GAJA. Vasara'14

GAJA moterims 2014 Vasara NR. 9

IDĖJOS

MERGVAKARIUI ŽALIOJI MITYBA: mada ar sveikata?

SIBIRAS KITAIP:

interviu su Egle Gudonyte

Marijos

apsireiškimo vietos Lietuvoje

NUMERIO TEMA:

TRADICIJOS GAJA moterims

1

Moteriai Ant slenksčio Atsisėdam ant slenksčio ąžuolinio.

Tu – kojomis į lauką, aš – į vidų.

Pusiau pasaulį pasidalinam, Tu paimi meilę, aš – pavydą.

Mes ant slenksčio – tarytum ant tilto.

Jis ir jungia krantus, ir skiria.

Tavo nugara manąją šildo, Mano nugara tavąją tiria.

Tavo akys gėrisi vasara, Geria šviesą, skraido po dangų.

Mano akys vaikšto po aslą.

Jos tamsiausias kertes aplanko.

Tu juokies: „Pasikeiskime vietom, Padalinkim iš naujo pasaulį...“ Ir tada mes kitaip atsisėdam.

Tu – į tamsą, o aš – į saulę.

Tavo žvilgsnis nubėga į tolį, Mano žvilgsnis nepramuša sienos.

Tu iš mano kančių kvatoji, Aš paliest nedrįstu tavo sielos.

Algimantas Baltakis

2 GAJA moterims Nuotraukos autorė: Ramunė Kerdokaitė

Asociacijos GAJA moterims leidinys Leidžiamas nuo 2012 m.

Redaktorės žodis

Prisipažinsiu – numerio įžangai tradicijų

tema ieškojau minčių tarp autoritetų. Įvairių žmonių, gyvenusių ankstesniuose amžiuose ir tebegyvenančių šiandien. Ne vienas straipsnis ir ne viena knyga tam tikslui perskaityta. Ir vis tik rašydama įžangos žodį lieku „kaip stoviu“.

Reikia būti savimi!

Tokios išvados priėjau, mąstydama apie tradicijas ir jų tęstinumą. Supratau, kad ypatingų žmonių šiuo atveju nėra – tu pats, žmogau, esi ypatingas. Būtent nuo tavęs, nuo to, kaip tu gyveni savo gyvenimą, kokias vertybes skleidi aplinkui – juk ir priklauso tautos kultūra. Vadinasi nėra ypatingų žmonių, ant kurių pečių gultų tradicijų perdavimo ir puoselėjimo priesakas. Kiekvienas ir kiekviena esame tas ypatingas žmogus. Arba galime juo tapti.

Džiaugiuosi priėjusi prie tokios išvados. Ji suteikia atsakomybės jausmą, kurį brandi asmenybė priima kaip nerašytą titulą. Vien tai – tiesiog žinojimas, kad esi atsakinga už savąjį pasaulį – tą pasaulį, kuriame gyveni, kuriame gyvena tavo tauta – įkvepia ir teikia jėgų. Juk norisi gyventi laimingoje Lietuvoje.

O laiminga Lietuva – tai laimingi žmonės. O mūsų laimė – nuo ko ji priklauso? Žinoma, nuo mūsų. Taip ir grįžti iš kelionės po išorinį pasaulį į save, atsiduri spiralės centre ir džiaugiesi radęs išeities tašką – tikrąjį lobį. Noriu tikėti ir tikiu, kad bendraminčių atsiras. Jūs, mūsų skaitytojai, taip pat esate tarp šių bendraminčių. Šį numerį skiriu bendrai kūrybinei minčiai.

Tegyvuoja Lietuvoje prasmingos tradicijos.

Atkurkime jas ir kurkime naujas, ir džiaukimės prasmingu gyvenimu čia ir dabar. Tebūnie taip!

Neringa

Visus numerius rasite asociacijos svetainėje www.gajamoterims.lt Apsilankykite!

Redakcija – kūrybinė grupė Vaida Babilienė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Lina Blužaitė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Jurgita Liutkutė Sigita Paulauskienė Sondra Saikevičiūtė Šio numerio autoriai: Algimantas Baltakis/Eilės Moteriai, Lina Blužaitė, Sigita Degimaitė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Deivės pasaulis, Stasė Balčytienė/Gimtis, Živilė Širvienė/Augame laimingi, Greta Kasparavičiūtė/Moteris ir vyras, Sigita Paulauskienė/Myliu savo darbą, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Mano knyga, Sigita Paulauskienė/Skanumai, Vaida Babilienė/Laikas sau, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė /Rėdos ratu, Lina Blužaitė/Gyvasis sodžius, Eglė Kučinskienė/Lietuvos šventvietės, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Moterys istorijoje, Greta Kasparavičiūtė/Žvilgsnis, Vaida Babilienė/Renginiai.

Tekstus spaudai parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Kalbos redaktorė Aurika Bagdonavičienė Viršelių dizainerė Sigita Degimaitė Priekinio viršelio nuotrauka Nuotrauka iš asmeninio archyvo Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Sigita Degimaitė

Paremkite Gajos leidybą!

A.s. LT154010042502722526 (DnB bankas) Gavėjas: Asociacija GAJA moterims Įmonės kodas: 302656077 Mokėjimo paskirties langelyje pažymėti: parama Gajos leidybai

.

Gimine DEIVĖS PASAULIS

– šeima iš šeimu,

Gajinės Sigita Degimaitė, Lina Blužaitė ir Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Iliustracijos šaltinis wordpress.com

Vasaros Gają paskyrusios tradicijoms, minime ir giminę. Idėja bendram straipsniui šia tema gimė per vieną bendrų gajinių susitikimų. Tąkart dalijomės savo šeimų istorijomis ir susižavėjusios klausėmės įdomių pasakojimų apie savo protėvius, šaknis, giminės istoriją. Taip ir kilo mintis pratęsti giminės temą vasaros numeryje.

Giminė kaip medis Sigita Degimaitė: Pamenu, pavasarį kopdama į savo mėgstamą kalną sustojau po kaštonu. Visuomet eidama tuo keliu po juo trumpam sustoju. Kadaise buvau nusprendusi, kad kaštonas – tai laimės medis, o stovėti po žydinčiu kaštonu – tai ir yra tikrų tikriausia laimė. Buvo pavasaris, manasis kaštonas dar tik leido lapelius. Pažvelgusi viršun, akimirkai nuščiuvau – vietoj žiedų mane palaimino suvokimas! Pajutau, kad stoviu po visais žiedais, kurie tik kada žydėjo ant šio medžio ir dargi visais, kurie žydės! Visos žiedų kartos vienu ypu pražydo mano širdyje.

Yra toks terminas: Giminės medis. Giminės medis – tai juk ir yra MEDIS. Ir dabar mūsų žydėjimo metas – tų, kurių sielos šiuo metu gyvena žemišką gyvenimą. O ir mūsų pirmtakai, ir tie, kurie dar bus – jau yra mumyse. Visa giminės linija – nenutrūkstanti visa persmelkianti gija. Kai pagalvoji, ji turi siekti ir Pirmuosius Žemės Žmones. Ir štai, mes esame neišraunama šio genealoginio medžio dalis.

Ar jaučiate, kokia stiprybė slypi šiame reiškinyje? Niekas iš mūsų negali to atimti – mes tiesiog esame tos gijos dalis ir tai niekada nepasikeis. Ar gali kur pasaulyje būti tvirtesnis pagrindas, stipresnis saugumo jausmas?

Tiesa, pati ne taip jau ir seniai pradėjau domėtis savo šaknimis. Tikriausiai šiais pasiutusio tempo laikais mes tiesiog „negaištame“ laiko savo artimiesiems. Dažniausiai skiriasi ir interesai, ir amžius, suvokimas, veikla, gyvename toli vieni nuo kitų. Galbūt svarbesniais laikome draugus.

Bet draugai keičiasi, o naujo dėdės nepasirinksi, tokio, kurio pasaulėžiūra šiuo metu atitiktų tavąją. Nepasirinksi močiutės, kuri tave labiau suprastų. Šeimoje slypi didžiulės pamokos jau vien dėl to, kad jos beveik neišvengiamos – kai kurių giminaičių į draugus gal nesirinktum, bet štai jie čia, ir tu turi progą juos pažinti, o per juos – geriau pažinti ir suprasti save. Menininkai, sportininkai, matematikai, kulinarai – visus suvienija šeima į nepakartojamą bendrą būrį.

Didelių tradicijų mūsų šeima neturi. Visi išsibarstę po Lietuvą ir netgi po Europą. Artimiausi – tėvai, seneliai, dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai – nelieka pamiršti. Tačiau visai neseniai teko išvysti, kokia plati yra močiutės giminė! Toli gražu ne visų ir vardus žinau, o gaila... Bet juk ne vėlu! Paskaičiavusi atradau, kad mano močiutė yra vyriausia manosios giminės moteris – tai man pasirodė itin svarbu.

Anksčiau giminaičiai man siedavosi su jų rūpesčiais, apie kuriuos nuolat girdėdavau. Bet kartą įsišnekėjusi su mama, viską pradėjau matyti kitomis spalvomis. Pavyzdžiui, suvokiau, kad viena teta, nors ir labai sudėtingo charakterio, dėl artimo žmogaus kalnus nuverstų, širdį

4 GAJA moterims

Senelės mena šeimų istoriją, byloja apie patirtis, perduoda išmintį atiduotų. Kad močiutė, išgyvendama dėl viso pasaulio bėdų, visgi spėja gyventi savąjį gyvenimą, ir dar kokį prasmingą! Tereikia tik dėmesio, kad, prasisklaidžius kasdienybės rūkui, pradėtume matyti žmones tokius, kokie jie yra. Kiekvienas turi tai, kas skatina juo gėrėtis, didžiuotis, džiaugtis. Už atmerktas akis dėkoju mamai.

Iki šiolei apie savo Medį nedaug tesužinojau. Ketinu pakalbinti seneles, mamą, tetas, o surinktas žinias apie giminę, prosenius, kiek tik sieks mūsų bendra atmintis, surašyti į knygą. Vėliau paliksiu ją tęsti savo vaikams. Ta knyga bus šios nenutrūkstamos gijos ženklas. Priminimas, kad ne iš niekur atsiradai ir niekada neišnyksi į niekur. Liks jiems šis tvirtas pagrindas – amžinas saugumo jausmas, ir jau sąmoningai nuo vaikystės puoselėjamas.

Giminė – didelė gentis Lina: Mano giminė – didelė ir vieninga gentis. Labai džiugu, kad mano giminės šaknys tvirtos. Kiekvienoje kartoje atsiranda giminę būrin suvedantis asmuo. Mano seneliai, o turbūt – ir jų seneliai, sakydavo, kad visų svarbiausia yra šeima, giminė.

Galbūt todėl per daugelį metų nenutolome, nuolat palaikome ryšius, bendraujame. Kas treti metai rengiame giminės susitikimus. Kaip smagu tuomet pamatyti ir pabendrauti su seniai regėtais, toliau gyvenančiais artimaisiais, jų atžalomis, į mūsų giminę įsiliejusiais vyrais ir žmonomis. Apie šiuos susitikimus būtų galima daug pasakoti. Tai ne šiaip užstalės pasisėdėjimai. Tai pašne-

DEIVĖS PASAULIS Šios mintys atliepė abiems su vyru. Užsidegėme noru kesiai, užduotys, rungtys, prisiminimai, dainos... Susirenkame kurio nors giminaičio namuose arba protėvių gysurasti savąjį žemės lopinėlį, kuriame galėtume kurti giventoje vietoje, kur vos kelios karklais apaugusios akminės sodybą sau, savo vaikams ir ateities kartoms. Pramenų krūvos mena ten kažkada buvusį nuostabų mūsų dėjome ieškoti ir radome. Dabar būdami Krunuose, praprosenelių gyvenimą. ėjus šešeriems metams, jaučiamės įleidę šaknis į Gimtinės Mano giminėje nė vienas nėra pamirštas, visi vieni kižemę. Džiaugiamės, kad gyvename Krunų sodžiuje – vietus palaiko, jei reikia, padeda. Labai svarbu žinoti savo toje, kur kuriasi bendraminčiai žmonės, vienijami svajošaknis: iš kokios giminės, istorijos esi kilęs. Mano giminė nės kurti darnią šeimą, gimdyti ir auginti laimingus vaivisa tai turi, saugo, puoselėja ir didžiuojasi. kus, įprasminti savo gyvenimą ir realizuoti savo žmogiškąjį Mūsų giminės istorija mena keletą šimtmečių. Turime potencialą. Savo žemėje šventėme ir tuoktuves. Turime savo giminės herbą. Sudaryti kelių šakų genealoginiai tradiciją kasmet sukviesti šeimos narius ir vestuvėse medžiai, kurie nuolat plečiasi. Tiek dalyvavusius artimuosius savaitapie tėčio, tiek apie mamos gimigalį praleisti drauge. Kasmet su nę būtų galima parašyti ne vieną džiaugsmu šio susitikimo laukiame. knygą.

Apie giminės sodybas žino koGiminėje nėra itin garsių asmene kiekvienas lietuvis. Tokiose nybių, tačiau visi be galo įdomūs, sodybose gyveno mūsų tėvai ar savotiški. Nors karai, tremtys, tarbent jau seneliai. Visgi knygose pukario emigracija mūsų giminę Anastasija giminės sodybų idėja labai palietė, bet ir būdami skirtarsi labiau praplėsta ir įgyventinguose žemynuose nepraradodinama. Ji atskleidžia tikrąją žmome ryšio. Šeimos būdavo labai gaus paskirtį ir pabrėžia kuriamągausios, o santykiai tarp brolių, seją jo galią, būtinybę sąmoningai serų, pusbrolių, pusseserių – pavybendrauti su gyvąja aplinka norint dėtinai geri. džiaugtis visaverčiu gyvenimo skoSusitikę prisimename jau išėjuniu. Kas tai yra giminės sodyba? sius giminaičius: nuolat pasipuoTrumpai tariant – tai ne mažiau šusią ir visiems nurodinėjančią kaip 1 hektaro ploto žemės sklyprosenelę Konstanciją, priklaupupas, kuriame kuriamasi tikslu gysį ant vieno kelio ir ypu kibirą venti nuolat, pratęsti savo gimialaus galėjusį išgerti prosenelį nę, gyventi dermėje su gyvosios Antaną, pokštininką ir nuostabių gamtos pasauliu. Vienas svarbiauistorijų pasakorių senelį Joną, įvaisių veiksnių, leidžiančių sėkminGiminė – žmogaus šaknys ir ištakos rius verslus išbandžiusį senelį Megai tai padaryti, yra Meilės erdvės čislovą, geraširdę močiutę Genosukūrimas. Giminės sodyba kuriavaitę, jos išradingąją ir kūrybingąją seserį Adelę bei kitus. ma iš meilės, – suvokiant ir pripažįstant, kad ji yra sąmoKiek bekalbėtume apie kiekvieną giminaitį, visus juos nę turinti energija, siejanti mus su Kūrėju – su Dievu. sieja vienas bendras jausmas – meilė savo žemei. Tikiu, kad Nepaisant to, ar giminės sodybą kuria vienas žmogus, graži giminės tradicija susitikti kas trejetą metų dar ilgai svajodamas apie šeimą, ar mylimųjų pora, ar jau susikūgyvuos. Tikiu ir tuo, kad neprarasime artimo ir stipraus rusi šeima, Meilės erdvė kiekvienu atveju suteikia jos tarpusavio ryšio. Jaučiu, kad pagarbos protėviams ir meikūrėjams galimybę naujai atrasti savąją prigimtį, įpraslės savo tėvynei išmokysime ir savo vaikus bei anūkus, kaip minti tarpusavio santykius. kad to mokė mus.

Ką mums davė Meilės erdvės sukūrimas? Visų pirma – džiaugsmą, bendros kūrybos pajautimą. Kai kartu Giminės sodyba ir Meilės erdvė su mylimu žmogumi, artimaisiais sodini medį, statai naNeringa: Gimine susidomėjau palyginti neseniai. Artimą – žinai, kad tai liks ilgam. Kad ši bendra kūryba turi mieji, šeima visada buvo svarbu, o štai platesniąja gimine prasmę. Kad erdvėje, kurioje kuri, vyrauja harmonija. Kad domėtis mūsų šeimoje nebuvo įprasta. Mano požiūris į įgauni tvirtą pagrindą po kojomis, kad gali viską, apie ką giminę keitėsi palaipsniui. Tiksliai negalėčiau pasakyti, svajoji. Žinai, kad esi ne laikinas sutvėrimas, o amžinas kada manyje pabudo giminės, šaknų ilgesys. Tikriausiai Dievo vaikas. Kad savo rankomis prisidedi prie gražesnės ėjau į tai ieškodama savojo atspirties taško, asmenybės šiandienos ir juo labiau – rytojaus. Kad Žemė dar turi vilvientisumo. Juk dabar tiek daug kalbama apie vienovę ir ties atgauti savo pirmapradį grožį, o mes, šiandienos harmoniją, apie tai, kaip svarbu mylėti aplinkinį pasaulį. žmonės – galimybę jį perduoti savo ainiams. Šio nuostaKiek iš mūsų į šį pasaulį įskaičiuoja artimiausius žmones baus jausmo linkėčiau kiekvienam lietuviui.

– šeimos narius, giminaičius?.. Vienas konkrečių veiksnių, pažadinusių manyje realų giminės ir šaknų ilgesį, buvo V. Megre knygos. Jose perskaičiau tai, ką širdyje, rodos, žinojau nuo seno. Būtent čia paprastai ir aiškiai radau paaiškinimą, ko žmogui trūksta iki sodrios laimės, svajonių išsipildymo. Atsakymas gan paprastas, ir ypač įprastas lietuviui – tai giminės sodybos atkūrimas, turint tikslą čia gyventi nuolat, pradėti ir gimdyti savo vaikus, sodinti medžius protėvių atminimui, puoselėti gyvenamąją aplinką ir taip tobulėti kūnu, protu ir siela.

GAJA moterims 5

MOTERIS IR VYRAS

Gražių santykių PASLAPTIS Greta Kasparavičiūtė, Kaunas

Nuotr. šaltinis saifou.com

Šiandienė visuomenė taip nutolo nuo tikrosios moteriškos prigimties. Kaip mums trūksta harmoningų santykių, darnių šeimų, švelnumo, pagarbos ir skaistumo. Aš nesutikau moters, kuri nenorėtų gyventi darnoje su savimi ir pasauliu.

Vienintelis išsigelbėjimas – tai būtinybė atsigręžti į savąjį moteriškumą, o tai padaryti be žinių – sunku. Mūsų užduotis yra mokytis. Tik per nuolatinį žinių kaupimą ir praktiką ateis išmintis. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo daugiau galimybių, kad sugebėsime susikurti laimę čia ir dabar.

Mielos moterys, mūsų užduotis – pačioms suvokti savo vietą šiame gyvenime. Pačioms – reiškia, be aplinkinių spaudimo ir vyraujančių stereotipų. Pasikliaujant širdimi ir gilia intuicija, kurią Dievas kiekvienai mūsų įskiepijo dar motinos įsčiose.

Moterų ir vyrų jautrumas Taip norisi rašyti apie moteriškumą – tą tikrąjį, vidinį, iš pačių sielos gelmių kylantį moteriškumą, gebantį priimti vyrą ir padedantį jam tobulėti. Moters minčių galia pasiekia vyrą greičiau nei šviesos šaltinis užpildo Žemę savaisiais spinduliais. Kartą svarsčiau apie vyrų išgyvenimus ir suvokiau, jog dauguma mūsų, moterų, net neįsivaizduoja, kiek daug išgyvena vyrai. Kai mūsų draugės liūdi, jos verkia, šaukia, išsilieja visa širdimi, ir matome, jog joms yra negerai. Tačiau kai kenčia vyrai, to galime nė nepastebėti, nes neretai mus pasitinka tyla ir užsidarymas.

Skausmą mes įpratusios matyti visai kitokį – emocingą, garsų ir išsakomą. Kas dedasi mylimo vyro širdyje, galime net neįtarti, o joje paprastai „nusėda“ visi skauduliai.

Apie tai, kad vyrą kažkas slegia, galima suprasti, vos į jį pažvelgus. Tik žiūrėti reikia atidžiai, su meile. Taip jau yra, kad Viešpats davė moteriai švelnumą ir atjautą. Išmokime naudotis visomis dovanomis. Neignoruokime to, ką turime gražiausio.

Suteikti jaukumo Kas yra tikrasis moteriškumas? Manau, tai moters gebėjimas priversti vyrą šalia jos pasijusti kaip šilčiausiuose ir jaukiausiuose namuose. Čia tik vienas sakinys, bet į jį telpa tiek dalykų. Dažnai užtenka paimti žmogaus ranką ir viskas viduje ir aplinkui nurimsta. Tai labai subtilūs dalykai. Kai tvyros įtampa, paimkite vyrą už rankos ir

6 GAJA moterims

Santykių žinovai teigia, kad meilę ir tarpusavio supratimą reikia puoselėti prisiglauskite – pamatysite, kaip jis nušvis. Jokios įtampos, jokio konflikto nebeliks. Kartą vardan mūsų susitaikymo aš paėmiau savo mylimojo ranką ir stipriai ją suspaudžiau.

Nė vienas vyras nėra pajėgus atstumti moters švelnumą.

Taigi tąkart aš supratau, kad labai daug kas priklauso nuo moters. Nuo tos dienos pasižadėjau sau ugdyti savyje išmintį ir tapti puikia supratinga moterimi. Kaip būtų gera, jeigu visos mes sau taip pasižadėtume. Vyrai išsiilgę moteriškumo. Jie nepalieka moterų, kurios moka juos mylėti.

Tobulėjančios moters galimybės Visų gražiausių moteriškų savybių gimimas ir vystymasis priklauso nuo to, kaip mes rūpinsimės savimi, kokį kelią pasirinksime, kiek mokysimės. Tik tobulėjanti moteris geba kurti darnius santykius, laimingą šeimą, finansinę sėkmę, sveikatą – viską. Pastebėkime, kiek šiandien yra reikalaujančių moterų ir kiek – dirbančių su savimi... Taip

MOTERIS IR VYRAS jau sutverta, kad moteris savo subtilia prigimtimi geba reguliuoti beveik visas sritis. Tai išties didžiulė atsakomybė.

Kūrybiškumas kaip gyvenimo būdas Labai linkėčiau moterims rūpintis savimi, ugdyti kūrybiškumą ir šviestis. Atminkime, jog privalu nuolatos valyti širdį nuo pykčio, apkalbų, blogų minčių. Tam gali padėti malda, meditacija, tapymas, poezija, keramika – svarbu rasti tai, kas tiktų jums. Ugdykite kūrybiškumą – jo taip reikia kasdieniame gyvenime, tai puiki santykių terapija. Pavyzdžiui, leiskite sau kartais sulaužyti įprastines taisykles: pusryčiams suvalgykite saldaus pyrago, o ne įprastos kiaušinienės ar sočių blynų, net jeigu tai būtų naudingiau pagal gydytojų rekomendacijas. Kartas nuo karto pažadinkite vyrą naktimis ir sugalvokite ką nors nuveikti. Kažką įdomaus ir kūrybiško, būtent tuo metu, kada visi turėtų miegoti. Pagaliau, jeigu turite vaikų, leiskite jiems suprasti, kad gyvenimas – ne vien griežti rėmai ir kokie laimingi jūs galite būti trumpose akimirkose. Jie tai būtinai pajus, nes jų mama – ir mylimo vyro moteris – labiau nei kas kitas norės pati patirti ir perduoti šitokio pasaulio atspalvius.

Palaikymą turime visada Taip pat labai svarbu suprasti, kad einant tobulėjimo keliu neišvengiamai susidursime su tuo, jog daug ką pamiršime, daug kartų klysime. Moteris turi suvokti: jos troškimai ir pastangos kurti harmoniją, darnią, gražią šeimą, dvasiškai tobulėti bus visuomet palaikomi iš aukščiau. Dievas globoja ir padeda moterims, siekiančioms teisingų dalykų. Taip jie greičiau atkeliauja.

4 stebuklingi „P“ Dažnai susiduriame su situacijomis, kai dalykų, kuriuos, rodos, išmokome ir įsisavinome, nesugebame pritaikyti praktikoje. Tiek skaityta, tiek gilintasi, o emocijos sudėtingomis akimirkomis ima ir prasiveržia. Žiū, mes vėl šaukiame, kritikuojame, priekaištaujame. Ir vėl įskaudintas, įžeistas mylimas žmogus. Norėčiau pateikti vieną paprasčiausių formulių, kurią labai lengva įsiminti ir pritaikyti santykiams su mylimu vyru. Tai „4P“ (KETURIŲ P) taisyklė: PRIPAŽINIMAS – PADĖKA – PASITIKĖJIMAS – PADRĄSINIMAS. Būtent šiuos paprastus dalykus pravartu prisiminti ir taikyti kiekvieną dieną, ypač gresiant konfliktui. Vyrui svarbu jaustis pripažintu tokiam, koks jis yra, nesistengiant keisti jo elgesio. Dar svarbiau nuolatos išsakyti dėkingumą už tai, ką jis gero dėl jūsų, kaip moters, padarė. O kaip dažnai mes sakome tik tai, ko nepadarė...

Pasitikėjimas vyru ugdo jo vyriškumą. Tik prisiminkime, kiek daug galime, kai mumis kažkas tiki ir pasitiki, o juo labiau padrąsina. Padrąsinimas visuomet atskleidžia moters palaikymą. Jausdami moters palaikymą, vyrai galėtų ir kalnus nuversti! Kiekviena moteris gali susikurti savo formulę, galbūt tik jos santykiams tinkančią ir derančią.

Nors ir visai paprastas receptas, praktikuojamas jis gali daryti stebuklus. Pradėkite tobulėti nuo paprastų dalykų.

Koks nuostabus ir galingas yra moters pasaulis. Ar džiaugiatės savimi? Ar jaučiate, kiek daug galima sukurti?

Visada žvelkite į savo vidų, nes čia pirmiausiai gimė visa, ką šiandien turite.

Kiek subtilus jūsų tarpusavio ryšys?

Ar jus su jūsų išrinktuoju sieja gilus tarpusavio ryšys? Atlikite testą ir sužinokite, kokie yra jūsų santykiai.

1. Ar jūs drauge meldžiatės / medituojate?

A Kasdien ar dažniau nei kartą per savaitę B Retkarčiais, kai nutinka kas nors ypatingo C Niekada D Norėčiau, bet tai nėra taip paprasta; kurį laiką nebesutariame ir dėl žemiškesnių dalykų.

2. Kaip manote, kodėl susitikote?

A Mus suvedė aukštesnės jėgos B Mes sąmoningai vienas kito ieškojome C Mums tiesiog pasisekė D Nežinau 3. Kai susipykstate, jūs: A Aiškinatės pirmiausia su savimi ir norite nuoširdžiai suprasti, kokia tikroji nesutarimo priežastis B Stengiatės ne tik kalbėti, bet ir išgirsti C Kiekvienas permąstote situaciją, o tuomet aptariate ją drauge D Kartais būnate tikrai grubūs vienas kitam 4. Jūsų manymu, santuoka – tai: A Dviejų sielų sąjunga B Emocinis ryšys, kuris vieną dieną gali nutrūkti C Teisinis susitarimas D Beprasmis laiko gaišimas 5. Seksualiniai santykiai jums reiškia: A Dvasinę vienovę B Emocinį artumą C Būdą prasiblaškyti D Jau kuris laikas nesinori apie tai nė pagalvoti 6. Valgymo neįsivaizduojate be: A Maldos ir padėkos B Tylos ir mėgavimosi C Dienos reikalų aptarimų D Nejaukios tylos ir įtampos Testo atsakymai 25-ame puslapyje.

GAJA moterims

7

GIMTIS

Dabar daug kalbama apie gimdymą, norima, kad moterys gimdydamos būtų saugios, kad pasaulį išvystų laimingi ir sveiki vaikučiai. Noriu papasakoti, koks buvo mano gimimas kolūkių laikais. Savo rašinėlį sudėliojau iš mamos pasakojimų ir savo vaizduotės

Mano gimimas Stasė Balčytienė, Šilutė

Nuotr. šaltinis www.wallpaperup.com

Laukuose prinokę rugiai. Kvepia duona. Man čia ramu pilvelyje, nes mama jauna ir stipri. Jaučiu jos žingsnius. Užveria namelio, paskendusio vasaros glėbyje, duris ir eina. A, pažįstamas jausmas. Šniokščia upė. Nulipa žemyn nuo kalno.

Girdžiu, kaip kalbasi su tėčiu.

– Šiemet bus geras derlius, turėsime darbo. Bus duonelės. Dar vienai burnytei reikės, – girdžiu girnų ūžimą. Tėtis mala grūdus.

– Gerai,kad čia senelis pastatė malūną, – kalba mama.

– Vynuogės jau prinokusios, visas krūmelis pilnas uogų saulės atokaitoje.

Ragauja.

Jaučiu vynuogių skonį savo burnytėje. Et, tik kumštelį pačiulpsiu.

– Tik pagalvok, tas krūmelis nuslinko nuo kalno viršaus žemyn su žemių nuošliaužomis ir kiek uogų užaugino. Lipsiu į kalną tiesiai, – pamoja ranka tėčiui.

Jaučiu, kaip įsitempia jos kūnas, sunkėja kvėpavimas. Kabinasi į žoles ir lipa į kalną. Man darosi neramu, nes kažkas timpteli mane, ir aš tarsi atitrūkstu nuo mamos. Sunkiai begirdžiu jos balsą. Visą naktį krūpčioju nuo mamos aimanų. Kas atsitiko? Ryte tėtis neša mamą. Sodina į vežimą, paskolintą iš kaimyno, girdžiu, kaip rieda ratai ir kaip tėtis ragina arkliuką paskubėti. Man trūksta oro. Tiek maža vietos pilvelyje.

Tėtis ramina mamą. Liepia giliai kvėpuoti. Jaučiu, kaip dunksi mamos širdelė. Kažkas atsitiko.

Laukimas.

– Štai autobusas, pakentėk, – sako tėtis. Jaučiu lengvą supimą ir mamos nerimą. Jai labai negera.

Balta ligoninės lova.

– Pakentėk, mažyle, – sako man mama. – Jau laikas tau išvysti pasaulį, nors tau dar tik aštuoni mėnesiukai.Tos uogos buvo tokios saldžios. Be reikalo lipau į tą statų kalną. Pasitempiau. Atleisk, mažyle. Nežinojau, kad gali taip atsitikti.

Jaučiu mamos rankas, liečiančias mane.

Paskui daug balsų... Suprantu, kad turiu kažkur keliauti. Į man nežinomą pasaulį.

– Nebijok, mažyle, būsiu su tavimi visą gyvenimą, tiek, kiek bus skirta... Pasistenk, mažyle, na..., – drąsinantys mamos žodžiai.

Man sunku išeiti iš čia, kur buvo gera ir šilta. Niekur nenoriu eiti, laikausi mamos. Balsai vis stiprėja. Mamos kūnas įsitempęs, ji labai pavargusi. Mane visą laiką kažkas stumia ir aš jaučiu, kaip pagaliau palieku savo buveinę. Mane apsupa balta migla. Pirmasis mano riksmas ir pirmas oro gurkšnis, – aš pradedu kvėpuoti.

Gimė maža, graži mergytė, – visi džiaugiasi. Bet gimdymas buvo labai sunkus.

Verkiu, nes ką tik įvyko didžiausias įvykis mano beprasidedančiame gyvenime – mano gimimas.

8 GAJA moterims

Nuotr. šaltinis www.wordpress.com

AUGAME LAIMINGI

Svajonėms reikia SPARNŲ Živilė Širvienė, Kaunas www.naturata.lt

Ar daug ir ką prisimena vaikai? Ar tai turi įtakos mūsų ateičiai, mokėjimui pasirinkti ir gebėjimui atsirinkti?

Neturiu omeny auklėjimo ar atskirų pramogų. Klausiu, ar verta vežtis juos kelionėn, nors vėliau jie nieko neprisimins, dukrai pinti kasas ir niūniuoti, mokyti spalvų derinimo paslapčių, kai ji nieko lyg ir neišmano, o vėliau viską pati atsirinks, lėtai kasyti nugarytę ar vakarais su intonacijomis skaityti pasakas.

Ar verta vaikų odą tepti taukmedžio sviestu ir pasakoti, kad tai riešutų sviestas, toks pats valgomas, kaip kad jų oda jį valgo sugerdama? Ar verta vaikščioti miške, rinkti gėlytes ir klausti, koks paukštis čiulba? Ar verta sakyti, kad tai šieno arba lietaus aromatas?

Prisiminimų galia Prieš gerą mėnesį prie manęs priėjo gatvės muzikantas ir pasisiūlė pagroti gitara. Vėliau jis parodė instrumentą, sugrojo pagrindinius akordus ir pasiūlė pačiai paliesti stygą.

Turbūt daugiau nei dvidešimties metų senumo prisiminimai atgijo tą pačią sekundę, kai tik ją paliečiau. Staiga prisiminiau stygų spalvas, jų storį ir net tą pojūtį kiekvieną atskirai jas liečiant. Prisiminiau, kad tėtis kažkada grojo akordeonu, o su sena gitara aš užaugau. Negrojau ja, neklausiau jos melodijų (o gal?), tačiau su ja – tokia sena, nenaudojama, besimėtančia visur ir visada namuose – aš spėjau užaugti. Ir pamiršti. Šiandien laukiu gitaros pamokų, nes man atrodo, kad niekas šiame gyvenime nevyksta veltui. Ateina laikas, kai prisiminimai, daiktai ir net kvapai mus pasiveja, vienaip ar kitaip atsiranda mūsų gyvenime, ir primena apie užmirštąjį save.

Jei sielos gelmėse užklysta tokie svečiai, neverta leisti jiems praeiti pro šalį. Nes kvietimas pasisvečiuoti tampa pačiu geriausiu būdu pažinti svajonę.

Visi mes buvome vaikai...

Kartais atrodo, jog ir svajones mums nutiesia tėvai, vaikystės aplinka ir išgyventos dienos. Kartais turi prabėgti dešimtys metų, turi nudirbti įvairiausius darbus tam, kad staiga suvoktumei, ko nori. Ir labai dažnai tai susiję su

vaikyste. Juk ne be reikalo sakoma, kad visi mes ir būtent tokie „iš vaikystės“.

Atsigręžus per petį atgal ir „sudėliojus taškus ant i“, galima į mažą augantį žmogų pažvelgti kiek kitokiu kampu.

Artimųjų svarba Kartais atrodo, jog pirmą kartą susidūriau su estetika, kas ir išugdė jos poreikį dar tada, kai mylima krikšto mama kiekvieno gimtadienio proga man dovanodavo ne žaislą ar įgyvendindavo mergaitiškas svajones, o įteikdavo porceliano puodelį su lėkštele. Meilė gamtai neabejotinai atėjo iš tėvų, mano atostogų kaime ir vytelių laukuose.

Nesenai atsiradusi meilė Rytams turbūt pasivijo mane iš Šachrazados pasakų, kuomet mama jų skaitė tūkstančius ir šimtus, laikų.

Man nepatinka šventės ir tos progos, kai vaikai gauna dovanų. Išties per daug jų. Būna sunku suvaldyti jų gausą ir srautą, tačiau kiekvieną kartą vis dar stengiuos. Šįmet sūnus iš tetos gavo tokią gimtadienio dovaną: važiuoti miškan ir žaisti jos vaikystės žaidimą – lobių paiešką. Ką ji jam reikš? Viliuosi, daug. Tikiu, kad ir visos kelionės, ir stovyklos, kurias vėliau gal sunkiai beprisimins, ir mūsų sekmadieniniai pasivaikščiojimai miške, kada nors prabus jo sąmonės gelmėse ir sužadins meilę gamtai.

Jis gal nežinos, iš kur tai ir kodėl, tačiau tai ir bus šešėlis, pėdsakas iš vaikystės. Savotiškas dežavu potyris.

Visi mes iš vaikystės: auklėjimą, vertybes laikykime šaknimis. Bet vaikui, kuris užaugs ir taps vienu iš mūsų – suaugusiu, – reikia ir sparnų. Tam, kad galėtų visą gyvenimą skristi paskui svajonę.

Ir natūrali, ekologiška produkcija skirstoma į gaminamą masiškai ir tą, kuri gaminama mažais kiekiais, rankiniu būdu, mažuose šeimos ūkiuose. Būtent tokie produktai, išsiskiriantys sudėtimi bei kokybe, dominuoja Naturatoje!

www.naturata.lt

GAJA moterims

9

. Žalioji Jurgos oaze

MYLIU SAVO DARBĄ

Parengė Sigita Paulauskienė

Yra Kaune tokia vieta, kaip magnetas traukianti lankytojus. Tikriausiai šios traukos paslaptis – ypač skanūs žalieji kokteiliai ir be galo nuoširdi, linksma baro šeimininkė Jurga. Čia netgi nebūtina pirkti. Galima tiesiog užsukti paplepėti, gauti patarimą ar pasidalyti patirtimi. Kartais ji nemokamai vaišina sultimis ar žaliavalgišku tortu. Taip pat rengia sveiko maisto gaminimo kursus.

Apie tai ir dar daugiau kalbamės su koktelių baro ir sveikų produktų krautuvėles Žalia pupa* savininke Jurga Banienė.

Prasidėjo nuo to, kad man visada stigdavo energijos. Nuolat. Aš miegodavau po 9 valandas. Jei būdavo galimybė, nusnūsdavau pietų. Ir norėdavau dar... Tuomet pradėjau ieškoti informacijos, ką daryti, kad žvaliai jausčiausi. Beieškodama perskaičiau straipsnį apie tai, kad valgant termiškai neapdorotą maistą sutaupai energijos, nes organizmas daug jos išeikvoja virtam ar keptam maistui virškinti.

Mane tai įtikino. Ir tada mano gyvenime atsirado žalieji kokteiliai. Dar vėliau mane jie užvaldė. Prieš trejus metus buvo ankstyvas pavasaris ir pradėjo labai anksti žaliuoti pievos. Man buvo užėjus „žalioji manija“ ir aš skyniau ir valgiau viską, kas žaliavo! Pirmasis pokytis, kurį pajutau – pagerėjo virškinimas. Aš visuomet turėjau virškinimo sutrikimų. Tos problemos dingo. Tada pradėjo „blaivėti“ galva. Pradėjau aiškiau galvoti ir dėlioti mintis... Žavėjausi tais, kurie užsidirba iš savo hobio.

Taip kilo mintis užsiimti tuo, kuo pati gyvenau. Taigi Kauno senamiestyje atidariau pirmąjį Lietuvoje žaliųjų kokteilių bariuką. Vilniuje jau buvo atidarytas pirmas Lietuvoje žaliojo maisto restoranas, o aš su savo veikla buvau antroji. Man sekėsi nuo pat pirmos dienos. Žinoma, labai daug vaišinau ir dar daugiau kalbėjau, bet viskas ėjosi gerai.

Kas padeda įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? Kas padėjo atidaryti žaliavalgių barą? Žmonės, mintys, įsitikinimai ar tiesiog sveikesnio gyvenimo būdo ieškojimas?

Nežinau. Tiesiog tikiu tuo, ką darau. Kai savo barą perkėliau į Laisvės alėją, remontą padėjo daryti mano bendraminčiai. Esu labai jiems dėkinga. Dabar mūsų keliai išsiskyrė. Jie nuėjo labiau komerciniu keliu, o aš pasilikau prie senojo. Mano principai kiti. Vienas vaikinas manęs klausia, ar aš, parduodama kokteilį už, pvz. 4 litus, „neinu į minusą“. Sakau, nežinau, greičiausiai taip. Bet

10 GAJA moterims

Nuotr. iš asm. archyvo

Jurga, kaip kilo mintis atidaryti žaliavalgių barą Žalia Pupa? Nuo ko gi viskas prasidėjo?

tikiu, jog norėdama kažką gauti, turiu pati duoti. Ir aš duodu. Turiu tokią savybę. Jei diena man būna gera, džiaugiuosi ne aš viena!

Birželio 1 d. švęsiu dvejų metų gimtadienį. Yra žmonių, kurie mane taip palaiko, kad iš senamiesčio iki Laisvės alėjoje esančio fontano atsigerti žaliojo kokteilio ateina kiekvieną dieną! Nuostabu, ar ne? Turint omeny, kad žaliuosius kokteilius pradėjo daryti vos ne kiekvienas, man tai didelis įvertinimas. Tikrai sulaukiu daug komplimentų. Džiaugiuosi, kad žmonėms tinka tiek mano darbo principas, tiek bendravimo būdas.

Ar manote, kad žaliavalgystė – nauja miesto mada ar tai gali virsti gyvenimo būdo tradicija?

O ne, tikrai ne mada. Patikėkite manimi, toliau bus dar žaliau. Žmonės dabar dar negalvoja. Vėliau bus daugiau pavyzdžių ir žmonės seks jų pėdomis. Papildus vartoti normalu, o gauti vitaminų su maistu – ne? Aš papildų nevartoju. Mano šeima neremia farmacijos pramonės. Beje, būtent farmacininkai užima pirmąsias eilutes turtingiausių žmonių šimtuke Lietuvoje. Ar ir jūs norite juos remti? Aš nesakau, kad reikia imti ir iš esmės viską keisti, bet žalio, nevirto maisto reikia vartoti kuo daugiau.

O kokie pačios mitybos įpročiai? Iš kur semiatės energijos?

Nesu aš nei visavalgė, nei visiška žaliavalgė. Bet tikiu tik žaliu, gyvu maistu. Kuo mums gali būti naudingas virtas maistas? Visos medžiagos, kurios neatsparios karščiui, žus ir naudos neliks visai... O juk maistas ir duoda energijos. Ką valgai – tą ir gauni.

MYLIU SAVO DARBĄ Kas jūsų klientai? Ar tai tik žmonės, besidomintys sveika gyvensena, ar tiesiog smalsuoliai, o gal užsukantys čia paplepėti su šaunia baro savininke?

Cha cha... Ateina visokių. Kartais juokiuosi, kad kokteilis – tai tik dingstis užeiti. Nors pas mane visuomet galima tiesiog ateiti, pabūti, paplepėti. Nebūtina pirkti.

Bet keičiančių gyvenimo būdą tikrai daugėja. Žmonės ateina ir patarimų, ir receptų. O turiu ir tokių klientų, kurie patys mane motyvuoja. Su klientais vienas kitą vardais vadiname. Smagu. Kuriu bendruomenę. Mano tikslas, kad visi mes būtume vienas kitam naudingi. Pavyzdžiui, aš kerpuosi pas savo klientę. Einu masažo pas kitą klientę. Veido procedūrų taip pat einu pas savo klientę. Žodžiu, esmė tokia – pinigai neišeina iš rato. Kas kepa duoną, o kas kerpa plaukus, visi einame vienas pas kitą. Pas mane daugiau žmonių, kerpuosi dažniau, perku daugiau ir pan. Juk tai nuostabu!

Kai žiūriu į jus, bendraujančią su klientais, nuoširdumas ir atsidavimas kone pribloškia. Ką jaučiatės duodanti ir ką pati gaunate iš savo klientų? Žmonės manimi tiki. Ir aš negaliu jų pavesti. Niekada nemeluoju. Tikiu jais. Linkiu jiems sveikatos. Ir viską darau iš širdies. Dar buriu: kad nebūtų karo ir kad visi būtume laimingi.

Kokia mintis kas dieną kelia jus iš lovos? Kas gyvenime labiausiai džiugina?

Kad vėl laukia darbinga diena. Ir kad vėl bus daug žmonių. O ir džiugina tai, kad jie tikrai ateina. Nes aš jų laukiu. Ir jie tai žino!

Kadaise prasitarėte svajojusi būti kūno kultūros mokytoja. Ar ši svajonė dar gyva?

Būti kūno kultūros mokytoja ir turėti auklėjamą klasę... Gyva. Bet tai taip ir liko svajonė...

Ko palinkėtumėt sau ir savo klientams ateityje?

Kad ir toliau būtų taip, kaip yra. Arba dar geriau. Ir tikėti tuo!

Ačiū už poklabį! * Daugiau sužinosite: www.sveikalinija.lt

Trumpai apie kelis Žalios pupos žaliųjų kokteilių „super priedus”: Peruvinės pipirnės (maca) milteliai Maca – peruvinė pipirnė, natūraliai auganti centrinėje Andų dalyje. Milteliai – tai džiovinta peruvinės pipirnės šaknis. Vartojama mitybai papildyti. Tinka žaliai mitybai.

Turi daug geležies ir kalcio, mažiau – natrio. Ji turi daugiau už kitus šakniavaisius lipidų. Maca yra vertingas kalcio , magnio, fosforo, kalio, sieros, geležies ir mikroelementų ir E vitaminų šaltinis. Maca turi 20 įvairių aminorūgščių iš kurių septynios yra nepakeičiamos.

Peruvinės pipirnės miltelius galima barstyti ant sausų pusryčių, dėti į kokteilius, kepinius (iki 20% miltų keisti peruvinės pipirnės milteliais), naudoti įvairiems žaliavalgiškiems patiekalams. Vartoti rekomenduojama 10-15g per dieną.

Ispaninio šalavijo (chia) sėklos Naudojamos mitybai praturtinti, žaliems patiekalams.

Turi daug baltymų ir itin daug skaidulinių medžiagų. Tinka norintiems auginti raumenų masę bei metantiems svorį.

Chia sėklos sugeria iki 7 kartų daugiau vandens nei pačios sveria, todėl užpildo skrandį ir ilgam numalšina alkį; be to, keliaudamos virškinimo traktu jos jį drėkina ir pamažu atiduoda tą vandenį, kurį sukaupė – tai svarbu žarnyno peristaltikai.

Subtilaus skonio chia sėklas galima dėti į bet kokį receptą nepakeičiant skonio. Sėklas galima barstyti ant salotų, sausų pusryčių ir kt. patiekalų, kur norisi pridėti ilgalaikio sotumo ir traškumo.

Goji uogos Goji (godži) uogos – dygliuotojo bei kininio ožerškio uogos. Auga Kinijoje, Mongolijoje ir Tibeto Himalajuose. Vakaruose žinomos kaip supermaistas. Šio pavadinimo goji uogos nusipelnė dėl itin turtingos sudėties. Paprastai vartojamos džiovintos: su sausais pusryčiais, arbata, vienos kaip užkandis.

Iš jų spaudžiamos sultys. Literatūroje nurodoma, kad žmonės, naudojantys kraują skystinančius vaistus, turėtų šiomis uogomis nepiknaudžiauti. Goji uogos turi daug skaidulinių medžiagų, mažai riebalų. Vitaminų ir mineralų kiekis, minimas įvairiuose šaltiniuose apie džiovintas goji uogas, gana skirtingas. Tačiau beveik visi mini didelį kiekį karotino, vitamino C ir geležies. Žinomos kaip natūralus antioksidantas.

Chlorella milteliai Chlorella (lot. Chlorella vulgaris) – tai gėlame vandenyje augantys laisvai plaukiojantys vienaląsčiai žalieji mikrodumbliai. Itin turtinga chlorofilo, turi daug vitaminų, mineralų ir mikroelementų, vertingų baltymų.

Dėl savo ypatingų maistinių savybių chlorella neretai vartojama sportininkų, norint papildyti mitybą baltymais ir vitaminais, organizmo valymui ir kt.

Turi daug baltymų, pantoteno rūgšties, vitamino B12, folio rūgšties, geležies, taip pat cinko, jodo, biotino, vitaminų: B1, B2, B6, E, fosforo, kalcio ir kalio.

GAJA moterims

11

SKANUMAI

Žalia...

Sveikatos šaltinis

Vasara apdovanoja mus visomis lauko ir daržo gėrybėmis. Valgome jas pilna burna po ilgos žiemos, pasiilgę žalio, traškaus, gaivaus skonio. Kai norisi kažko lengvo ir greit paruošiamo, žaliasis kokteilis – geriausias pasirinkimas.

Apie žaliuosius kokteilius sklando daugybė prieštaringų nuomonių, bet su viena turbūt sutiks visi – jie labai skanūs ir lengvai įsisavinami. Tai puikus rytinis energijos ir vitaminų užtaisas, kai kam – vakarienės pakaitalas ar netgi desertas.

Iš ko juos ruošite, priklauso nuo kiekvieno fantazijos ir skonio. Pavasarį labai tinka lauko žolės, kurios puikiai valo, atjaunina organizmą ir papildo įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Geras dalykas tas, kad sumalus kokteilyje jų savito skonio beveik nesijaučia. Taigi puikiai tinka net ir vaikams.

Na, o vasarą, kai daržai ir turgeliai pilni visokiausių gėrybių, galima eksperimentuoti ir kasdien plakti vis kitokius kokteilius.

Kažkada viena garsi žaliavalgė yra pasakiusi: „Jums nereikia nieko keisti, galite netgi toliau gerti ar rūkyti, tiesiog pradėkite kasdien gerti žaliuosius kokteilius. Bent po vieną per dieną. Ir pamatysite, kaip viskas pasikeis“.

Nežinau, ar tai tiesa, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad žalieji kokteiliai yra be galo skanu, jų gėrimas tapo mano įpročiu, be kurio jau keletą metų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Šiandien tai taip įprasta, kad kai išvykstu iš namų ilgiau nei 2 dienoms, kokteilinė keliauja kartu.

Taigi, jei susigundysite pabandyti – į sveikatą!

Geriausia, kad ingredientų skaičius neviršytų 5. Sumaišius daugiau, organizmui bus sunku virškinti, be to, reikėtų derinti vaisius su vaisiais, o daržoves – su daržovėmis. Ir žinoma, organizmas lengviausiai įsisavina tuos produktus, kurie auga mūsų klimato sąlygomis.

Dar aš mėgstu savo koktelius praturtinti „supermaistu“: kanapių baltymais, maca milteliais, chia sėklomis ir t. t.

Tuomet jie tampa tikra energijos bomba.

Taigi, pasiruošę produktus, viską sudėkite į kokteilinę, įpilkite vandens tiek, kokio tirštumo norisi, ir apie 10 sek. plakite didžiausiu greičiu.

Keli kokteilių receptai: Bananas; Obuolys; Šaldytos arba šviežios uogos (gera sauja).

Bananas Kokosų pienas (~ 100 ml.)

1-2 šaukšteliai kakavos Saujelė išmirkytų migdolų riešutų Sigita Paulauskienė, Kaunas

12 GAJA moterims

Viktoro Vainučio nuotr.

Špinatų (sauja); Bananas (arba kriaušė); Braškės; Kokosų pienas (~ 100 ml.)

LAIKAS SAU

Karpinių magija Vaida Babilienė, Kaunas

Kūryba mano gyvenime visuomet buvo labai svarbi. Išbandžiau daug meno šakų, bet artimiausias širdžiai – popieriaus karpymo menas. Ši mano kūrybinė saviraiška prasidėjo gana seniai, dar besimokant Vilkaviškio rajono Gižų vidurinėje mokykloje. Karpyti išmokė ir kurti įkvėpė dailės mokytoja ekspertė Virginija Armanavičienė. Ji mokė ne tik technikos subtilybių, kompozicijos principų, bet ir skatino puoselėti savojo krašto etninės kultūros tradicijas, ugdė kūrybinį individualumą ir orginalumą. Kaip dabar ryškiai pamenu pirmąsias pamokas, kuriose buvau mokoma, kaip karpiniuose atskleisti Gyvybės medžio įvaizdį – gamtos, žmogaus ir Dievo vienovės idėją. Iki šiol Gyvybės medis man artimiausia ir prasmingiausia tema.

Karpymas man – tai malonus užsiėmimas laisvalaikiu.

Ypač didelis įkvėpimas būna pavasarį, atgijus gamtai, kuomet dienos ima ilgėti ir atsiranda daugiau šviesos.

Atsitolinusi nuo kasdienio šurmulio, imu į rankas pieštuką, viduje randasi tyli ramuma ir susikaupimas, atsiveria kūrybinės kertelės, dėliojasi mintys, vaizdiniai, ranka pradeda vedžioti linijas, jos jungiasi tarpusavyje. Labiausiai man patinka liaudiški motyvai, ornamentai juostose, gamtos motyvai – žolynai, gėlės, medžiai, paukščiai.

Dauguma mano karpinių simetriški. Simetriškas karpinys atskleidžia pilnatvę, grožį ir harmoniją. Ir kai galiausiai išlenki jau iškirptą, atrodo, kad stebuklas įvyko – paprastame balto popieriaus lape išaugo gyvybės medis, kuriame supasi paukščiai, šnara žolynai ir skleidžiasi patys gražiausi žiedai.

Karpytojų grupė Sėjinis Mokytoja Virginija Armanavičienė jau nuo 1988 metų karpymo menu sužavėjo ir „užkrėtė“ daugelį savo mokinių. Kas parodose dalyvavo, kas Respublikinėse dailės olimpiadose laurus skynė, o kas karpė savo malonumui.

Mokyklos sienos, langai buvo puošiami karpiniais – visi jais žavėjosi. Karpiniai tapo neatsiejama Gižų mokyklos ir miestelio tradicija ir išskirtinumu, vertinamu ne tik etninės kultūros ekspertų, parodų kuratorių, bet ir užsieniečių.

Todėl jau daugiau nei 20 metų besitęsianti karpinių magija 2012 metais įgavo naują pavidalą – suburta karpytojų grupė Sėjinis. Į šią grupę mokytoja sukvietė esamus ir buvusius mokinius. Sėjinis – tai etninis birželio mėnesio pavadinimas, todėl labai simboliškai ir prasmingai birželio mėnesį buvo atidaryta pirmoji kūrybos paroda Vainikai, kurioje pristatyti naujausi per paskutinius dvejus metus sukurti 17-kos autorių darbai. Į parodą darbai atkeliavo ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Parodos narė, recenzentė menotyrininkė Jurga ArmanavičiūtėMinčinauskienė pastebi, kad karpinių autorės nėra praradusios mokykloje įgytų popieriaus karpymo įgūdžių, nėra užmiršusios šiam menui būdingos simbolių ir metaforų kalbos. Parodoje, pasak menotyrininkės, lygiagrečiai skleidžiasi ir universalumas, tradicinė simbolika, ir indivi-

Autorė: Odeta Luišytė dualumas, pasireiškiantis savitu braižu, unikalia interpretacija ir dideliu techniniu meistriškumu.

Parodos lankytojai žavėjosi sudėtingomis, daug kruopšumo, kantrybės ir fantazijos reikalaujančioms kompozicijomis. Karpiniai užburia tradicinių ir mistinių simbolių motyvų gausa – juose galima pamatyti paukščių šokius, bundančią gamtą ir jos simbolius, ornamentus, taip pat ir išsaugotus vaikystės prisiminimus: gimtojo krašto aplinką, architektūros motyvus, pasakų epizodus. Paroda, sėkmingai įvertinta marijampoliečių, buvo eksponuojama ir kituose miestuose: Vilkaviškyje, Kybartuose, Kaišiadoryse ir Kaune.

Besidžiaugdamos pirmosios parodos sėkme, išdrąsėjusios ir įkvėptos naujų tikslų, kitų metų sausį sėjinukės surengė antrąją parodą pavadinimu Ratu, o birželį – Vasarvidžio laiškai. Šios parodos pagrindinė tema buvo gimtojo Gižų miestelio 400 metų sukaktis bei iš miestelio apylinkių kilusių skulptoriaus Vlado Pleškūno 100 metų ir poeto Kosto Kubilinsko 90 metų jubiliejai. Šalia tradicinių karpinių buvo eksponuojami ir karpyti ex-libriai.

Karpiniuose pasiųstas laiškas-žinutė savo gimtajam kraštui, jo žmonėms. Visuose darbuose jaučiamas moteriškas jausmingumas ir jautrumas.

2014 metų pradžia pažymėta kūrybinės parodos Metskaitlis pristatymu Marijampolėje, o vėliau – ir Kaune, Alytuje. Parodoje dar labiau atsiskleidė autorių kūrybinis augimas, santykis su tradicijomis, etniškumu, ryškėja individualumas ir savitumas. Į Sėjinio grupę įsijungusios naujos narės atsineša savo pasaulėjautą ir stilistiką.

GAJA moterims

13

LAIKAS SAU Apie karpymą ir Sėjinio prasmę mintimis dalijasi grupės narės Virginija Armanavičienė: Sėjinis – tai bendrystė, ėjimas nuo grūdo link siekiamo šviesaus dangaus. Tai jausmas, kad esu savo vietoje, kad esu laiminga ir reikalinga, galinti padėti išsiskleisti kitų žmonių kūrybinei prigimčiai.

Odeta Luišytė: Karpinių kūrimas – tai būdas išreikšti savo mintis, emocijas. Tai lyg pavaizdavimas to, kas slypi giliai širdyje – pasakojimas, vizija.

Man karpiniai nėra vien užsiėmimas ar būdas laisvalaikiui leisti, tai buvimas su savimi, savirealizacijos dalis, be kurios būtų sunku augti ir tobulėti.

Kartais net paprasčiausiai išpjaustyta linija gali daug pasakyti apie žmogaus mintis, vidinį pasaulį. Būdama Sėjinio grupės narė didžiuojuosi ir džiaugiuosi, jog yra žmonių, kurie kuria, save realizuoja, puoselėja lietuviškąsias tradicijas.

Manau, jei nebūtų Sėjinio, nebūtų prasidėjęs ir mano kūrybos kelio parodymas. Dėkoju Virginijai Armanavičienei už kūrybos pradžią, kantrybę bei pagalbą įgyvendinant nuostabias ir įvairias idėjas. Džiugu, jog mes augame!

begaliu susikaupti daryti kažko kito, kai užvaldo įkvėpimas. Naujos idėjos gimsta gilinantis į tautosaką, literatūrą, muziką. Kuriu tai, kas man gražu, ką jaučiu, kuo gyvenu.

Mano kūryba džiaugiasi artimieji ir draugai. O įsijungus į Sėjinio grupę, mano darbais gali gėrėtis daug platesnė auditorija. Smagu bendrauti su sėjinukėmis, pasidalyti savo kūryba, pasitarti. Smagu „sėti“ grožį. Džiaugiuosi karpymo „virusu“ užkrėtusi ir savo dukras – Viktoriją (12 m.) ir Simoną (11 m.).

Viktorija Miežlaiškytė: Turėdama laisvą minutėlę, mielai užsiimu rankdarbiais. Tik kurdama galiu atsipalaiduoti, pailsėti ir išlaisvinti savo mintis. Stebėdama, kaip mama karpo karpinius, panorau pabandyti ir aš.

Na, o mokytoja Virginija Armanavičienė, pamačiusi mano darbus, pasiūlė prisijungti prie Sėjinio. Dabar jam ir priklausau, dėl ko tikrai džiaugiuosi. Labai smagu matyti savo darbus parodoje ir be galo įdomu stebėti, kai žmonės juos apžiūrinėja, aptarinėja.

Karpinių istorija

Popieriaus karpyba yra originali meno šaka, o karpinys – unikalus kūrybinis darbas iš popieriaus, sukurtas žirklių ar rėžtuko pagalba. Istorijos šaltinių teigimu, šis menas gimė RyLina Bakaitienė: Esu gamtų šalyse. Popieriaus dizaino tratos vaikas. Savaip matau: dandicijos ypač senos Kinijoje, kur gų, paukštį, medį, žolyną, gėlę. Živilė Abraitienė prieš du tūkstančius metų buvo Nuo pat vaikystės norėjau kažišrastas popierius. Siluetiniai kar„Kaip auga medis? Iš žemės tekanti gyvybinė ką kurti. Daug ką išbandžiau... piniai atsirado Persijoje, XVII a. energija per medžio šaknis, kamieną ir šakas Karpyti pradėjau atsitiktinai. atkeliavo į Europą ir greitai pasiekia mažutį pumpurėlį, kuris tuoj pavirs Pavergė žirklių kerai – kurti paplito Ispanijoje, Prancūzijoje, nepakartojamu žaliu lapeliu, žvelgiančiu į šviesą. trapius, vingrius, paslaptingus Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje, Karšta spinduliuojanti saulės galia užlies medį ir ažūrus iš popieriaus. Patiko.

Lenkijoje. jis prasiskleis, sužydės, subręs...

Kiek save pamenu, įdomus ir Remiantis Felikso Marcinko Tekėjimas nesustoja. Medžio gyvenimas sukasi gražus man, liaudies menas ir monografija Lietuvos ir pasaulio ratu: pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl padaina. Tai ir yra mano du kertiniai karpinių menas (2010), Lietuvoje vasaris. Tik kaskart pražydęs medis vis kitoks, akmenys – neišsenkančios kūpopieriaus karpiniais pradėta užatsinaujinęs, dar nuostabesnis, iškalbingesnis, rybos versmės... Žavėjausi tasiiminėti XVI a. Iškarpytais popaslaptingesnis. Jis traukia ne vieną prašalaitį ar lentingos mokytojos, Virginijos pieriaus lakšteliais buvo puoskrendantį pro šalį paukštį, kuris nutūps ant jo Armanavičienės, suburta karšiami Lietuvos Didžiosios kunišakų poilsiui ir įsikurs amžinai“ (Eglė Dvarionaitė pytojų grupe Sėjinis. Dalyvavau gaikštystės didikų anspaudai.

Vindašienė). grupės parodoje Vainikai ir suVėliau, kai popierius tapo prisipažinau su Sėjinio širdimi – einamas ir žemesniojo sluoksnio žmonėms, imta jį naumokytoja Virginija. Buvau paraginta prisijungti prie grupės doti buities puošybai. Itin populiarūs namų interjero puoir mielai priėmiau pasiūlymą. Nuo 2014 m. sausio mėnesio šybai popieriaus karpiniai buvo XIX a. pabaigoje – XX a. su Sėjinio grupe mano karpiniai keliauja per Lietuvos pirmaisiais dešimtmečiais. Miesto ir ypač kaimo žmonės miestus. Virginija – puiki vadovė, turinti nuostabią Sėjinio karpiniais dekoruodavo žibalinių lempų gaubtus, lentyviziją. Ji skatina semtis idėjų liaudies kūryboje, būti sanas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornavitoms, originalioms ir pristatyti visuomenei tobulai sumento karpiniais–užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, kurtus karpinius. indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, Loreta Miežlaiškienė: Dar besimokydama Gižų Kazivarpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaumiero Baršausko vidurinėje mokykloje pamėgau ranknavedžių sėdimai vietai papuošti. darbius, nes mokytojos Virginijos dailės ir darbų pamoPopieriaus karpinius dažniausiai karpydavo moterys. kos buvo be galo įdomios. Esu neabejinga daugeliui Kiauraraščių karpinių ornamentika būdavo nusižiūrirankdarbių, tačiau šiuo metu labiausiai patinka popiema ir savaip interpretuojama iš audinių, kraičio skrynių, riaus karpiniai. Tai – mano laisvalaikis. Kuriu tada, kai ne-

14 GAJA moterims

LAIKAS SAU keramikos dirbinių margučių, kryžių, medžio raižinių specifikos, komponavimo tradicijų. Talentingesnės karpytojos tradicinius raštus papildydavo ir savo ornamentika, atspindėdavusia vieno ar kito krašto etninę kultūrą. Karpiniais ypač buvo mėgiama papuošti namus prieš didžiąsias metų ir šeimos šventes. Iš balto popieriaus lapo iškarpyti karpiniai sudarydavo švaros, tvarkingumo, lengvumo įspūdį ir tuo pačiu kaip meno šaka atskleisdavo liaudies pasaulėjautą, estetinį skonį.

Pagrindinis lietuviškų karpinių motyvas yra mitinis Gyvybės medis, indoeuropietiškos kultūros centrinė ašis.

Kosminis medis, Gyvybės medis yra labai dažnas ir baltiškajame mene. Pasaulis yra vaizduojamas medžiu, kuris jungia tris dalis: žemutinę, vidurinę ir viršutinę, požemį (šaknys), žemę (kamienas), dangų (šakos).

XX a. viduryje pasikeitus gyvenimo sąlygoms ir vertybėms, karpiniai ėmė nykti. Ir tik Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos liaudies kultūros centro spe-

cialistų bei tautodailininkių J. Daniliauskienės ir V. Jurėnienės dėka XX a. pabaigoje popieriaus karpinių menas buvo atgaivintas. Imtasi rengti konferencijas, parodas, pradėtos leisti knygos. Atsiskleidė daug naujų talentingų karpytojų. Šiuolaikiniame lietuvių karpinių mene vyrauja naujų meninės išraiškos priemonių ir net technikos galimybių paieškos. Be tradicinių taikomojo meno ornamentų interpretavimo patirties, per pastaruosius du dešimtmečius susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai, kuriuose sparčiai plinta dekoratyvumo tendencijos. Svarbu akcentuoti tai, kad Lietuvos karpinių menas išlaikė savitą etnine kultūra paremtą stilistiką, kuri savo braižu išsiskiria iš kitų pasaulio tautų popieriaus karpinių. Šaltiniai: Feliksas Marcinkas, Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas: monografija, Vilnius: Tautodailė, 2010, 208 p.

Loreta Miežlaiškienė Vaida Babilienė

Rūta Natkevičiūtė

Vilma Anskaitienė

Virginija Armanavičienė GAJA moterims

15

MANO KNYGA

APIE SIBIRĄ k i t a i p Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai www.menoversme.lt

Knygos. Kai buvau maža, knyga man reiškė nei daug, nei mažai – stebuklingą paralelinį pasaulį (augau bibliotekoje, mano mama buvo bibliotekos vedėja). Pastaruoju metu knygų vis daugėja. Aš, didžioji skaitytoja, kadaise neįsivaizdavusi savojo gyvenimo be knygos (na kaipgi be jos – kaip be rankų? O gal akių – į tą keistą, turtingą, efemerišką ir kartu kuo tikriausią pasaulį), pradedu pasimesti jų gausoje. Kaip sako senoliai, visur reikalingas saikas. Šiuo metu knygų skaitau vis mažiau. Gal todėl, kad daugybę jų perskaičiau nuo tų penkerių metų, kai išmokau skaityti. Gal todėl, jog viskas pradeda kartotis. O gal skaitydama tiesiog atradau vartus į tuos pasaulius, apie kurių egzistavimą sužinojau iš knygų – tų šimtų tūkstančių pasakų, romanų ir apsakymų – ir knyga kaip priemonė tapo nebereikalinga ten patekti?

Bet visgi atsiranda knygų, kurios mane nustebina. Nubloškia giliai į širdį ir primena tau tai, kas esi iš tikro. Kurios primena skoningą obuolį iš gimtojo sodo (ar daug lietuvių tokį dar turi?). Apie obelis ir sodus aš ne šiaip sau. Šį kartą Gajos knygos skiltyje – Eglės Gudonytės Karta nuo Sibiro.

Aš niekada nebuvau Sibire, bet skaitydama knygas apie tremtį, kaip ir kitas istorines, kažkuria savo dalimi jaučiu – tai neatsiejamai su manimi susiję. Kaip? Mechanizmas iki galo neišaiškintas. Tikiu, kad tautos sąmonė bendra visai tautai, ir žmonėse įrašyta visa tautos atmintis. Ir išmintis. Ir tautos kelias. Kaskart atsigręždama į istoriją (ne, man tai toli gražu nėra tik raidės baltame puslapyje), stebiuosi: „Dieve, kiek daug gali žmogus pakelti? Kiek Lietuva gali pakelti?“ Ir tuomet akimirksniu tampu atlaidi visiems ir viskam, visoms ne-sąmonėms, kurios vyksta, nes prisimenu, kad jų buvo visada. O visgi lygiagrečiai šalia ne-sąmonės visada buvo ir šviesios sąmonės, gyvos širdies žmonių. Ir būtent jie išsaugojo mums Lietuvą.

Knygos autorė Eglė Gudonytė dėlioja istoriją, kurioje persipina močiutės, mamos ir dukros prisiminimai apie jų šeimos kelionę į Sibirą, įsitvirtinimą jame, žmogiškumo išlaikymą bet kokia kaina, grįžimą į Lietuvą. Įstabu tai, kad tekstas daugiasluoksnis, jame apstu jausmais persmelktos informacijos, veriančios širdį, verčiančios ne kartą braukti ašarą. Nesu sentimentali. Tiesiog, kaip ir knygos autorė, myliu savo Gimtinę.

Nenumanau, kaip papasakoti apie Kartą nuo Sibiro. Žinau tik, kad žodžiai nėra vien tik žodžiai. Jie – gyvi kaip paukščiai ar gėlės, ar sėklos, krentančios į sielos dirvą, ir randančios sau kelią į Laisvę. Šviesą. Augimą. Gražiai pasakoja autorė apie savo ryšį su močiute, Sibire praleidusia daugiau kaip 20 gyvenimo metų, palaidojusia dvi dukrytes ir išauginusi vienintele likusią, autorės mamą: „Nieko man močiutė per daug ir nepasakojo. Turbūt buvo nuspaudusi šiem failams delete. Ir „šiukšlių dėžę“ išvaliusi. Bet kažkaip tai įvyko. Persikėlė failai. Tartum IRD ar bluetooth jungtimi... Yra juk toks mistinis būdas apsikeisti informacija. Juk mobiliuosiuose telefonuose tai veikia – ir muzikėlė, ir paveikslėliai – tik šast ir persikelia... Vadinasi, moksliškai pagrįsta ir netgi sukonstruota. Kodėl gi žmonėse negalėtų veikti? Manau, kad vaikuose tos jungtys visada yra aktyvuotos. O mano močiutė to gal nė nežinojo, kažkaip įjungė jas savy ir pamiršo išjungti. ... Taip ir persikėlė ta informacija. Nejučia.“ Pernelyg sunku aprašyti tokią knygą. Galiu tik pasakyti, ką įgijau ją perskaičiusi. Džiaugsmą dėl to, kad galiu kurti savo gyvenimą taip, kaip protėviai svajojo, kaip įrašyta mano kraujyje. Kad galiu at-kurti giminės sodybą, kurioje telpa visas lietuvio rojus: bitės ir obelys, rugiai ir darželis po langu, žmonių dainos ir šypsenos. Žiogų čirškimas vasarą.

Perskaičiusi šią knygą, vėl jaučiu, kad gyslomis teka ne šiaip skystis, o kraujas – gyva tautos atmintis. Todėl keliu klausimą: „Kas tau, lietuvi, yra Lietuva? Kokią ją šiandien regi? Kiek ją regi savo akimis? Ar tavo rankos kuria tai, ką geriausiai moka? Ar tavo protėviai ir pramotės, o ir būsimieji ainiai, dėkingi šypsosi iš savųjų dausų? Ar laimina jie tavo laukus ir laiką, esamą laiką Žemėje? Kaip tu jį įprasmini, kurlink eini ir ką nori sukurti?“ Klausimas sudėtingas, o atsakyti privalu ne žodžiu. Darbais, savo gyvenimu privalu atsakyti... „Didžiausias stebuklas man yra žmogaus gyvybinė ir kūrybos galia,“ – rašo autorė. Perskaičiusi knygą, visiškai jai pritariu. Dar ji sako: „Tautai svarbūs istoriniai įvykiai nesibaigia sulig konkrečia data, jie neišvengiamai daro įtaką ištisoms kartoms.“ Būtent tai ir patvirtina amžinas ilgesys, kai kalba pasisuka apie praeitį, apie sodžių, apie namuose kepamą duoną, apie medų ir žaliąją rūtą. Tikiu – vieną dieną šie amžini lietuvio simboliai nugrįs kelią į visavertį gyvenimą savo Gimtinėje. Tam turiu ne tik viltį – turiu dvi rankas ir mylinčią širdį, kad galėčiau šitai atkurti.

16 GAJA moterims

KŪRYBOS VERSMĖ

Šviesa iš tamsos Parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Jei prieš jus į vieną kupetą sudėtų visą Sibiro tremčių šaltį ir žiaurumą, badą, maumedynus, neviltį ir baimę su gėlėmis ir truputėliu šviesos, – ir lieptų išsirinkti vieną daiktą, ką rinktumėtės? Eglė G. pasirinko šviesą.

Egle, Karta nuo Sibiro – pirmoji Jūsų knyga. Kas buvo tas akstinas, paskatinęs ją išleisti?

Rašiau todėl, kad man buvo svarbu atskleisti nediduką atradimą – iš tremties istorijų aš išsinešiau šviesą. Ne tamsą.

Jau parašytą tekstą daviau paskaityti mamai – ji buvo pirmoji skaitytoja. Labai nerimavau, bet nesupeikė. Pasakė: „Taip ir buvo“, dar pridūrė: „Ką tu, po velnių, iš viso iki šiol gyvenime veikei?“. Pasirūpinti leidyba paskatino artimiausi draugai ir mama. Nors giliai giliai širdy knyga tikėjau jau tada, kai nusipirkau nedidelį lengvą kompiuteriuką jai rašyti.

Labai įdomus ir netikėtas klausimas.

Matyt, Jus taip paveikė fikcija, patikėjimas viskuo, kas parašyta. Deja, labai gaila, bet rašiau aš viena. Gaila todėl, kad norėčiau priklausyti ,,trečiajai rašančių moterų kartai“, tai būtų didis dalykas ir netgi manau, tokiu atveju tekstas būtų tobulas, gal net pats save pateiktų Nobelio premijai (mažų mažiausiai. Cha.) Tačiau šios knygos kely būta ir įdomių mistinių aplinkybių. Keletui leidyklų savo tekstą išsiunčiau 2012 m. gegužės 7 d., o kitą dieną, gegužės 8-ąją, mano močiutės – tosios Marijonos – gimimo dieną, paskambino iš leidyklos „Mintis“. Neabejoju, kad ne be močiutės įsikišimo viskas įvyko. Ir ji, matyt, norėjo šios knygos. O knyga išėjo 2013 m., lygiai po 100 metų nuo močiutės gimimo. Juk kalbą paveldėjau iš močiutės, o iš mamos – tam tikrą nenustygstamumą, optimizmą. Štai Jums ir autorystė. Kažkuria prasme tėvai ir seneliai juk yra savo vaikų autoriai...

Deja, ir močiutė, ir mama man gana mažai pasakojo apie Sibirą, dauguma istorijų traukte ištrauktos, čiulpte iščiulptos. Tačiau tai, kas papasakota, vedė mane refleksijų keliu, gimdė vaizdus ir spalvas, kvapus, savijautą, kažkokį neįveikiamą avantiūrizmą, vaikišką drąsą. „Įkritau“ į Sibirą, konkrečiai – į Altajų.

Aš sąmoningai rinkausi pasakojimą trimis balsais, apie tai parašiau knygos anotacijoje. Visų pirma pasakojimas pirmuoju asmeniu (mano močiutės, mamos ir mano pačios ,,partijos“) suteikia kur kas daugiau tikrumo, autentiškumo, nuoširdumo. Kaip matau, Jūs įtikėjote tais balsais, vadinasi pavyko.

Jūs pati gimėte Lietuvoje. Knygoje svarstote, ar Sibiras gali persiduoti per kraują. Kaip manote, ar vis dėlto gali?

Taip, viskas perliejama. Sibiras, lageriai, taiga – viskas.

Aš tuo neabejoju, juk parašiau apie Sibirą ten nė nebuvusi.

Siekiau, kad perliejimu neabejotų ir skaitytojas.

Knygos tekste gražiai sudėti jautrūs, išraiškingi eilėraščiai. Ar jie taip pat kelių moterų kūriniai?

Kaip jau sakiau, rašančioji šeimoj esmi viena (kol kas).

Savo eilėraščius (dalis jų, beje, parašyti labai seniai, kai

Nuotr.(2) iš asm. archyvo

Labai įdomi autorystės tema. Juk Kartą nuo Sibiro rašė trijų kartų moterys?

Knygos autorė Ust Kano kaime, Altajaus kalnuose buvau 18-kos ar 19-kos metų) įpyniau tam, kad pasakojimas vietomis „užsikabintų už debesėlių“, tuo atskleisdamas žmogaus gebėjimą pakelti galvą aukštyn net ir labai sunkiomis aplinkybėmis, kibti į vertikalę, nebūti tik žemės kirminu. Chemija paprasta: sumaišius realybę su transcendencija, visuomet gausime poeziją. Žinoma, kuo pasakojimo turinys šviesėjo, tuo daugiau eilėraščių įpyniau, jie – lyg ta dvasinė bižuterija, kurią knygos gale herojė (įsivaizduokite, ką tik norite: močiutę Marijoną, mamą Astočką-Lastočką, mane, save, savo mamą, savo dukrą) gulėdama pievoje volioja tarp pirštų. „Labai svarbu pasipuošti širdį“, – sakė Mažojo princo lapė. Neabejoju, kad ir ta lapė pievoje kažkur netoliese tupi.

Gan netikėta tokioje rimtoje knygoje aptikti patiekalų receptų. Kaip kilo ši mintis?

Man šie receptai iš seno sučiurusio močiutės sąsiuvinuko yra savaime suprantami knygoje apie Sibirą, apie moterų Sibirą, knygoje apie badą, apie trupinius, apie turėjimą ir neturėjimą, žmogiškumą ir žiaurumą, apie išvirtą šunelį Draugelį, Bijsko užkandinėje tiektą žmogieną, lagerių „sriubą“ balandą, duonos davinėlį, valgomąsias šakneles. Valgyme be galo daug ir metafizikos, ir tam tikros beprasmybės, tam tikro žiaurumo, o be valgymo – badas ir mirtis.

O tas receptų sąsiuvinėlis, kurį aš tebeturiu, – surudęs, trupančiais lapais, įklotas į balto popieriaus lapus, kad ilgiau išsilaikytų. Ant jo viršelio – S. Dariaus ir S. Girėno nuotrauka. Apskrido sąsiuvinėlis maršrutu Lietuva–Sibiras– Lietuva ir nutūpė šioje knygoje.

GAJA moterims

17

KŪRYBOS VERSMĖ Teko viešėti Sibire. Papasakokite trumpai apie ten likusius žmones. Koks jausmas su jais bendrauti, kaip Jus priėmė?

Jau leidyklai priėmus knygos tekstą, su mama susiruošėme į Sibirą. Aš pirmą kartą, mama – po 48 metų.

Būtent tai, kad knyga bus išleista, mus paskatino užbaigti šią temą sau iki galo – nuvažiuoti ten.

Susitikome su Barnaulo lietuvių bendruomene kaip su seniai matytais giminėmis. O jie laiko mus už rankos ir maldauja: „Dar pakalbėkit lietuviškai... Su jumis pabuvom – tai kaip Lietuvoj paviešėjom. O jau grįžusios tai būtinai Lietuvos žemę pabučiuokit. Nuo mūsų visų.“ Ką čia ir bepridėsi.

Ir dar viena graudi istorija – Ust Kane, mūsų kaime, 2012 metais dar susitikome paskutinę lietuvę tremtinę, senučiukę Eleonorą Grikitienę, važiavusią viename vagone su mano močiutės šeima. Padovanojo ji mums neapsakomo skaidrumo ,,laba diena“, kuriam nėr nei prabos, nei kainos. Na, o 2013 metų vasarą Ust-Kano kapinėse aplankėme jau Eleonoros kapelį. Mirė ji per mūsų Kūčias...

Yra Ust Kane dar vienas lietuvis – Kazimieras, bet jis ne tremtinys, atvyko ten kur kas vėliau, vedęs rusę Olgą.

Nuvežėme jam ,,Kartą nuo Sibiro“, knyga ten dabar gyvena. Na tai kas, kad be Kazimiero niekas kitas jos nepaskaitys, bet kaip gražiai susijungė, susirišo du laiko siūlo galai, knyga nukeliavo į Ust Kaną lygiai po šimto metų nuo mano močiutės gimimo – taip mezgamas mezginys, akis įneriama į akį.

Mūsų troba ir pirtelė stovi puikiausiai, šeimininkai – nuostabūs, svetingi. Bendraujame ir dabar visais įmanomais būdais. Keičiamės siuntiniais. Iš Sibiro negalima siųsti kedro riešutų, ir žinote, ką padarė mūsų namo šeimininkė Valentina? Pridėjo pilną dėžę kedro riešutų ir kankorėžių, o ant siuntinio užrašė: „Riešutai“. Ir išsiuntė.

Ir ką gi, gavome. Gerbiu tokį avantiūrizmą. Jis sibirietiškas.

Ust-Kane niekas tiksliai nebeparodo vietos, kur stovėta kalėjimo, o ten kurį laiką kalėjo mano senelis Juozas.

Galbūt mano koja peržengė tą vietą ten bevaikštinėjant?

18 GAJA moterims

Tikiu, kad jei senelis anuomet būtų žinojęs, kad po kokių 66 metų jo anūkė, jau knygos apie tremtį ir jo šeimos likimą autorė, jau iš laisvos Lietuvos atvažiavusi, salotiniu kroksu apauta pėda peržengs tą pasibaigusį kalėjimo slenkstį, būtų mažiau kentėjęs. Ir taip noriu tikėti, kad jis anuomet tuo tikėjo. Ir tapšnoju jam petį per visas laiko pervartas, ir sakau jam ,,laikykis“, ir matau, kad jis jaučia. Štai ir stiprybės šaltinis – viena ranka nepaliauti laikyti tvirto praeities delno, o kita atsargiai pakelti ateities uždangą, pajusti, kaip kažkas iš ten plekšnoja tau į petį ir sako: ,,laikykis“.

Mūsų numerio tema – tradicijos. Kokias tradicijas, Jūsų nuomone, dera puoselėti šeimoje, kad tauta būtų stipri ir dvasinga?

Sunkus Jūsų klausimas.

Tradicija turėtų būti vaikščioti tiesiu stuburu. Nedrebinti kinkų prieš jokį lokį.

Tradicija turėtų būti savarankiška ir nepriklausoma mintis. Kritinė mintis, drąsi mintis.

Tradicija turėtų būti tarpusavio pagalba, bendruomeniškumas.

Tradicija turėtų būti gražinti Lietuvą. Inkilais, medžiais, gražiais žodžiais. Nešiukšlinti.

Tradicija turėtų būti laikytis už praeities ir ateities rankų. Už praeities, kad žinotume, kas esame, už ateities – tam, kad būtume atsakingi ir pilietiški.

Tradicija turėtų būti nekaupti materialių vertybių, kaupti nematerialias.

Tokių tradicijų laikausi.

Ačiū už pokalbį!

GYVASIS SODŽIUS

Gėlių skrydis –

svajonė, virtusi realybe Parengė Lina Blužaitė

Nuotr. autorė Lina Blužaitė

Gražus šeštadienio pavakarys. Saulė jau sukasi į vakarų pusę, bet dar šviesu ir ganėtinai šilta. Nedidelis namelis, akmenimis papuoštas kiemas, tvenkinys, apžvalgos kalnelis ir kiemo viduryje sudėtas apeiginis aukuras.

Iš namelio išeina šio grožio kūrėja – Stasė Juškienė. Pasilabinusios einame į gryčiukę (taip Stasė vadina savo namelį). Nors gryčiukės remontas dar nebaigtas, bet spragsintis židinys, garuojanti arbata ir pyragėliai ant stalo sukuria jaukią nuotaiką nuoširdžiam dviejų moterų pokalbiui.

Daugiau nei prieš dešimtmetį įvykusi skaudi tragedija Įstros aerodrome paskatino Stasės norą kurti. Tuomet žuvo jaunas parašiutininkas, ir būtent jo atminimui pašnekovė užsispyrė įkurti gan neįprastą „Gėlių skrydžio“ parką. Jaunystėje moteris pati ir sklandė sklandytuvu, ir šokinėjo su parašiutu. Aistra skrydžiams Staselę lydėjo visą gyvenimą, todėl išleidusi penkis sūnus į savarankišką gyvenimą ir pardavusi namą mieste, ji nusipirko kelių hektarų sklypą šalia Įstros aerodromo. Tik didelis pasiryžimas vijo šalin visas kliūtis ir sunkumus, su kuriais Staselei teko susidurti siekiant savo tikslo, o moters svajonė – „Gėlių skrydžio“ parkas, pradėjo po truputį pildytis. Šiame parke – vien tik lietuviški augalai, t.y. būdingi Lietuvos klimatui, auginti čia nuo seniausių laikų. Augalai dar nedideli, vieni prigyja lengvai, kiti sunkiau. Stasė jau pati nežino, kiek iš viso augalų pasodinta parke. Daugelį jų ji įsigijo pati, kitus sudovanojo giminės ir bičiuGėlių parko įkūrėja Stasė Juškienė čia rengia šventes liai. Gėlių skrydyje kiekvienas augalas turi savo prasir poezijos vakarus mę ar paskirtį, visi augalai yra globojami, prižiūrimi ir be galo mylimi parko šeimininkės. Moteris pilna idėjų, kaip dar puošti ir dėlioti parko vaizdą. O juk pats gražumas geriausiai atsiveria iš viršaus, iš skydžio.

Stasė Juškienė savo kūrybą įvardija Gyvenimas parko puoselėjimo mintimi, svajonės siekimas ir nenumaldokaip jausminius ketureilius. mas optimizmas geriausiai apibūdima pašnekovę. Ji džiaugiasi, kad jos anūkai ir proanūkiai galės didžiuodamiesi sakyti, kad tai jų močiutė savo rankomis sukūrė išskirtinį parką. Penkių sūnų mama teigia, kad kiekvienas žmoSkirtas kovo 11-ajai: gus privalo ką nors daryti, kad tik žemei būtų lengviau. Taip pat labai svarbu kažką gražaus palikti po savęs ateinančioms kartoms. Dėl savo parko ateiNereikia daug, užtenka trupinėlio, ties Stasė rami: visi jos vaikai pritaria mamos idėjai ir pastangoms, tad ji tiki, Bet tik savos, kuri tebekvepia dar kad ir ateityje parkas gyvuos. Juk ir dabar pagrindiniai moters pagalbininprotėvių dvasia. kai – jos sūnūs ir marčios.

Kur vyturys čiurena, ąžuolas tvirtai Gėlių skrydis – ne tik botanikos vadovėlis po atviru dangumi. Tai daug daugiau. Staselė visada troško, kad parkas būtų gyvas, čia šurmuliuošaknis įleidęs. tų žmonės, skambėtų muzika ir poezija. Dėl to jau kelintus metus iš eilės O mes dainuojam protėvių dainas... moteris rengia šventes savame svajonių parke. Tradiciškai kiekvieną geKokia brangi jiems buvo laisvė, gužę, į Staselės sodybą Sendvaryje žmonės suvažiuoja švęsti lietuviškos Kokia brangi šiandiena ji ir mums. meilės dienos – Mildos šventės. Ši šventė neapsieina be dainų, muzikos, žaidimų ir ant laužo virtos sriubos. Čia taip pat švenčiamos Rasos, o liepos Tad saugokim tvirtai susikabinę mėnuo skirtas poezijai, kuomet vyksta poezijos skaitymas su muzika ir arTą lopinėlį žemės Lietuvos. bata. Šventėse kviestiniai svečiai supažindina su gongų muzika, žolynais ir jų rinkimu, senosiomis baltiškomis tradicijomis.

Tradicijos Staselei nepaprastai svarbios. „Tai mūsų šaknys ir mes jas Skirtas vasario 16-ajai: turime puoselėti, juk tai viso ko pagrindas, tai mūsų vaikų ateitis“ – teigia moteris. Ji savo sūnus auklėjo taip, kad tėvynė – šventa, namai – tėvynė.

Su švente, tikra ir išsvajota, Jei tik ji pastebi, kad kuris sūnus suabejoja tėvynės svarba, tarsi nejučiomis Su Lietuva, trispalvėmis pražydusia, Staselė sukuria širdį suvirpinantį ir pradžiuginantį ketureilį, išsklaidantį viSu didelėm svajonėm, sas abejones. Geros nuotaikos ir ramybės kiekvienas galėtų pasimokyti iš Su tuo taku, kuriuo kas dieną einam Stasės. Šypsena nuo moters veido niekada nedingsta, o begalinis žavėjimasis paprastais dalykais tiesiog užburia. „Svajonių reikia turėti, nuolat apie Ir su tikėjimu, jog šimtmetį sutiksim tai galvoti ir tikėti – tuomet jos virs realybe,“ – svajingai sako Stasė Juškienė Dar didesnius darbus nudirbę. ir vėl maloniai nusišypso.

GAJA moterims

19

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Palaiminta tarp moterų Marijos apsireiškimo vietos Lietuvoje

Eglė Kučinskienė, Kaunas

Kodėl lietuviai taip giliai ir nuoširdžiai garbina švč. Mergelę Mariją? Kodėl gi ji karaliene vainikuojama ir visos kūrinijos valdove tituluojama? Ir kodėl gi Lietuva Marijos žeme vadinama? Iš tiesų mūsų šalyje sunku rasti gyvenvietę, kurioje nebūtų Dievo Motinai garbinti skirto objekto.

Yra priskaičiuota šimtai šventų Marijos paveikslų, ikonų, dešimtys stebuklingų jos statulų, jai skirtų bažnyčių, akmenų, kuriuose, kaip tikima, yra Šventosios Mergelės pėdų įspaudai, taip pat žinomi du stebuklingi Marijos šaltinėliai, kurių vandenį tikima esant Mergelės ašaromis. Apie keletą tokių šventų vietų ketinu papasakoti šiame straipsnyje.

Atsiminimų keliu Apmąstymams apie Mariją paskatino prisiminus apsilankymą Aušros vartų koplyčioje. Buvo dar vėsus, bet jau pavasariu kvepiantis metas. Tėtis, mama ir aš – tuomet dar moksleivė – Verbų sekmadienio proga susiruošėme į Vilnių.

Tąkart daug prisiklausiusi apie Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo stebuklingumą, užsibrėžiau būtinai jį pamatyti. Pamenu, su kokiu virpuliu širdyje kopiau koplyčios laiptais, vedančiais ypatingojo paveikslo link. Priartėjusi prie Dievo Motinos, kiek suglumau, nes iš tiesų paties paveikslo beveik nesimatė. Prabangiuose aukso apkaustuose paslėpta Marija atrodė puošni ir neprieinama kaip kokia karalienė. Nustebino tikinčiųjų paaukotų padėkos ženklų – votų gausa: medalionai, įvairios širdžių, besimeldžiančių žmonių figūrėlės, akių, rankų, kojų atvaizdai. Visa tai, kaip supratau, liudijo Gailestingumo Motinos užtarimu patirtas malones.

Nedrąsu buvo pasilikti čia ilgėliau. Gaila, dabar jau nepamenu, kokį prašymą, o gal padėką Mergelei Marijai tuomet turėjau širdyje aš pati.

Aušros vartų Marija Aušros Vartų koplyčioje esantis Mergelės Marijos paveikslas kaip stebuklingas garbinamas jau keletą šimtmečių. Pirmasis užrašytų stebuklų minimas toks: „1671 metais, kai atvaizdas buvo į pirmąją koplyčią įneštas, dvejų metukų vaikelis iš antro aukšto dėl kažkokio atsitiktinumo ant akmens grindinio taip smarkiai nukrito, kad nuo žemės buvo pakeltas negyvas. Sielvartaujantys tėvai... vaikelį Švč. Mergelei Marijai priešais Aušros Vartų paveikslą pavedė, didžiai pasitikėdami, kad į jų maldavimą tikrai bus atsakyta. Rytojaus dieną vaikelį rado sveikutėlaitį, be mažiausios žalos kūnui ir be menkiausio sumušimo. Už tai dėkodami Švenčiausiajai Motinai, amžinam tokio iškilaus stebuklo atminimui tą stebuklą vaizduojančią tapytą lentelę tų pačių metų gegužės 6 d. koplyčioje pakabino, kuri paskum drauge su koplyčia 1715 m. gegužės 27 d. sudegė.“1 Tai vienas nedaugelio Madonos paveikslų be kūdikio.

Anot menotyrininkų, Aušros Vartų paveikslas turtingas prasmių. Jame galima įžvelgti ir Angelo žinios klausančią Mergelę, ir žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingumo Motiną. Aptaisuose vaizduojami saulė, žvaigždės ir

20 GAJA moterims

Dievo Motina Marija Lietuvoje tęsia Deivės Motinos tradiciją pusmėnulis yra Nekaltai Pradėtosios atributai, reiškiantys Dievo malonių gausą. Aptaisų simbolikos praturtinus Tota pulchra (pagal Giesmių giesmės 4, 7 žodžius: „Tu visa graži, mano mieloji, ir nėra dėmės tavyje“). Švč. Mergelė Marija čia pristatoma kaip naujosios, vien Dievo malone nuteisintos kūrinijos pradžia ir kaip aukščiausias visų krikščionių idealas.

Protu nepaaiškinamos patirtys Apsireiškimai man asmeniškai yra labai įdomus ir paslaptingas fenomenas. Per juos žmogus pajunta ypač glaudų ryšį su anapusiniu pasauliu, su Aukščiausiuoju. Tai, kas neregima, tampa realiai matoma. Ir tai sukelia be galo dideles religines emocijas.

Marijos apsireiškimai grindžiami tuo, kad ji yra tarsi labiausiai susijusi su Šventąja Dvasia, kuri anksčiau tiesiogiai perduodavo žinias tikintiesiems. Marija yra atvirai atsidavusi šv. Dvasiai ir perduoda žmonėms jos nurodymus. Dievo Motina visuomet ateina su kokia nors žinia, turinti ką nors svarbaus perduoti, įspėti, paliepti.

Lietuvoje įvyko kelios dešimtys (priskaičiuojama net 31) Marijos apsireiškimų. Bažnyčios hierarchai pripažino tik vieną –Šiluvoje, bet neuždraudė melstis ir kitose vietovėse.

Marija pasirodo ir Europoje, ir Lotynų Amerikoje, bet ne kokiems karaliams ar vyskupams, o mažiems vaikams, piemenėliams; pasirodo laukuose, palei upelius, gamtoje.

Apsireiškimas piemenėliams Šiluvoje – pirmasis Marijos apsireiškimas Europoje.

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS Šiluvos Marija Apsireiškimas Šiluvoje įvyko 1608 m. Pasakojama, kad piemenukams ganant bandą, ant didelio akmens pasirodė graži mergina palaidais plaukais su kūdikiu ant rankų. Mergina verkė. Piemenėliai išsigando ir nubėgo pakviesti pastorių (tuo metu Šiluvos bažnyčia priklausė protestantams kalvinams). Tačiau šventikas tik numojęs į tai ranka.

Pasklidus kalboms, kitą dieną į apsireiškimo vietą susirinko daugiau žmonių. Pastorius juos išvadinęs „minkštapročiais“, tačiau jam besiplūstant vėl pasirodė verkianti mergelė su kūdikiu. Šventikas įsidrąsinęs paklausti, kodėl ji verkianti. Ši atsakiusi: „Prieš tai šiose žemėse garbino mano sūnų, dabar čia sėja rugius“, – atsakė mergina ir išnyko. Kiek žinoma, tai – anksčiausias Marijos apsireiškimas Europoje.

Apsireiškimo vietą nuolat gausiai lankė žmonės. 1663 m. toje vietoje pastatyta medinė koplyčia. XIX a. bažnyčioje pastatyta Marijos statula.

Kelis kartus sugriauta ir atstatyta bažnyčia Šiluvoje dabar yra žymiausia Marijos šventovė. Kasmet tūkstančius tikinčiųjų sutraukia Marijos gimimo (rugsėjo 8 d.) garbei rengiami atlaidai, vadinami Šilinėmis.

Kita viena žymiausių Marijos apsireiškimo vietų yra Kryžių kalnas.

Vilties kalnas Apsireiškimas Kryžių kalne įvyko XIX amžiuje. Pasakojama, kad šioje vietoje, kur dabar stovi Švč. Mergelės Marijos altorius, vietos vaikams vidurdienį pasirodė spindinti moteris su kūdikėliu. Ji pažadėjo rytoj tuo pat metu vėl apsireikšti ir paprašė, kad jie atsivestų suaugusiųjų.

Kitą dieną su vaikais atėjo tik senas skerdžius ir kelios moterėlės. Marija vėl pasirodė ir tarė: „Kryžius – stiprybės simbolis. Dabar jums sunku, bus dar sunkiau. Laikykitės šio simbolio, statykite juos šiame kalne, o aš jus ir jūsų vargus užtarsiu prieš Aukščiausiąjį.“ Tai tik vienas pasakojimų, aiškinančių Kryžių kalno atsiradimą. Tame pačiame amžiuje, kai įvyko apsireiškimas, vyko ir du lenkų–lietuvių sukilimai prieš Caro valdžią. Tad manoma, kad kryžių kalnas galėjo atsirasti sukilėlių laidojimo vietoje.

Bet kuriuo atveju, ši vieta – viena lankomiausių lietuvos ir užsienio turistų. Tai spontaniško liaudies religingumo išraiška, bet kartu tai – tautos tikėjimo, kančių ir vilties simbolis.

Kryžių kalnas man asmeniškai yra svarbi vieta. Seniau, kol dar gyvas buvo mano senelis, gyvenęs Šiauliuose, bent kartą per metus apsilankydavome Kryžių kalne. Tai buvo mūsų šeimos tradicija. Dažniau važiuodavome vasarą, tačiau retkarčiais užsukdavome ir žiemą. Atvykę su seneliu, pirmiausiai skubėdavome aplankyti Marijos statulos, stovinčios pačioje kalno viršūnėje. Visuomet nusilenkdavome prie altoriaus, kartais ir nuskintą pakely gėlytę padėdavome. Senelis nebuvo praktikuojantis krikščionis, tačiau šios vietos šventumą giliai jautė ir labai gerbė. Pamenu, kaip vaikštinėdavau siaurais vos praeinamais takučiais ir žavėdavausi kryžių ir kryželių gausa. Man labai įspūdingai ir mistiškai atrodė didesni kryžiai, kabinte apkabinėti mažesniais. Dar ir dabar aiškiai prisimenu paslaptingą tūkstančių kryželių skimbčiojimą vėjyje. Kryžių kalne ir aš esu palikusi mažytį savadarbį kryželį.

Dar viena kiek mažiau žinoma, bet man labai patinkanti Marijos pasirodymo vieta yra Mažučių šaltinėlis prie geležinkelio, Vilkaviškio rajone.

Mažučių šaltinėlis Tikima, kad netoli Alksnėnų trykštantį šaltinėlį žmonėms padovanojo Švč. Mergelė Marija. Anot legendos, vienas žmogus, eidamas pro šalį, pamatė prie šaltinėlio besiprausiančią labai gražią mergelę, kuri pasakiusi: „Prauskitės ir naudokitės“.

Anksčiau toje vietoje jokio šaltinio nėra buvę ir tik tą akimirką jis atsiradęs. Nuo to įvykio šalia šaltinėlio statomos koplytėlės, altorėliai. Žmonės tiki šaltinio gydomuoju poveikiu. Įvairūs liudininkai teigia išsigydę akių, skrandžio, sąnarių ir kitas ligas. Tikima, kad šaltinėlio vanduo net atpratina alkoholikus nuo jų žalingojo įpročio. Vandens sudėtis ne kartą buvo tiriama, tačiau nieko ypatingo jo sudėtyje nenustatyta. Nebent tai, kad laikomas vanduo negenda. Šios Marijos apsireiškimų vietos ir daugybė tų, kurių straipsnyje nepaminėjau, žmonėms yra labai brangios.

Marija įvairiose vietovėse pasirodo tarytum visų Motina – sauganti, globojanti ir patarianti. Moteris visada buvo žmogus, besirūpinantis kito auginimu. Moteris visuomet formuoja dvasinį pagrindą, į kurį remiasi karta iš kartos.

Lietuviams Motinos Žemės kultas visuomet buvo labai svarbus. Dabar etnologai daro išvadą, jog Marijos kultas yra pakeitęs baltiškosios žemės dievybės Žemynos kultą. Suvokus šį faktą kiek kitomis spalvomis nušvinta pasakymas, kad Lietuva – Marijos žemė. Tik nereikia čia įžvelgti vien priešpriešos. Dvi tradicijos – pagoniškoji ir krikščioniškoji – labai glaudžiai iki šių dienų susiję ir natūraliai viena kitą papildo.

Marija tarytum Motina Žemė. Ji yra Gimdytoja. Visi sutinka, kad gimdymas yra aukščiausias veiksmas gamtos pasaulyje. Gimdymas yra vienintelis gamtos atsinaujinimo ir išlikimo veiksnys. Iš jo teka nepaprastas gamtinių formų įvairumas. Moteriškasis pradas yra gyvybės versmė.

Marija kaip Motina Žemė – iš jos viskas išeina ir į Ją viskas sugrįžta. Švč. Mergelė Marija – palaiminta tarp moterų, nes joje visiškai atsiskleidžia moteriškosios galios: kaip mergaitės ir kaip moters. Marija visada skaisti savo dvasia ir visada pilna malonės kaip motina. Jos gyvenimo uždavinys buvo išties moteriškas: pradėti ir pagimdyti sūnų. Ir tuo Ji buvo išaukštinta.

Motinos meilė vaikui yra arčiausiai, ką žmogus gali suvokti, mąstydamas apie Dievo meilę žmogui. Motinystė padeda suvokti vieną esminių vertybių – pasiaukojančią meilę.

1

www.ausrosvartai.lt

Naudota literatūra: www.angelorum.lt www.piligrimai.lt Buikutė L. Mistikos mėgėjams: Marijos pasirodymo vietos Lietuvoje (www.lrytas.lt)

GAJA moterims

21

RĖDOS RATU

Idėjos Mergvakariui Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Krunai www.menoversme.lt

Vasara – vestuvių metas. Nuo seniausių laikų iki šiandien moterys jaučia, kad tai ypatingas įvykis jos gyvenime.

Natūralu, kad norime šį įvykį pažymėti kuo prasmingiau ir džiaugtis gražiais šventės atsiminimais. Šį kartą Rėdos rate kviečiu pamąstyti apie mergvakario tradicijas.

Išlydėtuvių šventė Taigi mergvakaris yra tekančios moters išlydėtuvės į kitą gyvenimo etapą. Ją lydi artimos moterys: mama, seserys, kitos giminaitės, draugės, kaimynės. Anksčiau ištekėjusios moters gyvenimas buvo pilnas pareigų ir – mūsų akimis regint – suvaržymų. Po vestuvių keisdavosi ir moters apranga – ištekėjusi moteris turėjo dengti plaukus, nešioti nuometą. Galbūt todėl liaudies dainose vyrauja graudi nuotaika – juk merginai reikės atsisveikinti su nerūpestingu gyvenimu. Be to, moteris dažniausiai nutekėdavo į kitą kraštą ar bent sodybą – pas vyro tėvus.

Ne paslaptis ir tai, kad dauguma santuokų anais laikais būdavo sudaromos neatsižvelgiant į jaunosios ar jaunojo norus. Dažnu atveju nuotaka už jaunikį būdavo jaunesnė dešimtimis metų. Visa tai taip pat turėjo įtakos liūdnų gaidų atsiradimui mūsų moteriškose dainose. Net jeigu dabar mums tokie pavirkavimai sunkiai suprantami, atstumiantys, liaudies dainose yra ir išminties. Jei šiuolaikinei moteriai ir nenusimato tiek daug buities darbų, o gyventi ji keliasi į bendrą būstą su mylimu vyru, vestuvės visada žymi virsmą, pokytį poros santykiuose. Jei abiejų sprendimas išties nuoširdus, vestuvės yra lemiamas žingsnis, pakopa į bendrą kūrybą dviese. Ši kūryba apima tiek buitį, tiek dvasinį gyvenimą, ir žinoma, vaikų pradėjimą, jų auginimą. Šia prasme vestuvės yra virsmo momentas, atspindintis poros subrendimą bendram gyvenimui santuokoje.

Tai yra įsipareigojimas prieš visuomenę, o labiausiai – prieš save patį. Taigi mergvakario tradicijos išlieka prasmingos ir šiais laikais.

Moteris – Gyvybės medis Tikriausiai teko girdėti tokį terminą gyvybės medis arba pasaulio medis. Mūsų liaudies mene, taip pat – dainose, pasakose apstu gyvybės medžio įvaizdžių. Medis yra darnaus ryšio su žeme ir dangumi simbolis. Pasaulio arba gyvybės medis taip pat simbolizuoja trijų visatos pasaulių – požeminio, žemės ir kosmoso – vienovę, vientisumą.

Jis yra vaizdinė priemonė idėjos, kad pasaulis yra vientisa visuma, nedaloma ir neskaidoma. Lietuvių liaudies folklore moteris dažnai siejama su gyvybės medžiu, nes ji tiesiogine šio žodžio prasme yra gyvybės nešėja.

22 GAJA moterims

Nuotr. šaltinis svajoniudovanos.tumblr.com

Besiruošdama vienai ypatingiausių savo gyvenimo švenčių, moteris turi apmąstyti tiek daug. Dažniausiai dėmesys sutelkiamas į tai, kiek svečių vestuvėse dalyvaus, kur švęsti, koks bus valgiaraštis, muzika ir pan. Tai – buitiniai dalykai, be kurių tikrai nebūtų šventės. Tačiau šventės esmė yra vestuvės – moters ir vyro sąjunga. Įprasta, kad jaunajai draugės prieš vestuves surengia mergvakarį, o jaunajam draugai – bernvakarį. Tai rodo, kad mums dar svarbi šios šventės prasmė. Deja, ne visada ją deramai suvokiame ir pasitinkame. Mergvakaris ir bernvakaris yra jaunosios ir jaunojo išlydėtuvių santuokon šventė. Straipsnyje peržvelgsiu pagrindinius mergvakario šventės aspektus lygindama ištekančios moters gyvenimą ir pasaulėžiūrą senovėje ir šiandien.

Nuotakos grožį lemia pakili būsena Kad būsima jaunoji išties pasijustų tokiu gyvybės medžiu, pasitelkiamos įvairios apeigos. Jose būtinai turi dalyvauti savojo kūno pajautimas. Tam tikslui prausiamos būsimos jaunosios rankos ir kojos, šokama rateliuose, dainuojama, atliekama plaukų šukavimo apeiga, tekančioji vainikuojama per mergvakarį draugių nupintu vainiku.

Vanduo mergvakario apeigose Įvairiose pasaulio tradicijose moteris gretinama su vandens stichija. Vanduo – gyvybės sąlyga Žemėje. Taip ir moteris yra būtina sąlyga rastis žmogaus gyvybei.

Psichologiniu požiūriu vandens simbolika žymi jausmus, emocijas, pasąmoninę žmogaus prigimtį. Suvokiant šį glaudų moters ir vandens ryšį prasminga į mergvakario apeigas įtraukti vandens stichiją. Tam tikslui galima nuvykti prie šaltinio ar vandens telkinio (pavyzdžiui, pasiplaukioti valtimi ar pabraidyti ežere, paskanauti sveikatingo šaltinio vandens). Jei nėra galimybių, galima tiesiog pripildyti ąsotį švaraus vandens, jį pakrauti dainomis ar geru žodžiu ir juo plauti būsimosios jaunosios rankas ar pėdas. Šią prausynų apeigą gali atlikti mergvakario vedančioji, o paskui prisijungti ir kitos dalyvės. Tokių prausynų metu linkima, kad vanduo nuplautų tai, kas sena, paliktų lengvumo ir dvasinio atsinaujinimo įspūdį.

Dainos ir šokis Nepriklausomai nuo to, kokio stiliaus mergvakarį ruošite – ar su senoviniais baltų kultūros elementais, ar šiuolaikį merginų susitikimą, į jį visada galima įtraukti dainavimą ir bendrą judesį, šokį. Šokio ir dainavimo paskirtis šiuo atveju – leisti jaunajai pajusti savo kūną ir juo pasidžiaugti. Dainavimui neprivalu turėti įspūdingą balsą ar itin gerą klausą. Balso lavinimas glaudžiai susijęs su asmenybės laisvumu, pasitikėjimu savimi. O bendra daina vienija dainuojančias mergvakario dalyves, suartina ir teikia bendrystės, moteriškos seserystės jausmą.

Tai neišvengiamai interpretuojame kaip palaikymą, pripažinimą. Todėl tiek dainos, tiek šokiai per mergvakarį yra puikus būdas atsipalaiduoti, išlaisvinti savo nerimą ir kompleksus, pajusti moterišką palaikymą ir įgyti pasitikėjimo savimi.

RĖDOS RATU Plaukų šukavimo apeiga Nuo seno ilgi moters plaukai yra jos didžiausia puošmena. Neretai ilgi plaukai siejami ir su magija, ypatingomis galiomis. Šukuosenos poveikį moterys išmanė ir atitinkamai rinkosi tuos sušukavimo būdus, kurie leido sustiprinti savo galias. Palaidi, besiplaikstantys plaukai simbolizuoja pirmapradį, laukinį, nevaržomą moteriškumą.

Neveltui pasakose raganos ar laumės vaizduojamos ilgais palaidais plaukais. Dėl to palaidi plaukai dar turi ir chaoso atspalvį. Toks chaosas iš dalies lydi kiekvieną svarbesnį gyvenimo įvykį. Moters gyvenime tokie svarbūs įvykiai– virsmai yra vestuvės ir gimdymas. Žinoma, kad plaukai yra ypač stiprūs energijos ir informacijos laidininkai, todėl norint pažaboti chaosą, pinamos kasos, norint susikaupti – plaukai rišami, o atsipalaiduoti – plaukai išleidžiami. Per mergvakarį plaukų šukavimui tenka ypatinga reikšmė. Šukavimas yra tas pats mėginimas vidinį sąmyšį, kylantį iš nežinios „kas manęs laukia“, paversti ramybe, sklandumu, atsidavimu vyksmui. Taigi plaukų šukavimo apeiga turi seną ir gilią prasmę.

Plaukus šukuoja visos mergvakario dalyvės, tai daroma tylomis. Šis veiksmas yra magiškas, jis gali transformuoti jaunosios būseną. Šukuodamos draugei plaukus, galite padėti jai atsipalaiduoti, ją padrąsinti, šitaip išreikšti palaikymą, meilę, draugystę. Taip linkime jai sklandžios, darnios kelionės į moterystę ir bendrą gyvenimą su vyru, įskaitant ir tokius vyksmus kaip vaikų pradėjimas, gimdymas, auginimas. Šukavimu ir – jei norime – prisilietimu, glostymu visus širdingus jausmus galime ir išreikšti. Vienintelis susitarimas – tai daryti reikia tyloje.

Vainiko pynimas

Straipsnio autorė rengia mergvakario šventes.

Ritualų idėjos, šiems laikams adaptuota programa, galimos paskaitos moteriškumo, moters ir vyro santykių temomis, kūrybiniai užsiėmimai.

Nuotr. šaltinis www.nanakasha.com

Viena svarbiausių mergvakario apeigų yra vainiko pynimas ir ištekančios moters vainikavimas. Vainiko pynimas – tai apeiginis veiksmas, kurį sutinkame kone visose pavasario ir vasaros šventėse. Jei šis veiksmas toks dažnas, turi būti priežastis, dėl ko jis įtrauktas į švenčių apeigas.

Vainiko reikšmę galima aiškinti keletu būdų. Pavyzdžiui, geometriniu požiūriu vainikas yra apskritos formos. Simboline prasme apskritimas reiškia pilnatvę, visumą, darną ir apsaugą. Liaudies medicinos požiūriu, vainikas yra gyvų augalų derinys. Priklausomai nuo to, kokie augalai įpinami į vainiką, šis pasižymi atitinkamomis savybėmis.

Mergvakario vainikas anksčiau pintas iš liepos, ievos medžio šakelių su lapais, vėliau (apie XVI–XVIIa.) liepą pakeitė rūta. Šiais laikais galima atsižvelgti ir į lauko žolių savybes – vainikams rinktis tas, kurios yra moteriškos, t. y. stiprina mūsų moteriškumą. Šiandien mergvakarius dažnai švenčiame nuomotoje sodyboje ar net mieste, tad

tenka tenkintis tuo, ką turime, randame ir galime pritaikyti esamai situacijai.

Pinant vainiką svarbu žinoti vieną pagrindinių žolininkystės paslapčių – žolės visada perima žmogaus ketinimus, mintis. Būtent todėl žolininku būti gali toli gražu ne kiekvienas. Geram žolininkui reikalingas subtilus pasaulio suvokimas, stiprus ryšys su augalais, žeme ir kitomis stichijomis. Tačiau žinodama šią paslaptį, kiekviena moteris gali pamėginti gilintis į žolininkystę. Ši paslaptis lygiai taip naudinga ir renkant žoles vainikui (kurio žolės, beje, vėliau gali būti panaudotos arbatoms). Kai skiname žoles ir gėles jaunosios vainikui, turėkime ketinimą sudėti į jį viską, kas yra geriausia. Mintimis linkėkime ir prašykime žolių, kad vainikas įgytų jėgos, galinčios pažadinti ir sustiprinti jaunosios moteriškumą. Tuomet mergvakario vainikas bus nuostabi dovana, gyva dovana, turinti daugialypę reikšmę – ir pasipuošti, pagražinti, ir žadinti teigiamas emocijas, ir įkrauti (per kvapus – eterį bei informacinius laukus) jaunosios biolauką, o per šį – visą organizmą. Renkant augalus visada būtina išlaikyti ketinimą, kodėl ir ką darome, kam tai bus skirta, ką paimsime iš žemės, ką norime sukurti. Be kita ko, čia būtina pasitelkti itin moterišką savybę – širdies pajautimą arba, kitais žodžiais tariant – intuiciją. Rinkdamos žoles vainikui, tiesiog leiskime akims grožėtis augalais, o rankoms – siekti ir skinti tai, kas traukia. Taip bus surinkti jaunajai lesamą akimirką abiausiai tinkantys ir reikalingi augalai.

Pažymėtina ir tai, jog vainikas dažniausiai dedamas ant galvos, o galva žmoguje yra sąmoningumo vieta, suvokimo, kad AŠ ESU DIEVAS, DEIVĖ vieta. Todėl vainikavimas yra ir iniciacija į dieviškumą, galios būseną. Vėliau šią vainiko reikšmę žmonės pritaikė ir pasaulietinei valdžiai – vainiko analogu pradėtos gaminti karūnos iš įvairiausių brangiųjų metalų ir brangakmenių. Karūnos prasmė ta pati – karūnuoti, pažymėti kaip išskirtinį žmogų ar bent jau išskirtinį savo gyvenimo vyksme (ištekanti moteris tampa karaliene – šeimos, santykių kūrėja, vaikų gimdytoja).

Be minėtų apeigų, esama įvairių žaidimų. Žaidimai skirti žaismingai dalytis moteriškąja patirtimi, pasijusti moterų bendruomenės dalimi, išgyventi savojo moteriškumo džiaugsmą. Pagirtinos kūrybinės užduotys, įtraukiančios visas mergvakario dalyves. Kūrybinė energija leidžia aiškiai pajusti, kad moteris ir yra didžioji kūrėja, gebanti savo rankomis ir išmone kurti nuostabiausius dalykus.

Šiandienos moterims kaip niekada reikalinga bendrystė ir palaikymas

GAJA moterims

23

MOTERYS ISTORIJOJE

„SENOVINIS SANSKRITO POSAKIS BYLOJA, KAD MOTERIS YRA NAMAI, o namai yra visuomenės pagrindas. Kaip statome savo namus, lygiai taip pat galime pastatyti ir savo šalį. Bet jei namai kažko stokoja – jei trūksta materialinių gėrybių ir būtiniausių reikmenų arba jeigu nėra draugiškos, meilingos atmosferos, būtinos kiekvienam vaikui augti ir vystytis, – tada šalyje nėra harmonijos, o harmonijos stokojanti šalis niekaip negali augti.

<...> Vienas iš didžiausių išsilavinusių moterų įsipareigojimų šiandien – rasti atsakymą į klausimą, kaip suderinti senovinių tradicijų amžinąsias vertybes su tuo, kas gera ir vertinga šiuolaikiniu požiūriu. Mes turime apsispręsti, – ne kartą ir visiems laikams, bet beveik kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį, – kas iš naujovių yra gerai ir naudinga mūsų šaliai ir ką iš senų tradicijų galime išlaikyti ir puoselėti savo visuomenėje. <...> Kad šalis taptų tokia, kokios mes norime, modernios, racionalios visuomenės šalimi, kuri tvirtai remiasi tuo, kas geriausia mūsų senovinėje tradicijoje ir žemėje, mes turime turėti mąstančią visuomenę, mąstančias jaunas moteris, kurios ne aklai priima viską, kas ateina iš kitur, bet klauso, nagrinėja ir tada sprendžia – priimti ar atmesti. <...> Iš Indiros Gandhi kalbos apie moterų lavinimo vertę (1974 m. lapkričio 23 d.)*

INDIRA GANDHI (1917.10.19-1984.10.31) Studijavo Višva Bharati ir Oksfordo universitetuose. Nuo XX a septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pradžios Indira Gandhi buvo viena iš galingiausių ir prieštaringiausių moterų pasaulyje. Didžiąją šio laikotarpio dalį ji ėjo Indijos ministrės pirmininkės pareigas ir vadovavo didžiausiai pasaulio demokratinei valstybei, kamuojamai didžiulio atotrūkio tarp turtingos mažumos ir skurstančios daugumos. Ji perėmė savo tėvo, premjero Džavarlalo Nehru, tikslą modernizuoti Indiją.

1974 m. kalbėdama Indraprastos moterų koledže Indira išsamiai išdėstė, koks svarbus yra išsilavinimas, – ypač moterų, – didelei Indijos daliai tampant šiuolaikine racionalia visuomene. * Parengta pagal Simon Sebag Moteffiore knygą Kalbos, pakeitusios pasaulį, Tyto alba, 2013

24 GAJA moterims

ŽVILGSNIS

Moteris –

Nuotr. šaltinis www.pinterest.com

tradicijų saugotoja ir šeimos židinio kurstytoja Greta Kasparavičiūtė, Kaunas

Taip norėtųsi paklausti, ką gražaus ir vertingo kiekviena iš Jūsų išsaugojote iš savo šeimos tradicijų?

Ką išmokote vaikystėje ir pritaikėte savajam šeimos modeliui? Kokie dalykai Jus užaugino ir leido dalytis viskuo, ką šiandien nuostabaus turite? Visų mūsų patirtys tokios skirtingos ir tai tik liudija, kokios spalvingos ir įvairiapusiškos esame: besilaikančios šeimose nusistovėjusių taisyklių, išlaikančios nusistovėjusias šeimos tradicijas, turinčios savo keistybių ar bruožų, būdingų tik Jums, Jūsų šeimos pasauliui ir niekam daugiau. Ar tai nėra nuostabu? Šeimos pasaulis Kaskart susipažinusi su nauja šeima, įsitikinu, jog tą patį pasaulį, kuriame mes kartu gyvename, kiekvieną dieną jie mato savitai, tarsi kitu kampu apibūdintų tuos pačius dalykus, savitai mylėtų, pyktųsi, savitai džiaugtųsi ir švęstų. Anksčiau giliai tikėjau, kad tėra vienas pasaulis, kuriame dalijamės vieta po saulę, tačiau šiandien matau – yra tūkstančiai mažų pasaulių, jungiančių mus į vieną bendrą kūriniją, tai – šeimos. Suskaldykite šiuos mažus pasaulius ir pradės klibėti visos tautos ir valstybės. Pasmerkta tauta, kurios šeimos nelaimingos, o moterys negerbiamos. Mūsų šeimose vaikai gali pažinti tiesą ir augti laisvi.

Visų moralinių vertybių sūkuryje, tradicijų puoselėjime ir santykių subtilybėse sukasi moteris – Dievo globojama ir saugoma, rodos, niekad nepavargstanti. Iš aukštybių nuolat gaunanti papildomų jėgų, ji savo savybėmis ir protu sukuria tai, kuo paremta visa mūsų civilizacija.

Moteriškas subtilumas

Atsakinga kiekviena iš mūsų Suvokdami šiuos dalykus, mes nebegalime toleruoti tyčiojimosi iš moterų ir netiesos, skelbiamos žiniasklaidoje bei pop kultūroje, kur moterys laimingos ir gražios tik restoranuose, dėvinčios madingu rūbu, pasidažiusi ryškiu makiažu, turinčios puikią finansinę padėtį ir namuose paliktus, auklių prižiūrimus vaikus. Toks modelis iš tiesų nukrypsta nuo laimingos ir darnios šeimos įvaizdžio. Tačiau šiandien tiek melo, jog bręstančiai merginai sunku suvokti, kokia moterimi dera būti ir kaip kuriama tvirta, darni šeima. Mūsų visų atsakomybė skatina apie tai kalbėti. Dar didesnė atsakomybė tenka mamoms, ruošiančioms savo dukras į gyvenimą ir šeimą.

Prašyti užtarimo Mūsų moterys išsilgusios dvasingumo ir sielos ramybės. Jos pavargo nuo spaudimų ir stereotipų. Dar niekad jos nedirbo tiek daug, kaip šiais laikais. Grįžusios iš griežtų ir vyriškų įstaigų, moterys jaučia nebeturinčios, ką duoti, jog švelnumas ir elegancija nuslopinti. Darbo visuomenei nereikia moteriškumo, jai reikia punktualumo ir visiško atsidavimo. Ji išsunkia iš moters visą energiją ir gyvastį, beveik nieko nepalikdama šeimai. Laimingos šeimos, kurių moterys pažino savo prigimtį. Paprašykite Dievo, kad skleistųsi Jūsų moteriškumas, kad siųstų dvasios ramybę ir taiką. Taip pamažu ateis išmintis, o su ja – vis aiškesnė gyvenimo prasmė.

Jei kurių nors atsakymų raidžių surinkote daugmaž vienodai, jūsų santykiai svyruoja tarp vieno ir kito apibrėžimo, pasižymi ir vienokiomis, ir kitokiomis savybėmis.

A – itin subtilus ryšys Jūsų santykiai persmelkti Dievo pajauta nuo paprastų buitinių iki būties klausimų. Jaučiatės giliai susiję, skirti vienas kitam ir šį ryšį branginate kaip dovaną iš aukščiau.

B – subtilus jausminis ryšys Jaučiatės giliai susiję ir visgi dvasingumo temai neteikiate per daug reikšmės (arba ji aktualesnė kuriam nors vienam iš jūsų).

Savo ryšį branginate kaip jausminę patirtį. Ryžkitės atverti gilesnius santykių sluoksnius, labiau atsiverkite vienas kitam ir gyvenimui. Nuo to jūsų santykiai tik pagerės.

C – pragmatiškas ryšys Dvasingumo tema jums nėra pati aktualiausia. Jūsų manymu, santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Taip pat įsivaizduojate, kad viską galite kontroliuoti ir išgyvenate, kai nepavyksta to padaryti. Nekaltinkite savęs už tai. Verčiau nukreipkite jėgas ir dėmesį į konstruktyvias išeitis.

D – įtempti santykiai Subtilumo jūsų santykiuose mažai; išgyvenate santykių krizę.

Jums reikalinga asmeninė erdvė susivokti ir atsirinkti, kas yra kas. Jei iki šiol nepavyko rasti darnių sprendimų, metas kreiptis į santykių specialistus.

Parengta pagal: http://www.beliefnet.com

GAJA moterims

25

Atkelta iš 7-to puslapio

Tai moteris sukviečia visus prie bendro stalo, vaišindama pačios gamintu maistu. Jos dėka kiekvienas jaučiasi reikalingas, laukiamas ir saugus. Moteris primena, kad reikia pasimelsti, padėkoti ir aplankyti artimuosius. Moteris sukuria nostalgišką jaudulį laukiant didžiųjų švenčių, įtraukia namiškius joms ruošiantis. Juk tik moteris geba sušvelninti konfliktines situacijas. Moteris sumažina vyrų agresyvumą, kartu nukreipdama vyrišką jėgą kilniems ir teisingiems darbams. Šalia teisingos ir geros moters berniukas tampa vyru. Tik moteris virsta be galo atsidavusia mama, atsisakančia daugybės dalykų dėl savo vaikų gerovės. Ji yra variklis, kurio dėka sukasi visų šeimos narių gyvenimas ir visos visuomenės gyvybingumas.

RENGINIAI

Moterų virsmo stovykla.

2014 m. gegužės 30 – birželio 1 d.

Karklė Parengė Vaida Babilienė

Asociacijos GAJA moterims įkūrėja Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė jau antrus metus sukvietė moteris, norinčias atgauti savastį ir harmoniją, į trijų dienų moteriškosios energijos žadinimo, saviraiškos ir atsipalaidavimo vasaros stovyklą.

Stovykla vyko nuostabiame gamtos kampelyje – Karklėje, autentiškoje sodyboje šalia jūros. Pirmąjį vakarą su meditacijos mokytoja, Aum centro vadove Asta Kaziukevičiene išbandėme kundalini meditaciją ir susipažinome su sufijų praktika. Daugumai dalyvių tai buvo nauja vidinės energijos pažadinimo patirtis ir tam tikras išbandymas fiziniame bei mentaliniame lygmenyje. Antrąją dieną kvėpavimo mokytoja Lina Kizevičienė mokė per sąmoningą kvėpavimą pažadinti savo kūrybinį bei dvasinį potencialą. Vedančioji Neringa J. Teišerskienė supažindino su deivių archetipais taro kortų sistemoje. Ši ypatinga praktika leido kiekvienai pažvelgti į save kitomis akimis ir suvokti savo dievišką moteriškąjį pradą. Na, o vakare vykusi intuityvaus šokio terapija kiekvienoje pažadino ir įprasmino vidinę deivę-moterį ir jos pamatinius prigimtinius jausmus: intuiciją, aistrą, meilę, švelnumą. Visos pajutome, kokią didelę galią turi šokis – jis valo ir gydo, išlaisvina sielą ir suteikia pasitikėjimo savimi. Paskutinę stovyklos dieną moterys buvo supažindintos su subtilia meno šaka – popieriaus karpiniais, jų technika bei etninės kultūros simbolika. Stovyklos dalyvės savo kūrybines versmes atskleidė karpydamos gyvybės medį.

Rytinės mankštos, pasivaikščiojimai pajūriu, asmeninės deivių mandalos kūrimas, vegetariški kulinarės ir šokėjos Lauros šedevrai, nuoširdūs pokalbiai – visa tai persmelkė visų stovyklos dalyvių būtį ir atvėrė vidiniams virsmams, pabudimui ir suvokimui, kad MEILĖ yra didžiausia galia ir dieviškumo išraiška TAVYJE. Nuotr. autorė Ramunė Kerdokaitė

Ema: Buvimą kartu lydėjo džiugios moteriškosios prigimties išraiškos – šokis, kūryba, švelnumas, atvirumas viena kitai, viena kitos priėmimas. Buvojimas gamtoje, jūra, moterų apsuptis – visa buvo taip subtilu, taip gryna ir šildė širdį. Mane ypač palietė keletas momentų. Pirmasis – sąmoningo kvėpavimo sesija. Pajaučiau, jog ši praktika yra tai, kas šiuo metu padeda man geriausiai apsivalyti, atsiskleisti, tad iki šiol bent kartą per savaitę pasidžiaugiu šiuo atradimu. Deivių archetipai ir savęs atpažinimas juose – galimybė pažvelgti į save iš naujos perspektyvos, kuri yra tokia gili ir tikra. Taip pat labai įkvėpė spontaniškas šokis grupėje – čia patyriau moterų vienybę ir stiprybę, nuoširdų viena kitos palaikymą, kas taip dažnai pasimiršta kasdieniniame gyvenime; taip dažnai pasimiršta – kad visas mus sieja seseriškas ryšys! Dėkoju gyvenimui už šią didžiulę malonę: dovaną patirti moterų vienybę, bendrystę, galią kurti, keisti, veikti, skleistis ir gydyti.

Ramunė: Moterų virsmo stovykloje turėjau didelį malonumą prisiliesti prie nuoširdaus ir tikrojo moteriškumo, kai jaučiama ir suprantama be žodžių. Intuityvūs šokiai, meditacijos, muzika, sąlytis su gamta, su meile ruoštas maistas ir čia pat ošianti jūra pakylėjo ir atvėrė naujus kūrybos klodus.

Iš stovyklos grįžau įkvėpta naujos meilės artimiesiems, namams, darbams ir savo amžiui. Gyvenu dabartyje, realiame amžiuje, priimu ir mėgaujuosi visais jo pranašumais.

26 GAJA moterims

Laura: Man atsivėrė kūryba. Pasitikėjimas Savimi, meile sau, meile savo veiklai. Stovyklos metu net verslą sugalvojau pradėti! Galutinai padėjau tašką praeičiai ir nusprendžiau drąsiai gyventi toliau. Taip pat susiradau puikių naujų draugių – nuostabių moterų.

Vaida: Tai, ką patyriau dalyvaudama stovykloje, žodžiais sunkiai nusakoma – reikia tai patirti. Būdama nuostabių moterų rate, šokdama ir atlikdama įvairias praktikas jaučiau stiprią moterišką energiją, bendrystės jausmą, vidinę pilnatvę ir besąlyginę meilę sau bei kitoms moterims. Jaučiausi nuostabiai, nes esu moteris! Man tai buvo vertinga dvasinė patirtis, leidusi pasinerti giliai į save ir pajusti savo autentišką moteriškumą.

Sigutė: Lėtas, bet stiprus kaip upė. Gilus ir gaivus kaip jūra. Toks moteriškas, koks tik gali būti. Tikras patyrimas. Ne kartą patyriau, kokie stebuklai vyksta susirinkus moterims draugėn su tikslu tiesiog būti ir imti tai, ką duoda ši akimirka. Sugerti tai, ką spinduliuoja kiekviena iš mūsų. Vienybė vietoj konkurencijos. Atsipalaidavimas ir magiškas buvimas tuo, kas esu. Kartu mes galime tiek daug! Tobula vietovė prie jūros, įvairialypės meditacinės praktikos, nustebinęs karpinių menas, šamaniški šokiai, meilės ir taikos burtai, jėga, sielų bendrystė. Tai ir dar nepalyginamai daugiau – žodžiais nenupasakosi... Ačiū Neringai už suBurtą būrį ir vedimą. Ir ačiū tam išskirtiniam nuostabiam dievaičių ratui. Už patirtį, iki šiolei tebeaidinčią mano „danguje ir žemėje“.

Fone: Tautvilės Zamaravičiūtės akvarelė

Dalyvių atsiliepimai:

GAJA: Susitikimai moterims

Paskaitos, pašnekesiai ir praktikos saves pažinimui. Pažintis su seniausia moters saviugdos forma: šokiu. Išmokite judėti intuityviai ir pradėkite gyventi pilnavertį gyvenimą!

Gajos susitikimai skirti jums, jeigu:  Ieškote bendraminčių moterų;

 Mėgstate tyrinėti ir atrasti naujų dalykų;  Ilgitės gražių santykių su vyru;

 Norite atskleisti kūrybinę savo prigimtį;  Domitės moteriškumo tema.

Susitikimai vyksta Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose.

Daugiau: www.gajamoterims.lt Asociacija GAJA moterims. Gera būti moterimi!

Moterų virsmo stovykla 2014

Fotografė Ramunė Kerdokaitė GAJA moterim s 27

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

Skaitykite internete: www.gajamoterims.lt © GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com