Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (5

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (5)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šį kartą atsigręžkime į vienerius Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III valdymo metus, Jo didenybei reziduojant senojoje Klaipėdoje. Tai išskirtinis Klaipėdos karališkos istorijos puslapis. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine, kurios statusas miesto paveikslui suteikė prasmingų spalvų. Karalienė Luizė tapo prancūzmečio laikų simboliu. Šis pasakojimas ir suksis apie karalienės Luizės vaidmenį ir jos moralinį kodeksą.

Jovita SAULĖNIENĖ

Tapus sostine

Pirmąjį ir vienintelį kartą savo gyvavimo istorijoje Klaipėda tapo laikinąja sostine nuo 1807 m. sausio 8 d. iki 1808 m. sausio 15 d. Šį statusą miestas įgijo ne įstatymu, kaip įprasta, o prancūzmečiu jame rezidavus Prūsijos valdovui. 1806 m. spalio 26-ąją prancūzams užėmus Berlyną, o kitą dieną iškilmingai į jį įžengus pačiam Napoleonui, centrinės šalies įstaigos veikti nebegalėjo. Neokupuotoje senojoje Klaipėdoje įsikūrė karaliaus dvaras, valstybinės įstaigos. Šiuo istoriniu laikotarpiu čia buvo nuveikti ►

Karalienė Luizė.

Miesto gyventojams buvo svarbūs ne tik valdovų sprendimai ginant šalį nuo pražūties, bet ir jų moralinės nuostatos.

Danė. Roberto Schmidto leidyklos atvirukas.

◄ didžiuliai darbai, dažnai ir žygiais vadinami. Pasak vokiečių istoriko Wolfgango Stribrny, tada „nebuvo kito labiau žinomo už Mėmelį Prūsijos miesto. Jis ir liko svarbiu kiekvieno prūso jausmams ir supratimui (...). Visų mokyklų istorijos pamokose minimas miesto vardas, prisimenant 1806–1807 m. pralaimėjimą ir prūsų reformas“. Ne mažiau svarbu pabrėžti šių vadinamųjų didingų laikų itin reikšmingą poveikį ir senosios Klaipėdos gyventojams.

Miesto karūnai

Didžpirkliai J.G.Argelanderis, F.L.Consentius, W.Muttray, W.Meyeris ir daugelis kitų negailėjo nei laiko, nei pastangų, kad šį iškilų gyvavimo tarpsnį „miesto dvasiniam ir visuomeninam gyvenimui būtų sunku pervertinti“. Mažam miestui, kokia buvo senoji Klaipėda, laikinosios sostinės statusas buvo didelis iššūkis. Reikėjo ne tik sudaryti kuo geriausias sąlygas valdovams, įkurdinti karaliaus dvariškius, pasirūpinti karių daliniais, esančiais mieste ir jo apylinkėse. Buvo svarbu pažinti ir aristokratiškąją kultūrą. Karališkoji pora, ypač karalienė Luizė, laikėsi dvaro etiketo, siekė elegancijos aukštumų. Reikėjo mokytis bendravimo meno su kilmingąja aukštuomene. 1802 m. Prūsijos ir Rusijos valdovų viešnagės metu jau buvo gautos pirmosios pamokos. Vyko įdomus miesto ir jo gyventojų „karūnavimosi“ procesas. Misijos ėmėsi ložės „Memphis“ nariai. Vėliau jie konstatuos, kad „ložė pasirodė sugebanti ir pasiruošusi bendrauti su dvasiškai ir visuomeniškai pranašesniais ir kad grynai žmogiški dalykai, brolių asmenybės sukūrė sąlygas pastatyti tiltus į kilmingą bendruomenę“.

Šio žemėlapio fragmente nurodytas karalienės Luizės ąžuolas.

Tie „žmogiški dalykai“ ir didžios asmenybės, kurios, „nepaisant jų aukštos kilmės, buvo geros ir broliškos sielos“, buvo svarbus bendro supratimo veiksnys. Rašytojo Valdo Papievio žodžiais tariant, miestas atsivėrė „kaip gražiausia litanija“ – buvo įveikti dideli sunkumai, aukotasi dėl kilnių siekių, atsiskleidė neblėstančio taurumo ir orumo pavyzdžiai sunkiuose karo išbandymuose, pasiekta garbinga žmogaus dvasinė pergalė prieš gyvenimus naikinančią jėgą, brutalumą, neapykantą. Teigiami pokyčiai buvo akivaizdūs. Generolas G.J.Schanhorstas 1809 m. sausio 1 d. viešnagės metu pastebėjo, kad „nedraugiški Mėmelio gyventojai iš daugelio pasisėmė tiek draugiškumo ir gerumo, kad tik dabar pajuto, kas yra meilė ir draugystė“.

Moralinės vertybės

Miesto gyventojams buvo svarbūs ne tik valdovų sprendimai ginant šalį nuo pražūties, bet ir jų moralinės nuostatos.

Moralinės vertybės – „ne beprasmiški moralistų išvedžiojimai. Jos todėl ir vadinamos vertybėmis, kad be jų neįmanomas nei tolesnis visuomenės vystymasis, nei laimingas gyvenimas“ (André Maurois). Tuo požiūriu labiau matoma buvo karalienė Luizė nei pats karalius, kuris ne vieną mėnesį turėjo apleisti miestą ir dalyvauti karštų įvykių sūkuriuose. Likusiai mieste karalienei teko įkvepiančios šalį ir guodžiančios žmones tautos Motinos vaidmuo. Ši misija pačią karalienę brandino kaip asmenybę ir suteikė jai dvasinės stiprybės įkvėpti žmonėms vilties. Asmeninės laisvės pojūtis, žmogiškasis orumas, žmonių atjauta, tikėjimas Dievu – šios ir kitos svarbios karalienės Luizės moralinio kodekso vertybės ir buvo pagrindas Jos didenybei pranokus laiką ir vietą tapti legendine karaliene. Ir tai prasidėjo senojoje Klaipėdoje.

Laisvės siekis

Laisvės idėja – kiekvieno siekiamybė. Tuo jausmu gyveno ir senosios Klaipėdos gyventojai, kurių akys krypo į nuoširdžiai su jais bendraujančią karalienę Luizę. Viena iš pirmųjų miestiečiams karalienės „pasiųsta“ laisvės žinutė buvo po 1807 m. vasario 7–8 d. Ylavos (dabar – Bagrationovskis) mūšio. Persilaužimo mūšyje nepasiekė jungtinė rusų ir prūsų kariuomenė. Pirmą kartą ir Napoleonas nelaimėjo, o ir pats vos nežuvo. Vasario 16-ąją atsiųstas prancūzų generolas Bertrandas Napoleono vardu pasiūlė karalienei Luizei paveikti karalių tartis dėl taikos. Karalienė atsisakė pasiūlymo ir pareiškė: „Išlikome morališkai laisvi ir laikui bėgant tapsime laisvi. (...) Ar gali būti kas didingesnio nelaimėje?“ Valdovų ori pozicija lėmė sprendimą. Karalius Frydrichas Vilhelmas III ir Rusijos imperatorius Aleksandras I Bartenšteine (dabar – Bartošicė) 1807 m. balandžio 26 d. pasirašė konvenciją tęsti karą.

Karalienė tikėjo ir savo viltis siejo su „Dievo valia toliau neapleisti tų, kurie juo tiki ir pasitiki“. Kovo 1-ąją ji dalyvavo padėkos pamaldose už Prūsų Ylavą Šv. Jono bažnyčioje. Tai žadino miestiečių bendrumo jausmą, sutelkė juos prieš nekenčiamą Napoleoną. Vėliau bažnyčioje karališkajai porai buvo skirta atminimo lenta.

Karalienės garbei

Kovo 10 d. pagal karališkas tradicijas miestas paminėjo karalienės Luizės 31-ąjį gimtadienį.

Miestiečiai karalienei parodė „pagarbiausią, ištikimiausią meilę ir atsidavimą: buvo saliutuojama, šaudoma iš daugybės vėliavomis papuoštų laivų. (...) Iš dėkingumo belaisviai karalienės Luizės gimimo dieną irgi apšvietė citadelėje langus.“

Mieste tvyrojo šventiška atmosfera. Karalienės garbei rytą pro rezidenciją Luizės gatve, skambant maršams, pražygiavo karališkoji gvardija, Pomeranijos batalionas. Iškilminguose pietuose rezidencijoje dalyvavo ministrai, generolai, pulkininkai, diplomatiniai pasiuntiniai. Į iškilmingą vakarienę „prie dviejų ilgų stalų“ susirinko Viurtembergo hercogienė, Koburgo hercogas, rusų damos, ministrai, generolai...

Ištikimi ir atsidavę

Bene sunkiausias karališkajai porai buvo birželis. Teko išgyventi daug skaudžių praradimų. 1807 m. birželio 14 d. pralaimėtas Frydlando (dabar Pravdinskas) mūšis, kuriame prūsai ir rusai neteko maždaug

Ant rotušės sienos – paminklinė lenta karalienei Luizei.

Atminimo lenta Prūsijos karališkajai porai Šv. Jono bažnyčioje.

30 000 karių. Po dviejų dienų krito Karaliaučius, į kurį anglų laivais buvo ką tik atgabentos maisto ir ginkluotės atsargos. Pasak grafienės von Voss, „karalienė puolė į neviltį, karalius visai palūžo“... Miestiečiai stengėsi Jų didenybes morališkai palaikyti.

Birželio 16-osios vakare gyventojai karališkąją porą pasitiko grįžtančią iš Tauralaukio: „Mieste jie išlipo iš karietų ir pasirodė susirinkusiai miniai. Visur skausmingos minos. ►

Paminklinis akmuo karalienei Luizei Tauralaukyje.

Paminklas karalienei Luizei Tilžėje. ◄ Pirklys Meyeris švaistėsi įtaigiais pasisakymais: Napoleonas nieko nelaimėjo tol, kol jo rankose neatsidūrė karališkoji šeima, kurios orumui jis niekada neprilygs.“

Karalienė Luizė išgyveno neramias dienas. Po širdimi plakė nauja gyvybė. Mintis kiek praskaidrindavo kiekvieną dieną 11 val. po rezidencijos langu sudėtingus muzikos kūrinius grojantis Polocko pulkas. Ieškodama nusiraminimo, karalienė išeidavo pasivaikščioti ir pasigėrėti miestu: „Dar niekada neregėjau uosto tokio gražaus kaip šią akimirką. Pirmą kartą Danė taip prigrūsta laivų, kad matyti stiebas prie stiebo, tarsi miškas...“ Dvasinės atgaivos ieškojo ir romantiškame gamtos prieglobstyje Tauralaukyje. Šio pamėgto gamtos kampelio „romantiški vaizdai ir sodrios spalvos“ išvaikydavo „visą sielvartą ir liūdesį iš sielos“. Išlikęs Tauralaukyje ne vieną šimtmetį skaičiuojantis pamėgtas karalienės Luizės ąžuolas – napoleonmečio laikų Prūsijos simbolis, išaukštintas filosofijos ir poezijos profesoriaus Johanno Karlo Simono Morgensterno 1818 m. sukurtose eilėse „Ąžuolo lapas“. Tauralaukio apylinkėse vaikštinėjanti karalienė Luizė buvo nutapyta berlyniečio dailininko Friedricho Stahlo (1863–1840) paveiksle, kuris kabojo buvusiuose Centrinio pašto rūmuose. Miestiečių iniciatyva Tauralaukyje 1900 m. iškilo paminklinis akmuo karalienei Luizei. Tai nusilenkimas karalienei už jos pasiaukojimą ir atjautą savo šalies vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms.

Valdovės savivertė

Karalienės Luizės – kaip siekiančios tiesos ir teisingumo orios valdovės – pozicija atsiskleidė derybose dėl taikos sutarties su Napoleonu. Ji iš karaliaus sulaukdavo „operatyvios įvykių eigos informacijos“, „originalių popierių“. Karalienė laiškais ne tik palaikė karaliaus dvasią, bet ir stengėsi jį įkvėpti laikytis kietos politikos, nenusileisti tais klausimais, kurie pakenktų šalies nepriklausomybei ir garbei. Pakviesta susitikti su Napoleonu („Ar ši pragaro būtybė, pakilusi iš purvo, gali nutuokti, kas pridera karaliams?“) karalienė Luizė sutiko aukotis ir „oriai kartėlio taurę ištuštinti kaip ir dera Prūsijos karalienei“ Tilžėje tik tada, jeigu šis „labai mandagiais žodžiais Tavęs to paprašytų ar nors savo norą asmeniškai Tau išsakytų“, nors iš to susitikimo nieko nesitikėjo.

Sulaukusi oficialaus kvietimo, ji vyko į Tilžę. Susitiko su Napoleonu šešis kartus. Nors rezultatų ir nepasiekė, jos pastangos buvo žmonių įvertintos. Ji tapo legendine karaliene. Legendos – amžinos. Karalienės Luizės atminimas gyvas iki šiol.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.