Durys 2022 12 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 GRUODIS / Nr. 12(108)

Klaipėdos 16-asis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“. Spektaklių „Made in Oslo“ (J. Strømgreno trupė, Norvegija) ir „Flashdance“ (meno kolektyvas „Wauhaus“, Suomija) akimirkos. Donato Bielkausko nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas

2022 gruodis / Nr. 12 (108) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES

SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO

UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – Aloyzo Juzėno nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

„Lost Lost Lost“ p ėdomis, arba 16 mm spekt akliu

Pirmoje gruodžio pusėje Klaipėdos dramos teatre debiutavusio lenkų režisieriaus Michało Borczucho premjera apie Joną Meką „Lost Lost Lost“ („Prarasta prarasta prarasta“) leidžia įkvėpti, kartais – sulaikyti kvėpavimą, sykiu įkvepia. Įkvepia ieškoti mekiško lengvumo, šviesos, poetiškos prozos, gyvenimo paradoksų. Viskas gali būti visaip: spektaklis tampa efemerišku paminklu J. Mekui; jo rankose laikyta kamera „Bolex“ – nauja vaizdo dienoraščius kūrusia kūno dalimi; šešiolika „Bolex“ kino juostos milimetrų – žodžiais.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Lost Lost Lost“ apie J.Meką (rež. M. Borczuchas).

ėdomis,

akliui apie J. Meką

Evelina ZENKUTĖ

1 mm: asiužetiškumas

Pastatyme „Lost Lost Lost“ nėra fabulos, priežasčių ir pasekmių dualizmu akumuliuojamo veiksmo, tradicinei dramaturgijai pavaldaus vystymo,

kulminacijos ir atomazgos. Nėra, nes būti negali. Ir tai ne postdraminio teatro etiketas. Statant spektaklį apie J. Meką –avangardinio JAV kino krikštatėvį, filmavusį labai specifinius, fragmentiškumu, būsenomis, o ne išrašytu scenarijumi paremtus filmus, daugiau nei dėsninga pasirinkti nuo tradicinio teatro nutolusią formą. Mažų mažiausiai. Labiausiai – įžvalgu, preciziška, pagarbu.

2 mm: apokalipsė

Režisierius M. Borczuchas sukuria postapokaliptinį ateities pasaulį, kažkokios katastrofos paliestą erdvėlaikį, kuriame eliminuojamas bet koks skaitmeninis vizualumas. Praeities vaizdų nebėra, neužfiksuosi jų ir dabartyje. Pragaras, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos. Iš pradžių pagalvoji – puiku, mirkteli nūdienos ►

Domo Rimeikos nuotr.

◄ visi-fotografuoja-ir-filmuoja-viskąvisur-ir-visada ironijos akis, bet netrukus supranti – patekome į liūdną, labai liūdną pragarą. Taip, jis įgalina intensyviau išgyventi šią akimirką, bet, jei atmesime su socialiniais tinklais susijusią vaizdų devalvaciją, ir atima daug: porą meno industrijų (pvz. kiną ir fotografiją), istorijos, atminties fiksavimo mašinas. Praradimų pragaras. Amnezijos pragaras. Turbūt todėl, radę J. Meko naudotą kamerą „Bolex“, pasąmoningai nujausdami vis gilėsiančią tuštumą, tyrėjai ir leidžiasi rekonstruoti tai, kas gali būti prarasta amžiams.

3 mm: Semeniškiai

Scenoje – apokaliptinės antropologinės laboratorijos atributai (Dorotos Nawrot scenografija): stalai, kėdės, rašymo ir įrašymo reikmenys, mikrofonai, ausinės, lempos; scenoje – tipinis Amerikos kino teatrų šviečiantis tablo; scenoje – imituotos interviu studijos; scenoje – kokakola ir bananai. O Semeniškių, J. Meko gimtojo kaimo, nėra. Ir ta daiktiška tėvynės nesatis išgrynina prarastojo rojaus metafizinį būvį. Semeniškiams nereikia materializuotis šešėliu, garsu, antraplaniu vaizdu ar įsikūnyti kokia nors kita pretenzinga forma. Semeniškiai yra nematoma, bet visada esanti ir į priekį vedanti siela.

4 mm: atomai

Režisierius M. Borczuchas ir dramaturgė Joanna Bednarczyk J. Meką rekonstruoja atkurdami jo pokalbius su filosofe, rašytoja Susan Sontag, menininkais Johnu Lennonu ir Yoko Ono, įscenindami 1994 m. diskusiją, kurioje, be J. Meko, dalyvauja S. Sontag, politikas Vytautas Landsbergis ir videomeno pradininkas Namas June’as Paikas, bei į interviu transformuodami dienoraščių nuotrupas, kai šnekinamas pats J. Mekas. Jokio intensyvaus veiksmo – tik pašnekesiai. Sunkesni ar lengvesni, trunkantys ilgiau

Gerai, kai teatras nebijo. Drąsa išlaisvina, augina, stiprina.

ar trumpiau, aprėpiantys daug – filmus, jų kūrimą, muziką, meną apskritai, laisvę, filosofiją, politiką, patriotiškumą, karą, Ameriką, Lietuvą, ilgesį, prisiminus, tylą etc. Patį gyvenimą. Šio spektaklio atomai –pokalbiai. Bet ne tik. Iš jų, neabejokime, susideda ir gyvenimas. Mes nuolatiniame pašnekesyje su savimi, kitais, gamta, Dievu. Visas menas – filmai, teatras, nuotraukos, muzika, paveikslai, knygos – yra pokalbis. Pasirinkti jį spektaklio pamatu – ir verta, ir teisinga.

5 mm: meditacija

„Lost Lost Lost“ teka ramiai. Sruvena kaip upė. Sėdi ir stebi balsus, veidus nešantį spektaklio vandenį. Upei nereikia istorijos, veiksmo, logikos. Ji tiesiog yra, ir tiek. Kaip ir kita, meditacijai nepavaldi grupė. Jei kas nors leistų, jos atstovai prie didžiojo vandens surengtų triukšmingą kulinarinįmuzikinį pikniką. Ar vieni turėtų pykti ant kitų ir juo labiau ant upės? Veikiau pasukti kas sau. ►

6 mm: asmenybės

◄ Gyvenimo arba žmonijos istorijos dalyviai (nekyla ranka rašyti personažai), visi jie – mirę ar gyvi – lyg reti vabzdžiai buvo pagauti ir kelioms valandoms su žiūrovais uždaryti po tuo pačiu teatro pastato gaubtu. Lygiai vienam ontologijos seansui. Ko gero, didžiausias paminklas žmogui – neužmarštis. Gyvas, kol atmena. Kol prisiminimais, artefaktais sučiumpama už rankos ir nepaleidžiama. Ir aktoriai sučiupo. Jonas Baranauskas – jaunojo J. Meko smalsumą, lengvumą ir nelyg besikeičiantys kadrai trūkčiojančias veido mimikas, Darius Meškauskas – skausmingą vyresniojo J. Meko nostalgiją, prisiminimų stingdomą žvilgsnį ir tą, rodos, save vis norinčią apkabinti ranką, Karolina Kontenytė – S. Sontag drąsą, pasitikėjimą savimi ir intelektualų kategoriškumą, Digna Kulionytė – rytietišką Y. Ono trapumą ir elegantišką mąslumą, Karolis Maiskis – J. Lennono atsainumą ir hipiuojantį apsipūtimą ar atsipūtimą, Rimantas Pelakauskas – talpias V. Landsbergio pauzes ir ironišką krizenimą.

7 mm: pertrauka

Spektakliui įpusėjus aktorius Janas Dravnelis pradeda stryku „pjaustyti“ ant žemės gulinčią elektrinę gitarą. Minutės virsta garsais, garsai, kaip priklauso minutėms, tįsta, išsitempia, vėl susitraukia. Scenoje likusios Y. Ono akys klaidžioja salės palubėmis. Spektaklis tęsiasi. Gyvenimas neturi pauzių – truputį nemirštama. Dalis žiūrovų pakyla nuo kėdžių, dalis pasilieka. Dalis, suskambėjus į salę kviečiančiam skambučiui, grįžta, dalis neatsisukdami išeina į diskotekišką Teatro aikštę. Menas į kėdes pasodino, menas ir išvadavo. Ironija ir šuniška nuojauta. Lyg būtų žinoję, kad per pertrauką, muzika sujungsiančią dvi spektaklio dalis, aktoriai ant tablo sudėlios žodžius „Art and Liberation“ („Menas ir išsilaisvinimas“).

8 mm: paradoksai

Kokie jie trapūs, neretai sunkiai nusakomi žodžiais. Kai suvoki, kad teatras efemeriškiausia, labiausiai įamžinimui nepasiduodanti meno rūšis, apie vaizdų užkonservavimą,

atmintį, išliekamumą kalbantis spektaklis apsitraukia melancholiška desperacijos membrana. Bet tame slypi kažkoks neapčiuopiamas grožis. Gal todėl, kad bandoma įveikti neįmanoma. Arba dėl to, kad ta keista priešprieša siejasi su paties J. Meko asmenybės paradoksais – iš kaimo ištraukto ir į didelio miesto džiungles įmesto žmogaus gyvenimu, namų, kurių nebėra, ilgesiu.

9 mm: technologijos

Tyrėjas Darius apgailestauja, kad civilizacija užbetonavo žemę – nebėra jos kaip paliesti. Pasaulis persipildė, tęsia jis, ir technologijos šios problemos neišsprendė – išnyko pačios. Liko alkani žmonės. Nuskamba klausimas: kada pradėsime gyventi, užuot garbinę technologijas? J. Mekas gyveno: mėgavosi maistu, gamta, susitikimais, filmavo, arba, kaip pats jis sakė, videografavo akimirkas, būsenas, jausenas. Gy-ve-no. Bet vis dėlto filmavo, o tam reikia civilizacijos atributų. Gal spektaklyje, supriešinančiame technologijų išnykimo utopiją (ar distopiją) ir dabartinį besaikį jų vartojimą, ir slypi atsakymas. Eliminuosi technologijas, fiksavimo ir skaitmenizavimo galimybę, prarasi dalį asmeninės ar civilizacijos istorijos.

Taip, galbūt tokia būtų taip skatinamo propaguoti „čia ir dabar“ patyrimo kaina. Bet ar ne per didelė? Norisi tikėti, kad egzistuoja kažkokios prabos viduriukas, sveikas protas, kai vieno dėmens nereikia naikinti, o kito išaukštinti.

10 mm: klausimas

J. Mekui besigilinant į Y. Ono filosofiją apie muziką ir tylą, scenoje pasirodo jaunuolių ansamblis. Užgroja be garsų. Muzikantai skaito natas, juda jų pirštai, burnos įkvepia ir pučia orą į instrumentus, kūnai linguoja į taktą. Kiek žiūrovų tą akimirką išgirdo melodiją?

11 mm: receptas

Filmuodamas kamerą laikai žemiau smegenų ir aukščiau širdies, taip atsiranda naujas organas. ►

◄ Maždaug tokia iš kažkurio J. Meko interviu ar dienoraščio perkelta mintis nuskamba spektaklyje. Sykiu tai receptas, reikalaujantis mažiau ingredientų, nei pagaminti „Lost Lost Lost“ pabaigoje minimus J. Meko taip mėgtus bulvinius blynus. Žiupsnelis proto, truputis dūšios

12 mm: simboliai

Komiška situacija. J. Meką, jo žmoną Polą ir brolį Adolfą kalbina žurnalistė. Staiga sujudimas, keisti garsai iš dangaus. Visi pakelia galvas, išsigandę kyla nuo kėdžių, išsibėgioja. Rodos, pats Alfredas Hitchcockas būtų paukštį paleidęs. Vienintelis Jonas lieka sėdėti. Neapšiko, sako. Vualia. Susivoki, kad pirmoje spektaklio dalyje ant užrašo „It all comes back now in glimpses“ užtėkšta dėmė visai ne egzistencinis iškapsėjusio laiko simbolis. Vis dėlto pataikė.

13 mm: susitikimai

Senasis Jonas nusiima skrybėlę ir uždeda ją jaunajam ant galvos; senasis ir jaunasis Jonai scenos šone tyliai šnekučiuojasi tarpusavyje; tyrėjo vaidmenis atliekantys Jonas ar Darius (juos vaidinantys J. Baranauskas ir D. Meškauskas – sykiu ir J. Meko įkūnytojai) stebi klausinėjamą ar klausinėjantį J. Meką. Susitikimai, buvimas vienas kito horizonte – tiek su savimi, tiek su kitais – bene gražiausia, kas nutinka žmogui.

14 mm: uroboras

Po „Lost Lost Lost“ nepaleidžia klausimas, kodėl taip sunkiai priimame tai, kas pakrypę mums neva neįprasta linkme. Nieko baisiai avangardinio šiame spektaklyje

nėra. Patenkame į gana logiškas taisykles ir sąlygas diktuojantį lauką: ateitis po katastrofos, provokuojanti situacija, iš gyvenimo išplėšianti technologijas, pasaulinio garso asmenybės ir dokumentuota jų pažinimo galimybė, krūva aktualių dabarčiai klausimų. Bet vis dėlto kitiems sunku. Bandau suprasti priežastis ir užstringu, kaip ta populiarioje J. Meko citatoje minima plokštelė, dar sykį pajausdama, kodėl ši būsena jam tokia nemaloni. Vienintelė miglota mintis: ko gero, nemažai žmonių nebesugeba priimti ne abstrahuoto, ne santraukomis kalbančio, ne kažkokius koncentratus, esencijas siūlančio meno. Šįkart spektaklis pasivijo gyvenimą, nuo kurio bandoma pabėgti. Kažkas atėjo į teatrą ir patyrė ne eskapistinį malonumą, o susidūrė su neapdorota, nešlifuota realybe. Štai ir šnypščia uroboras – gyvatė, ryjanti savo uodegą. Tai tik prielaida. Ačiū Dievui, ją sau pritaikys ne visi. Buvo, kas spektaklį išgyveno. Ir kalba čia ne apie išsėdėjimą kėdėje.

15 mm: drąsa

Gana anemiškame – bent išsišokimų ir nukreivavimų požiūriu – mieste „Lost Lost Lost“ norėtųsi perkrikštyti į „Rasta rasta rasta“. Gana tradiciniame tradicinės publikos apibrėžtame teatre norėtųsi, kad apibrėžimai būtų trinami dar intensyviau. Drąsa yra rizika, suvokimas, kad teks susitaikyti su tam tikromis pasekmėmis. Gerai, kai teatras nebijo. Drąsa išlaisvina, augina, stiprina.

16 mm: finišas

Paklaustas, ar gyvenimo pabaigoje norėtų grįžti į Lietuvą, J. Mekas nebeatsako. Jaunasis Jonas atsisėda prieš senąjį. Dvi skrybėlės. Pradžia ir pabaiga. Pokalbis niekada nesibaigia.

Prisilietus prie kitų

Šiais laikais pasaulį vis dažniau linkstame išgyventi ne kaip vieną bendrą mūsų visų patirtį, bet veikiau kaip multivisatą, talpinančią visą aibę galimai egzistuojančių pasaulio versijų su savais dėsniais ir pasirinkimų išsišakojimais. Galbūt net galima teigti, kad dauguma dabartinių konfliktų kyla pamaldiems laiko ir erdvės monoteistams susidūrus su įnirtusiais erdvėlaikio pliuralizmo šalininkais. Nuolatos keičiantis laiko ir erdvės sampratoms, žmogus išlieka pirmutiniu visų daiktų matu. Norėdami suprasti kitą, turime atjausti žmogaus prigimties kompleksiškumą, atsinešamą iš pradžių pradžios – namų. Namai yra saugus uostas ir komforto zona. Tai pradžios taškas orientavimuisi erdvėje ir laike. Tačiau kas nutinka, jei šis uostas nuolatos talžomas audrų, uždaromas dėl siaučiančių pandemijų ar atakuojamas priešiškai nusiteikusių jėgų? Klaipėdos 16-ojo tarptautinio menų festivalio „Plartforma“ organizatoriai, atliepdami pasaulyje sklandančias nuotaikas ir nuojautas, šiemet renginį dedikavo būtent namų temai.

„M(other)“ (choreografė R. Gudavičiūtė, Lietuva).

kitų pasaulių

Nesibaigianti kelionė

Prasidėjęs balandį Jo Strømgreno trupės norvegišką identitetą atskleidžiančiu šokio spektakliu „Made in Oslo“, festivalis šiemet vyko ištisus metus. Rudens sezoną atidarė „Teatr Nowszy“ kūrėjai iš Lenkijos, publiką pakvietę susitikti Klaipėdos autobusų stotyje fizinio teatro spektaklyje „Odisėjas“. Susitarimų sistema, kuri leidžia apibrėžti visus vienoje ar kitoje erdvėje leidžiamus

ir tinkamus judesius, mimikas, ištariamus žodžius, užimamą fizinį ar psichologinį plotą, tokiose pereinamosiose erdvėse, kaip keltų terminalai, oro uostai, traukinių ar autobusų stotys, apsunkina besąlyginio laisvės pojūčio, kurį siejame su kelionėmis, paieškas. Niekur kitur nesame taip pririšti prie savo tapatybės, pilietybės ir kas dešimt metų užfiksuojamos išvaizdos. Šias susitarimų užkardas pereiname ne tik todėl, kad galėtume nusigauti iš vieno taško į kitą, nuo vienos kelionės atkarpos prie kitos – kelionė pati savaime yra siekiamybė, buvimas su tikruoju savimi, apvalytu nuo kasdienybės reikalavimų ir primetamų vaidmenų. Kad kelionė nevirstų vien vartotojiška preke,

priminimu metinėje „Google“ žemėlapių suvestinėje, menininkai pasiūlo visą egzistenciją suvokti kaip nesibaigiančią kelionę beribėje erdvėje.

Rašant šį tekstą, užsienio spaudoje nuskambėjo pranešimas apie 18 metų Šarlio de Golio oro uoste gyvenusio Mehrano Karimi Nasseri mirtį. Iranietis Prancūzijos oro uoste buvo įstrigęs savotiškoje limbo būsenoje nuo 1988 iki 2006 m. Iš pradžių dėl teisinių imigracijos priežasčių (netekęs asmens dokumentų), o vėliau savo noru tranzitinėje vietoje gyvenusio M. K. Nasseri istorija įkvėpė net kelis filmus ir operą. Keisčiausia, kad kelios savaitės prieš mirtį iranietis vėl grįžo į oro uostą. ►

Rosana LUKAUSKAITĖ

„Made in Oslo“ (J. Strømgreno trupė, Norvegija). Donato Bielkausko nuotr.

FESTIVALIS

◄ Atrodo, kad šis žmonių srautų cirkuliacijos taškas oro linijų trasoje, primenantis egzistencinę perėją, tapo tikraisiais jo namais – buvimu tarp čia ir ten, praradus senąją tapatybę ir nesusikūrus naujos. Visą gyvenimą desperatiškai kraustęsis iš vienos vietos į kitą amerikiečių poetas Robertas Frostas dažnai rašė apie „bent metaforiško buvimo namuose“ svarbą, užsimindamas apie tai, kaip retai kur iš tikrųjų jis jausdavosi pritapęs. Jo žodžiais tariant, „namai yra vieta, į kurią grįžtant visada esi laukiamas“. Tai motinos apkabinimas, kuris nebūtinai turi būti susijęs su konkrečiomis koordinatėmis ir gali būti jaučiamas net nebeturint kontakto su artimaisiais. Festivalyje namų temomis per vaiko ir mamos santykį bei paauglių išgyvenimų prizmę bylojo šokio spektakliai „M(other)“, kuriame choreografė Raimonda Gudavičiūtė šoko su sūnumi Elias, ir Auksiniu scenos ► „Me

/

two“

„Savoj krūvoj“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“).

„Odisėjas“ („Teatr Nowszy“, Lenkija).

Diskusija po spektaklio „Me two“ / „Savoj krūvoj“.

Donato Bielkausko nuotr.

◄ kryžiumi geriausio metų spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje apdovanotas „Me two“ / „Savoj krūvoj“ (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“).

Tamsos iššūkiai

Šiuolaikiniam cirkui skirta „Plartformos“ programos dalis namų temą nagrinėjo per žmogaus ir technologijos susidūrimo (belgų trupės „Post uit Hessdalen“ cirko spektaklis „Man Strikes Back“) bei trinties santykiuose motyvus (suomių RISA ir šokio teatro „Minimi“ spektaklis „RISA-Friction“). Šokėjai ir choreografai italas Moreno Solinas ir ispanas Igor Urzela festivalyje pristatė savo spektaklį „Idiot Syncrasy“, kuriame juokas ir kvailiojimas pasiūlomi kaip alternatyvos, norint išgyventi kriziniais laikais. Ne veltui juokdario ir išminčiaus dualistinės prigimties archetipas pasikartoja ne vienoje pasakoje ir literatūriniame kūrinyje.

Suomių meno kolektyvo „Wauhaus“ spektaklis „Flashdance“ žiūrovams pasiūlė siurrealistinę patirtį, išsivystančią iš asmeninio fantazijos ir patirčių vandenyno. Multisensorinio pasirodymo ašimi tampa didžiulis plastiko dangalas, kurio augimas tamsoje

„Man Strikes Back“ (trupė „Post uit Hessdalen“, Belgija). Donato Bielkausko nuotr.

„RISA-Friction“ (RISA ir šokio teatras „Minimi“, Suomija). Oleksii Korotych nuotr.

primena plūduriavimą nuo bet kokios stimuliacijos izoliuotame flotariume: įveikę sulėtintą, niekieno iš išorės nekurstomą nežinomybės baimę, nesaugumo jausmą ir vidinį skepsio monologą, žiūrovai panyra į refleksyvią būseną, kurioje nebeveikia tikrovės pažinimo kriterijai. Oro cirkulia-

cija didžiuliame, visą sceną dengiančiame plastiko maiše prikausto dėmesį ir pajungia publikos vaizduotę. Dažnai mūsų žvilgsnis nenoromis yra taktilinis – žvelgiame taip, kaip bandytume paliesti. Taigi prieš mus išnyra ne vizualinė ir net ne taktilinė, o sinestezijos reiškiniu pagrįsta būtybė,

sujungianti vos juntamas užuominas ir išaudžianti savo pačios apčiuopiamumo pluoštą. Į mentalinę distanciją tamsos masė atsako tiesioginiu fiziniu artumu. Instinktas paglostyti, prisijaukinti nežinomą padarą įveikia racionalų santūrumą. Siekiame paglostyti neegzistuojantį. ►

„Inbetween“ (S. Ferienčíková, M. Júdová, A. Timpau, Slovakija, Rumunija, Čekija).

Donato Bielkausko nuotr.

„Flashdance“ (meno kolektyvas „Wauhaus“, Suomija).

◄ Taikus gyvas eteris perima mūsų juslinės atminties, svajonių pavidalus – rodosi kaip kalnai, debesys, jūra, galiausiai priartėja prie gyvūnų sferos, rangosi kaip mistiškas leviatanas. Išgyvename atvirkštinę pranašo

Jonos, praleidusio banginio pilve tris dienas ir naktis, mito parafrazę. Būtybė galėtų

išnykti kitą sekundę po spektaklio pabaigos, įjungus šviesas ir atlikėjams išlindus iš plastiko, bet aktyvus žiūrovų dalyvavimas

ją sukuriant iš beveik nieko lemia, kad ir sunaikinimas nėra toks jau paprastas veiksmas. Personifikuota tamsa pranoksta jai iškeltus iššūkius, o kas iš tikrųjų atsitinka scenoje, lieka atlikėjų ir žiūrovų, kiekvieno mačiusio skirtingą pasirodymą, paslaptimi.

Įtampų tinkluose

Spektaklyje „Inbetween“, sukurtame tarptautinės moterų kūrėjų komandos – Soňa Ferienčíková (SK), Mária Júdová (SK), Alexandra Timpau (RO, CZ), veikia keturi atlikėjai, valdantys virves, transformuojančias milžinišką audinį, kuriuo modeliuojamas perėjimas nuo apibrėžtų visuomenės sistemų prie individo ekspansijos visomis kryptimis. Šiuos audinio architektūrinius kismus valdanti grupės atlikėjų įtampa gimdo kitą, platesnį įtampų tinklą – buvimo kartu prievartą. Ji yra prigimtinė, paveldima, ontologinė žmogiškosios egzistencijos prielaida. Tai prievarta, kurią išmokstame ignoruoti, nes ji yra būtina išlikimui. Ji žymi beveik visas sociumo praktikas ir galiausiai prisotina visą socialinį lauką. Nepaliaujamas socialinio audinio tankinimas gausėjančiomis socialinių platformų įtrauktimis,

Festivalis „Plartforma“ šiemet vyko ištisus metus ir sulaukė didelio publikos susidomėjimo.

Donato Bielkausko nuotr.

Vizualinis koncertas „Nemuno septyni“ (K. Lučinskas ir D. Bielkauskas). Oleksii Korotych nuotr.

ironiškomis, o gal ir labai realiomis Kinijos socialinio reitingavimo modelio imitavimo grėsmėmis fiksuoja subliminalią individų paklusnumo erą. Mūsų sąmonė ir pasąmonė pajungiama besiplečiančių sistemų algoritmams. Net ir bandymai ištrūkti iš šios matricos („vienišo vilko“ filosofija, antisocialus elgesys) virsta sistemos saugiklių patikra, potencialių plyšelių demaskavimu. „Netflix“ ir kitų srautinių transliacijų kompanijų tarsi nuo konvejerio leidžiamų serijinių žudikų temą tyrinėjančių dokumentinių ir vaidybinių filmų, serialų populiarumą galima traktuoti kaip bandymą „socializuoti“, sugrąžinti į saugią zoną individus, egzistuojančius už normos ribų. Taip hipertrofuojasi sistema, kuri veikiau leidžia sau pavojingai išsiplėsti nei pripažinti, kad kai kurios atplaišos yra nebesugrįžtamai nutolusios.

Pasak specialistų, apie 10–15 proc. suaugusiųjų tvirtina kenčiantys nuo nemigos. Stebinantis miego sutrikimų skaičiaus padidėjimas pastaraisiais metais siejamas ir su COVID-19 liekamaisiais reiškiniais bei dėl pandemijos padažnėjusiais nerimo simptomais. Šiemet daug kam bemieges naktis sukėlė karo Ukrainoje situacija, ir tai įkvėpė klaipėdiečius Godą Giedraitytę ir Donatą Bielkauską inicijuoti Lietuvos ir Ukrainos garso kūrėjų ir šokėjų jungtinį darbą – spektaklį „Nemiga“. Būdraujame negalėdami užmigti, vartomės lovose, tikrindami naujienų portalus. Integruotų technologijų, nenutrūkstamo žinių srauto ir įelektrintos sąmonės fone ir karas tampa hiperrealiu. Nuo šio fakto nebeįmanoma pabėgti, nebeegzistuoja saugi distancija. Atlikėjai ukrainietė Mariya Salo ir Petras Lisauskas išgrynintą choreografiją šiam spektakliui sukūrė iš asmeninių patirčių tankio, todėl jautrumas ir kūrybinis intymumas čia ypač ryškus. Spėliojama, kad nemiga yra susijusi su evoliuciniu poreikiu bent vienam iš genties atstovų būdrauti nakties metu, taip apsaugant saviškius nuo plėšrūnų ir kitų pavojų. (Hibridinio) karo kontekste geriau nemiga nei letargas ir užmarštis.

Nenutolstant nuo namų

Festivalį lapkritį užbaigė specialiai „Kaunas 2022“ programai sukurtas dueto „Tykumos“ (Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas) vizualinis koncertas „Nemuno septyni“. Klaipėdoje klausytojai galėjo ne tik išgirsti gyvo garso koncertą, bet ir kino ekrane stebėti „Nemuno septyni“ atidarymo koncerto videofilmą, dalyvauti debiutinės plokštelės „Nemuno septyni“ pristatyme.

Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, 2022 m. bendrame kūrybi-

niame vyksme suvienijęs skirtingų šalių meninę patirtį ir kūrėjų kūrybinį potencialą, namų temą interpretavo kaip savo (svetimo) difuziją, ribų gausinimą ir ištrynimą, priklausymą bendruomenei arba bandymą atsiskirti, paukštišką laisvę ir migraciją namo. Visiškai nutolti nuo namų nederėtų – su savo tapatybe, praeitimi, šaknimis esame surišti nenutraukiamais saitais, tačiau dažniausiai mums reikia daugiau erdvės – už saugios namų zonos atsiveriančio plataus kosmologinio horizonto ir ten plytinčių kitų pasaulių.

„Idiot Syncrasy“ (choreografai M. Solinas ir I. Urzela, Italija, Ispanija).

„Nemiga“ (M. Salo ir P. Lisauskas, Ukraina, Lietuva). Donato Bielkausko nuotr.

Kas iš tikrųjų atsitinka scenoje, lieka atlikėjų ir žiūrovų, kiekvieno mačiusio skirtingą pasirodymą, paslaptimi.

Skambančio kosm oso skulptorės D. O. M

Lietuvos nacionalinio dailės

muziejaus Prano Domšaičio

galerijoje Klaipėdoje nuo

šių metų lapkričio 11 d. iki

2023 m. gegužės 28 d. veikia

vilnietės skulptorės Daliutės

Onos Matulaitės kūrinių paroda „Tėvynės tema“.

Tėvynės tema

D. O. Matulaitė (gim. 1942 m.) yra viena ryškiausių šiuolaikinių skulptorių, savo kūryboje aprėpusi XX a. antrosios pusės epochą ir įprasminusi Lietuvos valstybės atkūrimo kelią iki šiandienos. Jos kūryboje žodžiai tauta, laisvė, orumas, pasitikėjimas,

ryžtas, pasiaukojimas, tvirtybė, seserystė, ištikimybė, mano gentis yra pamatiniai, lemiantys autorės temų pasirinkimą, jų plėtotę ir kantrybę, įgyvendinant kūrinių pastatymą viešose vietose, aktualizuojant Lietuvos valstybei svarbias asmenybes ir reikšmingus istorinius įvykius. Kai kurių monumentalių darbų įgyvendinimas užtrukdavo dešimt ar net dvylika metų. Tad nesunku suvokti, kokio atkaklumo asmenybė yra skulptorė profesorė D. O. Matulaitė. Jau neminint fakto, kad moteris skulptorė – išskirtinis reiškinys, nes veik

Sondra SIMANAITIENĖ

D. O. Matulaitės kūrinių parodos „Tėvynės tema“ Prano Domšaičio galerijoje fragmentai.

oso formos

atulaitės kūryboje

iki XXI a. skulptūra laikyta vyriška profesija. O ir dabar mažai rasime moterų, kuriančių monumentaliosios dekoratyvinės dailės srityje.

Tai, kad D. O. Matulaitės jubiliejinė kūrinių paroda „Tėvynės tema“ eksponuojama pirmiausia Klaipėdoje, yra dėsninga. Mat Klaipėdos kraštas D. O. Matulaitės biografijoje ir kūryboje išliko kaip vaikystės ir ankstyvosios jaunystės veik mitologinė erdvė, kurioje formavosi būsimosios skulptorės vidinio pasaulio meninis kosmosas. Nors, kaip parodos atidarymo metu kalbėjo

skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, kuri, drįsčiau teigti, yra šiuolaikinė D. O. Matulaitės kūrybinių ambicijų ir užmojų tęsėja, ši paroda turėtų atkeliauti į Vilnių ir Kauną, o skulptorė D. O. Matulaitė už viso gyvenimo darbus jau seniai yra verta Naconalinės kultūros ir meno premijos.

D. O. Matulaitės retrospektyvinę parodą „Tėvynės tema“ sudaro 21 skulptūra (medis, bronza, akmuo, prie keturių skulptūrų naudojamas elektrinis minidifuzorius, kuris leidžia dūmus ir skleidžia šviesą), keturi piešinių ciklai, atlikti mišria autorine

technika, ir keturios didelės nuotraukos, pristatančios skulptūrinius monumentus, stovinčius Medvėgalio archeologiniame komplekse, Šiauliuose, Berznyke (Lenkija) ir Nemenčinėje.

Parodos turinį suprojektavo pati autorė, atrinkusi darbus iš 1972–2021 m. kūrybinio laikotarpio. Palydimąjį žodį parodai parašė menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, o parodos ekspoziciją Prano Domšaičio galerijoje sukūrė

D. O. Matulaitės mokinys, skulptorius Daumantas Kučas. ►

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

◄ Galerijos erdvė su dideliais langais iš abiejų pusių puikiai tinka skulptūros ekspozicijai, mat natūrali šviesa formų plastiką papildo šešėliais ir apgaubia paslaptinga aura.

Baltai ir legendos

Parodą sudaro darbai, kurių temas autorė yra įvardijusi albume „Dalia Matulaitė“ (2014, Artseria, Vilnius, sudarytojos

D. O. Matulaitė, Danutė Zovienė). Tad, aptardama parodos turinį, naudosiu pačios autorės darbų suskirstymą į tam tikras temines grupes.

Skulptorė D. O. Matulaitė save laiko krikštyta pagone („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė, 2021), todėl jos darbuose labai glaudžiai susipina senoji pagoniškoji (gamtiškoji) pajauta ir krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybinis turinys.

Klaipėdos kraštas

D. O. Matulaitės biografijoje ir kūryboje išliko kaip vaikystės ir ankstyvosios jaunystės veik mitologinė erdvė, kurioje formavosi būsimosios skulptorės vidinio pasaulio meninis kosmosas.

Baltų temai parodoje atstovauja trys piešiniai, atlikti mišria technika („Baltai“, 1994). Tai muziejuje atrasti ir perpiešti archeologiniai radiniai, ikikrikščioniškosios baltiškosios kultūros reliktai, turintys simbolinę ritualinę prasmę. Baltų temai priklauso ir skulptorės sukurtas „Paminklas žemaičių dūnininkų genčiai“, stovintis Medvėgalio archeologiniame komplekse, parodoje matome monumento nuotrauką.

Legendų tema skulptorės kūryboje yra viena įdomiausiai ir drąsiausiai interpretuotų. Legendas skulptorė suvokia kaip „gyvąją versmę iš tautos tvėrimosi kūdikystės nugrimzdusių atminties klodų mūsų pradžiamotės ir pradžiatėvio skaičiuoto laiko ir suvoktos erdvės“. ►

◄ Pirmasis skulptorės sukurtų legendų ciklo kūrinys buvo Kaune 1979 m. pastatytas beveik keturių metrų aukščio „Stumbras“. Klaipėdos skulptūrų parke šia tema įkūnytas mitinis jautis, nešantis klajojančio ežero debesį. Skulptorė yra padariusi įdomią išvadą, kad piešdama žvėris iš natūros ir liaudies skulptūras muziejuose, ji žvėris piešia kaip skulptūrą, o liaudies skulptūroms suteikia žvėriškumo.

Parodoje Klaipėdoje legendų temą atspindi trys darbai. Medinė „Neringa“ sukurta 1972 m. parodai „Mūsų jūra“. Tuomet skulptorė nuomojosi butą Vokiečių ir Trakų gatvių sankirtoje, iš ten keliaudavo dėstyti į Vaikų dailės mokyklą. Grįžusi po darbo, pasidėjo plastiliną ant radiatoriaus, kad atšiltų, ir mintyse kartojo „mūsų jūra, mūsų jūra...“. Bemedituojant į jos vaizduotės erdvę įžengė didinga moteris, nešanti ant pečių du laivus. Dydžiu ji prilygo Amerikos Laisvės statulai. Vaizdinį Dalia užfiksavo piešinyje ir parodai sukūrė medinę „Neringą“. Ji 1983 m. transfomavosi į didingą monumentalų

kūrinį – bronzinę penkių metrų aukščio „Neringą“ Klaipėdos skvere netoli Senojo turgaus (architektas Rimantas Buivydas). Skulptūroje „Neringa“ simetriškų linijų darną kerta dvi laivų, primenančių sparnus, įstrižainės. Taip iš statiškos kompozicijos išgaunama dinaminė-plastinė raiška. Parodoje eksponuojama ir 1983 m. iš bronzos išlieta „Neringos“ galva.

Genties moterys

Į aukštį orientuotoje skulptūroje „Eglė –medžių motina“ (1983, bronza, granitas, h 216 cm) diagonalių kompozicija išreikšta dar stipriau. Trapi moters figūra su plačia pečius dengiančia pelerina balansuoja ant laivo-medžio (eglės) briaunos. Ji stovi tik ant vienos kojos, o paviršius, ant kurio stovi, nestabilus, bet kada galintis pakrypti į vieną ar kitą pusę. Taip išgaunama dramatiškos įtampos atmosfera, sukuriamas

moters tvirtybės ir pasitikėjimo savo pačios nuovoka ir gebėjimu balansuoti paveikslas. Skulptūrų parke stovi dar vienas kūrinys iš legendų ciklo – „Dvylika brolių“ (1984, akmuo, bronza, h 300 cm).

Genties moterų temai parodoje atstovauja du mažosios plastikos bronziniai darbai, kurie yra didelių monumentalių skulptūrų – „Šventvakarių Ėvė. Dedikacija Ievai Simonaitytei“ (1985, skulptūra stovi Priekulėje) ir „Seserys. Lazdynų Pelėdai“ (1988, Vilniuje) – pirmtakai. Skulptūra „Aušra“ (1985, paminklas aušrininkams atminti stovi Šiauliuose) parodoje pristatoma nuotraukoje.

Išskirtinai moterų temą plėtojantys kūriniai D. O. Matulaitės kūryboje yra atpažįstami iš siluetų: sėdinčios moters figūros, į meditaciją panirusio žvilgsnio, tiesios nugaros (I. Simonaitytės siluetas, nenatūraliai pasviręs atgal, sukuria keistą ritualinio judesio įspūdį), išplatintų pečių linijos, dažnai apgaubtos pelerina, todėl figūros primena egiptietiškų skulptūrų siluetus.

Ypač atkreiptinas dėmesys į rankų pozicijas, nes tai ženklų kalba. Pvz., skulptūros „Aušra“ moters dešinės (smegenų dešinioji pusė atsakinga už jausmus) rankos pirštai išskėsti, kairės (atsakinga už logiką) – tvirtai suglausti, galbūt taip siekta perteikti aušrininkų gebėjimą laviruoti tarp emocinio ir racionalaus sprendimų.

Šmaikštu ir ironiška

Parodoje daugiausia kūrinių priklauso temai „Momento nuojauta“. Eksponuojami keturi darbai, inspiruoti Kristijono Donelaičio kūrybos. Skulptorė D. O. Matulaitė teigė, kad XVIII a. egzistavusios moralinės problemos yra aktualios ir XXI a. K. Donelaitis yra tiesos sakytojas, kurio kritika pasauliui reikalinga ir šiandien. Darbe „Saugus būstas“ cituojamas K. Donelaičio tekstas: „Juk jūs, ponai, mus būrus jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ►

◄ reiks ėst žiurkes irgi pelėdas“ ir taip kreipiamasi į Nord-Seb-us, Snorus ir Sekundės bankus. Skulptūrinėje kompozicijoje vaizduojamos riebios žiurkės, apspitusios mažą namuką, sukuria kraupią siaubo nuotaiką, tačiau donelaitiškais žodžiais perteikiama ir žmogų sustiprinanti teigiama žinutė: pasijuokime iš riebių žiurkių-bankų ir nesileiskime suvalgomi.

Kai 2013 m. vienas iš Merkurijaus planetos kraterių buvo pavadintas K. Donelaičio vardu, D. O. Matulaitė sukūrė dar vieną šmaikščią skulptūrinę kompoziciją „Merkurijaus krateris. Donelaitis žiūri į Žemę“ (2014, bronza, akmuo, teleskopas, vanduo, elektrinis mini difuzeris, h 75 cm), įgalindama mūsų vaizduotę pamatyti K. Donelaitį, žiūrintį iš Merkurijaus į Žemę.

Skulptūros „Inga Rinau skaito dukrai Donelaitį“ (2012, bronza, akmuo, h 149 cm) vertikali kompozicija sudaryta iš pagrindo, tai yra krėslo, kuriame sėdi moteris, ant rankų ji laiko knygą, ant knygos stovi maža mergaitė, jos akys uždengtos raiščiu, moters žvilgsnis nukreiptas žemyn, o virš jų abiejų – sparnus išskleidęs K. Donelaičio laikų kaizerio herbo erelis, laikantis didinamąjį stiklą, tarsi savo imperijoje stebėtų tvarką. Skulptūrai panaudotas rausvas granito akmuo, kurio nušlifuotas, tarsi žiedais besiskleidžiantis paviršius perteikia jautrų motinos ir dukros santykį. Skulptūra slepia skaudžią ironiją, mat ji buvo inspiruota tikros istorijos. Tai lietuvės I. Rinau kova už galimybę po skyrybų su užsieniečiu vyru savo dukrą auginti Lietuvoje, nors Europos Teisingumo Teismas vaiko globą atidavė tėvui. D. O. Matulaitę ši istorija sukrėtė, ji tarsi asmeniškai išgyveno motinos skausmą ir sukūrė I. Rinau istorijai dedikuotą kūrinį, kuriame ir vėl K. Donelaitis iškyla kaip moralinis autoritetas.

„Aš mėgstu ir žaisti, bet mano darbai yra politiniai“, – apie savo kūrybos santykį su tikrove yra sakiusi skulptorė („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė, 2021).

Jautriai ir pagarbiai

Viena jautriausių skulptūrų – „Šešėlių šviesa“. Šis darbas skirtas per karą sudegusios tėviškės atminimui, namams Jukniškėse, netoli Kelmės. Skulptūroje susipina motinos kančia ir iš jos pačios kylanti vaikus paguo-

džianti stiprybė. Kai kurias savo skulptūras D. O. Matulaitė palydi eilėraščiais: Motinos kančia ir paguoda, kaip erškėtrožės degantis krūmas... Šešėlių šviesa skaudi, Apkabinta tuščiam glėby... Vaikai, nubyrėję žiedlapiai, Pakąsti pakeliui į Šiaurę... Maldos suaižėjusiu aidu, Varpais geležinkeliai gaudžia... Kaip sulapojusi aimana, palinkus prie yrančios žemės... Suskirdę lūpos – kaip Dievo Motinos, Rauda be garso ir žodžių...

(Dalia Matulaitė. Artseria. Vilnius, 2014)

Skulptūroje „Kelionė į Europą“ (2004, akmuo, bronza, h 105 cm) skausmo dėl sudegusių gimtinės namų intensyvumą skulptorė perkelia į sudegusios Europos vaizdinį, mitą apie Europos pagrobimą. Kiauras kūnas, tiksliau – žmogaus ir jaučio kiautas, keliaujantis erdve kol sudils iki paskutinės smiltelės. Europos tragizmo nuojauta ir skausmas dėl ateities. Šalia suolelis stebėtojui tarsi kviečia: prisėsk, praeivi, ir pagalvok, kas vyksta, ir gal tavo mintis prisidės prie žūties sustabdymo. Gaila, kad parodoje neleidžiama ant suolelio prisėsti, nes tai būtų tikrasis interaktyvumas, be jokios pozos.

Parodoje skulptorė neparodė „Valdovų“ temos. Gal tai ir paradoksalu, nes paroda vadinasi „Tėvynės tema“. Druskininkuose stovi jos skulptūra „Karūna“ (2010–2011) – paminklas Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei, Budapešte –„Monumentas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai“ (2013). Iš dalies galėtume šiai temai priskirti parodoje rodomą naujausią D. O. Matulaitės darbą „Jonas Basanavičius“ (2016–2021, bronza, akmuo). Jame kompozicinė diagonalė išgauta pavaizdavus J. Basanavičių sėdintį laisva poza, tarsi jis sėdėtų šiandien, užmetęs koją ant kojos, tačiau jo rankos simetriškai apglėbia knygą ir ją tvirtai laiko ant kelių, o prie Lietuvos patriarcho nugaros prigludęs, į dviejų žirgų sprandus tarsi į krėslo atlošą įsikibęs guvus angeliukas vaiko pavidalu. Kūrinys iš pirmo žvilgsnio neišsiskiria forma, ir tik pradėjus detaliai analizuoti fragmentus, vėlgi atsiranda šmaikštumo ir pagarbos derinys.

D. O. Matulaitės gebėjimas skulptūroje derinti humoristinį, mitinį ir pasakotojo objektyvųjį žvilgsnius yra stebėtinai geras vaizdavimo būdas, leidžiantis ne tik

adoruoti, bet ir reflektuoti jos interpretuotas lietuvių tautai reikšmingas temas ir personalijas.

Santykis su kalba

Parodos atidarymo metu menotyrininkė R. Rachlevičiūtė atkreipė dėmesį į D. O. Matulaitės santykį su kalba. Išties skulptorė kūryboje yra reikli ir ištikima žodžiui. Apie savo kūrybinės galios šaltinį ji sakė: „... tarsi prieš mano valią rašyte užsirašo baltųjų eilių tekstas, kuris gal ir yra tikrasis mano esybės, mano dvasios būvio ir mano kūrinio esmingasis „sielos virpesys“ („Dalia Matulaitė“, Artseria, Vilnius, 2014).

Sakydama baltosios eilės, skulptorė apibūdina prigimtinai apsireiškiančią kuriančiąją energiją žodžiu, kylančiu iš vidinės ritminės klausos. Suskambėjimo momentas D. O. Matulaitės kūryboje labai svarbus. Metalas turi savo skambesį. Akmuo turi savo skambesį. Medis turi savo skambesį. Žodis turi savo skambesį. Ir mintis turi skambesį. Skulptorė aprašo vaikystėje matytą ir girdėtą žvaigždėtą dangų (kosmosą) Kelmėje, kur ji augo iki trejų metukų, vėliau – Priekulėje, Čiūteliuose ir Gropiškiuose. Vaikystėje išgirstas dangaus skambėjimas atsikartoja Vilniuje, kai naktį, grįždama iš dirbtuvių, laukia autobuso, o aplinkui čirpia žiogai, jų čirpimas rimsta artėjant šalčiams, kol visiškai perauga į kosminės tylos žieminį skambesį. Iš šio potyrio gimė piešinių ciklas „Rugsėjo žiogai“ (1993, mišri technika), parodoje eksponuojami devyni jo piešiniai. Skulptorė žodžiais yra išsakiusi ne vieną savo kūrybinį impulsą, kuris galiausiai įgaudavo skulptūrinę formą. Bet ji niekada nedebiutavo kaip poetė ar prozininkė, kaip jos kartos kolegos – skulptorius ir poetas Vytautas Šerys, skulptorė ir poetė Veronika Vildžiūnaitė, skulptorius ir prozininkas Šarūnas Šimulynas. Minėti autoriai pirmiausia buvo stiprūs vaizduojamosios dailės kūrėjai, tačiau gretimai vystė ir savo rašymo įgūdį, leisdami knygas. D. O. Matulaitė liko ištikima vieninteliam pašaukimui ir vienintelei meilei – skulptūrai.

Parodos atidaryme dalyvavo ir mintimis dalijosi parodos kuratorė menotyrininkė doc. dr. R. Rachlevičiūtė, menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, skulptorius D. Kučas, skulptorė A. Jasiukevičiūtė ir galerijos direktorė Skaistė Marčienė.

A. Bričkutė: kuriu viz ualinius

Tapytoja Agota Bričkutė

savęs nelaiko tipine menininke. Ne tik todėl, kad baigė menotyros, o ne dailės studijas, bet ir dėl jai svetimo neretai tarp profesionalų pastebimo nihilistiško žvilgsnio į pasaulį. „Nebūdama akademinė dailininkė, galiu sau leisti pažeisti taisykles, eiti nepramintais keliais“, – apibendrino klaipėdietė, kurios paveikslai –pasąmonės siųstos žinutės –dažniausiai siurrealizmo

kalba prabyla apie tai, kas svarbu kiekvienam, – pažinti ir pamilti save.

Remiasi asociacijomis

– Menu gyvenančiam žmogui gruodis –ramybės ir susikaupimo laikas ar didysis skubėjimo, užsakymų vykdymo metas?

– Nemažai mano aplinkos žmonių išties įnikę į kalėdinius darbus. Aš ne. Ruduo prabėgo ramiai, taip ramiai, kad pradėjau galvoti, kuo užsiimti, kur padalyvauti. Ėmiau teikti aplikacijas ir gavau porą „ne“. Tai kiek pakirto sparnus, juk anksčiau sulaukdavau tik teigiamų atsakymų. Vis dėlto pasikalbėjusi su mama susimąsčiau ir nurimau – Dievas siunčia išbandymus, kad patikrintų mūsų ryžtą. ►

Evelina ZENKUTĖ

Pirmoje gruodžio pusėje Rūtų galerijoje personalinę tapybos parodą pristačiusi A. Bričkutė pastebėjo, kad jos

ualinius dienoraščius

kad jos kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų.

Agotos Bričkutės asmeninio archyvo nuotr.

◄ Netrukus buvau pakviesta dalyvauti vienoje meno mugėje. Ir, žinoma, ilgai gyvenau gruodžio 9-ąją Rūtų galerijoje, kurioje ir dirbu, pristatyta autorine paroda. Man tai ypatingas įvykis. Pirmą kartą mano kūryba eksponuojama profesionaliose erdvėse.

– Paroda 2022-ųjų pabaigoje turbūt simboliškai apibendrina jūsų pastarųjų kelerių metų kūrybinį kelią? Ką, žvelgdama į savo paveikslus, išskirtumėte?

– Ko gero, sergu profesine menotyrininkės liga – net tada, kai tapau, bandau pažiūrėti į save iš šono, lyginti, rasti panašumų su įvairiais dailės stiliais. Pastebiu, kad mano kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų, vizualinis mąstymas tampa artimas siurrealizmui. O jis dažnai remiasi automatizmo principu – piešdama išlaisvinu pasąmonės impulsų veikiamą ranką. Naudodamasi šiuo metodu, sukūriau nemažai darbų, kuriuose išsigrynino pasikartojantys komponentai ar įvaizdžiai: medžiai, kalnai, dangaus kūnai, net tokia

A. Bričkutė. Jaunatis. 2022 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm. Apkabinti save, kai skyli pusiau. 2021 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm.

Prieglobstis. 2021 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm.

vizualinė detalė kaip plyšys. Visa tai – ne atsitiktinumas.

– Atsitiktinumu, matyt, niekas nepavadins ir parodos pavadinimo – „Laisvųjų asociacijų kalba“. Ar rankų čia nebus prikišęs laisvųjų asociacijų metodą psichoanalizėje taikęs Sigmundas Freudas?

– Taip, viskas susiję. Šis aspektas – autobiografiškas. Anksčiau esu susidūrusi su psichoanalize. Per susitikimus su specialiste tekdavo kalbėti tai, kas ant liežuvio galo. Pripažinsiu, nebuvo lengva, bet iš atsitiktinių žodžių pamažu susidėliodavo įdomus pasakojimas. Panašiai ir su kūryba. Tapydama įpratau pasaulį matyti asociacijomis. Galbūt ne visada gerai ieškoti ryšių, bet tai jau tapo savotiška obsesija. Beje, mokykloje norėjau studijuoti psichologiją, tik nesisekė matematika. Dabar psichologija – mano hobis.

Kurdama abstrahuoja realybę

– Stovėdama prieš drobę nežinote, į kokias erdves nuneš ir su kokiais personažais suves teptukas?

– Būna visaip. Kartais inspiruoja fotografijos, vizualiniai efektai. Pavyzdžiui, naujausią mano paveikslą įkvėpė per parodos atidarymą Kaune draugės padaryta nuotrauka, kurioje aš įamžinta išsiliejusi, o darbai už manęs – sufokusuoti. Vaizdas surezonavo su mintimi, jau tapusia savotišku credo: kūryba yra kova su išnykimu. Kiekvienas randame unikalų būdą, kaip įveikti mirtingumą. Vienam tai – karjera, kitam – savęs įprasminimas kūryboje, trečiam – vaikai. Taip nuotrauka tapo minėtos minties tąsa paveiksle: aš šmėsteliu kaip dvasia, o darbai lieka. Žinoma, pamatytų vaizdų neperteikiu tiesiogiai, juos transformuoju ir abstrahuoju. Gal toks mano būdas? Mėgstu dalykus supaprastinti ir apibendrinti.

– O sykiu per kūrybą išgryninti save?

– Taip, savo paveikslus galėčiau pavadinti vizualiniais dienoraščiais. Tiesa, nors mano darbai subjektyvūs, žmonės juose užčiuopia ir kolektyvinių niuansų. Kartais sulaukiu labai netikėtų įžvalgų, visai priešingų nei mano pačios mintys.

Spalvos – tik fasadas

– Jūsų kuriami vaizdiniai skyla į du akivaizdžius žanrus – portreto ir peizažo. Iš kur šis dualumas?

– Žmogus yra gamtos dalis. Net ir šiuo atveju viena susiję su kitu. Nors sąmoningai tokių krypčių nesirinkau. Nuo mažens lyg apsėsta visur, kur galėdavau, piešdavau veidus, autoportretus, šeimos narių šaržus. Matyt, kažko tuose veiduose ieškojau. Gal norėjau suprasti neišsakytas emocijas? Ši mįslė dar liko neatskleista, bet veidai ar jų motyvai kūryboje išliko. Gamta mano gyvenime taip pat užima svarbią vietą. ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Agota Bričkutė gimė 1993 m. Klaipėdoje. 2016 m. baigė menotyros bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 2017 m. pradėjo aktyviai tapyti. Paveiksluose vyrauja siurrealistinis stilius, galima pastebėti poparto, ekspresionizmo bruožų. Nuo 2018 m. dalyvavo 15-oje personalinių ir jungtinių parodų. Dirba kuratore uostamiesčio Rūtų galerijoje.

Agotos kurtų darbų turi Lietuvos, Vokietijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Norvegijos ir Čilės privatūs meno mėgėjai.

Prisijaukinti savyje moterį. 2022 m. Drobė, aliejus, 40 X 30 cm.

◄ Būtent jos apsuptyje apima stiprūs transcendentiniai jausmai – abejonės, dėkingumas.

– Tik mūsų gamta gana ramių tonų. Jums ji žaižaruoja spalvomis?

– Kai kurie žmonės pasižymi hiperjautrumu. Realybę jie mato intensyviau, girdi jautriau. Ko gero, ir man būdingi šie bruožai. Tik neretai spalvos – fasadas. Ir aplinkiniai tai pastebi. Tapydama galerijoje esu sulaukusi komentarų, kad ryškus koloritas slepia sunkias emocijas. Vadinasi, apgaulingą rūbą galima nuvilkti ir įžvelgti asmeninius išgyvenimus, kuriuos, pasitelkdama ryškias spalvas, išoriškai neigiu. Juk vis dėlto kūryba dažnai ir susijusi su įvairiomis įkyriomis mintimis, nepasitikėjimu aplinka, savimi, meilės sau paieškomis.

Bando prisijaukinti kūną

– Jūsų paveiksluose nemažai moterų. Per jas apmąstote save?

– Dar nuo vaikystės išgyvenu vidinį konfliktą. Lyg jaučiu, kad turėčiau būti moteriškes-

Nuojauta. 2022 m. Drobė, aliejus, 70 X 60 cm.

Fatališkas arklys. 2022 m. Drobė, aliejus, 100 X 70 cm.

Free Your Mind. 2022 m. Drobė, aliejus, 50 X 50 cm.