Andrius RAMANAUSKAS. „Piktųjų karta“ – baltiškasis noir detektyvas

„Piktųjų karta“ –

baltiškasis noir detektyvas

Naujausias režisieriaus Emilio Vėlyvio trileris „Piktųjų karta“ jau dabar priskiriamas skandinaviškam noir’o detektyvo žanrui. Pats esu šioks toks šio žanro gerbėjas, bet tik rudenį ir žiemą, kai tamsu ir užklumpa melancholija, o už lango – rudeniškas purvas. Vietoj to, kad keliaučiau į šiltus kraštus, kur nors į užsienį peržiemoti, aš lieku Lietuvoje. Tada neišvengiamai norisi pagriebti kokį skandinavišką detektyvinį skaitalą, kurių dabar apstu.

Andrius RAMANAUSKAS

Žanro ypatumai

Skandinavija karaliauja laimės rodiklius rodančiose statistinėse lentelėse, tačiau tai nereiškia, kad šiose Šiaurės šalyse vyrauja vien tik neišsemiamas optimizmas. Šalta temperatūra, ilgos tamsios žiemos naktys ir didžiuliai laukinės gamtos plotai įkvėpė niūraus kriminalinės literatūros žanro – šiaurietiškojo noir’o (Nordic Noir) – atsiradimą.

Šiurpios kriminalinės dramos pamažu persikėlė iš knygų puslapių į ekranus. Šį žanrą turbūt labiausiai išpopuliarino Stiego Larssono trilogija „Mergina su drakono tatuiruote“, vėliau virtusi keliais filmais. Iš Skandinavijos šis žanras paplito po visą pasaulį. Ir šiomis dienomis jau daugiamilijoninė auditorija laukia naujų romanų, televizijos serialų ir filmų, kad numalšintų didėjantį tamsių groteskiškų istorijų troškulį. Dramatiški, įtampos kupini siužetai prikausto žiūrovus prie kėdžių ir įtraukia į atšiaurius Norvegijos, Švedijos, Islandijos, Danijos ir Suomijos kraštovaizdžius.

Šiaurietiško arba skandinaviško noir’o veiksmas dažniausiai vyksta vienoje iš Šiaurės šalių provincijų, mažame miestelyje, istorija paprastai parašyta arba parodyta iš policijos darbo (tyrimo) perspektyvos. Šiems trileriams būdingi šokiruojantys pasakojimai, niūri aplinka ir problemiški veikėjai su tamsia praeitimi.

Štai keli pagrindiniai šiaurietiškam noir’ui būdingi elementai.

Pagrindinis veikėjas – dažniausiai neramus ir kankinamas praeities antiherojus, kovojantis su savo vidiniais demonais.

Niūri aplinka (ištisai lyja, sninga, miestą gaubia rūkas), dažniausiai veiksmas vyksta atokiuose kraštovaizdžiuose ir miesteliuose, scenos nufilmuotos nykiuose, apleistuose, bauginančiuose, snieguotuose peizažuose ir iš pažiūros ramiuose, tyliuose rajonuose. Ši aplinka yra beveik kaip paslapčių, kurių sudėtingą voratinklį turi išnarplioti detektyvas, metafora.

Siužetai susiję su įtakingų žmonių korupcija, bet ją užgožia ypač žiaurūs nusikaltimai, pavyzdžiui, žmogžudystės, mizoginija ir išprievartavimai.

Tvirtai sukaltas pasakojimas pasižymi sudėtingomis temomis, fatališkais siužeto vingiais ir netikėtais posūkiais.

Istorijai būdinga socialinė kritika, nušviečianti visuomenės ydas nuo pasiturinčiųjų sluoksnių iki visuomenės padugnių.

Pasakojimai juda melancholišku tempu su lėta, minimalistine fonine muzika. Vizualinė estetika dera su morališkai sudėtinga nuotaika ir temomis.

Nordic Noir išsiskiria iš kitų kriminalinių serialų realistišku, paprastu ir tiksliu siužetu bei veikėjais. Čia nėra patetikos ar nereikalingų žodžių, kurie užgožia siužetą ir žinutę.

Skirtingai nuo tradicinių Holivudo detektyvinių dramų, kuriose gausu muštynių, kietų dialogų ir automobilių gaudynių su pagrindiniu personažu, šaudančiu pro važiuojančio automobilio langą, ar stereotipinių britų detektyvo siužetų, kur pagrindinė intriga – „kas tas blogietis, kuris padarė nusikaltimą?“, šiaurietiškas noir’as turi tokį antiherojų, kuris neretai naudoja abejotinus būdus nusikaltimams išaiškinti, kad atskleistų visuomenės padugnes ir kartu išspręstų savo problemas. Siužetą čia sunkiai įvardytum, kad jame „geriečiai kovoja prieš blogiečius“. Visų moralės ribos čia pilkos. Istorijos čia nukelia žiūrovus į pasaulį, pagrįstą šiurkščiais, nesentimentaliais ir realistiškais motyvais, su drąsiais personažais, kurie sprendžia nemalonias visuomenės problemas. Scenarijuose gausu netikėtų posūkių ir įtampos, tai pateikiama lėtu tempu. Prie viso šito pridėkite nuostabią kinematografiją, kurioje atsiskleidžia provincijos tamsa ir minimalizmas, ir gausite šiaurietišką noir’ą.

Stipriai padirbėjo

Galima sakyti, kad visi šie bruožai ir klišės būdingi E.Vėlyvio „Piktųjų kartai“. Tik skandinavišką peizažą čia pakeitė lietuviškas rudeninis fonas. Rūke ir lietuje paskendusi mažo bevardžio provincijos miestelio kasdienybė (atrodo, iš kelių kadrų atpažinau, kad buvo filmuota Plungėje, bet galiu ir klysti) čia slepia kraupias paslaptis, susijusias su konkrečiu Lietuvai būdingu istoriniu sovietiniu kontekstu. ►

◄ Taigi apie siužetą. Viena už kitą žiauresnių žmogžudysčių serija sukrečia paprastą bevardį provincijos miestelį. Vietinis politinis elitas panardinamas į kruviną detektyvą, kurio ištakos siekia 30 metų senumo paslaptis. Nepatogi praeitis pradeda persekioti visus. Ramus ir sotus gyvenimas pasibaigė. Vietinės policijos komisaras Gintas apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu. Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus būtent tuo metu, kai

Nejuntama nieko nereikalingo ar ištęsto. Visos detalės, o jų čia daug, galiausiai gražiai susilieja į visumą.

Gintas paskelbia dalyvausiantis mero rinkimuose.

Tačiau kolegos mirtis – tik žmogžudysčių virtinės pradžia. Tai, kas kadaise įvyko Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse Lietuvoje, sugrįžta, ir jau niekam nebepavyks pasislėpti nuo praeities šešėlių. Destruktyvus ego, nešvarūs ryšiai, beširdė neištikimybė, palaidotos paslaptys nepastebimai suriša senų draugų gaują, jie nebegali išduoti vienas kito.

Pirma mintis iš kino salės, kad filmo stiprioji pusė yra nuosekliai papasakota istorija pagal visas žanro taisykles, nuo pradžios iki galo su visais išvardytais šiaurietiško noir’o elementais. Istorijos nuoseklumas, tempo ir dėmesio išlaikymas, sakyčiau, yra didžiausia lietuviško kino problema. Daugelis naujų lietuviškų filmų turi pavienių gerai nufilmuotų scenų ir idėjų, tačiau visuma dažnai atrodo blankoka. Bendras vaizdas neretai būna toks, kuris užkabina, bet iki galo žiūrovų taip ir nepatenkina. Turiu omenyje ne lietuviškuose filmuose pateikiamas idėjas, o pasakojimo manierą ir visų istorijos dalių nuoseklų sujungimą į visapusiškai sukurtą pasakojimą. „Piktųjų kartos“ scenarijaus autoriai labai stipriai padirbėjo. Nejuntama nieko nereikalingo ar ištęsto. Visos detalės, o jų čia daug, galiausiai gražiai susilieja į visumą. Filmas reikalauja atidumo. Pastabūs žiūrovai pamatys daug smulkmenų ir užuominų, kurios papildo istoriją. Pavyzdžiui, vieno kunigo personažo automobilio numeris yra „ATA 696“, turbūt vieną devynetą paliko viduryje, kad nebūtų taip akivaizdu. O neakyli žiūrovai greičiausiai praras dalį scenarijaus subtilumo, tačiau net ir jų laukia patenkinantis kulminacijos ir paslapties išaiškinimo išsipildymas.

Kadrai iš filmo „Piktųjų karta“ (rež. E.Vėlyvis, 2021).

Sužaidė klišėmis

Istorija papasakota neperžengiant labai konkretaus žanro, tad nenuostabu, kad čia daug klišių. Bet juntama, kad filmo kūrėjai aiškiai žinojo apie tas klišes ir jomis smagiai sužaidė. Ypač patiko scenos morge. Kiekvienas tamsus detektyvas turi turėti sceną morge, kur atskleidžiami aukos skrodimo rezultatai. Čia aiškiai buvo juntama, kad žiūrovai, kurie irgi turi žinių apie tas klišes, turėtų patirti malonumą. Scena išėjo nauja, nors ir atpažįstama iš kitų filmų. Buvo kraupu ir kartu juokinga, bet svarbiausia, kad tai nepakenkė istorijai.

Į „Piktųjų kartą“ nieko prieš būčiau nueiti ir antrą kartą, o tai retas jausmas žiūrint lietuvišką kiną. Pirmas įspūdis tikrai geras. Įdomu, ką apie filmą pasakytų užsienio žiūrovai. Čia aš, kaip lietuvis, galiu būti šališkas ir galbūt man patiko labiau, nei tas filmas iš tikrųjų yra vertas. Bet taip jau yra, kai nepatinka savas produktas, tu jį per daug nuvertini, o kai labai patinka, pervertini. Todėl įdomu bus paskaityti užsieniečių nuomones. Lyg ir nepamenu, kad „Piktųjų kartoje“ buvo kažkas ypač lietuviško ir neišverčiamo užsienio auditorijai. Nebent vienintelė filmo linija, kur pasakojami įvykiai Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse, suteikia filmui grynai lietuviško prieskonio. Tačiau ir ten, manau, nieko sudėtingo pašalinio akims neturėtų būti.

Tai, ko gero, tamsiausias E.Vėlyvio kūrinys, automatiškai tampantis tamsiausiu visos Lietuvos filmu. Istorija apie iš kartos į kartą perduodamą blogio sėklą. Jeigu vieną išrausi, išdygs dar dvi. Nes mūsų krašte rudenį miesteliai purvini tiek išorėje, tiek viduje. Jeigu šis filmas turės pasisekimą ir vėliau bus sukurta daugiau panašių istorijų, tai juosta „Piktųjų karta“ taps baltiškojo noir’o pradininke. NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Piktųjų karta“. Žanras: trileris, kriminalinis. Sukurta: 2021 m. Lietuva. Premjera Lietuvoje: 2022 m. spalio 14 d. Režisierius: Emilis Vėlyvis. Scenarijaus autoriai: Jonas Banys, E.Vėlyvis. Aktoriai: Vytautas Kaniušonis, Ainis Storpirštis, Ingeborga Dapkūnaitė, Toma Vaškevičiūtė, Mindaugas Papinigis, Adomas Stančikas. Operatorius: Feliksas Abrukauskas. Dailininkės: Polina Rudchik, Jolanta Rimkutė. Kompozitorius: Kipras Mašanauskas. Trukmė: 1 val. 53 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.