būtų netekę kažko labai brangaus. Tą atmintiną vakarą jie sėdėjo svetainėje prie tuščio stalo. O už lango lijo įkyrus rudens lietus, kuris, atrodė, niekada nesibaigs.