KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2024 rugsėjis

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

VYTAUTO DIČIAUS MIESTELIS

STUDIJUOTI IR STUDENTAUTI

Kiekvienas žino, kad seniausias

Lietuvoje – Vilniaus universitetas, bet istorinės permainos lėmė, kad mūsų Kaunas tarpukariu tapo ne tik laikina šalies sostine, bet ir aukštojo mokslo centru. Šiek tiek faktų:

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė Vilniaus universiteto, kuris turėjo susidėti iš keturių fakultetų (teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos bei matematikos), statutą, bet Vilnių užėmę lenkai rudenį atidarė savo universitetą. Taigi jau 1920 m. sausio 27 d. Kaune, dabartiniame

Maironio universitetinės gimnazijos pastate (Gimnazijos g. 3), iškilmingai atidaryta stipri alternatyva – Aukštieji kursai.

Net pusė tūkstančio studentų prieš 104 metus pasirinko studijas kursuose, kurie netrukus tapo Lietuvos universitetu, o šis – Vytauto Didžiojo universitetu. Po karo jis virto Kauno politechnikos institutu, galiausiai pervadintu Kauno technologijos universitetu, o pasitinkant atkurtą nepriklausomybę atgimė ir VDU. Istorija paini ir marga. Jos įžangai geriau suvokti radome smagų ir tikrai netrumpą turistinį maršrutą „Tarpukario studentas“, parengtą kartu su VDU Academia cum laude individualiųjų studijų

studentais. Rekomenduojam tiek fuksams, tiek nuolatiniams mūsų žurnalo skaitytojams – rasite „Kaunas IN“ turizmo informacijos centre ir internete.

Nors ką tik rašėme „net pusė tūkstančio“, situacija Kaune šiandien šimtąkart skaitlingesnė – agentūros „Kaunas IN“ duomenimis, 13-oje aukštojo mokslo įstaigų studijuoja beveik 40 tūkst. studentų. Kiek iš jų studentauja, nėra kaip patikrinti, bet, sutikite, nebus geresnio laiko pagilinti teorinėms ir praktinėms išgyvenimo, sugyvenimo bei pragyvenimo žinioms, nei būnant studentu. Apie tai ir šis numeris, kuriame trūksta gal tik barako virtuvėje keptų bulvių recepto. Sudominome? Jums reikės: prašymo apsigyventi bendrabutyje, keptuvės, bulvių, aliejaus ir priedų pagal skonį ir kišenę.

Verskite ir pažindinkitės su KTU studentų miestelio autoriumi, to paties universiteto žygeiviais, šimtametes tradicijas tęsiančiais LSMU korporantais, farmacijos studijų kasdienybe 90-iniais, VDU mokslininkais, penkis universitetus apkeliavusia Narmin iš Azerbaidžano ir vienu tokiu visas miesto aukštąsias mokyklas vienijančiu baru penktame aukšte.

SENIAUSIA KORPORACIJA LIETUVOJE

EGLĖ GAILUŠYTĖ

Daugiau nei šimtmetį veikianti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų ir gydytojų korporacija „Fraternitas Lituanica et Patria“ – seniausia Lietuvoje. „Vladas Nagevičius buvo užkietėjęs lietuvybės puoselėtojas, tad ieškojo bendraminčių, su kuriais galėtų dalintis idėjomis, o baigęs medicinos mokslus grįžo į Lietuvą čia įprasminti įgytas žinias“, – apie vieną iš korporacijos įkūrėjų pasakoja buvusi pirmininkė Emilija Gedminaitė. Su Emilija ir dabartiniu pirmininku Augustu Jankausku pasikalbėti apie korporaciją, jos istoriją bei dabartį susitikome nedidelėje, jaukioje organizacijos būstinėje M. Jankaus gatvėje.

Vasario 16-osios minėjimas, 2024 m. Korporacijos archyvo nuotr.

Įkūrimas

Archeologas, gydytojas, generolas

Vladas Nagevičius 1902 m. įstojo į

Petrapilio (dabartinio Sankt Peterburgo) karo medicinos akademiją, nes tuometinėje carinėje Lietuvoje medicinos mokslų nebuvo. Pasak Emilijos, galima rasti liudijimų, kad Petrapilyje tuo metu veikė studentiška lietuvių draugija, tačiau V. Nagevičius nebuvo patenkintas jos veikla, buvo susirūpinęs dėl lietuvių nutautėjimo bei studentų nevieningumo. Besimokydamas jis palaikė ryšius su dr. Jonu Basanavičiumi, kurio paragintas su bendraminčiais Vladu Ingelevičiumi, Pranu Sližiu ir Kaziu Oželiu 1908 m. lapkričio 28 d. įkūrė nedidelę lietuvių medicinos studentų organizaciją „Fraternitas Lituanica“ („Lietuviška brolija“), kurios tikslas buvo išlaikyti lietuvybę ir kelti tautinę kultūrą.

Kurį laiką, kol buvo slapta ir nelegali, organizacija gyveno nerašytu statutu. Tačiau visi nariai puikiai žinojo nuostatus ir jų laikėsi. Vienas iš principų buvo kurti tik lietuviškas šeimas, todėl narys, vedęs svetimtautę, turėjo išstoti iš korporacijos.

Tarpukaris

1918 m. „Fraternitas Lituanica“ nariai grįžę į Lietuvą aktyviai prisidėjo prie Lietuvos universiteto plėtros, Kauno karo ligoninės atkūrimo. Emilija pasakoja, kad „Fraternitas Lituanica“ paskatino medicinos mokslų pradžią Lietuvoje – fraternitiečiai prisidėjo prie medicinos studijų atsiradimo Lietuvos universitete.

1922 m. fraternitiečiai, tuo metu visi jau diplomuoti gydytojai, pakeitė brolijos vardą į Lietuvos gydytojų korporaciją „Fraternitas Lituanica“ –tai reiškė, kad nariais gali būti tik gydytojai. Tų pačių metų gruodį Lietuvoje oficialiai įregistruoti jų įstatai, o 1924 m. įsikūrė studentų medikų korporacija „Fraternitas Lituanica“, vienijusi Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto studentus ir perėmusi gydytojų korporacijos nuostatus.

Sportas, kaip kelias į sveiką kūną ir sveiką sielą, buvo neatsiejama korporantų gyvenimo dalis, todėl organizacija turėjo savo sporto klubą. Buvo propaguojamos įvairios sporto šakos: lauko tenisas, gimnastika, lengvoji atletika, baidarių irklavimas, šaudymas, stalo tenisas, krepšinis. Korporantai aktyviai dalyvaudavo sporto varžybose.

Kadangi korporacijos nariais galėjo būti tik vyrai, studentės moterys, įkvėptos brolijos pavyzdžio puoselėti tautiškumą, profesinį tobulėjimą ir toleranciją, 1931 m. birželio 13 d. įkūrė analogišką medikių ir odontologių korporaciją moterims „Patria“. Seserinė korporacija rėmėsi fraternitiečių įstatais, jos glaudžiai bendradarbiavo. Pasirinkdamos spalvas moterys tarp fraternitiečių spalvų – geltonos, reiškiančios taurumą, ir juodos, reiškiančios atsparumą, įterpė raudoną –simbolizuojančią meilę tėvynei.

Po okupacijos

Paskutinis korporacijos metinis

susirinkimas Lietuvoje vyko 1939 m. lapkritį. Per Antrąjį pasaulinį karą daugelis „Fraternitas Lituanica“ narių patyrė rusų ir vokiečių represijas, buvo persekiojami, dalis ištremti, nužudyti. 1944 m. dalis fraternitiečių pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Nuo 1950-ųjų JAV, Čikagoje, Niujorke ir Klivlende, buvo tęsiama metinių suvažiavimų tradicija, tačiau narių skaičius toliau mažėjo, veikla nyko, su Lietuva korporantai

neturėjo beveik jokių ryšių, negalėjo jai ar tremtiniams padėti, tačiau vertybės išliko tos pačios – puoselėti lietuvybę ir palaikyti draugiškus ryšius tarpusavyje. Dalis senųjų narių išsikėlė gyventi kitur, dalis mirė, todėl, moterų korporacijoje likus apie 20 narių, buvo nuspręsta prisijungti prie fraternitiečių. 1975 m. gegužės 25 d. Čikagoje korporacijos buvo sujungtos ir pasivadino „Fraternitas Lituanica et Patria“ („Lietuviška brolija ir Tėvynė“). Pavadinimas išliko iki šių dienų.

Metinė šventė Babtyno dvare. Korporacijos archyvo nuotr.

Šokių vakaras, 2023 m. Korporacijos archyvo nuotr.

Vasario 16-osios minėjimas, 2024 m. Korporacijos archyvo nuotr.

Atkūrimas

1991 m. gydytojas Juozas Gulbinas kartu su rašytoju Vytautu Sirijos

Gira, Kūno kultūros instituto docentu Kostu Labanausku, gydytoju Faustu Matiuku, profesoriumi Albertu Žiugžda bei profesoriumi

Jonu Leliu, norėdami atkurti studentų medikų korporaciją, kvietė jaunuosius kolegas jungtis į fraternitiečių gretas. J. Gulbinas susitiko su studentų atstovybės pirmininku Mindaugu Jievaltu bei vienu iš tarybos narių Ryčiu Jurkėnu ir papasakojo apie Lietuvoje veikusią broliją, jos istoriją. Studentams patiko korporacijos idėja, jos uždarumas ir tai, kad filisteriai (universitetą baigę vyresnieji korporacijos nariai) rinkosi sau pamainą – tokį jaunimą, kuris atitiktų jų vertybes, įsitikinimus.

Brolija atkurta 1991 m. gegužės 7 d. Po poros metų studentės medikės nutarė atgaivinti ir moterų korporaciją „Patria“. Po kelerių metų korporacijos ir vėl nutarė susijungti. Šiokia tokia atsvara ilgiems metams atskirties tapo faktas, kad nuo 2011 m. iki dabartinio vadovo Augusto išrinkimo korporacijos pirmininkėmis buvo vien moterys.

Šiandiena

Per tiek metų korporacijos tikslai kiek pakito, tačiau pamatiniai principai – akademiškumas, pagarba vyresniesiems, pagalba jaunesniesiems bei amžina narystė – liko tie patys. Šiandien „Fraternitas Lituanica et Patria“ informuoja Lietuvos visuomenę apie įvairias medicinos problemas bei naujoves, prisideda puoselėjant tautos kultūrą ir kalbą, rūpinasi narių profesiniu tobulėjimu, palaiko profesinius ir kultūri-

nius ryšius su kitomis Lietuvos bei užsienio organizacijomis. Kaip ir pirmaisiais veiklos metais, taip ir dabar korporacijos valdyba stengiasi ugdyti savo narius, jiems rengiamos įvairios paskaitos, kartu keliaujama į teatrą, ekskursijas. Nariai aktyviai dalyvauja valstybinėse šventėse, tad jeigu minėjimuose pastebėsite kepurėles su cirkeliu (kaligrafiniu ženklu) ir perpetines juosteles dėvinčių žmonių, greičiausiai jie –korporantai. Korporacija turi savo Metinę šventę, kuri visada minima gegužės mėnesį Babtyno dvare. Šiuo metu dvaras priklauso garbės nariui Mindaugui Šventoraičiui, o 1922–1944 m. ten gyveno korporacijos įkūrėjas V. Nagevičius.

Nors korporacijos nariais gali tapti tik LSMU besimokantys studentai, organizuojami ir vieši renginiai. Rudenį, bendradarbiaujant su kitomis korporacijomis, bus vykdomas projektas „Išmok ginti tėvynę“, kurio metu bus galima įgyti bazinių žinių iš šaulių ir gydytojų. Dabartinis korporacijos pirmininkas Augustas pasakoja, kad korporacija jam padėjo užaugti kaip žmogui, kai iš Vilniaus atvyko gyventi į Kauną. „Būtent čia radau savo vietą, nes korporacija užaugina, įkvepia, sustiprina ir, gal banaliai pasakysiu, suteikia šeimą, mes čia dalinamės viskuo, rūpinamės vienas kitu, buvimas korporacijoje sustiprina draugiškus ryšius, todėl čia praleidžiu labai daug laiko. Nariai turi daug erdvės skleistis: rašau eilėraščius, ir būtent korporacijai padedant išleidau knygą.“ Augustas sako, kad pirmininkauti ėjo iš pareigos, nes jaučia atsakomybę auginant naują kartą, kuri aktyviai dalyvautų veiklose ir šviestų visuomenę.

90-INIAI FARMACIJOS STUDENTO AKIMIS

GUNARS BAKŠEJEVS GIE VILKĖS ILIUSTR.

Okupacijos metais restoranų ir kitų kapitalistinių išmislų Kaune buvo tiek nedaug, kad ir tuometinės žvaigždės, tokios kaip Sabonis ir Kurtinaitis, ir į gyvenimą dar tik besikabinantys studentai buvo pamėgę tą pačią liukso klasės vietą „Gildiją“. Apie krepšininkus pasakojamos legendos, o apie „Medkės“ (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) studentų pomėgius daugiau sužinojau visai netyčia. Gausybe epochų sankirtą liudijančio jaunuolio pasakojamų faktų mane užpylė Tado Žvirinskio knyga „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2021). Ją atsitiktinai nugriebiau išeidamas iš knygyno „Kolibris“ – savininkas jau buvo pasirengęs grąžinti likusius egzempliorius leidyklai, bet po poros dienų, pamatęs mano susižavėjimą, susilaikė.

T. Žvirinskis yra ne tik vilnietis

rašytojas, poetas, vertėjas, bet ir tikrų tikriausias farmacininkas, 1987 m. pradėjęs studijas Kaune. Kaunas ir liko šio vyro studijų bei meilės miestu, tad dienoraštinis romanas, kuriame tikri nutikimai pinasi su fantazija, yra gana grynas, dabartine socialine ir politine situacija neatmieštas žvilgsnis į Nepriklausomybę pasitinkantį miestą ir jo gyventojus. „Manuscriptum discipuli“ puslapiuose taupiu žodžiu atveriamas ne tik laiko bei santvarkos, bet ir jauno žmogaus vidinis virsmas, šiuo atžvilgiu primenantis visai neseniai toje pačioje leidykloje pasirodžiusį Vilniaus lenko Bartoszo Połońskio „Robčiką“. Jei „Robčikas“ gali tapti puikiu gidu į dažnam lietuviui nepažinų poloniškąjį Vilnių, tai „Manuscriptum discipuli“ – nutrūktgalviškas, dažnai nebrangiu alkoholiu ir suprakaitavusiais kūnais dvelkiantis taksi į laiką, kuris, nors tam tikrais aspektais buvo įkvepiantis ir laisvas, visgi džiugu, kad niekuomet nebegrįš. O taip pat į miestą, kokiu Kaunas niekuomet nebebus.

Kad dienoraštis – farmacijos, ne istorijos ar inžinerijos, studento, skaitant dvejus kalendorinius metus apimantį romaną pamiršti neįmanoma. Ne, eksperimentų su opiatais ar detalių receptūrų neaptiksite, bet bent keletą prasmingų dalykų verta įsiminti. Pavyzdžiui, norėdamas greičiau užmigti pagrindinis veikėjas planuoja „kojas šaltu vandeniu nusimazgot“ – neva tokį patarimą jo bičiuliui davė fiziologijos profesorius. Taip pat nuodugniai paaiškinama, kas iš tiesų vyksta organizme gavus vadinamąją „pompą“.

Meilės kančios, tuščias šaldytuvas, planuoti ar netikėti baliai bendrabutyje – toks studentiškas gyvenimas būdingas įvairiems laikams. Knygoje

„Manuscriptum discipuli“ šių siužetinių linijų taip pat netrūksta. Baliavojama „pas natašas“ ar pas jaunąsias stomatologes, blaškomasi tarp dviejų simpatijų (jos – bendramokslės, būsimosios medikės, tad erotiniuose pasažuose randasi ir dermatologijos apraiškų). Su maistu santykis šiandieniam žmogui jau mažiau įprastas – pavyzdžiui, detaliai aprašomas bičiuliui į armiją siunčiamas skanėstų siuntinys ir cituojamas mamos laiškas, kuriame džiaugiamasi dovanų gauta dešra. Dienoraštyje užfiksuoti skaudūs byrančios Sovietų imperijos smūgiai atkurtai Lietuvos valstybei, tirpstančios ir nuvertėjančios santaupos, net naujos santvarkos akivaizdoje sklandę gandai. Tarkime, kad kiekvienas, geras ir blogas, studentas už mokslą turėsiąs mokėti 50 rublių.

„Galbūt gyvenimo prasmė yra ta, kad niekada nepritrūktų dantų pastos“, – tokios ir panašios išminties vis pažarsto Šizoradikalu bičiulių vadinamas pasakotojas, mėgstantis klausytis „The Cure“ ir leidžiantis populiarų (beje, mokamą) ziną „Smegenų porno“. Jo lengvai paliteratūrintoje kalboje neišvengiamai (vaikinas jau po armijos) gausu rusiškų žodžių, šiandien jau nepolitkorektiškais laikomų posakių, taip pat – keiksmažodžių, bet netrūksta ir angliškų frazių. Šios, galbūt įsimintos klausantis muzikos, sudomina ir verčia galvoje trinti tam tikrus stereotipus apie tą laiką –kaip ir užuomina apie 1991 m. Vilniuje veikusią piceriją. Greičiausiai tai galėjo būti „Ritos slėptuvė“ A. Goštauto gatvėje?

Skaitant romaną norisi stabtelėti ir prie Kauno vietovardžių. „Gildija“, „Laumė“ – to meto ikoniškos vietos, atitinkamai Rotušės aikštės ir Laisvės alėjos traukos taškai. Suintrigavo

„Televizorius“, romane taip vadinamas dėl vitrininių langų, pro kuriuos patogu stebėti praeivius. To meto studentai man pasakojo, kad galbūt tai „Konditerija“, veikusi priešais „Laumę“. Dar buvo „Kiaulidė“ ir „Kibiras“ gatvėje, kaip tik 1990 m. vėl atvadintoje į V. Putvinskio. Pervadinimo faktas knygoje neminimas, ir apskritai didieji istoriniai lūžiai herojaus stebimi stovint atokiau, nors akivaizdu, kad jam tai labai svarbu. Pavyzdžiui, detaliai aprašomas pirmas lietuviškas pašto ženklas, kurį pavyksta įsigyti 1990 m. spalį.

Jei kainų pasiutpolkę herojus aprašo įsiskaudinęs, ironiškai svarstydamas, kaip, po galais, reikės išgyventi, tai Sausio 13-osios įvykiai knygoje suguldyti pagarbiai, jau iš dalyvio pozicijos, nulėkus prie tuometinio „Merkurijaus“, į S. Daukanto gatvę, kur transliaciją pradėjo Lietuvos radijo ir televizijos Kauno darbuotojai. „Stovėjom susiėmę už rankų, laukdami sovietų desantininkų.

Arsenalas buvo apgailėtinas: keli armatūros strypai, lenktiniai peiliai ir jokių šaunamųjų ginklų.“

Begalinis deficitas nuolat šmėkščioja bėgant per būsimojo farmacininko dienoraščio puslapius. „Kai gaunu citrinų, įsispaudžiu į vandenį“, – įsivaizduojat, kad gali būti sunku gauti citrinų? Arba, pavyzdžiui, išvykęs praktikos į Švenčionis, kur darbuojasi vaistažolių fabrike, jis tampa vienu pagrindinių vietos knygyno pirkėjų ir įsigyja Vilniuje „nė su žiburiu nerastus“ Remarką, Miuntę, Gavelį. Iš dalies dėl finansiškai sudėtingo meto, galbūt ir dėl prarajos tarp kartų bei įsitikinimų herojaus santykiai su tėvais – komplikuoti. Nelengva ir su buvusiais bendramoksliais, kurie išnyra grįžus į sostinę, – rodosi, skirtingas didžiųjų Lietuvos miestų

politinis klimatas turėjo įtakos jauno žmogaus pasaulėžiūrai.

Žinoma, negandos suvienija, ką parodė ir neseni mūsų laiko įvykiai, –1991-ųjų rugpjūtį, Maskvoje vykstant pučui, žmonės Vilniuje renkasi prie Parlamento, ir čia sutiktas klasės draugas ištaria: „Tai va ko reikėjo, kad susitiktumėm.“

Dar vienas įdomus niuansas, atskleidžiamas knygoje, – keičiantis santvarkai „Medkės“ bibliotekos knygynėlyje itin populiarus skaitalas buvo knygelės apie... baltų kovas su kryžiuočiais.

„Reikia švęsti gyvenimą. Nes, kaip rodo naujausiųjų laikų istorija, tai itin trapus ir nestabilus dalykas“, –lyg siekdamas praskiesti savyje ir aplinkoje vyraujantį nihilizmą primena Šizoradikalas, Švenčionyse meiliai vadintas Daktariuku. Dar jis primena, kad mokomės ne mokyklai, o gyvenimui – „non schole, sed vitae discimus“. Nedidelės apimties dienoraštis, žinoma, nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje – herojui skauda šoną, ir tai jokia „pompa“. Jei įvykiai romane iš dalies atitinka realybę, tuomet man ramu – autorius juk gyvas ir, tikiuosi, sveikas. Galbūt įsivaizduojamoje, knygos įžangoje aprašomoje palėpėje jis ras ir 1992 bei vėlesnių metų dienoraštį, kuris, tikiu, būtų ne mažiau įdomus bet kuriam ano tūkstantmečio neregėjusiam studentui.

P. S. Taip ir nesužinojau, kas per pyragėliai buvo „sportbačiai“, kuriuos herojus pirkdavo Kauno geležinkelio stotyje. Gal beliašai? O štai kad „sabonis“ – 700 ml talpos stiklo tara, pasiginčyčiau. Man tikri kauniečiai sakė, kad viso litro.

VYTAUTO DIČIAUS MIESTELIS

ALGIRDAS ŠAPOKA

Mažiausia Kauno seniūnija Gričiupis ne visiems žinoma, tad minint ją tenka patikslinti – čia ta teritorija aplink KTU studentų miestelį. Naujų mokslo metų proga šią, tūkstančiams Kaune aukštąjį mokslą krimtusių, kremtančių ir krimsiančių brangią vietą, o ir paties studentišką kelią aptariame su vienu Lietuvos architektūros vilkų Vytautu Dičiumi. Jis sako Kaune palikęs bene svarbiausius ir ryškiausius savo kūrinius.

94-erių sulaukęs mano pašnekovas gyvena sostinės Antakalnyje, kur jį ir aplankėme. Prie pokarinio Kauno plėtros jis prisijungė 1956 m. kaip Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo architektas ir čia gyveno iki 1971 m.

Ir aš, ir Vytautas, abu pasipuošę kunigaikščių vardais, gimėme nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje. Tik pašnekovas daugiau nei 60 metų anksčiau – 1930 m. Vyžuonose, Utenos rajono savivaldybėje, Aukštaitijoje. Čia architektas praleido vaikystę, pradėjo lankyti mokyklą.

„Iš Amerikos grįžęs tėvas ten nusipirko seną nedidelį dvarelį ir 80 ha žemės. Buvęs dvarininkas išvyko į Lenkiją gavęs valdžios kompensaciją. Žemių anksčiau buvo daugiau, bet po Žemės reformos likusios buvo padalintos keturiems savanoriams.

Dabar Baravainių dvaro, kuriame užaugau ir mano tėvas ūkininkavo, nelikę nė pėdsako“, – prisimena architektas.

V. Dičiaus tėvas čia grįžo po Pirmojo pasaulinio karo vakarų fronte, amerikiečių pusėje. Sako, sutaupęs pinigų norėjo padėti Lietuvai. Iš užsienio atsivežė veislinių gyvulių, daugiausia kiaulių bei kalakutų. Pradėjęs bendradarbiauti su vietos įmonėmis sparčiai eksportavo savo produkciją į užsienį, plėtė ūkį ir verslą.

Kelias į architektūrą Turbūt nereikia per daug spėlioti, kaip sekėsi verslesniems, daugiau

žemių turėjusiems ūkininkams atėjus karui bei pirmajai sovietinei okupacijai. Prasidėjo žemių nacionalizavimas, priverstiniai sovietiniai rinkimai, deportacijos ir kitos tragedijos. Ypač ryškiai Vytautas prisimena miestelio aikštėje stribų vis paliekamus partizanų lavonus, kuriuos vietiniai bijodavo pasiimti, kad tik nenukentėtų.

„Atėjo karas, ir baigėsi mano katino dienos. Tėvas gavo 8 metus kalėjimo. Palikom namus, išėjom pas motinos brolį, mačiau, kaip stribai viską vogė. Galiausiai išvykau į progimnaziją Utenoje. Bet ten žinojo, kad aš buožės vaikas, ir ore tvyrojo nemalonumai. Persikėliau į Anykščius kaip bežemių sūnus, konspiracijoje“, –jautriai prisimena Vytautas.

Gero mokytojo dėka pavyko gauti švarią charakteristiką, lemtingą stojant į aukštąją mokyklą. Tuomet Vytautas iškeliavo į Vilnių: miestas iškart padarė milžinišką įspūdį, tokios architektūros nebuvo matęs. Visgi lengva nebuvo, nes mokslai karo metu nebuvo patys nuosekliausi.

Apėjęs visus institutus V. Dičius pasirinko Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademiją).

Kaip pats sako, 1949 m. jie į kursą įstojo 8-iese, o dabar gyvi yra tik du. Architektas primena, kad visa tai vyko dar aktyviai veikiant partizanams, miško brolių kūnams dar krintant miestų gatvėse. Tarp įstojusiųjų buvo ir vienas, kuris vietoje studijų grįžo į mišką.

Atvykimas į Kauną

1955 m. būsimas architektūros klasikas baigė studijas. Užsimena, kad būta daug absurdo: keistų marksistinių paskaitų, atvežtinių dėstytojų, pokario sunkumų.

„Nepaisant to, visuomet vienaip ar kitaip priešinomės. Ypač tai rusiškai architektūrai. Tai buvo mums svetima. Aš esu kartos, iš kurios atėmė viską: ne tik materialius dalykus, bet ir gražiausius gyvenimo metus, jaunystę. Su ta mintimi tiek aš, tiek kiti užaugome kovingi. Ir visa tai mūsų apiplėšta laisvų tarpukario vaikų karta atsinešėme iki pat Sąjūdžio“, –sako V. Dičius.

Iš kur tuomet sėmėsi įkvėpimo?

Interneto, žurnalų, stažuočių į Vakarus juk nebuvo. Atsakymą išgirstu vos uždavęs klausimą, be pauzės: didžiausias įkvėpimas jauniems architektams buvo Kauno architektūra, iškilusi nepriklausomybės metais. Vėliau, atėjus N. Chruščiovui, jau buvo leista projektuoti moderniau ir aktualiau.

„Žmona jau ruošėsi gimdyti, o mes neturėjome kur gyventi, nuomojomės mažą kambariuką. Jos tėvai gyveno Kaune, K. Petrausko name. Apsigyvenome ten ir mes. Ir iš viso tame name praleidome apie 13 metų. Mane paskyrė į Miestprojektą, pradėjau normalius darbus. Iki tol Vilniuje dirbau neįdomų labiau administracinį darbą“, – tęsia architektas.

Galima teigti, kad nuo šios akimirkos prasideda bene ryškiausias architekto kūrybinis etapas. Čia jis pradeda dirbti su kitais Kauno klasikais: Algimantu Mikėnu, Algimantu Sprindžiu.

Studentų miestelio idėja Čia punktyriškai paminima kūrybinė biografija plačiau pristatoma Algimanto Mačiulio knygoje „Vytautas Jurgis Dičius: architekto žvilgsniu“ (VDA leidykla, 2018), bet mūsų žurnalo studentiško numerio tikslais su architektu aptarsime tik dab. KTU studentų miestelio projektavimą, statybas bei įsikūrimą.

Nors daug Kauno akademinio elito arba pabėgo į Vakarus, arba buvo išvežti į Rytus, Vytauto Didžiojo universitetas tęsė savo veiklą ir po reorganizacijos išsibarstė po įvairius pastatus Kauno miesto centre.

1950 m., VDU virtus Kauno politechnikos institutu, rektoriumi tapo Kazimieras Baršauskas. Praėjus sunkiems pokario metams, rektorius ėmėsi iniciatyvos kurti naują akademinį miestelį. Gavus Vyriausybės pritarimą, Kauno miesto Vykdomasis komitetas paskyrė 64 ha sklypą Žaliakalnyje.

Nors daug kur galima rasti informacijos, kad sklypo generalinį planą rengė architektų komanda, tačiau, pasak pašnekovo, daugiausia darbų jis nudirbo vienas pats. Per nepilną dešimtmetį buvo sukurtas vientisas sovietinio modernizmo architektūrinis kompleksas. Liko nepastatyti tik paskutiniai didžiausi Lengvosios pramonės fakulteto rūmai.

Teritorijos apsibrėžimas

„Sklypas pasirinktas neatsitiktinai. Čia universiteto reikmėms jau buvo perduota chemijos laboratorija, buv. Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija, projektuota Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Šalia, Vydūno alėjoje, jau radau ir tris stalininius bendrabučius. Tolimesnė teritorija vis dar nebuvo užstatyta, tuo metu tai buvo miesto pakraštys“, – sako Vytautas.

Iki įsikuriant studentų miesteliui

šioje teritorijoje tarp Girstupio ir Gričiupio slėnių buvo nemažai Kauno tvirtovės palikimo: baterijų, pylimų, pralaidų ir t. t. Pvz., dabartinio KTU Cheminės technologijos pastato vietoje, beveik ant A. Baranausko gatvės, anksčiau dunksojo bunkeriai, gynybinės baterijos. Prisitaikyti vertė ir jau minėti upių slėniai, įrėminę teritoriją.

„Mūsų teritorija buvo viršuje, į šlaitus nesileidome. Viskas, išskyrus naujesnius pastatus, t. y. Dizaino fakultetą, dab. Santakos slėnį, tai yra objektus, prie kurių nedirbau, iškilo ir yra ten, kur aš ir sugalvojau rengdamas autorinį generalinį planą. Šiek tiek pasikeitė tik pastatų konfigūracijos, nes apimtys ne visuomet buvo žinomos. Pasirinkau laisvą, paviljoninį išplanavimą“, – tęsia V. Dičius.

Beje, šiek tiek anksčiau už KPI studentų miestelį pradėjo kurtis kitas studentų miestelis Noreikiškėse, dabartinėje Akademijoje (apie jį „Kaunas pilnas kultūros“ rašė

2018 m. lapkritį, – red. past.). Visgi architektas sako, kad vienas kito jie neįkvėpė ir idėjų nenusižiūrinėjo, nors apskritai pavyzdžių bei įkvėpimo trūko.

Trūko ir viso kito, įskaitant statybines medžiagas. Bijota, kad baigus statybas nebus už ką pastatus įrengti, reikėjo pinigų laboratorijoms. Nepaisant prastos to meto statybos darbų kokybės, sukurtas architektūriškai vertingas vakarietiško tipo modernistinės architektūros ansamblis. Daug kur minima, kad jame pastebima „bauhauzinės“ estetikos atgarsių, tačiau, kaip teigia pats autorius, – tai visiškas funkcionalizmas.

Prisidėjo ir akademinė bendruomenė

KTU muziejaus atsiųstoje informacijoje rašoma, kad prie V. Dičiaus idėjų įgyvendinimo prisidėjo nemaža dalis pačios tuometinio instituto akademinės bendruomenės. Užmojai pradėti įgyvendinti nuo Statybos (dabar – Statybos ir architektūros, –red. past.) fakulteto, kuris tuo metu glaudėsi prasčiausiose patalpose.

Pasakojama, kad šio fakulteto profesorius Kazys Šešelgis, Gyvenviečių planavimo katedros vedėjas ir teritorinio planavimo specialistas, buvo atsakingas už teritorijos planavimą.

Visų naujų rūmų kūrimo procese dalyvavo ir fakulteto konstruktoriai, kurie projektavo pačius pastatus ir stengėsi, kad šie būtų pritaikyti tiek laboratorijoms, tiek paskaitų erdvėms.

KPI (dabar – KTU) Studentų miestelio Statybos rūmų statyba, 1964 m. Fotografijos autorius nežinomas, originalas saugomas KTU fotoarchyve.

KPI (dabar – KTU) Cheminės technologijos fakulteto rūmai, 1972 m. Fotografijos autorius nežinomas, originalas saugomas KTU fotoarchyve.

KPI (dabar – KTU) Studentų miestelio Statybos rūmų statyba, 1964 m. Fotografijos autorius nežinomas, originalas saugomas KTU fotoarchyve.

Statybos rūmų įkurtuvės – studentai neša baldus į auditorijas, 1965 m. Fotografijos autorius nežinomas, originalas saugomas KTU fotoarchyve.

Kaip tuomet buvo įprasta, nemažai sunkių darbų atliko patys studentai. Po pirmo kurso jie aprašinėdavo darbų specifikas. Po antro gaudavo keturių savaičių darbinę praktiką ir turėdavo pakeisti statybininkus. Po trečio vykdavo 7 savaičių gamybinė praktika, kurios metu studentai tapdavo arba darbininkais, arba brigadininkais, o gabesnieji net pavaduodavo cechų meistrus. Po ketvirto kurso geriausiems studentams tekdavo pabūti net cecho viršininkų vietoje.

Palikimo netrūksta

Per mažiau nei 15 metų Vytautas

Dičius paliko gilų įspaudą Kaune. Visai neseniai renovuoti, kai kur ir rekonstruoti, KTU studentų miestelio pastatai rodosi estetiškai nepavargę ir puikiai toliau atliekantys savo funkciją. Esamą architektūrinį ansamblį vis papildo nauji inkliuzai, kurių paskutinis, projektas „M-Lab“, įsikūręs vietoje pramogų centro „Kolegios“, atidarytas pernai.

Netoli šio komplekso yra ir Vytauto projektuoti Dirbtinio pluošto gamyklos kultūros rūmai, geriau pažįstami „Girstupio“ vardu. Šis objektas, kaip teigia autorius, ypač svarbus dėl dviejų dalykų: pirmojo 50 m uždaro baseino ir anksčiau nematyto tipo prekybos centro.

Ne mažiau įdomūs ir V. Dičiaus projektuoti prekybos rūmai „Buitis“, stovintys sudėtingos konfigūracijos sklype prie autobusų stoties. Nors dabar fasadas ir pakeistas, esminiai pastato tūriai, formos liko nepakitę. Sovietmečiu tai buvo visiška naujovė: vienoje vietoje galėjai įsigyti visko, ko reikia namams.

Na, o vyresnės kartos skaitytojai dar prisimins ir V. Dičiaus kurtus interjerus restoranams, pvz., „Orbitai“ ir „Tulpei“. Visgi kaip svarbiausią savo kūrinį architektas pamini Trakuose buvusią, taip pat neišlikusią, kavinę „Nendrė“. Ten sakė sukūręs viską nuo A iki Z.

„ĄŽUOLO“ KALNAI IR MIŠKAI

LAURA BRAZAITYTĖ AISTĖS ZIZEVSKYTĖS NUOTR.

„Dėl kelionių ir nuotykių pamišę“, – taip save pristato Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ nariai. Aistė Zizevskytė, klubo veiklose dalyvaujanti jau 5-erius metus, pačioje pokalbio pradžioje prisiminė mintį, kurią ištarė vienas pirmųjų klubo narių, Linas Kulakauskas: „Sunkių daiktų tempimas į kalną atrodo toks beprasmiškas užsiėmimas, kodėl kas nors išvis tai darytų? Atrodo taip kvaila. Bet žmonėms nesinori pūti ant sofos, norisi ko nors pasiekti.“ Vis dėlto pokalbio pabaigoje jau buvo aišku, kad žygeivių veiklos dar ir kokios prasmingos, o jų spektras daug platesnis, nei nurodo klubo pavadinimas.

Klubas gyvuoja jau daugiau nei 60 metų. Kaip ir kieno iniciatyva „Ąžuolas“ pradėjo veiklą?

Linas Kulakauskas yra pasakojęs, kad klubas gimė lyg ir savaime, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Ką daro žmonės, norintys eiti į gamtą, į žygius, kopti į kalnus? Na, jie tiesiog eina, sutinka bendraminčių ir buriasi į grupes.

Tai panašiai nutiko ir su „Ąžuolu“. Oficialiai klubo įkūrėjais laikomi

Jonas Vitkauskas ir Juozas Dapkevičius. Žinoma, klubas negali veikti tik iš dviejų žmonių iniciatyvos, bet jie buvo pagrindiniai vyrai-ąžuolai, aplink kuriuos būrėsi kiti.

Klubas nuo pat pradžių galvojo ne tik apie žygiavimą, negalime nepaminėti kitų vertybių, tokių kaip lietuvybės išlaikymas, meilė gamtai ir jos puoselėjimas. Klubo susikūrimo metu, sovietmečiu, nariai žygiuodami nešdavosi mūsų trispalvę, dainuodavo lietuviškas dainas.

Tuo metu, kai KTU dar vadinosi

Kauno politechnikos institutu, iš visų organizacijų būtent „Ąžuolas“ saugumiečiams labiausiai nepatiko. Ir taip nutiko būtent dėl to, kad nariai puoselėjo tautines vertybes.

Kokias veiklas šiuo metu organizuoja jūsų žygeivių klubas?

Ko tik neorganizuoja (juokiasi). Kas šauna į galvą, ką norime daryti, tą ir darome. Vien žygių turime įvairiausių: dviračių žygiai, baidarių žygiai, žygiai pėsčiomis, vedžiojant šunis iš prieglaudų, kalnų žygiai, triatlonai. Šią vasarą dar organizavome žygį didžiuliu buriniu laivu per Kuršių marias.

Be to, klubo nariai organizuoja kalnų kelionių technines treniruotes (KKT), kurias galima įgyvendinti ir viduje, salėje. Neseniai pradėjome organizuoti ir KKT varžybas, kurios tapo vienu didžiausių mūsų renginių. Dar vienas didelio masto įvykis –kasmetinis velykinis tranzavimas į Estijai priklausančią Saremos salą.

Kitas mums labai svarbus renginys –kelionė į Tatrų kalnus Lenkijoje. Na, o didžiausias mūsų renginys – Rasų šventė vidurvasarį. Jį visada organizuojame gamtoje, dažniausiai prie piliakalnių. Švęsdami Rasas apsirengiame tautiniais rūbais, kūrename didžiulį laužą, dainuojame dainas.

Taip pat būna ir kamerinių veiklų. Kai nežygiuojame, rengiame lietuviškų dainų vakarus, kelionių pristatymus, lipdome iš molio. Aš pati šių metų pradžioje vedžiau linoraižinio dirbtuves, kūrėme atspaudus ant marškinėlių. Vasarą taip pat žaidžiame futbolą ir frisbį.

Kas tave pačią paskatino įsitraukti į klubo veiklą?

Nuo mažens buvau gamtos vaikas. Mėgdavau miegoti palapinėje, vykdavau į stovyklas. Dalyvaudama mėgstamose veiklose sutikau daug bendraminčių, su kuriais važiuodavau stovyklauti, eidavau į žygius. Vėliau sužinojau, kad yra toks klubas „Ąžuolas“, kuriame buriasi žmonės, turintys panašių pomėgių. Ten jau lankėsi nemažai mano pažįstamų.

Gyvenau Vilniuje, todėl anksčiau nebuvau labai įsitraukusi, bet persikrausčiusi į Kauną aktyviai dalyvauju klubo veiklose. Dabar priklausau kasmet renkamai „Ąžuolo“ tarybai, turime savivaldą, kurią sudaro metraštininkas, vadas, fotografas, remontininkas ir kitos pareigybės.

Koks buvo tavo pirmasis žygis su klubu?

Paties pirmojo nelabai prisimenu, tada dar nėjau į tuos grandiozinius žygius, buvau jaunesnė ir prisibijojau. Bet tarp labiausiai įsiminusių žygių, kuriuose teko dalyvauti, yra kasmet organizuojamas triatlonas „Irklais, batais, ratais“ – baidarėmis, dviračiais ir pėsčiomis. Aš labai mėgstu baidarių sportą, ir dviračiais važinėti smagu, todėl įsiminė šis trijų dienų žygis, kurio kiekvieną dieną keliavome vis kitu būdu. Įsimintinas buvo ir momentas, kaiplaukiant baidarėmis Šalčia mus pasitiko stipri kruša.

Dar viena kelionė, kuri tikrai įstrigs ilgam, buvo šią vasarą į Gruziją. Ten

lipome į snieguotas kalnų viršūnes. Ši kelionė pareikalavo daug jėgų ir ištvermės, bet dėl to ir buvo tokia įspūdinga.

Kokiose dar nemaloniose, gal net pavojingose situacijose yra tekę atsidurti?

Kelionėse ir žygiuose tikrai būna visko. Svarbiausias dalykas norint to išvengti – atsakingas pasiruošimas.

Praeitais metais ėjome į kasmetinį naujokų žygį, kuris vedė per pelkę, – į jį keli naujokai atvyko su baltais sportbačiais ir baltomis kojinytėmis. O klampoti teko iki kelių įsmigus.

Manau, tikrai svarbu pabrėžti tinkamų batų svarbą, nes norintys žygiuoti kartais nepagalvoja, kad ne visur rasi tvarkingus takelius.

Na, o asmeninė patirtis buvo orientacinis žygis naktį, kai negalėjome naudotis GPS, tik kompasu ir žemėlapiu. Tada pasiklydome miške, tamsoje. Galų gale viskas išsisprendė, mus surado, bet išgąstį labai gerai prisimenu. Taigi, svarbu apsvarstyti ir paros laiką, ir savo galimybes.

O kaip „Ąžuolo“ veiklos keitėsi bėgant metams? Ar technologijų pažanga, didesnė laisvė keliauti turėjo įtakos jūsų veikloms?

Iš patirties į šį klausimą atsakyti negaliu, bet, kiek pasakojo vyresnieji, anksčiau klubas buvo orientuotas į dvi sritis – žygiavimą Lietuvoje, miškingose vietovėse, ir alpinizmą. Kadangi čia kalnų nerasime ir tuo metu Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, į kalnus nariai keliaudavo Rytuose, Kaukaze. Laikui bėgant ir situacijai keičiantis atsivėrė visas pasaulis žygiuoti ir kopti. Tai dabar vykstame į daug įvairesnes vietas.

Kitas aspektas, kuris stipriai pasikeitė, yra saugumas. Dabar, turint modernias technologijas ir prietaisus, keliauti daug saugiau. Galime lengviau stebėti orus, lavinų pavojų – tai anksčiau buvo sunkiau nuspėti. Taip pat stipriai prasiplėtė veiklų sąrašas. Dabar turime daug daugiau galimybių veikti, ką tik sugalvojame.

Alpinizmas kai kuriems atrodo taip tolima ir taip neįmanoma. Ar gali naujokai, neturintys įrangos ir patirties, prisijungti prie jūsų alpinistinių kelionių?

Tikrai gali. Svarbiausia – noras ir motyvacija. Ir taip pat, žinoma, sveikas protas, tinkamas ir atsargus elgesys kalnuose. Kaip jau minėjau, kasmet organizuojame išvyką į Tatrus, į kurią kviečiame visus

naujokus, norinčius išbandyti alpinizmą.

Kai kurie sako: „Tatrai tokie vaikiški kalnai, kas ten blogo gali atsitikti?“

Aš su jais nesutinku. Žinoma, yra daug pavojingesnių kalnų, bet visi kalnai vis dėlto yra kalnai. Tai ne žaidimų aikštelė, į juos reikia kopti susikaupus.

Beje, yra galimybė visą reikiamą įrangą pasiskolinti iš „Ąžuolo“ klubo. Ar tai būtų palapinė, miegmaišis, ar batai, sandėlyje visko galime surasti. Reikėtų turėti tik savo aprangą. Taip pat siūlome inventoriaus sąrašą, kad naujokai žinotų, ko gali prireikti, ir neatvyktų nepasiruošę.

Suprantu, kad pradedantiesiems gali pasirodyti baisu ar net neįmanoma, bet mes siūlome visokeriopą pagalbą, taip pat dalinamės savo patirtimi, kad vykti būtų drąsiau.

Ką norėtum perduoti svarstantiems prisijungti prie klubo veiklų?

Noriu visus paskatinti ir pasakyti, kad visada laukiame naujų žmonių. Tikrai priimame visus. Nors tai yra Kauno technologijos universiteto klubas, bet jam priklauso labai įvairūs žmonės. Aš ir pati nesu KTU studentė.

Net jei tau baisu žygiuoti ar nesijauti tam pasiruošęs, tikrai galėsi atrasti ką nors, kas patiks. Gal tai bus dirbtuvės ir lipdymas iš molio, galbūt norėsi įkvėpimo pasisemti iš kitų pasakojimų apie keliones. O norintiems žygiuoti puiki galimybė prisijungti prie mūsų klubo –kiekvieną rudenį organizuojamas naujokų žygis. Galbūt atėjęs čia, kaip ir aš, pajusi atradęs savo vietą ar naujų pomėgių.

GAMTĄ PAMILĘ MOKSLININKAI

AGNĖ SADAUSKAITĖ

Iki ausų įsimylėję gamtą – tokiu prisipažinimu prasideda Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Akademinio jaunimo mokslinės draugijos „Modusas“ (arba kiek trumpiau –VDU GMF AJMD „Modusas“) prisistatymas internetinėje svetainėje. Nuotraukose į mane žvelgia besišypsantys jauni veidai, pasipuošę žaliais megztiniais. Besiruošdama pokalbiui su dabartine draugijos prezidente Martyna Buklyte ir tris kadencijas prezidentės pareigas ėjusia Neringa Barauskaite nesitikėjau rasti tiek įkvėpimo ir integralumo. Draugijos veikla, persipynusi su studijomis ir gamtos pažinimu, narėms jau yra tapusi neatsiejama gyvenimo dalimi.

Arvydo Čiukšio nuotr.

„Modusas“ kitų metų kovą švęs gražų dvidešimties metų jubiliejų – mokslinė draugija buvo įkurta 2005-aisiais. Tai buvo doktorantų iniciatyva, norinčių burtis ir priklausyti bendruomenei. Pirma tai tapo terpe dalintis idėjomis, plėtoti mokslinę veiklą ir ją pristatyti platesnei auditorijai, siekta daugiau tarpdiscipliniškumo. „Vėliau prisijungė kitų kursų, krypčių studentai, organizacija augo ir iš uždaro ratelio virto atvira visuomenine organizacija“, – pasakoja Neringa.

Merginos neslepia, kad „Moduso“ ir Lietuvos giliųjų biotechnologijų įmonės „Genomika“ įkūrėjas Lukas Žemaitis, draugijos alumnas, yra įkvepiantis žmogus. Į jį norisi lygiuotis ir rasti savo būdų keisti pasaulį. Neabejoju, kad bent ausies krašteliu tikrai būsite girdėję apie „Genomiką“ ir jos darbus: įmonė į DNR įrašė Lietuvos himną ir sukūrė pirmąjį paveikslą, kuriame panaudotas DNR inkrustavimas. Nematoma paveikslo pusė taip pat įspūdinga – joje užkoduotos M. K. Čiurlionio darbų nuotraukos bei žmonių palinkėjimai. Neringa didžiuodamasi pridūrė, jog šie darbai taikliai nurodo ir draugijos principą –mokslo ir kūrybiškumo sąsają, kurią stengiasi vystyti ir „Moduso“ nariai.

„Moduso“ veikloje kūrybiškumo tikrai netrūksta, studentai čia įprasmina savo gebėjimus, pomėgius ir inspiracijas. Tad kuo užsiima mokslinės draugijos nariai? „Važiuojame į muges, mokyklas, rengiame edukacijas, protmūšius, diskusijas, reiškiamės socialiniuose tinkluose. Vidinės veiklos įvairios: tai kompetencijų kėlimas, vidiniai mokymai, metų aptarimai ir refleksijos, interviu rengimas ir tekstų rašymas. Vykdome ne tik mokslinę veiklą – atsikvėpdami nuo mokslo važiuojame į išvykas, rengiame kino vakarus, švenčiame gimtadienius ir kitas progas“, –pasakoja Martyna, sutikdama, kad,

nors nariai daug dirba, nepraleidžia progų pasilinksminti. Žinoma, vyksta ir oficialūs susitikimai. Štai vasarį visuotinio susirinkimo metu draugija renka prezidentą ar prezidentę bei koordinatorių tarybą, aptariama metinė ataskaita. Rudens ir pavasario semestrų metu kas savaitę vyksta vienas bendras susirinkimas, tuo metu aptariami einamieji reikalai, priimami nauji nariai.

Šiomis veiklomis mokslinės draugijos nariai įgyvendina išsikeltą misiją populiarinti gamtos mokslus visuomenėje ir skatinti rinktis gamtos mokslų studijas. Paklausus, ar per dvi gyvavimo dekadas tai vis dar aktualu, Martyna paaiškina, jog tikslas išlieka toks pats, tik jo pateikimo būdas yra skirtingas: „Tarkim, jei anksčiau buvo koncentruojamasi į mokslinę veiklą, siekiama suburti akademikus, dabar labiau linkstame prie edukacijų visuomenei.“ Neringa priduria, jog patyriminis ugdymas, eksperimentai ypač populiarūs mokyklose, o suaugusiuosius draugija siekia sudominti edukacijomis, paskaitomis ir kitais renginiais. Visgi neabejoju, kad narių atliekami eksperimentai su rūgštimis ir sauso ledo burtai įtraukia visus, ne tik jauniausius dalyvius.

Merginos atskleidė, kad darbai nesustoja ir vasarą – komanda lankosi renginiuose, mugėse, o du nariai prižiūri didelį būrį lojalių draugijos narių –tarakonų ir gyvalazdžių. Modusiečiai jau yra auginę afrikines sraiges, ežiuką ir skruzdėles. Paklausiau Martynos ir Neringos, ar nepavargsta mokytis po mokslų ir netgi per atostogas. Juk abi merginos studijuoja Gamtos mokslų fakultete – Martyna Aplinkosaugos ir aplinkotyros bakalaure, o Neringa biologijos doktorantūroje. Visgi jos tik nusišypso – juk įdomi veikla bendraminčių būryje įkvepia, sujungia gamtą ir mokslą, o veiklos papildo viena kitą.

„Moduso“ archyvo nuotr.

„Moduso“ archyvo nuotr.

„Laisvalaikį tikrai paįvairina naktiniai žygiai ar elnių stebėjimas. Po išvykos į Vaišvydavą stebėti gamtinės aplinkos ilgą laiką vaikščiodama gamtoje ir mieste vardindavau išvykoje matytus augalus. Mokslas į asmeninį gyvenimą atneša žinių, kurias pritaikau kasdienybėje, atsiranda atsakomybė saugoti gamtą –negaliu „normaliai“ pasivaikščioti, nuolat grįžtu su surinktų šiukšlių maišeliu. Keisčiausias mano rastas dalykas – Neryje beveik paskendęs „Maximos“ vežimėlis“, – pasakoja Neringa. „Bendruomenėje atrandi bendraminčių, draugų, pasikeičia

požiūris į gyvenimą, nori judėti į priekį, tampi lankstesniu žmogumi“, – priduria Martyna.

Jei gamta ir draugijos veikla jums atrodo artima, bet nesate Gamtos mokslų fakulteto studentas, ranka nenumokite. „Moduso“ nariu gali tapti bet kuris Lietuvos studentas ar studentė, tereikia atvykti į vieną iš susitikimų. Draugijos veikloje dalyvauja psichologai, informatikai, finansininkai, kuriuos jungia meilė gamtai. Šiuo metu draugijai priklauso 40 narių, iš kurių daugiau nei pusė yra aktyviai įsitraukę į vei-

Arvydo Čiukšio nuotr.

klas. Nariai skirstomi į „tikruosius“ bei „stebinčiuosius“. Tikrieji nariai šalia visų veiklų ir aktyvaus įsitraukimo taip pat įsipareigoja sumokėti vienkartinį nario mokestį, gauna prieigą prie bendrijos patalpų, gali pretenduoti gauti skatinamąsias stipendijas už aktyvią veiklą. O stebintysis narys gauna informaciją apie planuojamas veiklas, bet renkasi tik sau aktualius renginius. Laisvės ir galimybių rinktis tikrai yra. Pasak Neringos, kai kurie nariai netgi pakeitė studijų kryptį išbandę įvairias draugijos veiklas. Pavyzdžiui, finansų skyriaus koordinatorė vėliau nusprendė mokslus tęsti ekonomikos srityje ir joje iki šiol sėkmingai dirba.

Ar įmanoma būti studentu ir nepatirti nuotykių? Žinoma, ne. Tiesa, vienas jų labiau priminė košmarą. Vienos mugės metu „Žalgirio“ arenoje, jau besikraunant daiktus, „Moduso“ komanda suprato pametusi... tarakoną! Prasidėjo speciali pabėgėlio paieškos operacija, kol galiausiai paklydėlis buvo rastas pasislėpęs po dėže. Tarakonas gyvas, sveikas buvo sugrąžintas atgal į narvelį. Iš kitų veiklų Neringai labiausiai įsiminė žygis po Aukštumalos pelkę, kur nuolat grėsė pavojus įklimpti iki pat pažastų. Tokiomis sąlygomis modusiečiai žygiavo 18 kilometrų. O Martyna prisiminė savo veiklos pradžią: „Man didžiausia patirtis buvo mokslinė konferencija „Moteris moksle. Iššūkiai ir galimybės“, kuri tapo tiek iššūkiu, tiek galimybe patirti visą šią virtuvę. Supratau, kad susidorojau su užduotimi ir kad patinka tokia įvairialypė veikla

organizuojant konferenciją, buvo smagu auditorijoje matyti daug besišypsančių „Moduso“ narių, jausti palaikymą bei tokių renginių reikalingumą. Visad apima jaudulys atstovaujant draugiją. “

Draugija gamtą tiria, lanko, saugoja, o kur gamtoje ilsisi? Neringa dažniausiai renkasi vietas prie vandens, mylimiausia – mažas iškyšulys netoli Pažaislio ir miško. O Martyna mėgsta vaikščioti ten, kur gamta susilieja su architektūra, ir sako, kad gražiausia jai visgi yra Laisvės alėja. Kai nesilanko mieste, draugijos prezidentė prižiūri ūkį, o mieliausiai laiką leidžia netoli namų esančiose Nevėžio ir Barupės upių pakrantėse. Martyna džiaugiasi, kad ten jos niekas neranda, o ji randa vidinę ramybę: „Ten būdama suprantu, kad mano pasirinktos Aplinkotyros studijos yra reikalingos – jos siekia saugoti ir švarinti aplinką, nes, pavyzdžiui, Nevėžis yra užteršta upė gražios gamtos apsuptyje. Apima ramybė – studijos priartėja prie mano gyvenimo tikslo saugoti ir puoselėti gamtą.“ Pamenate, straipsnio pradžioje minėjau integralumą, kai skirtingi gyvenimo taškai susijungia į visumą? Atrodo, kad „Moduse“ tai įvyksta natūraliai.

BŪTINA IR DUOTI NORINT GAUTI, BŪ

TAURAS BERNOTAS DOVYDO BUČO NUOTR.

Išsuko iš tradicinio azerbaidžanietės kelio, ėmė kurti suktus protmūšių klausimus ir sukti ratus aplink Kauną gidaudama, įsuko „SPEAK Lithuania“ veiklą. Kas ji, klausiate? Teisingas atsakymas: Narmin Aliyeva – prieš dešimtmetį į Lietuvą studijuoti atvykusi mergina, greitai tapusi svarbiu tarptautinės Kauno bendruomenės veidu. Nuo 2017 m. jos vedami protmūšiai „Quiz with Narmin“ netruko išpopuliarėti tarp tarptautinių studentų (ir ne tik!), o jos įkurta kalbų mokymosi iniciatyva šiandien padeda Lietuvoje integruotis šimtams migrantų ir studentų.

Prieš pokalbį Narmin mane perspėja: galiu šnekėti kaip prisukta, ir pradeda pasakoti. Užaugusi Azerbaidžano sostinėje Baku, Narmin mokyklą lankyti pradėjo būdama vos penkerių su puse: „Kadangi iš vyresnių sesių jau buvau pramokusi ir rašyti, ir skaityti, darželis išspyrė mane į mokyklą.“

Paauglystėje Narmin pradėjo domėtis įvairiais intelektiniais žaidimais, dalyvaudavo Azerbaidžane vykstančiuose protmūšiuose ir „auksiniuose protuose“ – TV viktorinose. „Man labai patiko varžytis. Dalyvavau beveik visuose žaidimuose, skirtuose moksleiviams, o ir sekėsi visai neblogai – laimėdavau įvairių prizų: kolonėlių, kompiuterių ar netgi dantų pastos“, – šypteli Narmin.

Paskutinėje, 11-oje vidurinės mokyklos klasėje, laikydama vieną iš egzaminų ji buvo prigauta nusirašinėjant.

Tai gerokai apsunkino Narmin galimybes gauti diplomą, be kurio nebūtų galėjusi stoti į universitetą.

„Tuo metu neįstojimas į universitetą buvo tolygus tragedijai. Mano išsigelbėjimu tapo vienas vienuoliktokams skirtas TV žaidimas.

Šios laidos pagrindinis prizas buvo unikalus – trys finalininkai iš 360 dalyvių pretendavo gauti vidurinės mokyklos baigimo diplomus su maksimaliais įvertinimais bei stipendijas studijoms užsienyje. Žinoma, nusprendžiau dalyvauti“, – sako Narmin.

Ši avantiūra baigėsi sėkmingai – ji gavo diplomą, o stipendija tapo stipriu argumentu, padėjusiu įkalbėti šeimą išleisti studijuoti į užsienį. „Tuo metu Azerbaidžane tokioms jaunoms merginoms kaip aš nebuvo

įprasta vykti studijuoti svetur.

Turėjau įkalbinėti tėvus, bet gauta stipendija palengvino šią užduotį.

Galiausiai išvykau į Kiprą studijuoti informacinių technologijų, kadangi šia sritimi susidomėjau gan anksti“, –pasakoja „SPEAK Lithuania“ įkūrėja.

Kipras buvo bene pirmoji Narmin kelionė į užsienį, tačiau didesnių iššūkių ši patirtis nesukėlė. Nors gyveno gan griežtame merginų bendrabutyje, dalis jos kambariokių ir kursiokų buvo azerbaidžaniečiai, tad integruotis nebuvo sudėtinga.

Po pirmųjų metų Kipre Narmin ėmė domėtis galimybėmis studijuoti žemyninėje Europoje: „Viena draugė dirbo studijų užsienyje srityje, žinojo potencialius universitetus, kuriuose galėčiau gauti stipendiją. Daugiausia galimybių buvo Lenkijoje, tad, kai nusprendėme pamėginti, maniau, kad ji mano dokumentus siuntė tik čia.“

Tą pačią vasarą Narmin sulaukė netikėto skambučio: išgirdo moterišką balsą, pasakojantį apie ją studijuoti priėmusį negirdėtą universitetą. „Iš pradžių pagalvojau: gal mane apgaudinėja? Apsimečiau, kad viską suprantu, pasakiau savo adresą, o po kelių savaičių gavau priėmimo į KTU laišką. Pasirodo, draugė mano dokumentus buvo išsiuntusi ir čia“, –šypsosi Narmin.

Jogurtas, varškė, o gal sūris? 18-metė Narmin studijuoti į Kauną atvyko 2013 m. spalį. Į Lietuvą ją atlydėjo tėvai, norėję įsitikinti, kad dukra čia įsikurs sklandžiai. Tiesa, iššūkių netrūko vos nusileidus Vilniuje.

„Kipre iš oro uosto į universitetą vežė tiesioginis autobusas, tad to tikėjausi ir Lietuvoje. Deja, čia neradome nieko panašaus. Praleidome paskutinį autobusą į Kauną ir nakvojome tiesiog stotyje. Ilgą laiką net negalėjome nueiti į tualetą, nes nebuvo kur išsikeisti eurų į litus –tai pavyko padaryti tik auštant. Vienu metu prisikabino išgėręs vyriškis, tada maniau, kad jau viskas –tėvai lieps grįžti namo. Problemos lydėjo ir šiaip ne taip nusigavus į Kauną – iš pradžių su visais lagaminais nuvykome ne į bendrabutį, o į administracinį pastatą“, – pasakoja Narmin.

Sudėtingi buvo ir pirmieji studijų metai: „Bendrabutyje Kipre gyvenau

su trimis kambariokėmis, o čia – su viena. Pradžioje apsidžiaugiau –kiek daug vietos tik man! Visgi netrukus supratau, kad tai ne pliusas, o minusas. Juk Lietuvoje nieko nepažįstu, o atvykusi spalį praleidau įvairias universiteto integracijos veiklas. Galima sakyti, viską išsiaiškinti turėjau pati. Gal pusmetį nežinojau, kad studentai viešuoju transportu gali važiuoti su nuolaida ar kad galima įsigyti e. kortelę.“

Kliūtys Narmin užklupdavo ir mieste, kadangi, jos teigimu, Kaunas buvo dar tik bepradedąs prisitaikyti prie augančio užsieniečių skaičiaus. „Maistą užsisakydavau baksnodama į nuotraukas, taip pat puikiai pamenu, kaip vargau bandydama nusipirkti graikiško jogurto – įsigydavau tai kažkokį sūrį, tai varškę, bet ne jogurtą. Nors mėgstu būti viena, naujoje šalyje platesnis socialinis ratas tikrai būtų pravertęs“, –prisimena Narmin.

„Parvykusi į Lietuvą iš Stokholmo nusprendžiau iškart prisijungti prie „Erasmus“ studentų tinklo – čia susipažinau su daugiau žmonių, susiradau bičiulių. Pradėjau organizuoti įvairius renginius, o kartą per pusmetį – viktorinas. Gaudavau daug teigiamo grįžtamojo ryšio apie savo protmūšius ir prašymų rengti juos vis dažniau“, – prisimena Narmin.

Po studijų Narmin ne tik sulaukė

KTU siūlymo stoti į nemokamas magistro studijas, bet ir iškėlė savo viktorinas už universiteto ribų.

„Tuo metu angliškų viktorinų

Kaune nebuvo, tad rizikavau iki galo nežinodama, ar bus pakankamas susidomėjimas. Visgi pasitikrinau paruoštus klausimus su keletu draugų ir… surinkau sausakimšą

„Džem’pub“ barą! Pradėjau viktorinas rengti kas savaitę, atsirado rėmėjų, įsteigusių įvairius prizus.

Tuo metu, apie 2017 m., „Quiz with Narmin“ buvo didžiausias renginys, skirtas anglakalbei Kauno bendruomenei. Man tai buvo labai svarbu –kurti tokią erdvę, kurioje studentai ir ne tik jie galėtų socializuotis“, – pasakoja Narmin.

Toliau kalbėdama apie viktoriną, mergina akcentuoja bendruomenės būrimą ir tarpkultūrinius mainus. „Kadangi žinodavau, iš kokių šalių atvykę žmonės dalyvauja protmūšyje, dažnai stengdavausi į protmūšį įtraukti klausimų apie jų kultūrą – tai vienas iš būdų pradžiuginti dalyvius. Neužmiršdavau ir klausimų apie Azerbaidžaną – norėdavau žmones supažindinti su savo šalimi. Be to, daugybė komandų susibūrė iš pavienių žmonių – ragindavau atvykti, net jei neturi savo komandos. Žinau vieną porą, kuri susipažino būtent per „Quiz with Narmin“, o šiandien sūpuoja kūdikį“, – šypsosi pašnekovė.

Baltas pavydas

Narmin įsitraukimas į tarptautinę

Kauno bendruomenę vis stiprėjo. Norėdama daugiau sužinoti apie

Kauną, ji ėmė domėtis miestu bei ilgainiui pradėjo gidauti.

„Žmonės, kurie sako, kad Kaunas nuobodus ir čia tėra viena gatvė, labai klysta. Gidaudama visada stengiuosi parodyti įdomesnes vietas, papasakoti apie unikalias skulptūras. Tai ir Kiemo galerija, ir paminklas

Rutinai ar ant Vilniaus g. požeminės perėjos esantis Zen triušis, kurio istorija visada nudžiugina ir mane, ir turistus“, – pažymi Narmin.

Paskutinė ir bene esminė jos veikla –„SPEAK Lithuania“ iniciatyva, sujungianti gimtosios kalbos mokančius žmones su Lietuvon atvykusiais užsieniečiais.

„SPEAK“ gimė 2016 m. kaip socialinis startuolis, kurio misija –integruoti į visuomenę atvykusius pabėgėlius ir migrantus. Būtent „SPEAK“ atlikau savo „Erasmus“ praktiką Portugalijoje, kai startuolis dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Tada galvojau: kokia nuostabi idėja, kaip ji praverstų Lietuvoje. Po ketverių metų šią idėją paverčiau kūnu. Apskritai „SPEAK“ – daugiau nei vien kalbų mokymasis. Tai būdas demokratizuoti kalbos mokymąsi, burti bendruomenę, supažindinti žmones iš skirtingų kultūrinių ratų ir sprogdinti socialinius burbulus“, –pasakoja Narmin.

Per maždaug ketverius metus su „SPEAK Lithuania“ kalbos mokėsi jau daugiau kaip 3 tūkst., virš 70-ties skirtingų tautybių žmonių, tobulinusių lietuvių, ukrainiečių, persų, arabų, japonų ar kitų kalbų įgūdžius. Iš pradžių įkūrusi „SPEAK“ padalinį Kaune, 2022 m. Narmin veiklą

išplėtė ir į Vilnių, o pernai atsiėmė apdovanojimą „Lietuvos galia“ iš prezidento Gitano Nausėdos rankų.

Anot Narmin, „SPEAK Lithuania“ savo bendruomenę buria ir organizuodami renginius, o vyriausiai bičiulei, vedusiai lietuvių kalbos kursus, – apie 90 metų.

„Daug žmonių, baigę mokytis vienos kalbos, atėjo vesti kursų savo gimtąja kalba. Paskelbus naują lietuvių kalbos mokymosi grupę, vietos užsipildo per nepilną pusvalandį, tad poreikis vis dar yra milžiniškas. Kartu leidžiamės į piknikus ir žygius, dalyvaujame Kauno „Kiemų šventėje“, minime Kalėdas ar net Azijos šalyse – Azerbaidžane, Kazachstane, Irane ir kitose –populiarią pavasario lygiadienio šventę Novrūzą“, – sako Narmin.

Šiandien Lietuvą ir Kauną Narmin jau vadina savo antraisiais namais –ji neblogai kalba lietuviškai (išmoko klausydamasi Mamontovo ir Kernagio) ir ypač džiaugiasi šalyje matomu progresu.

„Nors itin daug keliauju, čia sugrįžtu visada. Dabartinė Lietuva –gerokai draugiškesnė užsieniečiams nei 2013 m. Muziejai turi angliškus aprašymus, kavinės – angliškus meniu, o universitetai – dar daugiau integracijos programų. Net šiek tiek pavydžiu į Lietuvą atvykstantiems dabar. Galiausiai labai džiaugiuosi, kad ir aš, veikdama iš širdies, prisidedu prie lengvesnės integracijos Lietuvoje. To linkiu ir kitiems, ypač naujiems studentams – juk norint gauti, būtina ir duoti“, – teigia Narmin.

LIMPANČIŲ GRINDŲ MAGIJA

Įperkami gėrimai, demokratiški darbuotojai ir tamprus darbo laikas. Idealiam studentiškam barui (aludei, kavinei) išties reikia nedaug. Limpančios grindys, erdvė pažintims – taip pat svarbūs aspektai. Kaip ir vieta mieste – puiku, jei baras yra įvairių universitetų (ar bent fakultetų) studentų kelių ir takelių sankirtoje, nes taip pagausėja galimybių kultūriniams mainams. Nuleidus rankas prieš faktą, kad vis daugiau moksleivių ir studentų pasiduoda tinklinių kavinių madai, verta pasiploti, kad Kaune turime paskutinį „ano laiko“, apie kurį šiame žurnalo numeryje trumpai užsimena kolega Gunaras, bastioną.

KOTRYNA LINGIENĖ

Karaoke vakaras, 2013 m.

Es Žut nuotr.

Ar žinojote, kad „Džem’pub“ iš tiesų turėjo būti džiazo klubas? Žinoma, itin arti Laisvės alėjos širdies esančio pastato istorija – daug ilgesnė nei 19 metų (šią sukaktį šiemet švenčia šios istorijos kaltininkas). Vieta ilgus metus buvo tam tikra prasme madinga. Kaip KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainėje teigia Kastytis Rudokas, čia 1966 m. pastatytas „Mados“ fabriko siuvimo cechas –kartu su taip pat šiame numeryje aprašomu KPI studentų miesteliu, Pramprojektu ir Žemprojektu tai buvo „pirmieji ryškesni visuomeninės paskirties objektai“ pokario Kaune. „Deklaratyviai racionali, minimalizuota forma, visiškas ornamentikos atsisakymas, juostiniai langai – visa tai tapo bene penkiolikos metų standartu“, – pastebima tekste, kuriame pažymima ir to meto verslo architektūrai būdingu slick-tech stiliumi 2002 m. atlikta „Mados“ rekonstrukcija.

Greičiausiai jau planuojant rekonstrukciją numatyta, kad jos metu pristatytame penktame aukšte rasis maitinimo verslas su fantastišką vaizdą atveriančia terasa. Tiesa, „Džem’pub“ nebuvo naujakuriai, patalpose spėjo paveikti kitas baras. Būsimasis „Džem’pub“ įkūrėjas Kęstutis Narušas tuo metu sėmėsi patirties kituose miesto baruose, įskaitant jau legenda tapusią „Suflerio būdelę“ Kauno mažajame teatre (deja, nebeveikia nei baras, nei teatras).

Tinklalapiui „BZNstart“ verslininkas yra pasakojęs, kad „investicijų reikėjo nei daug, nei mažai – kelių šimtų tūkstančių litų. Vien koncertinė aparatūra kainavo maždaug 70 tūkst. litų“. Įdomų faktą man atskleidė ilgametis šios vietos darbuotojas

Giedrius Ibianskas – nors dažnai atrodo, kad muzika čia skamba itin nekokybiškai, tam yra svari priežastis. Kaimynai. Tai dėl jų žemi dažniai baro garso pulte, galima sakyti, neegzistuoja.

Su Giedriumi, kurį daugelis kauniečių žino kaip Gieshą, susitikome kitame akademinio pasaulio atstovų, tiesa, labiau doktorantų ir docentų, pamėgtame bare – „Vingiu Dubingiu“. Juokais paklaustas apie išsilavinimą, jis man visiškai rimtai atsakė, kad septynerius metus buvo KTU kompiuterinės lingvistikos antrakursis. Į neseniai atidarytą barą jaunuolis atėjo grįžęs

į Kauną po „Work & Travel“ išvykos

į Didžiąją Britaniją. Kaip dabar prisimena – sėdėjo, gėrė alų, baigėsi koncertas, o didžėjus tądien darbe nepasirodė. „Tiesiog, savo kompą atsidaręs, paleidau muziką.“ Taip prasidėjo Gieshos karjera penktame aukšte, oficialiai trukusi lygiai dešimt metų. Buvo komunikacijos, renginių vedimo, garsinimo, net, epizodiškai, pagalbos barmenams. Nors Giedrius čia nebedirba, vis dar organizuoja protmūšius, iš kurių jį dažnas ir atpažįsta gatvėje. Arba iš karaokės vakarų, kurie yra viena svarbių priežasčių kilti (liftu ar, o siaube, laiptais) į aukštybes, kuriose įsikūręs baras.

Teksto pradžioje minėta džiazo klubo idėja buvo graži, bet gana greitai palaidota. Nors Kaunas pavadinamas džiazo miestu, bet pakankamai žmonių klubui nebuvo, labiau viliojo roko koncertai. Roką, įskaitant įvairias šio žanro atmainas, Giesha leisdavo ir šokiuose, įėjimas į kuriuos nekainuodavo.

10-asis baro gimtadienis su „RHCP project“. Gedimino Daškevičiaus nuotr.

Giesha, 2013.

Eimantės Kutkaitės nuotr.

10-asis baro gimtadienis su „RHCP project“. Gedimino Daškevičiaus nuotr.

Karaoke vakaras, 2015 m., Miško archyvo nuotr.

Karaoke vakaras, 2009 m.

Karaoke vakaras, 2013 m. Es Žut nuotr.

Karaoke vakaras, 2013 m. Es Žut nuotr.

Tai viena priežasčių, kodėl, nors studentija nepateko į pradinę savininko viziją, „Džem'pub“ ilgainiui tapo studentavimo Kaune simboliu. Prasiplėtė ir muzikos spektras – Giedrius džiaugiasi, kad savininką pavyko įkalbėti pakviesti apie 2010 m. itin populiariu buvusį diskotekišką Jurgio Didžiulio projektą TWNKL, grojusį net sostinės „Gravity“.

Kita sėkmės tarp studentų priežastis – ilgi stalai, prie kurių gali tilpti ir gausios kompanijos, švenčiančios, tarkime, mediumą, ir nedidelės grupelės, prie kurių galima prisijungti, jei ateini vienas ar dviese. Tie stalai yra įvairiausių pažinčių, nuvedusių tiek iki jaunų šeimų, tiek iki startuolių ar kitų jungtinių projektų, liudininkai. „Aš juokaudavau, kad šitas baras yra pirmo–ketvirto kurso vieta, po to žmonės atranda kitas vietas, nes limpančios grindys ir plastikinis bokalas nebe taip įdomu“, –sako Giesha ir priduria, kad taip buvo anksčiau. Dabar baro auditorija – 20–40-mečiai, kurių vyriausi yra čia pat užaugę, bet niekur taip ir nepasitraukę. Visi kartu jei ne dainuoja, tai tikrai pašoka.

Karaokės idėją kauniečiai pasiskolino iš sostinės studentijos numylėto baro „Bix“. Šiaurietiškai vėsaus mentaliteto krašte idėja rutuliojosi lėtai, dainuoti tekdavo net baro apsaugos darbuotojams, kol „Džem’pub“ atrado „Erasmus“ bendruomenė. „Jiems reikėjo vietos, kur galėtų dainuoti ir atsipalaiduoti. Gali dėti antraštę –„Erasmusai išlaisvino Kauną“, –netikėtą sinergiją prisimena Giesha.

Būtent erasmusai į Kauno sociokultūrinių normų sąrašą įtraukė faktą, kad „Džem’pub“ antradieniais visada vyksta vakarėlis, tai yra, iš tiesų antradieniai yra mažieji penktadieniai. Paklaustas, kokia jo paties mėgstamiausia karaokės daina, pašnekovas kuklinasi, kad pats dainuoja tada, kai jau nebereikėtų dainuoti.

Ne visi tokie kuklūs. Karaokės vakarų dalyviams šiltą linkėjimą siunčia šiuo metu Portugalijoje gyvenantis romietis Nico, Kaune praleidęs puikią „Erasmus“ epochą. Jis man rašė, kad kaskart prisiminęs šį barą šypsosi. Lapkritį bus dešimt metų nuo tada, kai Nico atrado karaokės vakarus penktame aukšte: „Visada svajojau būti dainininku, ir šios vietos dėka man pavyko. Magiška atmosfera, vaibas, energija – tai labai įkvepianti vieta.“ Kaip tik šio lapkričio pradžioje italas viešės Lietuvoje ir kalendoriuje jau yra pasižymėjęs nostalgišką antradienį. Sakė, kad labiausiai jam patinka dainuoti „Bon Jovi“ dainą „It’s My Life“.

Ne tik studentai iš užsienio, bet ir keliautojai ar į mūsų miestą dėl renginių, darbų užsukę žmonės mielai renkasi šį barą. Priežastis paprasta –jis puikioje vietoje, be to, jau seniai veikia, tad turi daug gerų įvertinimų internete. Nors roko muzika ir apynių gėrimai – universali kalba, pasiklydimo vertime atvejų tikrai yra. Paprastame „kaip pas mamą“ baro meniu, žinoma, yra aštuonkojukai, patiekalas, kuris mūsuose ruošiamas iš pieniškų dešrelių. „O, kokia gera jūros gėrybių kaina“, – galimai pamanė turistų pora.

Laisvės alėjoje barų kaita gana sparti. Nekalbant jau apie tai, kad nelikę autentiškų tarpukario ar sovietinės okupacijos laikus menančių interjerų (tik valgykla prie Soboro), tenka konstatuoti, kad ir ekstravagantiškųjų 2000-ųjų architektūriniai sprendimai neišsaugoti (tiesa, po viešbučiu „Metropolis“ buvusio klubo „City Metro“ interjeras dar išlikęs). Gana smarkiai alėja pasikeitė po visai neseniai baigtos kapitalinės rekonstrukcijos, o dar anksčiau stiprų smūgį barų verslui sudavė ekonominė krizė. Įdomu, kad „Džem’pub“, demokratiškų kainų ir nemokamų vakarėlių bei gyvų koncertų vieta, iš jos sugebėjo išlošti. Kai sakome „gyvi koncertai“, mes turime omenyje ir tokius vardus kaip Andrius Mamontovas. Dabar,

Kaune atsiradus daugiau scenų (nors jų vis dar trūksta), tokie vakarai čia retesni.

Minėjau „Džem’pub“ užsimezgusias romantines draugystes, bet tiesa tokia, kad šios vietos trauka keldavo ir problemų. Bendrabutyje Linksmadvaryje gyvenusi dabar jau kaunietė Inga prisimena, kaip vieną žiemos naktį, spaudžiant 25 laipsniams šalčio, su drauge pirmiausia įsitikino, kad didžėjus sugrojo jau tikrai paskutinę dainą, o tada išėjo namo pėsčiomis, nes 9 litai už taksi pasirodė juokingai didelė kaina. Buvo ne tik šalta, tamsu, bet ir labai slidu, tad kelionė užtruko. Tik grįžusi bendrabutin Inga pastebėjo apie 40 praleistų draugo, nekantriai laukusio

Beerpongo žaidimas

mylimosios, skambučių… Bet viskas baigėsi gerai, pora laimingai susituokusi.

Taigi turime studentišką barą, kuris suveda poras ir ištirpdo vidinį šaltį. Dar jis kviečia pasukti smegeninę – kolega Tauras šiame žurnale kalbina angliškų protmūšių vedėją Narmin, o Giesha atsakingas už lietuviškuosius. Kaip ir su pakeistu DJ, taip ir čia kaunietis iš pradžių pavadavo bičiulį, laikinai, kol suprato, kad štai jau dešimtmetis, kai tuo užsiima. „Komandai nereikia penkių hab. dr. – protmūšiai, kuriuos rengiu dar su dviem kolegom, skirti labiau tiems, kurie atėjo pakelti bokalo ir užsiliko“, – aiškina Giedrius ir priduria, kad po smegenų mankštos trečiadieniais laukia ir beerpongo žaidimas.

O ketvirtadieniai? Mikrofoną čia perima komikas Paulius Ambrazevičius – prieš „Humoro klubo“ pasirodymą 2011 m. lapkričio 5 d. eilė nutįso iki fontano. Tai buvo tuomet jau iš teliko atpažįstamos, bet po bičiulio Modesto Vaišnoro mirties veiklą pristabdžiusios kompanijos sugrįžimas. Jį inicijavo Giesha su tuometine drauge – jie tiesiog pasigedo Kaune gero humoro. „Iki tol po Modesto mirties per pusantrų metų buvom surengę 7 pasirodymus.

Per metus nuo tos lapkričio 5-osios padarėm 30, atėjo Stonkus, grįžo Jankevičius, prisijungė Klajumas, et voila. Nuo to pasirodymo atsispyrėm ir va realiai taip visa Lietuvos komedijos scena išbujojo“, – prisimena Paulius, barui penktame aukšte jaučiantis ypatingus sentimentus, nors pats niekada Kaune nestudijavo. Grįžtant prie ketvirtadienių, taip, tuomet „Džem’pub“ juokaujama, bet ne visada labai juokingai, kitaip tariant, čia vyksta open micas.

„Kai dirbau čia, buvau labiausiai atsipūtęs tarp savo pažįstamų – dariau tai, ką mėgstu, vietoje, kurią labai mėgstu, ir dar gaudavau daug dėmesio iš ten ateidavusių žmonių“, –su nostalgija metą, kai rudens laukdavo labiausiai, prisimena Giedrius, kraičio iš penkto aukšto išsinešęs stiprų empatijos aplinkiniams jausmą. Baigiantis mūsų pokalbiui negaliu nepaklausti, kokia daina yra jo „Džem’pub“ epochos hitas. Viskas labai simboliška!

Prisimenate tūkstančius jaunuolių keliauti įkvėpusį filmą „Eurotrip“?

Tai jame skambėjusi „Lustra“ daina „Scotty Doesn’t Know“ bent jau Giedriaus rankomis penktame aukšte paleista bene daugiausiai kartų. Anot jo, tai muzika ne šokiui, o visiškam išsitaškymui.

Open mico vakaras, 2015 m. Miško archyvo nuotr.

„Creatives for Ukraine“ – 2022 m. pavasarį startavusi iniciatyva, skatinanti kurti meno kūrinius, plakatus ir iliustracijas

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO

KAUNAS PILNAS RENGINIŲ

RUGSĖJĮ STAČIA GALVA PUOLAME Į NAUJĄ KULTŪROS

KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ

UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME

SEZONĄ. PREMJEROS, FESTIVALIAI, ATRADIMAI,

PAŽINTYS – TIK IŠEIKITE GATVĖN. DAUGIAU

KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI

Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ

RENGINIŲ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME

RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME

INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI. KAUNASPILNAS.LT

KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 10 22

Vieno kūrinio paroda

„Inis

Arcáin“ „Hands on Gallery“, K. Donelaičio g. 26

Jono Vaikšnoro nuotr.

Mažiausioje Kauno galerijoje, kuri visą parą matoma tiesiog pritūpus, pristatomas Nathanaël Roman.

Tai menininkas iš Airijos, kuris pieštukais piešia pasivadinęs Pipe & Pallet pseudonimu, o garsų paieškas vykdo Spit Portrait vardu. Vizualinę Nathanaelio kūrybą dažnai lydi garsas ar užuominos į jį, o pristatomame kūrinyje žaliuojančios salos, esančios pietvakarių Airijos pakrantėje, Inis Arcáin vaizdas ir garsai susilieja į vienį.

Iki 10 25

Mildos Drazdauskaitės paroda „Damos, bobulės ir visi kiti“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Drazdauskaitės nuotr.

Milda Drazdauskaitė (1951–2019) –mažai pristatyta ir tyrinėta Lietuvos fotografė, kūrusi kintančiomis istorinėmis aplinkybėmis, esanti sankirtoje tarp klasikinės humanistinės fotografijos ir „konceptualistų“. Dalios Mikonytės kuruotoje parodoje daugiausiai dėmesio skiriama mėgstamoms autorės personažėms – damoms ir bobulėms. Greta moteriškų archetipų, atsitiktinių ir atsakingų pozuotojų, atgyja ir asmeninės

Mildos „nuotraukos atminčiai“ –autobiografiniai asmeninio archyvo kadrai – sudėtingo ir išraiškingo socialinio ir istorinio laikotarpio liudininkai.

Mildos

Iki 10 29

Paroda „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“ Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Rasos Pranskevičiūtės nuotr.

Pirmą kartą į Europos Sąjungą iš Ukrainos atvežta paroda „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“. Nacionalinio istorinio memorialinio draustinio „Babin Jar“ parengta paroda pristato Bachmuto praeities ir dabarties tragedijų retrospektyvą ir atskleidžia šiurpų genocido paveikslą, kurio veidas tas pats –totalitarinis režimas su neapykantos ideologija.

Iki 10 31

Paroda „Drobės rezonansas“ „Drobė“, Drobės g. 62

Fabriko, tapusio pramoninio verslo centru, trečiojo aukšto koridoriuje veikiančioje grupinė tapybos ir tekstilės parodoje pagrindinius industriškumo ir urbanistinio kūrybiškumo akcentus išryškina tekstilininkės Virginija Kirvelienė ir Unė Labutytė bei tapytojai Tomas Gečiauskas ir Giedrius Zaura. Benjaminas Ančeris ekspoziciją papildo savo išskirtiniais darbais, o Židrija Janušaitė suteikia parodai pusiausvyros meditaciniais ir ramiais paveikslais. Miesto brutalumą ir kovą tarp praeities ir ateities reprezentuoja Akvilės Ataitės kūryba. Tekstilininkė prisistato ryškiai raudona spalva su savo kūriniu „Kruvinasis erelis“, o Ieva Penčilaitė prideda simbolišką natą su kūriniu „Alkanos akys“. Grafikas Alvydas Goštautas užbaigia šią ekspoziciją savo ekspresionistiniais darbais. Parodos kuratorius – Vlad Vintiuk.

RUGSĖJIS

KALENDORIUS

09 04–10 07

Gabrielius Laurinaitis. „Sugadinta paroda“

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Gabrieliaus Laurinaičio fotoparodoje

atskleidžiami sugadinti ar pakeisti vaizdai – tokie, kuriuos fotografai nebūtų mėginę išsaugoti. Menininkas, eksperimentavęs su sugedusiu atminties kortelės skaitytuvu, į nuotraukų „klaidas“ žvelgia kaip

į atsitiktinai pačios technologijos sukurtus meno kūrinius, atveriančius naujas kūrybos galimybes. Austėjos

Raščiūtės kuruota paroda skatina permąstyti, kas yra tikra meninė vertė ir kaip mes suvokiame technologijų indėlį į kūrybą.

09 05–09 07

Saulė Noreikaitė.

„Žaismingi kūnai: Apgaulės kodai ir kūnų architektūra“

Pop-up architektūros galerija A-XY, Maironio g. 2

Jau kurį laiką savo kūryboje tyrinėdama kaip žmonės naudojasi savo kūnais įvairiose situacijose ir skirtingose aplinkose, pasitelkiant įvairius įrenginius, Saulė Noreikaitė 7-ojo įvykio A-XY galerijoje metu pristatys interaktyvią situaciją.

Skulptūriniai objektai kvies lankytojus jais naudotis, o video kūriniai siūlys sekti instrukcijas ir judėti kartu. Paroda ir ją lydintys renginiai savo turiniu tyrinės kūnų sąveiką su skulptūriniais ir architektūriniais objektais, aplinka ir kūno galimybėmis judėti susitelkiant į vieną kūno dalį ar judant su grupės pagalba – virstant atramomis vienas kitam.

09 05–10 27

XVIII Vilniaus tapybos

trienalės „Ne toleruoti, o dirginti“ paroda Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Vilniaus tapybos trienalė – tai tarptautinis renginys su gilias tradicijas menančia istorija, vykstantis nuo 1969-ųjų. Šiemet trienalėje ypatingas dėmesys skiriamas Šiaurės šalims – Švedijai, Suomijai, Norvegijai ir Danijai. Tęsiant trienalės tradicijas, taip pat bus pristatyti Baltijos šalių ir Lenkijos menininkų kūriniai. Pirmoji trienalės dalis prasideda Kauno paveikslų galerijoje, kurioje eksponuojami šiuolaikinių menininkų iš Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos kūriniai. Menininkų iš Prancūzijos ir Ispanijos lydinti paroda „Café Europa“ veiks galerijoje „Meno parkas“.

09 06–09 07

Kauno kultūros mugė Nepriklausomybės a.

Porai dienų Nepriklausomybės aikštė virs erdve, kur be jokių kliūčių galėsite susitikti su kultūra ir iš pirmų lūpų išgirsti apie naująjį kultūrinį sezoną, kurį pristatys Kauno kultūros organizacijos ir iniciatyvos bei svečiai iš Klaipėdos ir Šiaulių. Laukia pažintis su artimiausiu metu vyksiančiais kultūriniais re(n)giniais, planais ir projektais, nuolaidos bilietams į koncertus, spektaklius, kiną, ekskursijas, parodas ir kitus renginius, pokalbiai su kultūros atstovais nemokamai išvysti ištraukas iš naujojo kultūrinio sezono pasirodymų ir sužinoti karščiausias kultūros užkulisių detales.

Programa: kulturosmuge.lt

Martyno Plepio nuotr.

KALENDORIUS

09 07–09 08

Kompiuterinių žaidimų kultūros festivalis

„Playtime“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Harsch Shivam / „Pexels“ nuotr.

„Kompiuteriniai žaidimai ir skaitmeninis pasaulis – tai kur kas daugiau, nei paprastas žaidimas. Tai –kultūra, neatsiejama mūsų visuomenės dalis, neribotos galimybės nuolat augti ir mokytis, bet ir – puikus būdas kūrybiškumui atskleisti, įsitraukti į bendraminčių bendruomenę ir svarbiausia – mėgautis savo aistra žaidimams“, – pasakoja pirmąkart Kaune organizuojamo festivalio organizatoriai.

Programa: playtimebaltics.eu

Šeštadienis, 09 07, 20:00 Grupės „Solo Ansamblis“ koncertas

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

„Vienintelis solo pasirodymas Kaune šiemet. Emocijų santaka prie baltosios gulbės“, – lakoniškai į išsamų koncertą kviečia tituluotų prasmės ir skambesio meistrų grupė „Solo Ansamblis“.

Sekmadienis, 09 08, 12:00 Šeštadienis, 09 21, 18:00

Spektaklis-ekskursija „Pakopa po pakopos“ Kauko laiptai

Miško motės nuotr.

Spektaklis-ekskursija po tarpukario Žaliakalnį – tai performatyvus įvykis, tiesiogiai įtraukiantis bendruomenės narius, jaunuosius ir profesionalius menininkus, supažindinantis su gyvąja Žaliakalnio gyventojų atmintimi ir istorija. Tai bendras šokio trupės ULNA atliktas Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvis, estetinėmis priemonėmis, istoriniais ir dokumentiniais metodais atskleidžiantis visą jo grožį.

Martyno Vitėno nuotr.

09 09–09 15

Tarpdisciplininio meno festivalis „JA FEST 2024“ Įvairios vietos

Suomijos duetas „Kainulainen & Latva“. Lukas Kolm nuotr.

Šį nemokamą festivalį organizuoja Já International Theatre (Portugalija) ir ALTR (Lietuva). Visą savaitę Kauno miesto gyventojai ir svečiai turės galimybę pamatyti įvairius vietinius ir tarptautinius teatro spektaklius, parodas, dalyvauti tarptautiniame kino festivalyje, diskusijose, performanso meno programoje ir daugelyje kitų renginių.

Programa ir daugiau informacijos: facebook.com/jafest2024

Ketvirtadienis, 09 12, 18:00

Kotrynos Zylės knygos „Mylimi kaulai“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Jos pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos. Knygos pristatymo renginį moderuos Viktorija Urbonaitė.

RUGSĖJIS

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 09 12, 18:00

Vytauto Kandroto knygos „Pažink Paryžių“ pristatymas

Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2

Vytautas Kandrotas – fotografas ir žurnalistas, kelių dešimčių knygų apie

Lietuvą ir kelionių vadovų sudarytojas ir autorius, Mato Šalčiaus premijos laureatas. 2019 metais Vytauto parašytas ir išleistas nuotaikingas kelionių vadovas „Pažink Prancūziją“ iš karto tapo bestseleriu. Šį kartą

Vytauto žvilgsnis krypsta į Paryžių, kuriame 2024 metų vasarą organizuotos olimpinės žaidynės, o rudenį vyks Lietuvos sezonas

Prancūzijoje.

Nuo 09 13

Spektaklis „Atidaryk duris“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Ruduo – teatro premjerų metas. „Atidaryk duris“ – jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno ir tarptautinės menininkų komandos sukurtas spektaklis pagal Aristide‘o Tarnagda‘os pjesę „Silmiga“. Iš Burkina Faso kilęs dramaturgas pasakoja istoriją apie šeimą, kartu su savo sūnumi užauginusią svetimšalį berniuką. Šalyje kyla neramumai, kaimą puldinėja teroristai, ir berniukas vietinių akyse tampa svetimu, keliančiu grėsmę kaimo bendruomenei. Vietiniai paskelbia berniuką priešu ir reikalauja, kad šeima jį išduotų, kitaip teroristai išžudys visą kaimą.

Nuo 09 13

Filmas „Nekalbėk apie blogį“ (Speak No Evil)

Kino teatrai

Kai amerikiečių šeima yra

pakviečiama praleisti savaitgalį idiliškame užmiesčio dvare su žavinga britų šeima, su kuria jie susidraugavo atostogų metu, svajonių poilsis greitai virsta siaubingu psichologiniu košmaru. James Watkins režisuotas psichologinis siaubo trileris yra sukurtas pagal to paties pavadinimo 2022 m. danų siaubo sensaciją „Svečiuose“, kurią rodė ir Lietuvos kino teatrai.

09 13–06 15

Paroda „Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“

Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę. Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis.

Antradienis, 09 17, 18:00

Ievos JakubauskaitėsGydrienės knygos

„Oda, kvepianti chalva“

pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

„Oda, kvepianti chalva“ – tai neįprasta meilės istorija, įtraukianti žodinga, vaizdinga kalba, ironija, saviironija bei intriguojančiu siužetu. Iki pat romano pabaigos dėmesį prikausto pagrindinės veikėjos vidinė slinktis, veikėjų charakterių vingiai. Knyga kelia daug aktualių klausimų, su kuriais žmonės gali susidurti meilės aklavietės pinklėse, priverčia susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę bei beprasmybę ir priversti ieškoti tikrojo gyvenimo kelio.

RUGSĖJIS

KALENDORIUS

Antradienis, 09 17, 18:00

Spektaklis „Dievų

miškas“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklis sukurtas remiantis B. Sruogos romanu „Dievų miškas“, atskleidžiančiu II-ojo Pasaulinio karo metais Štuthofo koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus. Pjesės autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė pastatyme gvildena esminius klausimus apie žmogaus prigimtį: kas yra žmogiškumas? Kur yra riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo?

Ar šiandien mes dar pajėgūs suprasti holokausto baisumus ir išlikti budrūs, kad panašūs dalykai nepasikartotų?

09 17–09 29

Festivalis „Išeities taškas“ Įvairios vietos

Dar tik pradėjusių savo kelią režisierių spektaklių eskizai, svečių iš Latvijos, Suomijos ir Vokietijos vizitai Kauno scenoje, LMTA studentų darbai – ne tik teatras, bet ir kitų scenos menų elementai laukiami šiame amžinai jauname festivalyje.

Programa: iseitiestaskas.lt

Ketvirtadienis, 09 19, 18:00

Vakaras Pasaulio tautų teisuolei Onai Šimaitei atminti

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Prieš 130 m. gimusi Ona Šimaitė – Vilniaus universiteto bibliotekininkė, savo profesiją išnaudojusi gyvybėms gelbėti. Antrojo Pasaulinio karo metu ji padėjo Vilniaus žydų gete uždarytiems žmonėms, gavusi leidimą jame lankytis sakydama, kad eina atsiimti paskolintų knygų. Renginyje dalyvaus knygos „Nepadariusi tautai gėdos. Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ autorius, jos gyvenimo ir rašytinių šaltinių tyrinėtojas Rimantas Stankevičius. Pokalbį moderuos istorikas dr. Linas Venclauskas.

Nuo 09 20 Filmas „Sesės“ (Drowning Dry)

Kino teatrai

Kadras iš filmo Naujausias „Piligrimų“, Venecijos kino festivalyje apdovanotų liūtu, autoriaus Lauryno Bareišos filmas pasakoja apie dvi seseris, kurios su savo šeimomis leidžia savaitgalį sodyboje. Tačiau įvykus nelaimei jų gyvenimas pasikeičia ir jos yra priverstos išmokti gyventi su tragiškomis pasekmėmis. „Sesių“ premjera įvyko Lokarno kino festivalyje.

KALENDORIUS

Nuo 09 20

Filmas „Meilė, melas, kraujas“ (Love Lies Bleeding)

Kadras iš filmo

Britų režisierės Rose Glass filmas nukelia į spalvingus ir ritmingus

1989-uosius. Iš skurdo ištrūkti svajojanti kultūristė Jackie (akt. Katy O’Brian) traukia į konkursą Las Vegase. Jos kelias klotas ne rožėmis, o red flag’ais. Situaciją dar labiau komplikuoja apšiurusiame sporto klube užsimezgęs romanas. Paaiškėjus, kad klubo savininkas – naujosios

Jackie merginos Lou (akt. Kristen Stewart) tėvas (akt. Ed Harris), su kuriuo ši nenori turėti nieko bendra, užtaisomi galingiausi ginklai, o raumenys pulsuoja it pašėlę.

Šeštadienis, 09 21, 18:00

Koncertas „Coheno pasaulis“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šiemet legendiniam dainininkui

Leonardui Cohenui sukaktų 90 metų. Jo gimtadienio proga gražiausi kūriniai atgims Dainoto Varno ir Kauno bigbendo koncerte-dedikacijoje „Coheno pasaulis“. Kūrinių apie gyvenimo cukrų ir druską aranžuotes parengė Jievaras Jasinskis, o programos nuotaiką padės atskleisti Karolio Bratkausko vizualizacijos.

Šeštadienis, 09 21, 20:30

„Camino de Fluxus“

Pažaislio vienuolynas, J. Mačiūno aikštė, Parodos g. 1

Gražvydo Jovaišos nuotr.

„Nuo ką tik gimusio Jurgio klyksmo pro Parodos g. 1 namų langus, konservų skardinių žvangesio lietpalčio kišenės, pirmųjų fluxus manifesto žodžių iki į Atlanto vandenyno gelmes nugrimzdusių Jurgio pelenų – sutikime judėjimo pradininko gyvenimą, o mūsų gyvenimas ir kostiumuotos kojos tegul sutinka fluxus kelią“, – rašoma kvietime į jau septintąjį ir tuo pačiu vienintelį tokį fluxus festivalį. Jau nuo rugsėjo 18 d. visur Kaune vyks fluxus paskaitos, tarptautinė paroda bei performansai.

Kino teatrai

Šeštadienis, 09 21, 12:00

Lietuvos tautinių

bendrijų festivalis

„Kultūrų sodas 2024“

Istorinės LR Prezidentūros sodelis, Vilniaus g. 33

7-asis Lietuvos tautinių bendrijų festivalis jau rugsėjo 15-21 dienomis kviečia į kelionę po daugiakultūrį

Kauną. Visą savaitę lauks ekskursijos, koncertinės programos, tradiciniai patiekalai, edukacijos vaikams ir suaugusiems. Rugsėjo 21 d. –didžiausias festivalio renginys su dainomis, šokiais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis.

Šeštadienis, 09 21, 18:00

Sekmadienis, 09 22, 15:00

Spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Prancūzų dramaturgas Joël Pommerat pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ tyrinėja meilės jausmą, derindamas mokslininko smalsumą ir menininko aistrą. Šį azartišką žaidimą perėmė režisierius Artūras Areima, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Spektaklyje išvysite dvidešimt fragmentiškų istorijų, kuriose įvairiausiomis spalvomis ir apraiškomis skleidžiasi meilė/nemeilė.

Zura Basheleishvili nuotr.

Donato Stankevičiaus nuotr.

KALENDORIUS

Antradienis, 09 24, 19:00

Lietuvos kino klasika

bibliotekoje: filmas „Paskutinė atostogų diena“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kadras iš filmo

Ši poetinė Arūno Žebriūno 1964 m. drama pasakoja apie paauglės Vikos jausmų pasaulį. Ji – svajotoja, kuri

dažnai lankosi pajūryje ir klausosi tarp uolų skardenančio aido. Nors Vika mėgsta vienatvę, greitai ji susiranda draugą Romą, kuriam ne tik patiki visas savo paslaptis, bet ir parodo jai brangias vietas, išmoko kalbėtis su aidu. Tačiau vaikų draugystė atsiduria pavojuje – kai kiti berniukai šaiposi iš Vikos, Romas išsigąsta ir jos neužstoja.

Ketvirtadienis, 09 26, 17:30

Istorinė kelionė „Renesanso menas

Lietuvoje“

Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52

Muziejus kviečia į pasivaikščiojimą su Rūsčiu Kamuntavičiumi, kurio metu dalyviai leisis į istorines keliones ir susipažins su Barboros Radvilaitės laikmečio menu, architektūra, kulinarija, mada. Šiuo metu muziejuje veikia paroda „Istorijos kvapai: nuo Kleopatros iki Napoleono“, kuri papildys patirtį. Renginys yra 2024 metų Lietuvos muziejų kelio „Europos ženklai Lietuvoje: Renesansas“ programos dalis.

Visa programa: muziejukelias.lt

Ketvirtadienis, 09 26, 18:00

Herkaus Kunčiaus romano „Litbelas.

Neišnešiotas vaiduoklis“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Lauros Vansevičienės nuotr.

Tai knyga apie vos keletą mėnesių gyvavusią kvazivalstybę – Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, sukurtą Rusijos bolševikų.

Į Vilnių iš Rusijos atsiųsta Litbelo vyriausybė, vadovaujama Maskvos statytinio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, apkvaitusi nuo revoliucijos vėjų ir remiama Raudonosios armijos durklų, bando kurti naują pasaulį, kuriame absurdo daugiau nei sveiko proto, o smurtas čia tampa pagrindiniu valios įtvirtinimo įrankiu. Įvykiai romane klostosi nuo 1918 metų gruodžio iki 1919-ųjų rugsėjo – kai vaiduokliškasis Litbelas liovėsi egzistavęs.

Ketvirtadienis, 09 26, 18:00

Koncertas „Prisikėlimo simfonija“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno valstybinė filharmonija naująjį rudens sezoną pasitiks monumentaliu austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio (1860–1911) kūriniu – Antrąja („Prisikėlimo“) simfonija. Šį vieną genialiausių pasaulinių simfoninių kūrinių tiek muzikine, tiek filosofine prasme, įstabiai perteikiantį epinę mirties ir prisikėlimo temą, atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, Kauno valstybinis choras ir solistės

Ieva Barbora Juozapaitytė bei Justina Gringytė.

09 26–09 28

Tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro

festivalis „Suklegos“

Įvairios vietos

Grupės „Vołosi“ (Lenkija) archyvo nuotr.

Po šiokios tokios pertraukos grįžtanti rudens lygiadienio tradicija padovanos įsimintinų vakarų Kauno kultūros centre ir naujoje vietoje, tiesiai priešais jį, atsidūrusiame bare „Hogas“. Vienas nedaugelio tokio tipo renginių Lietuvoje pristato įvairias folkloro modernizavimo kryptis: intelektualųjį folklorą, postfolklorą, folkdžiazą, modernųjį folklorą, world music, new age ir kt. Programoje šiemet dominuoja Lietuvos atlikėjai, bet bus ir dėmesio vertų svečių iš Estijos bei Lenkijos.

Programa: facebook.com/festivalis.suklegos

09 28–09 29 „Kaunas Art Book Fair“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Meno kūrėjai, nepriklausomi leidėjai ir spaudėjai, nišiniai knygynai ir visi kiti, neabejingi knygos menui, paskutinį rugsėjo savaitgalį būriuosis 6-ojoje Kauno meno leidinių mugėje. Išduosime, kad tai puiki vieta iš anksto išspręsti kalėdinių dovanų klausimą.

Programa: kaunasartbookfair.com

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS

AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Bim Eriksson, Donatas Stankevičius, Dovydas Bučas, Eglė Gailušytė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Laura Brazaitytė, Tauras Bernotas.

NEMOKAMAI)

GLOBOJA: LEIDŽIA: