GAJA. Žiema'13

GAJA moterims

2013 Žiema NR. 7

Numerio tema

TIKSL AI

Dovanų psichologija Laikas sau: Kuo moteriai naudingas šokis Apie bites ir medų iš bitininkės lūpų

Naujų metų ritualai

GAJA moterims 1

Moteriai Mano vakarą vėlyvą Žemiškos buities Įsikėliau ugnį gyvą Iš jaunos širdies Baigia atspindžiais blaškytis Gesdama diena, Aš žengiu naktin nušvitęs Su ugnim šventa.

Pajuoduos žydri mėlynė Gęstančių skliautų, Švies šventa ugnis krūtinėj Šypsena dievų!

Amžinatvėn švies ji kelią Spinduliuos liūliuos, Kaip mana Žydri Viešnelė Sapną man sapnuos!

Kaip žynys šventovėj liksiu Atgarsiu dievų, Kol visatoje išnyksiu Mylimos sapnu!

Balys Sruoga Iš ciklo „Giesmės viešnelei žydriajai“

2 GAJA moterims

Nuotraukos autorė Asta Aleknienė

REDAKTORĖS ŽODIS

Ko jums trūksta gyvenime ir kokių dovanų norėtumėte iš jo sulaukti? Šiuo numeriu kviečiame pamąstyti apie tikslus. Neskirstome jų į didelius ir mažus.

Gyvenime viskas turi savo vietą ir paskirtį, o pilnatvė priklauso nuo to, kiek esame patenkinti visomis sritimis. Todėl neišskirdami vienos kurios skilties, kiekvienoje jų kviečiame rasti džiaugsmo ir įkvėpimo.

Nors Naujieji metai nėra gamtos šventė, psichologine prasme tai gali būti nauja pradžia. Ir nebūtina viso gyvenimo išsyk apversti aukštyn kojomis.

Lygiai kaip nėra privalu viską padaryti tobulai. Galbūt tame ir glūdi mūsų baimės veikti priežastis – esą klaidų daryti negalima. O kas, jei nutartume, kad klaidų nėra; yra tik patirtis, praturtinanti ir teikianti tvirtumo gyvenimo kelyje? Leiskime sau tai. Leiskime sau prabangą gyventi.

Neringa

Viršelio istorija

Fabrizio Calicchia iliustracijos „Mother Earth“ fragmentas (2)

Įdomi naujametės Gajos viršelio istorija. Mūsų viršelio autorius – Fabrizio Calicchia1 iš Italijos. O viskas buvo taip.

Naršydama po internetą, netikėtai užtikau nuostabų paveikslą pavadinimu „Žemė Motina“ (Mother Earth). Kuo ilgiau žiūrėjau į šį kūrinį, tuo stipriau jaučiau: jis puikiai tiktų žieminės Gajos viršeliui. Taigi susisiekiau su jo autoriumi ir pasiteiravau apie galimybę nemokamai panaudoti šią iliustraciją. Jis mielai sutiko. Taip pat paprašytas tarti keletą žodžių Lietuvos moterims, jis atsiuntė tokį tekstą. Išvertėme į lietuvių kalbą ir pateikiame jį čia. Linkėjimai iš Italijos!

Mažas berniukas paklausė savo mamos: „Kodėl tu verki?“. „Nes aš esu moteris“, – atsakė ji. „Nesuprantu“, – atsakė šis. Mama tik apkabino jį ir pasakė: „Ir niekuomet nesuprasi.“ Vėliau mažasis berniukas paklausė savo tėvo: „Kodėl mama verkia be jokios priežasties?“ „Visos moterys verkia be priežasties“, – tai buvo viskas, ką tėvas galėjo pasakyti.

Mažasis berniukas užaugo, tapo vyru, bet vis dar savęs klausė, kodėl moterys verkia.

Galiausiai jis kreipėsi į Dievą: „Dieve, kodėl moterys taip lengvai pravirksta?“ Dievas atsakė: „Kai aš kūriau moterį, ji turėjo būti ypatinga. Jos pečiai turėjo būti užtektinai tvirti, kad pasaulį galėtų pakelti, bet ir ganėtinai švelnūs, kad prieglobstį galėtų suteikti.

Suteikiau jai jėgų, kurios leistų gimdymo skausmą ištverti, kaip ir vaikų atsainumą, kurį jai teks daugel kartų patirti.

Daviau jai atkaklumo, kuris leistų gyventi toliau, net kai visi pasiduoda ir šeimos nariais sunkiu ligos ar išsekimo metu pasirūpinti, niekados nesiskundžiant.

Apdovanojau ją jautrumu, kad mylėtų vaikus visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis.

Suteikiau jai stiprybės, kad vyro klaidas pakeltų ir iš jo šonkaulio ją sukūriau, kad jo širdį apsaugotų.

Apdovanojau ją išmintimi, kad žinotų: geras vyras žmonos neužgaus, bet kartais jos stiprybę ir ryžtą patikrins, kad įsitikintų, jog ji tvirtai stovi jo pusėje.

Ir galiausiai, daviau jai ašarų dovaną. Ji skirta tik jai, kad visada prireikus galėtų naudotis. „Matai, sūnau“, – pasakė Dievas, –„moters grožis slypi ne rūbuose, kūno formose ar šukuosenoje. Moters grožį gali pamatyti jos akyse, nes jos akys yra vartai į širdį – ten, kur gyvena Meilė.“ Nežinomas autorius

1

Daugiau Fabrizio darbų galite rasti adresu http://be.net/fabriziocalicchia

GAJA moterims 3

Gaja moterims Žmogus – šeima – tauta © Asociacijos GAJA moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė. Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija.

Redakcija – kūrybinė grupė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Lina Blužaitė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Jurgita Liutkutė Sigita Paulauskienė Sondra Saikevičiūtė Karolina Tarnauskienė Šio numerio autoriai: Balys Sruoga/Moteriai, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Sigita Paulauskienė, Sondra Saikevičiūtė, Karolina Tarnauskienė/Deivės pasaulis, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė/Augame laimingi, Neringa J. Teišerskienė /Myliu savo darbą, Neringa J. Teišerskienė/Laikas sau, Jurgita Liutkutė/Mano knyga, Sigita Paulauskienė/Skanumai, Lina Blužaitė/Gamta gydo, Eglė Kručiuvienė/Rėdos ratu, Sondra Saikevičiūtė/Lietuvos šventvietės, Eglė Kučinskienė/ Kūrybos versmė, Jurgita Liutkutė/Atgaiva sielai, Neringa J. Teišerskienė/Savęs pažinimas, Karolina Tarnauskienė/ Žvilgsnis Tekstus spaudai parengė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Kalbos redaktorė Aurika Bagdonavičienė Viršelių autorė Sigita Degimaitė Viršelio iuliustracija Fabrizio Calicchia Maketavo Sigita Degimaitė Asociacija GAJA moterims Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams.

Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta.

Veiklos kryptys: Moteriškumo puoselėjimas Gimties kultūros ugdymas Darnios šeimos modelio kūrimas Tautinio sąmoningumo žadinimas Mus rasite internete: www.gajamoterims.lt Susisiekite: Tel.nr. +370 650 77972, el.p.: gajamoterims@gmail.com

4 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS

Nuotr. šaltinis imgion.com christmas

Dovanos

Šventiniu laikotarpiu dažnas klausimas, kuo pradžiuginti artimuosius

Švenčių laikotarpiu kone aktualiausia tema – dovanos. Vieniems šis klausimas sudėtingas, kitiems dovanų ieškojimas – malonus užsiėmimas. Visgi dėl vieno dalyko galime būti tikri: dovanojame tiems, kuriuos mylime, norėdami parodyti savo dėmesį. Dovana tampa ženklu, kad žmogus mums rūpi, o jos žinutė visada ta pati: „Tu man brangus“. Todėl nenuostabu, kad dovanoms teikiame daug reikšmės. Nuo to, kokią dovaną įteiksime, priklausys, ar pradžiuginsime tuos, kurie mums rūpi. Apie tai, ką dovanoti, kaip išrinkti tinkamą dovaną ir suteikti džiaugsmo artimiesiems, dalijasi šventiškai nusiteikęs gajinių būrys.

Kaip mes renkame dovanas?

Sondra: Renkant dovaną, labai svarbu galvoti būtent apie tą žmogų, kuriam ji skirta. Dažnai žmonės nuperka ar pagamina sau patiems mielą ar reikalingą daiktą. Tačiau tai nereiškia, kad jis atitinka kito žmogaus skonį. Asmeniškai aš prieš rinkdama dovaną visada pamąstau apie konkretų žmogų, stengiuosi įsivaizduoti jo aplinką, skonį. Kartais tenka peržengti save ir padovanoti man visai nemielą daiktą. Šiuo atveju svarbu, kad ana pusė būtų nustebinta ir pamaloninta.

Geriausia dovana Inesa: Geriausia dovana pavadinčiau tą, kuri mane labiausiai nustebino ir pamalonino. Dar studijų laikais vienu metu panorau stalo žaidimo „Lietuva“. Ne už kalnų turėjo būti ir didžiosios žiemos šventės, tad su bendrakurse per pertrauką tarp paskaitų šnektelėjome apie dovanas: ką planuojame, ko norėtume. Paminėjau, jog mane domina tas žaidimas, bet ketinau jį įsigyti pati, nes užsiprašyti dovanų, t. y. pasakyti, ko noriu, nemėgau.

Patinka būti nustebintai ir iš dalies netgi labai smalsu, ką artimas žmogus, galvodamas apie tave, sugalvos šį kartą.

Maloniausia būna, kai kitas žmogus iš tiesų žino ar atspėja, ko šiuo metu labiausiai noriu ar reikia. Tuomet jaučiu, jog tas žmogus tikrai manimi domisi ir mane pažįsta, kas labai labai paglosto širdelę. Taigi dovanos neprašiau ir tikrai žinau, jog tuometiniam savo sužadėtiniui net nebuvau užsiminusi apie norimą stalo žaidimą. Todėl sunku apsakyti, kaip nustebau, kai išpakavusi jo dovaną, gavau būtent „Lietuvą“! Kurį laiką negalėjau suvokti, kaip jis galėjo tai atspėti. Trumpai pakamantinėjus, jis prisipažino, jog apie šį mano norą jam parašiusi mano kurso draugė. Ši

dovana mane labai pradžiugino ir įsiminė ne tik todėl, kad likau nustebinta gavusi tai, apie ką svajojau, bet ir dėl to, jog labai pamalonino draugės rūpestis manimi ir jos idėja šitaip mane nustebinti ir suteikti džiaugsmo!

Man pačiai labai malonu, kai dovanojantis žmogus pataiko rinkdamas dovaną, todėl ketindama kažką dovanoti kitam, visuomet pagalvoju apie tai, kas šiuo metu tą žmogų galėtų labiausiai pradžiuginti ar geriausiai atlieptų jo poreikius. Tiesą sakant, tik dabar pastebėjau, jog vyrams stengiuosi dovanoti praktiškas dovanas – tai, ką jie vienaip ar kitaip panaudos, o moterims, ypač paskutiniuoju metu, atvirkščiai – kuo mažiau praktiškas, skirtas jų malonumui, palepinimui ar moteriškumo atskleidimui. Nes, spręsdama pagal save, galvoju, jog praktiškų dovanėlių mes, moterys, dažnai pasidovanojame pačios, o štai palepinti save leidžiame sau turbūt kur kas rečiau. Todėl, pavyzdžiui, draugei, kuri yra mama ir namų šeimininkė, jau nedovanočiau gražios prijuostės, knygos apie vaikų auginimą ar receptų knygos (na, nebent maisto gaminimas būtų jos aistra, o ne kasdienybė), nes tai, mano manymu, tik įtvirtintų jos mamos, šeimininkės ar žmonos vaidmenį, o ne tai, kas ji yra visų pirmiausia – laisva moteris, turinti savų poreikių, pomėgių ir savitų troškimų.

Ko reikėtų vengti?

Sigita: Jei žmogus galvoja vien apie save arba yra atradęs gyvenime naują veiklą, joje tarsi paskęsta, ja gyvena. Dažnai iš tokio žmogaus bet kokia proga sulaukiame jo sukurtų ar jam itin patinkančių dalykų, su kuriais patys neturime nieko bendra, pvz., mūsų stiliui nederančių aksesuarų ar rūbų, mums neįdomių knygų, dulkes renkančių suvenyrų, ir t. t. Čia galvojama vien apie save, o tokią dovaną gavusįjį apima nusivylimas ir liūdesys. Dažnai vėliau tenka sulaukti

GAJA moterims 5

DEIVĖS PASAULIS klausimo: „Kodėl nenešioji to ar ano? Ar skaitai tą knygą?“ Jei iš karto neprisipažįstame, kad dovana nepatiko, vėliau tenka dar ne kartą meluoti ar apsimetinėti. Taip ir sukamės vis toje pačioje karuselėje...

Dovanojimas – tai kartu ir energija. Ką reiškia dovanoti kosmetiką jos nenaudojančiai draugei ar vonios priemones (druską, aliejus ir pan.) žmogui, kuris namuose turi tik dušo kabiną? Tokią dovaną gavusi, pagalvočiau, kad šis žmogus visiškai manęs nepažįsta ir aš jam nesvarbi. Tokiu atveju geriau padovanoti gėlių. Jos tikrai visada tiks.

Kai žmogus šiaip bekalbėdamas užsimena, apie ką svajoja, o tu tai pagauni, nešiojiesi galvoje ir, pasitaikius pirmai progai, padovanoji, – koks puikus jausmas matyti jo nuostabą ir džiaugsmą. Jis tikrai nesitikėjo! Tai liudija apie pastabumą ir tarsi perduoda žinutę: „Tu man svarbus!”.

Aišku, turėtų praeiti palyginti nedaug laiko nuo to pokalbio, nes norai keičiasi arba žmogus gali pats tą daiktą įsigyti.

Buvimo kartu patirtis Karolina: Smagu, kad šiame bėgančiame, kūlversčiais besiverčiančiame pasaulyje yra šventinis laikas, reguliariai primenantis, jog METAS DOVANOTI. Mąstydama apie geriausias dovanas prisimenu vaikystę. Įsidėmėjau ne tai, ką rasdavau dovanų, o tai, kaip į kambarį, kuriame stovėdavo

eglutė, sueidavome visa šeima – broliai, mama ir tėtis. Kaip BŪDAVOME VISI KARTU. Kartu! Kartu kažką veikdavome.

Būdavo gera, labai gera, nes nei mama, nei tėtis niekur neskubėdavo (o kaip skubėsi? Juk per šventes neisi darbų dirbti!). Aš gaudavau svarbiausią – buvimo kartu dovaną…

Negi tik vaikams reikia buvimo kartu patirties? Abejoju. Visi širdyje nešiojamės vidinį vaiką, kuris nori ne daiktų, o jam skirto laiko.

Tad kodėl gi neįvedus naujos dovanų tradicijos – dovanoti ne daiktus, o patirtį, BUVIMO KARTU patirtį.

Pavyzdžiui, vietoje brangaus vyno anytai įteikti atviruką su kvietimu pasėdėti kavinėje ir kartu išgerti kavos. Juk susitiksime visai ne pasigardžiuoti šiuo gėrimu, o padėkoti už gerąsias akimirkas, galbūt atsiprašyti už piktas mintis – juk Kalėdos ne tik dovanų, bet ir atleidimo metas. O atsiprašyti dažnai reiškia ir pačiam atleisti. Vietoje brangaus papuošalo draugei galime įteikti atviruką su pakvietimu pasivaikščioti. Tą laiką skirkime prisiminti tas akimirkas, kai draugė mus išklausė, palaikė, paskatino – padėkokime už draugystę! Vietoje kosmetikos mamai galėtume pasisiūlyti ją aplankyti, tik šįkart ne pusvalandžiui, o pusdieniui, kad spėtume prisiminti jos rūpestį vaikystėje, palaikymą paauglystėje ir stiprybę, kai turėjome palikti namus.

Padėkokime. Daiktai sudyla, o graži patirtis šviesina sielą, kuri amžina...

Dovanų idėjos Dovanų idėjomis dalijasi Inesa (1 ir 2 punktai) ir Karolina (3 ir 4 punktai)  Dovanų čekių pinklės: Jei renkatės dovanų čekį – jis turėtų būti tokios parduotuvės ar paslaugų kompanijos, kuriuo galėtų ir norėtų naudotis būtent tas žmogus, kuriam dovanojate. Todėl siūlyčiau nedovanoti masinės prekybos tinklų dovanų čekių, jei yra didelė tikimybė, kad žmogui kils pagunda naudoti jį ne savo, o, tarkime, bendroms šeimos reikmėms. Jei dovanojate čekį moteriai, tebūna jis skirtas bent jau moteriškiems dalykėliams, tokiems kaip kvepalai, rankinė, ar apsilankymas grožio arba masažo salone.  Praktiškos smulkmenos geriau nei nepraktiškos: Nedovanokite dulkių kaupikų – norite padovanoti kažką nedidelio ar simboliško ir nežinote, ką, pavyzdžiui, gražią statulėlę ar žvakidę? Bet ar tai nebus dar vienas daikčiukas, kuris tiesiog stovės lentynoje ar netgi stalčiuje ir kaups dulkes? Gal tuomet geriau išrinkti kažką praktiškesnio, kas bent jau turėtų paskirtį – kad ir rankų darbo muilą? Tik, jei gerai nežinote, kokius kvapus žmogus mėgsta, verčiau rinkitės ne aštrius, stiprius kvapus, o švelnų, neerzinantį aromatą.  Naudinga patirtis: Įvertinkite, ar dovana suteiks žmogui galimybę patirti kažką naujo, nekasdieniško. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, bilietas į spektaklį ar knyga, kuri, žinau, to konkretaus žmogaus vidinį pasaulį tikrai kuo nors praturtins.  Savos kūrybos dovanos: Jei įmanoma, bandau kuo daugiau kūrybos įdėti pati.

Akivaizdaus rezultato gal nėra daug, bet tokiu atveju dovanoju ne tiek daiktą, kiek kūrybai ir gražių minčių meditacijai apie tą žmogų skirtą laiką.

Gajinės Inesa, Karolina, Sigita P. ir Sondra

6 GAJA moterims

Nuotr. šaltinis cdn.greenweddingshoes.com

Mano motiniškasis tikslas

Vaikystė – svarbiausias gyvenimo pamatas

AUGAME LAIMINGI

„Jūsų vaikai nėra jūsų.

Jie – savęs išsiilgusio gyvenimo sūnūs ir dukros.

Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų, ir nors jie yra su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite jiems atiduoti savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias.

Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti.

Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.

Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.“ (Kahlilis Džibranas „Pranašas“)

Kai pirmą kartą perskaičiau šiuos žodžius, jie mane lengvai sukrėtė. Jie turėjo savyje naują, man negirdėtą mintį ir pasirodė tokie stiprūs, kad jau tada, studijų laikais, dar pati neturėdama ir ne per daugiausiai galvodama apie vaikus, suvokiau, jog turbūt tai ir yra viena svarbiausių tiesų, kurią turėtų žinoti visi auginantys ir ketinantys turėti vaikų. Supratau, jog ir pati norėčiau auginti savo vaikus, sekdama šiais išmintingais Džibrano žodžiais.

Vaikystės svarba Tai, kaip žmonės augina vaikus, kaip į juos žiūri, kokiu požiūriu ir įsitikinimais patys vadovaujasi, turi labai didelės reikšmės jų vaikams. Kuo toliau, tuo geriau matau ir įsitikinu, kokią didelę dalį savo svarba mūsų gyvenime užima vaikystė. Ar pamenate, koks didelis ir įstabus vaikystėje atrodė pasaulis – įprastos vietos bent tris kartus didesnės nei tada, kai išvydome jas suaugusiųjų akimis, taip, kaip matome dabar. Ir kokie stiprūs, tikri ir reikšmingi yra vaikystės prisiminimai. Juos visada nešiojamės širdyje ir atmintyje. Kokius stiprius jausmus dažnai kelia net ir vaikystėje turėti (o kartais ir tebeturimi) daiktai – ar nebūna taip, kad lyg ir jokios vertės, naudos ar net paskirties neturintis daiktas iš vaikystės jums yra toks savas ir brangus, kad nė už ką nenorite išmesti ar atiduoti vien dėl to, jog jis buvo su jumis tada, kai buvote vaikais?

Gyvenimo pamatas Kartais netgi pagalvoju, jog, nors vaikystė trunka ir ganėtinai trumpai, ji padaro bene didžiausią įtaką gyvenimui, nes tai yra praktiškai viso likusio gyvenimo pamatai. Juk ir pagrindus savo asmenybei įgyjame ne kur kitur, o vaikystėje. Požiūris, įsitikinimai, tikėjimas, mūsų savybės, elgesys, pasitikėjimas savimi ar kompleksai formuojasi būtent vaikystėje. Žinoma, būdami vaikais to nepastebime, o imame suvokti tik suaugę. Labai dažnai nuo mažumės artimųjų būna diktuojama, kaip turime elgtis, rengtis, maitintis ir t.t. Ne paslaptis, jog ir šeimos modelį atsinešame iš ten, kur patys augome ir ką matėme.

Ir tai tikrai ne visada yra blogai – manau, kad tėvai ar kiti artimieji ir turi rodyti mažiesiems žmonėms gaires ir tam tikras normas, ypač, kai vaikai dar tik pradeda suvokti, kas yra kas ir iš ko susideda šis pasaulis bei gyvenimas. Tačiau svarbiausia, mano įsitikinimu, kad vaikystėje (jau net nekalbant apie kūdikystę ir pirmuosius trejus gyvenimo metus, kurie, jau įrodyta, yra patys svarbiausi žmogaus formavimesi) būtų užpildytos esminės tuštumos, tokios kaip saugumas (tiek fizinis, tiek emocinis), besąlygiška tėvų meilė, šiluma, savivertė ir pasitikėjimas savimi, taip pat –

pozityvus požiūris į gyvenimą. Juk, pavyzdžiui, besąlyginės pačių artimiausių žmonių meilės poreikis išlieka visą gyvenimą – kaip svarbu žinoti ir jausti, kad nepaisant to, koks esi, kaip tau sekasi ar nesiseka, tėvai tave mylės be išlygų, visada palaikys, supras ir priims. Ir nelabai svarbu, ką sakytų kiti ar kokių iššūkių pateiktų gyvenimas – jei iš artimųjų gana dažnai girdėdavai, jog esi sumanus, gražus, jog tau pasiseks – jausi pasitikėjimą savimi ir tikriausiai tuo tikėsi ir užaugęs. O tai labai tvirta atrama ir svarbi paspirtis gyvenime.

Mamos vaidmuo Ypač svarbus yra mamos vaidmuo. Ji turėtų būti tas asmuo, kuris jus geriausiai pažįsta ir supranta, kurio šilumos ir meilės niekada nepritruks. Kad ir kiek vaikų mama turėtų, su kiekvienu iš jų elgtųsi taip, tarsi jis jai būtų vienintelis. Mamos įtaka vaikams yra labai svarbi kaip asmenybėms, o dukroms – dar ir kaip būsimoms mamoms.

Ne veltui sakoma, jog turbūt geriausiai mamą imame suprasti ir pajausti tada, kai pačios tampame mamomis.

Bet ir susilaukus savų vaikų, mamos svarba nesumažėja, o dažnai netgi priešingai – išauga. Pačiai rūpinantis ir didelę dalį savęs atiduodant vaikui, labai svarbu yra jausti meilę, šilumą ir palaikymą iš savo mamos. Ir semtis stiprybės, kantrybės ir šilumos iš to, ką pati esi gavusi būdama vaiku.

Todėl mano pačiai sau kaip mamai išsikeltas tikslas ir yra pasistengti suteikti savo dukrai tuos gyvenimo pamatus vaikystėje, į kuriuos ji galėtų remtis visą likusį gyvenimą.

Kad tos tuštumos neliktų neužpildytos, o būtų neišsenkami besąlyginės meilės, šilumos, pasitikėjimo ir optimizmo šaltiniai, taip pat prisimenant, kad galiu dukrai atiduoti atiduoti savo meilę, bet ne mintis, ir kad nors ji atėjo per mane, bet man nepriklauso.

Na, o užbaigiant šiuos pamąstymus apie vaikystę ir jos svarbą, kviečiu jus pabuvoti šilčiausiuose savo vaikystės prisiminimuose ir pagalvoti, už ką jūs esate dėkingi savo vaikystei.

Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Panevėžys

GAJA moterims 7

MYLIU SAVO DARBĄ

Nuotr.(2) iš asmeninio albumo

Būti dviem žingsniais priekyje Dr. Loreta Ulvydienė – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorė, dėstytoja, buvusi prodekanė (šias pareigas ėjo 2008–2013 m. spalį). Ieškau deramo apibūdinimo ir jį randu. Švytinti moteris. Moteris, kurios veide šviečia nuoširdi šypsena, o iš akių spinduliuoja širdies šiluma. Loretą prisimenu kaip vieną nedaugelio dėstytojų, į kurių paskaitas eiti gera. Ir kaip nebus gera, kai dėstomas dalykas pateikiamas įdomiai, o studentą priima kaip lygiavertę asmenybę? Tačiau tai dar ne viskas. Profesorės rūpesčiu ir iniciatyva universitete vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, o 2010–2011 m. renovuoti 3 VUKHF pastatai ir, gavus ES struktūrinių fondų paramą, pradėtas fakulteto bibliotekos modernizavimo projektas. Apie akademinę profesiją, jos specifiką, iššūkius ir džiaugsmus – iš pačios profesorės lūpų.

Dr. Loretos Ulvydienės gyvenime tikslų esama nuolat Loreta, kaip atsidūrėte VU KHF? L. U.: Visuomet svajojau tapti mokytoja, nes maniau ir nuomonės nepakeičiau, jog tai itin svarbus, atsakingas ir prasmingas darbas, tiksliau, pašaukimas. Po pirmųjų studijų metų anuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete dėl pokyčių asmeniniame gyvenime studijas tęsiau Kaune. Norint tapti VU KHF vakarinio kurso studente, reikėjo įsidarbinti mokykloje ir išsilaikyti susidariusias skirtumines skolas. Egzaminų buvo tikrai nemažai, tad esu dėkinga dėstytojams, kurie manimi tikėjo ir pasitikėjo.

Tuomet vienas dėstytojų pasiūlė suteikti man „garbės skolą“. Ir šiandien jam esu dėkinga už pasitikėjimą. Nors laikai keičiasi, tikrosios vertybės išlieka, todėl ir pati esu suteikusi „garbės skolų“ savo studentams ir nė vienas manęs nenuvylė. Taigi 1995 m. pavasarį rankose laikiau VU diplomą „su pagyrimu“ ir doc. dr. Jūratės Patašiūtės paskatinta, Germanų filologijos katedroje pasilikau dirbti asistente.

Pirmaisiais metais anglų filologijos specialybės studentus mokiau šnekamosios anglų kalbos. Jau po metų žinojau, jog darbas man labai patinka ir noriu siekti daugiau.

1996 m. nutariau žinias gilinti studijuodama doktorantūroje.

Fakultete nebuvo, kaip mes vadinome „laipsniuoto“, t. y. patyrusio amerikiečių literatūros specialisto, todėl, kolegių paskatinta, ir rinkausi šią sritį. Tarytum to būtų maža, rašiau pareiškimą, jog disertaciją rašyti man būtų leista anglų kalba. Reikėjo pateikti svarių argumentų, bet man pavyko. Rašiau disertaciją, dėsčiau universitete ir niekada nepalioviau džiaugtis savo studentais.

Jūsų dėstytojavimo patirtis – 18 metų. Kas per šį laiką pasikeitė mokymo sistemoje, kaip keitėsi studentai ir Jūsų pačios požiūris?

L. U.: Kažkada girdėjau sakant, jog jauni žmonės į universitetus ateina vis mažiau išprusę, turintys mažiau žinių, motyvacijos mokytis ir t. t. Norėčiau paprieštarauti.

Viena vertus, mes idealizuojame praeitį, savo studijų laikus.

Galbūt todėl, jog informacija neretai mums buvo sunkiai prieinama, o dabar sparčiai besivystančiame informacinių technologijų pasaulyje tiek daug naujovių ir galimybių, jog susidaro įspūdis, kad jaunimas niekuo daugiau nesidomi.

2009 m. dalyvavau viename Londono universitetų surengtoje diskusijoje „Ar reikalingi universitetai, kai yra Google ir Wikipedija?“ Galime juokauti, bet niekas nepaneigs, jog baigę universitetą jaunuoliai išeina įgiję

išminties, subrendę ir pasiruošę naudodami savo žinias keisti pasaulį, imtis iniciatyvos, kad visuomenė taptų geresnė, o aplinka saugesnė.

Siekdami kuo aukštesnės studijų kokybės, vykdome apklausas. Šiandieniniai studentai į paskaitas ateina jau susipažinę su būsimos paskaitos medžiaga, kurią dėstytojas yra paskelbęs intranete. Jie ateina žinodami, kokius klausimus būtina išsiaiškinti, kokios užduotys jiems kelia klausimų. Tai skatina mus visus tobulėti. Juk vien teorija, be praktikos įgūdžių, tikrai yra prieinama įvairiais interneto kanalais, tad pati stengiuosi žvelgti iš studento pozicijos, nuolat užduodu klausimą: „kodėl studentai turėtų lankyti mano paskaitas?“ Minėjote, jog nuo 2008-ųjų iki 2013 m. spalio ėjote prodekano pareigas. Kuo įdomus šis darbas?

L. U.: 2008 m. ėmiausi man patikėtų prodekano pareigų aiškiai suvokdama, kad bus nelengva. Visuomet laikiausi pozicijos, jog privalai būti dviem žingsniais priekyje, daug ką apskaičiuoti ir numatyti, todėl kėliau sau didelius reikalavimus. Taip gimė jau minėti, su infrastruktūros atnaujinimu susiję bei studijų kokybei gerinti inicijuoti projektai: 2009 m. parsivežiau abipusio bendradarbiavimo sutartį su Londono Midlsekso universitetu (London Middlesex university), vėliau – su Jeruzalės hebrajų universitetu. Krentant Filologijos studijų populiarumui, sukurtos 2 naujos tarpdalykinės pirmosios studijų pakopos programos – „Ekonomika ir vadyba” ir „Audiovizualinis vertimas” bei atnaujinta „Kultūros vadybos” programa.

Siekdami kuo aukštesnės studijų kokybės, dirbome bendradarbiaudami su socialiniais partneriais (Lietuvos vertėjų gildija, Lietuvos literatūros vertėjų asociacija, VŠĮ Kauno kino studija, UAB „Baltic Institute for Leadership Development” (verslo konsultavimas, mokymai) ir daugeliu kitų).

Prodekanės projektų koordinavimo darbas buvo be galo atsakingas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, bet ir labai įdomus. Be jau minėtų studijų programų, mokslo ir infrastruktūros projektų, džiaugiausi galėdama sudominti studentus kultūros projektais, kurie ypač svarbūs Kaunui, miesto bendruomenei ir svečiams. Paminėti reikėtų „Hanzos dienas“, mat mes pirmieji iš universitetų įsitraukėme į pastarąją veiklą, „Kauno senamiesčio draugijos“ renginius (pvz., Kauno senamiesčio vasaros sezono uždarymo šventė), Filosofijos ir kultūros studijų katedros studentai su prof. Virginija Jurėniene priešakyje įgyvendino Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio jubiliejui skirtą, jau plačiai spaudoje aprašytą projektą SILUETAS LT ir kt.

MYLIU SAVO DARBĄ Jūsų iniciatyva gimė VUKHF renovacijos projektas. ir tobulėti. Pavasarį Lietuvos mokslo tarybai pateikiau paraišką papildomai doktorantūros vietai gauti. Man tiesiog Pati ir prižiūrėjote jo eigą. Papasakokite apie tai smulkiau. pasisekė. Laimėjau vietą savo doktorantei. Konsultante Kaip kilo pradinė mintis, iš kur sėmėtės ryžto, su kokiais pakviečiau jau minėtą profesorę, tad manau, jog šis iššūkiais teko susidurti ir kas galiausiai pasiekta? bendradarbiavimas išsirutulios į aukšto lygio tarptautines L. U.: Taip, 2011 m. liepos 15 d. buvo sėkmingai (jungtines) vertimo mokslo doktorantūros studijas. užbaigtas projekto „Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto pastato Muitinės g. 8 renovavimas“ Loreta, esate dviejų sūnų mama. Kaip spėjate suderinti įgyvendinimas. Atlikta pastatų Muitinės g. 6, 6A ir 8 atsidavimą darbui ir šeimai? Galų gale, ar lieka laiko sau? energetinė renovacija už 2 318 697,00 litų. Renovavimo L.U.: Lengva nebuvo, bet jei užsibrėžei kažką pasiekti, darbai buvo finansuojami pagal 2007–2013 m. Europos negali pasiduoti. Džiaugiuosi, jog šiandien vyresnėlis Rokas Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir jau studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

Jaunėlis Jokūbas – gimnazistas. Mes esame geri draugai, Jau tikriausiai supratote, kad nuolat keliu sau naujus kartu aptarinėjame mano projektus, klausiu jų patarimo iššūkius ir tikslus. Fakultete norėdama atrasti geriausią esu nuo 1990-ųjų ir pamenu, būdą vienai ar kitai užduočiai kaip kažkada pati dar pateikti, smagu bendrauti ir studentė, o vėliau kartu su jų draugais, kurie yra dažni su savo studentais šalome svečiai mūsų namuose. šaltose auditorijose. VU Laisvalaikio nedaug belieKHF pastatai mena 15–17 ka, bet jį stengiuosi suderinti amžius. Smagu, jog išsu šeimos pomėgiais. Nelaikėme autentiškas detales mažai keliaujame, kartu sporir elementus, bet reikėjo tuojame. Visiems smagu, kažką daryti dėl normas kai namai kvepia namuose neatitinkančių darbo sąlygų. gamintu maistu, tad kartu Kadangi tuo metu situacija gilinamės į skirtingų šalių buvo palanki, pateikėme virtuvės subtilybes. Dažnai paraišką, kuri buvo patvirpailsėti vykstame į gamtą. tinta. Tai buvo pirmas man Galiu visiems patarti blogas kaip VU KHF prodekanei emocijas palikti miške, įsisvarbus laimėjimas. Taklausyti į miško garsus, čiau negaliu prisiimti visų Su prof. Leona Toker – Jeruzalės Hebrajų pasižvalgyti, kiek akis užmato, nuopelnų vien sau. Į darbą universitete 2009 m. pamatyti besiskleidžiančio pakviečiau įsitraukti kolegas žiedo grožį ar užuosti sirpiš VU Infrastruktūros plėtros stančių žemuogių aromatą ir skyriaus. Man gelbėjo VU KHF vyr. inžinierius R. Vaitkus. giliai įkvėpti miško gaivos. Tai padeda.

Vadovaudama pastarajam projektui labai daug pati Mano šeimos nariai žino, kad man patinka mokytis mokiausi. Esu dėkinga visiems, kurie manimi tikėjo ir kalbų, tad jau įpratę mane matyti nuolat besimokančią. pasitikėjo, kurie gelbėjo kebliose situacijose (o tokių tikrai Šio numerio tema – tikslai. Gal galite pasidalyti su būta). skaitytojais, ką Jums reiškia turėti tikslų ir jų siekti?

Esate įgijusi profesorės laipsnį. Iš kur tokia trauka L.U.: O gal galėčiau pacituoti Džordžą Bernardą Šo mokslui? Gal įtakos turėjo šeima?

(George Bernard Shaw)? Tegu tai ir bus mano atsakymas: L. U.: Patikslinsiu, Germanų filologijos katedroje dirbu „Laimė – tai vis dar norėti to, ką jau turi… profesore. Pasilikdama dirbti universitete apie tai net Nebijokite rizikuoti. Sėkmei būtina rizika, kaip gyvybei negalvojau. Taip, dabartinė mano pavardė yra tiesiogiai būtinas kvėpavimas… susijusi su šviesios atminties kalbininku VU akademiku Tikroji laimė yra išnaudoti save ypatingam tikslui Kaziu Ulvydu. Tikriausiai pritarsite, jog aplinka, į kurią pasiekti, būti gamtos jėga, o ne neramiu savanaudžiu žmogus papuola, yra labai svarbi. Tačiau labiausiai dėkinga rūpesčių ir negalavimų gniužulu, besiskundžiančiu, kad esu savo tėveliams, ypač mamytei, kuri įskiepijo norą pasaulis nepatenkina laimės troškimo. Aš manau, kad mano mokytis ir tobulėti bei suvokimą, kad atkaklus darbas duoda gyvenimas priklauso bendruomenei, ir tol kol gyvenu, puikių vaisių. Mano močiutė buvo itin gabi mokslams, bet jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu. Noriu kuo galimybių mokytis neturėjo. Kita vertus, ją pažinojusių daugiau save išnaudoti iki mirties – mat kuo sunkiau dirbu, žmonių atmintyje jos paveikslas labai šviesus – visuomet tuo labiau gyvenu, aš džiaugiuosi gyvenimu dėl jo paties. skubėdavo į nelaimę papuolusiam, gydė žolelėmis ir tikėjo Man gyvenimas ne „trumpa žvakė”, o nuostabus fakelas, žmogumi, klystančiu, puolusiu į neviltį ar paklydusiu. Tokia kurį man leista šiek tiek palaikyti. Prieš perduodamas buvo jos gyvenimo filosofija. jį ateities kartoms aš noriu, kad jis degtų kuo ryškiau.“ Kuo esate užsiėmusi šiandien?

(George Bernard Shaw).

L. U.: Šiandien daugiau dirbu mokslinį darbą. Lesterio Ačiū už pokalbį! universitete (Leicester) JK konsultuoju doktorantę, esu Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė projekto „Key Cultural Texts in Translation“ įgyvendintoja. Į Lesterio universitetą pakvietė profesorė Kirsten Malmkjaer.

Ji yra Europos Sąjungos vertimo studijų draugijos įkūrėja, mokslinių vertimo studijų žurnalų redaktorė, konsultantė ir ekspertė. Džiaugiuosi galėdama kartu su ja dirbti, mokytis

GAJA moterims 9

LAIKAS SAU

Kelionė moteriškumo upe Šaltais žiemos vakarais kai kurios moterys šildosi šokio ritmu prie kūrybinės ugnelės. Ją šokančios atranda savyje, vos suskambus rytietiškos muzikos garsams. Kalbiname vilnietę Jolantą Bartkaitienę – moterų šokio studijos „Upė“ įkūrėją, šokėją, šokio mokytoją.

Jolanta, kada pradėjote šokti? Kaip šokį suvokėte tada ir kaip suprantate jį šiandien? Šokti mėgau visada, tačiau tik pažinusi rytietiško stiliaus šokį, suvokiau paties šokio esmę ir prasmę. Tai nuostabus patyrimas, daug ką pakeitęs mano gyvenime.

Viskas prasidėjo tada, kai prieš aštuonerius metus mes, būrelis moterų ir merginų, susibūrėme pas ilgametę energetinių šokių mokytoją ir ezoterinių praktikų žinovę Ingą Janulienę. Per judesio ir šokio terapiją gilinomės į savo dvasios būsenas, mokytojos vedamos mėginome pažinti save, vienos iš kitų sėmėmės gydančios energijos. Nejučia užsiėmimai pradėjo įgauti kitokią – moteriškos plastikos – formą. Žengėme pirmuosius pilvo šokio žingsnelius.

Pamenu, tuo metu rytietiški šokiai Lietuvoje dar nebuvo taip paplitę. Suvokimas apie juos taip pat buvo ne itin gilus. Esu dėkinga savo šokio mokytojai Ingai, pilvo šokių klubo „Gervės plunksna“ įkūrėjai ir vadovei, kad ji nuo pat pradžių skiepijo subtilų požiūrį į šį šokį, mokydama pajausti jo energetinę, kultūrinę ir istorinę prigimtį.

Iš tiesų laikas pakeitė suvokimą apie šiuos šokius.

Pradžioje mes tiesiog šokome, tai buvo smagu. Dabar subrendome kalbėti šokiu. Beje, pastebėjau, kad tokią kalbą supranta ne visi... Galbūt dėl to, kad dauguma įpratę matyti tik išorinį šio šokio blizgesį.

Kodėl pilvo šokiai? Kuo jie ypatingi? Čia norėčiau stabtelėti ir patikslinti, kad šių šokių stengiuosi nebevadinti pilvo šokiais, nes man jie įgavo šiek tiek kitokią, platesnę prasmę. Pilvo šokiais jie pradėti vadinti ne taip ir seniai, pabrėžiant pramoginį šokio aspektą. Tikroji šių šokių istorija siekia tolimą, įvairių rytietiškų kultūrų tradicijų perpintą praeitį.

Nesistengiu siekti autentikos ir iki galo perprasti tradicinę rytų šokio filosofiją, nes reikia gimti jų šalyje, kad šis šokis taptų savu. Geriausiu atveju, galime tik tobulai kopijuoti. Aš tai vertimu labiau kaip ypatingą moteriškos bendrystės dovaną, kurią rytų šalių gyventojos išsaugojo ir pasidalijo su mumis. Juk mes, europietės, būdamos visuomeniškai laisvos, šioje laisvėje išbarstėme ir praradome tikrąsias prigimtines savo galias. Be to, mūsų kultūroje moteriškumas nelavinamas. Negaudamos apie tai žinių, moterys nutolsta nuo savo prigimties.

Tad nuostabu, kad pagaliau gręžiamės į savo vidinį pasaulį ir praturtiname jį šiuo ypatingos išraiškos judesiu, gimstančiu muzikoje, suvirpinančiu mūsų sielą ir išsiskleidžiančiu kūno plastika. Sakyčiau, tai mums perduotas visuotinis moteriško judėjimo kodas, kurį supranta ir sau pritaiko visos to norinčios moterys.

Kada pajautėte, kad norite ne tik mokytis, bet ir mokyti, vesti kitas moteris šokio keliu? Kas padrąsino šiam žingsniui?

Eilinį kartą pasitvirtino posakis: „Niekada nesakyk niekada“. Neįsivaizdavau savęs mokytojos vaidmeny, visuomet galvojau, kad tai tikrai ne man. Tačiau gyvenimas

Nuotr. iš asmeninio albumo

pateikė staigmeną ir apvertė mano įsitikinimus aukštyn kojomis. Dar tik pradėjus treniruotis, šokių vadovė atkreipė dėmesį, kad per užsiėmimus vis nenustygstu ir bandau patarinėti kolegėms, taisinėju jų judesius. Esu dėkinga Mokytojai už paskatinimą eiti šiuo keliu ir pasitikėjimą, kai ji kartais leisdavo man vesti pamokas vietoj savęs. Ir už kantrybę savo kolegėms, nes taip įgijau patirties.

Ką Jums reiškia būti šokio mokytoja? Kokio prieskonio gyvenimui tai suteikia?

O, tai tarsi antrasis kvėpavimas! Po įtemptos darbo dienos, kai atrodo, nieko nebesinori, jis įpučia naujos energijos.

Tai labai svarbu man pačiai kaip įsipareigojimas, naudingas malonios disciplinos mechanizmas, palaikantis kūno formą ir dvasią. Šie šokiai – malonus atradimas! Jie apima daug fizinių ir dvasinių praktikų ir sudeda jas į moterišką pavidalą. Čia radau daug sveikatingumo terapijos principų.

Tad tai tikrai nenuobodu!

Kiek žinau, pilvo šokėjų gyvenime esama įvairių švenčių, renginių. Kokia įspūdingiausia šventė „Upės“ istorijoje?

Tiesa, labai svarbu susikurti sau nors ir nedidelę šventę! Koks smagus tas prieššventinis šurmuliukas, ne-

LAIKAS SAU Be abejonės! Tai ne tik subtili, bet kartu ir labai stipri jučia įtraukiantis ir įžiebiantis kibirkštėles šokėjų akyse! bei saugi terpė. Tai ir puikios emocijos, kurių teigiamą, Tuomet visos tampame kūrėjomis, kartu gludiname chonetgi gydantį poveikį dar labiau sustiprina draugiškas reografiją, draugiškai dalijamės kostiumų idėjomis. Ir pair nuoširdus bendraminčių bendravimas. Renkamės ne sipuošusios šventiniais rūbais, dovanojame šokį žiūrovams konkuruoti, o atvirkščiai – padėti, suprasti viena kitą. Čia – artimiesiems ir draugams. moterys gali jaustis savimi ir tikėtis būti suprastos. Tai – Prieš metus „Upė“ dar tik ieškojo savo vagelės, tačiau didelė vertybė. iš karto pasiryžo šuoliui – nekasdieniam projektui, kuris ilgam iš„Upė“ – laisvalaikio kūdikis. „Šokis – antrasis kvėpavimas!”, liks atmintyje. Dar virpančiomis Kokia oficiali Jūsų profesija? Kaip – teigia širdelėmis lipome į didžiąją sceną įmanoma suderinti kasdienio Jolanta Bartkaitienė Vilniaus „Lėlės“ teatre, kuriame darbo įvaizdį su šokėjos įvaizdžiu? kartu su Neringa Teišerskiene Taip jau susiklostė, kad ir pristatėme moterų šokio misteridarbas – dar vienas mano kūdikis. Prieš 20 metų likimas ją „Saulės keliu“. Šiame šokio spektaklyje gražiai derėjo mane sujungė su aviacija. Kartu su bendraminčiais šokis, poezija, muzika ir pasaka. Įsidrąsinusios šokėjos tais kūrėme nepriklausomą Lietuvos civilinę aviaciją, joje aš pačiais metais dalyvavo Muzikiniame teatre ir klube „New suradau ir labai įdomią savo veilos sritį. Ne, aš neskraidau, York Club“ vykusiame pilvo šokių klubo „Gervės plunksna“ darbuojuosi informacijos srityje. Esu atsakinga už techninės koncerte. priežiūrinės minties sklaidą, informacijos ir informacinių Įsivaizduokime, kad kuriai nors skaitytojai kilo ūpas technologijų vadybą. Nors pareigos skamba gana sausai, pradėti mokytis šokti šį šokį. Ar yra kokių ypatingų tačiau čia netrūksta erdvės kūrybiškumui, joje daug gyvo reikalavimų, apribojimų? bendravimo. Mano moteriškas pradas augina kūrybines idėjas, o vyriškasis jas aktyviai įgyvendina.

Aiškiai nustatytų ribojimų nėra. Nei amžius, nei kūno O įvaizdžius mes kuriame ir keičiame kas akimirką, formos neturi įtakos (šiuo atveju nekalbame apie ypatingas jie gali būti net labai skirtingi. Svarbu, kokias vertybes jie sveikatos būsenas). Greičiau tai tik vidinės kliūtys – pristato. neigiamos nuostatos ir įsitikinimai. Tereikia išsilaisvinti iš jų ir kūnas ima šokti! Iš tiesų šis šokis užkoduotas kiekvienos Tarkime, turite apibūdinti pilvo šokį trimis žodžiais. moters prigimtyje, tik jo ritmai dažnai neskamba, juos Kokie žodžiai tai būtų? reikia pažadinti. Ir visos džiaugiamės, kai tai pavyksta!

Atsipalaidavimas, šypsena, pasitikėjimas. Šio šokio privalumas yra tas, kad jį galima šokti visą Meilė sau, kūrybiškumas, laisvė. gyvenimą. Nes kai išmokstame šokti siela ir ji suspindi, Gyvenimo ratas begalybėje (šokio baziniai judesiai – nejučia atjaunėja ir mūsų kūnas. Kaip kartą pasakė viena ratai ir aštuoniukės). mūsų šokėja, visai nesvarbu, kokios kompleksijos ar Ir dar daug kitų trio... amžiaus esame. Čia – mes visos jaunos, lamingos, besišypsančios Gražus šokio studijos Apie šokį: MOTERYS! pavadinimas. Kaip kilo tokia Tai galimybė patirti judėjimo džiaugsmintis? Ką Jums reiškia „Upės“ Kokius tabu tenka peržengti mą ir vidinę laisvę bet kokio amžiaus vardas? norint šokti pilvo šokius? Gal moteriai! galite pasakyti, kaip mokytoja, iš Pavadinimas „Upė“ – šokėjų Juo galime praturtinti savo gyvenimą, savo patirties – ką šis šokis duoda bendros kūrybos vaisius. Mes, perprasti ir eiti savęs pažinimo link! moteriai? šokančios, esame nuolatiniame Tai nuostabus fizinių, emocinių ir dvatekėjime. Tekėjimas primena Daugumai moterų pradžioje sinių praktikų derinys. mūsų prigimtį. Pažinusios savo tabu būna apnuogintas pilvukas.

Tai erdvė moteriškai kūrybai, grožiui ir judesio galimybes, norime jas kuo Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pasitikėjimui. įvairiau pritaikyti. Ir tekiname savo pačių požiūrio į save ir nuo to, kūrybos vandenis, stabtelėdamos ką norime perteikti. Subtiliai prie patikusio kranto sušokti atidengtas, mūsų pačių mylimas ir netikėto skambesio šokį. Mes kuriame, tačiau nesiekiame gerbiamas, jis ir kitiems sukels tik taurių jausmų. varžytis. Norime, kad šokis tiesiog džiugintų. Sakoma, kad Šis šokis įėjo į mano gyvenimą ir tapo neatsiejama moterys geba plaukti su tėkme, gyvenimo tėkmę jos tarsi jo dalimi. Išlaisvinęs kūną ir sielą nuo kompleksų, jis įkūnija savyje, prie jos prisiderina ir taip gimsta harmonija. pažadino pasitikėjimą savimi ir meilę savo moteriškumui.

Upė – daugiaprasmis žodis. Neįrėminantis, leidžiantis Tai nuostabus vaistas nuo kasdienės rutinos, rūpesčių ir reikštis plačiai ir įdomiai. neramių minčių, kurios dingsta, vos tik pasigirsta ritmingi muzikos garsai ir aplinka prisipildo banguojančių, virpančių Šio numerio tema – tikslai. Kaip manote, kokie tikslai judesių energijos. Įsitikinau šokio galia – keičiantis šokiui, moteriai yra svarbiausi? gerėja ne tik sveikata ir nuotaika. Pastebimai keičiasi ir Galbūt nekelti ypatingų tikslų? Tiesiog būti savimi, visas gyvenimas. Šokyje visos moterys išlaisvėja. Kiekviena pamilti ir išskleisti savo moteriškumą. Tuomet visa kita moteris yra graži, nepakartojama ir šokyje atsiskleidžia vyks savaime, pagal Gamtos ir Dievo planą. savaip. O šie šokiai kaip tik ir suteikia galimybę rinktis savąjį ritmą – pagal temperamentą, nuotaiką, charakterį.

Ačiū už pokalbį!

Ar galima teigti, kad pilvo šokio grupelės yra subtili bendravimo terpė moterims?

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

GAJA moterims 11

MANO KNYGA

GYVENIMO ir MIRTIES KNYGA Apmąstant žmonių būtį, man kyla sąsajos su keturiais metų laikais. Pavasarį visa gimsta (vaikystė), vasarą – žydi (jaunystė), ruduo siejasi su branda, o štai žiemą visa numiršta, kad vėl atgimtų. Taigi žiema man siejasi su mirtimi. Dėl šios priežasties nusprendžiau paliesti šią temą.

Mirtis mūsų kultūroje dažnai nepageidaujama, jos bijoma, vengiama netgi apie ją kalbėti. Neretai ji siejama su tamsiais neigiamais dalykais. Ir iš tiesų mirtis suteikia daug skausmo, neigiamų išgyvenimų, pasiimdama iš mūsų artimiausius žmones. Bet yra ir kita pusė. Mirtis yra neišvengiama ir natūrali žemiško gyvenimo dalis. Dažniausiai nė nesusimąstome, nors teoriškai ir žinome, kad mirsime visi, bet mirtis kiekvienam atrodo tolima viešnia, o gyvenimas – visa amžinybė. Tik seni žmonės apie tai dažniau susimąsto ir prabyla.

Mirtis iš tiesų yra slėpininga ir pilna paslapčių, mat niekas dar iš jos negrįžo ir nepapasakojo. O juk įdomu būtų sužinoti, kas gi vyksta mirimo metu? Kaip atrodo

Jurgitos Liutkutės nuotr.

mirtis? Kaip jaučiasi mirštantysis? Kas jo laukia po mirties...?

Esu žingeidi, todėl panašūs klausimai kartais man kyla. Ir štai vieną dieną atradau knygą, kurioje sudėti visi šie atsakymai ir dar daugiau. Tai Sogjalo Rinpočės „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“. Šio autoriaus tikslas buvo supažindinti Vakarų kultūros žmones su tibetiečių išmintimi apie mirties reiškinį. Perskaičius šią knygą, pasikeitė ir mano pačios požiūris į mirtį.

Ji tapo natūralesnė ir ne tokia bauginanti. Mirtis neišvengiama, bet su ja mūsų kelionė nesibaigia. Ji tik tęsiasi. Mes esame dvasinės būtybės, o mūsų kūnas – tai drabužis.

S. Rinpočė savo knygoje aprašo įdomius ir mūsų kultūrai naujus dalykus. Jis pasakoja apie tai, kaip svarbu mirties akimirką gerai jaustis.

Nuo mūsų savijautos priklauso kitas mūsų įsikūnijimas. Autorius taip pat moko tinkamai gedėti. Mūsiškėje kultūroje įprastas sielvartas gedint tibetiečiams mažų mažiausiai atrodo keistas. Tibetiečiai nesielvartauja ne dėl to, kad jiems nebūtų liūdna ir sunku išsiskirti su artimu žmogumi, bet todėl, kad supranta, jog mirštantysis, palikęs savo kūną, kurį laiką būna tarp artimųjų, nors šie jo nemato, ir sielvartas tik apsunkintų jo tolesnę kelionę, kuri, deja, yra neišvengiama. Todėl tibetiečiai stengiasi „nepririšti“ mirusio žmogaus prie savęs, o jį palaimina ir „paleidžia“.

Tibetiečiai turi ypatingų mantrų (maldų) ir atlieka ritualų, kurie, pasak jų, padeda keliaujančiai dvaselei. Apie visa tai galima perskaityti minėtoje S. Rinpočės knygoje. Kai kurie knygoje aprašomi dalykai gali pasirodyti neįprasti, galbūt keistoki. Tačiau visada galime atsirinkti, kuri informacija mums yra priimtina. Rekomenduoju šią knygą žingeidiems, drąsiems, egzistencinius klausimus keliantiems žmonėms.

Jurgita Liutkutė, Kaunas

12 GAJA moterims

Skanumai

Nežinau, kaip jums, bet man tarpušvenčiu ir po švenčių visuomet norisi kažko paprasto ir gaivaus. Gaminti trumpai ir neįmantriai.

Tokiomis dienomis dažnai gaminu daugiaryžį (it. risotto). Šis patiekalas dvelkia paprastumu ir kartu yra sotus. Kadangi žiema, naudoju džiovintus baravykus, kurie kvepia spintelėje ir visada laukia ypatingos progos. Dar reikia turėti specialių ryžių. Lietuvoje galima gauti Arborio arba Carnaroli ryžių. Šie ryžiai labiausiai tinka, nes turi daug krakmolo, kuris, susimaišęs su sultiniu, sulipdo ryžių grūdelius. Jei norite ko nors lengvesnio, galite paruošti salotų. Šįkart – briuselinių kopūstų!

• 200 g Carnaroli arba Arborio ryžių; • 50 g džiovintų baravykų; • 1 nedidelio svogūno; • česnako skiltelės; • 800 ml ekologiško sultinio (geriausiai tinka grybų); • 1/3 stiklinės sauso balto vyno; • 20–30 g sviesto; • šviežiai maltų juodųjų pipirų; • žiupsnio druskos; • 1 v. š. sviesto; Keptuvėje įkaitinkite 20 g sviesto ir apkepkite smulkintą svogūną bei česnaką. Sudėkite visus ryžius. Pakepinkite, kol jie taps permatomi (tik neskrudinkite), tuomet supilkite vyną ir maišydami kaitinkite, kol skystis išgaruos.

Suberkite smulkintus džiovintus grybus, supilkite dalį paruošto sultinio (300–400 ml) ir nuolat maišydami kaitinkite ant silpnesnės nei vidutinė ugnies. Supilkite likusį sultinį ir toliau kartas nuo karto maišykite. Ryžiai turi būti apsemti. Tai trunka apie 15 minučių. Pildamos sultinį, dėkite druskos bei pipirų pagal skonį. Daugiaryžis turi būti tirštas, sultingas, košės konsistencijos, tačiau ne per skystas. Jei risotto atrodo pernelyg skystas, galite dar šiek tiek pakaitinti. Pagaminus įdėkite šaukštą sviesto ir užtarkuokite kieto sūrio.

Jūsų itališka vakarienė paruošta!

- salotos su Briuseliniu kopustu obuoliais

,

Reikės:

Briuselinių kopūstų niekad nemėgau. Jie man atrodė beskoniai ir sunkiai virškinami. Bet šiemet anyta keletą jų užaugino darže. Niekada nebuvau mačiusi, kaip šie maži kopūstėliai auga – sulipę ant stiebo kaip kokie vabaliukai. Tuo metu vienoje naujoje knygoje „Vegetariški patiekalai kiekvienai dienai“ radau keletą receptų būtent su briuseliniais kopūstais. Anotacijoje netgi parašyta, kad šių salotų būtinai reikia duoti paragauti žmonėms, nemėgstantiems ar niekada nevalgiusiems briuselinių kopūstų! Paragavusi ir aš įsirašiau į gerbėjų gretas.

Traškių ir gaivių salotų receptas, mano manymu, labai tinkantis žiemai.

,

Risotto su džiovintais baravykais

Reikės: • • • • •

briuselinių kopūstų; poros rūgštokų obuolių; šlakelio citrinos sulčių; žiupsnio druskos ir pipirų; mėgstamo sūrio (ypač tinka čederio ar parmezano sūris); • saujelės lazdyno riešutų; • alyvuogių aliejaus.

Briuselinius kopūstus supjaustykite plonomis riekelėmis, obuolius – plonomis skiltelėmis.

Sudėkite į indą ir apšlakstykite citrinos sultimis, užberkite druskos. Supjaustykite sūrį ir pakepinkite gliaudytų lazdyno riešutų. Užbarstykite sūrį bei kepintus riešutus, apšlakstykite aliejumi ir pagardinkite pipirais.

Skanaus!

Sigita Paulauskienė, Kaunas

GAJA moterims 13

GAMTA GYDO

BITĖS TURI NEPAPRASTO GĖRIO...

Prisimenu, kaip vaikystėje laukdavau kelionės į kaimą pas senelius. Kaime patiko viskas – gamta, maistas, užsiėmimai ir tiesiog pats buvimas ten. O kokia gi vaikystė be saulėto kaimo su keliomis dešimtimis dūzgiančių avilių ir šviežio saldaus medaus!

Namuose, net ir sunkiomis dienomis, šio skanėsto niekada netrūkdavo. Kitaip turbūt ir būti negalėtų, kai turi senelį bitininką. Perėmęs bitininkavimo tradiciją iš savo tėvo, sodyboje bityną išplėtė iki trisdešimties bičių šeimų.

Senelis bites mylėjo galbūt labiau nei žmones. Su jomis dažnai šnekučiuodavosi, joms skyrė visą savo dėmesį ir rūpestį. Net medų imdavo plikomis rankomis, mat bitelės jam negeldavo. Ir paskutinėmis gyvenimo dienomis senelis labiausiai jaudinosi, kaip bus su jo bitėmis, kai jo nebebus.

Senelio jau seniai nebėra, o bitynas, kad ir perpus mažesnis, vis dar dūzgia nedideliame sodelyje. Bitelėmis rūpinasi senelio marti, mano teta, ūkininkė ir bitininkė Birutė Blužienė.

Kuo bitininkystė Jums įdomi? Įdomi ne pati bitininkystė, o bičių stebėjimas, galimybė būti nuostabaus jų gyenimo dalimi. Bičių pasaulis yra toks uždaras, kiekviename avilyje verda savitas gyvenimas.

Kiekviena bičių šeima yra skirtinga. Vienos šeimos yra stiprios, prineša pilnus korius medaus, kitos silpnos.

Panašiai turbūt ir mūsų gyvenime: vieni yra sveiki, turtingi, kiti gyvena nepritekliuje. Tik skirtumas gal tas, kad bitės nepasiduoda, jos vis vien skrenda į laukus, stengiasi, dirba, o žmonės dažniau nuleidžia rankas ir nieko nedaro. Taip pat man labai įdomu spėlioti ir laukti, kokio gi medaus šį kartą prikopinėsiu – rapsų, grikių, liepų ar laukų gėlių. Kai tik pradėjau bitininkauti, sunku buvo atskirti, kokį medų bitelės sunešė, bet po truputį išmokau atskirti. Skiriasi ne tik spalva, bet ir skoniu.

Kas sunkiausia prižiūrint bityną?

Bičių priežiūra man teikia malonumą. Aišku, sunku skirti visą dieną vien bitėms, kai laukia dar dvylika karvių, būrys vištų, kelios kiaulės. Bet, kai ateina medaus ėmimo diena, kiti gyvuliukai turbūt supranta ir kantriai laukia.

Prižiūrint bityną nemažai laiko užima bičių maitinimas anksti pavasarį ir rudenį. Verdu iš cukraus ir vandens sirupą, pilu į penėtuves ir stebiu. Reikia nuolat stebėti, ar bitelės dar valgo. Jei penėtuvė ištuštėja, vėl pripildau. O ir žiemai jas reikia paruošti: avilys turi būti tvarkingas, šiltas, neperpildytas. Kai avilyje apsigyvena dvi šeimos, viena dažniausiai išeina, spiečius išskrenda. O tada tai jau metu visus darbus ir lekiu to spiečiaus gaudyti. Neretai tenka į medį lipti ar kviesti kaimynus pagalbon.

Kuo, Jūsų nuomone, medus yra naudingas?

Medus turi labai daug naudingų savybių. Visų pirma – jis skanus (labai skaniai teta nusišypso). Apie gydomąsias medaus savybes turbūt žino kiekvienas. Tai pats pirmas vaistas peršalus. Ir nesvarbu, ar su aviečių arbata, ar tiesiog vieno medaus porą šaukštelių suvalgysi, gerklės skausmas pradings. Vandenyje ištirpintas medus gerina skrandžio veiklą, reguliuoja rūgštingumą. Netgi pradėjus keltis pūslelinei, reikia ant tos vietos šiek tiek užtepti medaus, ir pūslelė nebesikels, išnyks. Galima ir odą medumi valyti: išsikaitinti gerai pirtyje, išsitrinti medumi, išprakaituoti ir nusiplauti. Medus ištraukia iš odos toksinus ir kitus teršalus.

14 GAJA moterims

Bitynas mano senelio sode Kur dažniausiai naudojate medų?

Pati medų daug kur naudoju. Kai norisi ko nors saldaus – suvalgau šaukštelį medaus. Taip pat gydausi peršalusi.

Dar verdu ir uogienes su medumi. Cukraus nededu. Siūlau visiems pabandyti tokios uogienės išsivirti. Kai atsidarai indelį, uogos medumi kvepia, o ir skonis daug geresnis nei virtų su cukrumi. Kartais medaus ir į kavą įsidedu. Tačiau viso iškopinėto medaus kiekio pati tikrai nesuvartoju, didžiąją dalį parduodu.

Kuo naudingi kiti bičių produktai?

Nemažai prirenku bičių pikio. Bitelės juo korius tvirtina.

O pikis – taip pat vaistas, kaip ir medus. Girdėjau, kad jį netgi natūraliu antibiotiku vadina. Jis stiprina organizmą, taip pat gydo žaizdas. Pikį galima užpilti spiritu ir naudoti žaizdoms dezinfekuoti bei gydyti. Taip savo brolio koją išgydžiau. Pikis geba ir skausmą malšinti, ypač dantų. Ant skaudamo danties reikia uždėti gabalėlį pikio ir skausmą kaip ranka nuima. Bičių pienelio nerenku ir nenaudoju, tik žinau, kad jį net jaunystės eliksyru vadina, kad jis atitolina senėjimo procesus, gerina medžiagų apykaitą, suteikia jėgų. Bet aš manau, kad ir bičių duonelė, kurios būna pilni koriai, jaunina žmogų. Duonelė taip pat stiprina organizmą ir yra labai skani.

Ką Jums reiškia bitės? Kokis ryšys su jomis Jus sieja?

Man bitės – tai palaima ir nusiraminimas. Bitės turi nepaprasto gėrio. Turbūt dėl to nuo seno jos buvo gerbiamos, mylimos, laikomos šeimos dalimi. Bites reikia mylėti. Jei jų nemylėsi, jos numirs. Bitininkas turi būti pasiaukojęs bitėms, stengtis dėl jų, kaip jos stengiasi dėl mūsų. Bitynas – mano gyvenimo dalis. Jau neįsivaizduoju, kaip galėčiau be jų gyventi, negirdėdama bitelių dūzgimo, nematydama, kaip jos neša pilnus geltonus pilvelius į avilį.

Medaus turi būti kiekvienuose namuose, ir vartoti jį reikia kasdien, kad ir po nedaug, bet reikia. O valgant medų reikia galvoti apie biteles ir iš jų mokytis darbštumo, kruopštumo, kantrybės ir netgi ryžto.

Ačiū už pokalbį!

Lina Blužaitė, Panevėžys

RĖDOS RATU

Kalėdų tradicijos mūsų šeimoje Neringa paprašė papasakoti apie tai, kaip mūsų šeima ruošiasi Kalėdoms. Man atrodo, mes nieko ypatingo nedarome. Tiesiog tokia situacija, kad mano darbas namie – auginu du vaikučius. Taigi galiu ir noriu daugiau darbų atlikti savo rankomis kartu su vaikais.

Advento laikui stebėti – kalendorius Pirmiausia – adventas. Gaminame advento kalendorių.

Pernai lanksčiau iš popieriaus maišelius, į juos pribėriau įvairiausių džiovintų vaisių (spanguolių, abrikosų, papajų, ananasų – vaisiai saldūs beveik kaip saldainiukai).

Tuos maišelius sukabinau ant bambuko, o jį pritvirtinau prie sienos. Kiekvieną dieną nukabindavome maišelį ir suvalgydavome gėrybes.

Vaikai patys matė, už kelių dienų bus Kalėdos ir kaip bėga laikas. Šiais metais panorau padaryti ilgaamžiškesnį advento kalendorių. Tokį, kurį galėtume išsitraukti kiekvienais metais. Darbas kaip tik šiuo metu ir vyksta.

Iš veltinio darau vokelius, kurie užsisegs ir pakibs ant virvelės, o ką dėsiu į vidų, dar sugalvosiu. Man svarbu, kad kiekviena diena „nusikabintų”, ir vaikai matytų, kaip mažėja dienų, galėtų suskaičiuoti, kiek jų dar liko.

tėčio dėdė, į jį įsikėlė gyventi jo broliai ir seserys. Dabar čia gyvena jų palikuonys: tai mano tėvai, mes, tetos šeima ir pusseserės šeima. Jau 50 metų Kalėdos švenčiamos tame pačiame bute, tame pačiame kambaryje, į kurį sueina visi namo gyventojai. Tiesa, dar iš Vilniaus atvyksta pusbroliai su šeimomis, tad susidaro beveik 30 žmonių. Valgius gamina visos šeimininkės, nors daugiausiai dirba teta – tęsia mamos tradiciją.

Mama buvusi gera kulinarė, valgį mokiusi gaminti net studentus.

Dovanėlės būna kitame bute. Po vakarienės visi nusileidžiame pas mano tėvus ar pakylame į mūsų butą palėpėje, kur po eglute pūpso daug maišų.

Norint gauti dovanėlę reikia atlikti užduotį. Kiekvienais metais užduotys vis kitokios, pavyzdžiui, reikia suvaidinti nurodytą pasaką, sukurti istoriją, įminti mįslę, pasakyti linkėjimą, ir t.t. Vėliau atsirado mažų vaikų ir užduotys tapo šeimyninės – parodyti gražiausias, įsimintiniausias, įdomiausias šeimynines metų nuotraukas. Ta proga kas nors atsiveža projektorių ir nuotraukas žiūrime ant sienos. Ši užduotis taip patiko, kad pastaruosius kelerius metus ją vis tęsiame. Tačiau vaikai paaugo ir dabar turi savo užduotis, dažnai pasiruošia iš anksto. Pagamina žaislą, suvaidina, padeklamuoja ar padainuoja. Buvo bandymų visiems suvaidinti pasaką.

Švenčių prasmę kuriame patys

Eglutė skarota ir kas bus po ja Kiti du svarbūs darbai – žaisliukų gaminimas ir sausainių kepimas.

Sumaniau kasmet pasidaryti vis kitokių eglutės žaisliukų. Vienais metais vėlėme spalvotus rutuliukus iš vilnos, kitais žaisliukais tapo džiovintos apelsinų riekelės su cinamono lazdelėmis, graikiški riešutai, perrišti kaspinėliu, figūrėlės iš cinamono tešlos, mažos lėlytės iš veltinio, o šiemet ketiname velti ir badyti vilną adatomis. Tikiuosi, čia man talkins ir vyresnioji dukrelė Mintė (4 m.). Ji labai nori man visur padėti: kai aš ką nors darau, mane mėgdžioja, nors ir nevisai taip išeina. Bet imbierinių sausainių tešlą jau visai gerai iškočioja ir išspaudžia formeles, nes šiuos sausainius kepame ne pirmą kartą.

Imbierinių sausainių kepimas, pakavimas į maišelius ir dovanojimas Kalėdų proga jau tapo mūsų šeimos tradicija.

Nunešame artimesniems ir tolimesniems kaimynams ir pakabiname tokį maišelį ant lauko durų rankenos.

Sausainiai tokie patys, o dėl įpakavimo kasmet reikia pasukti galvą. Ar iš popieriaus išlankstau eglutę ar krepšelį, ar tiesiog įvynioju į permatomą popierių. Tiesa, į maišelį dar įdedame lapelį su gražia sentencija.

Eglutė papuošta, dovanėlės padarytos, bet kaip jas gauti – čia ne taip paprasta...

Prasmę teikia bendra veikla Man norisi visus įtraukti į bendrą dainą ar vaidinimą, nes tai padeda sukurti bendrystės jausmą. Vien visi susirinkę išvystame, kokia didelė šeima, o jeigu dar visi ką vieningai padarytume, manau, pajaustume, kokie esame galingi.

Prisimenu iš vaikystės, kaip suaugusieji vaidindavo – juk tai jiems vienintelė proga per metus padaryti kažką netradiciškai.

Na, štai tokios mūsų Kalėdos!

Eglė Kručiuvienė, Kaunas

50-metės Kalėdų tradicijos Bet pirmiausia priešistorė.

Mūsų šeima gyvena name, kuriame yra šeši butai. Visi, išskyrus vieną, priklauso giminei. Namą 1938 m. pastatė

GAJA moterims 15

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Paštuva

Tikriausiai visi sutiksite, kad bene vaizdingiausias kelias Lietuvoje jungia Kauną ir Jurbarką. Šis legendomis apipintas kelias stebina šalia tekančio Nemuno vingiais, piliakalnių gausa bei dviem įspūdingomis Raudonės ir Panemunės pilimis. Šiame kelyje, nuo Kauno nutolus vos 20 kilometrų, jus pasitinka niekuo neišsiskiriantis kelio ženklas bei rodyklė į kairę su užrašu „Paštuva“. Būtent čia šiandien jus ir pakviesime. rodo: „Švento Jono šaltinis”. Pievoje išmintas takelis, šalia stovintys tušti indai skelbia – ši vieta ypač lankoma žmonių. Šaltinio vandens galite pasisemti kibiru – taip jį semia vienuolės, dažniausios šaltinio lankytojos. Šalia šaltinio – dar viena lentelė, kviečianti susipažinti su nauja istorija–legenda.

Netoliese stūkso Šv. Juozapo ir šv.

Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas.

Tai įspūdinga vieta, priimanti pagyventi ir atrasti save tiek vienuolius, tiek ir pasauliečius. Vienuolės augina daržoves, pačios kopinėja medų, o jų sodas – tikras išganymas akims – tiek daug skirtingų rožių vienoje vietoje dar neteko matyti.

Gyventojos nuolat vaikščioja šalia esančiame pušyne, šypsosi, mėgaujasi Dievo stebuklais, kalbina praeivius.

Paštuva – kaimas Kauno rajone, dešiniajame Nemuno krante. Tai nuostabaus kraštovaizdžio vieta, kurią vienoje pusėje saugo aukštos pušys, kitoje – vinguriuojantis Nemunas. Kas kartą žvyrkeliu artėjant prie šio kaimelio apima jausmas, kad grįžtu namo. Tą patvirtina ir ore tvyranti ramybė, ir virš galvos besusisukantys gandrai.

Keliu lėtai žingsniuojančios vienuolės, besišypsantys senieji Paštuvos gyventojai, bičių pilni aviliai tarsi šnabžda: „Taip, ši vieta ypatinga“.

Medis meilės atminimui Vos įvažiavus į kaimelį, pasitinka sena didžiulė tuopa. Vietiniai vadina ją Karpio tuopa. Aplinkui apjuosta tvorelė ir šalia kabanti lentelė skelbia: tai ypatingas, istorijomis apipintas medis. O istorija negali netikėti – ji pasakoja ne tokį ir seną įvykį apie didį žmogų, pakeitusį daugelio to meto lietuvių gyvenimą: „Šis medis mena slogius baudžiavos laikus. Pasakojama, kad šioje vietoje gyveno Paštuvos dvaro savininkas Ignas Karpis (1730–1809), kuris buvo pamilęs vieną baudžiauninkę.

Dvarininkui išvykus į Italiją, jo sesuo brolio grįžimo išvakarėse, „gelbėdama šeimos garbę” įsakiusi nuplakti tris (kitais duomenimis – septynis) baudžiauninkus, įskaitant ir brolio išrinktąją. Ignas Karpis, sugrįžęs ir neradęs mylimosios gyvos, liepęs pasodinti rykštes, kuriomis buvo plakami baudžiauninkai. Viena jų prigijo.“ Per 200 metų iš rykštės išaugo ši tuopa, kurios apimtis siekia 5,34 metro.

Ignas Karpis pirmasis Lietuvoje savo dvaruose panaikino baudžiavą. Apie 700 baudžiauninkų įgijo laisvę. Ne per toliausiai nuo tuopos, kaimo centre, yra senkapiai. Juose, gėlėmis išpuoštas, Igno Karpio kapas – ant kalnelio, visad paskendęs saulės spinduliuose, visad matomas. Kapinaitėse yra ir sena, medinė varpinė, kurią pastatė Kauno vienuolės (joms Paštuva priklausė 1643–1842 m). Tačiau tai toli gražu ne vienintelė šventa vieta kaime.

Senoji Lietuva atgyja Paštuvos tuopa – gyvas meilės paminklas

Igno Karpio kapas

Sondra Saikevičiūtė, Kaunas

Švento Jono šaltinis ir šypsančios vienuolės Vos už kelių dešimčių metrų nuo senkapių esanti rodyklė

16 GAJA moterims

Nusileidus nuo kalnelio, atsiveria įspūdingas vaizdas į didįjį Nemuną. Čia jis visai greta, o ant kranto – Brūžės kaimelis su keletu senovinių lietuviškų namelių. Žmonės čia paprasti: augina karves, ūkininkauja, prižiūri gėles.

Vieno namo neįmanoma nepastebėti: jo šeimininkas prie namo yra suritęs daugiau kaip dešimt įspūdingo dydžio akmenų. O tarp jų auga įvairiausios darželio gėlės. Tai tarsi duoklė senajai Lietuvių kultūrai: kadaise čia, ant Nemuno kranto, kūrenosi vaidilučių saugoma aukurų ugnis, stūksojo apeigoms skirti akmenys.

Tai tik maža dalelė to, ką galite pamatyti Paštuvoje. Šį kaimelį, turintį ne vieną šventą vietą, reikėtų vadinti Lietuvos šventviete. Jo ypatingą aurą ir žodžiais nenusakomą ramybę sunku perteikti popieriaus lape. Todėl kviečiu atvažiuoti ir patiems pajusti šios vietos dvasią bei stiprybę.

Šv. Jono šaltinis kviečia atsigaivinti

Dienoraščio nuotrupos…

KŪRYBOS VERSMĖ

Kai man sunku, liūdna ar neramu, arba atvirkščiai – gera ir džiugu, griebiuosi dienoraščio ir poezijos. Rašymas mano gyvenime užima ypatingą vaidmenį. Rašydama aš medituoju ir gaunu atsakymus.

Juk gyvenime būna akimirkų, kai sunku suvokti, kas gi vyksta su manimi, kodėl aš vienaip ar kitaip jaučiuosi. Štai tada pajuntu, kad turiu skirti laiko sau. Laiko nusiraminti, susivokti, sustiprėti ir pasiruošti tolesniam gyvenimo etapui. Štai tuomet ir išsiruošiu, kaip pati neseniai įsivardijau, į pasimatymą su Dievu ir savimi.

Man patinka eilės. Trumpame lakoniškame posmelyje sutelpa tiek daug. Mano eilėraščiuose labai daug kas tik nuspėjama, nujaučiama, daug kas išsakoma tarp eilučių.

Iš tikrųjų mano eilėraščiai netgi nėra meninė kūryba. Aš nesistengiu jų griežtai surimuoti, tik skubu užrašyti tai, kas man diktuojama, kas tą akimirką per mane liejasi.

Esu ketverių dar nedidelių vaikučių mama ir rašydama dažnai pagalvoju, jog padovanosiu jiems savo rašinius.

Turiu viltį, kad jie atras juose tai, ką galbūt ne visada sugebu jiems pasakyti ar papasakoti.

O dabar dalijuosi su jumis, mielos skaitytojos, žiupsneliu savo išjaustos poezijos. Man bus džiugu, jei ji suvirpins bent vieną širdį.

Eglė Kučinskienė, Kaunas Nakties tamsoje ieškau Tavęs Vakaro švelnume atpažįstu Tave Dienos siautuly pamirštu Tave Ryto viltingume mėgaujuosi Tavimi...

2010 11 16 Aš tikrai žinau – yra kita būtis, kuri šaukia mus... Šaukia su vėjais, su besileidžiančia saule, su rytmečio aušra, su užgimstančia gyvybe, su... su...

Tai kodėl gi mes pamirštam visa tai, kodėl prarandam ryšį?

Kartais pajuntu, kaip šauki Tu mane, per kiekvieną daiktą.

2011 03 11 Išrėkti, išverkti save, savo vidų...

Iššaukti tai, kas neišsakoma, Išjausti, kas neišjaučiama...

Išsivalyti Tamsiausius kampelius iššluoti...

Ir Pasiekti Tave 2011 08 25 Ir štai aš paliečiu Viešpaties veidą...

Jis paliečia manąją širdį, Bučiuoja ją savo gėlėtomis lūpomis...

Ir aš apsąlu...

2011 11 28

Aš dar galiu kurti...

Dar galiu rankioti gyvenimo akimirkas Ir verti jas ant siūlo.

Ir aš dar galiu rašyti eilėraščius...

Kokia jėga slypi atodūsyje...

Ir kokia prabanga visa tai užrašyti...

2012 04 09 Išrieda gyvenimas pro Tavo atmerktą akį O vėjas vėl draiko man plaukus…

Kiekvienoje akimirkoje sutelpa visas gyvenimas…

Tik kaip mažai mes pajėgūs suprasti…

2012 07 15 Skubu neišjaustų jausmų takeliais, Skubu pasveikinti vidudienį.

Nuo Tavojo kūno pamažu slenka apsiaustas, Apnuogindamas kruopelytę švytinčios odos...

Bandau atsiduoti...

Kol kas...

Visos pastangos veltui...

2012 09 01 Vieną rytą , Kai tu prabusi, Saulė veidą tau išbučiuos.

Tu žinoki – Tai TAVO rytas ...

Tas, Kuris bus pradžia TAVO dienos.

Ir nereiks tau daugiau liūdėti, Saulė nušvies takelius...

Tuos, Kuriais pas Mane tu ateisi, Atsivesdama savo vaikus.

2013 10 30 Bučiuoju Tavąjį pėdos lopinėlį Ir taką...

Kuriuo Tu žengi.

Krintantys žiedlapiai švelniai suvirpina kūną...

Tavasis aromatas uždega žvaigždes manyje.

2013 02 27 Akies krašteliu stebiu Tavąjį veidą...

Akimirkai sustojus, Suvokiu būties sakralumą...

Veju šalin puikybės aidus...

Kad tik jie neužgožtų Pirmapradės Prigimties tylaus kuždesio...

2013 03 06 Ryto švelnumas plaukia padange Mano pėdos paskęsta jame Žengiu melsvu kilimu Pėda po pėdos ... Į dieną...

2013 03 12

GAJA moterims 17

ATGAIVA SIELAI

Nuotr. šaltinis 24.media.tumblr.com

Laiškas Sau

Išlydint Senuosius metus ir belaukiant Naujųjų, turime puikią dingstį s u s t o t i. Sustoti bėgti tarsi voverės rate ir apmąstyti praėjusius metus. Kas įvyko laukto ar visai netikėto? Ką gero mums davė praėjusieji metai? Ar jie išpildė mūsų lūkesčius...? Ko norėtume? Ką planuojame kitiems metams?

Metų pabaiga, ypač ramus Advento laikotarpis, šventiškas Kūčių vakaras, mandarinais kvepiančios Šv. Kalėdos gali būti ne tik šeimų susibūrimo metas. Šio puikaus laikotarpio atkarpėlę galime skirti ir sau pačioms (patiems).

Man kone tradicija tapo kasmet apžvelgti praėjusius metus, išsikelti naujų tikslų ar išsigryninti norų ateinantiems metams. Tuo metu leidžiu sau atsipalaiduoti, užtektinai laiko skirdama pabuvimui su Savimi. Jaukią aplinką tyroms mintims tekėti gali padėti sukurti uždegta šventiška žvakelė, mėgstamų smilkalų kvapas, rami muzika, puodelis gardžios arbatos. Čia jau kiekviena (kiekvienas) atras pagal save.

Kai visa apgaubia ramybės oazė ir nebelieka pašalinių minčių, čiumpu popieriaus lapą, rašiklį ir rašau. Šis laiškelis niekur nekeliaus. Jis skirtas man pačiai. Kitų metų gale atplėšiu jį ir perskaitysiu. Su nuostaba skaitysiu apie tai, ką ir kaip mąsčiau praėjusiais metais, ko tuo metu norėjau, siekiau, svajojau ir – smagiausia, kas per tuos metus išsipildė!

Praėjus smalsumo bangai, aš padėkosiu. Padėkosiu už tai, kas per praėjusius metus įvyko gero, ypatingo, įspūdingo, nuostabaus... Padėkosiu ir už pamokas, jeigu tokių buvo. Padėkosiu sau, artimiesiems, aplinkiniams ir visiems, per tuos metus sušmėžavusiems mano gyvenime. Nes net be menkiausios dalelės mano metai nebūtų buvę tokie, kokie buvo... O jie visada būna puikūs, net kai nesiseka.

Nes tada išmokstu naujų svarbių dalykų.

Padėka. Nesvarbu, kam ji būtų – sau, aplinkiniams, Visatai – ji svarbi gyvenimo dalis. Ji suteikia gyvenimui savitą skonį. Būti dėkingam ir gera, ir malonu. Todėl savo laiškutį pradedu nuo padėkos.

Dėkingumo kupina širdimi, – apžvelgus praėjusius metus, žvilgsnis krypsta į ateinančius. Čia turiu puikią terpę išsikelti tikslų ir lūkesčių ateinantiems metams.

Turiu puikią galimybę šiems metams palinkėti sau ką nors gero, seniai trokštamo.

Kai laiškelis parašytas, gera atsikvėpti. Buvo gera išlieti jausmus ir mintis...

Dabar belieka surasti jam tinkamą vietelę, kad per metus jis niekur nepradingtų.

Jurgita Liutkutė, Kaunas

18 GAJA moterims

SAVĘS PAŽINIMAS

Praėjusių metų rudenį Lietuvoje viešėjo pasaulinio garso sėkmės mokytojas Brajanas Treisis (Brian Tracy). Turėjau unikalią galimybę dalyvauti renginyje „Diena su Brian Tracy“, o po renginio – išgirsti Brajan‘o pasakojimą nedidelei auditorijai, taip pat paspausti jam ranką. Susitikimas su šiuo žmogumi man svarbus ir asmeniškai: esu išvertusi vieną iš daugelio šio autoriaus knygų („100 absoliučių verslo sėkmės dėsnių“).

Nusprendžiau pasidalyti savo įspūdžiais ir pagrindiniais B. Treisio teiginiais rengdama šį straipsnį.

Tikslai padeda pažinti save Žmogaus gyvenime apstu klausimų.

Vienas jų – „Ko aš siekiu?“, „Ką noriu sukurti?“. Šis klausimas svarbus ne tik todėl, kad leidžia įprasminti savo būtį. Jo dėka mes nuolat augame ir atrandame save iš naujo. Bet net ir tai nėra svarbiausia. Šis klausimas susijęs su esminiu žmogaus gyvenimo klausimu: „Kas aš esu?“ Juk ko nors pasiekti galime tik tada, kai pažįstame Tikslai yra tiesiog tikslai, o neįtikėtinais arba tikėtinais juos paverčia save: žinome, ko norime, ką galime, mūsų požiūris kur reikėtų patobulėti. Negana to, siekdami nusibrėžtų tikslų vis geriau Norėdamas ko nors pasiekti, žmogus turėtų įvardyti, kiek save pažįstame. Kuo geriau save pažįstame, tuo aiškiau laiko sau duoda tam įgyvendinti. Lektorius pastebėjo, kad suvokiame, kad viskas gyvenime priklauso nuo mūsų, o tai kartais tai įvyksta greičiau, o kartais užtrunka ilgiau, nei teikia neribotų galimybių pasiekti neįtikėtinų dalykų. tikėtasi. Tačiau esmė, manau, yra disciplina. Nusibrėždamas datą, iki kurios norėtų pasiekti tikslą, žmogus psichologiškai (Ne)įtikėtini dalykai suima save į rankas. Be to, atitinkamai nusiteikia ir supranta, Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Visi sėkmės kad turi ribotą laiką tam pasiekti. Juk dažnai žmonės mokytojai, taip pat ir B. Treisis, teigia, jog viskas prasideda nesiima veiksmų vien todėl, kad įsivaizduoja turintys mūsų galvoje, mintyse. Tikslai yra tiesiog tikslai, o tam visą gyvenimą. Būtent nuo tokios žalingos iliuzijos ir neįtikėtinais arba tikėtinais juos paverčia mūsų požiūris. saugo termino nusistatymas. Daug lengviau pasiekti tikslą, Kiek tikime, kad kažkas yra įmanoma, tiek tai yra įmanoma nustatytą laike ir erdvėje, nei miglotą įsivaizdavimą. mūsų gyvenime. Ir atvirkščiai – tiek tikime, kad kažkas yra neįmanoma, tiek tai ir yra neįmanoma – negalima (Ne)sėkmės baimė mūsų gyvenime. Požiūrį galima palyginti su lango stiklu.

Kas mus stabdo nuo svajonių įgyvendinimo? Įvairios Teigiamas požiūris arba įsitikinimas, kad kažkas yra savybės, tokios kaip neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi įmanoma – lyg skaidrus nuvalytas stiklas, atviras langas. ir pan. Bet už visų jų slypi pagrindinis mūsų stabdis – (ne) Pro jį gali įeiti oro, šviesos ir galimybių. Neigiamas požiūris sėkmės baimė. Tyčia rašau skliaustuose, nes baimė išties arba įsitikinimas, kad kažkas yra neįmanoma, primena yra dvilypė. Iš vienos pusės, bijome, kad mums nepavyks, aklinai uždarytą langą, kuriame nėra jokių plyšių rastis kad apsijuoksime ir t. t. Iš kitos pusės – bijome, kad tai šviesai ir galimybėms. Mano manymu, požiūrio svarba yra pavyks, kol netikime, kad tai įmanoma. Man rodos, sėkmės vienas pirmiausių dalykų, kuriuos turime suvokti, norėdami baimė yra ne mažiau svarbi. Kol žmogus jaučiasi esąs kažko nusibrėžti ir pasiekti tikslų. Renginio „Diena su Brian nevertas, tol nesijaučia vertas ir sėkmės, pasisekimo. Kaip Tracy“ dalyviams tai buvo primenama nuolat, nors ir ne dažnai mūsų pasiekimus apkartina nelauktai užgriuvusi visada tiesiogiai. Pasiremdamas pavyzdžiais iš savo ir kitų graužatis, dvejonės, nepagrįstas kaltės jausmas! žmonių gyvenimo, lektorius aiškiai vedė susirinkusiuosius Čia pravers B. Treisio įžvalga. Pasak jo, nauji sumanymai šio suvokimo link: galime tiek, kiek tikime. Todėl galvodami nebūtinai pavyksta. Tiesą sakant, jie dažniausiai apie tai, ko norėtume gyvenime, pirmiausia turime nepavyksta. Bet tai nėra nesėkmė! Siekdami įgyvendinti prisiminti, jog mūsų galimybės faktiškai yra beribės. O ribas savo idėją, mes visada, bet kokiu atveju įgyjame tris joms nusibrėžiame mes patys. dalykus: patirties, naujų idėjų ir pasitikėjimo savimi. Taigi jei turite planų, kurių nesiimate įgyvendinti vien todėl, kad Norai ir tikslai bijote, jog nepavyks – būtinai pradėkite veikti. Sakoma, kad B. Treisis nubrėžė aiškią liniją tarp noro ir tikslo. sėkmingi žmonės nuo nesėkmingųjų skiriasi tik tuo, kad Noras dar nėra tikslas. Tikslas yra noras, apibrėžtas laike. ryžtasi veikti ir, susidūrę su kliūtimis, ne sustoja, o tiesiog

GAJA moterims 19

Nuotr. šaltinis www.iStock.com

Tikslai – gyvenimo variklis

SAVĘS PAŽINIMAS pabudę lekiame it akis išdegę, ar ramiai susidėliojame užduotis, spėjame pasportuoti, galų gale – atsibusti?

Pasak jo, sėkmingi žmonės keliasi anksti ir būtinai skiria laiko kūnui (mankštai, pasivaikščiojimui, deramai mitybai), o tuomet lavina įgūdžius, reikalingus sėkmei pasiekti, šviečiasi šioje srityje. Pavyzdžiui, jei norite išmokti užsienio kalbą, kiekvieną rytą bent 30 min. turėtumėte skirti jos mokymuisi. Pati savo ruožtu norėčiau pridėti, kad svarbu skirti laiko ir meditacijai – susitelkimui į savo vidinį pasaulį.

Tai gali būti bet kuri jums patinkanti veikla, kurios metu galite visiškai pamiršti savo rūpesčius, arba tylus, ramus laikas sau ir su savimi. Kitas sėkmingo žmogaus įprotis – laiko planavimas. B. Treisis teigia, jog laikas taupomas nuolatine savistaba. Būtina išmokti atsirinkti, kurie veiksmai mus artina prie nusibrėžtų tikslų, o kurie – atitolina, ir pastarųjų vengti. Taip pat patartina iš vakaro susidaryti darbų sąrašą ir kitą dieną veikti pagal susidarytą planą. Trečias dalykas – užduočių mastas.

Anot sėkmės trenerio, vidutiniai žmonės tenkinasi vidutiniais darbais ir vengia didelių iššūkių, todėl negali pasiekti didelių tikslų. B. Treisis susirinkusiems patarė išsiugdyti tokį įprotį: dieną pradėti nuo to dalyko, kurio vengiame labiausiai, t.y. nuo užduoties, kurią laikome sunkiausia ir nemaloniausia. Šį veiksmą jis įvardijo „varlės valgymu“ (angl. eat that frog). Kokia iš to nauda? Dienos pradžioje atlikę tai, ko pasąmoningai vengiate, išsilaisvinate nuo nerimo ir įgyjate daugiau pasitikėjimo bei jėgų veikti.

Nors renginys buvo skirtas daugiausiai Sėkmė - atkaklumo ir pastangų rezultatas verslininkams ar karjeros siekiantiems žmonėms ir orientuotas į tai, kaip daugiau uždirbti, B. Treisis rado progą paminėti, jog turtas nėra Septyni žingsniai svarbiausias žmogaus tikslas ir negali atnešti visapusiškos laimės. Jis priminė apie santykių svarbą žmogaus gyvenime Taigi nuo ko pradėti? B. Treisis davė septynių žingsnių ir kalbėjo apie šeimos svarbą, būtinybę skirti laiko planą, padėsiantį nusibrėžti tikslą ir kryptingai žengti jo link. bendravimui akis į akį (angl. face to face) su sutuoktiniu ir vaikais. Nejučia mintyse iškilo šio teiginio pratęsimas: 1. Paklauskite savęs, ko norite gyvenime. bendravimas akis į akį užuot bendravimas feisbuke (angl.

2. Užsirašykite tai. Jūsų sąraše gali būti 5 – 15 dalykų communication face to feace instead of facebook). Tiek iš įvairių gyvenimo sričių. Dalykai turėtų būti tikslūs, konkįžvalgų. Tikiu, kad pritaikę bent kai kurias jų, pajusite retūs ir suprantamai įvardyti – kad juos galėtų suprasti net permainų dvelksmą. Džiugių, įkvepiančių jums naujųjų šešerių metų vaikas (toks „vaikas“ yra mūsų pasąmonė). metų ir tikslų!

3. Nusibrėžkite terminus.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai 4. Prie kiekvieno noro surašykite sąrašą dalykų, kuriuos turite atlikti, kad tai pasiektumėte. www.menoversme.lt

Iliustracijos šaltinis liyanaalsina.wordpress.com

eina toliau. Kaip taigia B. Treisis, jei jums kas nors nesiseka, bandykite dar ir dar kartą – tol, kol pasiseks. Kaip paprastai, be jokio baimės šešėlio jis tai pateikia!

Sėkmės mokymo(si) fone nesėkmės baimė tiesiog praranda poveikį, nes nebetenka tradicinės reikšmės ir įgyja kitą, ryškesnę paskirtį: ne mus stabdyti, o vesti ir vesti pirmyn, kol pasiekiama tai, kas užsibrėžta. Joks stebuklas, kad tai įvyks. Juk kiekviena nesėkmė suteikia tris nuostabius dalykus: patirties, naujų idėjų ir pasitikėjimo savimi. Taip meistriškumas auga ir galimybės pasiekti tikslų tampa vis didesnės.

5. Susidarykite planą (1 žingsnis, 2 žingsnis ir t.t.), padėsiantį jums siekti nusibrėžtų tikslų.

6. Veikite. (Pastaba: sunkiausia žengti pirmą žingsnį.)

7. Kasdien padarykite ką nors, kas priartintų jus prie jūsų tikslo.

Sėkmės įpročiai Sėkmės mokytojas pabrėžė įpročio reikšmę. Sėkmei reikalingi sėkmę lemiantys įpročiai. Tarp jo minėtų įpročių buvo šie: 1) SKIRTI laiko saviugdai 2) PLANUOTI savo laiką 3) NEVENGTI didelių, sudėtingų užduočių ar projektų.

Apie viską nuosekliai. Pirmiausiai B. Treisis patarė atkreipti dėmesį į tai, kaip pradedame savo dieną. Ar vos

20 GAJA moterims

ŽVILGSNIS

NAUJA PRADŽIA nuotr. šaltinis flickr.com

Kai buvau dar vaikas, vėliau paauglė, Naujieji metai man atrodė lyg ta tikriausioji riba, nuo kurios pagaliau sulauksiu naujos pradžios. Sakydavau sau: „Viskas, nuo šiol būsiu kitokia, elgsiuosi kitaip, gyvensiu kitaip ir tapsiu laimingesnė. Taip.

Tikrai. Taip bus!“ Tikiu, kad tokiais momentais, kaip ir man dabar, norisi nusišypsoti. Tų naujų pradžių patiriame kiekvienas ir labai daug. Linksma prisiminti, atrodo naivu ir vaikiška. Bet vis dėlto apie tą Naujųjų metų proga inicijuotą Naują Pradžią noriu pakalbėti. Argi ne šaunu, kad kalendorius mums suteikia puikią galimybę nubrėžti ribą, už kurios kažkas keisis ir bus geriau? Gal pasinaudokime ja? O kas tas „kitaip“, tikriausiai kiekvienas turime savo atsakymą, bet visus juos vienija vienas troškimas – norime laimingiau, sėkmingiau, džiaugsmingiau gyventi.

Turiu paleisti Šiandien apie paleidimą kalbame ne veltui. Iš esmės negebėjimas paleisti yra viena pagrindinių priežasčių, jog ta taip laukiama Nauja Pradžia neįvyksta. Ką reikėtų paleisti?

Galbūt paleisti norą, kad vėl būtų taip, kaip kažkada buvo, paleisti širdgėlą, kad neįvyko taip, kaip norėjome, paleisti nuoskaudą, kad kažkas mūsų nemylėjo, kaip mums reikėjo, paleisti įpročius, kurie pakiša koją tobulėjimo kelyje... Tų paleisti gali būti tiek daug! Kiekvienas geriausiai žinome, kas būtent mus stipriausiai laiko susietus su praeitimi.

Ir net kvailam aišku – pasiliksiu praeityje, vadinasi, tuo metu negalėsiu gyventi čia ir dabar, nieko savo gyvenime nesukursiu. O tada viskam belieka inertiškai tekėti. Inercija nieko nauja neduoda, vadinasi, ir taip laukta Nauja Pradžia neįvyksta...

Paleisti – atleisti Paleidimas dažniausiai siejasi su atleidimu. Ne veltui ir šių žodžių šaknys vienodos. Kas vyksta, kai atleidžiame?

Kažką atpalaiduojame savyje, santykį su kitu, santykį su praeitimi. Kai atleidžiame, tarsi susitaikome su tuo, kas įvyko ir paliekame taip, kaip įvyko, bet tai nebeturi įtakos mūsų dabarčiai. Atleisti galima ne tik žmogui, atleisti galima savo likimui, sau pačiam, tai nelemtai dienai, pakeitusiai mūsų gyvenimą nenorima linkme, tikintys žmonės atleidžia Dievui... Štai vaikai – puikus pavyzdys, kaip galima lengvai ir greitai atleisti. Ar pastebite, kaip greitai jie atleidžia vieni kitiems ir vėl žaidžia kartu? Ir elgiasi iš tiesų labai sumaniai – kam švaistyti laiką neigiamoms emocijoms ir nieko įdomaus neveikti, jei galima žaisti kartu ir patirti džiaugsmą? Atleisti – tai tolygu sugebėti priimti netobulumą savyje, kitame, pasaulyje, aplinkybėse. O vaikai geriausiai moka džiaugtis esama akimirka, tad jiems dar nerūpi tobulumas, jie to nesiekia. Matyt, todėl ir yra laimingesni už mus, suaugusius.

Kaip paleisti?

Visi norėtume, kad ta Nauja Pradžia įvyktų staiga, lyg koks nušvitimas, ir viskas pasikeistų, tiesiog atsidurtume naujoje erdvėje, naujame gyvenime. Kaip miela ir paprasta... Nušvitimų būna, galime jų laukti visą gyvenimą, bet taip ir nesulaukti. Tad didesnė tikimybė sulaukti Naujos Pradžios, jei mes kažką dėl to padarysime, pasistengsime patys ją inicijuoti. Būdų yra daug ir įvairių. Vienas jų gali būti atleidus širdyje, atleisti savo skriaudėjui ir veiksmu.

Tai lyg savotiškas ritualas. Mes galime sugalvoti atlikti veiksmą, padėsiantį nubrėžti ribą. Jeigu mūsų skriaudėjas

– žmogus, tada galima tiesiogiai su juo susisiekti, nors ir tai nebūtina. Galima jį tiesiog apkabinti mintyse arba, paėmus jo nuotrauką, nuoširdžiai jam išsakyti savo jausmus.

Svarbiausia yra tai, kas vyksta mūsų viduje, ir ar įvyksta tas „cinkt“, kurio metu kažkas tarsi atsipalaiduoja.

Beje, įdomu pastebėti, jog remiantis įvairiais psichologiniais tyrimais, moterys yra linkusios ilgiau užsibūti praeityje, jos analizuoja, vėl ir vėl narsto po kaulelį, kas ir kaip nutiko. Psichologai teigia, jog tai viena priežasčių, kodėl moterys dažniau nei vyrai serga depresija. Šiuo atveju puikiai tinka posakis „Vyrai atleidžia ir pamiršta, o moterys atleidžia, bet prisimena“.

Paleisti – tai nelygu nuslopinti Kas įvyksta, jei vis dėlto nepavyksta paleisti, o mes įsivaizduojame, kad tai įvyko? Žmogaus asmenybė yra sudėtinga sistema, kartais nustebinanti netikėtais pokštais – būsenomis, kurios, atsižvelgiant į dabarties aplinkybes, yra visai neadekvačios. Kodėl? Mes net nenumanome, kokią galingą saugyklą turime viduje. Iš jos neišeina niekas, ką esame sukaupę keliaudami gyvenimo keliu – joks prisiminimas, jokia kilusi, bet nuslopinta, emocija.

Tačiau nutinka ir taip, kad mūsų gyvenimo aplinkybėms susiklosčius palankiausiu būdu, kartais netikėtai jaučiamės nelaimingi. Štai, rodos, ta Naujoji Pradžia įvyko, viskas pradėjo klostytis palankiau, o gerai nesijaučiame. Paslaptis štai kokia: kai pagaliau susitvarkome gyvenimą taip, kad galime nusiraminti, atsiranda tinkamos aplinkybės pasirodyti tam, kas ilgą laiką buvo slopinta. Pasąmonė supranta taip: dabar išgyventi neigiamas emocijas jau yra saugu. Taigi jei mums iš tiesų nebuvo pavykę paleisti, vėliau visai ne laiku ima kilti liūdesys, nuoskauda, apmaudas dėl praeityje neišsipildžiusių lūkesčių ir pan. Tuomet lydi keisti apmąstymai: „Kaip galiu leisti sau atsipalaiduoti ir džiaugtis dabartimi, jei ne viskas išspręsta praeityje?“. Tai nelogiška: koks skirtumas, kas buvo praeityje, juk jos jau nebėra, tačiau pasąmonei ir iš jos kylantiems impulsams nurodinėti sunku. Tada pravartu prisiminti, kad vis dėlto turime atlikti tą sunkią užduotį – paleisti praeitį. Nesvarbu, ar ji buvo skaudi, ar džiugi, vis tiek nereikia ja gyventi, nes tai trukdo GYVENTI – gyventi TĄ gyvenimą, kuris Tau skirtas dabar.

Palaiminimas pasiryžusiems Šv. Kalėdų laikas yra puikus metas atleisti, o tada, lyg nusiprausus, lyg atgimus, žengti į Naujuosius metus – Naują Pradžią. Jau turime visą veiksmų seką. Mes norime pokyčių savo gyvenime ir štai puiki proga – kalendorius mums dovanoja Naujuosius metus, puikią galimybę nubrėžti ribą.

GAJA moterims 21

ŽVILGSNIS Kitas žingsniukas – įvardijame, kokių pokyčių norime ir kas iš praeities neleidžia mums judėti pirmyn, įgyvendinti tuos pokyčius. Atleidžiame tam savo viduje – atliekame ritualą, padėsiantį dar stipriau išjausti atleidimą ir paleidimą.

Jeigu reikia, tą patį ritualą kartojame tol, kol širdyje tikrai pajusime paleidimą. O dabar pirmyn – pasitinkame ilgai lauktąją Naują Pradžią.

Viskas atrodo gana paprasta? Linkiu, kad taip paprasta

Psichologė Karolina Tarnauskienė, Kaunas

Upė

Kartą gyveno daili upelė, srovenusi sau per kalnus, pievas ir miškus. Ji gimė iš šaltinio veik pačioje kalno viršūnėje. Džiugiai ištryškusi, upelė šokdama ir dainuodama tarsi vaikas lėkė žemyn, ir tik pasiekusi lygumas kiek suaugo – aprimo ir sulėtėjo. Ji svajojo kada nors pasiekti vandenyną. Dar paaugusi upelė išmoko rūpintis savo išvaizda ir ypač grakščiai vingiuoti tarpukalnėmis bei lankomis.

Kurią dieną ji pastebėjo savyje debesis – įvairiausių spalvų ir pavidalų. Nuo tada ji nieko daugiau neveikdavo, tik vaikydavosi juos.

Upelė norėjo nustverti kokį debesį, kad tas priklausytų tik jai. Tačiau debesys priklauso tik dangui, kuriuo plaukia į savąsias keliones, be to, jie įpratę nuolat keisti pavidalą. Kartais Kiekvienas žingsnis tikslo link gali būti dar vienas savęs pažinimo, atradimo žingsnis, vedankoks debesis atrodo kaip apsiaustas, tis į didįjį tikslą, į didįjį vandenyną, į didį dieviškumą. Tada kiekviena diena bus kartais – kaip žirgas. Tas debesų pilna meilės gyvenimui. prigimties nepastovumas varė upelę Šilti linkėjimai nuo Gajos kūrybinės grupės! į neviltį. Malonumą ir džiaugsmą ji patirdavo tik vieną po kito gainiodama debesis. Bet neviltis ir pyktis įsigavo į jos gyvenimą. savintis. Ji matė kiekvieno debesėlio grožį ir gebėjo džiaugtis Vieną dieną pakilo stiprus vėjas ir nupūtė nuo dangaus jais visais. Debesiui plaukiant artyn, upė geranoriškai, su visus debesis. Padangė visiškai ištuštėjo. Mūsų upelė ėmė meile sveikindavo jį. Debesiui nutarus plaukti sau toliau, ji manyti, kad ilgiau gyventi neverta, nes nebeliko ką gainioti. taip pat džiugiai, meiliai ir geranoriškai pamosuodavo jam Jai norėjosi tik numirti. „Jei debesų nebėra, kodėl aš pavymui. Upė suprato, kad visi debesys jos. Jai nebekilo turėčiau būti?” Bet ar gali upė atimti sau gyvybę? dilema - debesys ar ji pati. Tarp upės ir debesų įtviro taika, Tą naktį upelė gavo progą grįžti į save ir pirmą kartą ramybė ir harmonija. nepraleido jos. Ji jau taip seniai vaikėsi to, kas išorėje, kad Tą vakarą įvyko kaip ir stebuklas. Visiškai atvėrusi neprisiminė, kada buvo mačiusi save. Tąnakt ji pirmąsyk širdį vakaro dangui, upė išvydo savyje nepaprastą reginį išgirdo savo raudą – vandens teškenimą į krantus. nuostabaus grožio apvalainą, spindinčią lyg brangakmenis Įsiklausiusi į savo pačios balsą, upelė padarė svarbų pilnatį. Ji niekada net nesvajojo gauti dovanų tokį dailų atradimą. atspindį. Šioje vietoje tiktų eilutės iš vieno puikaus kinų Ji suprato, kad jau turi savyje tai, ko visą laiką taip eilėraščio: „Šviežiu grožiu spindintis mėnulis keliauja per ieškojo. Ji atrado, kad debesys yra ne kas kita, o vanduo. plynai ištuštėjusį dangaus skliautą. Kai gyvųjų būtybių Debesys gimsta iš vandens ir grįš į vandenį. O dar ji atrado, sąmonės upės nuskaidrės, dailusis mėnulio atspindys ims kad ir pati yra vanduo. šviesti kiekviename mūsų”.

Kitą rytą, saulei tekant, upelės laukė dar vienas įstabus Tą akimirką upės sąmonė buvo kaip tik tokia. Dailusis atradimas. Ji pirmąsyk išvydo dangaus žydrynę, kuri mėnulio atspindys krito jai tiesiai į širdį; tada vanduo, anksčiau tiesiog nerūpėjo – susidomėjusi tik debesimis, debesys ir mėnulis susikibo už rankų, paniro į meditaciją ir upelė nepastebėdavo dangaus, jų gimtinės. Debesys lėtu lėtu žingsniu patraukė vandenyno link. nepastovūs, o dangus visada toks pats. Ji suvokė, kad Mums nėra ko vaikytis. Galime grįžti į save ir tiesiog bekraštis dangus nuo pat pradžių glūdėjo jos širdyje. Ši džiaugtis kvėpavimu, šypsena, savimi pačiu ir tuo grožiu, reikšminga įžvalga suteikė jai ramybę ir laimę. Upelė vis kuris mus supa. žiūrėjo į nuostabų beribį dangaus mėlį suprasdama, kad jau Thich Nhat Hanh „Ramybė su kiekvienu žingsniu” niekada nebepraras pastovumo ir ramybės.

Tą popietę debesys grįžo, bet šįkart upė nebenorėjo jų

22 GAJA moterims

Viktoro Vainučio nuotr.

ir būtų. Gražios, Jaukios ir Mylinčios mums visiems šios Naujos Pradžios!

SKAIDRŪS ŽIEMOS STEBUKLAI

GAJA moterims 23 Nuotraukos autorė Asta Aleknienė

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com