GAJA. Vasaris'13

GAJA Moterims Leidinys apie moteriškumo džiaugsmą, meilę žmogui ir gyvenimui

2013 Vasaris NR. 3

GAJA Moterims

1

MOTERIAI

Tau

Beribis džiaugsmas Begalinėj erdvėj Tavo džiaugsmas Šviečia žvaigždėj Spindinčios akys Lūpos pravertos Šviesmečių vingiais Banguoja plaukai Meilės tiltais Meno keliais Medžių dainoj Tobulas kūnas Kūrybos aistra Skaidrioji mintis Skrieja siela Šokiu grakščiu Amžinybę pavertus Širdies plakimu

Albertas Vaidila iš Vilniaus

Vyrai, čia gali būti jūsų eilėraštis!

Siųskite mums gražius žodžius apie Moterį.

E-paštas: gajamoterims@gmail.com

2

GAJA Moterims

Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

REDAKTORĖS ŽODIS

Algio Teišerskio nuotr.

Šuolis

. Taip, šuolis. GAJA moterims yra mūsų – lietuvių moterų šuolis į savo galimybių begalybę. Štai Jūs skaitote, ir rašančių moterų žodžiai randa kelią į Jūsų širdį. O širdy, mielosios, vyksta esminiai pokyčiai. Aš juos vadinu stebuklais.

Ar ne stebuklas, jei pavargus moteris sustos akimirką, susimąstys – „Ką aš kuriu savu gyvenimu, kurlink aš nukreipiu savas mintis?“ Ar ne didžiulio masto įvykis, jei štai jaunutė moteris ar kiek vyresnė, gyvenimo įgijus įvairiopos patirties, skaitydama mintis, čia suguldytas – sau viduje nusišypsos ir pamanys: „Ir aš galiu! Juk jos – visai kaip aš, tai tikros moterys ir natūralios, ir geba jos sau susikurt tikrovę tokią, kokios trokšta.” Ir kas, jei kelyje kliūčių mes kiekviena sutinkam – ne tai svarbu; svarbu, kad einam vis pirmyn, iškelta galva. Ori ir kvepianti gyvenimo gaiva – tokia atgimsta Moteris mūs kiekvienos širdy. Ir tai yra stebuklas, ir jaučia jį visi. Maži ir dideli, linksmi ir pikti, laimingi ir liūdni.

Gyvenime kiekvienas savo kelią pasirinkti gali. Ir ne mūs valioj keisti kitą, mokyt, kaip gyvent. Tebus mūs mokymas tylus širdies plakimas, pripildytas visagalybės – meilės visame kame. Tuomet išaušta naujas rytas, gyvenimui pabunda nauja žmogaus būties daina. Širdis čiurlena kaip upelis – ir mūsų siela skleidžiasi, o kūnas, jojo grožis – paskui ją. Tokia štai moteris gaji – gajinė Gajos Aušrinės spinduliuos. Maudykimės juose, skleiskime juos, būkime saulės savo pasaulyje, meilės šaltiniai tiems, kurie šalia.

Neringa ir gajinės (Nuo kairės į dešinę: Sigita S, Jurgita, Neringa, Sigita D, Inesa, Sondra, Rūta)

...

Gera būti ta, kuri savy pražysta.

Gera būti ta, kurios gyvenimas paukščiu pragysta.

Gera būti savimi Ir džiaugtis savo centro ašimi.

Gera būti ta, kuri save pažįsta.

Gera būti ta, kuri sava siela Pasaulio esmę vidumi išvysta.

Gera būti ta, kurios lūpomis Vienatinis prabyla.

Gera būti ta, kuri priešybėse atranda TYLĄ.

Fotokoliažas Neringos J. Teišerskienės

Pavasario nuojauta

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

GAJA Moterims

3

GAJA Moterims

Visos tautos mėnraštis © Asociacijos GAJA Moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė.

Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija.

Redakcija | Kūrybinė Grupė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Jurgita Barkauskaitė Rūta Bielevičienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sondra Saikevičiūtė Sigita Stanaitytė Šio numerio autoriai: Albertas Vaidila/Eilės Moteriai, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Deivės pasaulis, Sigita Degimaitė/Moteris ir vyras, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Gimtis, Vydūnas/Gimdymo slėpiniai, Rasa Andriekienė/Augame laimingi, Linga Švanienė/Psichoterapeutės įžvalga, Sigita Degimaitė/Atsisveikinimas, Laura Saikevičiūtė/Myliu savo darbą, Laura Saikevičiūtė/Mano knyga, Sigita Stanaitytė/Skanumai, Eglė Kučinskienė /Gamta gydo, Rita Lapšys/Laiškai Gimtinei, Sigita Stanaitytė/Rėdos ratu, Aušra Jagelavičienė/Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Sielos kalba, Sondra Saikevičiūtė/Žvilgsnis.

Tekstus spaudai parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Viršelių dizainerė Jurgita Barkauskaitė Priekinio viršelio iliustracijos autorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė. „Senolių pasakojimai“ iš ciklo „Tautos pabudimo piešiniai“ Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Jurgita Barkauskaitė Spausdino spaustuvė ARTREMA Asociacija GAJA Moterims Asociaciją 2011 m. įsteigė trys bendramintės moterys.

Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams.

Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta.

Veiklos kryptys: ♥ Moteriškumo puoselėjimas ♥ Gimties kultūros ugdymas ♥ Darnios šeimos modelio kūrimas ♥ Tautinio sąmoningumo žadinimas Apie projektus ir mūsų veiklą skaitykite: www.facebook.com/gajamoterims www.menoversme.lt Rekvizitai: Asociacija GAJA Moterims R. Kalantos g. 173 a – 11, Kaunas, Lietuva Įmonės kodas: 302656077 Sąskaitos nr.: LT154010042502722526 LTL Bankas: DnB Tel.nr. +370 650 77972, e-paštas: gajamoterims@gmail.com

4

GAJA Moterims

DEIVĖS PASAULIS

Kaip tapti Meilės MŪZA? Kuriai iš mūsų nesinorėtų tapti gražuole Afrodite, iš baltos jūros putos išplaukusia? Norėtųsi turėti tobulą kūną, švytėti tobulu grožiu. O visgi, kas yra tas tobulas grožis?

Algio Teišerskio nuotr.

Kad grožis subjektyvus, žinome visos. Grožio idealai keičiasi, moteriškumo idealai – taip pat. Jeigu atsigręžtume į ankstesnius laikus, rastume daugybę keisčiausių grožio kanonų. Pavyzdžiui, viduramžių Europos buvo gražuolė buvo baltaveidė moteris itin liaunu liemeniu (veidą specialiai balindavo švino miltelių pudra; liemenį suverždavo korsetu ir geležiniais suknių lankais – jie suspausdavo šonkaulius, diafragmą, ir moterys dažnai alpdavo); o štai senovės Kinijoje itin vertinta maža moters koja (ją tokia paversdavo specialūs batai, suluošindavę moterį visam gyvenimui). Skamba absurdiškai? O kaip dabartiniai – mūsų laikų standartai? Juk mes pagal juos gyvename, į juos lygiuojamės, bet po kelių dešimtmečių mūsų vaikai ar anūkai juoksis iš tokių „grožybių“ ir turės naujus grožio idealus. Ir taip be galo. Todėl paaiškėja du dalykai. Pirma, grožio standartai beveik visuomet „kirsis“ su natūraliu grožiu (nebent mūsų civilizacija išties padarys esminį pokytį savo sąmonėje ir liausis kliautis melagingo įvaizdžio galia). Antra, kad ir kokios gražios būti besistengtume, žvelgiant iš perspektyvos tokie bandymai yra juokingi ir beprasmiški.

Iš šių samprotavimų galime padaryti išvadą sau. Išvada yra tokia: atrasti tikrąjį moteriškumą. Moteriškumą, kuris būdingas kiekvienai moteriai ir kuris per kiekvieną iš mūsų reiškiasi unikaliai. Kodėl verta tai daryti? Tikrai moteriška moteris yra mūza; ji įkvepia mylimą vyrą ja žavėtis, džiaugtis, ją tausoti bei mylėti. Galbūt paklausite: „Ar čia tik ne rožinė svajonė?“ Aišku, kad rožinė. Bet ir nuo jūsų priklauso, ar padėsite jai tapti tikrove!

Bene didžiausia grožio paslaptis – įsiklausyti į save

MŪZOS ABC Pirmiausiai paminėsiu tas savybes, kurios, mano manymu, sudaro gražios moters – mūzos asmenybę.

Tuomet paminėsiu paprastus būdus, kuriais tas savybes galima sustiprinti.

1.

RAMYBĖ Žemės stichija

Ramybė yra išeities taškas. Ji yra tas pagrindas, kurio mes dažnai stokojame. Ramybės būsenos mes kuo puikiausiai žinome, ko mums reikia. Tokią ramybę mums teikia puoselėjamas ryšys su pačia savimi, mokėjimas įsiklausyti į savo poreikius. Kai moteris yra rami, ji gerai jaučiasi. O kai jaučiamės gerai, šį gėrį ir ramybę spinduliuojame aplinkiniams. Moteris gali tapti mūza tiesiog būdama puikiai nusiteikusi, jausdamasi rami ir patenkinta savimi. Ką teikia? Pagrindą po kojomis, pasitikėjimą savimi, atsipalaidavimą, pusiausvyrą.

2.

JAUSMINGUMAS Vandens stichija

Moteris panaši į didžiulį vandens telkinį, pavyzdžiui, jūrą.

O jūra – tai didžiulė stichija, didžiulė jėga, po kurios bangomis ir audringumu visada slypi dugnas (žemė). Mūsų dugnas, atspirties taškas, yra ryšys su žeme ir gamta. Tai yra pusiausvyros pagrindas, kuris neleidžia moteriai pasinerti į kraštutinumus. Jei būname pernelyg jausmingos, tampa sunku sutarti su savimi ir aplinkiniais. Jeigu jausmingumą užgniaužiame, kartu užgniaužiame visą potencialą, kuris slypi mumyse. Mūsų jausmuose, jausmingume glūdi laukinė, pirmapradė moteriška jėga. Jos nereikia užgniaužti. Reikia mokytis jai atsiverti. Atsiverdamos savo prigimčiai tampame moteriškai stiprios. Ką teikia?

Subalansuotą jėgą, kūrybiškumą, gyvybinę energiją.

GAJA Moterims

5

DEIVĖS PASAULIS

3.

IŠMINTIS Oro stichija

4.

Išmintis dažnai klaidingai siejama su žiniomis. Žinios, kurias kaupiame, dar nėra išmintis; išmintis yra tokios žinios, kurias taikome praktikoje, kurias patiriame tiesiogiai per save. Išmintingą moterimi daro jos gebėjimas įsiklausyti į savo intuiciją. Kai kliaujamės savo širdies balsu, viskas klostosi sklandžiai ir nereikalauja daug pastangų. Gyvenime mažėja kovos ir vyriškumo; daugėja švelnios išminties ir moteriškumo. Išmintinga moteris yra mūza, nes jos gebėjimas laviruoti tarp gyvenimo iššūkių įkvepia aplinkinius, palaiko artimuosius. Ką teikia? Subtilią (moterišką) galią, vidinę įžvalgą ir teisingus sprendimus.

PASLAPTIS Ugnies stichija

Kiekviena moteris yra savita. Kad ir kiek moterų sutiktume, kiekviena turi kažką, būdingo tik jai vienai. Tas šarmas, kuriuo pasižymime, yra mūsų žavesio paslaptis.

Jeigu manote, kad neturite jokios išskirtinės ypatybės, jūs tiesiog jos dar neatradote. Tiesą sakant, moteris yra neišsenkanti paslapčių versmė, ir ji pati gali nuolat save stebinti. Moters paslaptis gali atsiskleisti netikėtai, bet reikalinga laisvė būti savimi. Tokios laisvės mums reikia mokytis. Reikia pamažu pratinti save prie minties, kad galime būti laisvos nuo visų stereotipų, nuo išorinių nuomonių ir įsitikinimų apie tai, kas aš esu kaip moteris, kokia turėčiau ar neturėčiau būti, ko turėčiau siekti.

Apie savojo moteriškumo paslaptis galite sužinoti darydamos tai, ką mėgstate, kas teikia jums malonumą ir džiaugsmą. Ką teikia? Žavesį, unikalumą, drąsą reikštis ir būti savimi.

RAKTAI Šįkart peržvelgsiu kasdienius dalykus – juk kartais jie mums tampa tokie įprasti, kad pamirštame jų svarbą ir įtaką mūsų savijautai. Jei šiuos kasdienius veiksmus atliktume skirdamos visą savo dėmesį, išties galėtume sau padėti.

DUŠAS /atpalaiduoja/ Vandens stichija Dušas yra puiki priemonė atsigauti po įtemptos dienos. Tai – tekančio vandens galia mūsų namuose. Tekantis vanduo turi savybę nuplauti neigiamą informaciją, ją transformuoti. Pagal naujausius mokslo duomenis, vanduo turi sąmonę (šią idėją ypač išgarsino mokslininkas Masaru Emoto). Ką tai reiškia? Mes taip pat turime sąmonę, taigi galime bendrauti su vandeniu kaip su sąmoninga būtybe ir gauti norimą atsaką. Pavyzdžiui, tiesiog padėkodamos iš čiaupo tekančiai vandens srovei už atgaivą, gyvybingumą, grįžtančias jėgas, „įrašysime“ tai į vandenį, kuriuo prausiamės. Be to, ši informacija surezonuos su mūsų kūne esančiu vandeniu, tad teigiamas dušo poveikis – garantuotas. Žinoma, vandens neapgausite – jis jaučia, ką jūs jaučiate, kai jam kalbate, ir atspindės pirmiausiai jūsų jausmus, o ne žodžius. Todėl tik nuoširdus bendravimas su vandeniu gali turėti tokį stiprų atstatomąjį poveikį.

ARBATA /ramina ir stiprina/ Žemės, oro, ugnies ir vandens stichijos Arbatos gėrimas gali nuraminti. Japonai turi arbatos gėrimo ritualą; jų kultūroje tai – meditacija. Tokią meditaciją galite susikurti ir jūs. Jeigu ištaikiusios laisvą pusvalandį pasiruošite žolių arbatos ir atsidėsite vien jos gėrimui, pajusite arbatos magiją.

Arbata yra ne šiaip vanduo, bet ir tam tikros žolės, augalai. O augalai praturtina vandenį naudingomis savybėmis. Pavyzdžiui, moteriškumą skatina raudonieji dobilai, medetkos, melisa ir daugelis kitų žolių. Atsirinkti turite pačios, nes jūsų kūnas geriausiai žino, ko jam reikia. Atsirenkame pagal kvapą: jeigu kvapas nemalonus, tikėtina, ir arbata nebus jums skani. Ir atvirkščiai, jei kvapas jums patinka, tai tiks ir arbatos skonis, ir žolių poveikis (Tai galioja tik natūralioms, neprikvėpintoms arbatoms).

Nuostabu, jei turite savo pačių rankomis rinktų augalų. Rankomis rinkta ir nepramoniniu būdu džiovinta arbata prisisotina žmogaus, o ne mašinų energijos. Ji pasižymi ypatingu aromatu, skoniu ir gydomuoju poveikiu. Todėl apdairiai rinkimės, kokią arbatą geriame.

6

GAJA Moterims

DEIVĖS PASAULIS MUZIKA /aktyvina/ Ugnies, oro ir vandens stichijos Muzikos poveikis priklauso nuo stiliaus ir ritmo. Naudinga turėti mėgstamos muzikos įrašų kolekciją, iš kurios galėtumėte rinktis melodijas pagal nuotaiką ir poreikį. Muzika yra išties puikus būdas greitai ir maloniai pakelti energijos lygį, sustiprinti gyvybingumą.

Muzikos galima klausytis dviem būdais. Pirmasis būdas – pasyvusis. Pasyvusis klausymas yra toks, kai muzikos klausote ir kartu veikiate dar ką nors – valgote, bendraujate ir t.t. Aktyvusis būdas yra toks, kai muzikos klausotės kūnu. Kitaip sakant, judate jos ritmu, šokate. Greito ritmo muzika, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos melodijos, išjudina kūną ir jame susikaupusias įtampas. 15 – 30 min. pašokusios tokiu ritmu noromis nenoromis pasijusite pasikrovę teigiama energija. Ramaus ritmo, banguojanti muzika, pavyzdžiui, indiškos ar arabiškos melodijos, tinka tuomet, kai norisi pasinerti į moteriškumo tėkmę.

RŪBAI /suvaržo arba išlaisvina/ Žemės stichija Kas yra arčiausiai mūsų kūno visą dieną? Rūbai. Todėl nenuostabu, kad mūsų apranga veikia savijautą. Jos spalvingumą, medžiagą ir raštus intuityviai renkamės pagal tai, kas padeda atskleisti charakterį, sustiprinti tam tikras savybes (jeigu tai nėra vien mados vaikymasis). Dar svarbiau tai, kad aptempti, standžios medžiagos drabužiai (pavyzdžiui, džinsai arba klasikiniai kostiumėliai, švarkai) kūną „įrėmina“, suvaržo judesius, o laisvesnė (megzta, nerta natūralaus pluošto apranga, ypač – suknios ir sijonai) suteikia kūnui didesnę judesių laisvę, taigi laisviau ir jaučiamės. Kuo suknia ar sijonas ilgesnis, tuo geriau moteris jaučiasi, nes ilgas rūbas apgaubia ir teikia saugumo pojūtį. Šis saugumas yra realus – jį sukuria natūrali energijos apykaita su žeme. Žemės stichija šių laikų moteriai ypač reikalinga, nes suteikia jai tvirto apčiuopiamo pagrindo pojūtį.

ŠUKUOSENA /atveria arba padeda susitelkti/ Oro stichija Plaukai nuo seno turi ritualinę reikšmę. Šių dienų mokslas patvirtina seniai žinotą tiesą: žmogus yra sudėtinga energoinformacinė sistema. Žmogaus kojos, apatinė kūno dalis yra susijusi su žeme; viršutinė kūno dalis ir galva – su kosmosu. Taigi plaukai yra energijos-informacijos iš kosmoso priėmėjai ir siuntėjai. Ne atsitiktinumas, kad ištekėjusios moterys dengdavo galvą (musulmonų kraštuose ši tradicija gyvuoja ir šiandien).

Akivaizdu, kad svarbu ir plaukų ilgis, ir spalva, ir šukuosena. Pavyzdžiui, ilgi plaukai visada siejasi su moteriškumu. Vienokia šukuosena derama verslo susitikime, kitokia – teatre ar vakarėlyje. O kaip plaukus segime kasdien? Pastebėkime, kad skirtingai šukuotis (kaip, beje, ir rengtis) norisi priklausomai nuo to, ką veikiate ir kur einate. Šiuo metu vyrauja palaidų plaukų mada. Besiplaikstantys plaukai išties gražu, bet nereikia šiuo grožiu piktnaudžiauti. Kai plaukai palaidi, lengviau sąveikaujame su aplinka; bet tai taip pat reiškia, kad lengviau pasiduodame aplinkos poveikiui. Tad jei norite ne tik gražiai atrodyti, bet ir gerai jaustis, saugokite save ir „nesiplaikstykite“, nešvaistykite veltui savo brangios energijos. Šukuosenų meną moterys anksčiau puikiai išmanė ir jį taikė savo poreikiams. Eksperimentuokite, stebėkite ir atraskite tai, kas tinkamiausia jums.

Tokios mano įžvalgos šiam mėnesiui. O jei grįžtume prie straipsnio pavadinimo „Kaip tapti meilės mūza?“ – pašnibždėsiu paslaptį. Jums niekuo nereikia tapti, tik prisiminkite, kad esate NUOSTABI! Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

GAJA Moterims

7

MOTERIS IR VYRAS

Stebuklas, vardu MEILĖ

8

GAJA Moterims

Pirmoji pavasario diena Sigitos Degimaitės kūryba

Aplink apstu stebuklų. Vienas jų – aš.

Ir mano gyvenimas. Kitas – tu, Meile. Tikiu, kad šalia mes turime tik tai, ko mums labiausiai reikia, kas mus labiausiai turtina, ir tik tai, kam širdyje esame visiškai pasiruošę.

Galėčiau save pavadinti meilės pamišėle, nes gyvenime tik jos ieškojau. Ir tikriausiai tuo nesu išskirtinė – juk viduje visos nešiojamės klausimą: „Meile, kas tu?“ Esu skaičiusi, kad būna žmonių, įsimylėjusių pačią meilę. Tatai nesvarbu.

Daug apie ją skaičiau.

Bet inMeilė yra formacija jausmo džiaugsmas. neatstoja.

Viskas, Neįtikinėk savęs, kad ką galiu apie ją pakančia yra jos dalis. ~ P. Coelho sakyti – išgyventa.

Ir dar galbūt – susapnuota. Daug kas mane vadina svajotoja. Bet, štai, savo kely sutikau žmogų, nepagailės, kad tik pamatytų, kuris man parodė, kad tai ne vien tik svajos, kad aš net nesap- kas išaugs iš kūrybos sėklos, Vienintelis svarbus nuoju. Kad visa tai, ką įsivaizdavau, gali būti ir yra tikra. Stiprus manyje paslėptos. Taip aš dalykas mums išėjus kraštutiniais ryšys, jungiantis du artimus žmones – kone kosminis, antgam- dažniausiai bus meilės pėdsakai, būdais būnu priversta sukuriuos paliksime. tinis. Ar esate tai patyrusios? Kuomet nereikia šnekėti, kad pa~ Albert Sweitzer sakytum. Kuomet tau nieko nesako, bet tu supranti. Kuomet prasti – svarbu skirti laiko sau.

Nebūtinai pulti ką nors daryti. atsiveria didelė erdvė, kurioje nėra dviejų, o yra viena.

Mačiau, kaip auga meilė. Kaip gėlė ar medis. O jei du Tiesiog save suvokti, rasti ašį, žmonės išsiskiria, tai ji nenuvysta! Ji atitrūksta nuo žemės aplink kurią sukasi mano pasaulis. Kai save geriau supranti, ir pakyla į dausas. Ten amžinai šviečia žvaigžde. Ši „žvaigždė“ tai ir kitą gali geriau pažinti. Mes juk partneriai, padedantys vienas kitam atskleisti savo esybę ir kūrybiškumą. Dėl to buvo pirmoji iš didžiųjų mano meilės pamokų. sveika turėti erdvės pusiausvyrai, kad būtume tikri Tai, ką patyriau – unikalu. Išmokau gyventi šia akimirka. Nesisavinti, nes tik laisvė Kiekviena mūsų diena – savyje. O ir pasiilgę branginame artimą labiau.

Taip, meilę galima užsiauginti. Ryšį – susikurti. tai kelionė meilėje su palieka platų kelią širdžiai. Šios didžiosios Visa tai mumyse jau yra. Ir kai būnam pasiruošę... meile į meilę. pamokos vainikas – supratimas, kad svarbiaunetikėtai... tai išsipildo. ~ Ramunė sia visgi – būti lamingai. Vien ryšys nustoja būti laime. Ne visada lengva tai pastebėti.

Pastebėjus – imtis atsakomybės. Už save. Ir nėra lengva atsisveikinti. Štai, man šypso ir plaukus bučiuoja vyras, atskleidęs man kitą, nematytą pasaulio – draugystės pusę. Ir laimė čia nesvetima. Laikas kartu. Prisilietimas. Kantrybė mano tylėjimui. Net ... nežinai, kiek daug man jau padovanojai! Tuomet supratau, Kai būna tylu, kad kiekvienas žmogus turi atskirą, unikalią užduotį mūsų Klausau ir girdžiu, gyvenime. Nereikia dabartyje ieškoti praeities, nes taip užmerkiame akis naujam, spindinčiam šiandienos grožiui.

Kai būna tamsu, Svarbu jausti širdimi. Ar jaučiu žmogų, esantį šalia? Jis čia. Jis Matau, jei tik žiūriu, vienintelis toks. Ir štai kitas klausimas – ar jaučiu pati save?

Kaip auga gėlė ši Manau, kad visų pirma meilė moko mylėti save. Kiek tik Mūsų širdžių. pamenu, man taip jau atsitikdavo, kad įsimylėjusi visai „prapuldavau“. Visos mintys ir energija turėjo vieną kryptį ...

– „Jį“. Tarsi trumpalaikiai sąmonės užtemimai – vos atkreipus dėmesį burbulas sprogdavo, ir tuoj pat atsirasdavo naujas.

Meilė kaip smėlis Matyt, užaugau – jau taip enersaujoj – kuo labiau gijos nebešvaistau. Bet vis dar Sigita Degimaitė iš Kauno jį gniauši, tuo esu linkusi šitaip kitame paskęsti daugiau išbyrės. ir save visiškai pamiršti. Tačiau ~ Patarlė visata nepamiršta. Ji nieko

GIMTIS

Vaikai kalba dar negimę Neringos J. Teišerskienės fotokoliažas

Turite vaikų? Tai – ne pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia, ar turite su jais ryšį. Kai yra ryšys, yra ir žinojimas, ką daryti, ko nedaryti, kaip jaustis vienu ar kitu klausimu. Džiugu, kad šis ryšys, kartą užmegztas, sieja jus su vaiku visą gyvenimą. Kuo anksčiau jis užmezgamas, tuo turtingesni jūsų santykiai šeimoje. Tuo gilesnis tarpusavio supratimas, atidumas vienas kitam, begalinė meilė ir dėkingumas, kad esate drauge.

Ryšį su vaiku galima užmegzti dar jam negimus

Kada atsiranda žmogus? Žmogaus atsiradimo klausimas atgyja kartu su naujomis psichologijos, fizikos, biologijos kryptimis. Mokslas patvirtina, kad žmogus egzistuoja dar negimęs! Šis faktas technokratinėje visuomenėje buvo gerokai primirštas. Tuo tarpu pirmykštės kultūros kitaip niekada ir neįsivaizdavo.

Sekdamos paprasta logika, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, Visatos dalis, natūraliosios kultūros žmogų suvokė kaip daugiaplanę būtybę. Žmogus nėra vien tik fizinis kūnas. Dabar jau retai ką tokiu pareiškimu benustebinsi, ir tai iš dalies – mokslo nuopelnas. Visgi neturėtume pamiršti, kad to paties mokslo „dėka“ mes pasukome technokratiniu keliu ir pamiršome klausytis savo sielos.

Intuityvus žinojimas Suku link to, kad verta kliautis tuo, kas yra laiko patikrinta.

Tai – intuityvus žinojimas, ateinantis per asmeninį, tiesioginį reiškinių pajautimą. Atkreipkite dėmesį – ne supratimą, bet pajautimą. Sausa informacija, suvokiama vien protu, prote gali glūdėti daugybę metų, ir tai tebus teorija. Toks informacijos „konservavimas“ gali tęstis tol, kol jūs nuspręsite, kad norite tai suprasti iš tikro. Kai žmogaus nebetenkina informacijos kaupimas, pasididžiavimo jausmas „Kiek daug aš žinau“, sąmonė peržengia į kitą augimo pakopą. Įsijungia sielos troškimas teoriją paversti praktika. Ir vienintelis įmanomas būdas tai padaryti yra patirti informaciją emociniu lygmeniu. Nuo čia viskas tampa daug paprasčiau, nes žmogaus polinkius reguliuoja nebe protas, o siela. Skubu užbėgti įvykiams už akių ir perspėti – „nenukryžiuokime“ proto. Trečias augimo laiptelis – pajusti proto ir sielos vienovę. Taip randasi reikalingos jungtys, kuriomis keliauja

informacija. Teorija virsta praktika, kartais – žaibišku greičiu.

Vos panorai sužinoti – žiūrėk, jau gauni atsakymą. Tiesa, reikia pastabumo. Atsakymai gyvenime ne tokie kaip mokykloje. Niekas nestoja į tribūną, niekas nekviečia prie lentos.

Gyvenime klostosi situacijos ir mezgasi ryšiai tarp žmonių.

Atidumas reikalingas tam, kad situacijose, aplinkui esančiuose žmonėse sugebėtume įžvelgti mums rūpimą atsakymą.

Ir štai grįžtame prie patirčių. Vien protu besivadovaujantys įpratę pasaulį tirti. Kai sujungiame protą su siela, įgyjame naują įprotį. Įprotį pasaulį patirti. Tai – irgi tyrimas, bet daug gilesnis, labiau paliečiantis ir daug daugiau atveriantis, duodantis. Taip yra, nes patyrimas vyksta jausmų lygmeny ir pasiekia smegenis šviesos greičiu. Reikia tik nepramiegoti. Reikalingas budrumas, žaismingumas, meilė sau ir gyvenimui. Tai įgalina greitinti mintį ir protą paversti tuo, kuo jis turi būti – nuostabiu kūrybos įrankiu, sudedamuoju.

Suprantame pagal tai, iš kurio taško vertiname Kaip skamba sakinys „Vaikai kalba dar negimę“, kai jį vertiname protu? Visiška nesąmonė. Tai neįmanoma. Žinoma, kalbame apie protą, kuris dar nėra pažadintas kūrybai. Ir visai kitaip šis sakinys skamba tam, kuris jau jaučia esąs daugiau nei kūnas ir protas, kuris girdi savo sielą. Vėlgi, jei dar nesuvoktas proto ir sielos neatsiejamumo ryšys, toks žmogus linkęs reiškinius mistifikuoti. Jis tiki, kad neįtikimi dalykai egzistuoja, bet dar nėra atviras tiek, kad pajustų jų natūralumą. Žmogui, kuris yra atradęs sielos-proto vienovę ir vis dažniau ją patiria, sakinys „Vaikai kalba dar negimę“ reiškia tiesiog tai – kad vaikai kalba dar negimę. Ir gimę. Net tada,

GAJA Moterims

9

GIMTIS kol dar „nekalba“. Viskas natūralu. Kodėl? Siela žino, kad neįtikimi dalykai tokie yra tik tol, kol nepatiriami tiesiogiai, o protas atsivėręs tiek, kad neįtikimumo skalę išplečia iki begalybės. Taip viskas tampa įmanoma. Tai tik laiko, valios ir noro klausimas.

Taigi, kviečiu pasirinkti trečiąjį požiūrio tašką ir iš jo paskaityti tai, kas bus rašoma toliau. Taip bus produktyviausia, taip jūs pasisemsite kažko naujo. Kitaip – tai, kas perskaityta, teliks sausa, tegu kiek neįtikima teorija arba – nei geriau, nei blogiau, jums neprieinama mistika.

Asmeninė patirtis

ir prasmingiausių procesų, kuriuos gali inicijuoti ir patirti žmogus – nesvarbu, kokios lyties bebūtų – vyras ar moteris. Ar tai jau viskas? Ne! Tai, kas stipriausia, žodžiais negali būti perduota. Bet aš manau, kad kalba pajėgi pernešti jausminę informaciją, ir jautrūs žmonės geba ją apčiuopti.

Didelio talento nereikia. Tereikia atviros širdies. Įdomi detalė. Netrukus po šio nutikimo teko dalyvauti krištolo taurių sesijoje. Ją vedusi aiškiaregė patvirtino faktą, kurį ir taip žinojau – paminėjo mūsų šeimai tą patį potencialų vaikų skaičių. Labai džiaugiuosi, kad atsakymą į šį klausimą radau pati.

Ką vaikai pasakytų, jei kalbėtų suaugusiojo kalba

Nuotr. iš weemade.com

Kartą aš panorau sužinoti, kiek vaikų man gims. Dabar patikslinčiau – kiek vaikų potencialiai gali ateiti per mane Pabaigai noriu pasidalinti mintimis, kurios, gali būti, yra į šią Žemę. „Maža kas!”, – pasakysite jūs. Šitai domina vaikų šauksmas. Aš manau, kad taip mąsto bei jaučia visi daugybę moterų, dėl tokių ir panašių klausimų jos yra vaikai – gimę jie ar negimę, maži ar dideli. dažnos būrimo salonų ar pavienių aiškiaregių klientės. Tai„Mamos ir tėčiai! gi, aš iškėliau klausimą, aš norėjau tai sužinoti. Noras buvo Jums nebūtina stengtis būti geresniems nei esate, nes tyras, aš neturėjau nė minties, kad sužinoti nepavyks, ir bumes jus ir taip mylime. Jūs esate tobuli, būtent todėl mes vau susitelkusi į save. Tai – paprastos, bet būtinos sąlygos jus ir pasirinkome. tokiam ar panašaus pobūdžio atsakymui gauti. Ir atsakyNesididžiuokite, kad turite tokius vaikus, nes tai ne vien mas atėjo. Tai nebuvo paprastas atsakymas, sausas atsakyjūsų nuopelnas. Mes, vaikai, esame asmenybės su savo mas, kokio labiausiai galima tikėtis besivadovaujant vien patirtimi ir žiniomis, mes esame jums lygiaverčiai kūriniai. protu. Pats skaičius – 2, 3, 5 ar 11 – visai nieko nereiškia.

Mes ateiname mokytis ir mokyti. Mokytis ir mokyti.

Būtent dėl to moterys, ieškančios atsakymų per būrėjas ir Pastarąjį dalyką jūs dažnai pamirštate. aiškiaregius, niekada Jūs neturite rūpintis, nelieka patenkintos. kaip mus apsaugoti ar kuo Būtent dėl to togeriau aprūpinti. Mes ateikiems apsilankymams name su didžiule apsauga niekada nėra galo. ir ištekliais – įvertinkite Ir kitaip negali būti. tai kaip dovaną visai mūsų Jei atsakymą išgirsti šeimai ir tai tausokite. Mes iš kito žmogaus, patikimės iš jūsų tiek netenkinamas tik proto daug, o jūs iš savęs tikitės smalsumas, o siela milžiniškų dalykų. Tuo tar(jausmai) tokio atpu gyvenime dažnai susiksakymo neužskaito. losto, kad mums nesuteiTeorija nelygi tiekiate nė tos mažumos, sioginiam patyrimui. kurios mums pakaktų, kuri Atsakymas, kurį yra meilė, atsidavimas ir tąkart gavau, buvo atsakomybė už savo veiksdaugiau nei informus, mintis bei jausmus.

Vaikuose glūdi didžiulė išmintis. Išgirskime ją! macija protui. Mane Mes gyvename ne tuo, užliejo galingas jausmų pliūpsnis, ką reiškia būti mama. Aš ką mums perkate. Mes gyvename jūsų norais, mintimis ir pajaučiau tokią meilę, kokios gyvenime nebuvau patyrusi! jausmais, kurie nuolat mus formuoja ir lemia mūsų gyveO turiu pastebėti, kad meilės gyvenime man netrūko ir nimo kryptį. Išgirskite tikruosius mūsų poreikius. Mes tenetrūksta. Tiesiog ši meilė buvo kitokia. Savo galingumu lanorime meilės ir laisvės būti savimi. bai panaši į Dievo artumą. Bet kokiu atveju, tai buvo meilė, Mes esame žmonės. Nesvarbu, kad maži. Mes turime tam tikras meilės atspalvis, ir būtent – motiniškos meilės visa tai, ką jūs turite, įskaitant patirtį, kurios dar nesame atspalvis. Tuomet tai patyrusi, supratau daugybę dalykų pamiršę. Leiskite mums ja naudotis. Leiskite mums atrasti vienu metu. Esu dėkinga Visatai už tokią galimybę – būti ir išmokti patiems. Neužgniaužkite mūsų laisvės dogmomis moterimi, būti mama. Esu laiminga, kad tai taip nuostabu, ir nurodymais. Mylėkite mus. ir noriu pagimdyti juos visus – man skirtus vaikus. Vaiko Būkite su mumis atviri, kad ir kas nutiktų. Mes ir taip viską kūrybai reikia ruoštis kaip didžiausio svečio, kaip Dievo sužinome, todėl būtų pernelyg skaudu liudyti jūsų gudravimą. tikimui savo namuose – kūne ir šeimoje. Vaiko kūryba yra Nuoširdumas yra tai, ko mums trūksta. didis vyksmas, ko gero, vienas iškiliausių, slėpiningiausių

10

GAJA Moterims

GIMTIS Būkite vienas kitam meilūs ir švelnūs. Jeigu mama mylėtų tėtį taip, kaip vaiką, ir tėtis mylėtų mamą taip, kaip vaiką – be sąlygų – mes būtume šimteriopai laimingesni, nei tuomet, kai visą meilę skiriate tik mums, savo vaikams. Meilės reikia visiems, ir visa meilėje auga. Vaikai ir suaugę.“ Galėčiau tęsti ir tęsti. Bet nėra prasmės, nes daug naudingiau būtų, jei patys tai išgirstumėte. Pajaustumėte. Ir suprastumėte. Patirtumėte, kad tai yra tiesa ir gražiausias būdas gyventi. To jums ir linkiu.

Norintiems pasigilinti į šią temą, nuoširdžiai rekomenduoju Aleksandro Žarskaus knygą „Aš iki gimimo“. Joje autorius puikiai apjungė proto ir sielos požiūrio taškus. Protu, tyrimais, mokslininkų duomenimis besivadovaujantys ras svarių įrodymų, kad žmogus egzistuoja gerokai anksčiau iki

gimimo ir net iki pradėjimo, taigi, su juo teoriškai galima užmegzti ryšį. Sielos balsu besikliaujantys ras daugybę atvirų žmonių pasakojimų, patvirtinančių, kad šis bendravimas vyksta. Šie pasakojimai savyje talpina didžiulę emocinę informaciją, todėl knyga jus įkvėps, suteiks patvirtinimą, kad tai yra įmanoma.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

GIMDYMO SLĖPINIAI „Rodosi tūliems, kad visai atvira, iš kur žmogus kyla. Mažas gyvybės diegas esanti jo pradžia. Žmogaus gimtinė būtų iš tikrųjų motinos kūnas.

Bet mažumą pamąstant aiškėja, jog negali būti tik tat jo gimtinė.

Prie jos reikia skaityti ir tėvų namus, motinos susiėjimą su tėvu, jųdviejų jausmus, mintis, kurios juodu suvedė ir kuriomis juodu gyvena.

Augantysis vaisus tiesiog kvėpuoja motinos minčių ore. Tėvas tegali tik prisidėti, pasirūpindamas, kad motinai priplauktų kuo gražiausios ir kilniausios, maloniausios ir šviesiausios mintys.

Ir iš tikrųjų žmogaus gimtinė yra visuma su visomis slėpiningomis jos gelmėmis. Tėvų, ypačiai motinos kūnas tėra pereinama vieta.

Vyras ir Motera turi pilnai pajausti kilnumą šio gyvenimo atsitikimo. Abu turi iš gausybės meilės, savo geismo ir džiaugsmo tarsi matyti iškylant naują žmogų, kurs jųdviejų meilės siekinys galėtų būti ir kuriam jie skirti nori draugiškai savo amžiaus širdingumą ir rūpesčius. Taip gaminti

vaikai dar kūdikiais būdami atsižymės tvirtumu.

Giedrai žvelgs jų akys.

Todėl kaip tik reikalinga lietuviams gimties dalykuose kitaip manyti. Lietuvių tauta teatsigaus, jeigu dabartinė ir būsimoji karta gamys ir gimdys būtent pilnai žmoniškai.

Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildymo visokių pareigų; Bet nesulyginamai didesnės yra tėvų pareigos prieš vaikus. Kiekvienas žmogus, kiekviena žmona atsako visu savo kūnu ir krauju, su viso savo asmeniu už savo gyvenimą, savo pasielgimą prieš būsimąją kartą, prieš visą žmoniją. Gimdymas ir toliau visas tėvų gyvenimas yra slėpinys, kadangi jis yra visų dalykų kilniausias.“

Ištrauka iš Vydūno „Gimdymo slėpinių“ Iliustracija: Gyvybės grandis Neringa J. Teišerskienė

GAJA Moterims

11

AUGAME LAIMINGI

Kaip mus mato V A I K A I ?

Algio Teišerskio nuotr.

Svarbu Mylintys – Bendraujantys Draugiški – Rūpestingi Išklausantys – Rodantys pavyzdį Užjaučiantys – Atsakingi Darbštūs – Tvirti Atlaidūs – Nemušantys

Nesvarbu Skaniai darantys valgyti Nemeluojantys – Švelnūs Juokaujantys Nevartojantys alkoholio

Vaikai neretai teikia reikšmės kitiems dalykams nei suaugusieji Štai taip vienoje ugdymo įstaigoje 4 – 15 m. vaikai įsivaizduoja gerąsias tėvų savybes. Tiesą sakant, aš buvau truputį nustebinta, kad vaikams svarbu tėvų atsakingumas, tvirtumas, bet ne tvarkingumas ar skanus maistas. Ar girdite, mamos? Vaikams nesvarbu, kad mes kaip voverės rate užsisukusios stengiamės bet kokiais būdais išlaikyti tvarką ir švarą namuose... Taip pat, kaip jiems visiškai nerūpi maistas... Tuo tarpu jiems labai svarbu, kad tėvai rodytų meilę, būtų draugiški, išklausantys... Trumpai tariant, vaikai nori bendravimo su savo tėvais.

O ką darome mes? Ką darau aš? Tik grįžusi iš darbo puolu prie puodų, kriauklių, šluotų, siurblių, skudurėlių ir t.t. Ką tada galvoja mano vaikai, aš nežinau, bet galiu įsivaizduoti, kad kažką panašaus į tai: „Aš jai visai nerūpiu – jai rūpi tik tas ar anas...“, ir panašiai. Žinoma, niekas nesutvarkys buities reikalų už mus, tačiau atsakykite man: kas atsitiks, jei šiandien neišplausiu indų, o vietoj to pažaisiu su vaiku? Kas nutiks, jei vakarienei patieksiu vieną patiekalą vietoj trijų, o sutaupiusi laiko paskaitysiu knygą su vaiku? Kas bus, jei dulkes nuvalysiu kartą per savaitę, o ne penkis, ir vietoj to pasėdėsiu su vaiku? Tiesiog pasėdėsiu kartu. Tyloje. O gal ta tyla netruks taip ilgai, kaip galvoju? Gal jis, vaikas, Mano vaikas, pasidalins kažkuo, kas slegia jo pečius ir širdį, o gal papasakos linksmą nutikimą mokykloje? Tai bus Mūsų laikas, praleistas kartu, kuris įtakoja mano vaiko dvasinį,

12

GAJA Moterims

psichinį ir socialinį vystymąsi. O kas, jei tokio laiko nebeliks? „Aš tik klausiu ir klausiu“,- sakysite, „pati ir pasakyk, kad tokia protinga.“ Nežinau, kas nutiktų. Pati auginu du mažus berniukus ir labai bijau užsikasti buityje ir nebepastebėti svarbių dalykų, t.y. dalykų, kurie svarbūs mano vaikams.

Galiu pasakyti tik tiek, kad prisiminusi savo vaikystę nerandu nei vieno linksmo, gero, smagaus prisiminimo, susijusio su tvarkingumu, švara ar maistu. Priešingai, su šiais dalykais susiję prisiminimai kelia nemalonius jausmus. O juk aš tik noriu, kad mano vaikai augtų laimingi. Siūlau pagalvoti, kaip mūsų vaikai mus apibūdintų. Galime ir paklausti, žinoma. Ar tai būtų „bendraujanti, mylinti, draugiška“ ar „tvarkinga, skaniai daro valgyti, pikta“? „Pikta“ įdėjau todėl, kad, kai aš užsisuku tame švaros ir tvarkingumo rate, tampu niurgzli ir pikta. Esą niekas man nepadeda, visi visur šiukšlina ir apkritai negerbia mano darbo...

Berašant šį straipsnį į galvą atėjo daug minčių, bet svarbiausia – aš noriu ir labai pasistengsiu, kad mano vaikai vieną dieną pasakytų turėję mylinčią, išklausančią, draugišką, o ne niurgzlę mamą su šluota rankoje. O Tu? Rasa A. iš Kauno

PSICHOTERAPEUTĖS ĮŽVALGA

Mieli vaikystės prisiminimai Rasa, tu labai gerai pastebėjai, kad daugelis buitinių dalykų, kurie mamoms atrodo labai svarbūs, yra visai nereikšmingi patiems vaikams.

Tavo mintys pakvietė ir mane prisiminti savo vaikystę ir tai, kas tada man buvo svarbu. Atrodo, kad vėl išgirdau tėvelio sekamas pasakas, kurių kūrime dalyvaudavome ir mes su sesute, klausiausi mamytės dainuojamų lopšinių. Arba, kaip pas senelius Aukštaitijos vienkiemyje laukdavome, kol bobutė baigs visus darbus, kad galėtume kartu su ja pažaisti kortomis „Tūkstantį”. O jei ir mama prisijungdavo, kai viešėdavo kartu, tai būdavo pačios nuostabiausios akimirkos. Dar prisimenu, kaip vakarieniaudavome lauke ant laiptų ir pienišką zacirką* ne tik valgydavome, bet ir ant akmenų lašindavome, įsivaizduodamos, kad tuos akmenis vaišiname.

dar įpinsime išmonės, pridėsime vaidybos, pagardinsime žaismingumu ir įgarsinsime dainomis bei juoku, tai ne tik namai bus tvarkingi, o vaikai – patenkinti, bet ir mes, mamos – laimingos. *Zacirka – pieniška leistinukų sriuba. Į verdantį pasūdytą vandenį šaukštu įleidžiama grietinės tirštumo tešla iš miltų, vandens ir kiaušinio. Pavirus užbalinama pienu.

Linga Švanienė iš Gedminų kaimo, Klaipėdos raj.

Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

Zacirka privertė mane suklusti ir įdėmiau peržvelgti vaikystėje mėgtus patiekalus. Tai – virtinukai su varške, šeštadieniniai blynai, virti kiaušinukai. Bobutė leisdavo mums, vaikams, pakaitomis stiklinaite atgnybti tešla užklotą varškės gabalėlį, mokė, kaip reikia užsukti virtinukų kraštelį. Iš pradžių labai sunkiai sekėsi, bet ilgainiui manieji užraitymai beveik nesiskirdavo nuo bobutės užsukimų. Šeštadienio rytais visa šeimyna pasikeisdami maišydavome tešlą, kepdavome blynus, valgydavome su mūsų pačių virta uogiene ir kalbėdavome apie įvairiausius dalykus. O ant virtų kiaušinių lukšto rasdavome tėvelio piešinukus su laiškiukais. Pavyzdžiui, ant kiaušinio nupieštas kibiras su skuduru ir šalia parašyta: „Lingute, neužmiršk išplauti grindų!“ Iš tiesų svarbu, kad vaikai mus prisimintų kaip mylinčias, išklausančias, draugiškas, o ne piktas niurzgas, pervargusias nuo nesibaigiančių darbų.

Kartu mes puikiausiai suprantame, kad namus taip pat reikia tvarkyti. Išeitis yra! Nes vietoj „arba tas, arba tas“, galime turėti „ir tą, ir tą“.

Vaikams patinka dalyvauti bendroje veikloje su suaugusiais. Tad ir valgį virti, indus plauti, virtuvę šluoti galima visiems kartu. O jei į šiuos reikalus

Pasitelkusios išradingumą kuriame laimingą patirtį sau ir savo vaikams

GAJA Moterims

13

ATSISVEIKINIMAS

Gyvenimas – tai šokis Mūsų būtis yra be galo turtinga. Pradedant tėveliais, kiemo draugais, žaislais, mokslais, būreliais, knygomis, miegu, sniegu... „Kas ryte mums yra tiesa, vakare ir niekada nebaigiant. Vieni kitus keisdami ir papildydami, šie dapavirsta melu“. W. Dyer lykai pripildo laiko vagą.

Tėveliai – kokius turime, tokius mylime. Draugų sąmoningai tarsi irgi nesirenkame – natūraliai keliai susijungia ir kartais išsiskiria.

O štai mūsų užsiėmimai priklauso visiškai nuo mūsų valios – renkamės tai, ką mėgstame, mokame, norime daryti. Tad šįkart aš apie tokį iš pažiūros paprastą dalyką – užsiėmimą. Apie šokių mokyklą, su kuria, regis, niekad nebūčiau pagalvojusi, bet atėjo laikas atsisveikinti.

Sakytum, kas čia tokio? Galiu ir kitą mokyklą susirasti. O gal man jos visai nereikia. Galų gale svarbiausia daryti tai, kas teikia atgaivą kūnui ir širdžiai.

Prisirišti tikriausiai žmogiška, nors ir nelabai išmintinga. Šioje oazėje trypiau daugiau nei ketverius metus. Ji tapo dalimi manęs. Čia dingdavo negalavimai, pasimiršdavo nesėkmės. Net jei nebūdavo jėgų, jų iš kažkur vistiek atsirasdavo. Džiaugiasi kūnas, atiduodamas save judesiui. Kūnas ir šokis – ar žinote ką nors labiau derančio? Tikras įkvėpimo šaltinis. Ir tai dar ne viskas! Ką jau kalbėti apie tobulą salę, nepriekaištingai parinktą muziką, ir svarbiausia – mokytojus ir vadovę, kurie galbūt nevisada teisingi, bet jie tarsi žinių upės – niekad neatsiliekančios, vis naujais vandenimis tekančios.

Nuotr. iš www.odewire.com

Gyvenimas – tai šokis Štai kodėl taip sunku apsispręsti. O apsispręsti tiesiog reikia, nes jau kurį laiką save apgaudinėju vildamasi, kad palaimingi laikai dar sugrįš. Bet mano širdis šituo džiaugsmu jau pasisotino. Gyvenimas – pokytis. Tad neatsilikime.

Gerai kas kelis žingsnius sustoti, įkvėpti šviežio oro gurkšnį ir pagalvoti: „Ar tai – mano laimės kelias?“ Tam, kad neužstrigtume su senomis laimės klišėmis ir nuostabūs praeities potyriai netaptų fantomu, užgožiančiu laisvą valią, reikia drąsos ir atviros širdies. O jei pati nenoriu suprasti, tuomet man kalba gyvenimas. Per sapnus ir nemigą, sumišimą ir galiausiai – traumas.

Nemiga. Išmokau ja naudotis. Nebesistengiu užmigti, leidžiu mintims plaukti. Kai tamsu ir tylu, viską matau kitomis akimis, ir sprendimai tampa aiškūs. Nors dažnai su ryto šviesa skverbiasi abejonės, aš pasitikiu nakties balsu. O vėliau gyvenimas linksi galva – „Taip, teisingai nusprendei.“ Tada jau tikrai ramu, ačiū!

Tad tariu: Lik sveika, mano šokių sale. Likite sveiki, brangūs mokytojai! Likite gražūs, mano prisiminimai! Ir AČIŪ už visa tai!

Sigita Degimaitė iš Kauno

14

GAJA Moterims

MYLIU SAVO DARBĄ

Paslapčių kambarys

Nuotr. iš www.onlyhdwallpapers.com

Kiekviena knyga yra gyva, ji turi savo gyventojus, savo istoriją

Užgesus vakaro šviesoms ir nutolus kasdieniniam šurmuliui, pageltusiuose knygų puslapiuose šnabžda paslaptys.

Pradžioje nedrąsiai smalsią nosį kyšteli kažkur jau matytas auksaplaukis berniukas, vardu Mažasis princas, nuolatos ieškantis kelio į savąją planetą. Antroje lentynoje nuo viršaus akimirkai šmėsteli pasišiaušusi karaliaus Mėlynbarzdžio barzda, kurios įkandin, mosikuodamas kardu, nužingsniuoja Vienakojis alavinis kareivėlis. Netikėtai pasigirsta girgždantis Senosios raganos kvatojimas, kurį išgirdęs Bjaurusis ančiukas pasislepia savo plunksnose, o Princesė ant žirnio per miegus apsiverčia ant kito šono.

Kurį laiką bibliotekoje stoja absoliuti tyla. Atrodo, tarsi knygose gyvenančios paslaptys sutartinai panyra į sapną.

Dauguma jų sapnuoja tol, kol koks nors atsitiktinai knygą paėmęs skaitytojas jų nepažadina. Užtenka jam vos prisiliesti, kai lyg iš gausybės rago pasipila padrikuose skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose gimstančios istorijos.

Paslaptys mėgsta, kad jų klausytųsi. Tada jos atveria tiesas, kurių galbūt kažkas įnirtingai ieškojo, duoda protingą patarimą ar paguodžia. Prisimenu, kai dar būdama maža mergaitė lyg per padidinamąjį stiklą sekiau savo herojaus Tomo Sojerio nuotykius, žadėdama sau išmokti jo berniukiškos drąsos ir atsainumo. O kaip norėjosi tuomet bent valandėlei pabūti jo kailyje! Tos drąsos mokausi ir šiandien, klaidžiodama po tamsiausius miškus kartu su Laukine vilke ir paskui ją bėgančiomis moterimis ar kopdama į statų kalną su Sizifo akmenį ridenančiu žmogumi.

Paslaptys mėgsta, kad jas gerbtų. Koks sunkiai nusakomas jausmas yra pirmą kartą atversti dar niekieno neglostytą knygą, godžiai įkvėpti jos šiurkštaus aromato ir besąlygiškai ją pamilti. Puslapis po puslapio gilintis į jos pasakojamą

istoriją, verkti, džiaugtis ir juoktis kartu su nepakartojamais jos veikėjais, leistis į nežinomą kelionę, kurioje susitinkame ne tik su kitais, bet ir su pačiais savimi. Būna, kad skaitytojui pritrūksta noro arba drąsos, tuomet knyga nustoja kalbėtis, ir norom nenorom jis būna priverstas grąžinti ją atgal į lentyną. Paslaptys jam taip ir lieka neatskleistos. Į biblioteką užsukantys skaitytojai iškart susidraugauja su riestais ūsais pasipuošusiu ir ironiškai besišypsančiu Šerloku Holmsu, lengvai randa bendrą kalbą su romantiškai nusiteikusia, tačiau visuomet dramatiška ir pretenzinga Dama su kamelijomis ar jaunatviškai kimba į atlapus narsiajam Odisėjui, stengdamiesi supažindinti jį ir jo milžinišką kariauną su šiuolaikinės laivininkystės privalumais. Tačiau Odisėjas taip ir lieka Odisėju.

Paslaptys mėgsta, kad jas saugotų. Kiekviena knyga turi savo mylimiausią vietą lentynoje. Skrupulingai susegu išsibarsčiusius puslapius, nubraukiu dulkes nuo tų, kurios laiko tėkmėje nuskendo užmarštin, neleidžiu joms išeiti. Kai kurios vis dar mėgina pabėgti, tačiau neilgai trukus pasidairiusios po platųjį pasaulį grįžta atgalios ten, kur jų visados laukiu. Čia jų namai. Ir visiškai nesvarbu, kad apatinėje lentynoje eilinį kartą įnirtingai susiginčija su vėjo malūnais kovojantis Don Kichotas ir retsykiais iš jo pagyrų pasišaipantis praktiškasis Robinzonas Kruzas, o bibliotekos lubas naktimis laižo ugniniai Devyngalvio slibino liežuviai. Nes čia vyksta stebuklai.

Bibliotekininkė Laura S. iš Kauno

GAJA Moterims

15

MANO KNYGA

Bėgančios su vilkais

Kristinos Jasudaitės nuotr.

Buvau linkusi manyti, kad knyga, kuri atspindėtų manąjį moteriškumo suvokimą, dar neparašyta. Mūsų visuomenėje įprastais pamatiniais dalykais paremta moterims skirta literatūra, deja, mano širdies nepasiekdavo. Iš tiesų būdavo liūdna, kad niekas neparašo apie tai, jog pačios moterys būna tarpusavyje ne vienodos, kad jų požiūriai į pasaulį ir į jų pačių gyvenimą ir pasirinkimą skiriasi nuo kitų moterų, o tas jų skirtingumas yra savaime geras ir pagirtinas.

Kiekvienos moters gelmėse slypi visažinė Vilkė

Skaitydama Klarisos Pinkolos Estes veikalą „Bėgančios su vilkais: Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“, džiūgavau ir ašarojau iš laimės. Žymi psichoanalizės specialistė paprastiems žmonėms suprantama kalba aiškina apie laukinę visų moterų prigimtį, apie tai, kad kiekvienoje moteryje glūdi nuo jokių aplinkos veiksnių nepriklausoma Laukinė vilkė, gyvybinga, žaisminga, pasikliaujanti intuicija, žinanti, kada krykštauti ir žaisti, kada sprukti ir ginti savo teritoriją.

Tam, kad moteris būtų sveika ir laiminga, ji privalo būti sąjungoje ir santarvėje su savo instinktyviąja laukine prigimtimi. Norint tai pasiekti, reikia nuolatos gilintis į save, tobulėti, klausytis savųjų instinktų, tai, ką sako sielos gelmėse slypinti visa žinanti senoji moteriškė La Loba, šimtmečiais gyvavusi visose praeities kartų moteryse ir jų sąmonėje.

Kita vertus, mes turime teisę klysti. Dažnai moterys gyvena ne savo, o kažkieno kito primestą gyvenimą, pamiršusios, kad tik jos pačios gali ištrūkti iš išorinio grobuonies spąstų ar jas pačias užvaldžiusių ydų ir silpnybių. Moteris neturi klausytis visuomenės kalamų taisyklių, kaip jai turi dėlioti savo likimą ar paskirtį. Nėra vieno teisingo kelio, kuris tiktų visoms. Kiekviena moteriškoji būtybė turi prisiimti atsakomybę už savo jauseną ir mėginti rasti sąsajas su savo tikruoju vidiniu žinojimu, kas būtent jai yra tinkama ir teisinga. Jeigu nėra įsiklausoma į savo vidinius troškimus, jeigu laikomasi įsikibus praeities, baimės ar nuomonės, ką pagalvos ar pasakys kiti, jeigu viduje gyvenanti Laukinė vilkė yra apleidžiama ir pamirštama, moteris praranda kryptį, blaškosi tarp besikartojančių nesėkmingų santykių, pasineria į įvairias priklausomybes, praranda sveikatą ir galų gale – norą gyventi. Ji tiesiog nustoja jausti, mėgautis ir būti laiminga.

Norėdama grįžti prie savo pirmapradės savasties, žinojimo ir išminties, moteris turi nebijoti rizikuoti keisti ir keistis, išsilaisvinti, palaidodama sena, rinkdamasi nauja. Tai nėra lengva užduotis. Kai kurios moterys taip ir pragyvena, tiesiogine to žodžio prasme „praegzistuoja“. Tos, kurios pasisemia drąsos grįžti prie savųjų ištakų ir užmegzti santykį su savąja „aš“, turi nueiti akmenimis grįstą kelią. Joms reikia

16

GAJA Moterims

leistis į tamsų mišką, nužengti į požemių pasaulį, susitikti su pačiais baisiausiais vidiniais demonais, savo tamsiąja puse. Tik tuomet moteris gali prisikelti naujam gyvenimui, naujajai moteriai, kuri bus drąsi, išmintinga ir laisva, kurią visose situacijose lydės jos palydovė Laukinė vilkė, ištikima ir neklystanti.

Vienoms moterims Laukinė vilkė pataria atsidėti motinystei ir šeimai, kitoms – pasinerti į kūrybą, savęs tobulinimąsi, vidinius ieškojimus. Nėra vieno modelio, pagal kurį būtų grupuojamos visos moteriškos lyties atstovės.

Kiekviena jų yra individuali ir nepakartojama. Tačiau tik pati moteris žino savo paskirtį, norus ir galimybes. Svarbiausia nenusigręžti nuo to žinojimo, nuolatos jį išlaikyti ir stiprinti, nepasiklystant klaidžiuose pasirinkimų ir poelgių labirintuose, įsiklausant į savo vidinę laukinę moterį.

Daugeliu atžvilgiu veikalas gali būti vertinamas kaip šiek tiek feministinio pobūdžio, deklaruojantis asmeninę moters laisvę ir nepriklausomą prigimtį. Tačiau moteriškoji savastis yra plati kaip vandenynas. Sakyčiau, kad ši knyga, kurios pamatas yra Jungo archetipų teorija ir daugelyje šalių gyvavusios ir vis dar gyvuojančios pasakos, sakmės ir mitai, yra tarsi vidinės terapijos ir pažinimo vadovas kiekvienai mąstančiai moteriai. Skaitymas reikalauja nemažai laiko ir pastangų gilinantis į save, tai tarsi procesas, kurio metu moteris sužino apie savąją esmę, dalykus, kuriuos ji galbūt instinktyviai jautė, bet nemokėjo įvardinti. Gilinimasis taipogi reikalauja drąsos, nes skaitant atsiveria amžinosios tiesos, kurios yra aktualios kiekvienai skaitančiajai, tačiau kurios gali būti giliai užslėptos arba apskritai nepažintos.

Būna, kad skaitydama privalai daryti pertraukas, nes tiesiog tampa sunku.

Veikalas sveria ne tik puslapių skaičiumi, bet ir savo tiesomis, kurios ne visoms yra savaime suprantamos. Tačiau koks nenusakomas jausmas yra susitikti su tikrąja savimi!

Laura S. iš Kauno

SKANUMAI

Žiemai perkopus į antrąją pusę, organizmui ima trūkti žalio vitaminingo maisto. Kadangi savo valgymo racionui stengiuosi rinktis tik sezoninį maistą, agurkų, pomidorų ir kitų „popierinių“ gėrybių neperku. Taigi man visuomet kyla klausimas: ką pasigaminti šviežio ir gaivaus iš vietinių daržovių? Šį kartą nusprendžiau pasidalinti dviem vitaminingų sezoninių salotų receptais: Kepti burokėliai su granatais ir sūriu bei Vitaminų salotos. Šios salotos nėra kažkuo ypatingos, bet jos yra puikus vitaminų ir reikalingų mineralinių medžiagų šaltinis. Be to, labai lengvos, gaivios, greitai paruošiamos ir sveikos.

Burokėliai visuomet buvo ir yra viena mėgstamiausių mano daržovių. Burokėliuose yra beveik visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų: fosforo, kalio, kalcio, magnio, geležies, jodo, gausu mikroelementų ir vitaminų. Juos galima virti, marinuoti, valgyti žalius. Tačiau šį kartą burokėlius kepsime orkaitėje.

Kepti burokėliai su granatais ir sūriu

gr

an

at a

is i r

s ū ri u

Kai pas mus žiema, granatų tėvynėje Persijoje – pats jų sezonas. Granatai ne tik labai skanūs – šie vaisiai stiprina organizmą bei širdį. Taip pat tai yra pats efektyviausias natūralus antioksidantas. Šiose salotose puikiai dera keptų burokėlių saldumas, granatų gaivumas ir sūrio sūrumas.

Ke p ti b

ur

li o kė

ai

su

Reikės: • 2 vidutinių keptų (arba virtų) burokėlių; • ¼ dalies granato; • 100 g fetos tipo sūrio; • Saujos graikinių riešutų; • Kelių šaukštų alyvuogių arba graikinių riešutų aliejaus; • Druskos, juodųjų pipirų (pagal skonį).

Burokėlius švariai nuplauname ir kepame suvynioję į foliją 200°C orkaitėje apie 1-1,5 val., kol suminkštėja. Išlukštename granatą, supjaustome kubeliais sūrį. Iškepusius burokėlius supjaustome kuo plonesnėmis riekelėmis, išdėliojame lėkštėje, ant viršaus beriame sūrį, granatų sėklas, riešutus. Pašlakstome aliejumi, paskaniname druska bei pipirais.

Vitaminų salotos

sa

lot

os

Viena iš šių salotų sudedamųjų dalių – juodieji ridikai, kurių aitrų ir karstelėjusį skonį sušvelnina morkos bei obuolių gaivumas. Juodieji ridikai – stiprūs stimuliatoriai, turintys daug ląstelienos, kalio, bromo ir antimikrobinių medžiagų.

Pamenu, vaikystėje mama nuo kosulio girdydavo juodųjų ridikų sultimis su medumi. Puikiai pagelbėdavo!

in

ų a Vit

m

Reikės: • 1 morkos; • 1 obuolio; • ¼ juodojo ridiko; • ¼ raudonojo kopūsto (nebūtinai); • Kelių šaukštų alyvuogių aliejaus; • Druskos, juodųjų pipirų (pagal skonį); • Juodųjų sezamų sėklų.

Morką, obuolį ir juodąjį ridiką sutarkuojame burokine tarka, kopūstą, jei naudosime, supjaustome juostelėmis, užpilame alyvuogių aliejumi, pagal skonį pabarstome druska, pipirais ir sezamų sėklomis.

Gaivių likusios žiemos popiečių!

Sigita S. iš Kauno

GAJA Moterims

17

GAMTA GYDO

Pušų spyglių magija Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

Pagal garsiąją žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę, „Pirmojo metų mėnesio medis – pušis“. Šis metus pradedantis ir visoje Lietuvoje labiausiai paplitęs spygliuotis medis – ne tik miško puošmena. Pušis teikia žmonėms vertingų maisto priedų ir gydo. Bioenergetikai tikina, jog „nėra draugiškesnio medžio už pušį“, ir kad „šio medžio aura labai stipri, ji padeda besikreipiančiam žmogui pakilti į nepaprastai aukštą dvasingumo ir kūrybiškumo lygmenį“.

Kaip gražiai yra pasakiusi jau minėta E.Šimkūnaitė: „Šis amžinai žalias medis grąžina į sielą šviesą ir gyvenimo džiaugsmą, išsklaido liūdesį ir širdgėlą, nuritina nuo širdies akmenį“.

Draugiškosios pušies artumas išganingas visiems, kurie jaučia energijos stoką ir apatiją.

Kuo naudinga Gydomosios pušies savybės žinomos ir vertinamos nuo seno. Vien pušų ošimas ramina centrinę nervų sistemą, kelia nuotaiką. Eterinių junginių prisotintas oras pušyne naudingas žmonėms, sergantiems plaučių ligomis. Sakų kvapas gerina kvėpavimą, kraują ir medžiagų apykaitą.

Gydymui naudojami pušies spygliai, kankorėžiai, ūgliai, sakai ir jos produktai – terpentinas derva, kanifolija. Šiame straipsnyje aptarsiu tik pušų spyglių, sodriai žaliuojančių baltą žiemą, galias. Tai – vienas iš nedaugelio vaistinių augalų ar jų dalių, kuriuos galima rinkti žiemą.

Pirmiausia reikėtų paminėti, kad pušų spygliai skleidžia ypatingas medžiagas – fitoncidus, kurie naikina bakterijas.

Dėl to pušyne oras švaresnis ir sveikesnis. Žalia spyglių spalva – chlorofilas, dar vadinamas žaliuoju augalų krauju. Patekęs į žmogaus kraujotakos sistemą, chlorofilas šalina šlakus ir medžiagų apykaitos atliekas. Dėl to laikomas geriausia kraujo valymo ir atstatymo priemone.

Jis valo kraują nuo radioaktyvių medžiagų, sunkiųjų metalų, vaistų likučių ir kitų toksinių medžiagų. Šviežiuose pušų, kaip beje, ir eglių spygliuose, yra ne tik chlorofilo, bet ir karotino bei gausybė reikalingiausių žmogaus organizmui vitaminų: C, K, P, E, PP, B1, B2, B3, B6, taip pat kobalto, geležies, mangano, aliuminio, vario, anksčiau paminėtų fitoncidų, eterinio aliejaus, fitohormonų, bakterijų dauginimąsi slopinančių ir antialerginių medžiagų.

Dešimtyje kilogramų spyglių yra visa žmogaus metinė vita-

18

GAJA Moterims

mino C norma. Būtent žiemą medžių spygliuose vitamino C būna net du su puse karto daugiau nei vasarą.

Kaip rinkti ir laikyti Pušų spygliai renkami žiemą. Jei yra galimybė, spyglius geriausia vartoti ką tik nuskintus. Miške prisilaužykite šakelių (galima tik nuo senesnių nei dešimties metų medžių apatinių šakų), o namuose spyglius nuo šakelių nukarpykite taip, kad ant šakelių liktų spyglių pagrindai. Geriausia skinti saulėtą dieną. Laikyti spyglius reikia po sniegu arba šaldytuve, ne aukštesnėje nei 4oC temperatūroje, nes šilumoje žūsta net iki 35 % karotino. Laikant spyglius šaltai (galima kameroje, įdėjus į drobinį maišelį), juose net du – tris mėnesius nesuyra vitaminai ir kitos veikliosios medžiagos. Spyglius taip pat galima vartoti ir džiovintus.

Džiovinti reikia gerai vėdinamoje patalpoje.

Vitamininiai užpilai Dėl šių savybių pušų spygliai nuo seno vartojami avitaminozių, ypač trūkstant vitamino C, gydymui ir profilaktikai. Be to, spyglių preparatai stiprina organizmą ir netgi lėtina senėjimo procesus. Taip pat preparatai pasižymi nervus raminančiu, nuskausminamuoju, antivirusiniu, antiseptiniu, atsikosėjimą lengvinančiu, šlapimą, prakaitą ir tulžį varančiu poveikiu. Keletą paprastų ir nesunkiai pagaminamų vitamininių užpilų receptų čia ir pateiksiu.

GAMTA GYDO • Vitamininis užpilas: Eglių ar pušų spyglius nuplauti pirmiausia šiltu, paskui šaltu vandeniu. Sukarpyti, suberti į stiklainį ir užpilti cukrumi santykiu 4:1. Iš gautos masės gaminamas vitamininis gėrimas, kurį reikia gerti tris – penkias dienas: 2 arbatinius šaukštelius „saldžių spygliukų“ užpilti 1 litru šalto virinto vandens, tris dienas palaikyti ir perkošti. Gerti šio užpilo reikėtų po pusę stiklinės du kartus per dieną.

• Užpilas regėjimui ir kraujui gerinti: Du valgomuosius šaukštus smulkintų pušų spyglių užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir palaikyti per naktį.

Ryte perkošti ir gerti po vieną valgomą šaukštą keturis kartus per dieną.

• Vitamininė arbata organizmui stiprinti: Šaukštą smulkiai sukarpytų spyglių sumaišome su šaukšteliu savo mėgiamų džiovintų ir susmulkintų vaistažolių, pavyzdžiui, mėtų, jonažolių, gervuogių, aviečių, juodųjų serbentų lapų ir t.t. Padarytą mišinį reikia užpilti 1 litru verdančio vandens, uždengti, po dvidešimties minučių nukošti. Šios arbatos labai naudingos sergantiems kraujagyslių ir širdies ligomis, jos padeda organizmui susigrąžinti jėgas po sunkių ligų, bei skatina toksinų šalinimą iš organizmo.

Kosmetiniai – gydomieji receptai Pušų spygliai vartojami ir išoriškai – ruošiamos vonios, vonelės, skalaujami plaukai, burna, plaunama veido oda.

• Pušų vonelės sąnarių skausmui malšinti: Spyglius tereikia užpilti karštu vandeniu, ir jau galima merkti kojas. Jei gelia petį, klubą ar sprandą, tada reikia, anot E.Šimkūnaitės, „susmulkintus spyglius suberti į reto audinio maišelį, jį gerokai pakaitinti ir dėti ant skaudančios vietos, aptvarstyti, aprišti šiltai ir palaikyti pusvalandį”. Jei norėtumėte palaikyti ilgiau, reikia dar aprišti kailiuku ar polietilenu.

• Nuoviras plaukams stiprinti: 100 gramų sukarpytų pušų spyglių užpilti vienu litru šalto virinto vandens, įpilti tris arbatinius šaukštelius citrinos sulčių ir pusę valandos virinti ant silpnos ugnies. Nukėlus nuo ugnies, po trijų valandų perkošti. Šiuo nuoviru perlieti plaukus (ištrinkus galvą).

Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

Dar galima paminėti, jog spyglių nuoviru verta skalauti burną.

Spyglių vonios šalina nuovargį, mieguistumą, ramina centrinę nervų sistemą.

Tad kviečiu pasivaikščioti po žiemiškai žavingą pušyną ir prisirinkti spyglių. O kas turite galimybę, pagalvokite – gal verta po langais pasisodinti pušelę?

Eglė Kučinskienė iš Kauno Ruošiant straipsnį, remtasi šiais šaltiniais: www.ekologija.lt www.bioenergetika.lt www.gamtosturtai.wordpress.com Eugenija Šimkūnaitė „Gyvenimo receptai“

• Štai senas veiksmingas receptas, padedantis atsikratyti veido spuogų: Reikia smulkiai sukarpyti šimtą gramų pušų spyglių, pridėti po dvidešimt penkis gramus sausų smulkintų medetkų ir ramunėlių žiedų bei gysločių lapų. Mišinį užpilti 0,5 litro degtinės ir laikyti septynias dienas tamsioje vietoje. Perkošus į tamsaus stiklo butelį ir laikant tamsioje vietoje, gautas losjonas nesuges visus metus. Juo tepama švari veido oda.

GAJA Moterims

19

LAIŠKAI GIMTINEI

Pirmasis laiškas iš Amerikos arba šiaurės Lietuvos panda Nuotr. iš asmeninio albumo

Pirmą kartą pamačiau pandas – tuos egzotiškus ir labai mielus, bet neįprastus gyvūnėlius San Diego zoologijos sode. Jie tikrai skyrėsi nuo kitų – sulipę į bambukus jie lyg miegojo, lyg ilsėjosi. Lankytojai, tarp jų ir aš su savo drauge, aikčiojom iš susižavėjimo ir sušukdavom iš džiaugsmo, jiems sukrutėjus. Jų juodas ir baltas kailiukas ir tos didelės, panašios į meškėno akys, jų mielas nerangumas kėlė ne tik man, bet ir visiems kitiems pačius geriausius jausmus – norą globoti, glostyti ir myluoti. Tik pandos nuo lankytojų buvo apsaugotos stiklo siena.

Tada net nekilo mintis, kad aš kada nors turėsiu savo pandą – tą mielą, jaukią būtybę, kurią norisi globoti, saugoti, myluoti. Kalbu perkeltine prasme. Toji panda – tai mano dvylikametis sūnus. Jo atsiradimo istoriją bei tai, kodėl mes su vyru jį vadiname šiaurės Lietuvos panda, ir noriu čia papasakoti.

Gimiau ir augau Lietuvoje. Dabar tas laikotarpis apibrėžiamas kaip sovietinė okupacija, gyvenimas už geležinės uždangos ir t.t. Bet aš buvau laiminga, nes turėjau tėvus, drauges, labai daug keliavau – aišku, tik į rytus nuo Lietuvos. Atėjo kiti laikai. Su draugėmis pradėjome „virtuvinius“ pokalbius: ar tikrai gyvename pilnavertį gyvenimą, kuris pamažu pradėjo byrėti?

Mano beribis smalsumas nedavė man ramybės – o kas ten, už tos geležinės sienos? Kaip ten žmonės gyvena ir kuo jie gyvena? Ar tikrai mes tokie skirtingi nuo jų ir ar tikrai jie tokie blogi, kaip laikraščiuose rašo?

Taigi, pasitaikius progai, per ilgas kančias (gauti vizą iš JAV ambasados Maskvoje, nusipirkti bilietą ir t.t.) išskridau į Ameriką, į Kaliforniją – saulėtą ir šiltą, garsią Holivudu ir atvirukiškai gražiu gamtovaizdžiu, kur užsibuvau ilgus trejus metus dėl įvairiausių priežasčių (sovietų pradėtos blokados Lietuvai, pavogto paso, nelaimingos meilės ir t.t.). Tik nenugalima trauka į Lietuvą parskraidino mane atgal. Grįžau į šalį, kurios net paso neturėjau. Tik ne tai mane slėgė. Mane slėgė vienatvė.

Nebuvau viena, bet jaučiausi vieniša. O ypač norėjau vaikų.

Beveik visos mano draugės augino vieną ar du, o aš vis dar „vienišavau“. Draugų netrūko, bet tokio, su kuriuo norėčiau sukurti lietuvišką šeimą ir gyventi Lietuvoje, nesutikau.

Draugės Kalifornijoje vis kviesdavo apsilankyti. Nuskridau vieną kartą, tada kitą. Kažkaip keistai jaučiausi – lyg tarp dviejų pasaulių: labai norėjau gyventi Lietuvoje, kuri labai lėtai, dažnai klupdama ir dejuodama, ėjo į ekonominę nepriklausomybę, o grįžus iš Kalifornijos pasigesdavau amerikietiško nerūpestingumo žmonių veiduose, jų holivudiškos šypsenos bei laisvumo ir, aišku, finansinių galimybių. Pati save įklampinau į abejones – kur būčiau laimingesnė? Žinojau viena – mano vyras turi būti lietuvis.

Ta pačia kalba kalbėtis turime ne tik mes, bet ir mūsų būsimi vaikai. Tą supratau dar gyvendama Kalifornijoje, susidūrusi su mišriomis šeimomis. O dar aiškiau, kai per skaudų asmeninį patyrimą turėjau pasirinkti – kokia kalba kalbės mūsų vaikai, jei aš už jo ištekėsiu?

Kai Kalifornijoje svečiavausi antrą kartą, draugės vyras užsiminė apie savo pažįstamą, kuris atskrenda verslo reikalais iš kitos valstijos. „Gal jis galėtų tau paskambinti, ir jūs

20

GAJA Moterims

Rita su sūnumi susitiktumėt?“, – paklausė jis. Buvo neįprasta ir truputį baugu, bet smalsumas nugalėjo.

Iki šios dienos prisimenu jaudulį ir begalinį norą išlipti iš autobuso nenuvažiavus iki draugų namų, kur manęs laukė pirmasis susitikimas akis į akį su juo – nors telefonu kalbėjomės ne sykį ir radome daug bendrų taškų.

Tik manonuotraukos noras pradėjus Jurgitos Barkauskaitės padaryti viską iki galo ir gėda prieš draugus, jei nepasirodysiu, atvedė iki jų namų durų. Jas atidarė jis – aukštas, tikrai aukštas vyras žilstelėjusiais smilkiniais, pasveikinęs mane gražia švaria lietuvių kalba. Kaip banaliai sakoma, visa kita – istorija. O galbūt kito laiško tema.

Po poros metų gimė Aleksas Rytis – mūsų šiaurės Lietuvos panda. Kodėl šiaurės Lietuvos? Aš gimiau Pasvalyje, kuris yra vos ne šiauriausias miestelis Lietuvoje. Mano vyro tėvai augo netoli Linkuvos, irgi esančios šiaurės Lietuvoje, ne per toliausiai nuo miestelio, kur pati gimiau ir augau. Taigi, kaip sako mano vyras, gimęs pokarinėje Vokietijoje, „mano žmonės buvo kaimynai su tavo žmonėmis, tikėkimės, kad ne giminės“.

Nei jo tėvo, nei jo mamos vienkiemių neišliko... Tik nuotraukose ir jų prisiminimuose.

Kodėl panda? Tai nykstanti rūšis. Aš dažnai taip jaučiuosi Amerikoje. Paklausta, iš kur esu, taip ir atsakau: „Esu viena iš nykstančios tautos, esu iš Lietuvos“. Todėl labai branginu savo šaknis, kurias taip lengva pamiršti nublokštam toli.

Pasakoju apie tai savo sūnui, kuris ne tik nešios keistą amerikiečio ausiai pavardę, bet ir ją pratęs. Skrendu su juo į Lietuvą, kad savo akimis pamatytų ir pats pajustų, kas yra Lietuva. Jau šešerius metus vežioju į šeštadieninę lietuvišką mokyklą, kad kalbėtų savo tėvų ir senelių kalba. Čia, Amerikoje, taip lengva ištirpti tautų mišinio katile...

Rita L. iš Masačusetso (JAV)

RĖDOS RATU

Pavasario virsmas – Užgavėnės

Nuotr. iš www.baltai.lt

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, po storu balto sniego patalu pamažu bunda gamta. Užgavėnės – baigiamasis pokalėdinių linksmybių akcentas. Rytojaus dieną – jau priešvelykinio pasninko pradžia. Užgavėnių dienos papročiuose susipina tiek krikščioniškosios, tiek senosios lietuvių kultūros elementai.

Pirmiausiai kyla klausimas, kodėl pavasario sutikimo šventė vadinama Užgavėnėmis, kurios pagal pavadinimą turėtų būti po gavėnios, yra švenčiamos prieš ją? Pavadinimai visada prasmingi. Juose atsispindi šventės ar kito reiškinio esmė.

Anot A. Žarskaus, galima drąsiai teigti, jog iki krikščionybės gavėnios laikotarpis buvo prieš Užgavėnes.

Gavėnia senovine prasme – tai žemės ir visos gamtos atsigavimo (gavėjimosi) iš po žiemos miego laikotarpis. Jam pasibaigus, švenčiamos Užgavėnės – gamtos atbudimo ir gyvybės, visokeriopa prasme, atsiradimo, gimimo šventė.

Krikščionybė žodžio gavėnia neatnešė ir nepakeitė jo prasmės, bet liesėjimo ir atsigavimo prasmes iš gamtos lygmens perkėlė į žmogaus lygmenį. Senovinis gavėnios tarpsnis, kuris buvo susietas su gamtos atsigavimu ir gyvybės gimimu, tapo nukreiptas į žmogaus dvasinį atbudimą ir prisikėlimą.

Gamta tyliai, pamažu atsigauna nuo Kalėdų iki Užgavėnių, o krikščionis, gavėdamasis kūnu, dvasiškai atsigauna nuo Užgavėnių iki Velykų.

Seniau Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitomis dienomis neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke.

Visi svarbiausi Užgavėnių kaukių bruožai būdavo iš kasdienės aplinkos. Dažniausiai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – išryškinama didelė nosis, iškreipiama bedantė burna, asimetriškos akys. Ypač dažni personažai buvo žydai, čigonai, raganos, giltinės, arkliai, ožiai, gervės. Būtini dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas. Tačiau, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

Kokia kaukių ir persirengėlių prasmė? Anot N. Vėliaus, A. Greimo ir kitų, kaukė vaizduoja žmogaus, esančio gimties virsme, būvį. Kaip iš vikšro – lervos atsiranda graži peteliškė, taip ir iš neišvaizdaus žmogaus gemalo gimsta tobula žmogiška būtybė.

Simboliai Svarbiausias Užgavėnių simbolis – Morė. Skirtingose Lietuvos dalyse ją gamindavo ir vadindavo skirtingai. Bendra tai, kad visi Morės gamybai panaudoti daiktai ir padargai turi būti be jokios vertės. Morė – vežiojama ant besisukančio, prie rogių pravažos pritaisyto rato, moteriškais drabužiais aprengta, būrio karnavalininkų lydima baidyklė. Vežama ji sukasi – spragilu ir šluota švaistosi. Nekaustytų rogių pravaža reiškia besibaigiančią žiemą, ratas – netolimą pavasarį.

Dienos pabaigoje persirengėliai išveža Morę už kaimo ir ją sunaikina – sudegina arba paskandina. Jos mirtimi buvo pranašaujama žiemos pabaiga. Morė simbolizuodavo gyvybines jėgas bei žiemos ir pavasario persilaužimo momentą. Buvo tikima, kad sunaikinamas blogis, negerovės, tikima, kad greičiau atgis augalija.

Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės – Lašininis ir Kanapinis.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Pavasario sutikimo šventė

Užgavėnės – pavasarinio atgimimo šventė Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, su kanapine virve ir lazda rankoje Lašininiui iš kaimo išvyti. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia.

Valgiai Anksčiau Užgavėnes švęsdavo visą savaitę. Švęsti pradėdavo ketvirtadienį, kurį vadino riebiuoju ketvergu, ir jo metu valgydavo keturis kartus, riebųjį penktadienį valgydavo penkis kartus ir t.t., kol paskutiniąją Užgavėnių dieną – riebųjį antradienį – devynis kartus, kai kur ir dvylika kartų.

Visus valgymo kartus reikėjo pavalgyti sočiai – „būsi sotus ir riebus per visus metus“. Ritualiniai Užgavėnių patiekalai visoje Lietuvoje buvo kiauliena ir blynai, vėlesniais laikais – spurgos. Blynai kaip apeiginis valgis buvo siejamas su saule.

Užgavėnės – įvairių išdaigų ir juokų diena, kaimynų lankymo ir linksmybių šventė, žavinti liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu.

Sigita S. iš Kauno Straipsniui paruošti remtasi šiais šaltiniais: Žarskus A., Rėdos knyga (Kaunas, 2009), Senovinis kalendorius (Vilnius, 2008).

GAJA Moterims

21

KŪRYBOS VERSMĖ

Meilė – visa ko pradžia Meilės ir atgimimo mėnesį kūrybos versmėje – Aušros Jagelavičienės kūryba. Kaip ir kiekviena moteris mano gyvenime, ji yra nuostabi ir nepakartojama. Bet ji yra ypatingesnė už visas mano gyvenimo moteris kartu sudėjus. Ji – mano pavyzdys, džiaugsmo, taigi ir dieviškumo mokytoja per meilę ir paprastumą, ji – mano moteriškumo idealas ir visa ko pradžia. Taip, aš nė kiek neperdedu, nes Aušra yra moteris, per kurią gimiau šiam pasauliui. Ji yra mano mama.

Būk laiminga, mama, skleiskis kūryboje, augink savo sielai sparnus taip, kaip užauginai juos mums – dviem nuostabiems savo vaikams ir kaip augini juos visiems, kurie šalia Tavęs.

Dukra Neringa

Autoportretas

Meilės rūbas Meilė kaip pasakiškas rūkas ištirpsta migloje...

Meilė – tai brangiausias sielos rūbas.

Tad puoškimės!

Angelo balsas prabyla tyloje...

„Ką reikia daryti su meile?“, – klausia protas. „Jos tiek daug.“ „Dalintis“, – atliepia širdis. ~~~ Apkabink žmogų, gyvūną, akmenį, žolę, žemę. Galima ir žvaigždes apkabinti?!

Nesuvokia – nustemba protas. Kai tavo sieloje tvyros Meilė...

Tu pakilsi. Ir pajusi, kokia mažutė V i s a t a. Įkvėpk, pasipildyk meile ir tada apkabinsi Visatą, žemę, žmogų, gyvį, augalą ir akmenį...

Ir tapsi Vieniu. Kaip gera jausti – mes esam sutverti Iš vėjo ir žvaigždžių energijos – todėl ir esame tokie L a i s v i. ~~~ Myliu...

Myliu...

Myliu...

Myliu kaip medis – žemę ir dangų O, Dangau!

Tu sukūrei žmogų iš mėnulio, saulės ir žvaigždžių energijos.

Tu suteikei galimybę švytėti ir šviesti Įteikei didžiausią dovaną – gyvenimą.

Sukūrei pasaulį tam, kad siela pakeliautų per gyvenimą.

Su džiaugsmu, Viltimi ir vienintele tiesa – meile. ~~~ Kas svarbiau?

Nugalėti ar būti nugalėtam, ar nugalėtuoju būti?

Gal ir patirti ir tą, ir tą.

Laikas kentėti, kovoti laikas.

Viskam yra tas savas laikas.

Svarbiausia nesustoti Nerimt, judėt pirmyn.

Ir niekas mūsų neišmokė Suklupus atsistoti Nurimti reikia Matyt gyvenimą širdim.

Aušra Jagelavičienė iš Kauno

22

GAJA Moterims

Samsara Mes esam laiko sūkury Pašoki meilės šokį...

Pabudink snaudžiantį vaiką savy Ir džiaukis, ir šypsokis Mes esam meilės sūkury!

Mergaitė Aušra Jagelavičienė, al. dr. 60 x 80 cm

Gimtadienio pieva Aušra Jagelavičienė, al. dr. 60 x 80 cm

SIELOS KALBA

Sąmoningas sapnavimas

Aurimo Gudo nuotr.

Suvokti, kad sapnuoja ir prisiminti savo sapnus gali kiekvienas

Kas yra sapnai? Vieniems sapnai tėra painūs migloti patyrimai, kuriuos periodiškai išgyvename naktį. Kitiems sapnai yra ryškūs vidiniai įvykiai, turintys sąsajų su išoriniu gyvenimu. Jei susidomėjote šiuo straipsniu, panašu, kad jums artimesnis pastarasis požiūris. Tęsiame sapnų temą – šį kartą aiškinamės, kas yra sąmoningas sapnavimas.

Visi sapnai svarbūs Sapnai yra vidinio jūsų pasaulio įvykiai. Jūsų vidiniame pasaulyje viskas svarbu ir prasminga. Todėl kiekvienas sapnas vertas jūsų dėmesio. Nėra svarbių ir nesvarbių sapnų.

Mes mielai einame į kino teatrą, teatrą. Galiausiai, daugelis mėgstame paskaityti. Mums smagu žiūrėti filmus, spektaklius, susikurti vaizdus pagal skaitomą siužetą. Sapnai yra lygiai tokie patys filmai, spektakliai ir siužetai. Skirtumas tik vienas – filmai, kuriuos žiūrime per TV, yra išorinio pasaulio produktas, o „filmai“, kuriuos sapnuojame, yra vidinio pasaulio kūrinys. Ir jeigu įprastus filmus stato, juose vaidina kiti žmonės, tai sapnų prodiuseris ir veikėjas esate jūs.

Sapnų valdymo galimybės Iš to išplaukia vienas labai svarbus dalykas – jūs galite valdyti savo sapnus. Tiesa, būtina turėti omenyje, kad sapnai yra sielos kalba, todėl čia galioja ir kitokios taisyklės nei esame įpratę. Pirma – aiškindamiesi sapnus atsisakykime noro kažką pasiekti. Noras pažinti save giliau, visapusiškiau, yra viskas, ko galite trokšti. Antra, valdyti sapnų mes negalime. Viduje viskas yra vienodos svarbos,

taigi ką nors kontroliuoti nėra prasmės. Kontroliuojame arba siekiame kontroliuoti tol, kol kažko nesuprantame, bijome, nepažįstame. Sąmoningas sapnavimas yra ne apie tai. Sapnuoti sąmoningai – reiškia: • Pareikšti ketinimą priimti visą pasąmonės turinį su meile, besąlygiškai; • Atsiverti tam, kas yra pasąmonėje; • Prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (mintis/jausmus/emocijas – tai irgi yra veiksmai) tiek vidiniame, tiek išoriniame gyvenime; • Kurti tas patirtis ir aplinkybes, kurias norite patirti tiek vidiniame, tiek išoriniame pasaulyje.

Sapnuoti sąmoningai reiškia sąmoningai kurti savo sapnų turinį ir aplinkybes.

Sąmoningo sapnavimo privalumai Kokia iš to nauda? Neretai po nakties atsibundame visiškai nepailsėję. Priežasčių gali būti daug, bet viena iš jų – informacijos perteklius, su kuriuo kasdien susiduriame.

Kadangi mūsų dėmesys išskaidytas į daugybę dalykų, kuriuos turime per dieną nuveikti, pasąmonė nebesugeba apdoroti informacijos, ir šį darbą tęsia net mums užmigus.

To pasekmė – varginantys sapnai, kuriuose sprendžiame nebaigtus reikalus, prasta savijauta iš ryto. Negana to, sapnų nuotaika dažnai kaip šleifas velkasi dar keletą valandų, taigi tampa sunku pradėti naują dieną, kai galvoje sukasi praėjusių dienų rūpesčiai. Visi šie nesklandumai ilgainiui atkris, kai nuspręsime „susiimti“ ir „susitvarkyti“ savo sapnų pasaulyje. Tai yra galima, įmanoma ir daug lengviau nei mes įsivaizduojame.

GAJA Moterims

23

SIELOS KALBA Išorinis pasaulis prasideda nuo vidinio

Aurimo Gudo nuotr.

Nes būtent sąmoningumas arba jo nebuvimas lemia, kokia yra mūsų gyvenimo patirtis. Nuo sąmoningumo priklauso, ką mes sapnuojame, kaip mąstome, ką jaučiame ir kaip Jeigu pastebėjote, dažnai pabrėžiu, kad sapnai yra vidinio jaučiamės kasdien. pasaulio įvykiai. Jie vyksta mūsų viduje. Noriu atkreipti jūsų Manau, kad šio straipsnio skaitytojai jaučia sąmoningumo dėmesį į tokį faktą. Iš tikro visi mums nutinkantys įvykiai svarbą ir mėgina tapti sąmoningais. Ir būna akimirkų, kai tam tikra prasme vyksta mūsų viduje. Visa ko šaltinis ir mes išties jaučiame vienovę su visu kuo, jaučiame ramybę priežastis yra pats žmogus – jo mintys, jausmai, emocijos. ir pasitikėjimą savimi bei gyvenimu. Tai yra sąmoningumo Tai yra vidiniai veiksmai, kurie palaipsniui pereina į išorinius blyksniai, kurie praskaidveiksmus – žodžius, poelrina mūsų kasdienybę. Tokių gius. Kas pasakys, kur yra blyksnių gali būti vis daugiau, kol riba? galiausiai patirsime gyvenimą Jeigu, pavyzdžiui, žmogus kaip vientisą darnų vyksmą. Šis gimsta X valstybėje, jis patyrimas Indijos išminčių vadivadinamas X valstybės namas nušvitimu. piliečiu. Tai nesikeičia Kai suvoksite ne tik protu, bet net tokiu atveju, jei jis ir širdimi, visa savo siela, jog iškeliauja į Y valstybę esate grynas sąmoningumas, pasisvečiuoti, gyventi. Tiegrįšite ten, iš kur viskas prasa, žmogus pilietybę gali sideda – į Savastį. Į tą Būties keisti, bet aš ne apie tai. centrą, iš kurio veikėte, veiMūsų gyvenimo įvykiai yra kiate ir veiksite, kuriame esate, lygiai tokie patys piliečiai, buvote ir būsite. Viskas, kas atvykę į išorinį Y pasaulį vyksta, vyksta ČIA. Ne vidudėl to, kad juos X pasaulyje je, ne išorėje, ne sapne, ne sumąstėme, suprojektagyvenime, ne pasąmonėje, vome, pritraukėme savais ne sąmonėje, o tiesiog – čia. vidiniais veiksmais – minGeresnio termino negali būti. timis, jausmais, emociČia jūs esate tas, kas esate – jomis. „Aš esu“. Ir čia jūs esate, o ne Taigi sakydama, jog sapnai buvote ar būsite, vadinasi, DAyra vidiniai pasaulio įvykiai, BAR. „Aš esu ČIA DABAR“ – šis neteigiu, jog jie egzistuoja sakinys geriausiai išreiškia, kaip visiškai nepriklausomai jaučiasi, kas yra ir kuo gyvas nuo išorinio pasaulio. Juk sąmoningas žmogus. Iš „Aš dažnai sapnuojame epizoesu ČIA DABAR“ išplaukia dus iš kasdienio gyvenivisa kūryba, kokia tik gali būti. mo, sprendžiame mums Dėmesys savo sapnams gali palengvinti Nesvarbu, kuriame būties rūpimas situacijas. Be to, mūsų savijautą lygmenyje – sapnuose ar fizijeigu sapnai yra vidinio niame išmatavime. pasaulio įvykiai, jie, kaip ir mintys, jausmai ir emocijos, gali apsireikšti išoriniame Kaip pradėti sapnuoti sąmoningai mūsų pasaulyje. Tokia galimybė yra; ji yra numatyta ir ja galima pasinaudoti. Taip ir elgiasi sąmoningas žmogus.

Jeigu sąmoningumas visame kame taip svarbu – kaip Trečia, vidinis ir išorinis pasaulis tėra sąvokos, leidžiančios man pradėti sapnuoti sąmoningai? Pirmasis žingsnis į mums lengviau apibrėžti, apie ką kalbame. Pasaulio dvisąmoningą sapnavimą yra ketinimas skirti dėmesio savo lypumas yra iliuzinis. Kai tai suvokiame, tampa aišku, kad sapnams. Paskui šį ketinimą turi sekti užtikrintas veikspasaulis yra vientisas, nedalomas lydinys, kuriame lyg DNR mas – pradėkite užsirašinėti savo sapnus ar jų fragmentus grandinėje nuolat persipina tai, ką mąsto ir jaučia pats į sapnų dienoraštį. Galbūt esate iš tų žmonių, kurie savo žmogus, tai, ką mąsto ir jaučia visa žmonija, tai, ką mąsto ir sapnų pabudę neatsimena ar sapnuoja „itin retai“. Apie jaučia visa kūrinija ir šios kūrinijos Kūrėjas – Dievas. tai kalbėjau pirmajame straipsnyje (GAJA Moterims nr. 1, 2012/lapkritis).

Sąmoningumas veda į nušvitimą Viskam reikia laiko. Jei jums labai rūpės pažinti save per sapnus, jūsų sąmonė priims jūsų norą kaip užduotį stebėti Vadinasi, sąmoningas sapnavimas nėra vienintelis ir įsidėmėti tai, kas vyksta jums užmigus. Ilgainiui sapnus sąmoningo žmogaus tikslas. Jeigu sąmoningas žmogus supradėsite atsiminti, ir atsiminsite vis daugiau ir dažniau. vokia, kad tiek jo sapnai, tiek išorinio pasaulio įvykiai yra tos Esu tai girdėjusi iš daugelio žmonių, tai tikrai veikia! pačios prigimties, jis neteikia sapnams didesnės reikšmės Labai retai kam pavyksta iš pirmo ir vienintelio karto. nei gyvenimui ir atvirkščiai. Visa yra savo vietose ir visa Įpročiams keisti, naujiems įpročiams įsitvirtinti reikia laituri savo paskirtį. Vidus – kūrybai, išorė – šios kūrybos ko. Sapnuoti sąmoningai pradėti įmanoma tik tada, kai apraiškoms pamatyti, išjausti, išgyventi, dalintis. Nei viepradedame gyventi sąmoningai. Kito kelio nėra. Jei mums na, nei antra nėra aukščiau ar žemiau už kitą. Tokiu atveju pagrindiniu žmogaus tikslu tampa sąmoningumas. Kodėl?

24

GAJA Moterims

SIELOS KALBA svarbu save pažinti, turime išsiugdyti įpročius, padedančius tai padaryti. Vienas tokių įpročių – savo sapnų stebėjimas ir rašymas.

Sapnai yra tos pačios prigimties kaip ir išorinis gyvenimas. Mes patys esame visa ko ištakos.

Nėra vieno būdo ar mokymo, kaip tapti sąmoningu, kaip pabusti ir nebeužmigti. Bet mes žinome, kad visi keliai veda į Dievą, todėl aš galiu pasidalinti keliais, kurie padeda man prisiminti, kas Aš esu.

Pabudę ryte pajuskite save, savo kūną, savo širdį, prisiminkite, kad tik ką atkeliavote iš sapnų pasaulio, kur patyrėte Vienovės su visu kuo jausmą. Prisiminkite, kad šįryt ir vėl patekės ar jau patekėjo saulė, ir visa Žemė kartu su jumis pabudo dar vienai naujai dienai. Prisiminkite visus jums artimus žmones, prisiminkite tuos, kuriuos mylite, ir leiskite šilumai užlieti jūsų širdį. Džiaugsmas yra labai geras priminimas – džiaugsmas yra puikus „žadintuvas“, todėl naudokite šį žadintuvą kiekvieną rytą!

Kelkitės švelniai, be streso. Net jeigu žinote, kad reikia į darbą – geriau jau anksčiau atsikelkite, bet neverskite savęs skubėti. Tai ne jums. Jūsų „Aš esu DABAR ČIA“ nori gyventi čia ir dabar, gyventi pilnai, neatidėliojant, todėl leiskite sau tai. Tai yra šventa.

Po nakties visada prausiamės. Ar eitume į dušą, ar praustumės tik veidą ir rankas, vis tiek patiriame sąlytį su vandeniu. Vanduo yra puikus gaiviklis, atsigaivinkite juo!

Poveikis bus daug stipresnis, jei sąmoningai vandenį pasveikinsite.

Sveikindami vandens stichiją, pasveikiname ir vandenį savo kūne, o tai sukuria dar daugiau džiaugsmo.

Susikurkite rytinį pabudimo ritualą. Pasimankštinkite ar pašokite pagal jums patinkančią muziką, išeikite pasivaikščioti ar pabėgioti, užsipilkite skanios arbatos ar kavos. Nesigraužkite dėl to, kad darote kažką netinkamai.

Jeigu jums malonu, lengva, gera, mėgaukitės tuo. Saikingai.

Ateis laikas, kai to nebenorėsite, kai malonumą rasite kažkur kitur, bet dabar yra taip – nekovokite, nesmerkite savęs, o džiaukitės.

Dieną bus visko. Sutiksite daug žmonių. Kartais jums pavyks išlaikyti gerą nuotaiką, kartais susinervinsite. Bus visko, ir tai priimkite – kaip bebūtų, esate mokykloje, vardu gyvenimas, kur kiekvienas nutikimas yra svarbus ir priartina jus prie to, kas esate iš tikro. Atsipalaiduokite. Jums nebūtina visko kontroliuoti, pakanka viską mylėti. Kai tik prisiminsite, kur esate ir kas esate (kartais per reikalus tai pamirštame), padėkokite Dievui už gyvenimo dovaną.

Padėkokite sau, kad randate vis darnesnių būdų šia dovana pasinaudoti, ja džiaugtis ir ją įvertinti.

Vakare būtina atsitraukti nuo to, kas buvo. Atsitraukti labai padeda vanduo. Jis – puikus informacijos laidininkas, o taip pat jis kuo puikiausiai nuplauna seną informaciją ir pa-

Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

Algirdo Markevičiaus nuotr.

Meditacija Jūsų sąmoningumui

krauna nauja. Poveikis bus daug stipresnis, jei sąmoningai pasveikinsite vandenį ir paprašysite padėti nuovargį ar įtampą transformuoti į ramybę ar džiaugsmą. Jeigu dieną teko daug sėdėti, leiskite kūnui pajudėti. Pasivaikščiokite, pabėgiokite ar pašokite namie pagal jums patinkančią muziką. Jeigu dieną daug dirbote fiziškai, vakarą praleiskite ramiau.

Valgyti geriau tik po to, kai iš paskos nebevelkate emocijų bagažo. Kitaip rizikuojate „suvalgyti“ savo rūpesčius ir prarasti sveiką valgymo malonumą. Pasidalinkite savo diena su artimaisiais. Išklausykite jų. Žinoma, ne kasdien to norisi. Kartais reikia pabūti vienumoje. Mes neprivalome kartu vakarieniauti ar šnekėtis tik dėl šnekėjimosi. Jei jus erzina namiškių draugija, išeikite iš namų, pabūkite vieni gamtoje, susiderins emocijos ir energijos – viskas bus gerai.

Tai yra tik pavyzdys, abstrakti schema, viena iš daugelio galimybių. Gyvenimas toks įvairus, mes visi tokie įvairūs!

Jeigu jums kažkas čia netinka, gal tinka kitas kelias. Aš pati turiu daugybę kelių, kurie veda mane į tai, kas Aš esu iš tik-

Susikurkite rytinį pabudimo ritualą

ro. Tai – ir malda, ir šokis, ir kūryba, ir bendravimas su gamta, ir bendravimas su žmonėmis... Viskas yra Aš esu. Todėl ieškokite ir rasite. Buskite ir prabusite. O tada mes susitiksime sąmoningame sapne, vardu GYVENIMO KŪRYBA! Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

GAJA Moterims

25

ŽVILGSNIS

Neringos J. Teišerskienės koliažas

Vakaras. Mano.

Sekmadienis šį kartą tinginiavo.

Naktis – pilna splavų, rytas – tylus kaip įprasta, diena – akimirka, vakaras – mano.

Mano vakaras, tas, kuris buvo vakar ir kuris dar bus, nebeturi šešėlių. Kai užgęsta šviesos ir paukščiai sugrįžę namo suglaudžia sparnus, tiesa tampa basa. Tą akimirką VISA lėtai atsidūsta ir begalinė ramybė užlieja miestą.

Mano vakaras yra baltas. Sėdžiu ant medinės palangės ir stebiu beužsnūstančią gatvę.

Jos nedrąsiai pasirąžo, užsideda pūkines pirštinaites ir elegantiškai neria žemyn. Šoka savo kojelėmis, o pūsti sijonėliai tik ir gaudo praeivių žvilgsnius. Jų čia daug, tačiau užtektų ir vienos stebuklui sukurti.

Ji manipuoliuoja savo grožiu, o atsidūrusi mano rankoje tampa pačia tikriausia ašara.

Tai snaigė. Ta, kuri vakar ištirpo mano plaukuose, o rytoj pasislėps tavuosiuose.

Ji – didžioji mokytoja, primenanti mums apie visa ko laikinumą, trapumą. Padėkojusi savo baltosioms draugėms už pamoką, nurimstu.

Mano vakaras yra tylus. Kai klojantis patalą miestas niūniuoja lopšinę, belieka įsiklausyti. Pravėrusi langą ir širdį, girdžiu tylą, kurios žodžiais netikėti negaliu. Ji apie amžinybę, slypinčią akimirkoje. Apie tiesą, nuolat mėginančią pasislėpti po kasdienos natomis.

Nebelieka nieko kito, tik praverti langą plačiau ir visa savo esybe įkvėpti šios tylos. Padėkojusi jai, nusišypsau. Įsitikinu – esu ten, kur turėčiau būti.

Mano vakaras – tai paslaptis. Ta, kuri slepiasi po septyniomis spynomis. Aš čia tam, kad jas atrakinčiau, o paslaptį – atskleisčiau.

Pirmoji paslaptis – tai žmonės. Vakare, likę su savimi, jie ima svajoti. Jų svajos tarsi tos snaigės krenta tiesiai Visagaliui į širdį.

Antroji – žvaigždės. Besijuokdamos iš žmonių surinktų įrodymų, kad jos tėra dujų kamuoliai, žvaigždės spindi tik todėl, kad pačios to nori. Jų noras ypač sustiprėja tada, kai jos pamato svajojančią širdį čia, apačioje. Kiekviena žvaigždė žino – kada nors, vieną vakarą, atsiras žmogus, kuris, pakėlęs akis į dangų, išsakys didžiausią savo troškimą. Tą akimirką viena žvaigždė danguje sužibės ryškiausiai.

Trečia paslaptis, kurią turiu atskleisti, yra laikas. Žinodamas, kad neegzistuoja, jis piktdžiugiškai juokiasi iš mūsų, skirstančių gyvenimą į vakar, šiandien, rytoj. Jam nebelieka nieko kito, tik laukti. Laukti kitokio laiko. To, kuris yra DABAR. Vakaras. Mano. Kai priešais langą slapčiausią šokį man šoka snaigės ir miesto šviesos tyliai užgęsta, laikrodis nustoja tiksėjęs. Jis rodo laiką, tiksintį mano širdyje. Jis rodo meilę.

Sondra S. iš Kauno

26

GAJA Moterims

Sondros Saikevičiūtės nuotr.

Snieguotasis nuotraukų konkursas „Žiemos pasakos” sulaukė daug įstabių, pasakiškų vaizdų! Ačiū dalyvavusioms! Fone – Sondros Saikevičiūtės nuotrauka „ Žiemužė”. Visas konkurso nuotraukas galite peržiūrėti mūsų Facebook puslapyje.

Ar jaučiat ateinantį pavasarį? Žiemai palydėti ir pavasariui šiltai sutikti nauja tema konkursui – „Bundanti Žemė”. Išgirskime tylius pavasario žingsnius, užfiksuokime, dalinkimės ir buskime kartu! Nuotraukų laukiame Facebook puslapyje GAJA Moterims arba el. paštu: serbenta.lt@gmail.com.

GAJA Moterims

27

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com

28

GAJA Moterims