GAJA. Pavasaris'20

GAJA 2020 Pavasaris Specialus numeris (12)

RAMYBĖS SALA: kaip jaučiamės?

7 gaivūs

požiūriai į

permainas

Knyga geriausia draugė

Ar pasitikome Lygiadienį?

Vaikai ir namai: kas naujo?

Santykių iššūkiai ir suvokimai

GAJA moterims

1

Laiškas iš gamtos (2020.03.20) Lygia-dienis. Esame virsmo taške. Gamtos virsmai visada atsikartoja mažajame kosmose – žmoguje. Šiandien yra ta diena, kai galiu rinktis virsti šviesos ir meilės veiksniu savo planetoje. Planetoje Žemėje ir šeimos, giminės, tautos planetoje. Šiuo metu Kosmosas spindi ypač stipriomis energijomis, siųsdamas jas Žemei ir žmonėms. Ar priimsime šią dovaną?

Naktį toks gražus dangus – visa Visata žvelgia į Žemę, jos akys žėri žvaigždėmis. Šiuo metu sutemus ir maždaug iki vidurnakčio ryškiai matoma Afroditė-Venera-Aušrinė-Vakarinė. Kaip manote, ko Visata tikisi iš žmogaus? Ar išvis tikisi?... Štai tu to ir paklausk, užvertęs galvą į žvaigždes. Jos atsakys tikrai, nustebsi tu labai. Kalbės su tavimi ir Dievas, ir Gamta. Pabus tavy Kūrėjo atmintis. Įvyks ir virsmas, ir gimtis!

Savim suvoksi paskirtį pasaulio, įvykių visų. Juos pamatysi iš visai kitų kampų. Save atrasi tu naujai.

Ir džiaugsis tavo gimimu ir protėviai, ir angelai!

Visi, kas Žemėje paklūsta žmogui, Meile suspurdės.

Visatoje nauji garsai aidės. Girdi – daina, tavoj širdy užgimus, pakels tave iki žvaigždžių! Ir nebelieka paslapčių. Aišku tau viskas, viską supranti. Širdim apglėbęs viską tu myli. Nuo virusų, nelaimių visokių pagyti galim tiktai Savimi. Aš pats esu tas Vaistas, vakcina! Manoji psichika, kai ji Laisva! Erdvė, užgimusi tavy, pasauliui naują Aušrą neš. Girdi? Jau skamba čia, širdy. Ateik to pasitikti!

Neringa iš gamtos Daugiau laiškų iš gamtos ieškokite www.facebook.com/gajamoterims Nuotr. autorė Dovilė Rozmanaitė-Bružienė

REDAKTORĖS ŽODIS

atgimsta. Žemė ir žmogus patiria smarkių pokyčių. „Kaip jaučiamės?“, – klausiu pašnekovų ir skaitytojų. Juk pirmiausia būtina suvokti, pripažinti vidinius jausmus ir išgyvenimus, kad galėtume ką nors keisti. Šiame numeryje kalbinu septynis skirtingų profesijų žmones. Visi jie yra man brangūs, asmeniškai pažįstami. Žmonės, turintys tvirtą vidinę ašį, kurių nuomone galiu kliautis.

Norisi pakviesti – pažvelkime bent kartą į permainas kitaip. Pro faktų (tikrų ir iškraipytų) skraistę skverbkimės giliau, priežasčių link.

Kodėl tai vyksta, ką tai gali atnešti, kaip man tame pokytyje dalyvauti?

Dėkoju draugėms, bendražygėms, skyrusioms savo laiką leidiniui parengti. Norisi pabrėžti, kad „Gają“ žmonės kuria savanoriškai, be jokio atlygio. Vadinasi, Lietuva turtinga talentingų ir geros širdies žmonių. Ir jie gyvena tarp mūsų!

Mūsų komanda – tai kalbos redaktorė Aurika Bagdonavičienė, maketuotoja Sigita Degimaitė ir aš, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė. Trys – jau lauke karys! Jeigu trys žmonės gali sukurti tokį leidinį per trumpą laiką, ką galėtume nuveikti, susivieniję į didesnes grupes, skirdami tam daugiau laiko? Tebūnie tai klausimas apmąstyti.

Labai įdomi ir netikėta viršelio istorija. Penktadienio vakarą gaunu iš draugės siuntinėlį – jos dukters Adelės Zaveckaitės piešinį. Žiūriu ir savo akimis netikiu – juk tai ir yra mano laukiamas „Gajos“ viršelis! Štai tokie paprasti stebuklai, be kurių tikrai nebūtų to, ką dabar skaitote.

Sveikinu su atėjusiu lygiadieniu ir visu gajumu bundančia gamta. Buskime kartu su ja!

Nuotr. autorė Dovilė Rozmanaitė-Bružienė

„Gaja“

1

Neringa J. T. 1 Kalbama ir apie Žemę kaip planetą, ir apie leidinį tuo pačiu pavadinimu, kurį asociacija GAJA moterims leido 2012 – 2014 m. Visus jo numerius nemokamai rasite čia: https://issuu.com/search?q=gaja%20moterims

Kūrybinė grupė Aurika Bagdonavičienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Tekstus parengė Eglė Kučinskienė Aistė Margė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė (visų interviu klausimai) Violeta Z. Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Kalbos redaktorė Aurika Bagdonavičienė

Viršelių dizainerė Sigita Degimaitė Priekinio viršelio autorė Adelė Zaveckaitė Priekinio viršelio fotografijos autorė Dovilė Rozmanaitė-Bružienė Maketavo Sigita Degimaitė Asociacija GAJA moterims Susisiekti: gajamoterims@gmail.com, www.facebook.com/gajamoterims

GAJA moterims

3

Metas vidiniam skrydžiui Asta Kaziukevičienė. Ezoterinio centro „Aum“ (Kaunas) įkūrėja ir vadovė, verslininkė (ezoterika.lt), meditatorė, muzikos, dainų kūrėja. Bendramintė, kadaise palaikiusi mano iniciatyvą vesti moterų šokius ir kitus meditacinius renginius. Man Asta – tai tyrumas, galimybė bendrauti atvirai, pavasario lengvumas ir tėkmė.

Asta, Kaip laikaisi šiandien?

Kiek žinau, tave šios permainos užklupo ypač netikėtai, nes visai neseniai grįžai iš užsienio? Kaip reaguoji, kas sunkiausia?

Sveika, Neringa, jaučiuosi tikrai gerai. Išorinė situacija tiesiog padėjo suprasti, kas yra tikra, ką turiu keisti. Į viską, kas vyksta aplink mane, visada reaguoju kaip į naują iššūkį ir išbandymą. Tame yra visas įdomumas ir varomoji jėga. Tai įkvepia ir leidžia nepalūžti net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Kaip išnaudoji privalomo karantino laiką? Ar yra, kas džiugina? Ką patartumei tokioje pačioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms? Kuo užsiimti, kaip organizuoti dienotvarkę?

Man grįžus iš kelionės, oro uoste pasitiko žinia, kad laukia dvi savaitės visiškos saviizoliacijos dėl privalomo karantino. Kai visi

planai, numatytas darbo grafikas sugriuvo, likau su tikrais dalykais, kurie nepriklauso nuo išorinių veiksnių – meditacija, kūryba.

Dvi dienos buvo persidėliojimas viduje, kai atrodo, kad visiškai nieko nematyti, nėra energijos.

Tai puikus metas pasižiūrėti į viską naujai.

Visada pasitikėjau savo intuicija, vidiniu vedimu ir šioje situacijoje atsivėrė naujos įžvalgos ir sprendimai.

Darbe darau tai, kam nerasdavau laiko anksčiau, – tinkamas metas iš esmės susitvarkyti ir bandyti įkūnyti naujas įžvalgas, kardinaliai naujus sprendimus.

Ko labiausiai pasigendi šiuo metu ir kuo tai kompensuoji?

Ar žmogus turi iš ko rinktis, jei yra priverstas atsiskirti nuo kitų?

Kokie tie pasirinkimai? Šiuo metu neišeina judėti pagal seną modelį, sudėliotu, standartiniu keliu, tai kaip visiška praraja arba ....skrydis. Kaip Ošo

dinaminėje meditacijoje, kai sustojame ir yra „stop“, jeigu nesusitapatiname su sunkumu, senais modeliais ir įpročiais – energija pajuda vidun, ir iš ten ateina visi atsakymai.

Ar mąstai apie savo verslo ateitį? Kaip manai, ar susiklosčiusi situacija privers žmones permąstyti savo veiklos kryptį, išsigryninti prioritetus, gal net ką nors iš esmės keisti?

Tai privertė iš esmės peržiūrėti verslo strategiją, pamatyti, kad tai, kas tiko dar prieš mėnesį, jau nebetinka ir reikia naujų žingsnių. Aš juos visada pamatau meditacijos, „saviizoliacijos metu“.

Tai puikus metas naujam etapui, koks jis bebūtų.

Konsultuoji žmones, organizuoji mokymus su kitais specialistais. Ar pastaruoju metu buvo kokių požymių, kad įvyks

4 GAJA moterims

Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Šiuo metu neišeina judėti pagal seną modelį, sudėliotu, standartiniu keliu, tai kaip visiška praraja arba ....skrydis.“

tokie pokyčiai? Tarsi žmonės ką nors nujaustų, mąstytų kita kryptimi? Ar visgi tiesa, kad žmogus pabunda tik susidūręs su neišvengiamybe?

Visi šie metai jau rodė ir pas mus natūraliai dėliojosi, kad masiškesni dalykai nebevyko, nebetinka. Žmonės sąmoningėja, ieško tikrumo ir transformacijos.

Nesvarbu, kokia forma paduodame tai, kas yra nuoširdu, profesionalu, svarbiausia, kad patys eitume su ekologija, kūryba, transformacija. Tada ir žmonės nori įsilieti į tokį srautą.

Kas yra ta meditacija, kaip tu ją suvoki? Ar ji prieinama kiekvienam norinčiajam? Kokie yra kertiniai akmenys norint pradėti medituoti?

Man meditacija – tai gyvenimo būdas. Tik pradėjus medituoti, atrodė, kad tai atskirta nuo gyvenimo. Bet metai po metų meditacija, meditatyvumas persikėlė į gyvenimą. Visada ieškau sąmoningų veiksmų, kūrybiškumo ir transformacijos, ką bedaryčiau, nes be to tiesiog neįdomu ir nuobodu.

Pradžiai yra meditaciniai metodai, sukurti mistikų, kurie matė,

„Paklauskite savęs, į ką dabar žiūrite. Ką dabar matote? Kuria kryptimi teka jūsų vizija, jūsų sąmonė? Patyrinėkite tai. Stebėkite tai.

Jūs aptiksite, kad ji teka išorėn. Visos jūsų mintys yra apie išorę. Visą laiką jūs galvojate apie išorę, apie pasaulį išorėje. Kai jūsų akys yra atmerktos, jūs matote išorę. Kai jas užmerkiate, jūs vis tiek matote išorę, nes išorinių formų ir vaizdų įspaudai jus ir toliau supa. Jūsų išorėje yra objektų pasaulis; bet jūsų viduje yra kitas pasaulis, minčių pasaulis – šių išorinių daiktų aidas. Nors jis ir yra randamas viduje, bet tas minčių pasaulis vis tiek tebėra išorė, nes „aš”, kaip liudytojas, taip pat yra atskiras nuo jo.

Jūsų „aš” jį taip pat mato, todėl tas minčių pasaulis taip pat yra išorė.

Mus supa daiktai ir mintys. Įsižiūrėję giliau, jūs aptiksite, jog mums savirealizacijos kelyje kliudo ne tai,

kas vyksta žmonijoje, ir kaip gaTaro kortų sistema – tai mūsų lima padėti kiekvieno individo evoliucijos kelias, joje yra pasirealizacijos kelyje. rinkimai ir ženklai, nurodantys Meditacijai nuolat skiriu nors kryptį, tendencijas. Jeigu mes vieną valandą per dieną, sugebame jais pasinaukonkrečiai – Ošo didoti, visada randame naminė meditacija, geriausią išeitį bet „Tai taip Kundalini ir kt. kurioje gyvenimo Meditacija situacijoje. džiugina, kai yra prieinama Kai skridau žmonės patys kiekvienam, tik lėktuvu, prieš iš pradžių reikia mane sėdėjusi pradeda analizuoti, neužkliūti už moteris visą žiūrėti, kokios ego, minčių ir kelią studijaįsivaizdavimų, vo Ošo transyra jų nesėkmių kad mes jau formacijos tapriežastys, ir žinome. To neišro kortas ir jų mokstama, tai – aprašymus ir suvokti, ką reikia kasdienė praktidalijosi su šalia daryti.“ ka, patyriminis dasėdinčia drauge lykas, reali energijos savo suvokimu ir transformacija. įžvalgomis. Tai taip Subtilesnės energijos, džiugina, kai žmonės įžvalgos, kūrybiškumas atsiranpatys pradeda analizuoti, da nuolat praktikuojant ir akcenžiūrėti, kokios yra jų nesėkmių prietuojant meditatyvumą, sąmoninžastys, ir suvokti, ką reikia daryti.

Linkiu visiems eiti toliau, sąmogumą visame kame. ningai eiti, įsiklausyti ir įsižiūrėti, ką konkrečiai mums šioje situacijoje Išmanai Taro kortų sistemą. reikia daryti. Išnaudoti šį periodą Kokia Didžiųjų Arkanų korta subrandinti kažką visiškai nauja ir apibūdintų dabartinę žmonijos tikra.

būseną? Į ką mums reikėtų sutelkti dėmesį, nuo ko atsitraukti, kur ieškoti atsakymų?

kad esame apsupti daiktų, bet tai, kad esame minčių apsuptyje. Visų pirma, daiktai negali apsupti sielos – materija gali apsupti tik materiją.

Mintys apsupa sielą. Matymo, sąmonės srovė teka link minčių. Mintys ir vien tik mintys tėra prieš mus; jos uždengia visą mūsų matymą.

Mes turime pasisukti nuo minčių link bemintiškumo. Šis krypties pakeitimas yra revoliucija! Kaip ji gali būti įvykdyta? Pirma, mes turime sužinoti, kaip gimsta mintys, ir tik po to galime sustabdyti jų gimimą.

Paprastai ieškotojai pradeda slopinti mintis, nesirūpindami suprasti paties proceso, kaip jos gimsta. Tai neabejotinai gali sukelti pamišimą, o ne išsilaisvinimą. Minčių slopinimas nieko nepakeičia, nes naujos mintys gimsta kiekvieną momentą. Jos yra kaip tie mitologiniai demonai, kuriems nukirtus vieną galvą išauga

Ačiū!

Kalbino Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė

dešimčia kartų daugiau.

Aš neprašau jūsų, kad naikintumėte mintis, nes jos kiekvieną momentą miršta savaime. Mintys gyvena labai trumpai; nė viena mintis neišlieka ilgam. Konkreti mintis neišlieka, tačiau išlieka galvojimo procesas. Mintys miršta pačios savaime, viena po kitos, tačiau minčių tėkmė ne. Vos tik numirus vienai minčiai, jos vietą užima kita. Šis pakeitimas yra labai greitas ir tai yra problema. Reali problema susijusi ne su minties mirtimi, bet su jos greitu atgimimu. Taigi aš neprašau jūsų naikinti mintis, aš kviečiu jus suprasti jų pradėjimo procesą ir jį nutraukti.

Tas, kuris supranta, kaip prasideda minčių procesas, lengvai randa būdą, kaip nuo jo išsivaduoti.”

Ošo, Tobulumo Kelias, Odžas 2011 GAJA moterims

5

Ar išlaikysime visuomeniškumo egzaminą?

Ką apie šią situaciją pasakytų psichologas Aurimas?

Tikintysis Aurimas? Tiesiog žmogus? Ar labai skiriasi perspektyvos? Žinok, dar prieš gaudamas klausimus galvojau, ar atsakinėti kaip krikščioniui, ar kaip psichologui, ar tiesiog kaip žmogui, – nes atsakymai skirtųsi. Toks asmenybių susitrejinimas. Kaip krikščionis turiu remtis Biblija, kaip psichologas turiu remtis psichologijos mokslu, o kaip žmogus galiu atsipalaiduoti ir kalbėti apie tai, ką dabar išgyvenu, jaučiu, galvoju, ką darau, kad padėčiau sau ir kitiems.

Pasitaiko žmonių, manančių, kad psichologas yra kažkoks antžmogis, kuris negali turėti jokių psichikos sutrikimų ar išgyventi nemalonių jausmų. Manau, kad ilgainiui šis požiūris keisis. Jei mums normalu, kad ir medikai serga, tai kažkada bus priimtina, kad ir psichologai jaučia nerimą.

Dabar visiškai normalu jausti nerimą. Jei pripažįstame savo jausmus, jie slopsta, jei juos neigiame ir vaidiname, kad mums viskas gerai, jie tik dar labiau įsigali.

Kur ieškai paguodos, ramybės, vilties? Kas tave įkvepia ir palaiko šiomis dienomis?

Vakar pabudau skaudama galva, apimtas abejonių ir pasimetimo. Vežiau maisto į sesės

6 GAJA moterims

namus, kad turėtų ko valgyti per karantiną.

Parduotuvėje nepavyko gauti duonos. Prisirinkau per daug neigiamos informacijos tam, kad turėčiau dėl ko nerimauti. Meldžiausi tik prabėgomis. Ir levandų žvakę deginau, ir eterinius aliejus garinau, ir „uspakajonsus“ gėriau, bet nelabai padėjo.

Na, o šiandien ryte valandą pasimeldžiau ir dabar daug ramiau bei daugiau džiaugsmo.

Reabilitacijos centre „Vilties švyturys“, kuriame dirbu, mes meldžiamės tokia malda: „Dieve, suteik man nuolankumo nesipriešinti tam, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties, kad suvokčiau tą skirtumą.

Amen.“

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Aurimas Gudas. Mintys.lt, Juokingi.lt, Gudas.lt svetainių autorius, praktikuojantis psichologas.

Man Gudas – draugas, kadaise paraginęs rašyti interneto erdvėje, už ką esu be galo dėkinga.

Jautrus, įsiklausantis, humoro jausmą turintis žmogus, visa širdimi atsidavęs savo veiklai. Esu laiminga, kad jis sutiko drauge pamintyti apie Dievą, žmogų, gyvenimą.

”

Jei pripažįstame savo jausmus, jie slopsta, jei juos neigiame ir vaidiname, kad mums viskas gerai, jie tik dar labiau įsigali.

Minėjai, kad sesuo su šeima šiuo metu yra Azijoje.

Ką išgyveni ir ką patartumei panašaus likimo ištiktiems tautiečiams, jų artimiesiems?

lyčiau padaryti, ką gali, kad grįžtų į tėvynę, bet ir nenusivilti, jei nepavyks. Žinoma, įvairūs ribojimai gali piktinti, tačiau visa tai daroma dėl bendros gerovės.

Dėl sesės tai ramu. Jos šeima gavo viešbutį ir jau šiandien vakare parskrenda į Lietuvą. O kitiems patarčiau kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją. Palinkėčiau ramybės ir sąmoningumo. Pasiū-

Ar tiesa, kad į karantiną reaguojame skirtingai ir tai lemia žmogaus būdas? Kaip padėti sau, jei jautiesi suvaržytas?

Manau, kad visa ši situacija – tai tarsi egzaminas patikrinti, kiek esame visuomeniški. Kiek galvojame apie kitus. Žmonės, dabar perkantys prekių tarsi 10čiai metų į priekį, nepamąsto, kad neliks prekių žmonėms, kuriems jų reikia jau šiandien. Baimė susuka žmonėms protus ir verčia pirkti tualetinį popierių. Mačiau daug filmų apie pasaulio pabaigas, virusus ir nė viename jų tualetinio popieriaus trūkumas nebuvo pati didžiausia problema.

Manau, kad daug kas priklauso nuo požiūrio ir sąmoningumo lygio. Juk yra skirtumas, kaip jausimės ir elgsimės, jei į karantiną žiūrėsime kaip į priemonę išvengti daugiau mirčių, ar kaip į suvaržymą, kai draudžiama daryti, ką aš noriu. Žmonių susierzinimas suprantamas. Pokyčiai dideli ir staigūs. Bet šiuo metu tiems, kam šis virusas mažiausiai baisus, reikia galvoti apie labiausiai pažeidžiamus. Nereikia apsigauti, kad jei virusas nematomas, tai ir grėsmės nėra. Radiacija taip pat nematoma, bet dėl to nėra mažiau kenksminga.

Patariu į karantiną žvelgti kaip į galimybę nuveikti tai, ką senokai atidėliojai, ir tai galima padaryti namie. Nerimo lygiui mažinti patarčiau melstis, vartoti daugiau skysčių, mankštintis, stebėti savo kvėpavimą ir jį lėtinti, nesekti naujienų apie virusą, o protą užimti kuo nors kitu. Pavyzdžiui, pažiūrėti komediją, paskaityti anekdotų.

įvedus karantiną, beveik nepasikeitė. Tik dabar buvimas namuose tapo prasmingesnis, nes stengdamasis neužsikrėsti, aš neužkrečiu kitų ir taip stabdau viruso plitimą. Sėdžiu sau namie ir gelbsčiu pasaulį. Toks darymas nieko nedarant.

Svajonės? Svajoju tapti psichoterapeutu, sukurti žmonių komandą, kurie rūpintųsi Mintys.lt svetaine. Turiu daugiau idėjų, nei jėgų ir laiko.

”

Ką šiuo metu labai nori nuveikti? Ar tai leidžia dabartinės aplinkybės? Ar mūsų svajones riboja fizinės aplinkybės?

Esu intravertas ir didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau lengvo savanoriško karantino sąlygomis.

Todėl mano gyvenimo būdas,

Manau, kad visa ši situacija – tai tarsi egzaminas patikrinti, kiek esame visuomeniški. Kiek galvojame apie kitus.

Dirbi su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Nors tai kraštutiniai atvejai, priklausomybių tikriausiai turime visi.

Ar tai visada blogai? Kaip su tuo kovoti ar susidraugauti, ar tai išvis įmanoma?

Taip, visi žmonės yra priklausomi. Aš priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų ir interneto. Priklausomybė prasideda tada, kai aš negaliu sustoti, nors man kenkia tai, nuo ko esu priklausomas. Pirmasis žingsnis į gijimą yra pripažinimas, kad esu priklausomas. Jei to nėra, nieko nebus. Nes jei nepripažįstu, kad sergu, tai ir nesigydau. Įvardijus priklausomybę, reikia su ja ir susitaikyti. Susitaikyti, kad esu bejėgis prieš savo priklausomybę, ir pasiduoti gydymui. Žmogus negali susitvarkyti savarankiškai ir jam reikia pagalbos. Čia gali

padėti priklausomybių konsultantai, Minesotos programa, reabilitacijos centrai.

Jei reikėtų pasirinkti ištrauką iš Biblijos, kuri įkvėptų šiandien, kokios eilutės tai būtų ir kodėl?

Jei juokais, tai būtų Jokūbo laiškas 4:8 „Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų. Nusiplaukite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, dvejojantys.“ Nes čia kalbama apie rankų plovimą.

O jei rimčiau, tai būtų Jokūbo laiškas 1:2 „Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.“ Man džiaugsmą atneša tai, kad iš šios audros išeisiu stipresnis, ištvermingesnis. Visos kitos bėdos atrodys daug mažesnės. Ši situacija yra kartu ir proga susimąstyti, ar judu tinkama linkme, prisiminti savo mirtingumą ir užduoti tuos nepatogius L. Tolstojaus klausimus: „Kodėl turėčiau gyventi? Kodėl turėčiau ką nors veikti? Ar yra koks nors gyvenimo tikslas, kurio nesunaikins ir nesugriaus neišvengiamai manęs laukianti mirtis?“

Ačiū!

Kalbino Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė

GAJA moterims

7

Galiu rinktis būti kūrėju Vilma Urbanavičienė. Leidyklos „Mijalba“ ir dvasinio tobulėjimo centro „Šviesos namai“ (Kaunas) įkūrėja, Teta gydymo praktikė ir mokytoja-meistrė.

Man Vilma – tai šilta šypsena, jautri širdis ir didžiulis įgyvendintas potencialas.

Neįsivaizduoju, kaip šis leidinio numeris galėtų apsieiti be jos!

Vilma, tark žodį apie dabartinę padėtį. Kaip ją suvoki?

Asmeninėje feisbuko paskyroje ne kartą klausei, ar žmonės bijo viruso. Ką šiuo klausimu bandei pasiekti?

Klausimai visada padeda atsigręžti į save. Teisingi klausimai didina sąmoningumą. Mačiau, jaučiau ir žinojau, kad tarp žmonių plinta baimė, o vėliau ir panika. Kai apie baubą kalbi, baubas mažėja. Norėjau, kad ne vienos mano lūpomis ateitų kitoks požiūris apie šį reiškinį. Žinau, kad yra daugybė žmonių, gyvenančių kitaip, turinčių daugiau informacijos, nuojautų ir mokančių gyventi be baimės. Ir tai pasitvirtino, pamačius žmonių komentarus į klausimą, ar jie bijo koronaviruso. Pamačiau, kiek daug sąmoningų, bebaimių žmonių rašė, kad jie nebijo, ir dalijosi informacija. Tiems, kurie rašė, kad bijo (beje, pasakyti, kad bijau – irgi labai drąsu), buvo labai naudinga pamatyti, kad yra ir kitokių nuomonių, kitokių galimybių. Iš atsakymų jautėsi bebaimiškumo dvasia, noras padėti kitam, nuraminti ir įkvėpti. Tai labai svarbios dorybės.

8 GAJA moterims

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Šią situaciją matau kaip galimybę, naujo modelio pradžią. Ar mes, žmonija, buvome laimingi, gyvendami taip, kaip gyvenome?

Dabar atėjo laikas perkainoti savo vertybes ir pasižiūrėti, ar tikrai kuriu tai, ko noriu sau ir savo vaikams. Atėjo laikas pasirinkti. Laikas suprasti: kas aš esu? Suvokti, kad, užuot drebėjęs dėl savo gyvybės, aš galiu pasirinkti tapti kūrėju.

„Laikas suprasti: kas aš esu? Suvokti, kad, užuot drebėjęs dėl savo gyvybės, aš galiu pasirinkti tapti kūrėju.“ Ką pastebi žmonių elgesyje?

Kas tave labiausiai neramina ir džiugina?

Jausti baimę yra normalu. Baimė yra užkrečiama. Ją turi visi gyviai. Ši baimė yra įdėta žmonijos genuose nuo paties pirmojo žmogaus. Tai yra išlikimo baimė.

Neramu tai, kad išlikimo baimė gali užvaldyti žmones dar didesniu mastu. Neramu tai, kad baimė gali skatinti žmonių priešiškumą, nusistatymą, pyktį, o viruso baimė atskiria žmones vienus nuo kitų.

Arba ne. O tai ir džiugina, kad yra tiek daug žmonių, kurie renkasi gyventi kitoje realybėje. Kas yra baimės antipodas? Meilė. Daugybė žmonių renkasi meilę vietoj baimės.

Yra skirtingos žmonių reakcijos: 1. Paniškai bijo baubo.

2. Stropiai rūpinasi, kad niekas nepriartėtų prie baubo.

Gina kitus nuo jo. Gali net su pykčiu nepaklusniuosius bausti.

3. Žino, kaip kovoti su baubu, ir jo nebijo.

4. Žino, kad ten nėra baubo, arba, kad ten ne baubas, arba, kad jis ne toks jau baisus.

5. Pasinaudoja situacija dvasiškai ūgtelėti.

Esi siūliusi pagalbą, patarimus tiems, kurie giliai išgyvena ir neturi su kuo pasikalbėti.

Ar galėtumei trumpai, neįvardydama konkrečių atvejų, papasakoti, kaip į tokį siūlymą

reagavo žmonės? Ar buvo tokių, kurie kreipėsi? Jei taip, kokių klausimų ar teiginių dažniausiai teko išgirsti?

Dalis žmonių kreipėsi, rašė, bet dažnai užtenka tik žinoti, kad tu kažkam rūpi, kad yra, kas moka gyventi be baimės.

Ir tas žinojimas, ta mintis jau keičia. Mes juk esame energinės būtybės, mumis teka elektra, mes esame elektros laidininkai…

Ar galvojame, kad esame aukos tų bangų, kurios per mus teka? Ne. Mes turime įrangą, kuri leidžia mums pasirinkti, kokias bangas priimti. Tiesa ta, kad turime laisvą valią rinktis.

Mes galime pasirinkti: priimti baimės ar meilės bangas? Mes patys atsakingi ir galime rinktis, kad ir kas vyktų mūsų gyvenime.

Mūsų galvoje yra ir imtuvas, ir bangų siųstuvas. Kokioms bangoms mes suderiname savo priėmėją?

Nieko tokio, kad kai kurie žmonės suderina imtuvą baimei ir toliau ją transliuoja. Jie nėra blogesni už kitus. Tiesiog šiandien jie renkasi kitas bangas. Bet svarbu žinoti, kad mes galime rinktis ir kitaip. Mes turime teisę rinktis.

Kaip manai, kokias mintis ir emocijas žadina informacija apie plintantį virusą? Galbūt įsivaizduoji, kodėl esame linkę į paniką?

Baimė mūsų protėviams padėjo išgyventi. Dažniausiai baimė, nerimas, neviltis ir pyktis yra varomoji jėga. Šie jausmai mums skatina judėti į priekį, kurti… Ar mes negalėtume judėti į priekį, kurti varomi meilės? Taip, galėtume.

Taip, mums tai įmanoma. Ir taip įgytume visai kitokių patirčių, nei varomi baimės.

Ar yra priešnuodis? Kas tau pačiai padeda?

Kaip tai pasiekti?

Visų pirma norėti, kad būtų kitaip, norėti rasti kitą kelią. Sujungti protą su širdimi. Mąstyti savo protu,

o ne aklai priimti, kas ką pasakė, užduoti sau teisingus klausimus ir atsiverti atsakymams. Mūsų viduje Kodėl mes nesikreipiame į savo vidų ir neužduodame ten savo klausimų? Kodėl mes laukiame, ką mums pasakys žiniasklaida?

Atsakymai ateina iš mūsų širdies, kai nuleidžiame ten savo protą.

„Mūsų viduje gyvena visos visatos išmintis.

Kodėl mes nesikreipiame į savo vidų ir neužduodame ten savo klausimų?“ Jei būnu šioje akimirkoje susiderinusi su savimi, tai žinau, kad šią akimirką aš esu gyva, saugi, saulė šviečia kaip niekur nieko, paukščiai čiulba ir džiaugiasi saulės spinduliais… Vėjas glosto man veidą ir vilioja pasigrožėti jo šokiu medžių šakomis…

Esi verslininkė. Kaip situaciją vertina verslininkė tavyje? Kaip, tavo nuomone, šie pokyčiai paveiks verslą, jo vertybes, galbūt – net strategijas? Kokia yra verslo ateitis naujajame pasaulyje, jei tik galime tokį sukurti?

Man patinka posakis: „Viskas tik į gera“. Nesu tikra verslininkė.

Tiesiog darau tai, kas man patinka ir yra naudinga kitiems. Manau, kad kuo toliau, tuo labiau verslas taps žmonių tarnu. Mes rinksimės remti tą veiklą, kuri naudinga žmonijai visomis prasmėmis. Remsime ir palaikysime vieni kitus.

Jei dabar gautumei galimybę dešimt sekundžių šnekėti per TV ar per kitą populiarią žiniasklaidos priemonę, ką pasakytumei žmonėms?

visada aišku.

Dabar pateiksiu praktinį veiksmą, kaip pasirinkti kitą gyvenimo modelį. Tai nebūtinai turi trukti ilgai, galima tam skirti keletą sekundžių, kai kyla poreikis.

Užsimerkite ir susitelkite į savo vidų, ten, kur gyvena jūsų vidinė išmintis. Susijunkite su ja ir tvirtai, ir užtikrintai, su dėkingumo, džiaugsmo ir lengvumo jausmu pasakykite savo kūnui, protui, genams, protėviams, angelams, vedliams, Visatai, Dievui, Kūrėjui: „Dėkoju už tai, kad esu.

Dėkoju už tai, ką turiu (galima išvardyti). Dabar aš renkuosi gyventi meilėje. Žinau, kad gyventi be baimės yra įmanoma ir saugu.

Galiu būti atsargus ir be baimės.

Esu saugus. Žinau, kas aš esu iš tikrųjų. Žinau, kad esu dalis tos kuriančios energijos, kuri kuria galaktikas.

Pasitikiu kuriančia energija savyje.

Pasitikiu savo kūnu, myliu savo kūną. Žinau, kaip rūpintis savimi, visais savo kūnais be baimės ir panikos.

Vis labiau ir labiau suvokiu didesnį visko, kas vyksta, vaizdą.

Aš turiu teisę rinktis mintis, jausmus, emocijas, būsenas. Žinau, kaip pasakyti NE man trukdantiems reiškiniams.

Dabar paleidžiu baimės programas ir renkuosi priimti ir skleisti meilę.

Aš jaučiu meilę ir ją spinduliuoju į aplinką“.

Su meile, Vilma

Ačiū!

Kalbino Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė

Visi gali daug papasakoti, kaip turi būti, bet kaip tai padaryti, ne GAJA moterims

9

Laikas idėjų revizijai!

Ramunė Kerdokaitė-Vlasenskienė. Fotografė, žurnalistė, aistringa keliautoja ir gidė. Man Ramunė – žavinga moteris, estetikos meistrė, abiem kojomis stovinti ant žemės, nesiliaujanti stebinti įvairiausiais kūrybiniais projektais. Jos nesibaigiančios „lagaminų istorijos“ vis naujais potėpiais piešia Lietuvą ir pasaulį, krisdamos tiesiai į širdį.

Kaip šiandienę situaciją regi pro sąmonės objektyvą? Kokios detalės išryškėja ir kodėl?

Išties, kaip fotografė turiu galimybę į pasaulį pažvelgti keliais būdais, nelygu, kokį objektyvą tam pasitelksiu, ką norėsiu fiksuoti, sukurti ir kokią žinią perduoti pasauliui.

Smulkiai nesileisdama į fotografinę terminologiją, pasakysiu, kad iš įvairių išbandytų profesionalių objektyvų daugiausia dirbau su teleobjektyvais, o štai pastaruosius mėnesius pasaulį regiu per plačiakampį, daug apimantį vidinį objektyvą.

Tikriausiai nekyla klausimas, ar pakito pasaulio nuotrauka. Mano klausimas – kaip pasikeitė?

Iki šios dienos pasaulis yra laukimo būsenoje, su daug klausimų ir nežinomųjų, kuriuos lydi baimė. Kaip reaguojame į esamą situaciją, priklauso tik nuo mūsų pačių pasirinkimo ir kiek į tai įsileidžiame šviesos, sveiko proto, širdies balso. Mes sulėtėjome, aš asmeniškai tai vertinu labai teigiamai. Puikus laikas susivokti, atidžiau įsižiūrėti į savo artimą aplinką, galbūt atrasti naujų savo talentų ir gebėjimų?

Esi keliautoja. Kaip priimi faktą, kad kelionės apribotos nežinia kuriam laikui? Ar yra tame privalumų? Jei taip, kokie jie?

Mane kelionės įkvepia kurti, tad dabar turėsiu rasti kitų įkvėpimo šaltinių. O jeigu atvirai, tai jau radau, mat per kelias saviizoliacijos dienas padariau reviziją savo „idėjų stalčiuose“, kurie jau buvo persipildę, nes vis nerasdavau laiko jų atidaryti. Dabar tam – pats tinkamiausias laikas. Kas

10 GAJA moterims

įdomiausia, peržvelgdama savo atidėtas idėjas, supratau, kad tai, ką buvau sumaniusi padaryti, bet atidėjau vėlesniam laikui – dabar jau įgyvendinta kitų arba moraliai paseno. Tad dar kartą įsitikinau, kad sumanymus turime įgyvendinti tada, kai jie beldžiasi, nes per juos pas mus turi ateiti naujų patirčių ir žmonių. Atidėdami ateičiai, užveriame savo galimybių duris.

Pastarąją savaitę mane įkvėpė kolegės fotografės Aušros Barysienės iniciatyva parašyti giminėms, draugams ar geriems bičiuliams pozityvius laiškus. Tad, dabar, pagalvojusi apie kokį savo bendramintį ar giminaitį, imu jam ir parašau. Žinote, kokios reakcijos sulaukiu? Pirmiausia manęs klausia, ar gerai jaučiuosi, žmonėms tai labai netikėta ir neįprasta.

Esi sukūrusi augalų nuotraukų kolekciją. Tau artima gamta? Koks, tavo manymu, gamtos vaidmuo mūsų gyvenime šiandien? Ar turime prabangą atidėti savo santykį su ja rytojui?

Buvo metas, kai laisvu nuo darbo metu tik ir gyvenau augalų fotografavimu visais metų laikais.

Su dr. E. Bacho žiedų pradininke Lietuvoje Rūta Lenkauskiene įgyvendinome bendrą projektą, kurį vainikavo Rūtos knyga „Pažink save“ ir mano fotodrobių paroda „Prakalbinti augalai“, keliavusi po Lietuvos bibliotekas, kultūros centrus, dvarus. Augalai man – ženklai, kuriais į mus prabyla Gamta ir Kūrėjas. Kiekvienas tą kalbą suprantame savaip.

Gyvename visuomenėje, kuri be jokios atsakomybės ir įsipareigojimo vartoja gamtą, net nesuvokdama, kad taip suvalgome ir patys save. Tai, kas vyksta dėl koronaviruso visame

Nuotr. iš asmeninio archyvo

pasaulyje – žmonių neatsakingos gyvensenos pasekmė. Daug teko keliauti, tad drąsiai galiu teigti, kad sąmoningai gyvenančių žmonių žemėje kol kas mažuma. Labai džiaugiuosi Lietuvoje pasikeitusiu požiūriu į ekologiją, gamtos apsaugą, populiarėjantį tvaraus gyvenimo būdą. Žmogaus santykis su gamta yra amžinas ir nedalomas, mes juk – jos dalis. Ar galima darnius santykius atidėti rytojui? Stengiuosi ir mokausi gyventi tvariai, tad savo saviizoliacijos laiką įprasminu iš nedėvimų drabužių siūdama šeimos nariams gražius drobinius apsipirkimo maišelius, su meile artimiesiems ir gamtai. Tai vienas iš „idėjų stalčiaus“ projektų.

Kas dabar vyksta gamtoje? Ar tai fiksuoji? O gal labiau įkvepia miestai, jų architektūra, menas? Kur galima rasti tavo nuotraukų?

Aš nuolat gamtoje ir gamta – manyje. Gamtos fotografijai šiuo metu skiriu mažiau laiko. Fotografijų ciklas „Prakalbinti augalai“ prieš metus rado pastovius namus. Aš ją padovanojau vienai Vilniaus slaugos ligoninei, – pati išlydėjau, įkurdinau ir kartais aplankau.

Džiaugiuosi, kad augalų portretai šildo sergančius žmones, matau tame prasmę. Dabar toks etapas,

kai augalus labiau tyrinėju, studiapsigyventi šioje istorinėje vietoje, Iškart prieš akis iškyla Nyderjuoju aromaterapiją, distiliuoju. konkrečiai – Vytauto gatvėje, ant landuose esantis Žmogaus orgaTai gilesnis pažinimo sluoksnis, kai šlaito su vaizdu į Nemuną. Vietos nizmo muziejus (angl. CORPUS jau fiksuoju ne tik išorę, bet ir kitas paieškos buvo labai įdomios, su museum), unikali vieta, visas musubtiliąsias savybes, per kvapą daug nuotykių, o svarbiausia – ziejus – žmogaus kūnas, kuriame priartėju prie augalo sielos... buvo dosnios patirčių ir naujai lankytojai gali interaktyviai tyrinėPrieš metus įgijau naują ti žmogaus organizmą. Bet specialybę, tapau gide. tai tik anatomija... Labai noPaklausite, kodėl gide? rėčiau nufotografuoti žmo„Labai norėčiau nufotografuoti Visi to klausia. Prieš porą gaus vidinį peizažą kaip metų, keliaudama Himalajų žmogaus vidinį peizažą kaip vientisą, vientisą, nedalomą į fizinį, nedalomą į fizinį, jutiminį, dvasinį.“ kalnais, rašiau dienoraštį (jį jutiminį, dvasinį. Žmogaus rašau per kiekvieną kelionę) minčių fotosesijai skirčiau ir greičiausiai lankytų vietų daugiausia laiko ir dėmeįkvėpta, pati savęs paklausiau, sutiktų žmonių, kuriuos jau vadinu sio, juk mes esame tai, ką minkaip įsivaizduoju save ateityje? Ką gerais savo bičiuliais. Jei atvirai, tijame. Vau, kokia būtų įdomi norėčiau išmokti naujo, kas man gyvenamosios vietos paieškų eksekspedicija! Net apšvietimą jau teiktų pasitenkinimą ir prasmę. pedicijas pernai sustabdžiau (nors įsivaizduoju, pavyzdžiui, kepenis Kelionė į Indiją buvo naudinga noras apsigyventi Veliuonoje dar fotografuočiau žalioje šviesoje – įvairiomis prasmėmis, bet viena teberusena), tiesiog neatsirado tai organas, kuriame nusėda mūsų jų – pasukti profesionalaus gido norinčių man parduoti kokį ne- pyktis („pažaliavo iš pykčio“), bet keliu. Dabar juo ir einu, kelias nėra didelį namelį. Bet tai tik istorijos jei mokame tvarkytis su pykčiu lengvas, bet labai įdomus. Turizmas preliudija, mat kaip tikra ieškoto- ar pavydu, mūsų kepenis žalia – jautri rinka, šiuo pandeminiu ja užsukau į miestelio biblioteką spalva tik ramintų. Tą patį kadrą laikotarpiu jokių ekskursijų nevedu, (kaip į vieną iš informacinių centrų, du žiūrovai gali vertinti visai skirbet turiu puikaus laiko rengti nau- tiesa iki tol aplankiau seniūniją tingai, – juk vandens stiklinė gali jus maršrutus Kaune ir visoje ir kelias vietines parduotuves). būti ir pusiau tuščia, ir pusiau Lietuvoje. Tad manyje susidrauNuo čia jau prasidėjo kita istoripilna. Šių dienų situacijoje vidinį gavo ir gidė, ir fotografė, o žur- ja, kuriai tikrai tinka pasakymas žmonių peizažą matau ganėtinai nalistės profesiniai įgūdžiai tik viską „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. neramų ir įsibaiminusį. Už mūsų sustiprina, nes kaip šios profesijos Veliuonos bibliotekoje dirba poe- baimes atsako inkstai ir iš dalies atstovė esu linkus labiau tyrinėti, tė, prozininkė ir vertėja Violeta plaučiai (kai liūdime). Jei turėčiau ieškoti unikalių detalių ir istorijų. Šoblinskaitė-Aleksa, kuri labai dėgalimybę rinktis apšvietimą, tai Labai tikiu, kad šių dienų klastingo mesingai mane išklausė, bet mano vienareikšmiškai suteikčiau šiems viruso pandemiją pavyks pažapaieškų klausimas nepajudėjo organams daugiau dangiškos ir boti, kada ir kaip, nedrįstu prog- iš vietos. Mudvi išsikalbėjome ir pastelinės rožinės spalvos, kad nozuoti. Viskas priklauso nuo laiko, supratome, kad esame didelės nurimtų ir atsipalaiduotų. O smekuris reikalingas mokslininkams Sakartvelo (Gruzijos) mylėtojos. genis ir visą mentalą fotogratinkamiausiems vaistams išgryninTad mano prieš ketverius metus fuočiau geltonoje spalvoje, sauti, nuo pasaulio medicinos dar- kelionę po Lietuvą pradėjusi lės šviesoje, kad neprarastų bubuotojų darbo, pačių žmonių su- fotografijų paroda „Sakartvelo drumo, mąstymo, pozityvumo ir vokimo ir sąmoningo elgesio. vynuogės kekėje“ su edukacine optimizmo. programa (apie kartvelų (gruzinų) Sakoma, nėra to blogo, kas neiš- vyndarystės ir užstalės tradicijas, Kokia galima ateities žmogaus eitų į gera. Ar jau teko tuo įsitikinti, tostų prasmę, tamada vaidmenį vizija? Kaip atrodytų naujasis Kaukazo kultūroje) keliauja vienu ar tai kol kas tik nuojauta? Gal įvyko gražiausių ir seniausių Lietuvos žmogus, drįstantis kurti naują kokių atradimų, kuriais galėtum keliu. Fotografijų paroda jau bu- tikrovę? pasidalyti? vo eksponuota Veliuonos kultūros Man patinka pasakymas, kurį centre, artimiausiu metu bus prisIš dalies į šį klausimą atsakiau pagimdė pandeminė situacija tatyta Jurbarke. apie savo pasirinkimą tapti gide. šių dienų pasaulyje: „Įveikę koroGilesnius, laike ilgiau trunkanPamąsčiusi prisiminiau atvejį, navirusą, mes jau nebūsime tokie, čius savo ieškojimus vadinu nutikusį man pernai. Turbūt sutiksite mažomis ekspedicijomis, tad šis kokie buvome“. Dar nežinau, kokie su manimi, kad kartais, atvykę į mes būsime, kokia bus tikrovė, atvejis man neša žinią, kad gal kurią nors vietą, patiriame „déjà bet aiškiai matau ir jaučiu, kad dar ne laikas man apsigyventi vu“ jausmą. Kaip keliautoja turiu Veliuonoje, o paieškos buvo skirtos vertybes turėsime jau kitas. Jos ir ne vieną rezonuojančią vietą, bet sutikti naujų bendraminčių? bus naujos tikrovės pamatas. Mūsų yra tokių, kurios tiesiog nepaleivisų laukia labai įdomus laikas. džia. Šiame gyvenimo etape man Jei būtų galimybė nufotogrataip yra Veliuona... Kaip gidė aš ją Ačiū! fuoti vidinį žmogaus peizažą, ką dievinu, bet yra kažkas tokio, kas tikėtumeis rasti šiandien? nenumaldomai traukia. Ta trauka Kalbino Neringa Jagelaman pernai peraugo į realų norą vičiūtė - Teišerskienė GAJA moterims

11

Galingas įrankis – MALDA Liudas Vasiliauskas. Asmeninės lasvės kursų (laimingi.lt), šamaniškų kelionių į Peru organizatorius. Žmogus – pozityvumo fontanas, gyvenantis savo sodyboje, konsultuojantis žmones įvairiausiais klausimais, raginantis atskleisti savo tikrą potencialą. Man Liudas – tai šypsena, vėjas, dangus. Beribė erdvė ir erelio skrydis. Žmogus, sutikęs mokėti už mano vertimus1 nepaisydamas fakto (o gal kaip tik todėl), kad paprašiau solidaus atlygio.

Labas visiems. Aš gyvenu kaime, tai pas mus niekas nepasikeitė.

Labai ramu, neseniai grįžome iš kelionių, keliavome per Madridą, bet jokių ligos simptomų niekam nepasireiškė. Man šios dienos išties kelia entuziazmą, nes tai begalinių galimybių ir poilsio visiems metas, ką jau feisbukas ganėtinai eskaluoja.

Situacija neslopina entuziazmo, o kaip tik atveria. Pasitvirtino mano nuojauta, kad taip, kaip žmonės gyveno iki šiolei – kad taip ilgai tęstis negali. Tai net nėra įmanoma, nes taip naikinti žemę ir nejausti pasekmių – yra tiesiog nepriimtina. Tad aš džiaugiuosi, kad tas virusas čia, jis daug ir gerų dalykų nuveikia ir nuveiks išties.

Aišku, nesidžiaugiu kitų nelaime – ne, niekam to nelinkiu, bet tiesiog renkuosi matyti šviesesnę pusę.

Ką apie tai sako tavo įkvepėjai iš Peru? Gal gali pasidalyti jų perspektyva? Galbūt yra kokia apeiga, galinti sustiprinti Žemę ir joje gyvenančius žmones, kurią galėtume atlikti net būdami namuose? Šiaip labai geras klausimas, nes jie sako išties daug. Apie patį virusą kalba labai trumpai ir paprastai – kad tai paprastas virusas, niekuo neypatingas, bet bijodami žmonės susikuria labai sudėtingų situacijų.

Baimė paralyžiuoja ir pablogina pasekmes tūkstančius kartų.

1

Nuotr. (2) iš asmeninio archyvo

Liudai, kaip gyveni šiandien?

Ar neslopina entuziazmo pasaulinė situacija?

„Labai daug gali padaryti malda. Melskimės, kad žmonių protai įžengtų į poilsį, į ramybę, kad jie susijungtų su širdimi, kad girdėtų šviesos būtybes, kad jaustų savo paties išmintį.“ Todėl labai svarbu nepriimti į save baimės, kurią galima lengvai pasigauti, ypač tuo metu, kai žmogus yra šoke. Todėl siūlau neįnikti į spaudą, nes ji persmelkta baimės.

Tiesiog jų realybė tokia, jie ją taip mato, bet žmogus gali ir kitaip pasirinkti gyventi, reikia tai priimti kaip dvasinę, psichologinę, fizinę treniruotę. Atėjai tiesiog pasimankštinti.

Ką galime padaryti? Labai daug gali padaryti malda. Melskimės,

kad žmonių protai įžengtų į poilsį, į ramybę, kad jie susijungtų su širdimi, kad girdėtų šviesos būtybes, kad jaustų savo paties išmintį. Tai yra mūsų dalis. Netiesa, kad mes nieko negalime padaryti dėl politikos ir pasaulio įvykių, – galime. Malda yra labai galinga.

Ir taip pat reiktų veiksmais išreikšti, ką jaučiame. Jeigu jaučiame, kad turime prabilti – prabilkime, jei jaučiame, kad galime prisidėti kitaip – darykime taip. Kiekvieno mūsų dalis skirtinga. Mano yra štai tokia, taip pat malda už lyderius.

O kalbant apie indėnų gyduolių požiūrį apskritai, jis yra toks: Žemė yra kritinėje situacijoje, nes visi elementai yra labai užteršti – vanduo, žemė, oras, ugnis. Elementai turi savigynos mechanizmą – jie ima greitėti. Audros, uraganai, gaisrai, žemės drebėjimai, virusai. Mano manymu, tai tik pradžia. Tokios destrukcijos žemėje nebuvo milijonus metų.

Destruktyviausia, ką daro žmogus, yra genetinė modifikacija – tai lyg spjūvis gamtai. Senovės „genetikos inžinieriai“ augalų sėklas gerindavo malda, padėdami jas ant altoriaus per žiemos saulėgrįžą, kad pirmieji saulės spinduliai apšviestų tas ant saulės šventyklos altoriaus padėtas sėklas. Taip Dievas paliesdavo tas sėklas ir pagerindavo jų genetiką, o tada žmonės išnešiodavo jas sėti. Elementaru, paprasta ir pakylėta. Ar norėtumei tokių bulvių paragauti? Kokioje pagarboje ir darnoje žmonės gali gyventi!

Esi amžinas keliautojas. Kada numatyta artimiausia kelionė į Peru ar šamanų viešnagė

„Šri Ramakrišna: Pokalbių eliksyras“ (Mijalba, 2013), „Džnana joga: išminties ir pažinimo joga“ (Mijalba, 2012)

12 GAJA moterims

čia, Lietuvoje? Ar manai, kad tai pavyks įgyvendinti? Koks yra atsarginis planas? Ar išvis būtinas atsarginis planas ir kaip reaguoti, kai planai griūva ar „pakimbame“ nežinomybėje? Šituos dalykus geriausia sužinoti ant mano feisbuko sienos, nes mes paprastai vykstame rudenį ir po Naujųjų. Manau, pavyksta viską įgyvendinti, o jeigu ir ne, tikrai turime, ką veikti. Darbo padedant žmonėms jaustis gerai yra LABAI DAUG. Iš esmės manau, kad atsarginis planas yra pasirūpinti savimi, o tada padėti kitiems. O ką daryti? Tai labai paprasta. Rasti sritį, kur tau nesiseka arba nesisekė labiausiai, tą sritį ištobulinti ir po to padėti kitiems su tuo susitvarkyti.

Manau, kad kuo labiau viskas griūna, tuo daugiau vietos atsiveria kūrybai.

Kai pradėjau bendrauti su Andų šamanais ir susipažinau su jų išmintimi, suvokiau, kad sveikata ir yra dvasingumas. Kai domėjausi indiškais dalykais, požiūris buvo toks, kad kūnas – labai nereikšmingas dalykas, jis lyg ir neturi jokios vertės. Bet mūsų kūnas vertingas, ir net labai. Be fizinio pasaulio nėra ir dvasinių realybių, nes viskas yra viena. Fizinis

Manau, kad dabar bus labai svarbu suvokti žmonių savigynos mechanizmą. Bet kuri būtybė ginasi, jeigu iškyla grėsmė. Kaip ji ginasi? Puola. Tad dabar, kai tiek žmonių yra įbauginti, – jų natūralios reakcijos bus puolimas. Žodžiais, galbūt net agresija. Galime sulaukti labai neadekvačių reakcijų. Turime būti kantrūs sau ir žmonėms. Situacijos nepažintos, niekas neturi patirties, kaip elgtis, todėl turime būti labai atlaidūs ir nepriimti vidumi. Leiskime sproginėti, emociniai sprogimai yra gerai, jie taip ir baigiasi. Čia manau bus tendencija.

Jei galėtumei sudainuoti dainą, kurią išgirstų visas pasaulis, apie ką ji būtų? Kur kviestumei telkti savo mintis ir energiją ir kokiais žingsniais ragintumei šokti, kad pasiektume naują aušrą?

Kai visi skelbia, kad reikia nebendrauti ir sėdėti namie, tu kvietiesi žmones pas save. Juokauji, ar tai vyksta iš tikrųjų? Nejaugi nejauti baimės?

Noriu, kad pasimelstumėte už save, kad jūsų protai įžengtų į ryšį su širdimi, kad jie įeitų į pauzę, kad nurimtų, kad protas taptų šviesos protu, kad jis pailsėtų ir prisipildytų šviesos minčių, kad jaustumėte meilės Nesikviečiu aš žmonių! Aš „Ekstremaliu atveju mirtis yra labai galią ir vibraciją, kad jaustuesu tikras dėl savęs, nes nuomėte fizinę, psichologinę ir lat maudausi šaltoje upėje vertingas dalykas. Tokie dalykai dvasinę gausą, absoliučią ir nuo to laiko, kai tai darau, nenutinka šiaip sau. Pasitikėkime.“ ramybę, pasitikėjimą savimi išvis niekuo nesergu, nors pair meilę sau. Kad galėtumėžeisdavau visas sveikatos taime padėkoti sau už tai, kad sykles, kokios tik yra. Todėl esame. Kad paprašytumėte man ramu. Kitas dalykas yra tai, pasaulis papildo psichologinę ir Dievo Tėvo – Motinos, kad jis sukad jeigu susirgsi, tai susirgsi, – dvasinę tikrovę, tai yra vienodos teiktų jums tokio nuolankumo, kad neišvengsime neišvengiamų davertės dalykai. Sveikata yra jų galėtumėte ten patekti, taip pat lykų. Nemanau, kad yra likimas, pusiausvyra. kad pasimelstumėte už tuos, kurie bet tiesiog... Kam fantazuoti? Na Stebuklingas receptas išlikti yra chaose, ir kad jie ten įžengtų tai kas, kad susirgsi? Neskamba sveikam, bent jau man yra šaltas ir galėtų už tai padėkoti. Tai mūsų man filosofiškai, kad mes amži- vanduo, kvėpavimas ir gera savęs dalis. Daina būtų apie tai! nos būtybės, taip tiesiog yra. priežiūra (meilė sau).

Ekstremaliu atveju mirtis yra labai Ačiū! vertingas dalykas. Tokie dalykai Kokie klausimai kilo žmonenutinka šiaip sau. Pasitikėkime. nėms iki viruso atsiradimo, ir Kalbino Neringa Jagelavičiūtėkokie klausimai kyla dabar? Teišerskienė

Gal norėtumei pasidalyti savo sveikatos samprata? Žinai kokį stebuklingą receptą, kaip išlikti sveikam? Galiausiai, ar sveikata tikrai yra būtina laimės sąlyga?

Ar kas nors pasikeitė? Gal per anksti spręsti? Kaip manai, kokios bus minčių tendencijos per artimiausius keletą mėnesių?

GAJA moterims

13

Reta dovana – neprognozuojamas rytojus

Algi, ką tau reiškia ši visuotinė sustojimo akimirka? Kaip jautiesi permainų sūkuryje? Kokie rūpesčiai ir įžvalgos kyla?

Jaučiuosi gerai. Pasidarė įdomu, nes ateitis tapo neapibrėžta, sunkiai prognozuojama. Tai žmogaus gyvenime nutinka retai. Mums patinka stabilumas ir kai viskas vyksta maždaug pagal planą. Jei ateitis nuspėjama, atrodo saugu.

Ir, aišku, to siekiame. Kita vertus, saugumas ir vyksmas pagal planą ilgainiui kelia nuobodulį, ir žmogus (sąmoningai arba ne) pradeda ieškoti nuotykių. Kas kelionių, kas aštrių pojūčių, kas – rizikingesnės veiklos. Taip praskaidrina rutiną.

Tokiems žmonėms dabartiniai įvykiai sukelia daugiau nuotykio jaudulį nei baimę. Kai kurie turi stiprią valią ir nesileidžia į nuotykius, nesiima to, kas yra „nesaugu“, neįprasta. Ir štai atsitinka krizė + netikėta gamtos jėga. Krizę tai dar maždaug planavome (tik aišku, ne dabar), o viruso – tikrai ne. Štai toks derinys, pavertęs ateitį neapibrėžta. Tai kelia baimę, kažkiek panikos, ateities spalvos – niūrios.

Bet iš tikrųjų, manau, net ir tokiems žmonėms tai galimybių metas, nes nežinia, kur įvykiai gali nublokšti.

Man tai netikėta, jaučiu šiek tiek netikrumo, tačiau įdomu laukti rytojaus.

Daug metų dirbai įmonės vadovu, gerai pažįsti žmones.

Kaip vertini susiklosčiusią situaciją iš darbdavio ir darbuotojo

14 GAJA moterims

perspektyvos? Kokių sunkumų kyla abiem pusėms? Ko mums teks mokytis?

Kai jau atrodo, kad gerai pažįsti žmones, jie padaro tai, ko nesitikėjai. Tai nustebina, priverčia permąstyti įsitikinimus. Aš, ypač anksčiau, maniau, kad esu kitoks, lyg ir išskirtinis, tačiau dabar pastebiu, jog esu toks, kaip ir visi – turiu savų baimių, rūpesčių, džiaugsmų, malonumų ir įpročių.

Vadovai, ypač verslininkai, yra gana uždari žmonės – jų mintis ir jausmus kartais sunku suprasti.

Jie dažnai atrodo kaip sėkmingi, tačiau valdingi silpnesniųjų išnaudotojai. Iš tikrųjų jie yra paprasti žmonės, turintys idėjų (kartais labai daug), veiklumo ir drąsos.

Iškilus netikėtoms aplinkybėms, dauguma jų galvoja: ne kaip sukaupti maisto atsargų, o kaip tai atsilieps jų verslui. Jei yra didelė tikimybė, kad tas poveikis bus labai neigiamas – jie mąsto, kaip išlikti, ir dažnai, tuo pačiu, kokią kitą veiklą vykdyti, kuri esamomis aplinkybėmis turi gerų perspektyvų. Daugiausia tokiu metu išlošia tie, kurie sugeba įžvelgti galimybes ir yra veiklūs.

Darbuotojams, aišku, kyla klausimas, kas bus su jų darbo vieta ir atlyginimu. Jei įmonė labai jautri krizėms, tai darbuotojui kyla baimė. Ypač tada, jei dirba paprastą darbą, kurį gali atlikti daugelis, ir jei neturi santaupų. Šiaip jau darbdaviai nelinkę iš karto atleisti gerų darbuotojų, nes vėliau gali būti sunku jų rasti. To-

Nuotr.: Dovilė Rozmanaitė-Bružienė

Algis Teišerskis. Žmogus – stabilus, kaip medis, į kurį gali visada atsiremti. Draugas ir gyvenimo bendražygis, mylimasis. Žaviuosi jo jautrumu gamtai ir keistai su tuo derančiu gabumu skaičiams. Iš jo sužinau, kada pernai grįžo gervės ar dundėjo pirmoji perkūnija (jis veda gamtos dienoraštį), kaip čiulba vienas ar kitas paukštis, kaip žemė gali tapti rojaus sodu (imant kastuvą į rankas ir sodinant, sodinant, sodinant) ir kaip mylėti žmones.

„Saugumas bei vyksmas pagal planą ilgainiui kelia nuobodulį, ir žmogus (sąmoningai arba ne) pradeda ieškoti nuotykių.“ dėl geri, profesionalūs specialistai gali būti ramūs. Kitiems gi tai gera proga pakeisti darbą, net ir veiklos sritį. Kitas toks kartas matyt bus negreitai.

Gamta tau ranka pasiekiama. Kaip išnaudoji šią galimybę? Ką labiausiai mėgsti veikti gryname lauke? Kaip tavo planus pakoregavo permainos?

Kuriame savo sodybą ir turiu galimybę dirbti nuotoliniu būdu, todėl laisvą laiką praleidžiu lauke.

Sodyboje, ypač pavasarį, darbų iki valiai! Labai smagu darbuotis pavasarį, kai pamažu girdi vis daugiau paukščių ir lauki, kol žolė ir medžiai sužaliuos. Tiems, kurie turi sodus, sodybas, kaimus ir gali dirbti nuotoliniu būdu, tokia situacija susiklostė pačiu tinkamiausiu metu.

Keletą metų stebi gamtą.

Kaip manai, ar vyksta rimtų pokyčių? Kokie ženklai tai rodo?

Keletas metų – per mažai spręsti apie rimtus pokyčius. Šiemet neįprasta tai, kad nebuvo žiemos ir mažai buvo kritulių. Įprastai tokiu metu kūdrų vanduo virsdavo iš kraštų, tačiau šiemet jų lygis lyg užklupus sausrai vasaros vidury. Nepaisant to, kad nebuvo šalčių, paukščiai ir augalai pernelyg nesiskubina – jų aktyvumas gal kokia savaite ankstesnis nei įprastai. Matysime, kaip bus toliau.

Kaip manai, kodėl žmonės laukia postūmio iš išorės, užuot patys ėmęsi iniciatyvos keistis?

Ir ką daryti, kai neišvengiamai susiduriame su tokia pareiga?

suteikia tokį retą postūmį kaitai, tai geriau tuo pasinaudoti.

„Tiems, kurie turi sodus, sodybas, kaimus ir gali dirbti nuotoliniu būdu, tokia situacija susiklostė pačiu tinkamiausiu metu.“

Ar tau ko nors trūksta iki pilnatvės? Kaip suvoki pilnatvę? Kur galime to ieškoti?

Mes taip jau išmokyti, kad turtas ir stabilumas yra siekiamybė. Taigi, jei gyvenimas yra stabilus ir aiškus, kam gi tuomet keistis? Tikriausiai ir aš nesikeisčiau. Jei gyvenimas

Kas yra pilnatvė, dar iki galo nesupratau. Galiu tik apie ramybę šiek tiek pasakyti. Žmogus jaučia ramybę tada, kai jam gera šiuo metu (neturi didelių problemų), ir kai artima ateitis atrodo šviesi.

Linkėčiau žmonėms piešti šviesią savo ir kitų ateitį.

Ačiū!

Kalbino Neringa Jagelavičiūtė- Teišerskienė

Kaip žinoti?

Gavome laišką su klausimu. Tai išsiplėtojo į rašinį santykių tema.

Kažin, ar galima visiškai, iki galo ir užtikrintai sužinoti, kad santykiai TIKRAI baigėsi ir RAMIAI keliauti toliau... Be to, žinojimas yra proto dalykas, o širdis turi savo jutimus, savo balsą.

Ar santykiai ir meilė yra tas pats? Galima santykiauti net nemylint. Ir tai vyksta šiame skubančiame pasaulyje. Ir kaip atskirti, žinoti, kad tai jau tikrai meilė? O gal tik baimė būti vienam, ar noras būti su kažkuo, nes... taip reikia, visi taip daro. Gal tai būdas pabėgti, užsimiršti, kad būtų patogu?

Nėra vieno recepto, kada TAIP ir kada NE. Mumyse tūno begalė jausmų, minčių, patirčių, auklėjimo niuansų, tradicijų. Jei žiūrėtume plačiau, kodėl susitinkame būtent TĄ žmogų? Iš septynių milijardų kitų. Likimas? Karma?

Jei kyla tokių klausimų, kaip antraštėje, tai rodo, kad jau yra abejonė. Bet tai yra gerai, juk mes esame jautrios, mąstančios būtybės. Juk nesivadovaujame tik instinktais.

Santykiai gali baigtis, bet ryšys likti. Ir to nereikia neigti ar vengti.

Nuotr: Unsplash.com

„Kaip žinoti, kada baigėsi mylimųjų santykiai? Kada nebėra vilties būti kartu ir gali drąsiai, ramiai išeiti ir pradėti kurti naujus santykius su kitu žmogumi? Ir apskritai, ar santykiai kažkada baigiasi, ar tiesiog lieka daug nemalonių patirčių, kurių mes nebenorime patirti, ir todėl krentame į kitus santykius, vedini traukos, jaudulio, virpiulio... O kas tas virpulys, ar galime juo pasitikėti?...“

Nes jei du žmones kartu siejo keli ar keliolika metų, lieka daug dalykų, kurie brangūs, net jei kitas žmogus jau nebe šalia.

Yra daug istorijų, kaip poros patiria krizes. Vieni jas išbūna, išlaukia, lieka kartu. Kiti pasuka skirtingais keliais. Gal kiekvieni santykiai turi savo laiką? Turbūt niekas negali tiksliai atsakyti.

Ir čia gali padėti stebėtojo žvilgsnis. Mūsų paties vidus. Kai įvardijame, kaip jaučiamės, kas šiuo metu svarbu, ko bijome ir t. t.

Tai gali padėti priimti sprendimus.

Svarbu atsiminti, kad kitas žmogus nėra mūsų nuosavybė. Ir jei jis, nors ir kaip mes jį mylėtume, nusprendė keliauti toliau vienas ar su kitu žmogumi, privalome jį

paleisti. Ir tuomet normalu išgyventi naujus stiprius jausmus, emocijas: pyktį, nuoskaudą, nerimą, gailestį, baimę, liūdesį.

Svarbu leisti tiems jausmams išsilieti, kalbėti apie tai, verkti, rašyti. Taip, kaip labiausiai priimtina ir norisi. Tokiu metu tikrai labai sunku užsidėti ir išbūti su kauke: „Man viskas gerai“. Ir nereikia.

Prisiminkite, kad turite svarbiausią žmogų – save, saugokite jį. Ieškokite pagalbos. Pasitikėkite tuo, kas vyksta. Pokyčiai yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis.

Gyvenimas yra kelionė. Vieni keliauja lygumomis ir nedideliais kalneliais, kiti – stačiomis įkalnėmis ir bedugnėmis. Kiekvieno mūsų patirtys yra svarbios ir auginančios.

Santykiai – labai svarbūs gyvenimo bendrakeleiviai. Tačiau meilė yra labai plati ir nebūtina ją sudėti tik į vieną žmogų, nes anksčiau ar vėliau visi išsiskirsime... O meilė tekės toliau.

Su meile, Violeta GAJA moterims

15

Lina Vainauskienė. Biologė, kosmetikė, aromaterapijos praktikė, moterų grožio puoselėtoja. Man Lina – tai švytinti oda, gardūs eteriai, gaivi šypsena ir kunkuliuojanti gyvenimo energija. Jei yra žmogus, galintis profesionaliai ir jautriai papasakoti apie gamtą ir jos gydančias galias, tai neabejotinai yra Lina.

Lina, kaip jautiesi šiandien?

Jei galėtum palyginti susiklosčiusią situaciją su augalijos pasauliu, jo kvapais, spalvomis, kaip skambėtų šis apibūdinimas?

Tai Atbudimas – Motulės Žemės ir Žmogaus... Išorinis pasaulis dabar sako: „Užsidaryk, saugokis“. O man norisi įkvėpti... pakviesti Gyvybę tekėti kūno ląstelėmis, norisi pasisveikinti su grįžtančia Saule, klausytis paukščių giesmių, kalbėtis su bundančiais pumpurais...

Kaip manai, kur žmogui naudingiausia kreipti savo mintis, laiką, energiją? Ar gali paprasti žmonės mokytis pažinti augalus ir taip išnaudoti netikėtai atsiradusį laisvą laiką? Kokie būtų pirmieji žingsniai?

Tikiu, kad kiekvienas žmogus gali pažinti gamtą be specialaus išsilavinimo. Augalai kalbasi su mumis, ypač kai esi tyrų ketinimų.

Anksčiau eidavau į gamtą naudos gauti: žolelių pasirinkti, pakvėpuoti grynu oru, atsipalaiduoti, tačiau atėjo suvokimas, kad aš nesu pasaulio centras, esu jo dalis.

Bendrauju su medžiais, žolynais.

Sakau meilingus žodžius… pagiriu, pasidžiaugiu, padėkoju. Sykį ketinau eiti i mišką šermukšnių uogų. Kilo noras nunešti miško gyventojams lauktuvių. Paėmiau duonos kriaukšlę, obuolių… Nepatikėsite, šermukšniai mane gausiai apdovanojo, nors net nežinojau, kur, kokiu keleliu eiti jų ieškoti.

16 GAJA moterims

Jau 10 metų užsiimi hidrolatų, kosmetikos produktų gamyba, teiki ritualines „O man norisi įkvėpti... pakviesti grožio procedūrų Gyvybę tekėti kūno ląstelėmis.“ paslaugas. Kaip keičiasi žmonių požiūris į natūraKaip atrodytų tos vietovės lius higienos produktus? Ar džiugamta, kokių augalų bandygina šie pokyčiai? tumei rasti?

Iš tiesų matau pokyčius ir tuo labai džiaugiuosi. Kosmetika iš gamtos ir aromaterapija įsiliejo į moterų ir jų šeimų gyvenimus.

Tai tapo vertybe ir gyvenimo būdu. Manęs vis klausia, koks yra geriausias kremas ar hidrolatas – nėra vienareikšmio atsakymo.

Svarbi ne tik kremo sudėtis, bet ir kaip jį tepi ant odos. Ar paskubomis, ar atidžiai?

Esi mama. Kaip išgyvenate karantiną su mokyklinio amžiaus dukra? Kokių priemonių imatės nuotaikai praskaidrinti ir įgūdžiams lavinti? Kaip manai, ar vaikams pasisekė, kad gavo netikėtų atostogų?

Tiesą sakant, labai džiaugiamės galimybe būti kartu. Daug vaikštome, skaitome, gaminame valgį ir kalbamės… nėra jokios skubos, jokių planų.

Tai mūsų metas bendrauti, pažinti.

Jei galėtumei rinktis, kurioje Lietuvos dalyje atsidurti, kur labiausiai norėtumei patekti?

Kiekvienas gamtos kampelis man unikalus savitu grožiu, augalija. Bet ypatingą trauką jaučiu Neringai, ten, kur sūraus jūros vėjo iškedenta gamta. Šiuo metu rinkčiau pušų pumpurus, spyglius.

Kramtydami žalius spygliukus, stiprinsime dantenas, užpylus juos karštu vandeniu – paruošime vitaminingą arbatą, o užpylus nerafinuotu aliejumi ir palaikius mažiausiai 21 dieną šiltai – odą puoselėjančio ir organizmą stiprinančio aliejaus.

Jei prabiltumei augalo vardu, koks augalas tai būtų ir kokią žinią perduotų? Šiuo metu prabilčiau čiobrelio vardu. Sušildys, sustiprins kūną ir sielą. Pamokys kantrybės išlaukti, išbūti šiuo virsmo laiku… Sakoma, kad čiobreliai smilkomi, kai prašoma protėvių apsaugos.

Ačiū!

Kalbino Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Žemės ir žmogaus pabudimas

Nematomos gijos Dalijuosi įžvalga, kuri kilo per karantiną stebint vaikus. Kad tai suvokčiau ir patirčiau, turėjau savaitę pagyventi neišeidama iš namų, neturėdama jokių darbų ir pareigų, nevesdama vaikų į mokyklas, negyvendama pagal laikrodį, grafiką, tvarką. šokame drauge. Brolis taip pat prisijungia!

Kai imu ruošti maistą (ne tada, kai jau reikia valgyti, o tada, kai kyla noras jį gaminti), jie klausia: „Ar mes galime tau padėti?”

Kai lėtai, su meile ir be jokių lūkesčių ar taisyklių imu tvarkytis namus, pastebiu, kaip be jokių prašymų ar užuominų vaikai ima tvarkytis savo žaislus.

Sėdu prie rašomo stalo rašinėti, tvarkyti stalčių, karpyti. Jau abu klausia: „O kur yra tie mūsų pilki sąsiuviniai, kur tu mums pirkai? Mums dabar reikia čia kai ką parašyti.“ Kai palieku juos žaidžiančius ir išeinu daryti kokių nors darbų, pastebiu štai ką: jei darau darbą paskubomis, nerimastingai, iš pareigos, mintimis nuklysdama kitur – girdžiu, kaip kitame kambaryje jie pykstasi. Kai tik susitelkiu, imu dirbti entuziastingai ir kūrybiškai, girdžiu, kad jie jau juokiasi, žaidžia toliau! Ir tai įvyksta akimirksniu! Iškart! Įsivaizduokite, šios gijos sieja mus su vaikais kasdien, visur, visada, kiekvienoje situacijoje, kiekvieną akimirką. Net kai nebūname šalia jų fiziškai – energetinis ryšys veikia!

O kai vaikai tampa agresyvūs, pikti, nevaldomi, niekuo nesidomi, nenori kurti, piešti, mokytis, skaityti, eiti į lauką, šokti, draugauti – mes ieškome psichologų ar įvairių auklėjimo metodikų. Bet nieko daryti nereikia! Vaikai nuostabūs, sveiki ir kūrybingi! Pasitikrinkime patys, čia ir dabar, ar esame taikoje su savimi ir su pasauliu.

Nuotr. (2) iš asmeninio archyvo

Turiu tris vaikus. Taigi visada turiu ką veikti. O šiuolaikiniame judėjimo, veiksmo ir vartojimo pasaulyje auginti, „teisingai“ auklėti, ugdyti, mylėti krūvą vaikų tampa didžiuliu iššūkiu.

Kai vaikai ima neklausyti, pyktis, tampa agresyvūs ar apatiški, mes arba imame juos auklėti, vesti pas psichologus, arba ieškome būdų, kaip perauklėti save, kad vaikai elgtųsi taip, kaip mes. Juk visur girdime: „Vaikai yra mūsų veidrodis; kaip elgiasi tėvai – taip ir vaikai“. Patikėję tuo, imame save „plakti“: turiu tapti dar geresnis, dar tobulesnis ir visoks „-esnis“, kad ir mano vaikai, žiūrėdami į mane, taptų tokiais.

Per karantiną būdama namie ir stebėdama vaikus patyriau (labai svarbu! Išgirskime! Ne pagalvojau, ne pastebėjau, ne perskaičiau, ne išgirdau, bet patyriau savo kailiu!), kad yra ne visiškai taip. Vaikų emocinė, psichinė, dvasinė būsena ir iš to kylantis elgesys yra tiesiogiai susijęs su tuo, ar aš (jų mama) teku kaip upė – savo širdies keliu, ar priešinuosi gyvenimui, nejučia kurdama savyje įtampą. Darydama tai, ką tuo momentu jaučiu, kad noriu daryti – mano vaikai arba ramiai žaidžia, kuria arba prisijungia prie mano veiklų. Kai tik nukrypstu nuo kelio – įninku į nerimastingas mintis ar stresinį skubėjimą (bala žino kur!), vaikų elgesys tampa nenuspėjamas ir ardomasis.

Kai paimu į rankas telefoną – vaikai taip pat įlenda į telefonus.

Kai sakau: „Aš einu į lauką“, – jie greitai apsirengia ir eina drauge..

Bet einu į lauką ne todėl, kad reikia, kad privalau vaikus išvesti į gryną orą, o todėl – kad dabar, šią akimirką, jaučiu, jog pati to noriu.

Kol jie paspirtukais lenktyniauja, o aš tiesiog einu, stebiu, būnu, mėgaujuosi, kreipiu dėmesį į čia ir

dabar – ramu. Jei tik paimu į rankas telefoną – staiga paspirtukų avarija ir konfliktas! Vienas žliumbia – kitas ginasi. Pyktis, ašaros ir nepasitenkinimas.

Kai lauke aš supu juos ant supynių ir dainuoju – jie laimingai krykštauja ir dainuoja kartu. Jei sėdu šalia ant suoliuko, pasiimu telefoną ir sakau: „Jūs ten supkitės supkitės, aš čia truputį reikalų turiu“, – jie arba pykstasi, arba nori eiti namo.

Kai paimu į rankas gitarą ir dainuoju – abu meta savo veiklas ir ateina dainuoti kartu. Arba prašo pamokyti skambinti gitara.

Jei visą dieną kambaryje skamba mantros kaip muzikos fonas – kitą dieną girdžiu, kaip jie tas mantras jau niūniuoja.

Pradedu daryti jogos pratimus – jie traukiasi savo jogos kilimėlius ir mankština kūną kartu.

Kai garsiai klausausi mėgstamų dainų ir imu šokti – mažoji jau traukia savo suknelę ir aukštakulnius ir

Aistė Margė Jogos mokytoja, trijų vaikų mama Feisbuke: Marge Joga

GAJA moterims

17

Gražiausi žmogaus kūriniai yra knygos. Žinau, kad yra kitų nuostabių, stebuklingai gražių, labai vertingų ir įdomių žmogaus tvarinių, tačiau man asmeniškai patys gražiausi yra knygos. Kartais idėja, kartais turiniu, kartais veikėjais, o kartais netgi viršeliu ar iliustracijomis. O visai neseniai skaičiau knygą tobulu pavadinimu – „Nežinomas mėlynas atspalvis“(J. Erdal). Tada ir susimąsčiau, koks svarbus knygai yra pavadinimas? Ir tapo akivaizdu, kad ne taip ir mažai. Juk kai knygos dar esame neskaitę, pavadinimas gali „užkabinti“ arba ne. Pavadinimas – tai kaip ir knygos reklama, bet ir ne tik, pavadinimas – tai kur kas daugiau. Tas žodis ar žodžių junginys ant viršelio – jau knygos pradžia ir kartu santrauka. Pavadinimas dažnai nulemia ir viršelio pasirinkimą. Na, jeigu ir ne dažnai, tai bent jau kartais taip tikrai nutinka. „Nežinomas mėlynas atspalvis“ – mane „užkabino“. Labai.

Koks tas nežinomas mėlynas atspalvis?

Kiekvienam jis kitoks. Kad ir kiek būtume regėję pasaulio, pasaulis, atsiveriantis mumyse, gali būti panašus, bet niekuomet nebus tapatus, kaip ir šis mėlynas atspalvis.

Knygas įsimylėjau labai anksti.

Su šiltu širdies virpuliu prisimenu, kaip Palangoje lietingomis dienomis su mama eidavome į skaityklą. Man ši vieta buvo tokia nepaprasta, tokia stebuklinga, kad mielai ten būčiau leidusi ir saulėtąsias dienas. Vis prašydavau ir prašydavau, kad ten eitume.

Pilnos lentynos spalvotų knygų, tik imk ir skaityk!

Mūsų namai taip pat buvo pilni knygų. Man visada prieš miegą sekdavo arba skaitydavo pasakas.

Beje, pirmoji mano savarankiškai perskaityta knyga – „Pionierės dienoraštis“ (V. Bartuškaitė).

Nors pavadinimas atspindi tų laikų dvasią, joje ne taip ir daug buvo propagandinių dalykų ir vertinimų. Knygos puslapiuose tiesiog labai smagiai aprašomi mergaitės nuotykiai vasaros stovykloje. Šią knygą radau užkištą sandėliuke pas senelius. Buvo visa primarginta piešinukų, tikriausiai mano mamos arba jos sesės, kam kadaise priklausė ši knygelė. Sėdėjau, skaičiau ir supratau, kad man atsiveria dar nepatirtas, įstabus pasaulis. Ši pažintis ir potyris savarankiškai

18 GAJA moterims

skaityti knygą buvo naujo kelio pradžia. Skaityti pačiai – tai tarsi išmokti vaikščioti. Tiesiog atsistoji ir eini, o panorėjusi gali pusiaukelėje stabtelėti ir pailsėti, gali toliau ir išvis nebekeliauti ar rinktis kitą kryptį.

Tame pačiame sandėliuke radau ir šūsnį medicinos knygų, nes mano močiutė buvo gydytoja. Jos man taip pat atrodė kaip tikras lobis. Skaičiau ir svajojau užaugusi gydyti žmones.

Jau tada man atrodė, kad nemylėti knygų – tai nematyti tiesos.

O kur dar tas knygų kvapas!

Ypač, kai knyga ką tik iš spaustuvės. Ir štai kodėl popierinės knygos yra geriau nei elektroninės. Atvirai prisipažįstu, elektroninių išvis nemėgstu, mano nuomone, jų net tikromis knygomis nederėtų vadinti. Jų negali liesti, versti puslapį po puslapio, jausti popierių, faktūrą, negali pabraukti patinkančių frazių ar klausimų sukėlusių hipotezių. Skaitant skaitmeninę knygą rizikuoji prarasti ryšį su tuo, kas yra tikra knyga.

Knygą reikia jausti. Tai be galo svarbu. Nebent būtumei „neįgalus jausti“. Tačiau net ir tada, o galbūt būtent tada knyga būtų raktas į tavo vidų, jausmus, išgijimą.

Man knyga visada yra gyva. Ji visada pas mane ateina būtent tada, kai reikia. Ir kaip maloniai nustembu, kai kurį laiką mąsčiusi apie kažkokią knygą, staiga ją išvystu tiesiai priešais savo akis: bibliotekoje, knygyno vitrinoje, tiesiog gaunu dovanų ar atsitiktinai randu, tvarkydama visai kitus reikalus. Tai pati tikriausia magija ir pats gražiausias stebuklas. Kai taip nutinka, iškart pajuntu, kad esu ryšyje su Dievu, kad mane girdi, manimi rūpinasi ir apima toks saldus saugumo jausmas. Su knygomis visada taip. Jos puikus įrankis ir galingas laidininkas, kad galėtume išgirsti tai, kas mums šiuo metu svarbu. Per rašytinį žodį su mumis kalba Viešpats, angelai, draugai ar mūsų išėję artimieji, mylimieji.

Taip jau nutiko, kad vyro mamai palikus šį pasaulį, aš, peržiūrinėdama jos daiktus, tarp kitų

Nuotr.(2): Unsplash.com

Gražiausi žmogaus kūriniai

knygų aptikau Sharon McErlane knygą „Kalba senolės. Galios pažadinimas“. Atsivertusi pirmąjį puslapį, perskaičiau pirmąjį sakinį: „Mano gyvenime Senolės atsirado visiškai netikėtai, tačiau kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo”. Mano patyrimas buvo labai panašus į autorės. Ir į manąjį gyvenimą Senolės atėjo taip pat visai netikėtai ir, galima sakyti, tuo metu, kai mano vidus reikalavo pokyčių.

Knyga mane iškart labai sudomino. Ypač nustebino, kad anyta nieko man apie šią knygą nepasakojo. Šiaip jau ji ypač mėgdavo dalytis su manimi perskaitytų knygų įspūdžiais, kartais netgi kiek primygtinai siūlydavo skaityti jai labiausiai patikusiass.

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį vyro mama ypač buvo pamėgusi dvasinę saviugdos literatūrą. Bet kodėl ji nieko neužsiminė apie šią knygą, man lieka paslaptis.

Senolių knyga atėjo pas mane tuo metu, kai gilėjo mūsų šeimos krizė ir kai aš ėmiau ieškoti atsakymų į daugybę klausimų. Tai buvo ta riba, kai buvau priversta pažvelgti į savo gyvenimą iš šono ir paklausti savęs: ar tikrai viskas, ką man sako kiti, yra tiesa, ir ar mane dar tenkina toks gyvenimas, kokį gyvenu?

Kaskart atsiversti naują knygą yra didis nuotykis. Tai visada rizika, nes niekada nežinai, nesi tikras, kas tavęs laukia. Leistis į nuotykį reikia drąsos. Juk nuotykių dažniausiai nebūna be pavojų. Kartais gali reikti net išsižadėti savęs, kad išgirstumei kitą.

Knygose karaliauja žodis. Jis čia svarbiausias. O juk sakoma, net pasaulio kūrimas prasidėjo nuo žodžio.

Dažnai skaitau kelias knygas vienu metu. Tol, kol viena jų mane tiesiog pasiglemžia. Paskutinį kartą taip nutiko skaitant Linos Mažulytės romaną „Priklausomybė“. Ten pasakojama istorija atvėrė ir mano žaizdą. Perskaičiau per kelias dienas, tačiau po to kelias savaites vaikščiojau kaip nesava. Vis

mąsčiau, kaip rašytojos sukurta istorija (ko realybėje nėra, niekada nebuvo ir nebus) gali taip paveikti, sukelti tokį stiprų ilgesį. Galvoje kirbėjo klaustukų knibždėlynas.

Kaip mes galime pamilti vis iš naujo ir iš naujo, ir kur lieka meilė, kai mylimasis išeinaą iš šio pasaulio?

Galbūt mes visada mylime pačią meilę ir skirtingi žmonės įkūnija skirtingus jos aspektus?

Kiekvienam žmogui meilė vis kitokia. Bet ar įmanoma, kad meilė būtų išbaigta, kol mes visiškai neatsiduodame Meilės šaltiniui? Tokį sunkiai pakeliamą ir kartu gražiausiais žiedais širdį apkaišantį ilgesį sužadino pasakota istorija.

Eilėmis išsiliejo: Kiekvienas žingsnis iki Tavęs...

Kiekvienas veiksmas, mintis, kiekvienas kvėptelėjimas...

Kiekvienas širdies dūžis...

Visi jie į Tave.

Tas ilgesys ...

Tas pažadėtas išsipildymas... Čia viskas į Tave.

Tas jausmas...

Tas ilgesys, tarytum, koks saulėlydis – Toks dieviškai gražus, bet ilgesingas iki skausmo Virš mano galimybių tai įvardyt...

Galiu tik jausmą krašteliu užčiuopt...

Aš kažkada Tavam glėbį ištirpsiu...

Tik tai dabar aš ir žinau.

Kartais taip jau būna, kad vienas kūrinys gimdo kitą kūrinį, tampa įkvėpimo šaltiniu.

Kai tu skaitai knygą, tu visada ir pats kuri. Nes nė viena knyga nėra išbaigta be skaitytojo. Juk kiekvienas žmogus turi keturis pagrindinius gebėjimus: matyti, suprasti, taikyti, veikti. Ir kiekvienas

šiais gebėjimais naudojasi pagal asmenines savybes.

Kiekvienas knygą mato ir supranta kitaip. Kiekvienas taiko, tai ką perskaitė savaip ir kiekvienas knygos įkvėptas veikia vis kitaip.

Ir taip vyksta tąsa. Taip kūrinys įgauna vis naujas formas. Ir taip tęsiasi gyvenimas.

Perskaitai knygą, ir tu jau truputį kitoks, ir pati knyga jau šiek tiek kitokia.

Pabūni su viena knyga, atsisveikini, šiek tiek atsiputi ir jau imi kitą, su kurią leidiesi į naują nuotykį, į kelią, kupiną įdomių pažinčių, kvapą gniaužiančių potyrių, gilių išgyvenimų ir jausmų, netikėtų atradimų ir galimybių, priverčiančių širdį smarkiau plakti ir gyvenimą tikriau gyventi.

Taigi ir sakau – gražiausi žmogaus kūriniai yra knygos.

Eglė Kučinskienė Feisbuke: Plunksna Vėjyje

GAJA moterims

19

„Žemė

Nuotr.: Unsplash.com

, nors ir didelė, bet labai, tiesiog be galo jautri. Štai tu irgi didelis, palyginti su uodu, o vos tik uodas nutupia ant tavęs, tu jauti jo prisilytėjimą. Ir Žemė viską jaučia. Kai žmonės ją sukausto asfaltu ir betonu, kai kerta ir degina augančius jos miškus, kai kapsto jos gelmes ir beria į ją miltelius, vadinamus trąšomis, jai skauda. Tačiau ji vis vien myli žmones nelyginant motina savo vaikus, stengiasi suimti į savo gelmes žmonių niršulį, ir tik tada, kai nebeužtenka jėgų jį ten išlaikyti, niršulys prasiveržia ugnikalniais ir žemės drebėjimais. Žemei reikia padėti. Jėgų jai teikia švelnumas ir tausojimas. Žemė didelė, tačiau be galo jautri.

Jinai jaučia, kai nors vieno žmogaus ranka ją palyti su meile. O, kaip ji jaučia ir laukia to palytėjimo!“

20 GAJA moterims

Vladimiras Megre „Skambantys kedrai“

Ji – moteris Ji – moteris.

Ji – jausmų okeanas, Ji – ramybės šaltinis, Ji yra moteris.

Ji – intuicija ir gelmė.

Nesvarbu, koks laikmetis.

Ji yra moteris.

Joje sutelpa visos stichijos Ir jai paklūsta vanduo, ugnis, žemė ir oras.

Nes...

Kaipgi kitaip ji galėtų būti motina?

Kaipgi ji galėtų būti indas vyrui atsigerti?

Nesvarbu, koks laikmetis.

Ji – paslapčių saugotoja Sauganti savo, mano, mūsų visų paslaptis Ji – kerėtoja, stebukladarė Pati žemė, kai gimdo, Pati ugnis, kai su aistra kuria, Pats vanduo, kai tiesiog ramiai teka ten, kur jai reikia, Pats oras, kai nešasi visų mūsų svajones.

Nesvarbu koks laikmetis Ji yra moteris.

Eglė Kučinskienė

Nuotr. autorius Algis Teišerskis

GAJA moterims

21

22 GAJA moterims

Nuotr.: Unsplash.com