GAJA Moterims Leidinys apie moteriškumo džiaugsmą, meilę žmogui ir gyvenimui
2012 Lapkritis NR. 1
GAJA Moterims
1
Moteriai Esmė Tavoji Moterie, – Kasdienėj Tavo Būtyje : Balse, Žvilgsnyje, Geste, Žingsnyje Kiekviename… Ji Tavyje, Ir TU esi, – JĖGA, Ir klupdanti, Ir kelianti… ŠVIESA, Tai viliojanti, Tai akinanti… VILTIS, Kuri Lyg ir Šalia… Kurios Lyg ir … Nėra…
Algirdas Markevičius iš Ukmergės
Pirmąjį GAJOS mėnraščio puslapį leidžiame užpildyti vyrams – Jūsų žodžiai mums teįkvepia, tepalaiko ir džiaugsmo akimirką, ir tamsią valandėlę, kai pamirštame, jog esame pasaulio stebuklas, Jūsų viltis ir šeimos saulė... Laukiame vyrų laiškų su eilėmis – nebūtinai rimuotomis, bet būtinai – plaukiančiomis iš širdies! 2
Algirdo Markevičiaus nuotr. GAJA Moterims
REDAKTORĖS ŽODIS
Štai Ji – pirmoji mūsų vizija, virtusi tikrove!
Pirmasis mėnraščio GAJA Moterims numeris, pilnas rudens gaivos ir nuoširdžiausių mūsų minčių. Iškilus jausmas aplanko, kai regi pamažu augančią, išsipildančią svajonę, po kruopelytę suneštą kiekvienos iš mūsų lyg kokį rūmą. Ir išauga idėja Gyvybės medžiu, savyje ateitį audžiančiu, ir ritasi per Lietuvą nauja atgimimo banga! GAJOS mėnraštis – mūsų, moterų, balsas. Rašykite mums. Papasakokite savo istoriją. Dalinkitės patirtimi. Kiekviena iš mūsų turi ką pasakyti. Tik Jūs šitaip matote pasaulį. Jūs vienintelė. Jeigu Jūs nutylėsite, pasaulis kažko neteks. Jeigu prabilsite, jis bus apdovanotas. Tuo pačiu būsite apdovanota ir Pati. Sveikinu jus, moterys – skaitančias, rašančias, visaip kaip kuriančias. Kuriančias savo būtį ir šviesą gyvenime tarp tų, kurie mus supa.
Karalienė tarp gyvenimo žiedų ... Kuri iš mūsų nesvajojo Kadaise tapt gražia gėle, Išskleisti Savo žiedą Ir mėgautis galia? Galia sukurti, pagimdyti, Svajonėms užaugint sparnus... Tai Moteris juk audžia mintį, Tai Moteris juk įkvepia, Tai Moteris pagimdo amžinybę Per vaikus. Vaikų vardai įvairūs: Šviesa, Ramybė, Džiaugsmas, Baimė, Liūdesys... Jausmai tai ir pikti, ir taurūs – Tai Tu gimdai, todėl būk atidi! Tai siekiai ir vertybės, Tai neribotos galimybės – Tyrinėk, atrask ir skleiski Aromatą Meilės ir Tiesos. Taip tapki, Moterie, Graži ir amžina! Per amžius. Kas akimirką ir nuolatos Įkūnyk tai, ką Tau primint pasauliui lemta: Žmogaus didybę ir Dievo meilę šventą. Tu – Moteris, Tu – mūza, Tu – dievaitė, Tu – karalienė tarp gyvenimo žiedų! Gana jau laukti, Pagaliau prikelki Išmintį kaip feniksą iš pelenų. Esi gėlė Tu, Nes kadaise pasvajojai tapti ja. Esi dievaitė, Nes šypsais dabar širdim, Nes Tu jauti – Tatai, ką perskaitei, Yra Tiesa. Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė
Linkiu gražių akimirkų skaitant. Su meile,
Neringa
GAJA Moterims
3
GAJA Moterims
Visos tautos mėnraštis © Asociacijos GAJA Moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė. Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija. Redakcija | Kūrybinė Grupė Jurgita Barkauskaitė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Rūta Bielevičienė Lina Bliūdžienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sondra Saikevičiūtė Sigita Stanaitytė Šio numerio autoriai: Algirdas Markevičius/Eilėraštis moterims, Jurgita Barkauskaitė/Deivės pasaulis, Vaida Mikulėnienė/Moteris ir vyras, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė/Gimtis, Eglė Kručiuvienė/Augame laimingi, Sondra Saikevičiūtė/Myliu savo darbą, Rūta Bielevičienė/Gyvieji amatai, Stasė Balčytienė/Gyvasis sodžius, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Lietuvos šventvietės, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė – Protėvių takais, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Gamta gydo, Vydūnas – Apie sveikatą, Sigita Stanaitytė/Skanumai, Lina Bliūdžienė/Mano knyga, Kristina Lekevičiūtė/Žvilgsnis, Kristina Lekevičiūtė – Rudens grožis, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Sielos kalba, Danutė Taletienė/Rėdos ratu Tekstus spaudai parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Viršelių dizainerė Jurgita Barkauskaitė Priekinio viršelio iliustracijos autorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė. „Gyvybės medis“ iš ciklo „Tautos pabudimo piešiniai“ Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Jurgita Barkauskaitė Spausdino spaustuvė ARTREMA Asociacija GAJA Moterims Asociaciją 2011 m. įsteigė trys bendramintės moterys. Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams. Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta. Veiklos kryptys: ♥ Moteriškumo puoselėjimas ♥ Gimties kultūros ugdymas ♥ Darnios šeimos modelio kūrimas ♥ Tautinio sąmoningumo žadinimas Apie projektus ir mūsų veiklą skaitykite: www.facebook.com/gajamoterims www.menoversme.lt Rekvizitai: Asociacija GAJA Moterims R. Kalantos g. 173 a – 11, Kaunas, Lietuva Įmonės kodas: 302656077 Sąskaitos nr.: LT154010042502722526 LTL Bankas: DnB Tel.nr. +370 650 77972, el.p.: gajamoterims@gmail.com
4
GAJA Moterims
DEIVĖS PASAULIS
Medus - ne tik gardumynas...
“O
bu
oli
ųM
and
ala” J
u r g i t o s B a r ka u s k
a it ė
s fo
a o li to k
ža
s
Kai orai švelniai atvėsta ir ruduo ima kutenti padus, dažnai į mano mintis ir stalą sugrįžta saldi ir maistinga gamtos dovana – medus. Bet ne šiaip sau koks, o iš laukinių pievų, toks pats tikras tikriausias! Medų ne tik mėgstu pakabinti kaip meškinas tiesiai iš stiklainiuko. Tikriausiai teko girdėti, kad jis – taip pat ir nuostabi grožio priemonė. Medų dažnai naudoju kaip švelnų prausiklį – švelniais pirštų judesiais įmasažuoju jo šiek tiek į drėgną veido odą, palaikau minutėlę, o tuomet drungnu vandeniu nuplaunu. Oda tampa minkštutėlė ir atgaivinta. O mažytį tam paskirtą indelį medaus galima laikyti tiesiog vonioje, ir jis bus visuomet po ranka. Taip pat ne ką mažesnis atradimas ir medaus bei smulkios druskos pilingas, kurį galima naudoti tiek veidui, tiek kūnui. Tiesiog paimu nediduką indelį ir jame sumaišau šiek tiek kambario temperatūroje laikomo medaus ir smulkios druskos. Jei naudosite veidui, tuomet abiejų reikia labai nedaug. Švelniai šiuo mišiniu pamasažuoju veidą, ir šiltu vandenuku nuplaunu. Oda tampa nuostabiai švelni. Pabandykite!
Natūralų grožį puoselėja gamtos dovanos
Atsipalaidavimas, meilė sau, harmonija Būna dienų, kai jaučiame įvairias neigiamas emocijas, baimę dėl daugelio dalykų, sunkumą, liūdesį, pyktį ar nerimą. Ši meditacija pati atėjo į mano širdį ir padarė stebuklus! Šiuos teiginius medituodama lėtai, su pauzėmis kartoju mintyse, stengdamasi kuo giliau pajusti kiekvieno sakomo žodžio esmę. Jei tai Meilė – tuomet pajuntu, kaip širdį užplūsta pats tikriausias, pats šilčiausias jausmas. Jei tai Sveikata, tuomet stengiuosi pajusti sveiką ir energingą kūną. Ir taip su visais iš eilės, kartais ir labai daug kartų, vėl ir vėl nuo pradžios.
O teiginius galima tiesiog pritaikyti pagal savo situaciją, kas tuo metu aktualiausia, kur labiausiai reikia pagalbos. Galima tiesiog kartoti kurį vieną ir tą patį pasirinktą teiginuką. Tikiuosi, jog kažkam ši meditacija bus tokia pat naudinga ir atneš tiek pat Meilės ir Harmonijos kaip man pačiai! Jurgita Barkauskaitė iš Vilniaus
Aš – Meilė... Aš – Džiaugsmas... Aš – Gėris... Aš– Harmonija... Aš – Sveikata... Aš – Aiškumas... Aš – Ryžtas... Aš – Kantrybė... ........................ Aš – Meilė... Aš – Džiaugsmas...
GAJA Moterims
5
MOTERIS IR VYRAS
MEILĖ būna visokia Meilė būna visokia. Bet tik tol, kol nesuvokiame meilės esmės. Žiūrėdama filmą apie Viktorijos laikus susimąsčiau, kad ir tuomet, ir dabar nemažai žmonių, kurie paskendę meilės kančiose arba kenčia nuo jos nebuvimo. Keista, juk tuomet antrąją pusę dažniausiai surasdavo tėvai. Šiais laikais patys turime laisvę rinktis.
“
Ką daryti su laisve? Laisvė duoda, laisvė atima. Duoda viltį, kad patys galime pasirinkti geriau. Bet fiasko pasitaiko ne ką ne rečiau. Aišku, tuoj pat imsime niurnėti, kad tuomet žmonės tiesiog neturėjo pasirinkimo – gavai sau vyrą, ir jis tau visiems laikams. O ką protingas žmogus tuomet darydavo? Tikriausiai bandydavo gyventi laimingai, o meilę susikurti.
Meilė yra kūryba SUSIKURTI. Iš krislo, iš grūdo, iš tylos, iš nebūties, iš tikėjimo, iš visko, kas jam likę. Meilė juk ir yra kūryba. Bet kaip retai mes apie tai susimąstome. Įpratome griebti viską, ką mums grūda spalvingas vartotojiškas pasaulis. Gurkšnoti, žiaumoti, kramtyti ar ryti kąsniais. Persisotinti. Tuomet atsitraukti. Ar galima persisotinti meile? Ar galima ją išvemti? NIEKADA. Atsikratome tik to, kas nėra meilė. Meilė lieka, visur ir visada. Ji juda, mainosi, transformuojasi, keičia formas, kryptis ar objektus. Bet išlieka. Ji gyva, kol gyvas žmogus.
Tikroji žmogaus paskirtis Nes tol gyvas tikėjimas, kad viskas dar priešaky. Mes visada turime pasirinkimą. Viskas visada paprasčiau nei mums atrodo, ir žinome daugiau nei mums kada prireiks. Jau vos gimę atsinešėme užkoduotą vidinę žinutę – būk, gyvuok, pratęsk save. Jau pradžių pradžioje žinojome, kad gauname galimybę surasti tą vieną vienintelį veidą, kuris gali niekuomet neatsibosti. Ach, kaip gera su juo šnekėtis... Nuo aistros net kojos linksta... Pietus šiandien gaminsime kartu... Meilė ne apie tai!!! Nes visa tai labai laikina, o meilė gi amžina. Metams, kitiems prabėgus pašnekesiai tampa nuobodūs, bučiniai atbukę, o vakarieniaujame atskirai, kada kam patogiau. Meilė baigėsi...
6
GAJA Moterims
Meilė juk ir yra kūryba. Ji gyva, kol gyvas žmogus. Meilė yra amžina
”
Gal ir paradoksalu, bet meilė niekada nesibaigia. Kaip dailininko nutapytas šedevras neturi pabaigos, kaip dangiškas preliudas yra visada, kaip šokis savyje nešioja amžinybę, taip viskas, kas sukurta, gyvuoja amžinai. Sunku kurti, kai nežinai, kam tai, kas iš to, ir ar verta. Verta tuomet, kai rezultatas viršija pastangas. Arba tuomet, kai kūrinys pranoksta autorių. Net ir tuomet, kai pats procesas nuskaidrina dvasią, verčia permąstyti save, palypėti į kitą lygmenį. Mes lyg mažos Dorotėjos, amžinai tikinčios, kad tuomet, kai geltonu plytų keliu nukeliausime pas stebuklingą Smaragdo miesto burtininką, išsipildys slapčiausias mūsų troškimas. Ir tik vėliau suprantame, kad visa esmė ir buvo tame kelyje. Ar gali būti, kad meilės prasmė ir slypi kelyje į ją? Galbūt mes taip ir liksime amžinais meilės mokiniais.
1 + 1 = 1? Meilės matematika tik iš pradžių atrodo lengvai įvaldoma – ten kur du, gimsta trečias. Bet visų pirma, ten kur du, gimsta vienis. Viena esybė, kuri yra kiek tobulesnė nei dvi buvusios esybės atskirai. O tų dviejų tiesiog nelieka. Jie ištirpsta, išsilydo vienyje. Meilės alchemija. Ir vėlgi paprasta. Tik iki to momento, kai suprantame, kad teks paaukoti tai, ką mes dažniausiai mylime labiau net už pačią meilę – savąjį ego. Ir čia dar ne pabaiga. Juk ir ego ne visi išvystome. Esame pasimetę savyje – sutrikę, išsibarstę, pasidaliję. Kad būtume vienyje su kitu, pirmiausia privalome būti vienyje patys su savimi. Integruoti viduje visus savo aštrius kampus, visus ten gyvenančius „aš“, sinergiškai sujungti tai, kas iš pradžių, atrodo, nesiderina ar net oponuoja.
Norime vadinasi galime Kiekvienas savyje nešiojamės konfliktą. Mes nekalti. Tiesiog pasaulis, iš kurio mes atėjome, kažkada egzistavo kaip du. Du lašai, savo sudėtimi tokie panašūs, bet vidumi tokie skirtingi, susijungė... Amžių amžius taip. Jungiamės ir dalinamės. Nebesuprantame, kur tavo, kur jau mano, o kur mūsų. Bet kūrybai nebūtinas aiškumas, supratimas, analizavimas, interpretavimas. Kūrybai reikia noro. Meilės kūrybai – abipusio dviejų noro. Įkvėpimas ateina pats. Ir nesvarbu, koks lašas šalia, svarbu ar kuriame, ar tiesiog būname... Vaida Mikulėnienė iš Kauno
GIMTIS
MĖJOS gimimo istorija Tiesą sakant, gimdymą aš jau kažkur nuo paauglystės įsivaizdavau beveik kaip kažkokį siaubą baubą, didžiausią moters gyvenimo kančią ir panašiai. Galvoju, kodėl. Prisimenu, juk net jau vaikystėje girdėdavau tokių pasakymų kaip „pakentėk, per gimdymą dar ne taip skaudės“ ir t.t. Tai kokį gi vaizdinį mergaitės, būsimos moterys ir mamos, gali susidaryti, kaip jos turėtų nelaukti ir bijoti tos „didžiosios gyvenimo kančios“... Praktiškai, taip ir įvyko, pranašystė save išpildė – jei galvodavau apie būsimą gimdymą, tai dažniausiai galvodavau apie jį su baime. Su tokiomis sąvokomis kaip lengvas gimdymas, gimdymo malonumas, gimdymo džiaugsmas tikriausiai susidūriau studijų laikais. Tada išgirdau negirdėtą man dalyką – gimdymas, šis „baubas“, gali būti ir malonus... Kaip tai? Šios ir panašios sąvokos dažniausiai skamba, kai kalbama apie natūralų, dažniausiai „naminį“ gimdymą, ne ligoninėje, o artimiausiojo/iųjų globoje. Kai pradėjome su vyru ruoštis pastojimui ir vaikelio atėjimui, lankėme kursus pas dvasinę akušerę. Ten pirmą kartą pamačiau ir vaizdo įrašų, kuriuose moterys „nežviegia“ (atleiskite už tą gyvulišką žodį) gimdydamos, ką dažniausiai rodo tradiciniai filmai. Gimdymo vandenyje idėja taip pat patiko, apie tai buvau jau ir paauglystėje skaičiusi. Tačiau vis dėl to nusprendėme pirmagimį, kai dar nežinojome, jog tai bus mergaitė, gimdyti ne namuose, o ligoninėje, tik ieškojome ir rinkomės įstaigą, ir ypač gydytoją, kuri palankiai žiūri ir „dirba“ su natūraliais gimdymais, kiek įmanoma be įsikišimo.
Galvojau, kad ta mano baimė dar spės „išlįsti“ prieš pat gimdymą, bet... tiesą sakant – nespėjo! Numatoma mano gimdymo data buvo rugpjūčio 5 – 8 dienomis. Liepos 19-tąją, išaušus mano pačios gimimo dienai, tą rytą nuotaika buvo šiek tiek liūdnoka, kažko lyg ilgu ar graudu. Tiksliai nepamenu prieš kiek laiko, bet jau ir anksčiau keletą dienų buvau pradėjusi jausti vadinamus paruošiamuosius sąrėmius. Jie tikrai nebuvo baisūs ar stiprūs. Tačiau jau tą naktį pamiegoti teko mažai, kadangi paruošiamieji apsilankydavo maždaug kas gerą pusvalandį, o įsibėgėjant rytui jie ėmė smagėti ir dažnėti. Pasiskambinau gydytojai, ši pasakė, jog, jei sąrėmiai pasidarys kas dešimt minučių, galime atvažiuoti. Pagalvojau, kad ji tikriausiai pamiršo, jog į gimdymo namus (Kaune) mes važiuosime iš Panevėžio. Nutariau nelaukti tų „kas 10 minučių“ ir paprašiau vyro, kad jau grįžtų iš darbo. Pabaigus krautis paskutinius daiktus, buvo jau visai „malonu“, net trumpam suabejojome, ar tikrai spėsime iki Kauno, bet nusprendėme, kad blogesniu atveju stosime pakeliui – t.y. Kėdainiuose. Vyras paskui pasakojo, jog jau artėjant prie tikslo kalbėjausi su ateinančiu vaikučiu ir prašiau jo dar palaukti, kol pasieksime ligoninę. Aš to nelabai menu, nes dalis vyksmo vyko man lyg per miglą.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Nėštumo metu kelis kartus teko pagulėti ligoninėje. Ten, ir apskritai iš kitų gimdžiusių ir net negimdžiusių moterų, teko išgirsti daug istorijų ir gimdymo atvejų, didesnė jų dalis buvo gąsdinantys, su nevisai laiminga pabaiga, nors buvo ir gražių, sėkmingų.
Man dar ir dabar keista, tačiau kažkodėl, kai jau pastojau ir laukiausi, ypač, kai jau įsisąmoninau tą žinią ir savo būseną, gimdymo baimė man kažkaip... dingo. Tiksliau, ji kažkur buvo, giliai, bet į „paviršių“ nelindo, o priešingai – man, ypač antroje nėštumo pusėje, pasidarė ypatingai smalsu, o kaip gi bus MAN, koks bus MANASIS gimdymas, prisiklausius tiek visokių atvejų. Tad ir laukiau jo ne tiek dėl to, kad kaip moterys dažnai sako, būna jau sunku nėštumo pabaigoje ir norisi kuo greičiau nuo to „išsilaisvinti“, bet būtent dėl to smalsumo, kaip gi ten bus man.
Inesos dukrytė Mėja gimė per mamos gimtadienį GAJA Moterims
7
GIMTIS Pasiekus GN, budinti akušerė ramiai, neskubėdama (kaip dabar pamenu – atrodė, lyg sulėtintame kine) paprašė atsigulti tiesiog ant kušetės kažkokioje patalpoje ir tik žvilgterėjusi pasakė, kad aš JAU gimdau, kaklelis pilnai atsidaręs. Atrodo, kad tik tuomet ji ėmė reaguoti ir veikti šiek tiek greičiau. O vos tik atsikėlus nuo kušetės, man nejučia nubėgo ir vandenys. Viskas taip greitai, paprastai, beveik nepastebimai. Nebuvo kada nei labai sureaguoti, nei sureikšminti. Netrukus jau buvau ant gimdymo „stalo“, vyras telefonu susisiekė su mūsų gydytoja, kuri jau buvo išvykusi. Šiek tiek nerimavau, ar ji spės atvykti, dėl to norėjosi „perspėti“ akušerę, jog mes planavome ir norime gimdyti kuo natūraliau.
“
Dar ir dabar man nedingo ir tikriausiai nedings jausmas ir suvokimas, jog iš Dievo, vyro ir moters pagalba užsimezgusi ir gimusi gyvybė, ŽMOGUS, yra pats didžiausias stebuklas gyvenime.
”
– Nebijok, – atsakė ši, – natūraliau jau ir negali būti! Vis dėlto toji kūdikio išlindimo – stangų – dalis, kuri mane prieš gimdymą labiausiai ir baugino, užtruko ganėtinai ilgai, beveik dvi valandas. Tikriausiai man pritrūko jėgų, pabuvojau ir ant „gimdymo kėdutės“, tačiau paskutinis postūmis ir vaikelio gimimas įvyko visgi ant to „tradicinio“ gimdymo „stalo“. Tiesa, visgi „paragavau“ keleto skatinamųjų lašų. Matydama, kad jau antra valanda kaip vaikutis neišlenda, man nepakanka jėgų padėti jam tai padaryti, gydytoja pati pasiūlė „porą lašiukų vaistukų“, kad padėtų vaikučiui išlįsti, kad nepradėtų jis dusti. Šiek tiek pamąsčiusi sutikau, tačiau matyt organizmas „žinojo“, kad aš jų be būtinybės labai nenorėjau naudoti, ir akušerė su medicinos sesute ilgokai ieškojo tinkamų venų: ir ten pabadė, ir kitoj rankoj, ir, kol galiausiai įstatė lašalinę, visai netrukus dukrytė ir gimė. Pasak vyro, man iš tikrųjų iki jos gimimo spėjo sulašėti praktiškai tik keli lašai vaistų, kurie, pasak gydytojos, pačiam gimdymui greičiausiai net nespėjo padaryti įtakos, jų poveikis turėjo labiau pasireikšti nebent placentos išėjimui ir gimdos apsivalymui. Atsimenu, jog pamačiusi, kad stanga buvo paskutinė, „sėkminga“ ir vaikelis jau akušerės rankose, nevalingai sušukau „Pagaliau!“, ir tuomet pamažu, lyg kokia rami ir vos pastebima banga, apėmė palengvėjimo ir... džiaugsmingos ramybės jausmas. Tikriausiai instinktyviai jaučiau, jog viskas kūdikiui yra gerai ir dėl jos baimintis nereikia. Gera ir malonu, nors iš dalies neįprasta, ir visiškai nauja, buvo priglausti prie savęs nuogutį savo ką tik gimusį vaiką, bandyti pirmą kartą ją pažindyti... Netgi keista, jog stangų metu apėmęs nuovargis ir jėgų stygius labai greitai tarsi dingo, ir jau glausdama bei jausdama šalia savęs mažylę, jaučiausi labai gyvybinga ir aktyvi. Norėjosi pasidalinti su artimiausiais šeimos nariais šiuo netikėtai, anksčiau laiko užklupusiu džiaugsmu ir įvykusiu stebuklu. Dar ir dabar man nedingo ir tikriausiai nedings jausmas ir suvokimas, jog iš Dievo, vyro ir moters pagalba užsimezgusi ir gimusi gyvybė, ŽMOGUS, yra pats didžiausias stebuklas gyvenime. Tikriausiai, kol pati to nepatyriau, man tai buvo visgi tik žodžiai, bet dar ne tas tikrasis, patirtas ir išjaustas, išgyventas suvokimas.
8
GAJA Moterims
Be abejo, mano vyras gimdymo metu buvo šalia, jei gerai pamenu, laikė už rankos, drąsino, nors žinojau, jog kartu ir jaudinasi. Vėliau sakėsi naudojęs tam tikras savo „magijas“ gimdymui ir mano potyriams palengvinti! Pagal tai, kaip aš suvokiu šeimą, vyro ir moters santykius, nuoširdus vyro domėjimasis, rūpinimasis ir pagalba yra tarsi savaime suprantami dalykai, tačiau, be abejo, aš savo vyrui už visa tai esu labai labai dėkinga... Taigi, mano gimdymas oficialiai užtruko apie 8 valandas ir, galima sakyti, tikrai nebuvo iš sunkiųjų. Tikrai daug greičiau ir paprasčiau tai įvyko, nei kad bijojau. Tiesą sakant, kaip ir minėjau, bijoti praktiškai net neturėjau kada. Tačiau visgi didžiausias netikėtumas, nuostaba ir džiaugsmas buvo dėl to, jog mano dukrytė gimė per mano pačios gimtadienį, ko mes su vyru visiškai nesitikėjome – jau vien dėl to, jog ji gimė net trimis savaitėmis anksčiau, nei planuota. Juokiuosi, jog atėjo mamos su gimtadieniu pasveikinti ir sau šventę pasidaryti! Tai didžiausia dovana – Dievo dovana – mums! Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė iš Panevėžio
AUGAME LAIMINGI
Mano motinystės istorija ir kas iš viso to išeis
Sveiki, Šiuo metu auginu dukrytę (3 m.) ir sūnų (10 mėn.). Tikriausiai kaip ir kiekvienus tėvus, atėjus į pasaulį vaikeliui, mane apėmė noras auginti jį kiek įmanoma teisingiau, geriau, t.y. kaip sako tavo širdis arba intuicija ir, aišku, vaikelis. Negaliu sakyti, kad neįtakojo aplinka (knygos, draugų patirtis), bet aš sąmoningai pasirinkdavau tuos šaltinius, kurie patvirtintų mano suvokimą. Todėl dabar iš savo patirties ir iš įvairios mokslinės bei nemokslinės literatūros susidariau savo auginimo principus. Tokiais principais remiasi taip vadinama prieraišioji arba natūralioji tėvystė, kadangi viskas labai paprasta, taip, kaip prieš tūkstančius metų – vaikas miega kartu su tėvais, žindžia tada kada nori ir tol, kol nori, nešiojamas ant rankų – visa tai, ko nori vaikelis. Jokios auklėjimo metodikos, tiesiog klausai vaiko, juo tiki, pasitiki, kad tai, ko jam reikia šiuo metu, jis pats geriausiai žino. Jei labiau apibendrinus tai – pagarba vaikui, o dar tiksliau – meilė. Ir tada tikrai viskas paprasta: tu klausai vaiko, vaikas – tavęs. Jis juk tavo pavyzdys ir atspindys. Taip ir yra tobulumas paprastume. Dar, mano manymu, vaikui reikalinga veikimo laisvė – tikri potyriai ir pojūčiai, t.y. buvimas lauke – gamtoje. Bet taip natūraliai auginant pamatai, kad vaikui natūraliai reikia bendruomenės, o ir mamai reikalingas bendravimas su suaugusiais. Taip mūsų gyvenime atsirado įvairūs mamų klubai.
Eglės vizija – natūrali bendruomeninė vaikystė, kai vaiką augina ir auklėja visa bendruomenė
Situaciją pakeitė antro vaikelio atėjimas. Daugiau veiklos atsirado namie, bet vyresnėlei ir man bendravimo poreikis išliko. Tad bandome derintis, susitinkame su mamomis lauke ar namie. Dalinamės savo patirtimi, savo poreikiais. Taigi, kaip suderinti visų poreikius? Vaikui būti tarp vaikų ir būti su mama, mamai būti su vaikais ir nudirbti buitinius darbus bei pabendrauti. Vaikai žaidžia ir mato dirbančias mamas – štai toks vaizdas mums, mamoms, atrodo patrauklus. Namų grupelė, kur mamos pakaitomis prižiūri savo ir kitų mamų vaikus. Vaikai pažįsta vieni kitus ir mamas. Štai taip natūraliai vaikas išeina į bendruomenę, į visuomenę. Štai tokios mintys man jau sukosi nuo pavasario, bet vasarą vieną rytą atsikėliau (beje, miegojau palapinėje) su aiškia vizija, kaip viskas turi atrodyti.
GAJA Moterims
9
AUGAME LAIMINGI Vizija Apvalus šiaudinis namas su dviem vaikų grupelėmis ir amatų dirbtuve – Bendruomenės namai.
Tikslinė grupė Bendruomenės namuose renkasi norintys patys auginti savo vaikus ir norintys: • kad jų vaikai pabendrautų su kitais vaikais; • įsijungti į bendruomenę; • užsiimti aktualia veikla.
Bendruomenės namų dalyviai: • Mamos/tėčiai, kurių vaikai jau šiek tiek paauginti, bet jos/ jie dar motinystės/tėvystės atostogose. Vaikams jau norisi bendravimo, pasaulio už namų durų. O mamoms/tėčiams – lygiai taip pat viso to; • Mamos/tėčiai su vaikais, kurios/kurie apsisprendė pačios/ patys auginti vaikus iki mokyklos; • Seneliai, auginantys anūkus; • Senjorai – nieko neauginantys, bet norintys pasidalinti savo šiluma, išmintimi, pasakomis, darbais; • Manau, būtų ir dalis vaikų, kuriuos atvedę suaugę paliktų, bet neilgiau kaip pusei dienos. Suaugusieji iš bendruomenės prižiūrėtų vaikus. Šiaudinis namelis stovėtų miesto pakrašty: miestiečiams ne per toli važinėti ir yra natūralios gamtos, pvz.: prie miškelio, upelio, pievos, su maždaug 1 ha sklypu, kur būtų galima užsiimti sodininkyste.
Veikla Čia vaikai ir suaugę kartu dirba tikrus darbus: • spaudžia sultis, kepa duoną; • lydo vašką, daro žvakes; • mezga kojines, velia šlepetes; • siuva, audžia, žiedžia puodus. • kažkas kapoja malkas, vaikai jas krauna ir t.t. • vakarais galima organizuoti šviečiamąją veiklą suaugusiems. Dainų, kūrybiniai vakarai. Tai lyg šeimų darželis. Atvedęs vaiką ne išeini, o eini ką nors dirbti, pvz.: kepti duoną ar megzti, arba prižiūrėti vaikus. Suprantama, ši grupė nuolat kistų, vieni ateina, kiti išeina, bet būtų ir pastovi grupė, kur vaikas atvedamas kasdien kelioms valandoms ar – ilgiausiai – pusei dienos. Kadangi namie stengiamės auginti kuo natūraliau, man norisi sukurti darželį, kur vaikas galėtų natūraliai veikti pagal savo poreikius: būti lauke, užsiimti sodinimu, stebėti suaugusiųjų darbą ir į jį įsitraukti, bendrauti su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis.
10
GAJA Moterims
Mano siekis suburti ikimokyklinukus, pensininkus, tėvystės atostogose esančias mamas/tėčius, pusę dienos dirbančias mamas arba mamas, norinčias dirbti šalia esančioje dirbtuvėje, buvimui kiekvienam su savo poreikiu. Kiekvienam – tiek vaikui, tiek mamai, tiek seneliui leisti būti su savo poreikiais ir leisti vaikui tiesiog būti šalia tokiam, koks jis yra. Suėjus kartu, manau, poreikiai būtų patenkinti. Štai tokia pirminė idėja. Kitas žingsnis – idėjos pavertimas projektu, rėmėjų, fondų paieška ir t.t. Taigi bandysime žingsniuoti tolyn. Bendruomenės namus galėtume kurti kokiame naujame miesto rajone, pvz. Romainiuose. Nes čia nėra darželio, bet yra jaunų šeimų su vaikais, galima atvažiuoti ir iš aplinkinių miesto bei rajono rajonų, pvz.: Kaniūkų, Raudondvario, Vilijampolės, Sargėnų, Šilainių. Taigi idėja paskleista, dabar man įdomu sužinoti, ar būtų norinčių ateiti ir įgyvendinti projektą drauge. Eglė Kručiuvienė iš Kauno Susisiekti el. paštu: egle.kruciuviene@gmail.com
MYLIU SAVO DARBĄ
Seku seku p a s a k ą Suskamba skambutis ir viskas prasideda. Prasideda pasaka. Su trenksmu prasiveria durys ir įbėga jie – pasakos veikėjai. Jų visada tiek pat – lygiai 15. Kaip ir pridera, kiekvienas jų turi savo vaidmenį, veidą, savo paskirtį. Visi jie skirtingi, tačiau akys žiba vienodai. Štai – karalius. Jis visad sėdi klasės priekyje ir „diktuoja toną“. Jis išdidus, nepriekaištingai nuvalytais batais ir nuolat kažką kramto burnoje. Gal tai cukrinės karūnos likučiai?.. Karalius nuolat šypsosi, kalba garsiai ir žiūri į kitus su trupučiu paniekos – juk jis karalius, tiesa? Šalia jo – princesė. Tai būsima karalienė, nuolat žvilgčiojanti į veidrodėlį ir į savo preciziškai sutvarkytą sąsiuvinį. Jos akys mato viską, o protas neleidžia ilsėtis nei sekundei. Ji nežino žodžio „ne“. Jai galima viskas. Negalime pamiršti ir piktosios pamotės. Juk jei ne ji, pasaka baigtųsi vos tik įsibėgėjusi, nes visi veikėjai iš karto gyventų „ilgai ir laimingai“. Na jau ne. Piktoji pamotė to neleis. Ji nuolat šauks (nepakėlusi rankos), rėks ir bus viskuo nepatenkinta. Juk jai visada prisireikia braškių žiemą. Ji garsi ir arogantiška, tačiau akys išduoda – šiandien jai ir vėl teks grįžti į tuščius namus. Namus, kuriuose jos laukia tik rainas katinas išverktomis akimis. Kaip ir dera tikroje pasakoje, yra ir našlaitėlė. Tai mėlynakė, smulkutė būtybė, sėdinti klasės gale. Ji nesimoko gerai ir netgi nėra gabi anglų kalboje. Ką ir kalbėti apie matematikos subtilybes... Tačiau tai ji kas kartą man padeda ir neprašoma nuvalo lentą. Ji yra viena tų, kurie man padeda,
kai sekti pasaką tampa be galo sunku. Tokių našlaitėlių čia ne vienas ir ne du. Jų dauguma. Tačiau, likę karalių bei princesių šešėlyje, jie paprasčiausiai tampa nematomais. Kiti tokius vaikus vadina nevykėliais ir nuolat stengiasi iš jų pasišaipyti. Aš juos vadinu gėlėmis. Tomis iš pievos, kurios niekieno neprašomos vis tiek vieną dieną pražįsta.
“
Mano pasakoje, kurią seku kasdien, yra ir juokdarys, ir trečias brolis Jonas. Visi veikėjai spindinčiomis akimis, nuolat ateina pas mane, į 103 kabinetą, pasiklausyti vis naujos istorijos. O aš laukiu. Ir sulaukus, 45 minutes seku pasaką apie tai, kas svarbiausia – gyvenimą. Ne tą, juodai baltą, bet spalvotą.
”
Vasarą pasakų nebeseku. Guliu hamake po medžiu ir žiūriu į dangų. Skaičiuoju drugelius ir klausausi. Klausausi obels sekamos pasakos – apie baltą sniegą, krentantį vasaros pradžioje. Klausausi ir mintyse rezgu naują istoriją. Tą, kurią seksiu rugsėjį savo mažiesiems draugams. Esu mokytoja. Ir taip, aš myliu savo darbą (pasaką). Sondra S. iš Kauno
Eastop (www.sxc.hu) nuotr. GAJA Moterims
11
GYVIEJI AMATAI
PIEMENĖLIO ryšulėlis Noriu pasidalinti su jumis, mielos skaitytojos, savo patirtimi, koks džiaugsmas yra SIUVINĖTI, ypač ant lininio audinio. Tačiau, kad galėčiau aiškiau ir vaizdžiau papasakoti apie šį smagų užsiėmimą, ką jis man reiškia ir kodėl juo užsiimu, turiu tarti kelis įžanginius žodžius iš tolimesnės perspektyvos.
“
Manau, kad ne viena jūsų kepate duoną ar gardžias bandeles. Aš jus pamokinsiu, kaip siuvu ir siuvinėju rankšluostėlį duonai vynioti ir laikyti.
”
buities dirbinys turi sąlytį su paprastomis ir natūraliomis priemonėmis, medžiagomis, įrankiais. Tuomet atrandi galimybę patirti paprastos kasdienės kūrybos džiaugsmą, kuriuo daliniesi su aplinkiniais. Rankų ir širdies šiluma keliauja į kitų širdis, iš tavo namų į kitus namus.
Tradiciniai amatai ir naujos galimybės
Turbūt šio žurnalo skaitytojos pritars man, kad dažnai lydi pojūtis, jog gyvename gražioje ir puikioje žemėje, valstybėje – Lietuvoje, kuri taip ilgai ir nepelnytai ar netgi nusikalstamai yra šios šalies bei tautos gyventojų peikiama, burnojama, nepuoselėjama. Man rodos, vienas iš būdų susigrąžinti Lietuvą kaip savo žemę, kurioje žmonės mylėtų ir gerbtų vieni kitus, yra pačiam ją pažinti ir pamilti, perduoti žinias ir šilumą savo šeimos nariams ir artimiesiems. Kad jiems niekada nestigtų paramos ir bendro pojūčio, kokia nuostabi yra ši vieta, kur gimėme ir užaugome.
Man labai džiugu, kad keliaudami po gimtinę sutinkame žmonių, puoselėjančių tradicijas bei amatus. Smagu, kad jie galvoja panašiai kaip tu. Tai teikia vilčių, kad globalizacijos šuorai nevalios su šaknimis išrauti žemės, augalo, upelio srovenimo teikiamos stiprybės pojūčio iš žmogaus širdies. Pažintis su tėviške, jos tradicijomis ir paveldo saugojimas leidžia plačiau pamatyti visą pasaulį ir save, sukurti naują tradiciją, naują galimybę, naujus tarpusavio ryšius ir jungtis. Ir būti laimingiems. Kituose numeriuose bandysiu supažindinti jus su tais įdomiais ŽMONĖMIS, jų amatais ir idėjomis, kurios skatina juos imtis SENŲJŲ AMATŲ, rankų darbo, ieškoti ryšio su istorija, kultūros ir tradicijų paveldu. Bandysiu paklausti, ką jiems tai suteikia ir kokią žinutę jie norėtų perduoti mums.
Kelionės po Lietuvą
Siuvinėjimas – archetipų kalba
Mes su šeima labai mėgstame keliauti po Lietuvą. Tyrinėjame gamtą, istoriją ir kultūrą. Visi patyrimai yra smagūs, tačiau visada ypač giliai širdin įsispaudžia įspūdžiai iš susitikimų su kūrybingais darbščiais žmonėmis, puoselėjančiais amatus ar ūkininkavimo tradicijas. Sutikus žmogų, prisilietus prie jo kūrinio – užuodus duonkepės kvapą ar prisėdus prie senų močiutės audimo staklių – užgimsta gyvas ryšys ir susidomėjimas tradicija, pajautimas, kokia tavo įdėto darbo ir laiko prasmė yra iš tiesų, ir ką žmogui duoda savo rankomis kuriamas dirbinys, auginamas augalas ar gyvulėlis.
Šįkart, kaip tarėmės, šiek tiek apie SIUVINĖJIMĄ. Siuvinėjimo istorija turėtų būti beveik tokia pat sena kaip ir rūbų siūdinimosi. Tai kultūra, rūpėjusi visoms tautoms visais laikais, nes puošė žmogaus gyvenimą – rūbus ir buitį. Z.Morkūnaitė knygoje „Siuvinėjimas“ rašo, kad „<...> lietuvių siuvinėjimams <...> būdingi saviti, aplinkinėse tautose nežinomi ar užmiršti augaliniai, geometriniai, zoomorfiniai, dangaus kūnų ornamentai, jungiami į tam tikrą ritminę visumą. Tai dvasiniai archetipai, kurių nepavyko suardyti jokioms gyvenimo permainoms. Lietuviškos ornamentikos ašis – spalvotas augalinis motyvas, aplink kurį sukasi visi kiti. <...> Mėgstami dangaus ženklai, ypač stilizuotos žvaigždutės, snaigės, mėnulis, saulė <...> .“ (p.10).
Meilė gimtinei puoselėjama šeimoje
Siuvinėjimo meditacija Siuvinėjimas mano gyvenime atsirado tarsi savaime – nei planavau, nei sąmoningai ieškojau amato, kuriuo norėčiau užsiimti. Tačiau po kelių mėnesių gyvenimo su siūlu, adata ir audinio skiautele rankoje atsitokėjau ir supratau, kad pakliuvau į lėto ir ramaus gyvenimo pinkles. Suvokiau, kad rankų darbas, amato išmanymas žmogui suteikia galimybę patirti labai gyvą, šiltą, kūrybinę MEDITACIJĄ. Ypatingai, jei tavo puoselėjamas rankdarbis, kulinarinis gardumynas ar
12
GAJA Moterims
“
Kituose numeriuose bandysiu supažindinti su įdomiais žmonėmis, jų amatais ir idėjomis, paklausti, ką jiems tai suteikia ir kokią žinutę jie norėtų perduoti mums.
”
GYVIEJI AMATAI Mano siuviniai
Kaip naudoti
Mano siuviniai sukurti kasdieniam naudojimui buityje. Vienas iš dirbinių, kuriuos siuvu ir siuvinėju yra „piemenėlio ryšulėlis“ duonai ir kitokiam maistui, žolelėms laikyti. DUONA mūsų tautos gyvenime visada turėjo ypatingą reikšmę. Duona buvo ne tik vienas pagrindinių maisto gaminių; duona lydėjo žmogų visose apeigose bei tradicijose nuo gimimo iki mirties. Pagrindinė dovana krikštynoms, vestuvėms ir netgi pagarbos atributas vykstant į laidotuves buvo pačių kepta duona, įvyniota į lininį rankšluostį. Lietuvių etnografijos tyrinėtoja P.Dundulienė knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ aprašo daugybę papročių, susijusių su duona: ,,<…> Jei kepant duoną ateidavo svečias, tai sakydavo, kad jį užkepė: jis nebūdavo laikomas svečiu, o savo šeimos nariu, lygiu su kitais. Tokio nevaišindavo kaip svečio. Pakeleivį, užklydusį kepant duoną, sulaikydavo, kol iškeps duoną, kad galėtų jam į kelionę įdėti šviežios. Vadinasi, duona kaip koks totemas jungdavo žmones giminystės, artimos draugystės ryšiais.<…>”
Į jį galima vynioti maisto produktus vietoje to, kad juos dėtumėme į plastikinį maišelį. Maistą, suvyniotą į medžiagą galima laikyti ir šaldytuve – tuomet jis kvėpuoja. Taip anksčiau darydavo mūsų močiutės, taip iki šiol daro italai! Taigi galima vynioti duoną ir nešti dovanų. O išvyniojus, siuvinį galima panaudoti kaip staltiesėlę ar rankšluostėlį! GRAŽAUS SIUVINĖJIMO!
1. Pirmiausiai susirandame tinkamą medžiagą, pasiruošiame tris lygias atkarpas.
Rūta Bielevičienė iš Kauno Galima susirinkti siuvinėjimo popietei. Susisiekti el. paštu: rutaklevaite@yahoo.com Straipsnyje panaudotos Rūtos Bielevičienės nuotraukos
3. Išsiuvinėjame pasirinktą motyvą.
4. Vyniojame duoną ar kitus kepinius ir einame į svečius!
2. Tuomet jas susiuvame.
GAJA Moterims
13
GYVASIS SODŽIUS
L a i k o kalbėjimas. Prisiminimai Toks didelis vaikystes kiemas. Nauja suknelė ir guminiai batukai. *** Užsiropščiu ant kalvelės, ten toli pamiškėj – trobelė, o Po daugelio metų į smėlio kalnelį atgulė mano močiutė už jos – beržynėlis, dažnai ten grybaujam. Šiltas, bet nuo ir tos trobelės gyventojai. Aš iškeliavau iš savo vaikystės darbų randuotas močiutės delnas ir ilgas smilgų takas per namų kurti savo gyvenimo. Girdėjau, kad į tą trobelę atėjo pievas iki pamiškės. Kelmelis – čia visą laiką pasiilsime. gyventi Elzės giminaitė. Ir gyveno iki pernai žiemos. Ją pas Šunys iš tolo aploja, trobelė aptverta medine tvorele, visave pasiėmė anūkė. Daugiau nieko nežinojau apie tuos etomis apkaišyta spygliuota viela. Kartais užsukame čia. namus. Šeimininkė stora, Elzė vardu, ilgais žilais išsidraikiusiais *** plaukais, o sijonas lig žemės plakasi tarp kojų. Tempiu Prieš kokį mėnesį susapnavau, kad ta trobelė tuščia. Su močiutę kuo toliau nuo tos trobelės į beržynėlį. tais pačiais kaimynais nuvykome jos tvarkyti. Trobelėje Grybų pilnos pintinės, bet juodas debesis pakibęs virš daug pristatyta krosnių, mes jose deginome visokias beržynėlio. Lišiukšles. Bijojau, etus jau čia. Žiloji kad tos krosnys moteriškė praveria nesusprogtų, vartelius ir pasodina vis ėjau į lauką mane ant suolelio žiūrėti, o ten tiek prie krosnies. Vidužiežirbų buvo, je tamsu, vienintelė vis gesinau jas, kėdė prie mažo kad neužsidegtų langelio. Ak, kibiras namai. Vakare tuščias, išbėga per pradėjome lietų vandens prie tvarkyti našulinio. mus, paryčiais – Che, che, zuikio baigėme. Rabarzda, turime dau nuotraukų svečių. – Iš lauko dėžutę. Ten buvo pareina žilučiukas ir mano vaikystės senukas. Iš tamsios nuotraukų. Papriemenės atneša maniau, geri man sūrio, atlaužia. žmonės buvo, Jau šviesėja vakarų išsaugojo. Papusėje – pro kito galvojau – parekambario langą montavus tuos žiūrime į dangų. Dar spėju namus, galėčiau čia dabar Lietuvos sodžius laukia sugrįžtant žmogaus pamatyti lovas, pilnas šiaudų gyventi, tokia graži vieta... ir ir suolus, sustatytus pasieprabudau. niais. – Tai gražių grybų pririnkot, che, che, zuikio barzda. – *** Traukiuosi atbula ir į spygliuotą vielą persiplėšiu naują Prieš savaitę sūnus pakvietė važiuoti grybauti. Kur? suknelę. Pasakė, kad paslaptis ir pasuko link gimtų vietų. Anūkėlis mašinoje įsitaisė man ant kelių... Kai sūnus sustojo seno*** sios trobelės kieme, man pakirto kojas. To, ką pamačiau, – Sunkiai serga Elzė. – Atskuba kaimynė pas mano mamą. negaliu nupasakoti žodžiais. Namai baigia nugriūti. Čia – Sakau kunigą ir daktarą reikėtų, tavasis turi arklius ir ir suolelis, ant kurio sėdėjau vaikystėje, šulinys, iš kurio vežimą. – Klausausi įdėmiai. gėriau vandenį, mažas langelis. Atrodo, čia buvo sustojęs – Taip, tėvai, paskubėk. – Ragina mama, o mes einam patlaikas ir niekas nepasikeitė per tiek metų. Tik praminti varkyti namų. takeliai liudijo, kad čia gyventa iki šių dienų. Gyventa taip, Mama paima baltas paklodes, staltieses, žvakes, o kaip senoji Elzė kadaise gyveno. aš bėgu iš paskos ir labai bijau, kad ji ko neišmestų ir neišpurvintų. Kiti kaimynai jau valo langus, šluosto suo*** lus, braukia voratinklius, pilna dulkių, bet lango negaliNekenčiu kartais laiko. Viską ardančio ir griaunančio. ma atidaryti. Kelios moteriškės perrengia Elzę švariais Paimu anūkėlį už rankos, o jis mane tempia kuo toliau marškiniais, perkloja lovas baltomis paklodėmis, ant stalo nuo šitų namų. Einame į beržynėlį grybauti, dėl visa ko užtiesia baltą staltiesę. Kambaryje pasidaro šviesiau. Ant pažvelgiu į dangų – lietaus nebus. sienos pamatau šv. Elijaus paveikslą, važiuoja jis per dangų ir svaido žaibus. Prašau Elijaus, kad Elzė pasveiktų. Ir Elzė Stasė Balčytienė iš Šilutės pasveiksta...
14
GAJA Moterims
LIETUVOS ŠVENTVIETĖS
Protėvių takais Vaizdingas metas – ruduo. Ypač jo grožis atsiskleidžia gamtoje, kur vyksta įvairiaspalvė Kūrėjo tapyba, motulės Žemynos rankdarbiai. Rudenį geras metas lankyti alkakalnius ir pilkalnius. Tikriausiai tikitės, kad parašysime, kokių įspūdingų vietų galite aplankyti. Tikrai taip. Bet, be šių patarimų, dar pakviesime jus padaryti kai ką neįprasto.
Straipsnyje panaudotos Neringos J. Teišerskienės nuotraukos
esančias šventvietes – alkakalnius, pilkalnius, šaltinius ir pan. Aprašykite šią vietovę, nupaveiksluokite, papasakokite su ja susijusią legendą ar ją sukurkite. Paprašykite vaikų ją nupiešti, nupiešti projektą, kaip ji galėtų atrodyti ateityje. Gal jie nori papasakoti, kas čia vyko senaisiais amžiais? Atsiųskite mums vaikų mintis kartu su savosiomis, savo nuotraukas – su jų piešinių nuotraukomis. Tegu mažieji kuria kartu su mumis ir atveria mums neribotas galimybes. Tikiu, kad ši tema išjudins mūsų skaitytojas ir skaitytojus susidomėti Lietuvos istorija, tautiniu paveldu, gamta ir jos puoselėjimu. Pirmajame straipsnyje kalbame apie Dūkštų ąžuolyną. Kodėl būtent? Pirma, ši vieta man yra brangi. Antra, Dūkštų ąžuolynas – puikus atminimas girių Lietuvos ir pavyzdys, kaip galima tvarkyti panašaus tipo vietovę.
Meilės erdvės kūrimas
Mitologinį taką saugo moteriškoji deivė Medeinė (Dūkštų ąžuolynas) Mūsų šventvietės Sakykite, ar smagu pasivaikščioti ąžuolų pavėnėje, aukštose šakose šlamant vėjui, o gal – Praamžiui? Puiku, kad yra tokių vietų, kur galime pasidžiaugti brandžiais parkais, gojais, šventagirėmis. Kažin, kodėl yra tokia „nelygybė“ šventviečių atžvilgiu: vienos jų prižiūrimos, įrengti maršrutai besidomintiems, o kitos – visai apleistos, netgi – nepažįstamai apleistos, tik iš žemėlapio pavadinimo „išsiduodančios“ šventvietėmis esančios? Dažnas atsakymas „nėra lėšų“. Kitas atsakymas – „nėra laiko“. Negi ir viena, ir kita yra neišsprendžiama? Juk lėšos, kaip ir laikas, tėra ištekliai, o išteklius valdome mes, žmonės. Mes sprendžiame, kur ir kada juos panaudoti, ar iš viso naudoti. Kaip manote: jeigu lietuviai patys savo iniciatyva imtų pamažu sutartinai tvarkytis artimose apylinkėse – ar labai daug kainuotų ir taip jau sunku būtų šventvietes gyvenimui prikelti? Pradedame straipsnių ciklą apie Lietuvos šventvietes. Laukiame jūsų rašinių apie jūsų gyvenamose apylinkėse
Ar norite, kad jūsų vaikai jus visada gerbtų ir mylėtų? Taip. O dėl ko jie turėtų tai daryti? Nes jūs juos mylite ir jais rūpinatės. Tai nuostabu, tik nebūtinai pakankama. Tėvai, kurie myli ir rūpinasi savo vaikų ateitimi, savo meilę parodo veiksmais. Šie veiksmai neapsiriboja žaislų pirkimu, pramogomis ir panašiais materialiais dalykais. Tėvai, kuriems rūpi vaikų ateitis, nori sukurti jiems gražesnį pasaulį. Nori palikti jiems darnią aplinką. Perduoti jiems gyvenimo prasmės pajautimą. O šitai neįmanoma be meilės erdvės kūrimo. Meilės erdvė – tai tokia erdvė, kur gyvojoje gamtoje kuriama šeimos erdvė. Negana to, meilės erdvę galima plėsti iki gimtinės erdvės. Meilės erdvės kūrimas – tai žemės, jos natūralių išteklių priežiūra, tobulinimas ir puoselėjimas. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų laimingi, išmokykite juos susikurti savo erdvę. Bet kur. Visur. Ir ypač – toje vietoje, kur jie gyvena. Taigi – ir gimtinėje.
Nuo ko pradėti Lietuvoje daug apleistų šventviečių. Kaip manote, kas anksčiau jas prižiūrėjo? Aplinkosaugos ministerija? Tokios nė būti nebuvo. Jas prižiūrėjo patys žmonės. Tai, kas kadaise buvo, atsikartoja vėl. Tai dėsnis. Jis galioja visur: ekonomikoje, madoje, istorijoje. Ar tik susidariusios sąlygos nėra ideali aplinkybė, galinti pastūmėti mus, Lietuvos žmones, perimti į savo rankas savo gimtinės žemę? Tai kas, kad valdininkai neturi laiko ar noro ja rūpintis. Mes norime! Taip ir padarykime.
GAJA Moterims
15
LIETUVOS ŠVENTVIETĖS Pirmiausia atsiverskite žemėlapį ir jame susiraskite artimiausią ar kiek tolimesnį alkakalnį ar pilkalnį. Nueikite ar nuvažiuokite jo aplankyti. Pirmasis kartas gali būti apžvalginis. Pamatę tikrovėje tokį, koks yra, iki kito apsilankymo galėsite pamąstyti, ką reikėtų sutvarkyti pirmiausiai. Dažnas atvejis, kad gamtoje nesąmoningi žmonės prišiukšlina. Tad ko gero pirmasis žingsnis – apvalyti šventvietę – surinkti šiukšles į maišus, maišų nepalikti (kad kas nors nesusigundytų vėl „pašiukšlinti“), o išvežti. Kai šventvietė apvalyta, galima pabandyti pajusti, ko ji norėtų, kad jūs padarytumėte. Taip, ji gali norėti! Erdvėje įsirašo visa informacija, kuri tik joje vyksta. Vadinasi – ir informacija iš tų laikų, kai ji buvo mylima, prižiūrima, saugoma. Labai dažnai šventvietėje esama ir šventų akmenų. Tiesa, jie neretai apaugę samanomis. Kaip žinoti, ar akmuo šventas? Šventi dalykai yra tie, kurie skleidžia stiprią energiją – informaciją. Pageidautina, šviesią ir konstruktyvią. Akmenys yra svarbioji šventvietės dalis, nes jie yra ypač geri informacijos kaupėjai. Anksčiau žmonės išmanė, kaip šia jų savybe naudotis. Jeigu kažkas išmanė anksčiau, tai galime ir mes išmanyti. Juk tikrai kvailesni netapome. Nuo akmenų dera nuvalyti samanas, o taip pat išvalyti juos nuo neigiamos informacijos. Jokia bėda, jeigu nežinote, kaip. Tiesiog leiskite erdvei aktyvuoti šviesiąsias energijas ir pačiai įjungti „apsivalymo programą“. Tam, kad ši programa aktyvuotųsi, būtinas žmogaus įsikišimas. Erdvė paklūsta žmogui, nes tai yra dėsnis. Tiesa, toks apsivalymas gali būti bendras žmogaus ir pačios erdvės darbas, tiksliau – kūryba. Žmogus nuoširdžiai gražina aplinką – ši energija surezonuoja su konstruktyviąja erdvės informacija, jos „šventumu“, ir programa pradeda veikti. Kai duodama su meile, gaunamas didžiulis atlygis. Su meile apeikite erdvę, joje augančius augalus, stovinčius akmenis, tekančius šaltinius ar upelius. Tai suteiks jums daug gražių potyrių ir minčių. Jau vėliau, susibičiuliavę su erdve, galite panorėti joje pasodinti medelių ar krūmų. Pavasarį – gėlių. O gal ir kokį meno dirbinį – medžio drožinį pastatyti. Viskas yra jūsų vaizduotės reikalas.
Kodėl verta tai daryti Ėmę rūpintis šventviete, pasieksite nepaprastai daug. Prasmingai – kūrybiškai praleisite laiką su šeima. Bendra kūryba jus suartins. Būsite liudininkai to, kaip iš paprastos, neišvaizdžios vietos erdvė virsta šventa – tai yra, kaip ją keičia žmogaus dėmesys ir meilė. Jausitės sukūrę kažką didingo ir tvaraus. Jūsų vaikai čia atkeliaus po daugelio metų ir savo vaikams su pasididžiavimu sakys: „Šią šventvietę mes kartu išgražinome“.
16
GAJA Moterims
Karmazinų alkakalnio šventvietė, ant kurios rasite akmenų aukurą
Labai gerai būtų, kad šventviečių puoselėjimas taptų planingu, nuosekliu šeimų judėjimu. Tam gali būti kuriami projektai, buriamasi į bendrijas. Tačiau, kol tai įvyks, praeis nemaža laiko. Todėl geriau pradėti žengti pirmuosius žingsnius jau dabar. Visi žinome, kokia stebuklinga yra pavyzdžio galia. Gal jūsų pavyzdys įkvėps ir užkrės jūsų giminaičius, kaimynus ar šeimos draugus. Taip palaipsniui ratas plėsis, ir žmonės apglėbs visą Lietuvą. Ji vėl taps girių šalimi, klestinčia laimingų žmonių valstybe.
LIETUVOS ŠVENTVIETĖS
Lietuvą puošia ne tik medžiai ir upės, bet ir mylintys, atsakingi žmonės
Dūkštų ąžuolyno takais Neries regioniniame parke (apie 25 km nuo Vilniaus) ošia Dūkštų ąžuolynas. Tai – vienas didžiausių natūraliai išlikusių ąžuolynų Lietuvoje. Jame augantiems ąžuolams – per 200 metų. Ąžuolyne galima pasivaikščioti specialiai tam įrengtais pažintiniais takais. Palei mitologinį taką lankytojams iš amžių glūdumos moja mitologinės medžio skulptūros. Čia jų yra net 38. Gražūs medžio dirbiniai puikiai žiūrisi ošiančių augių ąžuolų kaimynystėje. Esama čia ir didžiulio mitologinio Airėnų akmens. Rudenį ypač smagu šiuo taku praeiti – ąžuolai meta giles, jos krinta ant medinių takelių ir gaunasi tarsi muzika. Be to, šių gilių galima šiek tiek ir pasirinkti. Gal pavyks patiems iš gilės išauginti ąžuolą? Dūkštų ąžuolyne yra du pilkalniai: Bradeliškių ir Buivydų bei Karmazinų alkakalnis. Ant pastarojo pastatytas akmenų aukuras, dažnai kuriama šventa ugnis – atliekamos tuoktuvių, palaiminimo (krikštynų) apeigos pagal
baltiškąsias tradicijas. Ąžuolyno vietovės kalvotos, juo prateka srauni Dūkštos upė. Jos vagoje dažnai pasitaiko didelių akmenų, bebrų nuverstų medžių. Dūkšta ypatinga tuo, kad yra vienintelė Lietuvoje kalnų upė. Prie Karmazinų alkakalnio įrengta apžvalgos aikštelė, ant kurios pasilypėjus atsiveria Neries vingis su miškingais krantais. Sraunioji Dūkšta įteka į Nerį, o ši plukdo vandenis tolyn į žaliąją Baltiją. Taip ir vingiuoja mūsų žeme šventos upės, upelės, blyksi ežerai ir šaltiniai, maitindami šventus medžius ir mus pačius. Graži mūsų Lietuva, ir Jai reikia mūsų! Daugiau informacijos ieškoti: www.neriesparkas.lt Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno Rašinius apie savo apylinkių šventvietes siųsti e-paštu: divinedance@gmail.com
Užburtas miškas (Eilės ir iliustracija “Užburtas miškas” Neringos Jagelavičiūtės-Teišerskienės, Kaunas)
Aš dideliam pasauly Plačiam, dar be ribų Dienom gėriuosi saule, Naktim – žėrėjimu žvaigždžių. Žvaigždėse akys spindi Senų, man artimų – Čia sentėviai galingi Man šypsos iš dausų.
Paklausiu aš Mėnulį Visų šventų vardų: Kokiais vardais juos šaukti Iš tolių mėlynų. Man tyliai pakuždėsit Savus vardus sapne – Tyra širdim išgirsiu Pabudusi džiaugsme.
GAJA Moterims
17
GAMTA GYDO
Ąžuolo DOVANOS Ąžuolas. Vienas žodis, daugybė jausmų. Kilnių, taurumą keliančių. Amžino tautiškumo, lietuvio gajumo simbolis ir gyvasis pavaizdumas. Neperdėsiu sakydama, kad ąžuolas mums šventas. Ąžuolo lapų vainiku puošiasi jaunasis prieš vestuves – kad stiprus galiūnas būtų ir ryšį su vyriška energija turėtų. Ąžuolas ir visos jo dovanos prisodrinti jėgos, ilgaamžiškumo, kuriuo ir pasižymi šis medis. Kaip pasinaudoti ąžuolo dovanomis? Algio Teišerskio nuotr.
“
Ąžuolas dovanoja visatos energiją ir sveikatą kūnui – giles.
Tiesioginis būdas
”
Tiesioginis, paprasčiausias būdas yra pajausti šio medžio energiją. Prigludę prie šiurkštoko ąžuolo kamieno, neilgai trukus pajusime intensyvią jo energiją. Vienintelis patarimas – neužsibūti prie medžio per ilgai, ypač, kol nesame pratę. Pabūti tiek, kiek norisi, padėkoti medžiui už stiprybę ir mainais palikti savo širdies šilumos – toks tai ryšys su medžiu, žmogaus ir medžio draugystė. Glaustytis nepratusiems ąžuolo poveikį pavyks patirti ir besivaikščiojant po ąžuolyną. Pasivaikščiojimas ąžuolyne – puikus būdas atsipalaiduoti ir pasijusti žvalesniems. Kai ištaikome progą pabūti miške, išnaudokime laiką išmintingai. Nors kurią laiko dalį skirkime tylai. Taip atsiversime naujiems potyriams.
Maistui renkamos po pirmųjų šalnų, kadangi jos būna pilnai subrendę ir sveikiausios – pirmosios nukrenta tos gilės, kurios yra kaip nors pakenktos.
Kuo naudingos? Ajurvedos požiūriu, maisto savybes apibūdina jo skonio pobūdis.1 Skiriami tokie pagrindiniai skoniai: saldus, sūrus, kartus, aštrus. Ąžuolo gilės pasižymi karčiu skoniu. Kartumas turi sutraukiančių, uždegimą slopinančių, dezinfekuojančių, virškinimą skatinančių savybių. Gilėse gausu krakmolo, raugų, baltymų, riebalinių aliejų, cukraus ir mineralinių medžiagų.2
Kūrybinis būdas Ąžuolas – ilgaamžis medis. Europoje aptinkami per 2000 metų sulaukę ąžuolai. Seniausias Lietuvos ąžuolas – Stelmužės ąžuolas, kuriam yra apie 1000 metų. Kodėl prakalbome apie ilgaamžiškumą? Kadangi šis medis gali sulaukti tokio brandaus amžiaus, galėtume kūrybiškai pasinaudoti jo dovana. Kaip jums skamba mintis pasodinti ąžuolą ar ąžuolų giraitę savo giminės sodyboje, kad juo galėtų džiaugtis jūsų ainiai ateinančius kelis šimtmečius? Argi galima sugalvoti puikesnį jungties būdą, savo išminties perdavimo tęstinumą? Gyvasis gamtos paminklas – ąžuolas, augantis jūsų įkurtoje giminės sodyboje aiškiai ir tiesiogiai bylos jūsų vaikų vaikams apie gyvenimo prasmę, giminės svarbą, jūsų pačių norą įprasminti žmogiškąją būtį.
Ąžuolo vaisiai – gilės O dabar pakalbėkime apie giles. Gilė – tai ąžuolo vaisius, jo sėkla. Vardas rodo gylį, gelmę. Ąžuolo gilės subręsta rudenį.
18
GAJA Moterims
~ Po giminės medžiu ~ Neringos J. Teišerskienės tapyba
Vizija: giminės medis jūsų sodyboje
GAMTA GYDO Marafet (www.sxc.hu) nuotr.
Ruošiame gilių kavą Kviečiu pasigardžiuoti gilių kava. Yra įvairiausių receptų, kaip paruošti giles patiems, taipogi galima įsigyti jau paruoštos gilių kavos. Anksčiau giles vartojo plačiau: jų dėta į kepinius (būta netgi gilių duonos), košes. Galima jų įberti į daržovių troškinius, naudoti kaip priedą užpilams prie įvairių patiekalų. Gilės ruošiamos taip: • Surinktas giles perpjauname peiliu ir pašaliname nuo jų luobelę. • Paviriname giles vandeny arba piene, kol suminkštės (apie 30 min). • Pavirtas giles susmulkiname mėsmale.
• Gautą masę plonu sluoksniu paskleidžiame kepimo skardoje ir džioviname orkaitėje, kol išdžius.3 Tokias galima laikyti stikliniame ar keramikiniame inde vienerius metus. Gilių kavos galima įsigyti jau paruoštos. Tokiu atveju kava ruošiama taip (mano receptas):
Į užvirintą vandenį suberti reikiamą kiekį gilių kavos (1 puodeliui – 1-2 a. š. miltelių) ir pavirinti 3-5 min. Įpilti pieno/grietinėlės ir trumpai pakaitinti (bet neužvirti). Galima pasaldinti medumi arba cukrumi. Dažnai rekomenduojama kavą nukošti, bet, logiškai galvojant, nuosėdos taipogi naudingos. Jeigu skanu, galite jas sukramsnoti. Skanaus! Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno Straipsniui paruošti naudoti šie šaltiniai: 1. Skonių reikšmės:„Praktinė ajurveda“ (Atrėja) 2. Gilių savybės: „Vaistinių augalų enciklopedija“ (Ragažinskienė O., Rimkienė S., Sasnauskas V.) 3. Gilių paruošimo būdas: www.žolininkas.lt
Vydūnas Apie sveikatą Sveikata yra tikrai opus dalykas. Ji negali kitojo, kad ir gydytojo, būti palaikoma. Jau daugiau reiškia gyvenimo aplinkybės, ypačiai jo tvarka. Iš to aiškėja, kad sveikata yra labai lengvai ardoma gyvumo jėgų lygneša. Tos jėgos nesantykiuoja sustingusiai. Nuolatai jos veikia viena kitą ir tuo gelba ir trukdo. Toliau labai daug reiškia ir aplinkos veiksniai. Ne vien fizinės, bet ir jausmų, geismų, minčių ir pačios dvasinės galios iš jos užplūsta ir prilieja žmogaus asmenybę ir ją stiprina ar silpnina, stato ar griauna. O tai vyksta dažnai visai negana vertinamu galingumu. Prisiminkime kūno srityje tikrai elektrinių ir magnetinių srovių, kurios nuolatai banguoja tarp dangaus rutulių, saulės bei žvaigždžių ir žemės!
Visos šios yra labai milžiniški elektromagnetai. O mes kaip visi gyvūnai jų bangose nardome ir kvėpuojame. Dar yra kitų daug galingesnių bangų. Jų pakitimams žmoniškos asmenybės turi vis išvien naujai prisitaikinti. Žmogus tiesiai sugriūtų, jeigu jis nebūtų palaikomas prado, kurs prieš visus kūno ir vidaus gyvenimo trukdymus ir ardymus nuolatai atitaiso pasvirusią lygnešą. **** Nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl jis yra paties žmoniškumo prado uždavinys žmoguje. Norint išgyti ar gydyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti. Bet kam nors manant, jis išgydysiąs arba išgysiąs, vien pašalindamas tai, kas ligą parodo akims, nedaug tebus pasiekta. Tiktai supratus ir sveikatos esmę, gydymas gali tikrai pavykti. Mintys paimtos iš Vydūno knygos „Sąmonė“ Parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Iliustracija: www.pasauliolietuvis.com
GAJA Moterims
19
SKANUMAI
Apie namie keptos duonelės gardumą... Aš esu Sigita. Dievinu knygas, gamtą, ankstyvus neskubrius rytmečius su karštos arbatos puodeliu… Labai mėgstu gaminti. Sau ir kitiems. Tikiu, kad namie ruoštas maistas yra sveikas, vienijantis šeimą ir mūsų kasdienybę pripildo jaukumo ir šilumos. Sutinku su kažkur skaityta mintimi, kad gyvenimą sudaro maži dalykai. Tai ir arbatos gurkšnojimas, šnekučiavimasis su draugu, pasivaikščiojimas be jokio tikslo, namų ruoša, valgio gaminimas mylimam žmogui, valgio virimas sau... Tai maži, labai maži dalykai... Iš jų ir susideda gyvenimas. Kas yra geriau nei namai, kvepiantys šviežiai iškepta duona. Kažkada prieš kelis metus, viešėdama pas giminaičius, paragavau ant stalo papjaustytos atrodo paprastos duonos ir nustėrau iš nuostabos, kokia kvapni, sodri ir turtinga skoniu ji buvo... Tokios parduotuvėje tikrai nenusipirksi. Pasirodo, tai buvo namie kepta duona. Taigi, gavau iš šeimininkės receptą bei raugo šaukštą, ir jau kitą dieną ant mano stalo garavo pačios kepta duonelė. Ją nuolat kepu iki šiol, praturtindama vis kitais ingredientais ir taip gaudama kitokį skonį. Beveik visos draugės, paragavusios šios duonos, pačios užsigeidžia ją kepti. Taigi, raugu apdalinau jau keliolika merginų ir moterų. Gal pabandysite ir jūs... Taigi, naminės duonos receptas. Reikės: • 150 g ruginių miltų; • 150 g kvietinių miltų; • 150 g rupių kvietinių miltų; • 50-100 g cukraus; • 100 g kviečių sėlenų; • 100 g avižinių dribsnių; • 1 a. š. druskos; • 1 valg. š. moliūgų sėklų; • 1 valg. š. saulėgrąžų sėklų; • 1valg. š. linų sėmenų; • 1 valg. š. sezamo sėklų; • 1 valg. š. kmynų; • 1 valg. š. raugo.
Savo pačios rankomis iškepta duona pamaitins ir kūną, ir sielą
Sigita mano, kad namie ruoštas maistas yra sveikas ir pripildo šeimos gyvenimą šilumos Visus sausus ingredientus sumaišyti dubenyje. Raugą išmaišyti 750 ml vos šilto vandens ir supilti į sausą mišinį. Viską gerai išmaišius, 1 v. š. raugo atidėti kitam duonos kepimui (laikyti šaldytuve galima 7-10 d.) ir sukrėsti į kepimo formą (aš naudoju stačiakampę). Ant viršaus pabarstyti sezamo, linų sėmenų, moliūgų sėklų, uždengti drobiniu audeklu ir palikti duonelę subręsti 12 val. Kepti šiltoje 180°C orkaitėje apie 1 val. 20 min. Duoną, žinoma, galima valgyti kad ir vieną, bet aš mėgstu patiekti ją su džiovintų pomidorų užtepėle. Taip galima nustebinti netikėtai užsukusius svečius, arba kai nesinori ruošti ko nors įmantraus. Pasigaminti tokią užtepėlę užtruks vos 5-10 min. Reikės: • 100 g džiovintų pomidorų aliejuje; • 1 skiltelės česnako; • saujelės kedro riešutų (nebūtinai); • 1 a.š. džiovinto baziliko; • tarkuoto parmezano ar „Džiugo“ sūrio; • poros šaukštų tyro alyvuogių aliejaus; • šviežiai maltų juodųjų pipirų. Pomidorus sumalti elektriniu maišytuvu. Suberti likusius ingredientus ir dar pamalti iki tokios konsistencijos, kad matytųsi gabalėliai. Bon appétit! Sigita S. iš Kauno
20
GAJA Moterims
MANO KNYGA
Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška (Alice Miller)
Dar blogiau, traumuosime juos taip, kaip mus traumavo mūsų tėvai – manipuliuodami, mušdami, bausdami, nesuprasdami, neišklausydami ir nemylėdami mūsų tokių, kokie esame. Tai yra baisiausia. Ir kas galėtų pasakyti, kad bent dalelės pats nėra to patyręs? Kas skaitydamas šį straipsnį pasakė, „AŠ“, man labai Jūsų gaila, nes Jūs dar gyvenate iliuzijose ir turite mažai šansų iš jų ištrūkti. O ištrūkti galite, ištrūkti reikia, PRIVALOMA, norint gyventi TIKRĄJĮ gyvenimą, jausti jį ir juo džiaugtis. Jei atvirai, aš rekomenduoju šios knygos neskaityti... tiems žmonėms, kuriems nesuprantama ir juokinga tai, ką aš čia parašiau. Neskaityti tiems, kurie mano, kad viską žino (ypač apie save), jaučiasi protingi, išdidūs, išsilavinę, laisvi ir tuo pačiu nesuprantantys, kodėl trečias BMW nebeteikia laimės, o pastatytas namas atrodo tuščias, nors jame knibždėte knibžda kreivai besišypsančių žmonių. Skaitykite tik tie, kurie atviri ir drąsūs. Velniškai drąsūs pažvelgti į SAVE ir pasitikrinti, kiek aš pats esu buvęs pažemintas, nuskriaustas ir nemylėtas. Tai, ką pamatysite ir sugebėsite iš naujo išgyventi, išlaisvins Jus. Suvalgę tuos neskanius jausmus, supykę, išsišaukę, netgi aptarę tai su tėvais suvoksite, kokią naštą nešėte ir kaip dabar lengva žygiuoti savo gyvenimo keliu su TIKRĄJA SAVASTIMI.
Iliustracija: www.manoknyga.lt
Buvo be galo skaudu skaityti šią knygą. Jaučiau, kaip dužo iliuzijos, sakančios, kad mano vaikystė buvo gera. Laiminga. Ar iš tikrųjų žinome, kas esame? Ar tinkamai elgiamės su savimi, aplinka, savo vaikais? Baisiausia, kad nežinodami ir nesuvokdami, kas esame IŠ TIKRŲJŲ, negalėsime padėti savo vaikams suvokti, kas jie yra ir kokia jų tikroji savastis.
Ar tinkamai elgiamės su savimi, aplinka, savo vaikais? Ši knyga nejuokais priverčia susimąstyti, kaip svarbu pagydyti savo vidinį vaiką ir besąlygiškai mylėti savo atžalas.
Keletas citatų: v „Žmonės, vaikystėje privalėję užgniaužti stiprius jausmus ir sėkmingai juos slopinę, pasitelkdami narkotikus arba alkoholį dažnai mėgina – bent trumpam – atgauti prarastą išgyvenimų stiprumą“. v „Juk ir paūgėjęs vaikas neturėjo teisės pasakyti ar net pagalvoti: „Galiu būti liūdnas ar laimingas, jei kas nors mane liūdina ar teikia laimės, tačiau niekam nesu skolingas už savo linksmybę, neprivalau slopinti susirūpinimo, baimės ar kitų jausmų, paisydamas aplinkinių poreikių. Turiu teisę būti piktas, ir niekas nuo to nemirs, niekam neįskaus galva, turiu teisę niršti, jei mane skaudinate, neprarasdamas jūsų, savo tėvų“.“ v „Kiekvieno vaiko teisėtas poreikis – jausti, kad motina jį mato, supranta, gerbia ir laiko svarbiu. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ir mėnesiais jis negali išsiversti be motinos, jam reikia, kad ji būtų pasiekiama, prieinama, reikia, kad motina jį atspindėtų. Gražiausia tokio ryšio iliustracija – vienas Winnicotto paveikslas: motina žvelgia į kūdikį ant rankų, kūdikis žvelgia motinai į veidą ir regi jame save... su sąlyga, kad ji iš tiesų žvelgia į mažą, nepakartojamą, bejėgę būtybę, o ne projektuoja į vaiką savo lūkesčius, baimes, planus. Antraip vaikas regi motinos veide ne save, o jos rūpesčius. Likęs be atspindžio, jis veltui ieškos tokio atspindžio visą tolesnį gyvenimą“. Šios knygos idėją puikiai iliustruoja filmai: „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ bei „Cafe de Flore“. Ar kas nors pasikeis perskaičius šią knygą? Tai Jūs man pasakykite... Lina B. iš Kauno
GAJA Moterims
21
ŽVILGSNIS
Iš kur randasi Stebuklai Aš pradėjau daugiau matyti pasaulį, o ne žmones. Persidėliojau prioritetus. Ėmiau justi, kad keičiuosi. Bet šiandien gavau tokį stiprų sukrėtimą... O maniau, jog esu pakankamai kitokia nei visi.. Matau pasaulį ir vertinu jį šiek tiek kitaip nei visi. Bet vienas akies mirksnis, ir suvokiau, kaip gyvendama šitoj tuštybių mugėj, susitapatinu su ja...
Jei nė karto nesusimastytum, tai taip ir numirtum visą gyvenimą vien stengdamasi save „pagerinti”... Einu į darbą... Šalta... Mintyse niurzgu: „Kokia čia vasara, jei ryte stotelėj turiu šalti, dantimi dantį kalti... Važiuoju troleibusu. Žiūriu pro langą (dabar suvokiu, kad nieko nemačiau. Tiesiog žiūrėjau). Išlipu. Einu gatve. Tampau megztinį apačion, kad bamba ar užpakalis nesimatytų, nervinuos, kad „lašiniai išvirtę“. Vis dar nesiliauju pykti ant vasaros už tokį šaltą rytinį orą (vakare taip pat nerandu laiko pasidžiaugti gaivia vėsa ir ramiu miegu). Staiga besitampydama, plaukus kedendama ir visaip kitaip save tvarkydama užkabinau akies kraštu dangų. Neapsistojau ties juo. Tiesiog netyčia už jo užkliuvau. Ir vėl kulniuoju keliu darbo link. Prireikė laiko, kol mano siela susivokė: „Koks NUOSTABUS šiandien DANGUS! Jis toks žydras, juo plaukia balti debesys, o žemai, visai visai žemai... Taip tarsi ranka pasiektum, jei tik kopėtėlėmis pasilypėtum, plaukia sluoksnis tamsių debesų... Lyg operos teatro scenos sunkiosios užuolaidos.“ Mano širdis taip suspurdo, o siela pravirko. Gailiai gailiai. Suvokimas, jog tiek daug nuostabaus, stebuklingo per dieną nepastebiu, praleidžiu pro akis, mane visai dienai „perjungė“ į kitą pasaulio suvokimo, savianalizės ir svajonių lygmenį. Ir tikrai. Gyvenimas sostinėj, jos centre. Net sunku tai pavadinti gyvenimu. Tai, ko gero, labiau gyvavimas... Ryte „automatiniu režimu“ lipi iš lovos. Net atsimerkti nenori. Dar geras 20 minučių šmirinėji po namus tik apgraibom (gerai, kad gyvenu mažam bute, lengva sienom ramstytis nieko neišvartant).
22
GAJA Moterims
Išsiverdi smirdančios kavos a la „kad akys atsimerktų“ (juk be to niekaip). Sukiši į save sausutėlį sumuštinį su dešra, juk pusryčiai – svarbiausias dienos maistas (baisu net pagalvoti, kas tada laukia pietums). Po tokio „nuostabiai” nuteikiančio prabudimo pradedi kasdieninį „kaukės ritualą”: veidrodis, kremas, pudra, kita pudra, maskuoklis, pieštukas, tušas, blizgis... Tiesintuvas, fenas, plaukų lakas. Padarai iš savęs KAŽKĄ, ir vis tiek nepatenkinta savim (nes pilvas išvirtęs, akys nevienodos, lūpos per storos, nosis iš šono negraži, o spinta tokia tuščia arba visai nestilinga). Užtrenki buto duris ir išeini. Į DARBĄ!!! (Kaip „svarbu”). Tada kelionė iki jo. Tokia, kaip nupasakojau šio ryto kelionę, tik, deja, ne visada įvyksta stebuklas, ir „apčiuopi gyvenimą“. Ir kas toliau? Dirbi dienų dienom. Valandų valandom. O kai randi laisvą minutę ir panaršai po internetą, prisiskaitai, kaip kur sprogo autobusas, kas ką išprievartavo ar apvogė. Tada randi straipsnių, kaip numesti svorio ir tapti idealia. Ką daryti, kad lovoj būtum nepakartojama. Kokios paskutinės mados tendencijos. Imi nervintis. Juk tikrai, sveriu daugiau nei turi sverti sėkminga moteris. Ir lovoj, matyt, yra geresnių. Spintos turinys baisiai nykus ir pasenęs. Žodžiu, ne moteris, o tikra nevykusi seniena (tik pamanykit, o man tik 23)!
ŽVILGSNIS
Algirdo Markevičiaus nuotr.
Po tokio savęs įvertinimo arba, tiksliau sakant, savęs numenkinimo, imi skaičiuoti pinigus. Aha. Iš šitos algos būtinai reikia nusipirkti tą sijonėlį, kur Milda praeitą savaitę rodė. Tada tai tikrai visi mane pastebės (lyg nuo to, pastebės tave ar ne, tu tapsi laimingesnė). Toliau dėliojam sąąąąrašiuką. Anticeliulitinis masažas: 50 litų vienas seansas. Viso reikia 10 seansų. 500 litų. Bliamba, negaliu sau tiek leisti. Nervas ima. Negi dabar negalėsiu tapti sėkminga moterim? Man reikia tų 500 litų. Taupysiu. Gimtadieniui susitaupysiu... Ir taip kiekvieną mielą dieną. Noriu to, noriu ano. Reikia to, reikia ano. Tokia aš negraži. Šitokia irgi. Celiulitas ten. Celiulitas čia. Jėzau, kai pagalvoji, jei nė karto nesusimastytum, tai taip ir numirtum, visą gyvenimą vien stengdamasi save „pagerinti”... Dabar suprantu. Ne tai gyvenime svarbu. Sėkmė priklauso ne nuo makiažo, rūbų, svorio. Ji Dievo rankose. Ir Jis ją dalina nežiūrėdamas į tavo išvaizdą. Vienintelis tikrai svarbus dalykas yra... meilė Dievui. Pasaulio matymas. Mokėjimas džiaugtis vėju ir lietum. Saule ir sniegu. Žmogum ir gyvuliuku. Galiausiai – SAVIMI! Visa širdim trokštu palikti miesto gyvenimą ir susilieti su gamta. Kas rytą pereiti per šaltą rasą. Ir pajusti žemės
gyvybę savyje. Kas vakarą užmigti kartu su saule. Ir paskęsti žvaigždynų tankume. Pajusti mylinčio žmogaus ranką ant savo peties sėdint žaliam sode... Nusišypsoti jam, apkabinti mažąjį mūsų vaikutį, ir stebint dieviškus tolius likti tylos prasmėje. Aš taip jaučiuosi, tokia esu. Tačiau kasdienybė, buitis, mane supantys žmonės taip „išmuša iš vėžių“. Kartais tampu eiline tik savo išvaizda besirūpinančia mergina, bukai spoksančia į parduotuvių vitrinas, pusnuoges merginas muzikiniuose klipuose ir t.t., ir visai visai nesijaučiu laiminga. Bet noriu tikėti, kad pastangos jau yra daug. Kad kada nors aš sugebėsiu išmokti atsiriboti nuo to, kas brukte brukama į mūsų galveles. Kristina Lekevičiūtė iš Vilniaus
Rudens Grožis „Ši diena prasidėjo nuostabiai... Vėsiai rudenišku rytu... Ir pačia nuostabiausia spalvų gama, besislepiančia medžių šakose... Ryte pagalvojau: juk negimė pasaulyje žmogus, kuris sugebėtų iš plikos šakos išspausti gležną pumpurėlį... Iš pumpurėlio išauginti grakštų, gyslotą, gyvybe alsuojantį žalią lapą... O tą žalią lapą rudenį nudažyti raudona, geltona, oranžine spalva... Galiausiai nukritusį į žemę paversti jį gyslelių raizginiu, pro kurį kaip pro rėtį gali stebėti visą pasaulį. Kokia galinga gamta!” Kristina Lekevičiūtė, Vilnius GAJA Moterims
23
SIELOS KALBA
Ką žada s a p n a i ? Kiek gyvenimo mes pramiegame? Žvelgiant iš perspektyvos, susidarytų ištisi metai. Kiek iš tų metų mes prasapnuojame? Skaičiuoti neskaičiuosime. Ir taip aišku, kad sapnai užima nemažą dalį gyvenimo. Ką apie juos žinome? Pradedame straipsnių ciklą apie sapnus. Aiškinsimės šį reiškinį ir apjungsime teoriją su praktika. Kviečiu jus, mielos skaitytojos, kartu tyrinėti sapnų pasaulį ir dalintis patirtimi šioje srityje. Mano sąlytis su sapnais
Sylvia Browne
Aš nesu profesionali sapnų specialistė. Nesu baigusi jokių Būna, kad perskaitai ar sužinai kokį dalyką, ir viskas „susmokymų apie sąmoningą sapnavimą. Bet aš esu žmogus, toja į savo vietas“. Bent jau kuriam laikui. Taip nutiko ir man, kreipiantis dėmesį į savo sielą. Man įdomu ją pažinti ir jos kai perskaičiau Sylvia Browne knygą „Sapnų kalba“. Sylvia klausytis. Darau tai metų Browne – aiškeriagė, metus, visą savo gyvenimą. daugiametė Dėl to mūsų, moterų, sapnų tyrinėtoja iš mėnraštyje būtinai yra ši Amerikos. Ji nieko tema. Sapnai yra viena nemistifikuoja, iš sielos kalbų. Sapnuoti teigia, kad kiekaš mėgau nuo vaikystės, vienas žmogus gali tikriausiai todėl sapnus pažinti savo sapnų pabudusi atsimenu. kalbą ir nuoširdžiai Dauguma mano sapnų įkvepia tai daryti. yra skaidriaspalviai pakilių Knygoje puikiai jausmų potyriai. Jie tokie apjungta sielos ir gražūs, kad įkvepia mane proto kalba, žinios kūrybai. Daugybę sapnų ir žinojimas. Todėl vaizdų esu ištapiusi (mano kartais jos mintimis paveikslų galerija interpasiremsiu. nete: www.menoversme. ~ Sapnų gijos ~ Neringos J. Teišerskienės iliustracija lt). Dar viena sapnų funkcija Kas trukdo prisiminti? – mokymasis. Asmeniškai galiu patvirtinti, kad sapnuose mano sąmonė Sapnavimas pirmykštėse kultūrose Tiesa ta, kad kiekvienas atsirenka man rūpimą informaciją buvo ir tebėra svarbi individo kas naktį sapnuojame. Tai ir mokosi tam tikrų įgūdžių. Šia prvystymosi dalis įrodyta moksliškai. Skirtuasme žmogaus galimybės beribės ir mas tik toks – vieni sapnus įmanoma viskas, ką leidžiame sau prisimename, kiti – ne. Beje, įsivaizduoti. net ir vangiausi sapnuotojai Esu tikra, kad sapnavimas paprašyti papasakotų bent šiuolaikinėje kultūroje pernelyg nuvertintas. Daugybę metų keletą sapnų, kuriuos visgi prisimena. domiuosi senosiomis (pirmykštėmis) civilizacijomis. Įvairūs Kodėl sapnų neprisimename ar prisimename tik dalį jų? autoriai sutartinai teigia, kad sapnavimas pirmykštėse Visų pirma, nenorime jų prisiminti. Žinoma, šis nenoras kultūrose buvo ir tebėra svarbi individo vystymosi dalis. yra nesąmoningas. O nenorime dėl to, kad bijome. Baimė, Sapnų pasaulį žmonija stengėsi suprasti, aiškinti, juo kliaukad mus atstums, nemylės, išjuoks, ir panašiai, glūdi giliai tis nuo pradžių pradžios. sužeisto vaiko širdelėje ir stūkso kaip siena tarp mūsų ir Dar vienas patvirtinimas, kad šią temą būtina plėtoti, mūsų sielos. Visgi siena įveikiama, nes patys ją ir pastatėme. yra gyvenimo ženklai. Kalbu konkrečiai apie asmeninius Ar žinojote, kad sapnai gyvybiškai būtini? Jei nesapnuotų, ženklus mano gyvenime. Vos tik pradėjau mąstyti apie šių žmogus tiesiog išprotėtų. Šitai aš sužinojau tos pačios Sylstraipsnių ciklą (2012 rugsėjį), pradėjo dėtis nuostabūs davios knygoje. lykai. Žmonės ėmė man pasakoti savo sapnus! Kai kurie Ar pamenate, kad vaikystėje jums kas nors būtų pasakojęs ėmė klausti, ką galėtų reikšti vienas ar kitas sapnas. Banapie sapnų svarbą? Retas kuris turėjome supratingus tėvus. dome kartu išsiaiškinti. Tai tęsiasi ligi šiol. Esu dėkinga už Visuomenė auklėjama taip, kad bijotų to, kas yra tikra ir pasitikėjimą tiems žmonėms, kurie dalinasi slapčiausiomis galėtų atvesti į tiesą. esybės dalelėmis – savo sapnais ir grožiuosi jų noru pažinti Visi sielos dalykai, tai, ko neįmanu pačiupinėti ir „įrodyti“, save ir įskaityti gyvenimo ženklus. Tegu šis straipsnis bus nurašomi kaip neegzistuojantys. Todėl žmonės jau senokai ženklas jums, kad metas prisiminti savo sapnus ir jais tinkaauga tik kūnu ir šiek tiek – protu, ir jau visai mažai – siela. mai pasirūpinti!
“
24
GAJA Moterims
”
SIELOS KALBA Kiek kartų būdami maži girdėjote, kad nusišnekate ir meluojate, kai tuo tarpu sakydavote gryną tiesą? Žodžiu, laikui bėgant pamažu apsipratome su visuomenės taisyklėmis ir savanoriškai išsižadėjome dalelės savęs. Tai nutiko ankstyvoje ar vėlyvesnėje vaikystėje. Tiems, kuriems užteko proto „palaikyti liežuvį už dantų“, pasisekė truputį labiau. Jie išlaikė savo sugebėjimus, bet susitaikė su nuolatine palydove – vienatve, nes akivaizdžiai buvo „kitokie nei visi“. Gal būta ir laimingųjų, kuriuos tėvai ar kiti artimieji suprato, ar bent jau neneigė jų savitos patirties bei sąmoningai ar nesąmoningai skatino pažinti save. Kaip bebūtų, ką nors kaltinti per vėlu, o ir laiko gaila. Geriau anksčiau negu vėliau – skelbia sena patarlė. Taigi šiandien svarbu tik tai, ar norite leistis į kelionę, kuri vadinasi „Savęs Pažinimas“.
Ekspedicija Sapnai – ko gali prireikti? Nieko ypatingo daryti ar turėti nereikia. Kaip paaiškėjo, sapnuojame visi. Nuo šiol mums prireiks atidumo. Jeigu nori kažką pažinti, skirk tam laiko ir dėmesio. Iš čia išplaukia
kitas žingsnis – sapnų užrašai. Daugybę metų žinojau, kad naudinga vestis sapnų užrašus. Bet tik prieš porą metų ėmiau nuodugniai ir reguliariai juos užsirašinėti. Dabar jau žinau, kokia iš to nauda. Sapnų rašymas – puikus būdas stebėti save, giluminius savo esybės sluoksnius ir vyksmus juose. Jeigu taip galima pasakyti, labiau susigyveni su savimi. Be to, prapleti įžvalgumo ribas ir mokaisi kliautis intuicija. Atpažįsti pasikartojančius simbolius, kurie turi savo reikšmes. Žodžiu, mokaisi sapnų kalbos. O ji yra viena iš sielos kalbų. Ir dar reikės kantrybės. Sapnų tyrinėjimas nėra baigtinis procesas. Tai ne išorinis tobulėjimas, o augimas vidun, gilyn. Taigi bus naudingiau, jei iškart prisiminsime – viduje išorinio pasaulio taisyklės netinka. Konkrečiai turiu omeny rezultato vaikymąsi. Tai nėra lenktynės ar varžybos. Kitiems žmonėms tai nelabai rūpi ir neturėtų per daug rūpėti. Tai – vien tik jūsų reikalas, kuriuo, žinoma, neprošal pasidalinti su bendraminčiais. Todėl, kad dalijantis patirtis ir pasitikėjimas savimi auga.
Sapnų rašymas ilgainiui padeda pažinti save, aptikti pasikartojančius simbolius ir išskaityti jų prasmę. Sapnų tyrinėjimo elementai: a Sapnai a Dėmesys savo sapnams a Sapnų užrašai a Kantrybė a Dalijimasis su bendraminčiais
Neringos J. Teišerskienės nuotr.
GAJA Moterims
25
SIELOS KALBA Pirmieji žingsniai Nuo ko pradėti? Pirmiausia paskirkite sau kokį nors gražų sąsiuvinį. Pakankamai storą, patogų, atitinkantį jūsų grožio standartus. Galite pati jį kaip nors papuošti. Turėkite ir atskirą rašiklį sapnams rašyti. Tegu jis visada bus prie Jūsų Sapnų knygos. Kai turėsite sąsiuvinį, atsiras ir mintys. Galite pradėti palaipsniui. Sudariau „pirmųjų žingsnių“ pagalbininką – galite juo pasinaudoti, galite pagal jį improvizuoti.
2 savaitė Po tokios prisiminimų terapijos jus užlies dar daugiau prisiminimų. Galbūt ne visi bus tokie šviesūs ir malonūs, bet tai nėra priežastis jų vengti. Tiesiog leiskite iškilti tam, kas iškils ir duokite sau laiko. Stebėkite viską iš dabarties taško – juk visi patyrimai atvedė jus čia, kur esate, o jūs esate nuostabi. Prieš užmigdama kartokite sau, kad mylite visą save ir su meile apglėbiate visą savo gyvenimo patirtį. Jeigu tai neveikia arba veikia nepakankamai, pasitelkite angelą sargą ar maldą Dievui. Pasijuskite mylima, apgaubta šviesos ir galinti sąmoningai susitaikyti su tuo, ką išgyvenote. Galinti padėkoti už viską, ką patyrėte ir eiti toliau sustiprėjusi, atjaunėjusi, nušvitusi. Tokią šviesos ir meilės sau meditaciją atlikite kiekvieną vakarą. Pastebėkite, kaip jaučiatės pabudusi ryte. Galite trumpai užfiksuoti savo būseną naujojoje sapnų knygoje.
4 savaitė Sako, įpročiui susiformuoti reikia 21 dienos. Jeigu sąžiningai skyrėte dėmesio savo sielai tas tris savaites, paklojote puikius pamatus tolimesniam darbui su sapnais. Nuo šios savaitės prabudusi (kada tai bebūtų – naktį ar paryčiais, ar iš ryto) kas kartą „sugrįžkite“ mintimis į sapnus. Užduokite paprasčiausią klausimą: „Ką aš sapnavau?“. Ryte užsirašykite.
1 savaitė Keletą vakarų iš eilės skirkite sau laiko – pusvalandį, valandą ar daugiau – pagal savo galimybes pabūti vienumoje. Pasidarykite sau šventę. Užsidekite žvakelę, pasismilkykite smilkalų ar eterinio aliejaus. Pasidarykite skanios kvapnios arbatos. Pasipuoškite. Pasiruoškite erdvę ir pasirūpinkite tinkamu nusiteikimu. Tuos kelis vakarus iš eilės leiskite sau paklausyti gamtos garsų ar švelnios muzikos. Tokios, kuri paliestų jūsų sielą. Gerai būtų instrumentinė, be žodžių. Šitaip mėgaudamasi savo pačios draugija, leiskite sau panirti į prisiminimus apie vaikystę ar paauglystę. Prisiminkite tai, kas šviesu. Prisiminkite, apie ką tuomet svajodavote. Grįžkite į savo tyrą, atvirą būtį, pagaukite tas akimirkas laike ir kai ką užsirašykite.
3 savaitė Vėl reikės kelių vakarų sau vienumoje. Jeigu negalite sau skirti vakaro, ištaikykite laiko dieną (per pietų pertrauką) ar atsikelkite anksčiau ryte. Laiko visada yra, reikia tik pasiryžti jo atrasti. Vakaras arba rytas būtų geriau negu dienos vidurys, ypač jeigu tai – darbo diena. Ryte reikalai dar neįsibėgėję, o vakare viskas, kas galėjo būti atlikta, padaryta, taigi atsipalaiduoti savaime lengviau. Šią savaitę leiskite sau prisiminti ypatinguosius gyvenimo sapnus. Nesvarbu, kokio amžiaus būdama ir ką sapnavote, tiesiog ką prisiminusios – užsirašykite. Prieš rašydama kaip nors pažymėkite: „Šį sapną sapnavau, kai man buvo apie.../ kai ėjau į mokyklą.../ iki vestuvių... ir pan.“
5 savaitė ir toliau Jeigu patiko, tęskite. Rašytis sapnus, juos prisiminti laikui bėgant vis lengviau ir įdomiau. Prie sapno pažymėkite datą ir – bent jau aš taip darau – pavadinimą, išreiškiantį sapno mintį (gali būti vienas ar keli žodžiai). Interpretuoti nebūtina, bet jei pastebite akivaizdžių sąsajų, jas pasižymėkite. Labiausiai kreipkite dėmesį į savo jausmus, būseną sapno metu ir po jo. Jausmai yra dalis sapno informacijos. Vaizdai – kita informacijos dalis.
Jeigu norite, pasidalinkite savo atradimais. Parašykite, kaip jums sekėsi laikytis šio plano ar su kokiais sunkumais/vidiniu pasipriešinimu susidūrėte. Ką prisiminėte iš ankstesnių savo gyvenimo laikotarpių ir kaip tai paveikė jus šiandien. Parašykite savo vardą ar bent jau pirmąją jo raidę. Savo patirtimi reikia didžiuotis, o ne ją slėpti. Kitame numeryje kalbėsime apie simbolių prasmę sapnuose. Iki susitikimų! Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno Susisiekti galite el. paštu: divinedance@gmail.com
26
GAJA Moterims
RĖDOS RATU
Visi, išėję iš mūsų gyvenimo, palieka subtilų netekties taką, kuris mus sujungia. Kada apie juos galvoji, kai jų ilgiesi ir nori pabūti su jais, Širdis keliauja tuo taku ten, kur jie dabar. Iš kiekvienų namų yra kelias į kapines. Jis grįstas prisiminimais ir maldomis. Ir nusidriekia tuo keliu minia iki artimo kapo, kur suplevena žvakių šviesa, Kur suvirpa tie taškeliai baltos nakties danguje. Kiekvienas jų slepia vis kitaip nuspalvintą, kitokį gyvenimą, Tik savo skausmą, savo lemtį. Ir tą vėsų vakarą širdies ir rankų užuovėja padeda žvakei žiūrėti namų link. Lapkričio vėjas. Rudenėjantis dangus. Jau VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA. Jau VĖLINĖS. Su mintimis, Danutė iš Panevėžio
Stasės Balčytienės nuotr. GAJA Moterims
27
Kviečiame prisijungti prie mūsų! Mums jau rašo:
© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com
28
GAJA Moterims