Agnė NARUŠYTĖ. Šviesos slinktis – aiškėjantis laikas

Šviesos slinktis – aiškėjantis laikas

Gintauto Trimako kūryba būna dvejopa. Dalis jo fotografijų mums rodo atpažįstamą tikrovę, tuomet pačiam menininkui tenka priminti, kad jos – „ne apie tai“. O apie ką? Net įprastus buities daiktus ar laiptelius į jūrą vaizduojančios fotografijos grįstos skaičiais – lyg inžinerinės struktūros. Jos pabrėžia fotografijos plokštumą ar fotografo veiksmus, tad yra konceptualūs vaizdai. Kita G.Trimako kūrybos dalis – abstrakcijos. Tai – šviesai jautriomis medžiagomis dengto popieriaus kaita, nesuteikianti žiūrovams galimybės lengvai atpažinti tikrovės fragmentų ir tuo atpažinimu pasitenkinti. Ten nieko nėra, tik atspalvių ir raštų geometrija, skaičius, priminimas arba, kaip teigia jo parodos, spalio 14-ąją atidarytos Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, pavadinimas, – „#atsakymas #spalva #slinktis“.

G.Trimako darbai autorinėje parodoje „#atsakymas #spalva #slinktis“ P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Šviesos slinktis – aiškėjantis laikas

Agnė NARUŠYTĖ

Iš autoriaus „Dienoraščių“

Pirmasis abstraktus G.Trimako kūrinys buvo pačioje nepriklausomybės pradžioje spausdinti „Dienoraščiai“ (1991–1994). Tuomet atsivėrė sienos ir naujos galimybės keliauti, ypač menininkams, kuriuos kvietė Europos šalių galerijos pristatyti meną iš naujų šalių, atsiradusių žlugus Sovietų Sąjungai. Trima- kas keliavo tikrai daug – rengė parodas, dalyvavo rezidencijose. Kur nors būdamas, žinoma, fotografavo. Grįžęs ėmė spausdinti „Dienoraščius“, tačiau tai nebuvo nei turisto prisiminimai, nei pasakojimai apie išgyvenimus, net ne dienų sekos dokumentacija. ►

◄ Visa tai būtų atvaizdai. O G.Trimako tikslas buvo užčiuopti paties laiko ritmą. Jis spausdino ne kuo daugiau nematytų vaizdų iš užsienio, bet daugino vieną kadrą – kartodamas fragmentą tęsė liniją, sukapotą juodais statmenais brūkšniais – tarsi tarpais tarp fotojuostos kadrų. Tačiau jei tai būtų viena juosta, vienodų kadrų eilė liudytų beprotišką to paties motyvo fiksavimą, tarsi mygtuko spustelėjimu žymint laiko intervalus – jo ritmingą, bet kartu ir nuklystantį nuo monotonijos tiksėjimą, nes kadrų dydžiai skiriasi, kaip ir atspaudų ilgis. Yra keturių metrų ilgio ir vos keliolikos centimetrų atspaudai, taip tarsi liudijant subjektyvaus laiko tėkmės netolydumą. Vienas „Dienoraštis“, datuotas 1992 m. rugsėjo 11 d., skirtas Gintauto tėvui Juozui Trimakui. Tai – jo mirties diena. Tada menininkas fotografavo įstrižą tamsos zonos „lipimą“ į kairę – arba prieš laiką. Kartu tai primena giljotiną, padaugintą kaip vienintelį tos dienos ženklą.

Dauguma „Dienoraščių“ ilgai gulėjo supakuoti lentynose ir tik dabar Lietuvoje rodomi pirmą kartą kaip G.Trimako abstrakčiosios fotografijos pradžia, dabar jam aktualaus mąstymo ištakos. Parodoje pristatomų naujausių 2016–2022 m. darbų serija prasideda paradoksalia spalvos paieška nespalvotoje fotografijoje. Čia svarbi 2010 m. išleista Hermano Pleijo knyga „Karminas, purpuras ir mėlis“, analizuojanti Viduramžiais svarstytas spalvų reikšmes. Maždaug tuo pat metu G.Trimakas pradėjo tyrinėti spalvas – spalvotais pieštukais žymėjo dienas, kūrė cianotipijas. Cianotipiją (iš senovės graikų κυάνεος – kuáneos, „tamsiai mėlyna“ + τύπος – túpos, „ženklas, įspūdis, tipas“) 1842 m. išrado seras Johnas Frederickas Williamas Herschelis, sumaišęs amonio geležies citratą ir kalio heksaciano feriatą arba raudonąją kraujo druską. Šiuo junginiu padengtą popierių veikia beveik vien ultravioletinės ir mėlynos šviesos spektras – taip gaunami žalsvai mėlynos atspalviai. Šioje parodoje šalia cianotipijų pristatomi ir lumen printai – rausva spalva, gauta šviesai paveikus nespalvotą fotografinį popierių.

Dukart – aplink laiptų ašį

„Dienoraščiai“ nusidriekia ilguosiuose P.Domšaičio galerijos abiejų aukštų kambariuose, o visą parodą žiūrovai turi apeiti sukdamiesi aplink laiptų ašį du kartus – taip tarsi atkartodami paties menininko veiksmus, kai jis atlieka performansus su šviesa, suka ir varto popieriaus lakštą. Pavyzdžiui, kurdamas „Atsakymą“ (2018). Dvipusiai laminuoti vokai, pakabinti ant trispalvės virvutės, sukiojasi aplink juos vaikštant žiūrovams. Tie vokai taip pat buvo „gaminami“ sukiojant: G.Trimakas į voką įdėdavo perlenktą seno vatmano popierių, padengtą cianotipijos cheminiu junginiu. Tą voką nešiojosi, kur tą dieną beeitų. Po kiek laiko nusprendęs, kad popierius jau pakankamai gavo šviesos, jį pasukdavo prieš laikrodžio rodyklę ir kartojo tą patį veiksmą, kol šviesos gavo visi keturi kampai. Tada voką jis apversdavo ir vėl sukdavo ratu, „taip gaudamas 2 x 8 cm arba ∞ – begalybę“. Galiausiai kaitą sustabdydavo išplaudamas vandeniu. Taip pagaminta iš viso 200 kvadratinių plokštumų, kurios apie šiuos procesus nežinantiems žiūrovams galbūt primena mėlynas snaiges ar žvaigždes. Bet iš tiesų tai yra nuo 2018 m. gegužės 12 d. iki liepos 12 d. G.Trimako praleisto laiko įrašai. Kad matyčiau ne tik snaiges ir žvaigždes, turėjau pasikalbėti su autoriumi, noriai pasakojančiu apie savo veiksmus. Ir eksponuojant pasinaudojusiu specifiniu šios galerijos sukiniu: parodų salių išdėstymas įsuka žiūrovus į analogiškus veiksmus, įtraukia jų kūnus į performansą jiems to net neįsisąmoninant.

Vartė Trimakas ir fotopopieriaus lakštus, dedamus į jo turimus 8 x 8 cm, 18 x 18 cm, 28 x 28 cm, 40 x 40 cm fotoaparatus. Iš jų išėmus lęšius, jie tapo cameromis obscuromis. Kaip senais laikais, taip ir dabar jos puikiai tinka stebėti saulėlydžius („Saulės pasivaikščiojimas“, 2022). Tik tiek, kad G.Trimakas po kiek laiko apverčia lakštą ir sugrąžina saulę beveik į išeities poziciją, taip tarsi „nufotografuodamas“ ir saulėtekį, kurio dauguma žmonių nespėja pamatyti – ar per vėlai keliasi, ar skuba į darbą, ar langai ne į tą pusę. „Saulės takas popieriuje palieka pėdsaką“, – sakė G.Trimakas, ir

supranti, kad tai – elementaru, bet kartu – egzistenciška. Saulė išdegina beveik juodą riebią juostą, prasidedančią ar pasibaigiančią apskritimu, nuo jos šviesos parausvėjusiame nespalvotame fotopopieriuje. Camera obscura jos taką piešia atvirkščiai, nes toks yra jos veikimą grindžiantis šviesos projekcijų plokštumoje dėsnis. O mes, tarsi Platono oloje sėdintys ir Tikrovės nepažįstantys žmogeliukai, matome tik atvirkščią saulės Idėjos negatyvą. Tačiau keisčiausia, kad, kaip tik stebėdami tuos atvirkščius ir apverstus vaizdus, mes tarsi paliečiame paties kosmoso slinktį – taigi priartėjame prie Tikrovės.

Pro dirbtuvės langą

Galerijoje yra paskirų vaizdų, kuriuose tuo pačiu būdu užfiksuotas vaizdas pro G.Trimako dirbtuvės langą – nesvarbu, kad tas pats, nes šviesa kaskart vis kita („Be pavadinimo“, 2022). Menininkas mus moko įsižiūrėti į kiekvienos akimirkos unikalumą. Tiesą sakant, į tai kreipia kiekvienas jo kūrinys, kaskart unikatas – ir iš apšviesto fotopopieriaus išlankstyti origamiai, ir lumen printai („Spalvos paieška“, 2016). Pastarieji išgaunami ant stiklo ar plastiko klijuojant įvairių spalvų lipnias juosteles, pro kurias praeidama šviesa praranda dalį savo spektro ir palieka vis kitą rausvos atspalvį fotopopieriuje. G.Trimakas kūrybai renkasi vis minimalesnes priemones. „Saulės ir vandens pakanka gauti vaizdams“, – sakė menininkas. Tiesa, čia būtinas ir šviesai jautrus cheminis junginys, kitaip fotografija – šviesos rašymas – neįmanoma. O vaizdas pro langą nebūtinas, nebūtina ir keliauti ar patirti ką nors įdomaus – dėmesį prikausto pati šviesos slinktis, kurią registruodami išaiškiname „anoniminį“, anot G.Trimako, laiką.

Slinktį išreiškia ir skaičius. Kurdamas G.Trimakas nuolat realizuoja savo mėgstamą Fibonacci skaičių seką, kurios kiekvienas skaičius lygus dviejų prieš tai esančiųjų sumai: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89, 144, 233 ir t. t. Ši seka, artima aukso pjūviui, yra žiūrovams nematomas daugelio menininko kūrinių pagrindas. Štai, pavyzdžiui, vos tik užėję į galeriją, „atsitrenkiame“ į įstrižą sieną, ant kurios kabo popieriaus juostelės, kurių vienas ilgasis kraštas – mėlynas, tiesa, ne vienodai. Tai – lyg iš mėlynos atspalvių sudaryta vandens siena. O vanduo iš tiesų dalyvavo kuriant „Prūsų mėlynos beieškant“ (2017–2021). Kad atsirastų ši siena, G.Trimakas atliko performansus trijose vietose: Nidos meno kolonijoje, kūrybinių industrijų centro pastate „Pakrantė“ ir kultūros komplekse „Sodas 2123“ (abi pastarosios – Vilniuje). Cianotipijos cheminiu junginiu ištepti juostų kraštai iš lėto „gėrė“ šviesą, paskui buvo laistomi, kad nuolat būtų šlapi kaip jūros bangų kartkartėmis užliejamas paplūdimio ruožas, o pabaigus performansą – išplauti. Nidoje taip pagamintos iš pradžių 5, paskui 8 juostos, taip gauta jų iš viso 13. Tada „Pakrantėje“ pridėtos dar 8 ir gauta 21 juosta, o „Sode 2123“ – dar 13 juostų, kad iš viso būtų 34. Turbūt nė nereikia bakstelėti į čia pat mūsų akyse besigaminančią Fibonacci skaičių seką.

„Terapinė“ knyga

Nuolat kur nors dėliojančiam įjautrinto popieriaus „spąstus šviesai“, juos sukiojančiam, nešiojančiam, išplaunančiam G.Trimakui visa aplinka yra dirbtuvės. Viena jų – ir ši paroda Klaipėdoje. ►

P.Domšaičio galerijos klaipėdietišką šviesą popierius ir cheminiai junginiai sugeria, atspindi, dokumentuoja kintančiomis spalvomis. Taip „išaiškina“ (arba ryškina) dabarties laiką.

◄ Tad jis čia pristato ne tik jau užbaigtus kūrinius, bet ir vieną dabar besigaminantį. Jo pagrindas – „terapinė“ knyga, braukyta kaligrafiniu parkeriu 2018 m. pavasarį „kaip atsakymas į psichologinį smurtą“. Ją užpildęs, kiekvienoje parodoje G.Trimakas pakabina plokštumą, kurios formatas atitinka Fibonacci skaičių seką, tik paverstą centimetrais: 89 x 144. Prieš parodos atidarymą ant tos plokštumos jis perkelia 49 tos knygelės puslapius, braukydamas iš kairės į dešinę kaligrafiniu parkeriu, užpildytu cianotipijos cheminiu junginiu. Paskui visą parodos veikimo laiką plokštumą veikia šviesa, nudažydama ją tik į tą erdvę tuo metų laiku patekusios šviesos sukurta mėlynos spalvos varsa. „Tai yra parodos trukmės fotodokumentacija, kurią eksponuoju apsuktą, – sakė G.Trimakas. – Tuomet atrodo, kad braukta iš dešinės į kairę, nes brūkšnio pabaigoje lieka lašas.“ Šalia eksponuojama ir iš anksto dirbtuvėje analogiškai pagaminta plokštuma stebėti dviejų mėlynų – stabilios ir kintančios – skirtumams. Be to, čia pat klaipėdiečių akivaizdoje ryškėjančią mėlyną galima palyginti su anksčiau kitose vietose sukurtomis plokštumomis, kurios pristatomos kaip archyvas („Šiaurės rytų vėjas 1–14“, 2018–2022).

Štai ir viskas. G.Trimako paroda jau vyksta. P.Domšaičio galerijos klaipėdietišką šviesą popierius ir cheminiai junginiai sugeria, atspindi, dokumentuoja kintančiomis spalvomis. Taip „išaiškina“ (arba ryškina) dabarties laiką. Galbūt ateities žmonėms jis atrodys kaip nesuprantami, bet gražūs linijų, juostų, žvaigždžių raštai, kuriuose užkoduota besitęsiančios būties begalybė.