KINAS
„Piktųjų karta“ –
baltiškasis noir detektyvas Naujausias režisieriaus Emilio Vėlyvio trileris „Piktųjų karta“ jau dabar priskiriamas skandinaviškam noir’o detektyvo žanrui. Pats esu šioks toks šio žanro gerbėjas, bet tik rudenį ir žiemą, kai tamsu ir užklumpa melancholija, o už lango – rudeniškas purvas. Vietoj to, kad keliaučiau į šiltus kraštus, kur nors į užsienį peržiemoti, aš lieku Lietuvoje. Tada neišvengiamai norisi pagriebti kokį skandinavišką detektyvinį skaitalą, kurių dabar apstu.
Andrius RAMANAUSKAS
Žanro ypatumai Skandinavija karaliauja laimės rodiklius rodančiose statistinėse lentelėse, tačiau tai nereiškia, kad šiose Šiaurės šalyse vyrauja vien tik neišsemiamas optimizmas. Šalta temperatūra, ilgos tamsios žiemos naktys ir didžiuliai laukinės gamtos plotai įkvėpė niūraus kriminalinės literatūros žanro – šiaurietiškojo noir’o (Nordic Noir) – atsiradimą. Šiurpios kriminalinės dramos pamažu persikėlė iš knygų puslapių į ekranus. Šį
žanrą turbūt labiausiai išpopuliarino Stiego Larssono trilogija „Mergina su drakono tatuiruote“, vėliau virtusi keliais filmais. Iš Skandinavijos šis žanras paplito po visą pasaulį. Ir šiomis dienomis jau daugiamilijoninė auditorija laukia naujų romanų, televizijos serialų ir filmų, kad numalšintų didėjantį tamsių groteskiškų istorijų troškulį. Dramatiški, įtampos kupini siužetai prikausto žiūrovus prie kėdžių ir įtraukia į atšiaurius Norvegijos, Švedijos, Islandijos, Danijos ir Suomijos kraštovaizdžius. Šiaurietiško arba skandinaviško noir’o veiksmas dažniausiai vyksta vienoje iš Šiaurės šalių provincijų, mažame miestelyje, istorija paprastai parašyta arba parodyta iš policijos darbo (tyrimo) perspektyvos. Šiems trileriams būdingi šokiruojantys pasakojimai, niūri aplinka ir problemiški veikėjai su tamsia praeitimi. Štai keli pagrindiniai šiaurietiškam noir’ui būdingi elementai. Pagrindinis veikėjas – dažniausiai neramus ir kankinamas praeities antiherojus, kovojantis su savo vidiniais demonais. Niūri aplinka (ištisai lyja, sninga, miestą gaubia rūkas), dažniausiai veiksmas vyksta atokiuose kraštovaizdžiuose ir miesteliuose, scenos nufilmuotos nykiuose, apleistuose, bauginančiuose, snieguotuose peizažuose ir iš pažiūros ramiuose, tyliuose rajonuose. Ši aplinka yra beveik kaip paslapčių, kurių sudėtingą voratinklį turi išnarplioti detektyvas, metafora. Siužetai susiję su įtakingų žmonių korupcija, bet ją užgožia ypač žiaurūs nusikaltimai, pavyzdžiui, žmogžudystės, mizoginija ir išprievartavimai. Tvirtai sukaltas pasakojimas pasižymi sudėtingomis temomis, fatališkais siužeto vingiais ir netikėtais posūkiais. Istorijai būdinga socialinė kritika, nušviečianti visuomenės ydas nuo pasiturinčiųjų sluoksnių iki visuomenės padugnių. Pasakojimai juda melancholišku tempu su lėta, minimalistine fonine muzika. Vizu-
alinė estetika dera su morališkai sudėtinga nuotaika ir temomis. Nordic Noir išsiskiria iš kitų kriminalinių serialų realistišku, paprastu ir tiksliu siužetu bei veikėjais. Čia nėra patetikos ar nereikalingų žodžių, kurie užgožia siužetą ir žinutę. Skirtingai nuo tradicinių Holivudo detektyvinių dramų, kuriose gausu muštynių, kietų dialogų ir automobilių gaudynių su pagrindiniu personažu, šaudančiu pro važiuojančio automobilio langą, ar stereotipinių britų detektyvo siužetų, kur pagrindinė intriga – „kas tas blogietis, kuris padarė nusikaltimą?“, šiaurietiškas noir’as turi tokį antiherojų, kuris neretai naudoja abejotinus būdus nusikaltimams išaiškinti, kad atskleistų visuomenės padugnes ir kartu išspręstų savo problemas. Siužetą čia sunkiai įvardytum, kad jame „geriečiai kovoja prieš blogiečius“. Visų moralės ribos čia pilkos. Istorijos čia nukelia žiūrovus į pasaulį, pagrįstą šiurkščiais, nesentimentaliais ir realistiškais motyvais, su drąsiais personažais, kurie sprendžia nemalonias visuomenės problemas. Scenarijuose gausu netikėtų posūkių ir įtampos, tai pateikiama lėtu tempu. Prie viso šito pridėkite nuostabią kinematografiją, kurioje atsiskleidžia provincijos tamsa ir minimalizmas, ir gausite šiaurietišką noir’ą.
Stipriai padirbėjo Galima sakyti, kad visi šie bruožai ir klišės būdingi E.Vėlyvio „Piktųjų kartai“. Tik skandinavišką peizažą čia pakeitė lietuviškas rudeninis fonas. Rūke ir lietuje paskendusi mažo bevardžio provincijos miestelio kasdienybė (atrodo, iš kelių kadrų atpažinau, kad buvo filmuota Plungėje, bet galiu ir klysti) čia slepia kraupias paslaptis, susijusias su konkrečiu Lietuvai būdingu istoriniu sovietiniu kontekstu. ► 33
