KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 LIEPA by Kaunas Pilnas Kultūros

Vaikystė

Viršelio iliustracijos autorė Toma Šilinaitė

2017 07

Liepos 4-9 dienomis Kauną užplūs vaikai iš visų apgyvendintų pasaulio kontinentų. Jie susirinks dalyvauti Tarptautinėse vaikų žaidynėse ICG’2017. Sportininkus pasitinka žaidynių talismanas Tauras. / ICG ‚2017 organizatorių nuotr.

Ketvirtajame žurnalo viršelyje cituojame Mariją KuraitytęVarnienę, kuri tarpukario Kaune savo idėjomis jaukė ne vieno, geriausiai išmanančio, kaip reikia auklėti savo ir svetimas atžalas, protą. Vėliau sėkmingai savo veiklą tęsė JAV. Su šios anai epochai unikalios pedagogės biografija susipažinti galite Lietuvos švietimo istorijos muziejuje, kurio fasadą puošia dramblys. Vienas iš dviejų Kaune, jei neklystame.

Vaikai gali viską M. Kuraitytė-Varnienė tikėjo ir mokė, kad suaugusieji vaikams vadovauti neturėtų. Ir sąlygas jiems suteikti reikia tokias pačias, kokias kuriame sau. „Tik šitokių santykių plotmėje tarp vaiko ir suaugėlio gali išsivystyti darnus bendravimas ir susiklausymas“, – sakė pedagogė. Klausydami jos žodžių (beje, jie skamba ir naujausiame Kauno ekskursijų hite „Riboženkliai“ – reportažą apie jį rasite mūsų tinklalapyje) ruošėme liepos numerį, dedikuotą vaikystei.

Ieškojome personažų, kurie ne žino, o jaučia, kaip reikia daryti. Kurie to, ką veikia, neveikti negalėtų. Tatuiruočių madas dienos centruose diktuojantis jaunas tėtis, pusę pasaulio apkeliavęs futbolo treneris, paauglių akyse ateitį matanti viena „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ kuratorių ir vienas tų, kuriems šis numeris iš esmės ir skiriamas. Bei pora reportažų – apie tai, kaip likusiems mieste sekasi vasaroti būreliuose ir užsiėmimuose, bei apie tai, kaip savo ekspozicijas jauniausiems miesto gyventojams pristato Kauno muziejai. Vaikai gali viską iki to momento, kai sugalvoja nebebūti vaikais.

2017

LIEPA

A M E T O I S E N Ė M

Mes jau kurį laiką svarstėme apie tai, kad galėtume vieną vasaros numerių skirti vaikams, ir tada Kauno savivaldybė paskelbė apie analogų neturinčią programą, mobilizavusią daugelį mieste veikiančių kultūros, sporto, neformaliojo švietimo įstaigų ir organizacijų. Taip, daliai jų darbuotojų galbūt teko sutrumpinti ar nukelti atostogų planus, bet apsilankius kai kuriuose (iš viso jų per 200!) nemokamuose užsiėmimuose tapo akivaizdu, kad niekas dėl to nė trupučio nepyksta. Nes gera. Leisti laiką su vaikais, mokyti juos to, kuo pats tiki ir gyveni. Be to, tai kuo puikiausia reklama – spėjame, ne vienas naują hobį atradęs jaunasis kaunietis prasidėjus mokslo metams toliau lavins įgūdžius.

Kauno vaikų vasara Gunars Bakšejevs Simonos Visockytės iliustracijos

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kaip kaunietis noriu, kad Kauno vaikai turėtų kuo daugiau pranašumų, nes dabartiniame pasaulyje konkurencinės varžybos dėl geresnės darbo vietos prasideda dar mokykloje. Šiandien 90 proc. Lietuvos mokyklų tiksliuosius ir gamtos mokslus geba aiškinti tik teoriškai, o šalies švietimo programa šioje srityje yra tragiška. Mes leidžiame vaikams pažinti mokslą praktiškai ir suteikiame galimybę mokytis tikrosios chemijos, fizikos arba biologijos. Vyresnių klasių moks-

leiviai čia turi progą ne tik padirbėti su rimta aparatūra, bet ir anksčiau pradėti savo kelią mokslo srityje“, – sako dar 2012-aisiais edukacinius užsiėmimus Kauno tvirtovės VII forte organizuoti pradėjęs Vladimiras Orlovas. VII forte galima rinktis net iš 38 edukacinių programų, iš kurių populiariausios – deimantinė matematika ir molekulinė gastronomija. „Greičiausiai todėl, kad tyrimų rezultatus programos pabaigoje galima suvalgyti“, – šypsosi V. Orlovas.

2017

LIEPA

Nuo folkloro iki elektroninės muzikos ir mušamųjų, nuo teatro iki žurnalistikos. Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose (juos, tuomet, tiesa, skirtus tautinei lietuvių studentų korporacijai „Neo Lithuania“, prieš beveik šimtą metų suprojektavo kultinis architektas Edmundas Alfonsas Frykas) telpa keliadešimt skirtingų galimybių prasmingai leisti atostogas ir laiką po pamokų.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Karštą vasaros dieną sėdėti vėsioje pusrūsio studijoje ir su patyrusiu muzikos prodiuseriu diskutuoti apie tai, kaip gimsta mėgstamiausi tavo kūriniai, – labai įdomi veikla. Kaip ir trečiame tų pačių rūmų aukšte kuistis po audinių atraižas ir konstruoti madingą drabužį. Savo arba draugo lėlei.

A. Martinaičio dailės mokykla – ne vieno piešti mėgstančio Kauno vaiko kelio pradžia. Tapyba, grafika, žiedimas, lipdymas, kompozicija, koliažas, kompiuterinė grafika, ekskursijos po Senamiestį, galerijų lankymas – skamba kaip spalvingiausia gyvenimo vasara.

2017

LIEPA

A M E T O I S E N Ė M 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Visuomet jaunas ir margas Kauno šokio teatras „Aura“ birželio pradžioje sukvietė 8–12 m. vaikus į šokio stovyklą, kurioje pamokas vedė ir pati teatro įkūrėja Birutė Letukaitė, ir trupės šokėjai. Taigi jei vaikščiodami prie Kauno pilies matėte pievoje plazdančius vaikus, gali būti, kad regėjote būsimas pasaulinio lygio šiuolaikinio šokio žvaigždes.

Praėjusiame numeryje kalbėjome apie Kauno mariose plaukiojančias olimpines viltis, šįkart jų ieškome sporto mokykloje „Gaja“. Kas gi nenorėtų taip narsiai atstovauti Lietuvai, kaip, tarkime, penkiakovininkai Loreta Asadauskaitė ar Justinas Kinderis? O pradėti galima ir nuo fechtavimo.

2017

LIEPA

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S

Dabar yra pats geriausias laikas būti jaunu žmogumi

Gegužę „Kaunas 2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo programos „Kauno iššūkis“ absolventus, intensyviai dirbusius prie jiems skirtų miesto kultūrinių, socialinių ir verslo iššūkių. Apie iššūkius, naują ją kartą, „keks’iukus“ ir jaunimui atsivėrusias galimybes pasakoja projekto „Kaunas 2022“ jaunimo platformos „Kylantis Kaunas“ kuratorė Vaida Venckutė, augusi Žaliakalnyje, įsimylėjėlės akimis į savo miestą žiūrinti ir šiandien. Mėgstanti važinėtis dviračiu ir tikinti, kad čia labai geros sąlygos kurti. Anot jos, Kaunas yra „kompaktiškas miestas judėjimo požiūriu, bet kūrybiniu požiūriu – toks didelis ir neribotas“.

–

Edvinas Grin Artūro Bulotos nuotr.

1 0

Apie „Kauno iššūkį“ ir visus kitus iššūkius neišvengiamai pakalbėsime. Bet pirma papasakok, kaip atsidūrei ten, kur atsidūrei. Kokį bagažą atsinešei? Atėjau iš kultūrinio lauko, studijavau kultūros vadybą. Man visada patiko dirbti ties skirtingais projektais, nuolat migravau tarp įvairių meno sričių. Bet visą gyvenimą jutau stiprią trauką edukacijai, buvo įdomu ją

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

jungti su kultūra. Dar studijavau Vilniaus pedagoginiame, dabartiniame Edukologijos, universitete, kur įgijau pedagogo kvalifikaciją. Po to dirbau didžiuliame Švietimo ir mokslo ministerijos projekte, bet ten man pritrūko kultūros ir kūrybos. O dirbant kultūros sferoje man pristigdavo edukacijos. Dabar mano karjeroje ir gyvenime vis daugėja projektų, suliejančių šias veiklas.

2017

LIEPA

1 1

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 1 2

Dėl to ir prisijungiau prie KEKS’o komandos – sukūrėme specialią programą jaunimui, kuri kartu kultūrinė ir edukacinė. Suradau vietą, kur šie du laukai susijungia ir įgyja daugiau prasmės. „Kaunas 2022“ paprogramė „Kauno iššūkis“. Pristatyk ją žmogui, kuris nieko nėra apie tai girdėjęs. Tai unikali galimybė jaunam žmogui įgyti žinių ir įgūdžių, negaunamų mokyklos suole, tačiau labai reikalingų šiuolaikinei visuomenei. Su visa pagarba švietimo sistemai, žinios, suteikiamos mokykloje, yra tikrai svarbios, bet neparuošia gyvenimui. Tad šios programos tikslas ir yra įgalinti jaunus žmones gauti reikiamų asmeninio tobulėjimo, bendravimo komandoje, kūrybinio proceso, verslumo įgūdžių. Kad jie, būdami dar mokyklos suole, kai patiria didžiausią krizę, kai stokodami laiko nespėja pagalvoti, kur link judės jų gyvenimas, galėtų susipažinti ne tik su teorinėmis žiniomis, bet pabandyti atrasti save kaip žmogų, paieškoti savo pomokyklinio vaidmens visuomenėje. Vadiname „Kauno iššūkį“ unikalia edukacine programa moksleiviams. Siekiame, kad tai nebūtų savitiksliai, trumpalaikiai mokymai, o labiau veiktų kaip vis atkuriama ekosistema. Įtraukiame moksleivius, skiriame jiems mokymų ciklą, save išbandyti leidžiančias praktines užduotis. O mūsų didysis tikslas – kad galiausiai patys moksleiviai kurtų KEKS’o turinį. Ruošdami paraišką nutarėme, kad ši edukacinė dalis bus atviriausia. Nusprendėme, kad, užuot formavę ją patys, jaunimui suteiksime reikiamus įrankius, kad šie kurtų programą, kuri patinka jiems, ir, ieškodami savo santykio su Kaunu, suprastų, kad tai jie daro įtaką miestui ir gali čia projektuoti sau patrauklų gyvenimą patys.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kokių lūkesčių turite šiam nemenkam iššūkiui? Daug tyrimų rodo, kad Kaunas yra stipriai mažėjantis miestas, o daugiausia mažėja jaunimo auditorija. Vienas iš pagrindinių pačių jaunuolių nurodomų argumentų – jie neranda pakankamai patrauklių kultūrinių paslaugų. Įprastai kultūros operatorius kuria turinį iš savo perspektyvos, įsivaizduodamas, kas turėtų būti įdomu jaunimui. Mes norime truputėlį apversti šią sistemą ir leisti jaunimui pačiam kurti, įtraukti jį šiandien, kad ateityje dirbtų mūsų komandoje. Pagalvojome taip: dabar 2017-ieji, KEKS’as vyks 2022-aisiais, po penkerių metų; šiuo metu dirbame su 15–19 metų jaunuoliais, kuriems tada bus 20–24 metai, vadinasi, jie bus baigę studijas, savo sričių profesionalai. Jie bus miesto darbo jėga. Tad norime jau nuo dabar juos sudominti, motyvuoti, padėti ir paremti. Visi skambiai sako, kad Lietuvos ateitis jaunimo rankose. Bet ir dabar jaunimas yra reikšminga visuomenės dalis, ją įtraukę, mes ir padėsime tą ateitį sukurti kiek geresnę. Tam reikia, kad jaunuoliai jaustųsi integruoti į miestą, norėtų čia gyventi, kurti, dirbti, linksmintis. Daug diskutuoju su pirmaisiais mūsų alumnais, ir jie apibendrina šioje programoje įgytą patirtį sakydami, kad iš tikrųjų pirmą kartą kažkas pasiteiravo jų nuomonės ir į ją atsižvelgė. Kad jie iš tikrųjų mato galimybių turėti poveikį, kad gali kurti, kurti miestui, pasirinkti profesiją, kultūrines veiklas. Kitas tikslas – didinti pačios kultūrinės veiklos patrauklumą. Jaunimui kultūros laukas atrodo nepelningas, uždaras, sunkus. Norisi jiems leisti jau dabar prisijaukinti, pamatyti, kas tai yra, išsibandyti.

Gegužę išleidote pirmą ją šios programos absolventų laidą. Jie turi galimybę savanoriškai prisijungti prie KEKS’o ir toliau augti bei lemti pokyčius. Kaip tai vyks ir ar juntamas įsitraukimas ir noras prisijungti? Kokie įspūdžiai? Vadiname šį projektą „pilotiniu“, paleidome jį, kad išbandytume, ar mūsų metodai veikia. Dalyvavo 38 moksleiviai. Ar jie jautėsi įsitraukę? Taip, iš dalies. Nors, be abejo, tam reikia laiko. Ypač su jaunimu, nes jie hiperaktyvūs, turintys tūkstančius veiklų, jų galvos veikia visiškai kitaip negu, pavyzdžiui, mano. Tą energiją reikia suvaldyti, ir tai nuolatinis procesas. Tačiau, bendrai žiūrint, jie labai patenkinti. Jiems patiko būti mokymų dalimi ir kad jie buvo integruoti ir supažindinti su pačiu KEKS’o aparatu. Pavyzdžiui, jie turėjo keturis praktinius iššūkius, kuriuos sprendė remdamiesi žiniomis, įgautomis per mokymų sesijas. Šios užduotys buvo labai aktualios ir patiko dalyviams. Jie įvertino, kad tai nėra kažkoks burbulas, kai liepiama sugalvoti nežinia ką neegzistuojančio ir praktiškai nepritaikomo. Pamatė, kad dirba su realiai veikiančiais, jiems pažįstamais miesto dariniais. Ir kad jų nuomonė ir sprendimai yra svarbūs. Kokie buvo tavo minėti praktiniai iššūkiai ir kokių pasiūlymų gavote iš moksleivių? Vienas iš iššūkių – Kauno miesto muziejaus situacija. Tuo metu jis buvo performuojamas, ieškota naujo vadovo. Užduotis buvo išanalizuoti muziejaus atvejį ir surasti, kaip šis turėtų pasikeisti, kad trauktų jaunimą ten nueiti. Muziejus gavo daug pasiūlymų, ypač orientuotų į edukacinių programų kūrimą, daug kritikos sulaukė ekspozicija. Labai įdomu, kad moksleiviai patys įvertino, kad muziejus nėra pritaikytas neįgaliesiems. Muziejaus atstovas buvo

nustebęs, kad buvo indentifikuotos tokios konkrečios ir opios problemos. Alumnai pasigedo kūrinių pristatymo, pasiekiamumo, interaktyvumo. Labai teigiamai įvertino po muziejų vedžiojusius gidus. Didžioji dalis niekada nebuvo ten lankęsi. Kitas iššūkis buvo KEKS’o komunikacija. Patys matome, kad visa ji skirta tam tikrai auditorijai, nepasiekiame moksleivių ir jaunimo. Tad šie, analizuodami mūsų vykdomas priemones, pateikė siūlymus, kaip mes galėtume išplėsti komunikaciją ir pritraukti jaunimo auditorijos. Jie atliko tikrai stiprią visų kitų Europos kultūros sostinių analizę, kaip jos pateikia save viešojoje medijoje, davė daug gerų patarimų mūsų komunikacijos vadovei. Bet daugiausia jie bandė susitelkti struktūriškai – nuo rudens planuoja įgyvendinti atskirą renginių ciklą moksleiviams, taip didinti KEKS’o žinomumą moksleivių ir jaunimo auditorijoje. Vienas iš praktinių iššūkių buvo „Verslas moksleiviams“, skirtas skatinti santykiui tarp Kauno verslo įmonių ir jaunimo. Siekiama, kad verslui taptų aktuali moksleivių auditorija, nes šiai labai trūksta pažinties su profesijomis. Vyrauja požiūris, kad moksleivis nėra pakankamai atsakingas atlikti praktiką ar naudingą įmonei veiklą. Tad jaunimas svarstė, kokį paketą siūlyti verslui, kad šis priimtų jaunimą su specialybėmis supažindinančioms stažuotėms. Dar vienas iššūkis buvo skirtas „Europos jaunimo sostinės“ projektui. Kaunas kaip tik šiuo metu ruošia paraišką. Šio projekto komanda pasitelkė būtent moksleivių auditoriją, kad ši padėtų atrasti miesto unikalumą iš jaunimo perspektyvos.

2017

LIEPA

1 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kokie tolimesni alumnų planai? Ši programa nėra baigtinė. Pirmieji alumnai – vadiname juos „keksiukais“ – įkūrė klubą. Šią vasarą „keksiukai“ jau dirbs ir nuo rudens įgyvendins tai, ką sugalvojo per mokymų programą: rengs moksleiviams skirtas edukacines programas ir ekskursijas po miestą, susitikimus su jiems įdomiais žmonėmis. Tai jie jau patys planuoja. Aš kaip projekto kuratorė esu jų mentorė, padedu. Jie sako: „Mes turime be galo daug idėjų ir mums reikia žmogaus, kuris padėtų tas idėjas įžeminti.“ Didžiojo KEKS’o vaidmuo ir yra būti visada šalia, juos lydėti, supažindinti su žmonėmis, su lauku, suteikti reikiamus įrankius. Nuo rugsėjo mėnesio rinksime naują „Kauno iššūkio“ dalyvių grupę, ir pirmieji alumnai taps tų grupių koordinatoriais. Tolimoje vizijoje matome, kad moksleiviai galėtų perimti visą programos kuravimą. Galbūt net pasukti projektą visai kita linkme. Kaip minėjau, ši programa yra atvira, nebijome, kad dabartinius metodus pakeis kiti. Tai natūralu. Ką daryti moksleiviams, kurie skaito šį interviu ir nori prisijungti prie programos? Kur kreiptis ir gauti informacijos? Informacija bus paskelbta KEKS’o puslapyje ir feisbuke, taip pat laukia viešas pristatymo renginys. Reikės siųsti savo motyvaciją ir tikrai visi norintys galės prisijungti. Kviečiame ne tik mieste, bet ir Kauno rajone gyvenančius moksleivius. Skatiname aktyvesnį bendravimą tarp miesto ir rajono. Vėlesniuose „Kylančio Kauno“ programos etapuose atsiras papildomų programų, daugiau kūrybinių, skirtų, pavyzdžiui, skaitmeninėmis kūrybos technologijomis besidomintiems, ir panašiai. Kiekvienas moksleivis, skaitantis šį tekstą, ras, kur prisijungti. Jei ne prie „Kauno iššūkio“, tuomet sulaukęs, kada prasidės kitos programos.

Ko pati tikiesi iš šio projekto? Koks būtų tavo kaip programos kuratorės laimingiausias scenarijus? Visų pirma, labai tikiuosi, kad kiekvienas šios programos dalyvis vienu ar kitu būdu susikurs sau sėkmingą ateitį. Kad bus drąsus ieškoti, nebebijos klysti ir ras kelią, kuriame nori ir gali veikti. Tokia mano vizija kiekvienam jų individualiai. Vizija bendrai? Kad tai bus unikali, itin didelė ir įdomi europinė programa, sukurta jaunimo. Tokia, kokios net nesufantazuotume. Įsivaizduoju, kad 2022 m. dalyvausiu KEKS’o renginiuose ir sakysiu: „Wow“, nes nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali vykti. Tai bus inovatyvu, patrauklu, tarptautiška. Kad jie atsivers pasauliui ir mąstys plačiau. Kokia tavo motyvacija dirbant su jaunimu? Kokia viso to prasmė? Prasmė tokiame darbe yra visa ko variklis. Daug bendraudavau su mokytojais, mokyklų administracija, jie mane protindavo, kad mes duodame labai, labai daug, bet grąžos niekada negauname, nes tie žmonės gal tik būdami 30–40 metų panaudoja įgytas žinias. Tai įdomus momentas man pačiai – daryti nematant rezultatų iš karto. Kadangi su jaunimu jau dirbu 8 metus, matau, kaip skiriasi kartos, kaip kiekviena atsineša ką nors kito. Man labai patinka stebėti ir mokytis iš šio pokyčio. Manau, kad jauni žmonės reiškia naujoves, jie yra pulsas, kuris visad jaučiamas. Ir jie kurs dar didesnes naujoves ateityje. Tad būti šalia dabar ir padėti metu, kai jie dar formuojasi, man yra labai svarbu ir įdomu. Manau, kad jaunuoliai, su kuriais aš dirbu, ir bus ateities prezidentai, ateities verslo ir kūrybinės bendruomenės lyderiai. Galimybė leisti laiką su jais yra neįkainojama. Tai labai daug duoda mano asmenybei ir kartu tikiuosi, kad kiekvienam žmogui nors kiek padeda mano darbas. Prasminga kurti ateičiai.

2017

LIEPA

1 5

S I T E I N U A K

Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose – net 20 legionierių iš Portugalijos, Brazilijos, Gruzijos, Malio, Etiopijos, Dramblio Kaulo Kranto, Prancūzijos, Ganos... Norinčių atvykti į Kauną ir čia pradėti savą ją futbolininko karjerą daug – per gana trumpą laiką klubas įrodė, kad žaidėjais rūpinasi ir stengiasi ne tik padėti jiems tobulėti, bet ir žaisti kitose šalyse, stipresniuose klubuose. Tai – FK „Stumbras“ strategija. Apie jos prasmę ir darbą tiek su jaunais, tiek su pačiais jauniausiais sportininkais kalbame su prieš 40 metų profesionalaus futbolininko karjerą baigusiu portugalu Mariano Barreto. Trys jo asistentai – taip pat iš Portugalijos. Bet Lietuvos futbolo ateitis nuo to, kaip jiems seksis įgyvendinti savo vizijas, irgi priklauso.

Treneris stadione. Treneris Sobore Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Dainiaus Ščiukos nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LIEPA

1 7

S I T E I N U A K 1 8

Naujas futbolo klubo „Stumbras“ etapas, kartu ir jūsų gyvenimas Kaune, prasidėjo pernai kovą. Kaip įvertintumėte pastaruosius 15 mėnesių? Praėjusį sezoną ir šį išskirčiau kaip atskirus etapus. Pradžioje į mus žiūrėjo, na, kaip į užsieniečius, atvykusius diktuoti savo taisyklių. Man tai – nieko naujo, jau du dešimtmečius dirbu įvairiose šalyse: Vokietija, Rusija, Saudo Arabija, Etiopija, Kipras, Angola... Visur į atvykėlius žiūri taip pat. Taigi tiesiog dirbome, per daug nieko neaiškindami, formavome komandą, stengėmės kuo geriau pasirodyti A lygoje, taip pat – kelti įsigytų jaunų žaidėjų lygį ir vertę. Viską įgyvendinome – sezoną baigėme 5 vietoje, tai aukščiausias komandos pasiekimas. Du lietuvius ir du užsieniečius išsiunčiau į stovyklas Portugalijoje. Futbolininkus siunčiame treniruotis, ne bandyti laimės – iš pradžių juos reikia gerai išmokyti, tik po to ieškoti naujų klubų. Bet ir čia yra ką papasakoti: Rimvydas Sadauskas buvo paskolintas vienam žymesnių Airijos klubų „Cork City“ ir jau grįžo, taip pat visai neseniai pasirašėme dvejų metų sutartį dėl vieno iš jauniausių mūsų žaidėjų Naurio Petkevičiaus – jis išvyksta į „Lille“ klubą, žaidžiantį aukščiausioje Prancūzijos lygoje.

Manau, tokia taktika turės įtakos Lietuvos futbolui apskritai. O mums tai naudinga, nes žaidėjus vėliau galime nukreipti į tarptautinę rinką.

Daug veiklos! Tikrai taip. Taigi dabar ir vėl komplektuojame komandą. Daugelis mūsų žaidėjų labai jauni – išskyrus du, kuriems jau 24-eri, kitiems yra nuo 16-os iki 22-ejų. O Lietuvos čempionate komanda žaidžia prieš 28–30 metų žaidėjus – patyrusius futbolininkus. Taigi normalu, kad „Stumbrui“ tikrai ne visuomet sekasi. Jaunimas daro klaidų, jos kainuoja taškus. Mano pasirinkimas dirbti su jaunesniais žaidėjais daug ką stebina, bet nematau logikos prisipirkti vyresnių ir užimti 6-ą vietą. Geriau jau ją užimsiu su augančiais talentais, kurie taip įgaus patirties.

Taigi problema ne talentai, o tai, kaip su jais dirbama. Reikia infrastruktūros, gerų trenerių ir disciplinos. Vien gero žaidimo nepakanka, futbolas nėra tik kamuolys ir stadionas. Žaidėjus mes auklėjame, padedame jiems tobulėti ir tapti iš tiesų geriems. Esu matęs daug jaunų talentų, su kuriais nedirbama, ir iškart žinodavau, kad jie bus prarasti. Gaila. Dėl to ir kuriame savo akademiją.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kaune norite įsteigti ir futbolo akademiją, tiesa? Taip, dėl jos esame sutarę su Lisabonos klubu „Sporting“, jie pasirengę dalintis prekės ženklu, patirtimi, treneriais. Kauno regionui ir Lietuvai iš to bus daug naudos. Kalbamės su federacija, turime prašymų – mums reikia infrastruktūros. Šiuo metu abiem „Stumbro“ komandoms nuomojame aikštę, tai nėra pigu. Akademijoje lavintis galės visi karjeros futbole siekti norintys regiono vaikai. Su jais dirbs labai geri treneriai. Galbūt to ir trūksta vis „buksuojančiam“ Lietuvos futbolui – kryptingo darbo nuo mažų dienų? Ar vis dėlto trūksta vietinių talentų? Žiūrėkit, vienas geriausių jaunų žaidėjų, kuriuos man yra tekę matyti, – o per mano rankas praėjo tikrai nemažai vėliau tapusių žvaigždėmis – yra Nauris Petkevičius. Pamačiau jį dar penkiolikmetį ir iškart pasakiau tuometiniam treneriui, kad perleistų jį mums, kad galėtume užauginti. Neklydau. Lisabonos „Benfica“ buvo juo sužavėti, kiti klubai irgi.

Visi „Stumbro“ legionieriai gyvena kartu, išnuomojome jiems viešbutį. Patys gaminasi valgyti, tvarkosi – ar daug žinote jaunų sportininkų, kurie patys sau skalbtų drabužius?

Įvedę taisykles ir jų laikydamiesi, per metus nepatyrėme jokio incidento. Tai – treniruočių dalis. Taip pat ir atidumas mokslams, pagarba kitiems. Talentas, be abejo, irgi įeina į formulę. Šeši iš mano treniruotų futbolininkų tapo pasaulio čempionais U21 grupėje. Tik du iš jų tęsė tarptautines karjeras – tai Luís Figo ir Emílio Peixe, dabar treniruojantis jaunimą. O kiti, anuomet gal net talentingesni, sulaukę 40-ies tegalėjo pasakoti, kad kadaise buvo pasaulio čempionai. Taip jau nutinka, ir tai – ne tik žaidėjų, bet ir vadybos, trenerių, visų kitų jų aplinkos žmonių problema. Kada pats išmokote žaisti futbolą? Gimiau Goa, bet ten gyvenau tik metus, vėliau tėvai grįžo į Portugaliją. Ten ir išmokau. Žinai, visų vaikų brangakmeniai yra kamuoliai. Vienur – krepšinio, teniso, Portugalijoje – futbolo. Net nežinau, kodėl, bet taip buvo visada. Daug talentingų žaidėjų iš buvusių kolonijų – Afrikos šalių, Brazilijos – pirmiausiai atvyksta į Portugaliją, vėliau tęsia karjerą kituose Europos klubuose. Na, o žaidžia pas mus visi ir visur. Futbolą žaidžia visi, bet ne visi tampa treneriais. Koks jūsų kelias? Treneriu dirbti ėmiau atsitiktinai. Buvau tikrai geras žaidėjas, dvidešimtmetis. Deja, per susidūrimą su priešininku trūko Achilo sausgyslė. Bent metams turėjau stabdyti karjerą, studijavau universitete. Ilgainiui supratau, kad nebegalėsiu būti futbolininkas – kai tik žaisdavau, lydėdavo didžiausi skausmai. Taigi sulaukęs kvietimo prisijungti prie komandos „Sporting“ ir treniruoti vaikus iki 10-ies metų, neatsisakiau. Po metų ėmiau treniruoti U19 jaunimą, per dvejus metus pasiekiau minėto rezultato, kai šeši iš komandos tapo pasaulio čempionais. Tuomet perėjau į pagrindinę komandą, padėjau į klubą atvykstantiems tre-

neriams. Vėliau man pasiūlė vykti į Dortmundo klubą „Borussia“ – dirbau su žaidėju, patyrusiu traumą, po kurios, visi manė, jis nebeatsities. Bet po šešių mėnesių klubas laimėjo Čempionų lygą, o jis žibėjo visose rungtynėse. Taip prasidėjo tarptautinė mano karjera – vykau mokyti trenerių Rusijoje, dirbau su rinktinėmis Afrikos šalyse. Manau, man sekasi. Dirbu puikiose vietose. Padedu puikiems žaidėjams. Tai – mano geriausi medaliai. Privalome paklausti – kaipgi tokiame margame žemėlapyje sušmėžavo Lietuva? Netyčia. Planavau grįžti gyventi į Portugaliją, nes pasiilgstu gimtinės, savo draugų – matau juos gal kas porą metų. Sulaukęs Kaune klubą pirkusių investuotojų pasiūlymo dirbti su komanda pagal mano metodus, sutikau. Galimybė pasirodė tikrai įdomi. Be to, esu klubo dalininkas. Į Portugaliją, pas šeimą, skrendu dažnai, kartą į mėnesį, – anksčiau jie gyveno kartu su manimi, bet dabar jauniausias sūnus eina į mokyklą, pamanėme, kad jas dažnai keisti nebus gerai. Kaune jaučiuosi laimingas. Tikiuosi, kai jau išvyksiu ir vėl grįšiu po kelerių metų, pamatysiu savo augintus žaidėjus pasiekus aukščiausią lygį. Tai – mano svajonė ir tikslas, verčiantis dirbti. Dėl to ant manęs žaidėjai kartais net pyksta – noriu idealaus rezultato. Dirbu visą parą, be savaitgalių. Ar per metus Kaune jau spėjote atrasti sau artimų vietų? Neskaitant stadiono. Mano galva nuolat užimta – ieškau būdų padėti žaidėjams, ieškau klubų jiems žaisti, sprendžiu problemas. Pagalvoti apie visa tai dažniausiai einu prie Kauno pilies. Nemažai laiko praleidžiu ten, taip pat – Laisvės alėjoje. Ypač Sobore. Esu katalikas, bet einu ten ne melstis, o tiesiog pabūti – gerai jaučiuosi. Nuolatiniai lankytojai mane jau tikrai pažįsta.

2017

LIEPA

1 9

S I T E I N U A K 2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

Kiekvienas žurnalo numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių svajoja vėl būti vaikais. Pats metas pakalbėti su kauniečiu, kuris, laimei, dar nespėjo suaugti. Martinas Mia yra trylikametis. Jis domisi muzika ir sportu, klauso metalo ir šoka kapueirą. Gimė JAV, augo Indianoje ir Kentukyje, bet jau šešerius metus gyvena Kaune.

Užaugęs noriu būti rokeriu Edvinas Grin Donato Stankevičiaus nuotr.

Kaip atsidūrei Kaune? Gimiau Amerikoje, bet seneliai gyveno Lietuvoje, atvažiuodavome su tėvais jų aplankyti. Kartą, atvažiavę čia, pasilikome visam laikui. Man tada buvo septyni. Dar daug nesupratau, nebuvo didelio pasikeitimo. Atėjau į naują mokyklą. Nelabai jaučiausi, kad kažkuo skirčiausi. Labai natūraliai viskas. Kalbą mokėjau nuo mažens. Pirma išmokau anglų, tada lietuvių. Kur tau labiau patiko? Ar galėtum palyginti gyvenimą ten ir čia? Didžiausias skirtumas, kad čia esu laisvesnis, galiu važinėti po miestą, o ten tik viename kieme, nebent kur su tėvais nuvažiuodavom. Čia daugiau laisvės. Skiriasi visų bendra-

vimas, Lietuvoje kitaip. Amerikoje nebūdavo taip saugu vienam kur išeiti, o čia nėra taip pavojinga. Čia jau nuo mažens pradeda pratinti vaikus vienus į mokyklą dieną važiuoti. Čia vaikai savarankiškesni. Amerikoje į mokyklą ėjau iki pirmos klasės. Prisimenu vieną juokingą istoriją – visą laiką mokykloje sakydavau, kad man dantį skauda, nes labai bijodavau būti be mamos, tada mane nuvesdavo pas seselę, ir mama atvažiuodavo. O iš tikrųjų tai nieko man neskaudėdavo. Kaip tavo gyvenime atsirado muzika ir kapueira? Muzika atsirado pirmiau. Nuo mažens norėjau groti gitara. Kai atvažiavom į Lietuvą, pradėjau lankyti

2017

LIEPA

2 1

privačią muzikos mokyklą, grojau klasikine gitara, po to man pasiūlė stoti į Kačanausko muzikos mokyklą. Iš dvidešimt žmonių tik du žmonės galėjo įstoti. Aš įstojau, pradėjau groti elektrine gitara. Buvo labai smagu. Dabar jau groju šešis metus. Prieš metus pradėjau domėtis stipriau. Groti man patinkančius kūrinius.

Kodėl pasirinkai būtent elektrinę gitarą? Matydavau, kaip rokeriai groja ant scenos, ir būdavo labai smagu žiūrėti. Įsivaizdavau, kad aš taip pats galėčiau kada nors daryti. Per televizorių matydavau Michaelį Jacksoną, prisimenu, AC/DC paliko didelį įspūdį.

2 2

Kokią muziką groji? Muzikos mokykloje daugiau džiazą, bliuzą ar kokį Bachą. O grupėje, kuri dabar kuriasi, tai roką ir metalą. O labiausiai mėgstu sunkesnį metalą. Kodėl metalas? Man labai patinka tas jausmas, kai klausydamas metalo tarsi gauni adrenalino, tarsi jauti muziką pereinant per visą kūną. Ar randi Kaune vietų, kur pasiklausyti metalo? Ar turi bendraminčių? Vakar buvau koncerte klube „Lemmy“, tokie japonai buvo atvažiavę. Labai smagu buvo. Tik antrą kartą buvau „Lemmy“, kitą sezoną ten dažniau lankysiuos. O šiaip nėra daug vietų, kur nueiti, bet pradedu surasti daugiau žmonių, turinčių panašių pomėgių. Pradėjau lankyti styginių ir mušamųjų instrumentų būrelį. Pradėjome visi groti, pradėjau bendrauti su tais, kurie sunkesnio metalo klauso. Pakvietė į „Lemmy“, taip ir susipažinom.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

O tėvai neprieštarauja, kad lankaisi tokio pobūdžio klubuose, kur daug suaugusių jų su žalingais įpročiais? Dėl to, kad rūko ir geria, kažkaip neimu į galvą, pats to nenoriu daryti, negalvoju apie tai. Mama pasitiki, nes supranta, kad aš nesu linkęs prie tokių dalykų. Aš pats suprantu, kad tai nėra geras dalykas. Man rūpi muzika. Kaip atradai kapueirą? Ir kaip žmogui, kuris nežino, kas tai yra, apibūdintum šį užsiėmimą? Kapueira – tai brazilų kovos menas su akrobatikos, muzikos ir šokio elementais. Iš pradžių, antroj klasėj, du tris metus lankiau karatė. Bet nustojau. Po to per draugus, kurie užsiima akrobatika, atradau kapueirą. Kai atėjau, maniau, kad bus visokie spyriai ore ir vertimaisi, bet supratau, kad ten ir šokio, ir muzikos nemažai. Kapueira per judėjimą padeda pažinti savo kūną. O Kaune yra kapueiros būrelių? Kaune kapueira nėra labai populiari. Yra tik viena grupė, „Kaunas Capoeira“. Jie pradėjo nedidelėje salėje, bet jau plečiasi. Dabar užsiėmimai vyksta ir mokyklose, ir mažų vaikų daug. Rengiami pasirodymai, ne konkursai ar varžybos, tai taikus sportas. Kartais išeinam į miestą, pasidarom treniruotę gatvėje. Labai patinka, galima pasirodyti prieš kitus. Praeitą vasarą dažnai išeidavom, po to ateidavo naujų žmonių į grupę. Kaip suderini kapueirą ir metalą? Būna, kad vieną mėnesį labiau ant kapueiros užsivedu, kitą ant muzikos. Kur mėgsti Kaune lankytis? Jei su draugais, prie Kauno pilies dažniausiai, dar Santakoje. Nebūnu daug mieste, nes būnu užsiėmęs būreliuose. Gyvenu Kalniečių rajone, ten daugiausia būnu.

Įsivaizduok, tu tampi Kauno meru. Pirmas dalykas, kurį labiausiai norėtum pakeisti? Gal panaikinčiau tokias vietas kaip visokios landynės, bandyčiau Kauną padaryti saugesnį visiems. Gal reikėtų labiau tvarkyti apleistus namus, nes ten būna susitikimo vietos. Bet ir tai pradeda tvarkyti. Seniau su riedlente nemažai treniravausi, tai trūkdavo vietų, kur važinėtis. Anksčiau labai norėjau įkurti skeitparką. Ne per mažas Kaunas? Ne, užtenka. Ne viską dar atradau. Kaip manai, ką mes galėtume padaryti gyvendami Kaune, kad mums čia būtų geriau ir įdomiau? Kokias iniciatyvas galėtume pradėti patys? Gal reikėtų atviriau žiūrėti į visokias naujoves. Pavyzdžiui, kiti žmonės, matydami, kad kas gatvėje šoka kapueirą, pasišaipytų. Bet manau, reiktų pasižiūrėti iš kitos pusės, kad „o gal ir man reiktų pabandyti“. Trūksta atvirumo. Daugiau nelabai ko trūksta. Pabaigoje banalus klausimas – kuo nori būti užaugęs? Jau nuo pat vaikystės norėjau būti rokeriu. O dabar neįsivaizduoju, ką reikės studijuoti. Vis dar noriu būti rokeriu. Nemanau, kad visada tai pavyksta, bet noriu turėti vilčių. Kaip tau atrodo, ką reikia daryti norint tapti rokeriu? Pirma reikėtų labai gerai ištobulinti grojimą grupėje. O po to pradėti groti klubuose, ir gal pastebėtų kažkas. O jei ne rokeriu, kuo dar? Visai norėčiau būti sporto treneriu, gal kapueiros treneriu. Apie išvažiavimą negalvoju, bet jei turėčiau rokerio karjerą, gal tektų. Bet nutolti nenorėčiau. Vis tiek, manau, sugrįžčiau. Pirmas planas – sukurti grupę.

2017

LIEPA

2 3

A M E T O I M

Mindaugas Arlinskas yra labai užimtas žmogus. Jo kompanija „Oro pagalvės“ užsiima reklaminių vaizdo klipų prodiusavimu ir gamyba, dirba su klipų ir filmų (pavyzdžiui, „Emilija iš Laisvės alėjos“) postprodukcija. Dar jis turi dvi dukras – 5 ir 7 metų – ir su jomis važinėjasi po Kauną. Jis – su longboardu, dukros – su paspirtukais. Visi drauge mėgsta sėdėti kavinėse ir stebėti miestą. Be to, Mindaugas tęsia ne kur kitur, o Kaune pradėtas Vladislavo Starevičiaus tradicijas ir užsiima animacija. Ne tik pats užsiima, bet ir užima vaikus. Dažniausiai – ne savo. Apie tai ir kalbamės.

Piešinius judinti mokantis Mindaugas Kotryna Lingienė Artūro Bulotos nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

LIEPA

2 5

A M E T O I S E N Ė M

Ar vesti animacijos dirbtuves vaikams pradėjai dėl to, kad pats esi jaunas tėtis? Ne, ne dėl to. Ši veikla prasidėjo dar iki tampant tėčiu. Su iš Kauno kilusiu didžėjumi Mantu Tolpežninku ir kitais draugais prieš kokius 8 metus sostinėje rengėme audiovizualinius vakarėlius „Go Gaga“. Mantas nusprendė, kad reikia ne tik naktinės programos, bet ir veiksmo dieną, tad suorganizavau stop motion animacijos dirbtuves. Man labai patiko! Susirinko įvairių dalyvių, tarp jų ir suaugusių. Lipdėme personažus iš plastilino, tai nebuvo labai patogu, nes galutinio vaizdo reikėdavo palaukti. Palipdai, nufotografuoji... Vaikai, iš karto nematydami rezultato, nuobodžiaudavo. Ilgai svarsčiau, kaip tai pakeisti. Galiausiai „užsikabinau“ už japoniško prietaiso fenakistoskopo, tokio lyg apskritimo, ant kurio sienelių kas nors nupiešta, su skylute viduryje, per kurią žiūrėdamas matai tuos piešinius besisukančius, – štai ir animacija. Ieškojau būdo, kaip tai perkelti į dirbtuves. Pamačiau reklamą, kurioje piešiniai sukosi ant patefono, tai ir tapo raktu. Padalinau fenakistoskopo apskritimą į 12 dalių, optimaliausią kadrų skaičių, ir bandžiau sukti. Su paprastu naminiu patefonu nepavyko išgauti efekto, skolinausi didžėjinį, viską filmavau, keičiau kadrų skaičių... Galiausiai pavyko. Ir kas tada? Keletą metų šie reikalai snaudė. Buvo darbų, šeimos reikalų... Tuomet inicijavau „Kultūringo kino“ – filmų peržiūrų – ciklą kavinėje „Kultūra“ Kauno paveikslų galerijoje. Dėliodamas programą prisiminiau dirbtuves – pamaniau, kad jos padės pritraukti žmonių. Ir vėl „užsikabinau“! Tuo metu su kolegomis persikraustėme į naują menų inkubatorių A. Mapu gatvėje, senamiestyje, ir ten atsivėrė visos galimybės daryti, ką

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tik noriu. Erdvė, įranga, simbolinė parama... Dirbtuvės vaikų dienos centruose – irgi inkubatoriaus projektas, aš buvau pakviestas dalyvauti kaip menininkas. Mėnesį važinėjau po Kauno regioną. Galbūt pradėsime panašią iniciatyvą ir Vilniuje, jau yra susidomėjusių institucijų – pavyzdžiui, Martyno Mažvydo biblioteka. Nors man, prisipažinsiu, įdomiausia dirbti su raw auditorija. Ką tau, kaip kūrėjui, duoda bendravimas su vaikais, kurie iki šiol neturėjo nieko bendro su menu, animacija, galbūt apskritai gyvenimo spalvomis? Aš pasikraunu. Tai mane labai įkvepia. Tai labai stipru. Nuvažiuoji į dienos centrą, susėda 7–8 metų vaikai, kurių veidus jau vagoja randai, jie jaučiasi ir yra daug labiau suaugę nei, tarkim, mano dukros. Jie iškart pasako, kad nieko nepieš ir nedarys. Tuomet kūryba tampa iššūkiu – turiu rasti būdą jiems sudominti, tobulinti savo bendravimo įgūdžius. Kai tai pavyksta man, ir vaikui pavyksta sukurti kažką savito – tada emocijos apima labai stiprios. Ar po dirbtuvių palaikai su vaikais ryšį, domiesi, kaip jiems sekasi? Po kurio laiko greičiausiai vėl visus aplankysiu. Per dirbtuves jie kūrė trumpo metro filmus. Labai trumpo! Animavo pavadinimą, kūrė dvi filmo scenas. Neslėpsiu – dominavo ugnies, šaudymosi vaizdai. Mokėsi montuoti. Stambus, tolimas planas, judesys. Kaip nupiešti vandenį. Galiausiai nupiešė pabaigos titrus – savo vardą. Po dirbtuvių baigsiu kurti kiekvieno vaiko filmuką ir važiuosiu visų aplankyti bei parodyti rezultatų. Įdomu, ar mokeisi, kaip bendrauti su vaikais? Ne, rėmiausi nuojauta. Na, gerai, stepžukėje esu baigęs tris kursus dailės pedagogikos.

2017

LIEPA

2 7

A M E T O I S E N Ė M 2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Bet studijose su vaikais praktikos neturėjau. Dabar kliaujuosi nuojauta. Pažiūrėk į mane: kepurė, tatuiruotės, – jiems tai patinka, atrodau savas. Bendraujam kaip draugai, nors iš tiesų mokau juos techninių dalykų. Jei ateičiau su kostiumu ir kaklaraiščiu, skaityčiau iš knygelės, manau, tokio efekto nebūtų. Iš tų vaikų gali išaugti menininkai? Šimtu procentų. Kai vaikas ima piešti ir jam pavyksta, nepasakytum, ar jis atėjo į dienos centrą, ar mokosi menų mokykloje. Va, Šančių dienos centre viena mergaitė, gal aštuonmetė, atsikalbinėjo, kol sutariau, kad jei pieš per šį užsiėmimą, kitus du galės nepiešti. Ji nupiešė stiklinę, kurios viduje iš čiaupo tekėjo vanduo, galiausiai pasruvęs per kraštus. Bliamba, pagalvojau! Kosmosas! Meno kalba paprasčiausia su vaikais kalbėti? Aš manau, kad taip. Ypač tokia, kai gali ir nekalbantį, užsispyrusį, piktą vaiką palenkti. Tokių daug. Faina, kad jie mane pradeda kopijuoti! Dainavos rajone dienos centre atėjau į antrą užsiėmimą, visi buvo rankas išsipaišę. Sakė: žiek , Mindaugai! Ar tave, kaip tėtį, keičia bendravimas su vaikais, kurie nėra tokie laimingi šiuo klausimu? Gal grįžęs namo savo dukroms tampi geresnis, o gal kaip tik griežtesnis? Na, mano dukros ir taip gauna labai daug dėmesio. Jos ir piešia, ir fotografuoja. Eina į puikų darželį, lanko muziejus – pilnos įspūdžių. Kartą privačias animacijos dirbtuves surengiau joms namuose. Kažkaip... Maniškėms tai atrodė labiau juokas nei rimtas užsiėmimas. O grįžęs namo iš kitų dirbtuvių dažniausiai suprantu,

kad mano vaikai iš tiesų ne tokie išdykę, kaip paprastai manau. Geri vaikai, klauso tėčio! Galbūt jau yra tavo veiklos įkvėptų bičiulių, bandančių užsiimti kuo nors panašiu? Vienas draugas, irgi tėtis, dirbantis kūrybos direktoriumi reklamos agentūroje, jau bando. Anot jo, dirbtuvės yra, visų pirma, būdas savo paties vaikui parodyti, ką veiki darbe. O kiti bičiuliai visuomet palaiko. Didžėjai atvažiuoja pagroti, parodo savo techniką vaikams ir panašiai. Supratau, kad dar neišsiaiškinome, kaip tavo gyvenime atsirado animacija?! Ar šis pomėgis susijęs su vidžėjaus, vaizdo projekcijų kūrėjo, karjera? Vaikystėje labiausiai mėgau plastilininius animacinius filmus! Jau daug vėliau Karalius iš tuometinio DJ kolektyvo „RyRalio“ užrodė čekų animatorių Janą Švankmajerį, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Reikėtų paminėti vidžėjų kompaniją „Rüt Rüt“, ypač Emanuelį Ryklį, šiandien garsėjantį savo kavos menu. Labai patikdavo jų kurti koliažai, pats ėmiau tokius daryti – neslepiu, tikrai! Kaip vidžėjui man daug įtakos turėjo Chrisas Cunninghamas, dirbęs su tokiu atlikėju kaip Aphex Twin. Pačiam smagiausia būdavo vidžėjinti drum’n’bass’o, techno renginiuose. O animacijos pradininkas Vladislavas Starevičius, pradėjęs kurti Kaune? O, labai! Pirmame „Kultūringo kino“ seanse rodžiau Donato Ulvydo dokumentinį filmą apie jį „Vabzdžių dresuotojas“. Manau, Kaune jis dar nepakankamai atrastas. Galbūt reikės ką nors šiuo klausimu nuveikti.

2017

LIEPA

2 9

Vaikystė muziejuje Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

Kauniečiai pamena vaikystėje lankytus muziejus: medžiagines šlepetes, smagiai slystančias ąžuoliniu parketu, blausią šviesą ant patamsėjusių didžiulių aliejinių drobių, baugias nariuotakojų vitrinas, skambančią Čiurlionio „Jūrą“, įspėjančius budėtojų žvilgsnius ir slapta pačiupinėtus eksponatus. Ne veltui viena svarbiausių šiuolaikinio muziejaus veiklos krypčių yra edukacija. Septynių muziejų darbuotojai maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus ir papasakojo apie įdomiausias muziejų siūlomas edukacinės veiklos rūšis, edukatoriaus darbo specifiką ir lūkesčius.

Štai tie klausimai: 1 Kiek muziejuje vykdoma edukacinių programų, kokioms amžiaus grupėms jos skirtos? 2 Kuris iš edukacinių užsiėmimų jums patraukliausias? Kuris iš jų, jūsų nuomone, geriausiai atspindi muziejaus kryptį, įvaizdį, turimas kolekcijas? 3 Su kokiais sunkumais susiduriate dirbdami šį darbą? Kurios lankytojų grupės yra pačios jautriausios, reikliausios? 4 Jei galėtumėte, kuo papildytumėte, patobulintumėte esamas muziejaus edukacines programas? 5 Kaip pasikeitė muziejaus edukacinė veikla per pastarąjį dešimtmetį (ar jūsų darbo muziejuje laikotarpiu)? 6 Kaip, jūsų manymu, edukacinės programos keičia muziejaus, kaip institucijos, veidą?

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Mykolo Žilinsko dailės galerijos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) edukatorė Nijolė Jurkuvienė 1 Šioje galerijoje vykdoma apie dešimt edukacinių programų. Jos yra skirtos ir ikimokyklinukams (mano mylimiausiems ir smalsiausiems), ir baigiamųjų klasių moksleiviams. Dirbame ir su neįgaliais vaikais bei pagyvenusiais žmonėmis, galerijos požemiuose yra įrengta unikali ekspozicija neregiams. 2 Edukologės veiklą pradėjau nuo savęs, savo šaknų pažinimo. 20 metų dirbau M. K. Čiurlionio dailės muziejuje gide – vedžiau ekskursijas apie Čiurlionio kūrybą ir liaudies meną, turėjau galimybę tyrinėti muziejaus fondus. Ten susidomėjau verpstėmis ir prieverpstėmis, pradėjau analizuoti baltų, aisčių simboliką. Dariau eskizus, rinkau medžiagą ir labai laukiau grįžtant Lietuvos nepriklausomybės, kai galėsiu tą medžiagą kam nors parodyti, ja pasidalyti. Per ilgus darbo metus sukauptą informaciją perteikiu muziejaus lankytojams dailės užsiėmimuose: piešiame gyvybės medį, tapome, mokomės atpažinti ženklų, simbolių reikšmes. Tarkim, kai kurie moksleiviai nusprendžia dalyvauti konkurse „Mano Lietuva“. Kokia toji Lietuva? Juk galima ne tik pilį su plaukiančia gulbele ežere pavaizduoti. Apie tautiškumą reikia kalbėti dar mūsų proprotėvių naudota simbolių kalba. Ši tema man ypač brangi. Beje, viena populiariausių galerijos edukacinių programų – „Vaikų dailės laboratorija“. Pagal ją vedamuose užsiėmimuose nuolatos dalyvauja vaikai iš viso Kauno. Vėliau jie atvyksta jau kaip studentai, pasakoja, kaip savo kūryboje pritaiko, ko buvo čia išmokę. 3 Galbūt kebliausia būna vesti edukacinius užsiėmimus, kai ateina didelė šeštokų, septintokų arba aštuntokų grupė. Sunkiausias žmogaus amžius – perėjimas iš vaiko į suaugu-

siojo gyvenimą. Todėl šiai kategorijai skiriu itin daug dėmesio. Iš pradžių kartais sulaukiu ir ironiškų šypsenėlių, bet jei įdomiai papasakoju apie paveikslus, jų prasmę, žmogaus dvasines problemas, paaugliai tikrai suklūsta. Negalima su jaunimu kalbėtis iš aukšto – reikia būti dėkingam, kaip šeimininkui, kurį aplankė mielas svečias. Lietuvoje mūsų ir taip nedaug, tad tą, kuris pas tave ateina, turi priimti kaip brangų turtą. 4 Mūsų ekspozicija labai turininga, deja, stinga edukacinių priemonių tinkamai ją pristatyti. Stažuodamasi Leipcige daug važinėjau, aplankiau gausybę muziejų. Buvo smagu žiūrėti, kaip mamos su vaikais dirba muziejaus dailės studijoje: dažai taškosi, spalvų kiek nori, personalas stebi, kad nieko nepristigtų, – tiesiog nuostabus žaidimas-spektaklis. Tokios laisvos, nevaržomos kūrybos labai norėčiau ir mūsų muziejuose daugiau matyti. www.ciurlionis.lt Kauno rotušės (Kauno miesto muziejus) edukatorius Matas Toliušis 1 Šiuo metu vykdoma 12 edukacinių programų, kurios papildo muziejuje vedamas ekskursijas. Aptarnaujame grupes nuo pirmokų iki dvyliktokų. Pvz., 5–8 klasių moksleiviams siūlome programą „Laiško istorija“. Pasakojame apie informacijos sklaidos istoriją, po to jie patys turi galimybę parašyti laišką su tam pritaikyta plunksna, įdėti į voką ir išsiųsti. Vyresniems moksleiviams numatyta išvykstamoji programa, skirta Kauno architektūrai, pasakojanti apie Rotušės aikštę ir aplinkinius pastatus. Moksleiviai užduotis atlieka lauke, fotografuoja; grįžę į muziejų visi dalijamės įspūdžiais. 2 Kartais juokauju, kad šis pastatas yra viduramžių daugiafunkcis centras. Rūsiuose įrengtas kalėjimas, pirmame aukšte – prekybvietė,

2017

LIEPA

3 1

Ą M E T Į 3 2

antrame – valdžios institucijos. Be abejo, turime įdomios istorinės medžiagos, bet ką gi lankytojas išsineša iš muziejaus? Emociją. Geriausias emocijas man galbūt žadina jau minėta „Laiško istorija“ ir kita programa „Miesto herbas“ – jos dalyviai iš molio nulipdo sau tokį herbą kaip suvenyrą. Beje, šie užsiėmimai vyksta ir anglų kalba. Dažniausiai atvyksta lietuvių moksleivių grupės, siejančios edukacinę išvyką su anglų kalbos pamoka. Rengiame „Smetoniškus kursus“ moterims. Jie puikiai tinka mergvakariams; įdomiausia, kad juos vedu aš! Dar viena puiki edukacinė programa, laikinai perimta iš Ryšių istorijos muziejaus, yra apie radijo prietaisus ir vadinasi „Alio, alio, kalba Kaunas, Lietuva“. Pavadinimas parinktas ne veltui – juk pirmieji radijo pranešėjo Petro Speičio žodžiai, 1926 m. birželio 12 d. pasklidę radijo bangomis, buvo kaip tik tokie. 3 Grupių tikrai būna pačių įvairiausių, jas reikia savotiškai „nuskenuoti“ ir atitinkamai elgtis. Jei matau, kad lankytojų dėmesys pasakojimui mažėja, iškart keičiu bendravimo formą į diskusiją, pereinu prie įdomesnio eksponato (pvz., didžiulio mamuto danties). Tarp gido ir grupės turi vykti dvikryptė komunikacija. Kitas svarbus sėkmės garantas – ribotas dalyvių skaičius. Geriausia bendrauti, kai jų ne daugiau kaip dvidešimt. 4 Išties esu atvykęs iš didesnio muziejaus su didesne eksponatūra ir kartais jos pasigendu. Kita vertus, šio muziejaus stiprybė yra simbolinė pastato reikšmė ir puikios erdvės. Neseniai muziejui pradėjo vadovauti naujas direktorius Gabrielius Sužiedėlis. Jis pasiryžęs visus penkis šio muziejaus skyrius padaryti kur kas atviresnius miestui ir Kauno bendruomenei, tam pasitelkti miesto kontekstą ir erdves, rengti daugiau išvykstamųjų ekskursijų. 5 Edukacija muziejuje yra viena iš komunikacijos su visuomene prie-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

monių. Turinys, kurį mes saugome, ir tai, ką apie jį skelbiame, yra du lygiaverčiai muziejaus sėkmės ir populiarumo dėmenys. Norint sudaryti gerą muziejaus įvaizdį reikia ne vienų metų, nes muziejai neturi pinigų stambioms reklaminėms kampanijoms. Tam reikalinga vykusiai parengta muziejaus koncepcija ir tikri savo amato meistrai – XXI a. muziejininkai. Atėjo laikas pačiam muziejui ieškoti glaudesnio ryšio su savo miestu ir jo gyventojais. www.kaunomuziejus.lt Maironio lietuvių literatūros muziejaus gidė edukatorė Eglė Urmonavičiūtė 1 Edukacinių programų turime per dešimtį. Orientuojamės į moksleivius: pradinukus, 5–8 klasių ir 8–12 klasių moksleivius, bet turime ką pasiūlyti ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. 2 Kurdami bet kurią programą atsižvelgiame į savo muziejaus turinį. Iškyla dilema: kas svarbiau – edukacijos patrauklumas ir smagumas ar prasmingumas? Šių dėmenų pusiausvyra tampa rimtu uždaviniu, turint omeny, kad pagrindinis mūsų turinio subjektas yra Maironis. Tad sėkmingai perteikti temą tampa šiokiu tokiu iššūkiu. Nenuostabu, kad labiausiai pavyksta tie edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai vis dėlto gauna pažaisti. Po paprastos ekskursijos vaikai apie Maironį ar jo gyvenimą klausinėja gerokai mažiau nei po pavykusio žaidimo. Svarbu ne parodyti, o leisti atrasti patiems. Beje, mes turime visiškai naują interaktyviąją ekspoziciją „Lietuvių literatūra trumpai ir žaismingai“. Ji skirta žaisti, sukioti, kilnoti, spręsti uždavinius, vartyti knygas ir t. t. Viską, išskyrus eksponatus po stiklu, galima liesti ir tyrinėti pačiam. 3 Jautriausia grupė, ko gero, yra paaugliai. Beveik visada ji esti labai dinamiška, juk apima tiek stropius,

tiek nuobodžiaujančius, tiek maištaujančius moksleivius. Vis dėlto sunkiausia, kai vaikai atitempiami į muziejų ne savo noru, pavyzdžiui, kai itin perfekcionistiškai nusiteikę pedagogai iš kito miesto atveža auklėtinių grupę į Kauną ir nusprendžia jiems aprodyti bent keturis didžiuosius muziejus. Tad labai stengiamės glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais ir bent kiek koordinuoti tokias išvykas. 4 Būtų labai smagu pafantazuoti apie šiuolaikinių technologijų siūlomas galimybes interaktyviosioms ekspozicijoms, bet tai žvėriškai brangu. 5 Seniau nebuvo jokių informacinių technologijų, bet jų po truputį atsiranda, ir tai džiugina. Muziejus iš esmės yra itin statiška institucija, o lankytojai ir jų poreikiai kinta labai greitai. Kiekviena nauja karta yra kitoniška, o muziejai nespėja greitai prisitaikyti. Be abejo, galima kelti klausimą: kiek būtina tai daryti? Operatyviai rasti tinkamą ir modernią formą muziejaus turiniui pristatyti yra sunku ir, man regis, muziejai ne visada spėja tai įgyvendinti. 6 Muziejinkai visada diskutuoja tarpusavyje, koks yra muziejaus, kaip institucijos, tikslas, kokia misija. Galima rinktis: saugoti arba edukuoti, kitaip tariant, tarnauti visuomenei. Gerai parengta ir išplėtota, pagrįsta edukacija yra puikaus muziejaus įvaizdžio garantas. Muziejų privalumas yra įdomūs pasakojimai; neužtenka tik žiūrėti į eksponatą, reikia, kad jis būtų deramai pristatytas. www.maironiomuziejus.lt Vaikų literatūros muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejus) vedėja Daiva Šarkanauskaitė 1 Esame parengę per dešimtį edukcinių programų įvairioms amžiaus grupėms. Didžiausią mūsų auditoriją sudaro darželinukai, bet ir suaugusiesiems turime ko pasiūlyti.

2 Populiariausia programa, ko gero, yra „Šmurkšt atgal į pasaką“. Ji skirta geriausioms lietuviškoms pasakoms pristatyti ir garsinti. Dalyviams siūloma persirengti pasakos herojais (herojais pasiskirstoma burtų keliu). Paskui jie knygos ištraukėle pristato savo veikėją, jį suvaidina. Be abejo, taip siekiama, kad vaikai užkibtų už šių pasakų ir bėgtų jų skaityti į biblioteką. Tiesą sakant, persirenginėjimo žaidimus be galo mėgsta tiek maži, tiek dideli. 3 Sunkumų lyg ir neturime: mūsų užsiėmimai yra įdomūs, patrauklūs ir smagūs, vaikai džiaugiasi ir juokiasi dalyvaudami muziejaus edukacijos programose. Įtraukti tikrai galima visus, kostiumų turime netgi tėveliams ir seneliams. Vaikų dėmesį palaikome įvairiais žaidimais, įtraukiančiais visą jų grupę. Nepamirštame paauglių – jiems skirta edukacinė programa pagal Birutės Mar knygą „Princesių sala“. 4 Pirmiausia mums labai reikia pastato restauracijos, su ja turėtų koja kojon žengti ekspozicijos modernizavimas. Esama puikių pavyzdžių Vakarų Europos sostinėse: Hagos vaikų knygos muziejus, Talino vaikų literatūros centras, apimantis biblioteką, muziejų, edukacines erdves. Be abejo, rengiame projektus; tai, ką dabar matote, įgyvendinome finansuojami Kultūros tarybos, kita vertus, labai svarbu, kad šis finansavimas nenutrūktų. Idėjų tikrai turime, tiesiog reiki dirbti, stengtis, viešintis. 5 Per šiuos metus muziejus dėl edukacijos programų tiesiog gerokai gyvesnis. Kai sukūrėme programas, pritaikytas neformaliajam švietimui, viskas iš esmės pasikeitė: turime konkretiems mokymosi etapams parengtus edukacinius užsiėmimus, tad mokytojos su moksleivių grupėmis atvyksta pagal suderintas mokyklos programas. Itin išaugo lankytojų skaičius.

2017

LIEPA

3 3

Ą M E T Į

6 Labai smagu, kai tie patys lankytojai apsilanko dar kartą, atsiveda savo draugus, šeimos narius. Geri atsiliepimai tikrai įprasmina muziejininkų triūsą. www.maironiomuziejus.lt

Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) vadovė Renata Mikalajūnaitė 1 Skiriame edukacijos programas vaikams ir suaugusiesiems. Turime „Jaunojo piliečio pamoką“ 1–5 klasių moksleiviams, tarsi įžangą į pilietinį ugdymą. Protų mūšis „Su valia ir su motoru ryžęsi kariauti orą!“, ko gero, tinka visoms amžiaus grupėms. Edukacinės programos „Aprangos kodas laikinojoje sostinėje“, „Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą ir kitas linksmybes“ arba „Propaganda prieš šimtą metų ir dabar – kaip ją atpažinti?“ skirtos jau vyresniems moksleiviams, tiesa, jas taip pat la-

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

bai vertina ir suaugusieji. Reikėtų pridurti, kad mūsų dienomis pastaroji programa yra tikrai aktuali ir naudinga. Mūsų edukatorius neseniai dalyvavo mokymuose, skirtuose dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis, tad šiuo metu kaip tik išbandome naujai parengtą edukacinę programą „Būk neabejingas“. 2 Tai labai individualu ir nulemiama skirtingų kiekvieno lankytojo interesų. Edukacinė programa „Aprangos kodas laikinojoje sostinėje“ yra tikrai mėgstama ir populiari, vis dėlto man pagal išsilavinimą (esu baigusi viešąją komunikaciją) ir pomėgius artimesnė propaganda, jos veikimo principai, metodai. Mūsų prezidentai, ypač Antanas Smetona su savo komanda, buvo puikūs propagandos meistrai, pati propaganda yra kur kas platesnė sąvoka, nei esame linkę manyti. Iš esmės visos Istorinėje Prezidentūroje vedamos edukacinės programos susijusios su

Maironio lietuvių literatūros muziejus

šiam muziejui svarbiu laikmečiu, kontekstu, asmenybėmis, istoriniais faktais. 3 Be abejo, kartais pasitaiko, kad lankytojų grupė stokoja dėmesio, ypač jei prieš aplankydama mus, jau spėjo tądien apeiti dar penkis muziejus. Lankytojams toks informacijos kiekis tampa per didele našta. Vis dėlto manau, kad 80 procentų sėkmės priklauso nuo edukatoriaus. Jeigu žmogus gyvena tuo, ką daro, tiki tuo, ką kalba, ir pasitinka svečius kupinas entuziazmo, šie „užkimba“ labai greitai. Kartais sėdėdama viena kabinete girdžiu, kaip už sienos moksleiviai edukacijos programos dalyviai pradeda garsiai ir gražiai giedoti „Tautišką giesmę“, tada net pačiai kyla noras atsistoti (juokiasi). 4 Šiuo metu laikomės tokios politikos – kurdami naujos parodos koncepciją kartu kuriame ir jai skirtą edukacinę programą. Visi edukacijos elementai iš karto integruojami į

parodą. Tai išties pasiteisina – į rengiamus projektus galime įtraukti ir šiek tiek edukacijai reikiamo inventoriaus, taigi pagausėja ir mūsų muziejaus materialinė bazė. 5 Tendencinga, kad muziejus tampa savotišku laisvalaikio ir pramogų centru. Jei pavyzdžiu laikytume naująjį Estijos nacionalinį muziejų (Tartu), būtų galima pasakyti, kad edukacinės programos tarsi praranda savo kontūrus, kitaip tariant, paroda tampa viena didžiule edukacine programa. Vien eksponatų apžiūros nebeužtenka. Interaktyvumas, galimybė lankytojui veikti pačiam, ką nors sukurti ar išbandyti tampa parodos organizavimo ašimi. Aišku, dalis jų vertina ir klasikinę ekspoziciją, o ši savo ruožtu priklauso nuo muziejaus pobūdžio, jo eksponatūros. Dailės ir, pavyzdžiui, istorijos muziejai labai skiriasi savo galimybėmis pritaikyti edukacinius elementus. www.istorineprezidentura.lt

2017

LIEPA

3 5

S T A S E I M O N I A Z I D O

Paulius Tautvydas Laurinaitis

A U

–

C A

Kiek seno yra senamiesty?

„Pažvelkime į reikalą iš praktinės pusės ir pagalvokime, kuo turi tapti senamiestis po rekonstrukcijos funkciniu požiūriu: eiliniu gyvenamuoju rajonu, sudedamą ja miesto centro dalimi, miestietiškos buities muziejumi? Suprantama, kad senamiesčio socialinis gyvenimas turės skirtingą charakterį, jei senamiestis taps, pavyzdžiui, miesto naktinių pasilinksminimų vieta, miesto buities muziejumi, istorinės romantikos oaze ar gyvenamuoju rajonu.“ Tokį Kauno senamiesčio ateitį lemsiančių pasirinkimų spektrą prieš beveik 50 metų gvildeno architektas Vytautas Jurkštas, rašydamas apie jo pritaikymą tuometėms reikmėms.

Tai buvo laikas, kai ką tik buvo pabaigta senamiesčio rekonstrukcija ir planuojamas kur kas didesnio jo masto pertvarkymas – regeneracija. Apie istorinę miesto dalį, kaip ir kitus didžiuosius šalies senamiesčius, tarp projektuotojų buvo kalbama daug dar nuo tarpukario: siauros senųjų miestų gatvelės buvo užtvenktos intensyvaus eismo, daugeliu atvejų trūko elementarių komunalinių patogumų, o nemaža dalis

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pastatų buvo jei ne avarinės, tai bent jau ne itin miesto gyvenimui XX amžiuje tinkamos būklės. Prasidėjus sovietmečiui, situaciją sunkino ir tokie dalykai, kaip įvairių naujų savavališkų priestatų gausa, po karo pasikeitusios gyventojų sudėties keliamos socialinės problemos bei visuotinės nacionalizacijos suardytas ir į valstybinį pakeistas komercinių įstaigų tinklas.

2017

LIEPA

3 7

Vienas senamiesčio kiemų prieš rekonstrukciją, 1962 m. S. Lukošiaus nuotr. © Kauno miesto muziejus

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U K

A U

–

Visuotinis nekilnojamojo turto nusavinimas ir nuosavybės centralizacija sudarė sąlygas kompleksinei senamiesčio rekonstrukcijai, pradėtai aptarinėti dar šeštojo dešimtmečio pradžioje, bet įsisiūbavusiai tik po dešimties metų. Jai vykstant senamiestyje buvo atrestauruota nemažai ryškių architektūros paminklų, tačiau, net ir suvokiant „kompleksiškumo“ reikmę, į senamiestį vis dar retai buvo žvelgiama kaip į vertybinę visumą: tai buvo gyvenamasis rajonas, kuriame, be kitų statinių, egzistavo paminkliniai. Pastatai, nepripažinti tokiais, vykdant rekonstrukciją dažnai netekdavo dalies savo puošybos, o daugelis tuomet menkaverčiais laikytų pastatų kvartalų viduje buvo nugriauti. Pavyzdžiui, po šio laikotarpio senamiestyje beveik neliko charakteringų medinių pastatų. Nedideli istoriniai kiemeliai, apstatyti per daugelį šimtmečių, buvo sunaikinti. Nors tokių procesų tikslas buvo gražus – sukurti kvartalų viduje žaliąsias erdves ir žaidimų aikšteles, dažnai tų žaliųjų erdvių taip ir neatsirasdavo arba jos sunykdavo ir tapdavo didelėmis niekieno erdvėmis.

3 8

Nenuostabu, kad daugelį rekonstrukcijos sprendimų kritikavo net ir jos autoriai, kurių projektai buvo gerokai iškraipyti tarpinstitucinio nesusikalbėjimo ir kitų anam laikmečiui būdingų biurokratinių problemų. Ypač kritiškai buvo žiūrima į rekonstrukcijos laikais vis dar vyravusį požiūrį, pagal kurį senamiestis buvo dar vienas paprastas gyvenamasis rajonas: ne vienas senosios miesto dalies pastatas buvo paaukštintas, ant jo užstačius „modernišką“ trečiąjį aukštą, neturintį jokių stilistinių bruožų. Nors buvo sukurta daug naujo gyvenamojo ploto, o gyvenimo kokybė senamiestyje kiek pakilo, pats rajonas išliko ne

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pats geidžiamiausias: pagal apklausas, didžioji dalis senamiesčio gyventojų vis dar labiau norėjo gyventi naujos statybos mikrorajonuose, o visuomeninė senamiesčio funkcija buvo dar labiau apmarinta. V. Jurkštas vaizdžiai nusako to meto senamiesčio idilę: „<...> čia nėra ką veikti. Vakare tamsioje Rotušės aikštėje tiesiog nejauku… Juodi pastatų siluetai, žvakių liepsnelės “Medžiotojų užeigos” languose ir laidojimo reikmenų parduotuvė su savo ryškiai apšviestomis “prekėmis”.“ Nors devintajame dešimtmetyje vykusios regeneracijos autoriai pasimokė iš rekonstrukcijos klaidų, kai kurie procesai, pavyzdžiui, pastatų fasadų „nupuošimas“, o kai kuriais atvejais ir interpretacinis atstatymas pagal seniausią rastą architektūrinį sluoksnį, tęsėsi ir toliau. Istorikas Jurgis Oksas, atlikęs daugelio kvartalų istorinius tyrimus, spaudoje siūlė „atkurti natūralią aplinką iš XVI–XVII amžių, panaikinant XIX amžiaus rekonstrukcijas“. Kvartalų vidaus užstatymo griovimas ir ne visai pavykęs keitimas žaliosiomis erdvėmis taip pat tebevyko, tačiau bandant bent simboliškai pažymėti buvusias posesijų ribas. Regeneracijos mastas buvo gerokai didesnis: kompleksiškai buvo tvarkomi kvartalas po kvartalo, be kita ko, rekonstruojant kiekvieną iš jame esančių namų, t y. juose sukuriant šiek tiek geresnį, tačiau savo dvasia vis tiek artimąį sovietinio laikotarpio daugiabučiams išplanavimą. Tuometis Vilniaus inžinerinis statybos institutas netgi paruošė naują prekybos ir buities įstaigų išdėstymo projektą, kuriame senamiesčiui, be turistinės ir gyvenamosios funkcijų, buvo numatytas ir savotiškas prekybos centro po atviru dangumi modelis, kuriame skirtingose arterijose būtų išdėstomos skirtingos par-

duotuvės: „Daukšos gatvėje – kailių, kepurių, audinių, Požėlos (dab. Šv. Gertrūdos, – aut. past) – avalynės, gatavų drabužių.“ Įdomu, kad buvo kalbų ir apie smulkiųjų amatininkų sugrąžinimą į senamiesčio pirmųjų aukštų erdves, taip savotiškai norint atspindėti ne tik istorines senamiesčio funkcijas, bet ir po truputį artėjusius kooperatyvų laikus. Vis dėlto didžiausia regeneracijos problema buvo tai, kad senamiestis nustotas laikyti gyvu organizmu, kuris ir taip buvo apmiręs po nacionalizacijos procesų ir pirmosios rekonstrukcijos. Per regeneraciją ne tik buvo iškeldinta nemažai likusių senamiesčio gyventojų, tačiau iš socialistinių gyvenamųjų mikrorajonų planavimo buvo pasiskolinta baigtinės ir beveik nekintančios miesto dalies idėja, sujungta su kone muziejiškumo aspektu. Pavyzdžiui, su didelėmis pagyromis spaudoje buvo pasitikta idėja apie senosios turgavietės iškėlimą (plačiau apie ją rašyta 2016 m. rugsėjo mėnesio KPK, – aut. past.), kuri esą buvo „netinkantis Senamiesčiui elementas“, o naujoji befunkcė aikštė buvo pateikiama kaip nusisekusi laisvalaikio erdvė turistams ir gyventojams. Senamiestis žingsnis po žingsio virto savotišku draustiniu, formuojamu įvairaus pobūdžio institucijų darbuotojų, dalis kurių jį suprato tik kaip praeities muziejų socialistiniam žmogui. Senamiestis buvo interpretuojamas kaip pastatų, paminklų ir gatvių rinkinys, tačiau ne kaip bendruomenė. Turbūt ryškiausias senamiesčio regeneracijos laikotarpio pokytis gyventojų sąmonėje – Vilniaus gatvės atidarymas pėsčiųjų srautams 1985 m. Taip, kartu su jau anksčiau rekonstruota Laisvės alėja, buvo sukurta ištisinė arterija, susiejusi visą miesto centrą. Šiek tiek kritikos iš

miesto architektų sulaukė naujoji smulkioji architektūra. Tarp šios objektų – dabar laiko išbandymą jau atlaikiusios ir šiandien kauniečių numylėtos telefono būdelės, skelbimų stulpai, iškabos bei kioskai. Šių senamiesčio smulkiųjų objektų kūrimą galima traktuoti kaip vietos dvasios perkūrimą pagal unifikuotą dizainą, savotišką interpretaciją, kaip tuomet buvo įsivaizduojama praeitis ir senovė. Pavyzdžiui, senamiestyje buvo iškabinta daugybė kalto metalo iškabų, tačiau istoriniai tyrimai rodo, kad ilgus šimtmečius iškabos buvo tiesiog dažomos ant pastatų fasadų. Kartu unifikuotas gatvės objektų dizainas visiškai ignoravo istorinę tiesą, jog senosios miestų dalys visuomet buvo labai įvairialypės. Regeneracija nebuvo užbaigta – paskutiniąsias jos stadijas sustabdė visiems žinomi pokyčiai prieš ketvirtį amžiaus. Kai kurie pradėti rekonstruoti, tačiau taip ir nebaigti pastatai dėl vienokių ar kitokių problemų net ir šiandien tebestovi nenaudojami. Tuomečiai projektuotojai diskutuodami, koks turi būti senamiestis – ramus gyvenamasis rajonas su prekybinėmis erdvėmis ar tas pats modelis, bet suderintas su turistų traukos vietos kriterijais, taip ir nepriėjo konsensuso. Istorinė miesto dalis mūsų laikus pasiekė dviem sluoksniais nuasmeninta: nelikus senųjų gyventojų, neliko senojo socialinio identiteto, o regeneracijos procesai užtikrino ir antrojo – fizinio, regimojo – identiteto sluoksnio kaitą. Terminas „senamiestis“ drastiškai pakeitė savo reikšmę: išliko bendrasis suvokimas, kad tai yra istorinė miesto dalis, bet smulkiosios asociacijos visiškai pakito. Vis dėlto to meto projektuotojams galima padėkoti bent dėl vieno – kokybiškos pėsčiųjų zonos, kuri šiandien tarsi visuomet egzistavusi duotybė yra įsirėžusi jau antrajai miestiečių kartai.

2017

LIEPA

3 9

Kol Kauno suvenyrų klausimas kabo ore, jau tik įsivaizduojamose „Merkurijaus“ lentynose fiksuojame tai, kas vertingo ir aktualaus mieste sukuriama ar išleidžiama kiekvieną mėnesį. Koordinatės – tam, kad ne tik pasigėrėtume.

Merkurijus

Salonas „Minimalistas“ www.minimalistas.lt

Salonas „KOKO Boutique“ www.kokoboutique.lt

Prieš keletą mėnesių vis garsiau galerijų alėja vadinamoje M. Valančiaus gatvėje įsikūrė salonas „Minimalistas“. Tai – keturių interjero gaivą vertinančių ir kuriančių bičiulių idėja. Salone galite padiskutuoti apie savo namų atnaujinimą, pavartyti albumų bei apžiūrėti, kas gimsta kitų lietuvių ir jiems artimų užsieniečių kūrybinėse studijose. Čia rasite ir, pavyzdžiui, praėjusį mėnesį „Merkurijuje“ pristatytus kauniečius „IDDO Slow Living“.

Artimiausi „Minimalisto“ kaimynai savo salono interjerą patikėjo Antanui Šarkauskui ir Giedrei Šarkauskienei. Atšventę įkurtuves jie rūpinasi, kad lietuviškos mados kūrėjams čia kompaniją palaikytų įdomiausi kolegos iš Skandinavijos, Izraelio ir kt.

Pilies g. 1 (įėjimas iš M. Valančiaus g.)

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2 1

5 4

2017

LIEPA

4 1

Salonas „Minimalistas“, www.minimalistas.lt Salonas „KOKO Boutique“, www.kokoboutique.lt Pilies g. 1 (įėjimas iš M. Valančiaus g.)

Plakatas „Soviet Logos“ (Rokas Sutkaitis)

Plakatas „Moon“ („Some Edition“)

Grafikos dizaineris Rokas Sutkaitis prieš keletą mėnesių sukūrė „Instagram“ paskyrą, iškart sužavėjusią daugelį šios srities tinklaraštininkų ir tinklapių visame pasaulyje. Kaskart tik po vieną skaitmenizuotą prieš keletą dešimtmečių Sovietų sąjungos rinkai sukurtą logotipą. Pirmoji tinklaraštininkui įdomiausių partija nutupė ant plakato, tiesa, visas jo tiražas jau išpirktas! R. Sutkaitis mums sakė, kad netrukus, publikavęs 200 logotipų savo paskyroje, pristatys ir antrąjį plakatą.

Lauryna Narkevičiūtė ir Martyna Jovaišaitė specializuojasi skirtingose meno srityse – būtent tai ir paskatino jas įkurti bendrą studiją „Some Edition“. Joje, autorėms neribojant kūrybiškumo kompiuterio galimybėms, iš paprastų daiktų ir įprastų objektų gimsta šis tas unikalaus.

18 € www.instagram.com/soviet_logos

220 € (su rėmu) someedition.com

Stalas „Išdygęs iš gilės“ („Minimalistas“) 220 € (su rėmu) someedition.com

Tarpukariu suvešėjusi lietuviško baldų dizaino mokykla, matyt, dar ilgai įkvėps besirūpinančius namų būtimi. Šis „Minimalisto“ stalelis, kaip sufleruoja pavadinimas, yra iš ąžuolo.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Žvakės „Rustic Line“ („Blue Sparrow Candles“)

28 € / vnt www.bluesparrowcandles.com Lietuviškas rankų darbas, sojų vaškas, medvilninis knatas ir jausmingam gyvenimui prikelti vyno buteliai. Papildomos emocijos – liečiant etiketę, kurios popierius pagamintas naudojant 25 proc. medvilnės pluošto.

Mighty Mo Rodgers ir Baba Sissoko albumas „Griot Blues“ 15 € Kavinės „Caffeine Roasters“, www.gmgyvai.lt JAV ir Malio atstovai, iniciatyvos „GM Gyvai“ dėka susitikę Lietuvoje ir čia koncertavę, įkvėpė jos oro ir įrašė albumą. Jis savo ruožtu tapo grandimi tarp bliuzo, vergovės ir Afrikos tradicijų. Jau pristatytas ir Kaune, kompaktinis diskas vertas užimti istorinę vietą lentynoje.

2017

LIEPA

4 3

Maršrutas 06 28 – 10 01

Aleksandros Laucevičiūtės– Čipkienės paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“

07 03 – 07 09

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Įvairios vietos

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64, Kaunas

06 29 – 07 23

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Artūro Morozovo paroda „Konflikto būsenos“

Artūras Morozovas – jaunosios kartos fotožurnalistas, rengiantis reportažus iš konfliktinių zonų, jo darbai publikuoti Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje. Parodoje eksponuojamos fotografijos iš Artūro kelionių Gruzijoje, Ukrainoje, Rusijoje bei Moldovoje. Sekmadienis, 07 02, 21:30

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Barbora Radvilaitė“ Kauno pilis, Pilies g. 17

Šiemet festivalis, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, naujam gyvenimui prikels legendinę Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Trečius metus vykdomas tarptautinis šiuolaikinio cirko edukacinis festivalis šiemet pakvietė vieninteles dvi lietuvių profesionales menininkes pristatyti savo užsienyje pastatytus spektaklius pristtyti ir mums. Tai Marija Baranauskaitė ir jos trupė „Wet Kiss Company“ su spektakliu „Coffeeklatch“ (liet. „Kavos pliauškalai“, liepos 8 d. Kauno kultūros centro „Tautos namai“ didžiojoje salėje) ir Monika Neverauskaitė su visu Prancūzijos cirko mokyklos Le Lido kurso spektakliu „Aš myliu tave, bet...“ (liepos 8 ir 9 d. Sukilėlių pr. ir Šiaurės pr. sankryžoje). Taip pat, kultūrinių mainų dėka, į festivalį atvyksta duetas „Zirkus FahrAway“ iš Šveicarijos su spektakliu „Kur yra Tobis?“ (liepos 9 d. Sukilėlių pr. ir Šiaurės pr. sankryžoje). Liepos 3–9 d. vyks edukacinė programa, kurios metu dirbtuvių dalyviai turės galimybę susipažinti ne tik su Lietuvoje mažai dėstomomis šiuolaikinio cirko disciplinomis, bet ir pamėgins socialinį cirką – vieną dieną praleis kartu dirbdami su Panemunės senelių namais.

Liepa Pirmadienis, 07 03, 18:00

Diskusija apie teatrą: Staniškytė, Klivis, Steiblytė Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

07 04 – 07 09

Tarptautinės vaikų žaidynės ‚ ICG 2017 Įvairios vietos

Kamanė.lt kviečia į antrąjį diskusijų ciklo pokalbį pas #menininkus. Šįkart bus kalbama apie teatrą: diskusijos svečiai aptars ką tik pasibaigusį teatro sezoną. Antradienis, 07 04, 15:00

Parodos „Kareivio dienos“ atidarymas Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64

Kaunas – pirmasis miestas Lietuvoje ir Baltijos šalyse, kuriame vyks didžiausias vaikų sporto renginys pasaulyje. Žaidynėse, kurių ambasadore nedvejodama tapo šiame renginyje savo karjerą pradėjusi Rūta Meilutytė, Kaune dalyvaus visų apgyvendintų pasaulio kontinentų atstovai iš daugiau nei 90 miestų. Iš viso beveik 2000 sportininkų! Vaikai rungsis krepšinio, mažojo futbolo, paplūdimio tinklinio, lengvosios atletikos, dziudo, plaukimo, stalo teniso ir buriavimo varžybose. 07 05 – 07 28

Paroda skiriama šauktinių tarnybai. Šauktiniai – privalomosios karo tarnybos kariai – visada buvo ir yra pagrindinė Lietuvos kariuomenės jėga ir mobilizacinis rezervas. Būti kariu reiškia ne tik atlikti pareigą, tai kur kas daugiau. Kareivio kasdienybė pilna iššūkių, neįprastų užduočių ir veiksmo.

Simonos Lukoševičiūtės paroda „Prisiminimai apie dabartį. Kelionė į save“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Jaunos menininkės paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė – 7“ dalis.

2017

LIEPA

4 5

Maršrutas Trečiadienis, 07 05, 19:00

Grupės „Abudu“ albumo pristatymas

Ketvirtadienis, 07 06, 10:00 – 16:00

Ekskursijų festivalis L6 Įvairios vietos

Ketvirtadienis, 07 06, 13:00

Renginys „Lietuvos vaikai Raudondvario dvare“

Raudondvario dvaras, Pilies takas 1, Raudondvaris

Ekskursijų festivalis – tai tradicija tampanti „Ekskurso“ ir „Gražinkime Kauną“ kolektyvų iniciatyva, prie kurios šiemet jungiasi ir Vytauto Didžiojo karo muziejus. L6 kviečia visuomeniškai minėti Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną bei pažinti patį Kauną plačiau ir giliau. Visos ekskursijos nemokamos, į jas nereikia iš anksto registruotis. Tiesiog liepos 6–ąją ateikite prie Soboro į festivalio paviljoną.

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Ketvirtadienis, 07 06, 15:00

Folkloro grupės „Mystkowianie“ koncertas Lietuvos liaudies buities muziejus, L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškės

Visa diena dvare dedikuojama vaikams. Jų laukia portas, animacinių filmų personažai, edukacinės programos, maisto turgus, interaktyvi diskusija su Liudu Mažyliu ir šventinis koncertas, kurio kulminacija taps Tautiška giesmė. Ją giedos Gruzijos nacionalinis dainų ir šokių ansamblis „Erisioni“.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017“ atvyksta į Lietuvos liaudies buities muziejų.

Liepa Ketvirtadienis, 07 06, 19:00

Projekto „Kauno piliakalniai mena…“ renginys Valstybės dienai Jiesios piliakalnis (Napoleono kalnas)

Grožėdamiesi nuo piliakalnio atsiveriančia panorama klausysime istorijų apie pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną ir Jiesios piliakalnį, o 21 val. giedosime „Tautišką giesmę“. Ketvirtadienis, 07 06, 20:00

Teatralizuotas koncertas „Tegyvuoja operetė“

Šeštadienis, 07 08, 14:00

Aviacijos šventė „Diena su aviacija“

Pociūnų aerodromas, Prienų r.

Kauno parašiutininkų klubas kviečia susiburti Pociūnų aerodrome. Jūsų laukia aviacinės technikos paroda, šventėje dalyvaus karinės oro ir specialiųjų operacijų pajėgos, matysite aukštojo pilotažo meistrų pasirodymus, parašiutininkų šuolius. Trečiadienis, 07 12, 16:00

Vakaras „Juditai Vaičiūnaitei – 80“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Kauno pilis, Pilies g. 17

16–ojo tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ koncerto programoje – arijos, duetai, šokiai ir scenos iš įvairių kompozitorių operečių.

2017

LIEPA

4 7

Maršrutas Trečiadienis, 07 12, 19:00

Ketvirtadienis, 07 13, 18:00

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Koncertas „Klasikinės muzikos variacijos“

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“: Andrius Kaniava

Koncertą pradės jaunasis S. Mykolaičio premijos laureatas Kristijonas Ribaitis, atliksiantis keletą dainų iš neseniai pristatytos debiutinės kompaktinės plokštelės „Vakar buvo rytoj“. Po Kristijono įžangos koncerte nuskambės naujausios Andriaus Kaniavos dainos, kurias muzikaliai išpildys gitaros virtuozas Aleksander Ten, kompozitorius Sigitas Mickis (klavišiniai), akordeonu pritars Nerijus Bakula.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Užsienyje studijuojantys Lietuvos muzikantai, Hanoverio muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti pianistė Ona Gražinytė ir J.Sibelijaus akademijoje Helsinkyje studijuojantis violončelinininkas Augustas Gocentas, nusprendė surengti bendrą koncertinį projektą Lietuvoje. Programoje - F. Shubert, C. Debussy, R. Shumann, A.Part, N. Paganini, A. Piazzolla kūryba.

Liepa Penktadienis, 07 14, 18:00

Penktadienis, 07 14, 18:00

Žemaičių pl. 25

VDU Kauno botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Renginys „Šilainiai [Paris] Project 2017“

Kvapų naktis

Parke duris vers mokslo, kvapų, skonių, šeimų kiemeliai. Čia bus pristatomos augalininkystės naujovės, ypatingos veislės, vyks degustacijos, orą dažys eterinių aliejų aromatai. Šeštadienis, 07 15, 12:00 „Gali būti ir vieta ir laikas. Čia buvo Paryžius. Čia yra Paryžius! Vieta nebėra tokia konkreti. Ji nėra matoma. Tačiau čia yra šiek tiek vietos. Ir ši vieta yra paremta“, – taip skamba kvietimas į Bastilijos dienos minėjimą Šilainiuose, 1615 km iki tikrosios vietos. Bastilijos dienos renginys yra grindžiamas istorine vieta – Paryžiaus kaimu Šilainiuose. Ši vieta yra tarp Baltų ir Žemaičių gatvių sankryža, pačiame rajono centre. Šiandien siekiama sugrąžinti ne Paryžiaus kaimą, tačiau Paryžiaus idėją – kultūrinės įtraukties centrą, kuri žadintų miegamojo rajono gyventojų dalyvavimą kultūriniuose ir bendruomeniniuose renginiuose.

Projekto „KEKTO the Octopus“ startas Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Vidurvasarį gimsta naujas gatvės meno projektas apie mistinį aštuonkojį Kekto, pašėlusį, bet teigiamą, kultūrą ir meną mylintį personažą, apsigyvenusį Kaune. Pirmoji Kekto pasirodymo vieta – Kauno paveikslų galerija, vėliau aštuonkojis ilgai keliaus po miestą toliau jį tyrinėdamas įvairias jo erdves ir palikdamas savo žymę. Kekto pasitikimo metu vyks animacijos dirbtuvės, skambės muzika, sutemus vyks „Kultūringo kino“ seansas, dedikuotas gatvės menui. Projektas yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.

2017

LIEPA

4 9

Maršrutas Šeštadienis, 07 15, 14:00

Renginys „Šilainiai [Fortas] Project 2017“ Kauno tvirtovės VIII fortas, Prysmančių g.

Drauge šie gitaromis apsiginklavę teksasiečiai klausytojams dovanoja įvairiausias originalias folk, bliuzo, country žanrų dainas ir klasikinių visų numylėtų kūrinių versijas. Lietuvoje jie pasirodys su bliuzo veteranu, grupės „The Road Band“ įkūrėju ir lūpinės armonikėlės virtuozu Aleksandru Belkin. Sekmadienis, 07 23, 17:00

Praėjusiais metais užtvindytas garso ir šviesos eksperimentais VIII fortas kviečia vėl į juos panirti. Jau patvirtinta, kad garsu renginyje rūpinsis Aleksander Haugen (Norvegija), bet, kaip ir pernai, renginys atviras bendrai kūrybai ir improvizacijoms.

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Muzikos magija“

Ketvirtadienis, 07 20, 19:00

„GM Gyvai“: Keegan McInroe, Matt Tedder ir Aleksandr Belkin

Klubas „Combo“, Raudondvario pl. 107

Folk stiliaus gitaristas ir dainų kūrėjas Keegan McInroe remiasi giliomis bliuzo šaknimis, o Matt Tedder yra naujosios JAV bliuzo kartos atstovas.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Prieš tris dešimtmečius susibūręs fortepijoninis trio „Grieg trio“ (Norvegija) kviečia Pažaislio muzikos festivalio klausytojus į magišką muzikos garsų pasaulį. Po trio koncerto garsiojoje „Carnegie Hall“ spauda rašė: „Jų grojimas atspindėjo tai, ko geriausio galima tikėtis iš fortepijoninio trio: preciziškumas, nepakartojamas balansas, nuostabūs niuansai ir tobulas formos pojūtis, leidžiantys publikai pažvelgti į pačias muzikos kūrinio gelmes.“

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Liepa Ketvirtadienis, 07 27, 20:00

Penktadienis, 07 28, 18:00

„Renginių Oazė“, Baltų pr. 16

Evangelikų liuteronų Šventos Trejybės bažnyčia, Muitinės g. 8A

Grupės „Michael Hill‘s Blues Band“ koncertas

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Pasaulio balsai“

Brukline gyvenantis bliuzo virtuozas yra išleidęs penkis solinius albumus, grojęs su visais įžymiausiais pastarųjų dešimtmečių JAV bliuzo atlikėjais. Michael Hill su grupe – ypatingi „Renginių oazės“ vasaros festivalio svečiai. Penktadienis, 07 28, 18:00

Braziliškos muzikos koncertas „Samba da Minha Terra“ Raudondvario dvaro menų inkubatorius, Pilies takas 1, Raudondvaris

„Samba da Minha Terra“ – tai jungtinis Brazilijos džiazo muzikantų ir Lietuvos džiazo vokalistės projektas. Kiekvienas jų jaučia asmenišką ryšį su braziliška muzika dėl skirtingų patirčių. Bosistas Matheus Nicolaiewsky (BR), gitaristas Djamen Farias (BR) ir vokalistė Eglė Petrošiūtė susipažino Nyderlanduose, kur visi intensyviai studijavo džiazo muziką. Šios žinios girdimos jų muzikavime: improvizacijoje, turtingoje harmonijoje ir ritmuose, kad ir kokį stilių jie beatliktų.

„Ensemble International“ yra unikalios sudėties kvartetas: lietuvis altininkas Povilas Syrrist-Gelgota, norvegė violončelininkė Toril Syrrist-Gelgota, ukrainietis fagotininkas Romanas Reznikas bei prancūzė arfininkė Delphine Constantin Reznik. Koncerte atlikėjai atliks Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti skirtą programą, pristatydami žymiausius šiai konfesijai priklausiusius ir priklausančius kūrėjus. Skambės pačių muzikų parengtos norvegiškų psalmių bei anglų liaudies giesmių aranžuotės, norvegų kompozitorių E. Griego, K. M. Karlseno bei K. Marcusseno kūriniai, ištrauka iš Antonio Vivaldi psalmės „Nisi Dominus“.

2017

LIEPA

5 1

pilnas.kaunas.lt

„Vaikas yra tolygi sociali būtybė kaip ir suaugėlis. Tik juodu turi skirtingus gyvenimo tikslus: suaugėlis kuria ir tobulina išorinio gyvenimo sąlygas, o vaikas kuria ir tobulina patį žmogų“ Pedagogė, ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio Marijos Montessori ugdymo Lietuvoje pradininkė Marijos Kuraitytė-Varnienė (1886–1982)

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas:

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Edvinas Grin, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Simona Visockytė, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas, Toma Šilinaitė. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

2017 Nr. 72 (23) (18)