Dainius SOBECKIS. Gyvybės medis. Ištrauka iš rašomo distopinio romano „Trigratas. Vidurupio kronika“

◄ „Norėčiau, Ciong’Ui, kad dar kurį laiką pabūtum. Man reikia tavęs. Vienatvės valandomis randu su kuo pasikalbėti. Be to, niekas ir aš pati nežinau, sugalvojau tave ar tu atsiradai iš tiesų...“ „Prisimink, ką kalbėjau apie išgelbėjimą. Aš dar pabūsiu... Juk... sutartis trejiems metams... – nusijuokė Ciong’Ui. – Ką veiksi toliau, Misisipe?“ „Aš žiūrėsiu į dangų ir svajosiu apie savo Visatą... Įsivaizduosiu, kaip grįžtu į namus, kurių niekada nemačiau ir neprisimenu, bet mane ten visi pažįsta ir laukia... Juk viskas vyksta amžinybėje. Koks didis tai bus išsipildymas. Juk gal ir mano tikrasis kūnas yra kaip Jomajo... O šitas žmogiškasis laikinas kevalas. O kas, jei mes, žmonės, esame kaip riešutai arba kaip kaštonai... Atėjus laikui, kevalas sprogsta ir pasirodo mūsų subrendusi siela, kuri dygsta ir auga toliau kituose pasauliuose... Vis dažniau apie tai pagalvoju. O gal aš buvau tik kvailas ir naivus demonas? O gal kvaili ir naivūs demonai su gera širdimi yra tie, kurie tampa žmonėmis, ir siela toliau tęsia savo kelionę? Mes nežinome, kaip veikia šis pasaulis. Tačiau kai sėkla subręsta ir nukrenta, iš jos išauga medis ir jis niekada neprisimena savęs kaip sėklos... Gal panašiai yra ir su mumis? Mes esame būtybės, išaugusios iš sielų-sėklų... Ateina metas ir vėl subrandinti sėklas... Iš sėklos vėl kažkas išaugs. Mes niekada nesusitiksime ir daugiau niekada nepažinsime vienas kito, todėl tai ir yra atsisveikinimas...“ „Ak, Misisipe, tu ir vėl svajoji... O turėtum... daryti...“ „Mirtis – tai kevalo skilimas. O kas, jei sėklas vėjas kartais nuneša labai toli... Labai labai toli?“ „Misisipe, man atrodo, kad sutartis nutraukiama... Viskas įvyko taip greitai, prasideda mano integracija, negaliu to proceso sustabdyti, tam ir buvau paskirtas... Aš būsiu tavo savikontrolės ir balanso taškas, pats svarbiausias tavo savireguliacijos taškas. To taško vardas bus Ciong’Ui. Viskas, kas dabar vyksta, vyks ir toliau. Kai jausi, kad prarandi pusiausvyrą, visada kreipkis į mane. Nebeapgaudinėk nei savęs, nei kitų. Tau manęs nebereikia, tu patikėjai savimi. Turi įrankius.“

Misisipė nuėjo į kanceliarinių prekių parduotuvę nusipirkti drobės. Planuoja piešti juodą katiną, kuris perbėgo saulę.

Aš esu tavo sapnas.

Gyvybės medis

Ištrauka iš rašomo distopinio romano „Trigratas. Vidurupio kronika“

Dainius SOBECKIS

Pagaliau, po kokios savaitės plaukimo, laivas, gabenęs Eladą, kaip pačią baisiausią Trigrato nusikaltėlę, prisišvartavo paskutinėje stotelėje. Moteris tolumoje pamatė įspūdingus rūmus ir pagalvojo, kad ten įsikūręs šventojo miesto valdovas Trigratas. Tačiau nemanė, kad jai bus surengtas vizitas pas jį. Ir ką gi ji tuomet pasakytų aukščiausiajam valdovui? Turbūt tiesiog prarastų amą ir negalėtų pratarti nė žodžio? Gal būtų pakerėta jo grožio ir universalios išminties? Gal jis ją užliūliuotų, ir Elada taptų tik dar vienu varžteliu tobulai veikiančioje Trigrato mašinoje?

Iš laivo išlipo rizulanijus. Paskui jį sekė moteris ir sargybiniai, nešini apreiškimo stalu. Teodoras tuo metu Eladai pasirodė dailus ir net gražus, nepaisant jo trigratiško būdo. Turbūt esant kitokioms gyvenimo aplinkybėms ji net įsimylėtų Teo. Iš kur čia toks jo vardo sutrumpinimas jos smegenyse? Gal jau kažkokia simpatija rizulanijui kirba jos širdyje? Jai ėmė darytis saldu, bet Elada nupurtė šalin tas mintis, nes jis buvo užkietėjęs Trigrato pareigūnas. Vadinasi, aukštesnė kasta nei Elada. Na ką gi, galvojo moteris, jei jau nelemta, tai nelemta, ir nieko čia nepakeisi.

Išlipę iš laivo, jie pasuko ne į tą pusę, kur buvo rūmai, o nuėjo aukso gatve įspūdingesnio nei Perkeitimo kongregacijos pastato link. Šis statinys buvo septynių aukštų. Atrodė, kad jis kvadratinis arba stačiakampis. Sienos buvo labai ilgos. Elada savo akimis primetė, kad vieną namo sieną įveikti prireiktų bent dviejų šimtų, o gal ir daugiau jos žingsnių. Taigi didelė trigratiška konstrukcija. Turbūt yra trigratiečių ir statybininkų. Juk be niekur nieko toks pastatas neatsirastų. Net Egipto piramidės atsirado ne lydekai paliepus. Ji prisiminė ir šią seną civilizaciją. Taip ir čia turėjo būti Trigrato vergų, kurie už duonos kąsnį statė ir dabar dar kur nors tebestato įvairius statinius – nuo mokinių pašiūrių iki valdovo ir jo pavaldinių rezidencijų.

Pagaliau jie pasiekė Trigrato dangoraižį. Juk ten, kur vien tik pašiūrės, septynaukštį pastatą galima laikyti dangoraižiu. Jie įėjo į didingo pastato vidų. Ten didžiuliame fojė juos pasitiko keli vietinės faunos atstovai. Elada nemanė dar nusiminti ir stengėsi bent jau mintyse save pralinksminti. Jei jau mirti, tai bent linksmai. Negana tos faunos, fojė dar buvo matyti panoraminis langas, o už jo... už jo... Elada negalėjo patikėti savo akimis. Ji matė storą medžio kamieną, kurio žievė buvo labai rievėta. Kamienas buvo toks storas, kad jį apglėbti būtų prireikę bent dešimties tokių kaip ji. Tačiau tiek ir tebuvo matyti pro tą langą: tik kamienas, be lapijos ir šakų vainiko. Jai dingtelėjo mintis, kad čia tas garsusis gyvybės medis, apie kurį kalbėjo rizulanijus. Tik niekas jai nesakė, kad jis toks storas.

Elada fojė dar pastebėjo asmenį, išsiskiriantį savo tunikos spalva. Ji buvo geltona. Atvykėlė prisiminė, kad čia turėtų būti vienas iš aukščiausiųjų Trigrato atstovų. Tikrai pagal rangą aukštesnis už Teodorą. Ji bandė prisiminti, kokias pareigas galėtų eiti tipas geltona tunika, tačiau tikriausiai jos smegenys užblokavo tą informaciją, nes ji ankstesniame gyvenimo etape neturėjo jokios reikšmės. Bet dabar būtų gerai žinoti, su kuo ji susiduria netoli gyvybės medžio. – Tepadeda! – pasakė rizulanijus. – Duokdie! – jam atsakė asmuo, vilkintis geltona tunika. – O gerbiamas ir išaukštintas šventojo miesto aukščiausiojo valdovo Trigrato

bės medis

opinio romano onika“

patarėjau Džibrili, – išvardijo visus įmanomus titulus Teodoras, – pagaliau atvykome prie gyvybės medžio ištakų ir atgabenome turbūt pačią didžiausią susitepusiąją mūsų šventojo Trigrato miesto istorijoje... – Džibrilis jį nužvelgė kreivu žvilgsniu, – tfu, miesto atmintyje... – Taigi, gerbiamas rizulanijau Teodorai, juk visi, kurie čia atvyksta, yra patys didžiausi susitepusieji, patys didžiausi nusidėjėliai, patys didžiausi žudikai, kurių vieta po žeme... – Taip, teisingai sakai, o didis Trigrato valdovo patarėjau. Ši moteris, numeris penki šimtai šešiolika, kaip ir kiti, yra didžiausia nusidėjėlė, žudikė ir nedorėlė. – Gerai, paruoškite ją rytdienos perkeitimo procesui, – nurodė Džibrilis savo pavaldiniams. – Bus padaryta, – atsiliepė jie nuolankiai.

Džibrilio pakalikai nusivedė Eladą kažkokio koridoriaus link. Ji dar tikėjosi žvilgterėti pro panoraminį langą ir pažiūrėti, kaip atrodo tas įspūdingo kamieno medis, tačiau jai nepasisekė. Greitai atsidūrė blausiame koridoriuje, kuris buvo apšviestas ne žvakių, o kažkokios nepaaiškinamos iš sienų sklindančios šviesos. Elada tikėjosi, kad ją nuves į požemius, kaip Perkeitimo kongregacijos pastate. Deja. Jai net teko apsidžiaugti, nes ją nuvedė į viršų. Ji vis kilo laiptais aukštyn. Užkopė iki penkto aukšto, bet to dar buvo negana. Tuomet dar keliasdešimt pakopų, kol atsidūrė aukščiausiame pastato taške – septintame aukšte. Sargybiniai dabar ją vedė jau geriau apšviestu koridoriumi. Atrakino patalpos duris. Elada žengė į vidų, tikėdamasi žvakės prietemoje pamatyti kuklią kamerą, tačiau kaip ji buvo nustebusi atsidūrusi erdvioje ir šviesioje patalpoje. Ta šviesa ją net akino. Jos akių ragenos

Arvydo Stačioko nuotr.

susitraukė. Reikėjo poros minučių, kad apsiprastų. Kol atvykėlė pratino akis prie šviesos, sargyba užrakino duris. Kai pagaliau jos akys priprato prie apšvietimo, Elada patalpos viduryje pamatė stalą su indu, kuriame buvo įvairiausių formų duonos, ir dviem sklidinais ąsočiais. Prie vienos sienos stovėjo lova, o prie kitos – lentyna. Ant sienos priešais langą kabojo įspūdingo dydžio, tokio kaip pati atvykėlė, paveikslas su plačiai išsikerojusiu medžiu.

Tuomet Elados akys nukrypo į langą. Ji ryškiai pamatė gyvybės medį. Tačiau ne jo storą kamieną, o lapiją. Jo vainikas buvo plačiai išsikerojęs, apaugęs vešliais lapais, o šakos įvairiai susiraizgiusios ir susisukusios tarpusavyje. Ji ilgai žiūrėjo į tą žalią vešlumą ir tarp šakų ir lapų pastebėjo dar kažką. Juk dauguma medžių augina vaisius, riešutus, kankorėžius ar dar ką nors. Tad gal ir šis turi kokių žiedų ar ataugų, mąstė moteris. ►

◄ Tik tos ataugos tarp lapų atrodė didelės, labai jau didelės. Panašios į ovalų kiaušinį. Savo dydžiu jos buvo kaip pusė Elados, o kitos net didesnės už atvykėlę. Ji bandė įsižiūrėti į ataugas, kurias dengė skaidrios plėvės. Atvykėlė suprato, kad plėvėse yra kažkas panašaus į besiformuojantį arba jau beveik susiformavusį vaisių. Tik turbūt ne obuoliai, kriaušės ar kiviai? Dar geriau įsižiūrėjusi, ji suvokė ten matanti suaugusį arba bręstantį žmogų, tačiau susirietusį kaip kokį embrioną. Tačiau labai didelį embrioną. Elada vis daugiau ir daugiau tarp lapų ir šakų regėjo kabančių ataugų, tiksliau sakant – gemalų. Vieni buvo dideli, kiti mažesni, treti dar tik beužsimezgantys. Štai koks tas gyvybės medis! Ir štai perkeitimo procedūros pasekmės! Elada buvo labai nustebinta tuo vaizdu už lango. Jai tai kėlė pasišlykštėjimą. Kaipgi galima auginti žmones medyje, jo vaisiuose. Argi neužtenka, kad jie gimsta natūraliai, motinos įsčiose. Juk ji irgi taip gimė. Net pa-

Tado Laurinaičio nuotr. mena šviesą tunelio gale, kol pradėjo kriokti, išvydusi šį pasaulį. Visai nereikia imituoti pasaulio tvarkos. Ne imituoti, o ją pakeisti. Net perkeisti: atimti iš moterų, iš motinų galimybę gimdyti naują gyvybę ir ją perduoti kažkokiam neaiškiam medžiui. Elada tiesiog buvo sukrėsta matomo vaizdo pro langą.

Ji netikėtai išgirdo didelį trenksmą kieme. Priėjo arčiau lango, net pasistiebė ir pažvelgė žemyn. Negalėjo patikėti tuo, ką mato. Ji galvojo, kad jos akis aptraukė kažkoks miražas. Bet ne. Ten apačioje ji pamatė nukritusį ir išsitėškusį gemalą. Pagalvojo, kad iš jo liko tik pliurza, tačiau geriau įsižiūrėjusi išvydo, kaip iš to subliuškusio embriono išropojo žmogysta. Visa lipni ir tąsi, tarsi išlindusi iš kokios želė. Ji dar nelabai orientavosi erdvėje, bet bandė atsistoti ant kojų. Pradžioje stojosi ir virto, tačiau po kokio penkto karto jau galėjo stovėti, nors kojos dar drebėjo kaip ką tik neseniai gimusiam veršiukui. Po kelių minučių žmogysta nužirgliojo vidinių pastato durų link, kur jos jau laukė sargyba. Paskui ją vilkosi tąsios želė šleifas. Gemalo turinys įėjo į vidų ir dingo iš Elados regėjimo zonos. Tuomet sargybiniai išbėgo į lauką ir ėmėsi utilizuoti likusį gemalą: sėmė jį kastuvais ir semtuvais, sudėjo į karutį ir išvežė pro kitas duris, nei nuėjo perkeista žmogysta. Moteris toliau su nuostaba žiūrėjo į gyvybės medį ir pastebėjo, kaip dar vienas gemalas sulingavo, sukrutėjo, nutrūko ir ėmė kristi žemyn. Jo kritimas truko gal kelias sekundes. Moteris matė, kaip jis tėškėsi auksiniame kieme. Netrukus pasikartojo prieš tai buvusi situacija, kuri baigėsi naujos, jau perkeistos žmogystos dingimu pastate. Elada daugiau nebežiūrėjo į gyvybės medį. Ją kratė šiurpas nuo tokių šleikščių vaizdų. Koks degeneratas galėjos sugalvoti auginti žmones kaip kokius vaisius, ant medžio? Ji nuėjo prie stalo, nes nuo tokių vaizdelių pradėjo troškinti. * * *

Trigrato valdovo patarėjas Džibrilis nusivedė rizulanijų Teodorą į savo kabinetą. Jo apartamentai buvo erdvūs, ne taip, kaip Teodoro kabinetas Perkeitimo kongregacijoje. Patarėjo erdvėje ant sienų kabėjo daug paveikslų. Matyt, jis buvo didis meno gerbėjas. Viduryje stovėjo neaukštas staliukas su septyniais foteliais aplink jį. Pro langą, be abejo, buvo matyti gyvybės medis. Džibrilis pakvietė Teodorą prisėsti. Įpylė sau ir jam vyno. – Taigi, gerbiamas rizulanijau Teodorai, – kreipėsi Džibrilis, – susidūrei su nemažomis

problemomis. Pro tavo rajono miesto vartus bėga sargybiniai. Bėgdami jie žūva. Kiti mokiniai pabėga ir niekaip jų nepavyksta surasti ir sugauti. Atvyksta visokie veikėjai iš už sienos, kurie pradeda prisiminti savo ankstesnius gyvenimus. Tuomet jie pradeda kelti maištą, nužudo kitus atvykėlius... – Vieną atvykėlę, – pataisė Teodoras. – Gerai, vieną, tačiau tai pirmas žmogžudystės atvejis Trigrate! – buvo baisiai nepatenkintas patarėjas. – Ir visa tai vyksta man priskirtoje šventojo miesto dalyje! Anksčiau tokių dalykų nėra buvę! Ką į tai atsakysi, rizulanijau? – Sargybiniai nebebėgs, atrinksiu geresnes kandidatūras. Pabėgėlius greitu laiku suras mano žmonės. Žmogžudystės nebepasikartos. Žudikei atliksime perkeitimo procedūrą. – Kažkaip daug tokių problemų susikaupė pas tave, Teodorai. Greičiausiai reikės aktyvuoti specialiosios paskirties Trigrato būrį, kuris laukia savo valandos, jei niekaip tau nepavyks sugauti bėglio. Aš vis svarstau, Teodorai, gal ir tavo tikėjimas aukščiausiuoju Trigrato valdovu susvyravo? Kažkoks atrodai man keistas. – Mano tikėjimas šventojo miesto valdovu kaip niekada tvirtas ir nepajudinamas, – tai sakydamas Teodoras atrodė šiek tiek išsigandęs, tačiau staigiai susitvardė ir tęsė toliau. – Tos problemos kaip tik jį dar sustiprino. – Taip noriu tikėti, kad tavo tikėjimas tvirtas ir nesvyruoja kaip berželis prie kelio, – pasakė Džibrilis ir akimirką pagalvojęs kalbėjo vėl. – Gerai, gerbiamas šventojo Trigrato miesto rizulanijau Teodorai, duodu tau dar vieną galimybę, bet jei tavo, kartu ir mano teritorijoje dar kas nors panašaus pasikartos, tai ir tu pats atsidursi ant šio medžio, – ir žvilgsniu parodė pro langą, į kurį svetys pažvelgė nelabai noriai. – Supratau, šviesybe, šventojo Trigrato valdovo patarėjau Džibrili, – rizulanijus išgėrė vyno taurę iki dugno ir jau stojosi eiti. – Rytoj laukia rimta diena, – sustabdė jį Džibrilis. – Kai žudikei suteiksi gyvybės medžio syvų, kviečiu į savo rezidenciją, – šyptelėjo patarėjas ir dar pridūrė pavymui: – Beje, ir aš pats stebėsiu žudikės perkeitimo procedūrą. – Mielu noru atvyksiu į tavo rūmus, patarėjau Džibrili, – priėmė pasiūlymą Teodoras, nors iš jo tikrai nesitikėjo nieko panašaus. Ir apskritai pirmą kartą gyvenime jis gavo tokį pasiūlymą iš Trigrato valdovo patarėjo. Iki šiol net jo šventojo miesto tarėjai nebuvo kvietę į savo apartamentus, o štai čia toks netikėtas pasiūlymas iš patarėjo Džibrilio. Gal jam atsivers koks naujas pažinimo šaltinis? Juk patarėjai be reikalo nekviečia pas save į svečius. – Tuomet gerai, rizulanijau, sutarta. Pasimatysime rytoj per perkeitimo procedūrą, o tada iš karto pas mane!

Patarėjas mostelėjo ranka, duodamas suprasti, kad Teodoras jau gali eiti savais keliais. Rizulanijus išėjo ir paliko Džibrilį toliau mėgautis vynu. * * *

Elada vakare išgėrė vyno, nes viename ąsotyje buvo vanduo, o kitame – taurusis dieviškas gėrimas. Tačiau naktį miegojo neramiai: sapnavo save gyvybės medžio gemale, kaip bando iš jo išsilaisvinti, iškišti rankas, bet jos susiraizgo gemalo želatinoje, tada pradeda trūkti oro, ji dūsta, o tada skrenda virš upės. Taip seniai ji beskrido savo sapnuose! Po skrydžio tėškėsi tiesiai į aukso grindinį šalia gyvybės medžio ir iš jos liko tik želė masė.

Po tokio košmaro Elada atsibudo išpilta šalto prakaito. Pažvelgė į langą ir suprato, kad ne veltui buvo toks sapnas, nes ji gi miegojo šalia to prakeikto medžio, o jis gal panašiai veikia visus, kurie miega netoliese. Moteris atsikėlė ir išgėrė vandens. Vyno nebenorėjo, nors ir buvo likę arti pusės ąsočio. Dabar svarbiausia buvo vanduo – gyvybės šaltinis. Ypač prieš perkeitimo egzekuciją, nes kitaip to, kas jos dar laukia šią dieną, nepavadinsi. Ji skaičiavo paskutines savo gyvenimo valandas. Paskui jau skaičiuos minutes, galiausiai tik sekundes, kurių paskutinioji ją tiesiog pribaigs. Ne, ne ir dar kartą ne. Reikia tikėti, tvardytis ir laikytis. Elada bandė pakelti savo sielą į dvasines aukštumas, tik nelabai sekėsi.

Trakštelėjo rakinamos durys. Jos prasivėrė ir tarpduryje pasirodė keli sargybiniai. Atvykėlė paklusniai atsistojo ir nuėjo jų link. Tada sekė jiems įkandin. Lipo laiptais žemyn. Suskaičiavo šimtą penkiasdešimt keturis laiptus ir žinojo, kad jau pasiekė pirmą aukštą. Juk visada Trigrate pakilimas į kitą aukštą sudaro dvidešimt du laiptus. Taip ir čia. Ji nesuklydo, tai buvo pastato, esančio virš žemės lygio, apatinis aukštas. Juk požemyje irgi gali būti nemažai aukštų, tai ji buvo jau patyrusi Perkeitimo kongregacijos kazematuose. Elada su sargyba atsidūrė erdviame fojė, kur pro panoraminį langą vėl įkyriai šmėžavo storas kamienas. Niekur nedingęs per naktį. Oi, kaip ji būtų dėkojusi dangui, jei šis prakeiktas medis būtų pernakt sudegęs arba nudžiūvęs! Kad jį kas nors būtų nupjovęs! Tik kur tau tokį medį nupjausi, greičiau pavyktų sudeginti, bet juk niekas šito neleistų. Sargybinių pastate ir aplink jį knibždėte knibžda. Jie greitai pastebėtų kokį atvykėlį, turintį piktų kėslų gyvybės medžio atžvilgiu, ir greitai jį neutralizuotų. Įkištų po medžio šaknimis, ir taip baigtųsi priešpaskutinis jo gyvenimas, kol, nukritus gemalui, prasidėtų naujas. Elada labai apgailestavo, nes šis medis, deja, atrodė toks gyvybingas, kaip joks kitas jos anksčiau matytas medis pasaulyje.

Fojė jų jau laukė rizulanijus. Atrodė nusiteikęs karingai. Jo veide švytėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Jau seniai nebeliko to sutrikimo, kaip kitą rytą po Elados prisilietimo. – Tepadeda! – pasakė Teodoras ir pridūrė: – Dabar lipsime iki pat dugno, septynis aukštus žemyn, gyvybės medžio šaknų link. – Duokdie! – atsakė choru sargybiniai, o Elada pagalvojo: ką tu, Teo, ruošiesi daryti?

Pradėjo leistis laiptais žemyn. Atrodė, kad jie niekada nesibaigs: bus amžina kančia vis lipti ir lipti į dugną, bet taip niekada ir nepasiekti apačios. Taip būtų net geriausia. Tačiau ne taip buvo lemta, nes greitai jie pasiekė požemio dugną. Koridoriuose šviesa skleidėsi iš sienų, kaip ir viršutiniuose aukštuose. Jie priėjo, kaip Eladai pasirodė, dar kažkokias vienas kazematų duris. Jos plačiai prasivėrė, ir ją apakino skaisti šviesa. Moteris iš karto užsimerkė. Tuomet vos vos pro pakeltus akių vokus pažvelgė ir buvo nustebusi iki sielos gelmių: jie atsidūrė prie gyvybės medžio šaknų. Aplink jas buvo visokiausi laiptų labirintai ir raizgalai. Dar įspūdingiau atrodė kokonai, prijungti prie tų šaknų. Praeidama pro juos, Elada galėjo įžiūrėti, kas juose yra. Ji negalėjo patikėti savo akimis: ten gulėjo žmonės. Vieni atrodė jauni, gražūs ir dar gyvybingi, o ką pamatė kituose, baisu ir apsakyti. Jos nugara nuėjo pagaugai. Moteris pastebėjo tik oda ir aptrauktus kaulus ir kaukolę su įdubusiomis akiduobėmis. Ten jau buvo tik kūno likučiai be jokių gyvybės syvų. Šis vaizdas atvykėlę taip sukrėtė, kad net suvimdė. Ji niekaip negalėjo sulaikyti skrandžio dugno, kaip kokio ugnikalnio, išsiveržimo pro burną. Moteris apvėmė tą skeletą, gulintį kokone. Rizulanijus su sargybiniais pakraupo, išvydę Elados skrandžio turinį ant šventojo kokono. ►

◄ – Na, viršūnė! Kaip tu drįsti taip elgtis? – šaukė ant jos Teodoras, pakėlęs ranką ir jau norėdamas trenkti atvykėlei, bet susilaikė, suvokdamas, kad aplinkui yra sargybinių, kurie jo prisilietimą traktuotų kaip susitepimą ir įduotų jį Trigrato valdovo patarėjui Džibriliui. – Negana to, kad nužudai žmogų, tai dar ir apdergi būsimos naujos gyvybės ištakas.

Elada tuo metu šluostė savo lūpas tunikos skraiste, kad neliktų skrandžio turinio pėdsakų. Nuo matyto kraupaus vaizdo jai svaigo galva, tačiau rizulanijui tai buvo nė motais. – Dabar reikės to kokono vaisių, kai tik jis nukris ir išsikapstys iš gleivių, vėl patupdyti į kokoną, kad niekas nuo jo nesusiteptų. Kokono nešvara persiduoda naujai gyvybei, tad naujai perkeistas žmogus irgi bus susitepęs, net pats to nežinodamas. Juk mes visus kokonus stengiamės apsaugoti nuo blogio ir nešvarumų. Labai svarbu tai suvokti ir laikytis visų švaros reikalavimų, kad nebūtų pažeista Trigrato tvarka, – baigė savo monologą Teodoras.

Palikę apvemtą kokoną, jie nuėjo toliau. Keliauti ilgai neteko. Už keliolikos žingsnių atsidūrė prie savo tikslo – paruošto ir tuščio kokono. Rizulanijus davė nurodymą pasišalinti juos lydėjusiems sargybiniams ir pasirūpinti suteptu kokonu bei jo gemalu, kad, jam išlindus į dienos šviesą, juo būtų tinkamai pasirūpinta.

Prie kokono, ties kuriuo sustojo Teodoras su Elada, stovėjo perkeitimo specialistas. Atvykėlė kokone matė visokiausių laidų raizgalynę. Turbūt juos sukiš man į galvą, toptelėjo jai. Moteris tiesiog pasibaisėjo nuo tokios minties. Netoliese, prie kito paruošto kokono, ji pastebėjo pažįstamą veidą. Gal jai tiesiog pasivaideno? Elada negalėjo patikėti savo akimis: prie jo stovėjo Natanas, atsukęs jai nugarą! Jis buvo jau pasirengęs lipti į tą kokoną, prižiūrint perkeitimo profesionalui. Jam bereikėjo tik nusivilkti tuniką. Elada pažiūrėjo, kad rizulanijus stovi šalia jos kokono specialisto. Staiga jos galvoje gimė planas. Neaišku, genialus ar avantiūristinis, tačiau greitu laiku bus matyti. Elada staigiai priėjo prie Teodoro ir čiupo jo rankas savosiomis, jam dar nespėjus susivokti. Moteris jas laikė tvirtai suspaudusi ir žiūrėjo jam į akis. Perkeitimo specialistas stebeilijosi į juos apstulbęs. Rodėsi, kad Teodoro akys pasidarė stiklinės. Jis nemirksėjo ir į kažką įdėmiai žiūrėjo, bet ne į Eladą. Tai užtruko gal kelias sekundes. Tada rizulanijus kelis sykius mirktelėjo. Jis staigiai ištraukė savo rankas iš moters gniaužtų. Atsisuko į perkeitimo specialistą. Čiupo jį. Įstūmė į kokoną. Uždėjo laidų raizginį ant galvos. Tada užvėrė kokoną ir jį užrakino. Nulenkė įjungimo svirtį žemyn. Specialistas, išsproginęs akis žiūrėjo į rizulanijų, bet nesipriešino. Kokone jis akimirksniu tapo panašus į daržovę, kuri negali nei pasijudinti, nei ką nors pasakyti. Jo akyse buvo siaubas, kuris sustingo, tačiau toks ir liko įjungus perkeitimo procesą. Jis tiesiog negalėjo savo supuvusiu trigratišku protu suvokti, kaip išvis buvo įmanoma taip pasielgti.

Tuo metu Elada pribėgo prie kito kokonų specialisto ir palietė jį, tam to nė nesitikint. Į ją žvelgė nustebęs Natanas, kuris tik dabar ją pastebėjo. Tada jų link atlėkė Teodoras ir su antruoju perkeitėju pasielgė analogiškai pirmajam, tam dar nespėjus nė cyptelėti. Dabar jau Elada žvelgė į Teodorą nuostabos kupinu žvilgsniu. – Nėra laiko kada aiškinti, – pasakė jis apstulbusiems Eladai ir Natanui. – Reikia kuo greičiau iš čia dingti! Kol dar niekas mūsų nepričiupo ir nesukišo į tuos kokonus. – Gerai, – pritarė jam Elada. – Natanai, bėkime kartu! – Elada, čia tu?! – savo akimis vis dar negalėjo patikėti Natanas. – Dabar neturime laiko. Paskui papasakosiu. Dabar varykim lauk iš šio pragaro prieangio! – sušuko jam moteris.

Teodoras greitai nulėkė į laiptinę vedančių durų link. Jam įkandin nudūmė ir Natanas su Elada. Jie bėgo laiptais aukštyn, kiek tik jų kojos įstengė, kuo toliau nuo pragariškų gyvybės medžio šaknų. Pravėrę duris į pirmą aukštą virš žemės, jie beveik kaktomuša susidūrė su Trigrato valdovo patarėju Džibriliu. Jo akys iššoko ant kaktos. Ko jau ko, bet jis tikrai nesitikėjo pamatyti pirmąją Trigrato žudikę laisvai vaikštančią pastate, nebent tik perkeitimo kokone. – Čia dabar kas, rizulanijau? – nustebo patarėjas. – Ne laikas dabar pasakoti, – nutraukė jį Teodoras. – Traukis iš kelio ir leisk praeiti! O tai... – Tai kas bus, jei neleisiu? – paklausė Džibrilis. – Pasirodo, ne veltui vakar suabejojau tavo tikėjimu į aukščiausiąjį Trigrato valdovą. Tave patį, Teodorai, reikėjo įkišti į kokoną. – Traukis iš akių! – sušuko jam rizulanijus ir pastūmė patarėją į šoną. Jis susverdėjo ir nukrito, nespėjęs įsikibti laiptinės turėklų. Trenkėsi galva į laiptų atbrailą. Laiptai apsitaškė Džibrilio krauju. Patarėjas gulėjo negyvas, o kraujo klanas nuo jo galvos vis plėtėsi ir varvėjo laiptais žemyn. Sargybiniai, stovėję fojė, buvo apstulbę iš netikėtumo. Jie šito ar kažko panašaus gyvenime nebuvo matę ir neturėjo instrukcijų, kaip reikėtų elgtis tokioje ar panašioje situacijoje. Bėglių trijulė nulėkė pastato išėjimo link. Elada bėgdama dar spėjo paliesti kelis sargybinius, kurie nustėro nuo jos poelgio, supratę, kad tai tiesus kelias į požemio kokonus.

Tik išbėgus į lauką, juos sustabdė Teodoras. – Elada, pranašystės stalas liko fojė, – pasakė jis ir vėl grįžo į pastatą.

Moteris su Natanu nusekė jam iš paskos. Sargybiniai, juos vėl pamatę, bėgo kaip akis išdegę kas sau, į visas puses koridorių link, kad tik ta moteris jų nepaliestų. Teodoras nulėkė į kampą, kur stovėjo stalas. Paėmė jį. Jam pagelbėjo Natanas su Elada. Trijulė išnešė apreiškimo stalą į lauką. Gryname ore jie sparčiu žingsniu, o ne bėgte, mat jų kelionę apsunkino medinė našta, nukeliavo prieplaukos link. Ten sustojo. Teodoras čiupo valtį, plūduriavusią upėje, norėdamas greičiau pasislėpti nuo zorų, kurie skrido gyvybės medžio pastato link. Matyt, jau buvo gavę pavojaus signalą. Jie su Natanu įkėlė apreiškimo stalą, įlipo Elada ir atrišo valtį. Teodoras atstūmė ją ir trijulė pradėjo plaukti žemupiu. Nusprendė, kad reikia sukti į kurią nors šoninę upės vagą, kad būtų mažiau pastebimi zorams.

Teodoras su Natanu kartu ritmiškai irklavo valtį, kad kuo greičiau paliktų įvykių kupiną vietą. Tokią vietą, kur pasikeitė ne tik Elados ar Natano, bet ir paties Teodoro gyvenimas. Trijulė dairėsi, ar jų neseka sargybiniai arba zorai. Galbūt jie pradžioje skris palei pagrindinę upės atšaką, tačiau neužilgo gali juos aptikti. – Dar kol kas zorai mūsų nepastebėjo, – pasakė Teodoras. – Tačiau turėsime nuo jų slapstytis, kol pasieksime miesto sieną. – Tikrai taip, – pritarė jam Natanas. – Gerai, – sutiko su juo Elada ir žvelgė į jį dėkingomis akimis, galbūt su užsimezgančia simpatija. Juk jeigu ne Teo, galvojo ji, jau merdėčiau tame prakeiktame kokone.

Bėgliams sėkmingai apleidus pastatą, jo link bėgo visi aplinkiniai sargybiniai. Taip pat lėkė kelios dešimtys zorų. Jie skubėjo į pagalbą, nes vienas iš sargybinių spėjo spustelėti gyvybės medžio pavojaus signalą ir visas Trigrato pajėgas sukelti ant kojų.