GAJA. Ruduo'13

GAJA moterims

2013 Ruduo NR. 6

Kelionė: Kalnų prieglobstyje

Malda – raktas į pasaulio gerovę Dagotuvės - senoji derliaus šventė Deivės pasaulis: laikas sau –GAJA šventas moterimslaikas 1

MOTERIAI

Rudens dovana Ir kam prasmės ieškot bandau? Čia viskas taip trapu.

Aš prie širdies tau prigludau Gelsvu rudens lapu.

Jį vėjas atnešė čionai Iš tolimos šalies.

Tau atiteks jis dovanai, Tik pirštais jį paliesk.

Jame tiek maža šilumos, Bet gal ir jos užteks, Jei tavo pirštuos lig žiemos Blausi ugnelė degs.

Algimantas Baltakis

2Kristinos GAJAJasudaitės moterims nuotr.

REDAKTORĖS ŽODIS

A psisuko metų ratas. Lygiai prieš metus pasirodė pirmasis Gajos numeris.

Prisimenu, kaip džiaugėmės. Pamatyti tai, ką ilgą laiką kūrei mintyse – nuostabus jausmas. Tai jo vedami kiekvienas mūsų siekiame savo tikslų ir svajonių. Apie tai galima kalbėti daug, bet dar geriau – patirti patiems. Todėl tiesiog palinkėsiu svajoti, veikti ir mėgautis tuo, kas jau sukurta. Spėkime pasidžiaugti savais pasiekimais; būkime visada budrūs ir išnaudokime naujas galimybes; taip pat atkaklūs ir drąsiai spręskime kilusius iššūkius. Kurdamos Gają, nuolat susiduriame su iššūkiais.

Sunkiomis akimirkomis norisi viską mesti, bet vidinis balsas kužda, kad verta keliauti toliau. Ypač sudėtingas buvo vasaros numerio atsiradimas. Kad ir kaip stengėmės, liko elementarių gramatinių klaidų – jas visgi pataisėme (koreguotą rugpjūčio numerio variantą rasite mūsų svetainėje). Pritrūko ir rašančiųjų; juk vasara – atostogų metas.

Tačiau rugsėjį veikėme toliau, ir šįkart – daug sklandžiau. Tuomet supratau, kad būna kritinių akimirkų, ir jei tuo metu pasiduodi – taip ir lieki tuščiomis rankomis.

Rudenį skaitytojos nustebino rašinių gausa ir entuziazmu prisidėti prie leidinio.

Visų mūsų dėka gimė šeštasis Gajos numeris. Malonaus skaitymo!

Neringa

PADĖKA Kaip žinoma, visi didesnio masto projektai įmanomi tik todėl, kad yra aiški vizija, tikslai ir žmonės, kurie juos palaiko. Mes, gajinės, norime išreikšti padėką: - kun. Kęstučiui Žemaičiui – už visokeriopą palaikymą ir tikėjimą tuo, ką mes darome; - pirmajai maketuotojai Jurgitai už vizualų idėjos įkūnijimą ir pagrindą tolesnei idėjos plėtotei; - redaktorei Aurikai Bagdonavičienei, prisijungusiai prie mūsų šį rudenį – už profesionalų visų šeštojo numerio tekstų redagavimą; - skaitytojoms Eglei Kučinskienei iš Kauno, Stasei Balčytienei iš Šilutės, Jurgitai Liutkutei iš Kauno, Eglei Kručiuvienei iš Kauno, Linai Blužaitei iš Panevėžio, Lingai Švanienei iš Gedminų – už rašinius Gajai, už geranorišką bendravimą ir bendradarbiavimą; taip pat – ir kitoms skaitytojoms, parašiusioms į Gają per visą leidinio gyvavimo laikotarpį; - Algiui Teišerskiui, Algirdui Markevičiui, Aurimui Gudui, Kristinai Jasudaitei, Stasei Balčytienei – už galimybę naudotis įstabaus grožio nuotraukomis; - visiems skaitytojams ir skaitytojoms – kol esate Jūs, bus ir Gaja!

Norime priminti, kad mums labai svarbi Jūsų nuomonė, įžvalgos, atsiliepimai – visada jų laukiame el. paštu gajamoterims@gmail.com.

GAJA moterims 3

Gaja moterims Žmogus – šeima – tauta © Asociacijos GAJA moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė. Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija.

Redakcija – kūrybinė grupė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sigita Paulauskienė Sondra Saikevičiūtė Šio numerio autoriai: Algimantas Baltakis/Moteriai, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, Sondra Saikevičiūtė/ Deivės pasaulis, Laura R./Moteris ir vyras, Jolanta Lipkevičienė/Augame laimingi, Sigita Paulauskienė/Myliu savo darbą, Lina B./Mano knyga, Jurgita Liutkutė/Kelionė, Sigita Paulauskienė/Skanumai, Jurgita Liutkutė/Gamta gydo, Lina B./Rėdos ratu, Eglė Kučinskienė/Lietuvos šventvietės, Viktorija Seredžiūtė/Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Sielos kalba, Stasė Balčytienė/Žvilgsnis Tekstus spaudai parengė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Kalbos redaktorė Aurika Bagdonavičienė Viršelių autorė Sigita Degimaitė Maketavo Sigita Degimaitė Asociacija GAJA moterims Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams.

Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta.

Veiklos kryptys: Moteriškumo puoselėjimas Gimties kultūros ugdymas Darnios šeimos modelio kūrimas Tautinio sąmoningumo žadinimas Mus rasite internete: www.facebook.com/gajamoterims www.gajamoterims.lt Susisiekite: Tel.nr. +370 650 77972, el.p.: gajamoterims@gmail.com

4 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS

Laikas sau – šventas laikas Mes, moterys, esame kažkuo panašios ir kartu skirtingos. Dažnai moteris pasaulį patiria ir prasmę išjaučia jausmais, siela. Ir visgi kai kurios mes esame labiau linkusios į protą, logiką, o dar kitoms svarbesnis kūniškas, materialus pasaulio pažinimas. Nuo to, kas mumyse pirmauja, vyrauja, priklauso ir savivoka, ir būdai, kuriais mes siekiame save pažinti, taip pat – palepinti, skirti laiko sau. Šiuo straipsniu kviečiame susimąstyti, kiek laiko sau skiriate, kaip tai padaryti ir kodėl to reikia. Tikimės, kad mūsų pasidalijimai ras atgarsį jūsų širdyje.

Sondra: Svarbu ne kas, o KAIP

Algirdo Markevičiaus nuotr.

Kai kiekvieną vakarą padėkoju Dievui už praėjusią dieną, jos spalvas, nejučia mintyse iškyla ateinančios dienos paveikslas. Tarsi popieriaus lape susidėlioju, ką rytoj reikės padaryti, kur nueiti, ko nepamiršti.

Svarbu nepamiršti ir paties asmeniškiausio dienos kampelio – laiko sau. Kaip jį išnaudoju aš?

Labai įvairiai. Palepinu save kavos puodeliu, keletu geros knygos puslapių, svajonėmis.

Kasdien eidama mišku namo, medituoju. Tai yra einu sąmoningai: dairausi aplink, girdžiu paukščius, uodžiu medžius, šnekuosi su jais.

Man atrodo, kad ne taip svarbu, Laiko sau paskyrimas – privalomas kasdienis ritualas ką darome. Svarbu, kaip darome.

Skirti laiko sau pirmiausiai reiškia būti čia ir dabar, įsiklausyti į save, atrasti ryšį. Tarsi – moteriai. Be to, jie iškreipia natūralų pasaulio pusvalandžiui ar valandai per dieną pakliūtume į vaizdą ir neretai gadina mūsų santykius su pačiais mums labai artimą muilo burbulą, nepraleidžiantį nei brangiausiais žmonėmis. Valios pastangomis mes išorinių garsų, nei energijų. kadaise išmokome ir įtikinome save, kad svarbiau yra Skirti laiko sau reiškia būti (su) savimi. Tai yra kiti. Metas pasitelkti tą pačią valią, įtaigą, ir patikėti privalomas kasdienis ritualas kiekvienai iš mūsų. Jo kitaip: svarbiausias žmogus esate jūs pati. dėka grįžtame į save ir išskleidžiame ramybę, kurią Ši mintis turi tapti jūsų savasties dalimi, o tam vėliau galime skleisti kitiems. turi sekti atitinkami veiksmai. Išmėginkite visus jums žinomus būdus, kad tai pasiektumėte. Išmokite Neringa: Pasitelkime valią ir įtaigą medituoti, skaitykite įkvepiančių knygų, pasirūpinkite Šių dienu ritmu gyventi nepaprasta. Moteris turi savo išvaizda, taip pat sielos poreikiais: leiskite sau daug pareigų. O kur dar nežabotas polinkis viskuo džiaugsmo teikiančius pomėgius. Jei jų neturite – rūpintis! Juk kitaip nebūsiu tobula... Tokiu tobulumo atraskite, jei jų neįsivaizduojate – susikurkite, jei siekiu „sergame“ beveik visos. Stipri visuomenės, nedrįstate – perženkite per save ir išdrįskite, raskite žiniasklaidos, auklėjimo įtaka. Rimtai susimąsčiau bendraminčių, jeigu jums reikia palaikymo. Galima – tai ką gi mums, moterims, daryti? Kaip prisiversti atleisti sau viską – nežinojimą, kuklumą, uždarumą, skirti laiko sau? Kol kas radau tik tokį atsakymą – nepasitikėjimo jausmą, bet apsileidimo netoleruokite. tam reikia pasitelkti valią. Mes privalome įsikalbėti Kas, jei ne jūs, jumis pasirūpins? ir įsisąmoninti, kad laikas sau yra gyvybiškai svarbus Inesa: Malonūs atsipalaidavimo būdai visų pirma mums pačioms, o netiesiogiai – ir mūsų artimiesiems. Juk pikta moteris – ne moteris, o boba.

Kada pajuntu, kad jau tikrai metas skirti laiko sau?

Su tokia nesinori turėti nieko bendro. Todėl susirūpinti Svarbiausias požymis tikriausiai yra IRZLUMAS ir verta ir reikia kuo anksčiau.

PIKTUMAS. Kai ima erzinti kone viskas iš eilės, kai imi Visi akivaizdūs požymiai, rodantys, kad jums būtina per daug skubėti, bet kartu jauti, kad kažko trūksta, pailsėti, yra panašūs: irzlumas (kartais be priežasties), kad norisi sustoti, ATSIRIBOTI nuo (beveik) visko, tarsi nepakantumas, dirglumas (noras pulti į ašaras dėl kažkur dingti. menkniekių), nevaldomi pykčio proveržiai, jausmas, Atrodo, sakai sau: „Dar padarysiu tą ir aną, o kad manęs nesupranta ir t.t. Visi šie dalykai nei tada...“, ir jeigu kelintą dieną, savaitę, ar, neduok malonūs, nei estetiški ir tikrai netinka gražiai būtybei

GAJA moterims 5

DEIVĖS PASAULIS Dieve, – mėnesį, matai, kad tam „o tada...“ laiko ar ir masažas – atpalaiduoja, suteikia malonių pojūčių, erdvės taip ir nesurandi, jautiesi dar prasčiau. Tuomet ramina – tik deja, pati tokio tikrojo masažo sau imi pykti jau ir ant savęs. „STOP! Gana“,– pasakau sau. nepasidarysi, tad čia jau reikia pagalbos iš šalies. Beje, „Arba dabar arba... dar ilgai nerasi tam laiko.“ viso kūno masažą man turbūt galėtų atstoti ir vien Bet! – tikrai nebūtina ir netgi pageidautina ilgas, švelnus plaukų glostymas... nelaukti, kol prieisi tą ribą. Juk kuo ilgiau lauki, tuo Kitas geras būdas pailsėti man yra knyga. Kalbu daugiau to laiko ir erdvės apie laisvalaikio knygą, sau reikės. Norėsis vis knygą savo malonumui, ypatingesnių dalykų. o ne tą, kurią skaitau To išvengi, jei laiko sau norėdama tobulėti. Tai skiri pajutusi pirmuosius turi būti knyga, į kurią simptomus.

Matote, pasineri, kuri įtraukia apie laiko sau neradimą į savo pasaulį ir leidžia ir užsidarymą tame atsiriboti nuo aplinkos. skubėjimo ir irzlumo rate Gera grožinė knyga, kurią galima kalbėti kaip apie skaitydama mėgaujuosi savotišką ligą. Argi to mes jos literatūrine kalba, sau linkime? Žinoma, ne! vartojamais žodžiais, Todėl dalijuosi su jumis posakiais, minčių vingiais. tais mažais, kasdieniais, Labiausiai man patinka galbūt ne itin reikšmingais, skaityti, kai aplink nėra bet smagiais dalykėliais, kitų žmonių ir garsų, na, kuriais naudojuosi, kai nebent išskyrus lengvas, noriu pasilepinti, pailsėti, neblaškantis muzikos pabūti su savimi. fonas. Kartais malonu Visų pirma tai... gera užuosti lengvą, neįkyrų vonia. O gera vonia man smilkalų ar aromatinio yra tada, kai NEREIKIA aliejaus kvapą. Paviršiniam SKUBĖTI, kai galiu ramiai, atsipalaidavimui tinka netrukdoma pasilepinti ir žurnalo paskaitymas, vandens ir kitomis pavartymas, pasigrožėprocedūromis, kai žinau, jimas vaizdais, tačiau tai kad niekas neįsiverš, jau visai kas kita nei (sena) nenutrauks ir nesutrukdys gera knyga. vidury šio savotiško mano Na, o kai noriu paprasatsiskyrimo nuo pasaulio tų paprasčiausiai pailsėti, ritualo. O jei dar pasidarau atpalaiduoti protą ir keletą papildomų kartu pamaloninti savo procedūrų kūnui, galvos Švelnią moters prigimtį puoselėja malonūs dalykai mergaitiškąją pusę, ar kojų masažą, kvapų paprasčiausiai užsiplikau terapiją... Po tokios vonios visada jaučiuosi atsigavusi, arbatos ar kavos, pasiimu kažką skanaus ir įsijungiu tarsi nuo savęs kažką nusimetusi, gaivi ir kvepianti! kokį mergaitišką-moterišką filmą, iš kurio dažniausiai Prie panašių atsipalaidavimo dalykėlių priskirčiau arba smagiai pasijuokiu, arba pasisemiu tvirtybės iš ir tokius malonius moteriškus menkniekius kaip stiprių moterų pavyzdžių, arba paprasčiausiai žaviuosi manikiūras/pedikiūras, lengvas makiažas, laiko ir mėgaujuosi tuo, kokios mes, moterys, visgi esame pasižaidimui su plaukais, t.y. šukuosenos, skyrimai panašios. ir pan. Kai buvau dar visai jaunuolė, patikdavo Gražaus jums rudens ir laiko sau! tiesiog matuotis savo turimus (o dar geriau – ką tik Gajinės Sondra, Neringa ir Inesa nusipirktus) patinkančius drabužius – galbūt vaikiška, bet gana veiksminga priemonė. Šitai grupei priklauso

6 GAJA moterims

MOTERIS IR VYRAS

Svarbiausia – žvelgti su Meile Skaitytojos laiškas Esu girdėjusi posakį „Marsas ir Venera“, kalbant apie moterį ir vyrą. Tai dvi skirtingos planetos. Žinau, kad ir knyga yra išleista, bet jos nesu skaičiusi. Nežinau, bėda tai ar ne, bet pasidalysiu grynai SAVO PATIRTIMI. Tai mano mintys, pojūčiai, išgyvenimai.

Visą laiką nuo vaikystės jaučiau, kad kažkas yra ne taip.

Tiesiog gyvenau, tyrinėjau, augau, vysčiausi. Viskas VISADA buvo labai įdomu: kodėl, dėl ko, su kuo, kam? Amžinai gausybė klausimų! O atsakymų nedaug... Gyvenau ir tikėjau, kad gyvenimas yra gražus. Tik vis kliūčių buvo nemažai.

Sunki vaikystė, sudėtinga paauglystė: anksti pradėjau bręsti, visko norėjosi ČIA IR DABAR! Jokių stabdžių, atsakomybės jausmo. Iš SAVO šeimos nejaučiau jokio palaikymo. Dažnai buvau kritikuojama, analizuojama, baudžiama, žeminama.

O man, vaikui, taip norėjosi RAMYBĖS, PALAIKYMO, ŠILUMOS, SUPRATIMO. Vietoj to visą laiką buvau su kažkuo lyginama, svarstoma. Mane tai erzino juodai! Taip norėjosi vaikui išrėkti: „Gana! Užsičiaupkit! Nustokit! Baikit! Aš esu AŠ, kodėl MANE visada su kažkuo lyginate?“ Bet mano tėvams taip tiesiog atrodė. Mama išsiskyrė su mano tėveliu.

Ištekėjo antrąkart. Jaučiau, kad patėvis manęs nemėgo.

Pati atsimenu, kaip vaikas būdama visai nenorėjau su juo būti. Jausdavau iš jo sklindantį despotizmą, cinizmą.

Neaišku, kodėl jis vedė mano mamą. Man visada atrodė, kad jis gyvena iš išskaičiavimų. Patogiai SAU. Apie tėvelį girdėjau tik blogus atsiliepimus: „psichopatas menininkas“ kaip ir jo dukra, girtuoklis, priekvaišis. Iš tėčio apie mamą – kad ji apgavo, paliko jį nuogą basą, be pinigų, ir t.t. Žodžiu, vien žeminimą, kritiką, negatyvius dalykus vienas kito atžvilgiu. Jokio bendro gero prisiminimo. Vien visokie šlykštūs pasakojimai, atpasakojimai, prisiminimai.

Taip aš ir augau. Augau su mama ir patėviu. Atsirado broliukas – jų bendras vaikas. Vienos mamos, ne vieno tėčio. Jaučiau skirstymą tarp manęs ir brolio. Bet baisiausia tai, kad nebuvo tarp mūsų jokio vientisumo. Jei kas atsitikdavo mano broliukui, VISADA būdavau kalta AŠ.

Nes aš – vyresnė sesė – nemoku brolio prižiūrėti. Jaučiau, kad aš šioje šeimoje it rakštis, nereikalinga. Mokiausi neypatingai, mokykloje taip pat jaučiau žeminimą. Turėjau nemažą krūtinę – dvylikos metų – antras numeris. Tais laikais buvo keista, nes vaikai buvo vaikiškesni. Jaučiau, kad mamai gėda dėl manęs, mano išvaizdos, todėl ji rengdavo mane ,,bobiškais“ rūbais. Kaip DABAR prisimenu – gipiūriniais sijonais arba megztas sijonas su megztiniu, kur mano manymu, tiktų penkiasdešimties metų moteriai.

O aš buvau tik paauglė. Pati, pamenu, atrodydavo gražiai, ir labai pykdavo, jei imdavau jos rūbus. Aš ją visa erzinau: mano hiperaktyvumas, išsiblaškymas, drąsa, maištavimas, kalba, manieros, valgymas, išvaizda, mokymasis, kultūra, ir t.t. Toks jausmas, kad ji nekenčia moterų giminės.

Galiausiai manimi atsikratė, kai teturėjau septyniolika.

Aišku, neišmetė į gatvę – nupirko butą Jonavoje. Tais laikais – butas! Taip aš ir gyvenau, dirbau (esu virėja-kulinarė).

Darbas sunkus, atsakingas, kūrybiškas. Mama norėjo, kad mes su broliu būtume teisininkais kaip ir ji. Bet mūsų su broliu netraukė jos kelias. Mane visą gyvenimą traukia maisto gaminimas – kūrimas, brolį – renginiai.

Mąsčiau, kodėl aš noriu būti laisva, nepriklausoma, kurianti, gera, mėgstanti grožį, prabangą, meną? Pasirodo, mano tėvelis yra menininkas, o tėvelio seserys, broliai buvo ir yra virėjai, konditeriai, menininkai. Taigi AŠ VISA Į TĖVELĮ! Mama iki šių dienų negali jo pakęsti. Vis prisimena tik blogus dalykus. Bet nesupranta vieno dalyko – TĖVŲ JUK NEPASIRINKSI! Kuo mes, vaikai, kalti, kad atsidūrėme šioje

šeimoje?? Prisiminiau vaikystę, paauglystę...

Kažkaip viską nupiešiau liūdnomis spalvomis.

Praėjo daugokai metų, rašau šį pasakojimą būdama jau 36-erių metų.

Nuo mano savarankiško gyvenimo pradžios praėjo lygiai tiek pat – 17 metų. Ką spėjau nuveikti? Dirbau, tobulinausi, ištekėjau, pagimdžiau du vaikus, keliavau, mokiausi. Bet svarbiausia, kad su savo vyru taip pat skiriuosi! Mes oficialiai neišsiskyrę, bet atskirai jau 7 metus. Įsivaizduokite, kaip tai įmanoma – po vienu stogu, bet atskirai? Patikėkite, teko išmokti daug: tolerancijos, pagarbos, supratimo, atlaidumo, įžvalgumo, dėkingumo ir t.t. BET yra vienas dalykas! Nėra jokių principų. Labai smulkiai viską apgalvojau, susidėliojau, bet TIKRAI ŽINAU – nebegaliu su juo GYVENTI. Kad ir kaip atrodytų svarbu dėl vaikų.

Bet aš visada galvoju, kad reikia gyventi ne dėl vaikų, o su jais... Nes auginu vaikus ne sau. Jie užaugs ir sukurs savo šeimas. Svarbiausia mūsų užduotis – duoti vaikams pagrindą – supratimą apie gyvenimą. Bet kaip duosi skatindama skyrybas?? Skamba kvailai. Bet pasakysiu viena – viskas gyvenime vyks taip, ką jūs matysite savo šeimoje. Šiuo – Mano – atveju, aš mačiau nepagarbą moterų giminei ir nepagarbą vyrų giminei. Buvo noras kuo greičiau nešdintis iš tos aplinkos. Čia pritrūkau ATSAKOMYBĖS, SAVĘS PAŽINIMO. Ištekėjau – toks jausmas, kad ieškojau tėvo. Vyras vedė mane, ieškodamas manyje mamos. Visiškas nepažinimas savęs, aplinkos, kas ir kaip vyksta...

Taigi, mielieji ir mielosios! PATARIU nuoširdžiai – tik neskubėkit! Kiek įmanoma, darykite viską iš eilės.

Būkite vaikais, linksmais paaugliais, mokykitės pažinti save! Tyrinėkite drąsiai! Diskutuokite su tėvais!

Tyrinėkite aplinką! Stenkitės į viską žiūrėti atlaidžiai.

Pirmiausia pradėkite mylėti save. Kai pamilsite save, aplinka mylės jus, nes didesnio ginklo VISATOJE už meilę nėra. Patikėkite, tai nėra lengva. Ambicijos, principai kartais viską nulemia! Aš auginu berniuką ir matau, kad jis kopijuoja tėvo elgesį, dažnai išlieja nepasitenkinimą ant sesės, ja manipuliuoja ir dažnai sako, kad nekenčia. Bet aš stengiuosi švelniai su meile jam aiškinti apie mylimą sesytę ir apskritai apie moteris – silpnąją lytį.

Moters ir vyro santykiai yra gyvas menas. Ypač sunku, kai negauni stipraus pagrindo iš šeimos, vaikystėje.

Nusprendžiau – vis tiek skirsiuosi su vyru. Tikiu, kad vieną dieną surasiu savo tikrąją gyvenimo MEILĘ. Ir tik bus įdomu, kaip elgsiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Kažin, ar būsiu išmokusi pamokas? Na, pagyvensim – pamatysim!

Bet stengsiuos iš visų jėgų MYLETI SAVE IR SAVO PUSELĘ. Ir nedaryti tokių klaidų, kokių privėlė mano tėvai.

Kita vertus, gyvename ir mokomės. Taigi mylėkime vieni kitus ir – svarbiausia – mokykimės į viską žiūrėti atlaidžiai, kitaip tariant – SU MEILE! Laura R. iš Kauno

GAJA moterims 7

AUGAME LAIMINGI

Susivieniję galime daugiau Šių dienų pedagogams ir tėvams tenka daug vaidmenų: mylinčio ir rūpestingo pagalbininko, patarėjo ir retsykiais vadovo, visada – pavyzdžio ir dažnai – vedlio, padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas. Susibūrus į asociacijas, galima pasiekti daug daugiau nei pavieniui. Prieš šešerius metus kartu su pilietiškai nusiteikusiais tėvais sukūrėme socialinės veiklos asociaciją „Šviesos kampelis“. Remdamiesi humanistine pedagogika, siekiame kurti saugią aplinką vaikams, inicijuoti švietimo, vaikų auklėjimo pokyčius. Apie mūsų veiklą ir ketinu papasakoti šiame straipsnyje.

Jolanta Lipkevičienė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė

Pagrindiniai iššūkiai Daug kartų teko tarpininkauti tarp tėvų, vaiko ir pedagogų. Pastebėjome, kad dažniausiai nesusikalbėjimas prasideda, kai rodoma kompetencija ir galia, pamirštant esminę vertybę – vaiką.

Visuomenės susirūpinimas vaikais didėja, nes šiandien vaikai dažnai kenčia dėl suaugusiųjų neišmanymo, ir jiems reikia supratingų suaugusiųjų pagalbos.

Vaikams trūksta vedlių, kurie vestų gyvenimo keliais, įskiepytų tvirtas dorovės nuostatas. Vaikai kenčia dėl įsigalėjusio smurtinio bendravimo; daugėja neramių, ekscentriškų vaikų; vaikus klaidina žiniasklaidos iliuzinio pasaulio lavina; per mažai lavinami vaikų pojūčiai; menkinamas socialinės bendrystės vertingumas. Susiklosčius tokioms sąlygoms, netgi tvirtų šeimų vaikai tampa nepajėgūs mokykloje taikyti šeimoje įgytas dorovės nuostatas. Iš kitos pusės, savo darbui nuoširdžiai atsidavę pedagogai nevertinami, negirdimi, ignoruojami. Tokiomis aplinkybėmis mums, susipratusiems, įžvalgiems tėvams, šiandien reikia tapti ir vaikų, ir atsidavusių pedagogų balsu.

Savo veiklai pastiprinti įkūrėme ,,TĖVŲ PEDAGOGŲ SĄJŪDĮ“, kad susivienytų švietimo pažangos siekiantys tėvai ir pedagogai. Visi kartu daug efektyviau galėsime siekti tėvystės meistriškumo kuriant humanistinę pedagogiką bei alternatyvias mokyklas.

Kodėl vaikai nelaimingi Tiesa tokia, kad tėvai iki tam tikro vaiko amžiaus yra pirmieji jo pedagogai. Vėliau mums, tėvams, dažnai skauda širdį, nes tenka patikėti vaikus muštro pedagogikai, galią demonstruojantiems, vaikų nesuprantantiems pedagogams. Mus, tėvus, liūdina, kai vaikai iš švietimo įstaigų į šeimas parsineša prieštaringų vertybių, žalingų modelių, smurtinę kultūrą. Daug tyrimų rodo, kad vaikai švietimo įstaigose yra nelaimingi; patyčios neleidžia džiaugtis vaikyste; emociniai ir protiniai krūviai – nepakeliami; vaikai suniveliuojami; reiškiasi ankstyvos depresijos; veši žalingi įpročiai dar ankstyvoje paauglystėje.

Perdėtas intelekto, atminties sureikšminimas. Vaikai šiandien išgyvena vertybių badą. Kas iš to intelekto, jei nemokoma atskirti melo nuo tiesos, gėrio nuo blogio?

Dauguma pedagogų verčiami dirbti tarsi masinio

8 GAJA moterims

konvejerio darbuotojai, kurie į vaikų galvas įrašinėja akademines žinias. O akademinių žinių kultas lavina tik vieną žmogaus (vaiko) būties lygmenį – protą.

Klasėse ir grupėse per daug vaikų, todėl pedagogai nepajėgūs išgirsti kiekvieną vaiką. Dėl to kyla begalės socialinių problemų, kurioms spręsti ateityje reikės didelių investicijų.

Mums svarbūs sistemai nepatogūs pedagogai, nuoširdžiai dirbantys savo darbą dažnai būna ne tik neišgirsti, bet ir už meilę vaikams, atkaklumą, kūrybiškumą, drąsą suvaržomi (sumažinamas pamokų skaičius, atmetamos jų idėjos ir t.t.). Todėl neatidėliojant reikia suremti pečius ir širdis ir visiems kartu eiti mažais žingsneliais didelių pokyčių link.

Mūsų siekiami pokyčiai – saugi pedagoginė atmosfera ir nuoširdus visų švietimo sistemos narių – mokytojų, mokinių bei jų tėvų – bendradarbiavimas.

Humanistinė pedagogika Švietimo dokumentuose kol kas tik deklaruojama humanistinė pedagogika, realybėje gyvuoja autoritarinė pedagogika. Pagal humanistinės pedagogikos principus, svarbiausia yra: - patenkinti esminius psichologinius, dvasinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (tokius kaip saugumo jausmas, dėmesys, meilė, pagarba, saviraiška, leidimas būti savimi); - galimybė įsisąmoninti vaiko viduje vykstančius procesus; - nukreipti žvilgsnį ne į netikras problemas, o padėti įveikti svarbius būties klausimus; - padėti vaikui įsisąmoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti; - išmokyti sąmoningai apsispręsti ir savarankiškai pasirinkti; - stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitais; - kurti tvarius bendruomeninius ryšius.

Tam įgyvendinti reikia sutelktų pajėgų ir nuoseklių žingsnių. Kviečiu būti, kas tik gali, kuo arčiau vaikų, mokyklos, darželių. Kelkime klausimų, teikime siūlymų, kurkime demokratiškas mokyklas. Kiekviena problema atveria naujų galimybių. Šiuo metu Lietuvos tėvų forumo (LTF) kvietimu einu projekto „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“ saviugdos klubų vadovės pareigas. Įvairiuose Lietuvos miestuose mokyklose kuriasi

AUGAME LAIMINGI saviugdos klubai, telkiantys vyresniųjų klasių turime išmokti formuoti ne tik asmeninę, bet ir mokinius, mokytojus ir tėvus. Pagrindiniai saviugdos kolektyvinę atsakomybę, bendrystės pojūtį, kai nei bruožai – kelti sau aukštesnius tikslus, pažinti savo vienas nėra svarbesnis už kitus nei dėl visuomeninės galimybes, padėti atsinaujinti švietimui. Klube saugioje padėties, nei dėl pasiektų rezultatų. Svarbu žiūrėti į atmosferoje išgvildenę savo taikomų metodų, kiekvieną vaiką individualiai, kaip į asmenybę, skirti minčių, jausmų, žodžių ir veiksmų poveikį vaikui, jam dėmesio. Taip pat reikia skatinti jo gebėjimą renkamės vaikus drąsinančius, įkvepiančius metodus. gerbti grupę, išjudinti, išgauti iš jos jėgų ir būti kartu Saviugdos klubo veikla siekiame padėti mokyklos su kitais it viena visuma. Tebesvajojame apie ugdymo bendruomenės įstaigą, sugebančią nariams įvardyti saširdingai auklėti, vo atsakomybes, kad mokyti vaikus ir per gyvendami, dirbdavieną jaunuomenės mi ir mokydamiesi kartą pasiekti didelės drauge jie susitelktų, pažangos. Ilgalaikė vieni kitus suprassėkmė priklauso tų, vertintų, drąsinnuo mūsų gebėjimo tų, praturtintų, susivienyti.

Klubų pasitikėtų, geriau dalyviai mokyklose sutartų ir susitartų. Į inicijavo tokius prosaviugdos klubus jektėlius: ,,Pažvelk į susitelkė asmenys šalia esančių akis”, (vyresniųjų klasių ,,Pakalbink tuos, mokiniai, tėvai ir kurių nepažįsti”, „Supedagogai), besidostabdyk neteisybę mintys savęs ir apšalia savęs”, „Savo linkose vykstančių ydas matyk ryškiai, Svarbu puoselėti bendrystės pojūtį procesų tobulinimu, o kitų – blyškiai”, švietimo pasaulio praturtinimu. „Papuoškime kiekvieną dieną vieni kitų širdis išminčių LTF projekto saviugdos klubuose atvira diskusija citatatomis”, ,,Kaip aš drąsinu šalia esančius?”, ,,Geroji ieškome būdų, kaip mokyklose sukurti tokią patirtis: kaip mėgautis grupės jėga ir sėkme kartu su aplinką, kurioje būtų vertinamas kiekvienas žmogus kitais?” ir formuotųsi nuoširdūs bendruomeniniai ryšiai.

Saviugdos klubuose įvyko savityros studijos per Paaiškėjo, kad tvarioms bendruomenėms mokyklose atvirą, artimą ryšį su kitais. Gilinomės, kaip formuoti formuotis trukdo egocentrizmas, kai siekiama savo asmeninį, šeimos ir švietimo gyvenimą, teikiantį asmeninės sėkmės sumenkinant šalia esantį. pažangą asmeniui, šeimai, švietimui, visuomenei.

Trukdo klaidas stigmatizuojanti pedagogika, menkas Atvirumo akimirkomis dalyviai pateikdavo skaudžių emocinis išprusimas, silpni dialogo kultūros pagrindai, pavyzdžių iš savo asmeninės patirties, kiek jiems jėgų užslopintas kūrybiškumas, atmetamas dvasingumas. reikėjo iššvaistyti vėjais varžantis su kitais, puikuojantis Vyrauja pedagoginės galios demonstravimas. prieš kitus. Paaiškėjo, kad vaikui didžiausias Nuolatinis skubėjimas neleidžia džiaugtis sėkme ir pasiekimas mokykloje, darželyje – dalyvauti pasiekimais. Tokioje aplinkoje ir darbuotojams, ir bendruose veiksmuose, turėti galimybę padėti šalia jaunuomenei tampa sudėtinga užmegzti nuoširdžius, esantiems. Didžiausios pergalės įmanomos, kai ir atvirus, tvarius ryšius. Jaučiamas bendravimo mažas, ir didelis jaučia sociumą taip, kaip pats save, alkis. O juk bendravimas yra pagrindinis sėkmės ir jau nenori tarp savęs ir aplinkos brėžti skiriančios laidas. Santykiai užnuodyti konkurencine kova linijos. Mes, suaugusieji, esame atsakingi už tokios – kiekvienas bet kokia kaina trokšta asmeninių atmosferos nuolatinį puoselėjimą. pergalių. Jaunuomenė, dalyvaudama mokymosi Jolanta Lipkevičienė iš Kauno, procese, negauna žinios, kad žmogus, bendravimas socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis” vadovė yra aukščiausios vertybės žemėje, ir kad kiekvienas www.sviesoskampelis.lt esame svarbi visumos dalis, turinti savo paskirtį.

Pradedame nuo savęs Negali būti vieno standarto, koks turi būti vaikas, ir vieno visiems vaikams tinkamo mokymo, ugdymo būdo. Supratome, kad reikia atkakliai kurti žmogui teisingą aplinką, kurioje išnyksta visos baimės, nepasitikėjimas savimi ir kitais. Mes, kiekvienas dalyvis, išsikėlėme užduotį nuolat gilintis, kaip kiekvienas žmogus (vaikas) veikia, ir tokia pozicija užkrėsti aplinkinius. Visi dalyvaujantys saviugdos klubuose sutarėme, kad visų pirma mes patys, suaugusieji,

GAJA moterims 9

MYLIU SAVO DARBĄ

Gyvenimas – tik vienas, ir jis labai gražus Prieš keletą metų kaunietė Živilė Širvienė – sėkminga diplomuota teisininkė, griežta, drąsi ir teisinga, metė patinkantį, gerai apmokamą darbą ir atidarė natūralios kosmetikos internetinę parduotuvę1.

Nuotr. iš asmeninio albumo

1

www.naturata.lt

Živile, nuo ko viskas prasidėjo?

Dirbdama teisininke, pamačiau, kad darbas teisinėje sistemoje visgi tėra maža saviapgaulė – joje gausu teisėtų, bet neteisingų sprendimų.

Kai tai supranti, Živilė džiaugiasi, prestižinį darbą dirbti pasidaro iškeitusi į prasmingą mylimą veiklą labai sunku – slegia mintys, maištauja vidus. O kai galiausiai suvoki, kad gyvenimas tik vienas, kad jis yra be galo gražus, dosnus, ir kad tik mes patys esame jo kalviai, imi ir priimi sprendimą kažką keisti. Štai taip netikėtai ir neplanuotai atsirado mano internetinė parduotuvėlė „Natura naturata“.

Kodėl patraukė būtent ši sritis?

Prieš šešerius metus atsitiktinai perskaičiau straipsnį apie ekologiškas odos priežiūros priemones ir nusprendžiau įsigyti kremo norėdama išbandyti sūnaus dermatito paveiktai odai tepti. Didžiausiai nuostabai, pirmą kartą per pastaruosius keletą metų, kai mes diena po dienos įvairiausiomis priemonėmis drėkindavome sausą sūnaus odą, jis neverkė ir nesiskundė odos perštėjimu po to, kai jo odą ištepėme ekologišku kremu. Anksčiau po tokių kasdienių odos tepimo kremu procedūrų jis klykdavo tol, kol kremas visiškai įsigerdavo į odą.

Būtent nuo tada pradėjau domėtis natūraliomis priemonėmis: naršydama internete, išbandydama natūralias priemones pati, vis labiau klimpau į ekologiškos kosmetikos pasaulį ir tai tęsėsi iki tol, kol tai pakeitė ne tik požiūrį bei gyvenimo būdą, bet ir lėmė naujos veiklos atsiradimą. Taigi šio verslo idėja neabejotinai gimė su mūsų vaikais, dėl jų poreikių.

Kokia buvo aplinkinių reakcija? Ar sulaukėte palaikymo iš artimųjų?

Mano sprendimą palaikė vyras, tuo tarpu kiti pažįstami ir artimieji paprasčiausiai negalėjo suprasti, kaip įmanoma palikti prestižinį, gerai apmokamą, sėkmingai įsibėgėjusį darbą advokatūroje dėl veiklos, kuria, kaip nusistebėjo vienas bičiulis, „gali užsiimti bet kas, net ir neturintis aukštojo mokslo diplomo“. Šiandien ekologija tapo labai madinga. Kuo gi ypatingi Naturata produktai?

Iš tiesų šiuo metu rinkoje apstu 100% natūralios sudėties, ekologiškų produktų – tuo nebenustebinsi.

Tačiau ne kiekvienam verslas kartu yra ir pomėgis. Jau daugiau kaip šešeri metai nenustoju domėtis, ieškoti, mėginti produktus asmeniškai. Daugelis nesusimąsto, kad net ir natūrali, ekologiška produkcija skirstoma į gaminamą masiškai ir į gaminamą mažais kiekiais, rankiniu būdu. Būtent tokie produktai mane labiausiai domina ir

10 GAJA moterims

dominuoja Naturatoje.

Dauguma Naturatos produktų gaminami rankomis mažuose šeimos ūkiuose, iš jų tiesiai ir vežame. Be to, prekiaujame tik tais, kurių Lietuvoje nėra niekur kitur, tik pas mus. Po šitokios patirties aš vis dar atrandu ypatinguosius produktus: saldainio pavidalo tikru šokoladu praturtintas plaukų kaukes ar visiškai natūralios sudėties Tiramisù aromato kūno sviestą, kuriame nėra nė vieno – nei sintetinio, nei natūralaus – tokį kvapą galinčio suteikti ingrediento! Tai menas, tų rankomis gaminančių žmonių ypatingi sugebėjimai ir atsidavimas idėjai. Nepaliauju jais stebėtis, kiekvieną pažįstu asmeniškai ir visi jie kaip, beje, ir Naturatos produktai, vienaip ar kitaip susiję su Afrika.

Su kokiais sunkumais, iššūkiais per tuos šešerius metus teko susidurti?

Su elementariausiais – su kokiais susiduria visi dirbantys sau, tačiau lig šiol man labiausiai tenka apgailestauti, kad puikiausios kokybės, tikrai išskirtiniai produktai lieka tarsi nematomi, neišreklamuoti ir taip sunkiai pasiekiami plačiam žmonių ratui.

Viena pirkėja yra rašiusi, kad Naturatos produktai yra geriausi Lietuvoje. Nelaikyčiau jų išimtinai geriausiais, nes gerų tikrai yra ne vienas, tačiau neabejotinai prie tokių priskirčiau. Tačiau kiek žmonių apie tai žino, kiek yra mėginę šių produktų? Štai kas apmaudu. Kita vertus, dabar puikiai suprantu ne tik kodėl rinkoje karaliauja prastos ar labai vidutiniškos kokybės produktai, bet ir kodėl didieji rinkos monstrai niekaip nesužlugdo mažųjų – smulkiuosius išsaugo nesulyginama produktų kokybė.

Ką davė ši veikla, kokia esate šiandien, palyginti su anąja Živile?

Baigusi teisės magistro studijas, maniau, kad karjera, pažintys ir galimybės gyvenime yra viskas. Kad laikas, praleistas su vaikais kieme, gaminant vakarienę su draugais ar lėtai skaitant knygą tėra laiko švaistymas ir apskritai menkaverčiai dalykai. Laikui bėgant supratau, kad žmogų laimingą daro kiti dalykai, ir kad darbas tėra vienas taškas žmogaus savirealizacijos plotmėje. Kad neatradus laiko ir kitiems dalykams, pradedi nykti, pykti, skubėti ir kad viskas paskui tampa susiję ir sukasi ratu. Galiausiai supratau, kad dėkingiausia pasaulio profesija yra ta, kuri vienaip ar kitaip susijusi su gamta. Kiek teko sutikti surūgusių ūkininkų, girininkų? Gamta neatsiejama nuo mūsų, ji suteikia pusiausvyrą ir vidinę ramybę, būdamas arčiau gamtos žmogus netampa irzlus, skubantis, pasipūtęs ar visą išmanantis. Juk sakoma: laimingas yra tas, kuris yra ramus, kuriam nereikia nieko pasivyti ar kažką įrodyti. Šiandien esu geresnis žmogus. Tapau ne tokia irzli, nebeskubu tiek, kad nieko nespėju, atrandu laiko ir knygai, sportui, ir pokalbiams šeimoje, kasdieniam maisto gaminimui ir galiu pasakyti, kad būtent tai yra didžiausias kiekvienos dienos malonumas. Šiandien man pakanka laiko daug kam ir už tai esu dėkinga gamtai, nes juk Naturata – jos dalis. www.naturata.lt

1

Parengė Sigita Palauskienė

MANO KNYGA

IŠTIKIMYBĖ S Už lango ruduo jau baigia drėksti paskutinius medžių lapus. Kambariuose taip tamsu ir tuščia.

Artėjant šaltajam metų laikui vis dažniau į rankas paimu knygą. Renkuosi naują, pirktą arba skolintą iš draugų ar bibliotekos. Tačiau šį kartą aprašysiu knygą, kurią skaičiau jau keletą kartų. Tai didelį įspūdį palikęs Kazio Paulausko romanas „Ištikimybė s“.

Kristinos Jasudaitės nuotr.

Ši knyga į mano rankas pateko netikėtai. Prieš eilinę kelionę į svetimą šalį draugė padovanojo man knygelę ir pirmajame puslapyje įrašė: „Geros kelionės, tik nepamiršk ir Lietuvos“. Knygą įsimečiau į lagaminą ir išvykau. O jau būdama svečioje šalyje pradėjau skaityti.

Pirmieji knygos puslapiai pasirodė niūrūs, liūdni. Veiksmas prasideda viename prišnerkštame Vilniaus alaus bare. Į jį pagrindinis knygos veikėjas užėjo laukdamas traukinio į savo tėviškę. Pasirodo, kad šis personažas – Benas – nėra toks žmogus, koks gali atrodyti pagal veiksmo vietą, jis – buvęs istorijos mokytojas, atsisakęs darbo mokykloje ir nusprendęs grįžti į jau mirusių tėvų sodybą rytų Lietuvoje, prie Blizgučio ežero. Benas turėjo svajonę – gyventi gamtos apsuptyje, toli nuo civilizacijos, vien su savo šuneliu Džekučiu ir senos gryčiukės dvaselėmis. Verčiant knygos puslapius paaiškėja, kad net ir tokia atrodytų reali svajonė išsipildytų, reikia begalės pastangų ar net stebuklo.

Tvarkydamas paveldėjimo dokumentus, mokytojas Benas susiduria su įvairiomis problemomis. Jam, Lietuvos patriotui, laisvės gynėjui, nesuvokiama, kaip valdžios institucijų atstovai gali būti ne jo, teisėto nuosavybės paveldėtojo pusėje, o kažkokių piktadarių, norinčių jo protėvių namus prie Blizgučio ežero paversti verslininkų atostogų rojumi. Naivusis Benas ilgai klaidžioja po Vilnių, ieškodamas teisybės ir pagalbos. Klajodamas jis sutinka keletą panašaus likimo žmogelių, kurie nuolat renkasi apleistame name Užupyje, kur kiekvienas pasakoja savo istoriją, dalijasi patirtimi, kaip kurį nuvylė Nepriklausoma Lietuva. Vienintelis Benas tiki ne veltui kovojęs už Tėvynės laisvę. Nepraranda vilties išsaugoti tėviškę.

Neradęs užtarėjų nei Lietuvos Respublikos Seime, nei prezidentūroje, Benas labai nusivilia, nes buvo įsitiknęs, kad valdžios atstovai dirba žmonių ir Tėvynės labui, o ne dėl asmeninės naudos. Nusivilia, kad iš tiesų nieko nėra, dėl ko jis kovojo, dėl to, kas turėjo būti sukurta, – viskas tapo tik apgaule. Bet Benas nepraranda tikėjimo. Tik tikėjimas jį palaiko šioje kovoje. Tikėjimas, kad nepraras savo nuostabios vaikystės namų, tikėjimas, kad jis dar tikrai pamatys savo šunelį, tikėjimas savo vertybėmis, tikėjimas Dievu.

Knygos herojus – religingas žmogus; jis tiki krikščioniškuoju Dievu, tvarko apleistus maro laikų kapelius miško glūdumoje, nuolat meldžiasi.

Net ir klaikioje savo teisybės paieškų kelionėje, pavargęs, nemiegojęs ir alkanas, jis sugeba pamatyti nepaprastus likimo jam siunčiamus ženklus, išgirsti savo vidinį balsą ir vadovautis nuojauta.

Knygai mistiškumo suteikia Benui siunčiami ženklai – sapnai, milžiniškas juodvarnis, paslaptingas vienuolis ir protu nepaaiškinamos kelionės laike.

Po šių gyvenimo nuotykių Benas sėda į pirmą traukinį, vykstantį jo namų link.

Benas patikėjo, kad jis ne vienas, kad Dievas ir angelas sargas nuolat šalia, ir kad net tokioje beviltiškoje situacijoje „Skaitydama šią knygą supratau, kad net kebliausioje situacijoje nevisgi yra lašelis šviesos, lašelis reikia nuleisti rankų“ stebuklo. O stebuklas išties įvyksta.

Korumpuotieji valstybės tarnautojai išaiškinami. Beno svajonė gyventi laisvai miškų prieglobstyje išsipildo.

Manau, šiuo kūriniu Kazys Paulauskas norėjo atskleisti nepaprastą tikėjimo galią, parodyti, kokia svarbi yra ištikimybė savo įsitikinimams, tėvų žemei, savo veiksmams ir ištartiems žodžiams. Ištikimybė šiame romane suvokiama kaip tikėjimas, tikslo siekimas neprarandant vilties. Ištikimybė reiškia ištikėti – tikėti iki galo.

Skaitant šią knygą užsienyje, apima begalinis namų ilgesys. Draugės palinkėjimas „...tik nepamiršk ir Lietuvos“ pasirodo toks keistas. Kaip gi galima pamiršti savo tėvynę, savo tėvų ir protėvių namus – tai neįmanoma. Galbūt susitapatinau su pagrindiniu knygos veikėju, radau jame nemažai savęs. Ir toks stiprus noras grįžti namo nuvilnijo per visą kūną. Ši knyga padėjo man suprasti, kad nereikia nuleisti rankų net ir pačioje kebliausioje situacijoje, nes stebuklų būna, tik reikia jais tikėti.

Lina B. iš Panevėžio

GAJA moterims 11

KELIONĖ

Nuotr.(3) iš asmeninio archyvo

Kalnų prieglobstyje Kur šį kartą praleisti atostogas? Toks klausimas gali tapti tikru galvos skausmu, o gal net derybų ir ginčų objektu. Vis tik norisi per atostogas pailsėti, nuveikti kažką įdomaus ir neįprasto, pabėgti nuo kasdienės rutinos. Šiame straipsnyje norėčiau pasidalyti su Jumis savo patirtimi ir įžvalgomis. Įkvėpimo šaltinis Kelionės mano gyvenime yra labai svarbios. Jos padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, suteikia galimybę pažinti naujų dalykų, patirti nuotykių, atsipalaiduoti. Po kelionių gyvenimas nušvinta naujomis spalvomis, atsiranda entuziazmas darbams, taip pat įkvėpimas kūrybai. Tad, kai energija ima blėsti, žinau, ko man labiausiai reikia... Ogi šiek tiek pakeisti aplinką arba – pakeliauti!

Noriu pridėti, kad kelionės nebūtinai turi būti tolimos.

Ką dažniausiai darome keliaudami? Mes keičiame aplinką, veikiame tai, ko nedarome įprastai, leidžiame sau atsipalaiduoti. Visa tai galime perkelti ir į kasdieną. Jeigu tik būsime truputį atidesni ir įžvelgsime net ir menkiausių pokyčių savo artimiausioje aplinkoje, mokėsime džiaugtis ir mėgautis mažais dalykais, panašų poveikį galėsime patirti kasdien, nenutoldami toli nuo namų.

Tačiau mano tikslas – ne laisvalaikio leidimo būdų aptarimas. Noriu pasidalyti savo išgyventomis akimirkomis kalnuose. Kodėl kalnuose? Vis tik jie iki šiol man paliko išskirtinį įspūdį. Turbūt yra tekę girdėti tokį pasakymą „kalnų liga”. Paprastai žmonės, pabuvoję kalnuose, nori ten sugrįžti dar ir dar kartą. Tai ir vadinama kalnų liga. Nors ilgiausia mano kelionė kalnuose tetruko keturias dienas, vis tik keliavimo kalnuose skonį pajutau ir supratau, ką tokio žmonės juose atranda.

Pasirinkimo kryžkelėje

pėsčiomis nors ir pavargstame, bet pajuntame tikrąją kalnų jėgą ir didingumą, o užkopus apima džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmai. Žmonės, mėgstantys iššūkius, renkasi sudėtingesnes trasas, kurios gali būti net pavojingos gyvybei. Akistata su beveik nepaliesta žmogaus rankos gamta, buvimas vienumoje jos apsupty, atsiveriantys nuostabūs reginiai ir peizažai, ir, be abejo, patirti išgyvenimai ir yra tai, dėl ko verta kopti į kalnus.

Visapusiškas išbandymas Kadaise vienas žmogus pasidalijo su manimi savo patirtimi apie tai, kaip jis ieškojo sau gyvenimo moters. Su būsima žmona jis iškeliavo į kalnus. Keliavo daug dienų, keletą savaičių. Jis sakė, kad per šią kelionę pažino savo merginą tiek, kad, tapusi jo žmona, daugiau gyvenime ji jo nenustebino. Mat kalnuose teko patirti visokių išbandymų ir jis pamatė, kaip ji elgiasi vienokiose ar kitokiose situacijose. Šią savo istoriją pasakojęs vyriškis buvo sulaukęs brandaus ir garbingo amžiaus.

Kokiu būdu sieksite tikslo?

Kalnus būtų galima palyginti su dvasine gyvenimo kelione. Paprastai kopdami į kalnus žmonės pasirenka tikslą – pasiekti kokią nors viršukalnę arba aplankyti keletą jų. Lygiai taip pat gyvenime mes renkamės ir siekiame vienokių ar kitokių tikslų. Keliavimas kalnuose – tai tarsi trumpas mūsų gyvenimo filmas.

Kopimas į kalnus nėra vien tik malonus dalykas. Norint pasiekti viršukalnę prieš tai reikia gerokai paprakaituoti.

Tenka eiti per visai „neįdomias“ vietas – tarkime, vien miškas, medžiai, aplinkui daugiau nieko nematyti, o prakaitas pila, ir stumtis į priekį tampa vis sunkiau. Kartais gali kilti klausimas: „Ką gi aš čia veikiu...? Galbūt smagiau būtų pliuškentis ežere arba tiesiog pakilti į kalnus keltuvu.“ Deja, esu patyrusi, kad pakilus keltuvu kalnai, nors ir tie patys, truputį nublanksta. Lygiai kaip gyvenime, gavę kažką lengvai ar ne visai pelnytai, mes to taip stipriai nevertiname, kaip kad pasiekę savo pastangomis. Porą kartų teko į kalnus keltis keltuvu. Atsivėrė be galo gražūs vaizdai, bet to vidinio džiaugsmo ir pasitenkinimo, užplūstančio pačiai įveikus ilgus kelio ruožus iki šio tikslo, nebuvo. Be to, akys labai greitai priprato prie šių vaizdų ir nebeliko to įspūdžio.

Taigi pati esmė ir slypi keliavime pėsčiomis. Keliaujant

12 GAJA moterims

Akistata su beveik nepaliesta žmogaus rankos gamta Keliavimo Alpėse ypatumai Mano aplankyti kalnai – tai vadinamosios Tirolio Alpės, išsidriekusios Vokietijos ir Austrijos teritorijose. Šiose vietovėse netrūksta keliautojų, kurie paprastai būna labai draugiški ir paslaugūs. Prireikus pagalbos galima drąsiai į juos kreiptis. Be to, čia labai tvarkinga, įrengtos iškabos su nuorodomis į esamas viršukalnes ir apytiksliai paskaičiuota laiko trukmė, kiek galite užtrukti, kol pasieksite vieną ar kitą vietą. Kalnų papėdėse nutiesti asfaltuoti keliukai, kuriais galima keliauti, važiuoti dviračiais. Tik užkopus gerokai aukščiau, prasideda sudėtingesnės trasos – akmenų rieduliai, statūs šlaitai, kuriais reikia lipti laikantis už specialiai tam pritvirtintų virvių. Kas be ko, kopiant į kalnus reikia tam skirtos aprangos ir daiktų. Juos čia ir pabandysiu išvardyti:

KELIONĖ 1. Specialūs batai, skirti kopti į kalnus. Avalynė turi būti gera ir patogi.

2. Specialiai kalnams skirta kuprinė. Paprastai ji nugarinėje dalyje būna padengta tinkleliu, be to, suformuota taip, kad ją užsidėjus, atsiranda plyšys tarp nugaros ir nešulio. Tokia kuprinė labai patogi, o svoris joje beveik nejuntamas. Specialūs susegimai leidžia kopiant jai laikytis tvirtai ir patogiai.

3. Lazdos. Jos tarnauja ne tik kaip lengvinanti priemonė kopiant aukštyn, bet taip pat puikiai saugo leidžiantis žemyn. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų jomis prisilaikiau.

4.

Mažai vietos užimantis apsiaustėlis nuo lietaus, ir/ arba šiltesnė neperšlampama striukė. Oras kalnuose labai nepastovus: gali būti karšta ir čia pat greitai atšalti, pradėti žaibuoti, lyti ir pan. Todėl reikia turėti įvairesnės aprangos (tik, žinoma, kompaktiškos, nes viską reikia nešti ant pečių!).

5. Pleistras ir kitos pirmosios medicinos pagalbos priemonės.

6. Keletas drabužių persirengti, reikalingiausi asmeniniai daiktai, šlepetės, jeigu apsistosite kalnų namelyje (vok. hütte).

7. Būtinai turėti su savimi geriamo vandens, lengvų užkandžių – puikiai tinka įvairių sėklų sausainukai, sumuštiniai, vaisiai. Nepatarčiau imti šokolado, nes nuo karščio jis ištirps.

Tirolio Alpių kalnuose įsikūrę nameliai išties labai patogūs. Čia galime nusiprausti, persirengti, išsiskalbti drabužius, skaniai ir sočiai pavalgyti senas bavariškas tradicijas išlaikiusiose užeigose, kai kada – pasiklausyti ir gyvos čionykštės muzikos. Nakvynė asmeniui paprastai kainuoja 25–40 eurų priklausomai nuo vietovės, ir ar valgote pusryčius. O pusryčiauti verta, jeigu numatote keliauti toliau ir asmeninės maisto atsargos jau išsekusios.

Pusryčiams maisto čia pateikiama užtektinai, tad kai kurie keliautojai pasiima ir lauknešėlį dienai. Tiesa, kalnų keliautojų yra daug, todėl atskirai kambariai paprastai nenuomojami. Tai reiškia, kad tame pačiame kambaryje, kuriame pristatyta daug daug gultų, apgyvendinami ir kiti žmonės. O tai tik įdomiau, nes galima susipažinti su kitais keliautojais, pasidalyti patirtimi, o gal net drauge suorganizuoti kitos dienos maršrutą! Nors pasitaiko ir pavienių keliautojų, iš esmės keliauti vienam yra pavojinga.

Ypač turiu omeny sudėtingesnes trasas. Todėl ir smagiau, ir saugiau būtų keliauti bent jau dviese. Esamos vietovės miestelių informaciniuose centruose galima gauti žemėlapių ir lankstinukų. Juose pateikta visa reikalinga informacija keliautojams, taip pat telefonų numeriai, kuriais galima skambinti įvykus nelaimingam atsitikimui ir prireikus medicininės pagalbos. Laimei, pačiai pasinaudoti šiomis paslaugomis neteko. Susigundžiusiems patariu neaplenkti Tirolio Alpių ir būtinai jas aplankyti. Tikrai nesigailėsite!

Jurgita Liutkutė iš Kauno

8. Jei planuojate nakvoti palapinėse, reiktų pasiimti ir ją. Tačiau pačiai neteko joje nakvoti, todėl patirtimi apie stovyklavimą su palapinėmis pasidalyti negaliu.

Kufstein-Kaisertahl, Austrija GAJA moterims 13

SKANUMAI

Savaitgalio pusryčiai

Iš tikrųjų visai pasiilgstu rudens. Rūke paskendusių ankstyvų rytų, besisukančių krintančių lapų šokio, šlepsėjimo per balas apsiavus vilnonėmis kojinėmis ir guminiais batais...

Ramūs savaitgaliai žavūs tuo, kad niekur nereikia važiuoti. Juk vasarą vis kažkur leki, keliauji, nes geras oras, vasara trumpa ir t. t. O dabar tas metas, kai gali pusryčiauti iki pietų, ilgai vartytis lovoje su knyga ir vakaroti namuose, susisukusi į šiltą vilnonį pledą su kakavos puodeliu rankose. Šį kartą apie pusryčius. Tuos tingiuosius, savaitės ypatinguosius, kai galiu jiems skirti daugiau laiko ir energijos, ruošiu sekmadienį. Šeštadienis man – turgaus diena, dėl to pasilepinti ilgu gulėjimu nepavyksta.

Savaitgalio pusryčiams dažniausiai gaminu omletą arba blynelius su obuoliais. Šiandien jie mano mėgstamiausiųjų sąraše. Pabandykite išsikepti ir Jūs.

Blynai su tarkuotais obuoliais: ∗

2 kiaušiniai;

∗

1–2 a.š. cukraus;

∗ žiupsnelis druskos, cinamono ir vanilinio cukraus (jei turite to tikrojo, jei ne – tuomet išvis nedėkite); ∗

2 tarkuotų obuolių;

∗

50–60 g sviesto (tirpinto);

∗

300 g miltų;

∗

1 a.š. kepimo miltelių;

∗

300 ml pieno;

∗

skysto medaus ar uogienės pateikimui.

Sviestą ištirpinkite prikaistuvyje, kiaušinius suplakite su cukrumi, druska ir tirpintu sviestu. Tada supilkite pieną ir išmaišykite.

Atskirai sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi bei cinamonu. Visą tešlą gerai išsukite, sudėkite tarkuotus obuolius ir lengvai išmaišykite. Įkaitintoje keptuvėje kepkite nedidelius blynelius. Jie lengvai iškils.

Iškepusius apipilkite medumi ar savo mėgstama uogiene.

Savaitgalio omletas: ∗

2 kiaušiniai;

∗

Pusė vidutinio dydžio svogūno;

∗

Sauja petražolių;

∗

Sauja špinatų;

∗ Žiupsnelis aitriosios paprikos miltelių arba pusė raudonojo čili pipiro (mėgstantiems aštriau); ∗

Žiupsnis druskos ir pipirų;

∗

Saujelė tarkuoto kietojo sūrio, pvz.,„Džiugas“;

∗

Keli saulėje džiovinti pomidorai;

∗

Kepimui – Ghee sviesto arba kitų riebalų.

Smulkiai sukapokite svogūną ir petražoles. Svogūną pakepinkite keptuvėje, kol apkeps. Tuo metu dubenyje lengvai išsukite kiaušinius, sumaišytus su druska, pipirais, paprika, sudėkite stambiai plėšytus špinatų lapus ir smulkintas petražoles. Ant apkepusių svogūnų viršaus užplikite kiaušinių masę ir palikite kepti 4–5 min ant silpnos ugnies. Prieš apversdami sudėkite smulkintus pomidorus. Užbarstykite tarkuoto sūrio. Patiekti galite su šviežiomis daržovėmis, raugintais agurkais ir t.t.

Skanių pusryčių!

Sigita P. iš Kauno

14 GAJA moterims

Algio Teišerskio nuotr.

MEDŽIO KAIP DRAUGO ATRADIMAS

GAMTA GYDO

Dvasinei energijai palaikyti reikalinga vidinė harmonija Visais laikais žmonės ieškojo dvasinės atspirties taško. Tai gali būti objektas arba subjektas, kurio dėka žmogus įgyja teigiamų emocijų, atranda jėgų, įgauna tikėjimo, vilties ir drąsos imtis naujų ar neįprastų dalykų. Taip jau yra, kad tam, kad kažką sukurtume, pasiektume, turime nepamiršti pailsėti. Diena ir naktis keičia viena kitą. Mes taip pat turėtume gyventi pagal gamtos dėsnius. Tik laikydamiesi gamtos diktuojamo ritmo, leisdami sau periodiškai pailsėti po darbų, galime pasiekti didžiausių rezultatų, jausti pasitenkinimą gyvenimu, o svarbiausia – išlaikyti vidinę harmoniją.

Gal nuskambės keistai, bet tam, kad išlaikytume vidinę harmoniją, neužtenka vien ilsėtis. Yra svarbu, kad nestovėtume vietoje. Sustingimas ir neveiklumas yra dar viena blogybė. Juk stovintis vanduo pradeda skleisti nemalonų kvapą. Taip ir žmogui svarbu aktyviai dalyvauti energijos mainuose. Energiją reikia mokėti ir priimti, ir išleisti. Visa Visata ir pasaulis yra energijos mainai. Nėra nieko pastovaus – viskas kinta, kartojasi ir gimsta iš naujo.

Energijos ėmimas ir atidavimas turi vykti nenutrūkstamai.

Tačiau šiandien daug žmonių praranda energiją, o neturėdami užtektinai energijos jie nebegali „duoti“. Taip pažeidžiama harmonija ir ją būtina atstatyti.

Visais laikais žmonės ieško būdų norėdami gauti energijos. Vieni eidavo pas šventikus, žiniuonius, kiti gyvendavo asketiškai ir energijos semdavosi tiesiogiai iš gamtos, treti įsigydavo laimės amuletus, talismanus ir t.t. Iš esmės nesvarbu, kokiu būdu žmogus pasisemia energijos, – svarbiausia, kad tai veikia.

Vienas metodų pasikrauti teigiamos energijos, kurį pati atradau ir kuriuo norėčiau pasidalyti, yra savo medžio atradimas. Bioenergetikai jau seniai pastebėjo, kad skirtingi medžiai pasižymi skirtingomis energetinėmis savybėmis, todėl, pasak jų, vieni medžiai gali gerai nuteikti ir papildyti

energijos, o kiti, priešingai – ją atimti. Taigi žinios apie skleidžiamas medžių savybes yra išties naudingos.

Energetinės medžių savybės Ąžuolas – stiprios bioenergetinės galios medis.

Tiesioginio kontakto su juo metu žmogus gauna galimai maksimalų gyvybinės energijos kiekį. Tačiau nusilpusiems žmonėms daug bendrauti su šiuo medžiu nereikėtų. Tai – karių ir kovotojų medis. Jis gali ne tik sustiprinti ir pakrauti gyvybine energija, bet ir pakeisti mintis. Pasivaikščiojimas po ąžuolyną normalizuoja kraujo spaudimą, gerina širdies ir nervų sistemos darbą.

Beržą dažnai vadina gyvenimo medžiu. Tai nepaprastai geros energetikos medis. Prie beržo reikėtų glaustis sergantiems, nusilpusiems, sveikstantiems žmonėms. Švelni beržo energetika sugrąžina jėgas, palengvina skausmus, padeda pasveikti ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Jei gimus kūdikiui netoli namų pasodinsite beržą, vaikui augant jis taps jo dvasine atrama.

Klevas – medis, visiems žmonėms padedantis atgauti dvasinę pusiausvyrą, nusiraminimą, pasitikėjimą savimi.

GAJA moterims 15

GAMTA GYDO Tai vidinės energetinės jėgos subalansavimo medis. Jis sugeria visas emocijas ir nuo jų atpalaiduoja, todėl ypač tinka įtemptą darbą dirbantiems ir nuolat skubantiems žmonėms.

Pušis. Jei jūsų gyvenime atėjo svarbus apsisprendimo momentas, jei sprendžiasi jūsų likimas – padės pušis. Prisiglaudus prie pušies dingsta susierzinimas ir nusivylimas, kasdien besikaupiantis nerimas. Tai – ramybės ir dvasingumo medis. Šio medžio aura tokia stipri, kad gali bent trumpam jus kilstelti į dvasinių ir kūrybinių atradimų aukštumas.

Eglė – medis, teikiantis energetiką ištisus metus, net ir žiemą. Jos energetika nėra ypač stipri, tačiau ji padeda kontroliuoti emocijas, žvelgti į gyvenimą filosofiškai. Eglės poveikį pajusite ne iš karto, tik po keleto dienų sieloje prašviesės, nerimas nutols.

Obelis – moters jėgos simbolis.

Jos energetika stipriai veikia drovias, užsidariusias ir nepasitikinčias savimi mergaites, ji padeda suvokti, kokio vyro ieškoti. Mūsų protėviai tikėjo, kad užmigusi po obelimi mergaitė gali susapnuoti likimo skirtąjį.

Tačiau nepamirškite, kad obeliai neegzistuoja moralės normos, tik Gamtos šauksmas.

Akacija – medis, gimdantis gyvybę. Gilioje senovėje pagonių poros prašydavo sveiko kūdikio.

Buvo tikima, kad akacijos energetika didina vaisingumą, pažadina giminės tęsimo instinktą tiek vyrams, tiek moterims. Liesdamas jos kamieną, žmogus įgauna žvalumo, pajunta palengvėjimą, pasitaiso jo nuotaika.

Drebulė senovėje laikyta magišku medžiu, sugeriančiu neigiamą energiją. Prisiglaudę prie drebulės, atsikratysite energetinių vampyrų įtakos ir sušvelninsite nužiūrėjimo pasekmes. Bendravimas su šiuo medžiu padeda neurotinių sutrikimų atveju, kai vargina įkyrios mintys ir nepagrįsta baimė.

Viktoro Vainučio nuotr.

Kaštonas kaip srauni upė nuplaus nereikšmingus negalavimus, tačiau „prisijungti“ prie šio srauto negalėsite.

Tai medis – egoistas, tačiau galite tikėtis iš jo siurprizų – laimingų aplinkybių sutapimo, malonių staigmenų. Japonų medikai pataria prisirinkti kaštonų vaisų ir laikyti juos miegamajame arba nešiotis kišenėje. Šio medžio energetika puikiai saugo nuo peršalimo ligų.

Pasivaikščiojimas pušyne grąžina pusiausvyrą ir ramybę 16 GAJA moterims

Alksnis padeda stiprinti giminystės

palaikyti ir ryšius. Tai

GAMTA GYDO medis, globojantis šeimas. Jei ateisite prie alksnio kupini šeimyninių santykių rūpesčių, jis mielai padės jums rasti jų sprendimą. Tai medis moterims – šeimyninio židinio saugotojoms.

Guoba – išskirtinai vyriškas medis, turintis tikrų dvasinių vyriškumo savybių. Ji palaiko vyrų iniciatyvumą, tačiau nemėgsta silpnavalių.

Topolis – visai abejingas žmogui medis. Jo vertinga savybė ta, kad jis kaip kempinė sugeria visa, kas neigiamo jo aplinkoje. Todėl miestuose augantys topoliai – savotiški sanitarai, gerinantys ekologinę pusiausvyrą. Žilvitis – moteriškos magijos medis. Jo energetika susijusi su Mėnuliu, visomis žemės ir vandens apeigomis, kurias atlieka moterys. Žilvičio energijos negalima laikyti gera – ji abejinga gėrio ir blogio problemoms, ir tarnauja tik gamtai, paklusdama pusiausvyros ir teisingumo dėsniams.

Lazdynas – stiprios energetikos medis, turintis tvirtą charakterį. Viena pagrindinių jo savybių – teisingumas.

Jo energija padės jūsų protui objektyviai ir įvairiapusiškai nagrinėti susidariusias situacijas. Lazdynui nėra nevertų dėmesio atvejų, net menkiausia neteisybė turi būti pašalinta. Šermukšnis – savo energetika giminingas obeliai, tačiau globoja vyresnes moteris. Tai pats geriausias sąjungininkas moterims, kurios didžiausią pasitenkinimą patiria fizinėje meilėje. Tiesioginis kontaktas su šermukšniu gali pažadinti moteryje snaudžiantį seksualumą.

Asmeninis santykis svarbu Žinant medžių teikiamas energetines savybes, galime pasinaudoti šiomis žiniomis ir pasikrauti atitinkama energija ar spręsti kilusius klausimus. Tačiau tuomet kyla klausimas, kokia prasmė atrasti savąjį medį? Pasitelksiu palyginimą apie draugus. Draugų galima turėti daug, ir jų turėti gera ir verta. Su kiekvienu draugu galima nuveikti kažką įdomaus ir savito, su kiekvienu draugu santykis yra vis kitoks. Visgi paprastai turime tik vieną patį geriausią draugą. Lygiai taip pat galime iš daugybės medžių išsirinkti patį tikriausią – draugą medį, kurį kaskart bus galima aplankyti, prisipildyti jo spinduliuojama energetika, atgauti jėgų, nurimti šalia jo ar net „palikti“ jam savo problemas!

Lygiai kaip ir su geriausiu draugu.

Kaip aš atradau savo medį Bioenergetikai teigia, kad yra būdų parinkti tinkamą žmogui medį. Mano manymu, tai būtų pernelyg dirbtina ir netikra. Kad medis taptų Tavo medžiu, tarp jūsų abiejų turi užsimegzti ryšys ir trauka. Būtent – abipusė trauka.

Juk medis, patraukęs Tavo dėmesį, tampa išskirtinis Tau, spinduliuoja tam tikrą subtilią energiją. Ši energija kviečia Tave dar ir dar kartą sugrįžti būtent pas jį...

Savąjį medį atradau visai atsitiktinai. Tai buvo vieta, kur eidavau pasivaikščioti. Tas medis iš pradžių man lyg ir nieko nereiškė, nebuvo ypatingesnis už kitus. Tačiau kaskart eidama pro tą vietą, aš vis dažniau atkreipdavau dėmesį į šį medelį, vis dažniau prie jo prisiliesdavau. Jis tapo kažkoks savas ir išskirtinis. Po kurio laiko tapo man svarbus. Kilo mintis pavadinti jį savo draugu. Prisipažinsiu – kai nusprendžiau jį „pasisavinti“, niekaip negalėjau prisiminti, koks tai medis. Juokinga prisiminti, bet vedama smalsumo ėjau tą kartą pasižiūrėti! Tai buvo klevas. Tada pasidomėjau ir jo energetinėmis savybėmis, ir jos pasirodė lyg balzamas mano sielai. Mano „išrinktasis“ pasižymėjo

būtent tomis savybėmis, kurių tuo laikotarpiu man labiausiai reikėjo. Prisiminiau, kad vaikystėje tokį medį taip pat turėjau! Tiesa, tada savęs netyrinėjau ir nestebėjau, bet šiandieniniai prisiminimai patvirtina tai, kad tuo metu man reikėjo savitos klevo energijos, ir jis man ją teikė.

Manau, kad intuityviai į gyvenimą pritraukiame būtent tuos dalykus, kurių mums tuo metu reikia. Leisdami sau plaukti gyvenimo keliu palei srovę, mes „užkliūvame“ už tokių dalykų, kurie padeda mūsų dvasiai augti ir skleistis.

Todėl manau, kad savo medį galime atrasti daugiau remiantis savistaba, o ne sąmoningai jo ieškodami.

Klausimai – gairės Kad atrastume savo draugą medį, galime užduoti sau tokius klausimus: 1) Ar mano aplinkoje yra ypatingas augalas, kuris man reiškia kažką daugiau nei įprastai? 2) Ar mane traukia kaskart prie jo sugrįžti? 3) Ar pabuvęs šalia jo nurimstu ir pasijaučiu geriau? Šie ir panašūs klausimai padės ištirti aplinką, stebėti save iš šono ir pajusti iš naujo – tik šį kartą sąmoningai – ryšį su gamta.

Savęs pažinimo įrankis Draugus paprastai renkamės, kai turime kažką bendro, esame kažkuo panašūs. Jeigu būtume labai skirtingi, tikriausiai sunkiai rastume bendrą kalbą. Su medžiais draugais gali būti lygiai taip pat. Mes tarsi su jais susitapatiname, surandame kažką bendro. Tyrinėdami medelio aplinką, galime geriau pažinti save. Pamatyti save iš šono, kokie esame. Pagalvoti apie tai, apie ką kartais gal visai nesusimąstome. Tarkime, kokioje vietoje auga jūsų draugas medis? Ar šalia jo teka upelis? O gal jis apsuptas daugybės aukštų namų? Galbūt šalia jo driekiasi geležinkelis? Kaip išsidėstę aplinkiniai medžiai, o gal jis išsikerojęs visiškai vienas pievoje? Visi pastebėjimai leis atrasti stebėtinų panašumų su pačiu savimi. Žinoma, draugas medis gali būti ir skirtingas. Tokie skirtumai paprastai mus papildo. Toks medis gali padėti savyje atrasti tas ypatybes, kurias verta ugdyti ir tobulinti. Dar daugiau, jis gali tam ir įkvėpti!

O TU ar jau atradai savąjį medį...?

Jurgita Liutkutė iš Kauno Remtasi šaltiniais iš: www.bioenergetika.lt www.drg.lt www.baltuatlantida.lt

GAJA moterims 17

RĖDOS RATU

Nuotr. (2) iš asmeninio albumo

Dagotuvės – Dagos diena arba pasidžiaukime derliumi

Dagotuvių šventės ugnelė ant Ustronės aukuro

Gyvenime švenčių ar progų švęsti būna įvairių. Vienos šventės būna visuotinės – tautos, valstybės, pasaulinės, kitos – asmeninės, šeimos ar giminės. Bet yra ir tokių švenčių, kurias tenka švęsti bendraminčių būrelyje.

Kiekvieną rugsėjį jau žinau, kad kažkurio savaitgalio pusdienį skirsiu kelionei už miesto, važiuosiu žvyrkeliu į nuošalią, bet nepaprastą vietą. Žinau, kad ten susirinks būrys bendraminčių, būsime gamtos apsuptyje, ruošime bendrą vaišių stalą ir švęsime rudens šventę – Dagotuves.

Senoji derliaus šventė Aplinkiniai, išgirdę šį pavadinimą, nustemba, klausia, kokia tai šventė. Dauguma nėra net girdėję apie Dagotuvių šventimą nei ankstesniais, nei šiais laikais. Ir pasidaro be galo nesmagu, kad viena iš pagrindinių mūsų protėvių švenčių tapo pamiršta, neteko savo ankstesnės prasmės arba tiesiog buvo sukrikščioninta.

Dagotuvės dar kitaip vadinamos Dagos diena. Tai diena, kai po sėjos grūdas jau ima judėti ir leisti šaknis. Pats žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius daigus.

Juk anksčiau net sakydavo: „Kokia vaga, tokia ir daga“.

Iki Dagos ūkininkai baigdavo ir bulviakasį. J. Dlugošas šią šventę vadino rudens sambariais. Latviai šiuo metu švęsdavo Jumio šventę. Jumis – tai derliaus gyvybė, užtikrinanti skalsą, laimę, gerovę. Prūsai šventė Kurkio, derlingumo ir vaisingumo dievybės, šventę – derliaus pabaigtuves.

Kada tiksliai buvo švenčiamos Dagotuvės, nėra žinoma.

18 GAJA moterims

Skirtingi šaltiniai teigia, kad Dagos diena buvo švenčiama antroje rugsėjo pusėje – per rudens lygiadienį arba rugsėjo 29-ąją. Apie lygiadienį gamtoje vyksta daug svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ateina pirmosios šalnos, paukščiai baigia išskristi į pietus, miškuose prasideda kanopinių žvėrių vestuvės.

Dagotuvės – derliaus šventė, susijusi su pabaigtuvių vaišėmis ir bobų vasara, kuri dažniausiai į Lietuvą atkeliauja po lygiadienio. Kitados per šias paskutines šiltesnes ir saulėtas dienas buvo pagerbiamos ir apdovanojamos „bobutės“ – kaimo gimdyvių pribuvėjos. Manau, iš to ir kilo bobų vasaros pavadinimas.

Tradicijų šiai šventei švęsti būta įvairių – nuo pribuvėjų pagerbimo iki metinių duoklių atidavimo, kai jau nuimtas visas derlius (čia tikriausiai šventė tik tie, kurie duoklę ėmė, o ne davė). Be to, Dagos diena būdavo ir kaimo vaikų mokslo metų pradžia. Tai sietina su tuo, jog tokiu metu visi lauko darbai būdavo nudirbti, tad tėvai galėjo savo

RĖDOS RATU pagalbininkus – vaikus – išleisti mokytis.

Per Dagotuves buvo minimi senieji baltų dievai.

Tikėtina, kad įsigalėjus krikščionybei, Dagos šventė skilo į dvi šventes: šv. Mato arba Alutinio (rugsėjo 21 d.) ir Mykolines arba Dagotuves (rugsėjo 29 d.).

dievus. Palietę rankomis žemę triskart pasisveikinome su ja tardami: „Laba, Laba, Laba“. Toliau vyko ugnies deivės Gabijos pagerbimas. Gabijai aukojome druskos, nupylėme giros. Taip pat giros nupylėme ir ant juodojo dubenėto akmens požemio dievui. Pagerbę ugnį sugiedojome „Žiba ugnelė“. Pagarbiai atlikome žemynėliavimo apeigą. Po Vaižganto ir knygnešių prieglobstyje maldos deivei Žemynai paleidome ratu pyragą, visi jo ragavome, sakėme palinkėjimus vieni kitiems, aukojome Dagos – dygimo šventė, darbų ir talkų pabaigtuvės. pyrago kąsnelius šiai deivei.

Tai šventė, kurią mes, Panevėžio romuviečiai, minime Sakoma, kad senovėje per Dagotuvių šventę buvo kasmet, savaip suvokdami šios šventės prasmę, savaip aukojamas ožys, tad ir mes nusprendėme dievams interpretuodami apeigas, (at)kurdami senus ir naujus nusiųsti tokią auką. Tačiau mūsų ožiukas buvo šiaudinis. papročius. Šiemet prie savojo Dagotuvių aukuro Visi susakėme savo norus ir susirinkome rugsėjo 21svajones šiam šiaudiniam ąją. Kaip visada, šią šventę oželiui ir jis per ugnį skyrėme Motinai Žemei – nustraksėjo pas Dievus Žemynai – už puikų derlių, perduoti jiems mūsų vilčių ir už puikią vasarą. Dauguma lūkesčių. Po to prisiminėme dar turime daržus, sodus, mūšį, vykusį prieš 777 tad padėka buvo nuoširdi, metus ir Baltų Vienybės neapsimestinė. dieną.

Atsisukę į Saulę Vietovė, kurioje giedojome latvišką giesmę švenčiame Dagotuves, „Rāmi, lēnām“. Palydėjome yra labai graži, natūraliai besileidžiančią Saulę. gamtos sukurta. Tai kaimo Spinduliai spindėjo per vietovė – Ustronė. Ten yra liepų vartus, vedančius prie tik viena sodyba, o toje aukuro. Spinduliai spindėjo sodyboje yra klėtis, kurioje ir virš juodojo dubenėtojo veikia Vaižganto ir Knygnešių akmens, atsimušdami į muziejus. Sodyba įsikūrusi ąžuolo kamieną. ant kalnelio, o pakalnėje Visi dalyviai ant stalo, po teka upelis. Priešais sodybą, obelimi, sudėjo atsivežtas ant kito medžiais apaugusio rudenines vaišes. Buvo kalnelio, prieš keletą metų nepaprastai jauku sėdėti Panevėžio romuviečiai bičiulių apsuptyje, aplink pastatė aukurą. Tai gana lakstant vaikučiams ir nuošali vieta. Muziejaus klausant kanklininko eilių. lankytojai dažniausiai Dagotuvių dalyviai – tai net nepastebi už medžių Panevėžio romuviečiai, pasislėpusio aukuro ir savo noru, savo pajauta dubenėtojo akmens. Galbūt dalyvaujantys kasmetinėje ši vieta anksčiau nebuvo Dagos šventėje. Ir visiems nei apeigų centru, nei Straipsnio autorė su dukrele (dešinėje) gera pasitikti šaltėjantį kažkuo ypatinga, bet mūsų rudenį, pasipasakoti, Romuvos seniūnas Laimutis pasidžiaugti, prisiminti protėvius, Dievus, pabūti tarp savų Vasilevičius pastebėjo, kad šioje vietoje gal atsitiktinai, o skambant kanklių muzikai, kol... gal ir ne, ant pat šlaito krašto užaugęs didingas ąžuolas, ...Žynys užmigdė aukuro ugnelę...Naktis persvėrė o link jo veda natūraliai suaugusių liepų vartai. Muziejaus dieną... prižiūrėtojas Audrius Daukša pastebėjo, kad per patį lygiadienį saulė leidžiasi, apšviesdama ąžuolą pro tuos Lina B. iš Panevėžio liepų vartus. Kitais vakarais saulė leidžiasi vis kitoje vietoje ir apšviečiamas būna nebūtinai ąžuolas, o krūmynai ar akmenys aplinkui.

Mūsų Dagotuvės šiandien Įkūrę Dagotuvių aukurą, sugiedojome „Ant kalno jovaras“. Po to vyko apsivalymo ugnimi apeiga. Tai natūralaus šventumo turinti apeiga, kai pakeli delnus virš aukuro ugnies (aišku, saugiu atstumu, kad nenusidegintum) ir apie nieką negalvoji. Mintys tarsi išsivalo, nuskaidrėja. Po to sustoję ratu aplink aukurą per rankas paleidome juostą – žaltį, Dievų pasiuntinėlį, kad praneštų protėvių dievams apie mus.

Per Labinimo apeigą pagerbėme sodybos dvaseles ir

GAJA moterims 19

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

A. Teišerskio nuotr.

Kernavė – senoji Lietuvos žinyčia

Kernavės piliakalnių kompleksas – pasauliniame UNESCO sąraše Kernavė Svaigi rudens šviesa nuo Kernavės piliakalnių, lyg radus elnio ragą – ją lėtai geri, lyg begalybėje širdis iš rūko plaka, už skardžių veriasi erdvė – rūke ėriukai, avių banda, atklydus vakare, kur dunkso palaidotas piliakalnių papėdėj miestas – iš oro bokštai jo, stogai iš lapų aukso. iš gaisro atšvaitų šlaituos, o tu semies gyvybės amžino vandens iš nugramzdintų į laiką šulinių, nežinomais vaiduokliais tau mirga slėnis, tavo balsas vis skardyn nuo Kernavės piliakalnių, bet aidas uokse.

Judita Vaičiūnaitė

Ir iš tiesų, kokia tu graži, Kernave, rudenį! Tokia didinga ir paslaptinga! Auksinės rudens saulės apšviesta žengiu margaspalvių lapų kilimu gilią senovę menančiais takeliais, kopiu į aukštus kalnus.

Po kojomis čežantys lapai man pasakoja seną legendą.

Legenda apie Kernavę „Kernavės kalnuose yra užburta pilis. Iš tos pilies eina požeminiai tuneliai.

Kernavės tunelio pradžioje yra geležiniai vartai, Trakų tunelio gale – sidabriniai, o Vilniaus tunelio gale – auksiniai. Ties visais tunelio vartais yra vežikai. Kokio metalo yra vartai, tai tokio metalo yra ir vežikai. Kai ateis pasaulio pabaiga, tai tada žmonės juos ir pamatys, o dabar jie yra užrakinti tuneliuose. Jeigu kas juos dabar išvaduotų, tai visą jų turtą turėtų, o vieno vežiko turtą paveža tik dvylika arklių. Kai bus pasaulio pabaiga, tai tada kalnai su kalnais susieis, taip pat susieis ir Kernavės kalnai. Iš trijų Kernavės kalnų iškils vežikai su vežimais. Pirmas vežimas vyks į Vilnių – jis bus auksinis, antras vežimas vyks į Trakus – jis bus sidabrinis, trečias vežimas vyks į Veliuoną – jis bus geležinis.” (Lietuvių liaudies padavimai „Ežeras ant milžino delno“, sudarytojas Norbertas Vėlius, 1955) Bet iki pasaulio pabaigos dar, manykime, toli. O aš jums šįkart noriu trumpai papasakoti apie seniausiąją Lietuvos sostinę Kernavę ir jos apylinkes.

Lietuvos pasididžiavimas Šioje vietoje yra daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų.

Didelis ir gražus Neries klonis atsiremia į aukštus ir sunkiai per perkasas, pylimus ir stačius šlaitus prieinamus piliakalnius. Šį Lietuvoje ir visame Baltijos jūros regione analogų neturintį 5 piliakalnių kompleksą sudaro Aukuro piliakalnis, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas ir kiek atokiau nuo jų į pietryčius esantis Kriveikiškio piliakalnis, dar vadinamas Žvalgakalniu. Kompleksas ne tik liudija čia buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės didybę, bet ir daro išskirtinį estetinį poveikį kraštovaizdžiui.

Kernavės archeologinė vietovė nuo 2004 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinę civilizacijos tradiciją liudijantis objektas ir išskirtinis tam tikro žmonijos istorijos laikotarpio pastatų, architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdys. Kultūrinis rezervatas apima 194,4 ha teritoriją, jį juosia 2456,2 ha apsaugos zona. Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu yra įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių.

Piliakalnių penkiukė Piliakalnių grupės centras – Aukuro piliakalnis, kitaip dar vadinamas Barščių ar Šventu kalnu. Jis žemiausias iš piliakalnių, nupjauto kūgio formos, pasibaigiantis ovalia aikštele ir nuo gretimų aukštumų atskirtas giliomis daubomis. Kaip spėja

20 GAJA moterims

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS archeologai, čia gyventa jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Ant šio piliakalnio medinių sienų aptvertame kieme stovėjusi sodyba, nuo kurios ir prasidėjęs Kernavės augimas.

Lizdeikos piliakalnis, dar vadinamas Smailiakalniu arba Krivaičio kalnu, yra krantinio tipo piliakalnis. Nuo vienintelės prieinamos rytų pusės (Kriveikiškio kaimo laukų) šis piliakalnis apsaugotas kūgio formos pylimu ir dviem grioviais. Iš šiaurės piliakalnį juosia gilios daubos, iš pietų – Neries slėnis. Manoma, kad Smailiakalnis nebuvo gyvenamas. Apie XIII–XIV a. ant kalno galėjo stovėti bokštinio tipo pilaitė (atsparos bei žvalgybinis punktas), kur laikyta nuolatinė sargyba, saugojusi pilį ir kitus piliakalnius.

3,5 km į rytus nuo Lizdeikos piliakalnio stūkso Žvalgakalnis. Šis kalnas buvo artimiausias gynybinės sistemos punktas, iš kurio būdavo perduodamas paskutinis signalas į Kernavės pilį arba atvirkščiai.

Pilies kalnas, vadinamas Mindaugo sostu, yra į šiaurę nuo Aukuro kalno. Nuo šio piliakalnio atsiveria gražiausi vaizdai į Pajautos slėnį ir Nerį, iš čia matyti visi piliakalniai.

XII–XIII a. čia stovėjusi pilis, kurią sudeginus buvo pastatyta kita. Iš rytų, vakarų ir pietų Mindaugo sostą juosia gilūs slėniai.

Pilies įgulos kalną iš pietvakarių ir pietų juosia Neris, iš rytų – gilus slėnis. Iš šiaurės ir vakarų pi-liakalnį tarsi lanku gaubia pylimas.

Tarp Neries ir piliakalnių driekiasi Pajautos slėnis. Pasakojama, kad gražiausia Lizdeikos vaidilutė buvusi Pajauta. Jos garbei pavadintas nuo piliakalnių papėdės nusidriekęs Pajautos slėnis.

slėnyje.

Mažai kas žino senąją žodžio „kernius“ reikšmę. Tai žynio titulas. Žinant tai, tampa aišku, kad Kernavė yra viena svarbesniųjų Lietuvos šventviečių – žinyčių.

Daubulių slėnis

A. Teišerskio nuotr.

Šioje vietoje noriu šiek tiek atitolti nuo garsiųjų piliakalnių ir senųjų gyvenviečių ir paminėti dar vieną kampelį, kurį pažinau visai neseniai. Šiauriniame Gojaus miško pakraštyje tarp Kernavės ir Kernavėlės kaimo tęsiasi Daubulių slėnis. Pietuose jis ribojasi su Pajautos slėniu. Šį rudenį aplankyta vieta mane pakerėjo savitu gamtos grožiu. Šis slėnis visų pirma garsus kaip šventojo ąžuolo vieta.

Anot legendų, krikštijant Lietuvą čia buvo krikštijami lietuviai, o mokinami žegnotis jie dejavę, kad Perkūnas kaulus laužąs. Pasakojama, jog prie ąžuolo lietuviai ir melsdavęsi, ir vaikus krikštydavę, o vietoj išpažinties bažnyčioje, kuždėdavę žodžius į ąžuolo kamiene išgremžtą skylutę.

Nuostabiame Daubulių upelio slėnyje tarpsta paslaptinga gyvačių karalija. Pasakojama, kad čia pasirodanti milžiniška raudonoji gyvatė, kuriai šliaužiant toje vietoje išdeganti žolė. Anot sakmių, čia ganiusią ir trumpam prisnūdusią piemenaitę pažadina sapne pasirodžiusi Švenčiausioji Mergelė Marija arba pati gyvatė gražios ponios pavidalu.

Pastaroji žadina sakydama: „Kelkis, čia mano dvaras!”

Atbudusi mergina pamato prie savęs gulinčią storiausią gyvatę, Kernavės gamta – o greta – di-džiausią urvą. Šiek tiek istorijos gyvas paminklas protėviams Lietuvių tautosakoje Pirmą kartą rašytiniuose milžiniška raudonoji arba baltoji istoriniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 m. kaip gyvatė laikoma gyvačių karaliene. Karališkąjį statusą žymi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269–1282) ant galvos žibanti karūna. Karūnuotąją gyvatę galima valda. Tuo metu tai buvo Pajautos slėnyje įsikūręs išvysti per pavasario ir vasaros šventes arba kai saulei pagoniškas viduramžių miestas su centriniame piliakalnyje šviečiant lyja lietus. įtvirtinta kunigaikščio rezidencija. XIII a. Kernavės tvirtovė Kernavės apylinkėse taip pat gausu alkakalnių, ir miestas buvo vienas svarbiausių Lietuvos ekonominių pilkapynų, pavienių pilkapių ir mitologinių akmenų. ir politinių centrų. Šis politinis ir ekonominis centras, Senovė, pasiekiama šiandien kuriame klestėjo prekyba, vystėsi profesionaliai dirbančių Kernavėje kasmet vyksta galybę žmonių sutraukiantis meistrų puoselėjami amatai, buvo sunaikintas 1390 m. eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios Archeoper kryžiuočių antpuolį. Vėlesnė gyvenvietė ėmė kurtis logijos dienos ”. Festivalyje tradiciškai kasmet apsilanko ir aukštutinėje terasoje – dabartinio Kernavės miestelio mūsų šeima. Atvykusius į šventę pasitinka prieš šimtmečius vietoje. Ten, kur buvo senasis viduramžių miestas, yra išlikę ir tūkstantmečius gyvavusi praeitis. Smagu, kad ne tik nesuardytų kultūrinių sluoksnių nuo XIV a. pabaigos, dėl mes, bet ir mūsų vaikai turi unikalią galimybę sužinoti, to buvo galima rekonstruoti urbanistinį miesto karkasą, kaip gyveno akmens ar bronzos amžiaus žmonės, kokiais atkurti gyventojų kasdienybės fragmentus. Perkėlus amatais vertėsi, ką valgė ir kaip puošėsi, gyvai išvysti sostinę į Trakus, Kernavė tapo LDK dvaru ir ilgainiui jos ir pažinti senąjį miestą. Labai smagu, jog galime ne tik politinė reikšmė sunyko. pažiūrėti, tačiau ir patys lipdyti iš molio, pagroti senoviniu Pagonybės centras muzikos instrumentu ar sušokti viduramžišką šokį. Tačiau Manoma, jog Kernavė kadaise buvusi ir svarbiausias mane asmeniškai visada labiausiai jaudina ypač juntama Lietuvos pagoniško kulto centras. Senuosius krivių laikus sakralinė vietovės aura. Kernavėje pasisemiu stiprybės ir mena piliakalnių vardai – Aukuro ir Lizdeikos kalnai bei žinojimo, jog mūsų gyvenime, kaip ir gamtoje, viskas vyksta čia pat buvusio Kriveikiškių vienkiemio pavadinimas. būtent taip, kaip ir turi būti.

Padavimai sako, jog įvedus krikščionybę, kai Jogaila Vilniuje Egle Kučinskienė iš Kauno sugriovė centrinę Perkūno šventyklą, Krivių krivaitis Naudoti šaltiniai: Lizdeika pasitraukė į Kernavę ir šiose šventose vietose kartu www.archyvai.lt ; www.kernave.org ; su vaidilutėmis kurstęs ugnį iki paskutiniųjų savo dienų. www.piliakalniai.lt ; www.unesco.lt ; Pagoniška šventovė stovėjusi ant Aukuro kalno.

Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė. Lietuva.

Tyrinėtojų manymu, senųjų kulto vietų būta prie 101 legendinė vieta. Vilnius: Alma littera, 2011 m.

Pragarinės ir Spėros ežerų, taip pat gojuose Pajautos

GAJA moterims 21

KŪRYBOS VERSMĖ Esu įsitikinusi, kad kiekvienas mūsų savyje nešiojamės skausmingą ir drauge saldų egzistencinį ilgesį. Kas tai: amžinybės šauksmas ar desperatiškas bandymas sulaikyti save laikinybėje? Kodėl taip skauda ir gera matyti saulėlydį? Ko ieško žmogus šiltame duonos kąsnyje, artimojo akyse ar nepasiekiamuose toliuose?

Akimirkos! Fotografija man yra metaforiška kelionė į savo gelmę, kai norisi apverkti, apkabinti, prakalbinti tą prisilietusią akimirką, kuri tampa buvimo pasaulyje būdu, kuri sujungia mane ir tave ir mus vienijantį būties ilgesį. Sielos kalbą galima perteikti ne tik vizualiniu menu, bet ir poezija, kurios raiška sąmonėje kuria naujus vaizdus, taip atverdama dar platesnį ir turtingesnį kūrybos pasaulį.

Išbalęs vienatvės veidas žvelgia į bebaimes akis: – eikš, aš jau tave prisijaukinau.

Ruduo Lašo skaidrume – deformuotas klevo lapas.

Gęstanti vakaro puokštė godžiai ryja nuobodų vandenį iš pilko dangaus.

Apgaulinga Apgaulingas saldumas Saldi kančia Kankinanti meilė.

Mylintis Dievas Dieviškas sielas Sielvartu pavertė.

Tuštuma Tuštuma. O virš jos – užgriuvęs Dievas sunkiais dangaus lašais palengvina beprasmį kvėpavimą.

Ateinant lietui Kažkur sutemo, virš geltono miesto – armija juodų minčių, jas akys gano.

Sutems ir čia, virš rėkiančių sirenų – iškalbingos frazės debesų kalbos.

22 GAJA moterims

KŪRYBOS VERSMĖ Kas užrakino lietų Kas užrakino lietų virš metalinių debesų užantspaudavo?

Atverkite dangaus bedugnę nulaužę spyną maldomis!

Išlaisvintomis ašaromis fantazijos lašai pabirs Šilto rudens paveikslas sudegusios medžių viršūnės supasi plaukiant rausviems, pilkiems, geltoniems debesims jaučiu, kaip po kojomis vis dar rusena lietaus skalbiami lapai, lapeliai. ... dar šilta, dar ne žiema...

Fotografuoti gali fotografuoti gali viską – bomžą, ieškantį, ką išmetė, pametė, neprisimena valkatą, ieškantį pametusį save bažnyčią ir aplink sutūpusias subkultūras tiltą ir juo riedančius gyvenimus tylius ir tau nežinomus upę, kuri teka tau primindama, kad egzistuoja laikas, kad lemia jį dangus – Viešpaties namai, į kurį remiasi nuogos medžių šakos (ir jos šaukiasi Dievo), remiasi paklydusios sielos – fotografuoti gali viską – net ir nereikalingi daiktai šaukiasi tavo akies Viktorija Seredžiūtė iš Kauno

Viktorijos nuotraukų puslapis: http://fotokudra.lt/aut.php?aut=9195

GAJA moterims 23

SIELOS KALBA

www.youwall.com

Malda – raktas į pasaulio gerovę

Harmonija glūdi mumyse Kas yra malda? Tai – mūsų pokalbis su Dievu. Koks jis turėtų būti, kad mus nuramintų ir teiktų žinojimo: „Esu išgirstas, suprastas, mylimas“? XXI amžiaus žmogus šių dalykų alksta tiesiogine žodžio prasme. Mes kalbame apie badaujančią Afriką, bet apgaulingai pamirštame, jog bado esama įvairaus.

Ir jei žmogų suvokiame kaip dvasinę būtybę, turime pripažinti, kad dvasinis badas yra labai svarbus.

Kaip jis pasireiškia? Nesiruošiu čia vardyti visų šiuolaikinės visuomenės problemų, kurias ir taip puikiai žinome. Pakaks paminėti, jog visų jų šaltinis yra vienas – MEILĖS STOKA. Meilė – harmonijos šaltinis Juk iš meilės kyla teigiamų emocijų, darnus požiūris į save ir mus supančią aplinką bei atitinkamas gyvenimo būdas. Tad jei norime ryškių, ilgalaikių pasaulinių permainų, turime atsigręžti į save ir pamaitinti savo alkstančią dvasią.

Taip pasaulyje vešintis badas, apie kurį beveik niekas nekalba, bus numaldytas iš vidaus. Tuomet pasaulyje įsivyraus harmonija. Kito būdo tam pasiekti nėra.

Protas ir išmintis Tokie klausimai kaip „Ar Dievas yra?“, „Kodėl turėčiau Juo tikėti?“ nesiliaus tol, kol atsakymų ieškosime tik protu.

Nors žmogaus protas nuostabus, jis yra ribotas, todėl negali aprėpti to, kas neribota. Būtent toks – beribis – ir yra Dievas. Mėginti suprasti Dievą vien protu prilygtų bandymui susemti vandenyną į kepurę. Taigi norėdami nors kiek priartėti prie suvokimo, kas yra Dievas, turime pasitelkti kažką didesnio, gilesnio, platesnio. Čia mums gali padėti išmintis. Protas ir išmintis nėra tapatūs – tą jau seniai pastebėjo filosofai ir išminčiai. Nors išmintingu tapti gali bet kuris protaujantis (protingas) žmogus, protingas žmogus nebūtinai yra išmintingas. Intuityvios išminties buveine laikoma širdis. Įsisąmonintos išminties buveinė – vadinamoji trečioji akis arba Kristaus sąmonės taškas tarp antakių. Išmintingas žmogus yra šviesus žmogus. O šviesa, pati būdama visa persmelkianti substancija, tapati visur esančiam visagaliui Dievui. Todėl Kristus sakė: „Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje“ (Luko 11:34 –

24 GAJA moterims

35). Ši jo minima akis – tas pats trečiosios akies taškas ir jame glūdintis sąmonės suvokimas.

Dieviškos šviesos savybės Nors visi Dievą patyrę išminčiai sutartinai teigia, kad Dievui nusakyti žodžių nėra, kalbėdami apie Dievą jie nurodo šviesiąsias savybes: meilę, džiaugsmą, taiką, ramybę, palaimą. Tai ir yra požymiai, kuriais reiškiasi dieviškumas. Man ypač svarbu, kad skaitytojas klaustų: „Kaip dieviškumas reiškiasi žmoguje, t.y. manyje?“ Toks klausimas iškart atveria žmogui galimybę Dievą patirti.

Būtent – ne apie jį išgirsti ar perskaityti, o patirti tiesiogiai per save.

Tiesioginis Dievo potyris Patirti Dievą tiesiogiai per save įmanoma. Tai liudija daugybė istorinių asmenybių. Jų būta visose pasaulio tautose ir visais laikmečiais. Vieni žymiausių – krikščionių Kristus, budistų Buda, induistų Krišna, musulmonų Mahometas. Be šių sudievintų asmenybių turime daugybę šventųjų, mistikų. Taigi Dievo patirtis žmogui tikrai įmanoma. Maža to, visi žmonės dažnai patiria dieviškumo apraiškas, tik to nežino. Žmogus dažnai gyvena nesąmoningai, pasaulį priima nesąmoningai, taigi ir Dievą išgyvena nesąmoningai. Tai vyksta tomis akimirkomis, kai viduje jaučiame besąlyginę, nuo išorės poveikio ir netgi nuo vidinės nuotaikos nepriklausančią ramybę, vienovę, pilnatvės jausmą. Žinoma, šiuos jausmus dažniausiai sužadina išoriniai dalykai: mylimo žmogaus prisilietimas,

SIELOS KALBA vaiko šypsena, švelnios saulėlydžio spalvos ir taip toliau.

Manydami, kad tai sukelia minėti dalykai, žmonės apsigauna. Iš esmės pirminė ir galutinė visokeriopo grožio, gėrio, meilės priežastis yra Dievas.

Valia ir ketinimas atneša rezultatų

Pabudusios sąmonės žmogus yra stiprus, mylintis, džiaugsmingas. Jam rūpi ne tik jo paties, bet ir aplinkinių, taip pat ir pasaulio gerovė, nes save jis suvokia kaip pasaulio dalelę, o pasaulį – kaip dalį savęs. Toks žmogus dažnai nuveikia daug darbų visuomenės, tautos, žmonijos labui. Žinoma, yra ir nušvitusių atsiskyrėlių. Bet tokiu atveju jie prisideda prie žmonijos tobulėjimo mintimis, o taip pat per mokymą, kurį perduoda savo artimiausiems mokiniams. Šie savo ruožtu skleidžia pabudusį žinojimą per gerus darbus įvairiose srityse priklausomai nuo asmeninių polinkių ir sugebėjimų. Drįsčiau teigti, kad dauguma didžiųjų menininkų (kompozitorių, dailininkų, poetų, rašytojų), mokslininkų, atradėjų buvo daugiau ar mažiau pabudusios sąmonės žmonės. Juk genialūs, naujoviški neįtikėtini dalykai kyla iš vienintelio genialumo šaltinio – Visuotinio Genijaus arba Kūrėjo – Dievo.

Kartais nušvitęs žmogus renkasi kuklų kelią. Tokiu atveju apie jo „didybę“ mažai kas nutuokia. Viskas priklauso nuo asmeninės žmogaus gyvenimo programos.

Tačiau svarbiausia tame yra jausmas, būsena, jog esi VISA TAI, esi Dievas, esi Meilė. Tokio žmogaus mintys teigiamai veikia artimuosius, taip pat – kolektyvinę žmonijos sąmonę, kad ir ką jis bedarytų (ar nedarytų). Kuo daugiau tokių pabudusių žmonių, tuo laimingesnė mūsų planeta, nes natūraliai mažėja agresijos, gobšumo, savanaudiškumo – visų savybių, dėl kurių kyla nesutarimų ir netgi karų.

Kaip matote, galimybių patirti Dievą gana daug kiekvieno mūsų gyvenime, todėl pagrindinė žmogaus užduotis yra išgyventi šiuos potyrius sąmoningai. Kodėl tai svarbu?

Kuo dažniau pagausite save patiriant Dievą, tuo labiau tai vertinsite. Užplūs natūralus dėkingumas (apie šio jausmo reikšmę rašiau „Gajos“ rugpjūčio numeryje). Dėkingumas – širdį atverianti emocija, o atsivėrusią širdį galima palyginti su neišsemiama skaidraus šaltinio versme. Iš jos nuolat galite semtis įkvėpimo, meilės, ramybės ir visko, ko tik prireikia kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Dar svarbiau yra tai, jog, sąmoningai fiksuodami Dievo potyrius, prisiminsite įgimtą valios savybę. Valingai ką nors darydami, būtinai pasiekiame norimų rezultatų.

Kuo dažniau ir giliau patirsime Dievą sąmoningai, tuo labiau Jo ilgėsimės, todėl sąmoningai į Jį kreipsimės. Taip užsimezga abipusis žmogaus ir Dievo ryšys. Žmonės mano, kad jiems reikia siekti Dievo, bet yra atvirkščiai: tai Dievui sudėtinga mus pasiekti.

Dievas visuomet mums atviras ir laukia, kada į Jį atsigręšime. Todėl, jei tik nuoširdžiai tai padarome, ryšys pagaliau tampa abipusis, sąmoningas ir palaimingas. Tai yra Pabudęs žmogus yra stiprus, mylintis, tas geidžiamas rezultatas, slypintis Kaip tai pasiekti? džiaugsmingas anapus kiekvieno pasaulietinio mūsų siekio, tikslo, svajonės. Realizuoti Tad jei norite gyventi laimingiau, Dievą yra didžiausias kiekvieno žmogaus, taip pat žmonijos o po savęs Žemėje palikti gražesnį vaizdą ir geresnę patirtį, apskritai, pasiekimas. stenkitės sąmoningai bendrauti su Dievu. Kaip tai padaryti, vieno būdo nėra. Apie tai prirašyta daugybė knygų, bet vien jų skaitymas nesuteiks šio potyrio. Kviečiu atsiversti Sąmoninga malda – kelias į nušvitimą pačią nuostabiausią pasaulyje knygą – savo širdį ir per Kai pradėsime naudotis savo valia pagal tikrąją paskirtį, nuoširdžią maldą tapti su Juo viena. Atminkime, kad ne mums atsivers vis didesnės galimybės realizuoti savąjį Dievo palankumą mums reikia pelnyti – Jis myli mus jau dieviškumą. Tokia savirealizacija Rytų filosofijoje vadinama dabar, tokius, kokie esame (nušvitę ar tebemiegantys) – o nušvitimu. Išgirdę šį žodį, mes dažnai suprantame jį išskaidrinti savo būtį tam, kad Dievas galėtų mus aplankyti. klaidingai. Kažkodėl susiejame jį su įspūdingomis vizijomis, Juk laukdami svečių susitvarkome namus. Tad ir laukdami pasaulio išsižadėjimu, neįprastais potyriais. Ir, žinoma, to Didžiojo svečio nuolatos palaikykime švarių minčių, išsigąstame. Nereikia mistifikuoti paprastų dalykų, nes teigiamų jausmų ir gerų ketinimų bei prasmingų veiksmų paprasti dalykai patys savaime yra nuostabūs. Sakoma: aplinką. „Genialumas – paprastume“. Dievas taip pat yra paprastas.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Krunų Net jeigu nušvitimas ir pasireiškia Dievo vizijomis, didžiuliu džiaugsmu, vienovės potyriu ir pasaulio beribiškumo www.menoversme.lt įsisąmoninimu, tai visai nereiškia, jog turite tapti „išprotėjusiu jogu“. Juk nušvitimas retai ateina savaime.

Paprastai tokią savirealizaciją pasiekia ilgai ir nuoširdžiai dvasiniu keliu ėjusi siela. Taigi šis tiesos atsivėrimas vyksta palaipsniui ir jos siekiantis žmogus spėja prie to prisitaikyti.

Taigi Dievui aplankius, nesijaučia kaip iš mėnulio iškritęs, o priešingai – pagaliau jaučiasi sugrįžęs ten, kur visada svajojo grįžti.

Ką veikti nušvitus?

Nereikia nušvitimo siekti dėl nušvitimo, nes ne jis yra svarbiausia. Svarbiausia yra pabudusi jūsų sąmonė.

GAJA moterims 25

ŽVILGSNIS

Nuotrauka - Stasės Balčytienės

Ilgės – metas prisiminti išėjusius

Lapkritį minime Vėlines arba Ilges. Tai mirusiųjų, iškeliavusių Anapilin diena. Ilgės – įdomus pavadinimas. Tarsi kyla iš žodžio „ilgėtis“. Kad mes ilgimės artimų mirusių žmonių – ne paslaptis. O ar gali ilgėtis jie?

Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime pasvarstyti, ar tikrai žmogus mirtingas ir palikęs kūną dingsta nebūtin? Juk jei prisimename žmogų, ir prisimename su meile, tai reikštų, kad žmogus lieka amžinas mūsų atmintyje. Mintys yra realios – tą mums šiame amžiuje jau spėjo patvirtinti fizikos mokslas – galime daryti prielaidą, jog mūsų artimieji gyvena amžinai mūsų širdyje ir subtiliojoje minčių plotmėje. Per šią plotmę, taip pat genetiškai iš kartos į kartą persiduoda protėvių žinojimas, jų būdas, kartais netgi ligos, taip pat ir talentai nuostabūs mūsų ainiams, ir nenutrūksta giminės grandis. Žinoma, šis ryšys yra labai trapus ir priklauso labiau nuo gyvųjų, materialioje plotmėje gyvenančių žemės žmonių. Kaip jūs prisimenate savo artimuosius? Ar prisimenate? Šiame numeryje publikuojame mūsų skaitytojos Stasės prisiminimus ir pamąstymus apie savąją Močiutėlę.

Močiutėlė Suraukta nosytė ir papsinčios ašaros. Gerai, kad spėjau pasislėpti močiutėlės sijono klostėse. Vėl pieną paliejau. Mama rykštę rankose tebelaiko. Pakabino už vinies.

– Paduok močiutėlei suoliuką, – kitą dieną paliepia mama. Močiutėlė sėdasi, suoliuko nepataikau paduoti, nugriūva ant žemės ir sunkiai keliasi.

– Ak,tu, netikša. – Mama kerta rykšte man, bet aš pasislepiu už močiutėlės ir kirtis kliūna jai... Sėdim abi ant malkų dėžės ir verkiam...

Kai mama nemato, apkabinu močiutę. Susitinka mūsų akys – mano – pasaulio dar nepažinusios, o močiutėlės – jau pavargusios, užkritusiais vokais. Jos akys man tokios mielos. Imu močiutę už rankos ir veduosi į kiemą.

– Kas ten už tų kiemo vartų? – klausiu.

Vieną dieną išsiruošiame į kelionę. Mes jau kitoje vartelių pusėje. Lyg per sapną matau medžius, upelę ir aukštą kalną.

Pamažu įkopiame į jį.

Ir atsiveria prieš akis aukštas mėlynas dangus, erdvios žydinčios pievos ir rudas kelelis, per jas vingiuojantis. Tas vaizdas man taip giliai įsirėžė atmintin, kad jį matau net sapnuose. Tai buvo pirmas suvokimas, kad pasaulis yra laaabai didelis ir kad tuo keleliu kažkada į jį išeisiu. Tas anų vaikystės akimirkų regėjimas toks neapsakomas, kad jį matau kaip nutapytą gražiausią paveikslą.

Laikas tekėjo. Su močiutėle grybavome, uogavome. Pilnas palėpes vaistažolių prikabinome, kad džiūtų. Kartą ji mane nusivedė į kapines. Prisimenu geltoną smėliuką po kojomis ir kad laikiausi močiutėlės rankos – buvo taip nejauku. Tada ji man pasakė, kad ateis laikas, kai ji atguls į tą smėlio kapelį ir paprašė, kad aš ateičiau jo aptvarkyti. Taip aiškiai prisimenu jos ištartus žodžius ir paukštelių čiulbėjimą tujose.

Po daugelio metų.

Prieš Vėlines atvažiavau aptvarkyti jos kapelio. Oras buvo vėsokas, skaidrus, žolynai žaliavo ir aš ėmiausi darbo. Mąsčiau apie Ją – Močiutėlę – apie vaikystėje kartu praleistas dienas. Ir prašymą lankyti jos kapelį. Mintimis nuklysdavau į anų laikų prisiminimus ir vėl grįždavau prie taip brangaus širdžiai kapo. Pamažu pajutau, kad mano rankų pirštais iš kapelio srovena šiluma. Mane kažkas tarsi „prispaudė“ prie kapo. Užkaito delnai. Buvau tik aš, niekas daugiau aplinkui nebeegzistavo. Rankos užkaito iki alkūnių, o ašaros ritosi ir gėrėsi į purią žemę. Pajutau nenusakomą artumą ir ryšį su savo brangiąja močiute, kuri man siuntė šilumą iš anapus. Kiek tai tęsėsi, nežinau. Kai išsiverkiau, pajutau, kad pamažu vėsta rankos, kad tose pačiose tujose tebečiulba paukšteliai. Vėl apgaubė lapkričio vėsa. Supratau, kad patyriau palaimą – susitikimą su savo močiutėle. Ir kad niekas nepasikeitė per tuos ilgus metus. Net skirtinguose pasauliuose mus vienija ta pati Meilė.

Stasė Balčytienė iš Šilutės

26 GAJA moterims

ŠILTAS RUDENS PAVEIKSLAS

Juditos Girdenis iš Klaipėdos nuotrauka

GAJA moterims 27

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com