GAJA. Pavasaris'13

GAJA moterims

2013 Pavasaris NR. 4

MOTERIAI

Paklausk savęs (įkvėptas Dao) Kai prabundi, ar džiaugiesi nauja diena?

Kai myli, ar myli visa širdimi?

Kai žvelgi į draugo akis, ar matai tik gėrį?

Kai užgula sunkumai, ar nepalūžti?

Kai kalbi, ar tavo žodžiai be klastos?

Kai laimi, ar džiaugiesi pergale?

Kai ilsiesi, ar moki atsipalaiduoti?

Kai esi gamtoje, ar mėgaujiesi grynu oru?

Kai rengiesi, ar prisimeni metų laikų kaitą?

Kai svajoji, ar toli tave nuneša svajos?

Kai šypsaisi, ar esi nuoširdi?

Kai žengi pirmyn, ar esi užtikrinta?

Kai esi išvykusi, ar ilgiesi namų?

Kai žvelgi į saulę, ar džiaugiesi, kad esi?

Kai augini vaikus, ar linki jiems tik gero?

Kai gyveni, ar eini teisingu keliu?

Aurimas Gudas iš Kauno

2 GAJA moterims

REDAKTORĖS ŽODIS

Į

Algio Teišerskio nuotr.

domus laikas Lietuvoje. Vyksta tiek permainų esminėse srityse. Man dingojasi, kad tai antrasis atgimimas. Nauja aušra artinasi.

Tai, ką mes išgyvename dabar, yra sąjūdis. Pirmasis sąjūdis po ilgos okupacijos vyko 1989-aisiais. Nors tada man tebuvo ketveri, puikiai viską pamenu. Nesakykite, kad mažas vaikas nieko nesupranta! O, kaip apsirinka tie, kurie žmogaus sąmoningumą metais matuoja! Gimiau šeimoje, kur tautinės vertybės aukščiau visko. Patriotizmas mano kraujyje. Būtent per kraują jis keliauja iš kartos į kartą nuo neatmenamų laikų. Augau sąjūdžio metais. Kas yra sąjūdis, žinau ne iš vadovėlių, o iš savo tiesioginio patyrimo.

Mane tėvai, papuošę tautine karūna ir lietuvaitės sijonu, vesdavosi į mitingus. Kaip gera būdavo dainuoti draugėje, kokia didi jaučiausi, kartu su visais tame dalyvaudama!

Ir Baltijos kelyje stovėjau. Todėl aš tiesiog užuodžiu, kad mūsų tautoje vėl kyla atgimimo banga.

Tačiau prieš kiekvieną saulėtekį būna žara. O prieš atgimimą – sąjūdis. Žaros šviesoje ima ryškėti tamsa.

Išryškėja visos blogybės. Ir tai yra gerai, nes tik taip sužinome, kur reikia piktžoles išravėti. Sąjūdis yra piktžolių ravėjimo laikas. Ir kaip šis sąjūdis pasireiškia?

Pirma, mes keliame klausimą dėl Gimties kultūros. Kokią ją turime? Ar ją turime? Kad ir kiek praeitų metų, žmogus vėl ir vėl grįš prie šio klausimo. Šis klausimas yra žmogaus išeities taškas. Nuo to, kokia mūsų gimties kultūra, priklauso, kokia mūsų gyvenimo kultūra. Ir jei mes norime aukštos kultūros, o taipogi – aukštos gerovės (šie du dalykai vienas kitą papildo), tai turime puoselėti gimties kultūrą. Turime atminti, kokia svarbi yra žmonių giminės tęstinumui Moteris. Ir koks atsakingas šiame dalyke yra Vyras. Ir kokie palaiminti yra vaikai, iš tokios svarbios Moters ir atsakingo Vyro gimę.

Antras, ne mažiau svarbus – Žemės klausimas. Aš nenoriu sakyti, kas gresia 2014-aisiais, nes to neturi būti. Lietuvos žemė turi priklausyti vieninteliams teisėtiems jos šeimininkams – vaikams. Lietuvių vaikams! Vydūnas rašė: „Gera tai tautai, kurios vaikai bus savo krašto savininkai. Visas jos augimas, jos kultūros klestėjimas vyks sveiku būdu.“ Tad ir vėl matome – jei mums rūpi tautos kultūra ir josios gerovė, žemę privalome ginti ir sergėti. Šįkart, deja, ne nuo užkariautojų, o – nuo pačių lietuvių, besirengiančių pasipelnyti savo vaikų sąskaita. Kad čia jokio pelno nebus, aišku kiekvienam vaikui. Pelnas nėra tik piniginis dalykas. Pelnas yra tai, kas užtikrina visokeriopą gerovę. O kadangi gerovė kuriama nuo vidaus, nuo sąmonės, tai jos už jokius pinigus nenupirksi.

Trečias dalykas – lietuvių kalba. Esame lietuviai, gyvename savo valstybėje, ir joje tvarkomės taip, kaip žinome esant geriausia.

Jokios „tautinės mažumos“ negali turėti čia jokio balso. Neleiskime, kad mums akis dumtų tolerancijos dūmais, nes būtent pakantumo lietuvis turi perdaug. Kam nepatinka mūsų tvarka, tegu kraustosi ten, kur sąlygos akiplėšiškumui vešėti geresnės.

Tokios štai aktualijos. Trys esminiai klausimai dabar sprendžiami: Gimtis (žmogus) – Žemė – Kalba. Trys vienetai didžiojo vieneto, kurs vadinas Tauta.

Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus pamatėme, kad laisvė yra daugiau nei nepriklausyti. Laisvė – tai vadovautis savo sveika nuovoka, klausyti savo tautiškumo jausmo ir sąžinės balso. Pamatėme, kad priešas slypi visai ne išorėje. Kaip obuolys pradeda iš vidaus kirmyti, taip ir tautiškumas tegali byrėti tada, kai žmonėse sušlubuoja. Todėl būtent žmoguje laisvė ir statoma.

Laisvė – žmogaus orumas, iš jo vidaus plaukiąs. Tad geriausius pamatus laisvei pakloja išmintis. Išmintin savo veidus kreipkime.

Tegu iš jos pareina lemiantieji sprendimai. Išmintimi, sveika nuovoka, meile tėvynei, gimtajai žemei ir kalbai remiasi tas, kuris laisvas iš tikro.

Lietuviai, atsibuskime! Nebūkime lėlytės, kurias tarpusavy kiršina. Principas „skaldyk ir valdyk“ atgyvenęs. Jis nebetinka naujojo amžiaus, naujo sąmoningumo žmogui. Šis aklumas turi išblėsti, susiskaidymas – ištirpti. Ir būtent mes galime jį nugesinti, telkdami savy šviesą.

Mes dar turime savo žemę ir savo kalbą, tad turime ir žmogiškumą. O kol šis gyvas – gyva ir tauta. Mes turime pamatus, esam įleidę šaknis į savąjį tautiškumą. Liaukimės tas šaknis kapoti, o užtat kelkimės ir aukime, statykime ir kurkime naują Lietuvą.

Juk labai gerai pasimokėme, kad valstybė niekada nebus sukurta iki galo. Ji kuriama nuolat, ir ne kieno kito – o kiekvieno lietuvio rankomis. Tebūna jos švarios ir tetarnauja šviesai ir išminčiai. Kaip jūs pavadintumėte statytojus, kurie vieną dieną mūrija pamatus, o kitą dieną juos griauna? Ir taip – diena iš dienos, metai iš metų. Bepročiai – sakytume. Būkime tad kitokie statytojai – protingi. Dar daugiau – išmintingi. Kasdien savo mintimis, žodžiais, darbais ir planais kurkime laisvą Lietuvą. Darykime tai kiekvienas ten, kur esame. Tokioje tautoje, kur kiekvienam rūpi puoselėti tėvynės meilę, laisvė ir gerovė klesti nežeidžiamos.

Neringa GAJA moterims 3

GAJA Moterims Visos tautos mėnraštis © Asociacijos GAJA Moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė.

Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija.

Redakcija/kūrybinė grupė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Rūta Bielevičienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sondra Saikevičiūtė Sigita Stanaitytė Šio numerio autoriai: Aurimas Gudas/Eilės Moteriai, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Rūta Bielievičienė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Sigita Degimaitė, Sigita Stanaitytė/Deivės pasaulis, Vaida Mikulėnienė/Moteris ir vyras, Lina Blužaitė/Gimtis, Gintarė Balčytytė/Augame laimingi, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Bendravimo menas, Jurgita Liutkutė/Atsisveikinimas, Kristina Lekavičiūtė/Myliu savo darbą, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė/Mano knyga, Vaiva V./Kelionė, Sigita Stanaitytė/Skanumai, Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė/Gamta gydo, Eglė Kučinskienė/Rėdos ratu, Janina Degutytė/Miško šokis, Violeta Ardickienė/Lietuvos šventvietės, Karolina Vitkauskaitė-Tarnauskienė/Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Sielos kalba, Skaitytojų laiškai/Žvilgsnis Tekstus spaudai parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sigita Stanaitytė Sondra Saikevičiūtė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Viršelių dizainerė Sigita Degimaitė Priekinio viršelio iliustracija Sigita Degimaitė. Akvarelė „Vienovė“ Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Sigita Degimaitė Spausdino spaustuvė ARTREMA Asociacija GAJA Moterims Asociaciją 2011 m. įsteigė trys bendramintės moterys.

Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams.

Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta.

Veiklos kryptys: ♥ Moteriškumo puoselėjimas ♥ Gimties kultūros ugdymas ♥ Darnios šeimos modelio kūrimas ♥ Tautinio sąmoningumo žadinimas Apie projektus ir mūsų veiklą skaitykite: www.facebook.com/gajamoterims www.gajamoterims.lt Rekvizitai: Asociacija GAJA Moterims R. Kalantos g. 173 a – 11, Kaunas, Lietuva Įmonės kodas: 302656077 Sąskaitos nr.: LT154010042502722526 LTL Tel.nr. +370 650 77972, e-paštas: gajamoterims@gmail.com

4 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS

Mėnulio dienos

Nuotrauka iš: www.upwallpaper.com

Moters ir mėnulio ryšys labai glaudus. Mėnulis turi keturis ciklus; moters kūnas taipogi patiria ciklus kiekvieną mėnesį.

Mėnulis valdo vandenis, vaizduotę ir sapnus. Jo valioje intuicijos galia.

Moteris taip pat yra vandens stichijos įsikūnijimas; jos prigimtis ir pašaukimas yra kūryba, kylanti iš vaizduotės ir vizijų/sapnų, beribių intuicijos gelmių.

Mėnulis ypač ryškus naktį, taigi Mėnulio dienos yra moters gyvybės šventė naktis – jo laikas. Naktis – paslapčių metas, naktis turi savo kalbą ir matymą. Juk nakties šviesoje daiktai ir reiškiniai įgyja visai kitą pavidalą.

Naktis – moters sesuo, nes moteris – taip pat paslaptis, turinti savo kalbą ir matymą; taip pat – savitą šviesą.

Kad ši šviesa atsiskleistų, spindėtų ir šildytų, reikalingas visiškas savęs pripažinimas, besąlyginė meilė sau tokioms, kokios esame. Šiame numeryje kalbame apie savo mėnulio dienas. Patarimais ir įžvalgomis dalijasi kūrybinės grupės moterys!

Skausmo prasmė Mėnulio dienos paslaptingos, ir neretai jas lydi tokie neigiami reiškiniai kaip irzlumas, padidėjęs jautrumas, skausmas. Mūsų klausimas sau yra toks: Ar tikrai esame teisios, vienpusiškai vertindamos šiuos reiškinius? Kokia prasmė už jų slypi?

Neringa: Vakarų pasaulyje moterys gėdijasi savo moteriškumo, seksualumo, taigi – ir menstruacijų. Mūsų visuomenės požiūrį į šį reiškinį galime įspėti jau iš paties pavadinimo. Sakoma: „Susirgti moteriška liga“. Paauglystėje turėjau daug bėdų dėl tokio įsitikinimo. Visgi viduje kirbėjo klausimas: „Negi tikrai taip? Negi menstruacijos – kažkoks beprasmis kraujavimas?“ Studijos parapsichologijos akademijoje, speciali literatūra, įvairių kultūrų studijos, o taip pat – pilvo šokiai atvėrė visai kitokį požiūrį. Tūkstantmetės Rytų tradicijos ir šamanizmo praktikos visame žemės rutulyje byloja, kad ne visada žmonės šitaip „gėdingai“ suvokė moteriškumą, seksualumą ir pačias menstruacijas.

Kodėl Vakarų kultūroje nekalbama apie tai, kad menstruacijos žymi merginos iniciaciją į vaisingumą ir moterystę? Todėl, kad jau seniai dogmatiškos krikščionybės išnaikinti subtilūs papročiai, perduodantys šį žinojimą ir garantuojantys sveiką požiūrį į žmogaus kūną, jo ritmus ir paskirtį. Manau, kad kiekviena kultūra turi kažką naudingo, ko galime pasisemti. Būtent todėl kviečiu neapsiriboti tradicine Vakarų kultūros filosofija, medicina ir psichologija. Juk pasaulis yra daug platesnis, o senosiose pasaulio kultūrose galime rasti vertingos išminties, kuri leistų naujai atsakyti į kylančius klausimus.

Sigita D.: Tikriausiai ir buvau pirmoji, pasiūliusi šia tema parašyti bendrą straipsnį – nes man tiesiog labai reikėjo patarimo. Mat maniškės mėnulio dienos kartais tiesIog negailestingos. Be skausmų jas dažnai lydi pykinimas ir šalčio pojūtis. Belieka svarstyti apie kančios prasmę: „Ir kodėl kaskart iš gyvenimo turiu išmesti dar vieną dieną?“ Och, kaip tik tą dieną šviečia saulė, ir štai tiek įdomių veiklų ir darbelių,

kuriuos jau seniai norėjau, o gal reikėjo paknibinėti. Tuomet apie juos galiu nebent pasvajoti. Tad kam gi skirtos šitos dienos, na, kai jau jos tokios..?

Inesa: Kas dėl jautrumo ir piktumo prieš mėnesines, tai tiesiog pastebiu gana ryškų skirtumą, kaip buvo prieš nėštumą ir gimdymą, ir kaip yra dabar. Po gimdymo tapau jautresnė ir dirglesnė bei piktesnė keletą dienų iki prasidedant mėnesinėms, o anksčiau priešmenstruacinės nuotaikų kaitos ar padidėjusio dirglumo nepastebėdavau. Tad jei kurią dieną atrodo, lyg nervina viskas iš eilės, jau įpratau pasitikrinti, kelinta mėnesio diena. Jei paaiškėja, kad visai netrukus turėtų prasidėti mano mėnulio dienos, tampa šiek tiek ramiau ir netgi „atsileidžiu“, supratusi savo neaiškaus piktumo priežastį.

Rūta: Mano mėnulio dienos yra mano moterystės, lėtumo ir ramybės dienos. Šiomis dienomis esu ypatingai laiminga, kad gimiau moterimi. Jų ritme visas moteriškos esybės paslaptingumas, gamtinės gyvybės cikliškumo atsikartojimas.

Suprantama, apie tai nemąstau, niekuomet nemedituoju tiesiogiai šios temos savyje. Tiesiog pajuntu, kad artėja virsmo, kaitos, pabaigos ir naujos pradžios laikotarpis. Kuris neabejotinai reikalauja dėmesio sau, pasibuvimo mintyse ir atsikreipimo į kūno poreikius.

Mūsų burtai Kad mėnulio dienomis moteris yra jautresnė, žinome visos. Ką mes darome, kai suserga mūsų vaikai ar artimieji?

Puolame jais rūpintis. Nors mėnulio dienos nėra liga, o – pakitusios sąmonės būsena, moteriai šiuo laiku ypatingai reikalingas atidumas, rūpestis, švelnumas. Jei negaunate jo iš aplinkinių, pati save tuo apdovanokite. Įkvėpimo, idėjų galite pasisemti ir iš mūsų.

Sigita D.: Viena tabletė, ir bėdos – kaip nebūta? Bet vaistus vartoti vengiu kaip įmanydama – farmacija baisiausiai nepasitikiu. Galbūt todėl man jau pavyko nemažai atrasti. Mano atrasti vaistai – atidumas sau. Štai kas mane gelbsti – tiesiog užsiimu seniai pamirštais pomėgiais. Netikėtai užsimanau piešGAJA moterims 5

DEIVĖS PASAULIS

Sigitos Degimaitės iliustracija

ti, kiek rečiau – rašyti, ar pasiėmusi gitarą pradedu niūniuoti, mėgstamą veiklą, „sielos atgaivą“, jei turite artimų, išties dainuoti. Taip pat svarbu pajusti, ko nori kūnas – ar norisi nuoširdžių draugių, jei geri jūsų santykiai su mama, tai yra pasivaikščioti, ar kaip tik judėti mažiau. Aš dažnai atsigulusi didžiulis „pliusas“, siekiant sveikų menstruacijų. sukioju kojas, mane tai veikia raminamai. Kartais dainuodaMano menstruacijos kartais labai skausmingos, o kartais ma dar darau grimasas! Regis visa, ką darau – nevalinga, nepraeina visiškai sklandžiai. Kai būna labai „riesta“, guliu lovoje. sąmoninga. Pamirštu „įkaltas“ cenzūras, kad neva viskas, ką Ne gailėdamasi savęs, o tiesiog jausdama kūną, leisdama jam darau, turi būti gražu. Klausausi ir leidžiu. Tikriausiai iš šono judėti taip, kaip norisi. Kadangi skausmas būna visaapimantis, atrodyčiau tikra beprotė. Bet „suprotė“ prisibūnu į valias per padeda ir kvėpavimas, ir garso skleidimas – vadinamasis kitas dienas. Taigi! Įkritusi į tokias savo meditacijas nežinia kugaudimas. Jei jaučiuosi galinti pastovėti ant kojų, neatmetu riam laikui, nė nepastebiu, kuomet skausmas mane apleidęs. galimybės pašokti arba bent jau atlikti tam tikrus pilvo šokių Visgi ne visada papratimus klubams ir vyksta suprasti tuos dubens sričiai. Visada subtilius ir kūno, ir pasitelkiu žolelių jėgą sielos poreikius... Tuo– raudonųjų dobilų met, kol dar neprigėarbatos, kurios pati riau kokių vaistų, kliauprisirenku vasarą, juosi miegu. Šiek tiek kvapas ir salsvas padeda karšta vandens skonis ramina, o pūslė ant pilvo bei gražūs žiedai nejučia karštos žolių arbatos. kviečia pamedituoti grožį...

Ypač gera, jei Rūta: „Nieko nemašiomis dienomis būnu tau, nieko negirdžiu, gamtoje (sodyboje). Čia niekam nieko nesasusirandu sau vietelę, kau“,– šiomis dienomis kur galiu parymoti prie reikėtų vadovautis tomedžio, pasišnekėti su kia nuostata. Ypatingai mama Žeme, pajausti tai svarbu, jeigu jūs su ja besimezgantį esate linkusi jaudintis ryšį, atrasti cikliškumo ir visada esate šiek tiek prasmę per savo kūną. sudirgusi. „Mėnesinių Mėnulio dienos Niekada nesu laikotarpis, jei jį lydi vartojusi vaistų.

Tai gili ramuma, padeda man atrodo panašu į nuskausminamą gimdymą.

Kaip pertvarkyti elgesio manieras.“,– rašo Shanti Nathini knygoje išjausi procesą, jei praryji piliulę? Skausmo aš nebijau. Jis man „Moters Dao praktikos“. atveria labai gilias būties gelmes. „Tam, kad manyje užgimtų pavasaris, turiu pasnausti ant sofutės žiemos miego,” – sakau sau ir einu skaityti knygų, varSigita S.: Kiek žinau, per menstruacijas dažna moteris jaučia tyti gražių puslapių, grožėtis dangumi pro langą. Tai puikus bent nedidelį diskomfortą, tačiau neretai „tos“ dienos virsta laikas, moters laikas su savimi, kuriame užgimsta naujos gytikra kankyne – stiprūs pilvo skausmai, pakilusi temperatūra, vybinės jėgos. silpnumas, pykinimas. Norisi tik gulėti lovoje ir nejudėti. Taip Inesa: Kažkokių burtų, padedančių numalšinti skausmą būdavo ir man. Dažnai bent jau pirmoji menstruacijų diena ar prastesnę savijautą, neturiu. Tiesiog kiek įmanoma būdavo išbraukiama iš gyvenimo. stengiuosi apsieiti be skausmą malšinančių vaistų, o vietoje Nuolat ieškodavau, kaip susidoroti su šiais skausmais ir to susisukti „į kamuoliuką“, pagulėti vadinamoje embriono „tomis“ dienomis jaustis gerai ar bent jau pakenčiamai. pozoje – esant skausmui, mano kūnui tai priimtiniausia ir Rasti „receptai“ menkai tegelbėjo, neišsiversdavau be natūraliausia pozicija, berods, kažkiek ir tą paskaudėjimą tabletės nuo skausmo ir karšto vandens pūslės. Vėliau ėmiau apraminanti. Šiomis dienomis dažniausiai nelabai noriu veikti ieškoti atsakymų Rytų medicinoje, psichologijos knygose ir t.t. kažką aktyvaus, ir, jei tik leidžia galimybės, labiau mėgstu Šiandien esu beveik tikra, kad savo neskausmingų mėnulio patinginiauti. Taip pat šiuo laiku norisi daugiau gaivos ir švaros dienų receptą atradau. pojūčio, tad geriau pasijaučiu dažniau nusipraususi po dušu.

Dažniausiai „mano dienos“ prasideda ankstų rytą, taigi dar gulėdama lovoje atlieku vidinį gimdos ir dubens srities Neringa: Šiomis dienomis, ir net joms artinantis masažą mintimis - nukreipiu visą dėmesį į gimdos sritį ir moteris turėtų tapti ypač atidi sau. Reikia prilėtinti tempą, įsivaizduoju, kaip šiltas kamuoliukas masažuoja ją įvairiomis neapsikrauti papildomais darbais, nusibrėžti ribas, kiek kryptimis 10-15 min. Šiluma ir dėmesys padeda atpalaiduoti norime bendrauti su aplinkiniais. Juk artinasi metas, kai įsitempusį dubenį. Skausmas slopsta. Po šilto rytinio dušo turėsite galimybę išgyventi save kaip moterį, susitikti su atlieku lengvą mankštą. Dabar jau fiziškai darydama įvairius savimi. Tam, kad susitikimas būtų vaisingas, viduje turi būti išmoktus pratimus išmankštinu dubenį ir tuo pačiu gimdą. ramu ir taiku. Moteriškumui svetimas nuolatinis bėgimas, į Jaučiuosi dar geriau. Tuomet užsiplikau puodelį žolelių kurį šiuo metu įsikinkę daugelis moterų. Todėl nenuostabu, arbatos sumaišiusi po šaukštą dilgėlės lapų, medetkų kad per menstruacijas mums skauda, kamuoja PMS. Anksčiau, žiedų ir kraujažolės žolės. Visos šios žolės padeda esant kai moterys gyveno savo ritmu ir užsiimdavo tais darbais ir menstruaciniams negalavimams, malšina gimdos spazmus. reikalais, kurie atitiko jos prigimtį ir energetiką, tokių bėdų Manau, svarbiausia tomis dienomis skirti laiko sau, savo nepatirdavo. Žinoma, kitas lemiantis veiksnys yra tai, kaip kūnui, nusiraminti ir bent šiek tiek sustoti kasdienėje skuboje. jūs išreiškiate moteriškumą savo gyvenime. Jeigu turite savo

6 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS Mėnulio dienų jėga

Algirdo Markevičiaus nuotr. Raganaitė

klausytis. Jos norai galbūt vaikiški, bet be reikalo nesuprasti ir neįvertinti. Mūsų dienos – šventos. Aš netgi manau, jog Paprastai kalbėdamos menstruacijų tema paliečiame tik mėnulio dienomis protą ir sielą skirianti riba itin suplonėja, neigiamus šio reiškinio aspektus. Ko gero todėl, kad jie mūsų tad mes galime prisiliesti prie tikros, pirmapradės savo tikrovėje dažniausi. Bet ar taip buvo visada? Ar tikrai moterys esybės. Trys – keturios dienos, kuomet turime dingstį atkreipti visada kentėjo dėl to, kad kraujuoja? Ar tai visuomet buvo dėmesį į save. Pasinerti į save. O dar geriau būtų, jei nereikėtų siejama su baime, kalte, gėda? Atsigręžiame į senovės išmintį nė dingsties, ir taip save jaustume tiesiog visuomet. ir drąsiai tariame: „Ne!“ Moters dienos tais laikais, kai vyravo Nepamirštant, kad mėnesinės susijusios su dar neatėjusia darni gyvenimo kultūra, kai žmonija turėjo darnų ryšį su motinyste, įsiklausymas į kūną, mokymasis susidoroti su gamta ir visata, buvo jos jėgos šventė. skausmu man labai asocijuojasi su gimdymo repeticija. Tad Rūta: Nuostabioje kinų gydytojos Xiaolan Zhao knygoje nebūkime abejingos. „Mėnulio atspindys vandenyje“ skaičiau, kad Kinijoje moterys Neringa: Šiuo klausimu informacijos lietuvių kalba tomis dienomis galėdavo nedirbti, būti su savimi ir sau. mažai. Bet kiekviena moteris, ieškanti savo išminties ištakų Besigilindama į šį klausimą taipogi sužinojau, kodėl mėnulio ir jėgos pagrindo, ras atsakymus viduje. Norisi paskatinti dienų ritmas moters gyvenime turi didžiulę reikšmę. Nuo moteris nesitenkinti paruoštais atsakymais. Kas, pavyzdžiui, jo pajautimo, išgyvenimo priklauso moters ašies, pagrindo nusprendė, kad moteris menstruacijų metu turi būti silpna, suvokimas bei subalansavimas. Pagal Dao sistemą, moteris jaustis apgailėtinai, arba, kad ji turi kentėti dėl to, jog kas po ovuliacijos dienų gali stiprinti jan – vyriškąją energiją mėnesį kraujuoja? Mėnulio dienos yra moters jėgos dienos, savyje, pavyzdžiui, gyventi aktyvesnį socialinį gyvenimą. tik ši jėga yra kitokia, negu ją apibrėžia šiuolaikinė visuomenė.

Kas mėnesį išgyvendama savo mėnulio dienas, moteris prisiliečia prie gimties ištakų ir gyvybinės energijos šaltinio. Taip tampame stiprios, jei tik suvokiame, kaip šią jėgą panaudoti.

Pabaigai noriu pacituoti indėnų žiniuonį Philip Deere iš Oklahomos: „Šiame gyvenimo etape ji (moteris) natūraliai apsivalo kiekvieną mėnesį. Savo mėnesiniu laiku moterys atsiskiria nuo vyrų.

Vyrai kas mėnesį turi eiti į pirtį, tuo tarpu moterys apsivalo natūraliai.

Taip jų gydomosios galios išlieka veiklios ir atsinaujina.“ („The Woman in the Shaman‘s Body“, 198 p.).

Tikimės, kad šis rašinys bus jums naudingas.

Didžiuokimės savo moteryste!

Mūsų kūnas slepia gimties paslaptis Gajinės Sigita Degimaitė, Sigita Stanaitytė, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Rūta Bielevičienė Na, o mėnulio dienomis moteris rimsta, ima kaupti savyje ir Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė moterišką in energiją, sugrįžta į save ir savo būtį.

Kodėl būtent mėnulio dienos? Ogi, pagal Dao sistemą Literatūros sąrašas moteriškumo tema: Mantak Chia, Maneewan Chia „Tao gydomoji meilė. Moteriško sunkiausios dienos moteriai turėtų sutapti su mėnulio seksualinio pajėgumo lavinimas“ pilnaties diena, o ovuliacija – su jaunatimi! Įdomu! Išties Xiaolan Zhao knygoje „Mėnulio atspindys vandenyje“ nuostabu sužinoti senųjų kultūrų išmintį, kuri skatina moteriai Shanti Nathini „Moters Dao praktikos“ daugiau įsiklausyti ir suprasti save.

Lynn Andrews „Dvasios moteris“ Inesa: Tiesą sakant, apie „savo dienas”, jų prasmę iki šiol ir nebuvau giliau susimąsčiusi. Pagalvojusi apie tai, kokia šių dienų ir dažnai jas lydinčios prastesnės savijautos ar skausmo, ir tuo pačiu „sulėtėjusių“ dienų prasmė, ateina mintis: tikriausiai šios dienos moterims suteikia galimybę sulėtinti tempą, pailsėti ir pažvelgti į save. Na, o tas žvilgsnis į save kiekvienai savitas. Vienos galbūt skirs laiko savo dabartinio gyvenimo peržvalgai, dėmesio toms mintims ar svajonėms, kurias užgožia dienos rutina ir tempas, kitos galbūt skirs laiko pasiilgtai knygai/žurnalui ar atsidės įvairiausio spektro kūrybai, o trečios galbūt dovanos sau popiečio miegą, kurį turbūt ne taip dažnai sau leidžiame.

Sigita D.: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“,– kaip dainavo Kernagis. Tik gyventi skubėti niekur nereikia. Mūsų dienos atidumui ugdyti skirtos, balso sielos GAJA moterims 7

GIMTIS

Gimdymo laiko nepasirinksi?

Nėštumas, gimdymas, motinystė – visa tai mano gyvenime atrodė kažkas tolimo ir neįmanomo. Niekada nesvajojau sukurti šeimos, turėti vaikų. Gyvenimo planuose buvo kitokios užmačios – įgyti išsilavinimą, susirasti gerai apmokamą darbą, daug keliauti ir gyventi nuo nieko nepriklausomai. Bet ar taip būna?

Sakoma: „Žmogus planuoja, likimas juokiasi“. O gal juokiasi Dievas? Man tai – lygybė – Dievas – Likimas... Įtarimai, kad laukiuosi, pasitvirtino greitai. O tuomet šokas, baimė – kas bus dabar? Juk iš visų gyvenimo planų tik mokslai buvo pabaigti, o kur gi darbas ir nepriklausomas buvimas? Išsigąsti (ir gąsdinti naują gyvybę) buvo neprotinga. Apsipratusi su mintimi, kad manyje auga naujas žmogutis, kitaip pradėjau galvoti apie gyvenimo prasmę. Kilo daug klausimų – kodėl man, kodėl dabar, kokia mama aš būsiu, ar sugebėsiu..?

Visą nėštumo laikotarpį nuolat kalbėjausi su Vaikiuku (taip su draugu, kūdikio tėčiu, pavadinome dar negimusį mažylį), raminau, kad viskas bus gerai. Tas Vaikiuko raminimas turbūt labiau ramino mane. Tai Vaikiukas siuntė savo ramias emocijas, o aš jas tik perteikiau žodžiais. Kadangi jau seniai maniau, jog niekas nevyksta šiaip sau, nusprendžiau, kad ir Vaikiukas man buvo atsiųstas labai planuotai, tik tas planuotojas buvau ne aš, o pats Likimas.

Nepaisant visų „ekonominių krizių“, kraustymųsi iš vienų namų į kitus, nėštumas buvo labai lengvas. Turbūt niekada gyvenime neturėjau tiek jėgų, kiek laukdamasi savo Vaikiuko. Kalbu ne tik apie fizinę, bet ir apie dvasinę stiprybę. Suvokiau, kad Likimas suplanavo man ilgalaikes atostogas – ramų, sėslų gyvenimą. Vadinu tai „nusileidimu ant žemės“, nes gyvenimas iki tol buvo tik blaškymasis šen bei ten.

Bet ramybės man nedavė dar vienas klausimas. Nėštumo pradžioje gydytoja pasakė, kad gimdysiu būtent balandžio 20 dieną. Nėštumo eigoje jau kitas gydytojas tvirtino, kad gimdymas „nusimato“ balandžio 24 dieną. Galvojau: „Iš kur gi visai svetimi žmonės gali žinoti, kada mano Vaikiukas norės ateiti į šį pasaulį?“ Tas medicininis datų spėliojimas man pasirodė visiškas absurdas. Slapčia turėjau norą, kad Vaikiukas gimtų gegužės mėnesį. Pasiėmusi kalendorių atidžiai analizavau, ir tai, ką ten pamačiau, man patiko. Gegužės 1-oji – savaitgalis, šeštadienis (tėtukui nereikia į darbą). Kodėl gi ne? Taigi su savo Vaikiuku ir „sutarėme“, kad gims būtent šią dieną.

Balandžio pabaigoje persikraustėme į nuosavą būstą, gimdymo išvakarėse pajungėme skalbimo mašiną, ir, juokais ar ne, pasakiau, kad ryt jau galiu gimdyti – buitis sutvarkyta.

Stebuklas ar susitarimas, bet naktį į gegužės 1-ąją pajutau, kad kažkas ne taip. Paryčiais susiruošiau visus reikalingus daiktus, dar leidau vyrui ilgiau pamiegoti, o šeštą ryto

8 GAJA moterims

pažadinusi pasakiau, kad jau galime neskubėdami važiuoti į ligoninę. Septintą ryto jau buvome gimdymo namuose.

Kadangi man tai pirmas gimdymas, niekas nesiskubino, manė, kad dar kelias paras delsiu.

Bet apžiūrėjusi gydytoja buvo šokiruota – 8 centimetrai atsidarę, o aš rami. Tuomet paklausė, kodėl anksčiau nevažiavau į ligoninę. Atsakymas buvo – „Laukiau, kol pradės skaudėti“.

Taigi, 2010 metų gegužės 1-ąją, 10 valandą ir 13 minučių gimė mano mažylė. Iš pradžių nesupratau, kas įvyko, viskas buvo taip greitai. Pora stumtelėjimų, ir man ant pilvo paguldė mažutę, gražutę būtybę, kuri į mane žvelgė savo žydromis akimis. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą – gimė Romo (toks vyro vardas) vaikas. O antra mintis buvo – bet palauk, juk čia ir mano vaikas, tas, kurį nešiojau, su kuriuo kalbėjau ir kuris dabar ramiai žvelgia man į akis. Mano Vaikiukas. Neapsakysiu, koks buvo džiaugsmas vyro akyse, kai pamatė savo mergytę. Jis tiesiog „skrajojo“ palatoje, vis kartodamas „Mergytė, mergytė...“.

Taip neplanuotai ir planuotai mano gyvenime atsirado nepaprasta mergaitė.

Prisipažinsiu, paskutinįjį nėštumo mėnesį nesilankiau pas gydytoją, bet konsultavausi su pažįstama akušere. Bijojau, kad nustatę, jog mano vaikas turi gimti balandžio mėnesį, nesiųstų į ligoninę ir neleistų skatinamųjų. Norėjau, kad Vaikiukas gimtų natūraliai ir tada, kada jam reikia, o ne kada gydytojai paskaičiavo.

Manau, natūralus ir išlauktas gimdymas yra tikras džiaugsmas tiek mamai, tiek kūdikiui. Sutinku, kad esti situacijų, kai gydytojų įsikišimas ir gimdymo paskatinimas yra būtinas, bet kodėl gi pačiai su vaikučiu nepasitarus, kada geriau būtų akis į akį susitikti?

Lina Blužaitė iš Panevėžio

MOTERIS IR VYRAS

Neringa J.Teišerskienė „Mylimieji kosmose“ al.dr 80 x 100 cm

Marsas ir Venera

Priešybių vienybė įmanoma meilėje

Labai dažnai girdime, kad „Vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros.“ Bet ar tai tiesa? O kas tai yra Marsas ir Venera? Visų pirma, tai dvi prigimtinai priešingos energijos. Šių dviejų energijų skirtumą pirmą kartą taip aiškiai pajutau vieno patyriminės astrologijos seminaro metu, kai patys įkūnijome planetas (planetų vaikščiojimai).

Viena grupės dalis tapo marsais, kita – veneromis. Marsai žengė tvirtai, ėjo aukštai iškėlę galvas, nesiblaškydami į šalis ir nekontaktuodami su kitais. Tarsi kiekvienas iš jų būtų vienas vienintelis pasaulyje. Venerų eisena buvo lengvesnė, jos plazdėjo, šoko, šnabždėjosi. Marsams veneros tarsi neegzistavo, o šios, atvirkščiai, buvo sužavėtos jų karingumu, disciplinuotumu ir jėga.

Linksmai krykštaudamos netgi privertė kelis iš jų pasukti iš tiesios ir aiškios jų judėjimo trajektorijos. Ir tuomet aš supratau: veneros inicijuoja santykius. Marso energijos tikslas – atskleisti pasauliui savo individualumą ir jį apginti. Ši energija pabrėžia skirtumus ir nepaiso panašumų. Veneros energija yra kitokia. Jos prigimtis jungianti ir vienijanti. Šios energijos dėka galime pajusti, kad skirtumai tarp individualių esybių gali būti vienas kitą papildantys. Venera siūlo paaukoti savo individualumą ir išskirtinumą vardan kažko naujesnio, gražesnio ir tobulesnio. Vardan sąjungos, kuri yra verta tokios aukos. Veneros energijos išraiška geriausiai atskleidžiama meilėje ir kūryboje.

Sakydami, kad žmonės, kurie formuoja santykius, yra iš skirtingų planetų, mes pabrėžiame atskirtį. Taip, mes skirtingi. Tačiau priešprieša tarp lyčių tėra išorinė vidinio konflikto projekcija. Kiekvienas iš mūsų amžinai blaškomės tarp poreikio išreikšti savo individualumą ir poreikio susisieti su kitu, tarp noro ištirpti ir baimės prarasti save. Tikriausiai moteriai yra lengviau pajusti, suvokti ir išreikšti Veneros energijos esmę, bet tai įmanoma ir vyrui. Vyrai – ne tik kariai, mokslininkai, intelektualai, racionalieji, jie taip pat ir kūrėjai, jeigu tik gyvena pasaulyje, kuriame suvokiami ne tik skirtumai, bet ir bendrumai. Lygiai taip ir moterys savyje talpina dalelytę Marso energijos. Jos ne tik jausmingos, emocionalios ir kūrybingos, bet taip pat ir veiklios, ryžtingos bei praktiškos. Savyje turime ir in, ir jan energiją. Tad pažinkime jas abi, puoselėkime ir gerbkime. Būtent todėl moterys, blogai galvojančios apie visą vyriškąją giminę, o vyrai, blogai atsiliepdami apie moteris, blokuoja savo kūrybiškumą. Kūrybai, kaip ir meilei, visada reikia dviejų: impulsui – idėjos, idėjai – impulso veikti. Tik tuomet turime praktinį rezultatą. Taigi kiekvienas iš mūsų, galvodamas ir kalbėdamas apie santykius, juos kurdamas, pasistenkime atrasti tai, kas mus jungia. Vyrai – ne iš Marso, moterys – ne iš Veneros. Jie visi iš Žemės!

Vaida Mikulėnienė iš Kauno

GAJA moterims 9

AUGAME LAIMINGI

Auginti vaikus – tai auginti santykius

www.inspiringwallpapers.com

(Įžvalgos paremtos 7 žodžių sistema)

Auginti vaikus reiškia auginti ryšį su jais Egzistuoja keli dėsniai, kurie padeda susigaudyti, ir nors neabejoju, kad esate tai girdėję, priminsiu, jog vaikai mokosi pagal pavyzdį. Tad galbūt mums reikėtų auklėti pačius save?

Pradėti būtų galima prisimenant, kad mes, suaugę, turime galią kažką keisti, o maži žmogučiai tos galios dar neturi. Be galo mumis pasitikėdami, jie prašo mūsų globos ir rūpesčio.

Tik neseniai supratau, kad artimą ir nuoširdų ryšį su savo vaikais reikia užsiauginti ir puoselėti taip pat, kaip auginant didelį ir gražų medį. Čia slypi netikėtas stebuklas – auginant santykius, užauga ir patys žmonės. Pamėginsiu į vaiko auginimą pažvelgti iš septynių žodžių sistemos taško.

Ne Kaip ir kiekviena gyvybė šioje žemėje, vaikai nusipelno pagarbos. Ir nors kai kuriems tėvams vis dar atrodo, kad svarbiausia yra vaiko rodoma pagarba savo gimdytojams, aš manau, kad pagarbus abipusis santykis yra daug sveikesnė siekiamybė. Rodoma pagarba vaikui padeda jam apsibrėžti savo asmenybės ribas, žadina pasitikėjimą savimi ir moko sakyti tiesą. Išmokime gerbti juos ne už tai, ką jie sako ar daro, bet už tai, kas jie iš tikrųjų yra – nepriklausomos asmenybės ir laisvos sielos; vien už tai, kad jie tiesiog yra.

Labas Ar mes pažįstame savo vaikus? Jie nuolat yra šalia mūsų, ir vien dėl to nemažai apie juos žinome. Tačiau žinoti yra ne tas pats, kas pažinti. Pažinimui reikia pastangų, laiko ir kokybiško dėmesio. Jam taip pat reikia atvirumo. O ar leidžiame savo atžaloms pažinti mus? Tokius, kokie iš tiesų esame, be kaukių, neužsisukusius rutinoje ir asmeniniuose rūpesčiuose.

Skirkime erdvės ir laiko žaismingam „vaikiškam“ smalsumui, ir nė nepastebėsime, kaip palaipsniui imsime vieni kitiems atsiverti.

Ačiū Meilės jausmas tėvų širdyse kyla nejučia. Kas galėtų pasakyti, kada pirmą sykį pajuto meilę savo mažyliui? Ar kas galėtų apibūdinti, kaip šis jausmas keitėsi ir augo? Savaime suprantama, kad visi mylime savo vaikus, bet ar žinome, kad

10 GAJA moterims

Auginti vaikus nėra taip lengva, kaip aš maniau. Kai jau turi savo mažą ir brangiausią gniužulėlį rankose, kažkaip turi įveikti visą sąmyšį ir sudėlioti naują gyvenimą į lentynėles: ką, kada, kur, kaip tavo vaikas valgo, miega, rengiasi, tuštinasi ir žaidžia.

Negana to, turi išsiaiškinti, ką darai tuomet, kai tavo vaikas serga, nuobodžiauja ar nusimena. O ir įveikus visa tai, palaipsniui imi suvokti, jog tai dar ne viskas, kad auginti – prižiūrėti vaiką, visgi yra ne tas pats, kas jį auklėti. Tam reikia visai kitų, naujų įgūdžių, ir gali susidaryti įspūdis, tarsi tėvystės mokslus vėl tektų pradėti iš naujo.

meilę galima užsiauginti? Jei pažvelgtume į ją ne tik kaip į vidinį jausmą, bet kaip į energiją, ir apsidairytume aplinkui: ar vaiko aplinka, santykiai, kurie jį supa, taip pat yra kupini meilės? Būtent vibruojanti ir meilės kupina erdvė yra tai, ko reikia saugiai ir palaikančiai vaiką atmosferai. Tokia atmosfera yra pati tinkamiausia mokytis ir augti.

Sudie O augti reiškia keistis. Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, ir, jei norime išlikti, turime išmokti darniai šokti pagal jo muziką. Šį žinojimą galime perduoti ir savo vaikams – ne bandydami apsaugoti juos nuo virsmo laiptelių, bet drąsiai išlydėdami pasitikti nuosavų iššūkių. Visi vaikai augdami turi pereiti vidinių ir išorinių pokyčių ugnį, ir tegu jie patys priima savo išbandymus. Padėkime jiems, palaikykime, patarkime, tačiau neatimkime šio patyrimo. Iš jo jie semiasi brandos ir orumo pojūtį, pasiekimo džiaugsmą. Tai padeda jiems tapti nugalėtojais.

Prašau Nėra neįmanomos svajonės, yra tik ribota perspektyva ir suvaržyta fantazija. Net jei patys kartą ar du esame „nusvilę sparnus“ ar nebetikime tuo, kad užtenka tik labai norėti, suteikime galimybę vaikams pajusti tikėjimo laisvę.

Kažkada, būdama maža, galvojau, jog suaugti – reiškia atsisakyti savo svajonių, ateities vizijų, nes būtent tai daugiausiai mačiau aplink save – neišsipildžiusius troškimus.

Dabar žinau, kad yra svajonės, vertos siekti ir tos, kurios subliūkšta ir nuvilia pačios. Tad savo vaikus mokau svajoti rodydama jiems, kas yra sakralumas, dvasinis patyrimas, šventumo pojūtis. Jis, kaip ypatingas prieskonis, troškimus gali perkelti į kitą lygį, paversdamas juos didingesniais ir turinčiais gilią vidinę prasmę.

Atsiprašau Apgalvotai ar dažniau netyčia, bet vaikai mus įskaudina, nuvilia ar tiesiog nepaklūsta. To, kas nutiko, nebepakeisime, o tai, ką geriausia galime padaryti dabar – visų pirma patiems prisiimti atsakomybę. Bausmės – emocinės ar fizinės,

AUGAME LAIMINGI rafinuotos ar neadekvačios – neauklėja ir nepadeda suprasti, jos tik luošina ir verčia jausti kaltę. Bausdami atsiprašymo nepasieksime. Nuoširdžiai atsiprašantis asmuo neturi jaustis kaltas. Jausmas, kuris yra reikalingas, tai – atgaila, o jos prievarta sukelti neįmanoma.

Ką tuomet daryti? Kalbėti, dalintis ir aiškinti vaikui, kaip mes jaučiamės ir kas sukėlė mūsų pyktį, liūdesį ar nusivylimą.

Tam reikia kantrybės ir tikėjimo, bet jei nekaltiname ir neverčiame, pamažu mažoje širdelėje ima augti jautrumas, empatija ir galų gale – gailestis.

Gyvenimu ir pačiais vaikais. Kad, vienaip ar kitaip, viskas bus gerai. Iš naujagimių išauga nuostabūs suaugusieji, net jei jų tėvams atrodo, kad jie šioje kelionėje padarė nepakankamai.

Geriausi skiepai nuo visų gyvenimo negandų yra giedras optimizmas, suteikiantis jėgų bei leidžiantis įžvelgti, kad viskuo kartais ima ir pasirūpina pats gyvenimas. Tuomet galime džiaugsmingai jam atsiduoti.

Gintarė Balčytytė iš Vilniaus www.vienaragis.lt

Taip Įgyvendinus visa, ką užsibrėžėme, belieka išmokti pasitikėti.

Bendravimo menas Skiltis „Augame laimingi“ skirta ne tik jūsų rašiniams.

Jos esminė idėja – dalintis kūrybinės, pozityvios motinystės receptais. Mes neprivalome būti tobulomis mamomis. Bet natūraliai norime mylėti savo vaikus ir leisti jiems augti laimingiems. Kartais mums kas nors tikrai pasiseka. Kartais būna akimirkų, kai gėda prieš save.

Bet kas gi nedaro klaidų?

Mokykimės mylėti besąlygiškai, mokykimės to iš savo vaikų.

Tam, kad pasidalintumėte savo atradimais, neprivalote būti tobula mama. Tiesiog dalinkitės. Laukiame jūsų laiškų!

Tuo tarpu dalinuosi vienu pratimu iš nuostabios knygos apie vaikų auklėjimą. Tai – laiško rašymas. Pamenu, kai buvau maža ir net iki pat paauglystės kartas nuo karto parašydavau laišką savo mamai. Ir tai būdavo gera. Manau, kad prasminga mokyti vaikus atvirumo sau, savo visų jausmų (tiek „gerų“, tiek „blogų“) pripažinimo, jų įsisąmoninimo.

Laiškų rašymas yra ne tik terapija. Ši praktika moko reikšti savo jausmus, nebijoti jų išsakyti kitiems. Juk atvirumas ir baimė, kad „mane atstums“ yra viena iš opiausių problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis žmogus...

Meilės laiškas „Šis pratimas moko paleisti liūdesį, išreikšti jausmus, sukurti artumo atmosferą ir pajusti savo paties vertę. Šį pratimą sukūriau savo dukrytei, nes ji dažnai grįždavusi iš mokyklos ir kalbėdavusi: „Mamyte, tas berniukas mane užgavo.“, „Ta mergaitė nebenori žaisti su manimi.“ Nejaugi neteko girdėti nieko panašaus? Aš jai tariau: „Gerai, mano meile, mes pasakysime tavo draugams, kaip tu jautiesi ir ką tu norėtum sukurti – arba kaip tu norėtum, kad būtų.“ Jokių tikslių nurodymų nėra. Vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti: „Atminkite, jog tai laiškas, kuris yra

rašomas pagarbiai, pasitelkiant švelnius jausmus ir gražius žodžius – štai ko mums prireiks rašant šį laišką.“ Šį laišką galėtumėte pradėti žodžiais „Meilės vardu“ ir užbaigti „Meilės vardu, aš esu meilė.“ Kai vaikas rašys laišką ar diktuos jį jums, galite jam padėti išsirinkti kitus žodžius vietoj tų, kurie gali įskaudinti ar nuliūdinti tą, kuriam šis laiškas yra rašomas.

Vėlgi nepamirškite tik pasakyti, kokie yra kiti variantai, o ne gėdinkite vaiką, sakydami: „Ne, tai visiškai netinkamas žodis!”

Jei laukiate gerumo, turite ir patys jį skleisti.

Savo namuose padariau pašto dėžutę, į kurią vaikai gali dėti man skirtus laiškus. Jei ir jūs nuspręsite pasidaryti tokią dėžutę, jūsų vaikai taip pat galės į ją mesti jums skirtus laiškus. Jei jie rašys apie savo liūdesį ar nusivylimą, priimkite tokį jų atvirumą kaip dovaną. Nejaugi nėra geriau tai, kad vaikai savo jausmus sudeda į dėžutę, o ne užgniaužia savyje?

Jūs ir jūsų vaikai galite kurti laiškus įvairiausioms progoms ir situacijoms, kai jums būna liūdna ir kai būna linksma. Galbūt vaikas norės padėkoti. Jūs taip pat galite pasiūlyti vaikams parašyti laiškus Motinai Žemei, Dievui, vandenynui, gyvūnėliui ar kuriam kitam šeimos nariui.“ Ištrauka iš Ivonne Delaflor knygos „Pozityvus vaikas“.

Parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

GAJA moterims 11

ATSISVEIKINIMAS

Liga, sirgimas pavasarį, kai organizmui trūksta natūraliu būdu gaunamų vitaminų – labai dažnas reiškinys. Žmonės skatinami visaip apsisaugoti nuo peršalimų ir susirgimų, pradedant natūraliais būdais išgautais produktais (žolelėmis, medumi ir kt.), baigiant maisto papildais bei skiepais.

Dauguma žmonių nenori sirgti ir būna labai nepatenkinti, kai tenka atsisakyti visos aibės dalykų, kuriuos jie turi atlikti, ir atgulti į ligos patalą.

Liga – ženklas sustoti

Nuotr. iš: www.inspiringwallpapers.net

Kaip aš atradau ligos prasmę

Taip nutiko ir man. Rašau šį straipsnį sirgdama ir gulėdama lovoje. Dar prieš keletą valandų – iki šios mintys pradėjo įgyti tekstinį pavidalą – aš pykau. Vis mąsčiau: „Turiu tiek daug reikalų, noriu tiek daug nuveikti, o esu per daug nusilpusi ir „skaudinti”, kad Liga – jūsų kūno ženklai, kad kažką darote ne taip galėčiau tai įgyvendinti! Štai ir guliu lovoje: galiu trūksta besąlyginės meilės iš savo tėvų. pykti, galiu nepykti, bet pakeisti nieko negaliu – turiu Nemiga – baimė, nerimas, kova, skuba. duoti sau laiko pasveikti.

Ausų problemos – nenoras arba nemokėjimas klausytis.

Taigi, begeriant gardžią aviečių arbatą su medumi, kilo Akių ligos – atspindi nenorą matyti. keistas jausmas. Keistas ir tuo pačiu malonus bei įdomus. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos – sukelia nemokėjimas Pajutau, kad aš susirgau ne atsitiktinai ir ne be priežasties. džiaugtis gyvenimu, gyventi gražiuoju su savimi ir pasauliu.

Taip turėjo nutikti! Suvokiau, kad, užuot pykusi dėl neatliktų Kosulys – noras būti išgirstam, kai kada atlieka ir stabdžio suplanuotų reikalų, aš turiu įsiklausyti į SAVE, aš turiu funkciją. Tarkime, smerkiant kitų žmonių elgesį, garsiai SUSTOTI. Ir ėmiau dairytis aplinkui po kambarį, pro praviras išsakote nepasitenkinimą ir kritiką, tai kosulys „padeda” duris iš jo ir t.t. Aš buvau įsisukusi ir įsijautusi į išorinį pasaulį, išsaugoti gerus santykius su kitais žmonėmis. buvau per daug sudaiktinusi ir sureikšminusi jį, buvau Moteriškos lytinių organų ligos – atsiranda, kai moteris atitrūkusi nuo pačios SAVĘS, savo ESMĖS, nuo savo pačios kažkuo nepatenkinta savyje (išvaizda ir pan.), taip pat DVASIOS, o PROTAS vadovavo visam šiam vyksmui. Staiga vyrų neigimo ir vengimo arba nepatenkinamų santykių su pajutau visą supantį pasaulį iš naujo. Tą akimirką jis man priešinga lytimi rezultatas. atrodė labai ryškus, tobulas ir netgi stebuklingas. Supratau, Ligų ir jų priežasčių sąrašas daug ilgesnis ir išsamesnis, kad tai – visiškai tyras buvimo „čia ir dabar” jausmas, kuris susidomėjusios galite paskaityti minėtoje knygoje. padėjo sustoti ir naujai pajusti visa ko prasmę. Atslūgo pyktis ir atėjo dėkingumas už ligą, kuri iš naujo atvėrė akis ir įkvėpė Sąmoningumo ugdymas ir meilė sau prasmingai būčiai.

Perskaičiusi šią knygą pajutau, kokią didelę reikšmę mūsų Iš kur randasi ligos sveikatai reiškia mintys ir emocijos, kurias mes kiekvieną dieną, valandą, minutę, sekundę išleidžiame į mus supančią Prisiminiau kadaise skaitytą psichoterapeuto Valerijaus aplinką ar paskandiname į savo pačių vidų. Tai priverčia Sinelnikovo knygą „Pamilk ligą savo”. Joje autorius atskleidžia susimąstyti ir imtis atsakomybės už savo mintis ir jausmus. įdomių dalykų apie ligas ir sirgimą apskritai. Savo daugiametės Juk norime būti gražios ir sveikos! darbo praktikos metu jis atrado, kad ligos atsiranda iš mūsų Noriu paskatinti nebijoti ir emociškai nesipriešinti ligai. jausmų, emocijų, minčių. Jis teigia, kad ligos nereikia bijoti, Kartais ji būna neišvengiama ir visada ne be priežasties. nereikia su ja kovoti. Liga parodo, ką darome ne taip. Liga Geriau susimąstykime – kodėl ji mus užklupo? Gal ką tėra ankstesnių mūsų minčių ir emocijų pasekmė. Norėdami darėme ne visai teisingai? Gal ėjome prieš savo prigimtį? Gal būti sveiki, turime pakeisti savo mintis, įpročius, kurie privedė pervargome ir laiku nesustojome pailsėti? Gal per mažai laiko prie to, kad susirgome. Remdamasi minėta knyga pateiksiu skyrėme sau? Gal…? keletą pavyzdžių, kurios, anot autoriaus, yra tikrosios ligų Klausimų ir atsakymų gali kilti daug ir įvairių. Svarbiausia užuomazgų priežastys: atrasti savo atsakymą, „perskaityti” mums siunčiamą Migrena – tobulumo siekimas kaltinant, kritikuojant žinutę. Ir, kas šioje situacijoje puikiausia, – išnaudoti sirgimo save, visokių nevisavertiškumo kompleksų turėjimas. Šių laiką prasmingai ir turiningai. Tuomet bus lengva su liga ir kompleksų atsikračius, galima atsikratyti ir ligos. atsisveikinti. Viso to ir linkiu visoms pasiligojusioms! Sirkite Silpna atmintis – baimė ir „bėgimas” nuo gyvenimo lengvai, maloniai, prasmingai ir ne per ilgai... užsimirštant.

Nervų sistemos ligos – klaidingai suvokiamas aplinkinis Jurgita Liutkutė iš Kauno pasaulis ir bendravimas su žmonėmis.

Tikai ir hiperaktyvumas – dažniausiai serga vaikai, kuriems

12 GAJA moterims

MYLIU SAVO DARBĄ

ĮSIKLAUSYTI Į SAVE Visą vaikystę blaškiausi ir ieškojau savęs. Niekas nesisekė taip, kaip norėjau, kad sektųsi. Visada buvau tas vaikas, kuris gali daryti tik tai, ko nesugebėtų taip gerai atlikti kiti. Svajojau apie minią man plojančių žmonių, gražius apdarus, didžiulį namą ir visa tai, ką šiais laikais turi tiek daug žmonių. Po šimtų būrelių ir tiekos pat nusivylimų aš pradėjau dainuoti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dainuodama jaubei pedikiūro meistre. Nuostabu ne tai, kad esu pati sau čiausi tarsi dievaišeimininkė (deja, dar nesugebu pasakyti merginoms „Ne“, tė. Nors teturėjau tad dirbu daugiau kaip po 250 val. per mėnesį), net ne tai, kad 13 metų, salės man uždirbu, kiek noriu (deja, turiu begales išlaidų už nuomas, plojo stovėdamos, ir patentus ir priemones), o tai, kad tiek daug nuostabių žmonių mano puikybė ėmė atradau. Nėra nieko nuostabesnio nei laikyti baltutėles rankas gožti mane pačią. Ko to kūno, kurio viduje spurda gyvybė. Nuostabu suvokti, kad gero, mano išpuikimas gali prisiliesti prie žmogaus sielos per jo delnus. Kiek ašarų ir netikrų vertybių išlieta mano kabinete atveriant nuoskaudas, kiek džiaugsmo siekiamybė turėjo prikupinų krykštavimų, stiprių apsikabinimų ir nuoširdžių vesti prie to, kad aš... žvilgsnių susitinka! Nes nėra didesnio turto kaip žmogus praradau balsą. Praražmogui. dau tada, kai dainuodama jaučiau virpant salės orą, žmonių Ko gero, dauguma Jūsų pagalvos, kad toks darbas – ne širdis... Kai norėjau ištarti „Ačiū“, balso nebuvo ir pasaka, svadarbas. Dažnai girdžiu tokias replikas net iš pačių artimiausių jonės apie turtus ir divos gyvenimą akimirksniu dingo. Gaila, žmonių: „Oi, tik neapsimesk dirbančia. Kiaurą dieną sėdi, o kad tada nesupratau, ką Dievas (likimas, gyvenimas, gamta) atrodo, kad bulves kasi.“ Tikra tiesa, aš visą dieną sėdžiu, nori man parodyti... Netekusi to, kas man buvo taip svarbu, ir, nepaisant sulenktos 14 valandų nugaros, begalės dulkių, aš tapau eiline mergaite. man kasdien dar tenka bendrauti su dešimčia skirtingų Laikas bėgo. Mano pasirinkimus įtakojo tik mintys apie moterų, merginų ir netgi vyrų. Visi su savo nuotaikomis – finansinę ir visuomeninę padėtį. Norėjau tapti „kažkuo“. kas turi džiugią žinią apie mažos gyvybės užsimezgimą, o Vos pradėjus to siekti, gyvenimas mane grąžindavo kas lieja širdgėlą apie skyrybas. Aš tarsi mažytis sugertukas, prie apmastymų, kas man yra sugeriantis viską viską. Atlikusi svarbiausia. Ir tada suvokiau: „Ko procedūrą liūdnai klientei, pakeliu Nuotr. iš: www.crazyfrankenstein.com verta mano padėtis visuomenėje, į ją akis, vis dar laikydama už ko verti mano uždirbami išsvajoti rankų ir matau kitaip žėrinčias pinigai, jei šalia neturiu nieko tikra?“ akis: ji pasijuto išgirsta, ją kažkas Pajutusi savo vertę, užriesdavau nuramino, ja kažkas pasirūpino. nosį ir atstumdavau tuos, kurie Ji išeina lengvesnė, o aš tuo tarpu buvo šalia, kai būdavau „niekas“... turiu užsimerkti ir tyliai pasimelsti, Pamiršdavau tokius dalykus kaip nes kartais atrodo, kad mano širdis pasivaikščiojimas su augintiniu, neatlaikys to, ką tenka išgirsti ir šeimos pietūs, pokalbiai su mama. pajusti. Tačiau kas kartą pajutusi Ir štai kartą, vieno liūdno pokalbio kažkieno palengvėjimą aš suprantu, metu sėdėjome su mama miške, kad nuostabesnės gyvenimo aš verkiau, kad taip visados ir liksiu dovanos ir savo gyvenimo kelio nė „niekuo“. Išties, beprotiškai bijojau Per žmogaus delnus gali prisiliesti prie jo sielos negalėjau tikėtis. to, kad taip ir nerasiu savo kelio.

Myliu savo darbą. Jame aš Ji paėmė mane už rankos. Pirmą kartą pajutau, kiek daug tampu dailininke, atradėja, grožio kūrėja, drauge, mama, žmogus gali duoti ir tuo pačiu imti vien tik laikydamas tave sese, mokytoja.... Kaip man tai pavyko? Aš tiesiog plačiai už rankos. Tą vakarą mes dar ilgai kalbėjomės apie tai, kur atsimerkiau, sustojau ir įsiklausiau. Viskas, kas su mumis gyvenime klydau ir ką dariau teisingai. Mąstėme, ką turėčiau vyksta šiame gyvenime, vyksta ne šiaip sau. Įsiklausykime į veikti. Ir mama man priminė, jog paauglystėje nuolat visas mums duodamas pamokas ir, jei labai panorėsime, visos lakuodavau sau ir jai nagus. Galėdavau valandų valandas atrasime tikrąsias save. sėdėti ir piešti, atkakliai marginti liniją po linijos, spalvą po spalvos. Susimasčiau, bet niekada nemaniau, kad tai taps Kristina Lekavičiūtė iš Vilniaus mano gyvenimo dalimi.

Kada supratau, kur eiti? Nepamenu tos dienos ar minutės. Tiesiog sujungiau visa, kas man tiek daug gyvenime reiškė: atviras nuoširdus pokalbis, delnų kontaktas ir visai nereikšmingas nagų lakavimas. Ir štai... Užsispyrimo, ilgų mokslų Lietuvoje ir užsienyje dėka aš dirbu manikiūro GAJA moterims 13

MANO KNYGA

Šios akimirkos jėgos praktika Algio Teišerskio nuotr.

Ši knyga mano rankose atsidūrė ne visai man įprastu būdu. Paprastai aš pati sau „pasisiūlau“ perskaityti mane sudominusią ar, mano manymu, reikalingą knygą. O šį kartą, išgirdusi apie vieną dabartinių mano gyvenimo aspektų, viena draugė pasakė: „Inesa, turiu tau knygą, manau, reiktų ją paskaityti. „Šios akimirkos jėgos praktika“ vadinasi, man ji labai padėjo“.

Gyventi reiškia būti čia ir dabar Ir tai suintrigavo. Jei žmogus tiki, kad knyga galėtų paskatinti teigiamus pokyčius mano gyvenime, kaip gi galiu neišbandyti tokios galimybės?

Eckhart Tolle (minimos knygos autorius) yra gana plačiai žinomas knygų ir mokymų autorius, skleidžiantis laiko ribas viršijančią žinią: galima išsivaduoti iš kančios ir gyventi ramybėje. Jaunystėje patyręs dvasinę transformaciją, Tolle keliauja po pasaulį ir dalijasi savo suprastomis tiesomis su visais, norinčiais jas išgirsti.

Tiesą sakant, dar net neįpusėjusI šios knygos, aš taip pat suvokiau vieną svarbią tiesą, apie kurią autorius ir kalba.

Didžiąją dalį savo laiko daugelis mūsų savo mintimis, nerimu, skausmu ar – turbūt retesnis atvejis – džiaugsmu esame arba praeityje, arba ateityje, ir tik labai retai – dabartyje, šioje akimirkoje. O kur tu, skaitytoja(-au), buvai prieš pradėdama(-s) skaityti (ar netgi nuklydai skaitydama(-s)) šį tekstą? Ar nesisuko tavo galvoje mintys apie tai, kas vyko vakar, užvakar, prieš valandą? O galbūt galvojai apie tai, ką veiksi vakare, rytoj, artėjančią vasarą? Prisimink, kada mintimis ar jausmais buvai tame, kas jau buvo, arba kas dar bus. Juk tai – bemaž pastovi tavo būsena. Ar ne tiesa? Ir ar ateitis nekelia baimės ar nerimo vien todėl, kad lygini ją su praeitimi: „O kas, jei nutiks tas pats, kas praėjusį kartą? Ką aš darysiu, jei nutiks taip ar anaip? O kas, jei šie metai bus tokie pat, kaip ir praėjusieji? O kas, jei aš taip ir neįgyvendinsiu savo svajonių?“ Arba atvirkščiai – džiaugsmingai ir viltingai lauki ateities, rytojaus ar kito mėnesio, o iš tiesų – jau gyveni ateityje. Savo mintyse. O kai toji lauktoji akimirka ateina, argi būni joje? Ar iš tiesų išgyveni jos džiaugsmą? Ar atėjus tai lauktai ateičiai, kuri tampa dabartimi, nebūni mintimis pasinėrusi(-ęs) į dar tolimesnį laiką? Ir taip šis ratas sukasi be paliovos.

Tačiau knygoje kaip tik ir siūloma išeitis iš tokios varginančios proto ir minčių valdžios. Autorius siūlo pradėti klausytis savo galvoje skambančio balso, tapti jo bešališkais liudytojais. Tai, pasak jo, padės suvokti, jog jūsų mintys ir jūs – tai ne vienas ir tas pats. Tačiau turite nevertinti ir nesmerkti „išgirstamų“ minčių. Būti tik stebėtojais. „Mintys, – teigia E. Tolle, – tada netenka savo galios ir greitai nurimsta, nes jūs, nebesitapatindami su savo protu, nebeteikiate joms energijos. Taip prasideda nevalingo ir priverstinio galvojimo pabaiga.“ („Šios akimirkos jėgos praktika“, 15 p.).

Mėginimas pajusti šios akimirkos jėgą, iš tikrųjų pajausti, ką reiškia būti čia ir dabar, prasideda nuo dėmesio sutelkimo į savo kvėpavimą, į savo kūno pojūčius. Kai mintys nutyla ar jų srautas pradeda trūkinėti, prasideda „bemintis protarpis“. Ir

14 GAJA moterims

kai man pačiai pirmą kartą pavyko tai pasiekti, tuo momentu pasidarė taip gera ir ramu. Tikrasis poilsis – proto atostogos!

Ir noras dar ir dar sugrįžti į šią ramybės ir lengvumo oazę...

Panašiai kaip ir varginančių minčių, autorius siūlo išvengti ir skausmo. „Yra dvasinių mokymų, teigiančių, jog skausmas viso labo yra iliuzija. Tas tiesa, tačiau klausimas toks: ar tai jūsų tiesa? Negana šiuo teiginiu vien tikėti. Argi norite visą gyvenimą kentėti ir kentėdami tvirtinti, jog kančia – tai iliuzija?

Ar tai išlaisvins jus iš skausmo?“ – klausia jis. Taip E. Tolle kalba visų pirma apie dvasinį skausmą, kuris yra ir pagrindinė fizinio skausmo bei ligų priežastis. Visą tą skausmą, tiek kuriamą dabar, tiek patirtą praeityje ir „nusėdusį“ jumyse, kuris sudaro bendrą neigiamą energinį lauką, autorius knygoje įvardija kaip „emocinį skausmo kūną“. Šis skausmo kūnas pradeda silpti tuomet, kai jūs pradedate stebėti jį tarsi iš šalies, kai liaujatės su juo tapatinęsi. Kai tapatinatės su skausmu, patiriate neigiamus, su skausmo energiniu lauku rezonuojančius potyrius, skausmas tik stiprėja, jis jus užvaldo.

Tuomet dažnai jūs ne tik pasąmoningai norite dar daugiau kentėti, bet ir sukelti skausmą kitiems. Tačiau skausmo kūnas „bijo“ sąmonės šviesos! „Būkite sąmoningi, būkite čia – visados budrūs savo vidinės erdvės sargybiniai. Turite stebėti savo skausmo kūną tiesiogiai ir jausti jo energiją. Tada jis nustos veikęs jūsų mintis.“ (ten pat, 67 p.)

Knygoje autorius plačiau išdėsto metodus, kaip ne tik išvengti priklausomybės nuo minčių srauto ir skausmo, bet taipogi paliečia ir žmonių tarpusavio santykių, meilės ir neapykantos bei ligų temas. Ir visa tai vedama į praktiką, į realius, juntamus pokyčius skaitytojo sąmonėje ir, be abejo, gyvenime. Mokymai, meditacijos, pratimai – būtent per tai Tolle siūlo pradėti pokyčius savyje ir savo gyvenime.

Galiu pasakyti, jog man ši knyga į rankas pateko tikrai laiku. Tiesą sakant, manau, kad bet kuriuo gyvenimo periodu, nesvarbu, kiek laimingas ar patenkintas savimi ar savo gyvenimu žmogus jaučiasi, kiek jis mano esąs laisvas nuo savo paties minčių, šią Eckhart Tolle knygą perskaityti verta jau vien tam, kad pasitikrintumėte, kiek iš tiesų esate (ne)priklausoma (-s) nuo minčių ir pajustumėte malonumą patirdama(-s) – o tikiuosi jums tai pavyks – tikrą ŠIOS AKIMIRKOS JĖGĄ.

Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė iš Panevėžio

KELIONĖ

Išvykau, kad sugrįžčiau Šiandien yra pradžios pabaiga.

5 metai atgal. Man dvidešimt dveji, aš – svetur visomis prasmėmis. Tada pradėjau vieną iš daugelio savo kelionių. Kelionę, kurios tikslas tik dabar labai aiškiai suvokiamas. Šiandien man dvidešimt septyneri, sėdžiu penkioliktame dangoraižio aukšte, man per petį žvilgčioja namais tapęs „tulpių miestas“, o aš nuo jo nusisukusi svajoju, kaip gyvensiu toliau.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2012-ųjų lapkričio dešimtoji, mano lėktuvas nusileidžia Maroko oro uoste. Apsiginklavusi svetima patirtimi einu ieškoti savo likimo.

Raudona žemė mane pasitinka skardžiu balsu, pakrikštija jai šventu tapusiu melu ir liepia man be paliovos šypsotis! Aš – taksi automobilyje, aš – viešbuty, aš – mokausi naujo miesto taisyklių, aš – medinoj, aš – geriu marokietišką arbatą, aš – stebiu man dar svetimą miesto ritmą, žmones, saugančius tradicijas, žmones neskubančius, žmones, stebinčius mane. Jau naktis. Žingsniuodama su draugais laikau savo pirmąjį egzaminą – egzaminą, kuriame vertinamas įsiklausymas, instinktai, išankstinių nuostatų atsisakymas. Išlaikiau – turiu teisę tęsti kelionę. Žinau, kad viskas dar tik prasidėjo, bandau Kiekviena kelionė vyksta dviem kryptimis – išorėje ir viduje save paruošti, bet nesu tikra, kam. Atvažiavo Mes einame dešiniau ir pradingstame už kito mėlyno namo. draugė. Draugė, kurią pažįstu daugybę metų.

Lipame į kalną. Užlipę leidžiamės laiptais, tada pakylame Čia Agnės namai. Tai jos žemė, ir ji pasiruošusi padaryti viską, kitais. Panašu, kad čia bus mūsų namai. Tol, kol nuspręsime kad padėtų man ją prisijaukinti. Aš tai jaučiu. Jaučiu, kaip jai kitaip. Pradedu šypsotis. Plačiai. Saulė. Mano namai ant jūros sunku matyti mane, žengiančią pirmuosius savo žingsnius, kranto. Ant skardžio, virš mane jau pasitikusių akmenų. abejojančią, ieškančią atsakymų ne tam skirtose vietose.

Pasisveikinu su nauja patirtimi: namų šeimininkais, kurie Tada ji mane išveža. Išveža ten, kur vanduo krenta iš aukštai, kalbėjo tiesą, nauja lova, kurią greitai išdaviau, hamaku, ten, kur bent trumpam miestas tampa nerealybe. Tada kuriame kitą dieną sapnavau, oru, kuriame negalėjau nustoti veža mane dar toliau, ir aš jaučiu, kad kažkas artėja. Artėja skandintis. Įkvėpiau. Priešais mane sūnus ir tėvas žaidžia neišvengiamybė. šachmatais.

Jau tada žinojau, kad ir aš tapsiu šito žaidimo Keturios dienos Essaouire. Keturios dienos pagal seniai dalyve. paruoštą planą. Susiradau draugų, kurių niekada daugiau Šios vietos taisykles perprasti nebuvo sunku. Man jos nesutiksiu, bet visada atsiminsiu. Mušiau būgną, myniau jau buvo šiek tiek pažįstamos. Aš sėdžiu. Stebiu, kas vyksta gatves, džiaugiausi šeima, džiaugiausi amžiumi senų žmonių, aplinkui.

Dabar man svarbiausia jūra, kurioje daugybė jaučiau naktį, svetingumą, skurdą, nesupratimą, nemigą, žmonių, bandančių pažaboti vėją ir vandenį. Man įdomu. aukštį, artumą, pagalbą, pavojų. 203 laiptai – neskaičiavau „Šachmatų“ sūnus daro tą patį – stebi. Netrukus jis prieina visų, bet žinau, kad jie man atvėrė akis į paukščio skrydį. Tada pasidalinti su manimi ritualais.

Jau tada buvau įpusėjusi savo pamačiau bangas. Vis dar nesupratau, kodėl man jos veriasi... kelionę atgal. Žinojau, kad negaliu sustoti ir nesustojau. Saulė Penktąją dieną išvykome trise. Maroko sūnus, prisijungęs leidosi, kilo, kilo ir leidosi.

Draugas su Hamza išvažiavo, bet prie mūsų, pats to nesuvokdamas, tapo svečiu savoje žemėje. prieš tai mane palaimino.

Aš miegu ant namo stogo, atsukusi Linų mėlynumo taksi vežė siauromis kaimelių gatvėmis. 253 veidą į vėją, siunčiantį man besileidžiančios saulės šilumą. kilometrai. Kelionės vietą išsirinkome paskutinę minutę.

Aš matau dangų, su kuriuo susipažinau tėvų sodyboje dar Spontaniškumas reiškėsi kas akimirką ir nė neketino manęs būdama ketverių.

Marokietiška arbata gaivino, saulė glaudė, palikti. 3 valandos 19 minučių kelio. Stebėjau save, keliaujančią šachmatų sūnus padėjo keliauti.

Jūra išbandė mane, o aš – ją. per šalį, kuri vis labiau mane domino. Aplankiau daug Penktąją naktį antrą valandą išvykau, bet jau kitokia.

Aš miestelių, juose gyvenančių žmonių, neįprastai besielgiančių sugrįžau atgal į save. gyvūnų. Buvo saugu, nes šalia – Draugas. Posūkis, dar vienas siauras takelis ant kalno skardžio, o tada – kitas posūkis, ir dar Vaiva V. iš Amsterdamo (Olandija) vienas, ir dar... Iš dešinės pamatau jūrą. Kelias pradeda siųsti mus į papėdę. Posūkis į kairę, o tada riedam tiesiai. Įdėmiai stebiu sparčiai besikeičiančius vaizdus per priekinį stiklą.

Dešinėje – stovyklavietė, mes ją pravažiuojame. Sustojame.

Sunki kuprinė ant pečių. Hamza eina prieky, aš seku iš paskos.

Pasukame už pirmojo namo palei kelią. Leidžiamės nuo kalno. Po kaire už 103 metrų – jūra, priešais ją – akmenys.

GAJA moterims 15

SKANUMAI

Ant stalo akį džiugina kvepiantys narcizai. Mažučiai ir skaisčiai geltoni. Gamta bunda, nors ir labai palengva.

Belaukiant tikro pavasario, kyla noras išsivirti šiltos sriubos. Man rodos, naminė sriuba turi kažkokios paslapties, veikia raminamai. Žinoma, ji turi būti šviežia, šilta ir pagaminta su meile.

Lęšių sriuba • • • • • • • • • • • • • •

Lęšių sriuba

Reikės: 200 g lęšių; 1,5 l vandens; 1 vidutinės morkos; 1/4 nedidelės saliero šaknies; svogūno; kelių skiltelių česnako; petražolių; gabalėlio imbiero šaknies; ciberžolės; juodųjų pipirų; kuminų; druskos; sviesto arba ghi sviesto (kepimui); pomidorų (šviežių arba konservuotų) (nebūtinai).

Morką, salierą, svogūną ir česnaką nulupame ir smulkiai supjaustome. Puode pakepiname smulkintas daržoves ir prieskonius, suberiame nuplautus lęšius. Viską trumpai pakepiname ir užpilame daržovių sultiniu. Verdame, kol lęšiai suvirs. Prieš baigiant virti galime įdėti pjaustytų pomidorų ir pabarstyti smulkintomis petražolėmis. Skanu valgyti su grietine.

Prie sočios sriubos norisi ko nors lengvo ir gardaus. Čia puikiai tiks kynva su daržovėmis. Kynva arba bolivinės balandos sėklos kilusios iš Pietų Amerikos, o per pastaruosius 10 metų labai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Kynva vadinama bene pačia maistingiausia ir turtingiausia kruopa. Joje yra devynios nepakeičiamos amino rūgštys, gausu skaidulų, mangano, fosforo, magnio, vario ir geležies, vitaminų E ir B2. Be to, ji yra lengvai virškinama ir labai skani. Kynvos kruopas pamėgau „nuo pirmo kąsnio“ ir nuo tada jos – labai dažnas svečias mano virtuvėje.

Kynva su daržovėmis Reikės: • 1oo g kynvos kruopų; • apie 0,5 - 1 l vandens; • įvairių daržovių (kokias mėgstate arba rasite šaldytuve); • svogūno; • petražolių; • juodųjų pipirų; • druskos; Kynva su daržovėmis

• aliejaus arba ghi sviesto (kepimui).

Susmulkintus svogūnus ir daržoves (aš naudojau morkas, moliūgą ir pomidorus) pakepiname keptuvėje, tuomet suberiame nuplautas kynvos kruopas ir dar šiek tiek pakepiname. Taip jos taps traškesnės. Užpilame vandeniu, pabarstome druska ir uždengę troškiname apie 15 minučių. Kruopos turi išleisti „uodegėles“ ir tapti minkštos, bet traškios. Paskaniname maltais juodaisiais pipirais ir smulkintais žalumynais.

Gražaus, aktyvaus ir laimingo pavasario!

Sigita S. iš Kauno 16 GAJA moterims

GAMTA GYDO

Gyvenimas mėnulio ritmu Sigitos Degimaitės nuotr.

Šių laikų moteris nutolusi nuo gamtos ir visatos, todėl gyventi jai darosi sunku. Susimąstyti ir kažką keisti dažniausiai priverčia krizės, ligos ir kiti nesklandumai.

Bet tai nereiškia, kad privalome tęsti šį užburtą ratą. Mokykimės iš kitų klaidų, kol ne per vėlu, kol turime jėgų tai padaryti.

Dažniau pakelkime akis į dangų, ir ne tik dieną!

Keturios mėnulio fazės Nuo ko pradėti? Pradėkime nuo savo ryšio su mėnuliu, moteriškumo simboliu. Net jeigu gyvename mieste, galime dažniau pakelti akis į dangų, ir ne tik dieną. Nakties dangus toks gražus! Jame tviska daugybė žvaigždžių, iš kurių kadaise atkeliavote į šią žemę, ir karaliauja mėnulis, vis kitu veidu besišypsodamas. Sekime kalendorių, kol įprasime savo kūnu justi, koks dabar mėnulis (jaunas, priešpilnis, pilnas ar dylantis) ir pagal tai dėliokimės savo darbus. Iškart noriu įspėti, kad esu už sveiką nuovoką. Blogų dienų nėra, bet yra dėsningumai, į kuriuos verta atsižvelgti, jei norite išeikvoti kuo mažiau energijos ir pasiekti, sukurti kuo daugiau.

Keliaudamas per savo ciklus, žemės palydovas mėnulis veikia visa, kas joje gyva. Ne išimtis ir žmogus, ypač – moteris, kuri per jausmus, intuiciją yra glaudžiai susijusi su šiuo dangaus kūnu.

Ką gi veikia atskiros mėnulio fazės? Jaunatis – atsinaujinimo, pradžios metas; Priešpilnis – augimo, pilnėjimo visokeriopa prasme metas; Pilnatis – kupos, suvešėjimo, pilnatvės metas; Delčia – metas paleidimui viso, kas sena ir atitarnavę. Mažai kur kalbama apie dar vieną mėnulio fazę, arba tiksliau, „tuščią“ (juodą) mėnulį. Tuščias (juodas) mėnulis – grįžimo į tuštumą savyje, jos pagerbimo metas. Dabar apžvelgsime, kaip šią mėnulio išmintį pritaikyti savo gyvenime.

Kaip pasitelkti mėnulio išmintį Jaunatis gamtoje skatina visokeriopą augimą, žmogaus organizme, jo energetikoje – taip pat. Jaunatis yra tinkamas metas puoselėti savo svajones, vizijas ir žengti pirmuosius žingsnius jų įgyvendinimo link. Tai – puikus metas pradėti ką nors naujo. Jaunatis puikiai tinka priimti naujiems sprendimams, ypač susijusiems su atsinaujinimu, savigyda, organizmo ar valios stiprinimu. Per jaunatį palanku skirti laiko pamąstymui, ką naujo norėtume sukurti ateinantį mėnesį.

Priešpilnis yra augimo metas. Šiuo metu prasminga skirti dėmesio tam, ką jau turite ir ką norite pagausinti. Priešpilnio fazėje galima sėkmingai stiprinti tarpusavio santykius, sveikatą, plėtoti verslą ar kitus projektus. Sąmoningai skirta energija „augins“ jūsų sumanymus, padės pasiekti norimų rezultatų.

Pilnatis yra kupos, suvešėjimo metas. Gamtoje pilnatis yra pilnumos metas – augalai tampa vaistingiausi, taigi – stipriausi. Pagal analogiją žmogaus organizmas per pilnatį taipogi turėtų būti stipriausias, gyvybingiausias. Apie tai, kad

pilnas mėnulis yra jėgos metas, mums byloja net pasakos (kuriose – sena žmonijos išmintis). Raganos dilgėles rinkdavo būtent šiuo metu.

Deja, moterys ne visada džiaugiasi pilnatimi – neretai skundžiasi nemiga, galvos skausmais, neramiais sapnais.

Aš manau, kad toks šalutinis poveikis yra ne dėl paties mėnulio, o dėl to, kad sutrikęs mūsų ir mėnulio ryšys. Kai šį ryšį puoselėjame, patirtis keičiasi. Kad tai yra įmanoma, galiu patvirtinti savo pavyzdžiu. Man pilnatis yra magijos, pilnatvės, kūno grožio kulminacijos metas, jėgų bei kūrybinių galių antplūdis. Kuo labiau kreipiu dėmesį į ryšį su mėnuliu, su visais gamtos kūriniais, tuo daugiau jėgos įgyju kasdieniams darbams bei sumanymams atlikti.

Delčia yra metas atsisveikinti su tuo, kas sena, atitarnavę.

Dylantis mėnulis gamtoje reiškia gyvybinės energijos tėkmę vidun, tuštumos link (juk po delčios seka „tuščio“ mėnulio dienos). Taip ir žmogaus organizme energija tarsi blėsta, senka.

Bet iš tikro – tik teka kita kryptimi: ne kaip įprasta išorėn, o vidun, į esybės centrą, Savastį. Todėl delčia yra puikus metas susitelkimui į save. Šiuo laiku galite peržvelgti pastaruosius savo gyvenimo įvykius, permąstyti, kokia jų paskirtis, kokios jų pamokos ir kuriuos iš šių dalykų norėtumėte paleisti visiems laikams.

Tuščias mėnulis yra virsmo metas. Tai – tarpinis momentas tarp delčios („seniausio“ mėnulio) ir jaunaties („jauniausio“ mėnulio). Šis virsmas atsikartoja ir žmoguje. Tai – tuštumos metas. Tuštuma yra artima moters prigimčiai. Tai matyti iš mūsų kūno sandaros – mūsų gimties organai (įsčios) yra tuštuma, ertmė, kurioje gema nauja. Ši tuštuma įgalina moterį kaupti, pastoti (nebūtinai vien fizine prasme), auginti, globoti vaiką ar idėją, sumanymą, jausmą ir pan.

Taigi nemaišykime – tuštuma nelygu tuštybei ar tuščiam, beprasmiškam laikui. Iš tuštumos randasi visuma; visas pasaulis kadaise radosi iš tuštumos. Ar kada susimąstėte, kad kiekvieną mėnesį turite galimybę „išmedituoti“ naują pasaulį, sukurti naują gyvenimo kokybę?

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

GAJA moterims 17

RĖDOS RATU

Pirmosios pavasario žalumos šventė Nuotr. iš: www.muziejus.moletai.lt

Mane visada nepaprastai jaudina pirmoji pavasario žaluma: gležnučiai lapeliai, minkštučiai žolės stiebeliai, pirmieji žiedai. Šviesiai žalias pavasario gamtos rūbas taip stipriai suvirpina širdį, kad net žodžiais sunku apsakyti. Jaučiuosi taip, tarytum tūkstančiai mažyčių varpelių skimbčiotų viduje. Drėgnos žemės ir saulės kvapas svaigina. Norisi šokti. Kažkas manyje žino, kad su kiekvienu žaliu pavasariu iš naujo užgimstu ir aš. Štai tokią tad žalumą, manau, ir sveikino Jorė. „Jorja, geras vakaras Jorja, paimk raktus Jorja, atrakink žamį Jorja, išlaisk žolalį Jorja, žolalį šilkinį Jorja, raselį meduotų Žolalė bus dėl arklalių Raselė bus dėl veršelių“ (lietuvių liaudies daina)

Jorės apeigos ant Kulionių pilkalnio

Jorė – gyvybės šventė Antroje balandžio pusėje (balandžio 23 dieną) švenčiamos sugrįžusio pavasario sutiktuvės – žalumos globėjo Jorio šventė. Jorėti reiškia „augti, plisti, žaliuoti“. Sakoma: „Pažaliavo kaip jorė“, „Medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.

Kaip sakoma, Jorė arba Joris valdo žemės raktus ir žemelę atrakina po žiemos šalčių ir išleidžia žolę. Jis dar vadinamas pavasario Perkūnu. Pavasarinį vaisingumą įkūnijantis raitelis žadina gyvybės jėgas, prikelia augmeniją, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius, visą gyvąjį pasaulį, taigi – ir žmogų. Istorikas Simonas Daukantas rašė: „Jorė atėjusi paveikia badą, kursai kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl jai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukščiai džiaugias”.

Savaime suprantama, jog per Jorę garbinama augmenija. Šventės metu buvo aukojama gėlių, augalų ir visų žolynų dievui Pergubriui (Pergrūdžiui). Štai ką XVI a. metraštininkas rašė apie Jorės apeigas: „Tą dieną jie aukoja Pergubriui (Pergrūdžiui), kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visų žolių dievu. Dvasininkas, kurį jie vadina viršaičiu, dešinėje rankoje laiko plačiadugnę taurę, pripiltą alaus, ir, pašaukęs vardu dievuką, gieda jo garbei giesmę: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave

18 GAJA moterims

slėniai ir miškai žaliuoja.“ Šitą giesmę baigęs, išgeria alų.

Po to iš eilės geria visi. Ir Pergubrio garbei giesmę gieda. Ir puotauja visą dieną, ir ratelius eina.“

Apeigos ir jų prasmė Jorės šventė buvo skirta daugiausia apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario žemės ūkio darbais. Per Jorę buvo sodinami medeliai. Išlikęs paprotys Jorės rytą merginoms dainuojant sėti rūtas.

Jorė – ir gyvulių globėjo Ganiklio šventė. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų.

Kita grupė apeigų susijusi su ritualiniu duonos kepimu, aukojimu ir valgymu. Jorės dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. Po to, paėmę tą kepaliuką, šeimininkas ar šeimininkė eina parugėn ir apeina rugių lauką. Sugrįžę namo ir pasakę: „Vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“, jie sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams. Bendrai šeimos valgoma duona turėjo užtikrinti visos šeimos narių bendrystę ir santarvę. Kai kuriose Lietuvos vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Žemdirbystės pradžios apeiginei duonai priskiriama ypatinga reikšmė. Per ją žemdirbys gali įeiti į artimą kontaktą su Motina Žeme.

Per Jorę klausomasi žemės šnekos. Buvo tikima, kad,

RĖDOS RATU pridėjus ausį prie žemės, galima išgirsti rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.

Senosios baltų Velykos

Pavasario sutiktuvės kiekvienos moters širdyje Metų ratas sukasi ir suteikia galimybę vėl ir vėl kažką pradėti iš naujo, su nauja jėga ir nauja, visaapimančia meile.

Visas moters gyvenimas yra cikliškas. Kiekvieną pavasarį gauname dar vieną galimybę su bundančia gamta atgimti ir mes.

Taip ilgai snaudėme, tamsios žiemos užsūpuotos. Dabar atėjo metas keltis. Tad gerai pasirąžykime, nusipurtykime rūpesčių sniegą ir ženkime toliau. Įkvėpkime skambančio pavasario. Lauko gėlėmis ir žalumynais apkaišykime kūną ir širdį. Pavasarinės gamtos pažadintos, imkime dainuoti ir šokti. Kai moterys šoka, saulė šypsosi, skleidžiasi žiedai, lietutis laisto žemę.

Tad nepabijokime visos per Jorę pasipuošti lauko žiedais ir užtraukti dainą ar žalią laisvės šokį vėjyje sušokti.

Būtinai prisilieskime prie Mamytės Žemelės ir pagal seną lietuvių paprotį, jei tik turime galimybę, žalių rūtų darželį pasisodinkime.

Eglė Kučinskienė iš Kauno Straipsniui paruošti naudotasi šiais šaltiniais: www.baltuatlantida.lt www.alkas.lt www.apeigos.lt www.day.lt/sventes/straipsniai/jore www.muziejus.moletai.lt/jore.html www.samogitia.mch.mii.lt/kultura/Jurgines.htm

Algio Teišerskio nuotr.

Senovėje Jorės šventė užsitęsdavo iki keliolikos dienų.

Pavasario sutikti Jorės dieną į girią išskubėdavo merginos. Iš ten jos grįždavo lyg nuotakos, baltais rūbais pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios. Jų sulaukęs kaimas pradėdavo linksmintis.

Tuomet būdavo dažomi ir marginami kiaušiniai, su jais žaidžiama ir ridenama kaip per Velykas. Gamtoje būdavo kepama kiaušinienė, vaišinamasi, dainuojama, šokama.

Jaunimas supdavosi sūpynėmis. Apeiginėmis dainomis žmonės kreipdavosi į Jorį, prašydami, kad kuo greičiau atrakintų žemę ir išleistų rasą, šiltą lietutį atsiustų. Prašydavo gero oro ir derliaus, taip pat sėkmės su gyvuliais. Iki išnaktų sodžiuose subtiliai vingiuodamos aidėdavo vakarinės melodijos.

Sakoma, kad per Jorę parlekia gegutė ir labai seksis tam, kurs tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikėta, kad, jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jorės dieną, visi metai bus sėkmingi.

Senieji Jorės papročiai atgimsta iš naujo. Metai iš metų šventę gražiai pamini Molėtų krašto muziejus. Jorėje senu protėvių papročiu yra renkamasi Kulionyse, šalia Molėtų astronomijos Observatorijos esančioje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje bendrai išgyventi pavasarinio gamtos virsmo ir pasisemti gamtos galių.

Kai moteris šoka, saulė šypsosi...

Miško šokis Pirmąkart matau berželį tokį, Krykščiantį kiekvienu lapeliu.

O berželi, kas tave išmokė – Išsilieti sūkuriu žaliu?..

Tarsi pirmąkart matau eglaitę – Šviesūs šviesūs kasnykėliai šakose!

Kur, o kur panorai tu išeiti, Takeliu išbėgus nedrąsi?..

Sužibėjo saulėje pušelės – Susikibo visos šokt ratu. – O kodėl staiga toks lengvas kelias?

O kodėl tiek surandu?..

Ir žaibų naktis čia neužbartų – O šią valandą į kraują aš paslėpsiu.

O šią valandą į kraują aš paslėpsiu…

Niekas neateina antrą kartą.

Ir neįsileista – nesugrįš.

Ir neįsileista – nesugrįš...

Janina Degutytė GAJA moterims 19

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Dubingių piliavietė Niekada pernelyg nesidomėjau istorija, nes senose istorijos interpretacijose visada jaučiau tiesos trūkumą apie mūsų, lietuvių, praeitį, o taip pat – apie visos žmonijos praeitį.

Ir tik visai neseniai atradau, kad labai įdomu sužinoti apie mūsų giliąsias šaknis. Ypač tai sustiprėjo manyje, kai pradėjau daugiau būti gamtoje, savo žemelėje, daugiau bendrauti su augalais – ŠVIESOS perdavėjais, t.y.

BŪTI TIKROVĖJE – tarp DANGAUS ir ŽEMĖS, kuo daugiau atviroje erdvėje. Žinoma, dar labiau priartino prie domėjimosi mūsų, lietuvių ir žmonijos, šaknimis bendramintis Aivaras Lileika – istorijos tyrėjas, labai gilus ir šviesus žmogus.

Dubingių pilkalnis – didžiausias Lietuvoje Kuriu giminės sodybą Sidabriuose. Tai štai, pasirodo, netoli nuo mano sklypo yra net du piliakalniai. Mažesnysis – Gaukeliškių, dar vadinamas Pilatu arba Pilaškučiais, ir didžiausias Lietuvoje – Dubingių. Mažajame piliakalnyje pati apsilankiau tik šią žiemą, jis yra visai netoli – apie 1 km atstumu nuo mano sodybos. Dubingių piliakalnį lankau dažniau. Kartą su draugais čia rengėme deivės Mildos šventę.

Apie Dubingių kalną jums ir noriu papasakoti.

Dubingių piliakalnis Dubingių piliavietė yra Molėtų rajone, Dubingių miestelyje, Asvejos ežero krante. Dabar tai didelis, apie 500 m ilgio ir iki 200 m pločio, pusiasalis – kalva, seniau buvusi sala. Šioje piliavietėje tebėra išlikę buvusių XVI-XVII a. Radvilų rūmų ir evangelikų – reformatų bažnyčios griuvėsiai.

Dubingių miestelis bei piliavietė yra dažnai minimi istorikų darbuose, kurie skirti Radvilų giminei bei konkretiems jos atstovams. Ypač dažnai ši pilis prisimenama, kalbant apie Barborą Radvilaitę. 1547 – 1548 m, po santuokos su karaliumi Žygimantu Augustu, ji Dubingių pilyje praleido beveik pusmetį, iš čia rašė laiškus karaliui.

Rašytiniuose šaltiniuose Dubingių pilis minima nuo XIV a. Tikriausiai XIV a. pirmoje pusėje Asvejos ežero salos kalvoje pastatyta medinė pilis, saugojusi nuo Livonijos ordino puolimų kelią į Vilnių.

Mildos diena ant Dubingių piliakalnio Prieš metus ant šio piliakalnio rengėme meilės deivės Mildos šventę (švenčiama 05.13). Čia įvyko Moterų Motinų Suvažiavimas. Mūsų, moterų, tikslas – ateityje įkurti kuo daugiau Moterų Motinų atstovybių, ir suvienyti jas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Susitikimui vietą pasirinkome ant Dubingių kalno, kur XVI a. gyveno labai įžymios ir reikšmingos Lietuvai šeimos atstovė Barbora Radvilaitė, būtent tą gražią Meilės deivės dieną. Gegužė tarsi užbaigia ir įprasmina ilgą pavasario laukimą, gyvybės atbudimą. Labai prasminga, kad gegužės mėnesį, kuris skirtas

20 GAJA moterims

dangaus motinai, yra pagerbiamos visos motinos – gyvos ir mirusios. Ši pagarba neturėtų apsiriboti vien tik Motinos diena, ji turi būti rodoma visą gyvenimą.

Mūsų suvažiavime – šventėje vyko keletas gražių ir ypatingų veiksmų: tikslų ir siekių aptarimas, Barboros laiškų skaitymas, šventos ugnelės užkūrimas, grojimas gongu, ragu, dūdelėmis, dainos ir šokiai, moteriškumo iniciacijos ritualas, o šventę užbaigėme linksmomis vaišėmis mano sodyboje Sidabriuose.

Man tai buvo naujiena – švęsti būtent lietuvišką MEILĖS dieną, su tokiais mielais ir artimais mintimis ir siekiais žmonėmis. Nors žinau, kad visas gyvenimas – tai gyvenimas meilėje, buvo gera tai patirti tiesiogiai. Kokia galinga, švelni ir veiksminga jėga mumyse, moteryse, glūdi! Taip norisi ją naudoti išmintingai ir prasmingai!

Įdomu: XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu.

Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.

Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas.

Kaune Mildos šventykla buvusi Aleksote. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje.

Violeta Ardickienė iš Sidabrių Straipsniui paruošti naudotasi šiais šaltiniais: www.lietuvospilys.lt www.wikipedia.org/wiki/Milda

KŪRYBOS VERSMĖ

Išsipildymas motinystėje Motinystė – neaprėpiama grožio šalis, apie kurią norisi kurti eiles, dainuoti dainas, išreikšti tai spalvomis.

Ji tiek visa ko pilna, kad niekuomet iki galo neišpiešime, neišdainuosime, neiškalbėsime viso šio slėpinio.

Dalinuosi savo pastangomis grožiu pagerbti motinystę – tai mano paveikslai ir eilės. Motinystė per daug paslaptinga ir per daug intymi, kad kalbėčiau apie ją proza. Apie motinystę norisi kalbėti dainingai.

MOTINYSTĖ

DŽIUGESYJE

Mamyte, kaip ilgai aš nežinojau,

– Negąsdinki manęs, mamyte –

Kokia auka Tu mus apdovanojai.

Matau, kad nori pakutenti man

Tai, kas atrodė įprasta ir normalu –

kojytę!

Dabar aš suprantu – tai nuostabu.

Šnekėti aš dar negaliu Norėčiau pasakyt – su Tavimi labai

Išmokei pavyzdžiu savu,

smagu!

Kaip šilumą paskleisti tarp žmonių.

Parodei mums, jog meilėj nesvarbu,

Matau, kaip šviečia Tau akytės!

Kad darome visi savų klaidų.

Du šviesuliai manos mamytės!

Kai leidžiam laiką mes kartu, Jaučiu – gyventi man yra saugu.

DĖKINGUMAS

– Tu mano mylimas vaikuti, Stebuklas man esi, mažuti.

Svajonė buvo man nuo seno

Kaskart čiūčiuodama Tave

Suteikt Žmonijai ką nors gero.

Jaučiuos lyg būčiau svajoje!

Ir Dievas davė dovaną didingą Gyventi taip, kaip man prasminga.

Patinka man kutenti Tau kojyte, Pėdytę tokią mažulytę!

Visad norėjosi šeimos,

Ir man yra labai smagu,

Ir rankose būtybės tos mažos –

Kai galime padūkti mes abu!

Kūnelis gležnas, ji trapi, O savo siela nuostabi.

Nors būna kartais ir labai sunku, Dabar žinau, ką reiškia „nuolanku”.

Priimti šią gyvenimo dėlionę Kaip savo kurtąją svajonę.

Ar tik ne to geidė mana širdis, Ar ne tokia gi Dievo Meilės paslaptis?

Kad atiduodamas save esi laimingas.

Kad toks gyvenimas yra prasmingas.

Taigi, dėkoju, Dieve, Tau už tai, Kad manyje Tu Motiną radai, Pažadinai many kūrybą motinystės Ir taip išpildei pažadą savos draugystės.

Tik motiniška Meilė gali tai – Kada savęs nebematai, Kada kas rytą Tu kelies, Ir visada – dėl to paties!

Kad mums save padovanotum, Kad rinkdamasi „mus” Tu nedvejotum.

Ir nors pasaulis spalvomis mirgėjo, Dėl mūsų Tau jisai neberūpėjo.

Kviečiu susipažinti su visa kolekcija mano darbų motinystės tema.

Iki gegužės 24d. ji eksponuojama Kauno Menininkų Namuose „Mūzų svetainėje“ ( V. Putvinskio g. 56, Kaunas).

Karolina Vitkauskaitė-Tarnauskienė iš Kauno www.karolinoskuryba.lt GAJA moterims 21

SIELOS KALBA

Pranašingi sapnai Net didžiausi skeptikai rastų gyvenime atvejį, kai išsipildė jų sapnas. Juo daugiau tokių nutikimų patiria tie, kuriems sapnai yra svarbūs. Kai įsileidžiame mintį, jog sapnai – tai sielos kalba, ir protui tampa aiškiau, ką gi siela nori mums pasakyti.

Kai paliečiama pranašingų sapnų tema, žmonės dažniausiai tikisi sapnų aiškinimo. Visgi ne tai yra pagrindinis šio straipsnio tikslas. Šiame numeryje liečiu pranašingų sapnų temą, nes noriu atkreipti jūsų dėmesį į tokį faktą: sapnai visada ką nors praneša. Kokio pobūdžio šios žinutės, kaip jas apčiuopti ir kam panaudoti, kalbame šiame straipsnyje.

Sapnai yra knyga, kurioje galime perskaityti savo istoriją

Sapnai atspindi mūsų būseną (dabartis)

Sapnai – mūsų asmenybės istorija (praeitis)

Sekdami savo sapnus, jūs imate skaityti save kaip knygą. Žmogus yra sudėtinga sistema, kurios visos sudedamosios Joje kas naktį užrašoma jūsų asmenybės raida. Todėl jeigu – kūnas, protas, siela ir dvasia persipynę ir neatsiejamai jums rūpi savęs pažinimo tema, o gal esate priversti savimi susiję. Pradėkime nuo kūno. Mūsų kūnas atspindi emocinę susirūpinti dėl ligos ar kitokio iššūkio, sapnų stebėjimas mūsų būklę ir charakterį. Tikriausiai sutiksite su manimi, kad gali labai praversti. Vien pats dėmesys savo sapnams yra vienaip kūnas jaučiasi, kai sergate, kitaip – kai esate sveiki. Kai sveikintinas žingsnis savivokos link. Kai jumyse kyla noras sergame, pakinta mūsų judesiai (tampa vangesni, sulėtėja), atsiminti savo sapnus, juos suvokti, pasąmonė šį norą žvilgsnis (tampa mažiau koncentruotas), balso tembras vertina kaip meilės sau ženklą. O tai yra labai daug. Juk (kalbame tyliau), laikysena (nuleisti pečiai, nusvirę rankos, pažinti – tai ir pamilti, nes neįmanoma pažinti to, ko nemyli, įtrauktas kaklas, susikūprinimas ir t.t.). Tačiau liga yra vienas ir niekada nesuprasi to, ko visų pirma nepamilsi širdimi. iš daugelio atvejų, kai mūsų kūnas praneša apie pakitusią Todėl džiaukitės viduje kilusiu noru skirti dėmesio savo viso organizmo būklę. Iš tikro kūnas nuolat reaguoja į mūsų sapnams, o visa kita palikite laikui ir intuicijai. Jei išlaikysite savijautą ir atitinkamai atrodo. Vienaip atrodome savaitgalio šią dėmesio kryptį, laikui bėgant sapnų pasaulis taps jums rytą, kitaip – darbo dienos vakare. Žinoma, tai nėra taisyklė. Jei vis labiau suvokiamas. Mokytis skaityti sapnus labai primena nuolat skiriame dėmesio sau ir gyvename sveikai, paisydami mokymąsi skaityti: iš pradžių reikia noro, tuomet – pastangų savo vidinio ritmo, tokių ryškių svyravimų išvengiame. išmokti abėcėlę, paskui skaitoma skiemenimis, o galiausiai – Na, o kaip protas ir siela? Kaip jie reiškiasi, kaip šiuos sakiniais ir ištisomis pastraipomis; reiškinius savyje apčiuopti? Vienas iš skaitydami atrandame platų raidžių paprastesnių būdų yra stebėti savo ir vaizduotės pasaulį. Lygiai taip sapnus. Sapnai yra mūsų kasdienių „Svarbiau ne tai, ką sapnuojame, o tai, ir su sapnais. Norą seka veiksmai, minčių ir emocijų veidrodis. kaip sapne jaučiamės, ir kaip ši būsena padedantys įgyvendinti šį troškimą Kadangi miego metu mes savęs atsikartoja gyvenime.“ (reguliarus sapnų rašymas), ir jūs nekontroliuojame, tai, ką paprastai nejučia imate atsiminti vis daugiau, mintijame ir išgyvename, sapnuose įžvelgti vis daugiau. Jūs išmokstate atgyja ryškesne forma. Tai galioja skaityti savo sapnus, atrandate tikrąją jų reikšmę ir prasmę. ir mūsų baimėms bei užslėptiems polinkiams, kurių kartais Jūs ne tik skaitote istoriją; jūs ją kuriate. Tai – sąmoningo neprisipažįstame net patys sau. Būtent čia sapnai žmogui sapnavimo tema, kurią iš dalies liečiau praėjusiame numeryje. svarbūs gyvybiškai. Jeigu gyvenime nebūtų miego atokvėpių, O dabar – apie tai, kaip sapnuose įskaityti ateitį. kurių metu per sapnus atpalaiduojame savo „šešėlinę pusę“, greitai išprotėtume. Juk budrumo metu mumyse įsijungia Sapnai įspėja apie artėjančius įvykius (ateitis) įvairiausi tabu: moraliniai, religiniai, seksualiniai ir kt. Mes Paprašysiu tokio dalyko. Trumpam liaukitės skaitę ir nuolat varžome savo prigimtį ir ją neigiame. Šitą daryti prisiminkite sapną, kuris jums išsipildė. Žmonės dažnai išmokstame nuo pirmųjų buvimo šiame pasaulyje dienų. pasakoja apie atvejus, kai apie artimojo mirtį juos įspėja kitas Žmogui, kuris nesigilina į save, nepaiso gyvenimo, kuris vyksta miręs giminaitis. Mamos dažnai pasakoja, kad susapnavo jo viduje, sapnai yra viena iš nedaugelio galimybių patirti kūdikį prieš pastodamos ar jo besilaukdamos. Gal ir jums teko save iš tikro. Ką mes darome su šia galimybe? Pavyzdžiui, jūs susapnuoti kažką panašaus? Gimimas ir mirtis – dvi kritinės sapnuojate košmarus. Čia galima pasirinkti: arba numoti į būsenos, labai artimos savo pobūdžiu. Nenustebkite, kad juos ranka, arba susimąstyti – kas mano gyvenime ne taip? gretinu gimimą ir mirtį. Tai pripažįsta naujausios psichologijos Jei jūsų sapnai jus vargina, tai jūsų siela jums sako: „Atsigręžk šakos ir patvirtina senolių išmintis. Gimimas ir mirtis yra į mane. Pasirūpink manimi.“

22 GAJA moterims

SIELOS KALBA virsminės – tarpinės būsenos, kritiniai gyvenimo taškai.

Trečias toks virsmo būsenos taškas yra tuoktuvės – dviejų žmonių sąjunga. Kam įdomi ši virsmų tema, siūlau paskaityti A. Žarskaus ir A. Patacko „Virsmų knygą“.

Na, o mes grįžtame prie sapnų. Kodėl pradedu nuo pranašingų sapnų, susijusių su mirtimi arba gimtimi? Todėl, kad šie virsmai rūpi kiekvienam žmogui. Net mažai jautrus žmogus gauna (ir pastebi!) ženklus apie artėjantį pokytį.

Juo labiau šiuos pokyčius nujaučia jautraus žmogaus siela.

Mano gyvenime siela davė ženklą prieš sutinkant savo gyvenimo vyrą („tuoktuvių virsmas“). Keletą savaičių iki mūsų susitikimo sapnavau labai gražius sapnus, o sapnuose regėtas grožis ir iš to kyląs taurus jausmas sapne sujaudindavo iki ašarų. Prisipažinsiu, kad nenutuokiau, kas būtent manęs laukia. Bet neabejotinai žinojau, kad kažkas nutiks. Maniau, kad sukursiu kažką gražaus, bet nė neįsivaizdavau, kad ši kūryba bus meilės, bendravimo meno srityje. Jums gali kilti klausimas, ką man davė šie sapnai. Davė labai daug. Tai, ką patyriau sapne, įsirašė į mano sąmonę ir liko man savotiškais „kelio ženklais“ ar priminimais. Kai sutikau Algį, iš pradžių nesupratau, kad tai sapnas pildosi. Bet nuo pat pirmos akimirkos jaučiau, kad vyksta kažkas neįprasto. O grįžusi namo pradėjau nė iš šio, nė iš to verkti, ir verkiau, kol prisiminiau: kažkur jau esu tai patyrusi! Tuomet mane aplankė tokia palaima ir dėkingumas!

Supratau, kad mano siela taip man pranešė apie mano gyvenimo vyrą. Neperdėsiu sakydama, kad taip aš jį pažinau. Argi nebūna, kad sutikę žmogų, net ir mums labai patinkantį, kartais „nueiname“ paskui protą, kažko atsisakome, nes „nedera“, „negražu“, „per sunku“, „per anksti“, „per vėlu“ ir t.t. Kliūčių galime prisigalvoti visokių.

Mano atveju klaidos būti nebegalėjo. Aš jau žinojau, kokį grožį su šiuo žmogumi patirsiu. Nė neabejojau, kad turiu būti su juo. Taigi mano sapnai padėjo man susivokti viename iš svarbiausių mano gyvenimo etapų – renkantis būsimą vyrą.

Taip sapnai nuolat mums praneša apie artėjančius gyvenimo įvykius. Gal net tiksliau sakyti – ne tiek apie įvykius, kiek apie artėjančius pokyčius mūsų būsenoje, mūsų savijautoje. Juk įvykiai svarbūs tuo, kad veikia mūsų savijautą (žinoma, taip pat yra jos įtakojami, „prišaukiami“ – tai abipusis procesas). Sapnų poveikį būtent lengviausia apčiuopti ne protu (aiškinantis simbolius, jų reikšmę), o siela, intuicija (įsidėmint vaizdus, garsus, kvapus ir jausmus, kurie kyla). Svarbiau ne tai, ką sapnuojame, o tai, kaip sapne jaučiamės, ir kaip ši būsena atsikartoja gyvenime. Pagaukite šias akimirkas, ir pagausite save išgyvenant „dejavu“ jausmą.

Kas gi tai, jei ne pranašystė?

pradėkite žymėtis pasikartojančius simbolius. Turiu omeny ne tik objektus, tokius kaip „automobilis“, „gėlė“, „vanduo“, bet ir vyksmus, pavyzdžiui, „kelionė“, „skrydis“, „barniai“, „ėjimas į mokyklą“, „remonto darbai“ ir t.t. Taip pat pasižymėkite, kokias emocijas sapnuodami patiriate. Gali būti, kad, užsirašę jas, netikėtai atrasite šių emocijų sąsajas su objektais, kuriuos sapnuojate ir tuo, kas sapne vyksta. O tai ir yra jūsų simbolių žodyno tikslas. Mums reikia aptikti ryšį, kaip susiję sapnuose regimi, išgyvenami dalykai su budrumo metu patiriamomis būsenomis. Galbūt vieni dalykai iššaukia kitus, galbūt įsisąmoninę sau rūpimus atsakymus išspręsime ir tuos iššūkius, su kuriais susiduriame budrumo būsenoje.

Neieškokite simbolių reikšmių knygose. Žinoma, jei jums natūraliai įdomu, domėkitės. Bet niekada „nepripaišykite“ šių bendrų reikšmių savo sapnams. Nors kolektyvinė pasąmonė visiems žmonėms bendra, svarbi ir asmeninė pasąmonė, kurios turinį apsprendžia mūsų auklėjimas, gyvenamoji aplinka ir kiti veiksniai.

Krentantys dantys sapnuose nebūtinai reiškia mirtį, o juoda katė – nelaimę.

Simbolių reikšmę sau galite aptikti ir taip. Užsirašykite ant lapo kelis simbolius (pavyzdžiui, namas, katė, šuo). Tada prie kiekvieno iš jų surašykite, kokios asociacijos jums kyla, pagalvojus apie namą, katę, šunį. Galite rašyti ne tik daiktavardžius (saugumas, baimė, džiaugsmas...), bet ir veiksmažodžius (mylėti, džiaugtis, bijoti...), ir būdvardžius (šalta, karšta, aštru...). Pavyzdys. Imame kelionės simbolį. Prie jos rašomės tokias asociacijas: „Pokyčiai, permainos, naujovės, iššūkiai...“. Štai ir turime pirmąsias užuominas apie kelionės simboliką! Žinoma, aiškinantis simbolio reikšmę sapne būtina matyti jį visame sapno kontekste. Negalima „atskirti“ simbolio nuo bendro fono. Pavyzdžiui, paprastai kelionės jums teikia pozityvius išgyvenimus ir sąsajas, bet sapne patiriate nemalonius jausmus, regite tamsias spalvas. Tokiu atveju kelionės simbolis sapne gali byloti apie netinkamai pasirinktą kelią ar būdą, kuriuo kažko siekiate.

Apskritai sapnų prasmės aiškinimas yra ilgalaikis vyksmas ir reikalauja nuolatinės disciplinos bei savistabos. Bet jei liksite užsispyrę, laimėsite gilesnį savęs pažinimą. Tokį, apie kurį neperskaitysite jokioje knygoje, nepamatysite jokiame filme. Visame pasaulyje nėra kito tokio žmogaus, kuris turėtų tokią didžiulę tikimybę sužinoti apie jus viską, kas jums rūpi.

Toks žmogus esate Jūs.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

Sapnų simbolių žodynas O dabar – patarimas tiems, kurie nori mokytis skaityti savo sapnus. Jau esu minėjusi, kad sapnus būtina reguliariai užsirašinėti. Šį kartą pasiūlysiu pradėti vestis sapnų simbolių žodyną. Savo sapnų dienoraštyje arba naujame sąsiuvinyje GAJA moterims 23

ŽVILGSNIS

Gimdymas – mano teisė rinktis Šį pavasarį garsiai per Lietuvą nuskambėjo gimdymo klausimas.

Spaudą ir televiziją užplūdo informacija ir diskusijos gimdymo tema. Ne visais atvejais ši informacija atspindėjo esmę. Būtent esmės pasigesdamos į tokį slėpiningą dalyką kaip žmogaus radimasis, mes, moterys – Gajos kūrėjos bei skaitytojos – dalijamės mintimis apie gimtį. „Jei atvirai, mane stebina tai, kas paskutiniu metu vyksta Lietuvoje gimdymo klausimu. Turiu nemažai pažįstamų ir draugių, kurios gimdė namuose ir dar daugiau, kurios apie tai galvojo. Visų gimdžiusių namuose patirtis buvo labai teigiama. Visos pasakoja apie savo vaikų gimimą tokiu būdu kaip apie didžiulį stebuklą. Kodėl moterys rinkosi gimdyti namuose? Visos norėjo jaukios ir savos namų aplinkos. Norėjo intymumo ir laisvės elgtis, kaip joms atrodo geriausia. Ir ne tik joms – šios moterys visų pirma galvojo apie savo vaikelius. Sąmoningai stengėsi sukurti tokias sąlygas gimimui, kad būtų kuo mažiau streso ir kuo daugiau saugumo. Ir nei viena iš šių moterų negalvojo, jog daro kažką blogo, rinkdamosi gimdymą namuose. O ir ruošėsi jos gimdymui, drįsčiau teigti, daug atsakingiau nei tos, kurios gimdo visiškai atsiduodamos medikų globai. Visos lankė parengiamuosius kursus. Įdomu ir tai, kad ir jų vyrams gimdymas namuose suteikė labai teigiamą patyrimą. Jie jautėsi reikalingi ir labiau atsipalaidavę. Žinoma, nemažas sėkmingo gimdymo namuose garantas ir savo darbą gerai išmananti pribuvėja ar akušerė.

Auginu keturis vaikučius. Dvi vyresnėles mergaites gimdžiau KMU klinikose. Kadangi visada ieškojau kuo natūralesnio požiūrio į gimdymo procesą, pastojusi trečią kartą, dėkojau Dievui už galimybę susipažinti su nuostabia akušere ginekologe Banga Kulikauskaite. Abu savo berniukus gimdžiau pas šią daktarę Krikščioniškuose gimdymo namuose. Žinau, jog ji priimdavo gimdymus ir namuose. Tačiau visada įvertindavo riziką ir elgėsi labai profesionaliai. Labai gaila, kad šiai puikiai moteriai teko tiek daug sunkių išbandymų.

Gimdymas visiškai natūralus procesas. Tai ne liga. Ilgą laiką, ypač sovietmečiu, jis buvo, sakyčiau, labai nužmogintas.

Gimdyvės buvo atskirtos nuo joms brangių žmonių, o gimus kūdikiui – ir nuo jo. Viskas buvo daroma pagal planus ir grafikus.

Ačiū Dievui, sulaukėme didelių pasikeitimų į gera. Todėl labai sunku suvokti, kad tėvų ir akušerių pastangos sudaryti kuo geresnes sąlygas gimti kūdikėliui buvo palaikytos nusikalstamomis.“ Eglė K. iš Kauno „Neįtikėtina ir stebėtina, kad kyla svarstymas uždrausti gimdymą namuose. Visais laikais įvairios jėgos kovoja tarpusavyje, tačiau visada tikiu šviesos ir gėrio pergale. Ir tai joks naivumas. Gyvename iš ties nuostabiu laiku. Turime tobulėjančią medicininę įrangą, gausybę specialistų, galimybes aprėpti ir sintezuoti daug medicininės, psichologinės, dvasinės informacijos. Todėl visa širdim linkėčiau visų pirma medikams leisti sau plačiau pažvelgti į klausimą, aprėpti kitus horizontus, pasidomėti įvairių šalių, tautų, kultūrų patirtimi. Siūlau suprasti, įsivaizduoti mamą, kuri turi pasirinkimo galimybę susirasti žmogų, į kurio rankas atiduoda savo ir vaikelio atėjimo į pasaulį saugumo jausmo užtikrinimą. Ji gali rinktis tradicinius gimdymo namus, sau mielą akušerę. Arba turi alternatyvą – užmezga ryšį su žmogumi, pribuvėja, su kuria bendrauja iki žmogeliui gimstant. Turi didžiulį dvasinį komfortą, nes gali pasirinkti gimdymą tokioj aplinkoj, kuri jai patinka, yra priimtina šeimai ir žmogui, kuris ruošiasi priimti gimdymą. Manau, labai svarbu, kad gydytojai leistų sau suvokti, priimti dvasinio dėmens svarbą mūsų gyvenime, o ypatingai – sveikatos srityje. Taip jie užsitarnaus pasitikėjimą, pacientus ir bus neabejotinai laimingesni. O ką jau bekalbėti apie mus, mamas, kurios svajoja, kad jų vaikai ateitų į draugišką, mylintį žmogų ir gyvenimą, harmoningą pasaulį.“ Rūta B. iš Kauno „Gimdyti namuose renkasi toli gražu ne visos moterys. Tos, kurios pasiryžta eiti šiuo keliu, yra dvasiškai stiprios, pasitikinčios savimi bei Dievu. Jos ramiai atsiduoda likimui į rankas, nes žino – viskas bus gerai. Jos tiki savo vidiniu balsu, sakančiu, kad vaikelio atėjimas – tai moteriškumo šventė, kurią švęsti derėtų intymioje, sau artimiausioje aplinkoje. Neverskime stebuklo statistika, telpančia vos į keletą bylos tomų. Nepainiokime žinių su išmintimi. Judviejų kovoje visada laimi pastaroji.” Sondra S. iš Kauno „Manau, kad visgi moterys, o dažnesniu atveju turbūt, galima sakyti, šeima, tikrai turi ir turi turėti teisę pačios rinktis kur, kaip, su kuo gimdyti. Tik tasai sprendimas ir pasirinkimas visgi turėtų būti atsakingai, rimtai apgalvotas, pasidomėtas giliau, o ne iš pirmų nuogirdų. Tačiau manau, jog tos moterys ir šeimos, kurios renkasi gimdyti ne ligoninėje, tikrai šio sprendimo nepriima paskubomis, neįsigilinusios ir neapsvarsčiusios visų variantų. Greičiausiai daugiau neįsigilintų, vien keliomis nuomonėmis ar nuogirdomis ar net mitais paremtų sprendimų priima tos, kurios gimdo ligoninėse. Tad bet kokiu atveju, aš už rimtai APSVARSTYTĄ, rimtai PASIDOMĖTĄ ir IŠJAUSTĄ moters ir visos šeimos pasirinkimą.“ Inesa B. U. iš Panevėžio „Kiekviena moteris, kuri ryžtasi nešioti ir paleisti į pasaulį naują gyvybę, imasi didelės atsakomybės ir sunkaus ilgamečio darbo. Besilaukiančiai moteriai labai svarbu jaustis gerai, kad ji išnešiotų sveiką kūdikį. Kiekviena moteris intuityviai jaučia, kas jai ir jos būsimai atžalai yra geriausia. Man yra nesuprantamas ketinimas moterims įstatymu uždrausti gimdymą namuose. Moterims gali būti teikiamos rekomendacijos, teikiama informacija apie privalumus gimdant gydymo įstaigose ir trūkumus gimdant namuose, tačiau pasirinkimo laisvę moteris turėtų turėti.” Jurgita L. iš Kauno

24 GAJA moterims

BUNDANTI ŽEMĖ

“Vasaros atributas” Raimondos Lučinskienės iš Kauno nuotr.

GAJA moterims 25

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com