9 minute read
Danguolė VILIDAITĖ. „Permainų muzika 2022“: odės, dedikacijos, muzikiniai proveržiai
from Durys 2022 10
Klaipėdos koncertų salėje rugsėjo 15 – spalio 6 dienomis nuaidėjo šiemečio šiuolaikinės akademinės muzikos festivalio „Permainų muzika“ akordai. Nuo 2005-ųjų kasmet rengiamas festivalis vis dar jaučia savo misiją lavinti Klaipėdos publikos skonį, šviesti ją pristatant žymiausius XX–XXI a. kompozitorius, mažesnius ar didesnius muzikinio pasaulio perversmus, svarbiausius dabarties atradimus, taip pat Klaipėdoje dar negirdėtus įdomesnius opusus. Sizifo darbas, sakyčiau, nors jo daigelius jau galima įžvelgti.
Advertisement
Danguolė VILIDAITĖ
Susiję su uostamiesčiu
„Permainų muzika“, nors pavadinimas ir suponuoja tam tikras inspiracijas, nėra itin revoliucingas projektas, „paribiais nevaikštoma“ ir retai čia išgirsi kažką labai šokiruojančio (nors būta visko). Dažniausiai festivalio koncertai suskamba kaip nedidelė muzikos istorijos pamokėlė, gebanti maloniai nustebinti šiuolaikinio meno stilių ir srovių įvairove, jų originaliomis interpretacijomis.
Svarbus šiemečio festivalio akcentas – dedikacija 770-osioms Klaipėdos įkūrimo metinėms – lėmė, manyčiau, ne vieną apsisprendimą sudarant programą, kviečiant dalyvauti su uostamiesčiu susijusius muzikus, atlikėjus ir kompozitorius. Tad buvo įdomu susipažinti su jaunųjų, mažai dar girdėtų autorių Mato Drukteinio ir Monikos Zenkevičiūtės (neseniai sužinojome, kad ši atlikėja įtraukta tarp pretendentų į „Music Moves Europe“ apdovanojimus) opusais, prisiminti kiek Klaipėdoje primirštą Zigmo Virkšo kūrybą. Svarbi vieta čia teko, savaime suprantama, Eduardui Balsiui ir Osvaldui Balakauskui.
Tikra odė Klaipėdos miestui suskambo Loretos Narvilaitės kompozicijoje „Miestas – meno kūrinys“ skaitovui (Kristupas Biržietis), vokaliniam kvartetui (Rosana Štemanetian ir Eglė Mockienė – sopranai, Lina Lukauskienė – altas, Valdas Kazlaus- kas – bosas) ir kameriniam orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, meno vadovas – Mindaugas Bačkus), papildytam pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais, dirigentas – Karolis Variakojis. Prasidėjusi lyrine gaida, klausimu, kas mums yra
„Miestas – meno kūrinys“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai M.Bačkus (violončelė), V.Sriubikis (fleita), L.Lankutytė-Levickė (fortepijonas), dirigentas K.Variakojis.
miestas, šio kūrinio muzikinė medžiaga po truputį dinamizuojama, atrandama tikroji jo energija ir gyvybė – temperamentingi mušamieji (Ingrida Spalinskaitė-Kurienė). Filosofuojančio skaitovo partija vis papildoma ansamblio replikomis, žaismingai atkartojančiomis pagrindines jo mintis. Kūrinys labai efektingas, gaila, kad trumputis, laisvai galėtų tapti didesnės kompozicijos dalimi. O į klausimą, kas mums yra miestas (sukonkretinsiu – Klaipėda), kaip jo dvilypis fenomenas veikia mūsų mąstymą ir jausmus ir kiek mes patys pajėgūs paveikti jo „formą“, teks atsakyti kiekvienam individualiai.
Muzika, pakeitusi laiką
Bene svarbiausia šiemet šalies muzikos pasaulyje minėtina data – 90-osios Broniaus Kutavičiaus gimimo metinės. Savo pagarbą didžiam, praėjusiais metais anapilin iškeliavusiam menininkui koncertais ir įvairiais renginiais atiduoda visa Lietuva. Ta pačia proga spalio pradžioje Klaipėdos muzikiniame teatre įvyko operos „Lokys“ premjera.
B.Kutavičius – tikras lietuvių muzikos revoliucionierius. Jis pirmasis pradėjo naudoti artimas minimalizmui išraiškos priemones, atsigręžė į archajiškas mūsų šaknis, praėjusio amžiaus pabaigoje jo kūryba daugumai tapo savotišku laisvės ir išsivadavimo simboliu. Apie kompozitoriaus svarbą mūsų kultūrai byloja ne tik gausūs muzikos įrašai, bet ir keturios knygos, išleistos muzikui dar gyvam esant – retas reiškinys mūsų padangėje. Taikliai jo reikšmę apibūdino vienos iš jų pavadinimo fragmentas – „Muzika, pakeitusi laiką...“ „Permainų muzikos“ organizatoriai šiam autoriui, tiesą pasakius, niekada negailėjo dėmesio, ne vieną kartą B.Kutavičius ir jo žmona Dalia lankėsi Klaipėdos koncertų salėje, bendravo su publika, buvo surengta autorinių koncertų. Čia atlikti beveik visi žymiausi šio kompozitorius opusai. Šiemet publikos vertinimui pateikti du kūriniai. Tai simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ chorui (valstybinis choras „Vilnius“, meno vadovas Artūras Dambrauskas) ir orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas Modestas Pitrėnas) ir „Praeities laikrodžiai II“ (Klaipėdos kamerinis orkestras, Lietuvos ansamblių tinklas, meno vadovas Vykintas Baltakas). „Epitafija praeinančiam laikui“ – tai odė Lietuvos praeičiai, svarbiausiems ir skausmingiausiems jos istorijos ir kultūros momentams – nuo Gedimino sapno, gana intensyviai išrečituojamo pačioje kompozicijos pradžioje, iki Vilniaus universiteto įsteigimo ir uždarymo 1832 m., carinei Rusijai nuslopinus sukilimą, bei Katedros, kaip svarbiausio tautos dvasinio atgimimo simbolio, atšventinimo. Paminėta trėmimo tema, yra ir poeto Sigito Gedos eilės, perteikiančios pokalbį su motina prie televizijos bokšto. Kiekvienai daliai, priklausomai nuo teksto, B.Kutavičius taikė skirtingas išraiškos priemones: ritmo, intonacijų, orkestruotės, kalbos. ►
Mato Baranausko / KKS archyvo nuotr.
„Perkusijos peizažai“: mušamųjų grupė „Giunter Percussion“. Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.
◄ Kartais muzikinė tekstūra, kad žodis ar tema suskambėtų aiškiai, labai supaprastinta, bet greitai vėl grįžta spalvingas ir įvairialypis, daugiasluoksnis orkestro skambėjimas. Kompozitorius gerai jautė ir valdė garsinę erdvę, išmanė muzikinės dramaturgijos principus, tad gal todėl kūrinys toks paveikus, paliečia gilesnes sielos kerteles. Bent jau taip buvo išklausius pastarąją interpretaciją.
481 žodis mylimajam
Didelį įspūdį padarė ir kitas tame pačiame koncerte, pavadintame „Praeinančio laiko muzika“, nuskambėjęs opusas. Tai danų kompozitoriaus Hanso Abrahamseno dainų ciklas „Let Me Tell You“ sopranui (Lauryna Bendžiūnaitė) ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Kūrinys parašytas Paulo Griffithso novelės pagrindu. Čia rašytojas, laisvai žaisdamas tekstu, panaudojo tik 481 Williamo Shakespeare’o Ofelijai „Hamlete“ duotą žodį.
Publika išgirdo nepriekaištingą L.Bendžiūnaitės vokalą – įtaigiai perteiktos įvairiausios atliekamo personažo emocinės būsenos, nuo nerimo, stingdančio širdį šaltumo iki sukrečiamo jausmų prasiveržimo. Pradžioje Ofelijos prisiminimai labiau panašūs į užšalusį sapną nei į realybę (spindintis styginių garsas aukštuose registruose), vokalinėje partijoje naudojamos melizmos iš vėlyvojo renesanso ar ankstyvojo baroko vokalinės muzikos. Vėliau, merginai pripažinus savo meilę, atsiranda daugiau gyvybės ir aistros, jos solo tampa sudėtingesnis ir spalvingesnis, įtampa auga iki dramatinės kulminacijos. Paskutinėje dainoje vėl grįžta apsnigtas, žvarbus pasaulis, pilnas sušalusių žiedų, ataidi Ofelijos žingsniai pusnimis (labai iliustratyvus momentas, išgaunamas popieriumi braukiant per būgną), vienatvė ir žiema. Kurgi Hamletas, ar susitiks ji savo mylimąjį?
Įdomūs faktai: H.Abrahamsenas niekada oficialiai nesimokė kompozicijos, muziką geriausiai suvokia vidine klausa, matydamas ją užrašytą natomis, minėtas kūrinys 2016-aisiais JAV „Grawemeyr Award“ buvo įvertintas šimto tūkstančių dolerių premija.
Lietuvių muzikos grandai
Sunku pervertinti ne tik B.Kutavičiaus, bet ir O.Balakausko įtaką lietuvių šiuolaikinei akademinei muzikai. Šių autorių kūryba ir idėjos daugiau ar mažiau paveikė beveik visas jaunesnes kompozitorių kartas, nors, kaip sakoma, vienas iš jų labiau atstovauja intuityvaus, kitas – racionalaus kūrėjo tipui. Iš vienos pusės – apeigos, muzikos autentiškumas, teatrališkumas ir magiškas jos poveikis, stiprus ryšys su praeitimi; iš kitos – skaičiai, serijos, sistemos, Magistro iš Hermanno Hesse’s romano žaidimas muzikos elementais, tarsi „stiklo karoliukais“. O.Balakausko kūryba išties labai išgryninta, veikiau išmąstyta nei išjausta, bet stiprių emocijų joje irgi netrūksta.
Šiemet nuskambėjo du pastarojo kompozitoriaus opusai. Tai „Das Bachjahr“ fleitai solo (Vytautas Sriubikis), klavesinui (Vaiva Eidukaitytė-Storastienė) ir styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras) bei simfoninė poema „Tetra“ (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Lyginant abi interpretacijas, „Tetra“, vadovaujant dirigentui Robertui Šervenikui, atrodė įtikinamesnė, labiau atitinkanti O.Balakausko stilių ir manierą, būdingą jo muzikai artikuliaciją ir energiją. Kūrinio pavadinimas vėlgi inspiruotas matematikos, tetra graikiškai – keturi. Nelygios trukmės, ritminės progresijos, atskirų orkestro grupių melodiniai impulsai ir dialogai šio kūrinio tekstūrą paverčia gana sudėtinga atlikimui medžiaga. Man šis opusas – tarsi tapybos darbas, ryškiais potėpiais nuspalvinta abstrakti drobė, ne pasakojanti siužetą, o paprasčiausiai savo gyvybine jėga tave veikianti.
Tarsi vienu kvėpavimu
Taip jau atsitiko, kad saksofono pavadinimas dažniausiai mums asocijuojasi su džiazo muzika, šio stiliaus žvaigždėmis, ir išgirsti šiuo instrumentu grojamą akademinės muzikos, o ypač šiuolaikinės programą nėra taip paprasta. Tuo kamerinio dueto AKMI DUO (Valentine Michaud – sopraninis ir altinis saksofonai, Akvilė Šileikaitė – fortepijonas) pasirodymas koncerte „Vienu kvėpavimu“ tapo dar labiau intriguojantis ir vertingesnis. Ansamblyje merginos muzikuoja nuo 2015 m., kartu jas suvedė bendros studijos Ciuricho aukštojoje menų mokykloje ir vienas lemtingas atsitiktinumas, kai A.Šileikaitei teko pakeisti konkurse atsisakiusią akompanuoti kitą atlikėją.
Duetas ne kartą įvertintas tarptautiniuose konkursuose, kviestas dalyvauti prestižiniuose renginiuose, jų pasirodymų geografija
gana plati ir įspūdinga. Ansamblio brandumą ir meistriškumą koncerte paliudijo ne tik pasirinkta gana sudėtinga (net trys kamerinės sonatos: Paulo Hindemitho, Edisono Denisovo ir Williamo Albrighto) ir įvairialypė programa, preciziškas „teksto perskaitymas“, bet ir tai, su kokia aistra merginos ją atliko. Stulbinantis dialogo ir ansambliškumo jausmas, tikrai tarsi vienu kvėpavimu.
Įsiminė šveicarų kompozitoriaus ir saksofonininko Kevino Juillerat „L’Étang du Patriarche“ (altiniam saksofonui ir fortepijonui) ir žymaus prancūzų klarnetininko ir kompozitoriaus Raphaëlio Sévère „La Septième Preuve“ (sopraniniam saksofonui ir fortepijonui) opusai, sukurti AKMI DUO užsakymu – tai pirmieji kūriniai, skirti būtent šiam duetui ir turbūt geriausiai atliepiantys jo specifiką. Kompozicijos sumanytos kaip ciklo, parašyto Michailo Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“ motyvais, dalys. Muzika labai vaizdinga, ypač pirmoji pjesė: niūrūs tonai, paslaptinga ir šiurpi atmosfera, su netikėtais sforzando, keistais šnabždesiais ir šnarėjimais – tarsi praskrendantis Volandas, taip mintyse ir sakai sau: „Niekada nekalbėkite su nepažįstamaisiais.“
Saksofonas gana judrus instrumentas, jam „iš prigimties“ prieinama įvairiausio pobūdžio muzika, bet šiuolaikinėje muzikoje, jos interpretacijoje, reikalavimai šiam instrumentui yra itin dideli tiek garso spalvų, tiek naujų štrichų, tiek virtuoziškumo požiūriu. V.Michaud meistriškumas šiuo klausimu jokių abejonių nekėlė. Bravo.
Išlaisvinti spalvas
Pianisto Jurgio Karnavičiaus koncerte „Vakaras su Philipu Glassu“ publika išgirdo minėto kompozitoriaus etiudų ciklo, parašyto XX a. paskutiniame dešimtmetyje, pirmąjį rinkinio tomą (1–10 etiudai). Etiudas, tradiciniu šio žanro supratimu, tai pratimas, skirtas atlikėjo technikai lavinti, padedantis išspręsti tam tikrą jos problemą. ►
„Praeinančio laiko muzika“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas R.Šervenikas, solistė L.Bendžiūnaitė, valstybinis choras „Vilnius“. Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.
◄ Žymaus minimalisto kūriniuose šis siekis irgi išlieka, nors pats virtuoziškų pjesių tekstas atrodo gana paprastai: nesudėtingas faktūros piešinys, sukuriantis, kaip įprasta šiam stiliui, statiškumo arba begalybės įspūdį, dažnas elementarių ritmo ar melodinių dalelių pakartojimas. Kūriniai nepasižymi tradiciniu virtuoziškumo ar grožio supratimu, bet klaidinga manyti, kad juos gali pagroti bet kas, kuris bent kiek pažįsta muzikinį raštą.
Ankstesniuose savo pasirodymuose Klaipėdoje J.Karnavičius yra sakęs, kad nesieks publikos priblokšti savo grojimo technika, jam svarbiau padėti klausytojams išgirsti ir pajausti pačią muziką, būti jos tarpininku. Koncerte buvo visko, daug dėmesio atlikėjas skyrė preciziškam „teksto perskaitymui“, detalėms, nuosekliam ir logiškam jo perteikimui, naujų instrumento garso atspalvių atradimui, bet efektingo virtuoziškumo irgi netrū-
„Ritmo žaidimai V“: Donatas Stakėnas, Rugilė Latvėnaitė (aktoriai), Jotvilas Švirinas (mušamieji). Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr. ko. Vaikiškai naivios temos, dramatiškas pasakojimas, aistringi polėkiai ir subtili melancholija – tai tik maža pasakojimo dalis, kiekvienas etiudas buvo tarsi atskira istorija, išgyventa kažkur ten giliai, širdyje. Muzika išties buvo daug vaizdingesnė ir ekspresyvesnė, nei galima buvo tikėtis klausantis minimalizmo.
Finalinis akordas
Gaila, bet šiemet negalėjau dalyvauti dviejuose „Permainų muzikos“ renginiuo- se – koncerte „Perkusijos peizažai“ su „Giunter Percussion“ ir violončelės virtuozu Glebu Pyšniaku ir vieno žymiausių dabarties chorinės muzikos meistrų, amerikiečio Erico Whitacre’o kūrinį „Šventas šydas“ pristačiusio „Baltic Solo Choir“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Kaveckas) pasirodyme. Net neabejoju, kad abu jie, taip pat vaikams skirti „Ritmo žaidimai V“ atrado savo publiką, savo gerbėjus, bent jau taip galima spręsti iš palankių koncertą girdėjusiųjų atsiliepimų.
Ypač norėčiau pasidžiaugti finaliniu festivalio akordu „Kutavičius ir mokiniai“. Koncerto dalyviai – dirigentas V.Baltakas ir šio muziko suburto Lietuvos ansamblių tinklo muzikantai (kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru). Vakare, be jau anksčiau minėto B.Kutavičiaus opuso „Praeities laikrodžiai II“ dideliam kameriniam ansambliui, nuskambėjo įvairiomis faktūromis spindinti, sonoristiniais skambėjimais mirganti Justės Janulytės „Circle for a Square“ keturiems styginių kvartetams, ironiška Šarūno Nako „Aporija“ kameriniam ansambliui, iki skausmo jausminga Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ dviem styginių kvartetams ir trimitui (Laurynas Lapė), paties V.Baltako kūrinį „Cladi III“. Geriau šių kūrinių akustinį grožį išgirsti, net fiziškai pajausti padėjo atlikėjų išdėstymas mažesnėmis grupėmis skirtingose salės vietose. Visoms kompozicijoms, skambėjusioms šiame koncerte, buvo rasta tik joms tinkanti, individuali garsinė išraiška. Buvo matyti, kad dirigentas itin gerai jaučia šiuolaikinę muziką, yra „empatiškas“ kiekvieno autoriaus stiliui, žino ką su ja reikia daryti ir kaip pasiekti geriausią rezultatą. Tobula interpretacija, tikra atgaiva geros šiuolaikinės muzikos ištroškusiems melomanams.
„Kutavičius ir mokiniai“: Klaipėdos kamerinis orkestras, Lietuvos ansamblių tinklas, solistas L.Lapė (trimitas), dirigentas V.Baltakas. Nerijaus Jankausko / KKS archyvo nuotr.
