KAUNAS PILNAS KULTŪROS
KUR LINK PASUKSITE?
Dabar jau sunku pasakyti, ar šio mėnesio temą įkvėpė „Kauno autobusų“ ir „Kautros“ 90 metų kelyje, ar 1989 m. rugpjūčio 23 d. vykusio Baltijos kelio metinės . Abi datos kiekvienam Kaune ir Lietuvoje svarbios. Pirmoji – kaip jaunos, veržlios valstybės ir jos laikinosios sostinės progreso žymuo. Antroji –kaip visuotinai pripažintas mūsų šalies ir regiono laisvėjimo iš šį progresą sustabdžiusios okupacijos simbolis.
Žodyje „kelias“ telpančių prasmių pakaktų ir keliems žurnalams. Tad ir mūsų herojai šį rugpjūtį – daugiaplaniai, turtingi patirties, atveriantys mus pačius naujoms idėjoms. Pirmiausia džiaugiamės pagaliau pasikalbėję su Rūta Meilutyte, kuriai ši vasara žymi ketvirtojo olimpinio ciklo kulminaciją. „Labai seniai nefotografavau žmogaus, bet, matyt, daug galvojau apie tai, nes išėjo kitaip nei anksčiau“, – persiųsdamas Rūtos fotosesiją, kurioje įkaitęs miestas glamonėjasi su vešlia vidurvasario gamta, komentavo senokai mūsų žurnale bematytas fotografas Lukas Mykolaitis.
Vasara į mūsų redakciją atvedė net dvi praktikantes – tai jau praėjusį mėnesį debiutavusi VDU studentė
Eglė Gailušytė, šįkart visa galva nėrusi į jai visai naują ralio kroso ir tatuiruočių pasaulį. Skamba gausiai? Toks yra jos herojaus Roko Jokubausko gyvenimas. Kiek ramiau sekėsi taip pat VDU studijuojančiai Laurai Brazaitytei, kuri kelio temą patyrinėjo per piligrimystės prizmę.
Dar vienas naujas balsas žurnalo puslapiuose – Tauras Bernotas, kaunietis, į gimtąjį miestą sugrįžęs po sostinėje praleisto gyvenimo etapo. Jis, išgirdęs, apie ką reikėtų šį mėnesį parašyti, šyptelėjo –„Bundu“ kavinaitės įkūrėją Julitą Baravykienę jau pažinojo iš jogos užsiėmimų. Tauro ir Eglės pasakojimus iliustruoja vaikščiojant po Kauno renginius atrastas fotografas Dovydas Bučas.
Net septyniais balsais žurnale prabilo šiuolaikinių scenos menų festivalis „ConTempo“, vienas pagrindinių rugpjūčio Kaune akcentų. Po vieną rekomendaciją – nuo šį festivalį kuriančių asmenybių. O tada – dar keli tuzinai renginių, pačių įvairiausių, nuo sutartinių ir klasikos iki techno ir stadiono, žurnalo kalendoriuje. Kiek krypčių! Jau įdomu, kur link perskaitę visas šio mėnesio istorijas pasuksite jūs.
47 METAI KELYJE
KOTRYNA LINGIENĖ
SVETLANOS BATUROS NUOTR.
Valentinas Mickevičius – kaunietis nuo 1976-ųjų, o autobuso vairuotojas – nuo 1977-ųjų rugpjūčio 26-osios. Šį mėnesį jam sukanka 67-eri. „Pensininkas, bet dirbu, tai koks aš čia pensininkas“, – svarsto vairuotojas, visą savo karjerą praleidęs toje pačioje darbovietėje. Šiandien įmonė vadinasi „Kauno autobusai“, 2024-aisiais ji mini 90 metų kelyje.
Nepratęs prie dėmesio (sako, interviu anksčiau yra davęs tik kartą, prieš porą dešimtmečių) ponas Valentinas daug šypsosi ir kuklinasi net tardamas tokius įspūdingus skaičius kaip vienas milijonas šeši šimtai tūkstančių. Apytikriai tiek kilometrų Kauno miesto gatvėmis jis yra susukęs. Maždaug keturiasdešimt kartų aplink planetą. Beveik po kartą kiekvieniems karjeros metams.
Iškart po tarnybos sovietinėje armijoje pradėjęs nuo geltono vengriško „Ikarus“ vairuotojas mielai sutinka tokiame pačiame, neseniai restauruotame, papozuoti.
Pusę amžiaus kaunietis
Valentinas yra kilęs nuo Vištyčio ežero, kur susieina Lietuvos, Lenkijos ir rusijos federacijai priklausančios Kaliningrado srities sienos. „Jis yra labai švarus, nes neįteka nė viena upė“, – štai jums idėja atostogoms. Vairuotojas prisimena, kad į Kauną atvažiavo paskatintas draugo – sakė, autobusų parkas priima turinčius B ir C kategorijas, ir galima bus išsilaikyti D kategoriją (tai teisė vairuoti automobilius, skirtus vežti keleivius ir turinčius daugiau kaip aštuonias sėdimąsias vietas be vairuotojo vietos, – red. past.). „Taip ir nuėjau. Žinot, atvažiavau nevedęs, gavau bendrabutį. Užsilikau iki šių dienų“, – prisimena vienas iš kelių ilgiausiai „Kauno autobusuose“ dirbančių vairuotojų. Pasidomėjus, iš kur apskritai aistra vairuoti, juk ne kiekvienas mėgsta tai daryti, o tuo labiau kasdien ir vis tomis pačiomis gatvėmis, Valentinas prisimena, kad jau tarnaujant armijoje teko tuo užsiimti (pavyzdžiui, viršininkus vežiodavo, dabartinį Sankt Peterburgą iš vairuotojo perspektyvos gerai žinojo), ir jam tiesiog patiko.
Su žmona, kuri, beje, nevairuojanti, mūsų herojus susituokęs jau 45 metus. Kvatojame, kad galbūt tokio pasiekimo paslaptis – tai, kad jaunystėje abu dirbdavo pamainomis, pamainomis ir vaikus į darželį-iš
darželio vedžiodavo, tad namuose neretai prasilenkdavo. „Jei aš iš ryto dirbu, tai žmona popiet.“ Kodėl porai ir šiandien gera gyventi Kaune?
„Čia įdomu, yra kur nueiti: muzikinis, dramos teatrai, IX fortas, Lietuvos zoologijos sodas“, – savo mėgstamas miesto įžymybes vardija pašnekovas. Prideda, kad kasmet į Kauno valstybinį muzikinį teatrą jį ir kolegas pakviečia darbovietė. Kolegų daugybė – apie 500 autobusų vairuotojų, apie 300 – troleibusų. Tokių veteranų kaip Valentinas likę vos keli.
Tada ir dabar
„Dabar eismo intensyvumas yra didelis, palyginti su buvusiu prieš 40 metų. Tuo laiku daug mažiau buvo lengvojo transporto, o ir tai tik moskvičiai, žiguliai. Vienam daugiabučiam name gal kokios septynios lengvosios. O dabar – prašau, kiekvienas šeimos narys turi po mašiną, tai ir gatvėse jaučiasi“, – atsako paklaustas, ar pradėjus vairuoti Kaune nebuvo baisu. Išties, viešojo transporto istorija – tai ir miesto raidos istorija. Valentinas sako, kad dabar, rodosi, Kaune išvis niekas nebedirba – gatvės visą dieną pilnos šen bei ten zujančių automobilių. Aš tyliai pagalvoju, kad mūsų mieste išties nemažai dirbančių sau.
Tikrai gerokai daugiau nei tada, kai pagrindinės darbovietės buvo dideli fabrikai, į kuriuos ir kursuodavo sausakimšai prigrūsti autobusai. Juk įmonės dirbdavo ir dviem, ir trim pamainom, tad pagal tai būdavo suderinti ir grafikai. Populiariausiais maršrutais autobusai lėkdavo kas kelias minutes. „Būdavo, kad vis tiek netelpa, – tada patrauki, pastabdai, ir keleiviai pasiduoda, kad užsidarytų durys. Patrombuoji, kaip sakoma. O dabar tik pabandyk taip pastabdyti.“
Kadangi anksčiau tekdavo vairuoti vis to paties maršruto autobusus (Valentino atveju – 16 ir 23), tai ir keleiviai būdavo jau pažįstami: „Visi lipa kaip pas savą, sveikinasi.“ Pašnekovas prisiminė kuriozinę situaciją – uždėjo ant autobuso 23 numerį, o važiuoti kažkodėl nusprendė 16-o maršrutu. Tik vieno sunerimusio miestiečio dėka situacija buvo pataisyta. „Klausia, kur važiuoja 23ias. Atsakau: Kauno pilis–Sargėnai. Sako: o jūs kur važiuojate?“
Tie priskirti maršrutai, pripažįsta autobuso vairuotojas, anksčiau darbą darė monotonišką. „Dabar, kai išvažiuoji vis į kitą, matai, kaip miestas keičiasi. Naujų kvartalų pastatytų pastebi, kur anksčiau plynės buvo, dabar kotedžai, nuosavi namai.“
Ar niekada nesinorėjo išbandyti tarpmiestinio darbo? Juk ta pati „Kautra“ šiemet irgi švenčia 90metį, tai yra, išaugo iš tos pačios pirmosios tarpukariu įkurtos įmonės. „Taip, anuo laiku buvo vienas parkas. Bet dėl šeimos, dėl vaikų negalėjau pereiti į tolimuosius reisus. O kai vaikai užaugo, jau nebesinorėjo. Geriau vietoje –kiekvieną dieną grįžti namo, ir nieko daugiau nereikia.“ Nors darbo
visgi daug, buvo mėnesių, kai Valentinas išdirbo net 280 valandų (tai maždaug 120-čia daugiau nei eilinis žmogus).
Į darbą su fakelu
Pirmieji „Ikarusai“, kuriuos Valentinas vairavo, buvo 260-ojo modelio, populiariausi tuometinėje Sąjungoje. Po ketverių metų tokios praktikos vairuotojas sėdo į 280-ąjį, „sudvejintą“. Kaip aš pasakyčiau – tą su armonika. Jį kartu su porininku vairavo 16 metų. Pala, o kas yra porininkas? „Yra dvi pamainos. Vienas iš poros dirba ryte, nuo keturių, kitas po pietų, irgi nuo ketvirtos iki pat ryto. Vairuodavom 16 maršruto autobusą, tai apsikeisdavom „Kauno piene“ arba Kauno pily.“
Kad darbas su „Ikarusais“ buvo sunkesnis nei su šiuolaikiniais „Soliariais“, „Van Hool“, „MAN Lion's City“ ir kitais, nė klausti nereikia. Neabejoju, kad neseniai vairuoti pradėję skaitytojai nė nežino esminio skirtumo. „Nebuvo automatinių pavarų dėžių – tuo laiku reikėjo pačiam junginėti. Darbas buvo sunkesnis fiziškai“, – sako Valentinas. Prisimena, kai atkūrus Nepriklausomybę parkas ėmė gauti padėvėtų „Volvo“ – jie buvo vadinamieji „automatai“, tai gerokai palengvino darbą.
Dar vienas primirštas niuansas –oro sistema. „Kai autobusas sensta, oro sistema pradeda šalt. Stabdžius traukia, nebegali pavažiuot. Reikėdavo pasidaryti tokį fakelą, pamirkyti į dyzelinį kurą ir pašildyti… Juk viskas iš metalo buvo, paprasta konstrukcija. Kol keleiviai išlipa-įlipa, pasitvarkai. Jei nepadeda, skambini į Autobusų parką, atvažiuoja gelbėti. Tai išmokau iš senesnių kolegų, pats po to kitiems pasakiau.
Gyvenimas slenkančiu grafiku
O štai jaunesnius kolegas į parką pritraukti sunku. Kodėl? Atrodo toks saugus, patogus darbas. „Anksti keltis reikia! Pusę trijų. Kavos išgeri, buterbrodą suvalgai, ir į darbą. Vairuotojus tuo pačiu laiku iš stotelių budintis surenka ir atveža į autobusų parką. O vakare grįžti vėlai, pusę pirmos, jei iš antros pamainos. Aš dabar dirbu tą budinčio darbą –vairuotojus iš ryto išvežu, du ratus darau, vakare surenku iš stotelių. Jau pensinio amžiaus, tai pasirinkau tokį variantą. Po truputį ruošiuosi ir tikram poilsiui“, – apie dabartinę savo dienotvarkę užsimena Valentinas, sutaręs su mumis susitikti tą dieną, kai į darbą jam reikia tik vakarop. Namo jis grįš apie šeštą ryto, pamiegos iki vidurdienio. Visas gyvenimas – slenkančiu grafiku.
Baltijos kelią, kai dalis Kauno autobusų vairuotojų vežė miestiečius į priskirtas atkarpas (ir nemaža dalis įstrigo kamščiuose), kaip ir daug kitų svarbių istorinių įvykių, Valentinas pradirbo. Naujuosius sutikti prie autobuso vairo jam teko net kelis kartus, kai dar būdavo naktiniai tvarkaraščiai. Sako, romantiška – vienas sau važiuoji, radijo klausai, aplink saliutai. Tik link ryto namo traukdavę šventėjai sulipdavo.
Aha, o koks radijas? Pasirodo, visoks. Žinios – svarbu, bet ir muzikos kabinoje Valentinas mėgsta pasiklausyti, ypač lietuviškos, lengvesnės. „Metalas nepatinka kažkaip.“
Dar šiek tiek apie pokyčius, matomus per priekinį autobuso langą. Vairuotojai šiais laikais mandagesni, teigia mūsų pašnekovas. A juostos nebeužima, nebent vienas kitas, ir tai netyčia. „Juk ir kameros yra, kur viską mato, – yra ir mūsiškiams nutikę, kad, kaip pratęs, bet jau su savo mašina važiuodamas, A juostą užėmė ir gavo baudą.“ Administracinę nuobaudą yra gavęs ir Valentinas. Už greitį! Sumanė Jonavos gatvėje patikrinti, kiek traukia darbinis mikroautobusas.
Paklaustas apie pėsčiųjų kultūrą, Valentinas, vienas labiausiai patyrusių eismo dalyvių mūsų mieste, turi pastabų. Pirmiausia, tai ausinės, izoliuojančios nuo to, kas vyksta aplink. Tada tai, kad paspirtukininkai ir dviratininkai skrieja per perėjas nenulipę nuo savo transporto priemonių: „O juk negalima.“ Įsiklausykime.
PRO E. KATINO OBJEKTYVĄ
KPK REDAKCIJA
35 metus vienoje redakcijoje – buvusios „Kauno tiesos“, dabar „Kauno dienos“ – išdirbęs fotografas Edmundas Katinas, dabar jau garbaus amžiaus senjoras, beveik neduoda interviu. Mieste neturime ir nuolatinės jo darbų ekspozicijos, knygynuose negalime įsigyti solidaus albumo, tad malonu, kad žurnalo numeriui, kurio išleidimas sutampa su 35-osiomis Baltijos kelio metinėmis, E. Katino fotografijų paskolino Kauno IX forto muziejus. Tiesa, ėmę sklaidyti archyvą supratome, kad neverta apsiriboti tuo didžiulės vienybės debesiu, kuris virš trijų Baltijos valstybių kybojo 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją. Galbūt esate girdėję, kad nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių kauniečių specialių kelio atkarpų nespėjo pasiekti –įstrigo kamščiuose… E. Katinas spėjo.
Žmonės Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Jis spėjo užfiksuoti ir Juozo Zikaro tarpukariu sukurtos Laisvės statulos sugrąžinimą į Karo muziejaus sodelį tų pačių metų vasarį. Ir pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suorganizuotą mitingą dėl Šv. Gertrūdos bažnyčios išsaugojimo, kuris įvyko dar 1988 m. birželį. Simboliška, kad Antrojo pasaulinio karo metais gimęs fotografas spėjo – atidžiai, su pagarbia distancija, bet visuomet jautriai – įamžinti mūsų šalies laisvėjimo kelią iki pat Kovo 11-osios. Kiek dar įdomiausių, vertingiausių, neregėtų kadrų jo archyve – norėtųsi kada nors sužinoti.
Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suorganizuotas mitingas dėl Šv. Gertrūdos bažnyčios išsaugojimo. Kalba architektas Algirdas Kaušpėdas. 1988 m. birželio 25 d.
Vėliavos pakėlimo ceremonija Vytauto
Didžiojo karo muziejaus sodelyje. 1988 m. spalio 9 d.
Prie Kauno muzikinio teatro susirinkę žmonės palydi Lietuvos Persitvarkymo
Sąjūdžio Seimo narius į šventinę sesiją. 1989 m. vasario 15 d.
Kauno muzikinio teatro salėje susirinkę Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai gieda Lietuvos himną. 1989 m
Pažymint nepriklausomos Lietuvos 10-metį, Kaune 1928 m. buvo iškilmingai atidengta Juozo Zikaro statula „Laisvė“. Sovietai paminklą nugriovė. 1950-aisiais apgadintą „Laisvę“ restauravo skulptorius Bronius Petrauskas. Lietuvoje susibūrus Atgimimo sąjūdžiui, buvo pradėti „Laisvės“ paminklo atstatymo darbai, prie kurių prisidėjo architektas Algimantas Sprindys. 1989 m., kasant duobę paminklo pamatui, buvo rastas senojo pamato kampas – pagal jį nustatyta tiksli paminklo vieta. Iškilmingas skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvės“ statulos atidengimas Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, įvyko 1989 m. vasario 16 d.
Žmonės Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Žmonės Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Žmonės Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
NORISI GYVENTI PILNIAU
KOTRYNA LINGIENĖ
LUKO MYKOLAIČIO NUOTR.
„Gyvenu paprastą gyvenimą“, – sako šilainiškė Rūta Meilutytė, kurią neseniai sutikau Kauno paveikslų galerijoje. Kol Rūta su bičiuliu domėjosi čia veikiančiomis parodomis, jos šuo kantriai laukė apačioje – ir buvo apipiltas lipšniu dėmesiu. Pamenu, kai pirmąkart su Rūta gyvai bendravome, ją nuo dėmesio teko saugoti. Kaunietė buvo ką tik grįžusi iš Rio olimpinių žaidynių, o Kauno rotušės aikštėje jos laukė siurprizas – mėgstamo atlikėjo
Beno Aleksandravičiaus koncertas. Pamenu, lijo.
Koks bus šis rugpjūtis, kai nuo Rio prabėgo aštuoneri metai, o nuo auksinio Londono – jau visi dvylika?
Kai rašau šias eilutes, Rūta – viena iš pusšimčio į Paryžių susiruošusios Lietuvos olimpinės rinktinės narių, ką tik atsiuntusi man linkėjimų iš Neapolio. Kai jūs laikysite žurnalą savo rankose, žinosite jau daugiau. Nors gal ir taip žinote – juk sofos plaukimo trenerių Lietuvoje netrūksta. Bet koks iš tiesų tas kelias, kuriuo eina ši jauna moteris?
Kodėl renkiesi gyventi Kaune, nors galėtum turbūt bet kurioje pasaulio vietoje? Papasakok, kas tau svarbu, į ką kreipi dėmesį gyvenamojoje aplinkoje.
Būdama 13-os ne visai savo noru išvažiavau iš Kauno beveik dešimčiai metų. Taip susiklostė aplinkybės, kad būdama Los Andžele, neplanuodama, bet turbūt pasąmoningai to norėdama (čia atskira istorija), praleidau trečią dopingo testą per 12 mėnesių (būdama sportininke esu nuolat tikrinama dėl draudžiamų preparatų), ir teko per daug negalvojant grįžti namo. Taip jau šešti metai vėl esu Kaune. Čia mano namai, to jausmo kitur nebus. Ir labai gera, kada visko užtenka. Kaune gražu, įdomu, pilna gyvenimo, pilna kultūros, tik spėk pažinti. Dar tikrai nepažinau Kauno, dar tik jį atrandu.
Kokios viešos (o gal slaptos) Kauno erdvės, gatvės, pastatai tau artimiausi, kas mieste įkvepia, ramina?
Visada smagu rasti kokį stogą ar šlaitą, nuo kurio atsivertų graži miesto panorama. Romantiška. O šiaip turbūt jaukiausia ten, kur ir pati dažniausiai sukuosi, – aplink Centrą, Žaliakalnį, Šilainius. Pastatai – be abejo, tarpukariniai, modernistiniai Kauno gražuoliai, vis dar atrandu naujų nematytų. Žaliakalnio trobos. Ramina sala, parkai, upės.
Iš ko susideda tavo dienos, kai nesi stovyklose, nereikia ruoštis varžyboms?
Iš visokio gyvenimo. Buities. Kūrybos.
Ar mėgsti leisti laisvalaikį prie vandens?
Mėgstu. Man patinka Nevėžio upė.
Kokia muzika skamba tavo ausinėse ruošiantis dienai, o gal – ją baigiant? Ar yra muzikai vietos treniruočių metu?
Yra, galima muziką panaudoti kaip įrankį padedant sau išsijudinti ar norint dėti dar šiek tiek daugiau aistros į tai, ką darai, pvz., bėgant. Man ji labiau dvasios palaikytoja dienoje. Groja – įvairiai. Kartais pati sugalvoju ar suskamba mintyse daina, ir nuo jos pradedu dieną, kartais pasinaudoju
„Spotify“ ar „YouTube“ pasiūlymais ir digginu.
Daug fotografuoji! Tavo instagramo istorijos, kuriose daug gamtos, žmonių, akimirkų, visuomet patraukia akį. Ar tai vizualus dienoraštis, ar kaupi atsiminimus? Kaip nusprendi, kas verta mygtuko paspaudimo?
Vizualus dienoraštis, sakyčiau. Man pačiai. Ir, be abejo, kaupiu atsiminimus. Kartais tai brangūs momentai ar artimi žmonės, laikas kartu, kurį norisi įtvirtinti, užfiksuoti, vėliau prisiminti. O šiaip iš grožio kažkokio turbūt fotkinu labiausiai tai, kas patraukia akį, sudomina, paliečia. Tai irgi būdas santykiaut su pasauliu. Tai tiesiog kūryba on the spot, smagus užsiėmimas, žaismas, meditacija. Jausmo, impulso ekspresija.
2022 m. su bendramintėmis
Berta Tilmantaite, Aurelija Striuže, Neringa Rekašiūte sudrebinote ne tik meno, bet ir politinį pasaulį su performansu „Swimming Through“ („(iš) plaukti“) prie Rusijos ambasados. Kaip šiandien vertini šio kūrinio, kurio vaizdo įrašą įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, sėkmę, ar žinutė pasiekė tikslą?
Mums buvo svarbu jį padaryti
dėl mūsų pačių, kažkaip išreikšti, išveikti tą visą jausmų gumulą, kuris susikaupė Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje. Sulaukiau daug ukrainiečių padėkų už šią žinutę. Todėl manau, kad performansas buvo sėkmingas.
Man patiko tavo mintis apie tai, kad gyvenimas yra daugiau nei pasiekimai. Ar visą laiką tai žinojai?
Tikrai ne. Buvo etapas, kai galvojau kitaip, atrodė savaime suprantama: tu darai, sieki, nori nugalėt, laimėt, jei laimi – gerai (net jei ir nesimėgavai procesu ir kelione iki to), jei pralaimi – dar mažiau džiaugies. Ir kažkaip viskas būdavo tuo ir pamatuojama – sėkme, o ne tuo, kas suteikė malonumo ar ko išmokė procesas. Tai toks sausas kelias į sėkmę, kai motyvuoja tik rezultatas, rekordas, medalis. Tame siekime kurį laiką pabuvusi ir supratusi, kad ten nėra gyvenimo, suvokiau, kad nebegaliu kažko labai siekti norėdama būti laiminga. Turiu paleisti rezultatą ir fokusuotis į procesą, į malonumą ir iššūkius, kurie stiprina dvasiškai, fiziškai, ne į pinigus, ne į ateitį, o į dabar.
Kaip įžvelgti grožį duobėtuose perioduose? Ar visgi nereikia savęs apgaudinėti ir verčiau tas duobes pradardėti su visais iš to išplaukiančiais skausmais?
Nežinau. Kartais suprantu, kad dabar yra sunku, tarsi galiu į situaciją kiek iš toliau pažiūrėti, suprasti, kas vyksta, tada dardėti tomis duobėmis. Bet kartais jos atrodo tarsi bedugnės, tada sunku išlaikyti bigger picture perspektyvą ir žinojimą, kad ir tai praeis. Tokie atvejai patys sunkiausi. O šiaip, kai galiu suprasti, jog einu per duobę, man labai padeda priėmimas, visiškas situacijos priėmimas, kad ir kokia ji būtų. Ne keitimas, ne bėgimas. Radau
šį praktišką patarimą Taros Brach knygoje „Radical Acceptance“, joje daug įvairių praktikų, susijusių su sąmoningumu esant stipriems emociniams išgyvenimams. Pasakau sau: „Taip, aš jaučiu didelį nerimą. Taip, dabar yra labai blogai.“ Ir spaudimas sumažėja. Man atrodo, tai yra savęs neapgaudinėjimas. Kartais reikia tiek nedaug, tik priėmimo, tam dardėjimui sušvelninti ir vėl perimti kontrolę.
Man atrodo reikia stipriai save mylėti, tada grožį matyti yra lengviau. Kai yra vidinis palaikymas sau, yra ir atjauta. Kai esi savo komandoje.
Ar tu planuoji? Jei bus A, tada darysiu B – ar dėlioji taip?
Taip, kažkiek planuoju. Bet gal labiau gryninuosi ir sveriu, ko iš tikrųjų noriu, tada žinau, ką veikti.
Tavo pasiekimai įkvėpė ne vieną jaunesnį, o gal ir vyresnį žmogų – visų pirma, tiesiog išmokti plaukti, o gal ir drąsiau rinktis norimą gyvenimo kelią. Negalvoju per daug apie tai. Nebandau perduoti jokios žinutės, bet jei jaučiu, kad galiu pasidalinti kažkuo naudingu, dalinuosi. O su jaunais žmonėmis tiesiog yra smagu ir įdomu bendrauti, nes jie pilni entuziazmo ir ambicijų, imlūs, todėl norisi pasidalinti geriausiais dalykais, tada grįžtamasis ryšys yra didžiulis ir pripildo prasmės.
Prisipažinsiu, šiek tiek nustebau suskaičiavusi, kad tau jau 27-eri. Ką tau pačiai reiškia einantys metai? Ar jauti, kad gyvenimas greitėja, metai trumpėja, o gal atvirkščiai? Mane irgi gal šiek tiek tai stebina, nes vidumi dar dažnai jaučiuosi vaikas. Laikas įvairiai bėga. Man patinka jausti brandą, su laiku tvirtėjančią savastį, bet vis tiek iki galo visko nesuprasti ir gyventi žinant, kad iki galo visko niekada ir nesuprasiu. Tik pilniau gyventi norisi ir mažiau švaistyti laiko, labiau saugot sveikatą.
PAVELDĖTAS RALISTO KELIAS
EGLĖ GAILUŠYTĖ DOVYDO BUČO NUOTR.
Paklausus, ką pirmiausia pagalvoja išgirdęs žodį „kelias“, tatuiruočių meistras Rokas Jakubauskas nusijuokia ir atsako: „Saugos diržas. Ir čia rimtai –saugos diržas.“ Nors Rokas yra profesionalus tatuiruočių meistras, jis turi ir kitą gyvenimo aistrą –automobilių ralio krosą. Įsitaisę tatuiruočių studijoje „Red Hill Studio“, esančioje Parodos kalno viduryje, su Roku kalbamės apie tai, kuo šis sportas ypatingas, apie skirtingas kategorijas, laimėjimus ir bandymus gyvenime viską suspėti.
Rokai, kaip atsidūrėte šiame sporte? Kiek metų tuo užsiimate?
Mano tėtis savu laiku tuo užsiėmė. Profesionaliai važiuoti pradėjau būdamas 13-os, šiame sporte esu jau apie 17 metų. Tėtis įvėlė į šį reikalą, garažas buvo mano popamokinė veikla. Krepšinio, futbolo nežaidžiau, plaukt nemokėjau, bet perrinkt motorą būdamas 13-os jau galėjau. Vėliau, kai jau pradėjau pats važiuoti, keisdavom su tėčiu motorus iš vieno į kitą – jis su galingesniu važiuodavo, grįždavo po varžybų, aš po pamokų eidavau vienas į garažą, pakeisdavau variklį į kitą ir jau kitą savaitgalį važiuodavau pats.
Niekada nesinorėjo elgtis kitaip, priešingai nei tėtis?
Kai visą paauglystę praleidi garaže, suvoki, kad gal nelabai norisi ten likti. Kadangi mano tėčio brolis buvo tapytojas, galima sakyti, kad iš kito šeimos nario perėmiau studijų programą – pasirinkau studijuoti tapybą ir pirmo kurso pabaigoje pradėjau tatuiruoti. Netrukus pasirodė, kad tai galėtų būti mano gyvenimo kelias, tad iš dalies elgiuosi kitaip nei tėtis.
Koks buvo pirmasis jūsų ralio kroso automobilis?
Modelis visada tas pats, tik kėbulas būna atnaujintas. Pradėjau važiuoti su „Opel Corsa“, su 1,4 l motoru, tokiu mažiuku. Vėliau į tą patį kėbulą įdėjom galingesnį, dabar – jau 2,0 l motoras. Pirmos mano varžybos buvo 2013 metais, jei neklystu, Šakiuose.
Pats remontuojate savo automobilį. Kiek laiko užtrunka paruošti jį varžyboms?
Laiko visada yra per mažai, pasiruošimas vyksta iki paskutinės nakties. Pavasarį prasidėjęs sezonas baigiasi rugsėjo gale, tuo metu jau leidi sau pailsėti, kažkur išvažiuoji, nes vasaros atostogų nebūna. Darbas tatuiruočių salone, darbas garaže, o savaitgaliais kitas darbas – varžybos... Ruoštis naujam sezonui pradedi sausį, kai pasimiršta visi praėjusių metų rūpesčiai – perrenki viską, susitikrini, jeigu nieko per daug daryti nereikia, tai per keturis mėnesius gali mašiną paruošti kitam sezonui. Tam skiriu bent po 3–4 valandas per dieną, įskaitant ir savaitgalius. Darbo ir laiko reikia daug.
Ralio krosas turi keletą skirtingų kategorijų / klasių. Kuo jos skiriasi viena nuo kitos?
„Yaris 1300“ klasė – pradedančiųjų, joje važiuoja paaugliai nuo 13 iki 16 metų. „Lada RX“ – gana pigi klasė, bet daug apribojimų. Gali nusipirkti automobilį už 5 tūkstančius eurų ir, neturėdamas didelio biudžeto, važiuoti visą sezoną. Kiek varžybose matau, mašinas sudaužo, pasiima kūjį, atkala sulankstytą metalą ir važiuoja toliau. Per daug niekas nesipyksta, jeigu būna stipresnis incidentas.
Dar yra „BMW 3000“ – ganėtinai suvienodinta klasė, varikliai iki 3,0 l. Galima dėti ir 2,0 l motorą, tik tada svoris mažesnis. Viskas pagal kubatūrą – kuo didesnė kubatūra, tuo didesnis svoris.
„Super 1600“ klasėje yra europiniai automobiliai, ji brangesnė nei 2,0 l, nes 1,6 l variklio galia yra praktiškai tokia kaip ir 2,0 l, tik automatiškai variklio resursas yra dvigubai mažesnis. Kiek esu šnekėjęs su tais, kurie važiuoja, sakė, keičia motorą kas dvejas varžybas, profilaktiškai. Visą išrenka ir surenka iš naujo, motoras kainuoja 20 tūkst., tai labai prabangu.
O maniškėje „Super 2000“ galima daryti ką nori, kad ir į „Opel“ įdėti „Ford“ motorą. Šioje klasėje mano 2,0 l variklis laiko jau treti metai, nieko nereikia daug keist. Aišku, gali nutikti kitų dalykų. Pavyzdžiui, 2018 m. tapau Lietuvos čempionu 1,6 l klasėje, tam man reikėjo šešerių metų – susivesti visus galus, kad mano mašina taptų čempionine. Tada per paskutines varžybas iškrito vožtuvo spyruoklė, pats vožtuvas ir motoras išsibarstė kaip laikrodukas. Čempioninis motoras pilnu tempu važiavo 24 valandas, kol subyrėjo.
Minėjote, kad buvote tapęs čempionu.
Lietuvos – taip, o Baltijos šalių – vicečempionas. Po to pardavėm seną kėbulą, kad galėtume pradėt kažką naujo. Dabar per kiekvienas varžybas kas nors atsitinka. Jau ketveri metai praėjo, tai pagaliau pastarosios varžybos buvo be incidentų. Lietuvoje, tiesą sakant, nelabai yra kur pasibandyti – Nemuno žiedą arba renovuoja, arba labai sunku ten patekti. Ukmergėj yra trasa, bet ten nėra viešumo, kad galėtum užsisakyti, atvažiuoti ir pabandyti.
Tai čia Lietuvos minusas. Vilkyčiuose yra trasa, kur galima nuvažiuoti, bet man iki ten į vieną pusę virš 200 km, tai 400 km važinėti, sulaužyti ir grįžt atgal – nei šis, nei tas.
Esate automobilių sporto klubo „Vilkyčiai“ narys. Kodėl būtent šis klubas? Juk Lietuvoje jų yra daugiau.
Taip, klubų yra daug. Už „Vilkyčius“ važiuoju labai seniai, tėtis jam priklausė, nesu niekam kitam atstovavęs. Jei Lietuva organizuoja čempionatą ir Vilkyčiuose vyksta, tarkim, du etapai, tai aš, kaip komandos narys, neturiu mokėti startinio mokesčio ir per du etapus sutaupau keturis šimtus eurų.
Kokios techninės charakteristikos yra svarbiausios ralio kroso automobiliui?
Reikia daug arklio galių. Jeigu nori konkuruoti, tai 250 atmosferinių motorų būtina turėti. Jeigu mažiau –reikia labai lipti per save, kad kažką įrodytum. Tada sekvencinė pavarų dėžė, nes bėgių reikia junginėti labai daug, kadangi trasa yra trumpa, ne kaip ralyje ar žiede, per vieną važiavimą, per keturis ratus, apie du šimtus kartų bėgį gali sujungti: nuo pirmo iki šešto visą laiką. Trečias dalykas –amortizatoriai, tik kas iš to, jeigu turi brangius amortizatorius, bet nemoki jų reguliuoti.
O jūs reguliuojat pats?
Pats. Kažkiek pavažiuoju, pabandau, jaučiu kur link ką reikia pasukti, pakietinti ar paminkštinti.
Kaip viską suspėjate – ir tatuiruoti žmones, ir piešti eskizus, ir ruošti automobilį varžyboms, ir treniruotis?
Naktim. Man yra sakę, kad „treniruotės kenkia meistriškumui“.
Iš tiesų, esu susidėliojęs dienos planą, ypač vasaros metu: studijoje pradedu dirbti 12 val., tai iki to laiko stengiuosi nueiti į salę pasportuoti, nuo 12 val. iki 18 val. tatuiruoju, nes daugiau nei dviejų klientų per dieną vasaros metu neimu. Tada greitai pavalgau ir važiuoju į garažą, kur būnu iki 21 val. Po to grįžtu namo, pavalgau vakarienę, sėdu piešt. Iki maždaug dviejų nakties piešiu ir einu miegot. Daug paprasčiau, kai viskas yra sudėliota. Bet jeigu planas ima griūti, pradedu šiek tiek stresuoti, tada labiausiai vargina pastangos viską atlikti ir bandyti būti keliose vietose vienu metu. Jeigu viskas vyksta pagal dienos planą, tai mažiau laiko lieka beverčiams apmąstymams apie gyvenimą ir bimbinėjimams baruose. Žinoma, kartais perdegu. Tada duodu sau porą dienų pailsėti ir vėl grįžtu į ritmą.
O kaip kuriate piešinius konkrečiai asmenybei? Ką jums būtina sužinoti apie žmogų prieš imantis darbo?
Būna visokių žmonių, tai pradėsiu nuo tų, kurie yra nekalbūs, iš kurių reikia traukti informaciją, kartais atrodo, kad užsiimu tardymu. Kad ir ko paklausi, kad ir ko paprašysi to
žmogaus ir ką parodysi, jam viskas bus gerai. Jie yra tokie neutralūs, kad pats kartais pradedu galvoti, ar čia tikrai viskas gerai, nes jam lyg ir tinka, bet nerodo jokių jausmų.
Tokie žmonės man vis dar yra kažkokia mistika. Ir yra tokie, kurie savas idėjas generuoja, – su jais paprasčiau dirbti. Daug aiškiau, kai klientas raštu plačiau papasakoja, ko nori, – būna, perskaitai ir mintyse jau matai kažkokią pasaką iš to žmogaus minčių. Tada tą pasaką bandau išreikšti per savo prizmę, iliustratyvia forma. Jeigu ateina naujas žmogus, jo prašau parodyti bent tris skirtingus pavyzdžius, kokie piešiniai patinka, tada kalbamės apie tai, kas konkrečiai juose patinka.
Dar grįžkime prie ralio kroso, kokie ateities planai šioje srityje? Ar yra planų keisti kategoriją?
Kol kas ką nors keisti planų nėra. Dar norisi susivesti šitą automobilį iki galo kiek įmanoma.
Iki tos pirmos vietos Baltijos šalyse?
Taip, nes jau labai nedaug trūksta, tai norisi su šituo pabaigti. Bet čia tokia santykinai pigi ir konkurencinga klasė, kad nesvarbu, ar atvažiuoji pirmas, ar 5–6, bet išlipi visas šlapias ir tas rankų drebulys nuo adrenalino, vėliau nepaleidžiantis dar 20 minučių, priverčia pasijusti gyvesniam. Kol kas ši klasė tokia gyva, visi užsidegę, labai ryški sportinė konkurencija.
MODERNI PILIGRIMYSTĖ
LAURA BRAZAITYTĖ GIE VILKĖS ILIUSTR.
„Eidamas atrandi savo ritmą. Atrandi savo širdies ritmą, kojų ritmą, maldos ritmą, išsivalo tavo mintys, leidi joms pabėgti. Eiti mums tikrai labai sveika. Tai padeda ir dvasiai“, – sako Jono Pauliaus II piligrimų centro Kaune vadovas Mantas Kuraitis, jau nuo 2015 m. esantis piligrimų bendruomenės nariu. Nors anksčiau lankydamasis Taizė, Prancūzijoje, piligrimų ypač mėgstamoje vietoje, jis stebėjosi ir nesuprato, ką jie ten visi veikia ir kodėl jiems ten išvis įdomu, dabar Mantas aktyviai dalyvauja piligrimų veikloje ir kuria maršrutus, prieinamus visiems kauniečiams.
Piligrimai – religiniai keliautojai, žmonių dažnai tapatinami su senove ar viduramžiais.
Kaip atrodo moderni piligrimystė?
Piligrimystė iš tiesų radosi pirmaisiais amžiais, kai apaštalai pradėjo keliauti, o viduramžiais dar labiau išpopuliarėjo. O moderni piligrimystė – tai pirmiausia modernūs keliavimo būdai. Piligrimas ir dabar yra keliautojas, kuris dažniausiai keliauja su religiniais tikslais, o moderni piligrimystė, manau, skiriasi tik tuo, kad galime keliauti patogiau, naudodamiesi viskuo, kas padeda tikslą pasiekti greičiau: lėktuvais, autobusais, automobiliais, taip pat pėsčiomis, paspirtukais, dviračiais. Taip pat skiriasi prieinamomis technologijomis – navigacija, iš anksto sudarytais maršrutais, interaktyvumu.
Kas sudaro piligrimystę?
Kuo ji skiriasi nuo žygio ar kelionės?
Piligrimystė nuo kelionių skiriasi tuo, kad tu ne tik pamatai, nusifotografuoji, nesi paprastas turistas. Piligrimas pajaučia, patiria vidinius, dvasinius išgyvenimus.
Dažniausiai piligrimams sakau, kad piligrimystės pagrindas yra keturi etapai. Kai kurie mano, kad, štai, piligrimystė yra nukeliauti į Šventąją žemę ar kokią kitą šventą vietą. Kiti sako, kad piligrimystė, kaip Šv. Jokūbo kelias, yra tiesiog pats ėjimas. Tai man pačiam buvo gražu suprasti, kad yra keturi etapai ir jie visi lygiaverčiai.
Pirmasis etapas yra pasiruošimas. Šį piligrimų centrą anksčiau neoficialiai vadindavo „Pasiruošimo piligrimystei centru“. Žmonės, dirbantys tokiose vietose sako jaučiantys, kurie piligrimai atvyksta pasiruošę. Vieni iš piligrimystės grįžę sako: „Fainai, smagu“, kiti grįžę sako: „Tai pakeitė mano gyvenimą.“
Patirtį piligrimystėje gali nulemti pasiruošimas kelionei, todėl jis ypač svarbus.
Antras etapas yra pati kelionė. Tai gali būti ėjimas, skrydis, važiavimas autobusu, dviračiu. Taip pasiekiame trečiąjį piligrimystės etapą – tikslą.
Ar tai būtų Kristaus kapas, ar Jokūbo kapas, ar bet kuri kita piligrimų vieta: Šiluva, Aušros vartai, Kryžių kalnas ir t. t.
Ketvirtas, mano nuomone, labai svarbus etapas yra tai, ką piligrimai daro po kelionės. Tai pamąstymas, ką aš keisiu savo gyvenime. Jeigu aš nieko nekeičiu savo gyvenime po piligrimės kelionės – kažkas ne taip. Tai šie keturi etapai atskiria piligrimystę nuo įprastos kelionės.
Dabar dažnai matome žmones, į piligriminius žygius einančius kultūriniais ar turistiniais tikslais. Kaip jūs tai vertinate?
Tikrai buvo etapas, kai mane truputį erzino. Ačiū Dievui, turime piligrimų bendruomenę, aplinkui yra daug protingų žmonių, kurie man pataria ir atsako į tam tikrus klausimus. Man brangus Lionginas Virbalas, buvęs Kauno arkivyskupas, tikras piligrimas, daug keliavęs, išleidęs knygą, yra man pataręs: „Mantai, Dievas gali veikti visaip. Tu nesijaudink, žmonės keliauja dėl gamtos, turizmo, aš tai visiškai ramus. Ir tu būk jiems atviras.“
Tada pradėjau domėtis ir pasirodė, kad, pavyzdžiui, Šv. Jokūbo kelias yra ir kultūrinis kelias. Piligriminiai Jono Pauliaus II ir Šv. Jokūbo keliai taip pat įtraukti tarp kultūrinių kelių Lietuvoje. Jie yra kultūriniai ir turis-
tiniai keliai, bet tuo pačiu ir piligriminiai. Dabar manau, kad šios dvi sritys viena kitai tikrai neprieštarauja.
Žinoma, apmaudu, kad kartais piligrimystė pamirštama. Pavyzdžiui, man draugai pasakoja, kad einant Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje mažai tikėtina jo pabaigoje sutikti religinį piligrimą. Vieni eina dėl sporto, kiti dėl turizmo, treti nori sau įrodyti, kad gali. Tai gali šiek tiek erzinti piligrimus.
Bet iš tiesų šie tikslai neprieštarauja vienas kitam, manau, netgi gražiai papildo vienas kitą. Gal net pasakyčiau, kad kultūra ir piligrimystė negali būti atskirtos.
Piligrimų centras siūlo keletą piligriminių maršrutų po Kauną ir Lietuvą. Kaip gimė idėja sukurti šiuos kelius?
Piligriminiai žygiai į Šiluvą iš mūsų centro vyko ir anksčiau, tačiau šią idėją išplėtojome per pandemiją. Negalėdami keliauti į užsienį, į tradicines tokių kelionių vietas, turėjome prisitaikyti ir surasti būdą, kaip toliau vykdyti piligriminę veiklą. Taip mums ir gimė idėja sukurti maršrutus, kuriais gali keliauti vienas, su draugais, šeima ar didele grupe.
REIKIA BŪTI ATVIRAM, KAD DIEVAS GALĖTŲ VEIKTI, O NE TIK AŠ VEIKČIAU SAVO KELIONĖJE.
Iš pradžių sudėliojome penkis maršrutus, vedančius per vaizdingas vietas, kuriose susijungia kultūra, turizmas ir, žinoma, piligrimystė. Mes juos paženklinom, sukūrėm žemėlapį ir paruošėm piligrimams.
Neilgi atstumai, iki 20 kilometrų, piligrimystę padaro daug labiau prieinamą – jei neturi mėnesio atostogų vykti į Ispaniją ir eiti kelis šimtus kilometrų Šv. Jokūbo keliu, piligrimu gali pabūti ir turėdamas vieną laisvą dieną Lietuvoje.
O kaip sukūrėte popierinį žemėlapį „Piligriminis Kaunas“?
Aš vis galvojau – jau tiek metų dirbu piligrimų centre, o Kaune vis dar nėra piligriminio maršruto, todėl ir nusprendėme kartu su Kauno turizmo informacijos centru tokį sukurti.
Kaune yra daug religinių vietų. Tai daugiausia bažnyčios, bet ne tik –yra ir cerkvė, sinagoga, mečetė. Taip pat ir daug kitų vietų. Kad piligrimystė Kaune būtų įdomesnė, sukūrėme žaidimą, kviečiantį surasti lobius ir surinkti aštuonis antspaudus. O pirmasis punktas, žinoma, yra piligrimų centras.
Surinkęs bent pusę antspaudų, mūsų centre gali gauti pažymėjimą, kad esi Kauno piligrimas. Lobis, pasak Biblijos, yra ten, kur tavo širdis. Taigi, randamas lobis nėra
lobis fizine prasme, o labiau tai, ką patiri lankydamas šias vietas. Pats ieškojimas ir yra lobis. Tikrai rekomenduoju visiems kauniečiams dar šią vasarą patirti tą daugumai neatrastą – piligriminį – Kauną. Maršrutą galima apeiti per dieną, dvi ar per kelias.
Kam rekomenduotumėte piligrimines keliones? Galbūt yra atvejų, kai jų nerekomenduotumėte?
Į piligrimines keliones gali eiti visi, kas tik nori: gali eiti netikintys, gali eiti labai tikintys, vaikai gali eiti į trumpesnius žygius ar vykti į stovyklas, senjorai gali su mumis autobusu vykti į Šiluvą. Nei amžius, nei žmogaus religiniai įsitikinimai neturėtų trukdyti vykti į piligrimines keliones. Dėl to man ir patinka piligrimystė – čia gali būti visi.
Jei galėtumėte duoti tris patarimus žmogui, kuris planuoja leistis į piligriminę kelionę, kokie jie būtų?
Pirmasis patarimas – būtinai pasiruošti, nepraleisti to pirmojo etapo. Antrasis – piligrimystė, mano nuomonė, neatsiejama nuo intencijos. Intencija yra prašymas arba padėka. Piligrimas turi žinoti, dėl ko keliauja.
Pavyzdžiui, kai mums gimė sūnus, keliavome į Šventąją žemę, Nazare-
tą, padėkoti Marijai. Keliavome, savanoriavome, pabuvome ten mėnesį. Tai viena gražiausių iš mano kelionių. Kelionė – nebūtinai atgaila dėl savo nuodėmių, kaip kai kurie galbūt įsivaizduoja. Piligriminės kelionės gali būti džiaugsmingos ir kylančios iš dėkingumo.
Trečiasis patarimas yra keliauti atvira širdimi. Mes labai dažnai įsivaizduojame, kaip viskas turėtų būti, veikti ir atrodyti. Dažnai turime savų lūkesčių, savų planų, bet Dievas mato daugiau, Dievas žino daugiau. Reikia būti atviram, kad Dievas galėtų veikti, o ne tik aš veikčiau savo kelionėje.
NUO GIRNŲ GIRNELIŲIKI
TAURAS BERNOTAS DOVYDO BUČO NUOTR.
„Taip jau yra, kad veikdami, judėdami jaučiamės
geriausiai“, – sako Julita Baravykienė. Jos vedamos judesio praktikos, jogos ir akrojogos pamokos jau ne vienerius metus išjudina, o iš senelio perimtas
„Pranciškaus malūnas“ ir tiesioginiu jo tęsiniu tapusi kavinė „Bundu“ budina Kauno gyventojus ir svečius. Jei jums dar nekyla klausimas, kaip ji viska spėja,, žinokite, kad Julita – šviežiai iškepta dvynukų, Leonardo ir Sofijos, mama. Su ja susėdome pasikalbėti apie kavinę bei besisukančias „Pranciškaus malūno“ girnas ir apie stiprinamas kauniečių kelių girneles bei jos pačios gyvenimo kelius.
Savo rankų pagalba Julita geba ne tik atsistoti ant galvos – jos atsakingos ir už tai, kad E. Ožeškienės g. bei Aleksoto gyventojai jau nuo 2022 m. varvina seiles dėl „Bundu“ ir „Pranciškaus malūno“ kepinių. Legendų statusą spėję įgyti grikių sausainiai, cinamoninės bandelės, keksai, veganiški bei glitimo neturintys skanėstai – kasdien iš šviežių miltų gimsta daugybė gardumynų.
Su Julita susitinkame „Bundu“ – šimte kvadratinių metrų, užpildytų saldžiais kvapais, žaliuojančiais augalais ir ore tvyrančiu jaukumu.
Per šį laikotarpį kavinė spėjo suburti ne tik marias kūrybinės laisvės turintį kolektyvą, šiandien beveik savarankiškai besirūpinantį „Bundu“ kasdienybe, bet ir plačią bendruomenę, įsitraukiančią į renginių gausą – nuo rudeninių „Šiurpnakčių“ iki pavasarį švenčiančių šokių.
Lyg prieš vieną iš Julitos vedamų jogos užsiėmimų nusiauname batus, sulenkiame kelius, prisėdame ant žemės ir įsitaisome pokalbiui.
Pradedame nuo Aleksoto ir senelio
Pranciškaus – jis dar 1996 m. savo namuose įkūrė malūną ir netruko tapti mikrorajono pažiba. Pirminis noras suteikti galimybę žmonėms susimalti savo grūdus greitai išsiplėtė iki miltų ir sveikuoliškų produktų parduotuvėlės, prie kurios ėmė driektis eilės.
Pranciškus čia dažniausiai dirbdavo vienas, tačiau spėdavo kiekvienam klientui papasakoti ir apie savo produktus, ir apie sveiką mitybą, pilno grūdo miltų naudą. Dabar tai daro iškalbos taip pat nestokojanti Julitos mama.
Tokioje aplinkoje augusi ir gyvenusi
Julita sako, kad miltų ir kepinių kupina kasdienybė jai buvusi įprasta, tačiau
savo ateities su tuo sieti neplanavo. „Visada maniau, kad mano kelias nuves kitur – nepaisant to, kad baigiau maisto mokslo ir technologijos studijas, o su kepiniais eksperimentuodavau jau paauglystėje“, – teigia „Bundu“ bendraįkūrėja.
Iš dalies taip ir nutiko – nuo aštuonerių metų jogą praktikavusi Julita ėmė judėti judesio kryptimi: „Nors vienu metu buvau praradusi susidomėjimą joga ir pasukusi į kitus sportus, galiausiai buvau sugrąžinta į šį kelią.“ Po pirmo kurso vasarai išvykusi pas JAV gyvenančius giminaičius, čia ji baigė jogos mokytojų kursus. Grįžusi į Lietuvą Julita pradėjo vesti jogos užsiėmimus – maisto sritis domino vis mažiau, o judėjimas bei joga galiausiai ne tik įaugo į kraują, bet ir tapo jos kasdiene duona.
Tiesa, ilgesniam laikui atsitraukti nuo duonos Julitai nepavyko. Užklupus pandemijai, apstojo jogos užsiėmimai, o iš malūno savo keliais pasitraukus svarbią vietą jame užėmusiam pusbroliui, Julita nusprendė padėti mažai čia bedirbusiam seneliui.
„2017 m. baigusi studijas užtrukau dar trejus metus, kol grįžau ir į šį kelią.
Taip mano gyvenime nutinka dažnai –atrodo, net bandydama nusukti kažkur į šoną, visada sugrįžtu prie pamatinių dalykų“, – apie pašaukimą svarsto kavinės bendraįkūrėja.
Į malūną 2021 m. pradžioje Julita žengė pilna koja: įsteigė mažąją bendriją, sukūrė e. parduotuvę, socialinių tinklų paskyras, kadangi iki tol žinia apie jį ėjo tik iš lūpų į lūpas. „Tuo metu jau buvau pradėjusi kepti natūralaus raugo duoną – sourdough – o kadangi Kaune nelabai buvo kur jos įsigyti, sparčiai išsiparduodavome pažįstamiems. Greitai pirkėjų ir besidominčių ėmė daugėti.“
Pavasarį į malūno veiklą labiau įsitraukė ir Julitos vyras Tomas, reikalai ėmė vykti dar greičiau – asortimentą papildė sausainiai ir granolos, o su viena Kauno kavine buvo atidirbti kiti kepiniai.
„Dabar juokinga pagalvojus, kad tuomet turėjome kone belekaip sumestą internetinį puslapį, tačiau mus atrado nepaisant to, atrodo, nedarius nieko ypatingo.“
Pilnu pajėgumu įsisukus „Pranciškaus malūno“ girnoms, plečiantis klientų-kavinių ratui, tų pačių metų rudenį buvo nuspręsta malūne įrengti ir kepyklą.
„Pamenu, vaikščiojome po namus ir kaip kokie developeriai svarstėme: gal ji tilptų čia, o gal štai čia. 2022 m. vasarį atsidarėme ne tik su kepykla, bet ir su atnaujinta parduotuvėle. Netrukus ėmėme auginti komandą, atsirado žmonių, kurie į projektą norėjo įsitraukti dar labiau. Tereikėjo kažkam užduoti klausimą: „Kavinė centre?“ Atsakymas buvo aiškus: „Kavinė centre.“ Birželį pasirašėme nuomos sutartį, o rugsėjį atvėrėme mėlynąsias „Bundu“ duris“, – prisimena Julita.
Atidunda „Bundu“
„Atsidarom mokytis“, – apie kavinės startą rugsėjo 1 d. prieš beveik dvejus metus skelbė „Bundu“. Tą patvirtina ir Julita, sakanti, kad pradžia buvo skirta bandymams.
„Nenorėjome visko nuo pirmųjų akimirkų daryti tobulai. Daug testavome, ieškojome įkvėpimo, galvojome, kokie norime būti. Ir dabar komandiškai sugrįžtam prie šio klausimo: kodėl ir kaip viską darome. Turbūt dėl to viskas išėjo labai sava, net jei iš pradžių ir buvo daug chaoso. Juk viską su komanda darėme nuo nulio, tam tikrose vietose net neturėdami pakankamai žinių, tarkim, kokio mikserio reikia į virtuvę“, –juokiasi Julita.
„Pranciškaus malūno“ ir „Bundu“ filosofiją atspindi šūkis „Nuo grūdo iki bandelės“, kuriuo vadovaujamasi nuo pat veiklos pradžios.
„Mūsų šūkis pirmiausia reiškia norą kepti skaniai ir kokybiškai, o jeigu produktai dar bus ir veganiški ar be glitimo – tai tik pliusas. Tačiau pasiūlyti sveikesnių produktų stengėmės visada. Turbūt tai savotiškas
senelio palikimas. Žinoma, ieškome ir naujovių, tačiau mums svarbus ir pastovumas, išdirbti receptai. Kartais pagalvoju, kaip žmonėms vis dar neatsibosta tie patys grikių sausainiai, cinamoninės bandelės“, – šypsosi Julita.
Ji pažymi, kad nuo pat pirmosios dienos „Bundu“ ypač sekėsi suburti patikimą, kūryba spinduliuojantį komandos branduolį.
„Net tai, kaip atrodo mūsų erdvė ir kas šiandien vyksta „Bundu“, – mūsų komandos nuopelnas. Kažkas mėgsta gėles ir kavinėje užaugino savotiškas džiungles, kažkas nusprendė sukurti piešinių prekystaliui. Labai stengiamės, kad visi čia galėtų save realizuoti – kolegoms suteikiame laisvę organizuoti, daryti, groti. Smagu ir tai, kad turime net sąrašą žmonių, kurie norėtų pas mus dirbti“, – sako kavinės bendraįkūrėja.
Nors pradžioje Julita su vyru buvo pilnai įsitraukę į darbą kepykloje ir kavinėje, greitai suprato, kad laikas šį projektą po truputį paleisti.
„Šiek tiek labiau atsitraukėme dar 2023 m. pavasarį. Viskas važiavo savo eiga, tad nusprendėme atlaisvinti komandos rankas kūrybai, sau pasilikome nuobodesnius darbus. Prireikus galėjome kuriam laikui atsitraukti ir visai, susitelkti į vaikus – dabar vėl po truputį grįžtame, nuimame naštą nuo kolegų“, – pasakoja jogos trenerė.
Julita sako, kad ilgai nusėdėti vietoje jiems nepavyko net prieš kelis mėnesius gimus dvynukams. „Per metus galimybės žongliruoti skirtingomis veiklomis tapo geresnės, tad viską veikiame kartu su vaikais – varom net į mišką, o kai jie užmiega – prisėdame padirbti. Žinoma, padeda ir šeimyna, todėl išeiti dviem valandoms vesti jogos treniruotės – ne problema. Labai smagu prisitaikyti prie naujo amplua ir neiškristi iš gyvenimo, o už
aktyvų dvynukų gyvenimo būdą net sulaukėme pagyrų iš jų kineziterapeutės“, – šypsosi Julita.
„Man patinka, kad mano gyvenimo kelyje – didelė sričių įvairovė, vienoje galiu pailsėti nuo kitos. Tuomet atrodo, kad visą laiką kažką veiki, bet nesijauti pavargęs. Taip jau yra, kad veikloje, judesy mes jaučiamės geriausiai.“
Svarbiausia – neįsirėminti
Šiandien Julita didesnį dėmesį yra sutelkusi į jogą ir akrojogą, judesio praktikas ir jų mokymą. Kas gi yra ta judesio praktika?
„Tai yra platesnis konceptas, apimantis žmogaus judėjimo galimybes. Man patinka terminas „fizinis raštingumas“, kalbantis apie žmogaus fizines kompetencijas, žinias, gebėjimo judėti įvairovę. Tai skiriasi nuo sporto klubo, kur kiekvienas gali suprasti, kaip daryti pratimą, tuomet didinti pakartojimų skaičius ar svorius. Atėjus į judesio praktikas, žmogui gali ir tris kartus nepavykti vien koordinaciniu atžvilgiu atlikti pratimo. Ir reikia priimti tai, kad tau nepavyksta. Tačiau geriausias mokymasis ir vyksta tada, kai neišeina, esi priverstas išmokti šio to naujo“, –pasakoja Julita.
Kaip atrodys Julitos, „Pranciškaus malūno“ ir „Bundu“ ateitis? Aišku viena – visi trys išliks autentiški ir atviri naujoms galimybėms.
„Kol kas mums užtenka tiek, kiek turim, – jeigu plėstumėmės, taptume kaip visi, o buvimas išskirtiniais, kūrybiškais, daryti mažiau, bet kokybiškiau – mūsų pamatas. Žinoma, turime kur tobulėti – svajojame apie kavinėje vykstančias edukacijas, pavyzdžiui, duonos kepimo ar kt. Tačiau mano ir Tomo ateitis iki galo nežinoma – gal dar koks naujas kelias atsiras. Svarbiausia – neįsirėminti, nes gyvenimas visada gali nuvesti keliu, apie kurį nė nebūtume pagalvoję.“
Belgas Alexanderis Vantournhoutas festivalyje pristatys solo darbą „VanThorhout“. Bart Grietens nuotr.
SEPTYNIOS „CONTEMPO“ REKOMENDACIJOS
GUNARS BAKŠEJEVS
Kasmet artėjant šiuolaikinių scenos menų festivaliui „ConTempo“, prisireikus susiplanuoti laiką, kurį galiu skirti kultūrai, kalendoriuje tiesiog pasižymiu VISKĄ. Visas dienas –raudonai, nes mano patirtis sako, kad nuostaba ir kitos apdovanojančios (nors ne visada patogios) emocijos slypi kiekvienoje programos eilutėje. Ne vienas „ConTempo“ vakaras praturtino naujomis ir po festivalio tebesitęsiančiomis pažintimis, atvėrė naujų darbinių krypčių. Žinoma, kiekvieni metai su „ConTempo“ – ir daugiau supratimo apie šiuolaikinį scenos meną ir jo socialinę reikšmę. Nekantrauju išjausti, ką paruošė šeštasis festivalis, Kaune ir Kauno rajone vyksiantis rugpjūčio 5–11 dienomis. Po vieną rekomendaciją ir man, ir jums turi septynios puikios „ConTempo“ kuriančios moterys.
Spektaklis dalyvavusiems
VISUOSE „ConTempo“ Alexanderį Vantournhoutą iš Belgijos pažįstu ne vienerius metus ir mūsų žiūrovai jį tikrai pamena iš jau pristatytų darbų Kaune ir Vilniuje. Šis kūrėjas grįžta į Lietuvą trečią kartą su vienu ryškiausių savo spektaklių, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats. Solo spektaklis „Vanthorhout“ Kaune švęs 50-ąjį rodymo kartą! Šis kūrėjas ir atlikėjas išsiskiria unikaliu mąstymu ir gebėjimu pasitelkti daiktus, kurie spektaklių metu pasirodo nematytais rakursais. Kad ir kas tai būtų –boulingo kamuolys, kūjis, parašiutas ar vėliava – viskas Alexanderio spektakliuose tampa žmogaus kūno pratęsimu. „Vanthorhout“ – kaip nenušlifuotas deimantas, kuriam kiekvienas ras vis kitą matymo kampą ir dar vieną netikėtą susitikimą su scenos menais. Rodysime rugpjūčio 8–10 dienomis KTU sporto salėje.
Gintarė Masteikaitė, festivalio vadovė
Spektaklis dar nebuvusiems
„ConTempo“ „ConTempo“ man reiškia žmones, emocijas ir vietas, kurios suburia tiek netikėtai į pasirodymą atklydusius, tiek ištikimus festivalio lankytojus, kurie pasirodymo metu tampa vieniu ir kartu išgyvena panašias emocijas. Vienas ypatingesnių momentų, kai savo akimis matai vis didėjančią žiūrovų minią, kuri galiausiai nebetelpa tavo akiratyje. Vienas tokių minias sutraukiančių pasirodymų yra „Bleu Tenace“ (prancūzų akrobatų trupė „Rhizome“), keliausiantis po Kauną, Kauno rajoną ir net Kaišiadoris. Tai pasirodymas, pakylantis virš žemės ir sustabdantis laiką. Tai pasirodymas, kurio metu žiūrovas pamiršta laiką ir net kvėpuoja lėčiau. Mano manymu, šis pasirodymas yra lengva pažintis su festivaliu, po kurio naujų pasirodymų alkis tik augs.
Agnė Pinigienė, komunikacijos vadovė
Spektaklis, galintis nustebinti
Gamtos apsuptyje mes galime atrasti save, pažinti tai, kam dažniausiai neturime laiko skubėdami, per daug stengdamiesi ar nuolat ieškodami prasmių. Paprasti dalykai, užklupę netikėtu metu, – dėmesys šlamantiems medžiams ar neaiškiam garsui, vedantis mus pažadinti vidinį vaiką, kuris iki šiol nepastebėjo gamtos, aplinkos grožio ir paprastumo kasdienybėje.
Tokią progą – pojūčių, garsų ir literatūros kelionę mums dovanos ispanų trupė „El Conde de Torrefiel“, kurią rugpjūčio 9–11 dienomis sutiksite Tado Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje. Esu tikra, kad festivalio programoje turime paslapčių, kurios gali būti atskleistos tik jas aplankant.
Klaudija Aleksandravičiūtė, prodiuserė
Spektaklis neturintiems pinigų bilietui Festivalio atidarymas atitekės džiaugsmu! Rugpjūčio 5 dieną „Šilelio“ laiptais užplūsiantys juodi kamuoliukai įtrauks dalyvauti kiekvieną žiūrovą ir festivalio svečią. Kviečiu nepraleisti Pauliaus Markevičiaus meninės akcijos „Džiaugsmo upė“ ir plaukti laisvės srove, džiaugtis ir atvirai pasileisti į „ConTempo“ programos renginius, dauguma iš jų – nemokami, upė taip pat.
Saulė Landsbergaitė, jaunoji prodiuserė
Spektaklis užkietėjusiam
miestiečiui
Jei paprastai namo neskubat ir rugpjūčio 6–8 vakarus leisit mieste, prieš temstant kviečiu patirti
Mélissos Guex kūrinį „Down“. Tai galinga choreografinė ir muzikinė, ritminė patirtis įtraukianti žiūrovus. Šokantis menininkės kūnas kuria emocinį gylį, reflektuoja, o pats kūrinys šokiu ir muzika budina vidinius demonus.
Monika Citvaraitė-Lansbergienė, jaunoji prodiuserė
Spektaklis šeimai
Ieškantiems dar neišmintų takų
laikui su šeima gamtoje – interaktyvus spektaklis-žygis „Brūzgynų eilės“, kurį rodysime rugpjūčio 10–11 dienomis. Žygiuodami ne tik atrasite Žiegždrių geologinio tako maršrutą, bet ir supažindinsite mažuosius su lietuvių poetų kūryba bei palepinsite akis Kauno marių pakrantės vaizdais. Na, o miesto istorijų mėgėjams – Psilikono teatro spektaklis „Širdys ir kaminai“ (rugpjūčio 5–6 d., Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyrius), kuriame atgis legendinis „Lituanicos“ batų fabrikas. Tai proga vieniems pirmųjų patirti premjerą, kurioje gyvais personažais tapusių batų vaizdus papildys žaisminga perkusininko Arkadijaus Gotesmano muzika.
Radvilė Linksmuolė, socialinių tinklų kuratorė
Spektaklis, tinkamas pirmam pasimatymui
Pirmas pasimatymas bažnyčioje? Kodėl gi ne? Aš labai mėgstu tyrinėti naujas vietas. Jei jau pabodo pasimatymai kavinėse ar parkuose, rekomenduoju pakviesti antrą pusę į kultūros renginį neįprastoje vietoje. Dar žaviau, jei nei vienas iš poros nėra buvę tokioje vietoje, tada nelieka pranašumo jausmo, galime dalintis pirmo karto įspūdžiais. Vienas iš svarbių pasimatymo momentų man yra kultūrinis turinys, mėgstu pamatyti ką nors naujo ir taip plėsti savo akiratį (arba pasaulėžiūrą).
Šiemet vienas iš labiausiai viliojančių pasirodymų „ConTempo“ festivalyje yra spektaklis „Vērpete“ („Sūkurys“), kurį išvysite Evangelikų reformatų bažnyčioje. Jo kūrėjai ir atlikėjai Erikas Erikssonas ir Krišjānis Santas kaip atspirties tašką panaudoja dažniau žaidimuose, liaudies ir pramoginiuose šokiuose sutinkamo sukimosi poroje principą ir išplėtoja jį į tikslumo, greičio, pasitikėjimo ir jaudulio šokį. Skriedami sūkuriu per erdvę, sukdamiesi susikibę ranka rankon, atlikėjai suburia ir vėl išskiria žiūrovus dinamiškai atsikartojančiais judesiais. Daug kūniško kontakto, kurį lydi gyva vibrafono ir gitaros muzika. Žiūrovai dalijasi ta pačia erdve su atlikėjais ir dažnas savo patirtį apibūdina taip, lyg būtų buvę apsupti gamtinės jėgos, suvokiamos ne protu, o kūnu. Labai kviečiu pakviesti savo antrą pusę į jaudinantį šokio sūkurį – tik vieną kartą, tik rugpjūčio 11 d.
Gerda Titovė, rinkodaros vadovė
„Creatives for Ukraine“ – 2022 m. pavasarį startavusi iniciatyva, skatinanti kurti plakatus ir iliustracijas prieš rusijos karą Ukrainoje. Šio kūrinio autorius – Andrii Hryvennyi. Daugiau iliustracijų rasite: creativesforukraine.com
KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO
KAUNAS PILNAS RENGINIŲ
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
ŠIO NUMERIO TEMA SUFLERUOJA – NESĖDĖKITE VIENOJE VIETOJE. NAUJOS ERDVĖS, POTYRIAI, PAŽINTYS –TAI VASARA. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: RENGINIAI.KAUNASPILNAS.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUS
Kiekvieną dieną
VR filmas „Žaisti Gyvenimą“ „Hexa Cinema“, „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Liepą paskelbtas 81-ojo Venecijos kino festivalio dalyvių sąrašas –prestižiniame renginyje bus galima išvysti ir realybės filmą „Žaisti Gyvenimą“, kuriame atgyja menininko Algio Kriščiūno paveikslai. Nostalgišką, prisiminimais ir išgyvenimais nuspalvintą pasakojimą, kuriame įprasminama kūrybinė dailininko mintis bei atskleidžiamas sudėtingas jausmų pasaulis, jau dabar galite pamatyti „Hexa Cinema“.
Reginos Hübner paroda „Mes taip pat esame tie, kas
nesame“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Austrų kilmės menininkė tyrinėja transformuojančią empatijos galią. Šis ryšys siejamas su kūrimo ir naikinimo dualizmu – temomis ant kurių pastatyta Hübner kūrybą. Kūrinio ir parodos pavadinimas reiškia, kad mūsų tapatybę formuoja ne tik mums būdingos savybės, bet ir mūsų santykiai bei sąveika su kitais
žmonėmis ir aplinka, su tais „kas mes nesame“.
Iki 08 11
Kadras iš Reginos Hübner filmo „Eva“ (2022)
Iki 08 11
Eva Vēvere ir Židrijos
Janušaitės paroda „Prieglobstis, šventykla, monumentas“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Parodos autorių nuotr.
Parodoje kalbama apie laiko trapumą ir performatyvų bendros erdvės, apgyvendintos nepažįstamų
žmonių ir draugų, augalų ir metų laikų, aktą. „Praėjusiais metais, Žagarėje prasidėjus daržininkystės sezonui, paprašėme žmonių pasidalinti kuo dar galėtų būti šiltnamis be praktiškos jo paskirties. Netrukus atsakymai susipynė į kolektyvinę fantaziją, prisiminimą apie vietą, kurioje galima tapti savimi“, – rašo menininkės.
Iki 08 11
Morgan O’Hara
(JAV / IT) paroda
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Morgan O’Hara kūryba remiasi kultūriškai kontekstualizuotu piešimu kaip fundamentalia žmogiška pastanga, patikrinta laiko ir besivystančia ant istorinio srities tęstinumo pagrindo. Ši praktika reikalauja buvimo čia ir dabar, susietumo, dėmesingo stebėjimo ir gyvo potyrio perdavimo. Taip kurdamas menininkas peržengia tariamą „opoziciją“ tarp abstraktaus ir figūratyvaus meno, tarp gestinės išraiškos ir dokumentinės intencijos, todėl atsiranda naratyvinis darbas, kuris nėra figūratyvus.
Iki
08 17
Paroda „Kaunas fotografijose“
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Nuotr. iš knygos „Kaunas 1993“
Parodoje eksponuojamos Kauno miesto fotografijos nuo 6-ojo dešimtmečio, kurias įvairaus pobūdžio leidiniams pateikė to meto fotografai. Tai pirmoji būsimo tęstinio fotografijos parodų ciklo apie Kauną fotografijose dalis, kurio idėjos autorius ir kuratorius – Donatas Stankevičius, bendraautoriai – Paulius Tautvydas Laurinaitis ir Algirdas Šapoka.
KALENDORIUS
Iki 08 31
Paroda „Sportininkų
portretai dailėje“
Lietuvos sporto muziejus, Muziejaus g. 7
Vladimiras Kasatkinas. „Antano Mikėno portretas“, 1984.
Muziejuje eksponuojami M. Ostrausko, P. Stausko, A. Krištopaičio, R. Kalpoko, V. Kasatkino ir kitų dailininkų tapyti garsiausių Lietuvos sportininkų portretai, gauti iš Lietuvos sporto universiteto. Užsukę į muziejų taip pat aplankysite ir parodą, skirtą Paryžiaus olimpinėms žaidynėms ir Lietuvos olimpinio judėjimo šimtmečiui.
Iki 09 08
Paroda „Geltona moteris. Antano
Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio
dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, muziejuje surengta po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Greta –visa plejada šiuolaikinių menininkų kūrinių, kuriuos įkvėpė optimistinė geltona spalva, moters įvaizdis ar raudona gėlė.
Iki 11 16
Paroda „Sarmatų karvedžiai. Žymiausi
XVI-XVII a. Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karvedžiai“
Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64
Muziejaus nuotr.
Laisvė, brolybė, bendras sutarimas ir renesanso narsa, pamažu peraugusi į barokišką santūrumą – vertybės, kuriomis gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) piliečiai ir gynėjai. Apie tai pasakojama parodoje „Sarmatų karvedžiai“. Pasitelkiant garsiausių karvedžių portretus, jų naudotą ginkluotę bei politinę literatūrą, trimis pjūviais pristatoma bendra Abiejų Tautų Respublikos tautų istorija.
Kiekvieną trečiadienį 17:30 val. muziejus kviečia dalyvauti ekskursijoje ir apžiūrėti šią parodą kartu su kuratoriumi.
08 01–08 30
Sigitos Grabliauskaitės akvarelių paroda
„Sustabdytos akimirkos plenerų metu“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Dailininkė jau kelis dešimtmečius dirba Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos dėstytoja, yra Objektinio meno programos koordinatorė. „<...> esminė dailininkės kūrybos sritis yra stiklo menas. Bet kartu menininkė visuomet žavėjosi akvarele <…> jai yra labai įdomu palyginti spalvingos stiklo plokštės, kuomet ji lydoma ugnies karštyje ir stebina tapybiniais šuorais, atsiradimą su popieriuje liejamu, išgaunamu akvareliniu vaizdu“, – rašo menotyrininkė prof. dr. Raimonda Simanaitienė, pastebinti, kad menininkės akvarelėse vyrauja nepaprastai lengvas, virpantis potėpis, kuriantis vaiskią atmosferą.
KALENDORIUS
Nuo 08 02
Filmas „MaXXXine“
Kino teatrai
Kadras iš filmo
JAV kino studijos „A24“ filmų seriją „X“ sudaro originalus siaubo filmas „X“, jo priešistorė „Perlė“ bei trilogijos paskutinė dalis „MaXXXine“. Režisieriaus Ti West filme pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Mia Goth. Devintojo dešimtmečio Holivude suaugusiems skirtų filmų žvaigždė
Maxine Minx trokšta tapti profesionale kino aktore. Mergina pagaliau gauna savo išsvajotąjį šansą, tačiau paslaptingam žudikui persekiojant Holivudo žvaigždutes, kraujo pėdsakai grasina atskleisti jos grėsmingą praeitį.
08 05–08 11
Tarptautinis scenos menų festivalis
„ConTempo“ Kaunas ir Kauno rajonas
Rugpjūtį į Kauną ir Kauno rajoną jau šeštą kartą sugrįžta festivalis „ConTempo“, ir vėl subursiantis ryškiausius Lietuvos bei užsienio scenos menų kūrėjus. 7 dienas truksiančioje programoje – daugiau nei 45 šokio, cirko bei teatro pasirodymai ir per 30 valandų scenos patirčių. Festivalio rengėjų rekomendacijų specialiai žurnalo skaitytojams ieškokite šiame „Kauno pilno kultūros“ numeryje.
Antradienis, 08 06 / 13 / 20, 12:00 Literatūriniai priešpiečiai
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
„Pexels“ / Ekaterinos Bolovtsovos nuotr.
Jau trečius metus vasarą biblioteka kviečia į literatūrinius priešpiečius, kurie vyksta pačioje bibliotekoje ir Žaliakalnio kultūrinio draustinio apylinkėse. Susitikimų metu 45 min. vyksta tylusis grupinis knygų skaitymas, o likusias 15 min – kūrybinės, atpalaiduojančios veiklos: sensoriniai skaitymai, literatūrinės meditacijos, literatūriniai žaidimai, improvizacijos, …
Ketvirtadienis, 08 08, 19:00 Pažaislio muzikos festivalis. „Vocal
Sampling: Kubos magija“
VDU Kauno botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6
Ansamblio archyvo nuotr.
Viskas prasidėjo 1989 m., kai šeši talentingi Havanos menų universiteto instrumentalistai pradėjo imituoti įvairių instrumentų garsus savo balsais. Tai išaugo į tarptautinį pripažinimą pelniusį unikalų ansamblį „Vocal Sampling“. Kauniečiams ansamblis paruošė programą, kurioje persipins originalios grupės kompozicijos, jau tapusios neatskiriama Kubos muzikos tradicijų dalimi, Kubos ir Lotynų Amerikos muzikos klasikos atgarsiai bei populiariosios muzikos hitai.
Šeštadienis, 08 10, 13:00 Ekskursija „Gyvi namai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.
Kartą per mėnesį Kauno menininkų namai kviečia į ekskursijas, kuriose yra galimybė ne tik pašniukštinėti po pastato užkaborius, sužinoti apie margą įstaigos istoriją ir dabartį, bet ir prie kavos pasiklausyti audio įrašų – Kauno menininkų namuose dirbusių ir kūrusių žmonių pasakojimų.
KALENDORIUS
Pirmadienis, 08 12, 12:00
Nepriklausomų bendruomenių radijo stočių radijo diena
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Ievos Černiauskaitės nuotr.
Nepriklausomų bendruomenių radijo stočių tinklas icrn.live jungia bendraminčius, kurių tikslas – kurti tvarią ir ilgalaikę nepriklausomo alternatyyvaus radijo ateitį. Vizito Lietuvoje metu „Radio Cashmere“ (Berlynas), „Dublin Digital Radio“ (Dublinas), „IDA Radio“ (Talinas), „Lake Radio“ (Kopenhaga), „OOO (Out of Office) Radio“ (Helsinkis), „RadiOrakel“ (Oslas), „Tirkultūra“ (Ryga) ir „Resonance FM“ (Londonas) nariai kviečia į visos dienos tiesioginę radijo transliaciją iš Kauno menininkų namų kiemo, kurios metu dalyviai ir šeimininkai dalinsis lauko įrašais, diskusijoms, gyva muzika ir kitomis audiofoninėmis linksmybėmis.
Antradienis, 08 13, 18:00
Pasidainavimai
Kalniečių parko skaitykla
Ansamblio „Saulėlio“ nuotr. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka tęsia tradicinius pasidainavimus Kalniečių parke šalia skaityklos su folkloro ansambliu „Saulėlio“ ir kviečia į jaukų susibūrimą dainuojant visų pamėgtas lietuvių liaudies dainas. Užsiėmimų dalyviai dainuos visiems žinomas liaudies dainas, taip pat mokysis ir kitų, senovinių ir vėlyvesnių dainų bei unikaliųjų sutartinių, kurios yra įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Antradienis, 08 13, 20:00
Grupės „Garma“ koncertas
Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13
„Garma“ – hard rock ir dark country garsais nebijantys varijuoti muzikantai, ypatingam antradieniui ypatingoje vietoje rengiantys akustinę programą. „Sušvelnėjęs kūrinių skambesys tikrai nesuminkštino dainų tekstų – tiesmukiškų ir drąsių“, –žada muzikantai.
08 14–08 15
„Suburtynė“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Muziejaus archyvo nuotr.
„Jau penktus metus iš eilės buriamės į „Suburtynę – 24 valandas giedame sutartines. Nuoširdžiai kviečiame visus, mylinčius ir praktikuojančius sutartinę, – junkimės giedoti! Kilstelėkim save ir visą Kauną taip, kaip dar niekada nebuvome pakilę! Jei ieškote draugijos – rašykite, sutelksime į grupes“, – į unikalų renginį kviečia jo idėjos autorė Skaidra Jančaitė su palaikančiu kolektyvu.
Ketvirtadienis, 08 15, 15:00 Pažaislio muzikos festivalis. Žolinės
atlaidai Pažaislyje
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
XXIX Pažaislio muzikos festivalis
kartu su Lietuvos Šventojo Kazimiero seserų kongregacija kviečia švęsti Žolinę – Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Tai – tradicinis gražaus vienuolyno ir festivalio bendradarbiavimo pavyzdys. Kaip įprasta, Žolinės atlaidai Pažaislyje vyks mišių metu giedant Kauno valstybiniam chorui, kuriam diriguos Mindaugas Radzevičius.
Penktadienis, 08 16, 16:00
Queer kultūros festivalis
„Kultūra visų“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Jurijaus Abramov nuotr.
„Telefono užrašinėje pabirusios idėjos eilėraščiams; už tave senesnė juostinė kamera iš blusturgio – lyg ir veikia, bet nuotraukos per tamsios; alkis kurti apie save, be baimės ir heteronormatyvumo. Ištrauk
kūrybą iš slėptuvių ir atsinešk į pirmąkart Kaune besilankantį festivalį. Popietę pradėsime baltose lankose ganydamos*i kreivas avis ir mokysimės rašyti manifestą, o vakarop analoginės fotografijos dirbtuvėse klausime „Who framed gender?“, – rašoma kvietime į renginius, kuriuos organizuoja VU SA programa „Be etikečių“.
RUGPJŪTIS
KALENDORIUS
Šeštadienis, 08 17, 17:00
Pažaislio muzikos
festivalis.
„80 MINUČIŲ:
Giedrius Kuprevičius ir draugai“
Senoji Zapyškio Šv. Jono
Krikštytojo bažnyčia, Zapyškis, Kauno raj.
Kauno fortepijoninis trio ir solistai giliau pažvelgs į kamerinę šiemet
80-ąjį gimtadienį minėjusio
Giedriaus Kuprevičiaus muziką. Programoje – baritonui ir fortepijoniniam trio, sopranui ir fortepijonui, smuikui ir violončelei sukurti G. Kuprevičiaus opusai, neabejotinai šmaikšti diskusija su „atsargiu radikalu“ pristatomu kūrėju ir gausybė siurprizų, kuriuos jubiliejų pasitinkančiam menininkui pateiks jo kolegos kompozitoriai
Zita Bružaitė, Šarūnas Nakas ir Antanas Jasenka. Sekmadienis, 08 18, 19:30 Pažaislio muzikos
festivalis „Sutartinės“
Kauno šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčia, Papilio g. 9
Klasikinės muzikos mylėtojus į pirmąjį savo koncertą pakvies
Kauno fleitų trio. „Ilgai svajojome ir brandinome savo trio idėją, kurią pagaliau įgyvendinsime Pažaislio muzikos festivalyje“, – džiaugiasi
Ona Andriuškevičienė, Aušra Lukoševičiūtė ir Beata PreisaitėŠidiškienė. Koncerto programoje „Sutartinės“ skambės skirtingų stilių ir epochų kūriniai, atliekami trimis skirtingomis fleitomis: tradicine koncertine, piccolo ir altine fleita.
08 19–08 31
Renginių ciklas „Kultūra į kiemus“ Įvairios vietos
Martyno Plepio nuotr.
Miestiečių bei atlikėjų numylėtas ir tarptautinio pripažinimo sulaukęs renginių ciklas „Kultūra į kiemus“ sugrįžta! Paskutiniuosius vasaros vakarus kauniečiai leis su muzikos bei šiuolaikinio šokio pasirodymais, kino peržiūromis ir parodomis, kurios atkeliaus į bendruomeniškiausius daugiabučių kiemus visame mieste.
Programa: kmn.lt
Trečiadienis, 08 21, 19:00
Roko Kašėtos ir grupės koncertas
Kalniečių parko skaitykla
Atlikėjo archyvo nuotr.
Rokas Kašėta – dzūkodelikos žanro pradininkas, multiinstrumentalistas. Jo siekis – nutiesti tiltą tarp dzūkų tarmės ir šiuolaikinių muzikinės raiškos formų, taip siekiant tarmei suteikti naują gyvenimą. Kartu su Roku Kašėta koncertuos klarnetininkas Haroldas Parulis, multiinstrumentalistas Gediminas Stepanavičius, bosistas Evaldas Mockus, būgnininkas Martynas Stoškus.
Ketvirtadienis, 08 22, 19:00
Pasišokimų
uždarymo vakaronė
Kalniečių parko skaitykla
„Piliarožės“ archyvo nuotr.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į vakaronę kartu su folkloro muzikos duetu „Medetka“ ir Kauno rajono Raudondvario kultūros centro folkloro ansambliu „Piliarožė“. Vasarą Kalniečių parke puoselėtą liaudies šokių tradiciją užbaigs smagus šokių vakaras, kuriame bus gausu jau išmoktų šokių ir naujų melodijų.
Nuo 08 23
Festivalis
„Transformacijos“ Petrašiūnų šiluminė elektrinė, Jėgainės g. 12
Organizatorių archyvo nuotr.
Antrasis „Kauno energijos“ inicijuotas festivalis pakvies į naktinę šviesos ir garso šiuolaikinio meno instaliaciją istorinėje Petrašiūnų elektrinėje, kuri vyks du vakarus –rugpjūčio 23 ir 24 d. Festivalio metu bus eksponuojama fotografo Andriaus Repšio fotoparoda „Šilumos kapiliarų estetika“. Po naktinio renginio įmonė pakvies į savaitę vyksiančias industrines ekskursijas.
Daugiau: festivalistransformacijos.lt
Šeštadienis, 08 24, 20:00
Koncertas „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Monikos Penkutės nuotr.
„Graži ir ta galinga“ kartu su žymiausiomis Lietuvos istorijos moterimis, raganomis, -ienėmis ir visų mūsų močiutėmis vėl atlekia prie Rotušės. Ant scenos bus galima išvysti tokias Lietuvos istorijos žvaigždes, kaip Žemaitė, Barbora, Dalia ir netgi Bona Sforca. Šitiek istorinių įžymybių vienoje vietoje – retas reiškinys.
KALENDORIUS
Sekmadienis, 08 25, 19:00
Pažaislio muzikos
festivalis. Laimio Vilkončiaus opera „Pasaulio sutvėrimas“
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Baigiamajame XXIX Pažaislio muzikos festivalio koncerte nuskambės kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus operos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera, kurią atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, charizmatiškų solistų būrys ir visuomet naujiems iššūkiams atviras maestro Gintaras Rinkevičius. Operos libretą sukūrė Daiva Čepauskaitė.
Antradienis, 08 27, 19:00
Slemas #75
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.
Kaip ir kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį, visi keliai veda į sakytinės poezijos šėlsmą – slemą. Jis vyks naujajame KMN amfiteatre, tad tilps visi žodinių eksperimentų mėgėjai.
Antradienis, 08 27, 18:00
Susitikimas su Mariumi Čepuliu
Dainavos parko skaitykla
Bibliotekos archyvo nuotr.
Žinomas gamtos fotografas, laidų vedėjas ir rašytojas Marius Čepulis renginio metu pristatys antrąją „Gamtos fotografo dienoraščio“ knygą bei kvies klausytis gamtos garsų: nuo žiogų ir varlių iki paukščių bei žvėrių. Knygoje rasite ne tik per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje padarytų gyvūnų, gamtos reiškinių nuotraukų, bet ir patarimų, ko nepražiopsoti kiekvieną mėnesį, taip pat vaizdingų, informatyvių ir šmaikščių autoriaus pasakojimų.
Ketvirtadienis, 08 29, 20:00
„Lemon Joy“ koncertas „OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Grupės archyvo nuotr.
„Lemon Joy“ koncerte skambės kertiniai grupės hitai „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“, „Kažkada“, „Pamiršk mane“, „Karolis“, „Be atšvaitų“, „Ylang Ylang“, „Ne apie mus (Koks pašėlęs tempas)“ ir daugelis kitų puikiai žinomų dainų.
Jono Danielevičiaus nuotr.
Penktadienis, 08 30, 20:00
Jessicos Shy koncertas
Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5
Pernai gastroles „Pasaka“ surengusi
Jessica Shy tapo gerbėjų favorite: į keturis iš penkių gastrolių šou buvo parduoti visi bilietai. „Tai bus didžiausias mūsų projektas, svajonės išsipildymas ir istorinis įvykis mano karjeroje. Rugpjūčio mėnesį padovanosime įspūdingą renginį, kuriuo galėsime didžiuotis, o žiemą skirsiu poilsiui, kai galėsiu pasinerti į naują kūrybą“, – sako vokalistė.
08 31–09 01
Tarptautinis Kauno kariljono muzikos festivalis
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64
Martyno Plepio nuotr.
Spalvingo rudens pradžią skelbia devintasis Tarptautinis Kauno kariljono muzikos festivalis. Šiais metais festivalyje svečiuosis kariljonieriai iš Nyderlandų, Belgijos ir Lenkijos, žinoma, ir atlikėjai iš Klaipėdos ir Kauno. Ateikite susipažinti su vienu sudėtingiausių instrumentų ir jo galimybėmis – juk festivalio metu išgirsite ne tik klasikinius kūrinius, kaip A. Vivaldi „Metų laikai“, bei baroko muziką, bet ir džiazo sintezę su elektronika.
Programa: kmn.lt
Šeštadienis, 08 31, 13:00
Vakarėlis „Manifestas“ „Žalgirio“ arenos parkingas, Nemuno sala
„Manifestas“ – tai pirmoji sostinės klubo-reiškinio „Kablys“ ekskursija į Kauną. „Kviesime į dienos ir nakties šokius ten, kur jų dar niekada nebuvo. Laukia kolosalaus masto veiksmas su stipriausiais užsienio ir Lietuvos didžėjais“, – kviečia organizatoriai. Programoje – dj nevykele, Vaiper Vitalijus, Acidless, Stella Bossi, Airod, Under Black Helmet ir kiti.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS
AUTORIAI: Andrius Vaškevičius, Austėja Banytė, Dovydas Bučas, Eglė Gailušytė, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Laura Brazaitytė, Lukas Mykolaitis, Rūta Cyrolytė, Svetlana Batura, Tauras Bernotas.
NEMOKAMAI)
GLOBOJA: LEIDŽIA: