Sondra SIMANAITIENĖ. Aštuonios skulptorės. Smiltynės granito kalimo simpoziumai 1977–1991 m

Aštuonios skulptorės.

Smiltynės granito kalimo simpoziumai 1977–1991 m.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinio Kalvystės muziejaus kieme Klaipėdoje eksponuojama paroda „8 skulptorės. Smiltynės granito kalimo simpoziumai 1977–1991 m.“ primena prieš 45 metus įkurto Klaipėdos skulptūrų parko istoriją. Per 15 granito kalimo vasarų Smiltynėje buvo sukurta 131 skulptūra, įkomponuota Skulptūrų parko ekspozicijoje. Tarp 69 skulptorių profesionalų simpoziumuose dirbo tik aštuonios skulptorės moterys. Šis pasakojimas – apie jas.

Sondra SIMANAITIENĖ

Per 15 vasarų Smiltynėje

Skulptūrų parkas Klaipėdoje įkurtas prieš 45 metus. Pirmoji Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė skulptorė Violeta Skirgailaitė prisimena, kad svajonė apie parką tarp kolegų ruseno

Skulptorė V.Skirgailaitė ir menotyrininkė G.Martinaitienė simpoziumo aikštelėje. 1977 m. Arūno Kyno / MLIM archyvo nuotr.

skulptorės.

simpoziumai 1977–1991 m.

tiek Klaipėdoje, tie Vilniuje. Sprendimas atėjo, kai Klaipėdos valdžia galutinai naikino miesto centre esančias senąsias kapines, kurių vakarinė dalis jau buvo išardyta, o rytinėje palei Trilapio gatvę spietėsi paminklai, koplytėlės, geležiniai ir mediniai kryžiai, vienur kitur kyšojo raudonos žvaigždės. Dėl šios vietos kilo daug ginčų, sakė V.Skirgailaitė, tačiau tuometis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys pasakė: „Padarykime ir bus matyti.“

Menotyrininkė Gražina Martinaitienė žurnale „Kultūros barai” (1977 m. Nr. 10) rašė, kad „Klaipėdoje atidarytas pirmasis respublikoje poilsio parkas, papuoštas skulptūromis, Vilniaus gėdai – ne sostinėje, šiuo atžvilgiu imančioje atsilikti.“ Menotyrininkės nuomone, pirmajame simpoziume sukurtas 14 skulptūrų galima vadinti „miniatūriniu mūsų skulptūros būklės atspindžiu“. Šios minties perdanga pasikartoja 1983 m. kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio straipsnyje „Koks bus Skulptūrų parkas?” (1983 05 21, „Literatūra ir menas“): „Norėčiau pritarti tiems, kurie siūlo Klaipėdos skulptūrų parke organizuoti visos lietuvių skulptūros raidą apimančią ekspoziciją.“

Būtų prasminga, galvojant apie šiuolaikinius parko lankytojus, apibendrinti Klaipėdos skulptūrų parko ekspoziciją kaip istorinę XX a. antrosios pusės Lietuvos dekoratyviosios skulptūros retrospektyvą. Tai, kas buvo padaryta per 15 granito kalimo vasarų, šiandien matome ne tik Skulptūrų parke, bet ir Danės skvere, Smiltynėje prie KNNP informacinio centro, prie Santuokos rūmų ir M.Mažvydo progimnazijos. Iš viso per 15 metų Smiltynės simpoziumuose iškalta ir iš bronzos išlieta 131 skulptūra. Galvojant apie skaičių, reikia nepamiršti, kad techninė bazė tuo metu buvo labai skurdi, nebuvo ►

Skulptorė T.Janova. 1977 m. Arūno Kyno / MLIM archyvo nuotr.

Skulptorė V.Vildžiūnaitė. 1978 m. Vyto Karaciejaus / MLIM archyvo nuotr.

◄ elektrinių pjūklų, nebuvo net šlifavimo įrenginių, pvz., M.Navako „Šarvą“ gaudavo pramogą pašlifuoti rankomis tie, kas trumpam užsukdavo eidami prie jūros.

Išskirti moterį skulptorę to laikmečio fone paskatino faktas, kad tarp 69 skulptorių profesionalų simpoziumuose dirbo tik 8 skulptorės moterys. Bendraujant su skulptorėmis, susidūriau su pozicija, kad jos nenori būti išskirtos lyties aspektu.

Pritardama jų pozicijai, kad išskirti menininką(ę) reikia ne lyties, o meniniu aspektu, vis dėlto pasilieku prie sumanymo pristatyti Kalvystės muziejaus kieme eksponuojamoje parodoje „8 skulptorės. Smiltynės granito kalimo simpoziumai 1977–1991 m.“ ir šiame straipsnyje tik skulptores moteris, nes šiandien situacija yra pasikeitusi, skulptūrą studijuoja jau ne po vieną moterį, o tam, kad galėtume fiksuoti virsmą, reikia fiksuoti praeitį ir kismo tašką.

Ką tai reiškė?

Ką reiškė sovietmečiu būti skulptore moterimi? Norint tapti skulptore reikėjo pereiti, kaip pasakoje, iniciacijos išmėginimus.

Moterų į skulptūros specialybę Dailės institute nepriimdavo lygiomis teisėmis su vyrais, nes skulptūra buvo laikoma išskirtinai vyriška specialybe. Tačiau beveik kiekvienais metais atsirasdavo viena moteris, kuri bandydavo įstoti. Moterų priėmimui buvo nustatyta tvarka – priimdavo vieną kaip kandidatę į studentus, leisdavo metus mokytis, išbandyti ir, jei ji atlikdavo visas užduotis, galėdavo stoti į skulptūros specialybę kaip visavertė studentė. Būdavo moterų, kurios kelis kartus stodavo, bet neįstodavo. 1971 m. Ksenija Jaroševaitė buvo pirmoji moteris skulptorė, įstojusi be bandomųjų metų. Anot jos, „jei ta tvarka būtų likusi, mane garantuotai po bandomojo laikotarpio būtų išmetę“ („Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI amžiuje“. Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. 2004).

Kad galėtume fiksuoti virsmą, reikia fiksuoti praeitį ir kismo tašką.

Skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė sakė, kad į skulptūros specialybę priimdavo tik dėl „veislės“, o pati niekada nemaniusi, kad kuri nors specialybė yra vyriška ar moteriška („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021). 1987 m. simpoziume dalyvavusiai skulptorei iš Liuksemburgo Marie-Josee Kerschen būti skulptore moterimi nebuvo nieko išskirtinio. Jau po 1968 m. Paryžiaus revoliucijos stojo hipių laikai – Vakaruose niekas nedarė skirtumo tarp moters ir vyro.

Skulptorė Daliutė Ona Matulaitė mano, kad nėra nei vyriškumo, nei moteriškumo, o yra žmogiškumas, per kurį „prateka“. Į skulptūrą Dalia atėjo neturėdama supratimo, kas tai per menas, bet iškart pasijuto gerai („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021).

Skulptorė Tamara Janova, dalyvavusi tik pirmajame simpoziume, tada kai dar gyveno Klaipėdoje, sakė, kad į skulptūros sritį

pateko atsitiktinai, bet niekada nesigailėjo, nes visą gyvenimą iš jos ir pelnosi duoną: „Įveikusi kietą medžiagą, jaučiu ir fizinį, ir emocinį pasitenkinimą. Skulptore tapau turbūt todėl, kad mėgstu dirbti. Galbūt praeitame gyvenime buvau vyras?” („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021).

Subjektyvumo formos

Socrealizmo normas atmetusiųjų menininkų globėjas menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius apie sovietmečio stagnacijos laikotarpį rašė: „Žvelgiant psichologiškai, ilgėtasi subjektyvumo, dramatizmo, „tamsesniųjų“ žmogaus psichikos briaunų išraiškos, formos fokusų“ („Pro A.A. prizmę“. Alfonsas Andriuškevičius).

Klaipėdos skulptūrų parkas išskirtinis tuo, kad represinio meno sąlygomis viešoje vietoje galėjo atsirasti subjektyvių formų įvairovė.

Daugiausia darbų, kalbant apie moteris skulptores, sukūrė V.Skirgailaitė ir K.Jaroševaitė, simpoziumuose dalyvavusios penkis kartus. Šios skulptorės užėmė kardinaliai skirtingas visuomenines pozicijas: Violeta vadovavo LDS Klaipėdos dailininkų skyriui, o tai reiškia, kad buvo lojali tuometei valdžiai ir sėkmingai su ja bendradarbiavo. O Ksenija buvo tyliųjų modernistų gretose, atsiribojusi nuo oficialių užsakomųjų darbų, stengėsi išlikti opozicijoje, nors simpoziumuose dalyvaudavo. Abi menininkės savo darbuose perteikė jausminį moteriškumo pradą, abi leido sau ilgėtis giliosios savasties ir tai atskleisti viešoje erdvėje, tik skirtingomis plastinės raiškos formomis ir skirtingais teminiais rakursais.

Smiltynės granito kalimo simpoziumai Klaipėdoje buvo lietuviškos skulptūros mokykla. Iki 1990 m. ruošiant skulptorius didesnių permainų neįvyko, nuo pirmųjų studijų metų jie buvo pratinami prie galiojančio kūrybos reglamento („Skulptūra 1975–1990”). Smiltynės simpoziumuose nebuvo privaloma socrealizmui būdinga tematika. Čia formavosi kūrybinių ir technologinių ieškojimų laukas.

Pirmojo simpoziumo vadovas vilnietis skulptorius Vaclovas Krutinis akcentavo, kad tai „pirmasis simpoziumas, kai kūriniai iškart daromi iš tvirtos medžiagos. ► Skulptorė V.Skirgailaitė. 1978 m.

MLIM archyvo nuotr.

◄ Dalyvių tikslas – susipažinti su medžiaga, jos apdorojimo technika“ (1977 08 13, „Literatūra ir menas“).

Skulptorė V.Skirgailaitė savo tikruoju skulptūros mokytoju laiko Juozą Mikėną, nors mokėsi ne tiesiogiai, bet iš jo skulptūrų. O granito kalimo mokytojais vadina Vaclovą Krutinį ir Julių Narušį, kurie Smiltynės aikštelėje išmokė atrasti akmens gyslas, suprasti, kur kalti, kad akmuo neskiltų. Atskelti akmenį jai padėdavo meistras, bet dirbdavo pati, plaktuku, pistoletu. Anot jos, jėgos užtekdavo.

Pirmajame simpoziume Violetai davė akmens luitelį ir pasakė: ieškok formos. Formą Violetą rado, skulptūrą pavadino poetiškai – „Versmė“ (1977). Parke tai viena lakoniškiausių skulptūrų, atkartojanti gamtišką formą. Skulptūros viršutinėje dalyje atverta kiaurymė, kurią tuomečiais įrankiais padaryti buvo gana sudėtinga. Ir K.Jaroševaitė, paklausta apie jos skulptūros „Įkyrios mintys“ (1982) idėją, paaiškino, kad svarbiausia skulptūroje yra skylė, nes iškalti skylę tada turėtais įrankiais, kad neskiltų akmuo, buvo labai sudėtinga.

Smiltynės granito kalimo simpoziumai buvo lietuviškos skulptūros mokykla, į kurią su savo pagamintais ugniasvaidžiais akmens masei atskelti atvažiuodavo Šarūnas Šimulynas ir Aloyzas Smilingis iš Vilniaus. Skulptoriai tarpusavyje tardavosi, kaip suformuoti akmenyje kiaurymes, kaip atpažinti akmens gyslas, o nuo šeštojo simpoziumo (1982) pradėjo dalyvauti ir Dailės instituto profesoriai skulptoriai Juozas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas, Leonas Žuklys. Profesorių dalyvavimas turėjo garantuoti simpoziumų prestižą.

Savosios kalbos paieška

Tikrasis Klaipėdos skulptūrų parko prestižas slypi ne tiek to meto oficialių favoritų pritraukime, kiek jaunųjų skulptorių ieškojimuose.

K.Jaroševaitė buvo viena iš tyliųjų modernistų grupės, kuri nedalyvaudavo oficialiuose užsakymų, gaunamų per dailės kombinatus, rinkoje. Ji priklausė skulptorių grupei, 1984 m. surengusiai žymiąją šešiukės parodą ir apsiėjusiai be balasto, tai yra be idėjinių darbų, kas tuo metu prilygo politiniam pareiškimui.

Kalbant apie Klaipėdos parko prestižą, svarbu pabrėžti, kad žymiosios šešiukės grupę sudarę skulptoriai visi dalyvavo Smiltynės simpoziumuose ir paliko savo

Smiltynėje prie kurhauzo (čia skulptoriai gyvendavo, kol kurdavo simpoziume), šalia Algirdo Boso skulptūros „Rytas“: kairėje antras – architektas Adomas Skiezgelas, viršuje – skulptorė M.J.Kerschen (Liuksemburgas), dešinėje – akmens meistras J.Virbauskas, skulptorius Regimantas Midvikis. 1987 m. Romano Borisovo archyvo nuotr.

Skulptorė V.Babušytė-Venckūnienė. 1986 m. Vyto Karaciejaus / MLIM archyvo nuotr.

darbus Klaipėdoje. Tai Vladas Vildžiūnas, be kurio, kaip Ksenija sakė, Klaipėdos simpoziumai nebūtų tokie įdomūs, Vladas Urbanavičius, Stanislovas Kuzma, Mindaugas Navakas ir Petras Mazūras.

Skulptūrų parke yra keturios K.Ja- roševaitės skulptūros, penktoji – „Dvi puokštės“ (1983) saugoma muziejaus fonduose, beje, ji labiausiai reprezentuoja Ksenijos tolesnę kūrybą.

Jos kūryboje žmogaus lytis, kuo toliau tuo labiau tampa nesvarbi, paslepiama abstrahuoto kūno formoje. Tačiau ankstyvajame darbe „Įkyrios mintys“ dar yra vaizduojamas vyro aktas. Dėl jo Klaipėdoje kilo diskusija, ar tai padoru. Ksenija atsikirto, kad „dėl nuogų moteriškių skulptūrinių atvaizdų niekam net į galvą neateina piktintis“. Taip „Įkyrios mintys“ liko parke.

Sovietmečiu konkrečios figūrinės kompozicijos buvo vertinamos labiau nei kitos tematikos darbai. Už figūratyvus skulptoriams daugiau mokėdavo. Anot dailėtyrininko A.Andriuškevičiaus, „taip reiškėsi socrealizmo užmojis kuo aukščiau iškelti ideologinę meno funkciją, simpatijas renesansui ir klasicizmui”.

Ksenija vaizdavo figūras, bet taip, kaip nebuvo įprasta sovietmečiu, ji vaizdavo privačias scenas iš moters gyvenimo – kaip ji prausiasi, šukuojasi, daro pratimus...

Moteriškosios tapatybės paieška V.Skirgailaitės penkių kūrinių parko ekspozicijoje labiausiai atskleista skulptūroje „Veidrodis“ (1978). Tai granite pakartota šamotinės skulptūros „Prabudimas“ versija. Uždara forma, tarsi įkliuvusi, sukaustyta moters figūra, pradedantis ryškėti veidas. Šiuo darbu skulptorė sakė norėjusi padrąsinti savosios tapatybės paieškas. V.Skirgailaitės kūryboje trapi mergaitės-moters figūra pasikartoja mažosios plastikos ir stambesniuose skveriniuose darbuose („Muzika“, „Šokis“ ir kt.).

Konstravimo galimybės

Skulptūros specialybę V.Babušytė-Venckūnienė pasirinko dar aštuntoje klasėje, nes skulptūra jai atrodė labai rimtas užsiėmimas. Iš pradžių galvojo, kad granitas moteriai per sunki medžiaga, tačiau atsiradus elektriniams pjūklams, granitas ją užvaldė. Dalyvavo daugybėje granito simpoziumų, surengė ne vieną parodą. „Namiškiai palaikė mane įgyvendinant kūrybinius planus, tačiau visas savo priedermes – žmonos, motinos, sesers ir kitas – aš turėjau atlikti nepriekaištingai, gal dėl to kartais kentėjo kūryba. Atgavus nepriklausomybę, mūsų kartos menininkai atsidūrė tarsi užribyje, tarsi mirėme, nes mes gyvenome ir kūrėme okupuotoje Lietuvoje. Nors kūrybinės nuostatos nepakito, nes jau tarybiniu laikotarpiu laužėme tos sistemos primestus kanonus“ (iš knygos „142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021). ►

◄ V.Babušytės-Venckūnienės parko skulptūra „Atostogos“ (1986) išsiskiria forma. Konstrukcija sudaryta tarsi iš lego kaladėlių, šeimos galvos užkeltos ant sąlyginio pjedestalo, lyg pateiktos apžiūrai, veidai įsitempę, griežti, net asketiški. Skulptūra neprarado formos aktualumo ir mūsų dienomis, nes ją įdomu interpretuoti, joje susipynęs techninis sprendimas ir socialinė drama.

Skulptorė D.O.Matulaitė.

Bernardo Aleknavičiaus / Ievos Simonaitytės bibliotekos B.Aleknavičiaus rankraščių fondo nuotr.

Skulptorė K.Jaroševaitė. 1982 m. Vyto Karaciejaus / MLIM archyvo nuotr.

Akmens konstravimo, kūrinio sunarstymo iš atskirų dalių stilistika tuo metu rūpėjo ne vienam skulptoriui. Rimantas Daugintis jau pirmajame simpoziume išbandė konstravimą, kaldamas skulptūrą „Barnabas išeina į jūrą“. Sunarstymo techniką naudojo ir skulptorė Tamara Janova, tik dirbdama su medžiu. Jos ankstyvojo periodo parodinis darbas „Klaipėda – uostas“ (1975) padarytas iš raudonmedžio kaladžių, sunertų ant storų strypų.

Moteris ir paukštė

Skulptorės D.O.Matulaitės palikimas Skulptūrų parke tematiškai vientisai įsiliejo į jos tolimesnę kūrybinę biografiją, kurioje plačiai išsiskleidė archeologinė, animalistinė ir mitologinė temos.

Apie savo dvasinius ieškojimus, kurie glaudžiai susiję su kūrybinėmis temomis, skulptorė pasakojo: „Kažkuriuo laiku priėjau prie dzen, o per jį patekau į itin artimą gamtos suvokimą. Aš save laikau krikštyta pagone („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021). „Dvylika brolių“ (1984) – viena dekoratyviausių parko skulptūrų, sudėtingos formos ir įdomios siužetinės interpretacijos derinys. Šioje skulptūroje pavaizduota stipri moteris, sesė, kovojanti už savo brolių gyvybes. Tai moters-motinos kulto išraiška, kuri dar stipriau perteikta milžinės Neringos bronzinėje figūroje. Skulptūra „Neringa“ (1983) lig šiol yra viena didingiausių mieste tiek savo dydžiu, tiek universalia mintimi. Įdomu, kad skulptūros idėją D.O.Matulaitė susapnavo iš vakaro, rytą pateikė eskizą ir laimėjo konkursą.

Stiprios moters vaizdinį galima pamatyti ir Marie-Josee Kerschen darbe „Paukštulis“ (1987). Juodo bazalto skulptūrą iškalti jai padėjo akmens meistras skulptorius Jonas Virbauskas. Kūrinys vaizduoja mitologinę moterį-paukštę, kuri simbolizuoja tautos laisvę ir laukia prabudimo akimirkos, kai pradės skleistis laisvės sparnai. Tai buvo pranašingas kūrinys, nes po metų gimė Sąjūdis.

D.O.Matulaitės ir M.J.Kerschen darbuose moteriškosios tapatybės stiprybė sutelkta kovai už laisvę, tik Dalia naudojo mitinės pasakos naratyvą, o Marie – daugiau pasąmoninius archetipinius vaizdinius.

Subtilios formos paieškos

T.Janovos „Kriauklė“ (1977) ir Svetlanos Belinskajos „Verpetas“ (1978) panašūs viena centrine, apvalios formos idėja. Įdomu, kad formos statiškos, tačiau išreiškia judėjimą. Tai sudėtingi, kruopštumo ir apskaičiavimo pareikalavę darbai. Jaunos pradedančios skulptorės puikiai susidorojo su granito pasipriešinimu, sukūrė lengvas, kompaktiškas, natūraliai ir laisvai su aplinka žaidžiančias formas.

Skulptorė Veronika Vildžiūnaitė iš Panevėžio dalyvavo pirmuosiuose dviejuose simpoziumuose. Sukūrė stilistiškai skirtingas, tačiau įdomias ir išraiškingas skulptūras. Pirmoji skulptūra „Kaukės“ iškalta iš stambiagrūdžio marmuro – minkštos medžiagos, todėl išsiskiria iš kitų darbų smulkesne forma. Antroji skulptūra „Ilgesys“ vaizduoja sustingusią moterį, galima sakyti, kad tai meilei skirtas monumentas, kurio esmė sutelkta moters veido išraiškoje. Tačiau suvaržytas kūnas, įspraustas į statišką, lakoniškai dekoruotą formą, moterį paverčia šalta, sustingusia kolona.

Nors jos tik aštuonios, tačiau jų balsai parko skulptūrų simfonijoje išskirtiniai.

V.Vildžiūnaitė yra ne tik skulptorė, bet ir įdomi poetė, atradusi savo unikalią intonaciją. Eilėraščiai apie autentišką patirtį psichiatrinėje ligoninėje sudėti į rinkinį „Kelias aukštyn ir kelias žemyn“, tarp eilėraščių apie ją supančius ligoninės pacientus, išnyra ir jos kaip skulptorės skaudus santykis su tikrove: „O aš išėjau / Kitur / Dalyvauti / Simpoziume / Kur meistras / Akmentašys / Bet ne stalius / Padėjo iškalti / Iš akmens / Galvą / Kvadratinę // Nes žemėje / Nieko nebuvo / Vieni akmenys“ (iš eil. rinkinio „Kelias aukštyn ir kelias žemyn“, Veronika Vildžiūnaitė. 1990).

Moterų skulptorių darbai parke byloja apie moters savasties paieškas, laisvę, gamtos grožį, pasiaukojimą. Nors jos tik aštuonios, tačiau jų balsai parko skulptūrų simfonijoje išskirtiniai.

Šiuo metu Skulptūrų parkas uždarytas porai metų sutvarkymo darbams. Nors skulptūros išliks savo vietose, tačiau parko atmosfera pasikeis, nes atsiras dar vienas ryškus senųjų miesto kapinių pasakojimas. Dvi parko tapatybės – senųjų kapinių ir skulptūrų parko – praturtins uostamiesčio istorinį pasakojimą ne griaunant ir naikinant vienam kitą, o supinant ir suderinant.

Skulptorė S.Belinskaja (Liepoja) dirba su perforatoriumi. 1978 m. Iš Petro Šmito skaidrių rinkinio