Durys 2023 02 2 dalis

◄ užfiksuoti kariai galėtų būti mūsų draugai, bendradarbiai ar giminės įprastame gyvenime. Apsivilkę uniformas jie netampa kažkuo kitu, nepraranda individualumo ir žmogiškumo.

Panašias mintis, tik kitokia forma, perteikia ir kito ukrainiečių autoriaus Sergejaus

Melnitchenkos fotografijų serija „Karinis komisariatas“. Režisuotos scenos, kuriose fotografui pozuoja dvyniai, kelia klausimus apie individualumo praradimą kariuomenėje, sugretina atpažįstamus paprastų vaikinų iš miegamųjų miesto rajonų atvaizdus su gatvėse iškilusiomis barikadomis po Mai-

dano revoliucijos. Šio autoriaus darbuose karas taip pat pasirodo kaip kasdienio gyvenimo dalis, apriboja jį, kaip karinio laipsnio antsiuvus primenantys ženkleliai įrėmina S. Melnitchenkos fotografijas.

Dar labiau nuo tiesioginio karinio konflikto vaizdavimo atitolsta fotografas Andrejus Lomakinas nuotraukų serijoje „Amuletas“. Joje – su ginklais pozuojančių civilių Ukrainos gyventojų fotografijų galerija ir trumpi paaiškinimai, kas kiekvieną jų paskatino įsigyti ginklą. Nuo 2014 m. tęsiama serija – tai tarsi tyrimas, kaip karas keičia kiekvieno žmogaus pasirinkimus, asmenybę ir kasdienį gyvenimą. Šių ukrainiečių autorių darbai Fotografijos šventėje eksponuoti kaip jungtinė paroda „Karo amuletas“.

Suteikti prasmę būčiai

Be jos, buvo pristatyti ir dar kelių ukrainiečių autorių darbai. Sergejaus Solonskio fotografijų serija „Nuojautų savęs veidai“ –tai kritiškai, provokuojančiai, technologiniu požiūriu eksperimentinei Charkovo fotografijos mokyklai priskiriamo meni-

ninko autoportretai ir autoaktai. Sukurti pandemijos metu, jie šiandien primena apie laikotarpį ir iššūkius, kurie šiandienio karo Ukrainoje akivaizdoje atrodo jau tolstantys į praeitį.

Kito fotografo iš Ukrainos Alexanderio Chekmenevo fotografijų serijoje „Lelijos“ – psichiatrijos ligoninės pacientai, pozuojantys fotografui su dirbtinėmis lelijomis. Fotografavimo ir pozavimo ritualas, gėlės ir jų asociacija su krikščionišku tyrumo simboliu leido atrasti abiems pusėm – ir fotografui, ir pozuojantiesiems – prasmingą santykį, išryškinti žmonėse ne jų ligą ir kitoniškumą, o universalų žmogiškumą.

Ukrainiečių menininkėms pagrindinis dėmesys teko ir Klaipėdos fotografijos rezidencijos rezultatus pristatančioje parodoje. 2022 m. rezidencijoje dalyvavo fotografės iš Ukrainos Olia Koval, Julija Galeta ir Olesia Saienko, kurių darbai eksponuoti bendroje parodoje „Zefyras. Permainų vėjas“. Ši jungtinė paroda – tai tarsi kūrybiniai ir asmeniniai bandymai suteikti prasmę būčiai karo metu, rasti jos prasmingą meninę išraišką. Galbūt todėl ir šioje parodoje pristatyti darbai buvo ypač įvairūs: dokumentinė fotografija, fotomontažai ir performanso dokumentacija.

Radikalus ir poetiškas

Fotografijos šventės pirmosios dalies akcentu tapo vokiečių fotografo Mirono Zowniro paroda „Už įstatymo ribų“. Šis autorius ryškiai ir savitai atstovauja fotografijai, pasakojančiai apie visuomenės pakraščiuose atsidūrusius žmones, kur peržengiamos įprastos socialinės, moralinės, etinės normos ir, žinoma, nepaisoma jokio politkorektiškumo. Fotografuoti pradėjęs 8-ajame dešimtmetyje, kai tarptautinėje fotografijos scenoje iškilo socialinį užri-

bį atvirai atvaizduojantys autoriai, M. Zowniras taip pat pasirinko šį kūrybinį kelią ir amerikiečių rašytojo Terry’o Southerno buvo pavadintas „radikalios fotografijos poetu“. M. Zowniras radikalus savo atviru, neteisiančiu ir nevertinančiu žvilgsniu į „normalaus“ gyvenimo užribyje atsidūrusius žmones. Tačiau kartu ir poetiškas savo subjektyviu žvilgsniu, kontrastingais sugretinimais bei ironija. Autorius praskleidžia įprastos kasdienybės bei įsitvirtinusios tvarkos regimybę ir leidžia pažvelgti į visuomenės „autsaiderių“ žmogišką patirtį. ►

Fotografijos šventės parodos suteikė progą į karą, ribines žmogaus patirtis, fizines ir dvasines traumas pažvelgti įvairiais aspektais: per asmeninius išgyvenimus, istorinę atmintį ir mitinį pasaulėvaizdį.

◄ Ją fotografas perteikia nespalvotais, ekspresyviais, kartais kone siurrealistiniais daugelio mūsų tiesiogiai nepatiriamos socialinės tikrovės ir asmeninių žmonių išgyvenimų vaizdais. M. Zowniro fotografijų herojai – tai žmonės, bandantys dramatiškomis, neretai beviltiškomis aplinkybėmis maištauti ir kurti savo gyvenimus, suteikti jiems savaip suprantamos prasmės. Tačiau šie dramatiški ir kartu poetiški ieškojimai pasiekiami ne visiems – pozuodami fotografui, simboliškai savo maištą gali išreikšti benamiai Jungtinėse Amerikos Valstijose ar

Vakarų Vokietijos pankai, tačiau 10-ojo dešimtmečio Maskvoje M. Zowniro įamžinti benamiai tiesiog bandė išgyventi. Atrodo, kad čia net visuomenės ir santvarkos užribyje nėra vietos individualumui ir laisvės siekiui. Šie du skirtingi pasauliai simboliškai susiejami ne tik autoriaus kūryboje, bet ir asmenybėje – fotografas gimė 1953 m. tuomet dar padalintoje Vokietijoje vokietės ir ukrainiečio šeimoje.

Toliau nuo realybės

Antroji šių metų Fotografijos šventės dalis taip pat reflektavo karo ir kovos tematiką, bet jau kitaip – ne fiksuojant dabarties įvykius ar pasakojant apie juos simboline vaizdų kalba, o analizuojant karą ilgesnėje istorinėje perspektyvoje ar net egzistencinėje plotmėje, suprantant jį tarsi mitinę, pasikartojančią žmonijos nelaimę. Todėl Fotografijos šventę pratęsusiose parodose beveik nebuvo tiesiogiai karą atvaizduojančios fotografijos, ir šis aiškus skirtumas

tarp pirmosios ir antrosios šventės dalių šiuosyk tapo neabejotinu jos privalumu. Juk nuolatinė akistata su sukrečiančiais, dramatiškais vaizdais mene, kaip ir kasdienybėje, gali nuslopinti žiūrovų jautrumą, o parodas paversti pasikartojančiomis tos pačios temos ir panašių kūrybinių sprendimų variacijomis.

Vienintelė Fotografijos šventės antrosios dalies paroda, kurioje buvo galima pamatyti karą Ukrainoje įamžinusių fotografijų, – tai S. Ostrouso „Charkovas – forpostas“. Tačiau ir šiuo atveju svarbesnis buvo ne dokumentinis, o emocinis darbų turinys. Atvirai subjektyvus autoriaus žvilgsnis ir tonuoti analoginiai fotografijų atspaudai jose užfiksuotus vaizdus tarsi atitolino nuo esamos realybės. Paties autoriaus žodžiais tariant, fotografijos labiau leidžia pajusti, kad „oras kvepia degėsiais ir artėjančiu pavasariu“, nei įsižiūrėti į konkrečius įvykius ar vietoves. Fotografijose degėsiai – tai įamžinti karo padariniai miesto aplinkoje, pavasaris – tai analoginės fotografijos „neaštrus“ vaizdas, subtilus šviesos perteikimas ir tonavimas. Tokiu būdu fotografija gali perteikti realybės

potyrį, kuris, kaip teisingai pastebėjo autorius, skleidžiasi tarsi tolimų vaikystės prisiminimų, kai karas buvo tik žaidimas, fone.

Prarasto gyvenimo ilgesys

Apie karą ir dėl jo prarasto įprasto gyvenimo ilgesį fotografija gali įtaigiai pasakoti ne tik įamžindama dramatiškus įvykius, bet ir nurodydama į tai, kas neįvyko, kas žmonių gyvenimuose neišsipildė. Tai parodė fotografės Annos Melnykovos darbų ekspozicija „Miestas be pavadinimo“. Šios parodos pristatymas

Charkove buvo suplanuotas 2022 m. vasario 24 d., tačiau dėl kaip tik tą dieną prasidėjusio Rusijos karo prieš Ukrainą atidarymas Charkove taip ir neįvyko. Tokiomis aplinkybėmis, parodą eksponuojant Klaipėdoje, ji įgyja, ko gero, pačios autorės pradžioje nenumatytą prasmę – analoginiai įvairių miestų ir portretų montažai, realybės vaizdo meninė dekonstrukcija ir jo perkūrimas dabar atrodo kaip simbolinis bandymas atkurti karo akivaizdoje subyrėjusį ►

◄ įprastą pasaulėvaizdį, kuris vis tiek neišvengiamai lieka fragmentiškas, keistas ir svetimas.

Karas iš dalies nutraukė ir žymiai pakoregavo kuratoriaus D. Vaičekausko ir vieno žinomiausių dabarties ukrainiečių menininko Nikitos Kadano kūrybinį bendradarbiavimą, ruošiantis jo parodai Klaipėdoje. Tačiau, nepaisant nepalankių aplinkybių, būtent šio autoriaus paroda „Duobė dainuoja“ tarsi apibendrino Fotografijos šventės antrąją dalį. N. Kadanas įvairiomis meno formomis – piešiniais, objektais, instaliacija, meninės akcijos

videodokumentacija, archyvinių nuotraukų panaudojimu ir fotomontažais – dabar vykstantį karą parodo kaip istorijos eigoje įvairiais pavidalais pasikartojančias konflikto, karo, traumos, pasipriešinimo ir virsmo būsenas. Tai leidžia į šiandienę padėtį žvelgti ne tik istorinės atminties, bet ir mitinio, t. y. cikliško, o ne linijinio laiko perspektyvoje. Joje N. Kadano kūriniai karą atskleidžia ir kaip apibendrintą archetipinį vaizdinį, ir kaip vis pasikartojantį, labai konkretų įvykį, turintį nesuvokiamai skaudžias pasekmes. Bene įtaigiausiai šias dvi, atrodytų, skirtingas realybes sujun-

gia instaliacijoje „Provincijos žvaigždės“ eksponuoti karo nuniokoto Gostomelio miesto griuvėsiuose rasti išsilydžiusio stiklo daiktai – tai ir materijoje įspausti karo pėdsakai, ir visiškai abstraktūs meno objektai, kuriems simbolinę prasmę suteikia tik konteksto žinojimas.

Mitinis matmuo

Fotografo Pavlo Dorohoi paroda „Auksiniai žmonės“ primena, kad net nuotrauka, užfiksavusi konkrečius žmones ir įvykius, be konteksto gali prarasti prasmę ir neišsaugoti atminties. Toks likimas ištinka daugelį asmeninio albumo fotografijų, kai nebelieka jose įamžintus asmenis ir įvykius prisimenančių žmonių. Būtent tokias nuotraukas, rastas sendaikčių turguose, P. Dorohoi naudoja savo kūryboje ir jose matomiems žmonėms prideda iš žalvario lapo suformuotą aureolę. Tai kartu ir žaismingas meninis sprendimas, ir gilesnius klausimus kelianti konkrečių žmonių atvaizdų simbolinė transformacija į archetipinius šventųjų vaizdinius. Toks kūrybinis sprendimas ne tik suteikia naują prasmę bei vertę pamirštoms nuotraukoms, bet ir provokuoja klausti: koks yra asmeninės ir kolektyvinės istorinės atminties ryšys? Koks istorinės atminties santykis su mitiniu laiku ir vaizdiniais?

A. Melnykovos darbų ekspozicija „Miestas be pavadinimo“.

Fotografiją „išlaisvinti“ iš akimirkos tironijos ir priartinti prie mitologinio vaizdinio siekia ir dar vienas Fotografijos šventės dalyvis Dmitro Kupriyanas parodoje „36 Hoverlos kalno vaizdai“. Viena vertus, ranka nuspalvindamas aukščiausio Ukrainos kalno 36 nespalvotas fotografijas, autorius sukuria nuorodą į meno istoriją – žinomą japonų dailininko Hokusai darbų seriją „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“. Kita vertus, šios sąsajos yra užuomina ir į tai, kad Hoverlos kalnas ukrainiečiams yra tokia pat mitinė vieta, kaip japonams –Fudži kalnas. Šiuo atveju dabarties realybei taip pat siekiama suteikti mitinį matmenį, kartu – ir prasmę, kurios negalėtų lengvai sugriauti laikinos negandos.

Taigi visos kartu septintosios Fotografijos

šventės parodos suteikė progą į karą, ribines žmogaus patirtis, fizines ir dvasines traumas pažvelgti įvairiais aspektais: per asmeninius išgyvenimus, istorinę atmintį ir mitinį pasaulėvaizdį. Be to, apie sunkias temas Fotografijos šventės dalyviai „kalbėjo“ skirtingomis meno formomis ir individualiais

stiliais, o tai ypač svarbu besitęsiančio karo akivaizdoje – meno kūriniai gali tapti alternatyva psichologinį nuovargį didinantiems, besikartojantiems karo siaubo atvaizdams,

bet kartu jie leidžia neatsiriboti nuo svarbių įvykių, neprarasti žmogiškos empatijos ir gebėjimo kritiškai vertinti šiandienos padėtį platesniame kontekste.

N. Kadano kūrinys iš autoriaus parodos „Duobė dainuoja“.

D. Kupriyano parodos „36 Hoverlos kalno vaizdai“ fragmentas.

„Augalų albumas“ mokslo ir meno si

Visą mėnesį, nuo sausio 20 d. iki vasario 19 d., Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikė Dovilės Dagienės, Emilijos Petrauskienės, Kamilės Uždavinienės ir Radvilės Rimgailės-Voicik paroda „Augalų albumas“. Kai kurie parodos kūriniai jau matyti anksčiau, tačiau tokia sudėtimi ir kūrinių apimtimi autorės prisistatė pirmą kartą.

Danguolė RUŠKIENĖ

Siekė išryškinti jungtis

Paroda „Augalų albumas“ – Vilniaus fotografijos meno centro „7:14“ projekto „Hugo Šojaus herbariumo studija’22“ dalis. Ši organizacija veikia kaip nepriklausoma fotografijos ir vizualinės kultūros tyrimų platforma, kurioje siekiama

Parodos „Augalų albumas“ atidarymas KKKC Parodų rūmuose. 2023 m. sausis.

ntezė

apmąstyti vietos fotografiją ir vaizdinę kultūrą per meninius tyrimus. Tikslas –ne tik supažindinti su alternatyviais fotografijos procesais, bet ir jų pritaikymu meninėje praktikoje. Pastaruoju metu Vilniaus fotografijos meno centras „7:14“ dirba botanikos tema, mokslas čia itin glaudžiai siejamas su kūryba ir menu. Paroda „Augalų albumas“ – kartu dirbusių mokslo ir meno atstovių tyrimų rezultatas, kuris, anot jų, yra atviras ir galėtų būti tęsiamas toliau įvairiomis kryptimis. ►

K. Uždavinienė. Iš ciklo „Pievų kalbėjimas“. 2022 m.

E. G. J. Waldhauerio piešinių rinkinys, saugomas VU bibliotekos rankraščių skyriuje. Egidijaus Jankausko nuotr.

◄ Parodos idėja gimė praeitą vasarą, skaitmeninant dr. Hugo Scheu (1845–1937) archyvą, saugomą Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Fotografė, menų dr. D. Dagienė, menininkė K. Uždavinienė ir botanikė dr. R. Rimgailė-Voicik proceso metu aptiko intriguojančių mokslo ir meno sąlyčio taškų, kuriuos nusprendė įdėmiau patyrinėti ir išplėtoti fotografinėmis priemonėmis. Mokslinio ir meninio tyrimo rezultatas iš pradžių atrodė gana miglotai, tačiau projekto dalyvės nujautė, kad suras kažką tikrai įdomaus. Remiantis

faktais ir pasitelkiant kūrybą, mezgėsi gal kiek hibridiškas darinys, bet galiausiai jo dedamosios susisiejo veik neatskiriamai. Kita vertus, pasitelkiant meninę kalbą, buvo siekiama aktualizuoti H. Scheu archyvą, pateikti jį platesniame kontekste. Ir tam puikiai pritiko senosios fotografijos technikos bei technologijos, kurias autorės puikiai išmano. Dalyvauti parodoje buvo pakviesta ir analoginiais metodais kurianti E. Petrauskienė, kurios augalų fotografijos išsiskiria savita vaizdo plastika ir žinomos ne tik Lietuvoje.

Parodoje, kaip ir projekte, viskas sukosi apie dvi Klaipėdos kraštui svarbias istorines asmenybes. Akcentuotas ne tik H. Scheu herbariumas. Antroji, kiek mažiau žinoma figūra – H. Scheu mokytojas Ernstas Gustavas Julius Waldhaueris (1814–1883), mokęs jį botanikos ir piešimo pagrindų. Būtent jis skatino H. Scheu stebėti augalus, rinkti herbariumą. Ir pats yra nupiešęs įspūdingą Prūsijos augalų piešinių atlasą (vok. Pflanzen–Atlas), kuris taip ir nebuvo išleistas, todėl žinomas tik nedaugeliui. Išdidinti šio atlaso

K. Uždavinienė. Iš ciklo „Pievų kalbėjimas“. 2022 m.

E. Petrauskienės fotografijų serijos „Vilkdalgiai“ / „Iris x germanica“ ekspozicija. Egidijaus Jankausko nuotr.

fragmentai irgi buvo pristatyti parodoje, kartu su jo mokinio vaikystėje pieštais augalų piešiniais. Kaip pastebėjo R. Rimgailė-Voicik, augalai H. Scheu gamtos pažinimo sąsiuvinyje nupiešti anatomiškai tiksliai, išryškinti jų būdingi požymiai, kurie leidžia identifikuoti rūšis. H. Scheu herbariumas ir E. G. J. Waldhauerio atlasas itin vertingi tuo, kad juose pristatomi augalai būdingi ne tik Lietuvos, bet visam Rytų Prūsijos regionui. Juolab žinant tai, kad Kaliningrado, anuomet Karaliaučiaus (vok. Königsberg) archyvai nėra išlikę. Parodos autorėms iš pradžių atspirtis buvo šių dviejų asmenybių mokslinis ir kūrybinis palikimas. Dirbdamos su šia medžiaga, per savo asmeninį suvokimą ir kūrybą jos siekė išryškinti jungtis, siejančias H. Scheu ir E. G. J. Waldhauerį su botanika, mokslu, Klaipėdos kraštu ir galiausiai – fotografija.

Herbariumo principu

Arčiausiai herbariumo idėjos, ko gero, atsiduria E. Petrauskienės „Vilkdalgiai“ / „Iris x germanica“ (2021). Ne tik dėl autorės pasirinkto mastelio (1:1) ar augalų komponavimo būdo herbariumo dėliojimo principu. Botanines iliustracijas šios fotografijos primena dar ir dėl savo vaizdo plastikos, detalumo, pilkos spalvos gradacijos, švelnių pustonių ir niuansuotų perėjimų. Šios realistiškos fotografijos norom nenorom įtraukia į įdėmesnį vaizdo

tyrinėjimą, kartu ir pažinimą. Jausmas toks, lyg grimztum gilyn ne tik į vilkdalgių, bet į visą gamtos pasaulį. Ir pro tai, prie ko niekada nesustodavai anksčiau, dabar jau negali abejingai praeiti. Autorė mėgaujasi lėtu fotografavimo procesu, kiekvienu jo etapu. Menininkės, kuri pagal profesiją yra šeimos gydytoja, dėmesys gamtai, aistra sodininkystei susipina su mokslu ir žiniomis iš medicinos srities. Ji fotografuoja ne bet kokias gėles, o lietuvių mokslininkų sukurtas vilkdalgių veisles. Kaip teigė E. Petrauskienė, mokslas, botanikos spaudiniai ir tikroji herbarija yra didžiausi jos įkvėpėjai. Todėl H. Scheu ir E. G. J. Waldhauerio tema natūraliai susisieja ne tik su jos kūrybine raiška, bet ir su asmenine filosofija.

Mokslinių eksperimentų temą E. Petrauskienė pratęsia gilindamasi į išvestines paprastojo miežio rūšis. Seriją „Miežių mutantai“ / „Hordeum Vulgare“ (2021) ji kūrė naudodama vieną seniausių ir patvariausių fotografijos kūrimo procesų – šlapią kolodijų. Autorė mutavusius miežius fiksavo ant stiklinės plokštelės (ambrotipas). Dalį tokių atvaizdų iš vienetinio ambrotipo atspaudė analoginiu būdu ir parodoje pateikė popierinius sidabro želatinos atspaudus. Šlapio kolodijaus techniką E. Petrauskienė pasirinko ne atsitiktinai. Ši technologija įgalina vaizdą struktūrizuoti, išryškinti detales, formuoti gylius ir apimtis. Toks vaizdo detalumas tarsi įpareigoja atsidėti lėtam, dėmesingam ir kruopščiam fotografijos tyrinėjimui. Taigi autorė, pasirinkdama lėtą fotografijų kūrimo procesą, to paties tikisi ir iš suvokėjų. Kita vertus, ar ne todėl, kad pabėgtume nuo sekinančio gyvenimo tempo, einame į gamtą, valandų valandas klaidžiojame miške ar įsmeigę akis į dangų ir praradę laiko nuovoką gulime žolėje.

Jautriai į herbariumo nykimo faktą pasižiūri D. Dagienė. Ji ant sidabro želatinos popieriaus kuria lumen (lot.) (liet. šviesa) atspaudus. ►

E. Petrauskienė. Iš serijos „Miežių mutantai“ / „Hordeum Vulgare“. 2021 m.

E. Petrauskienė. Iš serijos „Vilkdalgiai“ / „Iris x germanica“. 2021 m.

Per šiuos trupančius augalus susiejama praeitis ir dabartis, istorija su šiandiena.

◄ Tokį sprendimą autorei padiktavo pati situacija, išryškėjusi dirbant su H. Scheu archyvu. Herbariumo rinkinyje ji aptiko nuo savo buvusio pagrindo –popieriaus lapo atitrūkusius augalus. Autorę sudomino ne tik šie pasiklydę augalai. Ne mažiau įdomus jai pasirodė ir popierius, ant kurio jie kadaise buvo pritvirtinti ir paliko jame šviesias dėmes – ganėtinai ilgo buvimo pėdsakus. Kažkada pametę savo etiketes, aprašus, tokie augalai prarado aktualumą mokslo srityje, tačiau D. Dagienė suranda jiems kitą, ne mažiau reikšmingą paskirtį. Šie šimtamečiai augalai tampa naujo lumen atspaudo įkvėpėjais ir atlikėjais. Jie antrą kartą palieka šviesos pėdsaką popieriuje, tik dabar tai tampa ne mokslinio, o meninio proceso dalimi. Tokiu būdu per šiuos trupančius augalus susiejama praeitis ir dabartis, istorija su šiandiena. Augalai pozuotojai tarsi įgyja daugiau funkcijų, kartu ir atsakomybių. Jie tampa savotiškais permainų tiek laike, tiek suvokimuose liudytojais.

D. Dagienė. Iš ciklo „Lumen atspaudai“. 2022 m.

D. Dagienės „Lumen atspaudų“ ekspozicijos fragmentas. Egidijaus Jankausko nuotr.

Kaip kvietimas sustoti

Žymiai populiaresnę, nors taip pat seną fotografijos kūrimo techniką kūrybiniams sprendimams rinkosi K. Uždavinienė. Jos mėlynųjų atspaudų – cianotipijos serijoje „Pievų kalbėjimas“ (2022) – Šilutės apylinkių pievos. Pirminiame etape augmeniją autorė fiksavo fotojuostoje ir tik paskutiniame šie jau pozityviniai atvaizdai buvo perkelti ant minkšto popieriaus. Žinoma, tai –užuomina ir į Memel blue – Prūsijos mėlyną spalvą. O gal ne tiek spalvą, kiek eksperimentą, kai, siekiant vieno tikslo – bandant išgauti raudoną pigmentą, atsitiktinai buvo išrasta kita spalva – mėlyna. Kalbama ir apie mokslą, ir apie gamtą, kur įmanoma keisčiausia ir kartais visiškai nenuspėjama baigtis. Cianotipija pasinaudojama ir kaip nuoroda į anglų botanikės, fotografės Annos Atkins (1799–1871) veiklą –ji išpopuliarino šią fotografijos technologiją grynai praktiniais sumetimais – daugindama augalų atvaizdus. Prasminiu požiūriu „Pievų kalbėjimas“ – taip pat ir aliuzija į Jono Meko literatūrinę kūrybą, kurioje atsiskleidžia jo dėmesingumas gamtai, žolynams. Ir visa tai kartu vėl suskamba kaip kvietimas sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Ne tik pamatyti, bet ir pajusti kiek primirštus gamtos ir gyvenimo dėsnius.

Mokslo ir meno, botanikos ir fotografijos sąsajų šioje parodoje galima aptikti ir daugiau. H. Scheu ir E. G. J. Waldhauerio gyvenamasis laikas beveik sutampa su fotografijos išradimu pasaulyje. Kaip atkreipė dėmesį D. Dagienė, tai – metas, kai vieni ieško būdų, kaip užfiksuoti realų vaizdą, pagaminti atspaudą ir jį tiražuoti, o kiti tuo metu atsidėję tyrinėja ir piešia augalus. Kažkuria prasme bandoma persikelti į tą kupiną virsmų žmonijos egzistavimo periodą, kartu projektuojant įspūdį, kaip fotografijos medijos ir botanikos mokslo santykis atrodo šiandien. „Augalų albumas“ – simboliškas atminties užkonservavimas dabartyje, su trūkstama informacija (išplyšusiais ir pamestais lapais) ir jos restauravimu šiandien naudojamomis, tačiau archajiškomis fotografinėmis priemonėmis. Kai daiktai, taip pat augalai pametami, vaizdas ir kartu informacija nutrupa, pradeda nykti faktiniai laiko ir vietos riboženkliai. Tačiau panašu, kad mažėjant mokslo teritorijai, stimuliuojama meno kalba. Tai tarsi kompensacija, seniai laukta galimybė išsisakyti kitaip. Neskubant, bet ir niekur nevėluojant.

Dr. H. Scheu vaikystėje piešti augalų piešiniai.

Parodos atidarymo metu organizuotas augalų piešimas. Egidijaus Jankausko nuotr.

V. Straukas: norėjau pasiekti saulę

Vasario 1 d. Prospekto galerijoje Vilniuje (Gedimino pr. 43) atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Vaclovo Strauko (1923–2017) fotografijų paroda „Norėjau pasiekti saulę“, veiksianti iki kovo 10 d.

Danguolė RUŠKIENĖ

V. Straukas, į meninės fotografijos pasaulį atėjęs jau brandžiame amžiuje – būdamas penkiasdešimties, paliko gausų fotografinį palikimą. Šiandieną jis – vienas iš Lietuvos fotografijos klasikų, kurio kūriniai užima garbingą vietą greta Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Jono Kalvelio ir kitų lietuvių fotomenininkų kūrybos. 2023 m. V. Straukui sukaktų 100 metų. Parodoje – V. Strauko fotografijos iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo.

Lyrišką pasaulėjautą V. Straukas subrandino gana anksti, dar vaikystėje, gyvendamas ant ežero kranto, nuolatiniame sąlytyje su gamta ir paprastais kaimo žmonėmis. Meilė gimtajam kraštui ir harmonijos, grožio poreikis neapleido jo visą gyvenimą. Temų autorius niekuomet neieškojo kažkur

toli. Jos visos pirmiausia ateidavo į jo gyvenimą ir tik vėliau – į fotografiją. Kiekvienas iš V. Strauko sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu. Pirmajame – „Pamario motyvai“ (1972) fotomenininkas permąstė ankstyvąsias savo gyvenimo patirtis, išlaikydamas tą pačią atidą ir meilę, kurią subrandino dar tėvų namuose. Gal dėl to, vos tik apsigyvenęs Klaipėdoje, jis įdėmiai tyrinėjo šio krašto kraštovaizdį, gilinosi į vietinių gyvenimą. Atrodo, nuoširdžiai gėrėdamasis viskuo –žvejais, jų tinklais, valtimis, pamario gyventojų kasdienybe, jų vaikais ir senoliais. Ir kartu – pamildamas viską iš karto. Šiose fotografijose per žmogaus paveikslą, jo darbo scenas, buities vaizdus, net peizažą itin išryškėja etnografiškumas. Autorius skubėjo įamžinti senąjį istorinį žvejų kaimą. Jis čia ieškojo praeities pėdsakų, kruopščiai juos atrinko ir fiksavo. Ne tik kaip prisiminimus

žadinančius epizodus, veikiau kaip išeinančio gyvenimo liudijimus, aiškiai suvokiant savos misijos svarbą. Jau šiame cikle atsirado simbolinių, alegorinių motyvų, kurie dar aktyviau buvo plėtojami vėlesnėje autoriaus kūryboje.

V. Straukas visą laiką liko nuoširdus, gal kiek naivokas žmogaus, veikiamo jo paties aplinkos, stebėtojas. Netrukus nuo jam brangių etnografinių temų, jautriai išpasakoto kopų peizažo jis perėjo prie grynos žanrinės kūrybos – žymiausio ir ilgiausiai kurto fotografijų ciklo „Paskutinis skambutis“ (1975–1987). Tai – garsiausias

V. Strauko fotografijų ciklas, pavienėmis fotografijomis apkeliavęs beveik visą pasaulį ir autoriui pelnęs daugybę apdovanojimų. Būtent jame ryškiausiai atsiskleidė jo kūrybos savitumai. Fotomenininkas rinkosi svarbiausias mokyklinių metų datas – rugsėjo 1-ąją ir abiturientų išleistuves. Dekoratyvus išoriškai – puoštas jaunyste, gėlėmis, baltais nėriniais, šis ciklas bene labiausiai žadina emocijas. Tai – ne tik nostalgija vaikystei ar paauglystei, pirmai meilei ir neapykantai. Tai – ir autoriaus kūrybą lydėjęs tikėjimas žmogumi ir gyvenimu. Nė lašelio dramatizmo, ironijos ar realios gyvenimiškos nuojautos. Visur – šypsenos, juokas, net ašaros čia veikiau yra džiaugsmo nei skausmo. Gana literatūriškas temos atskleidimas, kartais sentimentalokos užuominos tiesiog neišvengiamos. Kad suteiktų savo herojams sparnus, autorius buvo linkęs nepastebėti dramatiškosios gyvenimo pusės. Schematiški, be gilesnės psichologinės analizės herojų paveikslai kūrė lengvą erotinį atspalvį, kurio autorius net nebandė paneigti. Tai – dar vienas jaunystės ir bundančios maištingos sielos liudijimas.

V. Strauko fotografiniai ciklai, tarsi literatūriniai pasakojimai, kuriuose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidė parodyti pats autorius. Atrodo, kad fotomenininkas taip ir nepanoro visiškai atitrūkti nuo žodinės kūrybos, tik fotografijoje žodį pakeitė vaizdas. O tema išliko ta pati – nepaneigtina meilė gyvenimui.

Iš ciklo „Pamario motyvai“. Vaclovo Strauko nuotr.

„Babilonas“: atvira, ryšku, elegantiška

„Babilonas“ („Babylon“, 2022) – ilgai lauktas naujas Holivudo vunderkindo Damiano Chazelle’io filmas. Režisierius į akiratį pakliuvo 2014 m. su filmu „Atkirtis“ („Whiplash“). Į Holivudo sceną jis įsiveržė kaip įžūlus, jaunas, stilingas režisierius, būdamas vos 29-erių. Vėliau jis tapo jauniausiu režisieriumi, kada nors laimėjusiu geriausio režisieriaus „Oskarą“ už vėlesnį savo filmą „Kalifornijos svajos“ („La La Land“, 2016). Ir nors trečiasis jo filmas „Pirmasis žmogus“ („First Man“, 2018) nebuvo taip liaupsinamas, kaip pirmieji du, D. Chazelle’is tebėra ryškus vardas kino industrijoje.

Holivude yra nerašyta taisyklė, kad režisieriams, pasiekusiems sėkmę, dažnai suteikiama galimybė kurti, ką tik jie nori – kaip atlygis už ankstesnį pasisekimą. Gaunant didesnį biudžetą ir studijai minimaliai kišantis į kūrybos procesą. Panašu, kad D. Chazelle’io naujausias filmas ir yra tas ilgai ►

Andrius RAMANAUSKAS

Auksinis bilietas

Kadras iš filmo „Babilonas“ (rež. D. Chazelle’is, 2022).

◄ jo lauktas auksinis bilietas į laisvę režisieriaus kėdėje.

Kiekvienas, susipažinęs su pirmaisiais šio režisieriaus filmais, iškart atpažins D. Chazelle’io stilių. Juosta kupina nuostabių epinių vaizdų, svaiginančio tempo ir ypatingo dėmesio detalėms bei tobulumui. „Babilonas“ režisieriaus filmografijoje pasižymės kaip drąsus šuolis į priekį, bent jau pretenzingumo požiūriu. Tai didžiausias, garsiausias, ilgiausias ir ambicingiausias jo filmas iki šiol.

Tai Holivudo filmas, reflektuojantis kino sostinę. Trijų valandų trukmės komiškos dramos veiksmas vyksta XX a. trečiojo dešimtmečio Los Andžele, kai Holivude nuo nebylių filmų buvo pirmą kartą pereinama prie „kalbančio“ kino su garsu. Čia veikia keturi pagrindiniai personažai, turintys skirtingą statusą Holivude: A lygio kino aktorius, bandantis išlikti viršūnėje, nauja atvykėlė pradedančioji aktorė, bet kokia kaina siekianti būti žvaigžde, meksikietis purvinų reikalų ir problemų tvarkytojas ir juodaodis džiazo muzikantas. Vieni stengiasi išlikti industrijoje, kiti išgarsėti ir prasimušti aukštyn. Vienų veikėjų čia laukia didžiuliai užmojai, staigi sėkmė ir iškilimas, o kitų –siaubingas nuosmukis ir viską apimantis egzistencinis skurdas.

Laiškas Holivudui

Istorikai tą laikotarpį vadina „Holivudo aukso amžiumi“. Tada Los Andželas iš kaimo pavirto į megapolį. Į šią vietovę atvykę atskalūnai iš visų pakampių pastatė pramogų miestą ant dykumos, o apie jo spindinčias kino žvaigždes pradėjo kalbėti visas pasaulis. Kita vertus, tuo metu mažai buvo paisoma

taisyklių, buvo daug narkotikų, vakarėlių, besaikio alkoholio vartojimo, orgijų. Per beprotiškus juostų filmavimus žmonės dažnai mirdavo, o aktoriai dėl savo pašėlusio gyvenimo tempo nesulaukdavo net 50 metų. „Babilone“ režisierius bando perkrikštyti plačiai vartojamą terminą „auksinė epocha“ ir netiesiogiai ją pervadina „laukiniu Holivudu”. Dėl tokios drąsios perspektyvos šis filmas sulaukė ir nemažai neigiamų atsiliepimų.

Pakilimai ir nuosmukiai

Iki tol, kol atsirado kino kompanijos ir vietoj plytinčių laukų ir sodų pastatė didžiules studijas ir filmavimo aikšteles, Holivudas buvo žemdirbių miestelis. Amžių sandūroje Los Andželas buvo nutolęs nuo likusių Jungtinių Valstijų centrų. Atvykus naujakuriams ir plečiantis kino studijoms, ne visi vietiniai gyventojai džiaugėsi, kad gali būti taip arti filmų magijos. Pasipiktinimas kunkuliavo keičiantis Los Andželo vietovei, be to, daug pykčio atsirado matomiausių kino industrijos žvaigždžių veiduose. Kai kuriose parduotuvėse ir kavinėse atsirado užrašai „Šunims ir aktoriams įeiti draudžiama“.

„Šis filmas tam tikru lygmeniu yra neapykantos laiškas Holivudui. Tačiau tai meilės laiškas kinui, kinui ir pačiai meno formai, –režisierius D. Chazelle’is paaiškino viename interviu. – Kiekvienas epizodas čia turi dvi požiūrio perspektyvas. Tai buvo pagrindinis šio filmo principas. Beveik kiekviename kadre ir kiekvienoje scenoje. Kiekvienas aukščiausias iš pakilimų momentas juostoje suporuotas su žemiausiu iš nuosmukių. Gražiausi žmonės su bjauriausiu elgesiu. Gražiausios ekstravagantiškos scenos su niūriausia atmosfera, purvu po nagais, prakaitu, krauju ir ašaromis. Man buvo svarbu užfiksuoti visą spektrą. Manau, kad Holivudas, ypač anais laikais, dar neturėjo tokių taisyklių ir nuostatų, kokias turime šiandien. Tai buvo savotiška laukinių Vakarų laisvė, kuri lėmė daugybę puikių meno kūrinių, bet taip pat ir daugybę sugriautų gyvenimų bei sužlugdytų žmonių. Svarbiausia buvo pabandyti viename filme aprėpti ir viena, ir kita.“

Tačiau augant Holivudo įtakai ir sėkmei, buvo sunku ignoruoti mieste pasikeitusią atmosferą. Prasidėjo siautulingas žvaigždžių gyvenimas, apie kurį likęs pasaulis skaitė spaudoje. Iš to meto neretai pasitaikančių iškilimo istorijų buvo tokia: „Ėjau gatve, kažkas mane sustabdė ir paprašė pagalbos nunešti rekvizitą į filmavimo aikštelę. Kai nunešiau, tada paprašė pastovėti kadre, nes trūko statistų, o po dešimties metų jau pats sėdėjau režisieriaus kėdėje ir kūriau filmus.“ Ir viskas tik dėl to, kad kažkas atsidūrė tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Šiandien tai tikriausiai būtų neįmanoma. Tuomet tai buvo įmanoma tik todėl, kad 1926 m. kinas dar buvo šiek tiek nauja meno rūšis. Nevaržoma meno forma ir pramonė, kuri dar nebuvo visiškai suvaldžiusi savęs. Tačiau beprotiškos istorijos ir nesibaigiantis nuolatinis hedonistinis gyvenimo būdas kai kuriems baigėsi tragiškai. Tobulėjant technologijoms ne visi pritapo prie naujų sąlygų.

Kiekvienas epizodas čia turi dvi požiūrio perspektyvas.

Atskirties akivaizdoje

Tuo metu perėjimas iš nebylaus kino į kalbantį buvo ypatingas laikotarpis. Nors iš pradžių daugelį kino žiūrovų džiugino mintis pagaliau išgirsti savo mėgstamų aktorių balsus, jie nusivylė, kai aktoriaus atvaizdas ir balsas neatitiko jų išankstinių nuostatų. Tarp ilgamečių nebyliojo kino žvaigždžių esama tokių, kurių karjera dėl šio reiškinio baigėsi kartu su nebyliojo kino epocha. Atsirado atskirtis tarp senojo ir naujojo Holivudo. Aktorius jau turėjo būti ne tik gražus, kad klestėtų „kalbančiajame“ Holivude. Naujuose garsiniuose filmuose vaidino teatro scenos aktoriai, kurie turėjo daugiau patirties perteikiant dialogus. Daug aktorių baigė karjerą kine dėl balso problemų, atsiradusių dėl naujųjų technologijų. Kitus išstūmė pačios kino studijos, pasinaudojusios jų balsu kaip pretekstu pažeminti aktorius ar atleisti juos iš darbo.

Perėjimas nuo nebyliojo prie garsinio režisavimo paveikė ne tik žvaigždes; atsirado naujų režisierių, kurie turėjo darbo teatre patirties, todėl geriau suprato balso galią. O senieji režisieriai nebeturėjo prabangos rėkti ant aktorių ir vadovauti, kaip vaidinti, dėl filmavimo aikštelėje įjungtų garso mikrofonų. Didelę reikšmę įgavo naujai pasamdyti visagaliai garso technikai.

Nepagražintai, be cenzūros

„Manau, kad mėgstu nebyliuosius filmus dėl to, kad juose yra kažkas romantiško. Meno istorijoje esame labiau įpratę, kad

meno formos pasiekia piką, po to ritasi žemyn ir žlunga, jas pakeičia kitos meno formos. O nebylusis kinas nutrūko savo viršūnėje. Arba galima teigti, kad jis dar jos ir nepasiekė. To niekada nesužinosime. Įsivaizduokite, jei tai būtų tęsęsi dar penkerius metus, kur kinas būtų nuvedęs režisierius Murnau, Dreyerį ir panašaus lygio žmones? Kas žino. Protas tiesiog sufleruoja, kad galėjome likti be Siksto koplyčios lygio šedevrų. Nežinia. Nors labai mėgstu garsinį kiną ir labai gerai jį suprantu, manau, kad nebyliojo kino praradimas tam tikru požiūriu yra tragedija“, – teigė „Babilono“ režisierius. „Babilonas“ pasižymi lengvabūdišku 1920ųjų pabaigos Holivudo vaizdavimu, aiškiai siekiama išsklaidyti kai kurias idealizuotas nebyliojo kino eros nuostatas, parodant audringą ir klestinčią vakarėlių kultūrą, besaikį piktnaudžiavimą narkotikais ir neretai nežmonišką kino mašinos darbą. „Kuo daugiau tyrinėjau tas ankstyvąsias Holivudo dienas, tuo labiau supratau, koks beprotiškas buvo tas laikotarpis, – sakė režisierius D. Chazelle’is. – Tai buvo tarsi gyvenimo nevykėlių, kurie susitelkė ir iš nieko sukūrė miestą ir naują pramonę, sambūris. Man atrodė, kad toks beprotiškas elgesys anksčiau nebuvo tiksliai užfiksuotas kine, todėl norėjau parodyti jų gyvenimą ir gyvenimo būdą nepagražintai ir visiškai necenzūruotai.“

Nostalgija ir satyra

„Babilonas“ yra kažkuo panašus į kitus du Holivudo industriją reflektuojančius filmus – tarsi būtų Michelio Hazanaviciaus „Artisto“ („The Artist“, 2011) ir brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“,

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Babilonas“ („Babylon“).

Žanras: drama, komedija.

Sukurta: 2022 m. JAV.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Damianas Chazelle’is.

Aktoriai: Bradas Pittas, Margot Robbie, Diego Calva, Tobey’s Maguire’as, Ericas Robertsas, Olivia Wilde.

Operatorius: Linusas Sandgrenas.

Kompozitorius: Justinas Hurwitzas.

Kostiumų dizainerė: Mary Zophres.

Trukmė: 3 val. 8 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

2016) mišinys. Iš vieno paimta nostalgija ir romantizmas praėjusiai epochai, iš kito – satyrinis požiūris į Holivudo užkulisius. Juosta turėtų patikti ir sentimentaliems sinefilams, ir kino raida besidomintiems žiūrovams, tačiau nežinančią konteksto publiką ši istorija gali nuvesti į aklavietę. „Babilonas“ – tai tarsi vienas didelis nesibaigiantis siautulingas vakarėlis ir dar beprotiškesnis darbas filmavimo aikštelėje. Šios dvi stichijos filme nuolat keičia viena kitą. Personažai čia niekada nesiilsi. Tačiau kažkuriuo metu vakarėlis turi baigtis, o pagirios yra mirtinos. Tad kodėl turėtume mėgautis meno forma, kuri tokia destruktyvi patiems jos atstovams? Nes mėgstame kiną. Aišku, ne visi žiūrovai tokia išvada bus patenkinti. Juosta baigiasi jautriu finalu, kuris primena geriausių visų laikų filmų ištraukų kompiliaciją. Stebėdami kino evoliuciją, matome, kaip toli pažengė ši meno forma, nors kai kurie dalykai išliko tie patys. Galbūt tai ir nešvarus verslas, bet dėl rezultatų ekrane procesas to vertas.

L. Katkus: mes, nepr kartos žmonės, esam

Rašytoją, antros kartos vilnietį L. Katkų Klaipėda ir Klaipėdos kraštas traukia nuo mažų dienų. Pajūryje jis – dažnas svečias.

iklausomybės e gana dramatiški

Su rašytoju, eseistu ir vertėju Laurynu Katkumi susitikome prieš pat jo naujausios knygos „Nakvynė Berlyne“ pristatymą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Į Klaipėdą rašytojas šįkart atvažiavo iš Nidos. Vakarinė Lietuvos pusė su romantiškomis plačių horizontų iliuzijomis ir jų realybe jam visai neblogai pažįstama, saistanti įvairiais ryšiais. Paminint kelis – L. Katkus yra Thomo Manno kultūros centro veiklą globojančio tarptautinio kuratoriumo narys, o viena iš centrinių figūrų jo filologijos mokslų daktaro disertacijoje buvo Vilkyškiuose vasaras leisdavęs Johannesas Bobrowskis.

Kristina SADAUSKIENĖ

Kultūrinis savitumas

Bibliotekoje pristatyta „Nakvynė Berlyne“ talpina keturias apysakas, arba, kaip apibūdino pats L. Katkus, „tris su puse romano“. Apysakose skleidžiasi skirtingi, tarpusavyje tiesiogiai nesusisiejantys pasakojimai. Jie ir mąslūs, ir nestoviniuojantys, ir sąžiningai (supraskite, neprikišamai) kalbantys taip, kaip kalba visi neliteratūriniai kasdienybės veikėjai. Apysakų veiksmas savo tėkmėje taip pat vis nustebina, netikėtai išsprūsta iš konvencinės realybės taisyklių ir suvaržymų, veikėjus ir skaitytojus perkeldamas į savitą fantastinį pasaulį. Ne neįmanomai fantastinį, o tokį, kokį nujaučiame egzistuojant, kai būname ką tik pabudę, arba kokio dalimi juntamės naktį eidami staiga svetimai atrodančiomis savo miesto gatvėmis. Susitikus su rašytoju Klaipėdoje atrodė, kad simboliškai atkuriame ir knygos geografiją, juk pirmoji apysaka prasideda Vilniuje, iš kur kilęs pats L. Katkus, o paskutinė nukelia prie jūros, į visų (dažniausiai ne pajūryje gyvenančių) lietuvių svajonių žemę – Nidą.

– Skaičiau, kad esate kelintos kartos vilnietis, bet Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas yra gavę nemažai jūsų dėmesio –kas sieja su šiuo regionu? Kodėl jis jums toks įdomus?

– Esu tipiškas antros kartos vilnietis. Mano tėvai atvyko studijuoti į Vilnių ir ten pasiliko. Jų gimtieji miestai visai greta, bet susitiko jie Vilniuje.

Klaipėda ir Klaipėdos kraštas mane traukia nuo mažų dienų. Pirmasis pajūrio adresas vasarą, kaip ir daugumai, būdavo Palanga, bet kelis kartus nuskilo laimė Kuršmarėse paburiuoti jachta. Tėvo draugas turėjo jachtą literatūriniu pavadinimu „Keturi vėjai“, juk čia gyveno Salys Šemerys. Susirinkdavo inteligentų kompanija, prie kurios pasisekė prisidėti pirmą kartą gal kokių šešerių, vėliau – dvylikos metų. Vėjai galvą iš tiesų prapūtė, liko labai stiprūs įspūdžiai.

Kita priežastis – pradėjau domėtis Vokietija, vokiečių literatūra, ėmiau mokytis vokiečių kalbos. ►

Aurimo Pociaus nuotr.

◄ Jei tai darai Lietuvoje, natūralu, kad atsisuki į Klaipėdos krašto pusę. Iš to paskui atsirado ir disertacija apie J. Bobrowskį. Aišku, traukė ir pati Klaipėda, ypač devyniasdešimtiniais – buvo judėjimas, savita literatūrinė mokykla, aplink ją sukosi nemažai žmonių. Atvažiuodavau į čia vykusius „Placdarmus“, užsukdavau ir kitomis progomis.

Friedrichas Schilleris, Gerhartas Hauptmannas ar iš Šilutės kilęs Hermannas Sudermannas.

Taigi šito Klaipėdoje trūksta. Galime pasvajoti, kaip aš kartais darau, kaip būtų, jeigu lietuvininkai būtų likę, neemigravę – be jokios abejonės, kraštas ir visa Lietuva būtų spalvingesni, įdomesni. Bet tos bendruomenės, galinčios perduoti savo papročius, išmintį, santykį su aplinka, nebeliko. Tokiu atveju svarbiausiu šaltiniu tampa literatūra ir raštija.

Žinoma, šiandieninė Klaipėdos ir krašto tapatybė gali egzistuoti tik kaip brikoliažas. Būtų juokinga bandyti rekonstruoti pradingusias gyvenimo formas, mažlietuviškas ar vokiškas, vaidinti čia gyvenusius žmones. Skirtingos kultūros, tapatybės gali būti dėliojamos tik brikoliažo būdu.

– Šį rudenį buvo lietuviškai perspausdintas Vokietijoje publikuotas jūsų straipsnis apie Klaipėdos kraštą. Jame minite vaikystės patirtis šiuose kraštuose, ironizuojate paviršines kitokio, savito krašto manifestacijas ir kalbate apie vietos kultūrinio savitumo nepuoselėjimą. Gal galite bendrais bruožais nuštrichuoti, ką įvardytumėte kaip tą išskirtinį kultūrinį savitumą?

– Matome, kad materialinis paveldas tvarkomas, remontuojamas, pritaikomas turizmui, kad yra supratimas, jog tai savita, saugotina. Aišku, yra momentas, kurį taip pat miniu straipsnyje, kad ne Klaipėdoje gyvenantys žmonės tą savitumą ne visada suvokia. Yra manančiųjų, kad krašto praeitis įdomi tik muziejininkams, bet dabartis ir ateitis neturi ko iš jos pasisemti. Su tuo nesutinku. Manau, kad taip greitai tai neišnyksta; net jei pasikeitė populiacija, lieka vietos dvasia, kuri veikia ir atėjus kitiems gyventojams.

Tik tą dvasią reikia puoselėti. Per pastaruosius dešimtmečius atlikta įdomių istorinių tyrimų, bet man, kaip rašytojui, labiausiai rūpi pasakojimai, literatūra. Būtent šioje srityje matau tam tikrą sąstingį. Kas Klaipėdos universitete dėsto vokiečių literatūrą? Kur jau kur, bet šiame mieste ji turėtų būti nuolat skaitoma, verčiama, aktualizuojami kūriniai. Arba Klaipėdos dramos teatre rodoma daug įdomių spektaklių, bet vokiečių dramaturgijos nėra – nei klasikinės, nei šiuolaikinės. O juk teatre daugybę metų repertuaras buvo grynai vokiškas: statytas, be abejo,

Beje, dėliojant tuos dėmenis, kartais ignoruojami naujausi poslinkiai. Štai šiandien važiavau į biblioteką su taksi. Apsisukome prie prekybos centro, kuris vadinasi „Žemaitija“, ir aš prisiminiau kito Klaipėdos taksisto lakų posakį, kad mieste dabar gyvena vien žemaičiai ir rusai. Kad ir kokie būtų tikslūs procentai, žemaičių čia nemažai, nes tai artimiausias etnografinis regionas. Sakyčiau, kad šiandien Klaipėda tapusi vienu iš žemaičių miestų – gal ne Žemaitijos, bet žemaičių.

Vietos dvasia

– Minite multikultūrišką vietos pradą ir teisingai pastebite, kad vaidinti išnykusias gyvenimo formas neverta. Kaip suprasti jūsų siūlomą brikoliažinę prieigą?

– Kokia bus Klaipėda, nuspręs tik patys klaipėdiečiai. Miesto ateitis priklauso nuo jų valios ir kūrybinių galių. Savo pastabas išsakau kaip geranoriškas stebėtojas, nes nuolatos čia negyvenu.

Beje, Vilnius turi panašių problemų su lenkiška ir žydiška praeitimi, kurią mes, lietuviai, tik dabar bandome priimti ir įsisavinti. Tai nėra nei lengvas, nei greitas procesas.

Paties multikultūriškumo nereikia bijoti, nors kartais avansu nerimaujame, kad mus užplūs ir sunaikins – ir jau ginamės, nors dar nieko neįvyko. Tai šiuolaikinio pasaulio faktas.

Be to, reikia turėti omeny, kad yra ne tik senasis multikultūriškumas, lenkai ir žydai Vilniuje, vokiškai kalbantys gyventojai Klaipėdoje, bet ir šiuolaikinis multikultūriškumas – ukrainiečiai, baltarusiai, žmonės, iš įvairių šalių pas mus atvykstantys dirbti ar studijuoti. Mano įsitikinimu, į svetimšalį reikia žiūrėti be išankstinio priešiškumo. Sutikę kitą, pirmiausia turėtume rodyti svetingumą.

– Kalbėjote, kad literatūra – svarbus tapatybės atminties šaltinis. Galbūt galite pasidalyti, ką esate užčiuopęs Mažosios Lietuvos autochtonų tekstuose?

– Kalbant apie literatūros fiksuojamą atmintį, svarbiausias yra ne santykis su vieta, o su žmonėmis. Žmonės yra vietos gyvybė. Šiuo požiūriu H. Sudermannas itin įdomus autorius. Rašydamas apie lietuvius, kurie kūrėsi pelkėse prie Šilutės, jis labai pagaviai fiksavo jų charakterio bruožus. Dabar jį skaitydami galime palyginti, pastebėti, kas iš to ir dabar gyvuoja, o kas buvo grynai mažlietuviškas bruožas. Arba Ieva Simonaitytė – ji gražiai aprašė liuteronų apeigas, giesmes. Tos giesmės meistriškai susietos su kūrinio veiksmu.

Literatūra turi etnografinį, realų lygmenį, bet kartu tai savitas, individualus artefaktas. Skaitant I. Simonaitytės „Vilių Karalių“, mus pirmiausia jaudina herojų kolizijos, aistros: neištikimybė, turto troškimas, kuris paskatina užsiimti kontrabanda, moters išdidumas, stiprybė... Pirmiausia patraukia tai, o ne vietovardžiai, ne koks nors ypatingas ąžuolas ar akmuo. Žmogiškas lygmuo išlieka ilgiausiai ir yra paveikiausias.

Aš tikiu vietos dvasia ir manau, kad prasmingas įsišaknijimas vyksta atrandant kitus čia gyvenusius žmones. Bet nebūtina viskuo, kas buvo, žavėtis. Pas mus vyrauja toks santykis – jei jau kalbama apie praeitį, o ypač apie lietuvišką praeitį, tai privalu žavėtis ir garbinti. Bet juk ji gali būti ir keista, nepriimtina. Gyvas, individualus santykis atsiranda tada, kai vertini laisvai, kažką priimi, kažką atmeti.

Pajūrio mitas

– Pradėjau kalbą nuo vietos tapatybės savivokos per praeitį, bet gal reikia klausti

Dalis tautiečių po Nepriklausomybės ieškojo naujų kelių, bet nemaža dalis grįžo į senas vėžes, arba iš jų ir nebuvo išsukusi.

apie dabartį. Jūsų knygoje paskutinėje apysakoje „Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)“ aprašoma kelionė į pajūrį. Kaip apibūdintumėte, kas yra pajūris žmogui iš žemyninės Lietuvos dalies, koks tas šiuolaikinis pajūrio mitas?

– Šiandienis pajūrio mitas man susijęs su mano biografija. Tai ir minėti buriavimai, ir nuo dutūkstantinių prasidėję atvažiavimai vasarą ir ne tik vasarą į Kuršių neriją. Kai tapau Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo nariu, atsirado dar daugiau reikalų.

Įdomi istorija nutiko su tavo minima apysaka: pradėjus ją rašyti, buvo bendra idėja, kad, kai nori pabėgti nuo savęs, nuo rutinos – važiuoji į pajūrį. O tada sužinojau, kad laimėjau konkursą rezidencijai Nidoje. Taigi pagyvenau tenai ir viską kruopščiai ištyriau, tad visos detalės, kaip sakoma, paremtos tikrais faktais.

Kalbant konkrečiai apie Nidą, būnu joje beveik kasmet ir matau, kaip ji keičiasi, ir tie pokyčiai visokie. Viena vertus, labai graži, sutvarkyta aplinka, išlaikytas pastatų stilius, bet kartu kurortas darosi nepaprastai brangus. Su kuratoriumo nariais kalbamės, kad nežinia, kaip festivalis klostysis toliau, nes net gaunant Kultūros tarybos paramą nakvynė Nerijoje darosi sunkiai įkandama. Nors Nidoje visada egzistavo kelios vietos, kur galėjo apsistoti biudžetiniai atostogautojai.

– Minite pajūrį kaip pabėgimo galimybę, bet ar tas pabėgimas nėra iliuzinis?

– Niekas nėra garantuota. Bet bėgti traukia. Studentavimo laikais, būdavo, einame į kavinę, šokius, o paskui sugalvojame, kad važiuosime prie jūros. Ir išvažiuojame, kad suspėtume iki aušros.

Kai buvau JAV, gyvenome žemyno viduryje, netoli ėjo garsusis „Route 66“, vedantis nuo Čikagos iki vakarų, iki vandenyno. Kartą vakarojant mečiau kompanijai, kad reikia pašokti prie vandenyno pažiūrėti saulėtekio. Ir tuoj pat suvokiau, kad to pasiūlymo šaknys – lietuviško pajūrio ilgesy, mūsiškame „Route 66“ slapyvardžiu A1.

– Kažkas tame yra, tokių asmeninių istorijų apie naktines ilgas keliones vien trumpam susitikimui su jūra teko girdėti ne vieną.

– Tikrai taip. Man pačiam dar labai mieli yra laivai. Pirma svajonių profesija buvo po-

vandeninių laivų konstruktorius. Keistoka svajonė, bet ją labai ilgai puoselėjau –be kita ko, tai skatino ir kelios knygos, įskaitant Aloyzo Každailio knygą „Laivai ir jūrininkai“. Tas sentimentas iki šiol gyvas. Smiltynėje žinau milijono vertą vietą, kur ji – neišduosiu. Ten galima iki apsalimo užsiimti „ship spottingu“ – stebėti praplaukiančius laivus.

Susitikus tu padovanojai Beno Šarkos prajovų dokumentaciją, o mano antroje apysakoje „Nakvynė Berlyne“ taip pat veikia performanso menininkas. Neseniai Giedrė Kazlauskaitė manęs klausė, iš kur pas mane tas performeris. Atsakiau, kad pats studijų laikais šį tą darydavau, be to, Lietuvoje yra savitų performansininkų. Tuo metu mintyse buvo B. Šarka. Aišku, apysakoje veikia ne jis ir tai ne jo istorija, bet tam tikra paralelė yra.

Apysakų knyga

– Gal galite papasakoti, kaip atsirado knyga, iš ko susidėjo ir kodėl prieš jos atsiradimą buvo tokia nemaža, beveik dešimtmečio, literatūrinė pauzė?

– Tai iš dalies susiję su savotišku mano atžagarumu, nenoru eiti lengvu keliu. Po paskutinės knygos pasakiau, kad nerašysiu dar vieno romano, nors būtų lyg ir logiška; pasakiau sau, kad turiu išleisti trumpesnių pasakojimų knygą. Po truputį išsikristalizavo, kad man mieliausia apysaka, ne apsakymas.

Apysaka įdomus, bet rašytojui nepatogus žanras – turi surinkti daug informacijos, žinoti daug fono dalykų, herojų linijas, jų charakterius, nuškicuoti jų praeitį, o į tekstą pakliūva tik labai nedaug iš to, ką sukaupi. Darbo daug, o rezultatas, žiūrint į puslapių kiekį, neįspūdingas. Juokauju, kad parašiau tris su puse romano. Pirma istorija trumpesnė, todėl ji pusinė, o toliau sekantys pasakojimai yra tokie suzipinti romanai.

Pradėjau, pasibandžiau, o tada jau reikėjo ir pabaigti. Dviejų apysakų knygai nepakanka, tad rašymas užtruko, buvo visokių vingių ir posūkių, aišku, nuolat trūko laisvo laiko, bet galiausiai viskas susidėjo į sklandų vienį.

VIZITINĖ KORTELĖ

Laurynas Katkus gimė 1972 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje.

Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, Leipcigo universitete – vokiečių ir lyginamąją literatūras.

2006 m. Vilniaus universitete apgynė daktaro disertaciją apie tremtį moderniojoje poezijoje.

Išleido knygas: „Nardymo pamokos“ (eilėraščiai, „Strofa“, 2003), „Už 7 gatvių“ (eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), „Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011), „Sklepas ir kitos esė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011), „Judantys šešėliai“ („Tyto alba“, 2012), „Nakvynė Berlyne“ (apysakos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022).

Anglų ir vokiečių kalbomis išleistos šešios L. Katkaus knygos, naujausia – romanas „Schwankende Schatten“ (Berlynas, 2022). Pats L. Katkus verčia iš anglų ir vokiečių kalbų.

Pasakojamos istorijos skirtingos, jų stilius ir vaizdavimo būdas skiriasi, bet jos turi tam tikrų povandeninių sąsajų, yra judėjimas iš vienos į kitą.

– Gal galite plačiau pasidalyti, kuo jums toks patrauklus pasirodė apysakos žanras?

– Tiesiog ją įsimylėjau. Apysakos privalumas, kad papasakojama visa istorija, ne kaip novelėje, kur pateikiama kulminacija, vienas momentas. Apysakoje yra visa istorija, bet nėra priešistorių, nukrypimų į šoną, ji turi būti trumpa ir koncentruota. Beje, man atrodo, kad tai turėtų tikti šiuolaikiniams daug laisvo laiko neturintiems skaitytojams. Nors, aišku, romano prestižo nepaneigsi. Jaučiu tai, kai kam nors pasakau, kad parašiau apysakų knygą – kažką neaiškiai numykia. O jei būtų romanas –kita kalba...

Šiaip pastebėjau, kad mano potraukis apysakai neatsirado iš niekur, matau jį atsispindint tame, kas man labiausiai imponuoja, kas yra mano modeliai. Tarkime, XX a. pirmos pusės Meksikos rašytojo Juano Rulfo „Pedro Páramo“, nepasakysiu, kokia paantraštė yra priešlapyje, bet tai tikrai gali būti apysaka. Arba Vaižganto „Nebylys“, vienas geriausių klasikinės lietuvių literatūros kūrinių, – irgi ne romanas. ►

◄ – Klausydamasi nujaučiu, kad jums labai svarbi kūrinio forma, visi jo struktūriniai elementai ir jų išdėstymo tvarka. – Teksto struktūra gali būti įvairi, pavyzdžiui, paskutinė apysaka sukomponuota laisvesniu būdu, tokiais muzikiniais leitmotyvais. Matai, pagal išsilavinimą esu filologas, literatūros istorikas, tad formos dalykai man rūpi, tai svarbu ir vertinant kitų kūrinius. Suprantu, kad daugumą žmonių žanrų problemos mažai domina, jiems reikia užkabinančių istorijų, maždaug – rašydamas šią knygą, autorius susirgo ir vos nemirė, bet kūryba jį išgelbėjo, ir panašiai.

Na, o rimtai, formos klausimas svarbus, tačiau pirmas impulsas yra nenumatomas ir neformalizuojamas. Gali prisirašyti daug užrašų, prisigalvoti, bet sėdi, žiūri į tuos užrašus ir nieko nevyksta. Pavyzdžiui, trečioji apysaka „Vienas nulis“ – jos rašymas buvo vienas gūsis. Klausiausi tokio olandų

vienuolio paskaitos ir po jos tiesiog pamačiau viską – veikėjus, vietą, buvo labai stipri pagava. Tarsi ne aš rašiau tekstą, o tekstas mane.

Nepriklausomybės karta

– Knygoje rašote apie nepriklausomybės kartą – kas tai per fenomenas? Kodėl susitelkėte būtent į ją ir kokie šios kartos bruožai? Kaip jos atstovai atpažįsta vieni kitus (pavyzdžiui, viename tekste yra epizodas, kai tarptautinėje bendruomenėje personažas iš posovietinės šalies akimirksniu kaip atpažįstamą pamato rusą)?

– Na, visų pirma, pats priklausau šiai kartai ir man įdomu išsiaiškinti, kas esu ir kas yra tie žmonės, su kuriais kartu senstame. Pirmas apibūdinimas paprastas ir

ne kartą minėtas – tai žmonės, kurie išgyveno lūžį ir sistemų kaitą; tie, kuriems Vakarai atsivėrė kaip realybė, o ne kaip įsivaizdavimas ar svajonė. „Nakvynėje Berlyne“ yra įvairių virsmo ženklų – tai ir paskutinis tarybinės armijos paradas Lenino aikštėje, ir archetipinis mūsų kartos išgyvenimas – susidūrimas su moderniu didmiesčiu. Bet turbūt daugiausia dėmesio skiriu vienam pokyčiui, būtent populiariosios kultūros įsigalėjimui mūsų gyvenime. Apie tai kalbu ir „Nakvynėje Berlyne“, ir „Viename nulyje“. Šitas retai apmąstomas įvykis veikė ir tebeveikia mūsų savipratą, vertybes.

– Tai, ką įvardijote, yra aplinkybės, bet kaip vis dėlto būtų galima apibūdinti, kas yra ta nepriklausomybės karta? Ar galima išskirti kažkokius esminius bruožus, iškart išduodančius jai priklausančius žmones?

L. Katkaus knygos „Nakvynė Berlyne“ pristatymas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

– Įdomus klausimas, reikia jį užsirašyti ir pasikabinti virš rašomojo stalo.

Nepriklausomybės karta nėra monolitiška – joje ir kairieji, ir dešinieji, milijonieriai ir benamiai, katalikai ir pagonys. Dalis tautiečių po Nepriklausomybės ieškojo naujų kelių, bet nemaža dalis grįžo į senas vėžes, arba iš jų ir nebuvo išsukusi. Ko gero, ši perskyra mūsų kartoje yra pati esmingiausia.

Esu parašęs ilgą esė apie hipsterius, ir galvoju, kad į tavo klausimą joje atsakau „per aplinkui“. Ten kalbu apie dar jaunesnę kartą ir su ja lyginu saviškę. Manau, kad mes, nepriklausomybės generacijos žmonės, esame gana dramatiški, linkę į kraštutinumus. Nenuostabu, juk atėjome iš kraštutinumų laiko. Kai prisimenu savo bendraklasius ar kurso draugus – išsilakstėme į visas puses kaip po kokio sprogimo. Gyvenimo trajektorijos buvo visiškai nenuspėjamos. Dabartinis gyvenimas

nepalyginamai stabilesnis, labiau prognozuojamas.

Matyt, dėl šių aplinkybių mūsų kartai būdingas ir silpnas bendrumo, solidarumo jausmas. Tik pastaraisiais metais pajutau, kad bendraamžiai ima ieškoti vienas kito, burtis, kad jiems įdomu, kaip gyvena kiti už pačių artimiausių draugų ir giminių burbulo.

– Pratęsiant kalbą apie tapatybę, įdomus ir erdvinės identifikacijos klausimas, per jį aišku ir santykis su praeitimi. Kaip manote, kas mes esame – rytų europiečiai, vidurio rytų europiečiai, o gal net šiauriečiai? Ar tai, kaip galime save identifikuoti, net jei naudojame geografines nuorodas, yra kintama?

– Pagal visus parametrus esame vidurio rytų europiečiai. Pagal visą istoriją, tiek senųjų, tiek naujųjų laikų, esame tokie ir manau, kad gretintis

prie skandinavų būtų apsimetinėjimas. Nesame ir pietiečiai, nebent Baltijos šalių kontekste.

Kita vertus, jei žmonės žavisi Skandinavija – tegul važiuoja, gilinasi į tenykštę kultūrą, randa, kas sava, kas limpa, ir parveža čia. Niekas nesako, kad reikia įstrigti kažkokioje vienoje tapatybėje.

Puikiai suprantu, kad žodis „rytai“ turi ne kokią konotaciją, bet tokia ta mūsų geografija ir politika. Apie 500 metų buvome kartu su lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais, iš dalies – su vokiečiais. Po to beveik 200 metų su tais pačiais lenkais, baltarusiais ir ukrainiečiais, taip pat latviais ir estais buvome po rusišku padu. Taip jau yra. Bandymai tai neigti kvepia provincialiu noru būti didesniais.

Galime vaidinti skandinavus. Arba galime priimti dabartinį apibūdinimą ir paversti jį teigiamu, pozityviu.

Aurimo Pociaus nuotr.

Į

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Langai

Užkamšyti

Paklodėmis... O

Turėti –

Purvinais

Batais

X X X

Aš vis Galvoju, Kaip bus, kai Sutems... Ir

Vienas

Kitą

Išvysime

Šviesoje. O jeigu

Prasidės tai, Kas seniai

Baigėsi?.. (Jeigu ir

Neseniai, vis tiek...) Arba jei

Ištirps visas

Sniegas... Ir

Nebebus jokios

Iliuzijos, kad...

Tu įnirtingai

Maišai

Puodelyje

Arbatą (tas

Garsas

Prikeltų

Numirėlį!)... Ir kaip

Pagautas

Nervinio

Tiko vis Žvilgčioji

Laikrodį... Kuriam

Seniai

Baigėsi

Baterija. Tačiau

Nupirkti

Naujos

Nėra

Kam:

Godo

Neatėjo... O

Dievų... Buvo

Pilna. Tik nė

Vienas nieko

Nedavė –Visi ko nors

Prašė.

X X X

Kaip čia

Gyventi, jei

Išdaužti

Tarpai Po

Durimis –Staltiesėmis?!. Jei

Pro

Skylę

Pamatuos

Įsigavęs kažkas

Panašaus

Į

Barsuką

Tupi

Lovoje... Ir, Išsproginęs Akis, Seka

Kiekvieną

Judesį.

(Jeigu jo ir Nematai, Tiki – jis Yra.) Kaip

Nematydamas

Tiki

Pasaulyje

Esant

Karą ir Badą.

Tik

Netiki, kad Bus

Pasaulio

Pabaiga. Nes Pasaulis jau seniai Baigėsi. Dar tą rytą, Kai tu Gimei.

X X X

Pusamžė

Valytoja

Su kiekvienam žingsniui į taktą Skimbčiojančiu

Raktų

Ryšuliu kišenėje, iš rankų Nepaleisdama nusišėrusio

Šepečio, Nebeiškenčia:

„Primindžiojo smirdžiai...

Sąžinės

Reikia

Per

Išplauta!..“ Ir, Po pilkšva

Skarele

Pasibrukusi jau

Žilsterėjusią

Plaukų

Sruogą, Pasilenkia

Trinti...

Nenoriu daugiau

Tokio

Sapno! Kur žadintuvas?!

„Nepatinka

Jauki

Mirtis?..“ –Nustemba

Režisierius. X X X

Smilkstanti

Cigaretė piktųjų

Dvasių

Neišvaiko: jos

Susirenka visos

Nelaimingos... Net

Pamėlusios

Iš

Pykčio... Ir

Puola

Kedenti

Užuolaidas, Išjunginėti

Šviesą... Kažkur

Nukiša ką tik

Pasidėtus

Daiktus...

Tikisi, kad

Išsigąsi –Sakysi, Gana jau – tegu bus

Jūsų

Teisybė.

Bet tu

Nežinai, Kaip ta

Teisybė

Atrodo. Nežinai, Kaip

Atrodo piktosios

Dvasios. Tad tik

Ramiai sau

Lauki, Kol

Pajusi, jog

Tebesi... O tada... O tada jau

Pradėsi

Mokytis

Jausti.

X X X

Psichologė

Sako, Neprisirišk

Prie

Sąvokų – net

Didžiausia

Nesėkmė

Gali

Tapti

Sėkme...

Atsirišu. Bet

Sėkmės

Nepadaugėja: kai

Vėjas iš

Šiaurės, Vandenyje

Niekas

Nebeatsispindi. Nors

Kas

Beatsispindės

Po

Trijų

Karalių... Kai

Nuo

Spindėjimo po akimis

Juodi

Ratilai.

Undinėlė

Atidavė

Balsą... Ir

Galėjo

Būti

Šalia.

Aš – visus

Centus alei vieno...

Bet vis tiek

Varai šalin –

Sakai, Dviejų sutemus

Neims –

Tranzuokim

Po

Vieną. Ir

Pasilieki

Rūke.

Šiaip ne taip įžiūriu: Nestabdomas

Sustoja

Automobilis...

Atidarai

Dureles...

Įlipi... Ir

Nuvažiuoji. Ten, Kur

Eismas

Vienpusis.

X X X

Tas

Jausmas

Nepaleidžia:

Žinai, kad Nebus

Kitaip, bet...

Lauki. Nors

Laukti

Reikės

Ilgai. Ir, Kai

Ateis, Suprasi, jog Tai – viso labo

Tik

Varnėnai. O

Pavasarinėj

Pilnaty

Nepasislėpsi.

Kas ten

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

Ypatingo – daug

Gražesnė

Kita

Pusė. Su

Išvirkščiomis Akimis. Bet Pasirinkti Reikės.

(Iš To, Ko

Nebėra, Nes jau Buvo. Ir To, Ko Nėra, Nes dar Nebuvo.)

Pasirinkti

Iš Nieko.

X X X

Mėlynų

Lempučių

Apgaulė.

Išeiti

Gali... Bet Nieko

Nepriartinsi: Pavyksta tik

Nejudančių

Objektų Nuotraukos. O

Prarėktu

Balsu

Gali

Prisišaukti nebent tai,

Ko

Nėra.

Viskas

Tavo

Galvoje, Sako

Psichoterapeutas, Užsirūkydamas

Pypkę.

(Dūmai nemaloniai

Kutena

Gerklę...

Ima

Graužti

Akis...) O didžiakrūtė

Blondinė ant sienos

Nebesišypso –

Iššiepia

Dantis... Ir

Pradeda

Urgzti.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Viskas, kas

Blogiausia, Ateina

Angelo

Veidu.

Nekenčiu

Plastinės

Chirurgijos.

X X X

Po

Balkonu

Prišlakstyta skaudžiai

Raudonų putino

Uogų. Ir

Pritrupinta

Žvirblių. Tik

Nežiūrėk

Žemyn – vis į viršų

Kelk

Akis!..

Į

Viršų!

Nėra kito

Būdo

Nugalėti aukščio

Baimei.

Įsistebeiliju... Bet

Dangun

Nepakylu. „O

Kur jūsų šviesą atspindinti

Geltona

Liemenė? – įsakmiai

Klausia

Policininkas. – Pirmą kartą

Apsieisime Su

Įspėjimu. Bet jau antrą... Perėjoje

Jūs

Pavojinga – beveik

Nematoma“. Nebus antro, sakau: Man visada viskas skyrium –Tiktai

Balta arba

Juoda.

Juoda... Arba

Balta. Žinoma, Paprasčiausia būtų

Palikti viską taip, Kaip

Yra. Bet

Nieko tuo

Nepakeisi. Netgi

Paskutiniojo

Teismo

Datos.

Na, ir kaip? Vėl

Purvinos

Spalvos?..

Nebeišsiplauna

Teptukas. (Seniai nebe.)

X X X

Žaliai

Languota

Suknelė

Neišgelbės, jei šiame

Mieste

Neturi

Vietos net

Čiužiniui

Pasidėti. O

Tamsa

Įtraukia

Greičiau

Nei

Akivaras.

Žuvėdros

Ima

Viską (tiesiog

Griebia

Jėga): prie molo

Saugokis, Kad

Neišlestų

Akių.

Tylėdami vienas kitą

Suprantame daug

Geriau

Nei

Kalbėdami:

Velnias

Slepiasi

Detalėse. Tad

Žiūrėk

Savęs:

Čia tokios

Vėlyvos

Aušros... O

Temstant tai, Ko

Nėra, keliskart

Padidėja... Ir

Pabėgimo

Kambarys

Nebėra joks

Motyvas

Pabėgti. Nors

Bėgti

Nėra

Kur: kartais

Pirmas Kartas

Būna ir Paskutinis. X X X

Aš –

Išpjaustytojas, Pasakė jau

Per pirmąjį

Pasimatymą. Bet

Nepjaustė. Per antrąjį – irgi. Tik iš rankos

Nepaleido elektroninės

Cigaretės.

Blondinė prie gretimo stalo

Numetė

Šaukštelį... (Kiekvienas

Turime savo

Ženklus. Ir

Sapnų

Reikšmes.)

Batas vis labiau

Spaudė mažąjį

Pirštą...

Diržas taip

Veržė

Liemenį, kad vos galėjau kvėpuoti...

Pozuodami

Nesame pati

Gražiausia

Savęs

Versija. O už lango vis Nesiliovė

Snigti. (Tik

Eilėraščiuose tai

Elegantiška: čia

Dribo

Dideliais šlapio sniego

Kąsniais. Kone Saujomis.)

Grojo

Senus visiems žinomus

Gabalus.

Sustabdykite šitą

Kadrą!.. O dabar

Atsukite šiek tiek

Atgal... Ir

Priartinkite.

Kur aš

Tai

Mačiau?.. Prisiminiau: tądien, Kai dar

Nebuvau Gimusi.

Pacientai

Mantas STOČKUS Lapkritis. Mėnuo, kai minčių apie savižudybę skaičius ima augti, o per vasarą sukaupto vitamino D kiekis – palikti organizmus likimo valiai. Metas, kai į šalikus susisukę žmonės, uždegę žvakutes ant mirusiųjų kapų, ima gyventi Kalėdų diktuojamu tempu. Laikas, kada atbunda pamirštos ligos, ištuštindamos lentynas vaistinėse ir pripildydamos laukiamuosius ligoninėse.

Tačiau dar praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje pasaulį išvydusio pastato gyventojams lapkritis, kaip ir bet kuris kitas mėnuo, yra ypatingas. Ypatingas tuo, kad gali būti paskutinis. Kaip ši ar rytojaus diena. Nors ši taisyklė galioja visiems žemės gyventojams, čia esantiems jos buvimas priminė ant spintelės pastatytą stiklinę vandens. Jie matė, kaip palatos draugai buvo išvežami vos po kelių dienų ir jautė rankoje laikomame džiūvėsėlyje savo egzistencijos trapumą.

Iš vienos pusės uždengtas vietinių K ir D dangoraižių, iš kitos – griūvančio ir netrukus antrą šimtmetį skaičiuosiančio Karališkųjų teismo rūmų pastato, stovi senasis Klaipėdos hospisas. Įspraustas tarp ateities ir praeities, jis atkakliai gina dabartį nuo laiko vos juosmenį siekiančia tvora, už kurios siauras takelis veda pagrindinio įėjimo link.

Artėjant prie pastato, apsiniaukęs dangus atsispindi languose, primenančiuose akiduobes, iš kurių pati bedugnė žiūri tiesiai į akis. Susidaro įspūdis, kad pilkuma stengiasi juos specialiai uždažyti, paslepiant nuo visuomenės tą dalį, kuri akimirkai priverčia pasijausti nepatogiai pro šalį praeinančius. Susiliedamos su jas supančiomis ir mirtimi dvelkiančiomis sienomis, langų eilės ištirpsta pustoniuose, užtušuodamos už jų esančias istorijas.

Tačiau geriau įsižiūrėjus, pro vieną prasimuša vyro siluetas, stebintis priešais esančius Karališkuosius teismo rūmus.

Atsiradusį pastatą dar tuomet, kai Klaipėda vadinosi Mėmeliu ir buvo Prūsijos dalimi:

– 1862 metais buvo baigtas naujasis kompleksas. Pastato centrinėje dalyje įsikūrė prisiekusiųjų teismas, dešinėje –teismo įstaigos, kairiajame sparne buvo įrengtos kalėjimo kameros. Karališkieji teismo rūmai pradėjo veikti nuo 1885 metų.

Iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę rankose laikoma šluota žymėjo istorinius faktus, valytojui atsakingai traukiantis durų link. Prie jų jo jau laukė psichoterapeutas:

– Sveikas.

– Sveiki.

– Kaip jo nuotaikos?

– Vėl apie Teismą.

– Kelintą kartą?

– Šiandien?

– Hmm.

– Antrą, gal trečią... Nustojau skaičiuoti, – nežymiai šypteli valytojas. – Geros dienos.

– Taip pat. Beje... – stabteli jį psichoterapeuto žodžiai. – Jis ką nors užsiminė apie atstatymą ar griūtį?

– Apie griūtį. Paskutiniu metu apie atstatymą girdėjau mažai.

– Hmm, – teatsako psichoterapeutas, praleisdamas valytoją į koridorių.

Vakar buvo išrašytas Nedo draugas. Vienas iš retų atvejų, kai pacientas paliko įstaigą savo kojomis. Jie dalijosi šia palata nuo pradžios, kai kultūros paveldo išsaugojimas ėmė plisti ir kelti grėsmę abiejų sveikatai. Tačiau abu atsisakė bet kokio gydymo, teigdami, kad mirtis tik palengvins jų užduotį. Vis dėlto laikas ir pro langą matomas vaizdas iš lėto graužėsi į palatos draugo galvą. Kiekvienas naujas įskilimas ar įgriuvimas Karališkųjų teismo tūmų pastate kėlė skausmus, kurių paskutiniu metu net kalbos apie Klaipėdos istoriją nenumalšindavo. Jis suprato jų išsikelto tikslo beprasmybę ir, paskatintas psichoterapeuto, nusprendė susitaikyti su mintimi, kad atvirukuose ir senose nuotraukose esantys pastatai nebus

atstatyti. Kad Mėmelis liks tik istoriniuose vadovėliuose.

– Labas, Nedai.

– ...Praėjus maždaug ketveriems metams po atidarymo, Karališkųjų teismo rūmų kompleksas prasiplėtė, atsirado atskiras sektorius moterims, šalia Dangės – dirbtuvės, o netoli komplekso buvo įkurtas priestatas tarnaujantiems pareigūnams.

– Labas, Nedai...

– Labas, labas, – lyg baidydamas muses atsakė pacientas.

– Kaip jautiesi šiandien?

– Kaip Karališkųjų teismo rūmų stogas.

– Jis priėmė tokį sprendimą savo noru.

– Jeigu taip ir toliau, iš stogo nieko neliks.

– Jo niekas nevertė, – patylėjęs pridūrė psichoterapeutas. – Ir tu gali rinktis.

– Iki pat persikėlimo į naująjį pastatą čia veikė Klaipėdos apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas. Po išsikėlimo Karališkieji teismo rūmai buvo perduoti valstybinei įmonei Turto bankui, kuriam iki šiol perimto turto parduoti nepavyksta. Viena iš išsikėlimo priežasčių – avarinė pastato būklė, silpniausia vieta – pastato stogas.

– Nedai...

– O šis pastatas? Jis irgi gal gali rinktis? O kiti, neįkainojamą istorinę vertę turintys pastatai? Pūvantys, kol tie nešioja popieriukus aukštyn žemyn miesto merijoje, net nesusimąstydami apie Prūsijos simboliką ant fasado. Ką jau sakyti apie pažadėtą Luizės kambarį ir gatvės pavadinimą.

– Priimk faktą, kad Mėmelio nebėra.

– Faktą? Faktus kuria žmonės. Dresdeną irgi nušlavė nuo žemės, bet atstatė. Viską atstatė. O čia? Vos dėl Šv. Jono bažnyčios susitarė... Vos.

– Klaipėda ne Dresdenas. Lietuva, ne Vokietija.

– O galėtų būti. Ten žmonės bent vertina istoriją ir architektūrinę kultūrą. Savo akimis mačiau. O mes, – parodė į Karališkuosius teismo rūmus, – tik griauti sugebame.

– Bet sandėliai prie upės – restauruoti. Dramos teatras sutvarkytas. Yra teigiamų pokyčių.

– Šito iš jo nesitikėjau, – nesiklausydamas paskutinių žodžiu ištarė pacientas.

– Kiekvienas savaip supranta meilę miestui.

– Tie stiklo bokštai yra meilė miestui?

– Progresas yra istorijos dalis. Judėjimo į priekį, kaip ir kvėpavimo, negali ignoruoti, jeigu nori gyventi.

– O kas jį ignoruoja? Aš tik prašau, kad būtų atsižvelgta į istoriją. Į pastatus, stovėjusius šimtmečius. Bet, aišku, su buldozeriu ir kyšiu rankoje viskas paprasčiau.

– Kas atsitiko, tas. Tokie buvo laikai. Tokia santvarka. Tokie žmonės. Geriau už kitus žinai, kaip sovietai stengėsi ištrinti vokišką paveldą.

– O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?

Ką mes veikėme paskutinius 30 metų? Ką padarėme, kad Klaipėdoje atgimtų bent jau tarpukaryje stovėję pastatai? Sovietinis

palikimas... Būtų gerai, jeigu ištrintume jį. Tos žvaigždės ant Biržos tilto tebespindi. O kur Biržos pastatas, leiskite paklausti?

– Nori ar nenori, bet tai irgi yra palikimas. Dalis miesto istorijos.

– Taip... Kaliningradas kalba pats. Istorinė miesto kastracija buku peiliu aukščiausiu lygiu.

– Nedai.

– Gali būti ir kitaip. Tačiau tie asilai nieko nemato be popierinių mansardų priemiesčiuose.

– Nugriauti ir atstatyti senamiestį, buvusį iki 1941 metų, yra neįmanoma.

– Įmanoma! Kaip įmanoma įvesti taisykles architektūros atžvilgiu Klaipėdos senamiestyje ir naujamiestyje. Įrėminti tą kūrybinį barbarizmą, kuris galėtų lyg piktžolės vešėti už nustatytų ribų. Bet bent jau atkurti ir išlaikyti senamiesčio ir naujamiesčio architektūrinį ansamblį. Juk Klaipėda tuomet būtų kažkas įdomaus ir kitokio. Vien prikėlus Karališkuosius

teismo rūmus, atgytų aristokratiška dvasia ir atminimas apie čia buvusios galingos Prūsijos karalystės architektūrinį palikimą. Turistams būtų ką pasiūlyti, būtų ką parodyti. O dabar? Kas yra Klaipėda? Klaipėdos „Neptūnas“ ir Jūros šventė? –nusispjovė ant stiklo Nedas.

Po šio gesto psichoterapeutas nusiėmė akinius, patrynė į chalato apačią ir lyg dvejodamas, ką daryti toliau, sukiojo juos rankose, kol seilė brėžė dar vieną įskilimą ant bene rimčiausio miesto architektūrinio paciento. Nedas daugiau nebeatsisuko:

– Paskutiniais duomenimis, viso komplekso pradinė kaina pakartotinėse varžytinėse – 1,42 mln. eurų. Įdomu, kad, be 4743,79 kv. m bendro ploto administracinio pastato, galima įsigyti ir 20 kv. m šuns būdą, turinčią net savo unikalų statinio numerį.

Psichoterapeutas užsidėjo akinius, užrašė kelis žodžius į kortelę prie lovos. Dar kartą pažiūrėjo į paciento pusę ir išėjo, laikydamas kumščius kišenėse.

Vyto Karaciejaus nuotr.

***

Dainius SOBECKIS

***

gaisras padangėj

vėl Klaipėdos sutemos

Mėmelio aušra

***

Dangės danguje

ne tik žuvys ir dumbliai

valčių gyvata

***

priemiesčio Vitė

ugnis nutiesė kelią

ing Trojos arklio

dievas aukštybėj

žvelgiu nuleidęs galvą

nuo velnio rato

***

siūlą nukirpo

aštuonios nytys tuščios

šaudyklė tyli

***

birželio rytą

žara raudoniu švito

aguonų laukas

***

nuošia vėjas

viršūnėmis lazdynų

pieva riešutų

***

ten šoko snaigės

vėjų debesų ratu

dangaus vilioklės

***

čia pilna skujų

ji čiupo eglių šluotą

ragana danguj

***

bičių avilys

liepą liepos drevėje

dūzgimas sielų

Arvydo Stačioko nuotr.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.