Kristina SADAUSKIENĖ. U.Chovaniec: kalbėti svarbu, bet atvirai kalbėti sunku

U.Chovaniec: kalbėti svarbu, bet atvirai kalbėti sunku

Klaipėdoje jau antrą kartą vykusios Žydų kultūros dienos priminė, kaip kartais mažai žinoma apie daugybę metų šiame mieste gyvenusius, kūrusius, verslus puoselėjusius žydus. Kaip mažai žinoma apie jų paliktus pėdsakus miesto istorijoje. Ir kaip mažai žinoma apie šiandien Klaipėdoje gyvenančius žydus. Festivalis per beveik pusantro mėnesio išsitęsusią programą sudarė puikią galimybę įvairiausiomis formomis priartėti prie žydų kultūros ir istorijos – nuo šiuolaikinio kino seansų iki koncertų, nuo ekskursijų po miestą iki komiksų dirbtuvių, nuo pažinties su Klaipėdoje veikusia ryškia literatūrine draugija iki susitikimų su šiuolaikiniais žydų literatais ir literatūros tyrėjais. Vienas iš jų suvedė su žydų literatūrą ir kultūrą tyrinėjančia mokslininke Urszula Chovaniec. Intensyvų akademinės karjeros pulsą palaikanti mokslininkė šiuo metu gyvena Švedijoje, Stokholme, kaip pati sakė, daugiausia save identifikuoja kaip pedagogę, kuriai įdomiausios lytiškumo, moterų teisių studijos. U.Chovaniec dirba Stokholme esančiame Žydų studijų institute, taip pat dėsto Krokuvoje, Londone, Helsinkyje. Klaipėdoje mokslininkė skaitė paskaitą „Atraskime žydų rašytojas moteris iš naujo“. Po paskaitos U.Chovaniec pasidalijo mintimis apie istorijos naštą, ateities viltis, rytinės ir centrinės Europos svarbą pasaulio žydų bendruomenei.

Kristina SADAUSKIENĖ

Atminties saugotoja

– Urszula, papasakokite, kuo jūs gyvenate?

– Didelė dalis mano mokslinės veiklos susijusi su Holokausto atmintimi, su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą ir tapusiais svarbia įvairių feministinių, LGBTQ judėjimų dalimi. Šiuo atžvilgiu man pandemija buvo savotiška dovana – ji įpratino žmones prie bendravimo virtualioje erdvėje. Kad pakalbinčiau savo tyrimų subjektus, turėčiau keliauti po visą pasaulį – nuo Naujosios Zelandijos iki JAV, jie išsibarstę visur. Pirmus ZOOM skambučius inicijavau dar 2012 m., tuomet niekas apie tai nebuvo girdėję, buvau tikra pionierė. Naudodamasi šia komunikacijos platforma, galėjau megzti artimą, intymų ryšį su pašnekovais, pati fiziškai būdama kitoje pasaulio pusėje. Ne visiems tai buvo patogu, bet pandemija visus privertė išmokti naudotis šia programa. Nuolat mezgu labai daug virtualių pokalbių su poetais, kritikais, akademikais, aktyvistais iš viso pasaulio.

– Mezgate didelį tarptautinių santykių

tinklą? ►

Žydų literatūros ir kultūros tyrinėtojai U.Chovaniec labai svarbi istorija, o įvairovė ir atvirumas, jos teigimu, yra mūsų ateities viltis. Asmeninio archyvo nuotr.

Žydų kultūros dienų metu Klaipėdoje mokslininkė iš Švedijos U.Chovaniec skaitė paskaitą „Atraskime žydų rašytojas moteris iš naujo“.

◄ – Taip. Manau, kad svarbu suprasti istoriją, bet tai padaryti sunku, jei koncentruojiesi tik į vieną regioną. Būtina atsitraukti ir viską pamatyti iš globalios perspektyvos, tokiu būdu platesnio vaizdo neužstoja detalės. Ir tai ypač svarbu, kai kalbama apie tokią sudėtingą ir komplikuotą žydų istoriją. Perspektyvos, kurias surenku iš viso pasaulio, labai įdomios, ir svarbiausia – visos jos galiausiai susiveda į nedidelius kaimelius rytinėje Europoje. Nesutikau žydo, kuris neturėtų giminaičių čia. Net šiuolaikiniai trisdešimtmečiai izraeliečiai atkapstys giminių iš čia. Šiame Europos areale klestėjo didelės, gyvybingos ir svarbios žydų bendruomenės. Jų palikimas didžiulis, bet didelė jo dalis šiandien susijusi su siaubinga trauma, jos sukeltomis įvairiomis problemomis, baimėmis. Šiame regione taip pat buvo nemažai antisemitizmo.

Yra hebrajiškas posakis, kuriuo skelbiama, kad svarbiausia nebijoti – tai svarbus taškas pradedant bet kokius tyrinėjimus. Sunku žinoti tiesą, net netikiu, kad gali būti viena, objektyvi tiesa, bet mums būtina kalbėtis. Svarbu kalbėti apie prarastas žydų bendruomenes, juk Klaipėdoje taip pat gyveno ir gyvena žydai. Pati esu kilusi iš mažo miestelio Lenkijoje. Pastebėjau, kad Klaipėda yra geras mano gimtinės atspindys – nemažai žmonių net nežino, kur mieste yra žydų kapinės, miesto muziejuose sunku rasti žydų bendruomenės atstovų nuotraukų.

Prarastų bendruomenių atmintis turi būti išsaugota, jaučiu, kad mano pareiga prie to prisidėti.

Moterų balsas

– Susitikime su klaipėdiečiais pasakojote apie moterų kuriamos literatūros raidą ir slenksčius, kuriuos reikėjo peržengti. Vienas jų susijęs su religija – kalbėjote apie moters balsą. Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti, kas tai yra?

– Hebrajiškas frazeologizmas, Kol-Isha taip ir išverčiamas – moters balsas. Tai religinis išsireiškimas, juo norima pasakyti, kad moterys neturėtų trukdyti apeigų sinagogoje, dėl to jos turi būti atskirai, balkone. Ortodoksų sinagogose jos dar ir neturi būti matomos. Ir aišku, jos negali kalbėti, joms negalima trukdyti vyrų maldos. Judaizme yra tokia samprata, kad malda palaiko pasaulį, ir čia kalbama apie vyrų maldą. Kabaloje tai vadinama pasaulio gelbėjimu, tai gražus įvaizdis, įsivaizduoji, jei nesimelsime – pasaulis tiesiog išnyks.

Taigi vyrai meldžiasi už visą bendruomenę, o moterys negali jiems trukdyti. Šiaip pati sinagoga nėra kažkokia mistinė erdvė, joje nėra tylu – žmonės ne tik meldžiasi, bet ir plepa, tvarko verslo reikalus. Moterys taip pat meldžiasi, bet jų malda neturi pasaulį palaikančios svarbos. Nuo viduramžių egzistuoja speciali figūra – zogerkė – moterų maldos lyderė. Moterys buvo neraštinga visuomenės dalis, jos nėjo į mokyklą, nemokėjo skaityti, tad zogerkė, dažnai tai būdavo rabino žmona, vesdavo maldą. Kad ir kaip būtų, net jei moterys turėjo savas religines patirtis, viešoje erdvėje jų balsas buvo nuslopintas. Tai atrodo keista – juk populiarioje kultūroje ar literatūroje gajus žydės mamos ar vedybų planuotojos įvaizdis – ji iškalbinga, išraiškinga. Bet iš religinio žiūros taško – jos tylios sielos.

Feministinis judėjimas žydžių rašytojų gretose susitelkė būtent į Kol-Isha, į moterų balso susigrąžinimą.

– Kuo žydžių moterų emancipacijos pastangos skiriasi nuo bendros moterų situacijos pasaulyje? Dar XVIII a. Anglijos įstatymuose moteris buvo tiesiog vyro tęsinys. Kuo specifinė buvo žydžių kūrėjų situacija?

– Taip, iš dalies tai universalu. Moterys visame pasaulyje buvo marginalizuojamos, jų balsas tildytas. Tad savo balso susigrąžinimas buvo svarbus visoje tarptautinėje erdvėje. Kalbant apie žydų kultūrą – tai buvo viena didžiausių mažumų daugelyje rytinės Europos šalių. Žydiškasis moterų balso susigrąžinimo kelias yra labai komplikuotas – jis buvo sutrikdytas Holokausto. Kalbant labai primityviai, nuo XIX a. pab. iki 1939 m. procesas panašus tiek lietuvėms, tiek lenkėms, britėms. Pavyzdžiui, žydų poetė feministė Anna Margolin (1887–1952) ekvivalentiška Virginiai Woolf (1882–1941) – ta pati ugnis, moters objektyvizacijos ir jos galimybių ribotumo supratimas. Bet tada prasideda Holokaustas, ir viskas labai pasikeičia. Religija mums yra

Arvido Jasmanio nuotr.

sudėtinė nostalgijos praeičiai dalis – daug radikalių žydžių rašytojų tuo metu grįžo prie religijos. Jos suprato, kad religija yra svarbūs visuomenės klijai ir kad iš dalies dėl religijos prasidėjo siaubingas žydų tautos genocidas. Didžiulis antisemitizmas, pogromai – dėl to atsirado didžiulis pyktis, ir net jei žmogus nebuvo religingas, palaikė religiją. Tai komplikuotas psichologinis potrauminis efektas. Šiuo atveju žydžių Kol-Isha išskirtinis, istorija žydėms nedavė šanso, paprastos emancipacijos, moterų padėties raidos. Be abejo, galima ginčytis, kad karas sužalojo ir kitas šalis, pavyzdžiui, juk buvo sovietinė okupacija. Skirtumas, kad kitur taip drastiškai nebuvo sumažėjusios bendruomenės. Galiausiai žydės neturėjo galimybės rūpintis tik savo, moterų, balsu,

jos turėjo tapti istorijos balsu, atminties balsu. Buvo neįtikėtinai stiprus imperatyvas prisiminti, liudyti ir jis tapo didele našta moterims rašytojoms po Antrojo pasaulinio karo. Kiekviena turėjo būti liudytoja, tai pakeitė Kol-Isha, šiuolaikinė žydų literatūra iš esmės skaitoma ir interpretuojama kaip būdas atminti Holokaustą.

Esu praeities skaitytoja ir jaučiu, kad turiu svarbų vaidmenį – turiu pildyti po karo atsiradusias tylos ertmes, kalbėti apie žydų literatūrą.

Naratyvo pamatas

– Kalbėjote apie istoriją, iš tiesų ne visai tolimą. Kaip apibūdintumėte, kokia situacija dabar?

– Šiaip yra pora potencialių scenarijų, kai kalbame apie šiuolaikinių žydų rašytojų tapatybę. Ir šiomis dienomis Klaipėdoje kalbėjomės apie šiuolaikinę Izraelio literatūrą. Yra rašytojų, vyrų ir moterų, sakančių, kad Izraelis turi judėti pirmyn, kad šiuolaikiniai tekstai turi byloti apie šiuolaikinį gyvenimą ir juose nebėra vietos Holokausto patirtims. Bet tai nėra tiesa. Neįsivaizduoju šiuolaikinio rašytojo, kuris kažkaip neprisiliestų prie Holokausto istorijos. Izraelis sukurtas po Holokausto ir jame labai daug migrantų, išgyvenusiųjų. Šalyje Antrojo pasaulinio karo trauma tikrai likusi, ją jaučia ne tik antra, bet ir trečia, ketvirta kartos. Yra stiprus noras nusiimti Holokausto akinius, priimti praeitį kaip labai svarbią, bet nelemiančią mūsų šiuolaikinio gyvenimo – taip dažniausiai kalba žmonės Izraelyje. O žydai už Izraelio ribų turi kiek kitokį santykį su Holokausto atmintimi. Pavyzdžiui, jie nuolat turi pasiaiškinti, kodėl yra ten, kur yra, – Holokaustas jų nepalieka, jie yra mirusiųjų ir išgyvenusiųjų vaikai. Šeimos lygmeniu jie įpratę, kad tai labai svarbu.

Dar yra rašytojai, kurie savo tekstuose tarsi nekalba apie Holokaustą, bet iš tiesų kalba. Viena geriausių šiuolaikinių žydų rašytojų JAV Vivian Gornick savo 1984 m. knygoje „Fierce Attachments“ („Nuožmūs ryšiai“) pasakoja apie motinos ir dukros ryšius. Jie komplikuoti, neurotiški. V.Gornick pasakoja apie pastatą, pilną vienišų žydžių, dauguma jų kalba jidiš, tik kai kurios susikalba anglų kalba. Jei skaitytojai nieko nesupranta, jie nemato, kad tas pastatas pilnas Holokaustą išgyvenusių siaubingai traumuotų žmonių. Tos baisios motinos yra vienintelės išgyvenusiosios iš savo gausių šeimų. Kas vakarą eidamos miegoti, jos galvoja apie savo brolius, seses, dėdes, tetas, tėvus, senelius – visus žuvusius per Holokaustą. Taigi Holokaustas yra subtilus šiuolaikinės žydų literatūros naratyvo pamatas.

– Iš to, kaip jūs kalbate, atminties puoselėjimas atrodo sunki našta. Ar, jūsų nuomone, tai netampa pančiais?

– Peršasi klausimas – gal geriau nežinoti? Bet bėda, kad nežinodami taip pat perduodame traumą. Ir minėtoje V.Gornick knygoje vaizduojama motina, kuri beprotiškai myli dukrą, nori jai geriausio, kepa skanius kukulius – tai didžiulė meilė. Bet ją gniuždo baimė išeiti iš namų, vyrų baimė – visa tai trauma iš vaikystės. Nežinodamas apie tą traumą, nesuprasi, ją perduosi toliau. ►

◄ Tik kalbėdami apie traumą, galime ją sustabdyti. Tikiu, kad galbūt mes esame ta karta, kuri išmoks mylėti taip, kad ta meilė, veikiama siaubingos baimės, netaptų slegiančia ir dusinančia. Daug vyrų ir moterų, ypač antra karta išgyvenusiųjų, negirdėjo savo tėvų kalbant apie patirtą traumą. Tėvams tai buvo vienas iš būdų apsaugoti nuo patirto siaubo save ir savo vaikus.

Pati turėjau tiek daug pokalbių su artimaisiais ir draugais, kad kartais jie nukrypdavo į absurdo teatro teritoriją, nors kalbėjomės apie radikalius šeimos išgyvenimus. Kalbėjomės, kaip vieni ar kiti išgyveno, kur slėpėsi, kur buvo – apie baisius dalykus, juokavome. Bet viduje – siaubingas klausimas, iš kur mes ateiname ir kaip taip nutiko, kad esame normalūs. Kalbėti svarbu, bet atvirai kalbėti sunku.

Mano tyrimų centre šiuo metu – Irena Klepfisz, dvikalbė poetė, gimusi Varšuvos gete 1941 m., ji karą išgyveno lenkų šeimoje. Jos mama Roza ją susirado pokariu ir išsivežė į JAV. Roza – labai traumuota, labai reikli, homofobiška, tipiška žydė mama. O Irena – lesbietė. Viena kitai jos yra vienintelė šeima, bet atviras pokalbis tarp jų neįmanomas. Jei kalbėsi tiesą – pasirinksi vienatvę, jei tylėsi – pasirinksi kančią. Yra vadinamoji literatūra apie mamas, ir ji dažniausiai – apie mirusias mamas, mano jau minėta V.Gornick yra toks pavyzdys.

Žmonės dažnai neatpažįsta savęs knygose, bet I.Klepfisz apie mamą pradėjo kalbėti tik kai ji mirė, Irenai tuo metu jau buvo apie 80 metų. Jos tiesa paprasta – ji vieniša, nelaiminga, turėjo palikti tarpukario Lenkiją, išmokti svetimą kalbą ir būti svetima svetimame pasaulyje. Jos mama Roza – geto kovotojo našlė. Yra vienas labai gražus Irenos eilėraštis, ji sako, kad mama jo neskaitė. Tai „Našlė ir dukra“ („The Widow and Daughter“) – jame jauna, graži, gyvybinga moteris sutinka gyvenimo meilę, jie keliauja slidinėti, kuria šeimą, bet jis žūsta Varšuvos geto sukilime. Dabar našlė ir jos dukra sėdi virtuvėje Brukline. Jos dvi ir tarp jų visada įsiterpęs miręs tėvas. Tai nepaprastai galingas mirusiojo vaizdas, bet taip ir yra – mirusieji visada šalia.

Manau, įmanoma užsibrėžti, kad gana, kad judame tolyn, bet tai – ateities kartoms. Mes vis dar kenčiame. Turiu pridurti, kad kaip žydų literatūros tyrėja galiu būti šališka. Aš skaitau kitaip, man labai svarbi istorija. Jau minėjau, kad nuolat bendrauju su labai daug žmonių ir, pavyzdžiui, kalbėsiu su Izraelio rašytojais apie transgeneracinę traumą kokiame nors tekste, bet jie to visai nematys ir visai nesidomės savo žydiškumu. Juk tu irgi turbūt esi labiau lietuvė, kai išvažiuoji iš Lietuvos? Aš labiau žydė, kai išeinu iš žydiško konteksto – kai kitiems turiu paaiškinti, ką reiškia mano papuošalai ar pan. Taigi esu praeities skaitytoja ir jaučiu, kad turiu svarbų vaidmenį – turiu pildyti po karo atsiradusias tylos ertmes, kalbėti apie žydų literatūrą.

Žydiškumo tema

– Paskaitoje pristatėte ne vieną rašytoją, kai kurios iš jų litvakės. Gal galite paminėti kelis vardus, su kuriais rekomenduojate susipažinti žydų autoriais besidomintiems skaitytojams?

– XX a. literatūroje labai įdomus, jame daug beveik ironiško žongliravimo su praeitimi. Pavyzdžiui, labai žymus JAV žydų rašytojas Philipas Rothas (1933–2018). Savo tekstuose jis daug koncentravosi į žydiškumo temą, į žydų patirtą traumą. Jo rinktinė „Goodbye, Columbus“ (1959 m.) yra labai svarbi. Tačiau jis pernelyg globėjiškas, seksistas. P.Rothas svarbus tuo, kad apie žydiškumą pradėjo kalbėti ypatingu, šmaikščiu būdu, kurį perėmė aktorius ir režisierius Woody’s Allenas. Panašų šmaikštumą matome ir kultiniame seriale „Seksas ir miestas“, kuris, beje, buvo labai žydiškas ir skirtas žydiškai auditorijai, arba kitame tokiame pat populiariame seriale „Draugai“.

Rekomenduoju paskaityti Grace Paley (1922–2007) – jos trumpos istorijos turėtų būti verčiamos į visas pasaulio kalbas. Jau minėta I.Klepfisz – jos „Dreams of an Insomniac“ turėtų būti privalomas skaitinys visiems Europos intelektualams. Aišku, V.Gornick – tiek „Fierce Attachmens“, tiek kitos jos knygos – jose susipina JAV ir Europos istorija.

Noriu paminėti Izraelyje labai populiarų serialą „Shtisel“ – jame pasakojama apie Jeruzalėje gyvenančią žydų ortodoksų šeimą. Jie rengiasi kitaip, nėra panašūs į šiuolaikinius Izraelio hipsterius, bet šie personažai patrauklūs ir romantiški – tai būdas juos priimti ir suprasti. Gyvenant Niujorke gali atrodyti, kad tos ortodoksų bendruomenės yra kitame pasaulyje, kai iš tiesų jos gali egzistuoti visai šalia, kitame rajone. Deborah Feldman knygoje „Neortodoksiška. Kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ („Unorthodox: The Scandalous Rejection of My Hasidic Roots“) pasakoja apie merginą, gimusią Niujorko chasidų bendruomenėje ir kovojančią už savo laisvę, ištrūkstančią į Berlyną. Tai ne tik ortodoksų bendruomenės kritika, bet ir paaiškinimas, kodėl tos bendruomenės iš rytų Europos yra ten, Niujorke. Tokiais atvejais istorija pasibeldžia į užpakalines duris. Supranti, kad žmonės yra istorijos aukos.

– Užsiminėte, kad nemažai kūrėjų, taip pat moterų, kilę iš rytų Europos, taigi ir iš Lietuvos. Kiek ši geografinė nuoroda yra svarbi tapatybės dalis? Kuo ji svarbi?

– Aškenaziai – žydai, kalbantys jidiš kalba, skiriasi nuo sefardų – žydų iš Ispanijos ar Portugalijos. Aškenaziai buvo susibūrę į didžiausias bendruomenes, ir tai didžiausios bendruomenės, nukentėjusios Holokausto metu. Jidiš pasmerkta išnykimui. Išmokti jidiš yra drąsos gestas – ką tu su ja darysi? Kur kalbėsi ta kalba? Ir manęs to klausia. Atsakau, kad ne, nekalbu jidiš – aš skaitau šia kalba. Kad kalbėtum jidiš, turi dalyvauti ortodoksų bendruomenės veikloje, lankytis Niujorko jidiš vasaros mokykloje – tai dirbtinė aplinka. Jidiš yra praeities kalba, tyrimų kalba, gal ji kada nors grįš, bet nėra racionalaus paaiškinimo, kaip tai galėtų nutikti. Nebent Izraelis pareikštų, kad dabar bus dvi oficialios kalbos – jidiš ir hebrajų.

Yra grėsmė, kad aškenazių paveldas bus prarastas. Kai skaitau šių žydų literatūros kūrinius, matau, kiek daug juose išgyvenimo strategijų, kiek bandymo suprasti skirtingas kultūras ir jose prisitaikyti. Rašiusieji jidiš yra fantastiški tolerancijos mokytojai.

Reikia nepamiršti, kad žydų rašytojai rašo ir nacionalinėmis kalbomis, pavyzdžiui, nuostabi rašytoja Bożena Keff (gim. 1948 m.) rašo apie savo santykius su motina. Būdama vaikas ji išgyveno Holokaustą. Ji rašo lenkiškai, ji nereliginga, nemoka maldų, bet kartais savo patirtimi ir kančia žydiškesnė už daugelį užsienyje gyvenančių žydų. Nesvarbu, kad ji neina į sinagogą ir nešvenčia žydų švenčių. Taigi geras klausimas, kas yra tikras žydų rašytojas. Gal svarbiau ne tai, ar rašytojas žydas, bet ar jo tekstuose pastebimos žydiškos temos.

Įvairovė praturtina

– Nemažai kalbėjomės apie tapatybę. Yra asmens tapatybė, bet kalbame ir apie

tautos tapatybę. Jūsų žodžiais, kokie būtų sudėtiniai jos elementai?

– Nacionalinė tapatybė yra pasakojimas, jame šiek tiek tiesos, bet iš esmės tai dirbtinis konstruktas. Jo tikslas mus sutalpinti viename pasakojime, paaiškinti mūsų buvimą tam tikroje geografinėje erdvėje, kalbos rėmuose, nutiesti ryšius tarp tam tikros individų grupės narių. Nacionalinės tapatybės idėja gimė romantizmo laikotarpiu, kai atsirado nemažai pokyčių – daug socialinių, į žmonių teises nukreiptų judėjimų, atsirado nacionalinės kalbos svarbos suvokimas. Tai gražus laikotarpis, atkreipęs dėmesį į tautinę įvairovę, į kalbas. Ir ne tik didelių valstybių, bet ir mažumų, kurios buvo tose valstybėse. Atsirado supratimas, kad ir mažų tautų kalbos yra svarbios ir įdomios, kad jų kultūra, legendos taip pat reikšmingos. Žiūrint per šią romantizmo prizmę, nacionalinė tapatybė reiškia įvairovę. O jei žiūrėsime į nacionalinę tapatybę kaip į labai homogenišką darinį, kur svarbi ir vyrauja tik viena tauta, – tai jau neįdomu ir net pavojinga. Įvairovė mus praturtina, kitų kultūrų pažinimas mus praturtina.

Tiesa negali būti skelbiama vienu balsu. Tiesa ateina iš skirtybių, iš dichotomijų.

– Kartais atmintis apibūdinama kaip pagrindinis tapatybės komponentas. Ar sutinkate su tokiu teiginiu? Žinome, kad asmens atmintis nuolat kintanti, smegenys kažką prideda ar atima – ar tautos atmintis patikima?

– Kaip kuriama nacionalinė tapatybė, taip kuriama ir atmintis apie tam tikrą tautą, jos praeitį. Tai susiję su legendomis ir pasakojimais, kuriuos pasakojame apie save, tai susiję su istorijos išradimu. Net jei galvojame, kad istorija yra faktų visuma, ji nėra visai objektyvi. Istorija taip pat yra pasakojimų visuma. Pasakojimų, kurie turi savo akcentus, perspektyvas. Nacionalinė tam tikros tautos atmintis priklauso nuo vyraujančių nacionalinių perspektyvų. Tu klausi, ar atmintis gali būti patikima – kartais kažko neprisimename ar pamename tai, kas neįvyko. Panašiai ir su kultūrine, nacionaline atmintimi – tai tam tikri faktai, kurie priimami kaip svarbūs tos tautos raidai, taigi jau galime kalbėti apie faktų atranką ir kai kurių iš jų stūmimą į priešakines pozicijas. Tai susiję su galia, su vyraujančia ideologija. Mūsų regionas turi didžiulę kintančių diskursų patirtį, jau minėjau, esu iš Lenkijos, bet tai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie kitas šalis rytų Europos areale. XX a. istorija pas mus beveik karikatūra to, kaip istorija gali būti fabrikuojama, rašoma ir daug kartų perrašoma priklausomai nuo tuo metu skatinamos ideologijos.

– Kultūra ir menas mus skatina augti, taip pat tai erdvė, talpinanti tautos atmintį. Kiekviena tauta turi savą kanoną ir jis daug nekvestionuojamas. Jūsų kaip kultūros ir literatūros tyrėjos nuomone, kiek patikimas kanonas, ką jis sako apie mus?

– Žydų kultūra istoriškai visada buvo laikoma kitų kultūra, opozicine vyraujančiai kultūrai, ypač krikščioniškame kontekste, bet ne tik jame. Taigi, žiūrint į žydų kultūrą tam tikros tautos kontekste, tai labai įdomus būdas pamatuoti, kaip nacionalinė tos tautos tapatybė buvo ir yra atvira kitoms kultūroms. Tavo pastaba, kad kultūra yra atminties talpykla, yra teisinga – tai labai gerai matome žiūrėdami į žydų kultūrą. Rašytojos Kadia Molodowsky (1894–1975), Rokhl Korn (1898–1982), Rokhl Brokhes (1880–1942) ir kitos – iš dabartinių Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos ar Rusijos teritorijų, jų visų kūryba nuostabi, turtinanti mus. Bet ilgai jos nebuvo žinomos plačiau, skaitytos tik jidiš kalba, jų kūryba nebuvo verčiama. Kaip minėjau, jei vyraujanti nacionalinė tapatybė nepripažįsta šalia gyvenančių mažumų, jos diskriminuojamos, jų palikimas laikui einant pamirštamas. Stebuklas, kad šių rašytojų kūryba išliko. Kartu suvokiame, kad daugelio autorių kūryba neišliko dėl sisteminės diskriminacijos. Taip, kultūra yra atminties saugykla ir nepaprastai svarbi kultūros savybė yra gebėjimas prisiminti anksčiau atstumtus dalykus. Tai visame pasaulyje labai ryškiai matome iš moterų menininkių atvejų. Tradiciškai kultūra yra patriarchalinė – jai svarbiau vyrai kūrėjai ir jų temos – galia, pinigai, dominavimas. Moterų menininkių balso susigrąžinimas – išskirtinumo, įvairovės susigrąžinimas. Žydžių rašytojų palikimo tyrimas yra ir kitos kultūros tyrimas, jos svarbos pripažinimas ir jos priėmimas. Tai praturtina ir stiprina mus. Stebėdami šį procesą, patys esame liudininkai, kaip konstruojama atmintis. Šiuo atveju kultūrinių fenomenų susigrąžinimas užtikrina, kad mūsų bendra atmintis yra pilnesnė ir teisingesnė.

Žinoti ir suprasti

– Kalbėjote apie pokario metu žydų kūrėjams tekusią pareigą, kartais tampančią našta, – prisiminti, liudyti. Gyvename pereinamuoju laiku, kai tiesiogiai patyrusieji Holokausto siaubą po truputį išeina, tai reiškia, kad greitai nebus tiesioginių liudininkų, o prisiminimai bus tik iš institucinių ar fikcinių šaltinių. Kaip jūs žiūrite į atminties tęstinumą?

– Mes suprantame, kaip svarbu kovoti dėl lygios ir teisingos visuomenės. Verta kovoti dėl tiesos, net jei žinome, kad tiesa taip pat konstruojama pagal tai, ką prisimename. Bet guodžia tai, kad tiesa ateina iš daugybės balsų, iš dialogo. Tiesa negali būti skelbiama vienu balsu. Tiesa ateina iš skirtybių, iš dichotomijų. Tik brangindami skirtumus galėsime atvirai klausytis kitų – iš kitos religinės, geografinės aplinkos ir t. t. Įvairovė ir atvirumas yra mūsų ateities viltis.

Jūsų klausimas apie atminties stabilumą einant laikui, apie jos institucionalizavimą taip pat svarbus. Šiuolaikiniai rašytojai labai aiškiai suvokia, kad Holokaustas tampa tam tikru trauminiu pamatu, kad jis institucionalizuojamas. Tai itin jautri tema. Gimiau Osvencime, Aušvice, tad muziejus Aušvice yra mano vaikystės dalis, mano giminaičiai ten dirba gidais. Visą gyvenimą stebiu skirtingus diskursus, būdus kalbėti apie Holokaustą ir tai, kaip jie keičiasi. Turime suprasti, kad tam tikros trauminės patirtys apie fundamentalų blogį, apie Holokaustą ir kitus istorijos tėkmėje vykusius genocidus turi būti saugomos. Nesvarbu, kad ir kaip tai mus šokiruotų, vis dar yra žmonių, neigiančių, kad Holokaustas vyko.

Kita vertus, pati nebijau pamiršti, yra labai daug rašytojų, trečios ir ketvirtos išgyvenusiųjų kartos atstovų, kurie vis dar stengiasi susidoroti su mūsų praeitimi. Tai – didžiulė mūsų civilizacijos trauma, mes apie ją kalbame ir dar kalbėsime. Dėl to atmintis lieka gyva. Žmonės yra nuostabūs sutvėrimai – jie siekia žinoti ir suprasti. Dėl to esu optimistė ir tikiu humanistiniu tiesos ilgesiu.