Durys 2023 01 2 dalis

Poetiniai atodūsiai: Pilies teatro spektaklis pagal D. Kajoko poeziją

Klaipėdos pilies teatro premjera „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ sukurta pagal Donaldo Kajoko poeziją. Režisierius Alvydas Vizgirda šiuo spektakliu pabrėžė poetinio teatro vertę, publikai pristatydamas intriguojantį teatro koncertą balsams, gitaroms, smuikui ir atodūsiams pagal D. Kajoko poeziją.

Siekiant sukrėsti

Analizuoti dramos spektaklius yra viena, tačiau rašyti apie poezijos spektaklį – gerokai kebliau. Dramoje dominuoja aiškesnė

Jūratė GRIGAITIENĖ

Scenos iš Klaipėdos pilies teatro premjerinio spektaklio „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ (rež. A. Vizgirda). Algirdo Kubaičio nuotr.

ir griežtesnė struktūra, siužetas, konfliktas, personažų charakteriai, o poezijos spektaklio kokybę dažnai lemia režisieriaus interpretacija, kurioje laisvės, subjektyvumo ir emocijų daugiau nei grynai loginių sprendinių. Gerą poeziją reikia skaityti, jausti, išgyventi emocionaliai vienumoje. Ypač jei ta poezija yra gili, iki skausmo tikra, sukrečianti ir verčianti susimąstyti apie esminius žmogaus egzistencinius klausimus – gyvenimo prasmę, meilę ir mirtį. Būtent tokia ir yra Donaldo Kajoko poezija, pagal kurią sukurta naujausia Klaipėdos pilies teatro premjera „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“. Patys kūrėjai, spektaklio programėlėje iškėlę vieną D. Kajoko eilėraščių rinktinės pavadinimą „Poezija, o gal ne ji“, suabejojo tradicine poezijos esatimi: „Negi kas nors tikrai žino, kas yra poezija, o jei nežino, kaip tuomet ji atpažįstama?“

Režisierius A. Vizgirda jau ne pirmą kartą imasi statyti poezijos spektaklį. Jis savo kūrybinę biografiją Klaipėdoje paties įkurtoje teatro studijoje „Liepų gatvė 68“ pradėjo poetiniu spektakliu „Laiškai tolimai žvaigždei“ (1985) pagal latvių

poetų Arijos Elksnės ir Janio Groto monologus. Spektaklį šiltai sutiko jaunimas, jis buvo rodomas Šventojoje vietiniams gyventojams ir poilsiautojams tais laikais neįprastoje aplinkoje, ant „Ievos“ poilsio namų stogo. Po metų (1986) sekė kitas, nepaprastas, itin laimingo likimo poetinis spektaklis – Mykolo Karčiausko „Vilčių nemunai“. Jis tapo laureatu ne tik nacionaliniame konkurse, atstovavo Lietuvai antrojo Visasąjunginio liaudies kūrybos festivalio baigiamojoje dekadoje Maskvoje, kur iš 42 buvo išrinkti penki geriausieji. Tarp jų – ir klaipėdiečių „Vilčių nemunai“. Spektaklis, sujungęs viską, kas tuo metu buvo vertingiausio Lietuvos poezijos teatre, parodytas ir keliuose užsienio festivaliuose. Vėlesniais metais sukurti dar keli poezijos spektakliai: „Gruodas“ pagal A. Jasmontą (1998), giesmė pagal Maironio poeziją „Susiliejimai“ (2012).

Daugelio teatro kritikų nuomone, režisieriaus A. Vizgirdos teatras – poetinis, sąlyginis, metaforinis, jam nerūpi vienadieniai įvykiai ar problemos. Beveik kiekvienu spektakliu bandoma prasiskverbti į

personažų sielos tamsiausias kerteles, ištirti ir į paviršių iškelti visą pačiame dugne nusėdusį dvasios purvą, parodyti jį žiūrovams, siekiant juos sukrėsti, išgąsdinti, kviečiant susitapatinti ir pripažinti savo nuodėmingumą ir netobulumą.

Teatro koncertas

Naujausia premjera ilgu ir intriguojančiu pavadinimu „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ įvardyta dar keistesniu žanru – kaip „teatro koncertas balsams, gitaroms, smuikui ir atodūsiams pagal D. Kajoko poeziją“. Visi šie segmentai šiame poezijos spektaklyje – lygiaverčiai partneriai. Keturi aktoriai scenoje ne tik skaito poeziją, bet ir dainuoja, groja keliais muzikos instrumentais. Nežinau, kaip sekėsi aktoriams vėliau, bet premjeros diena buvo ypatinga. Visada žavi vieno ar kito spektaklio kelionės žiūrovo link pradžia. Tas pirmas kartas, kai dar ne viskas išbaigta, ne viskas išbandyta, nepatikrinta žiūrovų reakcija. ►

◄ Premjerinė aktorių išėjimo iš komforto zonos į savotišką nežinią būsena jaudina, o gyvas aktorių sielos virpulys persiduoda ir žiūrovams. Kartais premjerinis jaudulys ir neužtikrintumas pakiša koją, bet tik ne šį kartą. Kūrybiškas jaudulys scenoje ir salėje pulsavo, todėl idėjinis ir ypač jautrus emocinis pasidalijimas tarp aktorių ir žiūrovų įvyko. Juolab kad gera poezija reikalauja ir visiško aktorių atsivėrimo, apsinuoginimo, kai pasislėpti nėra už ko, nebent savyje.

Kai D. Kajoko eiles skaito žymi dramos aktorė Regina Šaltenytė, kartais užmiršti kvėpuoti, kiekvienas žodis suskamba kaip galingo varpo dūžis, aidu atliepdamas kažką labai artimo sieloje, kad net šiurpuliukai kūnu pradeda bėgioti.

Lyg žaibo išlydis

Visada smalsu po spektaklio palyginti ir kartu pasitikrinti, ar tavo mintys ir matymas sutampa su kitų žiūrovų nuomone. Taip jau laimingai sutapo, kad pirmosios premjeros dieną (2022-ųjų lapkričio 29-ąją) spektaklį stebėjo kolegos, Klaipėdos universiteto (KU) šviesuoliai, Filologijos katedros dėstytojai.

Aktorė ir režisierė, Klaipėdos kultūros magistrė, KU docentė Virginija Kochanskytė, pasiremdama asmenine ilgamete aktorės ir skaitovės patirtimi, išsakė profesionalias įžvalgas apie tądien matytą spektaklį: ,,Poezija yra žaibas“, – viename iš interviu yra pasakęs poetas D. Kajokas. Ne taip lengva aktoriams perleisti per save tą poeto patirtą žaibą, o žiūrovams priimti to žaibo išlydį į sąmonę, drauge ir į širdį. O gal pirmiau į širdį...“

Vilija Gruodytė-Šeputienė labai organiška ir muzikali, per giminingą poezijos ir muzikos ritminę partitūrą įtaigiai ištransliuoja skaitomos poezijos gylį ir grožį.

Ramūnas Šeputis D. Kajoko poeziją kartais skaito vyriškai rimtai ir susikaupęs, o kartais – prisidengęs lengvu ironijos ažūru. Tačiau, sekdamas poeto sielos užkaboriais, nebijo pasirodyti pažeidžiamas ir silpnas, pažerdamas žiūrovų teismui itin jautrių akimirkų.

Maloniu ir netikėtu atradimu tapo bardas, dainuojamosios poezijos populiarintojas Jonas Baltokas. Jis į spektaklį įpynė ne tik muzikinę dramaturgiją, derančią su poezija, kartu įnešė ir optimizmo, šviesos ir net kai kurių komiškų momentų į gana nostalgišką, egzistencinio liūdesio sklidiną spektaklio audinį. Tai buvo iš tiesų spektaklis – rauda. Rauda dėl nepastebimai prabėgusio gyvenimo, senkančios gyvybinės energijos, vis artėjančios mirties nuojautos. Rauda arba poetiniai atodūsiai dėl nebaigtų darbų, beprasmiškai iššvaistyto laiko, neįgyvendintų jaunystės svajonių ir kt. Režisierius A. Vizgirda spektaklio dramaturgiją pagal D. Kajoko poeziją sukonstravo ir laisvai interpretavo ant šių skaudžių žmogaus būties atraminių kolonų.

Įdomus režisūrinis sprendimas – meditatyviai D. Kajoko poezijai sukurta gyvenimiškų įvaizdžių mozaika, kupina nekasdienių situacijų. Žiūrovų akivaizdoje aktoriai, sakytum, gyvenimiškoje realybėje išgyvenantys egzistencinius poeto ieškojimus, atskleidžia jo kūrybos temų įvairovę ir sukuria tos įvairovės darnos įspūdį. Labai stipri tiek režisieriaus, tiek aktorių D. Kajoko poezijos interpretacija, pagrįsta asmeninėmis patirtimis. Ir būtent brandžių aktorių – R. Šaltenytės, V. Gruodytės-Šeputienės, R. Šepučio, J. Baltoko patirtys: kūrybinės, gyvenimiškos, jos padeda skleistis giliosioms, žodžiais neįvardijamoms poezijos prasmėms.

Nemažą spektaklio dalį gana stipriai alsuoja nebūties nuojauta, kurią buvo nelengva priimti. Ją nelengva priimti tiek gyvenime, tiek mene. Bet gal tai stiprina stojišką požiūrį į neįmenamą būties paslaptį, kurią dar maži girdėjome iš senolių: taip radom, taip paliksim... Atsvarą kūrė R. Šaltenytės išminties kupina Kelio atraminių kolonų paieška, ieškant viltingų atsakymų į esminius būties klausimus ir dainų nuskaidrinantis optimizmas, dovanojantis žiūrovams galimybę pasidžiaugti čia ir dabar tuo, ką turime.

Apie ką spektaklis? Jei galima būtų įvardyti, užtektų perskaityti reklaminį tekstą. Geras spektaklis – meditacija, kuri provokuoja atsigręžti į save ir į kurios išgyvenimą norisi sugrįžti. Toks ir yra režisieriaus

,,Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ pagal D.

Sielos šventė

Etnologas, KU profesorius Rimantas Balsys po spektaklio džiaugėsi, kad kūrybinė grupė pasirinko būtent šį žanrą, nes „poezijos spektakliai pastaraisiais metais – didelė retenybė“. Apgailestavo, kad šio žanro vengia profesionalūs teatrai, greičiausiai nepasi-

A. Vizgirdos spektaklis

Kajoko poeziją.

Geras spektaklis – meditacija, kuri provokuoja atsigręžti į save ir į kurios išgyvenimą norisi sugrįžti.

tikėdami žiūrovais ir baimindamiesi, kad spektaklis bus nepopuliarus. „Bet juk šitaip teatras, – kalbėjo pašnekovas, – pameta savo misiją – vesti žiūrovus, kelti jų dvasią. Taigi jau vien dėl to spektaklio kūrėjai nusipelno pagarbos. Kita vertus, D. Kajoko poezija jau savaime yra vertybė. Ir spektaklio kūrėjams, mano galva, pagrindinis rūpestis turėjo būti, kaip tos vertybės nesugadinti. Pasakysiu trumpai – D. Kajokas spektaklyje buvo. Buvo ir perskaitytas, ir sudainuotas.“

Profesoriui antrino literatūrologas doc. Marijus Šidlauskas: „Šis poezijos spektaklis man buvo įvykis, tamsų gruodžio vakarą

pavertęs sielos švente. Reikia pagirti režisierių A. Vizgirdą, atgaivinusį nepopuliarų (nes nerentabilų) sceninį žanrą ir įrodžiusį, kad gera poezija gerai suskamba kaip tik tada, kai aplink siaučia karai, marai ir popsas. Imponavo taupi „veidrodinė“ scenografija, primenanti D. Kajokui svarbią atspindžio idėją, šios poezijos vidinį muzikalumą jautriai moduliuojantys aktorių kūnai ir balsai, organiškas ansambliškumas, gyvas kontaktas su auditorija. Jaunųjų nuoširdumas ir R. Šaltenytės meistriškumas – kaip telkiančios ir visus pakylėjančios būsenos vertikalė. Publikai persidavė vidinio soli-

darumo jausmas, tasai kajokiškas būtiškojo nuolankumo šypsnys, palydintis tai, kas laikina, ir primenantis tai, kas amžina. Tokią spektaklio sužadintą būseną išsinešiau sugrįždamas į gruodžio tamsą. Bet tai jau nebuvo tamsa, nes jaučiausi kaip eilėraščio personažas, kaip tas, kuris gieda skurdų vakarą, kurio „išdžiūvę kriauklės rieda palei krantą / ant jų taip švelniai melsvos šviesos krenta / ir skamba vėjas kiautuose sūriuos / žuvėdra tarsi mylinčių naktis / praskries virš jūros lyg virš to kurs gieda / ir liks dugne žuvėdros atspindys / gražesnis nei suklikusi žuvėdra...“

„Gyvendama išmokau nelaukti, kol man kažkas gero nutiks, pati veikiau, stūmiau save į priekį, neleidau sau būti be darbo“, – sakė aktorė E. Jackaitė, vaidinanti teatre ir kine, įgarsinanti animacinius filmus ir reklamas, dirbanti dėstytoja Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje, savanoriaujanti „Pagalbos moterims linijoje“. Renatos Janulynienės nuotr.

E. Jackaitė: saldu būti savimi –pasitikėti savimi ir naudotis savimi

„Ir vėl su manimi išėjo jausmingai“, – pasibaigus interviu su savotiška rezignacija jį apibendrino Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė. Greičiausiai ji teisi, bet būtų keista, jei scenoje bet kokius vidinius stabdžius atleidžianti ir savo vaidmenis įkraunanti pačiais asmeniškiausiais ir giliausiais išgyvenimais kūrėja staiga imtų ir atsiribotų.

Kristina SADAUSKIENĖ

Su viena geriausiai plačiajai visuomenei žinomų Klaipėdos aktorių susitikome einant antrai 2023-iųjų savaitei. Tiesiai po savanorystės „Pagalbos moterims linijoje“ į mūsų susitikimą teatre atėjusi E. Jackaitė rinkosi nuošalų stalelį – toliau nuo visų akių. Mažas puodelis juodos kavos ir beveik greitakalbe beriami atsakymai – atrodė, kad E. Jackaitė nė akimirkai nedvejoja, net pasakodama kažką itin asmeniško. Tai vienas iš jos skiriamųjų bruožų – ne kartą dėl

viešumo apsibrozdinusi, ji visada atvira. Šio atvirumo nereikia painioti su naivumu –E. Jackaitė jautri, pozityvi, bet taip pat ji labai kieta, ryžtinga, versli. Jos aistra – teatras, imperatyvas – meilė, o didžiausias pasiekimas – vaikai.

Su aktore krentant sausio vakaro tamsai kalbėjomės apie teatrą, augimą į save ir savo profesiją, sielos beribiškumo suvokimą ir atvirumą pasauliui.

Viešo žmogaus kailyje

– Stebint iš šalies atrodo, kad tikrai ne visi kaip jūs taip gerai supranta viešumo reikšmę – su savo didžiule sekėjų bendruomene socialiniuose tinkluose dalijatės asmeninio gyvenimo fragmentais, bet taip pat kviečiate juos į spektaklius. Turite tiesioginio ryšio priemonę su tūkstančiais žmonių. Iš kur užaugo ta bendruomenė?

– Tai nutiko labai natūraliai, be jokio dirbtinumo. Mane prakalbinti niekada nebuvo sunku.

Esu nuoširdi ir visada tokia buvau. Gal dabar tik pradėjau mokytis patylėti, ir tai ateina per patirtį „Pagalbos moterims linijoje“ – išklausyti, išgirsti, pabūti tyloje, nepridurti, neužbėgti už akių.

Kai su bendrakursiais atėjau į teatrą, man buvo 22-eji, Jokūbui – tik metukai (aktorės sūnus, režisierius Jokūbas Brazys), na,

ir mus tuomet kalbino žiniasklaida – juk buvome naujas Povilo Gaidžio kursas, naujovė. Pamenu, kažko paklausė apie mamą, o aš tiesiai ir pasakiau, kad jos nėra mano gyvenime, nuo to ir prasidėjo – skambi antraštė, jautri istorija – tokios žmonėms patinka, tad tai buvo plačiai eskaluojama.

Atsigręžusi atgal, dėl kai kurių dalykų dabar jaučiu gėdą, ne kartą verkiau dėl savo interviu, per savo atvirumą esu nemažai nukentėjusi. Šiandien esu atsargesnė, daug ko atsisakau. Rūpinuosi dėl artimiausių žmonių. Labiausiai visada noriu apsaugoti juos.

Kalbant apie viešumą, reikia pabrėžti, kad nenoriu ir niekada nenorėjau, jog manęs gailėtųsi. Aišku, kai buvau vaikas, man labai skaudėjo dėl to, kad šalia nebuvo mamos, bet kaip moteris labai ją myliu ir suprantu. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kaip atsargiai reikia liestis prie kito žmogaus likimo – visi turi savo istoriją, savo skaudulių.

– Kaip vertinate jau turimą viešo žmogaus statusą? Be to, nevengiate reklaminio turinio. Juk būtų galima sakyti, kad tai nesiderina su elitine teatro aktorės profesija? – Neskirstau, kas elitinė, o kas ne elitinė veikla. Reklama man yra darbas, svarbu honoraras. Ir svarbu sąžiningai atlikti tą darbą, jį apsiėmus nemeluoti sau ir kitiems. Pavyzdžiui, negeriu alkoholio, tad negaliu jo reklamuoti. Man svarbiausia nieko neapgauti, pirmiausia savęs. Lygiai taip pat ir teatre, tikiu, kad savo profesijos ribose reikia viską daryti maksimaliai geriausiai. ►

◄ Kartą televizijos seriale vaidinau prokurorę ir ten buvo scena, kai reikėjo šokti striptizą. Įsivaizduojate? Striptizą?! Rodos, kaip taip galima! Ne. Scenoje mes, aktoriai, galime būti bet kuo. Scenoje mes sau nebepriklausome – nei mūsų balsas, nei mūsų kūnas. Atsiduodame, neatsirinkinėjame. Jei pasitikime režisieriumi, tuomet negalime sakyti, kad duosiu plaučius, balsą, bet štai, pavyzdžiui, krūtis yra tik mano zona. Tai neprofesionalu. Nuogas kūnas pats savaime nėra blogis. Mes turime tiek, kiek turime, ir tame nieko gėdingo.

Viskas ateina iš šaknų

– Gal galite pasidalyti prisiminimais, nuo ko viskas prasidėjo, kas traukė į aktorystės studijas, į teatrą?

– Manau, kad viskas ateina iš šaknų. Mano mama buvo gimnastė, kandidatė į sporto meistres, skaitovė. Tėtis rašė eilėraščius, vaidindavo dramos būreliuose. Neseniai sužinojau, kad ir mano senelis Liudvikas, mamos tėtis, taip pat rašė eilėraščius. Beje, vienas iš jo eilėraščių buvo skirtas Elijai – galvojo, kad toks bus mano mamos vardas. Mano sūnaus vardas Elijas. Neįtikėtinas sutapimas. Kai sužinojau, o tai buvo jau kuris laikas po Elijaus gimimo, buvau priblokšta minties, kaip

stipriai mes esame susiję, kokios tvirtos gijos sieja mus, esančius čia, žemėje, ir ten, amžinybėje.

Taigi, numanau, kad polinkis į meną eina iš kartos į kartą, kažkoks genetinis kodas. O

dabar atrodo, kad nieko daugiau ir nesugebėčiau daryti.

Mokyklos laikais galvojau, kad būsiu arba pradinių klasių mokytoja, arba diktorė. Atrodė, toks gražus darbas, sėdi su aplanku

Ponia Roza – spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A. Duda-Gracz, 2021).

Valdininkė – G. Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O. Koršunovas, 2016).

ir skaitai prieš kamerą. Ta svajonė savotiškai išsipildė, juk esu įgarsinusi įvairių reklamų, filmų.

Mokykloje taip pat dažnai girdėdavau, kad man tiktų studijuoti aktorystę. Suklus-

davau, nes pati savimi nelabai pasitikėjau, atrodė, kad tik labai ypatingos mergaitės tampa aktorėmis. Dvejojau, bet galiausiai nutariau pamėginti. Kaune baigusi 12 klasių, išsiruošiau į stojamuosius Klaipėdoje,

kažkodėl net nepagalvojau apie konservatoriją Vilniuje. Tik daug vėliau suvedžiau galus – juk esu gimusi Klaipėdoje, mama pradėjo mane gimdyti kino teatre. Štai dėl ko tas miestas mane taip traukė. Man labai pasisekė – iš 120 kandidačių studijuoti buvome atrinktos tik keturios. Tai neįtikėtina. Tada jau patikėjau, kad gal vis dėlto viskas ne atsitiktinumas, atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir kurso vadovas Povilas Gaidys manyje kažką įžiūrėjo. Bet turiu pripažinti, kad iš pradžių ėjosi sunkiai, pirmame kurse nesisekė – buvau labai kompleksuota, užsidariusi, slėpiau savo emocijas, varžiausi ir gėdijausi. Atrodė, kad kiti atsiveria kur kas lengviau.

Meilė ir pasitikėjimas

– Užsiaugintus apsauginius šarvus nusimesti labai sunku. Kaip jums tai pavyko padaryti?

– Mano artima bičiulė, vienuolė, sesuo Liucija yra sakiusi: „Visi mes riboti ir žaizdoti.“ ► Dmitrijaus

Matvejevo nuotr.

Ruslano Bolgovo nuotr.

◄ Pastaruoju metu daug apie tai skaitau – slepiamės, nes esame sužeisti. Visiškai išlaisvėjau ir tam „raktą“ atradau gal tik būdama 40-ies. Tai ypatingas amžius, moterys, nebijokite laiko. Man padeda, jei juntu, kad manimi tiki, atveria meilė ir pasitikėjimas. Jei žmogus pas mane ateina su meile, esu nuginkluojama iki begalybės, atsiversiu ir būsiu visiškai tikra, be jokių filtrų. Studijuodama tai labai gyvai pajutau per bendravimą su šviesaus atminimo režisiere Dalia Tamulevičiūte.

Ji mūsų kursą ėmėsi globoti pirmaisiais studijų metais, ir pamenu, kad man ypatingą poveikį padarė jos vedami užsiėmimai su kaukėmis. Mes kiekvienas gamindavomės kaukes ir užsidėję jas turėdavome atlikti įvairias užduotis. Kaukė mane permainydavo – atsipalaiduodavau ir atsiverdavau, pasikeisdavo net mano balsas, emocinis užtaisas,

tiesiog

Ponia našlė Vakarienė – spektaklyje „Meilė“ (rež. A. Duda-Gracz, 2022). Przemysławo Jendroskos nuotr.

Melanija – M. Gorkio pjesėje „Saulės vaikai“ (rež. L.Groza, 2020). Kemel photography nuotr.

išsprogdavau, visiškai išsilaisvindavau. Visi stebėjosi, kas čia man pasidarė, juk įprastai scenoje būdavau kiek rezervuota ir kompleksuota.

Kitas dalykas – D. Tamulevičiūtė mane mylėjo ir manimi pasitikėjo, tai labai jutau. Dėl to galėjau atlikti bet kokią jos skirtą užduotį ir tai padaryti geriausiai kaip įmanoma.

– Kurį laikotarpį teatre, kurį vaidmenį išskirtumėte kaip kertinį, su kuriuo jaučiatės stipriausiai paaugusi kaip aktorė?

– Save vertinu objektyviai. Nemažai metų buvau gana vidutinė, niekuo neišsiskirianti aktorė. Daug galinti, bet neparodžiusi savo galimybių. Dabar galvoju, kad viskas keistis pradėjo tada, kai Oskaras Koršunovas režisavo spektaklį „Pašaliniams draudžiama“. Šiame spektaklyje vaidinu Biržos direktorę, tiesa, turėjo būti kitas vaidmuo, bet O. Koršunovas nusprendė, kad būsiu Valdininkė. Prisimenu, kad man buvo labai lengva. Paprastai personažai gimsta sunkiai, reikia daug pastangų, o tąkart buvo nepaprastai lengva. Kas ten vyksta? Aš išeinu ir dainuoju „dulkėtuose kabinetuose mes senstame iš lėto“ – prieš mane mikrofonas, o aš tiesiog stoviu ir dainuoju. Supratau,

kad nieko nedarau, jokių pastangų, o viskas vyksta tarsi savaime, žmonės klausosi nuščiuvę, žiūri į mane. Kaip svarbu būti organiška, tarsi nesistengi, bet iš tavęs istorija liejasi. Pagavau tą principą. Už šį vaidmenį buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Manyje vėl pakėlė galvą ta savimi nepasitikinti mergaitė – pirma reakcija buvo instinktyviai klausti, „kas dar iš mūsiškių nominuoti“, negalėjau patikėti, kad pastebėjo mane.

Paradoksalu, bet pačiai kur kas svarbesnis ir ypatingesnis yra Zochos vaidmuo iš kito O. Koršunovo spektaklio „Mūsų klasė“. Zocha tikrai verta visų įmanomų apdovanojimų, ir ji man labai brangi. Taip parašytas vaidmuo – kiekvienos aktorės svajonė: scenoje augini personažą nuo vaikystės mokyklos suole iki senatvės, atskleidi daugybę asmenybės briaunų. Net pagyrimais per daug nesišvaistantis sūnus Jokūbas, pažiūrėjęs „Mūsų klasę“, sakė, kad Zocha tais metais iš visų jo matytų spektaklių (o jis matė visus) jam paliko didžiausią įspūdį. Jei Zocha būtų buvusi pastebėta, turbūt nebūčiau taip nustebusi, bet nepastebėta liko ne tik ji. Labai gaila, pats spektaklis „Mūsų klasė“, manau, buvo nepelnytai nepastebėtas.

VIZITINĖ KORTELĖ:

Eglė Jackaitė gimė 1974 m. balandžio 28 d. Klaipėdoje.

1992–1996 m. Klaipėdos universitete studijavo vaidybą (kurso vadovas

P. Gaidys).

Nuo 1996 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė.

Per tą laiką šiame teatre sukūrė maždaug 50 vaidmenų. Yra sukūrusi vaidmenų ir kituose teatruose, penkis vaidmenis kine –naujausias I. Kurklietytės režisuotame filme „Drugelio širdis“ (2021 m.). Vaidino pagrindinio herojaus Juozapo (aktorius E. Malinauskas) mamą.

Aktorė dirbo radijo ir televizijos laidų vedėja, įgarsino animacinius filmus, reklamas.

Nuo 2016 m. – poezijos ir muzikos programos „Jausmų džiazas“ prodiuserė ir atlikėja (scenos partneris – V. Labutis).

Nuo 2013 m. dirba Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos dėstytoja (dėstomi dalykai: scenos kalba ir vaidyba, režisūros pagrindai).

Nuo 2019 m. – „Pagalbos moterims linijos“ savanorė.

Dar laisvesnės savęs link

– Ar jums svarbus pripažinimas, įvertinimai?

– Smagu, kai esu pastebima, bet mes, aktoriai, dirbame ne dėl apdovanojimų. Ir tai tikrai ne skambūs žodžiai.

Be to, viskas labai trapu. Štai spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ buvau pastebėta, galvojau, kad vyksta pagaliau kažkoks lūžis gyvenime ir, likimo ironija, po to trejus metus teatre neturėjau jokio darbo, niekam manęs nereikėjo. Buvo apmaudu ir liūdna, bet esu dėkinga likimui už tą patirtį. Ji buvo skausminga, bet taip išmokau nelaukti, kol man kažkas gero nutiks, o pati veikiau, stūmiau save į priekį, neleidau sau būti be darbo. Pradėjau kurti savo projektus, pavyzdžiui, „Jausmų džiazą“, taip pat ėmiausi prodiusuoti spektaklį.

Aktorius visada pasiruošęs dirbti, o jei kvietimo dirbti negauna – nelengva. Nepraleidžiu jokių kūrybinių dirbtuvių, nuolat stengiuosi mokytis ir visada esu pasiruošusi dirbti.

– Kaip pati vertinate, per ką labiausiai jaučiate atėjus profesinę brandą? ►

Zocha – T. Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O. Koršunovas, 2019). Ruslano Bolgovo nuotr.

◄ – Esminis momentas, kai supratau, kad reikia nebijoti savo traumų, savo skausmų ir duobių. Visa tai reikia ne slėpti kažkur savyje, o išsprogdinti scenoje – personažas yra mano galimybė viską išleisti ir ištaškyti be jokio rezervo.

kei“. Sunku įvardyti, kas įvyko, bet supratau, kaip saldu būti savimi – pasitikėti savimi ir naudotis savimi.

Scenoje išnaudoju visą save – čia ir mano terapijos, ir tai, ko kažkada ieškojau Indijoje – viskas teatre.

Galiausiai klausė, ar pasitikiu režisiere. Agata pasitikėjo manimi. Aš pasitikėjau ja. Žengiau žingsnį scenoje dar laisvesnės savęs link. Be jokių „čiurikų“.

Štai Lauros Grozos spektaklyje „Saulės vaikai“ vaidinu Melaniją. Kol dirbome kartu su režisiere, tikrai buvo nelengva. Kažkodėl atrodė, kad ji manimi nepasitiki, tad jaučiausi susikausčiusi. O kai režisierė išvyko, mano Melanija tarsi atsigavo – ji ir klastinga, ir gailestinga, ir atsidavusi, ir kvailė, ir protinga, ir labai mylinti. Nesikratau nė vieno jos atspalvio. Pradžia buvo nelengva, bet už šį vaidmenį, už Melaniją, buvau nominuota Klaipėdos „Padėkos kau-

Kitame spektaklyje, Agatos DudosGracz režisuotame „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo dar vienas lūžis – yra scena, kur dalis aktorių apsinuogina. Aš taip pat nugalėjau save ir, kai tai padariau, viduje tarsi kažkas sprogo. Ir verkiau, ir apėmė absoliuti ramybė. Toje akimirkoje susiliejo visas gyvenimas, jo praradimo ir atradimo atspalviai. Tai buvo labai stipru. Viskas įvyko kūrybinio proceso metu, mums nebuvo griežtai nurodyta, kas ką turime padaryti, visi pasirinkome savaip. Pamenu, režisierė klausė, kiek jai leisime mus nurengti, o aš pasakiau „kiek reikės, tiek“, ir tik pasakiusi supratau, ką pasakiau. Jaudinausi, bet man labai padėjo sūnaus palaikymas. Kai papasakojau Jokūbui, jis juokėsi, sakė: „Ko jūs ten taip tą savo kūnelį saugote?“ Jis nesuprato nuogumo baimės.

Buvimo akimirkoje pojūtis

– Jūsų minimi tektoniniai asmenybės lūžiai susikrovė į pastaruosius metus – „Saulės vaikų“ premjera – 2020 m. rudenį, „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera – 2021 m. vasaros pradžioje.

– Tikrai taip. Viskas po 40 metų. Sakiau, kad tada prasideda ypatingas laikas. Iki tol būdavo kitaip. Pamenu, pavyzdžiui, P. Gaidžio režisuotą spektaklį „Lilijomas“. Aš – Julija, man ant rankų miršta mylimasis. Prieš išėjimą į sceną vaikščiodavau ir mintyse save ruošdavau, tiesiog pumpuodavau, ieškodavau savyje kažkokios skaudžios istorijos. Dabar žiūriu atgal ir atrodo, kokia

Natali – P. Markso ir W. Markso pjesėje „Viskuo kaltas teatras“ (rež. P. Gaidys, 2013).

Asmeninio albumo nuotr.

Jos aistra – teatras, imperatyvas – meilė, o didžiausias pasiekimas – vaikai.

durnė, kokia nesąmonė! Nenoriu prisišnekėti, bet tai, ką jaučiuosi supratusi, man yra labai didelis ir brangus dalykas, tikiuosi taip ir liks. Tai šimtaprocentinio buvimo akimirkoje pojūtis – išėjau į sceną ir reaguoju į tai, kas joje vyksta čia ir dabar, tą akimirką. Ne kažkokia paruošta emocija, bet tikra, autentiška reakcija be jokių triukų. Reikia girdėti, matyti, jausti partnerį scenoje, ir viskas vyksta tarsi savaime.

Pridursiu, kad tai išsiugdyti padėjo ir dar vienas spektaklis, jo dar neminėjau. Kai neturėjau darbo savo teatre, režisierius

Arvydas Lebeliūnas pakvietė vaidinti spektaklyje „Laisva meilė“. Scenoje tik aš ir Ramūnas Šimukauskas – nėra kur pasislėpti, pasitraukti. Ta patirtis tikrai prisidėjo prie profesinio išlaisvėjimo, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis.

– Kalbėjote, koks svarbus vaidmens vystymo sėkmei jums yra režisieriaus pasitikėjimas, kaip svarbu pasitikėti pačiai savimi. Liko nepaminėti žiūrovai – koks jų vaidmuo?

– Grįžtant prie spektaklio, kur reikėjo apsinuoginti, – pamenu, buvo sakančių, kad to negali padaryti, nes scenoje matys studentai, artimieji, pažįstami. Manau, jei ieškosi, kodėl kažko negali, tikrai atrasi. Taip pat galėjau išrikiuoti daug tokių stabdžių – mano paauglys sūnus, mano studentai, mano bažnyčia. Nenoriu santykio su žiūrovais per kompleksų prizmę. Kai galvoju apie žiūrovus, žinau, kad jiems reikia maksimalios kokybės. Tad jei profesionalus režisierius turi viziją, kuri man asmeniškai ne visada patogi, mano darbas – stengtis ją įgyvendinti. Tai išbandymas, kurį turiu įveikti. O tai, kiek jis man kainuos, ką jausiu, – mano asmeniniai dalykai. Svarbiausia, turiu būti už spektaklį, už komandą.

Žiūrovų atsiliepimai po spektaklių būna įvairūs, kiek žmonių – tiek nuomonių. Bet jaučiuosi labai mylima. Tai, kiek gaunu gėlių ir dėmesio, man labai brangu.

Vaidmuo – lyg terapija

– Kelis kartus paminėjote režisierę A. Dudą-Gracz, ir apie vaidmenį jos naujausiame spektaklyje „Meilė“ prieš jo premjerą esate sakiusi, kad ruošdamasi atsirėmėte į giliausias asmenines traumas. Atrodo, kad

darbas pas ją buvo sunki patirtis, bet labai ją giriate?

– Su Agata buvo labai įdomu dirbti. Kaip ji mus visus atrakino! Jutau begalinį pasitikėjimą ja ir jos tikėjimą mumis, aktoriais.

„Meilėje“ ji mane pakvietė vaidinti keturis vyrus palaidojusią našlę, nusigėrusią ir bijančią išblaivėti moterį, kurios gyvenimas – siaubingas skausmas. Pamenu, kai režisierė visiems perskaitė savo parašytą pjesę, nuliūdau. Verčiau tuos puslapius, bet apie mano personažą beveik nieko nėra. Kur aš? Kur ta našlė? Našlės personažui rašytas asmeniškas Agatos laiškas buvo nuostabus, bet pačiame spektaklyje jos beveik nemačiau. Net nuėjau pas režisierę pasikalbėti,

o ji žiūrėdama į akis nuoširdžiai paklausė, ar ja nepasitikiu. Tuo viskas ir pasakyta –pasitikiu.

Nėra atsitiktinumų, buvau didelio, svarbaus dalyko dalimi. Vėliau supratau, jog gavau šį vaidmenį, kad geriau suprasčiau savo mamą, kad ją pateisinčiau, įeičiau į jos skausmą. Atrodė, kad vaidmuo kažką viduje labai giliai atliepė. Scenoje net nustėrstu, akimirkomis, rodos, krentu į bedugnę, o su manimi – visi mano mylimiausi žmonės, priklausomi nuo alkoholio. Scenoje jie visi manyje įsikūnija, ir pereinu jų kelią. Ne šiaip sau viskas gyvenime, tad ir šis vaidmuo turėjo ateiti ir tapti mano vidinio gijimo dalimi. ►

Su aktoriumi Vytautu Paukšte. Asmeninio albumo nuotr.

◄ – Drąsiai naudojate vidinius resursus, netausojate savęs, sceną šiek tiek prilyginate terapijai. Tai įdomiai rezonuoja su sakančiais, kad aktoriams svarbu išlaikyti dvasinę distanciją. Nebijote perdegti? – Taip, per repeticijas gali būti labai sunku. Spektaklis – kelios valandos, bet repeticijos trunka nuo ryto iki vakaro, ir visą laiką plaukioji labai intensyvioje emocijoje. Kai repetavome „Meilę“, atrodė, kad visa širdis išdraskyta, nevartoju alkoholio, bet vaikščiojau lyg apgirtusi – mylimiausi

žmonės su savo skausmu, purvu, bejėgyste – visi atsivėrę manyje. Tai tikrai sunku. Bet to reikia, kad iki galo suprasčiau savo personažus.

Nemanau, kad turiu saugotis, noriu būti be ribų, su savo gyvenimo bagažu galiu būti beribė: yra skaudžios tuštumos viduje, bet taip pat didžiulė erdvė, kur gali dar tiek daug tilpti. Skęstu jausmuose ir kažkaip išplaukiu – tiesiog tokia esu. Saugau tik savo vaikus, jų gyvenimo kelias dar tik prasidėjęs.

Didžiausias įvertinimas

– Jūsų vaikai taip pat savotiškai pasekė jumis. Vyresnysis sūnus Jokūbas Brazys –režisierius. Vasarį teatre vyks jo režisuoto spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera. Jaunesnįjį, Eliją Malinauską žiūrovai yra matę ir teatro scenoje, o dabar visai neseniai jis labai sėkmingai atliko pagrindinį vaidmenį filme „Drugelio širdis“. Džiaugiatės jų pasirinkimu ir polinkiu į teatrą, vaidybą?

– Mano vaikai... Žinai, kai mažytė netenki svarbiausios atramos, jautiesi palikta svarbiausio žmogaus, nepaprastai skauda. Čia nekaltinu ir nesiskundžiu – toks gyvenimo faktas. Ir tai palieka didžiulį įspaudą, dėl to labai kentėjau, ir tik artimieji žino kiek. Ėjau per gyvenimą, ne kartą klydau ir klupinėjau, buvau skaudžiai sužeista ir neturėjau, kas mane apgintų. Bet tada atsirado mano vaikai. Jie yra mano veidas, mano istorija, mano siela, mano kūnas ir kraujas. Nieko nebereikia apie save sakyti – jie yra mano vizitinė kortelė, mano mokytojai. Sunku rasti žodžių, kuriais galėčiau tai apibūdinti. Mūsų namuose yra neįsivaizduojamai daug meilės.

Kažkada, kai Jokūbas dar buvo studentas, su juo vaikštinėjome Vilniaus senamiestyje

Sniego karalienė – spektaklyje „Sniego karalienė“ (rež. P. Tamolė, 2021). Domo Rimeikos nuotr.

ir jis labai retai pasako tokių dalykų, bet tuomet pasakė: „Ar manai, kad iš mokytojų ir dėstytojų yra tai, kas esu? Viskas, kas esu, – tu. Viskas iš tavęs.“ Net kvėpuoti bijojau – nejaugi čia apie mane? Tai man pats didžiausias įvertinimas.

Abu mano vaikai – asmenybės. Elijas maksimaliai pasitiki savimi, yra drąsus, „Drugelio širdyje“ vaidino berniuką su išorėje plakančia širdimi. Filmavome vasarą, buvo karšta, Elijas turėjo dėvėti specialiai jam iš gipso išlietą liemenę ir storą megztinį, bet dirbo kaip suaugęs, jokių skundų. Žiūrėjau filmą ir stebėjausi, ir didžiavausi –jis toks organiškas, susikaupęs, be to, ne tik atlikėjas, juk kartu su visais dalyvavo kūrybiniame procese, turėjo idėjų ir jomis dalijosi. Vėliau už šį vaidmenį geriausio metų aktoriaus kategorijoje buvo nominuotas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimams. Kartu su suaugusiaisiais! Labai juo didžiuojuosi. Didžiuojuosi abiem savo vaikais. Abu jie didelės asmenybės, turi savo nuomonę, poziciją, jaučia begalinę laisvę. Žinau, kad jų stiprybės pamatas yra mano beribė meilė. Jie laisvi ir drąsūs būti savimi dėl to, kad yra taip stipriai mylimi. Kol esu gyva – jie visada mano maldose.

Remiasi į maldą

– Kai tarėmės susitikti dėl šio interviu, prasitarėte, kad ką tik grįžote iš vienuolyno. Tai būdas pailsėti, perkrauti save?

– Tikėjimas Dievu manyje buvo visą gyvenimą. Mano mylima močiutė, tėčio mama Kazimiera, buvo labai tikinti.

Pamenu, kai buvau mažytė, eidavome kartu į bažnyčią Telšiuose. Jos altoriuje buvo Švč. Marijos atvaizdas ir jame matydavau savo mamą. Ta Švč. Marija buvo užuovėja, žiūrėjau į ją ne kaip į šventąją, bet kaip į mamą – ne tik meldžiausi jai, deklamavau eilėraštukus, svajojau apie ją. Tai buvo labai tikra.

Kai gyvenime sunku, remiuosi į maldą. Ji visada buvo mano kasdienybė, išsivadavimas ir išsigelbėjimas. Išvykos į vienuolynus, piligriminės kelionės, tylos rekolekcijos, tikėjimo liudijimai mano gyvenime atsirado taip pat seniai, gal prieš 20 metų. To nesureikšminu, bet man tai labai svarbu.

rodėme „Saulės vaikus“, vyko repeticija, visa diena buvo užpildyta skubėjimo ir darbo, o 31-ąją atsibudau ir žinojau, kad išvažiuoju į tylą, į maldą, į save, kad krisiu į minkštą dvasinį patalą, patirsiu dvasinį SPA. Man tai – grįžimas į savo esmę. Dvi paras praleidau Palendrių vienuolyne ir dvi pas draugę, sesę Liuciją, Palemono vienuolyne. Visas tas laikas praėjo be naujamečių fejerverkų, telefono, interneto,

be sveikinimų žinučių, triukšmo. Mūsų buvo nedaug – laiką užpildė nuoširdūs ir atviri pokalbiai su vienuoliu, pasivaikščiojimai, miegas, nuoširdi malda – daug, daug maldos. Toje erdvėje viskas taip minimalu, bet tai, ką gauni, – nepaprastai gilu ir stipru. Teka ašaros, bet jos teka ne iš skausmo ar liūdesio, o iš pilnatvės ir dėkingumo. Sakai „ačiū, ačiū, ačiū“ – už viską gyvenime.

Šįkart vienuolyne buvau keturias paras, labai to laukiau. Gruodžio 30-ąją teatre Su sūnumis Jokūbu ir Elijumi.

Asmeninio albumo nuotr.

Menas ir verslas v gamtą tausojantie

Šiuolaikiniams operos ir baleto teatrams iššūkius kelia ne tik pandemija, bet ir besikeičiantys publikos bei meno mecenatų požiūriai į pasaulį. Vis dėlto 200 Europos operos teatrų vienijančios organizacijos „Opera Europa“ susitikime akcentuota, kad meno kūrėjai – jau ne tik ekologiškų projektų dalyviai ar vykdytojai, bet ir labai svarbūs iniciatoriai.

Žaneta SKERSYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovai pernai dalyvavo daugiau nei 200 Europos operos teatrų vienijančios organizacijos „Opera Europa“ organizuotame forume Barselonoje (Ispanija). Šį kartą forumas „Žalioji filantropija: parama ir tvarumas“, po pasaulį užklupusios pandemijos pirmą kartą surengtas gyvai, vyko Barselonos „Gran Teatre del Liceu“ operos teatre. Į jį atvyko delegatai iš dvidešimties pasaulio šalių. Gausiausiai atstovautos šalys – Belgija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Švedija, Vokietija.

Patrauklus kiekvienam

„Gran Teatre del Liceu“ operos teatro atstovai pasakojo, kad pasaulį užklupusi pandemija jiems, kaip ir visiems, buvo labai netikėta, tačiau greitai pavyko į savo veiklą pažiūrėti naujai ir surasti naujų būdų, kaip išlaikyti publikos dėmesį. Įvertinus pandemijos neigiamą poveikį publikos psichikos sveikatai bei muzikos teikiamą atsipalaidavimą ar pozityvumą, teatro veikla persikėlė į socialinius tinklus, surengtas koncertas lauke.

Pandemija paveikė „Gran Teatre del Liceu“ operos teatro rėmėjų verslus, tad jiems

nuolat siųsti palaikymo laiškai. Stengtasi išlaikyti ryšį ir su namuose likusia publika. Pandemijos laikotarpis panaudotas rašant laiškus teatro gerbėjams, darant apklausas ir sisteminant publikos atsiliepimus. Sušilus santykiams, sulaukta pozityvių pokyčių: rėmėjų ir publikos meilė teatrui tik sustiprėjo, tad išplatinus metinius teatro abonementus, jie buvo labai greitai parduoti. Akcentuota, kad „Gran Teatre del Liceu“ operos teatras –ispaniškojo identiteto dalis ir visada buvo garbė tiek čia lankytis, tiek jį remti. Pandemijos metu padaugėjo ir aukojančiųjų lėšas įvairiomis sumomis teatrui internetu.

Anot „Gran Teatre del Liceu“ operos teatro vadovų, pandemija išnaudota teatro strategijoms kurti ir ateities perspektyvoms numatyti. Nutarta dar labiau koncentruotis į tezę: teatras skirtas visiems – jis patrauklus kiekvienam. Taip atsirado ir nauji papuošimai „Gran Teatre del Liceu“ operos teatro langams. Dar daugiau dėmesio skirta bendradarbiavimui su mokyklomis arba jaunųjų žiūrovų ugdymui. Po pandemijos teatre nebeliko spektaklių ir renginių popierinių programėlių. Jos ne spausdinamos, o skelbiamos teatro internetiniame tinklalapyje. Tai tarsi teatro indėlis į gamtos išsaugojimą.

Koncertas augalams

Pandemijos pabaigoje imtasi išskirtinio projekto, sujungusio meną, muziką ir gamtą.

Pilnutėlė Barselonos „Gran Teatre del Liceu“ operos teatro salė koncertų metu nėra retas reiškinys, tačiau čia sulaukta išskirtinių klausytojų: minint karantino pabaigą, visas salės sėdimas vietas užėmė augalai. Koncerto sumanytojai – konceptualistas menininkas Eugenio Ampudia ir styginis kvartetas „UceLi“. Ypatingo koncerto metu muzikos klausėsi 2 292 augalai, kurie buvo „susodinti“ ant visų salėje esančių kėdžių. Jiems kvartetas griežė Giacomo Puccini pjesę „Crisantemi“ (Chrizantemos). Nepaisant to, kad žmonės į šį koncertą nebuvo įleidžiami, šis pasirodymas, pavadintas „Koncertu augalams“, buvo transliuojamas tiesiogiai per įvairius socialinius tinklus. Visi augalai į salę buvo atvežti iš aplinkinių gėlių parduotuvių, o po koncerto padovanoti Barselonos ligoninės medikams. Šis koncertas tapo šiemet 175-ąją veiklos sukaktį švenčiančio „Gran Teatre del Liceu“ operos teatro sugrįžimo į aktyvią teatro veiklą simboliu.

Naujovės įsitvirtino

Madrido teatro atstovai pasakojo, kad pandemija užtvirtino visiems naują tiesą, kad pasaulis gali sustoti, o tai tarsi dar kartą leido suprasti, koks stebuklas yra čia ir dabar vykstantis spektaklis. Išryškėjo ir ne tokios pozityvios tiesos: pavyzdžiui, tai, kad daugybė pasaulio žmonių yra tiesiog abejingi operai ar teatrui, ir tai taps iššūkiu ateities teatrų profesionalams. Pandemija suteikė daugiau laiko naujų krypčių paieškai, o komandoms susitelkus gimė įspūdingi projektai. Nutarta, kad jaunimui informaciją reikia pateikti ten, kur jie ieško naujienų – per socialinius tinklus, programėles, mobilius įrenginius, kad būtina paneigti nuomonę, jog teatro menas skirtas vyresniems žmonėms. Į

ienijasi ms projektams

jaunimą turi būti orientuoti ir nauji teatrų pastatymai.

Anglijos nacionalinės operos atstovas akcentavo, kad pandemijos metu jų teatras sulaukė net 6 000 naujų rėmėjų aukų. Visi jie sulaukė padėkos skambučio arba atviruko, primenančio, kad teatre jie visada labai laukiami. Kaip padėka jiems kas savaitę siunčiamos ir teatro naujienos.

Pasaulį sukausčiusių suvaržymų metu užgimė ir teatro TV kanalas, transliuojamas socialiniuose tinkluose. Vienai privačiai taksi bendrovei sutikus, kvietimai

apsilankyti teatre išsiųsti šios bendrovės paslaugų naudotojams. Pandemijos metu pasirašyta ir didelės apimties paramos sutartis su mecenatu, kuris nieko neprašė mainais.

Belaukiant pandemijos pabaigos, internetu vyko specialūs renginiai teatro rėmėjams, o publikai skirtas renginių festivalis. Teatrų atstovai džiaugėsi, kad daugelis pandemijos metu atrastų naujų bendravimo su žiūrovais formų prigijo ir išliko net atšaukus ribojimus susitikti gyvai. Internetiniai projektai, kaip teatrų televi-

zijos, ir toliau naudojamos, nes publika, ypač jaunoji karta, jas labai pamėgo. Esą jaunimui tai sukėlė susidomėjimą opera ar net tapo akstinu apsilankyti teatre pirmą kartą. Teatrai stengiasi išnaudoti savo kūrybinių komandų potencialą ir paversti jas žvaigždėmis, traukiančiomis publiką į spektaklius. Rašomi straipsniai, kuriami vaizdo reportažai apie teatruose grojančius ar dainuojančius žmones taip pat skatina publikos susidomėjimą ne tik jais, kaip asmenybėmis, bet ir koncertais ar spektakliais, kuriuose juos galima išvysti. ►

„Gran Teatre del Liceu“ operos teatre. Sergi Panizo nuotr.

Ekologiška kryptis

◄ Šiuolaikinis teatras – puiki terpė skleisti ekologines naujoves. Teatrai gali inicijuoti ekologinius projektus, sulaukti panašiai mąstančių verslo atstovų palaikymo ir svariai prisidėti prie gamtos išsaugojimo ateities kartoms.

Teatrai pagal galimybes gali rinktis gamtai palankias medžiagas, kurdami scenografiją ar kostiumus spektakliams, tausoti gamtos išteklius taupiai naudodami vandenį, elektrą ar šildymą. Svarbu dėti daug pastangų tai viešinant ir skatinti publi-

ką sekti šiomis idėjomis. Ekologiška teatro kryptis padeda kurti teatro išskirtinumą ir gali tapti jo unikalumo ženklu.

Viena iš Barselonoje vykusiame susitikime „Žalioji filantropija: parama ir tvarumas“ minėtų idėjų – senų žvejybos tinklų fragmentų panaudojimas kuriant teatro suvenyrus. Taip vienas iš Skandinavijos teatrų parodo, kad jam svarbu prisidėti prie jūrų gyvūnų, kurie dažnai neišgyvena, įsipainioję į paliktus tinklus, išsaugojimo; kad daugelį išmetimui pasmerktų daiktų galima prikelti naujam gyvenimui ir neteršti gamtos. O jei tik turite gerą idėją, visada galite surengti

susitikimą su potencialiais rėmėjais, kurie gali paaukoti tam lėšų. Šio teatro pavyzdys liudija, kad būtina šią žinią skleisti kuo plačiau, pasinaudojant visais įmanomais žiniasklaidos kanalais, ir neabejotinai lauks sėkmė.

Mecenatai palankūs

Švedijos karališkosios operos atstovė akcentavo, kad mecenatai vis labiau nori remti meno projektus, susijusius su aplinkosauga ir ne tik ja. Pandemijos metu prikaupę nepanaudotų lėšų Skandinavijos verslai ypač dosnūs menininkų projektams. Sulaukus paramos, daug jaunųjų švedų įtraukta į projektą, vaikus supažindinantį su baleto šokio menu. Kito projekto metu po mokyklas važinėjo mobili teatro komanda: du solistai ir du techniniai darbuotojai net atokiausiuose šalies kampeliuose pristatydavo edukacijas įvairaus amžiaus vaikams. Teatras daug dėmesio skyrė ne tik edukacijoms, bet ir jų dalyvių tyrimui. Siekta užfiksuoti, ko jie išmoko, kuo labiausiai susidomėjo. Ir pastebėta daug pozityvių pokyčių: jei ir netaps prisiekusiais teatro gerbėjais (o tai parodys laikas), jau dabar matoma, kad edukacijose dalyvavę vaikai nebijo scenos, patys noriai tampa renginių dalyviais. Islandijos teatro atstovams sunkiau suprasti europiečiams kylančius iššūkius dėl brangstančios elektros, vandens ar šildymo, nes daugumą šių resursų gamta jiems suteikia nemokamai. Tačiau jie daugiau dėmesio skiria drabužių vartojimo mažinimui ir tai priima labai asmeniškai. Esą kiekvienas teatro darbuotojas turi pradėti nuo savęs ir gerai pagalvoti prieš pirkdamas naujus rūbus, ar tikrai jie būtini. O tada jau teatro spektaklių kostiumai: jie turi būti pagaminti tik iš lengvai perdirbamų, nors ir brangesnių, medžiagų.

Meno kūrėjų įstaigos stengiasi tapti žmonėms kuo suprantamesnių ekologiškų projektų iniciatorėmis ar bent dalyvėmis. Skandinavijoje rengtas projektas, kurio metu teatro lankytojai raginti atnešti senus, nenaudojamus, tiesiog namų stalčiukuose pamirštus telefonus. Akcijos metu atneštą telefoną buvo galima išmainyti į teatro bilietus. Raginta pasinerti ne į telefono, o į žalios operos pasaulį. Tokiu būdu surinkta 1 190 telefonų.

Nauji papuošimai „Gran Teatre del Liceu“ operos teatro langams. Sergi Panizo nuotr.

Koncertas augalams „Gran Teatre del Liceu“. Scapix-Reuters nuotr.

Forumo „Žalioji filantropija: parama ir tvarumas” dalyviai Barselonos „Gran Teatre del Liceu”, 2022.

„Salos vaiduokliai“ –sutinka nepajudinam

Draugas prieš draugą, brolis prieš brolį, prarasta draugystė ir suskaldytos visuomenės nuoskaudos – visa tai telpa į šią nedidelę tamsią pasaką. Taip galima pavadinti naują režisieriaus ir scenaristo Martino McDonagho filmą „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“, 2022 m.).

pat užsisakė pintą alaus ir prisėdo prie savo draugo. O Kolmas išgyveno egzistencinę krizę, įsižeidęs pasiėmė alų ir, demonstratyviai ignoruodamas Patriką, išėjo iš smuklės ir atsisėdo vienas, šį kartą jau prie staliuko lauke. Negalėdamas patikėti savo akimis ir nesuvokdamas, kas atsitiko, Patrikas prisivertė dar kartą prieiti prie savo draugo ir prakalbo:

Patrikas: Dabar aš sėdžiu čia, šalia tavęs, ir jei grįši į vidų, aš eisiu paskui tave į vidų. O jei eisi namo, aš taip pat eisiu paskui tave. Jei aš tau ką nors padariau, tiesiog man pasakyk, ką aš tau padariau. Ir jei aš tau ką nors pasakiau, tai greičiausiai buvau išgėręs ir pamiršau. Bet nemanau, kad būdamas girtas ką nors tokio prišnekėjau. Bet jei taip nutiko, tik man pasakyk ir aš atsiprašysiu dėl to, Kolmai. Iš visos širdies atsiprašau. Tik nustok bėgti nuo manęs kaip koks įskaudintas moksleivis.

Apie du gerus draugus

Prieš šimtą metų Airijoje vyko beveik metus trukęs pilietinis karas. Tačiau vienos mažytės Airijos salos žmonių karinis konfliktas nepalietė. Nors nuolat girdėdavosi sprogimai tolumoje, maža žmonių bendruomenė čia gyveno įprastą gyvenimą. Toje saloje gyvenantys du geriausi draugai Kolmas ir Patrikas pažįsta vienas kitą nuo senų laikų ir jie vargu ar kada nors paliks salą. Po dienos darbų jie nuolat susitikdavo vietinėje smuklėje išgerti kelių pintų alaus ir taip prastumti laiką. Vieną dieną Patrikas kaip visada linksmai nusiteikęs atėjo pas Kolmą į namus, kad pasiūlytų nueiti pavakaroti į smuklę. Bet šįsyk Kolmas durų neatidarė, nors ir buvo viduje. Tai buvo neįprastas jo elgesys. Suglumęs Patrikas po kurio laiko vėl nusprendė užeiti pas savo geriausią draugą, tačiau šis jau buvo dingęs. Kažkas buvo ne taip. Jis taip niekada nesielgdavo. Sutrikęs Patrikas grįžo į smuklę ir čia rado vieną sėdintį ir alų geriantį Kolmą. Patrikas taip

Kolmas: Bet tu man nieko blogo nepasakei. Ir tu man nieko nepadarei.

Patrikas: Taip ir maniau.

Kolmas: Aš tavęs tiesiog nebemėgstu.

Patrikas: Bet tu mane mėgsti.

Kolmas: Nebemėgstu.

Patrikas: Bet dar vakar aš tau patikau?

Kolmas: Ar tikrai?

Patrikas: Aš maniau, kad taip...

Užtruko septynerius metus

Taip prasideda Londone gyvenančio airių kilmės režisieriaus ir scenaristo M. McDonagho filmas „Salos vaiduokliai“. Lygiai taip pat prasidėjo ir jo penki pirmieji scenarijaus puslapiai, parašyti prieš septynerius metus. Po sėkmingo jo pirmojo filmo „Reikalai Briugėje“ („In Bruges“, 2008 m.), kuriame taip pat vaidino airių aktoriai Colinas Farrellas ir Brendanas Gleesonas, visiems norėjosi susiburti dar kartą. Filmas „Reikalai Briugėje“ vis prisimenamas ir giriamas sinefilų dėl gerų dialogų, unikalios melancholiškos gotikinės kriminalinės komedijos atmosferos ir gero aktorių tarpusavio ryšio ekrane.

Andrius RAMANAUSKAS

Kadrai iš filmo „Salos vaiduokliai” (rež. M. McDonaghas, 2022).

nesustabdoma jėga ą objektą

Režisierius M. McDonaghas neabejotinai norėjo vėl suburti tą pačią aktorių komandą ir vėl pabandyti sukurti kažką ypatingo. Prieš septynerius metus jis parašė naują scenarijų ir išsiuntė aktoriams. Šie sutiko dalyvauti naujame projekte, tačiau režisierius netikėjo filmu ir nenorėjo sukurti prastesnio už pirmąjį. Todėl idėją atmetė. Tačiau tie penki pirmieji scenarijaus puslapiai įstrigo galvoje ir nepaleido kūrėjo. Jam patiko minimalistinė konflikto tarp dviejų geriausių draugų užuomazga. Palikdamas tik pirmus penkis senojo scenarijaus puslapius, Martinas, kaip jau įprasta meno pasaulyje, kamuojamas karantino, perrašė scenarijų, pagaliau ryžosi užbaigti šią liūdną dviejų vyrų santykių istoriją ir paleido ją į ekranus.

Filmas turi visko. Bus juokinga, groteskiška, žiauru, švelnu, šiek tiek baisu, vizualiai nuostabu ir labiausiai liūdna. Istorija primena senus folkloro pasakojimus ar legendas. Lietuvių vertėjams turbūt buvo nelengva surasti teisingą ir kartu komerciškai patrauklų pavadinimo

vertimo variantą, todėl filmą pavadino tiesiog „Salos vaiduokliai“. Nežinau, ar lietuvių tautosakoje yra atitikmuo žodžiui „Banshee“. Airių folklore šis žodis reiškia moterišką dvasią, kurios aimanos ir raudos perspėja apie gresiančią mirtį namuose. O „Inisherin“ yra netikros salos pavadinimas. Režisierius filmavo juostą keliose airių salose, tad, nenorėdamas įžeisti nė vienos, sukūrė neegzistuojančią.

Stulbinamai žiauri kova

Istorijos centre – du geriausi draugai. Patrikas – naivus, visada malonus, visiems patinkantis ir per daug giliai nemąstantis vaikinas, gyvenantis kartu su savo seserimi. Kolmas – gyvenantis vienas, grojantis smuiku ir kuriantis muziką vyras. Jis vyresnis už Patriką, vis dažniau susimąstantis, kiek prasmingas jo nugyventas laikas šioje žemėje. Jis nebenori tuščiai

leisti dienų aludėje ir kasdien tuščiažodžiauti su Patriku. Jis priima radikalų sprendimą – daugiau niekada nebesikalbėti su buvusiu geriausiu draugu. Patrikas iš pradžių nesupranta, staigios savo draugo nuotaikų kaitos. Jis stengiasi susitaikyti su Kolmu ir prašo atleidimo, tačiau jo naivios pastangos tik dar labiau paaštrina situaciją. Kolmas nukreipia agresiją į save ir pagrasina Patrikui, jei šis kada nors dar bandys kalbėtis su juo, Kolmas kas kartą nusipjaus sau po rankos pirštą. Izoliuotoje saloje prasideda dviejų vyrų nesantaikos, neapykantos ir keršto kova, kuri nieko gero nežada ir po kurios nė vienas nebebus toks, koks buvo iki šiol.

„Manau, kad visame pasaulyje esame panašūs. Niekam nesinori nieko atstumti. Draugystės netektis yra universalus dalykas – kiekvienas yra tikrai patyręs išsiskyrimą. Arba jie ką nors metė, arba juos metė. Taigi, manau, kad žinojau, jog draugystės praradimo skausmas bus visiems aktualus ir suprantamas. ►

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Salos vaiduokliai” („The Banshees of Inisherin“).

Žanras: komiška drama.

Sukurta: 2022 m. JAV, Didžioji Britanija, Airija.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Martinas McDonaghas („Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“, „Reikalai Briugėje“, „Septyni psichopatai“).

Aktoriai: Colinas Farrellas, Brendanas

Gleesonas, Kerry Condon.

Operatorius: Benas Davisas.

Kompozitorius: Carteris Burwellas.

Trukmė: 1 val. 49 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

◄ Tačiau liūdni vaikinų išsiskyrimai tikrai nėra tai, kas padėtų parduoti bilietus į kino teatrus“, – viename interviu juokavo režisierius M. McDonaghas.

Kai saloje netikėtuose siužeto posūkiuose į šipulius dūžta vyrų draugystė, kitapus salos girdėti Airijos pilietinio karo sprogimai. Filmo veiksmas vyksta 1923 m., kai šis konfliktas siautėjo jau beveik metus. Karinis konfliktas susijęs su labai skirtingais požiūriais į britų karalystę. Pilietinis karas prasidėjo po Airijos nepriklausomybės karo, po kurio Airija buvo įkurta kaip laisva valstybė. Kai kurie kovojo už Airijos autonomiją, tačiau priklausant Britanijos karalystei. Kiti kovojo manydami, kad Airija turėtų būti visiškai laisva nuo Didžiosios Britanijos įtakos. Dėl to kilo kruvinas karas, kuriame kadaise vienoje pusėje kovoję vyrai dabar kovojo vieni su kitais. „Salos vaiduokliuose“ Kolmo ir Patriko konfliktas – taip pat stulbinamai žiauri kova tarp vyrų, kurie iš esmės yra broliai. Filmas neabejotinai turi komedijos elementų, tačiau tragišką stuburą.

Humoro ir liūdesio balansas

C. Farrellas ir B. Gleesonas – puikus vienas kitą gerai jaučiančių aktorių duetas, kuris suteikia šiems personažams reikiamą humoro ir širdgėlos balansą: pirmasis – su savo vaikišku nepasitikėjimu ir neviltimi, o antrasis – su savo užsispyrimu ir nepalaužiamu atsidavimu savo sprendimui nebebūti draugais. Jų vis didėjantis

tarpusavio susipriešinimas augina įtampą ir nelaimės neišvengiamumo nuojautą. Kaip ir to meto Airija, jie pasmerkti tarpusavio kovai, kuri, atrodo, tęsis amžinai. Konfliktui vis labiau įsibėgėjant, tariamai taikus ir idiliškas salos gyvenimas tampa nebeįmanomas. Nesvarbu, su kuria konflikto puse žiūrovai labiau susitapatins. Abi pusės gerai racionalizuotos ir suprantamos. Tai legenda apie du vyrus, kurie susidūrė amžiams.

„Salos vaiduokliai“, kaip ir visi ankstesni M. McDonagho filmai, pasižymi gerais dialogais ir teatrine dramaturgija, nes režisierius ne ką mažesnė žvaigždė ir teatro pasaulyje, pagal jo pjeses pastatytas ne vienas žymus spektaklis. Taigi tai vienas iš tų filmų, kai talentingas kūrėjas turėjo visišką kūrybos laisvę įgyvendinti savo viziją. Ir jam pavyko. Nepaisant didelio liūdesio, šis filmas turi nemažai ir juokingų dialogų.

Pabaigai vienas iš jų:

Sesuo: Eime namo, Patrikai. Aš noriu su tavimi kai ką aptarti.

Patrikas: Tu nori kai ką su manimi aptarti? Mes niekada nieko neaptarinėjame. Skamba liūdnai... Nenoriu nieko aptarinėti...

Sesuo: Na, niekur nedingsi, nes aš palieku salą ir išvažiuoju.

Patrikas: Išvažiuoji? Kaip išvažiuoji? O kaip aš?

Sesuo: O kaip tu?

Patrikas: Man visai neliks draugų. O kas man išvirs kavos kiekvieną rytą?

Sesuo: Tikrai? Čia tavo pirmas klausimas? Kas išvirs tau kavos?

Patrikas: Tai nebuvo mano pirmas klausimas. Mano pirmas klausimas buvo: „O kaip aš?“

Algis KUKLYS

Antanin

Kai pagaliau tapo pensininke, kai nereikėjo anksti rioglintis iš lovos ir dirbti parduotuvėje, ji nejučiomis labai pasikeitė. Net kaimynai ir pažįstami stebėjosi išplėtę nustebusias akis. Gal senatvėje „varžtai“ atsisuko, ar koks velnias ją apsėdo?

Taigi papusryčiavusi su nuobodžiu flegmatišku vyru Aloyzu, ant galvos užsimaukšlinusi kepurę, kokias senovėje nešiojo mongolai, pasiėmusi juodą rankinę traukdavo į miestelio centrą. Pakeliui tyčia gąsdindavo šunis ir kates, ir tai jai labai patiko, aplankydavo beveik visas parduotuves, po to suplukusi praverdavo buto duris ir iš karto apšaukdavo Aloyzą, kad jis nieko neveikė, bulvių nenuskuto, todėl pietų jam teks palaukti. Iš kur aš žinojau, teisinosi jis, o pati galėjai pasirodyti anksčiau...

Na, ir prasidėdavo ilgi ir pikti dialogai. Garbė dangui, kad jie turėjo kolektyvinį sodą, tačiau, išslinkus į kiemą, kur stovėjo Aloyzo automobilis „Audi“, netikėtai ir vėl įsiplieksdavo ginčas, kurį girdėdavo kaimynai. O jiems patiko šitas teatras be pinigų: žiūrėk ir juokis.

Kartą, kai kolektyviniame sode netikėtai aptiko vietinį girtuoklį, tokius visi vadino „šlyvukais“, Antanina griebė ilgą pagalį ir ėmė per nugarą mušti vargšelį, kurio pagailo net Aloyzui, todėl prašė, kad žmona liautųsi.

Toje vietoje, kur augo bulvės ir kitokios daržovės, Antanina nurimdavo, net kartais neištardavo žodžio. Tuomet ir Aloyzas jausdavosi reikšmingas, nes sausą vasarą tekdavo dažnai laistyti daržą. Žinoma, kartais būdavo sielvarto, kai svetimi iškasdavo bulves, išraudavo morkas arba nuskindavo obuolius. Tuomet Antanina braukdavo ašaras, po nosimi bambėdama prakeiksmus, o Aloyzas susiraukęs tylėdavo, lyg būtų prarijęs liežuvį. Taip dažniausiai atsitikdavo rudenį, kai sunokdavo derlius, todėl stengėsi parsivežti jį namo, kad sukrautų rūsyje. Reikėjo džiaugtis, kad nė karto niekas nebandė padegti jų kuklaus medinio namelio kolektyviniame sode. Kadangi žmonos charakterio nepakeisi, jis ne viską jai sakydavo. Kur ten... Tačiau, progai pa-

Režisierius M. McDonaghas (viduryje) su aktoriais C. Farrellu ir B. Gleesonu.

sitaikius, ji visada jam primindavo buvusią meilužę Sigutę.

Kol kas jie neturėjo anūkų, tai Antanina vieną rytą pareiškė, kad reikėtų pasiimti kokį mažylį iš vaikų namų. Aloyzas ėmė kiloti rankas, tarsi jas būtų prikišęs prie karšto vandens.

Antanina, būk protinga, beveik maldavo jis, mes jau pensininkai, neturime sveikatos, tuojau reikės su ramentais vaikščioti...

Klausyk tu, ramente. Riogsodamas namuose jau pilvą užsiauginai, užpyko ji, bet šį kartą vyrui neatkišo špygos. Kai ant rankų kilojai meilužę, tai ramentų nereikėjo?

Tačiau Antanina, kai švęsdavo savo gimimo dieną, kuriai taupydavo pinigėlius visus metus, pasikviesdavo kaimynus ir vaišindavo juos garuojančiais cepelinais. Tuomet jai patikdavo klausytis tostų ir gražiausių linkėjimų. Taip pat mėgdavo, kai ją fotografuodavo, todėl namuose saugojo storus fotografijų albumus. Deja, iki tikros laimės Antaninai trūko nors vieno anūko, nes jos kaimynėms Dievulis mažųjų nepagailėjo. Todėl kolektyviniame sode, sėdėdama ant suoliuko, ilgai ir liūdnai ji apie kažką svarstydavo. Beje, dažnai aukodavo ir Dievo prašydavo, kad jos pasigailėtų. Ji patikėjo žodžiais, kuriuos pasakė kaimynė Marytė, kad, žmogus, deja, planuoja, o kipšas reguliuoja. Turbūt mano sūnus ir marčia yra nesveiki, dūsavo ji, norėdama iš tos širdgėlos prasmegti žemėje.

Panašiai svarstė ir Aloyzas, tačiau liežuvį laikė už dantų, nes bijojo, kad žmona iš tiesų neparsivežtų mažylio iš vaikų namų. Juk su ja menki juokai. Jeigu šaus į galvą, tai būtinai padarys, ir nemėgink prieštarauti, tuojau prieš nosį atkiš trijų pirštų „kombinaciją“. Taip jie abu gyveno ne vieną dešimtmetį, o dabar, kai nejučiom atslinko senatvė, jau nieko nepakeisi. Amen, Juze. X

Nors Antaninai pinigai iš dangaus nekrito, ji niekada nepraeidavo pro ubagėlį, į jo kepurę neįmetusi smulkių. Tiesa, kartais pinigų jai atsiųsdavo sūnus, tačiau vis vien tekdavo taupyti.

Antanina iki šiolei prisimena savo motiną, kuri iš kiemo neišvarė nei čigonės, nei ubagėlio. Tai buvo tarsi nerašytas įstatymas. Žinoma, Aloyzas, matydamas tokį žmonos elgesį, piktai šnypšdavo, bet tylėdavo kaip nebylys.

O kaip ji nudžiugo, kai iš sūnaus pagaliau išgirdo, kad marti laukiasi vaikelio. Tą atmintiną dieną ji norėjo skraidyti kaip žuvėdra ir čiulbėti kaip lakštingala. Paskraidyti Antaninai teko rudenį, kai siautėjo pasiutę vėjai.

Kartą ryte radijo diktorius pranešė, kad laukiama stipraus škvalo, todėl gyventojus perspėjo, jog uždarytų langus ir be reikalo neitų iš namų. Tačiau Antanina, nebijodama nei velnio, nei jokio škvalo, sugalvojo aplankyti artimiausią parduotuvę. Deja. Kai skubėjo gatve, stiprus vėjo gūsis, tarsi koks tornadas, pakėlė jos liauną figūrėlę nuo šaligatvio ir nunešė už miesto. Antanina atsipaipaliojo baisiai išsigandusi ant šieno krūvos. Vaikai, kurie regėjo pensininkės skrydį, parlėkė į namus.

Mama, žiūrėk. Ragana atskrido, garsiai šaukė strazdanotas vaikėzas.

Jo motina, protinga moteris, dėl visa ko nuslinko šieno kaugės link ir, išvydusi Antaniną, labai nustebo, paskui paklausė, ar jai nieko neatsitiko.

Ačiū Dievui, rankos ir kojos sveikos, bet padėkite man atsikelti, atsakė Antanina, pakėlusi dešinę ranką.

Moteris ją pakvietė užsukti į namus atsigerti arbatos. Antanina sutiko, bet strazdanotas berniukas išpūtęs akis spoksojo į „raganą“, kuri galbūt gaudo vakarais vaikus.

Nelauktai susirgo Aloyzas, todėl Antanina susirūpinusi rytais ir vakarais matavo ligonio temperatūrą, girdė gripolio arbata su medumi, nuolat kartodama, kad privalo pasveikti, jeigu nori pamatyti anūką. O kartą vakare Aloyzas susigraudinęs ištarė, kad ji esanti gera moteris. Staiga jos veide pasirodė šypsena.

Aš esu moteris, atsakė Antanina, galiu būti visokia...

Tą vėjuotą rudenį paliko pasaulį geriausia Antaninos kaimynė Marytė, kuri niekada neatsisakydavo jai padėti, tarsi būtų sesuo.

Niekas su saule negyvena, tyliai pasakė Aloyzas, o paskui visą vakarą neištarė nė žodžio.

Virtuvėje, parimusi prie lango, ilgai sėdėjo Antanina, užmiršusi, kad reikia ruošti vakarienę, kad būtina skaičiuoti pinigus, nes viena gyvendama niekaip neišsilaikytų.

Namas vaiduoklis

Kai žioplinėdamas po senamiestį netikėtai išvydau dviejų aukštų pilką namą, akimirkai sustingau, nes man nekėlė jokių abejonių, kad tai senas, gal net dviejų šimtmečių namas, tačiau taip pat iš karto suabejojau, ar šis namas su tamsiais nedideliais langais gyvenamas, nes aplinkui nebuvo matyti jokios gyvos dvasios, tarytum ši vieta būtų prakeikta. Kita vertus, esu regėjęs tokių pastatų, nuo kurių sklido nematoma bloga energija, todėl, ilgiau ten pabuvus, imdavo skaudėti galvą. Ir tuojau pagalvojau, kad būtų smalsu pamatyti, kas yra už tų langų, nes gamtoje jokia erdvė nebūna tik absoliuti tuštuma, ji galbūt saugo kažkokią atmintį, o pagaliau kaip šitas pastatas atrodo šviečiant pilnačiai, gal už langų pamatyčiau kažkokias šviesas, o gal ką nors

išgirsčiau? Deja, tą akimirką, kai nejausdamas laiko, tarsi jis būtų išnykęs, žiopsojau į nebylų ir paslaptingą namą, nieko daugiau neišgirdau ir neišvydau: ausis pasiekdavo tik tolimi miesto aidesiai, o vasaros danguje skraidė paukščiai, bet nė vienas nedrįso nutūpti ant pastato stogo, dengto rausvomis čerpėmis. Aplink namą neslampinėjo nei katė, nei valkataujantis skalikas. Pasiryžau čia apsilankyti naktį, kai pilnatis apšvies senamiestį, bet kol kas netikėta infekcinė liga privertė gulėti lovoje. Gerai, kad namuose turėjau knygų, todėl į rankas paėmiau Servanteso „Don Kichotą iš La Mančos“, kurį paviršutiniškai skaičiau penktoje klasėje, o dabar ši knyga atrodė egzotiška su senomis dailininko graviūromis. ►

◄ Tuomet susimąsčiau, kad šiuolaikinis žmogus, nevertinantis nei senųjų knygų, nei senosios dailės, iš tiesų atrodo apgailėtinas, tarsi būtų kažkoks neįgalus, o tas jo, atsiprašant, „išsilavinimas“ labai siauras, kupinas snobizmo ir tuštybės. Liūdniausia, kad tokie mažaraščiai nori valdyti kitus, kaip ir tas Servanteso Sanča, tapęs gubernatoriumi, iš kurio visi juokėsi.

Vis dėlto Servanteso „Don Kichoto“ pirmo tomo neperskaičiau, nes pasveikau. Turbūt padėjo antibiotikai, kurių nemėgstu, bet mes visi daug ko nemėgstame, tačiau darome, kalbame ir nusišnekame. Kaip rašė vienas geras poetas, kurio eiles įsidėmėjau... „O tiesos nėra nes kiekvienas / augina sau mielą melą / kurį vadina tiesa...“ Todėl, kai sulaukiau pilnaties, tyliai naktį atrakinau duris, sėdau į automobilį ir tuščiomis miesto gatvėmis atvažiavau iki senamiesčio. Vis dėlto teko automobilį palikti ir pėsčiomis kėblinti iki paslaptingo namo. Gerai, kad pakeliui nesutikau neblaivių jaunuolių, kurie baladojasi naktimis ieškodami nuotykių. Tačiau, kai atslinkau iki tos vietos, vėl nustebau, nes namas atrodė visiškai nepanašus į tą, kurį mačiau dieną... Tiesiog tai buvo baltas pastatas, apšviestas mėnesienos, tarsi kas nors būtų jį nudažęs baltomis kalkėmis, ir tik langai bei stogas atrodė tie patys. Ir tuomet susimąsčiau: kaipgi atsitiko, kad paskutinio karo metu, kai beveik visas senamiestis buvo užverstas nepereinamais griuvėsiais, šičia nieko tokio neįvyko. Vadinasi, tai iš tiesų kažkokia ypatinga vieta. Pagaliau, kas anksčiau šiame name gyveno, ką jie veikė ir kokios buvo tautybės. Šitie įkyrūs klausimai man nedavė ramybės, kai automobiliu riedėjau namo, o išsitiesęs lovoje ilgai neįstengiau užmigti, juolab kad visada būnu irzlus per pilnatį, lyg būčiau kažkuo apsinuodijęs, todėl pavydžiu flegmatikams, turintiems stabilią psichiką.

Galop sugalvojau, kad aplankysiu miesto muziejų, o ten galbūt ką nors sužinosiu apie mįslingą senamiesčio statinį. Ir tai netrukus padariau, bet supratau, kad labai apsirikau, nes atėjau tuščiomis rankomis, tarsi būčiau išėjęs pasikarti. Todėl pakartojau vizitą rankoje laikydamas dailią saldainių dėžutę ir ano namo nuotrauką. Nustebau, kad ir muziejininkams šis pilkas namas tarsi niekada neegzistavo, todėl velniai žino, kas jį pastatė. Tačiau išgirdau įdomią naujieną, kad aštuonioliktajame amžiuje senamiestyje galbūt gyveno Olandijos pirkliai, kurie pasistatė šį būstą, o jie būtent budavodavo

tokius namus su dideliais rūsiais, nes ten laikydavo savo prekes. Tą akimirką prisiminiau, kad iš tiesų namo apačia atrodė įspūdingai: mažučiai langeliai buvo su storomis grotomis, o masyvios ąžuolinės durys atsuktos į gatvę, vadinasi, taip padaryta, kad pirkliams būtų patogiau. Aš šypsodamasis stebėjau nustebusius muziejininkų veidus, nes jie niekaip nesuprato, kaip toks istorinis objektas neįtrauktas į vertingų pastatų registrą, todėl šitą nesusipratimą nedelsdami ištaisė. Muziejaus istorinio skyriaus vedėjas padėkojo už vertingą žinią.

Kadangi pilnaties savaitė nepasibaigė, tai ir susierzinimas neišnyko: nervino menkiausios smulkmenos, todėl kelis kartus vos

neįsirėžiau į kitą mašiną, vos nesusipykau su žmona ir kaimynu, o mano susiraukšlėjęs veidas neatrodė patrauklus. Tokiais atvejais patartina vartoti raminamuosius, bet visi žinome, kad ir gydytojai kartais „paleidžia“ nervus, tai ką tuomet galvoti apie kitus. Tačiau netrukus išvydau įsimintiną sapną, kuriame, plieskiant mėnesienai, į pilką šviečiantį namą vorele slinko pagyvenę žmonės. Tačiau nė vienas iš ten neišeidavo. Todėl išsigandau, nedrįsdamas žengti jiems iš paskos. Ir viską aplinkui gaubė tokia tyla, tarsi pasaulis būtų likęs be garsų ir net be deguonies. Užtat įspūdingi einančiųjų šešėliai krito ant sienų, o languose degė šviesa.

Trys suoliukai

Jis mėgo lankytis „Parko kavinės“ terasoje su trimis staliukais. Gerdamas kavą, stebėdavo vešlius parko medžius, kuriuose žaidė šešėliai ir saulės šviesa, juolab kad šitas senas parkas buvo gerai pažįstamas, čia nuo mažens bėgiojo ir žaidė su vaikėzais, todėl visuomet ką nors prisimindavo. Aplankydavo šią nedidelę kavinės terasą gydytojos, nes miesto ligoninės mūrai, nudažyti geltona spalva, buvo matyti iš tolo: greta stiebėsi medžiai, o prie jų ant suoliukų sėdėdavo ligoniai. Ir jam kažkada teko gulėti palatoje, tačiau ligoninės virėjos nemokėjo išvirti pakenčiamos sriubos. Keista, kad tokį valgį ragavo ir gydytojai, ir jie kažkodėl juo nesistebėjo.

Todėl jis, apsilankęs po gero dešimtmečio, nustebo, kaip daug kas pasikeitė parke. Toks įspūdis, lyg sėdėtų keistame dideliame teatre, kuriame lėtai keičiamos dekoracijos, pasirodo jauni scenos darbininkai, bet netrukus jie pasensta, o paskui išnyksta, tarsi jų ir nebuvo. Ir visa tai žmonės vadino „gyvenimu“ arba „banaliu spektakliu“, nes juk viską privalėjo kažkaip suvokti ir užrašyti laikraščiuose, papasakoti pažįstamiems, kitur gyvenantiems giminaičiams. Todėl ir jam, sėdinčiam kavinės terasoje, daug kas atrodė neaišku, tarsi būtų naivus vaikas. O kitą dieną įvyko tai, ko nesitikėjo.

Kai gėrė kavą žiopsodamas į spalvingus vasaros debesis, pamatė, kad terasoje sėdi ne vienas. Prie kito staliuko susikūprinęs

ant kėdės lūkuriavo senukas, kurio iš pradžių neatpažino, nes jį matė seniai, kai dirbo mokykloje. Galop, pasiėmęs savo puodelį, prisiartino prie senuko ir, jo atsiprašęs, atsisėdo. Senukas apsiblaususiomis akimis vėpsojo į jį ir tikriausiai norėjo prisiminti ir atpažinti vyriškį. Kad būtų lengviau, jis pasakė savo pavardę ir vardą, o pats susijaudino, kad po ilgo laiko išvydo matematikos mokytoją Pugačiuką, kurį mėgo mokytojai ir mokiniai, nes visada šypsojosi, juokavo ir niekada nepykdavo, lyg būtų be nervų.

Tačiau kuris iš mūsų yra be nervų?

Romas nustebo, kad mokytojas Pugačiukas, sulaukęs tokio amžiaus, gerai girdėjo, nors, aišku, jo regėjimas nusilpo.

Tai susitikote su gydytojais, klausė Romas, nors suprato, kad šitas klausimas beprasmis.

Taip... Nuo medikų nepasislėpsi... Taip reikia, linktelėjo žilą galvą Pugačiukas. Gal jus pavaišinti kava?

Taip, neatsisakysiu, vėl blausiomis akimis pažvelgė į Romą, kuris netrukus atsistojo, kad iš baro atneštų puodelį kavos.

Kol barmenė ruošė kavą, jis prisiminė, kad anksčiau Pugačiukas turėjo smulkutę žmoną, taip pat mokytoją, kuri visada lydėdavo vyrą, tačiau niekada negirdėjo jos kalbos. Beje, ji mokė pradinukus. Pugačiukas visuomet dėvėjo pilką kostiumą, tarsi kokią uniformą, o ji – tamsų megztuką, ir žiemą, ir vasarą.

Kai pats Romas atnešė kavos puodukus, atsargiai pasiteiravo, girdi, tikriausiai mokytojas gyvenąs vienas, o gal kas nors prižiūri?

Pugačiukas tik mostelėjo ranka.

Gyvenu vienas kaip Robinzonas, tačiau aplankau gerą kaimyną, o jis – mane. Deja, kitaip nemoku gyventi. Blogiausia, kad nusilpo akys, todėl neskaitau knygų, kurias anksčiau labai mėgau...

Romas vėl žiūrėjo, kaip senukas mažais gurkšneliais geria kavą ir kaip pageltę virpantys pirštai laiko baltą puoduką. Kažkada

Pugačiukas nustebino mokytojų kolektyvą, nes vasarą, kai prasidėjo atostogos, iš tolimo Sibiro parsigabeno brolio tremtinio palaikus, kuriuos palaidojo miesto kapinėse. Daugeliui tai atrodė kaip kažkas nepaprasto, sunkiai suvokiamo. Keisčiausia, kad apie šią sunkią kelionę Pugačiukas pasakojo nenoriai, tarsi jam skaudėtų dantis. Laimingas atsitiktinumas, kad jo paties neišvežė pas meškas, tačiau kodėl taip atsitiko, ir pats nežinojo. Gal kas užtarė? O gal neužrašė į tremtinių sąrašą?

Romas kantriai laukė, kada prakalbės mokytojas, paskui pastebėjo, kad jau artėja

ruduo, nes medžių lapai jau pakeitė spalvą, o grėsmingi lietaus debesys jau susitelkė dangaus pakraščiuose, tarsi laukdami signalo, kada reikia pradėti audrą su žaibais. Deja, Pugačiukas daugiau neištarė nė žodžio, bet, padėkojęs už kavą, linktelėjo galvą ir atsistojo nuo kėdės. Tą patį padarė ir jis, linkėdamas sveikatos. Taigi mes visi kiekvieną dieną atliekame absurdiškus ritualus, nes, girdi, taip reikia. Maždaug po pusmečio netikėtai sužinojo, kad mokytojas Pugačiukas „iškeliavo“ pas savo žmonelę. Romas iš pradžių sutriko, o paskui sau priekaištavo, kad nesidomėjo velioniu, kad neišlydėjo į paskutinę kelionę. Ir ką jis tuo metu veikė? Gal užsiėmė itin svarbiais darbais? Tiesiog galvojo apie save ir viskas, tarsi gyvenimas būtų be rūpesčių. Ir nesurado žodžių pasiteisinti, nes visi žodžiai kaip smėlis išbyrėjo pro pirštus. Vis dėlto saulėtą savaitgalį nulingavo iki miesto kapinių ir šiaip taip surado mokytojo kapą su apvytusiais vainikais. Tąsyk susimąstė apie save ir kitus, tačiau tos mintys atrodė negailestingos. Bet šį kartą įveikė savo egoizmą, nes atėjo niekieno ne-

verčiamas, tačiau anksčiau tokių akimirkų pasitaikė nedaug, juolab kad ir kiti elgėsi taip pat: nuolaidžiavo savo kaprizams ir įvairiems pasiteisinimams, neva, esu toks, aš vertesnis už tą ir aną. Todėl niekas pasaulyje tiek daug nekentėjo, kaip nuo dvikojo padaro.

Prasidėjus lapkričio darganoms, jis neužmiršo „Parko kavinės“, kai tuščią terasą plovė lietūs ir švilpė vėjai. Tuomet pasiimdavo iš baro kavos puodelį ir atsisėsdavo prie lango. Kadangi tuo metu nebūdavo lankytojų, žiopsodavo į juodus parko medžius, kurių šakas judino vėjas, todėl atrodė, kad šakos lėtai diriguoja nematomam orkestrui. Į širdį braudavosi nepaaiškinama nykuma, nors gyvenimu nesiskundė, nes gyveno taupiai, protingai, bet stengėsi negalvoti apie ateitį, nes ta ateitis laukė ne parke, galbūt kitame mieste. Anot Romo, kaip bus, taip bus.

Kartą, išeidamas iš kavinės, netikėtai pastebėjo terasoje stovintį mokytoją Pugačiuką. Tai truko akimirką, o paskui ši vizija išnyko. Po to pagalvojo, kad reikėtų apsilankyti pas psichologą. Dėl šventos ramybės.

Ričardo Šileikos nuotr.

Nijolė DRUNGILAITĖ Tie patys barbarai

Jie nesikeičia bėgant metams, šimtmečiams, Tais pačiais godulio pilnais žvilgsniais, Gašlūs, nežinantys, kas yra tikroji meilė, Trapumas, kad galima glaustis, Jausti kito švelnumą, o ne prievartą. Ten, kur jie praeina, Yra plynės, nuodėguliai ir griuvėsiai, Aimanos, tuštuma.

Jie yra tie patys barbarai, Apie kuriuos skaičiau istorijos vadovėliuose. Maniau, jie negali grįžti, Negali išnirti iš praeities kaip pamėklės, Bet jų iškreipti veidai vėl šmėžuoja ekranuose. Jie siunčia linkėjimus savo išduotoms žmonoms, Sūnums ir dukroms, seniems tėvams, Kurie nesupranta, į ką pavirto jų atžalos. Rodo, ką išplėšė, koks šaunus jų laimikis. Jų rankose sidabriniai šaukštai ir peiliai, porceliano indai, Šilko skaros, televizoriai, megztiniai su etiketėmis, džinsai, Basutės, nė karto dar neavėti odiniai batai, Naujagimių drabužėliai, pliušiniai žaislai, kaladėlės, Dulkių siurbliai, kilimai, kompiuteriai, telefonai.

Viename iš jų įamžintas baltapūkio vaiko gimtadienis, Bet jo jau nėra, nėra nieko, kas būtų gyvas iš tos šventės –Tik nuotraukos, kurių dar neištrynė, Sekundė, kita – ir neliks, Tas pats, kaip paleisti keletą kulkų susilažinus, Kad pataikys.

Jie yra tie patys barbarai. Ir aš nežinau, kaip juos nešioja žemė. ...Kokia nelaiminga jų tėvynė, Užauginusi savo pačios prakeiksmą Septynioms kartoms.

Žodžiai yra upė

Žodžiai yra upė, Kurių krantų nematyti, Vanduo sidabrinis, Tamsus,

Su žolėmis, geltonomis lūgnėmis, Akmenimis, slenksčiais –

Lyg stovėtų namai su staktomis, durimis. Per mišką, per pievas, vingiais, Tiesiai – tarsi būtų

Per ledynmetį nubrėžta linija, Su luotais, valtimis,

Kurių dugnas smaluotas, Su trūnijančiais rąstais, Kurie plaukia į savo užutėkį. Žvėrys ateina naktimis atsigerti, Vaikai karštą vasaros dieną Prisigalvoja žaidimų, Mokosi nardyti, Plaukikas plaukia, Debesys – kartu su juo. Meta šešėlį, Plasteli į kitą pusę atklydusi gulbė, Dar kažkoks paukštis.

Iš sparno iškrenta plunksna, Plūduriuoja paviršiuje. Žodžiai yra upė, Kažkas klausosi garsiai, Kažkas tyloje, Bet dažniausiai Patys kalba, Tikėdamiesi, Kad kas nors juos išgirs.

Mano tauta

Upė, vandenai, juoda gelmė, Grumstas, grumstelis, smėlis, molis klampus. Lipdo ir lipdo, minko, glosto, lipdo ir lipdo.

Mano tauta

Brenda kūlgrinda.

Kupstai, beržynai, tamsios eglės, Žvėries takas, Guolis, piliakalnis, pilkapis.

Mano tauta uždega aukurą.

Miško, laukų, žemės, bičių dievai ir deivės

Kužda, kalba, dunda, tyli, slepias šešėliuos.

Užliūliuoja, užkalba žaizdas žiniuonė.

Mano tauta su ąžuolų vainikais ant vėjo žirgų!

Dainuoja, ir dainai pavydi paukščiai, Nuščiuvę klausos, Paskui devyniais balsais pritaria, Kol užkukuoja gegutė apie kitokią lemtį.

Ir vėl visi mūru.

Ir vėl visi po vieną.

Kaip žodis iš garso, kalba iš žodžių.

Ir vėl visi mūru.

Mano tauta išsibarsčiusi

Renka iš naujo žodį po žodžio.

Balta staltiesė ant stalo ne šermenims –Baltų tauta prie Baltijos vandenų.

Priglusk, išgirsi, kaip plaka širdis Tuo pačiu ritmu.

Miestas

Jauti jo alsavimą, nors dar tik miškas. Eglės remia dangų, dar plynės, posūkis. Naktyje nušvinta tarsi Šiaurės pašvaistė, Visomis gatvėmis, gatvelėmis – lyg į jūrą, Tvarkingai šachmatų lentomis

Išdėliotos aikštės

Su blyksinčiais užrašais, Dusliai valandas mušantis laikrodis, Dieną – minios avilys.

Aš čia kažkada gyvenau.

Trojos arklys neįleistas, Paliktas prie užrakintų vartų –Sargybiniai buvo skaitę Homerą, Mes jautėmės saugūs

Ir amžinai jauni.

Mano namas iš stiklo, užrakintas

Devyniais užkalbėjimais, Bet tu lengvai juos įsiminei, Ir mūsų guolis visada buvo minkščiausias.

Mieste, kuriame buvom pagavę laimės paukštę, Nieko neišsaugojome, nes galvojome, Kad ateitis yra nuklota rožių žiedlapiais. Piligrimai pačioje senamiesčio širdyje Tyliai meldėsi, žinodami, Kad ir mes po daugelio metų Čia atgailausime, Laikas buvo reliatyvi sąvoka. Dilgčiojančios šviesoforų švieselės Įelektrindavo, Kavinių žvirbliai ir meilūs balandžiai Jaukinosi fotografus. Pabėgimas buvo vienintelė išeitis Išmokti mylėti iš naujo.

Mieste, kuriame viskas amžina ir visi laikini. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

Dukters sugrįžimas

Neatpažino, kai sugrįžau.

Sakė, čia ne mūsų dukra.

Rodė nuotrauką.

Matai? Jos plaukai – šilkiniai, Akys – dangaus gelmės, Rankos – liaunos ir gražios.

Tavo – du palaužti sparnai.

Vyzdžiai pilni sielvarto, Skruostai įdubę.

Jos balsas buvo it varpelio skambėjimas, Šypsena nušviesdavo visą kambarį, Čiauškėdavo ir čiauškėdavo.

Dabar nieko panašaus.

Tėvas ir motina, Vis dar gyvenantys anuo laiku, Tikintys, kad metai cemento luitais

Neužgula jų vaikų.

Jeigu būčiau Odisėjas, Tarnaitė man numazgotų kojas, Identifikuotų savastį.

Neturiu išskirtinio rando ar apgamo, Tik nuospaudas pėdose – nebylias liudininkes

Apie nueitą kelią.

Galėčiau papasakoti ką nors iš vaikystės –Paslaptį, kurią žino tik artimieji, Bet jie pasakytų, kad istorija yra vogta.

Seserys, broliai susirauktų, Purtytų galvą – ne, čia ne mūsų sesuo. Gėda tokią turėti!

Pamaitinsime, duosim vandens gurkšnį –Ir tegu keliauja tolyn.

...Nepaėmiau duonos kąsnio nuo stalo. Žinojau, kas yra išdavystė, Nes pati buvau juos išdavusi.

Pavymui girdėjau:

Kas atleista sūnui palaidūnui, Neatleista paklydėlei dukrai.

Poezijos vartai atsiveria vientulystei, Be patoso, fanfarų, Vakarui, ilgam ir nostalgiškam, Su lietumi ir vėju, Metų laikams, Stiklui su šalčio ramunėmis ir šalavijų žiedais, Nenušienautai pievai birželio pabaigoje, Dūzgesiui ir tylai, Tavo slaptai meilei ir atviriems žodžiams, Kontrastams ir sinonimams.

Kai nebeturėsi, kur glaustis,

Žinok, raktas kabo Prie lentynos su knygomis.

***

Aš nespėjau, bet spėjo ruduo, Darganota naktis ir, be abejo, vėjas nuo jūros, Kas nelemta, bet lemta.

Ir žiūrėjimas aklo žmogaus Į plakančią širdį.

Aš nespėjau, bet spėjo tyla, Kurią perskrodžia kosmoso ūksmas, Judesys, virtęs sfinksu, Ir sfinksas, svajojantis bėgti per tyrus.

***

Baltas lakštas ir linijos juodos, Kelios varnos peizažo fone. Nykštukėliai, meškiukai ir juostos Paskutiniam žiemos vagone.

Tirpsta pilys iš ledo, Išraizgyti ant lango kerai. Ir dabar jau iš smėlio ir lego Kils didžiuliai dvarai – ir gerai.

Jau išmokom išbūti iš nieko, Siųsti laišką su žodžiais tuščiais Ir pavirsti į angelą sniego. Gal širdies nebeskauda, kai lieka kurčia?

Baltas lakštas ir linijos juodos. Negatyvai, gyvenimo juostos.

Šerkšno ramunės žydi lange.

Paukščio pėdutėm mintas takelis. Kur pasislėpsi temstant lauke, Baltas žiemos drugeli?

Eisi ar skrisi, plast plast sparnais? Sapnas duris rakina, įleidžia, Prarastą laiką šildai delnais, Lapas po lapo skleidžias.

Mažmožio, žodžio vieno užteks, Kad tik nelūžtum, tvertum, išbūtum. Vėjy viltis liepsnos, lyg žvakelė degs –Tarsi kerėtų, laimintų, burtų.

Paukščio pėdutėm mintas takelis. Žiemą plasnoja baltas drugelis.

Kai miriau, Priešai užmiršo mane Tą pačią sekundę, Draugai – kas kaip, Bet užteko mėnesio, Keliems prireikė metų.

Mylimojo gedėjimas truko

Iki kitos meilės.

Lyg susitarę visi ištrynė nuotraukas, Kurias siunčiau,

Nes kam laikyti virtualiam aplanke, Kurio neatverti!

Naudingiau įsirašyti gerą filmą

Su gerais aktoriais apie kitų gyvenimą.

Kai pagalvoji, aplinkui tiek daug šlamšto, Šiukšlinės visada pilnos.

Tik, va, tu blaškaisi,

Prašydamas, kad ateičiau į sapną. Nori man papasakoti apie paprastus dalykus, Visiškus mažmožius, vos įžiūrimus niekučius, Bet žinau, ką pridurtum, Lyg tarp kitko, Labai labai tyliai: Mūsų sielos turėjo Anksčiau atpažinti, Kokiuose kūnuose slėpsimės.

Senatvėje mes visos truputį Kasandros, Žiūrinčios į gėlynus, kuriuos ką tik ravėjome, Į bites, kurių geluonies jau nebijo sudiržusios rankos. Prieš saulę raukšlėtais veidais Labai gražios Dievui.

Vyto Karaciejaus nuotr.

Paaiškėjo knygos apie filosofą I. Kantą leidybos konkurso nugalėtojas

Baigėsi Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos knygos apie filosofą I. Kantą leidybos konkursas. Jį laimėjo klaipėdietė rašytoja Jūratė Sučylaitė.

Konkurso tikslas – išleisti pasakojamojo biografinio žanro knygą apie visame pasaulyje žinomą XVIII a. mąstytoją, vokiečių klasikinės filosofijos pradininką

I. Kantą (1724–1804). 2024 m. bus minimos 300-osios lietuviškų šaknų turinčio filosofo gimimo metinės, tad knygos leidyba taps svarbiu akcentu pasitinkant Lietuvai ir pasauliui reikšmingą jubiliejų.

Konkursui buvo pateiktos trys paraiškos: rašytojos, Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros vedėjos, socialinių mokslų daktarės J. Sučylaitės apysaka „Imanuelio

kelias“, pedagogo, istoriko, rašytojo Juozo Brazausko biografinė apybraiža „Turėk drąsos naudotis savo protu“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkės, pedagogės, rašytojos Nijolės Kliukaitės-Kepenienės novelių romanas „Imanuelio Kanto katė“. Knygą apie filosofą

I. Kantą rašys J. Sučylaitė.

Paraiškas vertino Klaipėdos I. Kanto viešosios bibliotekos vadovės Bronislavos Lauciuvienės įsakymu patvirtinta komisija, kurios pirmininkas – rašytojas, filosofas dr. Arvydas Juozaitis, komisijos nariai – istori-

kė doc. dr. Silva Pocytė, rašytojas, kritikas, filosofas dr. Vytautas Rubavičius, filosofas doc. dr. Dalius Jonkus, filosofas prof. dr. Aldis Gedutis.

Komisijos sprendimu, J. Sučylaitės pateikta paraiška – apysaka „Imanuelio kelias“ – labiausiai atitinka konkurso nuostatas. „Apysaka giliausiai atskleidžia I. Kanto asmenybę tiek istorinio laiko, tiek psichologinio portreto aspektais. Autorės literatūrinis stilius pasižymi rimtumu, lengvumu“, – teigiama leidybos konkurso paraiškų vertinimo komisijos pranešime.

Pateikus galutinę rankraščio redakciją, konkurso nugalėtojai J. Sučylaitei bus įteikta 3 000 eurų premija, kurią įsteigė kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas.

J. Sučylaitė.

A. Revoto nuotr.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.