Durys 2023 02 1 dalis

IR MENO ŽURNALAS / 2023 VASARIS / Nr. 2(110)

Septintosios Fotografijos šventės KKKC Parodų rūmuose akimirkos. Organizatorių nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas

2023 vasaris / Nr. 2 (110) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES

SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija nastopkienė

ADRESAS naujojo sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS

© 2023 uAB „ilada“

SPAUSDINO uAB „spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2023.

4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

ŽURNALĄ

REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2023 m.“ SRTRF skyrė 57 tūkst. eurų finansinę paramą

GINTARO LAŠAI

Lietuviais esame

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras parengė solidų, ilgaamžę šio krašto muzikinės kultūros vystymosi istoriją atliepiantį akademinį renginį – aukštosios muzikos koncertą „Lietuviais esame mes gimę“. Turint galvoje šiandieninę, kruvino karo siaubu pažymėtą būtį, suprantant, kad muzika savo poveikiu bei dvasine įtaiga yra galingas, mintis ir jausmus veikiantis substantas, šis koncertas tapo vienu ryškiausių svarbiosios Klaipėdos krašto dienos akcentų.

Daiva KŠANIENĖ

Sujungė šimtmečio arka

Simfoninio orkestro, choro ir solistų koncerto programa (dirigentas Tomas Ambrozaitis) buvo kruopščiai apgalvota, tarsi išnyranti iš šimtametės lietuviškosios Klaipėdos gelmių. Visi skambėję kū-

Koncertas „Lietuviais esame mes gimę“ Klaipėdos žvejų rūmuose: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, dirigentas T. Ambrozaitis,

mes gimę

riniai vienaip ar kitaip, lyg arka, sujungė Klaipėdos muzikinio gyvenimo praeitį (lietuviškąją ir vokiškąją) su dabartimi, tapdami krašto kultūros istorijos liudininkais.

Simboliška, kad sausio 14-ąją uostamiesčio Žvejų rūmuose vykęs koncertas „Lietuviais esame mes gimę“ prasidėjo garsiąja, lietuvių tautai sakralia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonine poema „Miške“ (sukurta 1901 m.). Pirmą kartą suskambėjusi 1912 m. Peterburge, vėliau

atliekama įvairiose salėse, jau 1925 m. ji nuaidėjo ir Klaipėdos Šaulių namuose (dabar Koncertų salė). Būtent poema „Miške“ savo pirmąjį koncertą pradėjo jaunas, tik susikūręs, lietuviškas Klaipėdos konservatorijos mokinių ir dėstytojų simfoninis orkestras, vadovaujamas nenuilstančio muzikos veikėjo, kompozitoriaus, dirigento Stasio Šimkaus (1887–1943). Šiuo simfoninės muzikos koncertu Klaipėdoje prasidėjo lietuviškos profesionaliosios muzikinės kultūros kelias, atvedęs į šiandieną. Kelias

buvo nelengvas, nes ilgaamžės, turtingos, giliai įsišaknijusios vokiečių muzikinės kultūros fone lietuviams plėtoti savąją tradiciją buvo sunku.

Lietuviškos profesionalios muzikos pirmeiviai Klaipėdoje iš vokiečių ir mokėsi, ir stebėjo jų veiklą, ir sekė geriausiais pavyzdžiais, kartu stengdamiesi išsaugoti savąjį tautinį tapatumą. S. Šimkus, 1923 m. įkurdamas Klaipėdos konservatoriją, simfoninį orkestrą, o vėliau ir lietuvišką Operą, kaip ir kiti čia apsigyvenę lietuvių ►

solistai R. Petrauskaitė, Š. Šapalas, M. Rojus. DKFOTO nuotr.

◄ muzikos veikėjai, pasiryžę kurti ir skleisti lietuviškąją kultūrą, stojo į šią nelygią, bet gana sėkmingą konkurencinę akistatą.

Jautriai nuskambėjusi romantiškoji poema „Miške“, diriguojant T. Ambrozaičiui, ne tik panardino klausytojus į čiurlioniško tyrumo gamtos vaizdų ir jos inspiruotų dvasinių išgyvenimų būseną, bet ir daug kam priminė tuos pačius pirmuosius lietuviškos akademinės muzikos žingsnius tolimoje, bet jau lietuviškoje Klaipėdoje.

Iš S. Šimkaus palikimo

Entuziastingasis S. Šimkus, gyvendamas Klaipėdoje, neabejotinai atidžiai įsiklausęs į gana dažnai čia skambančios vokiečių kompozitorių muzikos kalbos savybes, naujoves ir modernesnes tendencijas, maždaug 1925 m. sukūrė simfoninę poemą „Nemunas“. Tais pačiais metais, diriguojant pačiam S. Šimkui, „Nemunas“ buvo atliktas eilinia-

me konservatorijos simfoniniame koncerte. Vėliau poema jau nebebuvo atliekama (nors nurodomas dar vienas atlikimas Lietuvos filharmonijoje). Todėl itin malonu, kad dabar šventiniame koncerte galėjome išgirsti šio Klaipėdos miesto muzikinei kultūrai svarbaus kūrinio, kaip istorinio fakto, fragmentą. Talentingas chorinių ir solinių dainų kūrėjas, genialus melodistas, liaudies dainų žinovas, jų harmonizuotojas S. Šimkus, atrodo, nebuvo iki galo įvaldęs simfoninio orkestro paslapčių. Nors dirigentui T. Ambrozaičiui nebuvo lengva „apvaldyti“ kiek dirbtinokos muzikinės medžiagos, tačiau kūrinys buvo atliktas sklandžiai ir nuoširdžiai.

Talentingieji Muzikinio teatro solistai Rita Petrauskaitė (sopranas) ir Mindaugas Rojus (baritonas) padainavo nuostabias, visų mėgstamas S. Šimkaus harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Tamsioj naktelėj“ ir „Anoj pusėj Dunojėlio“ bei svajingąją, romantiškąją, melodingąją „Kur bakūžė samanota“ (žodžiai Prano Vaičaičio). Klausydamasi šių mažų muzikinių perlų, šiek tiek pasigedau interpretacinio paprastumo,

širdingumo, natūralumo... Prisiminiau ir S. Šimkaus žodžius: „Kukli sielos gelmėse gimusi dainužė trumpai valandėlei gali mums atskleisti daug didžiojo grožio tiesų.“

Dvi klaipėdiečių premjeros

Muzikinės šimtmečio arkos nūdienos laikotarpiui koncerte atstovavo du naujausi Klaipėdoje gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozitorių kūriniai. Nekantraudami (ir šiek tiek nerimaudami) laukiame keturių autorių šiuo metu kuriamos istorijų operos „Klaipėda“, kurios premjerą išvysime šių metų vasarą. Koncerte nuskambėjęs kūrinys – ištrauka simfoniniam orkestrui, mišriam chorui (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir solistams (R. Petrauskaitė, Šarūnas Šapalas) iš būsimos operos, sukurta talentingos, produktyvios, plačiai žinomos kompozitorės Loretos Narvilaitės (gim. 1965 m.), nuteikė labai viltingai. Suskambus jautriai, gražiai, dvasingai

muzikai, išgirdus kiekvienam lietuvininkui brangią giesmę „Dieve, arčiau Tavęs“, išties pasijutome jaukioje mažlietuviškoje pirkioje vakare prieš šv. Kalėdas (pagal libretą). (Nerimas atslūgo.)

Kompozitorius V. Konstantinovas taip pat yra vienas iš būsimos istorijų operos „Klaipėda“ autorių, tačiau koncerte girdėjome kitą jo veikalą – 2022 m. sukurtą simfoninę pjesę „Jau aušt aušružė“. Maestro V. Konstantinovas, Mažosios Lietuvos liaudies dainų žinovas, jų motyvais sukūręs ne vieną opusą, ir šį kartą labai talentingai ir profesionaliai supynė nuostabią jų pynę, kuri gražiai įsiliejo į Klaipėdos krašto dienos sutikimo atmosferą.

Abi premjeros, atliekamos orkestro, choro ir solistų, nuskambėjo labai ryškiai, jaudinančiai ir profesionaliai.

Vokiškosios kultūros aidas

Iškilmingo koncerto kulminacija tapo pakiliai atlikta patriotinė giesmė, neoficialus Mažosios Lietuvos himnas „Lietuviais esame mes gimę“, 1908 m. sukurtas S. Šimkaus pagal sorbų kilmės poeto, lietuvių bičiulio, lietuvių kalbos gynėjo, poligloto, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Georgo Sauerweino (1831–1904) žodžius.

Šventinio koncerto pabaigai, kaip „vokiškasis Klaipėdos krašto kultūros dėmuo“, pasirinkta dalis „O Fortuna“ iš vokiečių kompozitoriaus, pedagogo Carlo Orffo (1895–1982) kantatos „Carmina Burana“. Puikus, modernus, visame pasaulyje nuolat atliekamas kūrinys savo nuotaika, be abejo, susisieja su koncerto idėja, bet tik pačia bendriausia to žodžio prasme. Jis savotiškai atliepia ir koncerto intenciją, siekiant atskleisti permainingus Klaipėdos krašto istorijos vingius: „fortūnos ratas sukasi“, „visagalis likimo ratas žmones iškelia į aukštumas arba negailestingai sviedžia žemyn“. Vis dėlto manyčiau, kad koncerto programoje, „tiesiant“ arką tarp

šimtmečius Klaipėdoje dominavusios vokiškosios kultūros ir lietuviškosios dabarties, galbūt būtų buvę istoriškai teisingiau „vokiškojo laikotarpio simbolį“ pasirinkti iš ne mažiau genialių, bet dažnai čia skambėjusių, ryškiau protestantiška dvasia

alsavusių vokiečių kompozitorių kūrinių, kur kas artimesnių senosios Klaipėdos kraštui. Nepaisant to, „O Fortuna“ uždegė ir „susprogdino“ publiką, savo padėką išreiškusią audringais plojimais. O tai svarbiausia.

Visi skambėję kūriniai lyg arka sujungė Klaipėdos muzikinio gyvenimo praeitį su dabartimi.

Solistė J. Grikšienė: viskas klostėsi lyg stebuklinga lazdele mostelėjus

„Su pozityviomis mintimis ir pačiam lengviau gyventi, ir kitiems žmonėms su tavimi maloniau“, – taip prasidėjo pokalbis su buvusia ilgamete Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro soliste, sopranu Jadvyga Grikšiene. Elegantiška, iš prigimties artistiška ir, atrodo, pasaulį savo plačia šypsena nušviečianti solistė darbui scenoje paskyrė keturis dešimtmečius. Šiandien ji tai vadina gražiausia likimo dovana ir didele atsakomybe. Už nuopelnus teatro menui 2021 m. J. Grikšienė apdovanota Klaipėdos „Padėkos kauke“, o šiemet ji tapo viena iš pirmųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro emeričių.

Žaneta SKERSYTĖ Žvaigždžių liga nesirgo

– Scenoje buvote daugybę metų, tačiau išsaugojote nuoširdumą ir atidą aplinkiniams. Kaip tai pavyko?

– Mes visi – tik žmonės. Skirtingai vienodi, kaip aš mėgstu sakyti (juokiasi). Man būdavo juokinga žiūrėti į pasipūtusius veikėjus, kurie susireikšmindavo su kiekvienu didesniu vaidmeniu. Primadonos tada tapdavo tokios iškilios ir nepasiekiamos, o man

norėdavosi pasijuokti ir priminti, kad viskas labai laikina. Argi ne? Juk vienas vaidmuo pavyksta, kitas – ne, trečias – vidutiniškai, o tau belieka su visais likimo pokštais susitaikyti. Viskas priklauso nuo požiūrio, o svarbiausia, kad tos nuo žemės pakylėtos žvaigždės būna aplenkiamos kolegų ar net tampa labai vienišos.

– Kuo buvo įsimintini dešimtmečiai, prabėgę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje?

– Įvardyčiau tai kaip didžiulę laimę turėti tokį širdžiai mielą ir daugybę galimybių teikiantį darbą. Aišku, tai kainavo nervų, pastangų, sveikatos. Tai patvirtins kiekvienas scenos žmogus. Nieko naujo čia

nepasakysi. Salėje sėdi daugybė žiūrovų, ir tu niekada nepatiksi ar neįtiksi kiekvienam, bet visada nuoširdžiai stengiesi. Svarbiausia išlikti savimi ir daryti ką gali geriausio. Buvimą scenoje vis dar vadinu didžiausia Dievo man suteikta dovana. Čia sutikau tiek nuostabių, talentingų, šviesių žmonių! Iš jų kai kada ir mokiausi, nors jiems to neįvardijau. Juk ne veltui sakoma, kad, žiūrėdamas į kitą asmenį, geriau matai teigiamas ir neigiamas žmogiškąsias savybes, tad kodėl nepasimokius gerųjų?

Visagalis atsitiktinumas

– Viename interviu skaičiau, kad visai nedaug trūko ir būtumėte tapusi istorijos mokytoja?

– Man visada labai patiko istorija, datos ir labai tuo žaviuosi iki šiol. Kai tik turiu laiko, o dabar jo tikrai turiu, skaitau knygas, ypač istorinius romanus. Čia daug vietos fantazijai, sutinkate? Istorines knygas rašytojai rašė pagal savo supratimą, o kas žino, kaip ten buvo iš tikrųjų, tad skaitydamas įsijungi vaizduotę ir matai savitą paveikslą. Kaip ir scenoje. Kas mane atvedė į dainavimą? Visagalis atsitiktinumas, kuris dažniausiai lemia esminius mūsų gyvenimo vingius. Esu kaimo vaikas, kilusi iš Mosėdžio miestelio Skuodo rajone. ►

Keturis savo buvimo scenoje dešimtmečius J. Grikšienė vadina didžiausia Dievo jai suteikta dovana.

Olesios Kasabovos nuotr.

◄ Užaugau paprastų žmonių šeimoje, kur neskambėjo muzika, nebuvau vedžiojama į teatrą. Spektaklį pirmą kartą išvydau gal būdama aštuonerių, kai gastrolių į mano miestelį atvyko vaidinimas „Pelenė“. Atsitiktinumas, kad man pasisekė gerai padainuoti 1974 m. „Dainų dainelėje“, o kitame ture susirgau, nors mane perspėjo saugoti balsą, tačiau aš su bendraklasiais išėjau į žygį ir peršalau... Profesorius Zenonas Paulauskas po konkurso pasakė,

Man kiekvienas, kad ir mažas publikai pateiktas kūrinys – tarsi mažas spektaklis. Juk tiek daug juo galima visiems papasakoti!..

kad Jadvygai Dimaitei (t. y. J. Grikšienei) reikėtų mokytis dainavimo, kad ji turi visus duomenis. Nesupratau, kas tie „duomenys“ ir ką tai reiškia, tačiau, baigusi vidurinę mokyklą, išvažiavau stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Gal ir yra jaunų žmonių, kurie nuo gimimo turi ryškų siekį, svajonių profesiją, tačiau aš tada dar nežinojau, kuo noriu būti. Tėvai man nieko nesakė ir niekur nenukreipinėjo, nors dauguma mano kartos merginų rinkosi praktiškas profesijas – kirpėjos, kepėjos, ypač populiari ir perspektyvi buvo statybininkės profesija. Gal dėl to, kad mano tėvai buvo darbininkai, o mama sunkiai dirbo kolūkio šiltnamiuose, po dienos grįždavo nudegusi saulėje, pavargusi, aš visada galvojau, kad taip nenoriu gyventi. Man pavyzdys ir siekiamybė buvo Mosėdžio vidurinės mokyklos pedagogės – pasitempusios, gražiai apsirengusios mokytojos.

Aš mintyse meldžiau Dievo, kad jis ir man leistų tokia būti.

Išvažiavau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją ir man sekėsi, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus. Mano šviesaus atminimo dėstytoja Elzė Totorienė atidarė visas įmanomas duris, kurios man buvo reikalingos, o aš net nepajutau, kaip pro jas įėjau ir tapau konservatorijos studente. Išlaikiau egzaminus lengvai, tačiau mokytis buvo sunku, nes neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. Turėjau dirbti žymiai daugiau nei

kiti studentai.

Debiutas Liaudies operoje – Safi vaidmuo J. Strausso „Čigonų barone“.

J.Grikšienė – Zulma G. Rossini’o operoje „Italė Alžyre“ kartu su kolegomis Galina Iljina ir Viačeslavu Tarasovu.

J. Grikšienė atliko Ritos partiją G. Donizetti operoje „Rita“. Asmeninio albumo nuotr.

Studijuodama stengiausi užsidirbti, nes, kaip visiems jauniems žmonėms, trūko pinigų. Slapčia, nes sovietiniais metais nebuvo galima uždarbiauti, dainuodavau viename estradiniame ansamblyje, nes, kaip visos merginos, norėjau ir naujos suknelės, ir batelių.

Su Stasio Šimkaus konservatorijos liaudišku ansambliuku, kuriame dainavau tik aš viena solistė, dar studijuodama pabuvojau Kanadoje. Už geležinės uždangos gyvenančiam jaunam žmogui tai buvo didžiulis kultūrinis šokas, tačiau neįkainojama patirtis. Nusileidome Monrealyje, o iš aerouosto mus pasiėmė taksi, viešbučio kieme – baseinas, kambaryje – televizorius per visą sieną, maisto pilnas šaldytuvas, už lango – dangoraižiai, švara, tvarka, visi šypsosi, sveikinasi. Mes, sovietiniai vaikai, stebėjomės viskuo. Ir negalėjome stebėtis, o grįžę sakyti, kad pas mus blogiau. Galėjau pabėgti ir ten pasilikti, bet net nesvarsčiau apie tai. Žinojau, kad Lietuvoje mano namai, tėvai, mylimas vyras. Augau okupuotoje šalyje, nors ir gerai nesupratau, kas ta priespauda, bet iš tėvų girdėjau apie laisvę ir žinojau, kad apie tai negalima net prasitarti ir kas už tai gresia. Supratau, kad jei aš likčiau Kanadoje, t. y. paprašyčiau politinio prieglobsčio, nukentėtų Lietuvoje likę mano tėvai, dvi seserys.

Jaunystė vežė

– Kaip tapote soliste?

– 1978 m. Klaipėdoje sėkmingai dalyvavau jaunųjų atlikėjų konkurse, kuriame tapau nugalėtoja. Baigiau konservatoriją, bandžiau įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, tačiau dėl povandeninių srovių buvau atmesta. Nenusiminiau ir laiminga grįžau į Klaipėdą, nes čia manęs laukė būsimas vyras Petras. Ištekėjau ir kelerius metus dirbau tuomečiame Pasų stale, kur žmonėms išrašydavau pasus. Kol vieną dieną netyčia gatvėje sutikau dirigentą Kazį Kšaną, kuris mane prisiminė kaip jaunųjų atlikėjų konkurso nugalėtoją ir pakvietė dainuoti Klaipėdos liaudies operoje. Maestro K. Kšanas, Klaipėdos liaudies operos įkūrėjas, mano gyvenime tapo lemtingu žmogumi. Aš jam labai dėkinga. Kai mane priėmė į Liaudies operą, joje jau dainavo Viačeslavas Tarasovas, paskui atvažiavo ►

Hana – F. Leharo operetėje „Linksmoji našlė“.

Marijetė – I. Kalmano „Bajaderėje“. Scenos partneriai – Virginijus Pupšys ir Vytautas Gabrėnas.

Ninon – I. Kalmano „Monmartro žibuoklėje“. Kartu su kolegomis Nida Grigalavičiūte ir Š. Juškevičiumi. Asmeninio albumo nuotr.

◄ Valerija Balsytė ir Mindaugas Gylys ir, žinoma, mano mylimas ilgametis kolega Šarūnas Juškevičius.

– Kokia buvo pradžia?

– Pradžia Liaudies operoje buvo sunki, bet jaunystė mane vežė. Jaunam nėra neįveikiamų kalnų (juokiasi). Klaipėdos liaudies opera jungė entuziastus, jie dirbo be atlygio, tad čia dainuojantys, grojantys, kuriantys buvo labai šaunūs ir uždegantys žmonės. Dainavo to meto primadonos Galina Iljina, Vlada Kubilienė. Man tais metais gimė dukra, o K. Kšanas, man vos pradėjus dainuoti Liaudies operoje, skyrė sudėtingą partiją –Safi J. Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Maitinau dukrą ir, kai tik ištrūkdavau iš namų, bėgdavau į repeticijas. Laimė, man pavyko šią partiją padainuoti sėkmingai: spauda atsiliepė ypač gražiai, kolektyvas ir K. Kšanas buvo patenkinti. Taip viskas ir prasidėjo.

Dainavau Džuljetą J. Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“, kitą Liaudies operos repertuarą. Žingsnis po žingsnio daugėjo patirties, o aš žinojau, kad noriu siekti aukštojo mokslo diplomo, nes nejaukiai jausdavausi, kai, pildydama dokumentus, išsilavinimo grafoje rašydavau – spec. vidurinis. Netrukus per penkerius metus įgijau aukštojo mokslo diplomą, užtrukau truputį ilgiau, nes 1982–1989 m. daug koncertavau ir važinėjau į gastroles užsienyje su kaimo kapela „Žvelsa“. Tuo metu jau dirbau 1987 m. įsikūrusiame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Nemanykite, kad buvo lengva tapti jo darbuotoja. Visai ne. Taisyklės galiojo visiems. Atvyko pirmasis Muzikinio teatro vadovas Gintas Žilys ir surengė solistų atranką. Visi, nepaisant to, kokios Klaipėdos liaudies operos žvaigždės buvo, turėjo dalyvauti konkurse: ruošti partijas, vaidinti etiudus, skaityti eiles. Ir man pavyko!

Sukosi kaip vijurkas

– Aktyvi veikla ir dukros auginimas vienu metu... Kaip pavyko suderinti?

– Buvo labai sunku, bet, kai nori, viskas įmanoma. Kai dabar prisimenu, net pati negaliu suprasti, kaip aš suspėdavau. Sukdavausi kaip vijurkas: mokiausi, dirbau, dainavau papildomai.

– Tai šeimyninės dramos vyksta tik scenoje?

– Gyvenime viskas paprasčiau. Kai sutinki savo žmogų, pajauti, kad jis skirtas tau. Visada jaučiau savo vyro Petro palaikymą, supratimą, esu dėkinga jam už suteiktą laisvę dirbti. Solisto gyvenimas nenuspėjamas: atrodo, jau suplanuotas laisvas savaitgalis su draugais, o staiga gauni žinią, kad turi pakeisti kolegą ir dainuoti spektaklyje...

Vieni su vyru auginome dukrą, be jokios kitų pagalbos. Mano tėvai gyveno toli, vyro tėvai anksti mirė. Su visais iššūkiais turėjome susitvarkyti patys.

– Esate minėjusi, kad labai jaudindavotės po kiekvieno pasirodymo scenoje, nors publika jus liaupsino. Esą galėjote padaryti kažką kitaip, dar geriau...

Su kolega Mindaugu Gyliu.

„Scenoje aš „nugyvendavau“ ne savo, o herojų gyvenimą“, – juokėsi J. Grikšienė.

J. Grikšienė spektaklyje „Monmartro žibuoklė“.

– Savo natūros negali pakeisti. Prieš spektaklį ruošiesi, nerimauji, o grįžęs vėl nemiegi ir grauži save: gal reikėjo kažką kitaip, trečiaip?.. O dabar, prabėgus daugybei metų, turėdama dabartinį supratimą apie gyvenimą, galvoju... Dievuliau, taigi mes esame tik patys sau įdomūs. Žiūrovai atėjo, paplojo, išėjo ir pamiršo, o mes jaudinamės. Čia tik mums svarbu. Kas ten žino, kokią natą reikėjo „paimti“? Be reikalo jaudinamės. Todėl mano

karjeros pabaigoje vyras, matydamas mano jaudulį, rūpestį dėl nesibaigiančių vaidmenų, siūlydavo tai kuo greičiau mesti ir nustoti save graužti. Ir jis buvo teisus. Sulaukusi užtarnauto poilsio, aš išėjau ir nesuprantu tų žmonių, kurie į sceną veržiasi iki paskutinės minutės. Būtina užleisti vietą jauniems. Dabar į teatrą ateinu su džiaugsmu ir nuoširdžiai džiaugiuosi jaunimu. Kokių talentingų ir energingų žmonių teatras turi! ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Jadvyga Grikšienė gimė 1955 m. Skuodo rajone, Mosėdyje.

1978 m. baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos Vokalo skyrių. 1991 m. baigė studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete kaip masiniųkultūrinių renginių režisierė.

1980–1987 m. buvo Klaipėdos liaudies operos, nuo 1987 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė.

Sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Tarp jų –Safi (J. Strausso „Čigonų baronas“), Laura (C. Millöckerio „Vargšas studentas“), Lapė (V. Gokieli „Raudonkepuraitė“), Džuljeta (J. Offenbacho „Hofmano pasakos“), Benigna (A. Žigaitytės „Mažvydas“), Veronika (G. Bizet „Daktaras Miraklis“), Rita (G. Donizetti „Rita“), Ponia Gobino (G. C. Menotti „Mediumas“), Zulma (G. Rossini’o „Italė Alžyre“), Marijetė (I. Kalmano „Bajaderė“), Flora, Anina (G. Verdi „Traviata“), Pamotė (A. Spadavecchia „Pelenė“), Seselė (G. Kuprevičiaus „Ten viduje“), Etelė (R. Frimlo „Rozmari“), Dzelatričė (G. Puccini’o „Sesuo Andželika“), Hana (F. Leharo „Linksmoji našlė“), Mersedes (G. Bizet „Karmen“), Ninon (I. Kalmano „Monmartro žibuoklė“), Mis Bril, Mis Persik (R. M. ir R. B. Shermanų „Merė Popins“), Goldė, Fruma (J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“), Deveikienė (A. Bražinsko „Šnekučiai“), Klementina, Regina (I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas“), Senoji dama (V. Konstantinovo „Stiklinė pasakaitė“), Fransuaza (V. Kuprevičiaus „Batuotas katinas“), Čigonė Manja (I. Kalmano „Grafaitė Marica“), Virdžinė Valter (V. Lebedevo „O, mielas drauge“), Anchilda Velerchaim (I. Kalmano „Čardašo karalienė“), Larina (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Džovana (G. Verdi „Rigoletas“), Daina dabar (B. Gorbulskio „Mimoza“), Bebė (P. Abrahamo „Balius Savojoje“), Ana (J. Strausso „Vienos kraujas“), Garsi artistė (R. Paulo „Sesuo Kerė“), Juozaponienė (G. Kuprevičiaus „Veronika“), Linksmoji sapnų bobutė (K. Lučinsko „Verpalų pasakos“), Sinjora Vermičeloni (A. Kučinsko „Makaronų opera“), Sesuo Marija Regina (D. Goggino „Šounuolynas“), Ema Parker (F. Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Smilius, Laumė-ragana (N. Sinkevičiūtės „Pasaka be pavadinimo“), Lady Kvaka (A. Kučinsko „Žvaigždžių opera“), Dainininkė (E. Balsio „Kelionė į Tilžę“).

Dainavo teatralizuotose koncertinėse programose „Miuziklų MIXtūra“, „Romansų vakaras“, „Teisingos dainos“, „Išvirkščios dainos“, „Operetės šventė“.

1982–1989 m. koncertavo su kaimo kapela „Žvelsa“ ir lietuviškos muzikos ansambliu „Vitė“. Gastroliavo Kanadoje, Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje.

Asmeninio albumo nuotr.

◄ – Kad žinotume tai jaunystėje... – Žinoma, kad kiekvienas žmogus žino ar numano savo kelią. Jaunimui palinkėčiau mažiau dėmesio kreipti į savo trūkumus, džiaugtis privalumais. Mažiau graužtis. Nepavyko? Pavyks kitą kartą. Solistas negali būti pasyvus. Sveikas užsispyrimas – būtinas, bet jaunam reikia gyventi gyvenimą ir į vakarėlį nueiti. Kada gi, jei ne jaunystėje? Taip laiko balso tausojimui ir nelieka (juokiasi).

– Būdavo bohemiškų smagių susibūrimų? – Dabar, kai Muzikinis teatras neturi savo pastato, nebeliko susibūrimų, o kai visi repetuodavo viename pastate – visi daugiau susitikdavo, pabendraudavo. Mes vieni kitus labai palaikydavome. Na, retkarčiais pasišaipydavome, bet nepiktai. Aš labai džiaugdavausi, kai sekdavosi kolegoms, ypač nuoširdžiai – dėl ruošiančių tą patį vaidmenį. Žiūrėdavau į koleges ir galvodavau, kokios jos talentingos, aš taip nemokėčiau. Išeina į sceną ir kuria vaidmenį savaip, ir pavyksta.

Spektaklis „Verpalų pasakos“: J. Grikšienė pasakas mielai sekdavo ne tik scenoje, bet ir savo anūkei Aistei.

A. Spadavecchia „Pelenė“. J. Grikšienė – viduryje.

J. Grikšienė – Sesuo Marija Regina D. Goggino miuzikle „Šounuolynas“. Vytauto Petriko nuotr.

Karjeros viršukalnėje

– Ar buvo vaidmenų, kurių atsisakėte?

– Nė karto neatsisakiau ir neprašiau nė vieno vaidmens. Vaidinau viską, ką reikėjo. Tiesiog net nemaniau atsisakyti, nes mano darbas – dainuoti scenoje.

Aišku, ne viskas žmogui tinka. Taip ir su vaidmenimis. Tačiau, jei paskirdavo man vaidmenį, stengiausi tą partiją atlikti kuo geriau, nors kartais ir jausdavau, kad einu prieš savo prigimtį. Pavyzdžiui, jaunystėje labai sunkus atrodė Ritos vaidmuo G. Donizetti operoje „Rita“.

– Papasakokite apie tą mistinį procesą –vaidmens gimimą.

– Karjeros viršukalnėje kurdavau didelius vaidmenis ir jaudindavausi. Atrodė, kad mano kojos abi kairės, rankos nepritinka, o šokti taip sudėtinga. Dainuoti, šokti, vaidinti ir viską daryti vienu metu. Kaip viską suderinti? ►

Su solistu Vytautu Kurnicku. Asmeninio albumo nuotr.

J. Grikšienė – Virdžinė Valter V. Lebedevo miuzikle „O, mielas drauge“.

J. Grikšienė dainavo E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. KVMT archyvo nuotr.

◄ Apmąstydavau, ką man duotų kitokia eisena, ką man pridėtų specifiniai judesiai. Susikurdavau įvaizdį gatvėje stebėdama žmones. Prakilni dama išdidžiai laiko galvą, susikūprinusi sliūkina senutė... Daug padėdavo ir režisieriai.

– Kokių garsių kūrėjų – režisierių, dirigentų – sutikote kūrybiniame kelyje ir kuo jie svarbūs?

– Dirigentai ir režisieriai – labai svarbūs. Dirigentas valdo didžiulį orkestrą ir mato, jaučia spektaklio visumą. Dirigentas pasako porą pastabų, ir solistui aišku, kokia kryptimi reikia keliauti. Taip pat ir su režisieriais.

Būna režisierių, kurie tave į kūrinį įtraukia iki pat širdies gelmių. Miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ režisierius ir choreografas Janas Szurmiejus atmintyje įstrigo daugeliui Muzikinio teatro darbuotojų. Legendiniam režisieriui statant šį miuziklą, vien „Smuikininku“ gyveno visas teatras. Mano sielai labai artimas režisierius Ramūnas Kaubrys. Kad tai ypatingas kūrėjas, pajuto kiekvienas, dalyvavęs kuriant V. Lebedevo miuziklą „O, mielas drauge“. Į grimo kambarį grįžusios moterys dar ilgai

sėdėdavo ir negalėdavo suprasti, kas čia įvyko, ir negalėdavo „išeiti“ iš vaidmenų. Man labai patiko dirbti su režisiere Rūta Bunikyte.

– Mėgstamiausias jūsų vaidmuo – Goldė iš J. Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“?

– Man ten nieko nereikėjo vaidinti. Buvau savimi. Ir abu mano sceniniai „sutuoktiniai“ – Tevjė – Š. Juškevičius ir Virginijus Pupšys – buvo nuostabūs.

– Kuo svarbūs scenos partneriai?

– Labai svarbus ryšys, geras kontaktas, nors kolegų gyvenime visko pasitaiko. Kartais gyvenime tiesiog nesueina srovės, o scenoje turi parodyti, kad jį myli (juokiasi). Vaidindamas turi pamiršti visas nuoskaudas.

Ir skristi, ir kristi

retėje „Linksmoji našlė“, Goldė, Fruma –J. Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Šiuose spektakliuose aš „nugyvendavau“ ne savo gyvenimą: mano ir žiūrovų sielas užkabino Virdžinė, Hanos vaidmenyje buvau didžiulė ponia, milijonierė, vis dar svajoju apie tada neva turėtus 40 milijonų, vargšė Goldė su savo išgyvenimais... Negali vaidmenų atlikti formaliai. Visi kažką duoda. Vienas iš sunkiausių muzikiniu požiūriu mano atliktų – Benignos vaidmuo A. Žigaitytės operoje „Mažvydas“. Su operos dirigentu Gintaru Rinkevičiumi, kompozitore Audrone Žigaityte mes daug diskutavome, per pertraukas gėrėme kavą. Buvo sunkus, bet labai gražus laikas.

– Kokių sceninių iššūkių teko patirti? – Ir skristi, ir kristi (juokiasi). Imrės Kalmano „Čardašo karalienės“, kitaip dar vadinamos „Silva“, metu scenoje šokau su solistu V. Pupšiu. Paslydome ir nuvirtome, tačiau viskas laimingai.

J. Bocko „Smuikininke ant stogo“ buvau Fruma arba senelės vaiduoklis. Mane pakabino ant specialių lynų ir nuleido „iš dangaus“ pasivaidenti miegančiai porai. Nuleido, tačiau neteisingai mane prisegė, tad kabojau virš scenos ne veidu, o nugara į publiką. Taip išsigandau: nemačiau dirigento, blogai girdėjau orkestrą, nežinojau, kada man dainuoti, bet savo partiją sudainavau idealiai, kaip vėliau pasakojo kolegos. Tačiau gerai mačiau, kaip iš juoko scenoje miršta choras, nuo prunkštimo tirtėjo net paminklai... Bet man buvo taip baisu, kad, kai mane nuleido, visa drebėjau kaip epušė.

Viename spektaklyje esu per anksti išbėgusi į sceną. Užsiplepėjau užkulisiuose ir maniau, kad jau laikas. Įbėgu į sceną ir suprantu, kad dar ne tas veiksmas. Kažką suimprovizavau ir išbėgau (juokiasi). Visko pasitaikydavo.

– O muzikinę medžiagą nesudėtinga laiku prisiminti?

– Kokiais savo vaidmenimis didžiuojatės?

– Virdžinė Valter – V.Lebedevo miuzikle „O, mielas drauge“, Hana – F. Leharo ope-

– Jaunystėje man tai nekeldavo jokių sunkumų: muzikinę medžiagą kartu su tekstu išmokdavau lengvai. Dabar pati nesuprantu, kaip man tai pavykdavo. Gal atmintį padėjo lavinti tai, kad dainuodavau daugybę liaudies dainų su skirtingais kolektyvais. Dvidešimt metų važinėdavau į gastroles po įvairiausias šalis su lietuviškos muzikos ansambliu „Vitė“ ir tai derindavau su darbu Muzikiniame

J.Grikšienė su dukra Virginija ir anūke Aiste.

Asmeninio albumo nuotr.

teatre. Programos nuolat keisdavosi, o aš tik atsistoju scenoje ir tarsi savaime ima piltis reikiamos dainos, žodžiai.

Viskam – savas laikas

– Labai mėgote rečitalius?

– Man kiekvienas, kad ir mažas publikai pateiktas kūrinys – tarsi mažas spektaklis. Juk tiek daug juo galima visiems papasakoti!..

– Gal taip pavykdavo su publika užmegzti artimesnį ryšį?

– Žinoma. Kamerinė aplinka. Iš arti matai žmones ir jauti jų reakciją. Geras jausmas matyti, kad publika tavęs klausosi, o kažkas net ašarą nubraukia. Beje, kai Vokietijoje dainuodavau liaudiškas dainas, žinodavau, kad klausytojai lietuviškai nesupranta, bet jie braukdavo ašaras, klausydamiesi lietuviškų liaudies dainų. Vadinasi, žmonės jaučia jiems siunčiamą energiją.

Ir dabar namie rytais mielai padainuoju, paniūniuoju. Dar būdama penktoje klasėje išmokau visą S. Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“ ir ją viena namie deklamuodavau, vaidindavau, verkdavau, įsijausdavau...

Aš tokia nuo mažens.

– Baigusi karjerą, gal ilgitės scenos?

– Nuliūdinsiu jus, bet tikrai nesiilgiu. Niekas netiki, bet aš taip džiaugiuosi, kad man nebereikia mokytis tekstų, kad galiu miegoti kiek noriu. Ir net dabar atrodo, kad aš tos scenos bijočiau. Lieptumėte kažką dainuoti ar vaidinti – numirčiau iš baimės (juokiasi). Džiaugiuosi kitais, kurie tai daro. Viskam – savas laikas.

– Baigusi karjerą sulaukėte daugybės apdovanojimų...

– Nesitikėjau ir net sapne nebūčiau susapnavusi, kad taip bus. Čia kaip afišose rašoma: „Pagrindinius vaidmenis atlieka... ir kiti.“ Aš visada jaučiausi esanti ta „ir kiti“, t. y. neverta apdovanojimų. Buvau labai nustebinta parodyto dėmesio. Iki ašarų. Tai labai malonu. Supranti, kad dirbai ne veltui. Kiekvienam svarbus geras žodis. Negailėkime jų kūrėjams. Daugiau gerų žodžių sakykime, kai jie dar scenoje, ne vėliau. Negailėkime gero žodžio aplinkiniams. Mieli žiūrovai, kai jums patinka tai, kas vyksta scenoje, nusileidus uždangai plokite iš visų jėgų, šaukite „bravo“ – scenos žmonėms tai įvertinimas ir paskata.

Jadvyga ir Petras Grikšai.

Asmeninio albumo nuotr.

Klaipėdos Eduardo B jubiliejinius metus pr

Šiemet Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija, mokykla, kurią globoja, kaip mėgstame sakyti, dvi mūzos – muzikos ir dailės, mini ypatingą datą: 40 metų jubiliejų. Svarbiai progai visus metus čia skambės šventiniai koncertai, vyks parodos, įvairūs projektai ir susitikimai. Du meniniai įvykiai, pirmieji pasveikinimai mokyklai, jau įvyko. Tai dailės mokytojų kūrinių parodos atidarymas gimnazijos fojė ir koridoriuose bei muzikos mokytojų pasirodymas, nuskambėjęs sausio 24-ąją mokyklos vargonų salėje. Jie ir atvėrė jubiliejiniams metams skirtų renginių ciklą.

Eduardo Balsio menų gimnazijos mokytojų koncertas, skirtas mokyklos 40-mečiui. Styginių kvartetas: A. Čiuberkienė (I smuikas), K. Kupšienė (II smuikas), A. Kaziukaitienė (altas), M. Bačkus (violončelė), I. Kurienė (perkusija). Nerijaus Jankausko nuotr.

alsio menų gimnazija adėjo su muzika

Danguolė VILIDAITĖ

Koncertavo mokytojai

Koncertas prasidėjo simboline gaida – mokyklos skambučiu, arba tiksliau – genialaus klasicizmo atstovo Wolfgango Amadeuso Mozarto „Mažosios nakties muzikos“ G-dur I dalimi (styginių kvartetas: Alina Karinauskienė – I smuikas, Nijolė Ovsiukienė –II smuikas, Auksė Kaziukaitienė – altas, Gabrielė Bajorūnienė – violončelė). Pirmieji šio kūrinio taktai gimnazijoje skamba nuolat, tik šįkart jais vaikai buvo pakviesti dalyvauti ne tradicinėje pamokoje, jos tvarkaraštyje nebuvo, o koncerte, kurio atlikėjai – ne patys moksleiviai, o jų mokytojai, muzikos menui paskyrę visą savo gyvenimą. Įvairių specialybių pedagogai, daug metų šioje mokykloje ugdę gabius vaikus, paruošę ne vieną respublikinio ar tarptautinio konkurso laureatą, patys nusprendę pasirodyti kaip atlikėjai profesionalai, susibūrė bendram muzikavimui, tuo labai pradžiugindami visus. Juos, žinoma, buvo galima ir anksčiau išgirsti grojančius solo, įvairiuose uostamiesčio kolektyvuose, bet mokyklos erdvėje publikai to veikiausiai neteko patirti nė karto, bent jau pamatyti juos muzikuojant tokios sudėties ansambliuose.

Koncerto programa, kaip ir buvo galima numanyti, marga, įvairiaspalvė. Skambėjo daug patrauklių, meistriškai pagrotų muzikinių kompozicijų. Publika išgirdo širdžiai mielų, dainingų ar subtilios lyrikos persmelktų temų, jausmingo vokalo, kūrinių, paremtų tango ar ugningo flamenko medžiaga – šio charakterio daugiausia. Pakilią, šventišką renginio atmosferą dar labiau sušildė jo vedėjos Linos Bėkšienės perskaitytos „auksinės“ vaikų mintys ►

L. M. Songailė (smuikas), L. Petreikienė-Rybakova (fortepijonas).

R. Žymantas (gitara) ir G. Kochanskaitė (fleita).

◄ apie mokytojus, Klaipėdos džiazo guru Sauliaus Šiaučiulio improvizacija fortepijonu „Brasil“ tema (ar akompanavimas Billo Evanso dainai „My Foolish Heart“, vokalas – Erika Kripienė) bei šio muziko mokėjimas laisvai free stiliumi, tarsi nieko ypatingo nepasakant, atverti publiką, paruošti ją didžiajam muzikos nuotykiui.

Pučiamųjų garsuose

Nedaug kas žino, kad žymus italų baroko muzikos atstovas Antonio Vivaldi rašė koncertus ne tik styginiams, tokiems populiariems kaip smuikas ar violončelė, bet ir ne vienam pučiamųjų šeimos instrumentui, kad fagotui jų sukūrė apie keturiasdešimt. Nors šis instrumentas nebuvo, kaip ir šiais laikais, pats populiariausias ar mėgstamiausias (bent jau Venecijoje, kompozitoriui gyvenant šiame mieste pasirodė daugiausia šio žanro kūrinių), pats kompozitorius, būdamas smuiko virtuozu, sugebėjo gerai perprasti ir šio pučiamojo galimybes, para-

šyti ne vieną jam skirtą šedevrą. Koncerte nuskambėjo A. Vivaldi koncertas fagotui ir styginiams C-dur, RV 472 (atliktos II ir III dalys). Solistas (fagotas – Kęstutis Taujanskas, fortepijonas – Gitana Masiulienė) turi gerai išmanyti, kaip šiuo instrumentu išgauti bel canto manierai būdingą dainingą legato – nėra sudėtinga, bet kartu ir ne taip paprasta. Ypač įsiminė fagoto virtuoziškumas, nenumaldomas „bėgimas“, toks veržlus ir dinamiškas trečioje kūrinio dalyje.

Savotiška reklama rečiau moksleivių pasirenkamiems pučiamiesiems galėjo tap-ti obojaus specialybės mokytojos Lauros Kasinskaitės solo kvartete su styginiais (A. Karinauskienė – smuikas, A. Kaziukaitienė –altas, G. Bajorūnienė – violončelė). Atlikti populiarūs šiuolaikinių JAV kompozitorių ir aranžuotojų opusai: Douglaso E. Wagnerio „A Quiet Music“ (originali jo versija styginių kvartetui, parduota daugiau nei 14 mln. kartų) ir temperamentingas Bobo Philipso „Danse Espagnol“. Obojaus garsas malonus, šiltas, kiek minkštesnis, palyginti su kitais mediniais pučiamaisiais. Šį instrumentą labai vertino baroko muzikantai ir kompozi-

toriai, jam skyrė daugybę kūrinių. Muzikos grožis, išgirdus švelnų ir melodingą obojaus tembrą, užbūrė, manyčiau, ne vieną.

Pradėtą ispaniškos muzikos temą pratęsė ugningas, flamenko stiliumi atliktas „Tangos“ (Gabija Kochanskaitė – fleita, Robertas Žymantas – gitara) ir vieno reikšmingiausių XX a. ispanų kūrėjo Joaquino Rodrigo „Aranchueso koncerto“ antroji dalis (Zenonas Šimkus – kornetas, Liliana PetreikienėRybakova – fortepijonas). Apie jausmingąjį Adagio, kurio tema kilusi iš Andalūzijos regione skambančių religinių „saeta“ giesmių, žymus džiazo atlikėjas Milesas Davisas kartą yra pasakęs: „Ši melodija tokia ►

A. Karinauskienė (smuikas), N. Ovsiukienė (smuikas), A. Kaziukaitienė (altas), G. Bajorūnienė (violončelė).

Šis koncertas, tikėkimės, padės vaikams geriau suprasti ir pajausti jų mokytojų meilę ir atsidavimą muzikai, pamilti ją.

A. Strimaitis (smuikas) ir J. Kurauskas (gitara).

I. Kurienė (koncertinės kanklės, perkusija) ir G. Bajorūnienė (violončelė).

L. Kasinskaitė (obojus), A. Karinauskienė (smuikas), A. Kaziukaitienė (altas), G. Bajorūnienė (violončelė).

K. Taujanskas (fagotas), G. Masiulienė (fortepijonas).

◄ galinga, kad kuo tyliau ją groji, tuo poveikis stipresnis.“ Gal todėl šiai kompozicijai atlikti Z. Šimkus pasirinko ne trimitą, savo dėstomą instrumentą, o kitą šios šeimos atstovą – kornetą, pasižymintį švelnesniu ir dainingesniu garsu.

Styginių salelė

Smuikininkės Linos Marijos Songailės pasirodymai kiekvieną kartą sugeba maloniai nustebinti. Galima tik prisiminti ir pasidžiaugti, kad studijavusi Imolos muzikos akademijoje (Italija), Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų akademijoje (Austrija), vėliau – Lugano „Conservatorio della Svizzera italiana“ (Šveicarija), kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ sudėtyje aktyviai koncertavusi Europoje ►

Z. Šimkus (trimitas), L. Petreikienė-Rybakova (fortepijonas).

Z. Šimkus (trimitas).

◄ ir už jos ribų, menininkė apsisprendė grįžti gyventi į gimtąjį miestą, dirbti Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Šiam renginiui L. M. Songailė (L. PetreikienėRybakova – fortepijonas) pasirinko XIX a. italų smuikininko ir kompozitoriaus Antonio Bazzinio „La Ronde des Lutins“, op. 25. Kūrinys turbūt pats populiariausias autoriaus kūryboje, dažnai atliekamas bisui. Ryškus, virtuoziškas, savotiškas perpetuum mobile, solistės pagrotas tarytum vienu įkvėpimu, tapo vienu iš efektingiausių koncerte.

Vėlyvojo prancūzų romantizmo atstovo Julesio Massenet „Meditacija“ smuikui solo (Saulutė Domarkienė – smuikas, Jūratė Marcinkienė – fortepijonas) – visai kitokio pobūdžio kompozicija. Autorius daugiau žinomas kaip operų kūrėjas (jų parašė apie trisdešimt), ilgai tėvynėje laikytas senamadišku ir konservatyviu, labiau vertinti pradėtas ne taip seniai, tik XXI a. pradžioje. „Meditacija“ – tai instrumentinis operos „Tais“ epizodas (opera statoma labai retai). Pagal siužetą pagrindinė veikėja kurtizanė, sukrėsta vienuolio kaltinimų, apmąsto savo gyvenimą, jo prasmingumą, prabanga ir tuščios linksmybės jos jau iš tikro nebetenkina, savęs apgauti nepavyks. S. Domarkienės interpretacijoje prieš klausytojus atsivėrė visa paletė herojės išgyvenimų –jautri, plaukianti kantilena, tokia trapi, kartais tiesiog ištirpstanti subtiliame vibrato, ir kartu aistringa, tampanti itin gilia ir dramatiška kulminaciniuose epizoduose. Ne veltui J. Massenet vadinamas „moters sielos poetu“.

Jubiliejaus proga Eduardo Balsio menų gimnazijos fojė ir koridorius papuošė jos dailės mokytojų, žinomų uostamiesčio dailininkų, kūriniai. Nerijaus Jankausko nuotr.

Renginio netradicinė paskirtis mokytojus įkvėpė suburti kitokias, nei įprasta, muzikantų sudėtis, jungtis į įvairius ansamblius. Tokių netikėtų atradimų šiame koncerte buvo nemažai. Vienas iš jų – Aido Strimaičio (smuikas) ir Juliaus Kurausko (gitara) duetas, atliekant gana kontrastingą ir žavią žymaus italų virtuozo, „velniško maestro“ Niccolὸ Paganinio sonatą smuikui ir gitarai Nr. 1 A-dur iš rinkinio „Centone di sonate“, op. 64. N. Paganinio požiūris į gitarą buvo dviprasmiškas. Jis yra sakęs: „Man nepatinka šis instrumentas, vertinu jį tik kaip priemonę, padedančią man mąstyti, stimuliuoti mano muzikinę vaizduotę...“ „Smuikas yra mano mylimoji, bet gitara – šeimininkė“, –teigė jis. Abiem instrumentais kompozitorius grojo net labai gerai, buvo pripažintas virtuozas.

Nuo habaneros iki tango

Solo pasirodymui klasikinės gitaros mokytojas J. Kurauskas pasirinko dvi itin populiarias ir patrauklias kompozicijas. Tai XIX a. ispanų kūrėjo Sebastiáno Yradiero „La Paloma“, habaneros tipo pjesė, parašyta po kompozitoriaus kelionės į Kubą, ir XX a. prancūzų kompozitoriaus bei gitaros meistro Rolando Dyenso „Tango en Skai“. Šio opuso, gimusio iš improvizacijų, pavadinimas rodo autoriaus šmaikštų požiūrį į savo darbą – tarsi tango žanro pusfabrikatį. Koncerte dar išgirdome jausmingą Vytauto Bikaus ir Andriaus Kairio dainą „Tik žmogus“ (Audronė Daukšienė – fortepijo-

nas, E. Kripienė – vokalas), Franko Sinatros hitus „My Way“ ir „Strangers in the Night“, skirtus netradiciniam ansambliui (G. Bajorūnienė – violončelė, Ingrida Kurienė –kanklės, perkusija), ir efektingą Haroldo Birstono, šiuolaikinio Kanados autoriaus, „You are the Best“ styginių kvartetui (Angelė Čiuberkienė – I smuikas, Kristina Kupšienė – II smuikas, A. Kaziukaitienė – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė) ir mušamiesiems (I. Kurienė) – atliktą, kaip šie muzikai geba, itin ryškiai ir temperamentingai. Finalinis akcentas – fortepijoninis L. Petreikienės-Rybakovos ir Violetos RožytėsLubickienės duetas, vėlgi labai simboliškas. Ansamblyje pasirodė pirmojo Eduardo Balsio menų gimnazijos direktoriaus, vadovavusio mokyklai devynerius metus,

Alberto Rožės dukra. Pagrotas aistringasis Astoro Piazzollos „Libertango“ efektingai užbaigė šio renginio muzikinę dalį.

Publikos aplodismentai, padėkos, baigiamieji direktoriaus Gintauto Misiukevičiaus žodžiai ir perskaityti A. Rožės palinkėjimai – sunku apibūdintą tą nuotaiką, bendruomeniškumo jausmą, kurį išgyveno visi tądien dalyvavusieji, tiek atlikėjai, tiek klausytojai. Jubiliejiniai metai oficialiai atidaryti, atverstas naujas mokyklos istorijos puslapis. Tą istoriją savo gyvenimu ir darbais rašo kiekvienas kolektyvo narys. Šis koncertas, tikėkimės, padės vaikams geriau suprasti ir pajausti jų mokytojų meilę ir atsidavimą muzikai, pamilti ją ir galbūt kada nors patiems savo darbais šlovinti šios mokyklos ar net Lietuvos vardą.

Klaipėdos kamerinio apstulbino Ispanijos

Klaipėdos kamerinis orkestras vasario 1–5 d. gastroliavo „Alborada Clásica“ festivalyje Ispanijoje. Jame festivalio meno vadovo, lietuvių kilmės dirigento ir kompozitoriaus Alexio

Soriano diriguojamas klaipėdiečių orkestras atliko dvi skirtingas programas.

Abu koncertai buvo palydėti aplodismentais ir sulaukė geriausių atsiliepimų tiek apie orkestro profesionalumą, tiek apie skambėjusią muziką.

patiko, jo žodžiais tariant, „nuostabus ir įsimintinas Klaipėdos kamerinio orkestro, diriguojant A. Sorianui, pasirodymas. Akivaizdu, kad šis orkestras puikiai pristato ne tik Klaipėdos miesto, bet ir visos Lietuvos kultūrą“.

Koncerto recenzijoje (www.elfaromotril. es), pavadintoje „Absoliuti IV klasikinės muzikos festivalio „Alborada Clásica“ sėkme Salobrenijoje“, rašoma: „Vakarykštis koncertas buvo išskirtinis. Stulbinanti Klaipėdos kamerinio orkestro programa ir visi aukščiausio lygio atlikėjai pateikė koncerto klausytojams stulbinamai emocingą muzikinę kelionę.“

Klausytojams ryškų įspūdį paliko Klaipėdos kamerinio orkestro interpretuotas Lietuvos nacionalinės premijos laureatės Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Sielunmaisema“ fragmentas. Koncerte dainavo pripažinta lietuvių solistė Justina Gringytė (mecosopranas), jautriai įprasminusi ukrainiečių kompozitorės Bohdanos

Frolyak naujo opuso „Farewell To Light“ pasaulinę premjerą. Visa šio koncerto programa, kurią sudarė A. Soriano, buvo dedikuota Ukrainoje vykstančio karo aukoms.

Sulaukė publikos ovacijų

Festivalio meno vadovas A. Soriano pakvietė orkestrą tapti reziduojančiu kolektyvu trejų metų laikotarpiui. Po dviejų orkestro pasirodymų šiemečiame festivalyje A. Soriano buvo labai patenkintas. Jis teigė: „Klaipėdos kamerinis orkestras fantastiškai debiutavo Ispanijoje vyks-

Atidarymo koncertas

Vasario 3-iąją įvykusio festivalio atidarymo koncerto klausėsi garbinga publika, atvykusi ne tik iš gretimų Granados provincijos apylinkių, bet ir iš pačios Ispanijos sostinės Madrido. Tarp svečių buvo Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Ispanijos Karalystėje Lyra Puišytė-Bostroem, po koncerto džiaugsmingai sveikinusi orkestrą. Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje vadovui Aleksandrui Kudabai taip pat

Vasario 4-ąją įvykęs antrasis Klaipėdos kamerinio orkestro pasirodymas truko ilgiau nei dvi valandas be pertraukos. Daugiausia publikos ovacijų sulaukė klaipėdiečių orkestro ir solistų atlikti kūriniai. Tai Wolfgango

Amadeuso Mozarto Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 21, interpretuotas kartu su ypatinga garso kokybe sužavėjusiu ispanų kilmės pianistu Josu de Solaunu (Ispanija, JAV), ir kartu su dainininke J. Gringyte atliktas Ottorino Respighi kūrinys „Il Tramonto“.

Loreta NARVILAITĖ

Klaipėdos kamerinis orkestras festivalyje Salobrenijoje su

orkestro koncertai festivalio publiką

tančiame festivalyje „Alborada Clásica“. Įspūdį paliko orkestro universalumas, švelnus skambesys ir kontaktas su dirigentu, ypač atliekant Respighi ir Griego kūrinius. Klausytojų auditorija į orkestro grojimą reagavo gausiais plojimais ir entuziazmu.“

Turi išgirsti visa Europa

Abu Klaipėdos kamerinio orkestro koncertus „Alborada Clásica“ festivalyje girdėjęs klaipėdietis, šiuo metu Granadoje gyvenantis ir dirbantis choro ir orkestro dirigentas,

profesorius Algis Zaboras pasidalijo savo įspūdžiais: „Klaipėdos kamerinio orkestro atvykimas į tarptautinį klasikinės muzikos festivalį Salobrenijoje buvo daugiau nei staigmena. Mums, šiose vietovėse gyvenantiems lietuviams, bet koks tautiečių atvykimas visada didelė šventė. ►

dirigentu A. Soriano, solistu J. de Solaunu ir klaipėdiečiu A. Zaboru. Loretos Narvilaitės nuotr.

◄ Susitikti, lietuviškai pabendrauti –didelis džiaugsmas, juolab kai tėvynainiai į reikšmingą meninį renginį atvyksta su didelėmis meninėmis dovanomis.

Klaipėdos kamerinį orkestrą pažįstu nuo pat jo įsikūrimo. Dėkingas iki šiol Liudai

Kuraitienei už galimybę anuomet orkestrui diriguoti, kartu su chorais atliekant stambius vokalinius-instrumentinius kūrinius. Nuolat sekiau orkestro kūrybinį kelią, kaip jis augo ir brendo, miesto institucijų globojamas, talentingais muzikais

Akivaizdu, kad šis orkestras puikiai pristato ne tik Klaipėdos miesto, bet ir visos Lietuvos kultūrą.

pasipildydamas. Rezultatas – branda, kurią jis demonstravo čia, Andalūzijoje. Orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus paruoštas kolektyvas pačiu aukščiausiu lygiu reprezentavo ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinę kultūrą. Išlygintas, subalansuotas orkestro skambesys, švarus atskirų instrumentų grupių unisonas, jautrus atliekamų kūrinių charakterio pajautimas ir daug kitų dalykų byloja apie jo meninę potenciją.

Orkestras grojo labai gerai. Atrodė, kad jis gali atlikti bet kokio stiliaus, techninio ir meninio sudėtingumo muziką. Šį orkestrą turi išgirsti visa Europa ir ne tik ji. Jis gali ir privalo būti miesto ir visos šalies kultūriniu desantu, skleidžiančiu gerą žinią pasauliui apie Lietuvą ir jos meninę kultūrą.“

A. Soriano ir Klaipėdos kamerinis orkestras festivalyje „Alborada Clásica“ Ispanijoje.

Klaipėdos kameriniam orkestrui dirigavo festivalio vadovas, dirigentas ir kompozitorius A. Soriano.

Solistė J. Gringytė.

Pianistas J. de Solaunas ir dirigentas A. Soriano. Vilmos Dobilaitės nuotr.

Fotografijos šventė

Metų

sandūroje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vyko Fotografijos šventė. Pirmosios jos dalies parodos žiūrovų laukė nuo lapkričio 11 d. iki gruodžio 11 d., o antrosios – nuo gruodžio 16 d. iki sausio 15 d. Fotografijos šventė jau turi ilgametes tradicijas – uostamiestyje ji surengta septintąjį kartą, o parodų turinys byloja apie tęstinį aktualių temų ir kūrybinių tendencijų pristatymą.

Tomas PABEDINSKAS

Aktualu ir autentiška

Ryškūs, skirtingų metų Fotografijos šventes siejantys jų kuratoriaus Dariaus Vaičekausko sprendimai – tai socialines, kultūrines normas laužančių, neretai provokuojančių kūrinių pristatymas ir politinių aktualijų refleksija. Šie du Fotografijos šventės aspektai glaudžiai susiję: ir visuomenės paribiuose, ir politinių lūžių metu atsisakoma paklusti esamai santvarkai ir dramatiškomis, chaotiškomis aplinkybėmis bandoma kurti naują prasmę bei gyvenimo tvarką. Be to, šie Fotografijos šventės akcentai vienas kitą papildo: asmeninis ar subkultūrinis maištas platesniame kontekste neatrodo naivus ir savitikslis, o politinės permainos

žmogiškų patirčių fone atskleidžia savo reikšmę individualiam žmogui ar konkrečiai bendruomenei.

Ne pirmą kartą Fotografijos šventėje išryškėjantys kūrybiniai ir tematiniai akcentai gali atrodyti nuspėjami, tačiau šiuosyk, šventei vykstant karo Ukrainoje akivaizdoje, jie atrodo neabejotinai aktualūs ir skausmingai autentiški. Abiejose Fotografijos šventės dalyse buvo eksponuojami ukrainiečių autorių kūriniai ir dauguma jų, žinoma, vienaip ar kitaip atspindėjo karo patirtis. Šventę pradėjusiose parodose pristatyti darbai apie karą pasakojo įprastesne dokumentinės fotografijos forma. Tačiau kartu vaizdinis pasakojimas čia peržengė naujienoms, žiniasklaidai skirtos fotografijos ribas. Parodų dalyviams svarbūs ne lemiamas akimirkas iš arti fiksuojantys kadrai, o fotografijų serijos, išsamiau pasakojančios apie iš pirmo žvilgsnio sunkiau pastebimus socialinius, politinius procesus ir žmogiškas patirtis.

Septintoji Fotografijos šventė KKKC Parodų rūmuose.

karo akivaizdoje

Apie žmogiškas patirtis

Pavyzdžiui, jau antrus metus iš eilės Fotografijos šventėje dalyvaujantis ukrainiečių fotografas Stanislavas Ostrousas šių metų šventės pirmojoje dalyje eksponavo darbus, kuriuose užfiksuoti ne karo veiksmai, o jų padariniai, kovų mieste paliktos žymės ir sugriovimai, o tarp jų – pertraukto įprasto gyvenimo reliktai.

Netiesiogiai apie karą pasakoja ir kitas Fotografijos šventės dalyvis iš Ukrainos Aleksejus Charey. Serijoje „Asmeninis Vergilijus“ fotografas nerodo kovos, tačiau apie ją užsimena per fragmentiškus vaizdus, daiktus, aplinkos detales, o kartu su juo kovojantys kariai nuotraukose neatrodo didvyriški ar dramatiški – jie labiau primena paprastus civilius, kurie tiesiog ryžosi ginti savo šalį. Taip nedramatiškai, tarsi pasaulinė klimato krizė operoje „Saulė ir jūra“, karas priartėja prie mūsų – fotografijose ►

Organizatorių nuotr.

Fotografai A. Chekmenevas ir M. Zowniras.