Fauna
Viršelio iliustracijos autorė Lina Dudaitė
2018 01
Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus. Luko MykolaiÄ?io nuotr.
Kalbant apie Kauno ir Lietuvos fauną nebūtų įmanoma išvengti Tado Ivanausko, vieno moderniosios mūsų valstybės kūrėjų. Mes ir nevengėme – anaiptol, kauniečius šio gamtininko, rašytojo, biologijos daktaro, profesoriaus, akademiko, Lietuvos šaulių są jungos nario palikimas lydi kiekviename žingsnyje ir tyko už dažno kampo.
Ačiū, Profesoriau! Tik pažiūrėkite – 2017 m. gruodį buvo paminėtas 135-asis T. Ivanausko gimtadienis, pernai 80-metį šventė jo rūpesčiu radęsis Žuvinto rezervatas, o šiemet 95 sukanka ne be jo pagalbos įkurtam VDU Kauno botanikos sodui, 80 – Lietuvos zoologijos sodui. 2019-aisiais visas šimtas metų sukaks Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejui, 90 – Ventės rago ornitologinei stočiai. Akivaizdu, kad viso to apžvelgti viename žurnalo numeryje ir neketinome. Bet skaitėme šią profesoriaus išmintį: „Žmogaus pareiga parodyti gyviems padarams ne tik savo jėgą, bet ir savo teisingumą. Žmogus, kuris šios pareigos nepripažįsta, nenusipelno kultūringo žmogaus vardo.“ Sausį kalbamės su tais, kurie po šiais žodžiais tikrai pasirašytų. Susipažinome su net dviejų zoologijos muziejaus skyrių darbuotojais, klaidžiojome po Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos
klinikų miestelį, aiškinomės Kauno simboliais tapusių skulptūrų kilmę ir autorystę, gaubliu keliavome iki Zimbabvės ir fantazavome, į ką gi išvirs jau pradedamas kurti Kauno mitas. T. Ivanauskas, kaip medžiotojas, yra pasakęs ir tai, kad „gamtoje nėra nieko lyšno“. Žinoma, nuo XX a. pradžios daug kas pasikeitė – kalbant ir apie mokslą, ir gyvūnų teises, ir bendrą supratimą apie tai, kas yra tas teisingumas ir sugyvenimas. Apie tai pagalvoti kviečia šįkart labai neramios ir pūkuotos „Merkurijaus“ lentynos. Jų gyventojai gal jau visai netrukus kartu su naujaisiais šeimininkais vaikščios Kauno gatvėmis ir net užsuks į vieną kitą kavinę ar galeriją. Taip, gyvūnams atviras vietas renginių kalendoriuje rasite specialiai išskirtas. Taigi, simboliškai, su Geltonojo Šuns metais. 2018
SAUSIS
3
Amžinai kartu
I
O
T
E
M
A
Pasibaigus apie monumentų prasmę ir ateitį garsiai kalbėjusiai Kauno bienalei, iškart po to mieste pasveikinus du naujus paminklus ir prieš pat Naujuosius susitarus dėl Vyčio 2018-iesiems, dairomės į kiek kitokias skulptūras. Tas, dėl kurių politinių batalijų tikėtis būtų naivu, bet atidaus dėmesio joms tikrai reikia. Kad nesulaukėtų.
M
Ė
N
E
S
Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.
Biržiečiai
Menka paslaptis, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas sauganti liūtų porelė į Kauną tarpukariu atkeliavo iš Biržų, kur puošė Tiškevičių dvarą. Gimė liūtukai, ant kurių įsiamžinusi ne viena kauniečių karta, XIX a. viduryje Sankt Peterburge, o Astravo dvaro prieigose šiuo metu stovi betoninės jų kopijos.
4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kalnietės
Vienas žymiausių 1922-aisiais Žaliakalnyje įkurtos Kauno meno mokyklos studentų – skulptorius Vincas Grybas. Tai jis iš Nemuno pakrančių smėlio ir cemento nulipdė būrį pelėdų, tapusių ir mokyklos, ir kalno, ir miesto simboliais. 2017-ųjų rudenį pelėdos trumpam paliko meno mokyklos, šiandien – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto, tvorą – tam, kad pirmąkart po savo gimimo būtų restauruotos. Beje, Vasario 16-ąją kino ekranus pasieks filmų „Vilniaus getas“ ir „Ekskursantė“ režisieriaus Audriaus Juzėno istorinė drama „Pelėdų kalnas“.
2018
SAUSIS
5
A M E T O I S E N Ė M 6
Miego sergėtojai
Įdomu tai, kad skulptorius Vytautas Narutis (g. 1957) dar iki funkcionaliųjų „Šunų“, Kauno rotušės aikštėje pritūpusių 1987-asiais, sukūrė „Katiną“ (1983 m., Klaipėda). Anot legendos, du budrūs sargai saugojo čia pat, Kauno senamiestyje, apsistojusio imperatoriaus Napoleono miegą.
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Vyčio žirgas
Tikras detektyvas supa šią Lietuvos veterinarijos akademijos kieme stovinčią ir, atrodo, šiai vietai sukurtą skulptūrą. Iš tiesų žirgas 1939 m. iškilo Radvilėnų plente, jo autorius – Juozo Zikaro mokinys, l-ojo husarų Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulko karys, viršila Jurgis Rutkauskas (1907–1998). Pulko vado „Vyčio žirgu“ pakrikštytą nepriklausomybės reliktą nugriovė sovietų okupantai, o po poros dešimtmečių jo liekanas, besimėtančias Žaliakalnyje, pastebėjo Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedros profesorius Viktoras Šarkūnas (1926–2015). Visa kita – jau istorija…
2018
SAUSIS
7
Lietuvos zoologijos sodas turi ilgametę palšųjų grifų auginimo tradiciją – ši rūšis Kaune gyvena visą Tado Ivanausko įkurto sodo gyvavimo laikotarpį, tai yra, jau beveik 85 metus. 1938-ųjų liepos 1-ąją, atidarant sodą, jie vieni pirmųjų pasitiko lankytojus. Lietuvoje didžiausio svoriu ir dydžiu plėšriųjų paukščių atstovo (tiesa, jie į mūsų šalį užklysta retai) monumentas prie Lietuvos zoologijos sodo įėjimo atidengtas 1998 m., švenčiant 65-ąjį sodo gimtadienį. Jo autorius – Juozas Šlivinskas, taip pat sukūręs daug darbų Lietuvos aviatoriams ir kariams savanoriams.
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Palšasis senbuvis
8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Diplominis
Skulptorės Dalios Matulaitės diplominis darbas, sukurtas 1969-aisiais jai baigiant tuometį Dailės institutą, buvo „Stumbras“. Tiesa, Ąžuolyne skulptūra pastatyta tik po dešimtmečio. Išeitų, kad šiam kauniečiui dar net keturiasdešimties nėra! Pati D. Matulaitė, įgyvendinusi šį projektą, ir toliau įkvėpimo sėmėsi iš heraldikos, istorijos, legendų. 2013-aisiais Budapešte (!) iškilo jos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai Anžu.
2018
SAUSIS
9
A M E T O I S E N Ė M 1 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Atkeliavusi į Tado Ivanausko zoologijos muziejų išgirdau nemažai įdomių faktų: ar žinojote, kad T. Ivanausko muziejuje yra patalpa, kur nuostabiose medinėse spintose saugomi 194 477 vabzdžiai? Arba kad 2011–2013 m. Krekenavoje vykdavo Nacionaliniai taksidermijos konkursai (juose T. Ivanausko muziejaus iškamšos pelnydavo prizines vietas)? Arba kad apžiūrėję senovinės krokodilo iškamšos letenėlę pamatysite etiketę, rašytą dar paties T. Ivanausko ranka? Apie šį egzotišką muziejų ir taksidermisto amatą kalbėjomės su Eksponatų gamybos ir restauravimo skyriaus kolektyvu: skyriaus vedėju Viliumi Bruču, vyr. dailininke Valdone Bručiene ir meistru Valentinu Juška. Įdomus pokalbis prasidėjo nuo restauruojamo kiek papilkusio varano, gulinčio dirbtuvėse ant stalo tarp kitų iškimštų žvynauodegių.
Kaip pagaminti mamuto iškamšą Julija Račiūnaitė Luko Mykolaičio nuotr.
2018
SAUSIS
1 1
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Vilius Bručas (V. B.): Čia restauruojamas varanas. Valentinai, kiek jam metų? Valentinas Juška (V. J.): 30 metų. Tais laikais eksponatai buvo kemšami šiaudais ir moliu. Na, ir pjuvenomis. O kuo dabar kemšate? V. J.: Kartais kemšame specialia kimšimo medžiaga, bet dažnai atsisiunčiame gyvūnų formų iš už Atlanto. Šių formų, ant kurių maunamas kailis, būna dviejų trijų dydžių, jos labai lengvos – nesunku tokias iškamšas pakelti ir transportuoti. Be to, šios amerikietiškos formos labai kokybiškos, matosi kiekviena gyvūno sausgyslė. O va šitas dalykėlis (rodo į seną elnio iškamšą, – aut. past.) dviese vos pakeliamas. Jo viduje yra gipso. Nežinome, kiek jam metų, nes jis su kitais eksponatais kadaise atkeliavo iš Jėzuitų gimnazijos sukauptos kolekcijos. Ar turite iškamšų archyvus, fondus? V. B.: Be abejo: žuvų, vabzdžių, žinduolių – visokiausių turime. Geriausiai apie muziejaus kolekcijų sudarymą, jo plėtrą jums papasakotų atskirų skyrių vedėjai. O mes esame tarsi muziejaus menininkai.
1 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kokią iškamšą pagaminti sunkiausia, kokią lengviausia? V. J.: Na, prieš kokius aštuonerius metus esu daręs pačią didžiausią iškamšą per mūsų muziejaus istoriją – baltojo raganosio. Kritęs raganosis atkeliavo iš Kauno zoologijos sodo. Gyvūnas svėrė beveik 3 tonas, odos storis buvo 5 cm, visos odos plotas sudarė 12 kvadratinių metrų. Prie šio projekto dirbome pusantrų metų. Taip pat senais laikais Sankt Peterburge yra tekę dirbti su mamutuko iškamša. Odos storis apie 3 cm, labai ilgi gaurai. Šis mamutukas buvo parafinuotas. Naudojant parafinavimo metodą, audiniuose esantis vanduo pakeičiamas parafinu. Siekiant parafiną užfiksuoti, iškamša būdavo įdedama į tam tikrą beorę šaldymo kamerą – kaip matote, tai gana sudėtingi dalykai. O kokios iškamšos lengviausiai „pasiduoda“ – pagaminamos greičiausiai? V. J.: Greičiausiai – paukščiai. Beje, seniausia (XIX a.) muziejaus iškamša yra paukštis – vištelė. Ji priklausė dar Tado Ivanausko tėvui. Ir su paukščiais ne viskas taip paprasta – didžiausių problemų kelia riebūs paukščiai, mat riebalus reikia išvalyti.
2018
SAUSIS
1 3
A M E T O I S E N Ė M
V. B.: Šiuo metu turime ant stalo gulbę – labai riebi, labai. Oda jau išdirbta ir chemiškai apdorota, bet riebalo vis viena esama. Jeigu jo nors kiek lieka, reiškia, kad kandys ir kiti mažieji gyvūnėliai puls iškamšą. Kita vertus, bėgant laikui kai kurie darbai palengvėjo. Štai (pakelia kibirą, – aut. past.) – ši masė skirta plytelėms klijuoti, bet mums ji tobulai tinka odai tvirtinti prie modelių (formų, – aut. past.). Tokios masės panaudojimo galimybes atrado muziejaus darbuotojas, išvažiavęs padirbėti į Afriką, nors jos įsigyti galima čia pat, Kaune. Ar tenka gaminti iškamšas ne tik šiam muziejui? V. B.: Kaip tik Jūrų muziejui ruošėme ruoniuką, nors mūsų skyrius daugiausia dirba su šio muziejaus ekspozicija. Kur gaminamos stiklinės žvėrelių akys? V. B.: Pademonstruokime pavyzdžių (iš stalčiaus ištraukia krūvą skirtingų akių, duoda palaikyti ir apžiūrė-
1 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
ti, – aut. past.). Akis gauname iš įvairių taškų. Geriausias – iš Amerikos. Kaimynystėje neblogai akis gamina latviai. Štai, pasižiūrėkite, kaip skiriasi stiklinės amerikietiškos ir plastmasinės baltarusiškos antilopės akys. Kai šios akys (amerikietiškos, – aut. past.) įtaisomos, žvėris atrodo labai gražiai. Kai kurias mažas akytes, pavyzdžiui, žuvų, spaudžiame iš organinio stiklo ir dažome patys, nes užsakyti iš užsienio firmų neapsimoka. Papasakokite apie žuvų kimšimo specifiką. V. B.: Žuvis ruošti yra sudėtinga. Reikia išmanyti chemiją ir labai atsargiai elgtis su žvynais – kitaip jie išsiskės ir išbyrės. Lašišinių žuvų neįmanoma iškimšti – tenka daryti atliejas. Kitas pavyzdys – „Megos“ prekybvietės akvariume padvėsė juodapeliakis ryklys. Galiu pasakyti, kad ryklį iškimšti yra ypač sunku – jo odos paviršius yra kaip švitrinis popierius, tad po dienos darbo rankų oda paraudonuoja, skauda, o su pirštinėmis dirbti negalima. Be to,
žuvys keičia spalvą – blunka, tad jas tenka dažyti, išpiešti jų ornamentus, nupurkšti jas su aerografais. Muziejaus ekspozicijoje turime vadinamąjį „Jūros dugną“ – jame dažais padengta visa augalija ir žuvys, kiekvienas žvynelis. Esate baigęs tapybą? V. B.: Į tapybą kažkada buvau įnikęs, gal dėl to tie dažai man žinomi ir artimi. O šiaip esu baigęs buvusį Stepo Žuko technikumą, meninį medžio apdirbimą. Kas muziejuje yra atsakingas už peizažus, freskas, esančias dioramų fone? Ar jas tapo taksidermistai? V. B.: Taip, už jas atsakingas mūsų skyrius. Seniau čia dirbo vienas tapytojas, irgi baigęs Stepo Žuko technikumą, – Jonas Valeika. Valdonė Bručienė (V. Br.): Jis buvo natūralistas. Kai ką nors nutapydavo, atrodydavo, gyvai matai tą vaizdelį. J. Valeikai priklauso daugumos ištapytų dioramų autorystė. Nors kažkiek jų darė ir kiti autoriai, studentai. Ką darote, jei turite seną eksponatą, pakitusiomis spalvomis, ir nežinote, kaip jis turėtų atrodyti nudažytas? V. Br.: Šiais laikais viskas internete. Seniau, kai tik pradėjau dirbti, prieš 39 metus, man atnešdavo kokią žuvį, praradusią spalvą, ir tiesiog nupasakodavo išvaizdą. Klausydama pasakojimo aš ją turėdavau nudažyti. Kartais atsirasdavo koks piešinukas, o štai nuotrauka buvo absoliuti
Kaip muziejuje buvo kuriami dioramose vaizduojamų scenų siužetai, gyvūnų išraiškos, judesiai? V. J.: Tais laikais, kai buvo kuriamas muziejaus priestatas (atidarytas 1981 m., – aut. past.), dirbo labai rimta taksidermistų komanda – jų darbas prilygo profesionalių skulptorių meistrystei. Specialistų gaminamos iškamšos būdavo itin ekspresyvios, imituodavo dinamišką judesį. Nuo molinių figūrų būdavo atliejamos formos, ant jų dedama oda. Tais laikais darant įvairias iškamšas būdavo nuperkami gyvūno griaučiai, kuriuos tarsi dėlionę sudėdavome į vientisą skeletą, ant tų griaučių dėdavome tinklą, o ant to tinklo – molį. Atsimenu, vieną kartą džiaugėmės užbaigę didžiulę stumbro figūrą, kurią lipdėme kelis mėnesius. Kitą rytą atėjome į darbą – stumbro pilvas nukritęs. Kokių dar kuriozų esate patyrę šiame darbe, neminint nukritusio stumbro pilvo? V. J.: Kartą per Laisvės alėją reikėjo išvežti raganosio iškamšą. Ją lydėjo policija, o iš paskos ėjome mes – jo gamintojai. Vaizdelis labai priminė laidotuvių procesiją. Tą sceną fiksavo žurnalistai, o praeiviai baisiai stebėjosi. Ar kinta nuolatinė Tado Ivanausko muziejaus ekspozicija? V. Br.: Taip, ji papildoma naujais eksponatais, kartais eksponatą pakeičiame kokybiškesne tos rūšies gyvūno iškamša.
2018
SAUSIS
1 5
A M E T O I S E N Ė M 1 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
SAUSIS
1 7
A M E T O I S E N Ė M 1 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kas jus pačius mokė taksidermijos? V. B.: Mano mokslai vyko labai paprastai. Štai, atnešiau jums parodyti savo pirmąją kimštą lydeką. Pradėjęs čia dirbti, nuvažiavau į „Urmo“ bazę, nusipirkau lydeką, per internetą atsisiunčiau 2 val. trukmės filmą ir pagal filme rodomą pavyzdį bandžiau dirbti savarankiškai. Po kokios ketvirtos lydekos esmę pagavau. O šiaip taksidermijos įmanoma išmokti tik ilgametės praktikos būdu.
Ar juntamas užsienio turistų susidomėjimas T. Ivanausko muziejaus kolekcija? V. B.: Labai. Šiaip čia dirbti aš pradėjau sargu. Pamenu, kad žmonės, apžiūrėję ekspoziciją, išeidami dėkodavo už nuostabų muziejų. Išties, tai išskirtinio lygio muziejus, turintis daugybę eksponatų, aiškiai ir išsamiai apie juos pateiktą informaciją. O 2019 m. šiam muziejui sukanka 100 metų – beveik kaip Lietuvos valstybės atkūrimui. Gal šimtmečio proga žadate plačiajai auditorijai pristatyti kokį įspūdingą eksponatą? V. Br.: Hm... Na, gal nebent paltusą (norvegiška žuvis, – aut. past.). Šimtmečio paltusą, sveriantį beveik 200 kg! Kas yra brangiausia gaminant iškamšą? V. J.: Meilė darbui.
2018
SAUSIS
zoomuziejus.lt
Iš kur gyvūnai atsiranda muziejuje? V. B.: Daugiausia – iš Kauno zoologijos sodo. Pavyzdžiui, didysis pitonas, žirafa ir Kasparas (baltosios meškos iškamša, – aut. past.) yra iš ten. O štai begemotas (rodo fotografiją, – aut. past.), kurį neseniai restauravome, buvo cirko artistas. Kaip matote, dantys nupjauti, kad žmonės jo mažiau bijotų per cirko pasirodymus. Iškamšai dantis atkūrėme.
1 9
A M EĖ TT E OI IN U S A E K N Ė M
Pirmąkart apie aukštosios veterinarijos mokyklos steigimą Lietuvoje garsiai ir oficialiai prabilta lygiai prieš šimtą metų – po karo paprasčiausiai trūko specialistų. 1922-aisiais Veterinarijos skyrius įkurtas Lietuvos universiteto Medicinos fakultete, po šešerių metų jis uždarytas, pusšimtis studentų mokslus tęsė užsienyje.
Jie nemeluoja Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Dainiaus Ščiukos nuotr.
2 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
SAUSIS
2 1
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
1936-aisiais Vilijampolėje, Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto rūmuose, iškilmingai pasveikinti 25 pirmieji Veterinarijos akademijos studentai. 1938-aisiais pastatytos modernios klinikos, augo ir visas akademijos miestelis, šiandien įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą ir funkcionalia modernistine savo autentika žavintis ne tik akademijos studentus, bet ir kino kūrėjus. Mus Stambiųjų gyvūnų klinikoje priėmusi vienintelė žirgų osteopatė Lietuvoje Giedrė Vokietytė, tiesa, 2013 m. baigė jau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – 2010 m. Lietuvos veterinarijos akademija sujungta su Kauno medicinos universitetu: „Kas pasikeitė? Miestelyje iškilo naujų modernių pastatų, į mus galbūt pradėjo žiūrėti rimčiau – patys susijungimo bijojome, bet veterinarijos mokykloms jungtis su medicinos – normali pasaulinė praktika, ypač pasiteisina bendra administracija.“ Į administracinius reikalus nebesigilinome – pokalbis sukosi apie žirgus, arklius ir kitus gyvūnus. Labiausiai – apie fotosesijoje su savo gydytoja dalyvauti sutikusį elegantišką juodąjį žirgą Džiazą, kurio tikrasis vardas yra FBI. „Džiazas klinikoje šiuo metu didžiausias gražuolis, bet sulaukiame labai įvairių pacientų, juk esame ligoninė, ne žirgynas – kartais sunku suvokti, kokiomis sąlygomis gyvūnus laiko žmonės, tai turbūt ir sudėtingiausia – matyti juos kenčiančius, – sako būsimiems kolegoms dėstanti, bet daktaro laipsnio kol kas nesiekianti mergina. – Man patinka būti su gyvūnais, juos gydyti, o doktorantūra reikštų daugiau mokslinio darbo, straipsnių rašymo – tiesioginiam
2 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
darbui laiko liktų mažiau.“ Giedrė palaiko ryšį ypač su sunkesniais ligoniais, kuriuos pavyksta pastatyti ant kojų, – na, bent jau su jų šeimininkais, kurie atsiunčia nuotraukų ar kitaip perduoda linkėjimų. Pati paauglystėje jodinėjusi gydytoja rinkosi šią specialybę, nes tikėjosi, kad reikės mažiau laiko leisti su žmonėmis, daugiau – su, jos žodžiais, tyresniais už juos gyvūnais. „Tikrovėje daugiau tenka dirbti su savininku, psichologiškai jį ruošti, nuteikiant, kad žirgas nebegalės sportuoti, negalės padaryti to, kam galbūt buvo įsigytas.“ Vienas iš Giedrės, kaip osteopatės, tikslų, yra padėti gyvūnams išvengti operacijų ir būsimų traumų. „Kaip ir sportuojantiems žmonėms, taip ir žirgams reikia masažo, magnetų, kitos fizioterapijos – malonu, kad tokia kultūra jau atėjo ir į Lietuvą, sportininkai atsižvelgia į mūsų rekomendacijas.“ Giedrė teigia, kad žirgai iš esmės nėra skirti šokinėti per kliūtis, anatomiškai tai daug geriau sekasi šunims. Sportinių žirgų gydymas ambulatorinėse išvykose, beje, Lietuvoje pradėtas tik apie 2002 m. Apskritai galima paminėti kad šio mokslo vystymąsi buvo gerokai pristabdžiusi okupacija, taigi atkūrus Nepriklausomybę teko vytis kitas Europos šalis, o šiandien mokslą Lietuvoje dėl tinkamo kokybės ir kainos jau renkasi ir švedai, vokiečiai. Stambiųjų gyvūnų klinikoje dažniausi pacientai yra arkliai ir karvės, taip pat atvyksta ožkų, avių, alpakų. Bene egzotiškiausias pastarojo meto pacientas – kupranugaris, tiesa, kaunietis, zoologijos sodo gyventojas. Giedrė ir jos kolegos dirba ne tik klinikoje – tenka pavažinėti ir po Lietuvą, ir po kitas šalis. Beveik daktarai Aiskaudos, tiesa?
supratimo apie atsakomybę dėl kito gyvybės palinkėčiau visiems svajojantiems apie didesnį ar mažesnį gyvūną.“ Beje, apie dydžius. Pasitaiko „tarpklinikinių“ kuriozų – pavyzdžiui, į Dr. Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų kliniką atvežama nedidelė ožkytė, o į Giedrės valdas – didelis šuo. „Na, juk stambus jis labai“, – suprasti, kodėl juos siunčia į kitą pastatą, būna, niekaip nenori šeimininkai. Ar įmanoma, romantiškai tariant, užkalbėti arklius? Ar tai – vienas gydytojo darbo metodų? „Gyvūnai reaguoja į balso tembrą, rankų judesius, tavo emocijas – negalima prie jų eiti staiga, dominuoti, nesvarbu, koks tai gyvūnas“, – aiškina Giedrė. Anot jos, fiziologiškai mes nesame tokie jau ir skirtingi, juk žinduoliai, tik... gyvūnai nemeluoja.
2018
SAUSIS
lsmuni.lt
Kaip jau minėjome, Giedrė – vienintelė savo specializacijos atstovė Lietuvoje. „Mane įkvėpė į Lietuvą atvykdavę specialistai, o svajonę įgyvendinti padėjo ir investavo akademija, už tai jai esu tikrai dėkinga“, – sako osteopatė ir prideda, kad tai tikrai sudėtingesnis ir daugiau jėgų reikalaujantis darbas už, tarkime, smulkiųjų gyvūnų gydymą – jau vien dėl proporcijų. Vis dėlto jos pasekėjų, suprantančių reabilitacijos, sveikatingumo palaikymo svarbą, akademijoje jau yra, tad tokių profesionalų ratas Lietuvoje, tikimasi, didės. „Žinoma, daugiau studentų renkasi dirbti su smulkiaisiais gyvūnais – galbūt dėl to, kad mažiau žmonių jų bijo, nors aš pati asmeniškai baiminuosi nedidelių šunų“, – juokiasi iš Panevėžio kilusi mūsų gidė po LSMU Veterinarijos akademiją. Sako, norėtų didelio šuns, kaip ir žirgo, bet su abiem geistų praleisti daug laiko, o tai šiuo metu tikrai neįmanoma: „To
2 3
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 2 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Rytį Zemkauską Laisvės alėjoje pričiupome prieš pat Kalėdas, iki kurių jo dar laukė kelionė į Krokuvą – ten „Kaunas 2022“ mito platformos autorius ketino pasidomėti, kaipgi gyvena kaunietiškojo Žvėries brolis, Krokuvos slibinas „Smok Wawelski“. Taip, 2022-aisiais Kaunas turės Žvėrį. Kas tai, koks to pavidalas, prasmė? Kuo žvėrys susiję su kultūra, klausiate?
Nesurežisuojamas Kauno Žvėris Kotryna Lingienė Anderzak iliustracija
2018
SAUSIS
2 5
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K
suprantamas ir nemokantiems lietuviškai. Bus vieta pagrindiniam pasakojimui, o šalia jo galės pintis ir kiti. Siūlysiu kurti legendas, istorijas apie savo rajoną, mikrorajoną, miestelį Kauno rajone... Ir tos istorijos neprivalo būti apie žilą senovę! Jos gali būti apie žilą šiandieną. Aš jau dabar girdžiu visokių istorijų apie tai, kaip į kultūros namus atvažiuoja Cicinas ir kas jam ten nutinka. Tai naujosios legendos, kodėl jų neužrašius? Tai įdomu.
Tai bus savotiška šio menininko integracija į KEKS’ą , taip? Gal net vienintelė? Jis apie tai net nežinos! Jei sužinotų, galbūt supyktų.
Ir turbūt visiškai nėra svarbu, ar jose yra bent krislas tiesos? Žinoma, kad nesvarbu. Mes fantazuojame ir aiškiai tai pasakome. Kai „Kaunas 2022“ sostinės rėmuose darome ką nors tikra, tai irgi pasakome. Siūlome ir kitiems atskirti fantazijas nuo tikrovės.
K
A
U
N
A
S
–
E
U
R
O
P
O
S
Ryti, jau sausį publikai turėtų tapti pasiekiama Kauno Žvėries svetainė, taip? Tuomet viskas paaiškės? Girdėjau gandus, kad svetainė puikiai iliustruota. Taip, ji beveik paruošta. Iliustracijas nupiešė Anderzakas, šiaip jau legendinis Kauno menininkas. Jis niekam neduoda interviu, jo beveik nesutiksi gatvėse. Jis gal net bus vienas Žvėries pasakų personažų prototipų. Gal net pats yra Žvėris, tūnantis Kauno užkaboriuose?
2 6
Kokį vaidmenį svetainė vaidins kauniečių gyvenimuose? Noriu, kad tai taptų portalu, kuriame galėtume visi kartu kurti istorijas. Pagrindinę istoriją, vystyti toliau Kauno legendą. Ar mitą? Tyčia painioju terminus, nes noriu, kad atsirastų įvairių žanrų kūrinių. Tai bus Kauno pasakojimas. Man patiktų, kad žmonės ten prisijungtų, skaitytų ir būtinai rašytų, paspaustų tą mygtuką „Rašyk, aš laukiu“. Tai... literatūrinis feisbukas? Literatūrinis feisbukas Kaunui. Visiškai teisingai, to ir siekta. Žinoma, tikslas yra, kad jame galėtų dalyvauti bet kas pasaulyje. Kuo greičiau stengsimės viską išversti į anglų kalbą, kad pasakojimas būtų
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Mano nuomone, Kaunui visada truputį trūko fantazijos. Norisi ją savyje pažadinti. Kaunas turi beveik viską, ko reikia. O turint fantazijos galima gana greitai sukurti ir patogesnę tikrovę. Jei gali įsivaizduoti, tai gali ir įgyvendinti! Paminėjai anglų kalbą. O galima bus legendą užrašinėti, tarkime, jidiš, lenkų , kitomis Kaune anksčiau gausiai vartotomis kalbomis? Ne problema, puiku, kad tik norėtų. Juk, pavyzdžiui, Avrahamas Mapu parašė labai svarbius žydų kultūrai kūrinius hebrajų kalba, bet padarė
tai Kaune. Taigi jis ir mūsų rašytojas. Kultūros, aišku, skiriasi, bet jos susiliečia per miestą – miestas yra kūnas, ant kurio išsidėlioja tos kultūros. Šoktelkime į 2022-uosius. Legenda surašyta, istorija sukurta. Kas tada? Knyga? Filmas? Aš nežinau ir nenoriu žinoti. Turiu nežinoti! Jei žinosiu, trukdysiu kitiems, kelsiu reikalavimus, režisuosiu tikrovę. O kam? Matykime. Tai gali ir nepavykti, gali neatsirasti norinčių, gali nusibosti ar paaiškėti, kad idėja ne vietoje ir ne laiku. Visaip gali būti, bet tai ne priežastis nepradėti, nebandyti. 2009-aisiais, kai Europos kultūros sostine buvo Vilnius, vyko, mano akimis, labai sėkmingas projektas „Haiku Vilniui“. Tuomet haiku rašyti irgi buvo raginami visi, poeziją publikuodavo net ant lauko reklamos stendų , leido atvirukus, knygą. Kolektyvinės literatūros ir jos sklaidos paralelių galima išvesti, ar ne? Tikimės, kad rasis turinio, kurį bus galima skleisti, taip pat, kad tas turinys bus mums naudingas. Mito platforma, kaip projekto „Kaunas 2022“ dalis, iš principo yra skirta būti naudinga kitoms platformoms, ji joms reikalinga. Ir gera ši platforma yra tuo, kad veikia visas auditorijas, tai yra vaikas gali slibiną nupiešti, o suaugusysis gali jį įsivaizduoti kaip bendruomenę, kaip saugumą ir pa-
sitikėjimą savimi, suprasti, kad pats Kaunas su visais savo gyventojais yra savotiškas legendinio Žvėries kūnas. Taip jį, beje, įsivaizduoja Anderzakas. Jam mes esame to mistinio Žvėries kūnas, apsivijęs savimi Santaką. Vienas toks neaiškumas, kalbant apie žvėris ir Kauną , yra tauro legendos atsiradimas, tauro virtimas stumbru, tuomet vėl tauru... Ar pasitelkus fantaziją tą neaiškumą būtų galima išspręsti? O gal fantazijos ir nereikia? Žinai, stumbras ir tauras Kauno simboliais tapo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios galėtų juo tapti slibinas. Kas nors tiesiog norėjo ir to pasiekė. Mano supratimu, slibinas yra kur kas tam patogesnis simbolis, nes jau savaime mitologinis. Daug seksualesnis, europietiškesnis už stumbrą, turi paslapties, pavojaus ir kitų dalykų, kuriais negali pasigirti stumbras ar tauras. Žinoma, pastarieji niekur nedings, mes norime tik praturtinti paskojimus, o ne juos paneigti ar pakeisti. Kalbant apie tauro legendą, ji, deja, labai skurdi, prieštaraujanti pati sau ir joje nėra net meilės istorijos, jau nekalbant apie legendai beveik privalomą transcendenciją. Nežinau, kodėl tas ne itin gudrus žolėdis atsidūrė herbe. Deja, mieli bičiuliai, man atrodo, kad iki šiol neturime tokios legendos, kuri įkvėptų.
2018
SAUSIS
2 7
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 2 8
O jei legendas stumtelėtume į šoną ir pakalbėtume apie gyvūniją Kaune apskritai? Čia juk yra kuo pasidomėti, ką papasakoti. Zoologijos sodas, muziejus... Taip, ir visa tai yra Tado Ivanausko nuopelnas. Tai buvo asmenybė, įgyvūninusi tarpukario miestą zoologijos sodu ir muziejumi. Jis pats važiavo į Pietų Ameriką, ten gaudė anakondas ir vežė jas į Kauną. Asmenybė, kuri gali įkvėpti mitą? Visiškai taip! Lietuviškasis Indiana Džounsas. Pats tikriausias, patyręs daug nuotykių. Net rengdavosi panašiai. Sukurkite kas nors dokumentinį, o gal net meninį filmą apie jo kelionę į Braziliją. Ar teko girdėti ką nors apie endemines gyvūnų rūšis Kauno regione? Aha, aha, teko. Skaičiau diplominį darbą apie moliuskus, kurie gyvena Nemune ir Kauno mariose. Nesu tikras tik dėl detalių, ar tai kaunietiška rūšis, ar koks porūšis. Žmonės ieško ir randa! Mes juk apie tuos moliuskus tikrai negalvojame, laukiame, kol išlįs stumbras, vadiname jį girių valdovu, o tai – jau savaime nesąmonė, nes tais laikais Lietuvoje gyveno meškos. Kaip toks stumbras galėjo būti meškų valdovas? Su kryžiumi kaktoje, pagoniškoje legendoje? Įsiklausykim, kiek esam pripainioję. Gal galime geriau?
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
O kaip reagavai, kai vasarą beveik paraleliai radosi, bet į „Kaunas 2022“ darniai įsiliejo Kekto, mistinis vandens gyvūnas, kurio čiuptuvas nupieštas ant Kauno paveikslų galerijos fasado? Pamenu, idėjos autoriai kiek sunerimo išgirdę, kad jau yra vienas planas Kauno Žvėriui, ir bijojo, kad gali negauti leidimo jį piešti. Aš iškart sakiau, kad turime Kekto įtraukti į pasakojimą. Kaip kas nors galėjo jiems neleisti? Jie jau yra miesto kūno kūrėjai. Kiekvienas čia gyvenantis yra to kūno kūrėjas, įsivaizduojantis tai, ką nori įsivaizduoti. Svarbiausia – kad nežinome, kaip tai baigsis. Vengiu sakyti, kaip Žvėris turi atrodyti, kokia turi būti pasakojimų forma. Nereikia tos autorystės. Tik siūlau skaityti įvairių šalių pasakojimus, legendas, mitus ir daug vaikščioti po Kauną. Dieną, vakare, naktį, ten, kur niekad nėjome. Ten kažkas gyvena. Įsiklausykime – tai ir bus meilės Kaunui pradžia. Kai suvoki, kad ketvirtadalį metų viena Laisvės alėjos pusė neturi saulės, tame pavėsyje įžvelgi naujų dalykų. Miestas tik tada tampa gyvas ir amžinas, kai jame apsigyvena mitologinė būtybė. Atsiranda, ne yra sukuriama vieno konkretaus žmogaus.
Tai paminklo jam statyti nereikės, tiksliau, nebus kam? Baikite su tais paminklais – nebent kas nors sukurtų povandeninį. Juk turime potvynius ir atoslūgius, kuriuos, beje, valdo Kekto. Gal, jam sumažinus vandens lygį, išnirtų jo uodega? Bet ko nors projektuoti ir statyti tikrai neplanuojame. Paminklai statomi viduje, o mums reikia rūpintis ekonomika. Sakai, kad jau apmąstytas Žvėries monetizavimo mechanizmas? Labai tikiuosi, kad bus marškinėlių, raktų pakabučių ir viso kito, kad pavyks tą pamažu sukurtą įvaizdį parduoti turistams. Visa tai, apie ką mąstome, turi didžiulę ekonominę reikšmę, kitaip net neverta pradėti įgyvendinti. Turime galvoti apie tai, iš ko gyvensime, kaip miestas turtės. Vienas iš kultūros sostinės tikslų, mano giliu įsitikinimu, yra tai, kad Kaunas nuo šiol gyventų turtingiau, kad tie pinigai, kurie dabar investuojami į kultūrą, vėliau atneštų ir
ekonominę naudą. Tampame labiau sofistikuoti, taigi didėja tikimybė, kad geriau gyvensime. Man šis ryšys daugiau nei akivaizdus. Jei pinigai išleidžiami fejerverkams, tai tas pats, kas išmesti juos į balą, – ką gi po to valgysime? Turime rūpintis palikimu. Šia prasme „Kaunas 2022“ – tai edukacinis projektas, kuris mus visus augina. Paskutinis klausimas – techninis. Kaip pasieksite tuos žmones, kuriems internetas nėra kasdienis dalykas? Kaip jie galės prisidėti prie mito kūrimo? Jau veikia mūsų bendruomenių, jaunimo, Kauno rajono platformos, kurių įrankis ir yra tiesioginis, asmeninis kontaktas su žmonėmis. Per jas skleisime savo klausimą. Pasakojimai jau užrašinėjami, tiesa, kitam projektui, inicijuotam olandų, – „Antklodė Europai“. Šiaip ar taip, tikslo įtraukti visus neturime. Kas norės, tas prisidės, tai savanoriškas dalykas. Negalime reikalauti istorijų, negalime persistengti. Palikime žmonėms teisę neprisijungti prie kultūros sostinės, netgi nemėgti jos ir nebijoti šito pasakyti. Balansą palaiko diskusija, mes gi įvairūs. Jei kultūros sostinės palikimas bus supratimas, kad mes labai įvairūs ir mes susitarėme šįkart nesusitarti, tai jau bus didelis pasiekimas. Iki šiol tokio sutarimo nėra, esame linkę pribaigti vienas kitą iki galo. O tai – labai primityvus buvimas.
2018
SAUSIS
kaunas2022.eu
Yra dar tokia frazė „pažadinti žvėrį savyje“. Ar tai – asmeninis palinkėjimas kiekvienam kauniečiui? Taip. Tai ir bus programos esmė 2022-aisiais. Žadinsime Žvėrį. Vasarą jis pasirodys, galiausiai su juo sudarysime neterminuotą sutartį. Miestas atsibus. Vaikas galbūt nupieštų, kad atsibudęs Žvėris apsikabins Kauną ir jį sergės nuo negandų. Man galbūt atrodo, kad tai yra pirmasis ir bus paskutinis miesto gyventojas.
2 9
S I T E I N U A K
Įvairiai esame interpretavę sąvoką „kaunietis“ – taip pavadintoje rubrikoje svečiavosi Kaune augę, bet toli gyvenantys kultūros lauko žmonės, taip pat į mūsų miestą trumpam ar ilgam užsukę ar tolimais giminystės saitais su juo susiję žmonės. Šis kaunietis – išskirtinis. Jis mėgsta triukšmingą gyvenimo būdą. Gyvena Kaišiadorių apylinkėse, tiesa, tik vasaromis – atvėsus visuomet vyksta į pietus. Keliauja oru, bet vengia skristi virš atvirų vandenų. Susipažinkite – mažasis erelis rėksnys Kaunas. Pristatome ir jo žmoną Metidą bei galbūt tolimą giminaitį Nemuną.
Naujieji metai Zimbabvėje Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Kęstučio Lingio ir Vytauto Knyvos nuotr.
3 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
SAUSIS
3 1
S I T E I N U A K
Deja, akis į akį su Kaunu, Metida ir Nemunu susitikti mums nepavyko. Naujuosius metus šie paukščiai, įveikę beveik 10 tūkstančių kilometrų, sutiko Zimbabvėje, o gal ir Zambijoje. Jų kelionę atidžiai seka ornitologai. Du jų, trijulės krikštatėviai ir projekto „Paukščiai – Lietuvos ambasadoriai“ inciatoriai – Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius, priėmė mus savo kabinete Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Tai šios įstaigos garbei pavadintas mūsų straipsnio herojus Kaunas. Metidos vardą „atnešė“ advokatų kontora „Žabolienė ir partneriai METIDA“, o Nemunas taip pramintas todėl, kad sužieduotas Šilutės rajone, netoli Nemuno deltos. „Lietuvoje paukščius žieduojame jau daug dešimtmečių, tokiu būdu jie tampa žinios apie mūsų šalį nešėjais – savotiškais ambasadoriais, tad šimtmečio proga norėjome tai pabrėžti, garsinant Lietuvos vardą, kartu atkreipti ir lietuvių dėmesį į paukščių apsaugą“, – projekto, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, priešistorę pasakoti pradeda pats nuo 1976-ųjų šia veikla užsiimantis S. Rumbutis. Matyt, kiekvienas žino apie Ventės ragą (ornitologinė stotis 1929 m. buvo įkurta profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva), kuriame per metus sužieduojama apie 80–100 tūkst. paukščių, bet tai – migrantai, ne Lietuvos gyventojai. „Lietuvius“ tenka žieduoti ten, kur jie peri, tai gana
3 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
sudėtingas, daug žinių, atidumo ir laiko reikalaujantis procesas, tuo užsiima labai nedaug žmonių, ir žiedų užmaunama daug mažiau nei Ventės rage. Tiesa, informacijos grįžta vos apie 2 procentus metalinių žiedelių, dažniausiai paukščius pagavus ar juos radus nugaišusius: „Taigi nors sužieduojame ir šimtus paukščių, žinių apie jų migracijos maršrutus sulaukiame, palyginti, mažai, o neatsakytų klausimų apie tai, kur tie lietuviški paukščiai žiemoja, kuo jie minta, kaip keliauja, vis dar labai daug – iš esmės kiekvienas paukštis naudingas moksliniu požiūriu.“ Stambesniesiems paukščiams naudojami specialūs spalviniai žiedai su didesniais skaitmenimis, kuriuos užfiksuoja geras teleobjektyvas, teleskopas ar kokybiški žiūronai. Pranešimų apie tokius žiedus sulaukiama gerokai daugiau – apie 20 proc. Naujausios šioje srityje naudojamos technologijos, kuriomis „aprūpinti“ Kaunas, Metida ir Nemunas, – saulės baterijomis maitinami GPS siųstuvai, tvirtinami prie paukščio nugaros ir duomenis siunčiantys realiu laiku. Tai nėra pigu (todėl ir „akredituotųjų“ paukščių ne, tarkime, simbolinis šimtas, o trys) – pats siųstuvas kainuoja apie 1 200 Eur, taip pat reikia mokėti už ryšį, reikalingą perduoti duomenis, yra logistikos išlaidų.
„Užsienyje tokių projektų, kaip mūsiškis, partneriais neretai tampa telekomunikacijos bendrovės“, – pastebi S. Rumbutis. Jis taip pat džiaugiasi, kad iniciatyvos paskyra feisbuke „Padėkime ereliams“ sulaukia vis daugiau skaitytojų dėmesio, o susidomėjusieji projektu neretai jį paremia ir finansiškai. „Mes, kaip muziejaus darbuotojai, specializuojamės retesnių, plėšriųjų paukščių stebėjimo ir apsaugos srityse, norime būtent į juos atkreipti visuomenės dėmesį“, – kodėl projektui pasirinkti mažieji ereliai rėksniai, argumentuoja S. Rumbutis. Jis su kolega, tame pačiame kabinete sėdinčiu D. Dementavičiumi, „pažįsta“ šimtus šios rūšies atstovų Lietuvoje. Taigi klausiame – kokių „tikro lietuvio“ bruožų turi mažasis erelis rėksnys? „Pastovumas. Jie kad ir toli nukeliauja, kaip lietuviai emigrantai, jaučia tėvynės ilgesį. Jei tik nežūsta, grįžta į tas pačias vietas, peri toje pačioje poroje. Prieraišūs, sėslūs – visai kaip mes, nedaug kartų nuo žagrės nutolę. Gana taikūs. Žinoma, sąlyginai. Jei išsirita du jaunikliai, vyresnysis jaunėlį stumia nuo maisto, kapoja, taigi retai kada užauga abu. Lietuvis dėl žemės brolį gali pakasti, tai čia panašiai, – juokiasi S. Rumbutis. – Jei apskritai kalbėtume apie lietuviškus paukščius, tai minėtume baltąjį gandrą, juodąjį gandrą ir mažąjį erelį rėksnį – Lietuvėlė tokia
2018
SAUSIS
3 3
S I T E I N U A K 3 4
maža, o šių rūšių apie 15 proc. pasaulinės populiacijos čia gyvena, čia jiems tinkamiausios sąlygos: drėgna, gausu tinkamo maisto – varliagyvių, smulkiųjų graužikų.“ Įdomu tai, kad panašių gamtinių sąlygų Afrikoje ieškantys mažieji rėksniai ten minta ir kaloringais bei lengvai pačiumpamais skėriais, netgi sekioja paskui šių kolonijas.
„Pasiūlėme“ jūrinio erelio iškamšą ir paleidome jo balsą, pora „užpuoliką“ atakavo, tuo metu ir pagavome, pamatavome, pasvėrėme, uždėjome siųstuvus ir atsisveikinome.“ Tai, kad pavyko sužieduoti porą (Lietuvoje jų peri apie 1 800–2 500), yra didelis ir ne itin dažnas pasiekimas, nes paprastai lizdą gina patinas, taigi patelė lieka nepažymėta.
Metas artimiau susipažinti su rugsėjį iš Lietuvos link Afrikos patraukusiais, balandį sugrįžti turinčiais Kaunu, Metida ir Nemunu. Pasakoja S. Rumbutis: „Porelę pagavome prie lizdo Kaišiadorių rajone, jie turėjo didelį jauniklį ir jį gynė nuo plėšrūnų.
Nemunas – ypatingas paukštis, mažojo ir didžiojo rėksnio hibridas. Didysis yra tikrai retas, tad jam sudėtinga susirasti porą. Šios rūšys artimos, palikuonys yra vaisingi, o tai – irgi retas atvejis gamtoje. Nemunas įdomus ir tuo, kad didžiojo ir
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Paklaustas apie tai, ar žiedai paukščiams turi kokį nors neigiamą fizinį poveikį, D. Dementavičius neneigia, kad tokia galimybė yra – tarkime, paukštis, žiedui už ko nors užkliuvus, gali žūti, vis dėlto tai svetimkūnis, bet tokie atvejai – reta išimtis ir iš esmės žiedai įtakos išgyvenamumui neturi: „Štai seniausias Lietuvoje žieduotas jūrinis erelis jau sulaukė 19,5 metų.“ Projekto iniciatoriai sako, kad būtų įdomu ir patiems pakeliauti bei savo akimis pamatyti, kaipgi „ambasadoriams“ – šiems ar ateities kartų – sekasi Afrikoje, žinoma, viskas priklauso nuo biudžeto. Čia pat ornitologai papasakojo, kad prieš kurį laiką, kai technologija buvo brangesnė, paskui sužieduotus jauniklius važiavo jų kolegos iš Estijos – ne tik mokslinio intereso vedami, bet ir dėl to, kad, jei paukštis žūtų, galėtų susigrąžinti siųstuvą. O statistika čia
ne tokia ir linksma – pirmosios savo kelionės metu žūsta apie 70–80 proc. nepatyrusių mažųjų rėksnių. 2017 m. projekto „Paukščiai – Lietuvos ambasadoriai“ dalyviai ornitologai apžiedavo jau 149 paukščius – juoduosius gandrus, jūrinius erelius, mažuosius erelius rėksnius, ruduosius ir juoduosius peslius, erelius žuvininkus. Vienas didžiojo ambasadorių būrio narių – juodasis gandras – rugsėjį nufotografuotas Vengrijoje. Kol kas, be GPS siųstuvų duomenų, daugiau atgarsių apie „akredituotuosius ambasadorius“ – Kauną, Nemuną ir Metidą, negirdėti, bet šimtmečio projektas juk dar tik įsibėgėjo. „Užpernai vieną mažojo ir didžiojo rėksnio hibridą irgi buvome pažymėję siųstuvu, juo labai susidomėjo ispanų ornitologai, specialiai važiavo fotografuoti, mums atsiuntė nuotraukų“, – pasakoja kauniečiai, sutikdami, kad dėmesys projektui užsienio spaudoje būtų pripažinimas. Tiesa, pirmųjų Zimbabvės dienraščių puslapių tikėtis neverta, nes paukščių stebėjimas iš esmės baigiasi… Izraelyje: „Ir iš ten turime „lietuvių“ nuotraukų – keli vokiečiai specialiai apsistoja netoli žuvininkystės tvenkinių, kuriuose stabteli mūsų juodieji gandrai“. Fotografai mėgsta jūrinius erelius – šie nėra tolimi migrantai, jų nuotraukos į Lietuvą atkeliauja iš Vengrijos, Lenkijos, Vokietijos.
2018
SAUSIS
facebook.com/padekimeereliams
mažojo erelio rėksnio migracijos keliai skiriasi. Didysis keliauja Vakarų Europos pakraščiu ir kerta Gibraltaro sąsiaurį (arba nekerta ir lieka žiemoti Ispanijoje), o mažasis skrenda pro Baltarusiją, Ukrainą, Turkiją, Izraelį ir tuomet į Afriką. „Nemunas blaškėsi, iš pradžių keliavo didžiojo rėksnio keliu, vėliau visgi pasirinko mažojo“, – rodydamas į kompiuterio ekrane ką tik atidarytus naujausius kelionės žemėlapius sako S. Rumbutis.
3 5
S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K
Viešų jų erdvių pokyčiai mūsų miestuose tampa priežastimi vis įnirtingesniems visuomenės nuomonių mūšiams. Šalyje, kur piliečiai tokiomis temomis plačiau gali pasisakyti vos nepilną trisdešimtį metų, tai yra labai sveikintina.
Diskusijos dėl viešų jų erdvių Antrojoje sostinėje Paulius Tautvydas Laurinaitis
3 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Tautos šventė Vileišio aikštėje, 1929 m. © Vytauto Didžiojo karo muziejus
2018
SAUSIS
3 7
S T A S E I M K
A U
N
A
S
–
U
N
E
S
C
O
D
I
Z
A
I
N
O
Santakos aikštė, numatyta P. M. Frandseno ir A. Jokimo Kauno miesto plane, 1923 m.
„Anais“ laikais diskusijos dažnai vykdavo už uždarų durų, nors kažkiek laisvosios polemikos pasitaikydavo ir spaudoje. Vis dėlto dažniausiai bet kokia kritika ir net ekspertų pasisakymai spaudoje būdavo slepiami po eufemizmais, tokiais kaip „dar pasitaikantys trūkumai“. O kokia situacija buvo Vasario 16-osios Lietuvos Respublikos faktinėje sostinėje? Viešosios erdvės nebuvo plėtotos labai nuosekliai: tai labiau ne autoritarizmo atgarsiai, bet profesionalių planuotojų bei finansinių išteklių trūkumas. Spaudoje pasitaikydavo nemažai kritikos, be to, net ir administraciniu lygmeniu diskusijos kartais vykdavo tokios įnirtingos, kad užsitęsdavo po keletą metų. Sostinei, visų pirma, reikėjo pagrindinės reprezentacinės erdvės, kuri negalėjo išsitekti tuometėje Rotušės
3 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
aikštėje. Nors pastaroji tokią funkciją turėjo dar nuo XIX a., kai iš čia buvo iškeltas turgus, nei jos dydis, nei jos sąsajos su vietine valdžia, nei jos to meto estetinė būklė nebuvo tinkami čia egzistuoti pagrindinei visos šalies erdvei. Trečiojo dešimtmečio pradžios Rotušės aikštė atspindėjo ir viso pocarinio Kauno būklę: sausuoju metų laiku čia skraidė dulkių kamuoliai, o kartu su žmonių srautu čia vaikščiodavo ir ožkos. Tiesa, vėliau ji buvo sutvarkyta, tačiau iki pat 1940 m. čia taip ir nebuvo lemta atsirasti Vaižganto sumanytai Valančiaus skulptūrai. Vienybės aikštės svarbą nulėmė du faktoriai: cariniame miesto plane čia numatyta ir jau egzistavusi erdvė, kurioje veikė arklių rinka, be to, buvusiame Rusijos armijos pėstininkų maniežo pastate bei buvusioje cerkvėje jau 1921 m. įkurdintas karo
muziejus. Todėl jau 1922 m. pradžioje buvo surengtas pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje architektūrinis konkursas šiai aikštei išplanuoti. Būtent šio konkurso dokumentuose įrašytas reikalavimas, kad Vienybės aikštė kartu su Karo muziejaus sodeliu sudarytų vientisą erdvę, nulėmė viso kvartalo ateitį. Pats Vienybės aikštės sutvarkymas atspindėjo tendencijas, vyravusias visą trečiąjį dešimtmetį, – aikštes buvo tiesiog bandoma apsodinti augmenija, neieškant kitokių sprendimų. Tai susilaukdavo nemažai prastų nuomonių iš kai kurių inteligentijos atstovų, kurie pasigesdavo aikštės panaudojimo logikos. Dažnai būdavo pastebima, kad žiūrima tik žalumos, ir būdavo pasigendama net elementarios švaros – trečiojo dešimtmečio viduryje Nepriklausomybės aikštė buvo virtusi šiukšlynu. Taisytis ši situacija pradėjo tik po 1926 metų, pagerėjus
visos šalies finansinei būklei bei pradedant nusistovėti bendrajam estetikos suvokimui. Bent jau iš pradžių Vienybės aikštės vaidmuo turėjo būti laikinas. Naujojo miesto plano bendraautoris architektas Antanas Jokimas numatė pagrindinę valstybės erdvę daryti būtent Santakoje, motyvuodamas šios vietos svarba ir sąsajomis su visais svarbiausiais miesto istoriniais įvykiais. Aplink apskritą aikštę čia turėjo atsirasti monumentalūs pastatai ir paminklai, žymėję valstybingumą. Vis dėlto tai būtų atsiėję brangiai, nes, be kita ko, Santaką reikėjo apsaugoti ir nuo ją dažnai užliedavusių potvynių. Galutinai nusprendus naująjį muziejų kompleksą statyti senojoje vietoje, centrinis Vienybės aikštės vaidmuo turėjo būti užfiksuotas ir ateinančioms kartoms.
2018
SAUSIS
3 9
S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 4 0
Pirmasis Ąžuolyno projektas, pradėtas vykdyti 1935 m., susilaukė nemažai kritikos dėl neteisingai sudėliotų darbų prioritetų bei netinkamo infrastruktūros išdėstymo. Pavyzdžiui, žymus to meto miškininkas Jonas Kuprionis itin neigiamai atsiliepė apie parko įrengimą prieš tai nesutvarkius parko drenažo sistemos – anot jo, net vaikų žaidimų aikštelė buvo numatyta baloje. Taip pat užkliuvo „nenatūralus“ takų tinklas, kuriame, be kita ko, buvo numatyti ir specialūs keliai, skirti jodinėti. Neigiami atsiliepimai rekonstrukcijos atžvilgiu pasirodė teisingi: parkui papildomo populiarumo jie nepridėjo, o jau po kelerių metų įrengti takai buvo apžėlę ir reikėjo sudaryti naują sutvarkymo projektą. Dalinai spėtame įgyvendinti 1938 m. parengtame antrajame projekte buvo numatyta kur kas racionalesnė, kartu ir natūralesnė parko tvarka. Viena iš labiausiai pamėgtų tarpukario kauniečių poilsio vietų buvo Adomo Mickevičiaus slėnis, traukęs miestiečius savo išraiškinga aplinka, kontrastavusia su Ąžuolyno lygumomis. Todėl nenuostabu, kad tiek spaudoje, tiek miesto tarybos posėdžiuose buvo labai abejojama mintimi dalį jo atiduoti steigiamai Zoologijos sodo akcinei bendrovei. Be to, pagrindiniai priešininkų argumentai buvo kvapinė tarša bei, palyginti, nedidelė ir neperspektyvi plėtrai vieta. Prieš priimant sprendimą 1938 m. žvėryno reikmėms išnuomoti dalį slėnio 36 metų laikotarpiui, pagrindiniai reikalavimai buvo įrengti
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
narvus, pagerinančius parką ir nežalojančius slėnio charakterio, be to, turėjo būti raštiškai pasižadėta sukontroliuoti blogus kvapus. Kadangi miesto savivaldybė turėjo, palyginti, nedaug laisvos žemės, nenuostabu, kad, prireikus statyti naują viešojo pobūdžio pastatą, būdavo svarstomos viešosios erdvės. Labiausiai nesisekė Ąžuolynui: jo natūralų ryšį su Vytauto parku nutraukė Fizinio auklėjimo rūmų kompleksas. Tai sukėlė nemažą pasipiktinimą visuomenėje dėl parko mažinimo. Svarstant, kur turėtų atsirasti Klinikų kompleksas, vienais realiausių pretendentų buvo Petro Vileišio aikštė ir Parodos aikštė (Mažasis Ąžuolynas aplink dabartinę viešąją biblioteką). Kai kurie miesto tarybos nariai netgi agitavo šiai reikmei paaukoti Vytauto parką: ne tik dėl centrinės lokacijos, bet ir dėl sveikimą skatinsiančios gražios vietos. Įdomu, kad vieta, kur galiausiai klinikos atsirado, buvo matoma kaip mažiausiai tinkamas scenarijus. Vileišio bei Parodos aikštės taip pat buvo svarstomos kaip realūs variantai ir naujajai miesto rotušei statyti. Vis dėlto ir šį kartą nugalėjo stovykla su kur kas mažiau viešąsias erdves žalojančiais siūlymais: buvo linkstama prie sprendimo pastatą įkurti tuomečiame uosto rajone (netoli dabartinės „Circle K“ degalinės), palei krantinę esančiuose kvartaluose išplanuojant didelį viešojo pobūdžio parką. Dėl pačios Vileišio aikštės nebuvo nusistovėjusio sutarimo: vieni
Karikatūra apie vietos Rotušei paieškas, Kuntaplis, 1938.12.04, p.1
valdžios atstovai čia matė pagrindinę Žaliakalnio poilsio aikštę, kiti parką, treti sporto kompleksą, o krašto apsaugos atstovai, be abejo, norėjo ją palikti kaip atvirą erdvę kariuomenės paradams bei treniruotėms. Sistemingo požiūrio į viešąsias erdves nebuvimas atsispindėjo ir statant paminklus: diskusijos dėl vietos Dariaus ir Girėno paminklui užsitęsė ne vienus metus. Viena iš siūlomų buvo Geležinkelio stoties aikštė, kuri paminklą inicijavusiems Lietuvos aviatoriams pasirodė pati netinkamiausia dėl to, kad „su senstančio susisiekimo (gelžkelių) centru deharmonizuotų moderniškiausio susisiekimo simbolis – paminklas“. Dėl paminklo vietos parinkimo spaudoje buvo netgi išpublikuota anketa, į kurią galėjo atsakyti visi
norintys. Galiausiai buvo pasirinkta vieta L. Sapiegos gatvės ašyje, bet, sukritikavus ją, nuspręsta paminklui pasirinkti Ąžuolyno prieigas. Kur kas nuoseklesnis viešųjų erdvių plėtojimo etapas turėjo prasidėti po 1938 m., kai į miesto Statybos skyrių buvo priimtas miesto planuotojas Jonas Kova-Kovalskis, pradėjęs sistemingai dirbti ne tik su naujuoju miesto planu, bet ir turėjęs aiškią miesto vystymo viziją. Nors beveik visų jo darbų nebuvo spėta įgyvendinti, bet būtent tai buvo lūžio taškas: visuose rajonuose turėjo atsirasti sutvarkytų aikščių ir skverų, pradėta vykdyti sporto aikščių įrengimo strategija, numatytas ne vienas naujas parkas, o buvę didieji miesto parkai turėjo būti sujungti į vieningą žaliąją poilsio sistemą.
2018
SAUSIS
4 1
Merkurijus
R
K
U
R
I
J
U
S
„Merkurijaus“ rubriką pradėjome lygiai prieš metus. Kauno suvenyrų klausimui kabant ore, ėmėmės joje fiksuoti tai, kas vertingo ir aktualaus mieste sukuriama ar išleidžiama kiekvieną mėnesį. Šįkart jūsų dėmesį kreipiame į pačius geriausius ir ištikimiausius žmogaus draugus, kuriuos, kaip bebūtų keista, kažkas paliko, pametė, atstūmė ir atidavė.
M
E
2
1
4 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
3
4
2018
SAUSIS
4 3
E
R
K
U
R
I
J
U
S
Keturi Kauno rajone Linksmakalnyje veikiančios gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ gyventojai apsilankė ką tik atnaujintame turizmo informacijos centre „Kaunas IN“, veikiančiame Kauno rotušėje. Reikėtų sakyti „tik keturi“, nes „Penkta koja“ atstovai pasakojo, kad vienu metu pas juos gyvena iki 200 šunų, vien per tris pirmas šių metų dienas atsirado 11 naujokų. Kai kurie prieglaudoje užsibūna ir kelerius metus. Ir, patvirtins visi tuo metu, kai vyko fotosesija, apsilankę Kauno rotušės prieangyje, nuo to netampa nė kiek mažiau mieli. Greičiau atvirkščiai. Tiesa, negalime garantuoti, kad visi keturi 2018-ųjų simboliai ir jums skaitant šį žurnalą dar yra Linksmakalnyje, – norisi tikėti, kad jau rado namus ar tuoj juos ras. Tad, jei iš tiesų galite sau leisti turėti geriausią draugą, ilgai nedvejokite.
M
„Penktos kojos“ telefonas – 8 685 20 133.
1
Ema 1-2 m.
Neabejingi žmonės Emą paėmė iš ja nesirūpinusio ir netgi prieš ją smurtavusio šeimininko. Mėgstanti dėmesį, smalsi, itin simpatiška, švelnaus kailio kalytė tikrai nusipelnė atsakingų šeimininkų.
4 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2
Beka 1-3 m.
Į Linksmakalnį ši linksmuolė atvyko jau po Kalėdų – ji surasta Elektrėnuose, šeimininkai kol kas neatsirado. Beka – miela, draugiška, energinga ir dar visai jauna draugė.
3
Mirta 1-3 m.
2017 m. pabaigoje mirus Mirtos šeimininkams, nebeliko, kas ja pasirūpintų. Tai vidutinio dydžio, kukli, šiek tiek baili, bet ypač miela ir glaustytis mėgstanti kalytė.
4
Keksas 4-6 m.
Kiek daugiau nei metus Linksmakalnyje gyvenantis Keksas tikrai galėtų tapti projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ simboliu ir pasitikti visus į miestą atvykstančius svečius. Pamatytumėte, kaip jis moka stiebtis ir sveikintis!
2018
SAUSIS
4 5
Maršrutas 12 22 – 03 19
01 08 – 02 24
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15
VDU V. Biržiškos biblioteka, K. Donelaičio g. 52
Parodoje pristatomos 28 skirtingų tautybių, lyčių ir profesijų žmonės, Lietuvoje dirbę 1918–1940 m. Esate kviečiami susipažinti su valstybę kurti padėjusiais lakūnais, architektais, medikais, teisininkais, gamtininkais, istorikais, kalbininkais, bibliotekininkais, matematikais, menininkais ir ekonomistais.
Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda
2017 m. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, jo ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda jau eksponuota Kauno viešojoje biliotekoje ir Kauno miesto muziejuje, o dabar užsuko į VDU.
01 06 – 01 28
01 10 – 01 23
Balio Buračo paroda „Kiškio pyragai“
Neringos Kryžiūtės paroda „Ties šešėlių riba“
Lietuvių tradicijas ir kasdienį gyvenimą fiksavusio Balio Buračo (1897 – 1972) fotografijose apie XX a. žmones pasakojama per tai, kaip jie praskaidrindavo savo kasdienybę. Iš meduolinės ar mielinės tešlos iškeptos skulptūrėles primenančios figūros – kiškio pyragai – savyje talpina tiek žodinį, tiek vaizdinį pasakojimą apie to meto žmogų ir jo kasdienybę.
Pasak autorės, šio tapybos darbų ciklo idėjos ir tematikos gimimą inspiravo ryškūs praeities prisiminimai, kurie aktualizuojasi dabartiniuose suvokimuose: „Tai, kas išgyvenama dabar, visą laiką asocijuojasi su ankstesniais išgyvenimais. Todėl ankstesni išgyvenimai visą laiką yra jaučiami kaip per dabartinę matomų, užuodžiamų, liečiamų dalykų prizmę.“.
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Paroda „Užsienio profesionalai – Lietuvai“
4 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Sausis Trečiadienis, 01 10, 17:30
Romualdo Požerskio fotografijų albumų pristatymas Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
džeto pogrindinį šedevrą „The World‘s Greatest Sinner“, kuriame pasakojama apie nuobodžiaujantį draudimo pardavėją, kuris meta darbą, pasikeičia savo vardą į „Dievas“ ir pradeda savo politinį-religinį judėjimą. Trečiadienis, 01 10, 20:00
Filmas „Tu išnyksti“ (Du forsvinder)
Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62
Knygoje „Neramūs keliautojai“ pristatomos 1971-1975 m. R. Požerskio bei jo jaunystės draugų asmeninio albumo fotografijos ir autoriaus to meto dienoraščio fragmentai. Albume „Pergalės ir pralaimėjimai“ publikuojamos 19741976 m. sukurtos ankstyviausios to paties pavadinimo serijos fotografijos. Jose tęsiama panaši tema – nuotraukose įamžintas motokrosas. Trečiadienis, 01 10, 19:00
„Kitas Kinas“: Filmas „The World’s Greatest Sinner“ (1962)
Mija aklai tiki savo charizmatišku vyru Frederiku net ir tada, kai jis sėdi teismo salėje, kaltinamas nusavinęs mokyklos pinigus. Beatodairiškai ieškodama tiesos, Mija vis giliau grimzta į abejones, ar pažįsta žmogų, su kuriuo dalijasi gyvenimu. „Tu išnyksti“ – ilgai lauktas pripažinto režisieriaus Peter Schønau Fog darbas, apmąstantis žmogaus tapatybę ir poelgių motyvus. 01 11 – 02 11
Kristinos Norvilaitės kūrybos paroda A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Bendradarbiaudama su Kauno menininkų namais edukacinė platforma „Kitas Kinas“ pristato pogrindinių, nepriklausomų filmų peržiūrų ciklą, kuriame rodomi mažai žinomi, sunkiau savo žiūrovą atrandantys kūriniai. 1962 metais (data preliminari, nes filmas niekada nebuvo išleistas oficialiai) Timothy Carey sukurė mažo biu-
2018
SAUSIS
4 7
Maršrutas Ketvirtadienis, 01 11, 18:30
Ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ pristatymas Nueiti kilometrai, perplauktos upės ir perkopti kalnai nebuvo pagrindinis šios ekspedicijos tikslas. Žygeiviai leidosi į kur kas tolimesnę kelionę nei Sibiro šiaurė. Jie žygiavo Laptevų jūros link, norėdami įrodyti, kad tremties istorija – ne tik taškas laiko juostoje – įvyko ir baigėsi. Renginio metu ekspedicijos dalyviai papasakos apie techninius jos niuansus ir pasidalins įspūdžiais iš beveik mėnesį trukusio Verchojansko kalnagūbrio traverso bei atšiauriausių tremties vietų aplankymo.
Paroda „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12
Ketvirtadienis, 01 11, 18:30
„FuckUp Nights Kaunas vol. 6“
„Talent Garden Kaunas“, Laisvės al. 59
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6
01 12 – 03 04
Prieš penkmetį gimusi meksikiečių draugų kompanijos idėja išplito po pasaulį, nes mokytis iš fail‘ų tenka kiekvienam, bet juk visada smagiau, kai jie ne tavo. Šie renginiai organizuojami jau daugiau nei 200 miestų, 6 žemynuose, 25-iomis kalbomis. Apie nesėkmes – su šypsena!
4 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Po 24 metų pertraukos Kaune pristatoma paroda, skirta vienos ryškiausių Lietuvos meno pasaulio asmenybių, „Lūžio kartos“ atstovo, grupės „Angis nario“ Rimvido Jankausko-Kampo 60-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodoje eksponuojami 122 tapybos ir grafikos darbai iš 5 Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Greta brandžiausiųjų, kūrybos kulminaciją žyminčių kūrinių – Dailės instituto periodo paveikslai, atskleidžiantys menininko augimą autoritarinėje sistemoje, bei ankstyvieji S. Žuko technikume sukurti darbai, apibūdinantys menininko kelio pradžią. Parodą papildo kūrėjo eskizai, užrašai ir laiškai artimiesiems.
Sausis Penktadienis, 01 12
Laisvės gynėjų dienos renginiai Įvairios vietos
Laisvės gynėjų dienos renginius pradės 8 val. miesto ugdymo įstaigose vyksianti pilietinė akcija – dešimčiai minučių languose bus uždegtos atminimo žvakutes. Taip pat tądien vyks Laisvės gynėjų Tito Masiulio ir Juozo Vaidoto atminimo pagerbimas Petrašiūnų ir Romainių kapinėse, bei varpų muzikos koncertas ir pilietiškumo akcija prie laužų Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Penktadienis, 01 12, 18:00
Diskusija „Etika, religija ir politika: kas bendro tarp Berucho Spinozos ir Emmanuelio Levino?“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ pristatomą diskusiją tarp filosofo, Scuola Normale Superiore doktoranto, Barucho Spinozos „Teologinio-politinio traktato“ vertėjo Lauryno Adomaičio ir filosofijos daktaro, kultūros darbuotojo, komunikacijos eksperto, Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ vertėjo Viktoro Bachmetjevo moderuos žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vadovas, VU doktorantas Laurynas Peluritis.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
Penktadienis, 01 12, 19:00
„Lost Harbours“ ir Algio Fediajevo koncertas Galerija „Nyčės ūsai“, Pilies g. 1
Netradicinės, kreivos ir linkusios į eksperimentus akustinės muzikos vkare pasirodys pasirodys muzikanto iš Anglijos Richardo Thompsono projektas „Lost Harbours“ (free folk, neofolk) ir lietuvis Algis Fediajevas, savo kūrybą apibūdinantis kaip „akustinę psichodeliką”. Šeštadienis, 01 13, 10:00
Laisvės gynėjų diena
Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, Nepriklausomybės a. 14 Sausio 13-osios minėjimas prasidės Šv. Mišiomis už žuvusiuosius Laisvės gynėjus. Po mišių bažnyčioje vyks vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų meno kolektyvų koncertas „Vardan Lietuvos“. Šeštadienis, 01 13, 23:00
Vakarėlis „Chronicle“
Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Nuoseklūs pasakojimai už pulto ir prie baro – iš drumn’nbass žanro amžininkų Intakx, Roads, Simao, Hathor ir Onis.
2018
SAUSIS
4 9
Maršrutas 01 13 – 02 18
Paroda „Geriausias 2017 metų kūrinys“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
01 18 – 02 09
Grupinė tapybos paroda „Kontr-argumentas“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Sekmadienis, 01 14, 18:00
Filmas „Bjornas Borgas ir Makenrojus“ (Borg McEnroe) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Jau beveik du dešimtmečius kiekvienų metų pradžioje kauniečiai kviečiami įvertinti miesto menininkų darbus, sukurtus praėjusiais metais. Ši paroda visuomet sulaukia išskirtinio dėmesio, darbus jai pateikia per 100 kūrėjų.
Tai filmas apie dvi žymiausias teniso pasaulio žvaigždes, apie judviejų legendinę kovą 1980-ųjų Vimbldono turnyre, du vyrus, tapusius legendomis, ir kainą, kurią jiems teko sumokėti.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
5 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Visi 17 parodoje naujausius kūrinius pristatančių jaunosios kartos menininkų murkdosi tame pačiame dažų dumble, tačiau kiekvienas jų tą dumblą supranta skirtingai. Per tokį murgdymąsi jie atlieka veiksmą (tapo), o kartu ir individualų tapsmą (tampa). „Kontrargumentas“ čia reiškia tam tikrą opoziciją – prieštaravimą, atremiantį priešingos pusės argumentą, arba, atvirkščiai – sutikimą su kito autoriaus išsakyta nuomone. Kitaip tariant, parodos idėja – pokalbis. Parodoje dalyvauja Kazimieras Brazdžiūnas (iliustr.), Vita Opolskytė, Algimantas Černiauskas, Auksė Miliukaitė, Eglė Knyzė, Eglė Norkutė, Kristijonas Žungaila, RosandaSorakaitė, Tadas Tručiliauskas, Gabrielė Šermukšnytė, Povilas Ramanauskas, Rūta Vadlugaitė, Petras Lincevičius, Mantas Daujotas, Monika Plentauskaitė, Raminta Blaževičiūtė, Rokas Jakubauskas
Sausis Ketvirtadienis, 01 18, 18:30
„Grafolabo“ dirbtuvės: „Žudyk cenzūrą“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Rašymo laboratorija su Sandra Bernotaite — tai teorinių paskaitų ir praktinių užsiėmimų ciklas, kurio metu dalyviai išsamiai susipažįsta su literatūros kūrimo procesu ir gali išsibandyti gausiai rašydami. Šiame „Grafolabo“ užsiėmime bus aptartas, aptiktas ir bandomas įveikti vidinis cenzorius.
Šį sezoną „Žalgirio“ arena yra labiausiai lankoma „Eurolygoje“. Įspūdingus rezultatus krepšinio aikštelėje demonstruojantys Žalgiriečiai kviečia tęsti šią tradiciją ir gerinti sergamumo už savo komandą rekordus. Šįkart svečiuose – ispanai. Penktadienis, 01 19
Filmas „Grąžinti Nepriklausomybę“ Visi kino teatrai
Ketvirtadienis, 01 18, 19:00
Premjera: Spektaklis „Keturi“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Spektaklis sukurtas naudojant ištraukas iš kultinio Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“. Pats autorius apie savo kūrinį yra pasakęs, kad tai pasaulinėje literatūroje pirmas romanas, kurio veiksmas vyksta visiškoje tuštumoje. Režisierės Kamilės Gudmonaitės interpretacija – tai minties šuolių, ironijos ir paradoksų derinys, kuriame šiuolaikinė realybė persipina su Rytų kultūrų mitologija, o žemoji gatvės kultūra – su dvasiniais apmąstymais. Ketvirtadienis, 01 18, 20:00
„Eurolyga“: Kauno „Žalgiris“ – Valensijos „Basket“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Debiutinė komiko Olego Šurajevo juosta, sukurta Valstybės šimtmečio proga, pasakoja linksmą istoriją apie keturis draugus – Basanavičių, Smetoną, Stulginskį ir Klimą – sugrįžusius į Lietuvą po šimto metų. Labiau nei siurblys robotas ir kiti šiuolaikiniai išradimai juos nustebina tai, kad Nepriklausomybės aktas guli ne Vilniuje, o... Berlyne. Ketveriukė pasiryžta jį sugrąžinti ir leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę. Nors filmo pavadinimas primena istorinę dramą, čia nebus nuobodžių datų ir faktų – komedija kupina gero humoro, iki skausmo pažįstamų stereotipų ir linksmų, kasdieniškų situacijų.
2018
SAUSIS
5 1
Maršrutas Penktadienis, 01 19, 20:00
„Condor Avenue“ koncertas
Įgyvendinę paauglystės svajonę groti roko grupėje, visi keturi „Condor Avenue“ nariai pradėjo kurti tai, ko patiems patinka klausytis. Pirmąjį ir sėkmingą grupės albumą „The Crown“ atsekė antrasis – „#PATAGONIA“, naujai skambanti elektronikos ir gitarų sintezė, kurios eilutėse įspaustos legendomis virtusios istorijos.
Šeštadienis, 01 20, 12:00
Spektaklis „Princesės gimtadienis“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6
Šis spektaklis – tai vakarėlis su mirtimi, paremtas lietuviška mitologija, folkloru. Tai žaidimasritualas, kuris iš feisbukinės egzistencijos sugrąžina į gamtos mums duotą prigimtį. Tai – pabuvimas kartu, todėl vakarėlio apibrėžimas jam labai tinkamas. „Vakarėlis su mirtim kiekvieną turėtų įkvėpti prasmingiems darbams“, – teigia režisierius Darius Rabašauskas
Penktadienis, 01 19, 22:00
Spektaklis „4 Mortos“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Seniausias teatro repertuaro spektaklis, kurio premjera įvyko dar 1991 m., yra pamokanti istorija apie pasipūtėlę princesę. Pasitelkdamas Oscaro Wilde’o pasaką, režisierius Algimantas Stankevičius stengiasi mažiesiems atskleisti žmogiškumo esmę. Ir kai visi bus pakviesti į rūmus švęsti įnoringosios princesės gimtadienio, pasipūtėlei bus įteikta pati vertingiausia dovana – skaudi pamoka.
5 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Sausis Šeštadienis, 01 20, 12:00
Knygos „Bubio nuotykiai Galapaguose“ pristatymas Galerija „Nyčės ūsai“, Pilies g. 1
Trečiadienis, 01 24, 18:00
Operetė „Misteris X“
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Kelionės ir knygos – du geriausi dalykai, kurie nutinka gyvenime. Pasaulio geografijos ir istorijos pažinimas su Bubiu – smagus nuotykis, kupinas fantazijos. Knygos pristatyme bus rodomas ir filmukas apie Galapagus bei vyks orientacinis žaidimas šeimai. Antradienis, 01 23, 19:00
„Slemas #6“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Prieš keletą metų Lietuvos kultūros pogrindyje išaugęs lietuviškas slemas – vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių literatūrinių reiškinių Lietuvoje, tikras šiuolaikinis literatūrinis avangardas. Slemas – tai poetinės improvizacijos menas, jo kūrėjai – poezijos atlikėjai, nevengiantys literatūrinės subversijos, aštrios socialinės tematikos. Judėjimas kas mėnesį Kaune suburia minią žiūrovų ir dalyvių.
1995 m. Kaune Imre Kálmáno „Cirko princesė“ buvo pastatyta pirmą kartą pagal originalų Julius Brammerio ir Alfredo Grünwaldo libretą, kuriame labai ryški rusų aristokratijos linija. 2017 m. pastatymo variantui dramaturgė Ramutė Skučaitė apjungė keletą operetės libreto versijų, gerokai nutoldama nuo XX a. pradžios madų. Kaip savarankiška režisierė čia debiutuoja Viktorija Streiča, debiutas tai ir Vaidotui Jakučiui, sumąsčiusiam ir realizavusiam šiai operetei scenografiją jo mėgstamu steampunk stiliumi. Ketvirtadienis, 01 25, 18:30
Pusiaužiemio vakarojimas Kauno tautinės kultūros centras, A. Jakšto g. 18
Vakaroti kviečia Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos folkloro ansamblis „Lygaudė“.
2018
SAUSIS
5 3
Maršrutas Ketvirtadienis, 01 25, 19:00
„Dizaino ketvirtadienis: „Kūrybos procesas lėkštėje: kas yra maisto dizainas?“ „DesignLibrary Kaunas“, K. Baršausko g. 59
„LT Game Jam 2018“ KTU III rūmai, Laisvės al. 13
Didžiausias žaidimų kūrimo maratonas Baltijos šalyse, galingo pasaulinio judėjimo dalis, grįžta. Visą savaitgalį Kaune ir kituose Lietuvos miestuose dūzgs darbščiosios bitutės, sukursiančios naujų kompiuterinių žaidimų prototipus.
S
Penktadienis, 01 26, 18:00
I
U
Koncertas „Nepriklausomybės giesmės“
R
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
O D N E L A K
01 26 – 01 28
Projekto „52 kartai“ sumanytojas Robertas Daskevičius, restorano „Nüman“ vyr. šefas Matas Paulinas ir restorano „Uoksas“ vyr. šefas Artūras Naidenko kalbės apie maisto dizaino sąvokos sampratą, vyraujančias tendencijas ir praktinį įgyvendinimą Lietuvoje. 01 26 – 02 27
Koncerte, kuriame pasirodys Lietuvos kamerinis orkestras ir Estijos vyrų choras, skambės trijų Baltijos šalių šiuolaikinių kūrėjų opusai. Šeštadienis, 01 27, 12:00
Spektaklis „Grybų karas ir taika“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26
Žilvino Landzbergo paroda „Paslėpta saulė“ POST galerija, Laisvės al. 51A
Galerija metus pradeda ką tik Venecijos bienalėje šaliai atstovavusio Ž. Landzbergo specialiai šiai erdvei paruoštu projektu. Skulptūrinėje šviesos instaliacijoje autorius ieško santykio tarp objekto, piešinio ir architektūros. Paroda, veiksianti iki vasario 27 d., yra ciklo „Šiuolaikinio meno sklaida POST galerijoje“ dalis.
5 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Ar tikrai gresia karas ir pasaulio pabaiga? Kodėl grybai nesusitaiko su pasaulio tvarka? Kas išties nutiko Grybų respublikoje po pirmųjų „demo-
Sausis kratinių“ rinkimų? Kodėl prezidentas Baravykas tapo diktatoriumi? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymo ieškos vaikai ir „Keistuolių teatro“ aktoriai, drauge pajuokaudami ir padainuodami.
Šeštadienis, 02 03, 17:00
Šeštadienis, 01 27, 19:00
Kauno kultūros centro „Tautos namai“ vyrų choras „Perkūnas“ ir Kauno J. Gruodžio konservatorijos styginių orkestras atliks kompozitorių J. Naujalio, S. Šimkaus, G. Verdi, J. Stauss ir kt. kūrinius.
Koncertas „Infinite Agony Ritual #2“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1
Laukia net penkių grupių pasirodymai. Scenoje – „Blood Patch“ (thrash/death metal, Kaunas), „Burying Place“ ( brutal death metal, Vilnius), „Hellfire“ ( black metal, Ukraina), „Znich“ ( pagan folk metal, Baltarusija) ir „1914“ ( blackened death/doom metal, Ukraina).
Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui „Lietuviais esame mes gimę“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Ketvirtadienis, 02 08, 18:00
Spektaklis „Natanas išmintingasis“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Šeštadienis, 01 27, 23:00
Vakarėlis „In Future We Lust“
Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 Londone gyvenanti elektroninės muzikos kompanijos „Gass“ įkūrėja lietuvė Mamiko Motto – reta viešnia namuose. Už pulto ją pasitiks tėvynainės Kriaushia ir Monika Seta. Trečiadienis, 01 31, 18:30
Vakaras su Juozu Erlicku Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Gyvasis klasikas Kaune pristatys naujausią savo knygą „Ar gali būti, kad ir mes gyvename mūsų laikais?“.
Gintaro Varno režisuotas spektaklis pagal G. E. Lessingo dramą nukelia į XII amžiaus pabaigos Jeruzalę, vietą, kuri tapo judaizmo, krikščionybės ir islamo karo lauku. Čia rutuliojasi sudėtinga žmogiškų jausmų ir santykių intriga, kurioje persipina trijų skirtingų tikėjimų pagrindinių veikėjų likimai: išmintingojo žydo Natano, karžygio-valdovo sultono Saladino, jaunojo riterio-tamplieriaus.
2018
SAUSIS
5 5
pilnas.kaunas.lt
„Jei norite ilgiau gyventi – studijuokite Gamtos mokslų fakultete!“
Profesorius Ričardas Kazlauskas (1927–2014)
KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas
Redakcijos adresas
Bendradarbiai: Anton Nabolotnyj, Artūras Bulota, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė. Globoja:
KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
TIRAŽAS 10 000 EGZ.
ISSN 2424-4465
Leidžia: Leidžia
2018 1 (29) 2017 Nr. 2 (18)