Alma RIEBŽDAITĖ. Rudens mintys

Rudens mintys

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė vis dažniau žvelgdavo į žvaigždes. Vaizduotė skverbdavosi padangės ūkanų link, ten, kažkur toli, begalinėse kosmoso platybėse yra jos Galaktika. Ir kai numirs, ji sugrįš į savo Visatą. O vaikštinėdama spalio alėjomis jausdavosi užsisvajojusiu ir kartu su lapais skraidančiu kvaištelėjusiu demonu. Ar visi žmonės turi savo demoną? Ar žmonės yra demonai? Ar žmogus turi demonišką prigimtį? Ar demonai gali būti keisti ir geros širdies, nerangūs? Ar būtinai yra tik vienas privalomas demono etalonas kaip viena tiesa – baisus, juodas ir su ragais. Staiga Misisipė pajuto, koks nuobodus ir neįdomus yra jai tas masinis baisus, juodas ir su ragais. Mintys apie demonus visai nebaugino, priešingai, buvo įdomios. Su savo demonu, nerangiu, poetišku, lėto proto, nubertu spalvų ratilais, su nuolat viduje besitveriančių galaktikų jėga, būkime sąžiningi, jautriu verksniu – ne kažin ką nuveiksi. Bet gerai ir toks. Vis geriau nei jokio.

Žemė buvo skausminga. Motina per sapnus dainavo: „Kaip aš pavargau, saulelė patekėjo – užmigau.“ Skruostais nesirito ašaros. Nusėsdavo akiduobėse ir kažkur susigerdavo ten, viduje. Ji pažvelgė – mama buvo pavargusi, jos lūpos buvo mėlynos, bet ji nepasakė „tavo lūpos mėlynos“. Kam gąsdinti žmogų. Tiesiog šiame pasaulyje buvo šalta. Nereikia žmonėms kalbėti savo blogų nesąmonių. Kartą jai tėvas iškart po ligos pasakė, kaip ji prastai atrodanti – prasidėjo širdies priepuolis. Žmonės yra jautrūs. Po ligos prastai atrodom, šaltyje pamėlynuoja lūpos, bėgant metams raukšlėjasi oda, priaugame svorio – kam žmonėms kalbėti tokius kvailus, širdį draskančius ir bauginančius dalykus, lyg tie dalykai nebūtų palietę mūsų pačių?

Pačios mirtis Misisipei atrodė vis mažiau bauginanti. Ji nebuvo godi, jai atrodė, kad nugyventi 50 metų yra pakankamai daug, daug visko patirta, daug ir padaryta. Be to, Ciong’Ui truputį keitė jos požiūrį į gyvenimą. Pasaulyje gyvena 7 milijardai žmonių su savo tikslais, lūkesčiais ir svajonėmis. Ar įmanoma įgyvendinti kiekvieno svajones, išpildyti norus? O jei vieno žmogaus svajonės kertasi su kito žmogaus svajonėmis? O pridėkime dar visų gyvų būtybių gal ne svajones, o norą pasimaitinti, turėti guolį, lizdą, išauginti savo vaikus – ar tai labai skiriasi? O augalų noras stiebtis į saulę ir gauti vandens lašelį, turėti gerą dirvą ir gauti maisto medžiagą savo šaknims. Šitiek gyvų būtybių – argi vienam Dievui įmanoma įgyvendinti visų norus? Sako, rašyk, ko nori, ir tai gausi, o taip, mes tokie išskirtiniai tarp daugybės kitų milijardų kas sekundę dūžtančiame ir kintančiame laike.

Tu kartais galvoji, ką paliksi po savęs, ar tave atsimins žmonės. O kam? Kai pagalvoji, tarp daugybės tūkstančių esame visiškai nesvarbūs ir ne ką geresni už daugybę tūkstančių kitų, gyvenančių net mūsų mieste, kitame name, gretimoje laiptinėje. Ar tau bereikia, kad tave kas atsimintų. Atsimins artimiausi, kol bus gyvi. Ar to nepakanka? Iš kur tas godumas? Koks aš svarbus! Tau buvo leista ir duota gyventi – su vargais ir džiaugsmais – ar tai nėra daug?

Misisipei toliau reikėjo dirbti su demonu Jomajo. Juk naujos pareiginės instrukcijos pasirašymas jo nepadaro kitokiu demonu. Su juo reikės dirbti ir daug.

Ji susirašė viską, ko nedrįsta: 1. Išsiųsti straipsnį. 2. Pakeisti profilio nuotrauką. 3. Įkelti nuotraukas iš fotosesijos. 4. Paprašyti didelio užmokesčio už paveikslą. 5. Ir t. t.

Antrame punkte surašė, kodėl nedrįsta: 1. Bijo būti atstumta, neįvertinta ir visos kitos iš to kylančios pasekmės. 2. Bijo, kad kiti pagalvos, kad ji savimi didžiuojasi, reikalauja sau daug dėmesio, yra pasikėlusi, kaip ji drįsta... 3. Yra „jau visai nušokusi nuo proto“. Arba „jai visai su galva negerai“... Suskambėjo „gal tau visai su galva negerai...“

IŠVADA: apibendrinus galima pamatyti, kad ji bijo įsivaizduojamų žmonių įsivaizduojamų minčių.

Trečia.

Kas jei gresia, jei ji darys dalykus, kurių daryti nedrįsta?

Ji gerai apmąstė ir baisiam savo siaubui suvokė, kad nieko. NIEKO.

Demoną galėjai justi kaip švelnų vėjelį, bet jis nebepuolė taip aršiai ir nebeguldė jos ant menčių dėl kiekvieno judesio.

Buvo ir didesnių dalykų, ko ji bijojo.

Kam reikalinga disciplina, tas „savęs paėmimas į nagą“, kam Misisipei jo reikia?

Tik dėl vieno, kad sužinotų, ar gali savimi pasitikėti.

Sužinojai, kad gali savimi pasitikėti, kas toliau, Misisipe, kas toliau? Kalnai?

Vis dar jautiesi keista, nepriimta, atstumta, kitokia? „Mama, bet tu iš tiesų truputį esi kitokia... Tas tavo mąstymas...“ – sako švelniai ir su meile.

Net nesurandi, ką pagalvoti blogo.

Pažiūrėk, kas už viso šito slypi? Susidaryk sąrašą, ko nedrįsti, ir dėk pliusus prie neįgyvendintų punktų. Taip nuolat dirbsi su savo demonu. Ir visa kita bus nesvarbu. Nepriėmimas, atstūmimas. Tik tu ir tavo demonas, tik tu ir tavo darbas su demonu. Ir tu pasistūmėsi į priekį, tavo demonas taps lankstesnis ir geriau treniruotas. Turi pasistengti dėl savo demono. Žinai, jis irgi nori jaustis gerai. Tavo demonui yra sunku, jis nori keistis. Argi ne gražu „dirbti su savo demonu“? Gal ir labai norėtum, bet „dirbti su kito demonu neišeis“. „Išgelbėk save ir tu išgelbėsi kitus. Išgelbėk kitus ir tu išgelbėsi save“, – sako Ciong’Ui savo žemu, minkštu, švelniu, šiltu, nepaprastai vyrišku balsu, kurio klausytis taip gera...

Mes nežinome, kaip iš tiesų vyksta šitas pasaulis. Turime tai pripažinti. Nubraukiame storą šiukšlių sluoksnį iš protingų patarimų, memų, gražių išmintingų žodžių, kurie dažniausiai neturi net autoriaus, plaukioja sau kaip debesėliai viešojoje erdvėje, o mes jais vadovaujamės ir, ginkdie,

Alma Riebždaitė. Truputį šviesesnis variantas.

jokio individualesnio supratimo, tarsi jis labai baugintų. „Ryžiai, mankštos, o kur dvasingumas, Ciong’Ui?“ – klausia Misisipė. „Ryžiai, mankštos, – juokdamasis atsako Ciong’Ui. – Todėl vienuolyne žmonės ir turi daug draudimų ir apribojimų ir daugelis to neišlaiko. Tai ir yra darbas su savimi. Kodėl tiek daug žmonių nepasitiki savimi? Todėl, kad kažką padaryti su savimi yra nepaprastai sunku. Kažką imti ir padaryti iš tiesų. Laksto po dvasingumo ir kitokius kursus, bet mažai tie rateliai ir pliurpalai tepadeda. Kas stojo į mūšį su savimi, tas žino, kaip tai yra sunku. Bet bent truputį pasistūmėjęs fronto linijoje, tu jautiesi stipresnis ir labiau pasitikintis savimi... Tokia visai nedvasinga yra dvasingumo pradžia.“ „Dabar tai nemadinga, neįdomu, nespalvota: pilkas maistas, nuobodi mankšta...“ „Na, tau reikėtų pradėti kontroliuoti savo mintis ir pradėti laikytis minčių disciplinos... Kiek pastebėjau, jos juda netvarkingai ir chaotiškai tavo galvoje, šokinėja, sunku išlaikyti dėmesį ir tas fokusas į įsivaizduojamų žmonių įsivaizduojamas mintis – argi tau tai neatrodo juokinga?..“ „O!“ „Reikėtų laikytis visapusiškos vaizdinių higienos: tiek išorinių, o labiausiai vidinių... Labiau įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui, kas atsiveria, kas yra duodama ir ko galbūt nematai, užsispyrusiai vaikydamasi ir lakstydama paskui savo įsikalbėtą viziją, kuri nebūtinai yra tikra ir išsipildys...“ „Tai ir yra neprisirišti prie lūkesčių? Kas suformavo šitą ydingą įsitikinimą, kad šiais laikas visi mūsų norai turi būti patenkinti, o mes tokie ypatingi ir šaunuoliai?.. Ir kai taip neatsitinka, esame tokie nelaimėliai...“ „Panašiai. Dabar taip gali judėti. Daryk viską, ko nedrįsti, ir neturėk jokių lūkesčių. Klausykis, bandyk išgirsti, sek, pamatuok... Tu judi tarp maždaug septynių milijardų žmonių ir daugybės kitų būtybių, prieš tave buvo, svajojo, kentėjo ir mirė milijardų milijardai žmonių ir tas pats bus po tavęs... Ar verta sureikšminti savo ego, suvokti savo svarbą ir palikimą? O kur kiti pasauliai ir visatos?“ „Šitie koučeriai atvažiuoja ir sako: rašyk, viskas, ką užrašysi, išsipildys...“ „Belsk ir bus atidaryta... Niekur neparašyta, kiek sykių reikia belsti, kiek dienų ir naktų... Kažkas vis tiek išgirs... Kažkurios durys atsivers... Veiksmai atneš vienokį ar kitokį rezultatą visada – tai ir yra „atidaryta“, gal kitaip, nei norėjai, supratai ir tikėjaisi... Tu manei, kad esi keista ir kitokia... Gal pasaulis irgi nori veikti keistu ir kitokiu būdu? Kodėl jam neleidi to daryti, kodėl nepasitiki, kodėl nusigręži?“ „Aš nurimau nuo švelnių tavo žodžių, Ciong’Ui...“ „Tai ne mano, o tavo žodžiai, Misisipe. Tu mane sugalvojai. Tau gimė mintis, kad tu pati gali būti savo mokytoju ir nelaukti krentančios laimės kometos iš dangaus ar visa žadančio guru, kurio tu turi laukti ir laukti ir kuris kažkada tave pakels į dangų... Tai gera mintis, ir tau puikiai sekasi. Galbūt taip ir tampama mokytoju. Taip gimsta mokytojas, nes iš kažkur turi atsirasti pirmasis mokytojas, kuris neturėjo mokytojo... Tai paslaptis, kurios irgi niekas nežino... Kaip kiekvienas žmogus turi savo demoną, taip kiekvienas žmogus turi ir savo mokytoją... Tu esi pats geriausias savo paties mokytojas. Patikėk tuo.“ ►