Durys 2022 12 2 dalis

nė, bet mano natūra tam prieštarauja. Pavyzdžiui, mėgstu šokti hiphopą, kurio judesiai toli gražu negrakštūs. Išties, mano paveiksluose visai nėra vyrų. Moterys man įdomesnės – tiek psichologiškai, tiek vizualiai. Dar įdomiau pabandyti atsakyti į klausimą, o kas, jei jos neatlieka visuomenės primestų funkcijų? Pasąmoningai tapau apkūnesnes, putlesnes. Turbūt taip noriu prisijaukinti kūną, kuris neva neatitinka standartų.

– Užsiminėte apie funkcijas. Viena jų – tik universali visiems – kurti ir palaikyti socialinius ryšius. Tapyba gana vienišas užsiėmimas. Ar laiką, praleistą prie drobės, tenka kompensuoti kaip nors ypatingai?

– Į kraštutinumus neinu. Kadangi tapau galerijoje, namuose, kuriuose, beje, molbertą irgi turiu, tuo nebeužsiimu. Savaitgaliais leidžiu laiką su draugais, mėgstu gamtą, ilgus pasivaikščiojimus, kartais nuvykstu į kitus miestus, kur įkvepiu kultūros. Didesnį socialumo poreikį jaučiau gyvendama Kaune. Bet tai natūralu, studijos, platesnis draugų ir pažįstamų ratas

įtraukdavo į įvairias veiklas. Tiesa, reikia pripažinti, kad per parodų atidarymus gaunamą dėmesį, žinoma, neperžengiant proto ribų, mėgstu.

Eiti nepramintu keliu

– O kitokio pobūdžio dėmesys – kritika?

– Išgyvenu dėl jos. Tai viena priežasčių, kodėl, nors ir esu skatinama kai kurių menininkų, nestoju į, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademiją. Nujaučiu, kad studijos, žinant mano jautrumą kritikai, pakirptų sparnus. Ko gero, bandydama apsisaugoti, patausoti save, ir lieku neprofesionale. Be kita ko, esu girdėjusi, kad kai kurie po dailės mokslų nustoja tapyti.

– O kas norėtų pamesti save.

– Bijau, kad tam tikru požiūriu studijos mane sugadintų. Noriu atrasti nepramintus kelius ir pažiūrėti, kur jie nuves. Žinau, esa-

ma žmonių, kurie, nebaigę aukštojo mokslo, vėliau už unikalų braižą ir nuopelnus tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariais. Nors, reikia pripažinti, diplomo neturėjimas kartais trukdo visavertiškai įsilieti į dailininkų bendruomenę.

– Kokių minčių tai sukelia?

– Mūsų šalyje labai išsikerojęs akademinis menas. Nesakau, kad tai vien neigiamas dalykas. Vis dėlto norėtųsi daugiau atvirumo, daugiau alternatyvių vietų, kur galėtų susiburti ir savamoksliai. Kai pabendrauju su užsienyje gyvenusiais menininkais, suprantu, kad kitur labiau rūpi ne tavo išsilavinimas, o sukurti darbai, nuoseklumas, aktyvus dalyvavimas parodose. Savo kelią ir minu, vadovaudamasi tokia formule. Noriu eiti prieš nusistovėjusią sistemą. Žinoma, ir tapydama, ir būdama menotyrininkė ar dirbdama Rūtų galerijoje, atstovauju dviem pusėms, neretai apima savotiškas susiskaldymo jausmas, tačiau, kad ir kaip būtų, žiūrėdama į kitų žmonių sukurtus darbus, pirmiausia vertinu juos, o ne diplomą.

Gamta mus stebi. 2022 m. Drobė, aliejus, 70 X 50 cm.

Medžio draugystė su amebomis. 2022 m. Drobė, akrilas, aliejus, 40 X 30 cm.

Klaipėdos krašto simboliai

Klaipėdos

krašto prijungimo prie Lietuvo s

Kad žodžiai „Kintai“ ir „emalis“ yra tapę Lietuvos kultūros

lauke atpažįstamais raktažodžiais, rašiau dar 2018 m. Kintų emalio meno laboratorijos projekto „Pamario ženklai“ dalyvių kūrinių parodos recenzijoje („Durys“, 2018, Nr. 9).

2022 m. vasarą Vydūno kultūros centro emalio meno laboratorijoje 20-ąjį kartą vyko šis visuomeniškai angažuotas projektas, kurio temos menininkams visados tapdavo ne privalomu dalyku, o inspiracijų šaltiniu.

Tam pastangų negaili projekto koordinatorė, Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, organizuojanti dalyviams išsamias, žiniomis ir emocijomis praturtinančias ekskursijas. Itin palanki inspiracijų laisvei buvo tema „Klaipėdos krašto simboliai emalyje“, kurią įmanoma traktuoti ir apibendrintai, ir pasinaudojant ►

Pillė VELJATAGA

N. Sippach. Klaipėdos kraštas. Emalio objektų kompozicija.

simboliai emalyje

Emalio laboratorijos „Pamario ženklai 2022“ dalyviai Kintų Vydūno kultūros centre prie dirbtuvių. Ritos Tarvydienės nuotr.

N. Sippach. Klaipėdos Didžioji Vandens gatvė. Emalio kompozicija.A. Mačiulaitienė. Sagė Klaipėdos kraštui.

S. Malaškevičiūtė. Klaipėdos kraštas – aš čia gimiau. Emalio segės.

D. Razauskas. Klaipėdos krašto simboliai. Emalio objektai.

L. Kiškytė. Segė Klaipėdos kraštui. Emalis, gintaras.

N. Sippach. Klaipėdos kraštas. Juodkrantei. Emalio kompozicijos fragmentas.

Emalio objektai.

M. Dominaitė. Klaipėdos kraštas. Juodkrantės vilos. Emalio plaketė.

◄ konkrečiais architektūros paveldo pavyzdžiais, istoriniais faktais. Ekskursijų su gidais metu menininkai susipažino su Klaipėdos kraštui būdinga moderno stiliaus architektūra Šilutėje ir Juodkrantėje, su Klaipėdos fachverku, apsilankė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Projektą vainikavo paroda Kintų Vydūno kultūros centre. Šiemet ji buvo skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui.

Emalio smaguriautojai

Žinomos menininkės, tarptautinių emalio meno bienalių Vilniuje organizatorės Marytės Dominaitės plaketėje grafiškai pavaizduotos XIX a. pabaigos Juodkrantės kurortinės architektūros pažibos „Villa Flora“, „Villa Loebell“, viešbutis „Bachmann“. Eskiziškas piešinys ir šriftas, prislopintas perlamutro atspalvio emalio paviršius, jo sąšauka

M. Dominaitė. Klaipėdos kraštas. Pamario ąžuolas. Emalio objektas.A. Naboka. Klaipėdos kraštas. Nendrynai. Emalio plaketė. G.

M. Lasinskas. Klaipėdos kraštas. Kopa. Emalio plaketė.

su pilkšvu aliuminiu, aprėminimas iš „senų laikraščių“ iškirptomis popieriaus juostelėmis perteikia nevaržomą, bet subtilią Belle Epoque atmosferą. Tradicijos ir novacijos sanbūvis – taip interpretuočiau M. Dominaitės erdvinę kompoziciją, vaizduojančią žaliuojantį ąžuolą ir nevietinės kilmės raudonuosius ąžuolus, kurių alėja yra Kintuose. Pasak menininkės, ji mėgsta palikti matomą natūralų, spalvomis nepadengtą varį. Tikru vario medžiagiškojo grožio smaguriautoju vadinčiau Dalių Razauską, jau kelintą kartą emalio laboratorijoje dalyvaujantį dizainerį, kuris pasitelkia oksidacijos paveikto ir nuvalyto vario spalvų santykį, bespalvį emalį, autorine technika išgaunamą tekstūrą. Šį kartą menininkas padirbino du nedidelius kubus su ant jų pavaizduotomis žuvelėmis, eksponavo taip, kad atsispindėtų veidrodyje, ir to pakako estetinei regos puotai. Panašią puotą surengė taip pat ne kartą Kintų emalio meno laboratorijoje dalyvavusi žinoma juvelyrė Sandra Malaškevičiūtė. ►

G. Latakas. Klaipėda. Emalio kompozicija knygos viršeliui.

Z. Ramanauskienė. Klaipėdos kraštui. Emalio objektų kompozicija.

D. Žydelienė. Klaipėdos kraštui. Neringa. Emalio plaketė.

◄ Ji emalio peizažą nuspalvino vandens ir dangaus mėlynos spalvos atspalviais bei rausvu saulėlydžio gaisų brūkšneliu, žaismingai aprėmino seges metalu. Pasak iš Klaipėdos kilusios menininkės, trijose segėse „Aš čia gimiau“ – jūra, žuvėdros ir Žemės planeta apskritai.

Atpažįstami motyvai

Marių pakrantės nendrių motyvas atpažįstamas Lietuvoje apsistojusios profesionalios emalio menininkės iš Ukrainos Alinos Nabokos spalvingose apskritimo formos plaketėse. Akvarelės techniką pamėgusi menininkė yra sukūrusi atvirukų, kuriuose vaizduojami į Raudonąją knygą įtraukti Ukrainos augalai. Gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, ji tęsė šią temą, ieškodama Lietuvos ir Ukrainos augalijos panašumų. Kaip pasakojo R. Tarvydienė, A. Naboka teiravosi apie būdingus Pamario kraštui augalus ir dviejose plaketėse pavaizdavo marių pakrantės nendres, trečioje – saulašarę, augančią vien tik Aukštumalos pelkėje ir žydinčią vos įžiūrimais raudonais žiedeliais. Mantvydas Lasinskas, sieninės tapybos restauratorius, įsisavinęs pertvarinio emalio techniką, sukūrė miniatiūrą „Kopa“. Menininkas

į kopą pažvelgė fantazijos akimis, kurios regi joje juoduojančias kiaurymes ir keistą raudoną ženklą viršūnėje. Kintuose gyvenančios juvelyrės Aušros Mačiulaitienės subtiliai emaliuotą segę puošia iš sidabro nulietas pamario medinių namų vėjalentės ornamentas. Į nėrinius panašus Juodkrantės vilų pjaustinėtas medžio dekoras, lango apatinę pusę dengdavusios užuolaidėlės, kurioms, kaip įrengiant lėlių namelį, privalu panaudoti tikrų nėrinių skiautę – tokia naiviojo primityvizmo nuotaika sklinda iš Nadinės Sippach kūrinių. Emalio laboratorijos edukacinius užsiėmimus lankanti ir „Pamario ženklų“ parodoje antrą kartą dalyvaujanti Vokietijoje gyvenanti tiksliųjų mokslų studentė, kurios giminės šaknys Kintuose, neabejotinai pažengė meniškumo link.

Papasakotos istorijos

Senovinės fotografijos nostalgišką žavesį ir portretuojamojo būdą perteikia jaunos juvelyrės Laurynos Kiškytės ovalo formos rėmeliuose pavaizduotas personažas varganais rūbais, bet narsia veido išraiška. Pertvarinio emalio technika kurianti Dovilė Žydelienė, kuri dažnai naudoja baltų etnografijos motyvus, šį kartą pasirinko

romantinį: plaketėje pavaizduota mergaitė vėjyje besiplaikstančiais plaukais, iškeltoje rankoje laikanti žibintą, kuris rodo kelią parplaukiančiai žvejo valčiai. Zinos Ramanauskienės objektas su jubiliejiniu skaičiumi 100, kurį komponuodama menininkė panaudojo geležinį siuvamosios mašinos „Zinger“ ratą, byloja apie Klaipėdos krašto miestus ir gyvenvietes, kurių istorijoms surašyti prireiktų daug lapų. Gvido Latako, tapytojo, rašančio poeziją ir kuriančio emalio miniatūras, kūrinių ikonografija pasirinkta su išmanymu ir pasiliekant laisvės improvizavimui. Klaipėdos miestui skirtos suvenyrinės knygos emaliu puoštame viršelyje matome miesto herbą, įkūrimo datą ir simbolinius personažus – vėjus Rytį bei Vakarį, pasaulio poliariškumą simbolizuojančias vyro ir moters figūras. Kaip aiškino menininkas, vyro rankose laikomas kiškis ir prie moters stovi lapė – susigalvoti, prototipų neturintys vaizdiniai. Ikonografinių motyvų kitai suvenyrinei knygai menininkas sėmėsi iš muziejuje matytų Klaipėdos archeologinių radinių – lėkštės, dekoruotos vyro su dūdele atvaizdu, renesansinio koklio su moters figūra.

Mintys pabaigai

Paroda „Klaipėdos krašto simboliai emalyje“, kurioje dalyvauja vienuolika menininkų, yra tematiškai sutelkta ir aukšto meninio lygio. 2023-iaisiais, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio metais, ji apkeliaus ne vieną Lietuvos miestą ir bylos apie Kintų Vydūno kultūros centro tarptautinės emalio meno laboratorijos prestižą tarp menininkų bei 20 metų vykdomo projekto „Pamario ženklai“ įnašą į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Dalis jo dalyvių ir iš Lietuvos, ir iš užsienio – metalo meno ir juvelyrikos studijas baigę menininkai, kurių kūrybinėse biografijose emaliui tenka nuolatinis arba epizodinis vaidmuo. Kita dalis – turintys tapybos, skulptūros ar dizaino akademinius pagrindus ir greta kitų veiklos sričių ėmęsi kurti emalį. Būna ir dailės savamokslių. Dalyvavimas emalio meno laboratorijoje naudingas ne vien tiems, kuriems rūpi iš patyrusių profesionalų pasimokyti technologinių gudrybių. Pasak laboratorijos įkūrimo iniciatoriaus, projekto konsultanto Romo Tarvydo, pa-

A. Naboka. Klaipėdos kraštas. Aukštumalos saulašarė. Emalio plaketė.

sitaiko, kad netikėtas naujoko sumanymas paklibina nusistovėjusį supratimą apie tai, kas ir kaip emalio mene darytina. Bet svarbiausia, ko tikisi ir ką randa dalyvaujantys emalio meno laboratorijoje, – idėjų apykaita, kūrybingumo ir bendrystės atmosfera. Kai kurie Kintuose pradėtus kūrinius baigia namuose, dauguma darbuojasi Kintų Vydūno kultūros centre nuo ryto iki vakaro. Supratingai stengiamasi anksti ryte plaktuku nekaukšėti ir vakarojimų per ilgai neužtęsti. Kaip daugumos kūrybinių dirbtuvių veikloje, po vieną kūrinį menininkai palieka rengėjams, ir per 20 metų Kintų Vydūno kultūros centro emalio galerija yra sukaupusi maždaug 300 kūrinių kolekciją. Galerijos lankytojus pasitinka skoninga ekspozicija, visas pluoštas projekto „Pamario ženklai“ parodų, skirtų krašto istorijai, kultūrai, etnografijai, gamtovaizdžiui, katalogų. Emalio menas Kintuose yra gyvybingas.

20-osios emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai 2022“ parodos naktinė lauko ekspozicija Kintų Vydūno kultūros centre. Ritos Tarvydienės nuotr.

Klaipėdos apskrities Ievos

Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje spalio pabaigoje atidaryta Klaipėdoje

gyvenančios Simonos Agotos

Martinkus fotografinės juvelyrikos paroda „Pleistras“ / „Patch“. Tai pirmoji autorės personalinė paroda, kurioje ji pristato analoginiu fotoaparatu užfiksuotas fotografijas iš savo asmeninio archyvo ir naujai sukurtus juvelyrikos dirbinius – sages. Paroda veiks iki kitų metų sausio

6 d. Ją organizavo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.

Gydomąjį pov eikį

žadantis „Pleis tras“

Danguolė RUŠKIENĖ

Kūryboje nuosekli

S. A. Martinkus Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė metalo meno ir juvelyrikos studijas. Šiuo metu ten pat studijuoja taikomojo meno magistrantūros programoje. Nuo 2016 m. dalyvauja jungtinėse parodose, eksperimentinės juvelyrikos bei kitose kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje, veda edukacinius užsiėmimus. Jau kuris laikas S. A. Martinkus kūrybos ir

tyrimų lauke – praeities refleksijos. Lig šiol jos temos buvo labiau susijusios su istoriniais, taip pat ir dailės paveldo objektais.

Baigiamasis S. A. Martinkus bakalauro darbas – juvelyrinių objektų kolekcija „Išlikę fragmentai“ įvertintas už šiuolaikišką istorijos aktualizavimą. Dabar, studijuodama magistrantūroje, ji gilinasi į Klaipėdos krašte sovietmečiu sukurtus vitražus, siekdama priminti apie jų vertę, atkreipti dėmesį į nykstančius arba jau išnykusius monumentaliosios dailės kūrinius ir aktualizuoti juos šiuolaikinio meno kontekste.

Gręžiojimasis atgal, pastangos išsigryninti asmeninį santykį su praeitimi akivaizdus ir šioje – debiutinėje S. A. Martinkus parodoje „Pleistras“. Todėl galima

sakyti, kad jauna menininkė savo kūryboje kol kas nuosekli.

Saugo, gydo, maskuoja

Pleistrui jos parodoje priskirtos kelios funkcijos. Neužgijusią žaizdą jis saugo nuo nešvarumų, dezinfekuoja ir todėl skatina gijimą. Dar viena jo funkcija – maskavimas. Jis uždengia pažeistą vietą ir tokiu būdu nors iš dalies grąžina kūnui estetišką išvaizdą. Taigi pleistras skirtas tam, kad išloštum laiko, kol žaizda užgis. Ji ne tik saugoma nuo kenksmingų ir net gyvybiškai pavojingų mikrobų. Pleistras suteikia galimybę jaustis nors kiek komfortabiliau, t. y. sugrąžina ankstesnę

S. A. Martinkus. Iš ciklo „Pleistras“. 2018–2022 m.

eikį

tras“

išvaizdą ir savijautą, kai kūnas dar nebuvo pažeistas. Žinoma, interpretacijų pleistro tema galėtų būti ir daugiau, bet kol kas autorė pasufleruoja šias. Viena vertus, pleistras saugo ir gydo, kita vertus, jis maskuoja, todėl leidžia patikėti, kad nieko neįvyko ir viskas yra kaip anksčiau. O tai turėtų padėti reabilituotis.

Būtent pastarasis momentas ilgainiui pradeda dominuoti S. A. Martinkus fotografijose. Fotografiniais vaizdais pasakodama kitiems ir primindama sau apie kažkada patirtas akimirkas, ji archyvinę fotografiją siūlo pasitelkti kaip pleistrą, t. y. gydomąją, maskuojamąją, galiausiai – reabilituojančią priemonę. Naudoti ją šiandien, vos tik atsiradus pažeidimų, kuriuos siekiant ►

◄ išgyventi privalu saugoti nuo aplink knibždančių mikrobų. Kitaip žaizda tiesiog neužgis, pradės gangrenuoti, o tai jau gali tapti viso kūno žūties priežastimi.

Ko gero, nebūtų visiškai tikslu vadinti tai (savi)terapija, bet su S. A. Martinkus fotografija vyksta kažkas panašaus. Autorė pirmiausia dėl savęs ištraukia iš praeities atvaizdus, kurie nukreipia ją į šviesius prisiminimus. Taip suaktyvindamos naujai atsiradusių pažeidimų gijimą ir bent sąlyginai grąžindamos į ankstesnę būseną, šios fotografijos veikia kaip (savi)reabilitacijos priemonė. Vargu ar jos pajėgios užtikrinti visišką išgijimą, tačiau, kol pleistras dengia žaizdą, galima pamiršti apie skausmą, o tai yra labai daug.

Puošia žaizdas

Pleistrui priskiriamos funkcijos čia dar nesibaigia. Jis S. A. Martinkus kūrybiniame mąstyme įgauna dar vieną paskirtį, kuri kreipiama ne į buvusio laiko ar būsenos grąžinimą, bet veikiau į naujo, galbūt dar tik būsimo savęs suvokimą. Autorė parodoje pateikia 21 sagę. Jos – iš skirtingų medžiagų, tačiau forma ta pati – medicininis pleistras. Kaip visa juvelyrika tradiciniu požiūriu, taip ir šie pleistrai skirti puoštis.

O šiuo atveju – puošti savo žaizdas – gilesnius ir galbūt ne tokius skausmingus įdrėskimus. Skirtingai nuo įprastų kūno spalvos ar permatomų medicininių pleistrų, kurie beveik nepastebimi, šie juvelyriniai objektai siekia atkreipti į save dėmesį, kartu atkreipdami dėmesį į pažeistą vietą. Todėl, jie ne tik gydo, maskuoja, bet ir puošia atsiradusias žaizdas. Tai keičia ne tik pleistro, bet ir pačios žaizdos suvokimą. Tai, į ką paprastai nemalonu ar net baisu žiūrėti, gali būti ne tik priimtina, patrauklu, bet ir kelti pasigėrėjimą.

Tokiu būdu S. A. Martinkus pavyksta sukurti daugiasluoksnį parodos pagrindą.

Fotografija čia siūloma kaip lengvas šydas, galintis pridengti sunkią dieną, kai norisi pasislėpti nuo dabarties.

Subtiliai pračiupinėdama nostalgiškus prisiminimus, ji ištraukia buitinius – bendrabutinius vaizdus, kai buvo smagu tiesiog būti. Kai buvo gera bendroje virtuvėje visiems kartu gamintis maistą. Kai nebuvo pinigų, bet dėl to nekilo problemų. Kai gyvenimas buvo panašus į žaidimą su garantuota pergale, o visi jo žaidėjai – ne konkurentai, bet svarbi triumfo dalis. Kai neapčiuopiamą ir veik perregimą laiką jautei labiau nei konkrečią dieną su aiškiu, bet jau įkyrėjusiu ritmu.

Susirasti save praeityje

Ne viskas taip liūdna ir dabar. Būtų neteisinga teigti, kad autorė murkdosi pesimizmo liūne. Tačiau tai, kad ji siūlo reabilituotis pasitelkiant praeities fotografiją, išduoda jos jautrumą praeičiai, kabinimąsi į nostalgiškus prisiminimus. Galbūt epizodiškus, bet būtent tuos, kuriuose išliko dabar stokojama šviesa. Išbandžiusi tokį būdą, S. A. Martinkus jį siūlo ir kitiems – išsitraukti senus savo albumus ir susirasti save (nebūtinai tiesioginį savo atvaizdą). Tą, buvusį sveiką, be nūdienių pažeidimų. Būtent tokie vaizdai, autorės teigimu, turi gydomųjų, maskuojamųjų ar net puošiamųjų galių.

Fotografija čia siūloma kaip lengvas šydas, galintis pridengti sunkią dieną, kai norisi pasislėpti nuo dabarties. Ne išnykti, bet trumpam prisidengti, kuriam laikui tapti nematomam. Tam, kad turėtum laiko užsigydyti gilias žaizdas ar tik įkyriai kraujuojančius įdrėskimus. S. A. Martinkus siūlo gana patogią būseną – sunkią akimirką kabintis ne į nežinomą ateitį, bet susirasti save praeityje. Pasiimti tai, kas tau kažkada priklausė, – buvusią akimirką ir panaudoti ją antrą, trečią ar dar kažin kelintą kartą. Naudoti tol, kol ji veikia, kol praeities šviesa pajėgi išsklaidyti dabarties prieblandą. Ir nepamiršti, kad pleistras gali ne tik gydyti, bet ir puošti.

S. A. Martinkus. Sagės „Patch“. 2022 m.

Laukiamiausi 20

Spėlioti apie artėjančias kino premjeras kiekvienais metais tampa vis sunkiau ir sunkiau. Režisierius Quentinas Tarantino viename savo interviu teigė, kad dabartinė kino era yra viena „blogiausių Holivudo istorijoje“. Holivudas niekada nepirmavo autorinio kino kategorijoje, o pastaraisiais metais džiaugiesi atradęs bent vieną kitą filmą, kuris nėra tęsinys, perdirbinys ar šiaip kino projektas, siekiantis susišluoti neįnoringų žiūrovų pinigus. Greičiausiai įsimintiniausi filmai kitąmet vėl bus iš Europos arba Azijos šalių. Keblu prognozuoti, nes niekada nežinai, kuri juosta „iššaus“ ir išsiskirs iš kitų. Holivudo filmų kūrimas visada gerai nušviečiamas spaudoje, ir visada žinai pasirodančių premjerų sąrašą. Taigi – trumpai apie kelis kino projektus, į kuriuos bet kokiu atveju rekomenduojama atkreipti dėmesį kitąmet.

įveikė didžiąją depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą, turi įkūnyti tas pats L. DiCaprio. Apie šio filmo kūrimą buvo paskelbta dar 2017 m., ir nuo to laiko apie jį mažai ką girdėjome, todėl apie juostos premjerą 2023 m. reikėtų svajoti atsargiai.

„Maestro“

Dar šiais metais turėjusi pasirodyti juosta „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“) buvo atidėta ir greičiausiai bus pristatyta artėjant 2023 m. „Oskarų“ ceremonijai. Martino Scorsese’s naujas filmas visuomet kelia džiaugsmą tarp sinefilų. Naujausiame projekte jis pirmą kartą savo karjeroje suvienijo jėgas su Leonardo DiCaprio ir Robertu De Niro. Juosta pasakos ypatingą ir šiurpą keliančią tikrą istoriją apie Amerikos osedžų genties indėnus.

XX a. trečiajame dešimtmetyje jie buvo turtingiausi pasaulio žmonės, skaičiuojant vienam gyventojui. Kai savo žemėse aptiko naftos, osedžai važinėjo automobiliais su asmeniniais vairuotojais, statėsi dvarus ir siuntė savo vaikus mokytis į Europą. Tačiau vėliau jie vienas po kito ėmė mirti paslaptingomis aplinkybėmis. Tuo metu dar tik besikurianti FTB institucija turėjo įsikišti ir pradėti savo pirmąjį didelį tyrimą, sukrėtusį visą šalį. Filmas pastatytas pagal Davido Granno to paties pavadinimo dokumentinę knygą, kuri tapo bestseleriu beveik visame Vakarų pasaulyje 2017 m. Kitais metais buvo pažadėtas dar vienas M. Scorsese’s projektas – 32-ojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Franklino Delano Roosevelto biografija. Lyderį, kuris

Filmą „Maestro“ prodiusuoja Stevenas Spielbergas, M. Scorsese ir Toddas Phillipsas („Džokeris“, 2019 m.). Šis projektas yra aktoriaus Bradley’o Cooperio sugrįžimas į režisieriaus kėdę po didelės sėkmės filme „Taip gimė žvaigždė“ („A Star is Born“, 2018 m,) – muzikinėje dramoje apie kantri dainininką. Šį kartą filme „Maestro“ jis įkūnys garsų amerikiečių kompozitorių. Pasak platintojo „Netflix”, tai biografinis filmas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama Leonardo Bernsteino asmeniniam gyvenimui, jo 25 metus trukusiai santuokai su čiliete aktore Felicia Montealegre.

L. Bernsteinas – amerikiečių kompozitorius, pianistas ir dirigentas. Jis buvo vienas pirmųjų JAV gimusių ir gavusių išsilavinimą dirigentų, sulaukusių pasaulinės šlovės. Pasak „The New York Times“, tai buvo vienas talentingiausių ir sėkmingiausiai kūrusių muzikų JAV istorijoje. Labiausiai žinomas kaip „New York Philharmonic“ orkestro dirigentas ir miuziklo „Vestsaido istorija“ autorius. 1951 m. vedė čilietę aktorę F. Montealegre, su ja susilaukė trijų vaikų. Pora išsiskyrė 8-ajame dešimtmetyje, Feliciai sužinojus, kad Leonardas turėjo homoseksualių santykių. Tačiau buvusiai žmonai susirgus, jis sugrįžo ja pasirūpinti.

Andrius RAMANAUSKAS

„Gėlių mėnulio žudikai“

Kadrai iš filmų „Maestro“ (rež. B. Cooperis), „Openheimeris“ (rež. Ch. Nolanas), „Gėlių mėnulio žudikai“ (rež. M. Scorsese), „Banginis“ (rež. D. Aronofsky’is), „Blyškiai

23-iųjų filmai

„Openheimeris“

Apie Christopherio Nolano filmo – atominės bombos išradėjo Roberto Oppenheimerio biografijos ekranizacijos „Openheimeris“ („Oppenheimer“) – siužetą žinoma nedaug. Kai režisierius perskaitė Martino J. Sherwino knygą „Amerikos prometėjas. Roberto Oppenheimerio triumfas ir tragedija“ („American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robert Oppenheimer“), iškart nusprendė statyti filmą. Tai vienas iš nedaugelio Holivudo režisierių, turinčių privilegiją kurti filmus apie istorijas, kurios jį domina. Be to, Ch. Nolano reputacija visada lemia, kad jo naujas filmas automatiškai pateks tarp laukiamiausių 2023-iaisiais. Dar vienas veiksnys, lemiantis su nekantrumu laukti premjeros, yra surinkta aktorių komanda, kurioje – vieni garsiausių Holivudo aktorių. Pagrindiniame vaidmenyje – Cillianas Murphy’is, žinomas iš serialo „Birmingemo gauja“ („Peaky Blinders“), taip pat jam talkins Mattas Damonas, Robertas Downey Jaunesnysis, Kennethas Branaghas , Gary’is Oldmanas, Emily Blunt, Ramis Malekas, Joshas Hartnettas ir kiti. R. Oppenheimeris techniškai buvo Alberto Einšteino viršininkas ir vadovavo žymiajam „Manhatano projektui“, kuris Antrojo pasaulinio karo metais sukūrė atominę bombą. Amžininkai apie jį atsiliepdavo taip: genialus, charizmatiškas, arogantiškas, Žmonės, kurie jį pažinojo, pasidalijo į dvi stovyklas: tuos, kurie dievino jo intelektą (dauguma), ir tuos, kurie laikė jį pretenzingu pasipūtėliu. Jis pasižymėjo tokiu greitu

protu, su kokiu kitiems dar neteko susidurti, bet taip pat galėjo būti žiaurus ir skaudinantis savo žodžiais ir bendravimu. Šios poliarizuojančios ir paradoksalios savybės lėmė jo iškilimą ir vėlesnį nuopuolį.

„Banginis“

Kitas Holivudo režisierius, taip pat turintis privilegiją kurti pagal ypatingus scenarijus, –Darrenas Aronofsky’is jau pristatė savo naujausią draminę juostą „Banginis“ („Whale“, 2022 m.), tačiau plačiajai auditorijai ji bus parodyta netrukus, jau ateinančiais metais. Pagrindinis aktorius, kadaise buvęs Holivudo gražuoliukas, pasirodydavęs tik didelio biudžeto veiksmo juostose, Brendanas Fraseris čia bus visiškai neatpažįstamas. Po premjeros Venecijos kino festivalyje filmas ir pagrindinis aktorius sulaukė šešių minučių ovacijų. Ilgamečiai gerbėjai ir kritikai filmą „Banginis“ vadina B. Fraserio karjeros atgimimu.

Šiame filme jo personažas Čarlis yra liguistai nutukęs anglų kalbos mokytojas iš Aidaho valstijos. Dėl didelio antsvorio Čarlio judėjimo galimybės yra ribotos, todėl savo aistra literatūrai (ypač savo mėgstamiausiam romanui „Mobis Dikas“) jis dalijasi tik ant savo sofos. Čarlis ne tik kenčia nuo nutukimo, jis serga depresija ir polinkiu į savižudybę, nes iš esmės bando save numarinti. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų trukdo jam greičiau pasiekti šį tikslą, yra noras atkurti ryšį su savo paaugle dukra.

Sprendžiant iš kritikų įvertinimų, filme „Banginis“ žiūrovai labiausiai įsidėmės

aktoriaus B. Fraserio vaidybą, neabejojama, kad jo vaidmuo bus nominuotas „Oskarui“.

„Blyškiai mėlyna akis“

Filmas „Blyškiai mėlyna akis“ („The Pale Blue Eye“) greičiausiai nenuskins ypatingų apdovanojimų, tačiau iš pasirodžiusio treilerio atrodo, kad tai bus tamsus kinematografiškas arthousinis kūrinys, išsiskiriantis iš pigios komercinės produkcijos, su Christianu Bale’u pagrindiniame vaidmenyje. Savo atmosfera „Blyškiai mėlyna akis“ turėtų priminti šiemet pasirodžiusią juostą „Košmarų skersgatvis“ („Nightmare Alley“).

Režisierius Scottas Cooperis minėjo, kad jo naujausia juosta įkvėpta siaubo ir detektyvinės literatūros krikštatėvio, poeto ir rašytojo Edgaro Allano Poe kūrybos. Mistiniame detektyviniame filme bus gausu okultinių ir šėtoniškų praktikų, kuriomis rašytojas labai domėjosi.

Trumpai apie siužetą. 1830 m. Vest Pointo akademijoje spalio vakaro ramybę sudrumsčia ant virvės kybančio jauno kadeto kūnas. Akivaizdi savižudybė tokioje griežtoje mokymosi įstaigoje kaip Vest Pointas nėra neįprastas dalykas, tačiau kitą rytą paaiškėja dar didesnis siaubas. Kažkas įsibrovė į kambarį, kuriame buvo kūnas, ir ištraukė širdį. Veteranas detektyvas Augustas Landoras pasamdomas ištirti žmogžudystę. Tačiau jam trukdo kadetų tylėjimo kodeksas, todėl jis į pagalbą pasitelkia vieną iš jų – jaunuolį, kurį pasaulis vėliau pažins kaip rašytoją E. A. Poe.

y’is), „Blyškiai mėlyna akis“ (rež. S. Cooperis).

Alma RIEBŽDAITĖ

Dieta

„Tai, ką tu jautei, buvo ne tavo tėvo, o demono jėga. Tavo tėvas buvo ne stiprus, o silpnas. Kartais taip atsitinka. Jis nesusitvarkė su savo demonu. Jūs visi jautėte demono jėgą, ne tėvo. Tėvas būtų jus iš visų jėgų saugojęs nuo demono jėgos, o tavo demonas ardo tave.“

„Ciong’Ui, iš kur tu atsiradai?“

„Aš atsiradau tą mirksnį, kai tavo galvoje gimė teisinga mintis ir tu supratai. Anksčiau niekaip nebūčiau galėjęs atsirasti. Tavo gyvenime dar niekas neatsirado kitaip. Tiesiog įvyksta spragtelėjimas, arba tau kažkas netyčia tą žinią perdavė. Ne, ta mintis tau sukosi galvoje senokai, bet tu nedrįsai jos išreikšti, nes ji prieštaravo viskam, ką tu girdėjai aplink. Išdrįsai supratusi, kad greičiausiai esi iš kitos planetos, tačiau dar tiksliau – iš kitos Visatos. Galutinai suvokusi, kad esi iš kitos Visatos, jau galėjai ryžtis kitai smulkmenai. Kūnas toks pat, bet sąmonė kitos struktūros ir tu už tai, tiksliau, mes visi galime tik padėkoti tavo tėvams, kuriems tu niekada nerūpėjai, todėl ir tapai kitų jėgų įkaite ir nuosavybe, kovos lauku. Į tave instaliuota ne ši, o kita Visata. Ir tai buvo klaida, kurios dievai nebegalėjo ištaisyti. Kita Visata instaliavosi tavyje. Tu buvai užslaptintas projektas, kai netikėtai tiesa išlindo į paviršių tau berašant. Tiesiog nunirai per giliai ir susisiekei su savimi. Įvyko klaida.“

„Per vėlu, Ciong’Ui.“

„Niekada nebūna per vėlu. Matai, tu viską spėji. Virusas turėjo sunaikinti šioje Žemėje atsiradusią kitą Visatą. Sunaikinti be ženklo. Tai ir turėjo būti pagrindinis demono darbas, bet lemiamą akimirką yla išlindo iš maišo. Supranti, nė vienas žodis negimsta šiaip sau. Žmogus negali pasakyti nieko, kas nebūtų jo pasaulyje, kas nebūtų jo pasaulis. Kalba apibrėžia mūsų pasaulio ribas. Ir kai tu kažką pasakai, įvardiji, tai pradeda būti. Tai, apie ką tu gali kalbėti, jau yra. Tokia yra kalbos paslaptis. Tokios yra pasaulio ribos, kurios juda sykiu su kalba. Tai, kas yra už kalbos ribų, to nėra. Kalbėk man apie tai, ko

nėra. Negali! Pasakyk man, ko nėra. Nėra Mėnulio? Nėra Saulės? Nėra Žemės? Nėra Nieko? Nėra Dievo? Visas tavo pasaulis prasideda ir baigiasi su kalba. Inkšti dar nereiškia kalbėti ir tverti pasaulius. Inkštimas ir yra inkštimas, galbūt iš jo atsirado eilėraštis apie skausmą, bet, kol tu inkšti, eilėraščio nėra. Pasaulis veriasi su kalba ir kalboje. Įsivaizduokime pasaulį, kuris skendi tyloje ir jame nėra kalbos. Realiai tokio pasaulio sąmonė nelabai įsivaizduoja, nes ji ir toliau įsivaizduoja medį ir jo krentančius lapus, lietų, nes ji įsivaizduoja, kad kažką suvokia. Supranti, nėra lietaus ir nėra medžių, nėra krintančių lapų. Nieko nėra! Gal tai ir yra šunų ir kačiukų rojus. Koks keistas dalykas kalbos! Yra tie patys reiškiniai, tik vadinami kitu žodžiu. Logiška būtų, jei kiekviena tauta su kalba turėtų ir savitą arba visiškai kitokią pasaulio jauseną ir tautos, net ir mokėdamos viena kitos kalbas, tų patirčių perduoti beveik negalėtų. Dabar viskas tas pats, tačiau kiti žodžiai. Tai magija, stebuklas. Ir yra sienos tarp valstybių, ir viename krašte viena kalba prasideda, o ties kitos šalies siena jau baigiasi. Tai kažkas neįmanomo! Žmogaus sąmonė ir pasaulis prasideda su žodžiu!“

Misisipė nustebusi žiūrėjo į Ciong’Ui. Jis atrodė stebėtinai užsidegęs. Ji įsivaizdavo jį šaltą ir bejausmį, tačiau jis degė. Oranžinis rūbas tebuvo tos ugnies ženklas.

„Kaip gali taip būti, kad viskas priešingai, nei mus mokė ir mums kalbėjo. Mes visi laisvę supratome kaip malonumą, kaip galimybę mėgautis, kaip be saiko imti... Kažkas kalbėjo apie atsakomybę pasaulyje, kuriame visi gyvena vieną kartą. Kodėl mums niekas nepasakė, kad laisvė ir net džiaugsmas... kitame krante, priešingame mąstymo poliuje?“

„Niekas nežino, galbūt tai demono darbas, ir mes visi paimti į jo nelaisvę. Aš nežinau, kas tai yra, tačiau panašu, kad jis laimėjo. Ir tu jokiu būdu negali patikėti savimi, nes esi jam pavojinga! Tu pernelyg gerai pažįsti demoną ir jo jėgą. Tu užaugai su

ta griaunančia ir naikinančia jėga, kuri niekada nemylėjo, ir tapai už tą jėgą stipresnė. Tu nepalūžai, Misisipe. Tu daugybę kartų klydai, buvai neteisi, parklupai, bet niekada nepasidavei. Tavo tikėjimas savimi leistų tau laisvai reikšti savo mintis. Tu negalėjai patikėti savimi. Demonas turėjo visiškai ir iki galo suardyti tave. Iki to mirksnio, kol tu patikėsi savimi, tačiau, dievai, tu patikėjai savimi mirksnį prieš tavo suardymą!“

„Ciong’Ui, suprantu, tu užsidegęs ir tiesiog fantazuoji. Turi neįtikėtinai didelę fantaziją. Mes suprantame, kad visa tai negali vykti ir būti apie mano gyvenimą. To jau per daug! Negana tavo beprotiškų praktikų, tu dar nori išvesti mane iš proto! Ciong’Ui, taip negalima! Palik mane ramybėje...“

„Ne, aš tiesiog bandau išsaugoti tavo gyvybę. Manau, kad tai įmanoma. Ir net jei pralaimėsiu, aš nepasiduosiu nė vieną akimirką. Aš pralaimiu, bet, žinai, man tai nieko nereiškia. Tai ir yra kario valia. Jūs visi jau seniai pasidavėt... Ir tu, Misisipe!“

„Atleisk, Ciong’Ui, nesuprantu, kas čia vyksta. Ir iš viso, apie ką šis pokalbis. Išeik, Ciong’Ui, dabar pat. Tavo elgesys ir kalbos visai nevienuoliškos. Akivaizdu, kad pritrūkai šaltakraujiškumo. Tau reikėtų pasimokyti emocijų valdymo. Atsirado vienuolis, kung fu meistras!“

„Gerai, mes dar pažiūrėsime, kas ko mokys! Tu manei, kad jei aš jau vienuolis, tai ne žmogus. Ir visas tavo silpnumas yra baisiai žmogiškas, tavo ištižimas yra baisi žmogiškumo viršūnė ir apokalipsė. Bėkime žiūrėti Olego filmukų ir jokiu būdu nesimokyti čia čia čia žingsnių. Tokia tavo filosofija. Nieko nedaryti! Ir jau, gink Dieve, nebūti savimi. Tu absoliuti bailė. Tau puikiai sekasi. Demono kerai tęsiasi!“

Ciong’Ui išėjo iš kambario, ramiai uždarydamas duris. Tylus durų trenksmas nuvilnijo jos siela it jūra, pūstelėjus švelniam marių vėjui.

Misisipė dar ilgai sėdėjo sutemusiame kambaryje, sustingdyta amžino klausimo: „Kas tai ir iš kur visa tai?!“ Ji nekuria savo minčių. Tai – realybė! Šitas išprotėjęs vienuolis... Brrr. Ne, gal vis dėlto tai sapnas. Ji rytoj pabus. Ją ištiks tyla ir realybė, kurioje ji gyveno iki šiol. Tik ji ir jos nuostabus, kupinas paslapčių pasaulis, kuriame ji nesijaus kitokia, jausis rami ir tvirta.

Atsidarė durys ir kyštelėjo vienuolio galva.

„Išties dabar likai tik tu. Nebėra jokių kovų, matavimosi su kitais, nieko. Likai savo kosmose viena. Į nieką gali nebekreipti dėmesio. Dieve, kokia nemaloni žinia. Žinai, visa, kas vyko iki šiol, buvo niekai. Dabar esi tu ir tavo ištižimas. Tu negali atsisakyti šokolado plytos. Įsivaizduoji?! Gali visiems garsiai prisipažinti: esu ištižėlė su manyje instaliuota ne šia, o kita visata. Na, ir kas, kad kita visata, auklėjimas tas pats, tiksliau, jokio.“

Ir garsiai užtrenkė duris.

„Kosmonautas humoristas, – piktai murmėjo Misisipė. – Aš esu didingos industrinės civilizacijos palikuonė! Moku dirbti kompiuteriu ir kalbėti mobiliuoju telefonu. Taip, saugiam seksui mes naudojame prezervatyvus, turime daug degtukų ir... ir knygų, in... interna... internetą. Na, ir kas, kad tu moki neėsti ir kitokių dalykų ir dar svaigsti visokias nesąmones apie mano nepatogią prigimtį šiame patogiame pasaulyje. Aš nenoriu jokių kitų visatų ir slaptų projektų, demono-viruso ir visokio kitokio dangiško briedo. Didelis čia nuopelnas, ma-

tai, neimti, kai duoda, susilaikyti, kai pilna visko aplinkui ir tas viskas liejasi per šonus. Visko tiek daug. Kirminai tegu sugrįžta į žemę. Ne, aš neištversiu.“

Misisipė atsidarė šaldytuvą ir įsipylė alaus, kurį jau seniai per dorovinguosius Ciong’Ui mokymus buvo pamiršusi.

Ryte Ciong’Ui sėdėjo virtuvėje. Mažas žvitrus vyriokas, įsisupęs į oranžines drobules.

„Labas rytas, Misisipe“, – linksmai šūktelėjo Ciong’Ui, pamatęs susivėlusią milžinišką Misisipę, užtinusiomis akimis, lendančią kažko gaivaus prie šaldytuvo.

„Tavo fantazijos baigėsi“, – tvirtai pasakė Misisipė, čiupdama šaldytuvo rankeną, bet staiga kažkas žvitriai šoktelėjęs nuo suolelio užtrenkė prieš ją atsiveriančius rojaus vartus.

„Dieta!“ – energingai sušuko oranžinis vyras.

„Kokia dar dieta? – Misisipė pastirusiu žvilgsniu žiūrėjo į Ciong’Ui. – Aš niekada gyvenime nesilaikiau jokios dietos ir dabar tikrai nesiruošiu laikytis d i e t o s.“

„Pirmoji tavo gyvenimo dieta! Tapsi liekna ir graži...“

„Tu žinai, kad grožis man visai nesvarbu. Moteriško grožio nėra mano vertybių sąraše. Be to, aš su tavo nesąmonėm jau numečiau tiek kilogramų, mane ima siaubas“, – ir ji pabandė atplėšti šaldytuvo duris, bet jai nepavyko. Ciong’Ui ranka laikė jas tvirtai prispaudusi.

Negalėdama patekti į rojų, nutarė išsivirti kavos. Ciong’Ui kavos, aišku, negeria ir į kavą žiūri skersai, bet ji nekreipia dėmesio į Ciong’Ui.

Ciong’Ui nieko nesakė. Kentėjo, nes buvo kantrus ir tolerantiškas.

Bėda, kad Misisipė iš tiesų išalko, o prie rojaus kelias buvo užkirstas. Sutartis buvo pasirašyta trejiems metams. Nutraukus sutartį anksčiau, grėsė milžiniškos baudos.

„Tai ką man valgyti?“ – neištvėrusi sušuko Misisipė.

„Šiandien esu Tau išviręs ryžių be druskos. Bedruskės ryžių dietos tau reikės laikytis tik keturias dienas, kol truks ►

Alma Riebždaitė. Tarp realybės ir fantazijos.

GINTARO LAŠAI

◄ pasitikėjimo savimi mokymai“, – meiliai švelniu balsu kalbėjo Ciong’Ui.

Misisipė žiūrėjo į vienuolį išpūtusi akis.

„Be druskos?“

„Taip, na, aš žiūriu į gyvenimą kūrybiškai ir fantazuoju“, – nusijuokė Ciong’Ui.

Prieš Misisipės nosį atsidūrė baltų ryžių dubenėlis, tik spalva menantis rojaus vartų spalvą.

„Jokios mėsos? Prieskonių? Nieko?! Po velnių, čia tas pats, kas valgyti tuštumą...“

Per prievartą įsikišo šaukštą su ryžiais į burną. Keista, labai aiškiai pajuto ryžių skonį, bet nieko nesakė. To betrūko, kad imtų šlovinti kraugeriškus Ciong’Ui metodus.

Nuo bedruskės ryžių dietos pasidarė dar blogiau, pasidarė labai blogai. Kai penktą dieną, baigusi pasitikėjimo savimi kursus ir atlikusi daug kitų vienuolių rekomenduotų praktikų, ji užvalgė kažko su druska, pajuto, kaip svaigsta galva ir kone virsta iš kojų. Kažkas siaubingo dėjosi pilve. Neišlaikiusi parkrito. Ji kentėjo jau

daug mėnesių ir galop nuo nekenčiamos bedruskės ryžių dietos turėjo ištikti mirtis. Tai buvo taip akivaizdu. Pastarosiomis dienomis sutikta moterėlė buvo rekomendavusi dar kitokių vaistų, bet akivaizdu, kad ir jie nepadėjo. Jos mankštos nuėjo šuniui ant uodegos. Milžiniškas Misisipės kūnas tįsojo ant žemės. Artinosi paskutinioji.

Ir tada netoliese sėdėjęs Ciong’Ui, matė tik, kaip suplevėsavo jo oranžiniai apdarai ore kaip vėliavos... Taip, taip, ore. Vienuolis šoko ant jos kažkur prie saulės rezginio, ir po operacijos likęs milžiniško dydžio akmuo kepenų latake išsprūdo į skrandį. Spėjo pajusti, kaip Sizifo akmuo nuskriejo į virškinamojo trakto begalybę, išnykdamas ten amžiams. Kelioms valandoms neteko sąmonės.

Pabudo draskoma Ciong’Ui.

„Kelkis, Misisipe, laukia mankšta.“

„Tai gal galima man pailsėti?“ – graudžiu balsu su ašaromis akyse ir drebėdama sušu-

ko Misisipė, kurios virškinimo sistema buvo išdraskyta akmenų, ir jų buvo dar likę, bet kituose organuose.

„Ne, mes neturime laiko ilsėtis. Demonas nesnaudžia.“

Misisipė net kelioms valandoms netekusi sąmonės šitame pasaulyje nebeturėjo ramybės. Aišku, kelios valandos be sąmonės yra hiperbolė, kad viskas atrodytų kuo graudžiau. Realiai ji neapalpo, o įkvėpė oro ir jos galvoje pasidariau šviesiau, Ciong’Ui išspaudus tikrai graudų milžiniško dydžio Sizifo akmenį.

„Laukia svarbus susirinkimas. Jame dalyvaus ir tavo asmeninis demonas, po mankštos eisime ruoštis, reikia sudaryti aptariamų klausimų sąrašą ir... ir strategiją... pala, koks jo vardas?.. – Ciong’Ui spragtelėjo pirštais, bet neatsiminė. – Rytoj tavęs laukia ypatinga diena, kai tu akis į akį susitiksi su nuosavu demonu, pamatysi jį ir išgirsi pirmą kartą!..“

„Jomajo“, – tyliai pasakė Misisipė.

Alma Riebždaitė. Spalvų ilgesys.

Šeima

Susitikimą su asmeniniu demonu Jomajo teko nukelti, mat Misisipės tėvas užpuolė jos sūnų ir pradėjo mušti, nes galvojo, kad šis norįs lytiškai santykiauti su močiute. Tai buvo ne pirmas anūkas, kurį užpuolė Misisipės tėvas. Tai buvo paskutinis anūkas. Dar buvo broliai ir net vaikai, kiti vyrai. Ir tada Misisipė viską suprato. Kad su ja įvyko viskas, kas galėjo būti geriausia, ir nebeturėjo jokių pretenzijų būčiai.

Po to įvykio ji buvo paskutinė atsitokėjusi, nes labai norėjo tikėti savo tėvu ir jį gynė. Visiems ėmė juokas, nes smurtinis elgesys jos šeimoje buvo norma. O kai ji po to įvykio pradėjo analizuoti objektyviai tėvo elgesį, tai jis, nei daug, nei mažai – buvo kriminalinis, bet niekas taip nesako, ar ne? O jei tau taip atsitiko, turi tylėti. Ir aukos paprastai tyli, nes nusikaltimą tarsi perkelia į save. Ir gal tas gerumas –tai noras išpirkti kaltę, kuri prasidėjo seniai, seniai kažkokiu momentu, kai dar nesuvokei, kad ji nėra tavo. Tame pasaulyje neturėjai net teisės bijoti, o žodžio „saugumas“ čia iš viso niekas nežinojo... Iš bijančių būdavo juokiamasi ir visą laiką vyko kažkoks nevalyvas žaidimas su gyvastimi, tvyrojo bjauri rizikos smarvė.

Ji su vaikais daugiau niekada negalėjo važiuoti pas senelius, nes tai buvo pavojinga. Ta proga Misisipės mama atsikraustė pas blogiausią dukterį –tiesiog grįžusi iš vieno renginio ji rado ją sėdinčią savo bute, užpultas sūnus buvo didis ir neginčijamas pretekstas. Tai buvo šlykštus ir iškreiptas pasaulis, kuriame išties tegalėjai norėti numirti. Ji prisiminė, kaip dažnai jai kildavo šis noras, ir dabar suvokė, kad tai buvo labai natūralus noras.

Po to įvykio Misisipė ilgai negalėjo atsigauti. Ir tai vykdavo nuolat. Smūgiai iš visų pusių – ir laiko tarpai, kartais labai ilgi, kol atsigauni, pradedi vaikš-

čioti, kvėpuoti, žiūrėti žmonėms į akis. Niekada neteko susidurti su atsiprašymu ir atgaila, susidurdavo tik su dar didesniu puolimu. Nori pasijusti dar siaubingiau? Visada prašom.

Tokių įvykių fone Misisipė, aišku, tikėjosi išvengti susitikimo su demonu Jomajo.

„Misisipe, atėjo laikas susitikti su nuosavu demonu“, – Ciong’Ui taip nepasakė.

Misisipė toliau sėkmingai šmirinėjo pasaulyje, tikėdama, kad susitikimo su demonu Jomajo pavyko išvengti amžiams, o Ciong’Ui taip maloniai, taip šiltai, taip atjaučiančiai, išmintingai tylėjo, kad jo tyloje ji šildėsi kaip vakarėjančios vasaros saulės spinduliuose. Ji taip džiaugėsi Ciong’Ui tyla, kad net nutarė, jog tyla Ciog’Ui tinka labiausiai iš visų buvimo rūšių. Su Ciong’Ui ji jautėsi saugi ir savimi, ir kai vieną dieną Ciong’Ui prabilo, ji labai supyko.

„Ciong’Ui, – šaukė ji, – tu neturi teisės kalbėti!“

Kiekvienas Ciong’Ui žodis buvo kaip stiklo rėžtukas, trupinantis jos vidines stiklo sienas, kurios sudarė Stiklo kalną. Niekas negalėjo užkopti į Stiklo kalną ir prisiliesti prie jos sielos, bet Ciong’Ui sunaikino jos sielos stiklo kalną. Tai buvo siaubinga. Ciong’Ui ir Misisipės siela buvo labai arti. Žodis, kurį ji visada mėgo, buvo „disciplina“, tačiau jos prigimtis šiame pasaulyje niekada negalėjo atsiskleisti. Neieškokim to prarasto vaiko. Jo paprasčiausiai nebėra.

Ji bandė gyventi. Sėkmingai. Ir jai visai neblogai sekėsi, bet vieną dieną žemė netikėtai pradėjo slysti iš po kojų, kaip įprastai daugybę metų prieš tai. Karštis ir raudonis mušė į skruostus. Ji bandė tvertis daiktų, bet nesėkmingai, nešiojo kaip reikiant. Pykino lyg sirgtų jūros liga. Nėjo suprasti, kas vyksta. Ir tada ji pradėjo klausti, ieškoti savo jausenos ištakų. Ji į socialinius

tinklus buvo įkėlusi dvi savo nuotraukas, kuriose buvo nusifotografavusi su žymiais menininkais. Pala, kodėl ji negali to daryti, kai kiti tai daro nuolat? Teisybė, ji labai nemėgo fotografuotis su žvaigždėmis, bet... tiesiog pabandė, ir štai rezultatas. Negelbėjo nei kėdės ranktūriai, nei stalo kampai, nei sofa – žemė slydo iš po kojų. Ir ji suprato... metas susitikti su demonu Jomajo atėjo.

Ji, vienuolis Ciong’Ui ir katinas Tigras sėdėjo virtuvėje už stalo ir laukė. Jie tiesiog sėdėjo nuščiuvę ir laukė. Demonas ateis, kad ir kiek jiems tektų laukti. Demonas visada ateina, kai jo pradedi laukti.

Tyloje, didelėje kaip Titanikas, kažkur tolumoje pradėjo kristi daiktai nuo švelnių vėjo gūsių.

„Laikykis“, – Ciong’Ui taip nepasakė Misisipei, laikydamas ją už rankos.

Žodžiai neturėjo jokios prasmės, demonas vis tiek ateis. Reikia padaryti, kad jis ateitų kuo greičiau!

Pokštelėdama išvirto durų stakta ir tada pasirodė jis... Kambaryje vos telpanti ir ties lubomis šiek tiek pakumpusi milžiniško dydžio žalia būtybė liūdnomis ir ramiomis akimis, kurių tamsioje melsvoje gelmėje sukosi ir švietė žvaigždynai. Kūnas buvo nusėtas žaižaruojančių spalvų ratilais.

„Kur aš?“ – sutrikęs žemu džeržgiančiu lyg surūdiję durų vyriai balsu skausmingai paklausė demonas.

„Pasaulyje“, – atsakė Misisipė.

„Ką aš čia veikiu?“ – jo milžiniškas kūnas drebėjo ir juo ritosi gleivėtas skystis, mat ką tik buvo išplėštas iš tamsos ir nebūties guolio.

„Reikalai, – pasakė Misisipė. – Turime juos aptarti. Prisėsk...“

Pagaliau jie – Misisipė, Ciong’Ui, katinas Tigras ir demonas Jomajo – susitiko. Tai buvo Šeima. Misisipės šeima. Katinas tylėjo, vaidino protingiausią, kraipydamas galvą ir išpūtęs akis žvalgėsi į šonus.

Staiga Misisipei apsvaigo galva ir ji vos nenukrito.

„Nežiūrėk jam į akis, – pasakė Ciong’Ui. – Ten sūkuriuoja žvaigždynai ir gimsta naujos galaktikos.“

„Kokie reikalai privertė mane pašaukti į žemę?“ – Jomajo tyliai sudžeržgė, lyg durys baigtų užsidaryti. ►

GINTARO LAŠAI

◄ „Tai... tai... netinkamas tavo elgesys, tu nuolat man kenki ir nori blogo... Nori, kad man nesisektų ir kad man skaudėtų...“

„Aš?! – jis taip išpūtė akis, kad viena galaktika jam vos neišlėkė iš veizolo ir nepradėjo tvertis virtuvėje. – Ta prasme aš nieko nesuprantu. Aš visą laiką tau padedu... Jei ne aš, tau jau seniai būtų chana, akmeniu perskelta galva arba būtum kardu perkirsta pusiau. Ir dar su tavo charakteriu. Tu nori visiems priešintis, kelti balsą, įrodinėti tiesas, kalbėti apie jausmus, lyg jie būtų svarbūs. O pasitikėjimas savimi ir gera laikysena tau yra mirtinai pavojingi. Tėvai tavęs tokios būtų neištvėrę. Aš tave tiesiog išsaugojau, kad tu būtum sveika... Va, sėdi čia sveika, šneki... Tai čia tik mano dėka. Turėtum man ne priekaištauti, o dėkoti. Aš taip tave gyniau...“

Demono akyse sužvilgo ašaros. Jos ritosi ant stalo kaip pupos, ir visi sėdėję prie stalo atsidūrė iki kelių vandenyje...

„Jomajo, nustok žliumbti, kiek galima“, – ir padavė demonui vietoj nosinės seną paklodę...

Tačiau demonas raudoti nesustojo, ir vanduo pradėjo pavojingai kilti... Teko atidaryti langus, kad vanduo turėtų kur nutekėti.

„Jomajo, prašau, nesielvartauk. Na, nustok verkti, nes aš irgi tuoj apsižliumbsiu.“

Tigrui pradėjo riedėti ašaros.

Vienintelis vyras toje kompanijoje buvo Ciong’Ui.

„Mes suprantame, Jomajo, kad tu norėjai gero, tačiau, supranti, tavo elgesys dabar... kenkia. Misisipei nebegresia pavojus. Supranti... Ji gali daryti, ką nori... Ji... laisvas žmogus. Gali savimi pasitikėti, fotografuotis su kuo nori, daryti visokius darbus... Jomajo, jai gali sektis. Pavojaus nebėra. O jei bus, mes jį galime sąmoningai suvokti.“

„Ta prasme... Man nebesaugoti Misisipės? Tai neįmanoma! Ar jūs norite, kad manęs nebūūūūtų šiame pasaulyje?“ –gailiai sudejavo Jomajo.

„Ne, šito jokiu būdu nesakau. Reikia saugoti. Tik, kaip čia pasakius, reikia pakeisti tavo pareiginę instrukciją.“

„Aaaa... Ta prasme?“

„Supranti, tu turi vykdyti kitas funkcijas ir, na, žinoma, saugoti Misisipę.“

„Ta prasme.“

Čia įsiterpė Tigras, kuris jau jautė menkės kepenėlių pašteto kvapą.

„Na, turi perimti logistiką, aprūpinimą, grandis tarp vidinio ir išorinio pasaulio silpna“, – užsidėjęs akinius iš didžiosios diagnostinės knygos pacitavo Tigras.

„Gerai yra, kai jai sekasi, kai ji jaučiasi sveika, energinga, pasitikinti savimi...“

„Tai ne priešingai yra gerai?“

„Ne, ne, ne! Pasaulis, Jomajo, pasikeitė...“

„Paprastai pasaulis niekada nesikeičia, taip sakoma didžiųjų dievų.“

„Na, dėl to žmonės taip retai susitinka su demonais.“

„Ar... aš... labai... baisus?“ – nedrąsiai paklausė Jomajo.

„Labai, – atsakė Misisipė. – Siaubingai baisus.“

„Na, aš visai nenoriu toks būti ir čia jūsų gąsdinti.“

„Na, jau tik nereikia... Tik jau nesakyk, kad esi demonas geros širdies“, –tyliai replikavo Misisipė, žiūrėdama į Ciong’Ui.

„Ėėė, prašyčiau, komanda, pagarbos, –sududeno demonas. – Jei komanda, tai komanda. Jei šeima, tai šeima.“

„Jomajo, – pasakė Ciong’Ui, – reikia pasirašyti naują pareiginę instrukciją ir pažadėti, kad daugiau taip siaubingai, kai Misisipė pakels galvą, nebesielgsi... Kad neužduosi jai daugiau širdies.“

Ciong’Ui prieš Jomajo patiesė popieriaus ritinėlį, ir tada demonas iš savo letenėlės išspaudė lašelį gyvsidabrio, kuris buvo žvaigždžių plazma.

„Na, aš nežinau, ar man taip greitai pavyks pasikeisti, bet aš labai noriu, kad Misisipei būtų gerai, labai gerai... Misisipe, aš myliu tave“, – pasakė Jomajo, ištiesdamas galūnes į šonus.

Misisipė puolė į demono glėbį, tačiau tą mirksnį demonas išnyko ir Misisipė atsitrenkė į sieną. Valandėlę jos akys blūdinėjo aplinkui nieko nereiškiančiu žvilgsniu.

„Misisipe, – išgirdo tylų Ciong’Ui balsą prie ausies. – Laikas treniruotis. Reikia ruoštis.“

„Kas?“ – silpnu balsu paklausė Misisipė, jausdama, kad pasaulis sukasi aplink ją.

„Treniruosimės. Mūsų laukia kelionė į kalnus.“

Nida TIMINSKAITĖ

vėjas – laiškanešys

neša klevo lapus į marias ant kiekvieno jų – laiškas

marių žuvims, gulbėms ir kirams tingiai siūbuojantiems ant marių bangų

laiškai parašyti

grūdelio dydžio Brailio raštu

todėl antys negali jų perskaityti –jų akys perdėm stiklinės ir didelės didesnės už gulbių

nešančių žinią –(gerąją naujieną Afrikos čiabuviams ar Ventės rago ornitologams) –šiuo metu triūsiantiems be atvangos nes prasidėjo tikros paukščių sužieduotuvės ***

...jau rašiau apie rausvus debesis genamus vėjo vakaro debesis sklandančių

žuvėdrų fone

dreifuojančių iš šio gyvenimo į kitokią būtį

būtį, kylančią iš pasipriešinimo

jėgos iš anksto

nuspręstai lemčiai iš kūno luošumo iš sielos nuogumo

abejojant visais gyvenimo postulatais išrašytais aukštybėse ir genamais marių vėjo ***

liūdnos paryškintos vėtrungės gaudo vėją

pasakoja jam užmirštą

Latonijos emigrantų kuršių istoriją su žvejų kaimais

pavergtais iš atminties ištrintais miestais

seniai pamiršusiais

savo tikruosius vardus

užpustytus slenkančio smėlio ir istorijos kataklizmų ***

žiūrėti į jūrą

žiūrėti į horizontą

jūra amžina kaip laikas

jos ošimas – beribis laukimas

laukinių bangų ilgesys

smėlio kosmose

ir vėjo dainoj

bangų šokis

nepailstantis ritmas

visatos harmonija

kai pasaulis yra toks netobulas

tik jūra yra tobula

tabula rasa

smėlio, vėjo audros

rašmenims

begalinėje laiko

sunkaus kaip akmuo tėkmėje

lengvo kaip plunksnos vėjy plazdenime

laukiant iš anapus paguodžiančio gelbstinčio saugančio ilgai

ištylėto žodžio

***

Kišenėje – jūros akmuo

kad geriau grimzčiau

į dugną

akmuo fosilija

jūros vėžiagyvio amuletas

šaukiantis grįžti tenai

iš kur atėjau ir kur kelią atgal

gyvenimo skersvėjuos seniai pamiršau ***

voras rezga savo intrigą prie menininkų namų žibinto

įsipainiosi jo tinkle –niekada iš čia neišeisi

į šiuos vartus pasibeldus pasitiks

senatve apėjęs luotas su užveistu lapų ir žuvų mailium

tartum choronas

jis nuneš užmigusį žveją dausų keliu

ši istorija parašyta gintarų knygose saugoma amuletų šulinyje

tolėliau –per atmintį besisunkiantis

įskilusios

vyšnios kraujas

turįs galimybę

kada nors pavirsti

raudonu gintaru ►

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Visai nefunkcionalaus pastato kopose pritaikymas

mąstymo kube

didžiulė erdvė mintims

mąstymo kvadrate

lentos pro plyšį

leidžia savo mintis – žuveles –medžio grybus

besidžiaugiančius rudenio saule

kur jūros ošimas –pati gražiausia

foninė muzika

pasiklydusiai bitei

prabėgusios vasaros šėlsmo kur du broliai

vis dar vaišina kava

išpina rudeniu degančio vijoklio kasas

kad paslėptų

vienišą

pavargusį angelą... ***

Minijos bangų monotonija

krantas – nendrių šluotražis vieniši, pasiklydę medžiai –

pasiklystum

kaip vienišas briedis

plauktum į kitą krantą

kol neštų srovė

nerasdamas kelio

nendrių aukštų atvašynuose

plauktumei tarp lelijų

tartum baltasis

marių laivas

kol pailstum

kol sustojus širdis

vėl imtų mušti

šišionykščiais

tamtamais. 2022 spalis

pamario erškėty pasiklydęs seniai prabėgusių Joninių

vainikas

į marias neišplaukęs pakeitęs spalvą ir virtęs marių spalvos sidabru

kaip tas sidabrinis mėnulio

vainikas keistai

įstrigęs tarp dviejų

vėją grojančių

pušų

vakaro gaisų

uždegtas saulės laikrodis

laikrodis be rodyklių

rodantis

akimirksnio laikinumą

trunkantį

tarp dviejų

gilių atodūsių

švininės marios

vienišų rožių ir medžio rūbo

skaudus raudonumas

Nidos raudonio krūmokšniai

verkia kruvinom ašarom

besiilgėdami

Arvydo Stačioko nuotr.

Kišeninis Senelis: vaikiškas pasakojimas

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Kartą jau gyveno Kišeninis Senelis. Gal net ne kartą, o kelis, keturis ar septynis. Kai kurių savo gyvenimo įvykių, akimirkų jis negalėjo papasakoti, nes neatsiminė. Tiksliai neatsiminė, kiek jam metų, iš kur atsirado, kada, pas ką anksčiau gyveno, tačiau atsiminė, ką yra matęs. O matęs jis šilto ir šalto, apkeliavęs daug šalių, matęs ir gyvenęs tarp daug įvairių žmonių. Kišeninis Senelis buvo medinis. Jį, greičiausiai, išdrožė koks senas arba jaunas kaimo, o gal miesto amatininkas. Gausiai ornamentuotas įvairiais rombais, stačiakampiais, trikampiais, brūkšniais, originalus ir savitas – toks buvo Kišeninis Senelis. O kodėl kišeninis? Tai dėl savo nedidelio aukščio, kompaktiškumo. Prireikus Senelį galima buvo įsidėti į kišenę ir visur nešiotis su savimi.

Kišeninį Senelį globėjai rado sendaikčių turguje kažkur Vokietijoje ir padovanojo savo įsūniui Lukui, kuris labai norėjo, tačiau niekada neturėjo senelio. Senelis turėjo magišką savybę atgyti. Kai jis atgydavo, pasakodavo įvairiausius pasakojimus ir smagius nutikimus. Tokia dovana berniukui labai patiko ir darė didžiulį įspūdį.

– Apie ką šiandien papasakosi, Seneli? –klausdavo Lukas kas vakarą.

– Šiandien pasakosiu apie Prancūzijos Provansą, kurio žemės pasižymi gražiausia gamta: vakaruose teka Ronos upė, iš pietų Provansą supa Viduržemio jūra, o šiaurėje – kiek akys aprėpia vien alyvmedžiai, rytuose kraštovaizdis eina Alpėmis. Čia plyti gilūs tarpekliai, levandų laukai, kvepiančių žolelių kalvos ir saulės nutvieksti paplūdimiai, žydras vanduo, jachtų pilni uostai.

– O kur dar buvai nukeliavęs, Seneli?

– Kartą gyvenau amžinajame mieste.

Čia kiekvienas miesto kampas, pastatas ir griuvėsiai sukaupę tiek istorijos, kiek, ko gero, nė vienas kitas pasaulio miestas. Kai kurie Romos pastatai skaičiuoja net 3 000-uosius gyvavimo metus, o čia jau kiek daugiau nei man metų. O kartą viešėjau Londone – viename spalvingiausių Europos miestų, kur važinėjau pačiu seniausiu visame pasaulyje metro. Čia gyvena žmonės, šnekantys skirtingiausiomis kalbomis. Londono miestą į dvi dalis perskiria Temzės upė. Esu nusifotografavęs prie Big Beno – vieno didžiausių pasaulio laikrodžių, jo aukštis net 96 metrai.

Senelis dar daug papasakojo Lukui apie įvairiausius pasaulio miestus. Berniukas tiek prisisvajojo, prisiekė, kad būtinai vieną dieną visas šias šalis aplankys.

Senelis ne tik pasakodavo savo istorijas, bet ir duodavo berniukui naudingų patarimų, pavyzdžiui, kaip nuspėti orą iš dangaus ženklų:

– Lukai, įsidėmėk, jei dangaus pakraščiai raudoni – rytoj bus vėjas. Jei vakare dangaus skliautas žvaigždėtas – kita diena bus giedra. O jei saulei leidžiantis vakaruose dangus nusidažo aukso geltonumo spalva, galima tikėtis gerų orų.

Išgirdęs, kad Lukui nesiseka be kalendoriaus išsiaiškinti, kiek koks mėnuo turi dienų, Senelis išmokė paprasto ir lengvo būdo, kaip kiekvieno mėnesio dienų skaičių sužinoti pagal savo krumplius: „Atsimink, Lukai, kai sugniauši ranką į kumštį, pamatysi iškilusius kalnelius. Tai tavo krumpliai. Kiekvienas iškilęs krumplys ir tarpeliai tarp jų reiškia atskirą mėnesį. Pradėk skaičiuoti nuo mažojo pirštelio krumplio ir, jei vienos rankos krumplių bei tarpelių nebeužteks, pereik prie kitos rankos. Jei mėnuo išpuola ant krumplio, jis turės 31 dieną, jei ant tarpelio – 30 dienų arba mažiau.

Lukas ir Kišeninis Senelis iš tiesų smagiai leido laiką. Jiems kartu niekada nebuvo nuobodu. Lukas gyveno pas mylinčius

globėjus, kurie dažnai keliaudavo, todėl Senelio draugija jį džiugino. Globėjai Lukui sakydavo: „Mes diplomatai.“ Tačiau berniukas nežinojo, ką tai tiksliai reiškė, jam šis žodis skambėjo panašiai kaip aparatas, automatas, šokoladas, limonadas. Taip savo sąmoju Lukas linksmino Kišeninį Senelį, kad jis juokdavosi smagiai susiėmęs už pilvo.

Tačiau...

Užėjo karas, griaudėjo patrankos, švilpė kulkos, degė namai, pastatai, ūkiai. Luko globėjai gavo žinią, kad turi skubiai trauktis iš miesto, nes jie gali atsidurti svetimšalių nelaisvėje. Per karo sumaištį Kišeninis Senelis pasimetė. ***

Lukas užaugo ir tapo jūrininku. Jis aplankė visus miestus ir šalis, kuriuos kažkada Seneliui pažadėjo išvysiąs. Praėjo daug laiko, bet iš atminties jų nuoširdi draugystė neišdilo. Kartą Lukas, grįžęs po dar vieno savo plaukiojimo jūroje, apsilankė blusturgyje. Ten dažnai ieškodavo įdomių daiktų, dovanų savo globėjams. Ir čia netikėtai akys užkliuvo už mažo medinuko. Taip, tai buvo tas pats Kišeninis Senelis, atpažino jį iš tų pačių rombų, stačiakampių, trikampių, brūkšnių.

– Aš tave suradau, Seneli! – sušuko Lukas.

Deja, atgijęs Senelis Luko niekaip neatsiminė. Tačiau Lukas to neišsigando ir nenusivylė, jis ėmė pasakoti savo istorijas. Vaikinas pasakojo apie buriavimą, laivus, jachtas, įgulos formavimą, pasiskirstymą darbais. Pasakojo apie keliones po Graikijos salas, kur, atrodo, net oras kvepia vynuogėmis, alyvuogėmis, kur keliautojus pasitinka dangaus žydrumo paplūdimiai, lagūnos, nedidelės įlankėlės, kalnai, šiltas ir saulėtas oras...

Kišeninį Senelį labai džiugino šie pasakojimai, ši kompanija.

Daugiau Lukas ir Kišeninis Senelis jau niekados nebesiskyrė.

Tikslusis vedybų mokslas

– Aš jau esu sakęs jums, – prabilo Džefas Pytersas, – kad moteriškas sukčiavimas niekada neįkvėpdavo man didelio pasitikėjimo. Kaip bendrininkės ar kompanjonės net pačioje nekalčiausioje apgavystėje jos nėra vertos pasitikėjimo.

– Užsitarnauja tokio komplimento, – sutinku aš. – Mano nuomone, jos turi visišką teisę vadintis sąžiningiausia lytimi.

– Ir kodėl joms nebūti sąžiningoms, –pagauna toną Džefas, – antroji lytis joms reikalinga tik tam, kad apgaudinėtų arba dirbtų viršvalandžius dėl jų. Tik tada jos tinkamos verslui, kol jausmai natūralūs; ir plaukai nelabai daug „prigražinti“. O paskui – jau duok joms ir dublerį – tiesmuką pilnapadį gelsvai rudomis žandenomis, kuris jau kutenasi su dusuliu, penkis vaikus, namą su trobesiais, nors geriausias ir įkeistas, kai norėta gauti paskolą.

Kad ir žaismingas atvejis su ta našle, kurią mudu su Endžiu Takeriu įdarbinome, kad padėtų mums nedidelės vedybų agentūros užmačioje, įsteigus ją Kairo miestelyje.

* Kai jūs turite pakankamai pinigų reklamai – tarkime, nors pakelį tokio storio kaip plonasis vežimo grąžulo galas – atidarykite vedybų kontorą. Mes turėjome apie šešis tūkstančius dolerių ir planavome padvigubinti tą sumą per du mėnesius – ilgiau tokiais dalykais užsiimti negalima, jei neturite oficialaus Naujojo Džersio leidimo.

Pasirinkome maždaug tokio turinio skelbimą: „Maloni našlė, graži, mėgstanti sėdėti namie, 32 metų, turinti 3 000 dolerių grynųjų pinigų ir valdanti didelio ploto dvarą, norėtų ištekėti antrą kartą. Vyrą norėtų gauti neturtingą, bet švelnios širdies, nes per gyvenimą patyrė, kad dosniausie-

ji geradariai dažniausiai sutinkami tarp kuklių žmonių. Neprieštarautų, jei vyras būtų senas arba prastos išvaizdos, jeigu bus jai ištikimas, teisingas ir sugebės nuovokiai valdyti turtą ir protingai investuoti pinigus. Norintieji susituokti gali kreiptis adresu: Vienišoji, per agentūrą „Pyteris ir Takeris“, Kairas, Ilinojus.“

– Iki šiol viskas vyksta gerai, – pakomentavau aš, kai mes sukurpėme šį literatūrinį prasimanymą. – O dabar, – pridūriau, – kur mes rasime tą moterį?

Endis nužiūri mane savo firminiu tylaus susierzinimo žvilgsniu.

– Džefai, – taria jis, – aš maniau, kad tu savo mene jau atsisakei per daug realistinių idėjų. Na, kuriems galams ta moteris? Kai jie Volstryte pardavinėja biržoje vandentiekio akcijas, ar kas nors dar tikisi pamatyti tarp jų ir puikiąją undinę? Kas bendra tarp mūsų vedybų skelbimo ir kokios nors moters?

– Klausyk, – atsakau aš. – Tu žinai mano taisyklę, Endi, kad visuose savo nukrypimuose nuo legalios įstatymo raidės aš visada laikausi principo, kad parduodama prekė būtų priešais klientą, t. y. kad ją bet kuriuo momentu būtų galima vienam pamatyti, o kitam – pateikti pirkėjui. Tik šitaip, taip pat dėl to, kad nuodugniai išstudijuodavau miestų įstatymus ir traukinių tvarkaraščius, man lig šiol pavyksta išvengti tampymosi su policija – ir net tada, kai pasirodo, kad penkių dolerių popieriuko ir cigaro nepakanka. Taigi štai: kad patys nesužlugdytume savo projekto, privalome „įsigyti“ malonią našlę – arba kitą ekvivalentinę prekę, kurią galėtume pateikti klientams: gražią arba be grožio požymių, turinčią arba neturinčią palikimo – valdymo teisių, išdėstytų mūsų kataloge ir klaidų sąraše; jei ne, ateitis aiški – mums taikos teisėjo kamera.

– Gerai, – sako Endis, pergalvodamas savo nuomonę, – gal ir iš tikrųjų būtina turėti naš-

lę tam atvejui, jeigu pašto arba teismo įstaiga sugalvotų patikrinti mūsų agentūrą. Bet kur tu tikiesi iškasti tokią našlę, kuri sutiks gaišti laiką vedybų machinacijoms, kurios, kaip iš anksto žinoma, neturi baigtis vedybomis?

Aš atsakiau jam, kad esu numatęs kviesti būtent tokią našlę. Senas mano draugelis Zikis Troteris, kuris prekiavo sodos vandeniu ir traukiojo dantis palapinėje per muges, maždaug prieš metus padarė savo žmoną našle, išgėręs kažkokio senų daktarų vaisto nuo prasto virškinimo vietoj tos trauktinės, kurios paprastai buvo didelis mėgėjas tokiais atvejais prisisiurbti. Aš dažnai būdavau pas juos namuose, ir man atrodė, kad mums pavyks įkalbinti tą moterį.

*

Iki miestelio, kuriame ji gyveno, buvo šešiasdešimt mylių, ir aš tuoj pat nukakau ten traukiniu ir radau ją senoje vietoje, tame pačiame namelyje su tokiomis pačiomis saulėgrąžomis sode ir viščiukais ant apversto lovio. Misis Troter visiškai tiko mūsų skelbimui, jeigu, savaime aišku, neskaičiuosime smulkmenų: ji buvo žymiai vyresnė, be to, nei turėjo pinigų, nei pasižymėjo gražia išvaizda. Bet ją buvo įmanoma lengvai paruošti vaidmeniui, veidas – kas nors gal net pagirs, o aš buvau patenkintas, kad galiu pagerbti gero draugo atminimą, suteikdamas jo našlei padorų uždarbį.

– Ar garbingą reikalą jūs užsukote, misteri Pytersai? – paklausė ji, kai papasakojau savo planą.

– Misis Troter! – net riktelėjau aš. – Mes su Endžiu Takeriu apskaičiavome, kad mažiausiai trys tūkstančiai vyrų, gyvenančių šioje įstatymų besilaikančiųjų plačiojoje šalyje, perskaitę skelbimą laikraštyje, pabandys laimėti jūsų puikiąją ranką, kartu su ja ir neegzistuojančius pinigus ir tik įsivaizduojamą dvarą. Iš šito skaičiaus – ne mažiau trisdešimt šimtų tokių, kurie gali jums pasiūlyti mainais, jeigu laimėtų jus, tik savo

O. HENRY

kaulus ir kūną, ir tingias, godžias rankas, –prakeikti perėjūnai, nevykėliai, sukčiautojai, pasikėsinę į jūsų turtus.

– Mes su Endžiu, – kalbu toliau, – ketiname duoti tiems socialiniams parazitams pamoką. Padėjom daug pastangų, – dėstau, –kad mes su Endžiu įkurtume korporaciją, kuri vadinasi Didžioji Moralinė ir Tūkstantmečio Mielaširdingoji Matrimonialinė Agentūra. Na, dabar jūs matote, koks aukštas ir garbingas mūsų tikslas?

– Taip, taip, – atsako ji, – aš seniai turėjau suvokti, kad jūs, misteri Pytersai, nieko blogo sugalvoti negalite. Bet kokios bus mano pareigos? Nejaugi man reikės neigiamai atsakinėti kiekvienam iš tų trijų tūkstančių niekšų atskirai arba gal man bus suteikta teisė atmesti juos grupėmis?

– Jūsų darbas, misis Troter, – aiškinu aš, –būti paprastu dėmesio centru. Jūs gyvensite ramiame viešbutyje, ir jums reikės tik būti ten. Visą susirašinėjimą su klientais ir apskritai visus vedybų agentūros reikalus mes su Endžiu tvarkome patys. Na, žinoma, –prasiplečiu, – gali atsitikti, kad kokie nors karštesni ir smarkesni gerbėjai, kurie turės užtektinai kapitalo traukinio bilietams,

atvyks į Kairą, kad asmeniškai užkariautų jūsų širdį. Tokiu atveju jums teks pasidarbuoti: pačiai savarankiškai parodyti jiems duris. Mokėsime jums dvidešimt penkis dolerius per savaitę; ir mokestis už viešbutį – iš mūsų sąskaitos.

– Duokit man penkias minutes, – kirto misis Troter, – aš tik pasiimu pudrinę ir palieku kaimynei raktą nuo paradinių durų. Galite pradėti skaičiuot man algą nuo šios minutės.

*

Taigi aš vežu misis Troter į Kairą. Atvežiau, apgyvendinau tyliame šeimyniniame viešbutyje, toliau nuo mūsų butų, kad nekiltų jokių įtarimų. Paskui nuėjau ir papasakojau viską Endžiui Takeriui.

– Puiku, – kalba Endis Takeris. – Dabar, kai tavo sąžinė rami, kai tu turi ir kabliuką, ir jauką – apčiuopiamą, arti, pradėkime žvejoti.

Mes pasiskelbėme keliuose laikraščiuose, kad būtų „padengta“ tolima ir plati teritorija. Vieno skelbimo visiškai pakako. Jei būtume pasireklamavę dar plačiau, mums tektų pasamdyti tiek klerkų ir garbaniukių su jų grožio turtais, kad kramtomosios

gumos gurgždesys pasiektų patį telegrafo ir pašto direktorių.

Mes misis Troter vardu į banką padėjome du tūkstančius dolerių, o čekių knygelę davėme jai, kad galėtų parodyti abejojantiems agentūros sąžiningumu ir garbingumu. Aš žinojau, kad ji moteris sąžininga, patikima, ir nebijojau padėti pinigus jos vardu.

Tas vienintelis skelbimas užkrovė mums galybę darbo – po dvylika valandų per parą atsakinėjome į gaunamus laiškus.

Jų būdavo maždaug po šimtą kiekvieną dieną. Aš niekada net neįtariau, kad šalyje yra tiek daug mylinčių vyrų, kurie norėtų vesti malonią našlę ir užsiversti sau ant pečių tokią naštą – rūpintis jos kapitalu.

Dauguma jų pranešdavo, kad sėdi visiškai išsileidę, neturi konkrečių darbų ir kad jų niekas pasaulyje nesupranta, bet vis tiek juose yra likę tiek daug didelės meilės atsargų ir kitų vyriškų privalumų, kad našlelė, juos pasirinkusi, bus laimingiausia moteris, vis galėdama iš anų pasisemti gyvenimo džiaugsmo.

Kiekvienas klientas gaudavo atsakymą iš agentūros „Pyteris ir Takeris“; kiekvienam pranešdavo, kad jo atviras ir įdomus laiškas paliko našlei gilų įspūdį ir kad ji prašo ►

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ parašyti apie save smulkiau, ir pridėti, jei gali, nuotrauką. „Pyteris ir Takeris“ taip pat informuodavo, kad jų honoraras už antrojo laiško perdavimą į gražiąsias našlės rankeles išreiškiamas dviejų dolerių suma; tokius pinigus ir pageidauja rasti įdėtus į voką.

Dabar jūs matote, koks paprastas ir gražus buvo mūsų planas. Apie devyniasdešimt procentų iš tų mėgstančių šeiminį gyvenimą užsienio kilmingųjų našlės rankos siekėjų kažin kaip gavo iš kažkur po du dolerius ir atsiuntė juos mums. Štai ir viskas, jokio vargo. Nepaisant to, mes su Endžiu net pamurmėjome truputį: ne taip jau lengva visą dieną atidarinėti vokus ir išiminėt iš ten dolerį po dolerio!

Būdavo ir tokių klientų, kurie pasirodydavo asmeniškai. Juos iškart nukreipdavome pas misis Troter, ir ji pati kalbėdavosi su jais; tik trys ar keturi grįžo prašyti pinigų kelionei atgal. Kai pradėjome gauti laiškų iš labiausiai nutolusių vietų, mes su Endžiu išimdavome iš vokų po du šimtus dolerių per dieną.

Kartą po pietų, kai mūsų darbas tiesiog virė – aš dėliojau po du ir po vieną dolerį į dėžutes nuo cigarų, o Endis švilpavo „Ne jai vestuviniai varpai“, šmurkšt pas mus toks nedidukas vikrus vyras, ir jo akys taip laksto po sienas, lyg būtų užtikęs dingusio iš muziejaus Geinsberio paveikslo pėdsaką; arba du. Tik žvilgtelėjau į jį, ir mane užplūdo pasididžiavimas, nes mes dirbame garbingai – lygis!

– Aš matau – šiandien labai daug laiškų... – prataria tas vyras.

Siektelėjau skrybėlės, užsidėjau.

– Eime, – pasiūliau. – Mes jau seniai jūsų laukiam. Parodysiu prekę. Kaip laikėsi Tedis1, jums išvykstant iš Vašingtono?

Nusivedžiau jį į viešbutį „Rivervjū“ ir supažindinau su misis Troter. Paskui parodžiau jam banko knygelę, kurioje buvo įrašyti du tūkstančiai dolerių, padėti jos vardu.

– Taip, lyg ir viskas gerai, – sako Slaptoji Tarnyba.

– Taip, – pritariu jam, – ir jeigu jūs esate nevedęs, paliksiu jus vienu du, galėsite pasikalbėti su šia dama. Iš jūsų nereikalausime tų dviejų dolerių.

– Dėkoju, – sako jis. – Jeigu nebūčiau, aš galbūt... Geros dienos, misteri Pytersai.

1 Taip draugiškai pavadindamas Theodorą Rooseveltą (1858–1919), JAV prezidentą 1901–1909 metais, Džefas Pytersas „sufleruoja“ svečiui, kad jis esą iškart „išryškino“ jį kaip žmogų, atsiųstą valdžios, kad patikrintų agentūrą.

* Baigiantis trečiam mėnesiui, pas mus prisirinko apie penki tūkstančiai dolerių, ir mes nusprendėme, kad laikas baigti. Iš visur ant mūsų galvų pylėsi tie jų nusiskundimai, na, ir misis Troter pavargo – ją priveikė gerbėjai, ateinantys asmeniškai žvilgtelėti, ir, atrodo, tas dalykas jai nelabai patiko.

Taigi, kai mes ėmėmės likviduoti visą reikalą, užėjau pas misis Troter sumokėti jai už paskutinę savaitę, atsisveikinti ir paimti iš jos čekių knygelės dviem tūkstančiams dolerių.

Įeinu pas ją į numerį ir girdžiu – verkia. Matau: ji sėdi ir verkia kaip mergaitė, kuri nenori eiti į mokyklą.

– Nagi, nagi, – pradedu kalbinti. – Dėl ko jūs verkiat? Kas nors nuskriaudė ar pasiilgote namų?

– Ne, misteri Pytersai, – atsako ji. – Ir aš pasakysiu jums tikrą teisybę. Jūs visada buvote Zikio draugas, ir aš nieko neslėpsiu nuo jūsų. Misteri Pytersai, aš – įsimylėjusi! Įsimylėjau vieną žmogų, įsimylėjau taip stipriai, kad negaliu be jo gyvent. Jis – mano idealas, apie kurį svajojau visą gyvenimą.

– Tai būkite su juo – į sveikatą, – sakau aš. – Žinoma, jeigu jūsų meilė abipusė. Ar jis jaučia jums tuos ypatingus jausmus –troškimą būti kartu su skausmu, kai jo nėra, – kokius jūs jaučiate jam?

– Jis jaučia, – ištaria ji. – Bet jis – vienas iš tų džentelmenų, kurie ateidavo pas mane, perskaitę jūsų skelbimą, ir todėl jis nenori vesti manęs, jeigu neduosiu jam tų dviejų tūkstančių. Jo pavardė – Viljamas Vilkinsonas.

Ir vėl ji – apimta jaudulio, vėl ją užpuola jausminė isterija.

– Misis Troter, – kalbu jai, – nėra pasaulyje tokio žmogaus, kuris labiau už mane gerbtų moters širdies jausmus. Be to, kažkada jūs buvote vieno iš mano geriausių draugų gyvenimo palydovė. Jeigu tai priklausytų tik nuo manęs vieno, aš pasakyčiau: paimkite sau tuos du tūkstančius ir būkite laimingi abu su jūsų širdies išrinktuoju. Mes lengvai galime atiduoti jums tuos pinigus, nes iš tų mulkių, kurie norėjo vesti jus, surinkome daugiau nei penkis tūkstančius. Bet – tikslinu – aš turiu pasitarti su Endžiu Takeriu.

Jis – geras žmogus, bet kartu ir verslininkas. Mes – dalininkai, lygių įnašų. Aš pakalbėsiu su juo, – pažadu, – ir tada bus aišku, ką mes galime dėl jūsų padaryti.

*

– Aš taip ir žinojau, – linkčioja galvą Endis. – Visą laiką jaučiau, kad pabaigoje galime sulaukti kažko panašaus. Negalima

pasitikėti moterimi, dirbančia kartu su tavim dėl tokios užmačios, kurioje paliečiami jos jausmai, sprendžiant apie vieno ar kito vyro patrauklumą.

– Bet liūdnas dalykas žinoti, Endi, –svarstau aš, – kad dėl mūsų kaltės bus sudaužyta moters širdis.

– O, taip, Džefai, – pritaria Endis. – Ir todėl aš pasakau, ką ruošiuosi padaryti. Tavo charakteris visada buvo švelnus ir dosnus.

Gal aš būdavau per daug griežtas, materialistas, įtarus. Bet šį kartą esu pasiruošęs pritarti tau. Eik pas misis Troter ir pasakyk, tegul paima iš banko tuos du tūkstančius dolerių, duoda tam vyrui, dėl kurio ji yra netekusi galvos, ir būna laiminga.

Aš pašoku nuo kėdės ir visas penkias minutes kratau Endžio ranką, o paskui bėgu atgal pas misis Troter ir pranešu jai mūsų sprendimą, ir ji verkia iš džiaugsmo taip pat audringai, kaip neseniai verkė iš širdgėlos.

*

O po dviejų dienų mes supakavome savo daiktus ir pasiruošėme išvykti.

– Ar tu nenorėtum prieš mums išvažiuojant susipažinti su misis Troter? – pasiūliau savo kompanjonui. – Ji labai apsidžiaugtų susitikusi su tavimi – tave gyrė vos sužinojusi mūsų sprendimą – ir išreikštų tau savo dėkingumą.

– Na, manau, kad nereikia, – užbaigia temą Endis. – Geriau paskubėkime, kad nepavėluotume į šį traukinį.

Tuo metu aš kaip tik vyniojausi aplink save... mūsų dolerius, sudėtus į specialią juostą2 – mes visada taip perveždavome pinigus. Tik staiga Endis išsiima iš kišenės ritinėlį stambių banknotų ir prašo prijungti prie viso uždirbto kapitalo.

– Kokie čia pi..? – klausiu.

– Tai misis Troter du tūkstančiai...

– Kaip atsirado pas tave?

– Pati man atidavė, – trukteli pečiais Endis. – Aš užeidavau pas ją vakarais... po tris kartus per savaitę... ilgiau kaip mėnesį.

– Tai tu ir esi Viljamas Vilkinsonas?.. –tikslinuosi aš.

– Buvau – iki vakar dienos, – skamba atsakymas.

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

Versta iš O. Henry. The Exact Science of Matrimony. The complete works of O. Henry. N. Y., Garden city: Doubleday & Company, INC., 1953.

2 Orig. memory belt – pždž. atminties juosta / diržas.

Kai Klaipėda nuo va ldovų priklausė (7)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Paskutiniame šio straipsnių ciklo rašinyje žvilgtelėsime, ką įrašė Prūsijos valdovai Vilhelmas IV (valdė 1840–1861), Vilhelmas I (valdė 1861–1888) ir Vilhelmas II (valdė 1888–1918) į karališkosios Klaipėdos miesto istoriją.

Dėl tos meilės...

Karalių Vilhelmą IV su Klaipėda siejo ypatingas ryšys, kurį lėmė iš čia praleistų 1807 ir 1808 metų išlikę „kuo puikiausi prisiminimai dėl tos meilės, kurią parodė gyventojai“. Itin draugiški jausmai jį siejo su didžpirklio Argelanderio šeima, kurios namuose jis su broliu princu Vilhelmu buvo apgyvendintas. Tada susidraugavo su jų sūnumi Frydrichu Vilhelmu, būsimuoju astronomu. Pakviestas dirbti į Abo observatoriją Suomijoje, F. W. Argelanderis apie tai pranešė buvusiam žaidimų draugui kronprincui Vilhelmui ir iš jo sulaukė linkėjimo: „Būk laimingas atšiaurioje šalyje, bet norėčiau pasakyti, ne per daug laimingas, kad po kurio laiko netektų ►

Prūsijos karalius Vilhelmas IV. Dailininkas – Franzas Kruegeris.

Jovita SAULĖNIENĖ

◄ sunkia širdimi keliauti atgal arba ir visai negrįžti į Tėvynę, kai tavęs tenai reikės. Neabejok gera mano atmintimi, siekiančia 1807 m., ir mūsų senąja draugyste.“

Vilhelmas IV pasirūpino, kad F. W. Argelanderis grįžtų į Bonos universitetą: „Senasis Fricai, Altenšteinui taip primygtinai ir taip dažnai reiškiau savo pageidavimą, kad negalėjau suabejoti, jog jis nepasinaudos ta proga, tuo labiau kad jo idėja remiasi ne vien tuo, kad ištisus metus jūsų sode kumščiavomės. Dabar kraukis mantą ir renkis kelionei prie didingojo Reino krantų...“

Vilhelmas IV palaikė ryšius ir su jį Klaipėdoje anglų kalbos mokiusiu mokytoju

Robertu Plawu, kuris 1816 m. vedė didžpirklio F. L. Consentiaus dukterį Friederikę Elisabeth. Karalius mielai sutiko, kad jų pirmagimis sūnus būtų pavadintas Vilhelmo vardu ir ta proga paprašė „tūkstantį kartų pasveikinti mieląjį Mėmelį“.

R. Plawas, siekdamas užimti konsulo vietą, kreipėsi į jį su prašymu ir sulaukė atsakymo:

„Mano brangiausias Plawai! Dievas žino, kad iš visos širdies rūpinuosi jūsų reikalais.“

Netrukus R. Plawas gavo Anglijos generalinio konsulo vietą Dancige.

Tai tik keli epizodiniai pavyzdžiai iš Vilhelmo IV artimo bendravimo su Klaipėdos gyventojais. To šilto karaliaus santykio „dėl tos parodytos meilės“ būta daug daugiau.

Karaliui atvykus

Vilhelmas IV liko neabejingas miestą ištikus 1854 m. spalio 4 d. didžiajam gaisrui: „Baisios nelaimės nusiaubtas Mėmelio miestas su savo priemiesčiais tuo labiau vertas mano užuojautos, nes jame aš praleidau dalį savo jaunystės, ir tai įpareigoja mane pasiųsti jam tūkstantį talerių, kad juos būtų galima panaudoti vargui sumažinti...“

Vilhelmas IV rūpinosi ir per gaisrą sudegusios Šv. Jono bažnyčios atstatymu. Statybos projektą parengė jo patarėjas, žino-

mas architektas F. A. Stuelleris (1800–1865).

Pats savo ranka į brėžinius įrašė nurodymą paaukštinti bažnyčios sienas trimis metrais. Šv. Jono bažnyčios altoriui karalius padovanojo dailininko F. Bouterwieckerio paveikslą „Kristus alyvų darželyje“.

Su Vilhelmo IV 1834 m. viešnage mieste gimė unikali valdovų sutikimo tradicija. Tada dar kronprincą Frydrichą Vilhelmą su sutuoktine princese Elisabetha Ludowika von Bayern, vykstančius į Klaipėdą prie Čiutelių (Šilutės r.), pasitiko 60 lietuvininkių ant žirgų su vokiška ir lietuviška giesme. Kilmingajai porai atvykus prie Sendvario, jau 84 raitos lietuvininkės juos pasveikino lietuviška daina ir palydėjo iki Liepojos (dabar Herkaus Manto) gatvėje esančių pirklio E. Ruppelio jaunesniojo namų, kur jie apsistojo. Garbingiems svečiams jos įteikė gėlių vainiką, megztų pirštinių, kaspinų. Kronprinco sutuoktinė neturtingiesiems išdalijo 150 talerių.

Kitaip Vilhelmas IV mieste sutiktas 1842 m. liepos 18 d. Atplaukusio laivu ka-

Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas I.

Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II.

raliaus laukė išsirikiavę miestiečiai. Laivai Danėje, Karlo tiltas, pastatai buvo papuošti gėlių girliandomis. Prie navigacijos mokyklos Turgaus gatvėje buvo nupintas didžiulis inkaras iš ajerų ir nendrių. Ant buvusio teismo pastato Malkų gatvėje (dabar Naujoji Uosto) kabojo užrašas: „Hic ames dici pater atque princeps“ („Teikis dabar būti mūsų tėvu ir valdovu“). Miestiečiai išsakė karaliui tuo metu aktualų jiems poreikį plentu sujungti Tilžę su Klaipėda. Karalius atsiliepė į prašymą ir 1843 m. įsakė pradėti plento tiesimą. 1853 m. darbai buvo užbaigti.

Vilhelmo I kultas

Antrasis karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sūnus Vilhelmas Prūsijos karaliumi Vilhelmu I karūnuotas 1861 m. spalio 18 d. Karaliaučiuje, o 1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje iškilmingai vainikuotas Vokietijos imperatoriumi. Jis didžiavosi Dievo suteikta teise valdyti šalį ir vadovavosi šiais principais: karūnos garbė, Prūsijos didybė, galinga armija. Didelis ramstis imperatoriui buvo 1862 m. ministru pirmininku paskirtas Otto von Bismarckas.

Vokietijos imperija Vilhelmą I priėmė kaip tautos suvienytoją ir jį garbino kaip karo su prancūzais nugalėtoją. Jam dar gyvam esant, buvo sukurtas šio imperatoriaus kultas, sustiprėjęs po jo mirties.

Vilhelmui I Berlyne iškilo pergalės kolona, šalyje pastatytos 425 jo skulptūros, nulieti 126 biustai...

tasi iškilmingai paminėti imperatoriaus biografijos faktus, susijusius su miestu. 1871 m. kovo 22 d. įvyko Taikos šventė, skirta karaliaus Vilhelmo I gimtadieniui.

1887 m. spalio 3 d. mieste buvo iškilmingai paminėtas imperatoriaus Vilhelmo I įstojimo į armiją Mėmelyje 80-metis. Tai progai vyko iškilmingos pamaldos Šv. Jono bažnyčioje, organizuota „nuostabi šventinė eisena“ gatvėmis. Tais metais Vilhelmo I garbei Smiltynėje buvo pasodintas ąžuolas, tebeošiantis iki šiol. 1884 m. slaptasis komercijos patarėjas H. Gerlachas rotušės deputatų salei padovanojo dailininko

E. A. Seemanno nutapytą natūralaus dydžio Vilhelmo I portretą. 1896 m. Aleksandro gatvės pradžioje iškilo imperatoriui skirta skulptūra, kuriai lėšų paaukojo komercijos patarėjas pirklys W. Pietschas. 1923 m. balandžio 8 d. naktį paminklas buvo nuverstas, atstatytas ketvirtajame dešimtmetyje dabartinės K. Donelaičio aikštės pakraštyje. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas dingo.

1897 m. kovo 22 d. mieste iškilmingai paminėta Vilhelmo I šimtmečio sukaktis.

Tai – Mėmelio žemė

Paskutinis Vokietijos imperijos imperatorius Vilhelmas II, 1818 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje prasidėjus revoliucijai, atsisakė sosto ir paskutinius gyvenimo metus praleido tremtyje Nyderlanduose. Su Vilhelmo II pasibaigė Hohenzollernų dinastijos valdovų istorija.

ji pavaizduota vaikštinėjanti pamėgtose Tauralaukio apylinkėse. Kitame paveiksle „žvelgė“ jos sūnus, monarcho rūbais vilkintis Vilhelmas I, kuriam „taikos angelas įteikia karūną ir valdžios ženklą – skeptrą, fone – meną ir mokslą simbolizuojančios moterų figūros, taip pat valstiečiai ir kareiviai, reiškiantys nuolankumą ir ištikimybę monarchui“.

1891 m. Vilhelmas II dalyvavo Karalienės Luizės gimnazijos atidarymo iškilmėse ir ta proga padovanojo ►

Vilhelmas I išsaugojo šviesius prisiminimus iš vaikystėje Klaipėdoje praleisto laiko. Jis yra minėjęs, kad „nuolatos domėjosi miesto likimu“, nuoširdžiai džiaugėsi „kiekviena žinia apie jo suklestėjimą“. Kelis kartus buvo apsilankęs mieste, tačiau konkretesnių sprendimų Klaipėdai lyg nebuvo.

O miestas šiam valdovui pagerbti skyrė daugiausia dėmesio. Buvo steng-

Vilhelmas II ir jo sutuoktinė Anglijos princesė, kunigaikščio Frydricho vyriausioji duktė Augustė Viktorija Klaipėdos „šventai žemei“ skyrė nemažai dėmesio. Augustė Viktorija rūpinosi Anglikonų bažnyčios, kurios pašventinimo iškilmės įvyko 1863 m. rugpjūčio 2 d., statyba Malkų (dabar Naujoji Uosto) gatvėje. Bažnyčiai ji padovanojo marmurines plokštes su Biblijos tekstais. Miestiečiai, ypač buvusi stipri anglų bendruomenė, gerbė Augustę Viktoriją. Virš mergaičių licėjaus (dabar buv. Menų fakultetai) aktų salės durų kabėjo bronzinis jos bareljefas.

Vilhelmo II valdymo laikais mieste iškilo didingų pastatų, kuriuos jis kuravo. Vienas jų – karališkieji pašto rūmai. Juose kabojo dailininko F. Stahlio (1863–1940) nutapytas karalienės Luizės portretas, kuriame

Paminklas imperatoriui Vilhelmui I. Skulptorius R. Baerwaldas.

Kad Klaipėda klestėtų, turi išlikti gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai.

◄ dailininko J. Tischbeino (1750–1812)

karalienės Luizės portreto kopiją, nutapytą peizažisto K. Lessingo (1808–1880). Ta proga pirklys H. Gerlachas įteikė karaliaus Frydricho Vilhelmo III portretą. Abu portretai kabojo auloje, kur buvo išrašyti karalienės Luizės žodžiai: „Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni.“

Pergalingų kovų prieš Napoleoną įamžinimui ir karaliaus Frydricho Vilhelmo III bei karalienės Luizės atminimui skirto paminklo „Borusija“ projektu rūpinosi im-

peratorius Vilhelmas II. 1907 m. paminklo „Borusija“ (skulptorius Peteris Breueris (1856–1930) iškilmingame atidengime dalyvavo ir imperatorius Vilhelmas II su žmona Auguste Viktorija, jų sūnus kronprincas Vilhelmas, vidaus reikalų ministras Friedrichas von Moltkė, taip pat buvusių reformatorių Steino, Šoeno vaikaičiai. Imperatorius Vilhelmas II tarė sveikinimo žodį. Vilhelmo II apsilankymo proga pirklys Heinrichas Pietschas rotušės posėdžių salei padovanojo imperatoriaus Vilhelmo II biustą.

Visuotinė šventė

Vilhelmo II gimtadienis sausio 26 ir 27 d. buvo švenčiamas kaip valstybės šventė, kurią mieste organizuodavo karių įgula, įsikūrusi 1907 m. pastatytose kareivinėse. Gimtadienio išvakarėse gatvėmis pražygiuodavo „viena bataliono kuopa su pučiamaisiais instrumentais, būgnais ir fakelais, atlikdama muzikinį pasirodymą, kurio stebėti su malonumu išsirikiuodavo miesto gyventojai“

(V. Safronovas). Kitos dienos rytą kariai žygiuodavo per miestą į pamaldas bažnyčiose grodami maršus. Po mišių marširuodavo iki Vilhelmo I paminklo. Ten bataliono vadas pasakydavo šventinę kalbą. Galiausiai – pobūviai...

Šiandien visa tai – istorija. Kad Klaipėda klestėtų, turi išlikti gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai. O jos gyventojams, kad suprastų, kas jie yra mieste ir kas miestas – jiems, svarbu žinoti miesto praeitį, džiaugtis jo šiandiena ir matyti jo ateitį.

Karališkieji pašto rūmai (architektas H. Schedė) iškilmingai atidaryti 1893 m. spalio 16 d.

Ant pašto išorinės sienos – memorialinė lenta, skirta garsiajam vokiečių astronomui F. Argelanderiui (1799–1875). Iliustracijos iš J. Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.