KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 BALANDIS by Kaunas Pilnas Kultūros

1988

Viršelio iliustracijos autorė Akvilė Magicdust

2018 04

Saulius Čemolonskas. Stop kadrai iš Simonos Žemaitytės vaizdo medžiagos.

Iliustracijos autorė Akvilė Magicdust

1988-ieji buvo visapusiškai turiningi metai. Pavyzdžiui, kovo 10–13 d. Kauno sporto halėje vyko jau antroji Lietuviško roko šventė. Po kelių mėnesių , birželio 3 d., Vilniuje išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Są jūdžio iniciatyvinė grupė, jau po savaitės jos atstovai įsikūrė ir Kaune, Vilniaus g. 22, Architektų namuose. Būtent dėl Architektų namų iškart galime dėti jei ne lygybės, tai didelės artybės ženklą tarp Są jūdžio ir roko. Ir tolesniuose žurnalo puslapiuose gitaros dominuos. Bet paminėkim dar, kad rugpjūčio 17 d. legalizuota lietuviška trispalvė.

Trisdešimtmetis Tais pat metais Kaune knibždėjo didesnių ir mažesnių pankroko ir roko įvykių, kurie, be jokios abejonės, nebuvo nei legalūs, nei palankūs valdžiai. Viso to kulminacija buvo festivalis „Purvinoji žiema“. Šį „Kaunas pilnas kultūros“ numerį skiriame visiems, 1988-aisiais ir aplink šiuos metus grojusiems, dainavusiems, šokusiems ir kitaip nepasidavusiems Kaune, o labiausiai – Sauliui Čemolonskui, 2017 m. rugpjūtį mirusiam Londone. Apmaudu, kad taip ir nespėjome pakalbinti šio kauniečio breikerio, didžėjaus, melomano, visuomet buvusio avangarde ir nuo sovietinių rėmų ištrūkusio į Vakarus. Susiraskite tinkle „YouTube“ atlikėjo Joelio Sarakulos kūrinį „Matchstick Girl“ ir išvysite pačią fantastiškiau-

sią dokumentiką – prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą Kaune Simonos Žemaitytės užfiksuotus vaizdus, objektus, žmones. Laisvus, spalvotus. Ryškiausias jų – Saulius. Vėliau Londone jis prisidėjo prie muzikos portalo „Last.fm“ kūrimo, taip pat sukaupė tūkstančius plokštelių, dalis kurių turbūt ir dabar yra jo bute Kulautuvoje. Skiriame ir visiems trisdešimtmečiams, gimusiems 1988-aisiais – na, ir šiek tiek prieš juos ar jau apie 1990-uosius. Dabar viskas jūsų rankose. P.S. Jau baigus rengti numerį internete pasklido žinia, kad šio amžiaus prancūzų žvaigždės MGMT savo kūryboje naudoja ankstyvosios grupės „Rondo“ kūrybos motyvus. Ką gi!

2018

BALANDIS

A J I R O T S I O T O F

Lygiai prieš metus, numerį dedikavę 7-ajam dešimtmečiui, šioje rubrikoje publikavome kadrus, užfiksuotus Kauno big bito ansamblių gyvenimo scenoje ir nuo jos nulipus metu. 1988-ieji ir aplink – daugiau plaukų lako, drąsesni žvilgsniai, ryškesni apdarai ir daug smarkiau kvepianti laisvė. Beveik visus nuotraukų herojus rasite ir kituose šio numerio straipsniuose.

Nespalvoti lobiai Gunars Bakšejevs

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1986-ieji. Pirmasis grupės „Tigro metai“ koncertas Vytauto parke. Nuotrauka iš grupės archyvo.

1988-ieji. Pirmoji Lietuvoje thrash metal grupė „Dykuma“. Benedikto Krikštano nuotr.

2018

BALANDIS

1988-ieji. Grupė „Nėščios rupūžės“ (Bitla ir Lijana) festivalyje „Purvinoji žiema“. Nuotrauka iš Bitlos archyvo.

Prie „Laumės“. Nuotrauka iš grupės „Tigro metai“ archyvo.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Tigro metai“ pačiame žydėjime. Nuotrauka iš grupės archyvo.

2018

BALANDIS

A J I R O T S I O T O F

„Tigro metai“ pačiame žydėjime. Nuotrauka iš grupės archyvo.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Tigro metai“ pačiame žydėjime. Nuotrauka iš grupės archyvo.

2018

BALANDIS

A J I R O T S I O T O F

1989-ieji. „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Su mikrofonu – Iškrypėlis, su armonika – Saulius Čemolonskas. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1990-ieji. Kauniečiai Nidoje. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

1990-ieji. VDU karnavalas. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

2018

BALANDIS

1 1

Roko kilometrai

Jei prieš kokius penketą, na, septynetą metų kas būtų prognozavęs, jog Kauną (tiesa, sostinę – irgi) ištiks ekskursijų bei pasivaikščiojimų su gidu renesansas, matyt, daugelis būtų tik pasijuokę. Dabar jau sunku pasakyti, kada įvyko tas virsmas, tiek Kauną prisijaukinti bandančius miesto svečius, tiek užkietėjusius kauniečius pavertęs smalsiais turistais. Sutikite, kad pripažinti, jog ne viską žinai apie savo gimtą jį miestą, nėra lengva. Bet, kai su tuo susitaikai, gyventi pasidaro gerokai įdomiau.

Daina Dubauskaitė Dainiaus Ščiukos nuotr.

1 2

Viena minėto virsmo „kaltininkė“ yra iniciatyva „Gražinkime Kauną“, kurios puoselėtojai aktyviau po Žaliakalnį ir Centrą vedžioti interesantus pradėjo Kaunui tapus UNESCO Kūrybiškų miestų tinklo Dizaino miestu. „Gražinkime Kauną“ – tai apie Radijo rajono bangas bei art deco ir modernizmo skirtybes ilgai kalbėti galintys Dainius Lanauskas ir Jonas Oškinis. Apie Dainių žurnale dar tikrai bus progų parašyti, bet šįkart jį palikime tarpukariui ir kalbėkime apie Joną. Tiksliau, klausykime jo ištempę ausis – Jonas veda ekskursiją roko pėdsakais Kaune. Anot gido, kaip prieš keletą metų teko savęs paklausti, kur Pirmojoje respublikoje yra dizaino miesto šaknys, taip dabar norisi sau ir kitiems at-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

sakyti, kaip prasidėjo Atgimimas. „Mes pritariame profesoriui Alfredui Bumblauskui – vienas iš svarbių faktorių buvo rokas!“, – įsitikinęs Jonas. Kiek anksčiau Jonas buvo pogrindyje labai gerai, aukštesniuosiuose pramogų pasaulio sluoksniuose – irgi neblogai, žinomas žurnalistas ir muzikos tyrinėtojas. Jei tiksliau, alternatyvos portalo „Ore.lt“ pirmasis redaktorius, zino „KoksNorsKelias“ leidėjas, roko klystkelių metraštininkas. Visai neseniai Jono tekstas apie Lietuvos muziką publikuotas vokiečių kalba išleistoje knygoje „Warschauer Punk Pakt“ („Varšuvos pankų paktas“), pasakojančioje apie soclagerio šalių pankroką iki Berlyno sienos griūties.

2018

BALANDIS

1 3

A M E T O I S E N Ė M

Taigi ekskursija, kokios iki šiol tikrai nebuvo. Kovo 11-ąją trispalvėmis apsikaišę roko mėgėjai (tarp jų ir šių eilučių autorė) ištyrinėjo pirmąją maršruto dalį – nuo Architektų namų iki „Žinijos“ draugijos. Matyt, būdų skersai išilgai išvaikščioti 1988ųjų Kauną (kiek jo liko neperstatyto ir nesugriuvusio) yra ir daugiau, ir greičiausiai bus, nes Jonas žada ekskursijas dar tobulinti, plėsti. Poreikis tikrai yra – grupė buvo užpildyta dar iš anksto, ją sudarė tikrai marga publika – ir to meto įvykių dalyviai (net ir jiems buvo naujų dalykų), ir šių vaikai, ir tiesiog kauniečiai arba vilniečiai, klausantys ne tik albumų viršelių. Ir atsitiktiniai praeiviai, vis įpuldavę į žygeivių būrį – „kalta“ šventinė Kovo 11-oji – bei ko nors paklausdavę ar papildydavę gidą. Žingsniuodami nuo kitame šio numerio straipsnyje plačiau aprašytų Architektų namų (įdomi ir jų pirmtakės – erdvės „Pramprojekte“ – istorija) klausomės pasakojimų apie vidury Senamiesčio veikusią ir kvepėjusią „dolerinę“, kurioje apsilankyti siekė tie, kurie norėjo būti madingais. Arba buvusį „Santakos“ kino teatrą, po Nepriklausomybės vėl tapusį Švč. Sakramento bažnyčia, kurioje šiandien vienintelėje Kaune galima melstis ištisą parą. O anuomet čia rodydavo svarbius sovietines mikroschemas galvose trumpinusius filmus. Pasiilgusius modernizmo turiu nudžiuginti – ir Kauno centrinis paštas suvaidino svarbų vaidmenį šioje istorijoje. Būtent čia buvo įkurtas Kauno roko klubas, čia repetavo tokios grupės, kaip iš Prano Ziberto šilko kombinato išvyti impozantiškieji „Tigro Metai“, jo veikloje dalyvavo ir „Orkus“, „Horoskopas“, „Piligrimas“, „Dykuma“. Čia iš netoliese esančios J. Gruodžio muzikos mokyklos ateidavo repetuoti ir tada visai jauna Arina.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pašto pašonėje esantis T. Ivanausko zoologijos muziejus taip pat svarbus taškas, tiksliau, jo kavinė – prieš daugiau nei 30 metų čia rinkdavosi bohema. Na, ir dabar renkasi – čia neperiodiškai, bet aktyviai veikia klubas „Raudona ZOOna“. Čia pat – ir Miesto sodas, Romo Kalantos susideginimo vieta – tai ankstesni įvykiai, bet turėję daug įtakos tam, kaip vėliau skambėjo lietuviška muzika. Einant toliau Laisvės alėja daugelio akys turbūt jau nebefiksuoja „Elfų šėlsmo“, kadaise stipriomis naktimis garsėjusios pasilinksminimo vietos, su kuria sietini, pavyzdžiui, „Rebelheart“ ar „Syndrome of Chaos“. Priėjus Maironio gatvę belieka stabtelėjus užsimerkti ir triskart apsisukti aplink kulną. Nes tikrai prireiks fantazijos įsivaizduoti, kad kairėje stūksantis pastatas, iš kurio, beje, ką tik išsikraustė bankas (kas toliau?), kadaise buvo be kompromisų „kiečiausias“ Sąjungos naktinis klubas „Orbita“, kuriame, sklinda gandai, grojo ir šoko visi nuo Moisejevo ir Pugačiovos, įvyko vienas pirmųjų tuomet dar visai jaunos grupės „Foje“ koncertų. Ar dar vienas sutapimas, kad vos už kelių žingsnių kiek vėliau veikė šokių muzikos klubas „Exit“, taip pat garsėjęs poros tūkstančių kilometrų spinduliu nuo Kauno? Na, bet tai – jau kita istorija. Dabar žiūrime į dešinę, į kuprinių ir rankinių parduotuvę, mačiusią tikrai skambesnių laikų. Čia sovietų okupacijos metais veikė „Plokštelinė“, ir net du ekskursijos dalyviai ėmė greičiau kvėpuoti bei patvirtino, kad skuosdavo čia vos mieste pasigirdus žiniai, kad yra naujienų. Kuprines keičia batai, plokšteles – „Laumė“. Labai pigi kava ir tolerancija jaunesnio amžiaus lankytojams buvo tai, kas šią kavinę pavertė hipių, pankų, metalistų, rašytojų, poetų, kitų meno žmonių – visi jie

„lauminiai“ – susibūrimo vieta. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek čia pradėtų grupių, kolektyvų, eilėraščių, romanų. Ir žinote, kas būtų visų įdomiausia? Jei kas pasiryžtų tokiam darbui, kaip a. a. Neringa Jonušaitė, išleidusi knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“. Apie „Laumę“ ar apie „Tulpę“, džiazo kavinę, buvusią kiek tolėliau Laisvės alėjoje ir šiandien žymimą vos keliomis plytelėmis grindinyje. Nors memorialas, reikėtų pasakyti, subtilus ir vertingas – prie „Laumės“ net to nėra.

Greta – VDU koncertų salė, buvę Politinio švietimo namai. Papūtus laisvės vėjams, čia ant didžiosios scenos lipo jau nepriklausomoje Lietuvoje susibūrusios Kauno roko grupės – „Extreme Exit“ ar „SH“. Šalimais veikė ir nedideli klubai, priglaudę Kauno roką sumažėjus jo populiarumui – „Gesta“, „Fortas“, kiek toliau – „Senasis stalčius“. Aktualumo neprarandantys, tik kailius keičiantys Kauno menininkų namai prieš trisdešimt ir daugiau metų buvo vadinami Menais, apie pasisėdėjimus prie jų šiame numeryje pasakoja Rytis Bulota, kaip ir apie ekskursijoje minimą valgyklą „Pakalnė“, deja, nepalikusią jokių egzistavimo ženklų. Kitas V. Putvinskio gatvės taškas – baras „Kava Ledai“, akis į akį vadintas žymiai proziškiau – tiesiog „Kibiru“. Ant kalno – „maištingoji“ J. Jablonskio gimnazija, jos rūsyje repetavo viena nedaugelio Kauno merginų roko grupių „Sumerland“ (kita

Restorano „Orbita“ iškaba. Teodoro Biliūno nuotr.

vadinosi „Nėščios rupūžės“ ir o, kiek aš atiduočiau už galimybę nueiti į jų koncertą ar bent jau jo plakatą pamatyti mieste). Straipsnio pradžioje ne šiaip sau paminėjau „Žinijos“ draugiją – dar iki Nepriklausomybės atkūrimo joje paskaitas apie roką skaitydavo ir albumų perklausas rengdavo vėliau muzikinius leidinius „Mix“, „Mes!” redagavęs, laidoje „Videokaukas“ dirbęs Virginijus Mizaras. Visai netoli nuo „Žinijos“ esančiame darželyje, sako, repetuodavo juodojo metalo legendos „Nahash“. Čia pirmoji ekskursijos po kaunietiško roko teritorijas dalis baigiasi. Bet yra ir antroji – juk reikia pasiekti Kauno sporto halę, prieš 30 metų priėmusią ir pavasarinę „Lietuviško roko šventę“, o rudenį – ir „Lituaniką“ su egzotiškais svečiais iš Vakarų Vokietijos „Die Toten Hosen“.

2018

BALANDIS

facebook.com/GrazinkimeKauna

Nėra ir „Merkurijaus“, bet jį įsivaizduoti kažkaip lengviau, gal dėl to, kad prekybos centras buvo gerokai masiškiau lankoma vieta. Čia ekskursijos vadovas Jonas jungia „YouTube“ ir rodo disko, roko, breiko ir estrados chameleono Egidijaus Sipavičiaus klipą, susuktą būtent „Merkurijuje“. Įveskite į paiešką „breikas“.

1 5

A M E T O I S E N Ė M 1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“ bosistas, tretiems gal ir iš projekto „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Blokados laikais ši grupė repetuodavo Neveronyse, šiltnamių kombinate, o kadangi dėl degalų trūkumo autobusai važinėdavo retai, Rytis repeticijas pasiekdavo dviračiu. Čia susipažino ir su Sauliumi Čemolonsku, kurio breiko judesiais ir stiliumi žavėdavosi visas Kaunas, o žavesys savo ruožtu padėjo gauti raktus nuo patalpų Kulautuvoje, kuriose irgi vykdavo intensyvios įvairiausių grupių repeticijos.

Hipsteris before it was cool, arba Eik, Bulota, kirptis Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Donato Stankevičiaus nuotr. Fotografuota bare „B2O“ (Gedimino g. 30)

2018

BALANDIS

1 7

A M E T O I S E N

vai galim grot.“ Taip ir pradėjome. Labiau tuomet rūpėjo „Led Zeppelin“, hipizmas, bliuzas... Būdavo, susirandi kokio draugelio tėvą, kuris dirba įmonėje, kuri turi patalpas. Tada į tas patalpas įsitrini, susitari, kad tau nupirktų aparatūrą... Betvarkė. Mes repetavom – tada dar neturėjom pavadinimo – prieš Muzikinį teatrą, ten buvo kažkokių tyrimų institutas. Palėpėje buvo įrengtas poilsio kambarys.

„Man atrodo, iš visų, tada grojusių, dabar tai bedarau vienintelis“, – juokiasi Rytis. Jis, beje, ir sąžiningai prisipažino, kad 1989-aisiais nebuvo legediniame „Sonic Youth“ koncerte Vilniuje, nes turėjo mokytis. O draugas Iškrypėlis iš sostinės parvažiavo su „Sonic Youth“ marškinėliais – tais, kuriuos scenoje vilkėjo Kim Gordon…

Jau 1988 metais sėdėjom prie „Laumės“. Atėjo Vaidas Iškrypėlis, mano kaimynas iš Aukštųjų Šančių. Sako, žiūrėk, festivalį organizuojam, pagrokit. „Bet, Vaidai, pankroko festivalis, mes bliuzą grojam.“ – „Ai, tai koks skirtumas!“ Porą mėnesių iki festivalio buvo likę, praėjom groti kažką į tą pusę, taip ir užsikabinom, sugalvojom pavadinimą – „Pionieriaus garbės žodis“. Į sceną lipdavom pasirišę pionierių kaklaraiščius. Tai va, taip sugrojom festivalyje „Purvinoji žiema“, ten jau buvo kažkas tokio.

1988-aisiais tau buvo šešiolika. Kokia buvo tuomet paauglystė Kaune? Iš tiesų nemažai laiko praleidau ir Vilniuje, ten gyveno mūsų giminės, taigi pusbroliai, pusseserės. Vilniaus andergroundą irgi pamenu. Triniesi Pilies gatvėje, pamatai kokį Atsuktuvą ar Varveklį su skiauterėm! Atrodydavo iš kito pasaulio. Labai baisu, keista, bet kartu ir labai įdomu. Taip ir prasidėjo.

Nors nuo irokėzo skiauterės praėjo jau trys dešimtmečiai, Rytis gali pasigirti kone fotografine atmintimi ir sąžininga retrospekcija – užklaustas apie tai, kame tiesiogiai nedalyvavo, nesiima pats interpretuoti, bet… išvardija dar bent kelis žmones, kurie galėtų papasakoti daugiau. Apie 1988-uosius, apie festivalį „Purvinoji žiema“, vykusį dabar jau buvusioje Radijo gamykloje.

Esminis Kauno ir Vilniaus skirtumas buvo tas, kad Vilniuje, tarkim, pankai laikėsi sau, metalistai – sau. Kaune frakcijų nebuvo, andergroundas buvo kartu. Kai atėjau į „Trestą“, prie „Laumės“, vienas mano klasės draugas pradėjo šokti breiką. Eidavau su juo į repeticijas, vėliau į pasirodymus „Treste“. Ten susipažinau su sėdėjusiais prie kavinės „Laumė“. Taip pradėjau irgi prie jos laiką leisti. Atrodo, 1987 metais nuvažiavome į Vilnių, į pankroko festivalį, kur grojo „Graždanskaja abarona“. Mes su draugeliu sėdim, žiūrim, kaip tos grupės groja, susižvalgom ir sakom vienas kitam: „Žiek, tai mes irgi lais-

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ar buvo tuomet dar kokia nors cenzūra, draudimai iš valdžios? Prasidėjus perestroikai cenzūros varžtai buvo atlaisvinti. Pavyzdžiui, Rusijoje juk „Akvarium“ susikūrė 1972 m., ir tik po keliolikos metų išleido pirmą plokštelę. Tada jau ir terminą „Rokas“ buvo galima vartoti. Ta prasme, mentai tikrai galėjo į tarpuvartę nusitempę plaukus nukirpti, bet tai jau buvo labiau jų pačių privati iniciatyva, urlaganiškumas. Nors, pamenu, mokykloj 1987–88 metais mane pjaudavo: apsikirpk, apsikirpk. Atsimenu, gal 1989 metais po vasaros į 11 klasę atėjau jau gerai ataugęs, tada mane rimčiau užlaužė: „Eik, Bulota, kirptis.“ Tada „nuvariau“ ir skiauterę „išsidrožiau“. Ateina direktoriaus pavaduotojas ir... Kabinėjosi jie, bet oficialiai nieko padaryti nebegalėjo.

Kaip paprastai paaiškinti tą fenomeną, kad valdžios leistas rokas ėmė ir nugriovė tą pačią valdžią? Dabar tai gana akivaizdu, bet negi tuomet niekas neįtarė, kad žmonės, kuriems pagaliau galima išreikšti save, vienysis į bendruomenes, kils? Och, čia jau Pandoros skrynią atidarėt! Kaip tik šitas temas liečiau savo disertacijoje. Prieš perestroiką tvyrojo ir ekonominis, ir ideologinis nuosmukis. Žmonės buvo visiškai apatiški. Pradžioje atrodė, kad Gorbačiovo valdymas tėra Andropovo politikos tęsinys, todėl Gorbačiovą palaikė ir KGB, ir karinis-pramoninis kompleksas. Kai Gorbačiovas pradėjo vykdyti viešumo politiką, nukreiptą prieš korumpuotą nomenklatūrą, jam reikėjo palaikymo iš liaudies. Taigi jis ir leido steigtis neformalioms organizacijoms. Pagrindas, kodėl Sovietų Sąjunga sugriuvo, buvo nacionalizmas. Gorbačiovas tikrai nesitikėjo, kad estai, latviai, lietuviai taip susivienys. Kalbant apie roką, galbūt valdantieji pradėjo mąstyti ir suvokė, kad Vakarų rokeriai iš esmės buvo kairieji. Juk, kaip Havelas sakė, džinsai ir roko muzika sugriovė sistemą, tai jie sugalvojo, kad reikia atsiimti teritorijas ir sustiprinti režimą. Kitaip tariant, nematė subkultūrų pavojaus. Klausimas, ar džinsai sugriovė sistemą, ar... žmogiškas noras tuos džinsus turėti? Turbūt tuomet ne kiekvienam 16-mečiui „grojo“ tautiniai jausmai. Noras vartoti buvo tikrai labai svarbus. Bet, manau, viskas susiėjo į vieną krūvą. Ne tik vartotojiškumas ir ne tik patriotizmas, bet vienas kitam jie padėjo, suveikė lyg sprogstamasis užtaisas. Hipiai Vakaruose buvo kairieji, pas mus – dešinieji. Lygiai taip ir pankrokas, mūsiškis buvo artimesnis skinhedų kultūrai, ne tikriesiems

naciams, bet apolitiškiesiems pankams, anarchiją suprantantiems kaip laisvę pabaliavoti. Tai tikrai nebuvo kairysis judėjimas. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, pasibaigė Sausio įvykiai, kuo tuomet pavirto muzikantų protestai? Tie, kurie organizuodavo didžiuosius renginius, juk ir buvo roko mėgėjai. Dovydas Bluvšteinas, Margarita Starkevičiūtė, Gintautas Babravičius, Algirdas Kaušpėdas… Būtent dėl to vienijanti muzika ir buvo rokas. Bet dalis muzikantų, be abejo, buvo apolitiški, todėl, nuslūgus emocijoms, viskas pamažu nunyko. Kaune, sakyčiau, būta kognityvinio disonanso. Susirenka tie visi skusti treninginiai į „Roko maršą“ ir bujoja, nors jiems ta muzika iš principo nepatinka. Tiems, kurie atrodo kaip tie muzikantai scenoje, jie linkę ir į galvą „užvažiuoti“. Kai viskas perėjo prie rinkos ekonomikos, rokas taip ir išblėso. Kaune jo beveik neliko, vietoj to užvaldė „Popcentro“ produkcija. Kitaip sakant, rokas tapo mados auka. Ar pameni, kaip apsivertė tavo, kaip jaunuolio, gyvenimas po Kovo 11-osios? Ar mokykloje kas nors iškart pasikeitė? Tada mokiausi 12-oje klasėje. Visus mus veždavo iš mokyklos karinio parengimo užsiėmimams. Kaip šiandien pamenu, buvo toks majoras Pakalka, kuris sakė: „Ką jūs čia tikit, ką Landsbergis prižadėjo, kad neisit į kariuomenę? Visi eisit!“ Dalis mokytojų nebuvo tikri, iš kur vėjas papūs, taigi didelio džiugesio tarp jų nebuvo. Žinot, per vieną naktį skūros neišversi, jei ką tik margučius drausdavai į mokyklą neštis. Mums patiems, aišku, tai buvo svarbus dalykas.

2018

BALANDIS

1 9

A M E T O I S E N Ė M

O per kiek laiko mokytojai tą skūrą išvertė? Kada jau pradėjo trispalves į atlapus segtis? Po kokių penkerių metų? Po dvejų.

laiptais į „Šilelį“, pasiėmėm kolonėles, jas tais pačiais laiptais nusitempėm žemyn ir padarėm diskaną. Aišku, nemokamai – viskas tada buvo dėl smagumo, ne dėl pajamų.

Cha... O kai baigei mokyklą, ar buvo tuomet galimybių iškart vykti svetur, į Vakarus, ar neplanavai to? Buvo taip, kad į sovietinę voiskę po Kovo 11-osios dar ėmė, jei nestudijavai, taigi pagrindinis tikslas buvo trūks plyš įstoti į universitetą. Ir, žinot, baigus mokyklą teko ir pas senelį pagyvent, nes jau buvau pilnametis, bet dar ne studentas. Mano vienas bičiulis, pamenu, kaip tik tuo metu tarnavo kažkur Vidurinėje Azijoje. Paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą iškart dezertyravo, grįžo į Lietuvą, gyveno pas draugą rūsy. Jei būtų pagavę, jam tikrai būtų buvusios šakės.

Kokia publika į tokius renginius rinkdavosi? VDU studentija ir mūsų draugeliai. Baliavodavom plačiai, tai ir draugų ratas buvo platus. Nuo „Laumės“, iš „Tresto“, tie, kas prie Menų (Kauno menininkų namai, – aut. past.) trindavosi. Pankroko buvo nemažai, nors tuos pankus dabar turbūt reikėtų vadinti hipsteriais. Jei rengiesi taip kaip Vakaruose, tai urlaganams tu esi pankas. Dabar visi pankai atrodo pagal aną supratimą!

Įstojau į VDU, buvau antroji atkurto universiteto karta. Po pirmo kurso draugeliai išvažiavo į Daniją, prisikalbino ir mane – nuvažiavau studento-svečio teisėmis, praleidau Danijoje pusantrų metų, o magistro studijas pradėjęs po metų nuvykau į Norvegiją. Taigi planuoti neplanavau, bet taip sutapo aplinkybės. Likti Skandinavijoje noro neturėjau, nes visi mano draugai buvo čia, Lietuvoje. Muzika, grupė – gailėdavausi, kad, kol chebra Kaune siaučia, aš sėdžiu ir skandinavišką alų geriu. Žmogiška prasme palankiu metu išvažiavau, tiesą sakant, nes Kaune žiemą tada ir šildymo nebūdavo, ir karšto vandens, o aš sau Danijoje patogiai gyvenau. Bet šiaip čia buvo smagiau. Viskas vyko! Pavyzdžiui, VDU Didžiosios salės scenoje su kurso draugu Dariumi Baltušiu, vėliau vedusiu „Tangomaniją“, esame vakarėlį padarę – užlipom

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

O kada, tarkim, „Laumė“ užsidarė? Ji nyko, nyko ir nunyko. Sovietmečiu kavinių ir restoranų buvo labai nedaug, be to, mums, nepilnamečiams, ten ir patekti nebuvo įmanoma. Taigi „Laumė“ buvo tokia „kabojimo“ vieta – sėdi lauke, į kavinę eini pasišildyti. Sušilus orams, eini prie Menų ir šiurpini tuos menininkus, jau senesnę kartą, labiau hipius. Debošų darymo prasme mes buvome perėję į kitą lygį. Koks 50 žmonių laisvai susirinkdavo tiesiog paošt. Kai ėmė rastis normalūs kabokai, fiziškai poreikio nebeliko ten trintis. Be to, vieni pradėjo dirbt, kiti mokytis, sienos atsidarė, viskas išsisklaidė. Kokios tos normalios vietos? Mes vaikščiodavom į „Miestprojekto“ valgyklą „Pakalnė“ ir KTU valgyklą priešais Karo muziejų. Tada visur alų pardavinėdavo. Jai užsidarius, bufetavos dar leisdavo pasėdėti ilgiau. „Pakalnė“ dirbdavo ilgiau, ten mes padoriai pasėdėdavom. Net ir grupės „Mountainside“ pavadinimas kilo nuo „Pakalnės“.

1988-ieji. Grupė „Pionieriaus garbės žodis“ festivalyje „Purvinoji žiema“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

Su maskviečiu Igoriu Muchinu, kurio perestroikos laikų fotografijų paroda buvo surengta Kauno fotografijos galerijoje, neseniai kalbėjome apie galimybę surinkti tuomet įamžintus žmones naujiems portretams. Jis sakė, kad to nedarytų dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad dalis tų žmonių tapo politikais, verslininkais, jie galbūt ir nenori prisiminti tų laikų. Ar tarp tuomečių tavo bičiulių yra tokių žmonių, visomis prasmėmis „išaugusių“ roką? Atvirkščiai! Jokios gėdos, čia tikrai didelis skirtumas. Tarp mūsų labiau garbės reikalas, kad jaunystėje taip „pavarydavom“. Žinoma, dalis prie „Laumės“ sėdėjusių, tiesiai kalbant, prasitarčialino ir nuėjo apačion, bet kita dalis šovė į viršų. Pavyzdžiui, Liutauras Varanavičius, pirmosios Lietuvoje thrasho grupės „Dykuma“ vadybininkas, „Sąjūdžio“ aktyvistas, vėliau tapęs bankininku, vadovavęs Futbolo federacijai! Universitete irgi visi tą dvasią palaiko. Žinot, jei tuos dalykus afišuočiau, manau, gaučiau netgi naudos. Bet aš atskiriu darbą ir muziką.

O ko dabar klausai? Seki lietuvišką roką? Dabar klausau ekstremalaus metalo arba džiazo, avangardinės muzikos. Ant roko muzikos pulso rankos nelaikau. Bet, va, padarė įspūdį grupė „Abii“. Jie groja dviese, būgnai, gitara ir balsas, daug priprogramuota. Lyg ir progrokas, bet kartu absoliučiai šiuolaikiška, sakyčiau, bičai in touch with their feminine side. Bendrai kalbant, klausantis vakarietiškos muzikos, lietuviškoje labai lengva atsekti, kas iš ko atėjo. Nors, aišku, dabar nebeskirstau į lietuvišką ir nelietuvišką. Kokybės prasme turime tas pačias galimybes. Kas kaltas, kad nesusiformavo ta stipri roko kultūra Lietuvoje? Ar tai tavo minėta rinkos ekonomika? Manau, netgi Kalantos įvykiai tam turėjo įtakos. Įsivaizduokit, 1972-ieji metai, visas pogrindis užsmaugiamas, ir didžiausiu roku tampa „Hiperbolė“. Be to, pati erdvė per maža, kad, kaip kokioje Rusijoje, būdamas pogrindyje galėtum surinkti dideles minias. Beje, rusų roko įtaka mums tikrai didelė. Nėrius Pečiūra įsivaizduoja pankroką kaip „Graždanskaja Abarona“. Pasiimi gitarą, „brūžini“ akordus, o esmė yra tekstas. Dėl to

2018

BALANDIS

2 1

A M

1990-ieji. „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

ta dainuojamoji poezija pas mus tokia populiari, vystėsi ne muzika, bet tekstai. Tai irgi buvo viena priežasčių, kodėl neišjudėjome iki įdomesnių eksperimentų muzikine prasme. Paminėjai džiazą, o balandis – kaip tik „Kauno Jazz“ mėnuo. 1991-aisiais, kai gimė festivalis, mokeisi VDU, taigi ar eidavai į koncertus? Taip, kaip VDU studentai, eidavom į renginius nemokamai. Žinoma, ir pats džiazas buvo įdomus, paklausydavom jo ir pankūchos laikais – tas pats Vaidas Iškrypėlis mane ant ankstyvųjų „King Crimson“ ir „pasodino“ – bet ir apskritai renginių pasiūla buvo per menka, kad galėtum rinktis, į kur neiti. Sakyčiau, buvom hipsteriai before it was cool! Kadangi nebūdavo, kur eit, tai užsikabinom už baisiosios lietuviškos estrados. Pamenu, kaip kokiais 1991-ais su jau minėtu Baltušiu darėm lietuviškos muzikos

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vakarėlį, leidom visokias „Nerijas“, net apsirengėm kaip 70-ais metais. Išsitraukiau mamos krimpleninius šortus, batus su platforma... Ėjom per Laisvės alėją, tai žmonės žiūrėjo net labiau, nei kai su skiautere vaikščiodavau. Arba, pavyzdžiui, Stasio Povilaičio koncertas Dramteatryje (Nacionalinis Kauno dramos teatras, – aut. past.). Populiarumo jokio, salėje sėdi gal 10 tetų, scenografija apsiriboja pastatyta kėde, Povilaitis su fonograma dainuoja. Ir mes, pankai ir metalistai, rėkiam: „Staska, varyk!“ Autografų prašydavom, net ant marškinėlių vienam draugui Stasys pasirašė. Taigi, linksmindavom save, kaip išeina. Aišku, tai buvo patyčios, dabar gal ir negražu, kai pagalvoji, bet galbūt prisidėjom prie naujos jo populiarumo bangos. Grįžtant prie džiazo, dabar įdomu analizuoti, ką tuomet klausydavau ir kiek nedaug suprasdavau.

Mileso Daviso albumą „Bitches Brew“ pradėjau suprasti gal po kokio 30-o paklausymo, perskaitęs, kaip įrašinėta. Neseniai bare „Antri namai“ vyko Kauno andergroundo 30-metis. Gal buvai? Ne, neteko, bet mačiau, kad balandį „PuntoJazz“ bus filmo „Lietuva – tai jėga“ pristatymas. Gal nueisiu. Sentimentų vedamas? Absoliučiai. Įdomu dabar viską vėl prisiminti, palyginti. Pavyzdžiui, kai rokas išsisklaidė, tas pats Nėrius Pečiūra norėjo ištrinti ir faktą, kad buvo Atsuktuvas, jam tai lyg trukdė tolesnei muzikinei karjerai, bet, aišku, ir toliau jis iš visko dergėsi. Bet dabar, kai pankrokas vėl „ant bangos“, kai tai jau tapo istorija, kodėl gi vėl to neišnaudoti? Nieko čia blogo. Nors, kalbant apie pankroką Kaune, tai vis dėlto buvo labiau judėjimas, muzika. Įrašų neišliko, bet gal ir gerai. Aha, apie įrašus. Kur pirkdavai geriausius? Sovietmečiu vienas taškas buvo rūsyje priešais Karininkų ramovę. Ten kabėjo garsusis sąrašas grupių, nerekomenduojamų tarybiniam klausytojui. Visas pankrokas ten buvo surašytas, nors „The Clash“ atvirai buvo kairieji. O Julio Iglesias, pavyzdžiui, buvo vadinamas neofašistu. Žodžiu, į tą tašką atsinešdavai savo kasetę arba juostą ir rinkdavaisi iš oficialaus sąrašo ir... iš neoficialaus, kuriame buvo galima rasti ir „Iron Maiden“, ir „Sex Pistols“. Kiti taškai būdavo butuose, seniai turėdavo geros technikos, įvairiais būdais gaudavo geros muzikos ir perrašinėdavo ją. Atrodo, tris rublius kainavo kasetę įsirašyt. Dar vienas šaltinis buvo lenkų radijas. Lenkijoje ta muzika juk nebuvo taip smarkiai persekiojama. Net ir tokie „Bix“ savo regio motyvus ne tiesiai iš Jamaikos, bet iš lenkų grupių skolinosi.

O dabar apie dabartį. Kaip manai, jei, neduok tu dieve, Lietuvoje prasidėtų kažkas panašaus kaip Ukrainoje, jei vyktų tikri protestai, kuri grupė galėtų atlikti tą vienytojo, įkvėpėjo vaidmenį? Manau, „G&G Sindikatas“, ko gero. Šiaip ar taip, jų ryšiai ir su pankroko kultūra labai artimi. Pamenu, vieną pirmųjų „Mountainside“ demūškių įrašinėjome Vilniuje, studijoje „Porno Sound“, kurioje dirbo Kastytis Sarnickas, geriau žinomas kaip Kastetas. Jis prasitarė, kad yra kviečiamas į hiphopo grupę, nors tos muzikos visai nežino. Mums tada hiphopas buvo labai aktualus, taigi, aišku, siūlėm neatsisakyti. Kaip viskas ima ir apsiverčia, ką! Dar vienu prisiminimu apie lūžio momentą galiu pasidalyti. Devyniasdešimt kelintais sėdėjome Prahoje pas bičiulį, atvažiavo ir toks Šarūnas Karalius, „Bix’ų“ fanklubo prezidentas, grupės „Pavement“ gerbėjas, – tiesiai iš Roskildės festivalio Danijoje. Sako: „Ryteli, šokių muzika!!!“ Na, tada jis su kolega Povilu „Pakalnėje“ ėmė groti šokių muziką, dar vėliau buvo „RyRalio“ duetas... Ar Šarūnui per Prahą iš Danijos atvežus techno į Kauną mieste gyvą muziką pakeitė elektroninė? Man čia gal sunkiau komentuoti, pats tuo metu gyvenau Skandinavijoje. Kiek žinau, taip, muzikinis klimatas maždaug apie 1995-uosius pasikeitė. Bet čia jau kita istorija. Gal ir kitas „Kaunas pilnas kultūros“ numeris! O ko naujo laukti iš „Mountainside“? Tiesą sakant, kaip tik įrašėme albumą, dizaineris Linas Gliaudelis, tas pats bičiulis, kuriam Povilaitis pasirašė ant marškinėlių, darys viršelį. Dovydas Bluvšteinas ir „Zona“ išleis. Turėtų būti rudenį.

2018

BALANDIS

2 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Nematantis dešimt metų į priekį negali savęs vadinti architektu“, – yra sakęs Frankas Lloydas Wrightas. Vienas iš pirmų jų tabu, kuriuos savo kalvėse išgirsta žurnalistai, yra tekstą pradėti citata. Bet šis pasakojimas apie laikotarpį, kai nusistovėjusios taisyklės pradėjo aižėti, bei apie žmones, kurie tuo metu turėjo kur kas didesnę profesinę laisvę už savo kolegas prie rašomų jų mašinėlių. Tai – devintojo dešimtmečio jaunoji Kauno architektų karta.

Kauno architektai. Laisvė, rokenrolas ir Są jūdis Paulius Tautvydas Laurinaitis Nuotraukoje - naujametinis vakarėlis Architektų namuose 1987 m. gruodį. Romualdo Požerskio nuotr.

2018

BALANDIS

2 5

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Atnešti nauji kūrybiniai impulsai ir architektūrinės išraiškos formos pareikalautų atskiro pasakojimo, tad prie šios temos ateityje dar sugrįšiu. Šįkart – istorija apie to meto projektuotojų gyvenimą: sąlyčius su laisve, rokenrolą, rezistenciją bei Sąjūdį. Kavinėje „Galeria Urbana“, veikiančioje buvusioje Architektų namų pirmojo aukšto salėje, kur 1988 m. susikūrė Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, apie devintojo dešimtmečio (ir ne tik) simbolinius momentus man papasakojo keturi mūsų miestą kuriantys architektai – Neringa Blaževičienė, Loreta Janušaitienė, Audra Kaušpėdienė ir Gintaras Prikockis. Pradžioje nusikelkime bene šimtmečiu atgal: modernios lietuviškosios architektūros mokyklos pradžia laikytini 1922-ieji, kai ką tik įsikūrusio Lietuvos universiteto Technikos fakultete buvo įkurta ir Architektūros katedra. Be to, būsimiesiems architektams-inžinieriams taip pat buvo skiriamos ir stipendijos studijuoti užsienio universitetuose: iš įvairių Europos kraštų jie kartu su savimi nešėsi naujas architektūrines tendencijas. Tai tapo pagrindu tam, kad šiandien tarpukario architektūrą suvokiame kaip vieną iš ryškiausių tuometės moderniosios lietuviškos savasties simbolių. Atslinkusios okupacijos išsklaidė didžiąją dalį Lietuvos architektūros kūrėjų po visą pasaulį, tačiau dalis išliko ir, kiek įmanoma, tęsė tradiciją. Sovietinė valdžia iš Kauno siekė išnaikinti paskutinius Laikinosios sostinės likučius – 1950 m. vienas svarbiausių kultūrinių židinių – buvęs Vytauto Didžiojo universitetas buvo galutinai apvalytas nuo nepageidaujamos kultūrinės naštos, Kaune jį išskaidžius į du techninio prado institutus – Politechnikos ir Medicinos. Vis dėlto tuomečiame Kauno politechnikos institute liko architektai – žmonės, kurių , Komunalinio ūkio projektavimo institutas , Miestų projektavimo institutas

1 2

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

darbas neatsiejama nuo kultūros. Galbūt tai nulėmė ir miesto struktūrą – didesnio masto stalinistinės intervencijos Kauno architektūrinio veido beveik nepalietė, o mieste tebevyravo mažaaukštė sodybinė statyba. Galima numanyti, kad sprendimas nuo 1971 m. iškelti Architektūros fakultetą į naujai kuriamą Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI) buvo didelis smūgis ir miesto kultūrinei visumai. Vis dėlto lietuviškos architektūrinės mokyklos tąsa nenutrūko. Dalis dėstytojų tokiu pertvarkymu nebuvo patenkinti ir agitavo studentus vykti dirbti į Kauną, kur sparčiai plėtėsi vietiniai projektavimo institutai: mūsų pasakojimo protagonistai išskiria Vytautą Jurgį Dičių kaip pagrindinį motyvatorių – Audros įvardijamą „Kauno ambasadoriumi“, – didele dalimi atsakingą už tai, kad Kaune susikūrė stiprus jaunųjų architektų būrys, pasižymėjęs ne tik individualiomis architektūrinėmis paieškomis, bet ir aktyvia užklasine veikla. Architektų imigracija į Kauną tęsėsi dar nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio ir truko bene dešimtmetį. Lietuviškosios architektūros mokyklos palikuonys sugrįžo į Kauną. Iki perestroikos atnešto kooperatyvų laikotarpio bet koks projektavimas vykdavo tik per atitinkamus institutus. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Audra gavo paskyrimą „Komprojekte“2, Neringa – „Miestprojekte“2, na, o šiek tiek vėlesnių VISI laidų atstovai Gintaras ir Loreta tapo Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektais. Į Kauną migravo arba grįžo Vytautas Makaraitis, Algirdas Kaušpėdas, Algimantas Kančas, Kęstutis Kisielius, Eugenijus Miliūnas ir visas būrys vėliau ne mažiau nusipelniusių architektų. Ir nors atmosfera projektavimo institutuose

Komunistų partijos K. Požėlos rajono komiteto pastatas. Nuotrauka iš N. Lukšionytės asmeninio archyvo.

nebuvo visiškai laisva – Neringa Blaževičienė prisimena atvejų, kai „po atostogų rasdavai darbe nežinia ką veikiantį žmogų“, Kauno architektų sąjungoje (KAS) buvo galima kalbėti apie ką nori ir minties laisvė varžoma nebuvo. Apie 1980 m. įsisteigta Jaunųjų architektų sekcija (JAS) – savarankiškas naujosios kartos idėjų ir laisvalaikio klubas, jungęs visų institutų architektus. Greta iš pažiūros griežtų biurokratinių institutų struktūrų egzistavo laisvė ir savotiškas pogrindis, vėliau sugrįždavęs į institutus idėjų pavidalu. Gintaras (tiesa, skeptiškai) prisimena, kad kai kurių architektų pašnekesiuose netgi būta kalbų apie Soboro, kaip okupacinio simbolio, griovimą arba rekonstrukciją naujoms reikmėms – mintį, atėjusią dar iš tarpukario. Architektūra buvo gerokai laisvesnė sritis už kitas tuometes meno formas. „Jokios ideologijos mūsų per daug nespaudė“, – prisimena Audra perfrazuodama Sergėjaus 3

Dovlatovo mintį: „Mums nereikėjo privalomai rašyti eilėraščių apie naftos siurbėjus.“ Kad požiūris į ideologinius dalykus net ir institutuose nebuvo pernelyg rimtas, mums sako ir Loretos prisiminimai: „Kai į PRPI ateidavo naujas žmogus, iniciacijos ritualas jam būdavo permesti komjaunimo sekretoriaus pareigas.“ Panašiu metu su JAS atsiranda ir miesto legendomis apsuktas garsusis Jaunųjų architektų kambarys 11-ajame „Pramprojekto“3 aukšte, kur buvo įsikūrusios KAS patalpos. „Ką daro architektas, kai jam reikia erdvės? Susikuria pats. Įsirengėm laisvalaikio patalpą, nes miesto viešosios erdvės nebuvo labai tinkamos“, – „Juodojo kambariuko“ atsiradimo istoriją atsimena Audra. Būtent čia vykdavo idėjų mainai ir diskusijos (nevengdavo užsukti ir vyresnės kartos architektai), o erdvę po truputį atrado ir kiti Kauno menininkai: aktyviojo pogrindžio epicentras įsikūrė aukš-

, Pramoninės statybos projektavimo institutas

2018

BALANDIS

2 7

S T A K

A U

–

Audra Kaušpėdienė, Jurga Ivanauskaitė ir Arvydas Juozaitis 1989-ųjų „Roko marše“. Asmeninio archyvo nuotr.

čiausiame Naujamiesčio taške. Ir vis dėlto labiausiai toji impozantiška erdvė pagarsėjo savo vakarėliais: ypač Audrio Karaliaus organizuotu 1984 gruodžio 31 d. naujamečiu vakaru, kur ir debiutavo vienadienis „Folksvagenų“ projektas, vėliau plačiau sugrįžęs kaip jau daugkartinė „Antis“. Neringa prisiminė to vakaro kontrastus: „Antis“ „išstojo“ tokiame kontekste, kad viską nustelbė. Naujamečio vakarėlio proga buvo organizuojamas institutų pasirodymų konkursas. Nelabai kas įsiminė, bet buvo merginos, išsitempusios politileno užuolaidą, – jos darė šokį-šešėlių teatrą. „Anties“ numeris buvo paskutinis, ir kai išsivilko Kaušpėdas geležinę lovą ir išėjo su kryžiukais ant akinių, tada jau prasidėjo visas klyksmas.“ „Dar buvo vyrų choras „Auksinė varpa“, – papildė Audra. – Turbūt kad iš „Žemprojekto“...“ Vakaro laimėtojai kitą kartą pasirodė jau vieni, Kovo 8-osios proga: fenomenas tęsėsi, kol galiausiai visa tai nuvedė iki „Roko maršų“. 1985-aisiais KAS ir JAS persikraustė į dabartines patalpas Senamiestyje, prie ko, anot Audros ir Gintaro, labiausiai prisidėjo tuometis Architektų namų vadovas Alvydas Steponavičius ir atsakingasis sekretorius Algirdas Kaušpėdas. Architektų darbo specifika ir filosofija levituoja tarp individualumo ir komandinio darbo.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tai gerai iliustruoja ir Gintaro prisiminimas iš vieno pirmųjų jo projektų, rekonstruojant naujųjų patalpų rūsį: „Čia ketinome įrengti Jaunųjų architektų klubą, kur kiekvienas iš namų būtų atsinešęs savo individualų krėslą.“ Į naująjį pastatą persikėlė ir visa kultūrinė veikla, diskusijos, parodos ir vakarėliai, varijuodami tarp rūsio bei pirmojo aukšto salės patalpų. A. Kaušpėdui išvykus į Vilnių, atsakinguoju KAS sekretoriumi tapo A. Karalius, tęsęs Architektų namų, kaip miesto kultūrinio židinio, tradiciją. Beje, būtent pastato palėpėje Nepriklausomybės išaušryje įsikūrė ir vienas pirmųjų nuo institutų nepriklausomų projektavimo biurų „Archprojektas“. Nenuostabu, kad naujoji Architektų sąjungos salė tapo vieta, kur 1988 m. buvo įkurta Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, – tai lėmė Algirdo Kaušpėdo veikla, susijusi tiek su architektų bendruomene, tiek su Atgimimo reiškiniais. Grupei priklausė ir nemažai architektų. „Miestprojekto“ vyriausiasis inžinierius Česlovas Stankevičius vėliau tapo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininku, įdėjusiu svarų indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir tapusiu vienu iš Kovo 11-osios akto signatarų. Beje, Č. Stankevičius Sąjūdžio dvasią skleidė ir kituose institutuose – Gintaras prisiminė, kaip po pastarojo

kalbos PRPI čia taip pat buvo įkurta Sąjūdžio paramos grupė. Vienas ryškiausių vėlyvojo devintojo dešimtmečio įvykių Kaune – Sąjūdžio mitingas prie Centrinio komiteto pastato priešinantis Gertrūdos bažnyčios užstatymui. Tuo metu buvo vykdomi bažnyčios restauracijos parengiamieji darbai, tačiau, kol Kauno PRPI užsiėmė šventovės tvarkymu (prie to dirbo architektės Irma Grigaitienė ir Irena Vaškelienė), jų vilniečiai kolegos suprojektavo J. Gruodžio gatvėje pastatyti Komunistų partijos K. Požėlos rajono komiteto pastatą, dėl kurio bažnyčia būtų atsidūrusi uždarame kieme, tad, anot Loretos, „išėjo priešprieša – mes tiriam, o jie projektuoja“. Mitingas nuo Centrinio komiteto persikėlė prie statybvietės, kur, kaip pamena Neringa, „žmonės ėjo ardyti plytų ir daužyti konstrukcijų“, o Audra pamena tai, kad I. Grigaitienė „protestuodama gulė į pamatų duobę“. Kauno gyventojai kartu su architektais pasiekė, kad jau įpusėtas statyti pastatas čia taip ir neatsirado. Loreta atskleidė vieną iš atvejų, kaip senieji architektai savo laiku užsiiėmė tyliosios rezistencijos metodais: „Vytautas Kugevičius 4 pasakojo, kad, kai buvo gautas įsakas ant Lietuvos banko pastato uždengti lietuviškus simbolius, architektai pasistengė daryti tai neinvaziškai, nesugadindami kūrinių ateičiai.“ Dar vienas įdomus momentas iškyla Neringai prisiminus devintojo dešimtmečio antrąją pusę, kai iš „Miestprojekto“ ji perėjo dirbti į „Bangos“ gamyklą, tuomet vis dar intensyviai veikusią į penkis aukštus padalintoje Prisikėlimo bažnyčioje. „Iki gamykloje atsirandant rimtiems architektams, čia vykdavo bet kas – jeigu kam nors reikėdavo durų, jos būdavo paprasčiausiai išgriaunamos.

Darbininkai vos nenupjovė dviejų trosų sienoje, tačiau atvežtas senasis konstruktorius (čia galimai šnekama apie 1952 m. rekonstrukcijos vyr. konstruktorių J. Meškauską, – aut. past.) pasakė, kad „jei taip darysit, visas pastatas pasileis“.“ Beje, telefonu pakalbintas tuometis „Bangos“ vyr. architektas ir vėliau vienas iš bažnyčios atkūrimo autorių Henrikas Žukauskas patikino, kad nors šventovė ir buvo suniokota, žmonės, atsakingi už konvertavimo į gamyklą projektą, visas naujas konstrukcijas buvo padarę taip, kad jas išardant nekiltų didelių problemų, o pagrindinė struktūra pažeista nebūtų. Vyravusią dvasią atspindi ir tai, kad nors darbuotojai buvo agituojami balsuoti prieš bažnyčios grąžinimą tikintiesiems, visi nuėję padarė priešingai. „Žinojau, kad mama dar būdama vaikas pirko simbolinės plytos ženklelius bažnyčios statybai. Ir dabar juos tebeturim“, –pasakojo Neringa. Kaunas visada buvo miestas, iš kurio laisvė neiškeliavo, o kai kada ateidavo ir naujomis formomis, o čia tik dalelė didžiojo pasakojimo apie tuo metu kūrusius žmones ir jų sąlytį su ja. Platesnė tuometės jaunosios kartos architektų ir jų idėjų bei darbų istorija dar neparašyta, nors būtent kūryboje atsispindėjo tikroji laisvė ir protestas prieš nusistovėjusias formas. „Kaip ir tarpukariu, mūsų kartos architektų laisvė, visų pirma, atsiskleidė per kūrinius, žiūrėjimą į pačius naujausius reiškinius užsienyje ir naujovių siekimą“, – prisiminė Gintaras. Paralelė, bet kartu ir kontrastas: tarpukario architektai savo idėjas veždavosi iš Europos aukštųjų mokyklų, o jų įpėdiniams iš devintojo dešimtmečio Kauno nuo laikmečio dvasios tekdavo neatsilikti vartant deficitinius žurnalus bei laukiant loterinio paskyrimo išvykoms.

4 , Už Vytauto bažnyčios bokšto paaukštinimą atleistas iš Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininko pareigų ir panašiu metu architektu atėjęs dirbti į PRPI.

2018

BALANDIS

2 9

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U

Įsibėgėjantis KEKS’as. Pirmasis patirčių forumas

Ruošiantis susitikimui su projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS) komandos nare Ana Čižauskiene, žinoma, teko pamąstyti apie tai, kaipgi vis dar tolimai atrodantys 2022-ieji siejasi su numerio tema, kurios įvykiai blykstelėjo prieš tris dešimtmečius. Lyg ir niekuo, lyg ir per daug to laiko praėjo ir dar praeis. Kalbantis su Ana, atsakinga už gegužės 18–19 dienomis „Žalgirio“ arenos amfiteatre vyksiantį „Europos kultūros sostinės forumą 2018“, taip pat skaitant gretimuose puslapiuose nugulusius pankavusio akademiko Ryčio Bulotos prisiminimus, domintis Jono Oškinio parengtu pasivaikščiojimu po 1988-uosius, atsakymas vis dėlto pats nugulė tarp eilučių. Kad dar po keliasdešimties metų netektų rinkti dokumentų po trupinėlį, kad nereikėtų ieškoti po visą pasaulį išsibarsčiusių ir dažnai vis kitaip interpretuojamų faktų, galų gale, kad geros, sveikos, šviežios iniciatyvos netaptų vien blykstelėjimais, tam, kad kūryba ir kūriniai įgautų daugiau tvarumo. Tam jau dabar yra projektas „Kaunas 2022“. Būsimos Europos kultūros sostinės (EKS) titulą Kaunas, beje, iškovojo beveik lygiai prieš metus, 2017-ų jų kovo 29-ą ją. Taigi su Ana kalbame ir apie tai, kas vyks gegužę, ir apie tai, kokie buvo pirmieji KEKS’o metai.

Gunars Bakšejevs Artūro Bulotos nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

BALANDIS

3 1

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 2

Ar pernai balandį komanda įsivaizdavo, kad 2018-aisiais vyks tokios apimties darbai? Ilsėtis neplanavome, iškart šokome į darbus. Turėjome, lyginant su kai kuriomis dėl įvairių priežasčių vėlokai paskelbtomis sostinėmis, laiko prabangą, bet kartu išsikėlėme ir didelius, galbūt optimistinius, tikslus, taigi nenorėjome švaistyti laiko. Aišku, tokio spartaus augimo nebuvome numatę. Ieškome balanso strateginio planavimo srityje, mezgame ryšį su Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojais, įvairiomis čia veikiančiomis interesų grupėmis. Turbūt pažindinantis vis atsiranda ir neplanuotų veiksmų, darbų? Šiemet planavome du didžiuosius renginius, forumą ir jaunimo stovyklą, apie kurią KEKS’o atstovės jums pasakojo vasario numeryje, bet, štai, ką tik prabėgo Tarptautinė laimės diena, kuri spontaniškai išaugo į labai ryškų reikalą, nes mintis pasirodė tikrai užkrečiama. Tikimės, kad kitąmet į šį laimės šventimą įsilies ir kitos kultūros sostinės. Forumas mums – tarsi tramplinas gilesnei diskusijai ir pažinčiai su programa, naujiems tarptautiniams ryšiams. Programoje – trys linijos. Kaip kultūros sektoriaus dalyviai gali bendradarbiauti efektyviau tarpusavyje, su kitais sektoriais, su valdžios ir administracijos atstovais? Kaip mes galime sutvirtinti ryšį tarp kultūros srities ir gyventojų, lankytojų? Kaip mes galime sutvirtinti tarptautinius ryšius? Ar planuojate, kad forumas bus kasmetis? Kol kas nesame nusprendę, ar rengsime jį kitąmet – galbūt lokaliu lygmeniu. 2020-aisiais jis tikrai vyks ir bus tarptautinis. Vis dėlto vietos žmonės mums ne mažiau svarbūs nei svečiai, todėl ir į pirmąjį renginį

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

daug jų pakvietėme. Tai Kauno bendruomenių ir kultūros institucijų, Lietuvos jūrų muziejaus, MO muziejaus, Lietuvos valdovų rūmų atstovai. Žinome, kad jie daro didelius dalykus, gali pasidalyti išskirtinėmis praktikomis. Manau, ne visada spėjame pasigilinti į tai, ką daro kolegos, esame per daug pasinėrę į savo problemas. Forumas turi galimybę tapti platforma apsikeisti žiniomis, rūpesčiais, sprendimų būdais, tapti labiau matomais vieni kitiems. Mano svajonė – kad forumas taptų įdomus ir atviras visiems miesto gyventojams, ne tik kultūros sektoriui. Kartais, paėjus keletą žingsnių į šoną, tampa sunku suprasti, ką gyventojai turi suprasti KEKS’ui padedant. Ar tai, kaip įdomiau leisti laisvalaikį? Kaip jie pajus KEKS’o poveikį? Mūsų tikslas – kad žmonės žinotų, kad gyvena kultūros sostinėje. Bet kartais žmonėms reikia visai ko kito. Norėčiau, kad būtų kuo mažiau žmonių, kurie manytų, kad kultūra yra ne jiems. Tai susiję su stereotipų griovimu, naujais pasiūlymais, kultūros priartinimu – kartais netgi geografiniu. Neseniai teko lankytis Airijos mieste Limerike, kuris EKS’o titulo nelaimėjo, bet džiaugėsi itin stipria nacionalinės kultūros sostinės programa. Buvo parengtas išsamus tyrimas apie tai, kaip programa paveikė vietos gyventojus. Apie 70 proc. apklaustųjų teigė, kad svarbiausias metų renginys, sukėlęs daugiausia pasididžiavimo, jiems buvo paradas, kurio pagrindinė herojė buvo gigantiška lėlė-močiutė, „apsigyvenusi“ Limerike. Gyventojams tai buvo nepaprastas įvykis, nuspalvinęs miesto kasdienybę ir paskatinęs kitaip jį pamatyti. EKS’o programų kūrėjai

inicijuoja daug socialinių, edukacinių, pokyčių projektų, tačiau kelių dienų paradas gali sukurti didžiulę vertę Na, bet vienas kitam juk netrukdo? Labai artimas pavyzdys – Šančių paradas. Žmonėms pražygiavus ir apie Žemuosius Šančius išgirdus visam miestui, niekas nesibaigė, bendruomenė susitinka nuolat ir tikslingai – teko skaityti, kad statoma Šančių opera. Galima tik pasigrožėti paradu, bet galima ir nerti gilyn. Tikrai taip. Iš Žemųjų Šančių bendruomenės mes semiamės įkvėpimo. Norisi, kad šis pavyzdys daugintųsi, nesvarbu, kokia forma. Svarbu sudaryti sąlygas, galimybes, paskatinti žmogų jaustis to dalimi, suteikti įrankius prisidėti, pasufleruoti.

Kartais tenka išgirsti ir neigiamą nuomonę apie tokį betarpišką bendruomenės įtraukimą į kultūros lauko auginimą. Dalis žmonių, matyt, labiau norėtų naujo Šiuolaikinio meno centro Kaune. Kaip patenkinti jų norus? Todėl ir siekiame programos balanso. Tikrai norime, kad ji atlieptų įvairius interesus ir pomėgius. Paradas nereiškia, kad nebus surengta aukštos kokybės profesionalaus meno parodų. Atvirkščiai, turime rūpintis, kad projekto programa ir tikslai būtų suprantami ir atviri kuo įvairesnėms žmonių grupėmis. Vienoms Kaunas taps baleto sostine, kitoms – paradų.

2018

BALANDIS

3 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 4

Kiekviena grupė juk turi teisę turėti norų ir juos garsiai išsakyti – programa iš esmės finansuojama miesto ir šalies biudžeto lėšomis, nors siekiama ir glaudesnio bendradarbiavimo su verslu, tiesa? Ar yra skaičiavimų, kiek KEKS’as kainuos vienam mokesčių mokėtojui? Miesto ir rajono savivaldybių indėlis į programą skaičiuojamas proporcingai gyventojų skaičiui ir įvertintas apytiksliai 40 Eur asmeniui per 6 metus. 40 Eur tavo atžalos edukacijai per 6 metus – juokingi pinigai, tiesa? Turint omenyje programos grąžą ir planuojamą efektą tai yra nedidelė investicija. Mūsų biudžetas, lyginti su kitomis EKS, yra nedidelis. Bet kuriuo atveju negalime daryti kompromisų kalbėdami apie programos kokybę. Turime užtikrinti kokybiškiausią kultūrinę paslaugą. Žinoma, tai kainuoja. Ir tai atsipirks. Yra įvairių būdų pamatuoti, kaip. Pavyzdžiui, per turizmą. Dažnai susiduriame su nuomone, kad KEKS’as yra tradicinis kultūros projektas, paliesiantis nedidelę saujelę žmonių, bet tai yra kur kas plačiau. Kiek žmonių, beje, galės apsilankyti forume? Yra 350 vietų, dalyviai sparčiai registruojasi, tai džiugina. Dalyvavimas nemokamas, galima rinktis ir specializuotas dirbtuves, tiesa, jos jau beveik užpildytos. Tarp besiregistruojančiųjų gausu socialinių iniciatyvų, bendruomenių centrų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, yra ir verslininkų. Dalis užsiregistravusiųjų – tie, kurie pradėjo dalyvauti jau paraiškos rengimo etape, kiti susidomėjo tik dabar. KEKS’as tik įsivažiuoja, forumas – vienas iš renginių, kuriuose mes pradedame kalbėti apie ateitį.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Būtų sunku sudaryti EKS’o programą be visapusiško kultūros sektoriaus įsitraukimo 2022-aisiais. Šiuo metu tikrai nėra per vėlu susipažinti. Dabar komanda užsiėmusi mažiau matomais darbas, tik nedidelę laiko dalį skiriame konkrečių kultūros renginių programai dėlioti. Kiek daugiau – planuoti vizijos įgyvendinimo etapus. Ką mes turime padaryti? Kokios organizacijos turi įsitraukti? Kokios partnerystės padės pasiekti norimą efektą? Galbūt ne viską galime pradėti dabar pat, bet svarbu išgirsti įvairias iniciatyvas. Svarbu išgirsti ir tai, ką sako oponentai, tiesa? Viena didžiausių rizikų EKS’ui yra atskirtis – tam tikrų žmonių grupių jausmas, kad jos neįtrauktos ar sulaukia per mažai dėmesio. Kiek yra tekę matyti, EKS’ui įprasta, kad oponentų yra – dalis programą naudoja kaip platformą savo pozicijoms reikšti. Tai normalu, nes EKS’as didelis ir paprastas taikinys. Tai gali būti dėl nesupratimo ar nesusikalbėjimo, galbūt – taktiniai žaidimai. Vis dėlto matyti, kad visų tikslai panašūs. Galbūt skiriasi strategijos, bet dėl to nevengiame dirbti su įvairiais žmonėmis. Tarp pranešėjų – ir miestų, buvusių Europos kultūros sostinėmis jau prieš kurį laiką, kaip, pavyzdžiui, Liverpulis (Didžioji Britanija), atstovai, ir svečiai iš šiemet šį titulą švenčiančių Valetos (Malta) ir Leuvardeno (Nyderlandai). Kaip rinkotės, ką kviesti? Laimėjęs kultūros sostinės titulą Kaunas savaime pateko į EKS’o šeimų tinklą, kuriame periodiškai susitinka buvusios, esamos ir būsimos sostinės. Kai kurių EKS’ų komandos išsiskirsto vos pasibaigus metams, kiti projektai vienas ar kitais būdais tęsiami. Liverpulis ir Stavangeris (Norvegija) šiemet švenčia EKS’o

dešimtmetį, abiejų vadovai ir komandų nariai atvyksta į Kauną. Kodėl Liverpulis? Šis miestas dažnai minimas įvairiuos tyrimuose ir konferencijose, nes projektas turėjo detaliausią, įvairiais pjūviais programą išanalizavusį poveikio tyrimą. Jam vadovavo viena EKS’o komisijos narė, kuri taip pat vertino ir Kauno paraišką. Ar Kaunas ir Liverpulis turi panašumų? Daugelio miestų, kurių atstovai svečiuosis forume, istorijos kažkuo panašios į Kauno. Daugelis yra išgyvenę identiteto virsmą iš postindustrinio miesto į kūrybinį, kultūrinį centrą. Liverpulio metai kaip EKS’o sutapo su dideliu ekonominiu augimu, tuomet britų vyriausybė regionui skyrė didelį dėmesį. Projektas išliko atmintyje, tapo atspirties tašku naujam miestiečių žvilgsniui į savo aplinką. Didžiuotis savo miestu – svarbus EKS’o bruožas. Liverpulio atveju EKS’as iš kultūrinio projekto tapo plačiau suvokiama programa, kuri turi be galo didelę socialinę įtaką. Tada radosi naujų vertinimo kriterijų, keliamų EKS’o paraiškoms. Beje, Liverpulyje į EKS’o programą labai smarkiai įsijungė verslas. Apie tai, taip pat apie institucijų bendradarbiavimą, pasakos Kaune jau neblogai pažįstamas, su KEKS’o programa taip pat dirbantis Lewisas Biggsas ir jo kolega Neilas Petersonas. Kalbėjome, kad verslininkai jau dabar aktyviai registruojasi į forumą. Kas jiems aktualu KEKS’e, neskaitant viešumo ir garbės? Daug apie tai galvojame, norime užmegzti sveiką santykį su verslo sektoriumi, kad jis turėtų tęstinumą ir ilgesnį poveikį visam kultūros sektoriui. Bendradarbiavimas dabar minimalus. Susikalbėjimo nedaug, nors visas kultūros sektorius jau

kalba ekonominiu žargonu. Norėtųsi laužyti tam tikrus mitus, ieškoti abipusės naudos šios programos kontekste, kurti naujus bendradarbiavimo modelius. Turbūt sudėtinga ieškoti paralelių su šimtamete verslo kultūra Anglijoje. Sutinku. Vis dėlto EKS’as turi stiprų emocinį faktorių, galima sakyti, patriotiškumo elementą. sujungiantį visus vienam tikslui. Verslas yra linkęs į tai reaguoti, programa juk garantuoja didelį pasiekiamumą. Žodžiai „verslas“, „komercija“ lietuvių sąmonėje turi daug neigiamų atspalvių. Ypač kultūros lauke. Ar KEKS’as, kaip projektas, pajėgus pakeisti šį suvokimą? Tikiuosi, kad KEKS’as gali prisidėti prie pokyčių. Man nesunku suprasti, kodėl tokių baimių yra. Neretai verslo principus taikant kultūroje yra pamirštami tam tikri dėmenys – edukacinis, dvasinis, moralinis. Kartu neretai kultūros projektai iš verslo pusės suvokiami kaip prašantys, dejuojantys. Čia turime mokytis iškomunikuoti kultūros ar meno naudą, poveikį. Dėl to KEKS’o kontekste matuoti poveikį, apie ką dažnai užsimename ir kas, sutinku, gali skambėti keistai, mums yra labai svarbu. Tai principinis dalykas – kultūra yra daugiau nei tik šventė, jos poveikis ilgą laiką rezonuoja. Poveikio matavimo principų tinklelį šiuo metu ruošiame, dirbame kartu su Kauno universitetais, konsultuojamės su kitomis kultūros sostinėmis. Matavimai prasidės jau šiemet ir tęsis bent iki 2023-ųjų, galbūt ir ilgiau.

2018

BALANDIS

3 5

Visą pranešėjų sąrašą ir tikslią forumo programą rasite forumas.kaunas2022.eu. Toliau – tik dalis veidų, vardų, pareigų ir patirčių. Į „Europos kultūros sostinės forumą 2018“ galite registruotis iki balandžio 30 d.

Jie turi, ką papasakoti

Auksė Petrulienė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

„Psilikono teatro“ įkūrėja papasakos apie bendruomenių platformą „Mažosios istorijos“, veikiančią M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

Gintarė Masteikaitė Lietuvos šokio informacijos centras ir šokio teatras „Dansema“

–

Kultūra nuo kūdikystės? Taip. Kūdikių teatras? Tikrai taip. Gintarė papasakos apie šokio teatro „Dansema“ patirtį su pačiais mažiausiais.

Brigitte Christensen Orhusas, 2017

Iš Danijos atvyksianti Brigitte papasakos apie unikalų ir labai jautrų bendruomenių teatro projektą „Eutopia“, subūrusį įvairias Orhuse gyvenančias tautines mažumas.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dominika Kawalerowicz Vroclavas, 2016 Vroclavas – Kauno miestas-partneris. 2016-aisiais ši kultūros sostinė išsiskyrė įspūdinga programa, dalis komandos iki šiol tęsia savo veiklą. Dominika pristatys Vroclavo ir savo, kaip EKS’o programų vadovės, patirtį.

Pavlina Petrova Plovdivas, 2019 Pavlina pristatys Bulgarijoje šiuo metu vykstantį meno rezidencijų projektą „Baba Residency“ – jauni kūrėjai apgyvendinami pas močiutes kaimuose, kur mokosi tradicinių amatų, kulinarijos, kitų papročių, kuriuos vėliau pritaiko savo praktikoje.

Rytis Zemkauskas Kaunas, 2022

Rolf Norås Stavangeris, 2008 Stavangerio EKS’ui vadovavęs Rolfas kartu su Neilu Petersonu (Liverpulis, 2008) įkūrė EKS’o šeimų tinklą, taip pat atliko keletą EKS’o patirčių bei pamokų tyrimų. Vienas jų publikuotas kaip knyga ir vadinasi „Ką darytumėte kitaip, jei žinotumėte tai, ką žinote dabar?“.

2018

BALANDIS

kaunas2022.eu

Futuristinis Kauno programos fantasto pranešimas – apie EKS’ą, kaip šansą Europos Sąjungai ir įkvėpimą naujiems jos modeliams.

3 7

S U J I U

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

Jau ne pirmą kartą mūsų puslapiuose svečiuojasi „Kitokia grafika“. Tiksliau, šįkart mes svečiuojamės pas šią šeimyninę komandą, grąžinusią į Kauną „rankinės“ spaudos kvapą. Nerijus ir Agnė Smolos gali ir išleisti jau suruoštą fanziną , ir atspausdinti plakatų ar skrajučių, ir pamokyti mažesnius ar jau labai suaugusius vaikus risografijos subtilybių. Čia taip pat reziduoja komiksų menininkai iš viso pasaulio – pamenate, Kaune mėnesį praleidusi Sheree Domingo iš Berlyno nupiešė „Kaunas pilnas kultūros“ spalio viršelį? Žodžiu, jei įmanoma atspausdinti rokenrolą, tai gali padaryti „Kitokia grafika“. Prieš keliaujant į Karaliaus Mindaugo pr. 68-14 įsikūrusią studiją vertėtų susisiekti telefonu ar internetu.

Merkurijus 4

2018

BALANDIS

3 9

Grupės „Silverpieces“ albumas „Linger“ 10 € www.silverpieces.lt

Leidykla „Zona“ į pogrindžio muzikos istorijos puslapius Lietuvoje turėtų būti įrašyta aukso raidėmis, o jos įkūrėjas Dovydas Bluvšeinas nusipelno ne menkesnio įamžinimo, nei Frank Zappa. Šįkart jėgos buvo suvienytos išleisti Vilijampolėje repetuojančio kolektyvo, kurio nariai pažįstami ir kaip „Candee Train“, albumą. Alternatyva saulėtam pavasariui, primenanti, kuo žavi gali būti lijundra.

Knyga „Warschauer Punk Pakt: Punk im Ostblock 1977–1989“ 25 € www.amazon.de

Vokietijos Demokratinėje Respublikoje gimęs muzikos ir kultūros istorijos tyrinėtojas Alexander Pehlemann sukvietė krūvą autorių, išsibarsčiusių po buvusias socialistines ar sovietines Europos kišenes, kad iš pastarųjų būtų išbarstyti svarbūs pankroko prisiminimai. Lietuviškosios dalies autorius – Jonas Oškinis. Jei ir neskaitote vokiškai, tokią knygą turėti melomanui yra svarbu.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Zinas „Pankų filosofija. Daugiau nei triukšmas!“ Teirautis Jono Oškinio

Ėmė ir užsiliko krūvelė prieš 25 metus išleisto zino lietuvių kalba (iš tiesų tai – amerikiečio Craig O’Hara akademinis darbas) kopijų. Vieną tikrai galima rasti mažojoje bibliotekėlėje prie Kauno menininkų namų, daugiau turi Jonas Oškinis, kadaise prikalbinęs savo tėtį šiai leidybinei avantiūrai.

Akvilės Magicdust iliustracija „Haunted house“ 10 € www.kitokiagrafika.lt

Mūsų viršelio autorės darbai gali papuošti ir namus, biurą ar kitą gerą vietą. Ši iliustracija – riboto tiražo, atspausta risografijos būdu. Žinoma, „Kitokios grafikos“ buveinėje. Čia rasite ir daugiau lietuvių bei užsieniečių autorių darbų – plakatų, komiksų ir kt.

2018

BALANDIS

4 1

Maršrutas 03 21 – 04 21

Paroda „Esame čia“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

rezidentų parodos žodis, mat situacijos, sukurtos ir pasakojamos visuose kūrėjų darbuose, yra labai asmeniškos ir gilios.

04 05 – 05 06

Monikos Požerskytės fotografijų paroda „100 metų kartu“

Parodoje pristatomi po II pasaulinio karo sukurti lenkų menininkų darbai, atrinkti iš esminės kolekcijos Lenkijoje savininko, sėkmingo verslininko, aistringo meno projektų rėmėjo, pelniusio Lenkijos „Kultūros mecenato“ titulą, Krzysztofo Musiało kolekcijos.

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

03 29 – 04 18

Kauno vizualių jų menų rezidencijos „CreArt“ paroda Galerija „Ars et Mundus“, A. Mapu g. 20

„CreArt“ yra nuo 2012 m. vykdomas tarptautinis kultūrinio bendradarbiavimo ir meno mainų projektas, jungiantis 12 vidutinio dydžio miestų Europoje. Šiemet tarptautinėje „CreArt“ rezidencijoje Kaune dalyvauja 5 menininkai – Iva Visosevic (Kroatija), Ignacy Oboz (Lenkija), Goce Ilievski (Makedonija), Gabriela Benedeti (Portugalija) ir Cristina Aguado (Ispanija). Savianalizė – raktinis kolektyvinės Gyvūnams draugiškos vietos

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šešėliais neužmaskuoti, skaidrūs veidai yra tarsi žinutė, kad dažniau pažiūrėtume savo artimam žmogui į akis, jį išklausytume. Taip savo fotoprojektą „100 metų kartu“, į kurį turėjome progos pažvelgti „Kaunas pilnas kultūros“ vasario numeryje, pristato Monika Požerskytė. Jos idėja Šimtmečiui – nufotografuoti šimto metų sulaukusius atkurtos Lietuvos valstybės bendraamžius ir kiekvieno jų ypatingą istoriją sudėti į projektą „100 metų kartu“.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Balandis Šeštadienis, 04 07, 11:00

04 09 – 04 19

Lietuvos aviacijos muziejus, Veiverių g. 132

Įvairios vietos

„Atvelykis tarp lėktuvų“

Jau penktus metus iš eilės muziejus šeimas kviečia atvykti į tradicinę šventę. Jos metu visi dalyvauja įvairiose veiklose – piešia ant vandens, mokosi marginti margučius vašku, dalyvauja margučių ridenimo varžybose, spalvina piešinius, padedami patyrusio modeliuotojo konstruoja sklandytuvus, važinėjasi mašinėlėmis, dviratukais, šokinėja ant batuto ir nors kelios minutėms gali pasijusti pilotais išbandydami muziejaus skrydžių imituoklius.

Ispaniškos kultūros festivalis „Primavera en español“ Aštuntąjį kartą rengiama pavasario šventė šiemet sugrįžta su šūkiu „Exprésate en español“ (liet. Išreikšk save ispaniškai), kviečiančiu pažinti ispanų kalbą ir kultūrą per pačias netikėčiausias sritis: dainuojant, šokant, diskutuojant politiniuose debatuose, varžantis olimpiadoje ir netgi keliaujant į Ispaniją. Festivalį organizuoja Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubas bei VDU Užsienio kalbų institutas bendradarbiaudami su Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje.

Sekmadienis, 04 08, 14:00

Filmas „Sengirė“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

04 10 – 06 04

Stanislovo Lukošiaus fotografijų paroda „Nemiestiškas miestas“

Kauno miesto muziejus, Rotušės a. 15

Šis filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas režisieriaus Mindaugo Survilos pasakojimas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę. Pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, ir sugrįžtant į pakraštį miško, kur gyvena žmogus.

Antrojoje parodoje, skirtoje pristatyti Stanislovo Lukošiaus (1906–1997) fotografijų paveldą iš Kauno miesto muziejaus fondų, tęsiama kelionė į užburiančios miesto praeities pasaulį. Šįsyk esate kviečiami trumpam susitikti ir prasilenkti su nutolusiu „kaimiškumu“, kuris nėra banalus ar vertas patyčių.

2018

BALANDIS

4 3

Maršrutas Antradienis, 04 10, 19:00

Grupės „Brave Noises“ koncertas

Festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. Spektaklis „Autonomija“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Jazz, free jazz, folk, world music ir alternative rock stilių sintezę įvaldžiusi grupė Kaune pristatys savo debiutinį albumą „Between the dreams“, kuris pasirodė visose populiariausiose pasaulio muzikos platformose ir iškart sulaukė susidomėjimo.

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Trečiadienis, 04 11, 18:00

7-asis tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“. Atidarymo koncertas VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 18

Šis renginys – tai jaunų talentų tramplinas į didžiąsias scenas, sujungiantis Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų absolventus ir pripažintus užsienio atlikėjus. Festivalio atidarymo proga Kaunui dovanojama pasaulinė premjera. Kompozitoriaus Fabian Müller (Šveicarija) Koncertino violončelei, fortepijonui keturioms rankoms ir kameriniam orkestrui atliks VDU Kamerinis orkestras ir solistai iš Lietuvos, Šveicarijos, Taivano.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Naujausią Valstybinio jaunimo teatro spektaklį statė Europos ir pasaulio scenose pripažinimą pelnęs vengrų režisierius Árpádas Schillingas. Spektaklio centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Valentinui politinio režimo pasikeitimas buvo sėkmingas įvykis, dėka savo talento ir lankstaus būdo jis praturtėjo, nes atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Trečiadienis, 04 11, 18:00

Spektaklis „Hamletas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Daugybė režisierių kūrė Hamleto portretą, tad ne veltui ši pjesė yra tapusi teatro sinonimu. Kiekviena karta turi savo atsakymą į būties klausimą. Tiek Hamletui, tiek jo bendraamžiams, režisieriui Vidui Bareikiui ir aktoriui Vainiui Sodeikai (Hamletas), teatras ir scena yra vietos ieškoti to, kas yra „ne melas“, su jaunatviška viltimi rasti bent trupinėlį to, kas yra tiesa.

Balandis Trečiadienis, 04 11 d, 19:00

„Kitas kinas“: Filmas „Crime Wave“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Koncertuos Robertas Šidiškis, Jonas Kneizevičius ir Modestas Šukis (fagotai), Monika Ryškutė ir Rugilė Ambrozevičiūtė (feitos), Klaudija Gurskytė (obojus), Vytenis Danielius (akordeonas), pianistės Loreta Haidari ir Agnė Petraitytė. Programoje – F. Doppler, H. Dutilleux, E. Goossens ir kitų kompozitorių kūriniai. Penktadienis, 04 13, 21:00

Grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertas „PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6 Edukacinė platforma „Kitas kinas“ tęsia pogrindinių, nepriklausomų filmų peržiūrų ciklą, kuriame rodomi mažai žinomi, sunkiau savo žiūrovą atrandantys kūriniai. 80-ųjų Vinipego nepriklausomo kino produktas „Crime Wave“ – tai įstabios vaizduotės ir inovatyvių idėjų pilnas kūrinys. Filme persipina B kategorijos filmų atmosfera, nuorodos į pop kultūrą ir DIY kino kūrimo metodai. Istorija pasakoja apie Steven Penny, rašytoją besispecializuojantį kriminalinių istorijų sferoje. Jis nori sukurti tobulą spalvoto kriminalinio filmo scenarijų, tačiau tesugeba parašyti pradžias ir pabaigas, o kiekvieną kartą bandant sukurti istorijos vidurį patiria rašytojo bloką.

Kauno niekaip nepamirštantis (ir šlovė jam už tai) ansamblis išjudins klezmer muzika, susipinsiančia su balkaniškais ritmais. Penktadienis, 04 13, 21:00

Koncertas „Jaunas kraujas 6“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Penktadienis, 04 13, 18:00

7-asis tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“. Instrumentinės muzikos vakaras Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Trys jaunos grupės per vieną vakarą – „Raskladuškė“ (thrash metal, Kaunas), „Pigeon is my Friend“ (alternative rock , Vilnius) ir „Detuned Lights“ (alternative rock , Kaunas).

2018

BALANDIS

4 5

Maršrutas Šeštadienis, 04 14, 10:00

Talka

VIII Fortas yra vienas iš unikaliausių Kauno tvirtovės statinių, jis įsikūręs aukščiausiai iškilusioje Kauno miesto vietoje – Linkuvos aukštumose, esančiose Nemuno dešiniajame krante. Balandžio 14 d. į Linkuvos įtvirtinimams priklausančią forto teritoriją žengia ir joje savo naują veiklą planuoti pradeda Lietuvos Šaulių Sąjungos Kauno Rinktinė. Visuotinės talkos metu bus tradiciškai valomos vertingiausios forto erdvės nuo šiukšlių, taip pat bandoma atkovoti dar daugiau erdvės iš savaiminių parazitinių želdinių.

Kauno tvirtovės VIII fortas, Pryšmančių g.

Šeštadienis, 04 14, 12:00

Premjera. Spektaklis „Kudlius ir miško broliai“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Istorijos apie nemirštančią viltį ir tikėjimą laisve, skiriamos vaikams nuo 8 m., autorė ir režisierė – Agnė Sunklodaitė. Spektalis sukurtas pagal partizano Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimus.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šeštadienis, 04 14, 16:00

Projekto „Antklodė Europai“ pristatymas Rotušės aikštė

„Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ globojama Lietuvos atklodė Europai – tai pasaulinio rekordo dalis, kuri bus išsiųsta į Nyderlandus, Leuvardeną – 2018-ųjų Europos kultūros sostinę. Rotušės aikštėje, prieš supakuojant šiltą siuntinį, susitiks visos antklodę nėrusios bendruomenės. Šeštadienis, 04 14, 22:00

„Balkanaktis Kaune“

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Pasikvietėm muzikos gurmaną ir estetą iš kaimyninės Lenkijos, tą padaryti žadėjome jau senai, bet vis atidėliodavom. Nuo 1999-ųjų ypatingus world muzikos vakarus Lenkijos klubuose kuriantis DJ Ya-Neck tikrai nepaliks abejingų, o kaunietiškasis renginys prasidės su vienu stipriausių reggae selektorių Lietuvoje – E-roott.

Balandis Šeštadienis, 04 14, 23:00

„Kablys Takeover“ Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Vilniaus pogrindinės elektroninės muzikos klubas „Kablys“ į Kauną vienai nakčiai atveža visą save. Nuo K (kablio) iki B (barmenų), nuo E (estetikos) iki D (didžėjų).

Sekmadienis, 04 15, visą dieną

Kultūros diena 2018 Įvairios vietos

Mūsų žurnalo redakcijos profesinės šventės programoje – Austėjos Staniunaitytės kariliono muzikos koncertas Karo muziejaus sodelyje, Taikos vėliavos pakėlimas, speciali programa Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Platesnį dienos scenarijų rasite Kultūros dienos organizatorių Kauno menininkų namų tinklaraštyje www.kmn.lt.

Sekmadienis, 04 15, 19:00

Grupės „Arklio galia“ koncertas Socialinis centras „Emma“, A. Mickevičiaus g. 35

Į Kauną prisistato pavojingiausia šimtmečio grupė su gitarom ir saksofonais priešaky. Už būgnų vairo sės patyręs būgnininkas, o už mikrofono slėpsis prityręs vokalistas. Skambės tai, kas dar neskambėjo, ir tai, kas jau skambėjo n metų. Žiūrovai liks neabejingi sau patiems, o grįžę vargins namiškius įspūdžiais ir skundais. Pirmadienis, 04 16, 19:00

Slemas #9

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Prieš keletą metų Lietuvos kultūros pogrindyje išaugęs lietuviškasis slemas – vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių literatūrinių reiškinių Lietuvoje, tikras šiuolaikinis literatūrinis avangardas. Slemas – tai poetinės improvizacijos menas, jo kūrėjai – poezijos atlikėjai, nevengiantys literatūrinės subversijos, aštrios socialinės tematikos. Judėjimas kas mėnesį Kaune suburia minią žiūrovų ir dalyvių.

2018

BALANDIS

4 7

Maršrutas Trečiadienis, 04 18, 18:00

Premjera. Opera „Radvila Perkūnas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Ketvirtadienis, 04 19, 18:00

7-asis tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“. Uždarymo koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre prieš 80 metų – 1937 m. Libreto autorius – Balys Sruoga. Operos siužete pasakojami istoriniai pragaištingo Lietuvos valstybei laikotarpio – XVI a. ir XVII a. riba – įvykiai ir jų kontekste užgimstanti meilės istorija. Naujasis pastatymas skiriamas Valstybės šimtmečiui.

VDU Kamerinis orkestras, akordeonininkų trio „Indeed“ bei valtornininkai Andrius Dirmauskas ir Egidijus Stanelis atiks kompozitorių G. Ph. Telemann, F. Strauss, J. S. Bach kūrinius.

Ketvirtadienis, 04 19, 17:00

Irnos Labokės knygos sutiktuvės

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Irnos Labokės naujos knygos „Florestano niekučiai“ („Kauko laiptai“, 2018 m.) sutiktuvėse kartu su knygos autore dalyvaus leidėjas ir redaktorius Viktoras Rudžianskas, knygos dizainerė Inesa Dūdėnaitė, fotografas Remis Ščerbauskas; fleitininkė Monika Ryškutė. Renginį ves muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ketvirtadienis, 04 19, 18:30

Fotografijų ir kino projekto „100 metų kartu“ pristatymas Knygynas „Vaga“, PLC „Mega“, Islandijos pl. 32

Projektas, skirtas atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui, kviečia susitikti knygyne. Ketvirtadienis, 04 19, 19:00

„Kaunas Jazz 2018“ atidarymas: „Kotryna Juodzevičiūtė Collective“

Kauno autobusų stotis, Vytauto pr. 24

Balandis Vilnietė, prieš kurį laiką nugalėjusi konkurse „Lietuvos balse“, su savo suburtu muzikantų, daugelio džiazo festivalių dalyvių ir laureate, kolektyvu atlieka džiazą, soul, funk stiliaus muziką. Gyvas koncertas taps ne tik maloniu įvadu į „Kaunas Jazz 2018“ festivalio gerbėjams, bet ir skambiu siurprizu skubantiems Kauno autobusų stoties lankytojams. 04 20 – 04 22

Premjera. Spektaklis „Užrašai iš pogrindžio“ Nacionalinis Kauno dramos teatras (ilgoji salė), Laisvės al. 71

04 20 – 04 22

Kauno mugė „Pavasaris 2018“ Senamiestis

Antrąkart rengiama mugė šiemet kviečia atrasti ne tik lietuvišką gastronominę įvairovę, įdomias, atraktyvias veiklas bet ir netikėtas, bendrystę skatinančias, pramogas. Mugė prasidės nuo E. Ožeškienės – Vilniaus gatvių sankryžos ir tęsis senamiesčiu iki Rotušės aikštės, M. Valančiaus g. bei A. Jakšto g. bei Kauno pilies. Organizatoriai teigia, jog suskirstydami mugę į visiems atviras temines zonas, atskleis Kauno kultūrinio lauko įvairovę, unikalumą ir siekia sujungti įvairių kultūrų, kartų žmones bendradarbiavimui, idėjų dalijimuisi, kūrybai. Beje, mugės metu vyks ir Kauno senamiesčio ir Rotušės aikštės draugijų sezono atidarymo šventė. Penktadienis, 04 20, 15:00

Lėlių spektaklis visa šeimai „Mama“ „Užrašai iš Pogrindžio“ – literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821– 1881) apysaka, kurią daugelis Vakarų Europos mąstytojų laiko egzistencializmo filosofijos pradžia. Šioje apysakoje rašytojas užfiksavo visus matomus ir nematomus žmogaus siekius ir ambicijas, jo neįtikėtinus sielos ir minties vingius, kerteles, paslaptis ir galimybes. Spektaklį pristato teatras „Teomai“, režisierė – Silva Krivickienė.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

„Šelteris“, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Jaunos režisierės Aušros Bakanaitės debiutiniame spektaklyje bandoma pažvelgti į mamą ir vaiką siejantį ryšį, atskleisti mamos meilės jėgą, galingą kuriančią jėgą, slypinčią motiniškame instinkte. Iš vaikystės atsineštas ir visą gyvenimą lydintis jausmas, kad mama visuomet yra šalia, net jei savo fiziniu pavidalu iš tiesų būtų toli, ir įkvėpė kūrybinę komandą ieškoti šios senos kaip pats pasaulis ir begalinės kaip neaprėpiamos kosmoso platybės paslapties. Spektaklį į Kauną atveža Klaipėdos lėlių teatras.

2018

BALANDIS

4 9

Maršrutas Penktadienis, 04 20, 18:00

Spektaklis „Natanas Išmintingasis“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Šeštadienis, 04 21, 10:00

Akcija „Darom“ Įvairios vietos

Jau vienuoliktoji visuomeninė akcija šiemet skirta Valstybės atkūrimo šimtmečiui. „Darom“ tvarkymo taškų ieškokite Kauno miesto savivaldybės puslapyje. Junkitės – gamta padėkos! Šeštadienis, 04 21, 11:00

Apdovanojimais jau apipiltas spektaklis pagal G. E. Lessingo dramą nukelia į XII amžiaus pabaigą, trečiojo kryžiaus žygio laikų Jeruzalę: vietą, kuri tapo didžiųjų Vakarų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – karo lauku. Čia rutuliojasi sudėtinga žmogiškų jausmų ir santykių intriga, kurioje persipina trijų skirtingų tikėjimų pagrindinių veikėjų likimai.

Ekskursija „Nuo Aleksoto panoramos iki Aleksoto gatvės“

Penktadienis, 04 20, 22:00

„Digital Tsunami: Syntetyk“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Neseniai Varšuvoje „koncertavęs“ vienas „Digital Tsunami“ narių ten susipažino su panašaus karštumo geležį kalančiais didžėjais, kurie lyg tyčia dar nebuvo lankęsi Adomo Mickevičiaus jaunystės vietose. Klaidos bus ištaisytos garsiai skambant sunkiai elektroninei muzikai.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Iniciatyvos „Gražinkime Kauną“ atstovai kviečia pažinti Aleksotą. Seksite tarpukario architektų modernistų čia paliktais pėdsakais – pavyzdžiui, turėsite išskirtinę progą aplankyti Karolio Reisono projektuotą Maironio namą, dabar – darželį. Šeštadienis, 04 21, 18:00

Miuziklas „Aida“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Pasaulio scenas užkariavęs Sero Eltono Johno ir Tim Rice miuziklą Kaune pastatė režisierius Vytenis Pauliukaitis ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė dailininkai Adomas Jacovskis ir Aleksandra Jacovskytė, choreografiją – Arikas Krupas. Šeštadienis, 04 21, 21:00

Nėriaus Pečiūros ir „Wagon Restaurant“ koncertas Kavinė „33“, K. Donelaičio g. 33

Balandis Kultūros ir poilsio vakare Nėrius papasakos kaip buvo kuriamas naujasis diskas. Skambės ne tik naujausios dainos, bet ir populiarūs hitai. Legendinė Kauno grupė „Wagon Restaurant“ pristatys savo debiutinį diską „Miegojau prie stalo restorane“, atliks geriausias dainas. Taip pat vakarėlyje pasirodys ir jungtinis projektas, grupė „Underground United Forces“, kuri atliks keletą garsių istorinių lietuviško rokenrolo kūrinių.

Trečiadienis, 04 25, 19:00

Festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. Tezių opera „Liuterio durys“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

04 22 – 04 28

2018 IIHF pasaulio ledo ritulio čempionatas, I divizionas, B grupė „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Baigiamasis visą balandį „Girstutyje“ vyksiančio 40-ojo festivalio vakaras bus ypatingas. 2017 m. pabaigoje Reformacijos 500-ųjų metų jubiliejui skirtus metus vainikavusi nacionalinė premjera – Giedriaus Kuprevičiaus tezių opera „Liuterio durys“ – sulaukė didžiulio pasisekimo ir, visų tuomet į salę netilpusių džiaugsmui, grįžta į Kauną. 04 26 – 04 27

Festivalis „Muzika muziejuje 2018“ Didysis ledo ritulys pirmąkart žengia į Kauną. Su japonais, ukrainiečiais, estais, rumunais ir kroatais susikaus visų laikų stipriausia Lietuvos rinktinė, kurioje žais ir Darius Kasparaitis, ir Dainius Zubrus. Ar po čempionato padaugės ledo ritulio virusu apsikrėtusių vaikų?

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrius, K. Petrausko g. 31

Muziejus, siekdamas skleisti praeities ir šių dienų muzikinę kultūrą, pakvietė talentingus vaikus iš visos Lietuvos muzikos mokyklų dalyvauti respublikiniame jaunųjų atlikėjų festivalyje. Jo programoje skambės kūriniai chorui, solistams ir įvairiems muzikos instrumentams. Abi dienas koncertai prasidės 15 val.

2018

BALANDIS

5 1

Maršrutas 04 26 – 05 16

Paroda „Vilties paieškos pelenuose: istorijos iš Afganistano“

Šokio spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Vaiva Bezhan – fotografė, dešimtmetį gyvenanti už Lietuvos ribų. Jau magistro studijų metais ji susidomėjo dokumentine fotografija ir atstumtosios visuomenės tema. 2015 m. Vaiva pradėjo fotožurnalistės kelią, per šį laiką fotografavo Turkijoje, Kosove, Rusijoje bei Afganistane. Pastarojoje šalyje jaunoji menininkė lankėsi jau du kartus, abu kartus praleido po mėnesį keliaudama ir kolekcionuodama žmonių istorijas.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Šv. Gertrūdos g. 58

Penktadienis, 04 27, 19:00

Spektaklis „Otelas“

Vieta pranešama įsigijus bilietą Gildo Aleksos režisuota „Otelo“ interpretacija nagrinėja postsovietinio palikimo ir žmogaus tragiškumo santykį, todėl spektaklis rodomas ne teatro scenoje, o kassyk vis kitame daugiabučio bute. Klasikinė tragedija čia prasideda jau pagrindiniams veikėjams išvykus toli nuo gimtojo miesto, toli nuo savo tėvynės ir nuo valdžios. Taip pat bute įsikūrusios dvi jaunos poros – Otelas su Dezdemona ir Jagas su Emilija – mėgina sugyventi, tačiau viena pora pradeda gadinti kitos gyvenimą ir viskas išvirsta į karštligišką sapną.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vyčio Jakausko spektaklis – apie sienas, išorines ir vidines, tikras ir menamas. Sienas, kurios teikia atramą ir saugų prieglobstį, sienas, kurios riboja mūsų siekius ir skatina nusivylimą bei kapituliaciją, ir tuo pačiu apie sienas, kurios gali tapti atspirtimi judėjimui į nepažintus horizontus. Penktadienis, 04 27, 21:00

Grupės „Get Your Gun“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Šiaurietiškas tamsumas, stipriai jaučiamas kontaktas su klausytoju, svajingi ir tuo pačiu mistifikuoti – danai „Get Your Gun“ grįžta į Lietuvą pristatyti naujojo leidinio „Doubt Is My Rope Back To You“. Pirmą kartą Kaune!

Balandis Penktadienis, 04 27, 21:00

Grupės BA. koncertas

Šeštadienis, 04 28, 14:00

Klubas „Gargaras“, Raudondvario pl. 101

„Kaunas Jazz 2018“: Džiazo gatvė

Vienos svarbiausių dešimtmečio indie grupių Lietuvoje koncertas Kaune po dvejų metų pertraukos neabejotinai bus anšlaginis. Sostinėje į grupės pasirodymą bilietų nebeliko dar gerokai iki renginio.

Koncertai ir šokiai – ne tik salėse ir klubuose, bet ir pagrindinėje Kauno pėsčiųjų arterijoje. Stabtelėkite Vilniaus gatvėje ir Laisvės alėjoje, klausykitės muzikos ar mokykitės naujų žingsnelių – tai yra „Kaunas Jazz“.

Penktadienis, 04 27, 23:00

Šeštadienis, 04 28, 19:00

Klubas „Renginių oazė“, Baltų pr. 16

VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

„Kaunas Jazz 2018“: „Helsinki-Cotonou Ensemble“

Benino ir Suomijos muzikantų grupė debiutavo 2012-aisiais. Anot specialistų, grupės muzika skamba kaip kažkas per vidurį tarp legendinio Afrikos muzikanto Felos Kuti ir populiarios JAV grupės „Snarky Puppy“. Funk, soul, džiazą ir afrikietiškus ritualinių apeigų ritmus savo kūryboje derinanti grupė garsėja ugningais pasirodymais.

Įvairios vietos

„Kaunas Jazz 2018“: „Shinkarenko Jazz 4N“ ir „Jacob Karlzon Trio“

Jacobas Karlzonas – daugiau nei dešimt solinių albumų įrašęs, kelių dešimčių kitų artistų plokštelių įrašuose dalyvavęs, ryškiai Skandinavijos (ir ne tik) džiazo scenoje pianistas, kompozitorius ir improvizuotojas. Jis, beje, taip pat žinomas ir kaip ilgametis „Kaunas Jazz“ viešėjusios dainininkės Viktorios Tolstoy muzikinis partneris. Jacobo kūryboje drąsiai flirtuoja džiazas, elektronika, rokas. Svečią iš Švedijos, pasirodysiantį su dar dviem muzikantais, pasitiks žinomi lietuviai – pirmojoje koncerto dalyje pasirodys bosistas Leonidas Šinkarenko su grupe „Jazz 4 N“.

2018

BALANDIS

5 3

Maršrutas Sekmadienis, 04 29, 14:00

Premjera. Popietė visai šeimai „Džiazolendas“

„Kauno santaka“ su Kauno bigbendu pristato naują, originalų džiazo muzikos kūrinį visai šeimai. Muzikinės pasakos autorius – kompozitorius, trombonininkas Jievaras Jasinskis kartu su aktoriumi Andrium Žiurausku kviečia sėsti į smagų džiazo muzikos traukinį. Tai – kūrinys, kuriame visi atlikėjai yra personažai, o klausytojai – aktyvūs dalyviai.

Pirmadienis, 04 30

„Kaunas Jazz 2018“: Laura Mvula „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kai tau keturiolika, leki visu greičiu ir neri stačia galva, siautėji su draugais ir myli, lipi ant stogo ir skęsti muzikoje. Norisi bučinių ir nuotykių, tūsų ir juoko, pripažinimo ir galios, supratimo ir palaikymo. Eglės Kižaitės spektaklyje paauglių pasaulis – komplikuotas, gyvas, jautrus ir aštrus – sukurtas ir atkurtas iš paauglių forumų internete, susitinkant ir bendraujat su 13-16 metų vaikais. Meilė ir sekstingas, draugystė ir išdavystė, patyčios ir vienatvė – tai iššūkiai, su kuriais susiduria šiandienos paauglys, trokštantis būti išklausytas ir suprastas.

Sekmadienis, 04 29, 18:00

Premjera. Spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“

Nacionalinis Kauno dramos teatras (Rūtos salė), Laisvės al. 71 28-ojo festivalio didžiojo koncerto viešnia – viena ryškiausių šių dienų britų soul ir r&b vokalisčių. Tarp Lauros Mvulos talento gerbėjų – dainininkai Eltonas Johnas, Stevie Wonderis, „Kaunas Jazz“ klausytojų širdis užkariavęs Gregory Porteris. Beje, visi trys dainininkai yra scenoje dainavę kartu su ja. Net du atlikėjos albumai pateko tarp pretendentų į „Mercury Prize“ – vieną svarbiausių britų muzikos apdovanojimų, teikiamą už geriausią metų albumą.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Balandis 05 02 – 05 04

Šiuolaikinio šokio seminaras „Free Flow Project“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Free Flow Project“ – tai edukacinis projektas, kurį jau keletą metų Baltijos šalyse, Pietų Korėjoje, Vokietijoje, Norvegijoje bei Suomijoje vysto šiuolaikinio šokio choreografas iš Pietų Korėjos Wooguru. Šiame šokio seminare remiantis korėjietiškosios neo-konfucionizmo filosofijos kryptimi donghak skatinamas spontaniškumas, siekiama laisvės pojūčio bei gilaus ryšio ir harmonijos tarp kūniškųjų ir neapčiuopiamų emocinių patirčių. Registracija: menas@kmn.lt.

meškos įvaizdyje, jis atranda savo gyvenimo, darbo ir patirties metaforą. Kaip smarkiai esate verčiami daryti dalykus, kurių patys nepasirinkote? Ir ar dalykai, kuriuos privalote daryti, sukelia tik agoniją, ar jie gali kelti ir džiaugsmą? Spektaklyje stengiamasi pažiūrėti į akis šiam ambivalentiškumui. Šeštadienis, 05 05, 19:00

Koncertas „Sinickis. Beveik akustinis“ „Žalgirio“ arena (amfiteatras), Karaliaus Mindaugo pr. 50

Trečiadienis, 05 02, 19:00

„Naujasis Baltijos šokis’18“: „Grr, aš šoku“ šokančios meškos visata „Šelteris“, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79

Solo spektaklyje Mathisas Kleinschnittgeris kovoja su šokančia meška kaip laisvės praradimo ir laukiniškumo suvaldymo simboliu. Atsižvelgdamas į galią ir potencialą, slypintį šokančios

Po septynerių metų pertraukos jau iširusios grupės „Gravel“ siela vėl koncertuos Kaune. Vienas įdomiausių šalies dainų autorių teigia, kad tai nebus tipinis Sinickio pasirodymas su gausybe gitarų ir griežtais pareiškimais: „Pavasarį pasitiksiu kamerinėje aplinkoje, ramiai, beveik akustiškai.“. Šį kartą atlikėjas pasirodys ne vienas ir planuoja pristatyti visą Sinickio kūrybos arsenalą, įskaitant ir būsimo albumo kūrinius.

2018

BALANDIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Mane užveda priešybės. Juoda – balta, lietuvis – vokietis,silence– noise (tyla– garsas). Kūryba, kad ir kas tai būtų, mane laiko gyvą. SSRS palikau, nes negalėjau kurti… tokio gyvenimo, kokio norėjau.“. Saulius Čemolonskas (1964 06 22 – 2018 08 12) Iš interviu žurnalui „370“

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai) Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Akvilė Magicdust, Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Bernadeta Buzaitė, Daina Dubauskaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Jonas Oškinis, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017 Nr. 4 2 (32) (18)