GAJA. Žiema 2014

GAJA moterims 2014 Žiema NR. 11

Numerio tema:

TYLA Netradicinė tema moters ir vyro skilčiai

Ko NORI MOTERYS?

Kuo tyla gali būti naudinga laukiantis?

Ugdymas per muziką tyras žvilgsnis į VAIKO asmenybę Baltų pirtis moters PILNATVEI GAJA moterims

1

Moteriai Jonas Strielkūnas

Pasaka

Ten, vidury didžiulio miško Tarp gailių ir tarp viržių, Ant kelmo sėdi moteriškė Su samanotom vyžom.

Lyg šaknys jos išdžiūvę rankos Ir veidas kaip kempinė.

Ji klausos, kaip griaustiniai trankos Po užmirštą klampynę.

Ji mato gelsvą žolę vystant Ir gyvates ant tako.

Ji visada supranta viską, Tik nieko mums nesako.

Nėra jai gruodžių nei balandžių, Viena jos karalystė.

Ir stebisi jinai nuo amžių, Kad mes taip greitai pasiklystam.

Nuotr. autorius Algis Teišerskis 2 GAJA moterims

Redaktorės žodis

Žiemos grožis.

Baltas. Šaltas.

Spindintis. Giedras. Tylus. Nė jokio paukščio, nė jokio vabzdžio, anei kokio žiedelio. Gamta miega, sapnus stebuklingus sapnuoja. Ar spėjate pagauti žiemos akimirkas? Josios tylą?

Algio Teišerskio nuotr.

Žiemą tylos daug. Tylos kaip erdvės, kaip savito kvapo. Tylos kaip atgaivos ir poilsio, spalvų nebuvimo. Tylos kaip pauzės ir savito skambesio. Žiemą tyla – pagrindinė Gamtos veikėja.

Neapčiuopiama, o visgi – esanti. Tavyje. Manyje.

Tarp mūsų. Mus siejanti, glaudžianti vieną prie kito. Žiemą ypač norisi šilumos. Tos šilumos nesant gamtoj, būkime vienas kitam šviesuliu, žiburiu, viltimi. Jaukumu ir draugyste. Sustokime. Įsiklausykime. Į vienas kitą, į širdį, į gyvenimą.

Brandžios ir jaukios tylos linkėdama,

Neringa

Paremkite Gajos leidybą!

A.s. LT154010042502722526 (DnB bankas) Gavėjas: Asociacija GAJA moterims Įmonės kodas: 302656077 Mokėjimo paskirties langelyje pažymėti: parama Gajos leidybai

Asociacijos GAJA moterims leidinys Leidžiamas nuo 2012 m.

Visus numerius rasite asociacijos svetainėje www.gajamoterims.lt Apsilankykite!

Redakcija – kūrybinė grupė Vaida Babilienė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Lina Blužaitė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Jurgita Liutkutė Sigita Paulauskienė

Šio numerio autoriai:

Vyr. redaktorė

Jonas Strielkūnas/EILĖS MOTERIAI, Lina Blužaitė, Sigita Degimaitė, Jurgita Liutkutė, Vaida Babilienė/DEIVĖS PASAULIS Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/MOTERIS IR VYRAS Eglė Kučinskienė/GIMTIS Indrė Kukulskytė-Nedzveckienė/AUGAME LAIMINGI Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Ingrida Oželienė/MYLIU SAVO DARBĄ Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/GYVIEJI AMATAI Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/MANO KNYGA Vaida Babilienė/BŪKIME SVEIKI Joana Aužbikavičienė/GAMTA GYTO Lina Blužaitė/LIETUVOS ŠVENTVIETĖS Inga Dirsytė/SAVĘS PAŽINIMAS Monika Tekutienė/PASAKA

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Kalbos redaktorė Aurika Bagdonavičienė Viršelių dizainerė Sigita Degimaitė Priekinio viršelio nuotrauka Alex Virusyan Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Sigita Degimaitė

GAJA moterims

3

DEIVĖS PASAULIS

TYLA mūsų gyvenime Gajinės Lina, Sigita D., Jurgita ir Vaida

Tylos būtinybė Lina: Paskendus kasdienos rūpesčiuose, gelbsti tik tyla... Rutina, begalė nesibaigiančių darbų, judėjimas, bendravimas... Ir tik kai jau visai nebeturi jėgų, supranti, kad tau reikia tylos. Dažnai sakome: „Noriu ramybės“. Tuo posakiu ir yra išreiškiamas tylos trūkumas, noras pabūti čia ir dabar, pačiam su savimi. Kartais tik tyloje gali susikaupti, apmąstyti tam tikras situacijas ar tiesiog įsiklausyti į savo širdies plakimą, pajusti kvėpavimą.

Man tyla yra būtina. Net ir menkiausias garsas neleis užmigti, o buvimas triukšmingoje aplinkoje erzina, sukelia pyktį, nepasitenkinimą. Juk gan kvaila įjungti muziką visu garsu, o tada jau bandyti šnekučiuotis.

Nuoširdžiam bendravimui negali būti jokių pašalinių trukdžių. Tačiau dabar žmonės taip įpratę prie nepertraukiamos garsų lavinos, kad net nebesusivokia staiga patekę į tylą, ramumą. Atsidūrus visiškoje tyloje atrodo, kad kažko trūksta. Todėl skubama įsijungti televizorių (tik dėl fono) ar užsikimšti ausis ausinėmis, iš kurių sklistų mieli muzikos garsai. Žmonės pamiršo tylą ir jos naudą.

Bet juk mums tyla yra būtina. Kūnas turi ilsėtis ne tik nuo fizinio darbo, įtempto žiūrėjimo į vaizdo ekranus, protinio darbo, bet ir nuo garsų. Kai kurie žmonės, ištaikę minutę, tikslingai bėga iš miesto, kad pailsėtų nuo nesibaigiančio bruzdesio ir dūzgimo.

Atrodo, kad ne tik fiziškai atsigauni, bet ir nuotaika pasitaiso, kai vietoje automobilių variklių ar radijo girdi tik vėją... medžius... paukštį... tolumoje lojantį šunelį... laimingą vaiko juoką.

Girdėti vaiko juoką yra taip svarbu ir neapsakomai džiaugsminga. Bet kartais dėl to paties įjungto televizoriaus ar nesiliaujančio telefono skambėjimo negirdi ne tik savo vaiko,

4 GAJA moterims

bet ir antrosios pusės ar savęs paties.

Sako, laimingi tie, kurie vienas kitą supranta be žodžių, ir labai sunku tiems, kurie net ir kalbėdamiesi negirdi vienas kito. Būna, kad santykiams žodžių ir nereikia. Kūno kalba gali būti daug išraiškingesnė, tik reikia tai pastebėti. Bendravimas yra būtinas, bet jis neturi virsti tuščiažodžiavimu.

O buvimas dviese tyloje tik dar labiau jaudina ir žavi tylios akimirkos paslaptingumu.

Kur slepiasi tyla?

Sigita D.: Žiema karalienė, šalčiu baugindama, dovanoja šiltus ir jaukius vakarus namuose. Natūraliai norisi atsiriboti, atitolti – pailsėti nuo darbų, nuo šurmulio ir lėkimo. Tiesiog būti.

Susivokti. Žiemiška rimastis moko klausyti.

Tai tyla, o ne garsas moko klausyti.

Tylos reikia, kad neprarastume jautrumo žodžiams ir garsams, jų reikšmei suvokti, vidiniam balsui išgirsti. Manau, kad tik tyloje galime susivokti, ar mūsų poelgiai teisingi, ar tikros mūsų nuomonės ir jausmai. Tyla – kaip naujas sniego baltumo popieriaus lapas, ant kurio gali aiškiai išlieti, kas vyksta tavo pasaulyje. Tai susitikimas su savimi ir neaprėpiama Būtimi.

Tačiau, kur rasti tylą? Rašydama apie tylą, turbūt turėčiau rašyti apie

tylos ilgesį. Ar sutiksite, jog gyvename triukšmo amžiuje? Zujančios mašinos, rėkaliojantys asocialai, remontuojami aplinkiniai namai, kur beužeisi – tvinksi muzika, padriki garsai nuožmiai lydi beveik visur. Kadaise nuo muzikos šiurpdavo oda, gniauždavo kvapą, dabar tokia palaima aplanko labai retai. Ausims muzika virto mažai išsiskiriančiu fonu. Tyla tapo prabanga, tad garsas labai nuvertėjo.

O iš tiesų, ar mes patys mokame būti tyloje? Ar mokame būti su savimi – neskaityti, nesiklausyti muzikos, nekramsnoti, nekalbėti telefonu? Juk galime sau leisti tiesiog atsisėsti ir pabūti Sau. Būti – pajausti, kad esame!

Pasidžiaugti savo būtimi... Šių laikų žmogui taip trūksta atviro susitikimo su Būtimi. Deja, net radus tikrai tykią vietelę, tenka gerokai palūkėti, kol aplanko tikroji Tyla. Nutilus triukšmui aplinkoje, mitriai susikuriame jį viduje – iš dienos rūpesčių aidų, nerimo ir beprasmių pasikartojančių minčių.

Labai svarbu, kad tai pastebėtume, kad atsiskirtume nuo šito ūžesio.

Tik tada šio triukšmo debesys ima sklaidytis.

O tada... Tyla.

Iš tiesų, tai, kas su manimi vyksta Tyloje, sunku ir aprašyti. Kažkas didingo ir sodraus. Sugrįžimas. Meilė... Žinau tik tai, kad tyla nėra „niekas“ – ji pilna, apglėbianti ir apglėbiama.

Bet juk pati tyla „iškalbingesnė už tūkstančius žodžių“.

Nuotr. šaltinis amolife.com

Savęs ieškančios moters kelyje anksčiau ar vėliau iškyla tylos poreikis. Jis gali turėti ir kitus vardus: ramybė, harmonija, pusiausvyra. Tyloje mes išgirstame save. Per tylą atsiveria suvokimas apie vidinį pasaulį. Kartais tai baugina, nes mūsų niekas nemokė įsiklausyti į save, suprasti, ko aš noriu, ko man reikia. Nepaisant to, kiekvienos mūsų gyvenime ateina akimirka, kai savęs to paklausiame. Ir ta akimirka yra šuolis į naujo gyvenimo kokybę. Šį kartą kalbamės apie vidinę tylą, kas mums padeda ją pasiekti, ko vertėtų vengti, kad jos neišblaškytume, ką duoda tyla ir kaip ją susikurti. Kaip susikurti vidinę erdvę, kurioje galėtume pabūti su savimi: savomis mintimis, emocijomis, jausmais, išgyvenimais. Kaip priimti savo vidinį pasaulį su meile ir pasitikėjimu – kaip prisijaukinti tylą!

DEIVĖS PASAULIS Bendravimas tyloje

Kiek tylos įsileidžiate į savo gyvenimą? Ką ji Jums reiškia? Kokie jausmai užplūsta tylint? Kaip dažnai būnate vienumoje? Kaip jaučiatės, būdami vieni? Atsakymai į šiuos klausimus rodo, koks Jūsų ryšys su pačiu savimi. Šiandien gyvenimo tempas labai greitas. Dideli informacijos srautai, nuolatinė skuba daro savo įtaką.

kelią į tikrą ramybę ir pasitenkinimą.

Tyla – viena iš galimybių išgirsti savo nebylų vidinį balsą, padedantį geriau suprasti save.

Sigita D.: Tyla naudinga ne vien asmeninėms meditacijoms. Tyloje (kartais ir mažutėje tylos pauzėje) itin Išmintingiausia draugė gerai atsiskleidžia mūsų santykiai su kitais žmonėmis. Nesunku pastebėti, Vaida: Nuolatinis buvimas triukškad su vienais žmonėmis tylos tarpas me dažnai pereina į vidinį triukšmą būna nejaukus ir slegiantis, o su kijausmų ir minčių pavidalu. Nuo išoritais – ramus, kartais net pakylėjantis. nio triukšmo galima pabėgti, izoliuoti Tikiu, tokiu testu ir mylimąjį gasave ar užsikimšti ausis, bet nuo lima išsirinkti – juk žodžiai gali savo vidinio triukšmo nepasiapgauti, apsvaiginti, o tyloje lieslėpsi. Todėl nenumaldomai ka tik jausmas. Gerą jausmą nuo ateina laikas pauzei – tylos moblogo tikrai galima atskirti. Esu mentui. girdėjusi apie japonišką paproPasinėrus į tylą, kartu pasitį prieš tuoktuves jauniesiems neri ir į savo mintis. Esi vienas, keliauti prie jūros ir ten praleisti bet ne vienišas, nes būti vienam kelias dienas nesikalbant. Geras ir tylėti – visai nereiškia liūdėti ženklas, jei jaunieji jaučiasi raar dėl ko nors gailėtis. Tyla yra miai ir jaukiai. Tačiau jei norisi tavo draugė, guodėja, palaikrebždėti, šnarėti – dėl jų sąkytoja. Dažniausiai iš pradžių jungos abejojama. „Tylėjimas – mintys būna chaotiškos, pratobulos harmonijos ženklas“,– eities negandos neleidžia nusisako ir indėnų išmintis. raminti ir atsipalaiduoti. Tada Tyla taip pat įprasta išreikšnėra tylos, nes tu verdi, priešti pagarbą. Kiek daug žmonės tarauji, piktiniesi, teisiniesi arkalba nereikšmingų, lėkštų, pikba, priešingai – save smerki. tų ir pavydžių dalykų. Dažnai Tačiau kurgi daugiau, jei ne Nuotr. šaltinis egytoo.com tiesiog iš inercijos apkrauname tyloje ar, kitaip tariant, būnant kitą žmogų neaktualia infor„Talentas bręsta tyloje, su savimi galima pabandyti atmacija, o ši nusėda į jo pasącharakteris grūdinasi gyvenimo audrose“ kurti darną su aplinka, atrasti monę. Gerbdami kitą asmenį atsakymus ir viską sudėlioti į (Johanas Volfgangas Gėtė) (juolab mylimą ir brangų), turėsavo vietas? Būdamas vienas tume atsižvelgti į tai, ką transtyloje žmogus esti švarus – be sveKartais atrodo, jog būti nuolat užsiėliuojame į jo sąmonę. Taip pat gerbtimos nuomonės, svetimos energijos. musiam ir nieko nebespėti reiškia būdami save, turėtume nusibrėžti ir Tai tarsi savotiška išpažintis – banti svarbiam ir ypatingam. O iš tiesų, savo ribas, vengti klausytis bukinandymas būti atviru sau, kas tikrai nėra kur gi mes lekiame? Kur bėgame? O čių plepalų ir apkalbų, bauginimų lengva ir paprasta. O kai tyla aplink gal tiksliau – nuo ko? kažkieno bloga patirtimi (pavyzdžiui, tave pasidaro jauki, tai ir yra tas Kaip atsvara greitam gyvenimo besilaukiančioms nevalia klausytis ismomentas, kai susitaikai su savimi ir tempui kuriasi įvairūs meditacijos, jotorijų apie nepavydėtinai sunkius gimgali labai ramiai pabūti be savigraužos gos centrai. Jų tikslas – leisti žmonėms dymus ir panašiai). ir jokių planų. sustoti, nurimti, pabūti su savimi. Kai Mano atmintyje įstrigęs pamokyMan tyla yra didelė siekiamybė kuriems žmonėms skirti laiko sau – mas, kad tik susitikus su draugu, ar net prabanga, kuri pirmiausia asodidelė prabanga, o kai kurie dar nenevalia iš karto pulti plepėti. Susicijuojasi su poilsiu. Ką aš mėgstu atrado to prasmės. Kaip bebūtų, santikimas turi būti pradėtas kad ir daryti, kai turiu galimybę pabūti tytykis su tyla ir vienatve mums daug trumpute tylos pauze, suvokimu, kad loje? Visų pirma, paimti į rankas pasako apie mus pačius. štai prieš mane šis žmogus, aš jį maseniai svajotą perskaityti knygą. Tyla O jausmų iš tiesų gali kilti įvairių. tau, jaučiu ir jaučiu save. Nes kartais taip pat subrandina kūrybai, be jos Kai kuriems žmonėms pabūti vieniems susitinkame su draugu, bet tikras suneatsiejamas ir kitas mano pomėgis yra būtinybė. Tai sugrįžimas į save, sasitikimas taip ir neįvyksta…

– karpiniai. Tai savotiška meditacija, vo esmės pajautimas. Pajautus ir suŽiema – švaros ir tikros gaivos mesuteikianti atsipalaidavimo, ramybės vokus savo esybę gyvenimo kely, lentas. Metas švarinti savo mintis, pabūti ir malonumo. gviau judėti toliau. Tačiau tyla ir tylioje ramybėje. Atsigaivinti.

Pastebėjau, jog man geriausia muvienatvė gali gąsdinti ir būti visai nezika – tyla, t. y. jokio dirbtinio fono pageidaujamos. Taip būna, kai žmogus Susitikimas su pačiu savimi nebuvimas. Kai nėra dirbtinio fono, bijo susitikti su pačiu savimi, kai neJurgita: Tyla man kažkodėl siejasi atsiskleidžia natūralių garsų visuma, mėgsta savęs, kai negali priimti savęs su vienatve. Mano supratimu, tai lyg kuri yra geriausias harmoningos aptokio, koks yra. Todėl jis vengia būti du vienas kitą papildantys sinonimai, linkos fonas. O juk absoliučios tylos vienas, vengia tylos, bando užpildyti nors, regis, tylėti galima ir nebūnant nebūna. tą ertmę kažkuo kitu, kas leidžia vienam. Tačiau šį kartą leisiu sau šiuos jam pasijusti saugesniam. Tačiau tik du reiškinius sujungti į vieną. sąmoningas ir tyras žinojimas atveria GAJA moterims

5

MOTERIS IR VYRAS

Ko NORI MOTERYS?

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai www.menoversme.lt

Kur pasisuksi, apstu patarimų, kaip būti tobula moterimi. Jei iki 20 a. moters tobulumas buvo svarstytinas klausimas, o dar ankstesniais šimtmečiais nė nebuvo svarstomas, šiandien tai yra daug dėmesio sulaukianti ir reikalaujanti tema. Pagaliau patikėjusios, kad galime būti tobulos, negalime atsipeikėti ir maudomės euforijoje.

Tai – efekto būsena, aplankiusi po daugelio tūkstantmečių sąstingio. Iš to džiaugsmo kartais nežinome ko imtis ir bandome daryti viską iškart. Vadovaujamės visais iš eilės randamais patarimais, kaip būti gražesnei, geresnei, nuostabesnei. Kviečiu prisėsti, įkvėpti, atsikvėpti ir pažvelgti į save iš šalies.

Trumpam atsitraukime nuo šiandienos situacijos ir atsigręžkime į istoriją. Peršokime pastaruosius keletą tūkstantmečių rašytinės istorijos, kurią rašė ir kūrė vyrai, ir mintimis nusikelkime į kitą – lėtą, ramų, saugų kaip lopšys moterų pasaulį. Sakydama „moterų“, siekiu pažadinti Jumyse atsiminimą apie tą žmonijos laikmetį, kai vyravo taika ir harmonija, klestėjo menas ir amatai, o moteris ir vyras buvo lygiaverčiai kūrėjai. Apie tokį pasaulį kalba Marija Gimbutienė – lietuvių mokslininkė archeologė, archeomitologijos pradininkė, Deivės civilizacijos idėjos žadintoja, pagarsėjusi visame pasaulyje, parašiusi daugybę knygų šia tema, pasaulyje cituojama daugelio moterų ir vyrų knygose, straipsniuose apie žmonijos kultūros ištakas. Anot jos, Europoje 6000-3500 m. pr. m. e. klestėjo matricentrinė visuomenė. Matricentrinės visuomenės svarbiausioji dalis buvo šeima, gentis, o šios šeimos branduolys – moteris. Negana to, matricentrinėje kultūrose Dievas buvo moteris, Ji. Tokio matricentrinio laikotarpio būta ne tik senojoje Europoje, bet visame pasaulyje. Tai mena įvairių žemės tautų mitologija, pasakojanti apie deives pasaulio sutvėrėjas. Moteris-Dievė kadaise buvo norma, lygiai kaip šiandien neįsivaizduojame religijos be vyriškosios lyties Dievo. Čia aš visai nekeliu klausimo dėl moters ar vyro pranašumo. Tik primenu, kad buvo laikai, kai moterys turėjo visai kitą vaidmenį žmonijos vystymesi, istorijoje, religijoje. Taip tikiuosi pakelti Jūsų savivertę, be kurios neįmanoma kelti klausimo: „Ko nori moterys?“.

Moters tapatybės ieškant O šį klausimą kelti būtina, nes nuo jo priklauso gyvenimo kokybė. Moteriškumas – paini tema. Sudėtinga ji tapo per daugelį patriarchalinio mąstymo amžių, kai moters nuomonę apie save pačią formavo vyrai. Ir čia metas priminti indėnų moterų perspėjimą: „Pernelyg ilgai vyrai mokė moteris, kaip būti moterimi“. Moters

6 GAJA moterims

tapatybę pastaruosius keletą tūkstantmečių nusakinėjo vyrai, dėl ko galiausiai pradėjome žvelgti į save ir pasaulį primestu vyriškuoju požiūriu.

Noriu patikslinti, kad vyriškas požiūris nebūtinai yra blogas, tačiau, kai kalbame apie moteriškumą, būtina mąstyti moteriškai. Pamėginkime tai padaryti drauge. Pasvarstykime, ką moteriai duoda galimybė būti tobula, pripažinimas, jog tai įmanoma, ir kaip šia galimybe tinkamai pasinaudoti, kad patirtume moterišką pilnatvę.

Esminis skirtumas Moters tobulumas – nuostabus dalykas, tačiau kalbant apie moters tobulumą daroma esminė klaida: klausiama, kaip moteriai būti tobula žmona, meiluže, mama, darbuotoja ir taip toliau, taigi įvardijami tik paskiri moters vaidmenys. Nepainiokime skirtingų dalykų: moters vaidmenys nėra tas pats, kas moteris. Be to, moteriškumo visai nereikia skaidyti į vaidmenis. Skaidymas, skirstymas – vyriški metodai.

Moteriškam požiūriui būdingas visuminis mąstymas ir matymas. Jei moteris bus laiminga žmona, ji bus ir laiminga mama, ir moteris apskritai.

Kartą radus raktą, juo atrakinamos visos durys, visose gyvenimo srityse įsivyrauja harmonija. Moters vaidmenys užpildo moters pasaulį, tačiau tai, kas yra moteris, peržengia visus vaidmenis, yra sakytumei aukščiau ar giliau. Pavyzdžiui, obelis. Obelis yra vaismedis, ji veda obuolius. Tačiau ji yra kai kas daugiau – obelis yra medis, ir šis medis turi šaknis, kurios ją maitina, ir dėl kurių ji gali vesti obuolius – atlikti savąją paskirtį. Kas yra Jūsų šaknys, leidžiančios atlikti savąją paskirtį kaip tai obeliai? Tai yra dieviškumas.

Gyvenimą keičianti perspektyva Taip grįžtame ten, kur pradėjome.

Dieviškumas yra tas pats tobulumas.

Tobulumas yra tos mus maitinančios šaknys, mūsų ištakos. Taigi klausimas visai ne apie tai, kaip pasiekti tobulumą, o apie tai, ką aš, tapusi tobula, noriu nuveikti. Ką aš galiu nuveikti?

Ir galiausiai, kaip Aš, būdama tobula ir tai žinodama, jaučiuosi?

Ar pajutote, kaip keičiasi Jūsų perspektyva? Kai nebesivaikai to, ką seniai turi, ir užuot švaisčiusi jėgas, sutelki jas svarbiausiam gyvenimo klausimui: „Ko Aš noriu?“. Ir būtent ne: „Ko iš manęs nori vyras, vaikai, visuomenė, bet ko Aš pati sau ir iš savęs noriu?“ Tai keičia perspektyvą ir gyvenimo kryptį. Tai grąžina į autentišką gyvenimą.

Atsiduoti natūraliai gyvenimo tėkmei Kitas žingsnis – šį norą ar norus įkūnyti. Tai gali užtrukti, o gali nutikti labai greitai. Iš tikro laikas visai nesvarbus. Svarbu tai, kad Jūs keičiate perspektyvą. Jūs suvokiate save ne kitų, o savo pačios akimis. Neapsikraukite rūpesčiais, kaip savo norus įgyvendinsite. Tai – vyriškas požiūris ir jis Jus apsunkina. Svarbiausia – suvokti, ko Jūs norite, o tuomet nešioti šį suvokimą kaip kūdikį įsčiose.

Kol Jūs nešiojate, gyvenimas rūpinasi Jumis. Ir Jūs pagimdote aplinkybes ir priemones, pati nežinodama, kaip, – tiesiog pagimdote. Viskas natūralu.

Per moterį teka nuostabiai graži gyvybinė energija ir ši galia geba įgyvendinti Jūsų ketinimus. Kai kas vadins tokį reiškinį stebuklu, tačiau moteriai tai įgimta, natūralu. Moteris yra natūraliai galinga, kai ji tai prisimena. O kad prisimintų, ji kelia klausimą: „Ko AŠ noriu?“. Ir medituoja.

Nešioja jį savyje. Ir leidžia gyvenimo energijai jį subrandinti. Ir jį pagimdo. Štai taip!

Keista, kad šįkart moters ir vyro skiltyje tiek mažai kalbama apie moters ir vyro ryšį. Keista, kol neišnešiojote atsakymo, ko Jūs norite. Nes paskui viskas taps labai aišku ir paprasta visose Jūsų gyvenimo srityse.

Viena melodijos gaida keičia visą kūrinį, taip ir viena įžvalga apie save pačią iš esmės keičia Jūsų gyvenimą. Tuomet jūs pradedate brandinti ir turėti tai, ko norite visose savo gyvenimo srityse, įskaitant ir moters ir vyro santykius.

Nuotr. fone autorius Algis Teišerskis

Deivės civilizacija

GIMTIS

Laukimo tyla Iliustr. šaltinis meihua.360.cn

ir kaip svarbu ją išgirsti Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.

Antuanas de Sent Egziuperi

Eglė Kučinskienė, Kaunas

Tyla… Absoliučios tylos šiame pasaulyje nerasime. Net ir tada, kuomet mums iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra tylu, atidžiau įsiklausę išgirstame begalę įvairiausių garsų. Tylą drįsčiau pavadinti tiesiog kita būsena, kita erdve ir tikrove. Tyla – tai pradžia, ramybė, susikaupimas, stabtelėjimas, išgirdimas to, kas paprastai yra paskendę triukšme. Nėštumą, kūdikėlio laukimosi laiką taip pat galime apibūdinti kaip tylą. Visų pirma, kaip tylą prieš didįjį sprogimą, kuomet neregima tampa akivaizdžiai matoma.

Kuomet ką tik užgimęs kūdikėlis, pirmąkart įkvėpęs oro, surinka.

Tyli kūdikio kalba Iki tos akimirkos nuolat vyksta tylus bendravimas su kūdikiu įsčiose. Žinoma, mes, būsimos mamos, o kartais ir tėčiai ar kiti artimieji su juo pasikalbame, padainuojame ar net pasakėlę glostydami pilvuką pasekame, tačiau, norėdami išgirsti ir suprasti, ką jis mums atsako, privalome pasinerti į tylą. Tai ypač svarbu besilaukiančioms mamytėms.

Mažytis stebuklėlis kalbasi su mumis spyriais, bakstelėjimais, žagsuliu ir kita neverbaline kalba. Netgi mokslininkai yra ištyrę, jog kūdikiai įsčiose kartais sapnuoja tuos pačius sapnus kaip ir jų mamytės, kad juos stipriai veikia mamų mintys ir jausmai. Tad galime suprasti, kad ir mažylių jausmai bei mintys veikia mamos savijautą.

Kas padeda save suprasti Nėštumo metu moteris ir jos dar negimęs kūdikėlis yra taip glaudžiai susiję, tarytum vienas kūnas, todėl labai svarbu išgirsti ir atskirti savojo kūno poreikius ir norus. Moters kūnas nėštumo metu labai keičiasi ir diktuoja savo sąlygas. Jei moteris nekreips dėmesio į savo kūno poreikius, nesistengs jų suprasti, ji gali pasijausti labai blogai.

Netgi toks baisus dalykas kaip abortas gali įvykti tuomet, kai moteris nesugeba ar dėl kokių nors priežasčių negali pasiekti tylos, susivokti savyje,

išgirsti pasibeldusią į jos pasaulio duris būtybę. Ji taip ir neatranda savyje jėgų tuo metu prisiimti atsakomybę dėl kūdikėlio gimimo. Žinoma, negalima teigti, jog tai yra vienintelė abortų priežastis. Gali būti, jog moteris, kaip tik pasinėrusi į tylą ir grįžusi iš pasimatymo su savimi, visgi nusprendžia nutraukti nėštumą. Bet tada ji bent jau priima šį sprendimą sąmoningai.

Tyla ir Dievo paieškos Mokėti išgirsti save yra be galo svarbu ne tik nėštumo metu. Juk išgirsti save – tai ir susisiekti su Aukščiausiąja būtybe – Dievu. Šiuolaikiniame amžino skubėjimo amžiuje stabtelėti ir įsiklausyti į tylą yra nepaprastai sunku. Nėštumo metu natūraliai sulėtėja gyvenimo ritmas ir tai yra puiki galimybė nurimti ir išgirsti, ką mums pasakoja Amžinoji Būtis. Tuomet ir prasideda tylusis bendravimas su savimi.

Kaip išnaudoti nemigos naktis Nėštumui artėjant į pabaigą kiekviena moteris vis dažniau stabteli ir įsiklauso: ar dar neatėjo didžiojo įvykio laikas? Artėjant susitikimui su mažyliu ypatingos tampa besilaukiančiųjų naktys. Dauguma moterų miega prasčiau, jas aplanko nemiga ir tai tikrai nėra be reikalo. Tokios naktys yra dovana, kuomet galima pasinerti į tylą. Nurimus dienos šurmuliui, besi-

laukianti mama lieka pati su savimi ir su kūdikiu įsčiose. Tyloje išties daug lengviau išgirsti save, pajausti savo kūną, atpažinti jo siunčiamus signalus.

Tad tegul ši paslaptinga ir ypatinga laukimosi tyla neaplenkia nė vienos, kurią Dievas pašaukė tapti mama.

O pabaigai – man patikusi istorija apie tylą.

Tyla Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė: – Ko išmokai gyvendamas tyloje?

Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui: – Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai? Žmogus dirstelėjo.

– Nieko nematau!

Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui: – Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje? Žmogus žvilgtelėjęs atsakė: – Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.

Vienuolis tarė: – Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. )

GAJA moterims

7

AUGAME LAIMINGI

Apie TYLĄ IR GARSĄ

Iš Smaragdo miesto – vaikų laisvalaikio centro Vilniuje

Nuotr. šaltinis pixdaus.com

Indrė Kukulskytė-Nedzveckienė, Vilnius

– Iš kur atsiranda vaikai?

– Iš pradžių jie skraido kosmose. Po to tėveliai užsinori pasigimdyti. Tada vaikučiai nueina į pilvuką.

– Jei mama susapnuoja, kad gims sesytė, tai dar negimsta. Reikia, kad ir tėtis susapnuotų.

– Kai tėtis mamai broliuką įdeda į pilvuką.

Visada maniau, kad rytas yra palaimintas metas. Ką tik prabudusioje ramybėje išgyvenu tylų susikaupimą, gaivų susitelkimą prieš artėjantį veiksmą ir šurmulį. Pro langą stebiu vėsiai bundančią dieną. Ryto magiją gerai jaučiu dirbdama su vaikais. Atrakinusi vaikų laisvalaikio centrą, įėjusi į patalpas, patenku į tą per dienas, mėnesius, metus vaikų prišildytą ir ryto tyloje paskendusią erdvę. Aplink tyliai snaudžia besiilsintys žaislai, pastarosiomis dienomis pamiršti drabužėliai, skėčiai, žurnaliukai, piešiniai.

Plačiai atveriu langus, kad įeitų oro, ir laukiu pasirodančių pirmųjų vaikų.

Po kurio laiko pasigirsta skambutis. Atėjęs pirmasis mažylis, nusiavęs eina tiesiai prie savo mėgstamo žaislo, kaladėlių, dėlionės ar nykštukų namelio. Prisijaukintoje erdvėje jis jaučiasi saugiai ir iškart panyra į savo pasaulėlį, tarsi jau seniai būtų žinojęs, ką darys atėjęs. Pamažu vaikų daugėja, jie visi neskatinami užsiima žaidimais, šnekučiavimusi ir kūryba.

Kai kurie ima žaisti kartu: statyti pilis

8 GAJA moterims

ar laivus kelionei aplink pasaulį. Du berniukai užsiropščia ant vienviečio supamojo arkliuko ir ima dainuoti savo ką tik sukurtą dainelę: Mes važiuojame motociklu! Rytinė tyla pamažu tirpsta, erdvę užpildo vis daugiau garsų. Berniukai ir mergaitės džiaugsmingai sutinka ištisą naktį nematytus draugus ir vis labiau ima siausti.

“Atrodo, kad buvimas su vaikais priartina prie realybės, tikro gyvybingo gyvenimo.”

Pavalgę košės, atsigėrę arbatos, vaikai čiumpa pagalvėles ir sėdasi į ryto ratą – pašnekesių ir pratimų laikas. Čia jie dalijasi jausmais, patirtimis, sapnais, nutikimais. Išsikalbėję daro mankštelę kūnui, veidui, balsui.

Prasideda muzikos pamoka, kur vaikai dainuoja žinomas dainas ir mokosi

naujų, mėgina suprasti jų siužetus, net ir padainuoti savarankiškai, be mano pagalbos. Dainuodami jie pritaria judesiais bei smulkiaisiais instrumentais: barškučiais, akmenukais, pagaliukais, plojimais. Vėliau imasi didesnių, skambesnių instrumentų. Kartu ir po vieną groja užgaudami stygas, klavišus, pūsdami, stuksendami.

Grodami ir klausydamiesi jie tyrinėja garsus, jų derinius. Pamuzikavus, pažaidus muzikinių žaidimų, kviečiu juos užsimerkti ir pasiklausyti tylos. Sakau: „Tyla lygiai tokia pat svarbi kaip ir garsas. “ Vaikai suklusta, nurimsta, įsiklauso į tylą.

Po pamokėlės vaikai šurmuliuodami ruošiasi eiti į lauką, klegėdami bando batus apsiauti ant tos kojos, pirštukais pataikyti į reikiamus pirštinių pirštus, gal net patys užsitraukti užtrauktukus, užsiklijuoti lipdukus, užsisegti sagas. Susiruošę žygiuoja į lauką, ten karstosi medžiais ir karstyklėmis, eina kliūčių ruožais, kuo aukščiau supasi, žaidžia vorus, meškas, traukinių keleivius. Sugrįžę pie-

AUGAME LAIMINGI tauja. Po šurmulingo buvimo lauke ir pietų prasideda tylos metas. Vyresnieji imasi atlikti ramias užduotis, piešti, o mažesnieji keliauja į laumių ir lopšinių kambarį pokaičio. Stebuklinga

matyti, kaip tie, ką tik išdykavę ir klegėję mažiukai, rimsta, užsimerkia ir paskęsta patogiuose sapnų pataluose.

Išsimiegojusių ir susišukavusių vai-

kų klausiu: „Kas yra tyla? Kur būna tylu? Ar jums labiau patinka tyla, ar garsas?“ Tai rimti klausimai. Rimti ir atsakymai.

Vaikų atsakymai: – Visiems reikia būti tyliai. Tyla pasibaigia, kai išeini į lauką. Ten geras orelis, čiulba paukšteliai. Man patinka, kai būna garsu. Šiaip ir tas, ir tas patinka.

– Man atrodo, kad mano tėčiui nepatinka tyla, nes jis visą laiką rėkauja, rėkauja, rėkauja. O mamai tai, man atrodo, kad labiau patinka tyla, nes ji ne visą laiką rėkauja. Pas mus namuose tai dieną būna garsu, o naktį tylu.

– Tyla yra kai visi ramiai būna, kai nėra jokio garso smarkaus. Miške toks ramus medžių šnarėjimas, visi gyvūnai krebžda. Labai tylu. Ir namuose būna tylu... Bet vakar mūsų namuose buvo tikras garsas.

– Man labiau patinka, kai tylu. Nes jeigu būna labai garsu, gali sprogti ausų būgneliai. Tada nieko nebegirdėsi, o aš noriu girdėti. Man skauda galvą, kai būna labai garsu.

– Tyla yra, kur galima tylėti ir nieko nesigirdi. Man, kai tylu, būna gerai.

– Tyla yra kai nieko nesigirdi, kai niekas neišdykauja ir visi būna ramūs. Man triukšmas nepatinka, nes nieko negali susikalbėti. Tada, jei nori ką nors pasakyti, turi rėkti.

– Bažnyčioje yra tyla. Namuose būna tylu. Ir čia, Smaragdo mieste, kai vaikai miega.

– Man labiau patinka triukšmas, nes tada linksma.

– Žiemą ir naktį būna daugiau tylos, nes tada paukščiai nečiulba ir visi gyvūnai miega. Na, dauguma. ragdo miestą vėl aplanko visiška tyla.

Užrakinu duris, paupiu grįžtu namo jausdama sveiką nuovargį ir mintyse peržvelgdama tai, kas nutiko per dieną.

Pradėjusi dirbti su vaikais, kur kas intensyviau ir guviau išgyvenu dienos, metų laikų kaitos ciklą. Nuolatinis buvimas su mažaisiais stebukliukais prisodrina ir mano dienas gaivališko šurmulio, nuolatinės kaitos, judraus reagavimo į tą nepaliaujamą keitimą-

si. Atrodo, kad buvimas su vaikais priartina prie realybės, tikro gyvybingo gyvenimo.

P. S. Rašydama vaikučių mintis, nenurodžiau jų vardų, saugodama jų privatumą. Mintis apie vaikų atsiradimą išsakė 3–5 m. berniukas ir dvi mergaitės. Apie tylą kalbėjo 3–10 metų vaikai.

Apie Smaragdo miestą: www.smaragdomiestas.lt

Nuotr. šaltinis HappyChildhoodsnapalley.com

Vaikai savo gyvenimuose pastebi tylos ir garso kitimą, skirtingus jų atspalvius. Triukšmas gali būti džiaugsmingas arba varginantis. Tyla gali būti nuobodoka arba rami ir harmoninga. Tylos ir garso bangos keičia viena kitą bėgant dienoms, metų laikams.

Vakare po darbų išsiilgę tėveliai pasiima vaikus. Jie vieni kitiems pasakoja dienos įspūdžius ir planuoja likusį vakarą. Išmėtyti, per dieną visur keliavę daiktai sugrįžta į savo vietas ir Sma-

GAJA moterims

9

MYLIU SAVO DARBĄ

Kai GARSAS įgyja PRASMĘ Parengė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė

Ingrida, kas Jus atvedė į sritį, kurioje dirbate – į muzikos pasaulį?

Kas Jums yra muzika apskritai?

Norėčiau pradėti amerikiečių kompozitoriaus Georgo Geršvino žodžiais, ištartais prieš daugiau nei 100 metų: „Ateis diena, kai kiekvienam žmogui bus sukurtas toks garsų junginys, kuris padės išsaugoti sveiką kūną ir sveiką SIELĄ“. Į muzikos pasaulį atėjau tam, kad atskleisčiau ryšį tarp balso, natūralių garsų, skiemenų, žodžių, kūno dalių, kūno ritmiškumo, matematinių vaizdinių, improvizacijos ir kūrybos. Tai visapusiškas ugdymas, kuriame muzika yra priemonė, papildanti vaiko pažinimo aplinką, padedanti vystytis jo žingeidumui ir kūrybinei laisvei.

Man muzika – tai būtina gražios kasdienybės dalis, švarinanti aplinką, maitinanti SIELĄ, PROTĄ ir mano DARBUS. Tiesą sakant, už tai esu labai dėkinga savo Mamai. Ačiū, Mamyt!

Ar muzikos mokymas – pagrindinis Jūsų darbas? Kur būtent mokote, gal vedate privačius užsiėmimus? Šiandien mano gyvenime yra dvi kryptys: viena šviečiamoji, kita – menas ir kūryba. Ką reiškia šviečiamoji?

Ogi tai, jog prieš porą metų išėjau iš švietimo sistemos ir darbo valstybiniame darželyje. Tiesiog pavargau.

Pavargau kovoti ir aiškinti tiek darželio auklėtojoms, tiek vadovams, tiek ir švietimo skyriui apie savo muzikinių užsiėmimų netradicinį vedimą ar neva „sunkiai suprantamas“ muzikos pamokėles, neatitinkančias nustatytų standartų.

Nuo kokio amžiaus vaikai geba mokytis muzikos? Ką Jūs su mažyliais veikiate per užsiėmimus ir kaip vyksta muzikos mokymasis?

10 GAJA moterims

Vaikai muziką girdi ir ji juos veikia jau tada, kai jie dar tik ruošiasi ateiti į šį pasaulį. Juk pirmoji kūdikio įsčiose išgirsta muzika – mamos kalba ir jos ramus, meilės ir laukimo kupinas balsas. O kas, jeigu ta muzika yra pikti žodžiai, barniai ar neigiamos emocijos, t. y. neigiamos vibracijos, kurios tiesiogiai daro įtaką vaikeliui?.. Kokius garsus ir vibracijas kūdikis girdi dar gyvendamas mamos įsčiose, o ir vėliau gimęs, toks muzikos garsų bagažas dedamas į gyvenimo kraitelę.

Muzika, tai yra garsai ir vibracijos, turėtų būti pagalbininkė besiformuojančiai individualybei, o ne kliuvinys. Mes visi už tai atsakingi.

Mano muzikiniuose užsiėmimuose yra visko. Ir meninio lavinimo, ir dainavimo, bendro ritmiškumo puoselėjimo, „tylos“ muzikos klausymosi ir mėgdžiojimo balsu, grojimo mano sukurtais netradiciniais muzikos instrumentais – riešutais, akmenukais, medžio lapais, pagaliukais.

Ypač paminėčiau advento laikotarpiu naudojamą ir kiekvienais metais toliau kuriamą Šviesos instrumentą, pagamintą iš įvairių dydžių ir storio vinukų. Ar jums teko kada girdėti, kaip skamba dvi senos vinys iš tėčio įrankių dėžės? Ar teko groti rudens lapais ir kurti orkestrą? O gal kada klausėtės, kaip skamba du kaštonai kokoso riešute?

Ar tai reiškia, kad nenaudojame tradicinių muzikos instrumentų? Jokiu būdu ne. Nepamirštame ir sintezatoriumi improvizuoti ar kurti. Jis puikus instrumentas – tada, kada reikia.

Galėčiau tiek pripasakoti apie tai, kokius natūralius gamtos garsus iš mano instrumentų atranda patys vaikai. Įsiklausykite į save ir paklauskite, ar vaiko ausiai mielesni plastmasinės dūdelės, metalofono, sintezatoriaus garsai, ar tiesiog iš pasi-

Viktoro Vainučio nuotr.

Šiame tykiame Gajos numeryje daug dėmesio skiriame tylai ir jos prasmei mūsų gyvenime. Tačiau garsai, be abejonės, taip pat yra labai svarbūs. Garsai lydi žmogų nuo pat mūsų atėjimo į šį pasaulį ir padeda jį pažinti. Apie garsų pasaulį ir netradicinį muzikos mokymą kalbamės su muzikos mokytoja, menininke, daugiau nei 15 metų dirbančia su ikimokyklinio amžiaus vaikais – Ingrida Oželiene, kuri, kaip pati sako, nuolat mokosi pažinti VAIKYSTĘ.

Muzikos mokytoja, menininkė Ingrida Oželienė vaikščiojimo po parką surinkti rudens lapai, akmenukai arba mediniai pagaliukai ir jais išgaunami garsai?

Koks, Jūsų manymu, yra svarbiausias pedagogo tikslas?

Labai geras klausimas. Tik, tiesą pasakius, šiandien jau neleidžiu sau tokios prabangos ką nors komentuoti ar nurodinėti, kaip turėtų būti. Kiekvienas atėjome į šį pasaulį tam, kad atliktume SAVO MISIJĄ.

Jeigu kalbame apie pedagogus, svarbiausia, kad pedagogas dirbtų SU MEILE, IŠ ŠIRDIES IR NUO DIEVO. Juk pedagogo tikslas – ŠVIEČIAMASIS. Ir jeigu tai buvo žinoma ir to siekiama anksčiau nei 17-tame amžiuje, mano širdis sako, kad svarbiausia – nenusižengti esminiams švietimo tikslams, kuriuos aiškiai yra nurodę iki mūsų dienų gyvenę šviesaus atminimo pedagogai, tokie kaip Janas Amosas Komenskis. Jis parengė vientisos švietimo sistemos pagrindus ir, kaip bebūtų keista, šiandien mes pradedame prisiminti ir grįžti prie tikrų ir paprastų dalykų. J. A. Komenskis sujungė tris šaltinius – jaus-

MYLIU SAVO DARBĄ mus, protą ir tikėjimą – bei tris lygius – pirmenybę teikė jutiminiam pažinimui manydamas, jog visuotinis švietimas ir naujos mokyklos sukūrimas padės auklėti jaunąją kartą humanizmo dvasia. Kartu jis buvo ir religinės ideologijos šalininkas: anot jo, būtina žmogų ruošti amžinajam pomirtiniam gyvenimui studijuojant dvasinio gyvenimo dėsnius, pritaikius atitinkamą pedagoginį poveikį. Štai taip aš ir laikausi savo šviečiamosios krypties dirbdama individualiai su vaikais ir jų tėveliais. Stengiuosi nenukrypti nuo humanistinio švietimo kelio. Taip natūraliai į mano gyvenimą atėjo Humanistinės pedagogikos asociacija, kurios narė esu jau ne vieneri metai.

Tikiu, jog svarbiausias pedagogo tikslas – EITI PRIEKY VAIKŲ IR BŪTI SEKTINU PAVYZDŽIU, o ne bėgti vaikams iš paskos, kaip daugumai šiandien jau tenka daryti. Tačiau galiu kalbėti tik apie save. O apie save kaip pedagogą sakau taip: esu muzikos mokytoja, menininkė ir daugiau nei 15

metų dirbu su ikimokyklinio amžiaus vaikais bei nuolat mokausi PAŽINTI VAIKYSTĘ.

Esu tas pedagogas, kuriam rūpi augančio vaiko gerovė ir ugdymas, kuris papildo ir nevaržo VAIKYSTĖS. Aš tikiu, kad ateis diena, kai viso pasaulio pedagogai dirbs iš širdies ir bus tikrieji vedliai. Eis priekyje, ir su tikėjimu bei DIEVO PALAIMA ves augančius vaikus į laimingą ir saugią ATEITĮ.

Man rūpi mūsų auganti visuomenė šiandien ir RYTOJ. Aš mokausi būti šalia vaiko tada, kai jam reikia draugo ir AUTORITETO. Aš mokausi ir noriu padėti pažinti muzikos pasaulį, padedantį surasti savo gyvenimo kelią į asmeninį ir kiekvienam savitą pažinimą, sėkmę bei LAIMĘ.

Aš kiekvieną dieną mokausi ir kiekvieną dieną vis aiškiau suprantu, jog didžiausias mano mokytojas yra VAIKAS...

Minėjote, jog Jums labai svarbi vaiko asmenybė ir kūrybingumo ugdymas. Kuo Jūsų vedami užsiė-

mimai skiriasi nuo įprastų muzikos pamokų?

Sunku atsakyti į šį klausimą, nes mano ugdymo sampratai nusakyti neužtektų viso jūsų žurnalo puslapių.

Pasakysiu tik pagrindinę patarlę, kuria remiuosi. Tai hebrajų patarlė: NEAPRIBOKIME SAVO VAIKŲ VIEN TIK TUO, KO PATYS ESAME IŠMOKĘ, NES JIE GIMĖ KITU LAIKU. Tai yra svarbiausias mano programos sakinys, kurį papildo prieš keletą metų į mano širdį atėję žodžiai – TIKIU TUO, KĄ DARAU SU MEILE...

Kaip manote, kas mokytojas vaikui visų pirma turėtų būti – draugas ar autoritetas?

Ir vienas, ir kitas atsižvelgiant į gyvenimo akimirkas ir ugdymo etapus.

Jei paprašyčiau užbaigti sakinį: vaikai, kuriuos mokau, man yra...?

DIDŽIAUSIAS MOKYTOJAS!

Dėkoju už pokalbį!

FotoMeduolis.lt nuotr.

MUZIKOS INSTRUMENTAI iš gamtinių medžiagų

Ingrida Oželienė Esu sukūrusi ne vieną muzikos instrumentą iš gamtos medžiagų ir atliekamų daiktų, kurių savo namuose ras kiekviena šeima. Šiuos instrumentus ne kartą teko demonstruoti kitų švietimo įstaigų pedagogams ir vaikams.

Jums reikės: graikinių ir kokoso riešutų, medinės lentelės, medinių pagaliukų arba medinių pieštukų, vinukų, lininės virvės, klijų.

Pirmas ir paprasčiausias instrumentas yra „Kokosai“. Kokoso riešutą perpjaukite pusiau. Riešutą galite suvalgyti, o iš jo kevalo kursite muzikos instrumentą. Kaip groti kokoso riešuto kevalu? Galite groti taukšėdami išorinėmis riešuto pusėmis. Galite ritmiškai barškinti vidinėmis riešuto puselėmis. Galite sukamaisiais judesiais groti ir pritarti lyrinei kalėdinei dainelei. Šis instrumentas puikiai tinka žaisti muzikinį žaidimą „Atspėk, kas groja?“ Tai lavina vaiko gebėjimą skirti subtilius garsus, išgaunamus riešutais.

Kitas instrumentas – „Graikiniai riešutai“. Grojama riešuto kevalo puselėmis. Šiuo natūraliu instrumentu galima groti kaip ir kokosais. Kai vaikai lengvai skiria šių instrumentų garsus,

galima užduotį pasunkinti: graikinius riešutus sudėkite į kokoso puselę ir toliau žaiskite „Atspėk, kas groja?“.

Ne mažiau įdomus instrumentas yra „Riešutų natos“. Čia reikės medinės lentelės, ant kurios klijuosite graikinių riešutų puseles. Grojama mediniais pagaliukais ar pieštukais kaip pianinu. Na štai, šeimos orkestras pasiruošęs. Pradedam! Skambant kalėdinėms dainelėms imame į rankas pagaliukus ir ritmiškai pritariame. Vaikams tai labai patinka (tėveliams ne mažiau įdomu). Užduotį galima pasunkinti grojant ir kartu kilnojant kojas, pečius ar caksint liežuviu. Atrodytų, nieko rimto, tačiau tokia veikla lemia visapusišką vaiko ugdymąsi ir bendrą viso kūno ritmiškumą. Švenčių laikotarpiui ypač derantis žiemos instrumentas „Šviesos ratas“. Šis instrumentas skirtas Šviesos dienai advento laikotarpiu minėti (Šv. Liucija,

Šilti Kalėdų linkėjimai! gruodžio 13 d.). Jums reikės kelių metrų lininės virvės. Suriškite virvės galus ir sustokite ratu išorinėje virvės pusėje. Kiekvieną vinuką apriškite trumpa virvele – vėliau jį pririšite prie ilgosios virvės, išsirinkę savo vietą rate. Kai pririšite visus vinukus, sustokite ir klausykite, kaip jie groja.

Iš pradžių pasiklausykite, kaip skamba kiekvienas atskirai. Vėliau galite sukurti bendrą orkestrą arba šokdami pritarti pasirinktam muzikiniam kūriniui, pavyzdžiui, Vivaldžio „Metų laikai – Žiema“.

GAJA moterims

11

GYVIEJI AMATAI

BALTOS pakerėta

Parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Rita, esate kūrybinga moteris.

Rašote eiles, esė, miniatiūras, neriate įspūdingo grožio pano ir suknias. Iš kur visa tai? Ką manote apie moters kūrybingumą? Ar jis mums, moterims, būdingas iš prigimties?

Jei taip, ką moteriai daryti, kad šią kūrybinę prigimtį pažadintų?

Kurti grožį, juo spinduliuoti – moters prigimtis. Prigimtis yra duotybė.

Jei esi harmonijoje su ja, jautiesi laiminga. Kūrybinė energija yra moteriškos prigimties. Moteriškumo pradas ypatinga galia pasireiškia intuicijos srityje, meilėje. Moters vidinėje „kraičio skrynioje“ saugomos didžiausios vertybės, dvasinės relikvijos. Širdies šilumos pavidalu.

Moteris yra žemės, iš kurios semia galias ir išmintį, dukra. Gyvybė ateina iš moters. Tai ji jungia žemę su dangumi. Kuria darną. Moteris nuolat ką nors gimdo. Idėjas. Vaikus. Darbą.

Projektus. Sujungdama pavienes mintis, žinias, įgūdžius, prisiminimus, smalsumą.

Gyvenimas šeimoje neatsiejamas nuo kūrybingumo. Mačiau, kaip mama skaptuodavo obuolį, ruošdama jį užpildyti vanilės kvapo kremu Kalėdų pietums... Ankstyvą pavasarį, dar iš po sniego, abidvi rankiojome žolynėlius, javų želmenėlius kiaušiniams marginti... Nusižiūrėjau sykį pagalvėlės užvalkalą. Pilnuoju siuvinėjimu puoštą. Mamos. Dar jos jaunystės laikų užsilikusį. Užsigeidžiau ir aš šitaip išmokti... Mama įpratino gėlių darželiuose kapstytis. Lig vėlumos, naktibaldų aromatu iškvėpintos... Šalia medinio tiltelio, kurį per senąją kūdrą permetė tėtukas, debesylų kalnai iš mažyčio daigelio užaugo. Žinojau – tėtis juos mėgsta...

Savo dukroms mano tėvai daug ką galėjo nupirkti, dovanai pametėti.

Tačiau jų gyvenimo būdas, supratimas diktavo ugdyti vaiko kūrybingą

12 GAJA moterims

asmenybę. Lenkiuosi ir dėkoju tėvams už norą matyti, imti ir pateikti savaip. Už patį pirmąjį, tėvelio rankomis iš storos aliuminio vielos nudildžiuotą kabliuką (jį saugau kaip brangenybę). Už pirmą išnertą akį, iš mamos išmoktą. Už džiaugsmo ir nuostabos kupinas akimirkas vakarojant visai šeimai ir garsiai skaitant Žemaitės, Nėries knygas. Už moteriškos trijulės nuolat skambančias liaudies dainas (sykiu su seserimi Estera ir mūsų mama) Rita tėčiui akordeonu pritariant. Ir ne vien už mamos elegantišku skoniu serviruoto kasdienos stalo (mama taip daug dirbo, o, žiūrėk, estetiniams dalykams rankų kažin kokiu stebuklingu būdu visgi užtekdavo). Dar – važiuojant automobiliu, prie šienapjūtės darbų, šalia sodo vartelių pienių žieduosna sukritus ar vakaro ramumoj sūpuoklėse, virš kiemo liepų mėnuliui užkibus...

Dėkoju savo vyrui Beniui. Už kadais ištartus žodžius: „Aš ne viską suprantu, ką tu sukuri, bet man tai patinka“.

Už paskatinimą. Už galimybę ir sąlygas kurti. Už supratimą, kad namai ne vien duona, o ir širdies nėriniuotais žiedais kvėpinami.

Dėkoju savo artimiausiems – už palaikymą ir patarimus. Už kritiką ir pakantumą.

Dėkoju likimui. Kad galiu kurti.

Kabliukais. Virbalais. Siūlais. Nėrinių raštais. Žodžių dėlionėmis. Taigi kūrybiškumą būtų galima palyginti su sėkla. Ją nešiojiesi. Brandini. Iki pareikalavimo. Ji derlių nulemia. Šventraštyje minima, jog geron žemėn kritus sėkla išaugs ir gal net šimteriopą derlių duos. Labai svarbu, kokia dirva bus, kiek saulės sulauks. Pasėtą sėklą reikia puoselėti. Triūso reikia.

Pastangų. O jei pasitaikys daugiau kliūčių? Daigas gal labiau išvargs.

Nuotr.(2) iš asm. archyvo

„Moteris-fėja“ – tokia mintis praskrieja omėj, pirmą kartą susitikus su Rita Juškevičiūte Mockeliūniene – poete, menininke, šeimos mūza.

Rita Mockeliūnienė yra išleidusi tris poezijos knygas („Jau nušalnojo Paukščių takas“, „Žvaigždėm ant šalto stiklo“, „Po balta vidudienio saule“), taip pat yra dviejų poezijos rinkinių: „Sužydėjo 11 alyvų“ ir „Žydi 11 alyvų“ sudarytoja. Jos eilės buvo publikuotos rudens Gajoje ‚2014, o šiame numeryje kalbiname Ritą apie jos kūrybą ir gyvenimą.

J. Mockeliūnienė su savo rankų darbo sukniomis. Paroda Zyplių dvare Gal ilgiau kapanosis iš po sunkaus grumsto. Tačiau vis tiek pakils. Užtat kaip kiaulpienė, nederlingoj žemėj užaugus, stipriu vaistu paliks. Kur kas didesniu, nei anas, purioj dirvoj tarpęs... Kuo piktesnis vėjas, sako, tuo medžiai stipresni. Arba, sako, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka...

Nereikia baimintis trukdžių. Šešėlių.

Jie juk tik paryškina detales. Jie – tik dalis išgyvenimų. Tikrų. Pilnatviškų. Nesterilių. Kaip neišvalyti traškesiai iš vinilinių plokštelių.

Mėgstu Ričardo Bacho knygas.

Gal moterims dažniau derėtų sau mintyse kartoti Livingstono žuvėdros žodžius: „Aš – paprasta žuvėdra. Bet labai norėjau skraidyti“... Gabrielis Garcia Marques rašė: „Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių.

Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas“. Atradimai susiję su giliausiais sielos judesiais. Mums įduotas pažinimo raktas. Tik reikia eiti. Ieškojimų, bandymų keliu. Dažnai nepramintu. Slėpiniuotu. Aptikti savąsias duris. (Ir kitam netrukdyti). Leistis jas atrakinti. Ryžtis praverti. Žengti.

Kantriai. Rasti erdvę. Drįsti pasireikšti. Neužsisklęsti. Dalytis tuo, kiek tau

GYVIEJI AMATAI duota. Tuo, ką turi. Nuoširdžiai. Su meile. O tada tikrai aplankys pajautimas, jog duodantys delnai niekada nebūna tušti...

Sakoma, kad kiekvienas meno kūrinys atspindi patį kūrėją. Kaip manote, kurias Jūsų būdo savybes įkūnija baltosios suknios?

šia moterį... O gal kaltas šviesos troškimas, maitinantis širdies regėjimą...

Jūsų kūriniai pribloškia sudėtingumu. Kiek maždaug užtrunkate, kol sukuriate vieną suknią? Ar turite tikslą nunerti tam tikrą jų skaičių, tarkime, per metus?

Nuo pat kūdikystės mane lydėjo balta spalva. Mamos pamėgtoji.

Drabužiuose. Siuvinėtoje patalynėje. Kiemo patakės žieduose. Baltųjų ramunėlių pievoje užutvartėj. Ši spalva man tarsi simbolis. Harmonijos. Namų gimtų. Šviesos. Tikrumo. Jaukumos. Ramybės. Santūrumo. Pastovumo. Lyg brangpopierius. Švarus. Nesuteptas. Kantriai ir su meile saugotas.

Toje spalvoje greičiausiai išaugo tvarkingumo, pareigos jausmas. Nesiblaškymas. Kantrybė.

Nuoseklumas. Vidinės ramybės ir šviesos siekis.

Mėgstu vilkėti sukneles. Jos man – pats moteriškiausias simbolis.

Nėrimas reikalauja kruopštumo ir laiko. Kaip to laiko randate? Juk esate ir žmona, ir mama, ir močiutė...?

Kaip ir kada kilo mintis nerti?

Kodėl būtent suknios?

Nerti pradėjau būdama gal kokių penkerių metukų. Rankdarbių pradžiamokslį išėjau pas mamą.

Pirmasis darbelis – apnerti nosinaitės kraštai. Tėvelio pagamintu kabliuku – storo aliuminio vielos kotelio plonai nudildžiuota galvute. Vėliau būta visko. Ir esama: pirštinaičių, pagalvėlių, smulkmenų, staltiesių, paltų...

Kiekvienas mano darbas turi savą istoriją. Savąjį idėjos atsiradimą.

O ji gali gimti visai netikėtai, vos dirstelėjus į dangų ir nusprendus, jog labai noriu tokio rašto... Plunksnų...

Siūlų parinkimo istoriją, kai atvėrus rankdarbių spintos duris, akis iškart užkliūva už lino kamuoliukų... Likučių, išgulėjusių nuo pat mano paauglystės metų, kuomet mama abiedviem su seserimi buvo numezgusi po dailią suknutę. Iš kaimynės senučiukės suverptų plonyčių it plaukas, mamos natūraliais augaliniais dažais rankomis nudažyto naminio verpalo. Tuomet atlikęs ir, rodėsi, daugiau nebūsiantis reikalingu linas dabar ir vėl žydi, sugulęs į mano praeities dienų plačiabrylius pievų žolynus... Ne atmintyje. Drabužyje...

Kodėl suknios? Gal todėl, kad tai labai moteriška apranga... Gal todėl, kad gera matyti, kaip tavo darbas puo-

Užtrunki... Suknutei nunerti prireikia gal gerokai daugiau nei dviejų šimtų valandų.

Neplanuoju, kiek sukursiu per metus. Neriu, kai atsiranda priežastis ir galimybė. Štai pernai dukra su vyru dvejose vestuvėse svočia ir piršliu pabuvojo. Pavyko vien per žiemą dvi ilgas suknutes nunerti.

Būna, susimodeliuoji rūbą ir jau tvirtai žinai, iš kokio siūlo nerti norėtum. Būna, kol nerandi siūlo, tol rašto nesukuri. O būna, žinai, kam gatavą darbą dovanosi... Tuomet pačias gražiausias mintis apie tą žmogų imi ir suneri... Vėliau padovanoji... Didelis džiaugsmas tai daryti...

Airiškojo nėrimo kūriniai – trapūs kaip pati vaikystė.

Ypač man brangi ir miela airiškų nėrinių atlikimo technika, apimanti begalines kūrybines fantazijas. Nors ir kiek sudėtinga. Reikalaujanti ypatingesnio kruopštumo. Jei nunerti suknutę paprastai, kad ir pačiai susigalvojus siluetą, raštą, yra vieni niekai, tai šis būdas visai kitoks. Iš atskirai nunertų, išgarintų ir išlygintų detalių jas sujungiant bandai gauti nėrinio motyvus. Tada juos perkeli į bendrą visumą. Gražu, kai detalės neriamos šilko siūlais. Medvilnė taip pat tinka, ir vilna gražiai gula. Jungimui naudoju kur kas plonesnį siūlą. Beje, jungiama iš blogosios nėrinio pusės, todėl reikia pasistengti, kad ir ji ne ką prastesnė už gerąją paliktų. Kad nekyšotų mazgai. Kad siūlės dailiai „priliptų“. Dar reikia turėti viziją, kaip darbas atrodys, kai bus baigtas ir nuimtas nuo iškarpos, prie kurios tvirtai buvo prisiūtas. Dar reikės pasiūti pamušalą – posuknę...

Rankdarbiams stengiuosi paskirti ilgus rudens ir žiemos vakarus.

Kai buities darbai jau nudirbti. Kai nieko niekuo skriaudžianti nesijauti. Sykį apžiūrinėjant naują airiškų nėrinių kompoziciją dukra Evelina džiūgaudama nusistebėjo: „Ir vėl naujas kūrinys... Kada tik spėjai, kad nematėme prie jo dirbančios?“ Priėmiau tai kaip komplimentą.

Kai turi troškimų, laikas tampa pilnesnis. Išmoksti jį, kaip duoną, suraikyti. Išdalyti. Dar ir trupinius surenki. Išmoksti branginti akimirkas.

Toks įspūdis, kad Jūsų asmenybės šiluma kaip saulė – jos pakanka ir sau, ir artimiesiems, ir draugams, bendruomenei. Esate aktyvi bendruomenės narė. Kaip kūrybiškumas reiškiasi organizacinėje veikloje, kuo ji Jus traukia?

Bendruomeniška veikla skatina kūrybingumą, laisvumą ir kritišką mąstymą. Kuria savivertę. Leidžia generuoti daugiau idėjų, pasiekti daugiau teigiamų emocijų. Šakių viešoji biblioteka, rajono literatų klubas rengia įvairias šventes, respublikinius susitikimus. Smagu prisidėti. Nors ir retsykiais. Kad ir prie vaišių stalo padengimo. Kūrybiškumui čia – neaprėpiamos dirvos. Kūrybiškumas mezgasi ir iš vidinių būtinybių.

Iš įsižiūrėjimo. Iš vaizduotės. Iš ilgesio. Šviesai. Taurumui. Viskas, ką aplinkui regi, žadina kūrybą. Skatina ją.

Bet kurį darbą norisi atlikti kūrybiškai. Ypač, jei tai literatūrinė veikla.

GAJA moterims

13

GYVIEJI AMATAI Todėl rašant renginio scenarijų man labai svarbus kiekvienas žodis. Tas, kuriuo pasveikinsiu susirinkusius svečius. Tas, kuriuo vakaro pašnekovą pristatysiu. Kuriuo į muzikinę pertrauką palydėsiu. Nemoku paskubomis, atmestinai dirbti. Žodį norisi subrandintą, meilėje užaugintą atiduoti. Iš širdies. Žmonėsna išleisti bet kaip negali juk. Išsirūšiuoji, dulkes nušluostai. Sielos maistui paruoši.

Sieki, kad vakaro erdvė prisipildytų nuskaidrėjimu, giedra, meile, taika.

Taip gera dalytis. Tuomet nejučiom tiesi kelią į pilnatvę...

Įsivaizduoju, kad nunerti suknią – tik vienas kūrybos etapas. Juk paskui seka parodos? Kur galima išvysti Jūsų darbų, o gal jie kur nors paslaptingai iškeliauja?

Specialiai parodoms nekuriu. Darbai susikaupia savaime. Kažkas pakviečia, pasiūlo. Progos padiktuoja.

Gimsta parodos. Suprantu, kad pozityvios energijos kupinais dalykais būtina dalytis. Mielai perteikiu savo patirtį kuriančioms moterims, rankdarbių žurnalams. Nemažai mano darbelių spausdino „Rankdarbių kraitelė“.

Su detaliais aprašymais, schemomis.

Mano vyras suteikia man visokeriopą galimybę kurti. Dar ir dėl to aš galiu nerti tik tada, kai pati to noriu.

Tik tai, kas man pačiai tikra. Suteikti formą tam, kas netelpa viduje. Čia kaip poezijoje. Išleidi. Aprengi.

Prisimatuos. Patiks – nešiokite į sveikatą. Beje, suknutės gražiausios ir esti tada, kai yra dėvimos.

Tiek Jūsų eilės, tiek nėriniai pulsuoja grožiu, meile, švelnumu. Iš kur viso to semiatės?

Esu šiek tiek romantikė. Manyčiau, atsakymui tiktų eilutės: Pasikartoju pradžią.

Per samanas ant aižėjančio liepto, Per motinos sodintus Raktelius galusody, Per svirno velkę aprūdijusią, Per lūpas, poterin įnikusias, Per vieškelį, Pragurusį dulkėtam vingy, Per arimus, iš vasaros išėjusius...

Abišalėje – duonos raugo kvapas.

Saldžiarūgštis.

Lengvumas vakaro.

It skiedros.

Tereikia nepamiršti sustoti. Atsigręžti. Žavėtis. Priimti kūrybinius im-

14 GAJA moterims

pulsus. Tikra palaima pagauna, kai mūsų sodyboje samanotas šakas, žiedų svorio ir didumo neatlaikančias, lig pačių pažemių nulenkia gulbinai, kadais dar tėvelių pasodinti... Kai pavasariais baltai sužysta tulpės... Kai sodo pašonėje pakvimpa senių seniausiai iš miško pargabentos pakalnutės ar kekinis šermukšnis kai palei kluoną nulenkia savo pieno spalvos žibintus... O kai prasiskleidžia laukinės baltosios plukės, net bebaigianti užpelkėti senoji kūdra trumpam pasipuošia baltais šešėliais...

Aš nuolat džiaugiuosi. Paprastais dalykais. Akimirkomis. Mane supančiais artimais ir mylimais žmonėmis.

Savo šeima. Ir žinau – meilę gamtai būsiu atsinešusi iš begaliniai darbščių tėvų namų, iš savo senelių paveldėjusi. Kaip ir meilę literatūrai. Kaip ir polėkį kūrybai.

„Jei laikas turėtų galios grįžti, jis neatpažintų tavęs tokios pačios.

Daugybė dalykų, kurių jaunystėje neturėjai, supa tave dabar.“ Moteriškas klausimas: Ką manote apie moters amžių? Ar įmanoma jį prisijaukinti, įžvelgti prasmę ne tik jaunystės, bet ir brandos metuose?

Man patinka ir tinka Belvėderio principas: patys gražiausi vaizdai atsiveria nuo kalno viršūnės. Kuo aukščiau kopi, tuo toliau matyti.

Gyvenimą ne metais matuojame, o jų kokybe. Nuveiktais darbais. Meile išdalyta. Pritariu Leonardo da Vinči minčiai, kad „didžiausią vertę turi tai, kas neturi vertės“.

Koks puikus jausmas girdėti kiemo žolėje dūkstančių anūkėlių čiauškėjimą. Kokia laimė laukti švento Kūčių vakaro žinant – užustalėje keturios kartos susės. Keturių kartų moterys. Šeimomis. Ačiū Dievui, dar visi sykiu.

Draugėje.

Jei laikas turėtų galios grįžti, jis neatpažintų tavęs tokios pačios.

Daugybė dalykų, kurių jaunystėje neturėjai, supa tave dabar. Džiaugsme išmokai suvokti gyvenimo trapumą. Laikinumą. Skausmas užgrūdino.

Smulkmenos jau neerzina. Reikšmingus dalykus ne žiūrėdama, o užmerktomis akimis atpažįsti. Nebijodama likti savimi. Nesibodėdama sulaukti meto, kai prisiminimai už svajones brangesni taps...

Mūsų numerio tema – Tyla. Ką Jums reiškia tyla, kur jos ieškote ir kokią prasmę tame regite?

Vidinis pasaulis – tai vieta, kur laikas ištįsta. Jis gali tapti net begaliniu, sakraliu. Kai lieki tik tu vienas pats ir tyla, gyvenimas įgyja gyvybę ir gylį.

Siela sparnus išskleidžia. Tyloje sumažėja minčių srautas, pasiekiama vidinė rimtis. Pasaulis išsigrynina, aukso dulkėmis pasidengia. Tokia tad tylos dovana. Žmogų, bijantį būti akistatoje su savimi, tyla erzina. Baugina. Tik nurimęs protas geba klausytis tylos.

Gerti ją. Tylos patyrimas yra eleksyras smegenims. Maistas fiziniam ir dvasiniam kūnui. Jis kainuoja nedaug.

Truputį noro ir pastangų. Gaila, šiandienos skubėjime, garsų ir daiktų maišatyje krištolinė tyla nepelnytai virto prabanga. Tačiau mėgavimasis tyla reikalingas. Tai takas į širdį. Dvasinio atsipalaidavimo, paslapties atvėrimo kelias. Motina Teresė sakė: „Tyla mums būtina, jei norime pajusti sielas“.

Išorinė tyla tėra tik priemonė vidinei tylai pasiekti. Nebūtinai vienatvėje juntama tyla. Ja galima kalbėtis.

Pati gražiausia šneka ir yra bežodė.

Artumos tyla... Dar būna medžių tyla... Svaiginanti. Nugirdanti. Birželio pavakarės tyla. Kai plauki alyvų kvapo debesyje... Džiugi būties akimirka tykioje gamtoje... Kai girdėti, kaip juodalksnių pavėsyje tarp pirštų sutrupa žemės grumstas... Maldos tyla...

Meditacija... Sielą išpraususi ašara...

Tylos atspindys mene... Poezijos tyla...

Tylos dieta... Tylos intarpai sielai ir kūnui... Tylėjimas, kiek užmato mintys... Visokiausių tylų turiu...

Tyla ramina jausmus. Subalansuoja potyrius. Harmonizuoja asmenybę. Ir tam, kad būtų ištartas žodis, pirmiausiai turi būti tyla. Prieš tai.

Ir po to.

MANO KNYGA

Viktorija Daujotytė.

Parašyta moterų

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai

2014-ieji. Sena mažo miestelio biblioteka. Miestelis Musninkais vadinas. Man, patekusiai tarp amžiais kvepiančių knygų lentynų tai – vaikystės biblioteka. Ta pati, kurioje dirbo karaliavo mano mama. Kur atradau skaitymo malonumą ir skonį. Toji biblioteka buvo Kaune. Ir tai vyko prieš maždaug 26-erius metus. Bet laikas žmogui ne toks svarbus kaip patyrimas. Iš patyrimų žmogus kuria savo laiką. Kartais patyrimai atsikartoja, primena ankstesniuosius arba parodo būsimų akimirkų veidą. Tokie besikartojantys patyrimai apie moters būtį fiksuojami Viktorijos Daujotytės knygoje Parašyta moterų.

Nuotr. šaltinis FreeGreatPicture.com

Ak, bet sugrįžkime dar į mažąją bib- ir tai, kas davė pradžią moterų kūrylioteką! Akys glosto besidriekiančias binei saviraiškai apskritai. Aptariama Kas labiausiai šioje knygoje žavi? knygų lentynas. Žvilgsnį pagauna šil- moters padėtis ir jos kaita laikme- Moteriškas, visuminis medžiagos patų atspalvių nugarėlė juodai išrašy- čių verpetuose, įvertinamas nemate- teikimas. Moterų asmenybės ir kūritomis raidėmis: PARAŠYTA MOTERŲ. rialusis moters indėlis į kultūrą. niai analizuojami laikmečio, kultūros Imu į rankas šiluma dvelkiančią pasNa, o toliau autorė į sceną vieną realijų, istorijos vingių fone. Paliekalaptį. Viršelis – lyg vartai į pasaką. Kaž- po kitos atveda konkrečias lietuvių ma daug erdvės saviems apmąskas seno, kažkas savo... Nutymams. Tekstas aidi tarsi žistembu aptikusi ištisą lietuvių nute šiandienos moteriai: esi moterų – žodžio kūrėjų – isne viena, esi daugelio palitoriją. Rankos glaudžia knygą kuonė, moterų giminės atstoprie širdies – nebepaleisiu! vė. Tiek konkretūs autorių Knyga stora ir sunki. Yra kūriniai, tiek kūrėjų tapatybė ką skaityti. Man ji primena išjaučiami jų gyvenimo konmoterų Bibliją. Ne, tokios dar tekste. Pateikiamos laiškų, neteko regėti, tačiau ši išties dienoraščių ištraukos ir įdopanaši į tokią. mios biografinės detalės. Visa Kam galėtų patikti ši knytai sudaro įspūdį, kad esi diga? Moteriai, ieškančiai šaknų, džiuliame, pulsuojančiame, gyproistorės ir tame glūdinčios vame moterų pasaulyje. dermės. Susitaikymo su saviViktorijos Daujotytės knymi. Pasidžiaugimo: „Ak, ir aš, ga Parašyta moterų sujungia ir aš esu Moteris!“ Knyga apie psichologiją, filosofiją ir istoLietuvės moterys turi Bibliją! Tai – lietuvių moterų literatūrą, tariją – lietuvių moterų sukurViktorijos Daujotytės Parašyta moterų čiau apima daug daugiau. Ypač tos literatūros ir drauge taumasinantis Žodis pradžiai. Su tos istoriją. Vertinga ir turinmalonumu pacituosiu keletą čioms kūrybinę ugnelę, ir eilučių: moteris-kūrėjas. Pasakoja jų gyveni- tiesiog mylinčioms knygą. Plečianti „Ilgą laiką moterys (ir lietuvių) mo istorijas, kuriose pažįsti save, sa- akiratį ir priartinanti moterį prie jos veikė per vyrus, jiems – ypač sūnums vo klausimus, siekius, dvejones ir pačios. Pateikianti aibę gyvenimiškų – perliedamos savo dvasinę energiją. laimėjimus. Tekstas ne tik pasakoja, pavyzdžių, taigi padedanti suvokti Liko slaptos, tarsi įsislaptinusios. bet kviečia filosofiniam dialogui. Skai- savo moteriškąją prigimtį. Įkvepianti <...> Veikė pasaulį per dainas, audinių tydama tiesiog negali likti nuošalyje pamąstymams apie moters padėtį raštus, raudas. Per laukimą – išėjusių, – temos pernelyg opios ir savos, kad šeimoje, visuomenėje, istorijoje, nunegrįžusių, žuvusių, pražudytų. būtų abejingai skaitomos ar tiesiog šviečianti šios padėties kaitą ir atMoterys kūrė ir nerašydamos; jų skaitomos. Aptariamų kūrėjų gretose verianti naujų perspektyvų suvokti audinių, mezginių raštai iš tiesų yra – ir tokios žinomos žodžio meistrės save kaip moterį, kūrėją, tautos ainę. pradžios raštas. Net jei ir neper- kaip Žemaitė, Gabrielė PečkevičaitėSakoma: „Pagal rūbą sutinka, skaitomas. Jei nebūtų šių požeminių Bitė, seserys Lazdynų Pelėdos, Šat- pagal vidų palydi“. Ši knyga, pakerėjuupių, šio gryno, skaidraus kūrybos tra- rijos Ragana, Salomėja Nėris, Ieva si tiek apipavidalinimu, tiek turiniu, dicijos vandens, ir teksto rašymas, Simonaitytė, ir mažiau dėmesio sulau- neapvylė ir netgi pranoko lūkesčius. vedantis į kūrybą, nebūtų prasidėjęs. “ kusios rašytojos, poetės, visuomenės O tokios staigmenos, pripažinkime – Ne mažiau intriguojantis pirma- veikėjos. Žvelgiama nuo proistorės, itin malonios! sis skyrius Nuo raganų iki poečių. Ja- gelminių kultūros klodų ir bevardžių me autorė apibendrina moteriškąją liaudies meno kūrėjų iki nūdienos litepatirtį amžių bėgsme. Imama ne tik ratūros pasaulio atstovių. tai, kas užrašyta, apčiuopiama, bet GAJA moterims

15

BŪKIME SVEIKI

Baltų PIRTIS – moters PILNATVEI Lietuviams nuo seno pirtis buvo ne tik prausimosi vieta, bet ir sakralus pastatas, kuriame žmogus tapdavo ne tik švaresnis, bet ir sveikesnis, geresnis. Nenuostabu, kad pirtis visada buvo laikoma šventa, o joje vykdavo įvairios apeigos. Visų pirma tai pasakytina apie moterų bendruomenės ir šeimos papročius. Pirtyje į merginų, galinčių tekėti, luomą būdavo įšventinamos jaunos mergaitės. Ir vėliau moters gyvenimo pokyčiai buvo labai artimai susiję su pirtimi. Čia vyko krikštynų, brandos, jaunamartės ir gimdyvės prausimo apeigos. Pirtis buvo ir suėjimų, stiprinančių bendruomenės ryšius, vieta, kas ypač reikšminga „Perkūnijos pirties“ šeimininkė moterims − uždaroje intymioje erdvėje buvo perduodama patirtis, Audra Staskevičienė atliekami ritualai.

Deja, senosios baltiškos pirties tradicijos kurį laiką buvo pamirštos ir nepelnytai atitolintos nuo moterų gyvenimo. Pastaruoju metu pirtis buvo privalomas vakarėlių „desertas“, kuomet įkaušę vyrai pila didelį kiekį vandens ant akmenų ir „ištvermingai“ sėdi karštoje garinėje. Džiugu, kad pirties įpročiai pamažu keičiasi, prisimenamos senosios pirties tradicijos ir atsiranda vis daugiau profesionalių pirtininkų, kurie stengiasi sugrąžinti garbingą lietuviškos pirties ir pirtininko vardą. Apie baltiškosios pirties subtilybes kalbamės su profesionale pirtininke Audra Staskevičiene, „Perkūnijos pirties“ šeimininke.

Moteris – pirtininkė Lietuvoje kol kas skamba egzotiškai. Kuo pirtis Jus sužavėjo ir kas nulėmė tokį Jūsų pasirinkimą?

Lietuviška pirtis mane sužavėjo savo sakralumu, malonia šiluma, kerinčiais medžių ir žolynų aromatais, magiška žmogaus prisilietimo galia, pojūčiais bei potyriais. Tai vieta, kur atgaivą randa kūnas ir siela. Tačiau svarbiausias dalykas, tikriausiai ir nulėmęs mano pasirinkimą, yra šypsena žmonių veiduose ir padėka už tai, ką dėl jų darau.

Pastebimas vis didesnis žmonių susidomėjimas baltiškąja pirtimi.

Papasakokite trumpai, kokias senąsias vertybes puoselėjate savo pirtyje.

Apie senąsias pirties tradicijas žinių turime nedaug. Kokia buvo tikroji

16 GAJA moterims

baltiškoji pirtis galime susidaryti vaizdą tik iš nuotrupų. Daugiau baltiškų tradicijų pirtyje yra išlaikę mūsų kaimynai latviai. Mūsų seneliams pirtis buvo šventa vieta. Į ją po sunkių savaitės darbų eidavo apsiprausti ir nusivanoti pirma vyrai, o akmenims šiek tiek pravėsus – ir moterys su vaikais. Negalima buvo eiti į pirtį susipykus, turint blogų minčių. Didelė pagarba pirtyje buvo senam žmogui.

Istoriniuose šaltiniuose minimi ir pirties ritualai, atliekami svarbiausiais gyvenimo momentais. Susikaupimas, pagarba žmogui, natūralumas, meilė gamtai – dalykai, kurių aš taip pat stengiuosi laikytis pirtyje.

Ar pasikeitė pačių moterų požiūris į pirtį?

Moterų požiūris po truputį keičiasi. Vis daugiau moterų drįsta skirti laiko sau ir atranda sveiką, natūralią,

lietuvišką pirtį. Tas pasikeitimas įvyksta pabuvojus lietuviškoje pirtyje, kai moterys pamato kitą pirties pusę ir visiškai pakeičia savo požiūrį.

Savo pirtyje rengiate įvairius ritualus. Kokie yra moterų pirties ritualai ir kuo jie ypatingi? Žodį „ritualas“ suprantu ne kaip religinę apeigą, o kaip veiksmą, dažnai atliekamą pirtyje. Moterims labai svarbūs dalykai yra grožis ir bendravimas. Pačios moterys nuolat stengiasi būti gražios tiek savo vidumi, tiek išore. Pirtis yra vieta, kur galima pasirūpinti savo sveikata ir grožiu. Todėl pirtyje atliekame įvairias kosmetines procedūras, lepinamės masažais, bendraujame, dalijamės patirtimi. Seniau moterys taip pat perduodavo sukauptą gyvenimo patirtį jaunesniosioms, mokė įvairių gudrybių. Pabuvimas vien moteriškame ko-

Nuotr.(3) iš asm. archyvo

Parengė Vaida Babilienė

BŪKIME SVEIKI lektyve yra labai svarbus ir psichologiškai. Dauguma moterų gėdijasi savo kūno ir nedalyvauja bendrose pirtyse. Tik būdamos tarp moterų jos atsipalaiduoja ir visa esybe pajunta pirties skonį.

Jūsų pirtyje didelė reikšmė teikiama vanojimui. Kokie būtų kertiniai dalykai mokantis šio meno?

dulkes. Vanduo senosiose lietuvių apeigose reiškė apsivalymą, perėjimą iš vieno būvio į kitą. Todėl nuprausdamas, nuvanodamas kūną žmogus atsikrato to, kas sena, atsinaujina.

Fizine prasme vanduo – tai kontrastas po sušilimo. Kai gerai įsikaitinę šokame į vandenį, atgauname jėgas, energiją, tampame atsparesni ligoms.

Žmogus, norintis išmokti vanojimo, visų pirma turi to labai norėti.

Geras vanotojas turi būti puikios fizinės formos, pakantus karščiui.

Jis turi būti empatiškas ir pastabus, sugebėti intuityviai jausti kitą žmogų ir turėti žinių, kaip tai atlikti.

Labai didelė sėkmės dalis mokantis priklauso nuo mokytojo. Žinoma, svarbu ir nuolatinės treniruotės, kaip ir visose veiklose.

Žinia, kad pirtis skirta atsipalaiduoti, o atsipalaidavimui reikalinga tam tikra atmosfera.

Kaip pirtyje sukurti gerą energiją?

Gera energija spinduliuoja iš žmonių. Nežinau kodėl, bet pirtį mėgstantys žmonės yra nuostabūs. Jie myli gamtą, vertina bendravimą, gerbia lietuviškas tradicijas, rūpinasi vieni kitais. Jie ir sukuria gerą pirties atmosferą. Žinoma, prie tos atmosferos prisideda ir jauki aplinka, malonūs kvapai, mažos smulkmenos ir atvira pirtininko širdis.

Kokias vantas ir kodėl rekomenduotumėte moterims?

Lietuviškoje pirtyje naudojamos įvairių medžių bei žolynų vantos.

Tačiau nesiūlau rinktis konkretaus augalo vantos, nes kiekviena moteris yra individuali. Vienai labiau patinka beržas, kita neįsivaizduoja vanojimo be ąžuolo ar liepos. Kur kas svarbiau, kad vantos būtų kokybiškos, saugios, maloniai kvepėtų. Gera vanta turi būti be atsikišusių aštrių šakelių, tinkamai paruošta, ne per sunki. Svarbu, kad pats vanojimas būtų švelnus, temperatūra keliama palengva, vantos kūną labiau šiurena ir glosto, o ne daužo. Kad po vanojimo liktų puikūs įspūdžiai, labai svarbu pasirinkti gerą pirtininką, išmanantį savo amatą.

Pirtis neatsiejama nuo vandens.

Tačiau tai – ne tik higienos procedūrų, bet ir daugelio senovinių apeigų dalis. Kokią prasmę vanduo įgyja Jūsų pirtyje?

Vanduo pirtyje taip pat svarbus kaip ir ugnis. Kai išlaikoma ugnies ir vandens pusiausvyra, pirtyje jaučiamės komfortiškai. Pirtį šiandien pradedame pirmojo garo – vandens samčio ritualu, įkraunamu gerais svečių palinkėjimais. Vanduo pilamas ant įkaitusių akmenų ir virsdamas garu kyla aukštyn, apgaubdamas kūną savo šiluma. Perkūnija – tai pavasario pranašas, gamtos atsibudimo ženklas, todėl „Perkūnijos pirtyje“, kaip ir pridera, dažnai nukrapnoja gaivus lietutis, nuplaunantis susikaupusias gyvenimo

Taip. Įšokusi į šaltą vandenį po intensyvaus vanojimo atsikračiau slogos jau kitą dieną. Kimbant kokiai „bacilai“ gerai pasikaitinu kojas, pakvėpuoju druska su bičių pikiu, ir peršalimo kaip nebūta. Man asmeniškai gydančią galią turi kito žmogaus prisilietimas. Mokydamasi masažo paslapčių sužinojau, kad pats veiksmingiausias iš visų masažo būdų yra glostymas. Juk mus taip retai kas nors glosto. O jei dar padaro masažą, palaima kūnui ir sielai garantuota.

Šio numerio tema – tyla. Gal galite pasidalinti, ar tyla reikalinga pirtyje?

Pirtis – ideali vieta pasirūpinti sveikata ir grožiu.

Ar metų laikai turi įtakos pirties procedūroms?

Pirtis keliauja gyvenimo ratu kartu su gamta. Pavasarį pirtyje džiugina pirmieji kačiukai ir beržų sula, vėliau garinėje pasklinda aitrus ievų ir romantiškas alyvų dvelksmas. Su jauduliu pasveikiname pirmąją beržo vantelę. Vasarą esame be saiko lepinami žaliuojančios ir žydinčios augmenijos, tepliojamės moliu, taškomės vandenyje. Rudenį džiaugiamės margaspalvėmis vantomis, vaisių ir daržovių kaukėmis, kaštonais ir giliukais, o žiemą dalijamės šiluma, pūkštelime į eketę, džiaugiamės sniego procedūromis ir vėl laukiame pavasario.

Pirtyje reikia tylos. Tyloje atsiribojame nuo išorės ir paneriame į save. Dažnai pirties naujokams sunku išbūti tyloje, nes jie nėra prie to pratę. Jie nėra pasiruošę susitikti su savimi, todėl dažnai tai slepia po juoko kauke. Vėliau žmogus išmoksta tylėti. Tada ir atrandamas tikrasis pirties katarsis. Kai viskas pasakoma pojūčiais: garsais, kvapais, lytėjimu.

Ačiū už pokalbį!

Daugiau apie Perkūnijos pirtį rasite: www.saunaspa.lt

Žinome, kad pirtis skirta ne tik malonumui, sielos atgavai, bet ir sveikatai. Ar Jums pačiai teko įsitikinti pirties nauda sveikatai?

GAJA moterims

17

GAMTA GYDO

ARBATOS PLIKYMAS NAMUOSE

PAGAL KINU TRADICIJA

,

Pirmoji mano pažintis su kinų arbata prasidėjo maždaug prieš 20 metų. Tuo metu buvau dar mokinukė. Nebepamenu, koks buvo pirmasis smalsumo impulsas, paskatinęs gilintis į rytietiškos arbatos pasaulį, bet žinau, kad viskas prasidėjo nuo žaliosios arbatos. Prieš du dešimtmečius Lietuvoje nebuvo nei tiek informacijos apie arbatos kultūrą, nei tokio arbatų asortimento, tad informaciją rinkau po grūdelį iš visų prieinamų šaltinių. Baigusi mokyklą, įstojau į universitetą ir persikėliau gyventi į kitą miestą. Dar pirmaisiais studijų metais ėmiau ieškotis darbo. Įsidarbinau parduotuvėje, kuriai, kaip paaiškėjo per darbo pokalbį, priParuošti skanią arbatą yra menas klausė ir arbatinė. Spėkite, kokia tai buvo arbatinė? O gi specializuota, kurioje patiekiama autentiška kiniška arbata ir atliekamos kinų arbatos gėrimo ceremonijos! Taip pirmajame savo darbe išmokau ne tik dirbti kasoje, bet ir susipažinau su kinų arbatos gėrimo ceremonija. Nesu tikra, ar tai aš radau arbatą, ar arbata rado mane, bet šiandien ji yra neatsiejama mano gyvenimo dalis... Neatsiejama mano pačios dalis.

Būdas sutikti save ir kitą Šiandien arbata, jei ją geriu viena, man yra kelias, grąžinantis namo – į save. Jei arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja daugiau žmonių, tai visuomet suteikia vientisumo, bendrystės, energijų vienovės jausmą. Per arbatos ceremoniją negali būti nenuoširdus, negali būti tuo, kas nesi. Tačiau pažintis su bet kokia arbata visada prasideda nuo tinkamo jos paruošimo.

Kaip tai tinkamai padaryti, sužinosite šiame straipsnyje.

Geriausiai arbata atsiskleidžia per arbatos ceremoniją. Deja, žmonių, turinčių arbatos ceremonijos priemones (būtent tam skirtą stalelį, įrankius, indus) ir supratimą, kaip ceremoniją atlikti, Lietuvoje yra vienetai.

Mūsų šalyje net nėra specializuotos parduotuvės, kurioje būtų galima įsigyti kinų arbatos ceremonijos reikmenų. Tad noriu pasidalyti patarimais ir rekomendacijomis, kaip namų sąlygomis teisingai užsiplikyti arbatos pagal svarbiausius arbatos ceremonijos principus. Nors tai nebus arbatos ceremonija, bet arbata, tikiu, gausis puiki.

Arbatos kokybė ir vanduo Norint paruošti ir mėgautis puikia arbata, labai svarbūs keli dalykai. Tai, žinoma, arbatžolių amžius ir kokybė, bet visų svarbiausias komponentas – vanduo. Netinkamas vanduo gali sugadinti net ir pačią geriausią arbatą,

18 GAJA moterims

o tinkamas vanduo gali puikiai atskleisti arbatos skonį ir kvapą net ir naudojant prastesnės kokybės arbatžoles. Vandentiekio vanduo dažniausiai būna per kietas ir jame pernelyg daug kalkių, chloro. Jei turite galimybių, visada rinkitės gyvą šaltinio ar

„Stebėkite vandenį, kol jo paviršiuje išvysite mažus sūkurėlius, lengvą bangavimą. Ši vandens virimo stadija vadinama „vėju pušų viršūnėse“.

Pasiekęs šią fazę, vanduo yra tinkamos temperatūros daugeliui arbatos rūšių plikyti.” šulinio vandenį. Nesivadovaukite šiuo faktu vienareikšmiškai, nes kai kurie šaltiniai ir šuliniai gali turėti didelį kiekį trąšų liekanų (tai priklauso nuo aplinkinių žemių paskirties). Kitas variantas – pirkti geros kokybės šaltinio vandenį ir pakrauti jį kristalais (pavyzdžiui, kalnų krištolu arba paprasčiausiu lietuvišku titnagu). Vanduo kraunamas, į jį panardinus kristalą 6–12 valandų.

Nemažiau svarbi yra ir vandens temperatūra. Apskritai kiekvienai ar-

batos rūšiai rekomenduojama būtent jai tinkamiausia plikymo temperatūra.

Kad nereikėtų gilintis į smulkmenas, namuose siūlau visas mano aprašytas šviesiąsias arbatas (baltoji, žalioji, geltonoji ir šviesusis ulongas) plikyti 70–85 laipsnių karščio vandeniu, o tamsiąsias (juodoji, puerh, tamsusis ulongas) plikyti 85–95 laipsnių karščio vandeniu. Tai bus didžiausia tikimybė, kad būsite mažiausiai nukrypę nuo rekomenduojamos temperatūros. Puiku, jei Jūsų arbatinukas turi termometrą. Jei neturi, įsigykite vandens termometrą ir stebėkite, kaip atrodo vanduo, pasiekęs 70 laipsnių karštį.

Turėkite omenyje, kad arbatinuko viršuje esantis vanduo yra vėsesnis nei apačioje. Vandens temperatūrą galima nustatyti ir be termometro – iš akies, pagal senovinę kinų tradiciją.

Stebėkite vandenį, kol vandens paviršiuje išvysite mažus sūkurėlius, lengvą vandens bangavimą. Ši vandens virimo stadija vadinama „vėju pušų viršūnėse“. Pasiekęs šią fazę, vanduo yra tinkamos temperatūros daugeliui arbatos rūšių plikyti. Niekada nenaudokite verdančio vandens!

Esu skaičiusi rekomendacijų, kad reikia užvirinti vandenį ir tiesiog palaukti dešimt minučių, kol atvės. Jokiu būdu tuo nesivadovaukite dėl dviejų priežasčių: pirma – užviręs vanduo jau yra miręs vanduo (visiškai netinkamas arbatai), antra – šioje instrukcijoje

Nuotr. šaltinis heres2now.com

,

Joana Aužbikavičienė, Klaipėda www.manosambala.lt

GAMTA GYDO nepaminėtas vandens kiekis. Jei Jūs užsivirinote vandens tik vienam puodeliui, tai po dešimties minučių jis bus jau per šaltas, o jei užsivirinote penkis litrus vandens, tai kažin, ar per dešimt minučių jo temperatūra nukris iki 70 laipsnių.

Gerai arbatai – geras arbatinis Arbatžoles plikykite tik arbatinuke ar bet kokiame kitame indelyje su dangčiu, bet ne tame pačiame puodelyje, iš kurio ketinate gerti arbatą.

Jei gersite arbatą iš puodelio, kurio dugne bus arbatžolės, tai geros arbatos turėsite tik pusę puodelio, nes kuo arčiau dugno, tuo arbata bus stipresnė.

Geriausiai arbatą plikyti Cino (Yixing) molio arbatinuke, tačiau ne taip lengva tokį rasti Lietuvoje. Niekada nesuklysite pasirinkę stiklinį arbatinuką, nes matysite, kada arbata yra tinkamo stiprumo. Naudojant neperšviečiamą arbatinuką, teks kliautis intuicija ir konkrečios arbatos rūšies pažinimu (plikymo savybėmis).

Kad arbata būtų skani ir sveika Plikant aukštos kokybės arbatą vienam žmogui, užtenka dviejų gramų arbatžolių, t. y. pusė arbatinio šaukštelio, išskyrus baltąją arbatą – ji yra lengvesnė, todėl tie patys du gramai bus jau beveik pilnas arbatinis šaukštelis. Jei ruošiatės gerti prastesnės kokybės arbatą, kurios dar nesate gėrę, vienam žmogui plikykite pusę arbatinio šaukštelio arbatžolių.

Kitą kartą jau žinosite, ar pakako šio kiekio, ar reikia didinti (mažinti). Turėkite omenyje, kad kuo daugiau arbatžolių reikia vienam puodeliui arbatos, tuo arbatžolės yra prastesnės kokybės. Taip pat svarbu laikytis taisyklės, kad geriau per silpna nei per stipri arbata! Atkreipkite dėmesį į arbatos rinkimo datą. Idealiu atveju arbata yra tinkama naudoti daugiausiai dešimt mėnesių nuo jos surinkimo, tačiau gera arbata bus ir ta, kuri buvo surinkta prieš 16–18 mėnesių. Rinkdamiesi arbatą, atsižvelkite ir į pakuotę. Ji turėtų būti hermetinė. Geriau nepirkite arbatos, kurios galiojimo laikas nurodomas 2–5 metai į priekį (išskyrus puerh arbatą)! Tokia arbata gali turėti sintetinių

tės. Visada laikykitės taisyklės, kad geriau silpnesnė arbata, nei per stipri.

Naudodami stiklinį arbatinuką galite pasikliauti arbatos spalva. Tik turėkite omenyje, kad baltoji arbata yra labai šviesi ir savo spalva labiau primena vandenį. Tad jei lauksite, kol vanduo nusidažys įprastai arbatai būdinga spalva – sugadinsite arbatą. Na, ir kritiškai įvertinkite ant arbatos dėžučių užrašytas plikymo laiko rekomendacijas. Geriau vadovaukitės savo skoniu.

Arbatai skirtas vandens kiekis priklauso nuo to, kiek žmonių gers. Jei ruošiate arbatą tik sau, pilkite Nuotr. šaltinis orangeflower08.tumblr.com tiek vandens, kiek telpa Jūsų puodelyje. Kai arbata arbatinuke pritrauks, visą arbatą iš arbatinuko susipilkite sau į puodelį. Jei arbatą gersite su draugu, tuomet Jums reikės dar vieno indo, vadinamo „arbatos jūra“. Tam tiks antras arbatinukas, kuris gali būti be dangtelio, tiks ir mažas ąsotėlis. Jei pilsite arbatą tiesiai į puodelius iš arbatinuko, kuriame yra arbatžolės, tuomet pirmasis arbatos puodelis gali būti per silpnas, o antrasis – per stiprus. Taigi neturėsite nė vieno puodelio geros arbatos.

Todėl ir reikalingas antras arbatinukas („arbatos jūra“), į kurį iš arbatinuko supilama visa užplikyta arbata. Taip turėsite du vienodus, vidutinio stiprumo arbatos puodelius.

Būtų puiku, jei prieš gerdami arbatą arbatinukus ir puoPuodelis gardžios arbatos gali tapti delius pašildytumėte karštu vandeniu (paskui jį išpilkite). dingstimi smagiai ceremonijai Tuomet sumažės temperatūros skirtumai, slopinantys arbatos aromatą.

Arbatos plikymo ypatybės Išvardijau tik keletą svarbiausių Nepaprastai svarbus yra ir arbat- dalykų iš kinų arbatos gėrimo cerežolių plikymo laikas. Aukštos kokybės monijos, kad ir namų sąlygomis galėarbata vienam žmogui plikoma 3–5 tumėte mėgautis puikia arbata. Tiksekundes, kai arbatžolės užpilamos rojoje arbatos gėrimo ceremonijoje maždaug puse stiklinės vandens. Tad neapsiribojama tik arbatos plikymo labai kokybiškas arbatžoles vienam taisyklėmis; didelis dėmesys tenka vidutiniam puodeliui užplikę palaiky- mėgavimuisi kintančiu arbatos arokite maždaug iki 10 sekundžių. Išgėrę, matu, arbatos gėrimo specifika ir ypagalite drąsiai iškart plikyti tas pačias tinga būsena – arbatos meditacija, arbatžolės antrą (trečią, penktą, de- apie kuriuos šiame straipsnyje nerašimtą) kartą, tik kaskart palaikykite šiau. truputėlį ilgiau. Taip turėsite galimybę Skanios ir aromatingos justi, kaip keičiasi arbatos skonis su kiekvienu plikymu. Prastesnės kokyJums arbatos! bės arbatą vienam puodeliui įprasta laikyti užplikius maždaug pusę minukvapiklių, dažų (tam, kad greitai ir ryškiai nudažytų karštą vandenį). Atkreipkite dėmesį ir palyginkite, kaip vandens spalvą keičia pigi, sintetiniais kvapais prikvėpinta arbata, ir natūrali, geros kokybės arbata. Pirmuoju atveju įmerkę arbatos pakelį į karštą vandenį, išvysite nuo jo besiskiriančias ryškios spalvos sroves (sluoksnius). Taip plinta vandenyje kai kurios rūšies dažai, skirti, pavyzdžiui, sienoms dažyti. Natūralios kokybiškos arbatžolės vandens spalvą keičia lėtai, bet tolygiai – be jokių ryškios spalvos srovių, sklindančių iš arbatžolių.

GAJA moterims

19

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Tyloje snaudžiantys piliakalniai Lina Blužaitė, Panevėžys

Panevėžio kraštas negali pasigirti mėlynakiais ežerais ar gausybe turistų lankomų vietų. Nors ir turtingas šis kraštas miškų, bet didžiuotis galima ir vienu didžiausių šalyje Krekenavos regioniniu parku. Krekenava – nedidelis miestelis Panevėžio rajone. Šis miestelis garsus visoje šalyje ne tik kasmetiniais Žolinės atlaidais, bet ir neapsakomo grožio jį supančiais gamtos kampeliais. Krekenavos regioniniame parke tikrai yra ką aplankyti ir pamatyti. Jau vien užlipęs į Krekenavos apžvalgos bokštą gali grožėtis ramaus Nevėžio vingiais.

Bakainių piliakalnis – snaudžiantis galiūnas

Paslaptingasis Baimainių piliakalnis

Bene labiausiai lankoma vieta yra Bakainių piliakalnis. Tai šio regioninio parko mažoji Kernavė. Nors piliakalniai dažniausiai turėjo gynybinę paskirtį, šiandien į juos žvelgiame ir kitaip. Piliakalniai žavi ir traukia savo paslaptingumu ir didingumu, sakralumu. Jie tarsi sustingę laike, tyliai snaudžia, ruošdamiesi naujam gyvenimui, pabudimui. Kiek gi jie slepia tikrosios istorijos, kiek matė džiaugsmo ir liūdnų likimų. O, kad jie prabiltų... Tačiau dabar galime tik dalytis legendomis ir spėti, kiek jose tiesos.

Pasak legendos, kur dabar stūkso Bakainių piliakalnis, kadaise vyko mūšis. Vietinių vadas tame mūšyje žuvo, o jo kapo vietoje žmonės savo kepurėmis supylė didelį kalną. Tai legenda, bet greičiausiai ta vieta piliakalniui buvo parinkta neatsitiktinai. Bakainių piliakalnį iš trijų pusių supa Liaudės upė, o ketvirtoje pusėje – pylimas. Aplink piliakalnį buvęs kaimas, o pačiame piliakalnio viduryje stovėjęs dvaras. Į tą dvarą žmonės iš kaimo bėgdavę slėptis ir gintis nuo užpuolikų. Yra spėliojimų, kad kaip tik ant Bakainių piliakalnio stovėjusi Eigintų pilis, minima XIII–XIV a. Šis piliakalnis vis dar neatveria visų savo paslapčių. Jau XIX a. piliakalnis buvo tyrinėjamas archeologų, tačiau nei vertingų radinių, nei išskirtinių žynių šis praeities saugotojas neišdavė.

Snaudžia sau ramiai Liaudės apsupty ir laukia, kada vėl turistai užsuks pasigrožėti jo apylinkėmis ar bus degami Rasų laužai, o žmonės dainuos, šoks ir džiaugsis piliakalnio draugija.

Krekenavos kraštas gali pasigirti dar vienu piliakalniu. Tai Baimainių, dar kitaip vadinamas Vilkų, piliakalnis. Kiek tolėliau nuo Bakainių piliakalnio, tos pačios Liaudės ir Ginupio upelio santakos pakrantėje, rymo dar vienas, mažesnis senovės paslapčių sergėtojas. Piliakalnis apaugęs medžiais. Prieš keletą šimtmečių čia buvusios kapinės, pakeitusios pradinį šio istorinio paminklo vaizdą. Nors padavimų apie šį piliakalnį nėra užrašyta, yra likę kalbų, kad anksčiau čia vykdavę bajorų dvikovos. Baimainių piliakalnis, manoma, yra senesnis už Bakainių, yra prielaidų, kad senovėje būtent čia buvo Liaudos žemės centras. Tyrinėtojai šiuo klausimu neturi vieningos nuomonės ir lieka daug erdvės pamąstymams, vaizduotei ar ieškojimams.

Bakainių piliakalnis Linos Blužaitės nuotr.

20 GAJA moterims

Šventvietė – Burvelių alkakalnis Artimoje Bakainių ir Baimainių kaimynystėje stūkso piliakalnių brolis Burvelių alkakalnis. Iš alkakalnio vardo galime spręsti, kad tai alkos kalnas, šventa, tauri vieta. Burvelių alkakalnį drąsiai galima vadinti viena gražiausių parko vietų.

Alkakalnis apaugęs senais medžiais, o vieną jo šlaitą skalauja Nevėžis. Kaip gera pasėdėti upės pakrantėje, už nugaros jaučiant tylų praeities alsavimą. Juk tiek daug dar nežinome apie mūsų tautai šventas vietas.

Kokios apeigos čia vyko, kokie žyniai laimino apylinkių gyventojus... Aplink Burvelių alkakalnį plyti pelkėtos pievos, todėl spėjama, kad anksčiau kalva galėjo būti didelėje Nevėžio saloje.

Legendų sklinda ir apie alkakalnį.

Pasakojama, kad XVI a. čia buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, su žirgu nukritusiam į Nevėžį ir paskendusiam, at-

minimui. Dėl to alkakalnis neretai dar vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu, Koplyčkalniu. Manoma, kad žuvusiajam buvo pastatyta ir koplyčia, kurios pamatų fragmentus vis dar galima rasti kalno tankumynuose.

Koplyčios pastatymas alkakalnyje tik patvirtina šios vietos šventumą ir svarbą praeities pagonims. Juk senosios religijos apeigų vietose buvo statomos bažnyčios, koplyčios. Bet, matyt, šis alkakalnis turėjo didelę reikšmę senosios Lietuvos gyventojams, žyniams, tikėjimui, nes koplyčia neišliko. Dar ir dabar vietos romuviai ir žygeiviai nuolat lanko šią nepaprastą, energetiškai stiprią vietą, ją tvarko, prižiūri.

Pamąstymai piliakalnio papėdėje Ne tik Krekenavos, bet ir kitų rajonų piliakalniai ir alkakalniai nuolatos bus traukos objektas. Nuo jų sklindanti energija, paslapties ir grožio bendrystė neblėsta jau daugelį šimtmečių.

Galbūt piliakalniai niekada nebebus naudojami gynybai, bet kodėl gi nepradžiuginus šių praeities galiūnų, surengiant čia dainingą šventę ar paslaptingų pasakojimų vakarą. Prasminga ir tiesiog ramiai vienumoje pasėdėti ant kalno tarsi saugiame glėbyje, pamąstyti, pasvajoti, pasidalyti savo jausmais su šiuo nebyliu draugu, praeities, o kartu ir dabarties, sergėtoju.

Visai kitaip gali nutikti dėl alkakalnių. Vis labiau atbundant senajai baltų religijai neatmetama galimybė, kad visos Lietuvos alkakalniai, tarp jų ir Burvelių, prisikels naujam gyvenimui, vėl tai bus šventų apeigų ir dvasinių vyksmų vietomis. Galbūt jų per tūkstantmečius blėstanti energetika vėl sustiprės, o žmonės, prisiminę ryšį su gamta, atras dvasinę ramybę.

Inga Dirsytė, Jonava

Sugrįžimas Namo

SAVĘS PAŽINIMAS

Kelionė man reiškia judėjimą, kupiną atradimo ir nuostabos jausmų. Labai mėgstu lankyti naujas vietas ir sutikti įvairiausių žmonių. Nuolatos kyla troškimas keliauti toliau, rodos, apeitum visą pasaulį ir vis būtų negana. Paklausiu savęs: „Ko šitaip karštai trokštu? Ko ieškau?“ Galiausiai išgirstu atsakymą: „Ieškau savęs.“ Savęs ieškojimas ir kažkoks nepakeliamas ilgesys manyje gyvena nuo pat paauglystės. Ilgesys kažko tyro ir tikro, toks nepakeliamas noras grįžti namo, kur ramybė, meilė ir džiaugsmas yra pastovi būsena. Iš to galiausiai išsigryninau vienintelį – esminį klausimą: Kas aš esu? Begalinis smalsumas, noras tyrinėti ir atrasti, klausimų jūros ir dar didesnės platybės atsakymų, rodos, dar labiau klaidino. Mane kankino tiesos alkis. Kai kitiems žmonėms užsimindavau, jog man svarbu pažinti tiesą, sulaukdavau atsakymo, kad vienos tiesos nėra, yra daug tiesų, ir kiekvienam žmogui ji yra skirtinga. Aš tokiomis akimirkomis negalėdavau paaiškinti žodžiais, bet iš kažkur užtikrintai žinojau, jaučiau, kad yra. Viskas yra susiję ir tai, kas visa jungia į vienį, yra tiesa. Informacijos įvairovėje ir gausybėje šiais laikais lengva pasimesti, ypač kai kalba eina apie dvasinius dalykus.

Kiekviena religija ar filosofija dažnai skelbiasi esanti vienintelė teisinga ir vedanti į savęs pažinimą, tiesą, Dievą.

O man taip norisi būti laisva, niekam nepriklausyti, nes jaučiu, kad visi keliai galų gale atveda ten pat – Namo. Savo straipsnyje tokias sąvokas kaip Dievas, Visata, Aukštesnioji Jėga, Būtis aš laikau tapačiomis, tad tepasirenka kiekvienas skaitytojas priimtiną variantą, kaip vadinti mus sukūrusią Aukštesniąją Jėgą.

Ieškodama atsakymų dvasinėje literatūroje, vis aiškiau suvokiau, kad tiesa glūdi manyje. Nutariau nerti į save, nes žinojau, kad tik mano širdis man gali pasakyti, kuriuo gyvenimo keliu eiti ir kas man siekiant savęs pažinimo yra teisingiausia. Noriu pasidalyti viena paskutinių, ryškiausių kelionių į vidinę gelmę. Šįmet teko dalyvauti stovykloje, kur keturias paras praleidau tyloje bei aklinoje tamsoje, gerdama vien šviežiai spaustas sultis ir vandenį.

Iš pradžių atrodė, kad keturių dienų gali nepakakti: juk tiek daug noriu nuveikti – išsigryninti vertybes, prioritetus, interesus, paleisti emocinius blokus ir praeities šešėlius. Bū-

tent fizinės, psichinės ir dvasinės švaros ir tyrumo poreikis atvedė mane į šventą tamsą ir tylą.

Per pirmąsias dvi dienas peržvelgiau savo gyvenimą. Leidau kilti visiems prisiminimams nuo pat kūdikystės iki šių dienų. Didelį dėmesį skyriau atleisti per gyvenimą sutiktiems žmonėms, atsiprašyti už savo piktas mintis, jausmus ir elgesį. Jaučiau, kaip po kiekvieno atleidimo ir susitaikymo su žmogumi ar situacija grįžta energija. Pamačiau, kiek mano dėmesio ir energijos reikalavo vidiniai konfliktai ir neišspręstos situacijos.

Nenuostabu, kad paskutiniu metu jusdavau gyvybinių jėgų trūkumą.

Susitaikęs su gyvenimu, atsisakęs visų priekaištų, žmogus apsivalo, išsilaisvina ir įgyja ramybės. Juk nesuprasdami tam tikrų savo gyvenimo įvykių prasmės, jaučiamės nepelnytai nuskriausti ir, prisiėmę aukos vaidmenį, tūnome jame, kaltindami kitus ir taip save alindami.

Peržiūrėję savo gyvenimo filmą, galime įsisąmoninti mums skirtas pamokas ir kiekvieno žmogaus vaidmenį mūsų gyvenime. Kai tai suprantame, nebelieka priekaištų likimui, Dievui, tėvams, draugams, nes tampa aišku, kad viskas yra tobula ir harmoninga. Kai suvokiau, kad mano gyvenime nebuvo beprasmių patirčių ir ko išmokau, kokių įgūdžių įgijau, kiek išminties sukaupiau, kilo dėkingumo ir meilės Visatai jausmai. Pagarbiai paleidusi praeitį, pagaliau galėjau nuo jos nusigręžti, užuot dairiusis atgal. Jaučiau, kaip už manęs stovi

Namaste – Sanskr. „Dievybė manyje sveikina ir susivienija su dievybe tavyje.”

1

stipri palaikanti jėga. Rodos, visa Visata teikia man savo begalinę galią, o aš pasitikėdama ja žvelgiu į priekį ir žengiu pirmąjį žingsnį tikro gyvenimo link.

Kitas dvi dienas leidau medituodama, melsdamasi. Paskutinė diena buvo itin sunki, nes dėl energijos pertekliaus negalėjau nustygti vietoje.

Norėjosi bėgti laukais, uostyti gėles, stebėti vėjyje linguojančius medžius, basomis pėdomis jausti žolę, akmenis, pasinerti į vandenį ir šypsotis kiekvienam sutiktajam. Tuomet supratau, kad man nereikia eiti nei į kalnus, nei į vienuolyną, kaip kad įsivaizdavau norinti iki šios stovyklos.

Kelių dienų panirimo tamsoje man užteko, kad tapčiau skaidresnė, harmoningesnė ir pajausčiau save. Būdama šventoje tyloje ir tamsoje jaučiau, kad Visata laiko mane švelniame glėbyje, o jos meilė yra neapsakoma ir besąlyginė. Pamačiau, kad viskas, kas egzistuoja šiame pasaulyje, galaktikoje, visatoje, tėra skirtingos Dievo išraiškos formos. Viskas yra viena ir Dievas yra visur. Iš to seka suvokimas, kad šioje Visatoje vyksta vienas dalykas: Dievas nuolat patiria pats Save. Užliejo toks meilės ir džiaugsmo pliūpsnis! Begalinis noras tyrinėti pasaulį, džiaugtis juo, žaisti su juo, kurti, sveikinti pačią Būtį ir švęsti gyvenimą!

Stovykloje sutikti žmonės iškėlė į paviršių savo užslopintus jausmus, baimes, kompleksus ir gebėjimus, taip pat žavesį, aistrą, tyrą džiaugsmą ir meilę. Tai paskatino suvokti, kad kiekvienas žmogus į mūsų gyvenimą ateina turintis tikslą kažką mumyse atskleisti. Jei tik sugebėsime tai priimti ir pastebėti – paaugsime. Per tą savaitę įvyko tiek daug stulbinančių nutikimų, apie kuriuos negalėjau nė pasvajoti. Visata išties geriausiai žino, ko mums reikia, ir kalba su mumis per intuiciją. Dabar tenoriu nuolankiai Jai nusilenkti ir su dėkingumu bei pasitikėjimu atsiduoti į Jos rankas!

Sveikinu visus su gyvenimo dovana, mylėkite save ir skleiskite meilę pasauliui! Namaste.1 GAJA moterims

21

Pasaka

.

Apie susitikima su Dievu Tevu

,

Monika Tekutienė, Vilnius

Saulė jau leidosi, jaučiausi apglėbta jos spindulių, taip maloniai šildančių, švelniai glostančių pečius, veidą. Užsimerkiau ir jutau vėjo dvelkimą, švelnų, bet ryžtingą bangų ir smėlio susitikimą. Susitikimą...

Banga atsidaužia į krantą ir vėl iškeliauja, tačiau neilgai. Netrukus ji vėl grįžta į krantą. Tiesa, kaskart vis kitokia rami, lengva, o kartais atnešama kitos, daug galingesnės nei ji pati bangos. Toks atsitraukimas ir grįžimas, ieškojimas, blaškymasis, bangos kelionė kranto link man primena žmogų. Pasiklausyk, paseksiu Tau pasaką...

Tai buvo ramių, gilių akių mergaitė. Jos širdis buvo kupina tyrumo, jautrumo, meilės. Keliaudama per gyvenimą ji liuoksėjo tarsi stirna, gazelė. Taip lengvai jai sekėsi visa, ko tik imdavosi. Visgi vienas klausimas nedavė jai ramybės. Ji ieškojo Tėvo. Ji jautė, žinojo, koks Jis turi būti. Ji žinojo, kad niekas kitas jai nesuteiks tiek globos, meilės, ramybės, saugumo.

Ji buvo įsitikinusi, kad tik Jojo meilė ją išlaisvins ir pripildys, padės išgyti, nuramins, išmokys pasitikėti, pamilti kiekvieną sutiktą ir, be abejonės, save.

Taigi mergaitė keliavo nepailsdama, vis dairydamasi po religijas, filosofijas, kultūrą, žmones. Ji ėjo prie kiekvieno ir klausė: „Ar tu esi tas, kuris myli mane be sąlygų? Ar

tu tas, kuriam užtenka manęs pačios, ir kurio meilės nereikia užsitarnauti?“ Ir daugelis sakė: „Taip“, – tačiau mažylė suprato, kad sutiktas žmogus – dar ne Tas Tėtis.

Ji keliavo toliau... Per slaptingas vietas, neaplenkdama upių gelmių, įvairiausių daubų, sutikdama daug Mokytojų ir Išminčių, elgetų ir juokdarių, tylinčių, tačiau pirštu rodančių kelio kryptį. Ir ji visad jautė, kad čia, kažkur netoliese yra tas, kurio trokšta širdis, tas Mylintysis. Tas jausmas, žinojimas ją atvedė į gražią pievą, kur tolumoje buvo matyti tekanti upė, baltais karališkais žiedais pasidabinusios obelys. Ir kaip tik tada ji išgirdo: ,,Aš čia, mano mylimoji dukra.

Aš niekad tavęs nepaliksiu, nes tu esi mano. Niekad tavęs neapleisiu.

Vesiu tave ir nešiu, jei tik pritrūksi jėgų, ir pagirdysiu, kai ištrokši. Nebeieškok, aš čia, ne kažkur išorėje, bet visad esu su tavimi, nes ir gyvenu tavyje. Niekad nebuvau nuo tavęs atsiskyręs. Nuolat prisimink ir kartok sau, kad myliu tave. Esi mano mylimiausia.“ Ir nuo to laiko mergaitė nebebijojo. Kiekvienąsyk užsimerkusi ir pakvietusi Tėvą, ji išgirsdavo mylintį Jo balsą. Jai nereikėjo įrodymų, nebeliko baimės, nes ji žinojo – yra saugi, mylima. Ir ji mylėjo...

Mylimoji, kur tavasis Tėvas?

Kur tavasis Kūrėjas? Ar tai asmuo?

Pažįsti Jį? Ar leidiesi Jo vedama?

Išeik į tylą ir klausykis... Jis čia...

Tavyje.

Malda iš ŠIRDIES Viešpatie, dėkoju, kad tokią nuostabią mane sukūrei.

Ačiū, kad nepalieki net tada, kai rodosi, kad esu visai viena.

Ačiū, kad visada, kai tave šaukiu, atsiliepi.

Ir visada, tikrai VISADA man padedi.

Tėve, tu žinai, kas man geriausia.

Tu žinai, kam mane sutvėrei, tad meldžiu, vesk mane, rodyk kelią, kuriuo man eiti.

Dieve, padėk, prašau, būti Tavo artumoj, tavo ramybėj, tavo džiaugsme.

Te visa, ką leisi man šiandien patirti, priimsiu su pasitikėjimu ir dėkingumu.

Būk mano Šaltinis, iš kurio galiu semtis meilės. Amen M. K. Čiurlionis „Pasaka. Karalaitės kelionė. II”

22 GAJA moterims

Skirkite laiko sau, tylai ir ramybei, kad išgirstumėt savuosius norus ir jausmus.

Nepakartojamą savos širdies plakimą.

Kiekviena diena – nauja pradžia.

Padarykite viską, ką galite geriausio, šiandien.

Viską, kas Jus džiugina, išlaisvina, augina.

Ir būkite budrios – gyvenimas kupinas stebuklų... Šventiniai linkėjimai nuo Gajos kūrybinės grupės!

Nuotr. autorius Algis Teišerskis

GAJA moterims

23

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

Skaitykite internete: www.gajamoterims.lt © GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com