GAJA. Vasara'13

GAJA moterims

2013 Vasara NR. 5

1 GAJA moterims

MOTERIAI

Tu niekad nemiegi.

Tu lauki kiekvieno mūsų.

Tavo lango žiburys pamiršo kaip užgesti.

Tave žemė masina.

Tu norėtumei visą ją apsėti, išglostyti, nuravėti.

Tu kalbini ją, sodindama viską: gėles, daržoves, medžius.

Judvi seserys.

Kraujo seserys.

Judvi nuolat auginat.

Judvi neapkenčiat speigų ir sausrų, vėtrų, krušos.

Tu bėgi ir bėgi, tarytum turėtum paliesti kas dieną kojom basom visą smėlį ir juodžemį nuo Liepojos ežero ligi Lemonto laukų.

Tu esi kaip paukštė, kuri nuolat sugrįžta į savo lizdą, suktą gilioj žolėj, prie šiltos ir juodos žemės: taip arti, kad judviejų širdies plakimo nebegali atskirti vieno nuo kito. Žemės ir motinos.

Motinos žemės.

Henrikas Nagys. Prisijaukinsiu sakalą.

2 GAJA moterims

nuotr. www.sos03.lt

MOTINA

REDAKTORĖS ŽODIS

Stebuklingas laikas – vasara. Jos metu visomis išgalėmis džiaugiamės žemės dovanomis. Norisi kuo daugiau laiko leisti gryname ore, gamtos prieglobstyje.

Džiaugiuosi mūsų vasarine Gaja. Ji – tarsi lopinėlis tos gimtos žemės, kvepiančios augalais ir gyvybe, spindinčios vaiskiomis įžvalgomis apie gyvenimo prasmę. Didžiuojuosi tomis moterimis, kurios skyrė savo laiką ir atsidėjusios rašė šiam numeriui. Viliamės, kad jums, mielos skaitytojos ir skaitytojai, rugpjūtį gimęs leidinys primins nuostabias vasaros dienas. Pakvies įsižiūrėti į save ir mus supančią aplinką. Suteiks pasitikėjimo kliautis savimi kiekviename žingsnyje.

Neringa Esi vėl stipri – Gaji vėl esi Šypsausi širdim – Krištoline Taure Kaip gera patirti Tave savyje!

Tyla krištolinė Mintis vėl tyra Man būtį išaudžia Deive manyje...

Tespindi, tešviečia vėl mūsų GAJA! N. J. T.

www.inspiringwallpapers.com

Krištolinis skambesys To tavojo esimo O, Dieve, mano virpesy, Pilna ir vėl aš tavojo buvimo!

Krištolinė mintis – Krištolinė gija, Krištolinė ašis Manajam centre.

Mintimis krištolinėmis, Krištolinėmis gijomis Apjuosiu tave, Mama Gaja!

Ir vėl nušvinti, Ir vėl prabundi.

3 GAJA moterims

GAJA Moterims Visos tautos mėnraštis © Asociacijos GAJA Moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė.

Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija.

Redakcija/kūrybinė grupė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Rūta Bielevičienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sigita Paulauskienė Sondra Saikevičiūtė Šio numerio autoriai: Henrikas Nagys/Eilės Moteriai, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė, Rūta Bielievičienė, Neringa JagelavičiūtėTeišerskienė, Sigita Paulauskienė, Sigita Degimaitė/Deivės pasaulis, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė / Moteris ir vyras, Kristina Zaveckienė/Gimtis, Algis T./Augame laimingi, Rūta Bielevičienė/Myliu savo darbą, Eglė Kručiuvienė/Mano knyga, Sondra S./Kelionė, Sigita Paulauskienė/Skanumai, Rūta Bagdonavičiūtė/Jaukūs namai, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Gamta gydo, Eglė Kučinskienė/Rėdos ratu, Stasė Balčytienė/Lietuvos šventvietės, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė /Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Sielos kalba, Vydūnas/Žvilgsnis Tekstus spaudai parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Viršelių dizainerė Sigita Degimaitė Priekinio viršelio fotografijos autorius Algis Teišerskis Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Sigita Degimaitė Spausdino spaustuvė ARTREMA Asociacija GAJA Moterims Asociaciją 2011 m. įsteigė trys bendramintės moterys.

Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams.

Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta.

Veiklos kryptys: ♥ Moteriškumo puoselėjimas ♥ Gimties kultūros ugdymas ♥ Darnios šeimos modelio kūrimas ♥ Tautinio sąmoningumo žadinimas Apie projektus ir mūsų veiklą skaitykite: www.facebook.com/gajamoterims www.gajamoterims.lt Rekvizitai: Asociacija GAJA Moterims R. Kalantos g. 173 a – 11, Kaunas, Lietuva Įmonės kodas: 302656077 Sąskaitos nr.: LT154010042502722526 LTL Tel.nr. +370 650 77972, e-paštas: gajamoterims@gmail.com

4 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS

Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad moterys yra varžovės, ir draugystė tarp jų neįmanoma. Visgi Gajoje, šokių grupėse ar leidinio kūrime mes patiriame visai kitokią moterystę. Tai yra bendrystės jausmas, kuris teikia palaikymą, pasitikėjimą, norą dalintis ir būti tuo, kas esi. Todėl šį kartą nutarėme pamąstyti, kas yra moterų draugystė, kada ji tampa įmanoma ir ko trūksta, kad galėtume mėgautis šia nuostabia dovana.

Moteriškumas – tai...

www.whitewashedfeminist.wordpress.com

Moterų draugystė: mitas ar tikrovė?

Kartą mes ruošėmės svarbiam asociacijos renginiui. Kilo mintis apibūdinti, kas mums yra „Gaja“. Kai visos surašėme savo pajautimus, smagiai nustebome. Mūsų apibūdinimuose skambėjo tie patys žodžiai: Žemė, Motina, Deivė, Moteris, Meilė, Moterų ryšys primena žydintį sodą, kuriame šiurena paslaptys...

Pabudimas, Galia, Išmintis. Kadangi mums Gaja neatsiejama nuo moters sąvokos, šie žodžiai savaime atspindi ir mūsų moteriškumo sampratą. O Pirmieji įspūdžiai. Draugės vaikystėje ką jums, mielos skaitytojos, reiškia Gaja (ne tik asociacija ar Tikriausiai pirmųjų ištakų reikėtų ieškoti vaikystėje. Juk leidinys, bet sąvoka, skambesys apskritai)? Ką jums reiškia kiekviena esame turėję vieną ar keletą draugių, dalinęsi būti moterimi? su jomis savo brangiausiomis paslaptimis,

Minčių lietus „Gaja – tai Žemės Motinos Dvasia, kuri mus jungia, vienija. Tai jos balsas, kviečiąs pabusti, pajusti kūrybos galią kartu su Ja. Gaja – tai šokis Meilės, dieviškumo sūkuryje. Ir visa tai ne kitur, kaip tik mano esybėje, mano visa apimančioj būtyje“ (Sigita D.) „Gaja – tai atgaiva. Tai moteris Žemė. Gaja – tai Žemės deivė.

Tai saulė Moters rankose. Gaja – tai žaluma. Tai moters stiprybės skraistė“ (Inesa). „GAJA – Motina Žemė, ištvermė, nemirtingumas, galia, gyvybingumas“ (Sigita P.). „Gaja – tai atigimstanti moteris, kurios meilės, kūrybos ir džiaugsmo sūkuryje skleidžiasi žemė ir šeima. Gaja – tai gyvybė, meilė ir jėga, kuri skleidžiasi mūsų visų širdyse“ (Rūta), „GAJA – tai Moteris – laiminga ir stipri, Dievaitė, Žemės Motina mūs kiekvienos širdy. Gaja – Jėga, kuri many kūrenas Amžinąja Ugnimi. Gaja – likimas mano ir lemtis, Tai įrašyta mano Dvasioj atmintis. Tai palikimas pramočių, jų Išmintis. Gaja – tai Meilė manyje, Jėga – tai Saulė, įsižiebus tavyje ir mes visi kartu Joje“ (Neringa) „Gaja – tai visa viename ir viena visame kame. Gaja – tai vyksmas, įgalinantis visa matyti, jausti, įprasminti. Gaja – tai duodančios rankos. Tereikia atverti širdį ir visa priimti. Gaja – tai žemė motina, kas rytą savo skraiste aprėpianti visą, kas gyva. Gaja – tai visa, ką kaskart įkvepi, o medžiai iškvepia“ (Sondra).

patyrę nepaprastą prieraišumą ir žinojimą, kad būsiu suprasta. Leidžiamės į vaikystės pasaulį ir prisimename savo pirmąsias drauges.

Sigita P.: „Vaikystėje artimų draugių turėjau vos kelias. Matyt, jau tada buvo svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Su kai kuriomis iš jų palaikau santykius iki šiol. Su kitomis, natūralu – atitolome. Bręsdami, augdami žmonės kiekvienas eina savo keliu. Dažnai draugų keliai išsiskiria, kai nesutampa to „augimo“ tempas, pradeda skirtis pomėgiai ir pan. Bet būna ir taip, kad metais ar net dešimtmečiais nebendravusios moterys, netikėtai vėl susitikę, tampa geriausiomis draugėmis ir iš naujo atranda viena kitą. Taip yra buvę ir mano gyvenime. Tuomet belieka stebėtis, kodėl gi taip ilgai nebendravome.“ Neringa: „Vaikystėje turėjau daug draugių, paprastai – vieną geriausią kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu. Įsimintina pažintis su viena pirmųjų draugių – Vaida. Tada man buvo maždaug treji.

Gyvenome dideliame mediniame name viename iš senųjų Kauno rajonų, kur vien nuosavi namai namukai. Kitoje gatvės pusėje (pamenu, ja kursuodavo vienintelis autobusas ir retkarčiais pravažiuodavo koks automobilis) stovėjo geltonas medinis namas. Kartą kyštelėjau nosį

5 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS

www.thoughtsinmysolitude.wordpress.com

pro lauko duris, ir pamačiau mergaitę, kuri lygiai kaip aš susitikdavau rečiau, o ir pats santykis su jomis buvo kitoks, kyštelėjo galvą lauk. Žiūrime viena į kitą. Nuo to žvilgsnio ir nei prieš tai aprašytasis. Turbūt todėl, kad su seserimis prasidėjo mūsų draugystė. Paprašiau mamos, kad nuvestų artimiau susidraugavau būdama jau šiek tiek vyresnė, pas „draugę“. Taip ir susipažinome. Nuo to laiko leisdavome kai po truputį artėjo paauglystė, ir mūsų draugystė buvo dienas kartu. Ko tik neprisigalvodavome! Ji turėjo didelį rimtesnė, t.y. nebe tiek dūkdavome ar krėsdavome išdaigas, kiemą, ir namas buvo didelis, tad vietos veiksmui turėjome o dažniausiai kur nors vaikštinėdavome ar viena pas kitą apsčiai. Vakarais arba šaltesniu metu spalvindavome kažką svečiuodavomės ir kalbėdavomės. Kalbėdavomės daug panašaus į dabartinius fraktalus – jos mama pribraižydavo ir turbūt apie viską. Dalindavomės savo patirtimi, savo liniuote visokiausių linijų, o mes jas spalvotais pieštukais laimėmis ir nelaimėmis, tuo, kas sekasi, ir ypač tuo, kas ne spalvindavome. Mūsų kaimynystėje gyveno romai. Ir man – nes žinojome, jog sulauksime viena iš kitos palaikymo, jų kaimynystė labai patiko! Nebendravome, bet jie visada supratimo ir dažnai – patarimo. Neretai pasvarstydavome buvo čia pat – triukšmingi, klegantys. Tai ir mes su drauge apie savo ateitį, dalindavomės baimėmis ar neaiškumais. susigalvojome tokį žaidimą – kalbėtis „čigoniškai“. Susėdam Netgi juokais vadindavome viena kitą savo „psichologėmis“. ant tvoros, ir būtinai, kad žmonės girdėtų, „čigoniškai“ Labai gera ir džiugu, kad po šitiek metų, nors ir „švebeldžiuojam“... Paskui buvo ir kitų nuostabių draugių. bendraujant su pertraukomis, mūsų trijulės draugystė Visgi pirmoji draugystė nenutrūko, o galėčiau – įsimintiniausia.“ pasakyti – tik tvirtėja Inesa: „Vaikystėje su laiku, nes dabar turėjau keletą draugių, jau esame moterys ir apie kurias pagalvoju toliau taip pat atvirai pirmiausia, išgirdus kalbamės ir dalinamės frazę „vaikystės savo džiaugsmais, draugė“.

Draugių, pasiekimais bei kurios man buvo iššūkiais. Tai vienos svarbios tada, tačiau iš tų mano draugių ir dabar atsigręžusi draugysčių, kurios yra matau, jog jos buvo „patikrintos laiko“. svarbios ne tik tada, Taip pat gera klaidžioti bet ir dabar. Juk net ir po šios draugystės ir nutrūkus santykiams prisiminimus, tačiau su kai kuriomis iš jų, dar smagiau širdyje vaikystė ir bene viskas, dėl to, jog ši draugystė kas joje vyko, yra labai nenutrūko, o ryšys tik svarbus etapas visam sustiprėjo.

Kartais būna akimirkų, kai tave gali suprasti tik kita moteris žmogaus gyvenimui, o tai reiškia, jog žmonės, buvę svarbūs vaikystėje, vienaip Draugystės paslaptis ar kitaip įtakojo ir tolimesnį gyvenimą, ir ypač tave kaip Galbūt kai kurių iš jūsų gyvenime teliko gražūs asmenybę. prisiminimai apie tai, kas yra moteris – draugė. Tačiau yra Viena iš tokių draugių buvo Sandra – tipinė kiemo draupavyzdžių, kurie liudija – tai įmanoma. Įmanoma turėti gė, atitinkanti savybes, kurias daugelis mūsų tikriausiai draugę – moterį, kuri palaiko, išklauso, supranta, paskatina, priskiria kiemo draugams. Su ja mes „varinėdavome“ po ir kuri mielai priima mūsų palaikymą, kai jai to reikia. Ką savo rajoną, drebėdavome iš jaudulio stotelę pavažiuodadaryti, kad galėtume džiaugtis tvirtais, gražiais ryšiais su mos troleibusu be talonėlių, nuklysdavome ten ir kartais savo draugėmis? Kad mūsų gyvenime atsirastų moterų, darydavome tai, ko mamos neleisdavo, kartu migravom kurios būtų nusiteikusios geranoriškai mūsų atžvilgiu? iš namų į lauką ir atgal „n“ kartų per dieną, paskambinę Sigita P.: „Šiandien mane supa nuostabios moterys kaimynų durų skambučiais, bėgdavome griūdamos iš juo– mano draugės. Neturiu bendros draugių grupelės, nes ko ir panašiai. Na, ir, žinoma, stebėdavome, sekdavome ir visos jos labai skirtingos. Kiekviena jų man yra ypatinga. apšnekinėdavome mums patikusius berniukus, skaičiuoEsu ne kartą girdėjusi pastabą: „Nesuprantu, kaip tu gali damos ir besidžiaugdamos viena kitai, kiek kartų jos „nusu ja bendrauti?“. O aš galiu. Su kiekviena jų būnu kažkiek sižiūrėtasis“ į ją pažvelgdavo ar pakalbindavo. Ech, tikrai kitokia ir kiekviena turi kažką, kas būdinga man. Kiekviena gera klaidžioti po tokius prisiminimus, ir tai prisimenant mane papildo, kažko moko, o gal ir mokosi iš manęs. Su vėl pasijausti vaiku. Tačiau man pakeitus gyvenamąją vietą, viena smagu linksmai paplepėti apie visokius kasdieniškus pamažu bendravimas su šia drauge nutrūko. Nors po kurio dalykus, su kita nagrinėjame egzistencinius klausimus, su laiko buvome susitikusios, buvome patapę per daug skirtrečia dalinamės naujų patiekalų receptais, aptarinėjame tingais žmonėmis, kad galėtume taip artimai bendrauti ir perskaitytas knygas, ir t.t. Draugystė tarsi mozaika – atnaujinti turėtąjį ryšį. Tačiau net ir šiuo atveju džiaugiuosi, kiekviena draugė atspindi mano pačios asmenybės dalelę. kad šis žmogus buvo mano gyvenime, ir buvo tikrai svarbi Šiandien nemažai jų gyvena užsienyje. Didžiausias mano vaikystės dalis. džiaugsmas susitikus po metų ar dvejų nejausti jokio Kitos vaikystės draugės, kurių taip pat negaliu susvetimėjimo. Atrodo, tarsi matėmės prieš savaitę. Tai lyg nepaminėti, buvo dvi seserys. Jos buvo namo, kuriame lakmuso popierėlis, parodantis draugystės ryšio stiprumą. gyveno mano močiutė, kiemo draugės, todėl su jomis

6 GAJA moterims

DEIVĖS PASAULIS Apie meilę yra sakoma: „Meilė kaip ugnis, o išsiskyrimas – Man tai tinka, veikia. Žinoma, būtinas apdairumas: „Ar kaip vėjas. Mažą ugnį vėjas greitai užpūs, o didelę tik dar kitas žmogus irgi tyros širdies?“ Paprastai tai jaučiasi nuo labiau padidins.“ Turbūt, panašiai galima pasakyti ir apie pirmųjų bendravimo akimirkų. Jei pokalbis mezgasi lengvai, draugystę. Bent jau mano gyvenime tai visiškai pasitvirtino. žmogus jus žavi, gera į jį žiūrėti, miela jo klausytis, jaučiatės Sigita D.: Mano draugės – mano gyvenimo palydovės pakylėta, didelė tikimybė, kad tai grynų gryniausia tiesa, ir vedlės, sielos sąjungininkės. Juk pritraukiame žmones, kad bendraujate su artima siela. Na, o kai susitinka tokios panašius į save, ar kurie eina panašia linkme, ir taip drauge sielos, jos viena kitą papildo, gali nuveikti daug džiugių ir tampame stipresnės, tikslas – aiškesnis, o gyvenimas – prasmingų dalykų.“ lengvesnis ir linksmesnis.

Inesa: „Šiandien moters draugystė man yra ta „terpė“, Aš taip pat turiu daug gražiausių vaikystės prisiminimų. kurios svarbiausias akcentas turbūt yra tas, jog jaučiuosi Tačiau šiandien man norisi kalbėti apie tas drauges, kurios, suprasta ir pati dažnai puikiai suprantu, apie ką kalba ir kartą atėjusios į mano pasaulį, ką jaučia draugė. Kartais net ir httpastrals-stock.deviantart.com liko šalia, liko artimos. Nesvarbu, pakankamai svetima moteris tave ar matomės kartą per metus, ar supranta greičiau ir geriau nei (su kitomis) – kartą per savaitę – artimiausias vyras. Ar jums taip draugystė laikui nepavaldi. Tuo nebūna? Tas subtilus, netgi sakyčiau jau spėjau įsitikinti. Net ir po ilgo šventas, nematomas, o jaučiamas laiko susitikus ir bendraujant su ryšys, tvirta žemiška/nežemiška šitomis branguolėmis gyvenimas moteris vienijanti gija. vėlgi atrodo vientisas. Saugus ir Kaip pavyzdį galėčiau paminėti atsakantis. Džiaugsmingas. bene paskiausią, bet vieną iš Tokių branguolių turiu keletą. labiausiai man tokį moterų ryšį Visos be galo skirtingos, susišaukia padedantį pajausti patyrimą – su vis kita mano esybės dalimi, buvimą su moterimis pirtyje ir taip ir man leisdamos ją pamatyti. galvos plovimą viena kitai. Nenoriu Viena jų – mokyklos laikų draugė. nuvertinti vyrų, bet turbūt net ir Ji tarsi visiškai atvirkščia mano Draugystė kaip gėlė – ją reikia puoselėti švelniausias būdas, kuriuo vyras asmenybės versija – puikiai viena galėtų tai padaryti, neatstos to kitą papildome. Ir nepasakysi, kuri „diena“, o kuri – bendrystės ir vienybės jausmo, kurį patiri, kai kelios „naktis“. Nesimačiusios metus mes ramiausiai galime moterys rūpinasi tavimi, viena kitai padėdamos plauna kalbėtis apie tai, ką vakar valgėme vakarienei, lyg tik prieš ir skalauja plaukus ir kalba tau gražius žodžius... Todėl tai ir būtume išsiskyrę. Kita mano brangi draugė – tai tarsi manau, kad iš tikrųjų, iš prigimties moterys vienos kitoms grįžimas į vaikystę (nors susipažinome jau būdamos bent yra ne konkurentės, o sąjungininkės.“ devyniolikos). Mums susitikus atsiranda neapsakomai Rūta: „Aš turiu dvi šeimas. Pirmoji – tradicinė. Tai daug energijos, net žemė dreba! Mes ją kuo puikiausiai mano šeima, taip pat seneliai, tėvai, kiti artimieji. Antrąją panaudojam juokams krėsti. Jai esu be galo dėkinga už šį sudaro mano draugai. Be šios antrosios šeimos neturėčiau nepakartojamą tyrą džiaugsmą, apsalusią nuo juoko širdį, tokio pilnatvės, saugumo ir užtikrintumo jausmo, kokį ir dar, ir dar daugiau! Dar viena – tai mano sesė, nors aš turiu dabar. Esu rami, nes visada aplink mane žmonės, ir vienturtė. Ji ir panaši, ir kitokia. Dažnai mes išgyvename kuriuos labai myliu ir kurie myli mane. Geras jausmas. O kokį panašų gyvenimo etapą, ir patirtis mūsų gyvenimų draugystė su moteriškąja šios šeimos dalimi tikrai ypatinga. kone lygiagreti. Labai smagu turėti draugę, kuri tarsi „kita Kartais man rodosi, kad ne aš formuoju, kuriu save, o tu“, kuriai kaip tik svarbu tai, kas ir tau dabar svarbu. mano draugės padeda susivokti, tobulėti, gerėti. Jei iškyla Žaviuosi ja, jos užsispyrimu, ryškiu savitumu. klausimas, dilema, kartais pagalvoju, ką darytų jos mano Ir dar viena. Tai mano dvasios sesė. Tokia, kuri liečia vietoje, pasitikrinu savo moralines nuostatas. Žinoma, gyvenimo tikslą, gyvenimo svajones, gyvenimo prasmę. Iš turiu savo galvą, širdį ir nuojautą, bet labai gerbiu savo tiesų liečia tiesiog būdama laiminga, būdama tikra, ir tuo drauges ir pasitikiu jomis kaip švyturiais, kurie man šviečia, tarsi užkrečia, įkvėpia. Laikas su ja prasmingas ir smagus. kad nepaklysčiau! Maža to. Kai jau susikaupia labai daug Dažnai susišnekame be žodžių, o kartais ir per atstumą – klausimų, kurių neišnarplioju pati, galiu šį „kamuoliuką“ ryšys toks stiprus. vynioti kartu su jomis. Visada visada. Argi tai ne nuostabu?

Draugystė – tai stebuklas. Be šių nuostabių palydovių Ir dar labai svarbu. Su jomis galiu ilsėtis, tiesiog būti, mano gyvenimas tikrai nebūtų toks spalvotas, gyvas ir atradinėti, keliauti, dalintis...“ turtingas. Belieka visoms joms pasakyti AČIŪ!

Gajinės Sigita P., Sigita D., Inesa, Neringa ir Rūta Neringa: „Šiuo metu turiu daug ir artimų draugių. Vis dar palaikau ryšį su artimiausiomis mokyklos bei studijų laikų draugėmis. Nemažas skaičius iš šokėjų gretų. Man gražu ir nuostabu, kaip kiekviena moteris savitai leidžia atsiskleisti deivei manyje. Susidraugauti man nėra sunku.

Jei žmogų pajaučiu, kone iškart įsileidžiu jį į širdį. Ko gero, tai ir yra didžiausia mano „sėkmės“ su draugėmis priežastis.

Kai atvira širdis, ir jei ją atveri tokiai pačiai atviros širdies moteriai, būtina įvyksta kažkas panašaus į upių susiliejimą.

7 GAJA moterims

MOTERIS IR VYRAS

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Apie SANTUOKĄ

Santuoka – lemtingas virsmas, kuriam dera subręsti iš vidaus

Vasara – tuoktuvių metas. Atrodo, tai iškili šventė žmogaus gyvenime. Bent jau tuo atveju, kai vyras ir moteris sąmoningai renkasi kurti šeimą, taigi – sutvirtinti savo sąjungą. Pastaruosius keletą metų vis tenka dalyvauti draugų vestuvėse. Ne kartą su vyru ir „palydėjome“ draugus šiame virsme. Buvome taip vadinamais liudininkais, o su šia pareiga tenka ir vestuvių vedančiųjų vaidmuo. Norisi pasidalinti mintimis apie santuoką iš šio – vedančiųjų, liudytojų požiūrio taško.

Gyvenimas (ne)santuokoje Kada jūsų gyvenime kilo pirmosios mintys apie santuoką?

Kiek metų jums buvo, kokiomis aplinkybėmis ši mintis klostėsi? Tuoktuvių klausimas kartu su gyvenimo prasmės klausimu kyla kiekvienam žmogui, tik amžius gali skirtis.

Vieni tam subręsta greičiau, kiti – lėčiau. Tikriausiai tai priklauso ir nuo laikmečio, kuriame gyvename, ir nuo šeimos, kurioje augame, ir nuo asmeninio vertybių rinkinio. Šiais laikais poros dažnai gyvena kartu ne santuokoje. Šis reiškinys vertinamas dvejopai: vienų niekinamas, kitų – aktyviai praktikuojamas. Ko gero, kiek žmonių, tiek ir situacijų. Negali pasakyti, kad kuris reiškinys yra absoliučiai teisingas ar neteisingas. Jei pora brandi, tikrai nėra svarbu nei civilinė, nei bažnytinė santuoka. Iš savo draugų ir mūsų šeimos atvejų galiu ramiai pasakyti, kad brandžiai meilei santuoka nėra svarbi, bent jau iki tam tikros akimirkos.

Pažįstu draugų, kurie kartu per 10 metų, iš jų santuokoje – pusę ar mažiau. Jų ryšio tvirtumas nuo santuokos nepriklauso. Kai du žmonės yra kartu ne dėl išskaičiavimo ar tiesiog „šiaip sau“, o dėl to, kad jaučia kitą esant gyvenimo žmogumi, santuoka lemiamo vaidmens neturi.

Visgi genetinis bei kultūrinis paveldas duoda savo, ir giliai pasąmonėje rusena mintis apie ryšio „įteisinimą“. Ši mintis pabunda tuomet, kai pradedama mąstyti apie šeimą.

Man gražu, kai matau du jaunus žmones, nusprendusius

8 GAJA moterims

susituokti. Tokie du žmonės man visad primena mane pačią.

Atgyvenę papročiai Mes su vyru irgi esame iš tų porų, kurios visai neskubėjo tuoktis. Padraugavome metus, paskui pradėjome kartu gyventi, sugyvenome ir dėl jokių vestuvių galvos sau nesukome. Susituokėme praėjus šešeriems metams nuo draugystės pradžios. Kodėl taip? Yra viena labai svarbi priežastis, dėl kurios jauni žmonės neskuba tuoktis. Nors regimų priežasčių gali būti įvairių (nesėslus gyvenimo būdas, nuosavo būsto neturėjimas, išteklių šventei taupymas, ir pan.), yra viena pagrindinė priežastis. Jos vardas toks: santuokos papročių prasmės stoka bei naujų, prasmingų tradicijų trūkumas. Šiais laikais bendruomeninė kultūra beveik išnykusi, tad nelabai svarbu, „ką kiti pamanys“.

Taipogi nusilpęs religijos vaidmuo, dažnai nebematoma prasmės bažnytinėje santuokoje. Vis daugiau porų tuokiasi senoviškai, pagal pagoniškas tradicijas. Ką tai reiškia?

Reiškia, žmonės naujaip įvertina moters ir vyro ryšio prasmę, Dievo ir bažnyčios vaidmenį savo gyvenime.

Tai labai įdomu stebėti, o dar įdomiau tame dalyvauti.

Argi nenuostabu, kad jauni žmonės turi drąsos gyventi taip, kaip jiems atrodo geriau, prasmingiau, nepaisydami visuomenės nustatytų normų? Ypač, jei tos normos neturi

MOTERIS IR VYRAS prasmės ar ją reikia atrasti iš naujo. Argi nenuostabu, kad jauni žmonės jaučiasi esantys arčiau Dievo nei jų tėvai ar seneliai – jiems nebereikalinga bažnyčia ar nėra reikalinga tiek, kad „suteiktų leidimą“, „palaimintų“ jų ryšį? Tai byloja apie labai svarbius sąmonės pokyčius. XXI amžiaus žmogus tampa atsakingas už save patį, suvokia esąs savo laimės (taip pat ir šeimyninės) kalvis, jaučiasi lygiavertis Kūrėjui ir sau pakankamas tiek, kad įvestų savas, šiuos laikus atitinkančias tradicijas.

Prasmingų tradicijų paieškos

Atgaivinti sena, įnešti nauja Tad kokie tie naujieji tuoktuvių papročiai? Nėra lengva apsakyti, nes jie dar tik kuriasi. Kiekviena nauja šeima, mąstanti, kaip prasmingai atšvęsti šį įvykį, šį savo sprendimą, prisideda prie naujųjų santuokos tradicijų kūrimo. Apibendrintai galiu pasakyti, kad žmonės atsirenka papročius – gilinasi į jų istoriją ir reikšmę ir nebetaiko jų aklai, vien dėl to, kad „taip visi daro“ arba „taip seniau darydavo“. Juk papročiai yra tam, kad padėtų prasmingai gyventi, ir jei pajaučiame prasmės trūkumą, dera susimąstyti – gal galima daryti kitaip? Papročiai nėra kažkoks negyvas daiktas, kurį paveldėjai iš tėvų ir protėvių vien tam, kad pratęstum. Būtina, kad jie būtų įprasminti, kad atitiktų mūsų mąstyseną ir jauseną, puoselėtų mūsų vertybes. Tad papročius būtina nuolat atnaujinti, atsižvelgiant į amžių bėgsmą, kintančius laikus ir žmonių mąstyseną bei domesius. Papročiai yra prasmingi, kol gyvi, kol atliepia mūsų širdį. Ir ne kas kitas, o mes patys turime spręsti, kaip norime kurti savo gyvenimą, kokius papročius taikyti, kurių atsisakyti ir kokius įvesti – paversti tradicija.

Algio Teišerskio nuotr.

Mes su vyru nenorėjome tuoktis vien dėl to, kad nematėme jokios prasmės „dideliame baliuje“ su piršlio korimais ir gėrimais už stalo, juolab, kai patys nei geriame, nei taip ką nors švenčiame. Įsiklausiusi į kitus, pažįstamus jaunus žmones, neretai išgirstų tą patį tylų, netgi nesuvoktą skundą: „O kam mums tokios šventės?“ Dėkui Dievui, žmogus yra kūrybinga būtybė. Kai randasi poreikis, nusišviečia ir sprendimas. Kai pradėjome mąstyti apie vaikus, panorome susituokti. Manau, kad iš šio poreikio kyla didžiuma šių dienų santuokų, net jei „šaukštai po pietų“ – pora jau laukiasi. Išeitis visada yra. Nors senieji Patarimai būsimiems jauniesiems papročiai (turiu omeny sovietinės Lietuvos vestuves su Mes esame patenkinti, kad savo santuokos laiko nukrautais stalais ir išgertuvėmis) jau atgyvenę, o naujieji išlaukėme, subrendome jai iš vidaus. Džiaugiamės, kad dar tik kuriasi, žmonės tuoktis nori ir ieško išeičių, kaip nepasidavėme artimųjų spaudimui įteisinti santuoką tai paminėti prasmingai. Kiekviena pora susidėlioja savo tuomet, kai dar nejautėme šventę taip, kaip jiems esą pasiruošę to daryti. atrodo, kaip jie gyvena ir Žinau, kad paskubėję kuo tiki esant prasminga. būtume nepajautę tos Dalyvauti vestuvėse pilnatvės, kurią jautėme visuomet gera – ir visai laikui atėjus. nesvarbu, ar jos vyktų Keista ir tai, kad bažnyčioje su kunigo visuomenė iš vienos palaiminimu, ar gamtoje pusės skatina įteisinti ryšį, su pagoniškais sentėvių iš kitos – vaizduoja(si) papročiais, ar tiesiog bendrą gyvenimą sunkų metrikacijos biure. Juk ir nuobodų. Sakoma, neveltui toks paprotys kad „Po vestuvių viskas tuoktis egzistuoja. pasikeis“, esą žmogus Ruošdama šį straipsnį, praranda laisvę ir išklausiau ir savo vyrą gyvenimo džiaugsmą.

– ką jis turėtų pasakyti Taip nėra. Jei du žmonės santuokos klausimu? Jo Papročiai yra prasmingi, kol gyvi, kol atliepia mūsų širdį myli vienas kitą ir sutaria manymu, santuoka kaip gyvendami kartu ar aktas, jeigu atliekamas draugaudami, santuoka gali tik pagerinti situaciją.

Moteriai sąmoningai, yra išties svarbus. Susimąstėme: o kas sieloje ji suteikia saugumo jausmą, vyrui – pasitenkinimą, kad vyksta tuo metu ir po to? Kas keičiasi neregimoje subtiliojoje gali jaustis atsakingas už kai ką svarbaus. Abiem drauge plotmėje? Spėjame, kad šis vyksmas suartina sielas ir – bendros kūrybos, santykių meno džiaugsmą, vienas kito įgalina jas glaudžiai sąveikauti kaip vienetui, kartu išliekant atradimą. Nedrįsčiau šito teigti, jei tai būtų mano vienos ir atskiromis būtybėmis. Negana to, vėliau į šį sąveikavimą pavyzdys. Bet esu uždavusi šį klausimą daugybei porų – įsijungia vaikai. Šeimoje visi veikia kaip vienetas, bet kartu draugų ir pažįstamų, o kartais ir klausti nereikia – tiesiog išlaikomas ir kiekvieno nario individualumas. akivaizdu, kad meilė žydi, ir santuoka jai tikrai ne kliūtis.

Nors pačios tuoktuvės žymi naują gyvenimo etapą, Kaip neseniai pasakė viena pažįstama, „Gyventi santuokoje santuoka nėra vienkartinis ir baigtinis veiksmas. Negali yra didžiulė laimė ir laisvė“. Žinoma, nelygu kaip mes pasakyti, kad jau susituokei, ir viskas. Kas iš tikro subręsta tą laisvę ir laimę suprantame. Bet pati santuoka negali santuokai, puikiai jaučia, kad santuoka vyksta nuo tos santykių nei pagerinti, nei pabloginti. Santuoka yra mūsų akimirkos, kai viduje kyla noras tuoktis ir tęsiasi visą pačių sprendimas, į kurį leidžiamės savo nuožiūra. Todėl gyvenimą... Pirmasis laiptelis yra santuokos įtvirtinimas pirmiausias ir svarbiausias mano patarimas yra sugebėti kokiu nors pavidalu. Betgi tų laiptelių bus dar daug. Tai ir išlaukti to vidinio postūmio: „Mes norime tapti šeima“. vaikų gimimai, ir kiti svarbūs šeimos įvykiai.

9 GAJA moterims

MOTERIS IR VYRAS

„Du pasauliai“ N. J. Teišerskienės tapyba

Iš kitos pusės, nereikia tikėtis, kad santuoka išspręs nesutarimus ar sutvirtins ryšį, jei dar iki šio virsmo kyla dvejonių: „Ar tikrai tai mano gyvenimo žmogus? Ar noriu su juo sieti visą savo gyvenimą?“ Tokius lūkesčius puoselėjantys skaudžiai nusivilia. Neretai po vestuvių išsiskiria. Todėl geriau pasiremti protėvių išmintimi: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“. Tai tinka ne tik buitiniams dalykams, bet ir lemtingiems gyvenimo sprendimams. O matuoti, beje, nieko nereikia – arba širdimi žinote, kad „Taip“, arba kankina dvejonės, baimės dėl ateities. Bet kokie bandymai apgauti save tegali atnešti liūdesį ir skausmą. Todėl visada likime ištikimi sau, savo pajautai, vertybėms, jų paisykime, ir viskas klostysis gerai.

Erdvė dviems Kad ir kaip bebūtų, dviejų žmonių gyvenimas yra jų pačių reikalas. Tie, kurie esame šalia jaunų mylinčių žmonių, turėkime šitai omenyje. Atminkime, kad patys buvome jauni ir norėjome mąstyti savo galva. Net jei atrodo, kad daroma klaida, negalime kištis ir nugyventi gyvenimo už kitus. Kad ir kaip mylime ar rūpinamės savo vaikais, gerbkime jų orumą.

Skirkime erdvės dviems – tik esant pakankamai erdvės meilė turi sąlygas tarpti. Tai liečia tiek santuoką, tiek vaikų pradėjimą, tiek kitus bendro gyvenimo aspektus. Vyresnieji turėtų palaikyti jaunuosius ir kantriai laukti su jais. Juk beprasmės dogmos ir suvaržymai nepadarys gyvenimo laimingesnio ir nesušildys santykių. Tuo tarpu supratimas bei nuoširdus palaikymas galėtų padėti skirtingos kartos atstovams pasisemti patirties vieniems iš kitų, pasidžiaugti žmogaus kaip būtybės tobulėjimu.

Gal ir keistai nuskambės toks mano straipsnis žmonėms, išaugusiems ankstesnėje kartoje. Tikiuosi, kad tai nebus interpretuota kaip „dievobaimingumo“ stoka (Dievo, beje, aš nebijau – aš jį myliu!) ar laisvo gyvenimo būdo reklama (nors atsakinga laisvė, beje, yra būtina laimingo žmogaus gyvenimo sąlyga). Visgi tikiu, atsiras ir tokių, kuriems šios mintys suteiks peno pamąstymui ar drąsos pasielgti savaip, kaip jaučia širdis. Juk nėra pasaulyje žmogaus, kuris geriau už jus pačius žinotų, ko jums gyvenime trūksta ir ko reikia, kad jis būtų laimingas. Gražių jums santykių!

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Krunų

10 GAJA moterims

„Mylėkite vienas kitą, bet meilės nepaverskite pančiais: Geriau tebūnie jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.

Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos.

Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit iš tos pačios riekės.

Dainuokit ir šokit kartu ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas būna ir katras sau, Kaip ir liutnės stygos, kurios yra kiekviena katra sau, o melodiją skleidžia tą pačią.

Atiduokit savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn.

Nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti jūsų širdis.

Ir stovėkit kartu, bet ne per arti vienas kito: Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai, O ąžuolas ir kiparisas neauga viens kito šešėlyje.“ Kahlilis Džibranas „Pranašas“

GIMTIS

Nuotr. iš asmeninio archyvo

M o t i ny s t ė – d i d ž i o j i p at i r t i s

„Ir tada aš pamačiau matančius mamą ir tėtį...“ Motinystė man yra didžioji patirtis ir didžioji mano mokytoja. Ji moko besąlygiškos meilės, priėmimo, lankstumo, kantrybės... Dabar, kai mūsų mergytei jau penkeri metai, kai pasižiūriu atgal į savo nėštumą, gimdymą, žindymą, daug ką jau suvokiu, jaučiu kitaip: plačiau, giliau, išmintingiau.

Vaikelio laukimasis man buvo kartu ir ypatinga fizinė patirtis, ir tuo pačiu – dar niekad nepatirtas tokios Meilės ir šilumos jausmas. Tą šilumą jaučiau nuo pat pastojimo momento. Ji kaip drugelio plasnojimas krūtinėje arba kaip saldumas. Galbūt dėl to, kad pirmas nėštumas, visą tą laiką jaučiausi tokia ypatinga. Ir aplinkiniai sakė komplimentus. Labiausiai neįprastas dalykas buvo pasikeitęs skonio pojūtis. Viskas, ką mėgau iki tol, tapo nebeskanu, taigi turėjau ieškoti „naujo“ maisto. Dar pradėjau užuosti naujus kvapus, pvz. maisto parduotuvėse arba netoli namų esančioje kepyklėlėje... (aplenkdavau ją iš tolo). Nėštumas praėjo puikiai. Prieš pat gimdymą ant palangės gausiai pražydo kaktusas. Keletas tokių ryškių momentų išlikę atmintyje. Gimdyti buvome nusprendę Trakuose. Nerimavau, kad tik spėtume iš Vilniaus nuvažiuoti. Spėjome, ir net labai! Pamenu jausmą – ramybė ir jaudulys kartu... Buvo naktis ir jausmas, kad tik mes vieni. Akušerė, mano bendravardė – nuostabus žmogus. Pasaulis susitraukė į mažą Čia ir Dabar taškelį... Dažnai pagalvoju – koks nuostabus kūrinys yra Žmogus, Moteris. Ryte gimė Adelė, tokia graži! Iki gimimo vadindavome ją Vaikiuku, nors nuo vidurio nėštumo jaučiau, kad bus mergaitė. Turėjau didelį norą žindyti. Tą daryti nuo pat pradžių sekėsi labai gerai. Žindžiau ilgai, tuo paneigdama mitą, kad, jei mama ilgai nežindė, tai ir dukra neturės pieno...

Kai Adelei buvo trys metai, kalbėjome apie gimtadienį, kas tai yra. Ji pasakė: Mama, tavo gimtadienis – kai aš gimiau!

Tam tikra prasme ji buvo teisi. Augame kartu, mokomės vieni iš kitų, daug ką suvokiame naujai. Kiekviena diena pilna naujų patirčių ir įvairių situacijų.

Dabar gyvename savo sodyboje ir tuo labai džiaugiamės. Palyginusi vaikelio auginimą mieste ir kaime, galiu sakyti, kad yra didelis skirtumas, bent jau man. Vien išsiruošti mieste į lauką koks darbas!.. O čia, atrodo, net oras padeda augti. Ir vaikams, ir Meilei ...

Pabaigai Adelės pasakojimas, apie tai, kaip ji atėjo pas mus: „Aš buvau Dievulyje ir labai labai toli, kitoj šaly. Ir tada aš įlipau į tokią vaikų raketą, ir paskui aš pakilau į viršų. Tada pamačiau miestą ir tada žiūrinėjau į mamas ir sakiau: „Ne, ne, ne, ne..“ Ir tada aš pamačiau matančius mamą ir tėtį, pasakiau „Čia!“, ir įkritau mamai į pilvuką“. „Adele, o kas yra matantys mama ir tėtis?“ „Na, kai jie gali pasižiūrėti, jei nori, kaip vaikutis įkrenta į pilvuką“.

Kristina Zaveckienė iš Krunų sodžiaus

11 GAJA moterims

AUGAME LAIMINGI

www.dobrovolskis.lt

Pamąstymai vaikystės tema Aš jau suaugęs. Vis tiek dažnai prisimenu savo vaikystę. Tiek dažnai, kiek pats pagalvoju apie savo vaikus, arba matydamas sutiktų praeivių vaikus gatvėje.

Gal ypač matydamas kitus vaikus.

Paaiškinsiu, kodėl.

Vaikai (1 – 4 metų amžiaus) dažnai reiškia savo jausmus laisvai. Tėvai tuo tarpu dažnai juos stabdo, ramina ir atkakliai moko „visuomenės normų“.

Metams bėgant tos „visuomenės Suaugęs žmogus neprivalo jaustis viršesniu už vaiką normos“, mano galva, vis keistėja. Apie tai neišsiplėsiu, nes tikriausiai kiekvienas jaučiate, kad šiandieniniam pasauly kažkas ne taip. Galvoju, jog vaikai nėra tokie „kvailiukai“, „mažuliukai“ kaip apie juos galvoja suaugę. Pirma – vaikai jaučia ne prasčiau nei suaugusieji. Kiek prisimenu save, visuomet pasirinkdavau, ką daryti, o ko ne, pagal tėvų, suaugusiųjų nuotaiką. Tėvų jausmai turėjo daug įtakos mano gyvenimui.

Kiek pastebiu dabar, vaikai puikiai manipuliuoja suaugusiųjų jausmais. Antra – vaikas gali mąstyti taip pat protingai kaip ir suaugęs. Man dažnai atrodydavo naivūs suaugusiųjų veiksmai, kai jie norėdavo ką nors nuslėpti (paslaptį) nuo manęs ar nuo kitų vaikų (tokias „paslaptis“ greitai išsiaiškindavome). Arba dėdavosi viską žinantys (kai nežinodami atsakymo į klausimą, susigalvodavo visokių nesąmonių ar pasiteisinimų). Kai bandydavo paslėpti „saugioj vietoj“ saldainius ar kitus daiktus, kurių negalima imti (surasdavome). Arba kai vienintelis paaiškinimas, kodėl negalima daryti to, ko noriu, būdavo: „Nes tu dar mažas“.

Laimingo žmogaus paieškos Ar daug tarp Jūsų pažįstamų yra išties laimingų žmonių? Ar patys save tokiais laikote?

Rodos mes, suaugusieji, bėgdami ir panėrę į informacijos srautą, kažką svarbaus pamiršome.

Kažkur vaikystėje atrodėme laimingesni. Ar prisimenate savo vaikystę Jūs? Žinau, jog šian pasaulin buvau pakviestas savo tėvų. Mama man pasakojo, jog tai nutiko kaime, tėčio mamos sodyboje. Gal todėl, nors ir labai retai, buvodavau senelės sodyboje, man ten būdavo jauku. Mama dar pasakojo, jog, kai sužinojo, kad aš jau įsikūriau jos pilvelyje, labai apsidžiaugė. Džiaugiuosi ir aš, kad buvau laukiamas.

Ar Jūsų vaikai žino, kad Jūs irgi esate žmogus? „Būkite nuoširdūs su savo vaikais. Jei slėpsite savo trūkumus ar apsimesite, kad jų neturite, jūsų vaikai išmoks daryti tą patį, ir toks žaidimas tęsis be galo.“ W.M. Aš mažas. Džiaugiuosi gal kokia šešta ar septinta vasara. Dažnai vidudienį būna karšta. Ir šiandien karšta. Bet aš žaidžiu kieme, po sena obelimi ir laukiu mamos. Smagu, kai mama sugrįžta iš darbo, ir dar kuprinėje parneša ko nors malonaus, skanaus... O dar smagiau, kai mama pareina geros nuotaikos. Net jei mama ir nieko neturi kuprinėje, bet šypsosi – man irgi smagu! Ir aš šypsaus. Ji, žinoma, kiek liūdnokai gali pasakyti, jog nieko neparnešė. Tiek jau to! Ji parnešė šypseną, o aš laimingas! Gal mama paglostys man plaukus, gal pasakys meilų žodį, papasakos juokingą istoriją, paėmusi už rankų pasuks mane, gal sugalvos ką nors smagaus...

O gal aš ką nors smagaus jai padarysiu! Gal tiesiog pabūsiu laimingas šalia Vaiko džiaugsmas – laiminga mama mamos.

Sulaukiau! Štai! Mama pareina! Sekundę stabteliu ir žvelgiu į Ją. Tik akimirka, ir man aišku. Jos eisena, kūno padėtis, veidas ir dar kažkoks jausmas mane perspėja: šiandien geriau prie mamos nelįsti. Vis dėl to nusišypsau, pasveikinu mamą ir... lieku

12 GAJA moterims

AUGAME LAIMINGI kieme žaisti toliau. Žinoma, mama bando parodyti, jog viskas gerai.

Bet ką ten. Taip jau buvo ne kartą. Karšta ir liūdna vasaros diena.

Einu prie Nemuno. Gal rytoj, gal rytoj mama grįš laiminga.

Kaip aš nejučia mokiausi

www.delfi.lt

www.efoto.lt

„Nesijaudinkite dėl to, kad vaikai niekuomet jūsų nesiklauso. Jus turėtų jaudinti tai, kad jie visada jus stebi.“ R. F. Įdomu, kai važiuojame kartu su mama į turgų pirkti drabužių ar dar ko... Turguje, siaurame praėjime tarp prekystalių, žmonės „malasi“, vos vienas su kitu prasilenkia. Prekeiviai išdėlioję pačias geriausias prekes „iš Vakarų“. Įvairūs džinsai, „golfai“, „tapkės“, „kedai“, „maikės“, akiniai nuo saulės ir kitos smulkmenos. Tik spėk aprėpti akimis. Mama kartas nuo karto sustoja prie Jai patikusio daikto.

Kurį laiką apžiūrinėja, tiria. Paskui perbraukia pirštais. Jei patinka – palaiko rankose ilgėliau. Jei ir toliau patinka, klausinėja pardavėją apie prekės sudėtį, kainą ir dar kai ko. Ir vis varto rankose daiktą Vaikai mokosi stebėdami – liečia. O man rodos, pirštais Ji bando pajausti, įsivaizduoti kaip, sakykim, drabužis Jai derės, priglus prie kūno, kokius jausmus sukels, ar pakankamai ilgai tarnaus. Rodos, į tai nekreipdavau daug dėmesio. Bet vėliau, jau būdamas vyresnis pastebėjau, jog darau taip pat. Ir dažnai toks „patikrinimas“ būna teisingas.

Jei tik pasikliauju jausmu, galiu lengvai atpažinti, pavyzdžiui, ar reklamuojamas daiktas yra išties man tinkamas, ar ne.

Smagu išsirinkti sau mielą ir tinkantį daiktą. Džiaugiuosi, jog išmokau to iš mamos. „Vaiko mokymasis, kuris vyksta stebint aplinką, sudaro 95% viso vaiko mokymosi proceso. Tyrimais įrodyta, kad vaiko mąstymo dalis, kuria mes galime sąmoningai mokyti žodžiu, tesudaro 5%. Visi mūsų reikalavimai, nurodymai ir pastangos pakeisti vaiko elgesį aprėpia tik 5%. O labiausiai vaikai mokosi iš mūsų neišsakytų minčių ir jausmų. Tai nesąmoningas mokymasis, kuris ir aprėpia didžiausiąją (95%) vaiko mokymosi proceso dalį.“ J. Ch. P. Pasikliauti savimi

„Kai vaikai pradeda kalbėti, Jūs nusprendžiate, kas jiems galima daryti, o ko ne. Vaikui paprasčiausiai įteigiama, kad jis neprivalo mąstyti pats, viskas už jį jau nuspręsta. Vadinasi mąstyti jam nė nereikia, belieka vadovautis kitų mintimis...“ V. M. Labai jaudinuosi. Vakar vėl suklydau. Šiandien vėl prisiminiau mamą. Buvau gal penkerių metų, kai iš darbo pargrįžusiai mamai papasakojau, jog motulė (taip vadinome močiutę) davė mums su sese po saldainį. „O man ar liko? – klausia mama. „Buvo likęs vienas, – aiškinu aš mamai, – bet motulė pasakė man jį suvalgyti, aš ir suvalgiau“. „O tu galvą ant pečių turi?,“ – klausia mama.

Man buvo kiek nesmagu, nes juk galvą tikrai turiu, pagalvojau, jog tikrai galiu pats nuspręsti. Bet ir po kiek metų vis prisimenu šį paprastą klausimą. Kada gi aš išmoksiu pasikliauti savimi? Juk Didžioji pamoka – gebėti pasikliauti savimi jaučiau, kad reikia daryti kitaip.

Daug žmonių tau kalbės apie daug ką, bet aš tau duosiu geriausią patarimą – visada klausyk savo širdies. Parašykite, jei prisimenate naudingų pamokų iš vaikystės, kurias taikote ir dabar, ar manote, jog vaikus galima auklėti kitaip ir turite gerų pavyzdžių: tavovaikai@gmail.com.

Algis T. iš Krunų www.tavovaikai.lt Naudoti trumpiniai: W.M. – William Martin R.F. – Robertas Fulghumas J.Ch.P. – Joseph Chilton Pearce V.M. – Vladimiras Megre

13 GAJA moterims

MYLIU SAVO DARBĄ

Per gyvenimą su knyga

14 GAJA moterims

www.inspiringwallpapers.com

damas pirmąjį puslapį. Tiesiog žinai, nujauti, kad knyga gali tapti artimu draugu, nes jos žinutė svarbi ir pasiekė tave pačiu laiku, kuomet jos labiausiai reikėjo. Arba tai džiaugsmas, kad radai draugę, kuri atliepia tavo sielą, papildo ir praplečia ją. Kai kurias jų norisi „pasikviesti į namus“ ir įkurdinti šalia kitų mėgiamų knygų.

Po tokio pareiškimo Labai myliu knygas, kuturiu pasiaiškinti ir parias vadinu „įkvėpimo“ kviesti knygiaus „lentyną“ knygomis. Tai tarsi iliusapžiūrėti iš arčiau. O parotruoti meno kūriniai apie dyti yra ką. Ten ne tik knypapročius, įvairių tautų gos, gražiai pagal abėcėlę kultūras, tradicinį ir šiuoišrikiuotos. laikinį meną, kūrėjus.

Esu tikra, kad knygiaus Vaizduotė įkvepia gaivaus darbas visų pirma yra oro ir pasileidžia į naują, domėtis visu pasauliu: Knyga yra bičiulė, vedlė, mokytoja bet labai artimą kelionę kultūra, verslu, visuomeknygos puslapiais, iliusniniu gyvenimu, dvatracijomis, fotografijomis, istorijomis, nuojautomis... sios gelmėmis, filosofija. Ne kaupti paviršutiniškas žinias Neįsivaizduoju žmogaus gyvenimo be „išminties“ ir informaciją, bet gyventi, stengiantis suvokti reiškinių knygų. Šventraščių, dvasios mokymų, liudijimų, sistemų ir prigimtį ir prasmę. Be to, nenuilstamai bendrauti, būti atpraktikų aprašymų.

Tai nebe literatūra, tai – dvasinę kelionę viru, kad pajaustum, kas yra žmonėms svarbu ir kur jie ruokeliaujančio žmogaus orientyrai, pamatas, duona kasdiešiasi eiti, kurlink krypti ateityje. Gal todėl knygius gali būti ninė. Per šias knygas aidi, persipina, išnyra žmogaus esmė, bet kuo, ne tik prekeiviu. Juk dažnas jų kurios ieškome kiekvienas savyje. Knynėra baigęs specialių mokslų. Knygose tai „užfiksuota“, surašyta, tačiau gomis prekiauja ir ekonomistai, ir dažnai neišmanymo „raiščiai“ dengia „...knygos gali keliauti kartu su technikos mokslų atstovai, filosofai tavimi per gyvenimą, kasdienybę, akis, kuriomis skaitome, nes viduje ir poetai. Kai kurie jų savo profesta esmė dar neskamba, dar nepažino jas atsivertus atgyja pasauliai, ta iki galo savo asmenine patirtimi. ines žinias panaudoja darbe, o kartais prasiplečia erdvė“ Dar neleista sau pažinti. O knygos jas gilina ir toliau. Tobulėja patys ir kviečia, draugiškai stumteli, nuskaisavo patirtimi, išmanymu praturtidrina sielą, pradžiugina. na aplinkinius. Kartais tai – aistringai Nuo vaikystės skaitome pasakų ir istorijų knygas. Ką mylintys savo pomėgius žmonės, kūrybingi ir pašėlę neten nuo vaikystės – savo mergaitei skaičiau, kai ji buvo dar nuoramos. Todėl knygynas visada gali tapti traukos cenpilvukyje! Pasakos auga kartu su mumis, keičiasi, kartais tru, kultūros ir meno žmonių jungiamąja grandimi. Bet kuri įmantrėja literatūriniais mezginiais, kartais neriame į jas veikla – domėjimasis amatais ar sapnų studijos – praplečia gilyn tarsi ežeran. Neabejotinai smagi pramoga... pasaulėjautą. Ir padeda būti tarpininku tarp knygų ir Atskirą lentyną namuose paskyriau poezijai. žmonių, ieškančių informacijos, idėjų, žinių, grožio, įkvėpiNesugaunamo, neįspraudžiamo į funkcionalumo rėmus mo, palaikymo ar paspirties gyvenime. virpėjimo literatūrai. Taipogi negaliu apseiti ir be vaistažolių žinynų, kulinarijos ir receptėlių, rankdarbėlių, kelionių Turbūt ir patys įsivaizduojate, kokį žmonių margumyną knygų. Mėgstu susidraugauti su knyga, su jos atsiradimo sutinka knygius. O tą, kuris mėgsta knygas, jis atpažįsta iš istorija, autoriumi. Tuomet knyga tampa pilnateisiu namų tolo, nes visi pasaulio knygų mylėtojai turi „tarptautinę“ gyvenimo dalyviu. Kartu keliauja, švenčia šventes, padeda knygų kalbą: žibančias akis ir smagų jausmą, kai užsimeni liūdėti ir ilgėtis. apie gerą knygą. Skaitytojų yra tokių skirtingų! Kai pradėKartais pavargstu ir nustoju pramės, apie kurią čia jau dirbti su knygomis, susipažinau su atskira kasta žmonių, kalbu. Nebenoriu užsiimti prekyba. Tada verčiu naują kurie domisi įvairiais dalykais ir renka apie tai knygas. Kas puslapį ir imu svajoti, planuoti, ieškoti. Ir galiu sukurti bet mėnesį susitikdavau su šinšilų gydytoju iš mažo miestelio, ką. Smagų renginį, susitikimą, išvyką. Kartais koks nors kurio biblioteka apie šiuos gyvūnėlius ir jų gydymą pražmogus netyčia tau primena: „Oho, koks įdomus tavo noktų visų Lietuvos bibliotekų kolekciją apie jų priežiūrą, darbas!“. Truputį pavydžiai. Ir neįmanoma su juo nesutikti. kaktusų augintoju, kuris sugebėjo čia, pas mus, auginti Tai labai įdomus, spalvingas darbas.

Skaitykite, ieškokite, dalinkitės, ir knygius gyvuos kartu kaktusus iš sėklų... su jumis per knygas.

Aišku, knygius turi mėgti skaityti! Mylėti knygas. Nes knygose galima rasti lobius. Knygius tai žino ir tiki tuo.

Rūta Bielevičienė iš Kauno Žinoma, knygų yra labai įvairių. Knygių labiausiai džiugina tos „ypatingosios“. Kai mėgaujiesi dar prieš atsivers-

...Pavadinkime mane Knygiumi. Nes aš prekiauju knygomis. Tačiau, tačiau! Tai tokia prekybos sritis, kurios sunku „išmokti“ verslo mokykloje. Nes tai šiek tiek daugiau arba šiek tiek kitaip.

MANO KNYGA

Kai viskas sustoja į savas vietas

O dabar trumpai, apie ką ji. Tai tikra istorija moters, vardu Anita, kuri sirgo vėžiu ketverius metus, o galiausiai, sutrikus visų organų veiklai, pateko į komą. Ji išgyveno artimą mirčiai patirtį (AMP). Po trisdešimties valandų, praleistų komos būsenoje, ji pabudo. Ir tuo, ką patyrė, pasidalino šioje knygoje – „Miriau, kad tapčiau savimi.“ Anita aprašo visą savo gyvenimą nuo vaikystės, kultūrą, kurioje augo ir tai, kaip ji „ateina“ iki ligos. Taip pat ir komos būsenos patirtį, kurios metu mato save, artimuosius, brolį, skrendantį pas ją lėktuvu, gydytojus. Ji viską ne tik mato, bet ir girdi, ką jie kalba. Ji bendrauja su mirusiu tėčiu, gauna atsakymus į klausimus. Bet svarbiausia yra tai, ką Anita jaučia – tai besąlyginės meilės jausmas, globos jausmas, jausmas, kad esi mylima ne už tai, ką padarei, o už tai, Mes ateiname ne daryti, o būti, džiaugtis gyvenimu kad tiesiog esi.

Kai kurie dalykai tiesiog sunkiai suvokiami, pavyzdžiui, visas laikas (praeitis, dabartis,ateitis) vyksta vienu metu. Kaip Anita sako, ne laikas eina, o mes judame per laiką.

Paskaičius knygą užplūsta toks lengvumo jausmas, toks aiškumas, kad taip ir yra. Ši knyga mano gyvenime sudėliojo viską į vietas. Čia pasidalinsiu labiausiai įstrigusiomis mintimis.

Dangus – tai ne buveinė, o būsena, Dievas – ne būtybė, o būsena. Viskas yra viena. Tai, kas vyksta išorėje, yra atspindys to, kas vyksta mūsų viduje. Mums reikia mylėti save – tai esmė – tai viskas, ko mums reikia, visa kita ir taip vyksta. Mes ateiname ne daryti, o būti. Mes didingi ne dėl darymo, o jau vien tuo, kad esame. Gal jums šios mintys skamba sausai, bet kai aš viską perskaičiau, jos manyje kažką suvirpino, pajaučiau, kad tai teisinga. Mums nereikia sistemos, mes kiekvienas esame unikalūs ir viską jau turime savyje. Viskas yra viduje, o ne išorėje. Ir dar daug daug gerų dalykų, kurių čia nesutalpinsiu...

Jei mylite save ar jei norite labiau pamilti, paskaitykite šią knygą!

Beje, po komos atsibudusiai Anitai po dviejų savaičių padarė biopsijos tyrimą ir vėžio nerado, vėliau siuntė šviesti, bet nerado nei vieno auglio. Gydytojai buvo labai sutrikę. Anita tuo tarpu žinojo, kad yra sveika, nes dabar jos kūnas persmelktas meilės, nebeliko baimės, kuri buvo jos ligos priežastis.

Po penkerių savaičių Anitą išrašė namo su nurodymu „Perdaug nesilinksminti“. Vienas gydytojas, tyrinėjęs jos ligos istoriją, pasakė: „Ponia, jūs turėjote būti mirusi“. O Anita išėjusi iš ligoninės džiaugėsi kiekviena akimirka ir linksmai leido laiką, nes suprato, kad būtent tam mes ateiname į šį pasaulį.

Eglė Kručiuvienė iš Kauno

15 GAJA moterims

Algirdo Markevičiaus nuotr.

Jei paprašytumėte išskirti vieną knygą iš visų skaitytų – tai būtų ji. Jei paprašytumėte rekomenduoti ką nors tikrai gero – tai būtų ji. Jei prašytumėte nurodyti knygą, sužadinusią geriausias emocijas – tai būtų ji. Ši knyga man tikra dovana. Jaučiuosi ypatinga jau vien tuo, kad ji atėjo į mano gyvenimą.

Vadinasi, buvau jai pasiruošusi.

SKANUMAI

Keksiukų metas Širdyje gyvena džiaugsmas. Myliu vasarą! Tobulus savaitgalio rytus saulės nušviestame balkone tarp žydinčių gėlių, iškylas parke ant žolės, ilgus vakarus su nesibaigiančiais pašnekesiais apie viską ir kartu apie nieką...

Dažnai rugpjūtį ima kamuoti kažkoks nenumaldomas praeinančios vasaros ilgesys. Ir nors suprantu, kad reikėtų tiesiog mėgautis kiekviena likusios vasaros diena, be to, visi metų laikai savaip žavūs, kažkodėl vis pagaunu save melancholiškai užsisvajojusią... Tokiomis dienomis geriausias būdas praskaidrinti nuotaiką ir nuvyti šalin slogias mintis man yra kepimas. Žinoma, saldžių kepinių! Šįkart namai kvepia uogomis. Virtuvėje pūpso krepšys sultingų mėlynių, savo aromatu vilioja saldžios avietės. Galvoje vis kirba mintis išsikepti ką nors skanaus. Keksiukai – vienas iš mano mėgstamiausių saldžių kepinių. Jais galima greitai pavaišinti netikėtai užklupusius svečius, pasiimti į išvyką, o puodelis kvapnios kavos ir purus uoginis keksiukas – tobula ryto pradžia.

Taigi užsirišu prijuostę ir – pirmyn!

12 keksiukų su uogomis reikės: • 250 - 300 g miltų • 100 g sviesto • 2 kiaušinių • žiupsnio druskos • ¼ a. šaukštelio vanilinio cukraus (nebūtinai) • žiupsnio cinamono • 1 a.š. kepimo miltelių • 1/4 stiklinės pieno arba jogurto • 1 stiklinės šviežių mėlynių • 1 stiklinės šviežių aviečių arba kitų uogų

Dubenyje sumaišyti sausus produktus: cukrų, vanilinį cukrų, druską, cinamoną, kambario temperatūros sviestą ir kiaušinius. Tada atskirai sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir suberkite į paruoštą masę, dar kartą viską gerai išmaišykite. Įpilkite pieno ir viską gerai išsukite iki vientisos konsistencijos. Tuomet suberkite uogas ir atsargiai išmaišykite. Tešlą supilstykite į keksiukų kepimo formą, jau paruoštą su kepimo popierėliais. Kepkite iki 180°C temperatūros įkaitintoje orkaitėje, apie 25-30 minučių.

Skanaus!

Sigita P. iš Kauno

16 GAJA moterims

JAUKŪS NAMAI

Nematomasis pasaulis Nuo mažų dienų mama mane mokino tvarkytis namus. Esu jai labai dėkinga už šituos įgūdžius.

Tačiau visuomet jaučiau vidinės šitos veiklos prasmės alkį. Būdama paauglė zyzdavau, atidėliodavau darbus, slampinėdavau arba kaip klusni mergaitė atlikdavau darbus tiesiog rankomis, atmestinai „iš vidaus“. Viduje nekantraudavau ir norėdavau kuo greičiau užbaigti šitą nemalonią veiklą. Šiandien studijuoju Nyderlanduose.

Gyvenu labai jaukiame tipiškame aukštame siaurame olandiškame keturių aukštų name (tai – mūsų studentų namai), kur patys šeimininkaujame ir kuriame aplinką taip, kaip mums norisi. Be to, užsidirbu tvarkydama kitų žmonių namus. Šie pavieniai darbai mane pabudino labai įdomiems išgyvenimams bei mintims, kuriomis norėčiau su jumis padalinti. Šiandien man tvarkymasis – vidinis Namai jaukūs, kai juose tvyro meilė poreikis, džiaugsmas ir susitikimas.

Kiekviena aplinka spinduliuoja kažką savito Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kaip jaučiatės vieno ar kito žmogaus namuose? Kokia atmosfera tvyro kambaryje, virtuvėje? O kaip jautėte, pavyzdžiui, kokio nors biuro, mokyklos klasės, ligoninės aplinką? Kiekviena erdvė be savo finizių savybių, kurias galime pamatyti, užuosti, paliesti, turi ir savo juntamą matmenį. Kas tai?

Moteris, kurios namuose gyvena nykštukai Kiekvieną šeštadienį dešintą valandą ryto prieinu prie mėlynų durų, kurias atidaro nuoširdžiai besišypsanti Marleen – inteligentiška garbaus amžiaus moteris, kuri pirmą kartą sutiktiems žmonėms visuomet prisistato kaip namų šeimininkė ir keturių vaikų motina (nors pagal išsilavinimą ji architektė ir savamokslė filosofėantroposofė). „Tai mano profesija“, – sako ji paprastai ir su giliu pasididžiavimu. Taigi, kiekvieną šeštadienį įžengusi į jos namus jaučiu, kad jie paruošti mano atėjimui – paruošti iš vidaus. Ir štai ji ramiai, kiek šelmiškai primerkusi akis taria: „Mano nykštukai tavęs jau pasiilgo“. Iš pradžių galvodavau, kad ji tiesiog juokauja, bet ilgainiui supratau, kad tai visiškai rimta.

Spindintys langai ir neplauti indai Kartais Marleen manęs paprašydavo išvalyti du didžiulius jos svetainės langus. Dirbdavau susikaupusi, neskubėdama, su meile. Marleen namai mane įkvėpdavo visai kitaip išgyventi šią veiklą, išgyventi akimirką ir, svarbiausia – mėgautis! Vieną kartą išvaliusi jos langus tarsi pabudau – pro juos taip gyvai skverbėsi saulės spinduliai ir dangaus mėlis, kad aš akimirką nustėrau... Rodėsi, tiek gaivios gyvybės atsirado tame spindesy. Sugavusi tą akimirką supratau, kad ji privertė mano širdį suvirpėti lyg matyčiau nerūpestingą džiaugsmo šokį.

Tačiau šalia šokančių nykštukų gyvena ir pilkosios būtybės, kurios turi dvi labai ypatingas savybes –

negailestingai daugintis ir sukelti iliuziją, kad šitas namų plotas turi savo atskirą, neliečiamą, tamsų gyvenimą.

Pilkųjų poveikį labai stipriai išgyvenu, kuomet mūsų studentiškoje virtuvėje keletą dienų stovi neplauti indai.

Krūva nepaprastai greitai auga ir darosi vis sunkiau pasiryžti ją sutvarkyti...

Elementariosios būtybės Elementariosios būtybės mūsų aplinkoje – gyva ir nuo mūsų priklausoma substancija. Nykštukai ar bildukai, aitvarai – tai tik keletas rūšių namų būtybių, kurios senovės lietuviams buvo matoma realybė. Anksčiau žmonės turėjo betarpišką ryšį su šiomis būtybėmis, todėl daug paprasčiau rūpestingai apsieidavo su šiuo, mūsų akimis, „mistišku“ pasauliu.

Modernios visuomenės žmogus tapo aklas dvasiniam pasauliui (tam, kad pats pajustų poreikį savo valios pastangomis praregėti), kurio dalis yra ir šios kartais simpatiškos, kartais siaubingos, o gal ir neutralios išvaizdos būtybės. Bet jos niekur nedingo! Jos supa mus visur ir visada! Žinoma, dėl žmonių poreikių ir mūsų aplinkos modernėjimo kai kurios taip pat transformavosi, prisitaikė. Šiandien yra žmonių, kurie turi arba įgijo aiškiaregystės dovaną matyti šias nematomas būtybes, gali jas tiesiog nupiešti, bendrauja su jomis. Jų yra visokiausių rūšių, paskirčių, tačiau šiuo atveju aš turiu galvoje tik tas, kurios nulemia mūsų aplinkos savybes, atmosferą. Aš pati jų buvimą, aktyvumą, poveikį tiesiog jaučiu kaip tam tikrą moralinę aplinkos substanciją. Kitaip sakant, jaučiu, kokį ryšį žmonės turi su savo gyvenimo, darbo ar kitokios paskirties aplinka. Elementariosios būtybės yra tarsi moralinis aplinkos barometras, parodantis, kiek meilės, šilumos, šviesių minčių, kūrybos čia ir dabar yra. Ar ta aplinka kvėpuoja? Ar ji atvira svečiams? Aš paminėjau tik keletą pozityvių gairių, bet gali būti, kad apleistoje aplinkoje aktyviai arba pasyviai karaliauja pilkosios rūšies būtybės.

17 GAJA moterims

JAUKŪS NAMAI Bandymas su ryžiais Noriu papasakoti apie bandymą, kuris parodo, kaip į mūsų mintis, ketinimus, meilę reaguoja nuo mūsų priklausanti substancija.

Kartą vienas vaikinas mūsų studentiškame name pasiryžo atlikti bandymą su ryžiais, kuris jau seniai daugumai žmonių buvo matytas internete. Virtus ryžius iš vieno puodo jis sudėjo į tris stiklainiukus. Pirmajam kasdien skyrė daug dėmesio, galvojo apie juos, kalbino, antrąjį „maitino“ neigiamomis emocijomis, o į trečiąjį nekreipė jokio dėmesio. Jis tą darė tikrai labai nuoširdžiai ir atsakingai, o aš dažnai užeidavau patikrinti, kaip tie ryžiai laikosi.

Po dviejų mėnesių tyrimo, patikėsite tuo ar ne, ryžiai, kurie gaudavo dėmesio, tebebuvo balti ir birūs. Antrieji – kiek paglitiję, kai kur parudavę, o trečiojo stiklainėlio vaizdas tapo labai neestetiškas: ryžiai buvo visai nebepanašūs į maistą... Iš to stiklainėlio dvelkė mirtimi.

Subtilaus ryšio prasmė Ką duoda rūpinimasis ir prisirišimas prie elementariojo pasaulio substancijos? Valydama kitų žmonių namus, supratau, kad vyksta prisirišimas prie tos gyvos substancijos. Iš pradžių vyskta pirmieji prisilietimai, bandymai (veiksmas-reakcija), o paskui užsimezga ryšys.

Jausdavau, tarsi bendraučiau su namais kaip su žmogumi.

Ilgainiui ėmiau jausti, kad jie iš tikrųjų manęs laukia, prašo dėmesio, meilės, rūpesčio.

Savo studentiškame name išgyvenu tai dar stipriau. Kai būna labai darbingi laikotarpiai akademijoje, iš nuovargio neturiu jėgų „pamylėti“ mūsų gyvenamosios aplinkos.

Tuomet jaučiu, kad mano siela ima dūsti, jai ima trūkti oro, nes namai nebekvėpuoja. Man tai būna labai rimtas ženklas, kad turiu rasti jėgų ir laiko skirti dėmesio mūsų namams. Ir laiko visuomet atsiranda. Tada įvyksta vidinė šventė, kupina gyvenimo, spindėjimo, džiausmo. Abipusė šventė: mano ir mūsų namų būtybių.

Laikui bėgant gyvas ryšys su savo aplinka duoda savo vaisių. Nereikia skubėti – svarbiausia išgyventi, bendrauti čia ir dabar. Tada pamažu substancija ima darytis tanki, jauki, šilta, kviečianti prisiliesti, jaustis jaukiai. Tai lygmuo, kai aplinkos būtybės ima tarnauti žmonėms. Jos prisipildo gyvybe, neabejoja žmonių meile bei rūpesčiu. Jos ima skleisti jaukumą, kviesti žmogaus sielą, ima be žodžių pasakoti namų ar kitos aplinkos istoriją.

Rūta Bagdonavičiūtė iš Hagos (Nyderlandai)

Erdvės valymas „Senovėje žmonės buvo prisiderinę prie aplinkos dėl to, kad tai buvo išlikimo klausimas.

Dominavo įgimta išmintis – išmintis, kuri gerbė žemės šventumą ir pripažino, kad žmonėms svarbu išlaikyti harmoningus santykius ritualais bei ceremonijomis. Šie ritualai turėjo subalansuoti žmogaus aplinkos energijas. Ritualais žmonės panaikindavo negerus ketinimus, blogus darbus paversdavo gerais, pagarbiai atsisveikindavo su mirusiaisiais, palaimindavo žemę prieš statybas ir atlikdavo kitokias ceremonijas. Šios ceremonijos ir ritualai buvo skirti palaikyti harmoniją tarp žmonių, subalansuoti ir atkurti santykį su Žeme ir dangumi.

Erdvės valymo sąvoka randama visų pasaulio tautų tradicijose – pradedant senovės Kinija, keltų gentimis Anglijoje bei žemyninėje Europoje, Amerikos indėnais ir baigiant Vedų ritualais Indijoje ar aborigenų ceremonijomis Australijoje. Panašu, kad žmonės nuo seno jautė poreikį išlaikyti harmoniją su savo aplinkos energijomis. Senovės tautos suvokė šią žmonijos ir aplinkos sąveiką – mes proporcingai veikiame vieni kitus.“ Pagal Ch. Hummel iš knygos „Erdvės valymas“

18 GAJA moterims

Kad erdvė yra gyva, žmonės žinojo nuo seno

N. J. Teišerskienė „Širdies Mandala”

KELIONĖ

Kelio pradžia tikrai? O kas, jei...?“ Blogų minčių nė neįsileidome. Rodės, Kartą vienoje gimnazijoje dvyliktokai išdidžiai kelio atgal nėra. Be to, kaip vėliau supratome, šis keliavimo ėjo į paskutinę lietuvių literatūros pamoką. Visų būdas turi ir privalumų. Jis nieko nekainuoja, susipažįsti mylima ir gerbiama mokytoja, bedrąsinanti su daugybe gerų ir įdomių žmonių, mokinius baigti vieną kelio esi priverstas atsisakyti patogaus etapą ir ramiai žengti pirmyn, Keliaudama pažinau Pasaulio sielą ir saugumo jausmo ir... jis geriausiai paklausė: „Ką žadate veikti išmokau pasikliauti gyvenimu atskleidžia Didžiosios Sielos mums sukurtą planą. Kartais automobilio toliau? Ar jau žinote, ko norite?“

pakelėje tekdavo laukti tris ar keturias Abiturientai vienas po kito ėmė valandas, ir tomis akimirkomis nodėstyti planus, specialybių bei aukštųjų rėdavosi keikti visus iš eilės. Tačiau mokyklų pavadinimus. Viena mokinė, galų gale visada sustodavo žmonės, išgirdusi klausimą, pasijuto nejaukiai. važiuojantys kaip tik ten, kur mums Ne todėl, kad nežinojo, ko nori, bet reikia, sakykime, iš Milano tiesiai į todėl, kad bijojo būti nesuprasta. Kai Amsterdamą (!!!). Taip, stebuklų būna. atėjo jos eilė, tarė: „Aš noriu keliauti.“ Tomis minutėmis tik susižvalgydavome Klasė prapliupo juokais, o mokytoja ir visi trys suprasdavome, kad viskas kirto dar skaudžiau: „Keliauti? Iki yra taip, kaip ir turi būti. to tavęs laukia ilgas kelias: mokslai, Kadangi keliauti autostopu trise darbas, santaupos. Tada – keliauk, nėra labai patogu, nusprendžiau kad nori.“ Mokinei suspaudė širdį. parašyti laišką vienam draugui, dėl Sukandusi lūpas, tramdydama ašaras pinigų stokos likusiam Lietuvoje. ji tyliai ištarė: „Nenoriu laukti. Aš Nuotr. iš asmeninio archyvo Jis norėjo keliauti su mumis, todėl keliausiu dabar.“ pamaniau, kad keliavimas autostopu Ir aš keliavau. Vos atsiėmusi mokyklos baigimo diplomą, – puiki proga jam prisijungti prie mūsų. Laiške paaiškinau, susikroviau kuprinę, ir su keletu draugų pradėjome pirmąją kas atsitiko ir pakviečiau jį „atitranzuoti“ iki mūsų. Jis, savo kelionę. Keliavome vieną mėnesį traukiniais: bilietai nujausdamas, kuo mudviejų kelionė gali pasibaigti, padirbti (nebuvo pinigų tikriems), kišenėje – vos pora susikrovė mantą ir tą pačią dieną ėmė keliauti pas mus. šimtų litų, bemiegės naktys parkuose, maisto trūkumas – Tačiau netrukus teko dar kartą keisti kelionės planus. toks didelis buvo noras pamatyti pasaulį. Bet svarbiausia Mums stovyklaujant aukštai Šveicarijos kalnuose, netikėtai buvo ne tai. susilaužiau kojos pirštą. Taip, aš kalnuose, palapinėje, koja Kelionės man atvėrė Pasaulio Sielą. Didžiąją Sielą – sutvarstyta, paeiti negaliu, nekalbant apie sunkios kuprinės viską matančią, girdinčią ir nuolat esančią šalia. Ji žino, ką nešimą, pilvas gurgia. O ką daryti dabar? Teko sustabdyti daranti ir kodėl, tik mes, žmonės, dažnai nesuprantame jos savo kelionę ir likti kalnuose bent savaitei tol, kol galėsiu plano. O planas visada yra. Ir jis yra tobulas. Mums belieka priminti skaudamą koją. Ir ačiū Dievui, kad likome! Kaip tik tik sudėlioti lego kaladėles į vietas, nepraleisti svarbių tuo metu draugas iš Lietuvos pasiekė mus ir rado sutartoje detalių pro akis ir viską suprasti. Suprasti, kad nėra nieko be vietoje. priežasties ir kiekvienas gyvenimo žingsnis nėra žengiamas Tuomet prasidėjo naujas kelionės etapas, atmintyje be Didžiosios Sielos palaiminimo. Ji tarsi piemuo, ganantis ryškiausiai likęs dėl bemiegių naktų stotyse, ilgų pokalbių mus per gyvenimo žolynus ir tyliai šnabždanti, kurį keliuką prabanga tviskančioje Nicos pakrantėje, romantikos kvapo. pasirinkti šį kartą. Ši paslaptis man atsivėrė vienos iš Keliavome dviese. Ir vis dar keliaujame. Namo grįžau kelionių metu, maždaug prieš septynerius metus. ne viena, o su geriausiu draugu, sargu, mylimuoju. Jau Tą vasarą, kaip ir keletą vasarų prieš tai, su draugais septyneri metai mes drauge. Keliaujame per gyvenimą nusprendėme keliauti po Europą traukiniais. Iškeliavome kartu. trise, visam mėnesiui. Kuprinės – ant pečių, bilietai (vėl Pažvelgus atgal suprantu, kad kiekviena Didžiosios netikri) – rankoje, ir šiltas vasariškas vėjas žadėjo ramų, Sielos plano dalis tos kelionės metu susidėjo į patį gražiausią gražų nuotykį. Tačiau netrukus gyvenimas pateikė ne vieną paveikslą. Tam, kad patirtum nežinomybės jausmą, kada, staigmeną. rodos, nuo tavęs nepriklauso niekas, susipynusį su visiška Antrąją kelionės dieną, kažkur tarp Austrijos kalnų, ramybe ir pasitikėjimu Didžiąja Siela, reikia nedaug: didelio pasijutome apvogti. Neliko dalies pinigų, banko kortelių, noro atrasti ir trupučio drąsos. Drąsos svajoti, tikėti, keliauti. fotoaparatų bei – svarbiausia – bilietų! Taip, tų, kurie Žengti nauju keliu. O jis kaskart būna išmargintas vis naujais mums turėjo suteikti galimybę keliauti traukiniais visoje raštais bei iškvėpintas vis kitais kvapais. Išdrįskite.

Europoje mėnesį laiko. Iš pradžių ištiko šokas: Ir kas dabar?

Beje, universitetą aš baigiau ir jau penkeri metai kaip Likome trise gatvėje, ir labai greitai teko apsispręsti, ar už dirbu mokytoja. Savo mokiniams nuolat kartoju, kad paskutinius pinigus pirkti bilietus namo, ar keliauti toliau. nebijotų svajoti. Juk kai kažko labai nori, visas pasaulis Tik kokiu būdu? Vis dar turėjome šiek tiek pinigų bei visą padeda tą troškimą įgyvendinti. Gero kelio! mėnesį atostogų priešaky. Na jau ne, nepasiduosime.

Keliausime toliau – autostopu. Apėmė baimė: „Kaip? Ar Sondra S. Iš Kauno

19 GAJA moterims

GAMTA GYDO

Kalbantis augalų pasaulis

Algio Teišerskio nuotr.

Visa augalija yra Žemės dovanos žmogui. Tik apsidairykime – kiek pas mus, Lietuvos gamtoje, daug žalumos, o šiltuoju metų laiku – ir spalvingų žiedynų.

Jie malonina akį, glosto uoslę, juose švelniai šiurena vėjas. Šitos subtilios, tarsi nepastebimos žemės grožybės teikia mums džiaugsmą, pasigėrėjimą, kitas giedras emocijas. Ne paslaptis, kad gera sveikata visų pirma priklauso nuo vidinės pusiausvyros bei to, kiek šviesių emocijų patiriame, įsileidžiame į savo gyvenimą.

Gamtoje glūdinčias žinias galime „pasiimti“ tiesiogiai Nuo senų laikų moterys rinko augalus maistui ir gydymui. Žinios, kaip tai daryti, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Be to, ankstesniais laikais, kai žmonės gyveno gamtos ritmu ir jos apsuptyje, pats žmogus galėjo padaryti asmeninių atradimų ir įžvalgų. Kai priartėji prie gamtos, ji su tavimi kalba, dalinasi žiniomis. Tai yra įmanoma, ir įmanoma ne paskiriems išrinktiesiems, o kiekvienam žmogui, kurio širdį traukia žemė, kyla noras ją pažinti širdimi.

Kaip aš atradau intuityvią žolininkystę Mane nuo seno žavi bet kokios užuominos apie žmogaus gebą įsiklausyti į gamtos išmintį, girdėti žemę, akmenis, medžius, paukščius, gyvūnus, vandenį ir t.t. Kai mano gyvenime atsirado ypatinga erdvė – meilės erdvė, giminės sodyba, kurioje praleisdavau daug laiko tyloje, harmonijoje su gamta, kilo nenugalimas poreikis išgirsti žemės išmintį.

Pradėjau rinkti žoleles, nors dar „nežinojau“, kas ir kaip.

Vis paskaitydavau knygų apie vaistingus augalus, tačiau tokios žinios manęs netenkino. Visoms joms būdinga monotonija, sausi faktai (išskyrus keletą įdomių autorių, pavyzdžiui, Eugeniją Šimkūnaitę), nuo kurių tik apsisuka galva, o naudos maža. Viduje tvirtai tikėjau, kad įmanomas ir kitas būdas pažinti augalus, gamtos pasaulį. Tiesioginis būdas – žemės ir žmogaus pašnekesys. Ir štai mano svajonė išsipildė. Vieną saulėtą rudens popietę vaikščiodama po savo laukus apžiūrinėjau žoles ir pajutau, kad mano būsena tampa ypatinga, aš kažką prisimenu, tarsi jau būčiau dariusi tai seniau.

Ar jums yra buvę, kad kurį laiką apie ką nors svarbaus mąsčius, vieną dieną „netikėtai“ nušvinta, nuskamba viduje aiškus žinojimas ką ir kaip daryti? Man irgi taip buvo. Prieš tai gal kokią savaitę daug mąsčiau, kaip galėčiau padėti draugei įveikti negalavimą. Ir tuomet pradėjau klausti – kažin, kokios žolės galėtų jai padėti? Ir gavau atsakymą!

Atsakymas nebuvo baigtinis – ką nors sužinojusi, galėjau gilintis toliau, ir man uždavus kitą klausimą, vėl gaudavau atsakymą. Pradėjau klausinėti ir apie kitus sveikatos sutrikimus bei kokiais augalais jie gydomi. Informacija sruvo lengvai ir sklandžiai, aš nutariau ją užsirašyti. Nuo to laiko apie žoles skaitau ne tik knygose, o informaciją papildau ir intuityviu būdu. Šie atsakymai yra visaapimantys – tai ne tik receptai, ką skinti ir kaip naudoti išdžiovinus, kiek laiko gerti ir panašiai, o daug daugiau. Man pradėjo vertis visiškai kitoks, platesnis suvokimas apie augalus.

Vaistažolių rinkime yra tiek daug plonybių, bet jų nebūtina

20 GAJA moterims

žinoti protu. Užtenka pasikliauti širdimi, intuicija, ir viską padarysi teisingai. Sužinojau, kad yra skirtumas, kur žolės auga – ar saulėje, ar pavėsyje, skiriasi ir augalų rinkimo paros laikas priklausomai nuo to, ką nori gydyti, sustiprinti, supratau, kad, nuskindama vieną vaistažolę, iš tikro paimi daug daugiau – paimi dalelę visos erdvės informacijos. Juk augalas auga supamas kitų augalų, ir labai gerai, kai jų yra daug rūšių, šios rūšys – laukiniai, natūralūs augalai, ir jo gydomąsias savybes sudaro kaimyninių augalų bei visos vietovės energetika. Augalų pasaulis labai įdomus, ir, nors aš dar tik mokausi, jau galiu kai kuo su jumis pasidalinti.

Kokia arbata yra sveikiausia?

Dažnai girdime giriant vieną ar kitą arbatą. Aš kviečiu į tai pažvelgti giliau ir per savo širdį. Žolė nėra tik kūnas, tik medžiaga. Žmogus irgi nėra tik kūnas, vien tai, kas apčiuopiama. Mūsų pasaulis yra daug gilesnis ir platesnis, nei mes matome įprastiniu matymu, matymu iš proto.

Tačiau, jei pasitelkiame širdies akis ir jos matymą, tai yra aiškus matymas, kurį aš vadinu aiškiaregyste. Yra trys lemiami veiksniai, norint paruošti gerą, vaistingą arbatą.

Jei paklausčiau jūsų, kokį drabužį jums mieliau dėvėti – mamos, močiutės megztą ar pirktinį? – jei tik jūsų ir mamos/močiutės santykiai darnūs, rinktumėtės pirmą variantą. Taip ir su arbata. Kad ir kokia žolė bebūtų, jeigu ji surenkama jūsų pačios ar jūsų artimųjų rankomis, ji turi aiškų pranašumą prieš visas kitas vaistažoles. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Rinkime pačios Geriausia, kai žoles ar kitą žaliavą arbatai renkame pačios. Žinoma, tokia arbata bus lygiai naudinga ir mūsų šeimos nariams, draugams – tiems, su kuriais jaučiamės artimos ir draugingai nusiteikusios. Jokiu būdu nedovanokite arbatos žmonėms, kurie jus erzina, taip pat neimkite tokių dovanų ir pačios. Juk žmogus, rinkdamas ir ruošdamas žoles, įdeda ir savo energijos. Jei jums netinka žmogaus energetika, netiks ir jo arbata. Kai geri savo ar savo artimųjų paruoštą

GAMTA GYDO energetikos. Kiekvienoje klimato juostoje yra vaistingų augalų, tinkamų būtent tos šalies, toje aplinkoje gimusiems ir gyvenantiems žmonėms. Jei kinai turi ženšenį, tai mes turime krieną, o indėnai turės dar kitą šaknį. Ir tai visai nereiškia, kad krienas mažiau vaistingas už ženšenį, nebent tuo atveju, jei krieną vartotų kinas.

Netgi toje pačioje klimato juostoje ir meridiane augantys augalai pasižymi skirtingomis savybėmis. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: ar augalas auga drėgnoje, ar sausoje vietovėje, prie upės, ežero, ar laukuose, miške; taip pat Tinkamas nusiteikimas turi įtakos ir dirva bei tai, kokie augalai auga aplink, ar jis Negana to, kad arbatą renkame pačios, reikia tai daryti auga saulėje, ar pavėsyje. O didžiausias veiksnys iš visų yra su meile, esant geros nuotaikos, jaučiant ryšį su gyvąja žmogaus mintis. Jeigu augalai auga vietovėje, kur lankosi aplinka, taigi – ir žolių pasauliu. Eidama rinkti žolių, kurį daug žmonių (viešos erdvės, miesto parkai ar miškai), jie laiką siunčiu šią mintį į aplinką, kad ji pasiruoštų mane prisisotina įvairiopos, kartais – chaotiškos informacijos. priimti. Pradėdama pasisveikinu – toks pasisveikinimas gali Savo dalį prideda ir mašinų triukšmas, gamyklos, fabrikai. būti garsus, ištartas „Labas“, nepamirštant pranešti, kokie Jei augalas auga jūsų sode, darže, jūsų kaimo laukuose – mūsų ketinimai augalų atžvilgiu. jis neišvengiamai susijęs su jūsų Dažnai ateidama pas augalus biolauku, tad jums yra vaistingesnis. pradedu niūniuoti ar dainuoti (visai Tiesa, daržo augalai nebus tokie nesvarbu, kad „neturite balso“. vaistingi kaip miško ar laukų Augalai, Motina Žemė priima jus („laukiniai“) augalai, nes darže besąlygiškai – jai svarbūs tik jūsų augalijos įvairovė skurdesnė nei tyri ketinimai, atvira, mylinti širdis.) natūralioje gamtoje. Kuo daugiau Nujaučiu, kad dainuojant renkamose įvairių ryšių augalų (žolių, gėlių, žolėse įsirašo tiek garsai (virpesiai), krūmų, medžių), tuo turtingesnis to tiek atviraširdis nusiteikimas. O tai, augalo biolaukas, jis geba suimti iš žinoma, pagerina arbatos savybes. aplinkos daugiau informacijos, nes Arbatą rinkite tik tada, kai norisi. keičiasi ja su aplinkiniais augalais.

Tai labai svarbu. Mūsų intuicija žino Ideali vieta žolėms rinkti yra jūsų daugiau nei protas – jei yra ūpas sodyba ir laukai/miškas aplink ją – rinkti žoles ar žiedus, labai tikėtina, tokia vieta, kuri jus „pažįsta“, kur kad tuo metu yra tinkama tai nėra daug triukšmo ir nesilanko daryti. Turiu omeny gamtos ciklus, pernelyg daug žmonių. Tai naudinga pvz. mėnulio fazes, paros metą bei bent dėl dviejų priežasčių: 1) augalai kitus veiksnius, nuo kurių pareina žino, ko jums trūksta ir stengiasi augalo vaistingumas. Žolininkystėje surinkti šias trūkstamas medžiagas yra daug svarbių veiksnių, bet šių bei energijas iš aplinkos; 2) augalai veiksnių nebūtina žinoti protu, mielai leisis skinami, nes jus pažįsta ir negalima jų laikytis vien dėl – jie noriai atiduos savyje sukauptą logikos. Būtų pernelyg nuobodu, energiją ir informaciją, o tai dar jei gyvą, dinamišką gamtos pasaulį Straipsnio autorė dobilų lauke labiau padidins jų vaistingumą. giminės sodyboje bandytume sukišti į siaurus rėmus.

Vertinkime tai, kas sava, nes Žmogui nėra būtina mintinai tik tai, kas sava, gali būti sava! išmokti, kuriuo paros metu rinkti Atsigręžkime į savo protėvius, į savo vienus ar kitus augalus, prie kokio mėnulio tai daryti, ir gamtą, savo aplinką, ir – jei ji nėra tobula, padarykite ją t.t. Viskas yra daug paprasčiau – tam mes turime širdį. Jos tokia. Tokią ją padarys jūsų širdis, jos meilė. Tuomet mes iš klausydamos, mes viską darome teisingai, pagal gamtos tikro sužinosime, kas yra laimė. Tuomet patirsime pilnatvę ir visumos dėsnius, ir – svarbus skirtumas – ne todėl, ir gyvenimo prasmingumą, ir tai nebus vienkartinis įvykis, kad „taip reikia“, o todėl, kad „žinau tai esant reikalinga o kasdienis vyksmas, auginantis jūsų sielą. ir prasminga“. Aš siūlau žolininkystę priimti kaip būdą Žiedų vanduo mokytis sąmoningumo ir priartėti prie gamtos pasaulio, kurio dalis mes ir taip esame. Juk gyvenime ir taip daug kur Kone dažniausias renkamų augalų vartojimo būdas – taikome taisykles, paisome logikos; nesineškime to į gamtą, arbatos. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į žalių – nedžiovintų nestatykime sienos tarp savo sielos ir Motinos Žemės. Juk ir nenuplikytų karštu vandeniu augalų, tiksliau – jų žiedų, ir mes, ir augalai esame jos mylimi vaikai. poveikį. Vasarą, kai apstu žydinčių augalų, galime pasiruošti ir kitokio gėrimo – vėsaus žiedų vandens.

Aplinka svarbu Antpilus augalams žydint ruošti iš medžių žiedų (laukinių Nuostabu, jei arbatą sau ir šeimai ruošiame pačios ir kriaušių, obelų, gudobelių), taip pat – iš pievų bei miško darome tai su meile. Dar daugiau prasmės tame būtų, gėlių žiedų. Jei kuri gėlė traukia akį, maloniai kvepia, jei augalus rinktume iš sau artimos aplinkos, ypač tokios, tikėtina, kad tiks ir jos žiedų antpilas. Žinoma, prieš kur dažnai buvojame, kur augalija mus „pažįsta“. Būtent tai pasitikslinkite, ar šis augalas apskritai vartojamas, todėl paminėsiu, kad jokie užsienietiški augalai, kad ir nenuodingas, kokios jo pagrindinės veikimo sritys. kokie vaistingi bebūtų, neprilygs savo poveikiu vietiniams Žiedų vandenį ruošti visai paprasta, o jo poveikis mūsų šalies, o dargi – erdvės augalams. Kiekvienas žemės – subtilus, tonizuojantis. Kadangi vanduo šiuo atveju lopinėlis yra savitas; skiriasi klimatas, kuris priklauso nuo nekaitinamas, žiedų antpilas yra tarsi sultys ar ištrauka, Algio Teišerskio nuotr.

arbatą, ji peni ne tik kūną, bet ir sielą. Artimos energetikos žmogaus rinktos ir ruoštos arbatos rezonuoja su jūsų organizmo sistema, ją pakrauna, suderina. Žinoma, yra žmonių, kurie mums artimi, nors ir nesame susiję giminystės ryšiais – tokiu atveju net ir kito, „svetimo“ žmogaus arbata tiks, harmonizuos. Apibendrintai tariant, stenkimės pačios rinkti žoles savo ir savo šeimos reikmėms. Jūsų rankomis rinkta arbata turėtų sudaryti bent 50% geriamų namuose arbatų.

21 GAJA moterims

GAMTA GYDO gyduoles staiga suvokiau: jos atstato ląstelių struktūrą.

Jaunystė, gyvybingumas, mūsų sveikata priklauso nuo to, kiek mūsų organizmas geba atnaujinti ląsteles. Šiam tikslui pasitarnauja gyvas (šaltinio arba saulėje pakrautas) vanduo, augalai ir gamta apskritai. O jaunažolė yra ta žolelė, kuri savin suėmusi ypatingą jėgą, ir ši jėga pasireiškia kaip geba transformuoti negalias iš esmės – keičiant (atstatant) ląstelių struktūrą. Štai kodėl jaunažolė – tikslesnis jos pavadinimas.

O dabar papasakosiu, kaip pasiruošti jaunystės vandens. Šviežiai skintą jaunažolių žolę su žiedynais (rinkitės žalesnę, šviežesnę, trapesnę, o ne sumedėjusią žolę) susmulkinkite rankomis 5 – 10 cm ilgio lakšteliais. Smulkinant žolę atsiveria kanalėliai, iš kurių vaistinės medžiagos lengviau prasisunks į vandenį. 1 litrui užteks 3 – 4 jaunažolių stiebų su žiedynais. Ši užpiltinė negesdama stovi 3 – 5 paras, kasdien jos skonis vis stiprėja, ryškėja. Didėja ir jos vaistingumas. Apie 3 parą žoles jau galima išimti. Per dieną nereikėtų gerti daug tokio vandens – pakaks po kelis gurkšnius keletą kartų per dieną, kai norisi. Jaunažolės turi ir raminamą poveikį, tad galite atsigerti prieš miegą. Pastebėtina, kad jaunažolių arbatas geriau vartoti Moteriškiausia pievų gėlė vėsesniu metų laiku, kuomet mažiau Bene mylimiausia mano gėlė yra laiko leidžiame saulėje. Mat jaunažolės raudonasis dobilas. Pagal mano traukia savin saulės šviesą, gali paskatinti pajautimą, tai yra pati moteriškiausia ultravioletinių spindulių įsisavinimą.

Lietuvos laukų gėlė, ką išduoda ir jos Bet vienos – dviejų savaičių kursas iš salsvas kvapas, ir ypatingai moteriška šviežio jaunažolių vandens vaarą tikrai sodriai rožinė spalva. Raudonojo nepakenks, o tik pastiprins gyvybines dobilo spalva aktyvina pirmąją čakrą jėgas, pamaitins ląsteles. (raudona) bei širdies čakrą (rožinė).

Vaistinių augalų enciklopedijoje teko Taigi raudonieji dobilai padeda mums aptikti paprastą, namuose paruošiamo sujungti du gyvybiškai svarbius centrus aliejinio jaunažolės užpilo receptą – gimdą ir širdį. Apie tokį ryšį tarp šių (išoriniam naudojimui). Reikės linų moters kūno dalių kalba senųjų tautų sėmenų (pageidautinas, geriausiai išmintis. Dobilai veikia ir in, ir jan tinkantis), saulėgrąžų nerafinuoto arba kryptimis: pirmoji čakra yra gyvybės alyvuogių aliejaus. 8 – 9 valg. šaukštus ir veržlumo centras, o širdies čakra – šviežios smulkintos jaunažolės užpilame atjautos, besąlyginės meilės, ramybės 200 – 250 g. aliejaus. 1 – 3 savaites centras. palaikoma šiltoje, tamsioje vietoje Daugelyje vaistažolių enciklopedijų nuolat suplakant, po to perkošiama Augalais pakrautas vanduo raudonieji dobilai patenka tarp ir perpilama į tamsaus stiklo butelį. turi gydomųjų galių skausmo malšintojų esant menstruacijų Aliejumi tepami odos sužeidimai, skausmams. Be to, šie žiedai teigiamai įbrėžimai, nudegimai – jaunažolių aliejus veikia moters vaisingumą ir reproduktyviuosius organus greitina gijimo procesus. Šį aliejų (2 – 3 lašus) galima lašinti apskritai. Taigi – ir palaiko, stiprina mūsų moteriškumą. į nosį nuo slogos. Tiek pirmu, tiek antru atveju aliejus tinka Raudonuosius dobilus arbatoms galime maišyti ir su ir vaikams, nes yra švelnaus poveikio. kitais augalais pagal savo pajautimą. Jei norite moteriškos Iki kada galime rinkti vaistažoles arbatos, galite į mišinį pridėti kraujažolės (kraują, o per jį – ir virškinimo sistemą valančios) žolės bei žiedų, tinka ir mėtos Paprastai knygose pabrėžiama, jog augalus reikia rinkti lapai, medetkos žiedai. Jei raudonąjį dobilą sumaišysite su jų žydėjimo laikotarpiu arba iki žydėjimo pradžios. Tai liepžiedžiais, bus puikus gėrimas šaltuoju metu, kai aplink pagrįsta mintimi, jog augalas tokiu metu dar neatsidavęs siautėja virusai. visų savo jėgų žiedynų bei vaisių auginimui. Tačiau man Dobilų žiedus (šviežius) galite užpilti vandeniu – gausite nuojauta sako, kad augalai vaistingi visuomet, tik tas jų moteriškumo eliksyrą, kurį galima gerti nevirintą (žr. vaistingumas kiekvienu metų laiku kitoks. Šią mano mintį pastraipą „Žiedų vanduo“). Taip pat dobilų žiedai tinka dėti man jau kadaise patvirtino viena draugė žolininkė. Tuomet į salotas, saldžią varškę bei kepinius. Senovėje šeimininkės ji mane nustebino, pasiūliusi rudenį pasirinkti žolių arbatai. jų žiedais saldindavo kepinius vietoj vanilės.

Dabar suprantu, kad žolių savybės niekur nedingsta – juk skiname, renkame augalus su visais žiedais ir sėklytėmis, Amžinos jaunystės žolė tad paimame ir visą jų kauptą jėgą. Šią vasarą susidomėjau jonažolėmis, kurias perkrikštijau Rinkime augalus ir su jais pažindinkimės. Labiau „jaunažolėmis“. Mano nuomone, šis vardas tiksliau atspindi pasitikėkime savimi ir leiskime intuicijai mus vesti įstabiu jų paskirtį. Galbūt teko girdėti, kad liaudies medicinoje pajautos, vidinės įžvalgos keliu. Šito jums ir linkiu! jaunažolė vadinama „vaistu nuo 99 ligų“. Sumaniau patikrinti intuityviuoju būdu, kame slypi jaunažolės Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Krunų paslaptis. Ir štai vieną rytą rinkdama šias nuostabias Algio Teišerskio nuotr.

patenkanti tiesiai į kraują, o per eterį – ir į subtiliuosius kūnus. Antpilams geriau naudoti šaltinio vandenį arba bent jau paprastą vandenį 1 – 2 val. palaikyti tiesioginės saulės spinduliuose stikliniame ar moliniame inde – taip suaktyvinama vandens energija, su vandeniu gausite ir gyvybiškai svarbios saulės šviesos. Žiedų antpilas gal ir nepagydys nuo rimtų ligų, bet jis veikia kaip vitaminai ir kosmetika kūnui iš vidaus. Taip pat – kaip prevencija nuo ligų: juk stiprinamas organizmas. Nebūtina gerti daug tokio vandens – užteks 1 – 1,5 l per parą. Nebūtina į indą pridėti daug žiedų. 1 l vandens pakaks kelių žiedų. Juos galite vis pakeisti naujais. Jei žiedų patenka į puodelį, galite juos sukramtyti ir nuryti – jei, žinoma, norisi. Žiedai yra kaip prieskoniai, tad nepiktnaudžiaukime, naudokime saikingai. Grožėkimės ir uoskime juos gryname ore, gamtoje, o nepulkime visų skinti. Juk žydintys augalai mus veikia per kvapą, eterį, žiedadulkių įkvepiame per orą. Žinoma, augalai teigiamai veikia ir per akis – grožėdamiesi žydinčiais augalais kartais nė nepajaučiame, kaip pakyla nuotaika, energija, o tai taip pat stiprina mūsų atsparumą – tiek psichinį, tiek kūno imunitetą.

22 GAJA moterims

RĖDOS RATU

Žolinė – padėkos Žemei šventė Algio Teišerskio nuotr.

Rugpjūčio vidurys – geriausias metas padėkoti Motinai Žemelei už jos grožį ir dosnumą. Juk būtent šiuo metų laiku gamta dosniausiai apdovanoja mus įvairiomis gėrybėmis.

Tad rugpjūčio penkioliktąją dieną simboliškai yra švenčiama viena seniausių lietuviškų švenčių – Žolinės, įkūnijančios gamtos turtų gausą ir vešėjimą.

Kartu tai ir atsisveikinimas su vasara bei rudens sutiktuvės. Žolinės puošmena – puokštė iš įvairių žolynų Žolinės metą gamtoje gražiai nusako lietuvių patarlės ir priežodžiai: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja.“ Ir iš tiesų nuo Žolinės dienos jau šuoliais trumpėja.

Ištakos Ši šventė švenčiama nuo senų senovės ir susijusi su pagoniška, o taip pat – su krikščioniška tradicija. Įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena ir šiandien minima kaip bažnytinė šventė. Šią dieną bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Beje, atsinešti į bažnyčią pašventinti puokštelę – išskirtinai lietuviškas šventės paprotys. Šiame straipsnelyje labiau akcentuosiu kiek primirštus senuosius Žolinių papročius, nors šiandien abi tradicijos šioje šventėje gražiai susilieja.

Moteriško prado pagerbimas Kaip jau buvo užsiminta, Žolinės pirmiausia pažymi gamtos virsmą ir įprasmina tam tikrą senosios lietuviškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Žolinių esmė – derlius, derliaus brandumas. Per šventę aukojami ir pašventinami pirmojo derliaus vaisiai.

Būtent šios šventės papročiuose ir simbolikoje mūsų senosios kultūros tyrinėtojai akivaizdžiai įžvelgia baltiškosios žemės dievybės kultą. Jį, kaip manoma, vėliau pakeitė švč. Mergelės Marijos kultas. Lietuviška moteriška žemės dievybė yra vardu Žemyna. Žemyna ir Žemėpatis yra pora, globojanti visus žemdirbystės darbus ir pačių žemdirbių sunkų triūsą. Žemė lietuviui visad buvo šventa.

Jis visada rodė didelę pagarbą žemei.

Puokštė – svarbiausias akcentas Žolinės puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Ji turi būti iš kuo įvairesnių žolynų – gražiausių darželio ir lauko gėlių, vaistinių augalų, javų. Kiekviena žolė puokštėje turi ypatingą reikšmę, galią ar istoriją. Moterys ir merginos seniau darželiuose Žolinei išsaugodavo gražiausias gėles.

Laukuose ieškodavo rugiagėlių, ramunių, dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, diemedžių, karklų, jurginų.

Ypatingą vietą puokštėje užėmė avižos, miežiai, rugiai ir kiti javai. Tiesa, gėles puokštėn rišti imta kiek vėliau, iš pradžių ir rinkti tik javai, kiečiai. Žemaičiai Žolinės puokštėje paslėpdavo dygiąją usnį.

Pašventintą įterpdavo ją į dirvą šaknimis į viršų. Buvo tikima, kad tuomet šios piktosios dyglės pranyks iš dirbamų laukų.

Dzūkijoje Žolinių puokštėn būdavo įprasta įrišti ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, ilgesniu kotu nuskintą gūžę kopūsto. O iškiliąją šventę čia vadindavo Kopūstine, nes tai metas, kai kopūstai jau baigia sukti galvas.

Puokštė buvo šventinama. Pašventinta Žolinių puokštė įgaudavo didelę simbolinę reikšmę. Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, mat buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos, piktosios jėgos. Likusi puokštės dalis būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma labai garbingoje ir šventoje namų vietoje.

Protėviai tikėjo, kad šventintos žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų, tad užėjus perkūnijai, šventinta puokšte pasmilkydavo namus. Etnologų teigimu, senovėje kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys džiovintus augalus iš žolinių puokštės dėti į pagalves ar net įkapes.

Pastarasis ritualas simbolizavo tarsi sugrįžimą į motinos gamtos glėbį.

Puokštės jokiu būdu negalima išmesti – ji laikoma nuo Žolinės iki Žolinės. Seną puokštę reikia sudeginti, tikint, jog, kas iš žemės atėję, tas turi į žemę ir grįžti.

Draudimai ir prietarai Manoma, kad senovės baltai per šventę žolynus, javus ir kitas užderėjusias gėrybes aukodavo žemės ir derlingumo

23 GAJA moterims

RĖDOS RATU deivei Žemynai. Aukojimo procesas būdavęs kitoks nei dabartinis nešimas šventinti į bažnyčią, vaisai ir javai tikriausiai būdavo deginami ar užkasami. Šia auka buvo išreiškiama padėka dievybėms už naują derlių.

Labai ilgai buvo tikima, kad iki žolinės galima valgyti šviežią obuolį, ropę ar ridiką, tačiau kepti duoną ar net šviežias bulves draudžiama. Tikėta, kad, kol už naują derlių nepadėkota dievams, gamtai, o vėliau – Šv. Mergelei Marijai, jo ragauti negalima.

Iki šių dienų išliko tikėjimas, ypač Dzūkijoje – Rytų Lietuvoje, kad moterys, kurios turi mirusių vaikų, iki Žolinės negali valgyti naujo derliaus vaisių – obuolių, slyvų, kriaušių, kai kur – net ir uogų. Tikėta, jei moterys iki žolinės valgys vaisių, tai jų vaikai negaus, o jei nevalgys, per Žolinę visi

laukuose. Yra žinoma, jog Žolinių dieną žmonės išgindavo karves į laukus, puošdavo jų ragus vainikais, kalbindavo jas meiliais žodžiais. Tai dar kartą įrodo, jog žmogus nebuvo savęs išskyręs iš gamtos pasaulio ir švęsdavo kartu su gyvulėliais.

Žolinė šiandien

Džiugu, kad šiuo metu visuomenėje jaučiamas atviras domėjimasis senosiomis tradicijoms ir noras prisidėti prie jų gaivinimo. Žolinės jau švenčiamos ne tik tikinčiųjų bendruomenėse. Didelio susidomėjimo sulaukia įvairių liaudies etnografijos muziejų bei pavienių organizacijų organizuojamos šventės, kur prisimenamos senosios tradicijos, atgaivinami senieji amatai, folkloras, ragaujami tradiciniai lietuviški patiekalai. Gražu būtų, jei šventė persikeltų į šeimas.

V. Valužio nuotr. Žolinių metu visi turime progą pagerbti ir pasidžiaugti visu tuo, ką mums davė gamta ir užaugino mama Žemelė. Žolinė yra ta diena, kai pagerbiama visa mums suteikianti gamta, o taip pat prisimenami artimiausi žmonės. Šventė tarsi kviečia rasti laiko pabūti kartu, niekur neskubėti. Juk dabartiniame skubos amžiuje mes taip mažai laiko turime vieni kitiems.

Man, mieste gimusiai, mieste augusiai ir su kaimu turinčiai labai mažas sąsajas, žemdirbiškos kultūros papročiai yra praradę savo aktualumą. Tačiau dvasiniai dalykai yra labai svarbūs. Žolinės papročiai verčia sustoti ir prisiminti, koks didis stebuklas yra gamta ir mūsų mama Žemė. Turime galimybę suvokti, kokia svarbi yra padėka ir pagarba viskam, kas mus supa: ar tai būtų žmogus, ar gyvūnėlis, ar augalėlis, nes tik santarvėje su pasauliu mes Žolinė – bendruomenės šventė galime pajusti pilnatvę ir sielos ramybę.

vaikai bus apdovanoti vaisiais. Tai, žinoma, susiję su auka ir viltimi. Moterys taip išreikšdavo savo nerimą ir rūpestį ne tik dėl gyvų vaikų, bet ir dėl esančių aname pasaulyje.

Bendruomenės šventė Senovės lietuviams Žolinė buvo didelė bendruomeninė šventė. Žolinių švęsti ir pasidžiaugti nauju derliumi susirinkdavo visa giminė. Būdavo tiesiog būtina visiems susieiti – pašnekėti, kaip kam sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus, susižinoti, gal kam nepasisekė, gal reikalinga pagalba. Ir neveltui yra toks senas posakis: „Kas neateis per Žolinę, tas bus biednas”. Juk jei nebendrausi su artimaisiais, liksi vienas bėdoje, skurde.

Per Žolinę svarbu ir pasilinksminti. Įdomu tai, kad per Žolinę buvo laikytasi panašių papročių, kaip ir per Kūčias.

Etnologų užfiksuota, jog būdavo gaminamos vaišės.

Panašiai kaip per Kūčias, tik iš naujo derliaus buvo gaminama dvylika patiekalų. Kepdavo duoną, ragaišį, bandeles, bulves – visa, kas užauginta. Vaišintis sueidavo visa giminė. Buvo prisimenami ir mirusieji giminaičiai. Tikėta, kad anapilin išėję giminės turi galios, todėl juos pagerbiant per maldą, per auką, jie gali paveikti, kad derlius būtų geras, o tai, kas likę laukuose, būtų laiku nuimta.

Susirinkę žmonės sekdavo pasakas, mindavo mįsles, dainomis dėkodavo motinai Žemei už dosnumą ir šokdavo

24 GAJA moterims

Eglė Kučinskienė iš Kauno Straipsniui paruošti naudotasi šiais šaltiniais: J. Noreikienė „Žolinės papročiuose – senojo Žemynos kulto atšvaitai“, www.lrytas.lt Vainalavičiūtė „Tradicijos ir prietarai: ką kiekvienas turi žinoti apie Žolinės?“, www.balsas.lt „Žolinės -Amžių sandūroje“, www.sarmatija.lt M. Jackevičius „L.Klimka: jei graži Žolinė, gražus bus ruduo“, www.delfi.lt Vainalavičiūtė „Klimka: švęsime Žolinę ar Kopūstinę?“, www.alfa.lt Etnologas Libertas Klimka: „Žolinės puokštė yra ypatinga“, www.15min.lt D. Jomantaitė „Žolinė – tvirtas tradicijų saitas“ , www.pajurionaujienos.com

Susitikimas

LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Lietuvos piliakalnių paslaptys – ir mūsų širdyse Ant aukšto kalno mano seniai mirusios prosenelės draugės pynė vainikus iš paupio gėlių, priskintų slėnyje. Ak, štai koks tas Skomantų piliakalnis! Jo taip ir neaplankiau per visą gyvenimą... Žvilgsniu ieškojau prosenelės tarp keistai apsirengusių, man nematytų moterų. Jos visos buvo palaidais plaukais, drobiniais rūbais, siekiančiais žemę. Jų akys buvo užlipdytos gėlių žiedlapiais, bet jos viską matė. Gražu – pagalvojau. Visgi žvelgiant į visa tai darėsi nejauku.

Moterys keistai šnabždėjosi, laikydamos rankose gėlių vainikus, žiūrėjo į mane ir lyg norėjo pamatuoti, ar jie man tiks.

Bet kur mano prosenelė? Staiga pamačiau ją. Pažinau iš karto. Ji buvo panaši į mano senelę. Aš jos taip pasiilgau. Pagaliau susitikome...

Ji stovėjo ant stataus ir aukšto Skomantų piliakalnio skardžio pakraštėlio. Artėjau prie jos, kojos tarsi nesiekė žemės. Dar spėjau pažvelgti žemyn nuo aukšto stataus kalno ir pamatyti neapsakomai gražų upės vingį, slėnį, pražydusį lauko gėlėmis.

Prosenelė ištiesė rankas į mane, plaikstėsi baltas drobulės šydas. Staiga ji sušuko: „Būk atsargi!“ Prabudau. Galvojau apie keistą sapną ir apie būsimą tos dienos kelionę į pajūrį. Diena buvo pilna įspūdžių. Ji greit prabėgo.

Grįžtant namo, sūnus pasuko kitu keliu, kuriuo niekada nevažiuodavome. Per miškus vingiavo neplatus kelelis, tik vietomis matėsi viena kita sodyba. Pagalvojau, kad tuose miškuose turėtų būti ir Skomantų piliakalnis. Papasakojau sūnui, kad sapnavau šiąnakt sapną apie šį piliakalnį, ir kad prosenelis prieš daugelį metų parsivedė prosenelę iš Skomantų piliakalnio papėdės į savo žemę prie Tenenio upės. Ji pagimdė keletą dukrų – viena iš jų buvo mano močiutė.

Paklaidžioję radome nuorodą į piliakalnį. Kai sustojome jo papėdėje, apėmė keistas jausmas. Pažinau tas pačias vietas, kurias regėjau sapne. Užlipome ant aukšto kalno. Ošė šimtamečiai medžiai, vietomis ruseno ugniavietės. Apsamanoję akmenys liudijo praeitį.

Ak, tas sapnas. Čia moterys pynė vainikus, o ten, ant paties kalno pakraštėlio, stovėjo prosenelė. Virpėjau visu kūnu.

Atėjusi į tą vietą ir praskleidusi medžių šakas, pamačiau tą patį, jau sapne regėtą slėnį. Nustėrau. Tas pats upės vingis ir paupio gėlės. Kalnas toks status. Trakštelėjo šakelė, ir pradėjo slysti šlapias molis po mano kojomis, ir aš su juo kartu žemyn. Galva apsvaigo nuo aukščio, pradėjau ridentis žemyn.

– Laikykis už eglės, tu gali, – šaukė sūnus nuo kalno viršūnės.

Atsitrenkiau į eglę, mane sulaikė jos šakos. Sūnus padėjo užlipti į kalną. Aš ne verkiau, bet raudojau.

– Ko ten ėjai prie pat krašto? – apkabinęs mane šlapią ir apsibraižiusią paklausė.

– Tame slėnyje buvo mano prosenelė, – pati nepatikėjau savo žodžiais.

Po keleto dienų nuvažiavome prie piliakalnio ir uždegėme žvakutę.

Stasė Balčytienė iš Šilutės

25 GAJA moterims

KŪRYBOS VERSMĖ

Mano kūrybos versmė Nuotr.iš asm. archyvo

Vienokios ar kitokios kūrybos poreikis tikriausiai yra prigimtinis kiekvienam žmogui.

Rankdarbiai manęs niekada labai netraukė ir nežavėjo, gal dėlto, kad dažniausiai nesisekdavo.

Kita vertus, gražiai piešti taip pat niekada nemokėjau, bet „kažką papaišyti” visgi patinka.

O eiliuoti, kaip dabar pagalvojus prisiminiau, mėgau jau vaikystėje – kurdavau ketureilius ar ilgesnius eilėraštukus, pagal žinomas ar savo sukurtas melodijas kurdavau savas dainas, o mama pasakojo, kad mintinai trumpus eilėraštukus deklamuodavau jau nuo 2,5 metų.

Visgi labiausiai tokios kūrybos poreikis prasiveržė paauglystėje ir toliau tęsėsi ankstyvoje jaunystėje. Tuo laikotarpiu, kaip ir daugelis merginų, svajodavau apie meilę ir būsimą „tą vienintelį”, kurio jau ėmiau laukti. Tad ir tose eilėse dažniausiai dominuoja meilės ilgesys...

O kai toji meilė mane pagaliau aplankė, kai atsirado „Jis”, tuomet kažkaip ir poreikis išsilieti eilėmis sumažėjo, ir apie penkerius metus nieko nerašiau.

Pastaruosius dvejus metus daugiausiai buvau ir jaučiausi žmona ir ypač mama, ir save pačią gal net per daug primiršau. O štai šiemet ir vėl pajutau norą eiliuoti, norą išlieti jausmus ir mintis kūryboje. Ir tai darydama, jaučiausi gerai. Žiūriu, jog didesnėje dalyje naujų eilėraščių tematika visgi išliko ta pati, tačiau rašiau jau būdama brandesnė, ir tą meilę pažinusi giliau ir įvairiapusiškiau. Mielos mergaitės, merginos ir moterys – dalinuosi su jumis savo kuklia kūryba, kuri galbūt ir jus pačias (kaip iš dalies mane Gaja) paskatins atrasti, prisiminti ar tiesiog ir toliau tęsti savitą kūrybą, kad ir kas tai bebūtų.

MAN TIK REIKIA TAVĘS Man nereikia nei kabančių sodų, Pažadų, kad nuskinsi žvaigždes, Man nereikia nei turtų, nei lobių MAN TIK REIKIA TAVĘS Man nereikia brangių dovanų Ar kad pirktum kasdieną gėles, Man nereikia saldžių pažadų MAN TIK REIKIA TAVĘS Man nereikia gyvenimo rūmuos, Nei tarnų, kurie klauso manęs Man nereikia nei medžių, nei jūros MAN TIK REIKIA TAVĘS Man nereikia nei namo, nei vilos, Prabangos, kuri suptų mane, Man nereikia tavo mašinos MAN TIK REIKIA TAVĘS Man nereikia mamos jau, nei tėvo Vakarienė kad lauktų manęs, Nereikia nei Saulės nei vėjo MAN TIK REIKIA TAVĘS Man nereikia, ko visad norėjau Man nereikia netgi savęs...

Nereikia ir ko neturėjau MAN TIK REIKIA TAVĘS (2004)

„Papaišymai“ - fraktalai

26 GAJA moterims

KŪRYBOS VERSMĖ

MYLIMAJAM...

Žemei

Pažadas sau

Atkeliausiu pas Tave Sapną Tau atnešiu, Nusileisiu prie širdies Mintyse užmigsim...

Žeme, Motina mana, Kreipias į Tave dukra, Tu galinga ir šventa Meilė tarpsta tavyje.

Sako – meilės nėra, Sako – ji laikina; Pasakykit – jei jos nėra, Ant ko laikos pasaulis tada?

Širdimi lytėsiu Skruostu prisiglausiu Lapeliu nutūpsiu Šilumą pajausiu...

Mama! Būki man mama, Atlaidi ir atvira, Savo šilumos skraiste Tu apgaubk, prašau, mane…

Tu – žaliuojanti žolė Tu – tai vėjo šnaresys, Tu – pražydusi gėlė Medžio lapų spindesys.

Tu – sauja žemės mylimos, Gabalėlis dangaus giedrumos Upės, jūros, vandenynai, Dykumos, miškai, kalnynai.

Sako – meilė akla, Ji – akimirka kelyje; Aš noriu būti ta, Kuri surastų ją tamsoje

Visa tai – tai tu brangi, Žeme – Gamta – atgaji, Apkabinsiu mintimis Ir kalbėsiuos širdimi.

Meilės gydanti galia

Tu miegosi – aš ateisiu Ššš – nieko nesakysiu...

Nejučia priglusiu Sapnuose mane pajausi.

(2013-02-09)

Išmintinga, nuostabi – Mums vienintelė esi, Tu – visų mūs atgaja Žemė, Motina, Mama!

(2013-03)

Sau pažadėjau, Kad jeigu kada Sutiksiu ją savam kelyje, Meilė vardu bus mano dukra...

(2004)

Meilės aurą aš jaučiu, Meile gyvenu, Širdimi gyva liečiu Šiluma apkabinu...

Meilė – ji gyva many, Meilė tai juk aš pati, Meilė tai ne paslaptis, O Visatos Esatis.

Meilėj atvira širdim Aš matau ne tik akim, Mano rankų šiluma – Meilės gydanti galia.

(2013-02-13)

Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė iš Panevėžio raj.

Fone nuotr. iš www.hdwallpaper.me

27 GAJA moterims

SIELOS KALBA

Algio Teišerskio nuotr.

Maldos galia: Dėkingumas

Malda puoselėja ryšį su vidine išmintimi ir Dievu Pradedame naują straipsnių ciklą apie maldą. Malda – itin asmeninis dalykas. Toks asmeninis, kad apie tai su kitais beveik nekalbame. Bet visgi tai yra svarbi gyvenimo dalis. Kalbėtis su Tuo, kuris tave sukūrė.

Kaip mes tai darome? Ar meldžiamės sąmoningai? Koks yra mūsų ir Dievo ryšys, kaip jame atsispindi ir skleidžiasi malda? Pradėsiu nuo dėkingumo. Galbūt todėl, kad dėkingumo jausmas atveria širdį. O be atviros širdies, kaip žinome, nebus ir atviros, nuoširdžios maldos.

Mano kelias į Dievą Malda yra atgaiva. Ji puoselėja ryšį su vidine jūsų išmintimi ir Dievu. Tokia yra maldos prasmė ir esmė. Ar visuomet ją suvokiame? Mano gyvenime malda užima svarbią vietą. Su bėgančiais metais – kuo toliau, tuo labiau Jį jaučiu. Peržvelgusi gyvenimą bandau atsekti pirmuosius sąlyčius su Dievu. Ilgą laiką Dievo kaip tokio neįvardinau. Mokykloje buvo tikybos pamokos, bet jose niekas nekalbėjo apie maldos paskirtį. Išmokau „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, kartais sukalbėdavau. Mano šeima nereliginga, bet tikinti, kaip mano teta sakydavo: „Dievas yra Gamta.“ Bet ir su artimaisiais niekada apie Jį nešnekėdavome. Žinau, kad džiaugsmas ir meilė, kuriuos kaip didžiausias vertybes perėmiau iš mamos, yra artimi Dievui. Galbūt net artimiausios Dievui energijos. Tačiau bandau prisiminti pirmą sąmoningą kreipimąsi į Dievą, ir ne šiaip išmokta malda, o nuoširdžiai, kaip į Tėvą. Ir prisimenu. Tai buvo septynioliktais mano gyvenimo metais.

Aš labai ilgėjausi meilės, norėjau sutikti vyrą, kuris mane mylėtų ir kurį galėčiau pati mylėti. Ir meldžiausi, prašiau Jo, kad taip nutiktų. Ir tai nutiko tais pačiais metais! Ar gali būti, kad Dievas priartėjo prie manęs būtent per meilę, tą meilę, kuria pamilau savo vyrą dar iki su juo susitinkant?

Taip, ko gero tai tiesa. Bet dar stipresnis susivokimas įvyko perskaičius knygas iš serijos „Anastasija“. Čia, ketvirtojoje

28 GAJA moterims

knygoje („Pasaulio sukūrimas“, V. Megre) pateikiamas autoriaus ir jo mylimos moters dialogas apie maldą. Jį perskaičiusi, pirmą kartą aiškiai suvokiau, kad žmogus toli gražu neišnaudoja visų savo galimybių, jam Dievo duotų. Ir kad būtina, tiesiog būtina kuo greičiau atsiimti savo prigimtines teises – išmintį, meilę, pasitikėjimą, džiaugsmą, harmoniją, kūrybą ir taip nudžiuginti Kūrėją.

Tai buvo nuostabus dalykas mano gyvenime. Iki tol Dievą vadinau įvairiais vardais – Meile, Išmintimi, Aukščiausiuoju Aš, Absoliutu, bet man tie vardai buvo paskiri ir tarsi nieko nereiškė. Na, tiksliau, iškart vaizduodavausi kažką, daug už mane didesnį, galingesnį, kas gali man padėti, mane vesti.

Ir staiga – suvokimas, kad žmogus – Dievo vaikas tikrąja to žodžio prasme, ir Aš, Jo vaikas, esu visų Jo galių paveldėtoja.

Man Jis nepagailėjo nieko, viską davė ir tik laukia, kada mes kursime drauge. Ir svarbiausia, kad tai nebuvo įtaiga, nebuvo dar viena nuomonė ar primetamas požiūris. Ne, tai buvo priminimas to, ką seniai žinojau. Širdyje visada tai jaučiau, bet kažkokie varžtai neleido man tuo patikėti.

Patikėti, kad esu tokia nuostabi.

Ir štai aš čia – Maldoje jau dešimt metų, ir šie metai pilni vidinio pasitenkinimo, vis naujų atradimų ir išsilaisvinimo, apie kurį numanau kalbant Indijos ir kitų šalių išminčius.

Būtent dėl to noriu, kad žmonės pradėtų apie tai mąstyti.

SIELOS KALBA Kai gyvenimas tampa malda Esu žmogus. Turiu jausmų visokių ir minčių, ir kartais būna man sunku. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbus tas suvokimas, įsitikinimas, pajautimas, kad Dievas yra manyje, o aš – Jame. Šį suvokimą galima puoselėti be galo, ir tai labai džiugus vyksmas. Pradedi mažiau dėmesio kreipti į tamsiąsias gyvenimo ar savo asmenybės puses ir viskame įžvelgti dieviškumo dalelę. Tokiu būdu gyvenime randasi vis daugiau džiaugsmo ir meilės. Juk tai, kur kreipiame savo mintis ir dėmesį, vis auga. Todėl jei norime pilnatvės, būtina susikurti sau tokias sąlygas, kad jos patirtume kuo daugiau. Ir pašalinti tokias aplinkybes, kurios trukdo tai padaryti. Ta prasme Dievą mes turime užsitarnauti.

Mes kaip kiaušinis, kurį reikia išlukštenti, kad pasiektum vidurį – trynį – šviesą. Bet kol to nepadarėme, būtina suvokti, kad kiaušinis yra, kad jame yra vidurys, trynys, kad jame glūdi dieviškumo sėkla.

Tik tuomet mūsų pastangos duos vaisių. Tikriausiai tiksliau tokius žingsnius vadinti nebe pastangomis, o grįžimu savin. Tai nėra nei sunku, nei sudėtinga. Sudėtinga gyventi prieš savo prigimtį ir jos nepaisyti. Sunku nesiklausyti savo širdies, negirdėti Dievo.

O atsiverti ir įsileisti savo sielon viltį, tikėjimą, tiesą yra Dėkingumas džiugu ir lengva. Tai įkvepia norą gyventi, kurti, dalintis. Tokį atsivėrimą mums padeda patirti dėkingumas.

Dėkingumas – vartai į meilę Dėkingumas yra stiprus jausmas. Jis kyla iš širdies ir yra teigiamas, raminantis, pakylėjantis. Prisiminkite gyvenime situaciją, kai jums kas nors labai padėjo. Atsukite galvoje įvykius ir dar kartą išgyvenkite tą jausmą sąmoningai.

Leiskite sau patirti dėkingumą širdies srityje kaip šilumą.

Ir pamažu leiskite skleistis jam kaip žiedui, tolygiai pasklisti po visą kūną, apglėbti protą ir sielą. Sugerkite šį dėkingumą kiekviena savo kūno ląstele ir leiskite sau tai išgyventi. Ši paprasta meditacija – prisiminimas gali daryti stebuklus.

Ji per keletą akimirksnių gali išvalyti neigiamas mintis, nuoskaudas, įsitikinimus. Jūs ir vėl jaučiatės mylintys ir mylimi, taigi – dieviški.

Apie tai rašoma daugelyje dvasinio pobūdžio knygų. Tai yra tiesa. Iš pradžių sunku suprasti, kaip įmanoma dėkoti už tai, ko neturime. Bet paradoksas slypi tame, kad dėkodami mes jau įgyjame!

Nes ką reiškia „turėti“? Jei žinome, kad žmogus yra daugiau negu kūnas, tai turėti galime ne tik tai, ką apčiuopiame, galime palaikyti rankose. Todėl pradžiai siūlyčiau paskaičiuoti, kiek daug visgi mes turime – net jei tai mums atrodo „savaime suprantama“.

Namus turite? Šeimą ar bent artimą giminaitį turite?

Draugų turite?.. Kūną turite? Vaikščioti, matyti, užuosti, girdėti galite? Jausti – mylėti, pykti, džiaugtis (pasirinktinai) – galite? Jausti vėją, girdėti paukštį, jausti saulės spindulį, matyti saulėlydį ar žydinčias gėles, mylimo žmogaus veidą, kaip auga jūsų vaikai, ir panašiai. Dovanų turime apsčiai, ir metas už jas padėkoti. Kam? Tiesiog pabandykite. Atverkite savo širdį džiaugsmui, kad jo rastųsi dar daugiau!

Neringa J. Teišerskienė/Laimė. Aliejus, drobė 80 x 80 cm

Nes, kartą pradėjus, negali sustoti!

atveria širdį

Dėkingumo malda Dieve Tėve, ačiū Tau už viską, kas esu.

Ačiū Tau už viską, ką turiu, kuriu.

Ačiū už pasaulio tyrą pajautimą ir už Tavo tylų, meilės pilną įkvėpimą.

Ačiū Tau už tai, kad Tu esi.

Ačiū, kad plaki manoj širdy.

Ačiū…

Dėkingumo maldą galime tęsti be galo. Kodėl? Todėl, kad pradėjus neįmanoma sustoti! Kai įsileidžiame dėkingumą į savo širdį, į savo gyvenimą, įvyksta apreiškimas. Viskas, ką seniai turėjai ir jutai, tampa tau turtu, kurį iš naujo įgijai. Ir taip kas dieną, kas akimirką – o kas neleis? Tik tu, Žmogau, tik tu sau leisk.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Krunų www.menoversme.lt

Gausos paslaptis Pastaruoju metu man vis labiau norisi dėkoti už viską, ką turiu. Už viską, kas esu. Ir taip pat intuityviai jaučiu, kad dėkodama dar labiau išskaidrinu sielą bei atveriu ją dovanoms, gausai, gėrybei. Galbūt jums teko sutikti mintį, kad reikia dėkoti net už tai, ko neturite, bet ką norite turėti.

29 GAJA moterims

ŽVILGSNIS

Labai svarbu galėt stebėtis Žinoma, kad yra svarbu ką nors gerai stebėti. Tada galime geriau įvykį arba daiktą ištirti ir apie jį kalbėti.

Algio Teišerskio nuotr.

Bet stebėtis yra visai dar kita kas.

Nustebti reiškia atsirasti naujai vidaus būsenai. Įvyko kas iš netyčių – ir žmogus nustemba. Ir dalykas jam ne taip greit pamirštamas.

Kad žmogus nusistebi, jis pasidaro visai kitas, lyg šviesesnis. Ir kad jis nusistebėdamas ką nors tiria, jis lyg pasiekia dalyko esmę.

Maži vaikai gali labai stebėtis. Net naujagimiai nustemba. Tik įsižiūrėkime į juos, kad pirmą, antrą ir dar tūlą kartą žiburį pamato. Jų veideliai apreiškia, kad jiems tasai yra didžiai nuostabus dalykas. Vis iš naujo žiūri į jį ir niekaip negali atsižiūrėti.

Tik iš lengvo jie to liaujasi. O suaugę žmonės žiburiu visai nesistebi.

Paprastai sako: žmogus stebisi tik nauju dalyku, kurs jam dar nebuvo žinomas. Bet su juo susipažinus, jam nebesą, kuo stebėtis. Todėl, rodos, mažas vaikas ir stebisi mažiau ar daugiau visais dalykais, kol šie jam nėra žinomi.

Bet maži vaikai kartais apsireiškia, tarsi būtų ką pastebėję, ko suaugusieji neregi ir negirdi. Todėl šie mažuosius dažnai ir pašiepia. Sako: neturi kalbėti niekų. Kartais juos apšaukia net melagiais, [nes] esą tiktai tie dalykai, kuriuos paprastai suaugusieji mato. Ir tie paprastieji dalykai yra tokie, kaip jie žmonių suprantami.

Tada mažučiai ir nutyla. Ir stengiasi tiktai pastebėti, ką suaugusieji mato ir girdi. O pagaliau, rodos, kito nieko ir nebežino [esant]. Įpranta į visa taip žiūrėti, kaip visi kiti. Bet ar tada jie dalykus iš tikrųjų yra geriau supratę, kad stebėtis nebereikia, kad nebelieka, kuo stebėtis? Paprastai tikima, [kad] taip ir esą.

Vis dėlto dalykas kitoks. Iš anksto pasakysiu, kad j a u n a s ž m o g u s i š lengvo praranda galimumą s t e b ė t i s . Jis iš lengvo vis daugiau tenkinasi tik dalimi to, ką dar pastebi. Ir pasidaro pagaliau paviršutiniškas.

Ir paprasti dalykai yra stebuklingi Be abejo, vaikas, augdamas ir mokomas, sužino, kaip koks nors pastebėtas dalykas veikia, ką jis reiškia gyvenime, juslių pasaulyje. Išmoksta tad jam vardą duot. Ir gali apie jį net kalbėti.

Kuo greičiau visa tai įvyksta, tuo greičiau vaikas netenka nusistebėjimo g a l i m u m o . Sako žmonės, kad nebėra, kuo stebėtis, tam, kurs yra įgijęs žinojimą. Todėl kai kurie ir giriasi tuo, kad žiną, [jog] nesą stebuklų, kad jais tiki tik nežinėliai ir nesusipratėliai.

O taip tik nėra. I r p a p r a s č i a u s i d a l y k a i y r a s l ė p i n i n g i .

Iš tikrųjų s e n i a u ž m o n ė s d a u g g y v i a u n u m a n ė , k a d m e s a p g o b t i k i t o n e r e g i m o , negirdimo pasaulio, kurs tam tikroms sąlygoms veikiant įsineša į mūsų, būtent į juslių, pasaulį.

Bet atsiranda mūsų laiku vis daugiau mokslininkų, kurie tai taipgi tvirtina. Žmogaus išmanymo galia ne tik šviesėja per kelis šimtmečius, bet ji gali ir menkėti. O tatai dabar jau yra labai aiškiai suprasta. M ū s ų l a i k ų ž m o n ė s , nebegalėdami stebėtis, neteko ir galimumo giliau numanyti pasaulio, gyvenimo slėpiningumo.

O kaip be galo nuostabus yra žmogaus augimas, jo sąmonės šviesos atsiradimas, tosios aiškėjimas ir tamsėjimas, ir kaip atitinkamai visi dalykai, visas gyvenimas atrodo pilnesnis arba tuštesnis. O d v a s i a i š v i e s ė j a n t , v i s d a u g i a u tenka stebėtis, o stebintis – sąmonė šviesėja.

Taip tada atsiveria visumos gelmės ir aukštybės. Ir žmogus nusimano esąs apgobiamas ir laikomas neapsakomai didžio Slėpinio, kurį įvardija paprastu žodeliu, sakydamas: tai – Dievas.

Vydūnas, „Žvilgis į gyvenimo gelmes”

30 GAJA moterims

VASAROS VĖJAI

“Atgaiva” Stasės Balčytienės nuotr.

31 GAJA moterims

Kviečiame prisijungti prie mūsų!

Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com