Kavinė-baras
Viršelio iliustracijos autorė Liisa Kruusmägi
2018 06
Mečys Brazaitis (1903–1952) buvo Lietuvos karo aviacijos kapitonas, topografas ir fotografijos mėgėjas. Taip pat – vienas iš spalvotosios fotografijos pradininkų tarpukario Lietuvoje! Šis gastronominis vaizdelis užfiksuotas ant 1936 m. spalį rinkoje pasirodžiusios 35 mm pločio diapozityvinės „Agfacolor“ fotojuostos. Gal kas žino, kur stovėjo stalelis? Atvirosios visuomenės studijų asociacijos archyvas
Nusprendę gastronominiams džiaugsmams dedikuoti žurnalo numerį, susiruošėme į vienintelį Lietuvoje perujietišką restoraną. „Peru kampelis“ praėjusiais metais veikė „Urmo“ prekybos miestelyje, po kurio laiko persikraustė į emocijomis ir spalvomis sau artimus Aukštuosius Šančius. Apsidžiaugę šeimininkės svetingumu norėjome ją ir iš Peru į Lietuvą atvykusį jos vyrą pakalbinti, bet, paskambinus susitarti dėl fotosesijos ir interviu, sužinojome, kad restoranas… užsidaro. Nuo birželio 1-osios. Gal, perskaičiusi šias eilutes, Kristina persigalvos? Kauniečiams juk reikia sevičės! Autentišką, nedidelę, tinklui nepriklausančią maitinimo įstaigą Kaune, o ir Lietuvoje, išlaikyti tikrai labai sunku. Kažkas vis pakiša koją geroms idėjoms – kaimynai, naivumas, konkurentai. Dviem seniausiems Kauno restoranams – „Medžiotojų užeigai“ ir „Žaliukei“, dar nėra šešiasdešimties! Turime miesto svečiams ekstazę sukeliančią „Spurginę“, dar keletą ilgiau nei dešimtmetis veikiančių vietų , ir tai – viskas.
Man kavos Todėl šiuo numeriu kviečiame, kad ir kaip žemiškai tai beskambėtų, dažniau valgyti ir vakaroti ne namie. Ir ne tik valgyti – užuot tiesiog užsisakę porciją kartveliškų chinkalių, galite išmokti juos gaminti. Kur, sužinosite rubrikoje „Kaunietė“. 23-iąjį gimtadienį ką tik atšventusio baro „BO“, kuriame užaugo jau ne viena alternatyvioji Kauno karta, mažajame brolyje „B2O“, pavyzdžiui, ketvirtadieniais laisvai liejasi džiazas. Kiek nuotykių slepiasi Kauno valgyklose, irgi pasakojame tolesniuose puslapiuose ir net dalijamės gastronomine Kauno istorijos kolekcija. Taip pat sužinojome, kas skanaus Zapyškyje, ir prisiminėme vieną realybei pasidavusią naujojo Kauno vietą.
kalbėdami apie džiazą ir teatrą), vis dėlto dar norisi priminti vieną trumpą, bet saldžią Kauno istorijos atkarpą. 1896-aisiais, taigi beveik tuo pat metu, kai iškilo „Merkurijaus“ rubrikoje minimas pastatas, tuomečiame Nikolajaus prospekte vienas lenkų bajoras, Aleksandras Perkovskis, įkūrė cukrainę. Vienintelę Kaune! Net vietoj seno namo pastačius naują (tą, iš kurio ką tik išsikraustė bankas ir kuriame anksčiau veikė „Orbita“) cukrainė į jį persikraustė. „Lenkų koridoriumi“ praminta siaura vietelė puikiai tiko pasidalyti svarbiomis politinėmis ir kultūrinėmis žiniomis ir gal net pakurstyti vieną kitą revoliucingą idėją. Nes kurgi daugiau?
Nors šįkart nepasakojame apie „Konrado kavinę“ ar „Versalį“ (apie tarpukario restoranus esame užsiminę
Kavinė yra pats geriausias socialinis tinklas. Geriausiai jis veikia tada, kai pamirštame internetą. 2018
BIRŽELIS
3
A J I R O T F
O
T
O
I
S
Vienas šio numerio herojų Jonas Palys – kolekcionierius. Viena jo aistrų – kaunistika, taip pat – visa tai, ką seniau buvo galima rasti Kauno restoranuose ir valgyklose. Sąskaitos, indai, interjero fotografijos... Jonas išsidavė, kad planuoja įkurti nedidelį savo kolekciją pristatantį muziejų. Būtinai pakviesime visus į atidarymą.
Valgomoji kaunistika Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.
4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Restorano „Gildija“ sąskaita, apie 1980 m. 2018
BIRŽELIS
5
F
O
T
O
I
S
T
O
R
I
J
A
Tokius talonus išduodavo gamyklų valgyklose, vasaros mokinių stovyklose ar kituose renginiuose su planiniu maitinimu. Apie 1980 m.
„Dinamo“ gamyklos valgykla. Apie 1980 m.
6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Ši lėkštė pažymėta TSRS Upių laivininkystės ministerijos spaudu. Gali būti, kad tokios buvo naudojamos „Orbitoje“ ar „Raketoje“.
2018
BIRŽELIS
7
Tokius talonus išduodavo gamyklų valgyklose, vasaros mokinių stovyklose ar kituose renginiuose su planiniu maitinimu. Apie 1980 m.
A F
O
T
O
I
S
T
O
R
I
J
Užrašas ant lėkštės kraštelio reiškia „Visuomeninis maitinimas“. Apie 1950-1970 m.
Valgykla Kauno „Elektros“ gamykloje. Keramikinės sienelės autorė R. Speičienė. Apie 1980 m.
8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kauno radijo gamyklos valgykla. Apie 1980 m.
2018
BIRŽELIS
9
A T
O
I
S
T
O
R
I
J
Vilniaus restoranų ir kavinių tresto arbatinukas
F
O
Kauno restoranų ir kavinių tresto salotinė
1 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kauno radijo gamyklos valgykla. Apie 1980 m.
„Dinamo“ gamyklos valgykla. Apie 1980 m.
2018
BIRŽELIS
1 1
Valgyklų kolekcionierius
S
I
O
T
E
M
A
Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš tų, kurie aplinką tyrinėja lyg per padidinamą jį stiklą. Niekada juk negali žinoti, kur slepiasi kokia įdomi detalė, galinti praturtinti vieną ar kitą renkamą kolekciją. Jei skaitėte praėjusiame „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje publikuotą interviu su antikvariato savininku Kęstučiu Zenonu Šafranavičiumi, šis tebūnie antrasis serialo apie kolekcionierius epizodas. Tęsinys bus?!.
M
Ė
N
E
Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.
1 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
BIRŽELIS
1 3
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Jonas – diplomuotas istorikas, kurį domina, kaip pats sako, kaunistika. Visomis prasmėmis. Studijų metais, apsigyvenęs bendrabutyje, jis, kaip ir daugelis kitų be mamos patiekalų likusių studentų, ėmė eksperimentuoti virtuvėje. Deja, jo eksperimentus bendramoksliai netruko nutraukti, nes kulinarija nebuvo stiprioji Jono sritis. Beliko būsimajam istorikui skusti bulves.
1 4
Negamina jis ir šiandien. O kam? Kaune pakankamai daug vietų, kurios maitina taip, kaip Jonui patinka. Ir ne šiaip vietų, o valgyklų! Visose šiandien veikiančiose ir daugelyje jau uždarytų valgyklų Jonas yra apsilankęs daugybę kartų. Ne tik Kaune – mūsų herojaus darbas toks, kad dažnai tenka keliauti po Lietuvą. Kas yra valgykla? Kavinėje geri kavą, restorane pasiimi meniu, tave aptarnauja. Valgykloje valgai. Valgai greitai, paprastai ir nebrangiai. Ateini, pasiimi padėklą, subaksnoji, ko norėtum, susimoki, nusineši prie stalo, valgai, linkteli greta prisėdusiam žmogui, išgeri kompoto, nusineši indus. Tarpukariu visuomeninis maitinimas, be abejo, egzistavo (šaltiniai teigia, kad Laisvės alėjoje, pavyzdžiui, veikė vegetarinė valgykla „Lobynas“), tik ne tokiais mastais, kaip sovietinės okupacijos metu, kai, vykdant industrializaciją, valgyklų pristeigta net atokiausiuose kaimuose, kolūkiuose, gamyklėlėse. Kad tik žmogus greičiau prisikimštų ir lėktų atgal dirbti. „Tai buvo lyg dirbtinis kaimo artinimas prie miesto“, – įsitikinęs Jonas, kuris visai nesistebi, kad atkūrus nepriklausomybę ir grįžus rinkos ekonomikai tokios įstaigos netruko užsidaryti. Dėl tokio masinio planavimo, žinoma, ir patiekalai visur buvo labai panašūs, nes virėjos mokėsi tuose pačiuose technikumuose, o receptūros buvo „nuleidžiamos“ iš viršaus. Ir produktų nebuvo iš ko rinktis.
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Dauguma valgyklų Kaune šiandien yra privačios, netgi tos, kurios atrodo labai valdiškos. O atrodo todėl, kad kolektyvuose kaita labai nedidelė. Mokyklose, universitetuose dažniausiai irgi šeimininkauja privatininkai. Vadinamųjų „žinybinių“, kai darbuotojai įdarbinti pačioje įmonėje, valgyklų laikai jau praėjo. Viena paskutiniųjų tokią turėjo „Kauno švara“ Statybininkų gatvėje – valgykla ten ir dabar veikia, bet tai jau atskiras verslas. Puiki uždara valgykla yra „Kauno piene“ – ten ir kainos „sanatorinės“, papietauti galima vos už du eurus, o ir kefyrą bei jogurtą liurlinti kibirais. Be to, ten išlikęs nuostabus keramikinių pano interjeras. Jį išsaugojo net visiškai suremontavus patalpas! Deja, norint į šį pieno rojų užsukti reikia gauti leidimą. „Bet nežinau, iš ko“, – fotografą nuliūdina Jonas. Jam, kaip istorikui, labai gaila negrįžtamai sunaikintų, nes laiku neįvertintų, interjerų. „Deja, yra tokių, kuriose nors ir buvau, bet nespėjau nufotografuoti arba nuotraukos dingo, – tarkime, „Dirbtinio pluošto“ ar Fredos baldų fabriko valgykla.“ Kuri valgykla Kaune seniausia, pasakyti sunku, bet ta, kurią visi žino geriausiai – netoli Soboro, Laisvės alėjoje, – dirba nuo 1961 metų. Mums bepietaujant su Jonu, tai papasakojo kasininkė, matyt, seniausia valgyklos darbuotoja. „Matai, čia tas mėlynas paveikslas kabo? Per remontą jį buvo nukabinę, klausiau, ar grąžins, – grąžino“, – nė menkiausių detalių pro akis nepraleidžia Jonas. Tai Arvydo Pakeliūno medžio raižinio „Perkūno namas“ (1967 m.) kopija, kurių pritiražuota keli šimtai. „Mano tėvai tokią turi, ir aš nusipirkau.“ Pati mėgstamiausia Jono valgykla – „Kauno Energoremonte“, Chemijos gatvėje. Anksčiau reikdavo eiti per
Valgykla buvusioje Radijo gamykloje, Draugystės g. 19
bendrą įėjimą į įmonę, išsirašyti leidimą, dabar valgykla atskirta, joje šeimininkauja šeima, kuri turi ir dar vieną valgyklą pramoniniame rajone. „Man „Energoremonte“ tikrai skanu, o ir pigu – žinai, Laisvės alėja vis tiek turi savo antkainį, o ten gal euru mažiau už tiek, kiek čia suvalgiau, sumokėčiau.“ Apie kainas: Zarasuose Jonui pasisekė papietauti už 70 centų, bet iškart teko sukti antrą ratą, nes kotletukai buvo labai maži. Moksleiviams. „Man valgyklos maistas tiesiog yra skanesnis. Jis minkštas, kaip vieną kartą sukramtytas. Skanu, nes paprasta – blogiausia, kai ima imituoti gerą maistą, pasisamdo restorano lygio šefą. Kam gi to reikia?“, – svarsto Jonas. Jo žmona, beje, kompaniją vyrui palaiko retai: „Kartą buvau nusivežęs į Joniškį, pietavome, tai ji visą laiką kvatojosi, nes dar nebuvo mačiusi Žemaičių blyno formos cepelino – gal dėl to, kad pietavome prie Latvijos sienos?“
O dabar – apie topus. Jonas niekur niekada nevalgo kepenėlių, nes jam tiesiog neskanu. Žemaičių blynai jam puikiausi Laisvės alėjos valgykloje. „Kauno energoremonte“ gardūs visi be išimties mėsos patiekalai ir su jais patiekiami padažai. Garnyras geriausia kuo paprastesnis – morkos, kopūstai. Valgyklinė klasika. Kompotas – privalomas Jono pietų atributas, ir jis blogas, kai gaminamas iš sirupo. Ar tarp desertų valgyklose vis dar pirmauja želė? Pats mūsų herojus jų nevalgo, bet irgi prisimena tirtančius spalvotus saldėsius. Skaniausi bulvių patiekalai – Europos prospekte, vienoje iš bulvių skutyklų. Bulvių ko tokių?! Pasirodo, centre, senamiestyje įsikūrusių restoranų darbuotojai patys bulvių neskuta, nes tai labai nešvarus procesas, o statyti mašinas vietos nėra. Tokioms vietoms jau nuskustas bulves ir tiekia skutyklos. Minėtoje valgykloje puikūs vėdarai! „Viena tik bėda, kad ten groja rusiška muzika.“
2018
BIRŽELIS
1 5
A M E T O I S E N Ė M
Valgykla Laisvės al. 23
1 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
„Kauno Energoremontas“, Chemijos g. 27B
„Neseniai valgiau pietums kiaušinį, bet tik dėl to, kad pamačiau, jog jis įdėtas į sovietinės gamybos lėkštę. Pagalvojau, jei bus tokia, kokios dar neturiu kolekcijoje…“, – kikena istorikas kaunistas. Lėkštę iš valgyklos po pietų jis nusipirko, o dalį kolekcijos paskolino žurnalo fotoistorijai. Beje, ar žinote, kodėl anksčiau valgyklų įrankiuose gręždavo skyles? Nes tekdavo rišti prie stalo, kad nevogtų. Pririštas ir mazgodavo. Kai kur – tiesa, ne Lietuvoje, o kaimyninėje Lenkijoje, – ir lėkštes prie stalo kaldavo. Bet tai jau prieš pat 1990-uosius, kai visur visko trūko. Ar yra žmonių, kurie slepia, kad pietauja valgyklose? Taip, beveik lygiai tiek, kiek slepiančių, kad perka pigiose maisto prekių ar dėvėtų drabužių parduotuvėse. Bet tai vakar diena. Žinovas pastebi, kad jau kokie treji metai, kaip Kaune vyksta valgyklų renesansas, atidaromos
naujos, modernios: „Mėsainiai faina, bet kasdien žmonėms juk sriubos norisi.“ Parduoti konkrečiai pietus, dirbti trumpai, turėti nedaug darbuotojų – ko ne verslas? „Jau baigiasi ta mada, kai visi manė, kad tik parduodant alkoholį galima uždirbti.“ Eiti į tiesiog dienos pietus siūlančias vieteles Jonas vengia, nes labiau nei maistas jam nepatinka tų kavinių lankytojai, kurie kalba daugiausia apie paskolas, ofisinius reikalus. Bet naujos valgyklos jam dažniausiai labai patinka. Savo įspūdžiais valgyklų kolekcionierius dalijasi feisbuko puslapyje lakonišku pavadinimu „Kauno valgyklos“. Neretai jo įrašai tampa sufleriu bičiuliams ar atsitiktinai į puslapį užklydusiems alkaniesiems. Tinklaraščiui – dveji ar treji metai, anksčiau pietų nuotraukos būdavo kabinamos asmeninio feisbuko sienoje. Atrodo, peno įrašams užteks dar ilgai, nes Jono tikslas – kasdien pietauti vis kitoje vietoje. Nors ir vis sukant ratus per tas pačias. Žiūrėk, vis kas nors pasikeičia, užsidaro, atsidaro. „Be abejo, maistas yra kultūros dalis. Čekijoje – alus, Trakuose – kibinai, Karmėlavoje – cepelinai. Visi žino. O Kaune, kaip ir Vilniuje, kaip ir turi būti dideliame mieste, yra visko, tai ir įdomiausia.“ Skanaus!
2018
BIRŽELIS
facebook.com/kaunovalgyklos
Valgyklos prastumą galima nustatyti pagal... barščius, nes juos pagaminti labai lengva. Jei perverdi, tampa rudi. Vadinasi, virėjas nemokša. Dar pagal silkę galima reitinguoti – jei patižusi, vadinasi, sena, prasta. Bet apsinuodyti Jonui kartą teko tik vienoje komercinių konvejeriniu principu maitinančių tinklinių įstaigų, ne tradicinėje valgykloje.
1 7
Ė T E I N U A K
Sakartvelas – viena populiarių lietuvių kelionių krypčių. Dėl nuoširdumo, svetingumo, gamtos grožio, skonių ir, matyt, dėl keliasdešimt metų trukusios seseriškos patirties. Jei ne ji, nebūtume susipažinę su Kristina Baranauskaite, kauniete, jau dvejus su puse metų Sakartvelo meną ir skonį skleidžiančia savo studijoje K. Donelaičio gatvėje, prie pat sankryžos su Vasario 16-osios. Pasikalbėjus šeimininkė būtinai liepė užsirašyti į valgių gaminimo užsiėmimus. Jie įdomūs ir jau buvusiems Sakartvele, ir besiruošiantiems važiuoti, ir mėgstantiems gaminti apskritai, mėgstantiems bendrauti, ir švenčiantiems kokią nors progą, ir bendradarbiams. Erdvioje virtuvėje telpa tuzinas ir daugiau žmonių, o po valgių, būna, pasigirsta dainos. Yra ir nuolatinių gerbėjų – amžinų studentų! Sako, daugeliui labiausiai patinka gaminti chinkalius, chačapurį, bet čia vyksta ir konkretiems produktams skirti vakarai. Tądien, kai lankėmės, ant didelio stalo jau gulėjo paruošti porai, rytojus buvo suplanuotas pomidorams. „Gruzijos meno ir skonio namai“ ne tiesiog taip vadinasi – iki virtuvės reikia eiti per galeriją, kurios sienos nukabinėtos paveikslais, fotografijomis, daug ir suvenyrų, aksesuarų. Žinoma, ir ryškiaspalvių prieskonių, kurių gavome dovanų. Bet tai tikrai neturėjo įtakos teigiamai straipsnio temperatūrai.
Be mamos nieko nebūtų Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.
1 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
BIRŽELIS
1 9
Ė T E I N U A K 2 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kristina, ar teko domėtis, kokia šių patalpų istorija? Čia daug metų veikė vairavimo mokykla. Vieną kartą į kursus atėjo buhalterė, kuri čia dirbo, ir labai džiaugėsi, kad viskas taip smagiai pasikeitė. Esu susipažinusi ir su dar anksčiau čia gyvenusia moterimi – visai atsitiktinai. Kai dar vyko remontas, ją su anūke vieną dieną susitikau lūkuriuojančias prie durų. Pasidomėjo, ar galėtų įeiti, papasakojo, kaip čia gyveno, iki, atrodo, 1972-ųjų, kai gavo leidimą išvykti į Izraelį. Čia vyko netgi tos moters vestuvės! Ji mane „palaimino“ būsimai veiklai.
buvo išpirkta! Nuostabi dailininkė. O Nino menas pavirto į didelę kolekciją atvirukų, magnetukų, krepšelių, pagalvėlių... Žmonės prašo, mes stengiamės jų lūkesčius įgyvendinti.
VDU įgijote menotyrininkės specialybę, o kaip prie meno prilipo kulinarija? Ar ji visuomet buvo? Užaugau, galima sakyti, virtuvėje, tai buvo mano mažoji karalystė. Sakartvele viskas sukasi aplink virtuvę ir joje, taigi ir mūsų namuose tai buvo labai natūralu. Visada mėgau eksperimentuoti, pažinti, ragauti, stebėti. Užaugau su kartvelų virtuve, kurioje nėra jokių prievolių, rutinos, kurioje svarbiausia yra gera aura. Dėl to, kad dabar mokau gaminti kitus, kalti draugai! Sako, kiek čia pati viską nešiosi ir ruoši, išmokyk ir kitus.
Laisvės alėjoje juk veikia čia studijuoti atvažiavusios šeimos restoranas „Mtevani“. Esate pažįstami? Taip, manau, jie šaunuoliai. Vietos pasaulyje juk labai daug, todėl tikrai džiugu, kad atsidaro tokie restoranai, kavinės. Mano studijos formatas kitoks, aš mokymuose skleidžiu žinią apie meną, kartvelų kultūrą, atstovauju menų virtuvei, tradicijoms.
Steigti tik galeriją, skleisti žinią apie meną ir tuo apsiriboti, manau, mano atveju nebūtų buvę labai ekonomiškai prasminga. Virtuvė viską sustatė į vietas, o ir menas čia visiškai prie pat žmonių. Kol jie čia mokosi, leidžia laiką, bendrauja, juk gilinasi ir į paveikslus. Kaip parenkate dailininkus, kuriuos pristatote galerijoje? Kiek jau įvyko parodų? Visaip nutinka – pažindiniesi, bendrauji, matai žmogų, galvoji apie būsimas parodas. Jų buvo jau gal penkios. Ar perka lietuviai kartvelų meną? Taip, itin sėkmingai praėjo Nino Chakvetadzės ir Bubos Arabuli paroda. Didžioji Bubos paveikslų dalis
Ar ateina į studiją Lietuvoje gyvenančių kartvelų? Diaspora nėra labai didelė, bet taip, ateina – ypač į parodų atidarymus. Nepasakyčiau, kad čia yra traukos centras, bet epizodiškai nutinka malonios pažintys. Dažniau, beje, ateina jaunimas, kuris čia studijuoja, atvyksta pagal mainų programas.
Kada pirmąkart apsilankėte Sakartvele? Juk gimėte Lietuvoje, tiesa? Taip, Lietuvoje. Nuo mažų dienų lankausi Sakartvele keliskart per metus, ypač vasarą. Turime ten namus. Visuomet atsivežu į Lietuvą prieskonių – džiovinto peletrūno, baziliko. Ten juk daug daugiau saulės, taigi žolės aromatingesnės, daugiau skonio. Teko skaityti, kad jūsų mama – Sakartvelo graikė. Įdomu! O tėtis kaunietis? Kaip jie susipažino? Tėtis – iš Prienų. Mama – iš Pontijos graikų. Kai vyko graikų-turkų karas, mano proseneliai bėgo ir rado prieglobstį Sakartvele, pasistatė ten namelius, taip susikūrė graikų diaspora. Pažinties istorija labai įdomi. Jiedu susitiko Petigorske. Tėtis ten buvo komandiruotėje, mama
2018
BIRŽELIS
2 1
M
Ė
K N
A E
U S
IN
OI
E
TT
EĖ
M
A
keliavo. Tėtis pamatė mamą ir nusprendė, kad reikia imti jautį už ragų. Po trijų dienų jie išvyko į Lietuvą. Bet su Sakartvelu mūsų šeimos ryšys labai svarbus. Manau, mišriose šeimose kultūrų dermė labai graži, nors mūsų atveju tai skirtingi temperamentai, tradicijos, šiaurė ir pietūs. Mama prisideda prie jūsų veiklos, tiesa? Labai! Iki tėčio mirties abu gyveno Sakartvele. Po netekties gyvenimas ten jai neteko prasmės. Taigi ji man padeda ir fiziškai, ir morališkai, tiek virtuvėje, tiek su parodomis. Be mamos nieko nebūtų. Esu labai dėkinga abiem tėvams, bet mamai – labiausiai. Daug teko su ja kalbėtis iki atidarant studiją, sakiau jai, kad jei ji laimins, aš šiuo keliu eisiu. Jei ne šeima, stiprus užnugaris, būtų sudėtinga eiti į priekį, svajoti, kurti. Ar tai, kad mama – viso ko esmė šeimoje, Sakartvelo tradicija? Motinos, kaip šeimos židinio kurstytojos, kultas ten didelis. Šeimos garbė siejama su moters garbe, nors išoriškai galbūt gali atrodyti, kad vyrai dominuoja. Ypač tai jaučiama vyresnėje kartoje. O jūs save laikote lietuve ar kartvele? Na, per pusę! Didžiuojuosi abiem savo tėviškėm. Žinoma, mamos bruožų turiu labai daug, ir vaikystėje ten su seneliais, draugais tiek daug laiko praleidau, kad tai negalėjo nepalikti antspaudo. Kai užsibūnu Sakartvele, kur viskas paprasta, reikia mažiau pastangų sprendžiant problemas, žmonės vengia streso, siekia džiaugsmo čia ir dabar, Lietuvoje adaptacija būna sunkesnė. Kaip renkatės, kokius filmus rodyti per kino vakarus studijoje? Žinote, įtakos turi net sezonai. Rudenį nuotaikos diktuoja vienus pa-
2 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
sirinkimus, pavasarį – kitus. Klasiką kaitalioju su naujais vėjais. Norisi parodyti visą spektrą, įvairius laikotarpius, skirtingus stilius. Labiausiai visi domisi senaisiais trumpametražiais filmais, jų Sakartvele sukurta labai daug ir jie labai mėgstami. Žinoma, žavimasi ir Pirosmani, kitais klasikais. Ką tik kalbėjome apie gyvenimo džiaugsmą – ir jų kinas yra apie tą patį. Apie buvimą čia ir dabar, gėrėjimąsi akimirka. Jei reikėtų įvardyti vieną produktą, be kurio nebūtų įmanoma Sakartvelo virtuvė, kas tai būtų? Aš išskirčiau tris – tai graikiniai riešutai, žalumynai ir granatai. Ar pavyktų nustebinti kartvelus lietuvišku maistu? Norėčiau pagaminti ten šaltibarščius, bet reikėtų vežtis marinuotų burokėlių, o tai sudėtinga! Manau, tai būtų jiems smagi patirtis. O šiaip jų virtuvė paremta visai kitokiais principais. Jie valgo daug daržovių, mėsos, bet nemaišo. Pomidorą gal tik kiek papjaustys, bet nemaišys su salotomis. Manau, daugelis kartvelų galėtų dirbti degustatoriais! Puikiai jaučia ir moka derinti įvairius skonius. Kiekvienas patiekalas – kaip muzikinis kūrinys, yra viena dominantė ir ją papildantys elementai. Nereikia nieko naujo išradinėti, jie mėgsta laikytis tradicijų, nustebinti būtų sudėtinga. Bulvių tarkiai kartvelams nesuvokiamas dalykas! Bulves galima virti, kepti, bet tarkuoti?.. Beje, lietuviškas varškės sūris – puiku, tinka. Galiu pasakyti, kas kartvelus stebina Lietuvoje – tai girti žmonės. Sakartvelas yra vyno lopšys, vaikams nuo mažų dienų aiškinama apie vyndarystę. Jie tuo didžiuojasi, tai kultūros dalis, ne šiaip gėrimas. Jie nesisvaigina, jiems nereikia atsipalaiduoti, jie
Visą laiką kalbame apie Sakartvelą. Gali būti, kad kai kurie skaitytojai ne iš karto suprato, kad tai – Lietuvoje jau priimtas Gruzijos pavadinimas. Ką manote apie šią iniciatyvą? Sakartvelas ir yra Gruzija, ant mano studijos lango irgi taip parašyta, tik kartveliškai! Taigi manau, kad labai gražu, tik, aišku, prireiks daug laiko ir kitų valstybių pastangų, kad toks pavadinimas prigytų, skambėtų visur. Kol kas ir Lietuvoje juk
bus rašomi abu variantai. Beje, labai prajuokino, skaičiau, kad „gruzinus dabar vadinsime sakartveliečiais“. Jie kartvelai! Ir bendrinė kalba yra kartvelų, jau po to skirstoma į osetinus, adžarus ir taip toliau. Ar sunki kartvelų kalba? Nelengva. Daug gerklinių garsų, kaip ir kitur Rytuose. Negaliu sakyti, kad kalbu laisvai, bet šį bei tą moku. Raštas, beje, gal tik atrodo sudėtingas, bet kiekviena raidė turi savo atitikmenį, tai ne hieroglifai. Skaičiavimo sistema dvidešimtinė, kaip Prancūzijoje – nėra šešiasdešimties, yra trys po dvidešimt. Kokia pati gražiausia Sakartvelo vieta? Atvažiuokite ir nuspręskite (juokiasi)! Sakartvelas labai įvairus. Keičiasi klimato zonos, aukštingumas... Man, be abejo, tai vieta, kurioje užaugau, kaimelis 40 km nuo Boržomio, aukštai kalnuose. Su vyru daug keliavome po Sakartvelą, jis, nors ne vietinis juk, irgi pripažino, kad ten geriausia. Ten viskas yra!
2018
BIRŽELIS
gruzijospasaulis.lt
ir taip laimingi, šoka, dainuoja, būna čia ir dabar. Būti neblaiviam yra didžiausia gėda, nuodėmė! Nepamatysite gatvėje girto gruzino. Jei žmogui nutinka nelaimė, bičiuliai juo pasirūpina. Manau, iš dalies taip yra ir todėl, kad kartvelai turi daug mažiau negatyvo nei lietuviai. O kai neturi destruktyvaus prado viduje, tamsiosios pusės, nėra kam ir išlįsti apsvaigus, nekyla nesklandumų. Nesakau, kad kartvelai neliūdi, nepyksta, – visko pasitaiko, bet tai sprendžiama čia ir dabar, negniaužiant emocijų. Kaip vaikai.
2 3
A M E T O I S E N Ė M
Muitinės gatvėje trečią ją dešimtį bemaž įpusėjęs gyvuoja baras „Blue Orange“ (kitaip „BO“ ar tiesiog Boškė), pagimdęs, išugdęs ir išmokslinęs kartų kartas stropių barų lankytojų. Apie boškiečių bendruomenės ypatybes, baro istorinius momentus ir tai, kodėl į jį ėjo, eina ir eis puikūs žmonės, papasakojo šio baro vadovė Virgita Kuprėnienė ir vadybininkė Vaida Diliūtė.
Apie mėlyną apelsiną Julija Račiūnaitė Artūro Bulotos nuotr.
2 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
BIRŽELIS
2 5
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Grįžkime į pradžią. „Blue Orange“ skaičiuoja jau 24-us darbo metus. V. K.: Mes, kaip įmonė, skaičiuojame netgi 25-us, nes įsikūrėme 1994-aisiais. Kadangi remontą atlikome savo rankomis (dažėme, griovėme, tempėme iš namų daiktus), paties baro atidarymas užtruko iki 1995 m. gegužės 5 dienos. Viskas prasidėjo nuo noro atidaryti kitokį, „nekaunietišką“ barą – nepuošnų, demokratišką, labai draugišką ir artimą žmonėms, į kurį galima ateiti nepasipuošus, nepasidažius (anuomet tai juk buvo bemaž privaloma). Atidarė barą trys draugai, Deivis, Ričardas ir Ramūnas, jo pagrindiniai įkvėpėjai yra Deivis ir Claudia Mačiuliai – mano brolis ir jo žmona. Pradėjus plėtoti šią idėją, Deividas atstovavo praktiškiesiems reikalams, o Claudia generavo idėjas – būtent ji sugalvojo barui pavadinimą. Claudia mėgo poetą siurealistą Polį Eliuarą ir pavadinimą parinko pagal vieno eilėraščio eilutę: „pasaulis kaip mėlynas apelsinas“. Versijų apie pavadinimo kilmę esame girdėję įvairiausių ir juokingiausių, bet jis tikrai nereiškia „Žydrosios austrės“, kaip teigia vienas iš gandų. Ar yra nuolatinių lankytojų, kurie nuo pat baro atidarymo lankose Boškėje reguliariai? V. K.: Tokių, kurie 20 metų sėdėtų čia kiekvieną dieną ar savaitę, neprisimenu, tačiau progomis sugrįžtančiųjų tikrai yra. Jie atvyksta su šeimomis, vaikais, o šiuo metu vieno nuolatinių lankytojų dukra pas mus dabar sukasi virtuvėje. Daugybė žmonių čia susipažino, susituokė, pradėjo bendrus verslus ar projektus. Sakytum, dinastija. V. K.: Taip, senieji lankytojai užaugino mums naująją boškiečių kartą.
2 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kaip atrodė Kauno barai tuo metu, kai atsidarėte? Ar savam žanrui atstovavote vieni? V. K.: Šiek tiek panašios krypties barų buvo: „Antis“, „Skliautai“, ir dabar dar išlikusi studentų mėgta „Kregždutė“. Kaip jūsų publika keitėsi bėgant metams, kokia ji dabar? V. K.: Dabar ji jauna ir įvairi. V. D.: Kita vertus, pastebėjome, kad pastaruoju metu į barą atsigręžia vis daugiau vyresnės kartos lankytojų. Įdomu, kad senoji bohema nepaprastai gerai sutaria su šiuolaikiniu hipsteriaujančiu jaunimu. Papasakokite, kokie įvykiai per porą dešimtmečių buvo nutikę šiame bare, kurie iš jų, jūsų nuomone, buvo linksmiausi, kvailiausi, gražiausi? V. K.: Istorijų buvo be galo daug. Prisiminusi jas, nebežinau, ar tai tikrai juokinga, bet faktas, kad jos mums būdingos. Vienas iš baro įkūrėjų ir senbuvių Ramūnas pasakojo, kad vakarėlio metu kaimynų svečias savo automobiliu užstatė baro įėjimą. O boškiečiai turi specifinį teisybės supratimą ir prireikus moka greitai susivienyti dėl bendro tikslo. Taigi, visi boškiečiai išbėgo į lauką, prišoko prie mašinos ir plikomis rankomis ją pernešė į gatvės vidurį. Gatvėje kaipmat susidarė kamščiai, visi pradėjo piktintis, pypsėti garso signalais – kilo didelis nepasitenkinimas. Tokiu būdu, boškiečių padedamas, automobilio savininkas gavo rimtą viešą pamoką. V. D.: Nepamenu, dėl kokių priežasčių, bet kartą baro lankytojai apsaugos automobilį susuko į maistinę plėvelę ir privyniojo ją prie gatvės stulpo. Labai gražus, prasmingas poelgis.
Virgita – kairėje, Vaida – dešinėje.
2018
BIRŽELIS
2 7
A M E T O I S E N Ė M 2 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
V. K.: Kartą vienas lankytojas ilgokai užtruko tualete. Galiausiai iš jo išlindo visas susivyniojęs į tualetinį popierių – „mumifikavosi“. Atrodė tikrai įspūdingai. V. D.: Vieną vakarą bare buvo tiršta žmonių. Kažkas vienoje salėje pradėjo groti gitara. Tada kitas gretimoje salėje išsitraukė dūdą – taip po truputį susidarė muzikos grupė. Bare buvę žmonės susikibo į ratelį ir pradėjo kartu šokti. Viskas prasidėjo spontaniškai ir išaugo iki gero „giminių baliaus“. V. K.: Atsimenu, kartą ryte atėjome į darbą ir radome visą barą išpieštą kreidelėmis, mat vieną vyresnės kartos dailininką (nepamenu pavardės) sugriebė įkvėpimas, ir jis pradėjo piešti – ant sienų, ant grindų. Toleruojate tokius saviraiškos protrūkius? V. K.: Taip, kol tai nekenkia svečių, darbuotojų sveikatai ir įrangai. Aną kartą net buvo gaila trinti piešinį, bet teko plauti grindis. V. D.: Jis ir dabar ateina, atsineša dažų, drobę, tapo lankytojus. Ar švenčiate Boškėje asmenines šventes? V. K.: Visada švenčiame! Esame gimtadienių ir visokių kitų progų šventėjai. Ar yra tekę čia atsivesti mamą? V. D.: Mano močiutė prie baro gėrė šotus. V. K.: Mūsų vaikai irgi čia šventė savo gimtadienius nuo mažų dienų. Draugams tai atrodė labai kieta. Neseniai atidarėte naują barą – „B2O“. Palyginkite juos. V. K.: O juk manėme, kad niekada nebūsime tinklas, nors – niekada nesakyk „niekada“. Šie barai panašūs
savo atmosfera – meniška, demokratiška, atvira. Atidarėme jį šiek tiek „užaugusiems“ boškiečiams. Jausdavome, kad kartais žmonės nori ir ramiai pasišnekėti, kavos išgerti, tą pačią mamą atsivesti, buvo matyti – pirmajai Boškei šiek tiek stinga kamerinės aplinkos, ji juk gan siautulinga vieta. Ar svarstote ir trečio, ketvirto, penkto baro galimybę? V. K.: Trys – gražus skaičius! Kažkaip tas trečias baras kalbantis vis išsprūsta. Neseniai mums su broliu sėdint antrojoje Boškėje priėjo vienas senas boškietis. Jis mums padovanojo močiutės jam duotą pinigėlį, litą, ir pasakė: „Labai ačiū jums už antrąjį „BO“. Po daugelio metų grįžęs iš užsienio apsilankiau pirmajame bare ir pasijaučiau jam truputėlį per senas, taigi mane nusiuntė čia. Šitas pinigėlis yra jūsų trečiajai Boškei, kad sugrįžęs galėčiau eiti jau į ją.“ Tuomet laukiame trečiojo baro. O ką planuojate nuveikti pirmajame „BO“? V. K.: Žodis „planuoti“ nelabai tinka, nes šis pastatas jau parduodamas. O ne! V. K.: Visi taip reaguoja, taip reagavome ir mes, kai sužinojome. Tai nebūtinai reiškia, kad mes išsikraustysime, nes naujasis savininkas gali būti suinteresuotas išlaikyti barą. Papasakosiu tokį juoką: kažkada Balandžio pirmosios proga mes paskelbėme, kad atidarome barą „BO“ Vilniuje. Po to mus pasiekė toks kiekis CV ir įvairiausių siūlymų, kad, jei būtume norėję ar planavę, būtume galėję atidaryti puikų barą su nuostabia komanda sostinėje. BO mums pirmiausiai yra žmonės, tiek svečiai, tiek komanda. Vadinasi, nesvarbu, kur mes būsime, vis viena gyvuosime ir bursime aplink save puikius žmones.
2018
BIRŽELIS
2 9
S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N K
A U
N
A
S
–
U
Pastatų fasadai į miesto veidą įsirėžia ilgam ir taip kuria ryškiausią miesto vizualinio pasakojimo dalį. Šiek tiek intymesnę šio naratyvo porciją sudaro viešieji interjerai. Vis dėlto pastarieji keičiasi kur kas dažniau. Neretai jie nubrėžia laikmečio dvasią, tačiau išnyksta gana greitai. Tik pastaruoju metu plačiau pradėjo keistis požiūris į interjero dizainą, matant jį kaip išliekamą ją vertę turinčią meno formą.
Miesto Metro(polis) Paulius Tautvydas Laurinaitis
3 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Šį kartą – pasakojimas apie vieną žymiausių miesto pastatų. Tiksliau, apie labai trumpą jo gyvenimo atkarpą – tą dešimtmetį, kuris daugelio atmintyje vis dar atrodo kaip netolima praeitis, tačiau nuo kurio mūsų miestas ir jo pasilinksminimo vietos pasikeitė gana stipriai. Apie savotišką prieblandos zoną tarp jau įvertintos praeities ir mūsų dabarties – pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Šis pastatas – „Metropolis“, o pasakojimą apie 2003-ųjų rugsėjį jo rūsyje duris atvėrusį naktinį klubą „City metro“ bei kiek vėliau įvykusią paties restorano interjero transformaciją mums padėjo atkurti architektė Loreta Janušaitienė. Jai su kolege Jūrate Sodeikiene teko atsakomybė kurti šias vietas. Tokia forma „Metropolis“ egzistavo gana trumpai – vos keletą
metų. Tačiau apie viską nuo pradžių. Gana žymų įspaudą miesto gyvenimo istorijoje palikęs „Metropolio“ pastatas kitais metais žymės 120-ąjį jubiliejų. Apie jo praeitį tarpukariu ir sovietmečiu rašyta nemažai, tačiau šiandien jau istorija tampanti netolima praeitis daugelio ganėtinai primiršta. Neteisingai manoma, kad „Metropolis“ neteko savo pirminio interjero dvasios nepriklausomybės laikotarpiu – didžiosios dalies originalių elementų senosios patalpos neteko gerokai anksčiau, per rekonstrukciją, baigtą 1981 m. Vidurinės kartos kauniečių atmintyje įstrigęs jau sovietmečiu sukurtas restorano pavidalas. Atėjus naujam tūkstantmečiui, vis dažniau buvo kalbama apie poreikį jį pritaikyti naujam laikmečiui.
2018
BIRŽELIS
3 1
S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K
Pirmiausiai savo valandos sulaukė iki tol neišnaudotas pastato rūsys, nes po gana gūdaus paskutinio XX amžiaus dešimtmečio Kaune prasidėjo naujų naktinių klubų vajus. Kaip prisimena architektė, tuomet mieste buvo madinga pasilinksminimo vietas kurti rūsiuose, o viena didžiausių naujovių, pakeitusių tebegajas perkrautų pramoginių interjerų tendencijas, buvo kolegų kauniečių ir estų projektuoti minimalizmu dvelkę „Sienos“ klubas ir „Miesto sodo“ restoranas. Kaip pasakoja Loreta, tuo metu atsirado galimybės naudoti kokybiškesnes medžiagas ir taikyti drąsesnius sprendimus, o pasaulio pamatę užsakovai leisdavo labiau eksperimentuoti: „Į pasilinksminimo vietos projektavimą galėjai žvelgti kaip į spektaklio kūrimą.“ Klubo pavadinimas nebuvo vien aliuzija į istorinį „Metropolį“, tačiau atspindėjo ir įspūdį, architekčių patirtą pirmą kartą nusileidus į pailgą pastato rūsį, priminusį metro. Tai padiktavo ir dalį būsimosios vietos koncepcijos, turėjusios atspindėti požeminę stotį. Vis dėlto didžiausias įkvėpimas interjerui buvo tuolaikinė
3 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
mokslinė fantastika: Loreta įvardija juostą „Minority report“ kaip pagrindinę įtaką vizualiniams sprendiniams, o „A.I. Artificial Intelligence“ kaip klubo dvasinę inspiraciją. Didelę dalį klubo estetikos sudarė ant sienų rodomos projekcijos, specialiai kurioms buvo nupirkta dešimt kamerų. Kadangi nebuvo pakankamų finansinių galimybių išvykti į užsienio klubus, architektės įkvėpimo sėmėsi ir iš tuomečio MTV repertuaro. Taip atsirado ir vienas įdomiausių akcentų – lankytojai į klubą leidosi šviesos spirale, tai buvo iš muzikinio klipo pasiskolinta idėja. Viena sunkiausių konstrukcinių užduočių buvo pagrindinės šokių aikštelės įgilinimas. Norint pakankamo aukščio neturėjusias patalpas pritaikyti naujai funkcijai, teko gilinti jas beveik metru. Tam reikėjo pasitelkti tais laikais gana brangias technologijas. Nedaug trūko, kad savo estetinį įspaudą Kauno naktiniame gyvenime būtų palikęs ir Andrėjus Tarkovskis. „Nukastų grindų lygyje pasirodė smėlis, ir mums iš karto į galvą atėjo aliuzija į tą garsią sceną iš „Stalkerio“. Visas klubo gyvenimas būtų vykęs
ant smėlio. Norėjosi palikti tą atsivėrusią egzotiką, išnaudoti betonines konstrukcijas, tamsų apšvietimą, norėjosi, kad visi ten vaikščiotų bei šoktų basi“, – taip ir neįgyvendinta, galbūt užsakovams kiek per drąsia pasirodžiusia idėja pasidalijo projekto bendraautorė. Vietoj iki tol interjeruose neretai vyravusių pavienių išryškintų detalių šio klubo akcentas buvo pati jo „bunkeriška, futuristinė hi-tech visuma, o lankytojas čia turėjo jaustis kaip aktorius filme“. Vis dėlto, darbams prasidėjus, daugybei planuotų sprendimų reikėjo ieškoti naujo techninio išpildymo. Architektė prisimena, kaip sunku buvo rasti, kas įgyvendintų baro stalo idėją. Šis turėjo kurti šviečiančio monolito, paremto „mistine kosmine technologija, neturinčia matomų, detales jungiančių, elementų“, įspūdį. Baro užnugariui, kurį sudarė judantis vientisas tekstas, tuo metu buvo panaudota Lietuvoje dar retai sutinkama „bėgančių eilučių“ technologija su LED lempučių apšvietimu. Kuriant klubą, teko kovoti ir su statybininkais, kurie vos nesugadino turėklų, „turėjusių kabėti tarsi ore“, idėjos: jų savaip interpretuotą dizaino detalę teko gelbėti per valandą, kol dar nebuvo sustingęs betonas. Pastariesiems kaip architekto klaida turbūt atrodė ir tuomet visiškai nauji Lietuvoje hi-tech sprendimai, pagal kuriuos kai kurios interjero komunikacijos ir technologijos turėjo likti išorėje. Taip vos nebuvo paslėptas tyčia atvirai eksponuojamas klubo įėjimo stiklo varčių atidarymo mechanizmas. Praktiškai klubo vizualinė estetika buvo valdoma kompiuteriu: pavyzdžiui, klubo įėjimo vizitinė kortelė – didelis konsolinis ekranas, matomas pro stiklines duris iš gatvės, rodė vaizdus, siunčiamus gyvai iš šokių salės, o video, miksuojamas didžėjaus, buvo rodomas vienu metu ant visų salės paviršių.
Tačiau viskas baigėsi gerai – 2003 rugsėjo 29 d. klubas atvėrė duris, o lankytojus pasitiko betoninė estetika, bėgančios „metro stoties“ LED juostos ir videoprojekcijos. Tuometėje spaudoje klubas buvo vadinamas „kosminiu laivu“. Po metų architektės gavo ir kitą užduotį: sukurti interjerą ir pačiam „Metropolio“ restoranui, kuriame buvo siekiama išlaikyti tą pačią estetiką, tačiau sukurti kiek kitokią koncepciją, atspindėjusią restorano pavadinime užkoduotą didmiesčio dvasią. Čia taip pat vyravo minimalizmas, o tuomečiame šalies kontekste restoranas greičiausiai vis dar atrodė neįprastai. Loreta prisiminė, kad po ankstesnių rekonstrukcijų vienintelis išlikęs pirminio restorano elementas buvo lubų lipdinių fragmentai, kurie buvo užkonservuoti po lubų plokštėmis. Autorės išsaugojo ne tik patį restorano pavadinimą, kurį iš pradžių buvo norėta keisti, bet ir prieš kelis dešimtmečius atsiradusią artdekinės estetikos iškabą, kuri kabo dar ir šiandien. „Buvusį prestižinį restorano statusą, didmiesčio restorano siekį norėjosi atskleisti šiuolaikine estetika, nekuriant kičo. Norėdamos išlaikyti ryšį su praeitimi, pagrindiniu spalviniu sprendimu pasirinkome solidžiausia laikytą raudoną,“ – prisiminė architektė. Deja, jau po poros metų tiek klubas, tiek restoranas papildė užsidariusių pasilinksminimo vietų ir išnykusių Kauno interjerų sąrašus. Šiuo atveju prie to prisidėjo ir netrukus prasidėjęs Laisvės alėjos tuštėjimo laikotarpis. Mūsų pasakojimas – tik vieno pastato interjero kūrimo istorija, tačiau anksčiau ar vėliau be pėdsakų vis dar dingsta daugelis. Ar išliks kas nors iš šiandienio naujų vakarinių vietų bumo?
2018
BIRŽELIS
3 3
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U
Ne restoranas, o stuba Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.
K
A
U
N
A
S
–
E
Į Zapyškį iš kepančio miesto, nors ir strigtelėję kamštyje, kasdien susidarančiame kelyje Kaunas– Šakiai, atvykome kiek per anksti, tad nusprendėme dar pasivaikščioti aplink restauruojamą Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. „Ten negalima, nebent su manim“, – netrukus žingsnius sustabdė kimus balsas. Atsisukome ir – na, negalima sakyti, kad susipažinome, nes vardais mainytis nebuvo kada – pasilabinome su archeologu, kuris, baigęs dienos darbus, vėsinosi upės pakrantėje. Pakalbėjome apie bažnyčios pašonėje rastas monetas, kurių kiekis neleidžia abejoti, kad prieš trejetą šimtų metų čia nuolat ūždavo turgus. Paklausėme, ar tai reiškia, kad būta ir karčiamos, bet archeologas tik nusijuokė: „Taip tik dainose būna.“
3 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
2018
BIRŽELIS
3 5
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 6
Jo kolega, tiesa, ranka mostelėjo link miestelio: „Ana, tas namelis ir buvo karčiama.“ Mes šįkart ne į „tą“, bet skersai gatvę. Viena iš kelių „Stubos“ (suvalkiečių gyvenamasis namas, – red. past.) šeimininkių jau moja ranka ir kviečia vidun. Nusispiriame sportbačius ir vos spėjame sekti vardus – Daiva, Kristina, Živilė, Rasa. Informacinių technologijų specialistė, ekologė, dailininkė ir vaikų darželio auklėtoja. Tąvakar nespėjome susipažinti su kitomis moterimis, kurių dėka Zapyškyje jau ketvirti metai gyventi šiek tiek smagiau, bet progų dar bus, nes tikrai norėtume užsukti į indišką restoraną.
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Nors „Stuba“ visai nėra restoranas! Šeimininkės viena per kitą juokiasi, kad yra labiau valgytojos. Kristina, internete perskaičiusi apie vienos dienos restorano idėją, ja netruko užkrėsti ir bičiules. Bet dar iki to laiko Zapyškyje, sankryžoje su keliu į Ežerėlį, jau buvo ragauta ir itališkų vaišių, kurias ruošė vienas pažįstamas: „Viskas pas mus per draugus!“ Tai vyko, beje, dar nesuremontuotoje „Stuboje“. Šią vasarą suplanuotos trys tokios maisto šventės. Birželio 8-ąją – „Kiemų festivalio“ dalis, Kaimynų šventė, liepos 22-ąją – kavos ir saldumynų, o rugpjūčio 4-ąją – jau minėta, visiems patikusi, indiška. Taip pat moterys perka kazaną ir rudenį tikisi ruošti daržovių
troškinį. Registruotis iš anksto nereikės, galite tiesiog atvažiuoti ar atminti dviračiais. „Stuboje“ telpa daug daugiau nei maistas, bet jis – toks universalus dalykas, kad suartina visus. „Dainuoti ne visi moka, piešti irgi ne, bet valgo juk kiekvienas“, – įsitikinusi Daiva. Ji priduria, kad beveik po kiekvieno renginio tenka užsisėdėti dar porą valandų su arbata ir sausainiais. O arbata „Stuboje“ verdama iš vietinių žolių! Beveik visos „Stubos“ šeimininkės dirba Kaune, o vaikus augina Zapyškyje. Susipažinusios kultūros centre, kur dainavo folkloro ansamblyje, moterys netruko imti kartu leisti laiką. „Kartą paskaičiavome, kad vaikų su mumis jau kokios trys dešimtys, ir niekur nebetilpome su jais“, – pasakoja zapyškietės. Likimo pirštu galima pavadinti tai, kad kryžkelėje esantį namelį, mirus jo savininkei, moterys gavo... dovanų. Ir susikūrė tokią vietą, kurioje gera visų vaikams. Kadangi viena bičiulių yra architektė, o sienas dažyti sutiko visos, prikelti „Stubą“ naujam gyvenimui nebuvo sudėtinga. Kitiems padedant, atvesta kanalizacija, atsirado priestatas, yra virtuvėlė, erdvi saulėta svetainė su pianinu, mažas sodelis – ko daugiau reikia? Sutartinių vakarams, filosofijos paskaitoms, diskusijoms apie šeimą, vaikus, gamtą, rankdarbių ar net priemonių nuo uodų dirbtuvėms – tikrai nieko. „Iš pradžių manėme, kad bus sunku prisikviesti į renginius žmonių, nes juk Zapyškis, gal kam per prastai pasirodys, bet kol kas dar niekas neatsakė“, – šypsosi Kristina. Jei yra reikalas, čia pat galima ir pernakvoti. „Esame priėmusios įvairių keliautojų, čiužinių, jei ką,
turime dešimt, iš Jadagonių stovyklos paveldėjome“, – pasakoja Daiva, atrodo, didžiausia „Stubos“ entuziastė, įvelianti į avantiūras ir savo drauges. Kadangi moteris vienija bendri interesai ir pažiūros, daug diskutuoti dėl renginių ir veiklų netenka. „Baisu jau ir svajoti, nes tik užsinorim, labai paprastai viskas išsipildo“, – sako Rasa ir čia pat prisimena stebuklingą vakarą su sutartinių giedotojomis „Trys keturiose“, kurios vieną narių, Daivą Vyčinienę, kalbinome praėjusiais metais. „Stubos“ šeimininkės, jų vaikai, draugai ir draugų draugai kiekvieną mėnesį eina į mišką, kuriame iš tiesų ir prasidėjo bendra jų istorija. Tai vienijanti ir labai visiems svarbi patirtis, primenanti, kodėl čia esame ir kad nesame šeimininkai. Kovo mėnesį visi gamino šluotas, balandį – tošinius kibirėlius, gegužę – švilpynes. Čia keliu veda gidas Tomas, mokantis įvertinti gamtos lobius. Vasarą gyvenimas Zapyškyje, kaip ir visur kitur, suaktyvėja. Arčiau Nemuno esanti miestelio dalis turi kurortinį statusą, iš Kulautuvos čia galima persikelti laivu. Ateityje planuojama įrengti ir lyno keltuvus, bet kol kas ir taip neblogai. „Būna vis pasiteiraujančių turistų, klausia, kur čia kavos išgerti, – žinoma, padarom.“ Užeigos, kavinės ar baro Zapyškyje šiaip jau ir nėra – artimiausia įstaiga, matyt, Kačerginėje. Bet čia pat, įmonėje „Zapynė“, kepama duona. Yra, prie pat degalinės, ir ūkininkų gaminių krautuvėlė. Pirkom stebuklingai Kazlų Rūdoje užraugtų agurkų. Paklaustos, ko dar „firminio“ čia galima rasti, moterys rekomendavo ir Lekėčių šakočius.
2018
BIRŽELIS
3 7
„Kadangi reikia išlaikyti „Stubą“, nors ir sulaukiam aukų per renginius, rašome projektus visur, kur tik randame galimybę – į Kultūros tarybą, savivaldybę, ministerijas“, – žemiškus dalykus dėsto Daiva. Taip jos akiratyje atsirado ir „Kaunas 2022“ programa „Fluxus Labas!“: „Buvo gruodis, feisbuke perskaičiau skelbimą apie naują bendruomenių programą ir susitikimą Kulautuvoje, vargais negalais nusigavau po darbų, susirinko penki žmonės, na, ir aš, iš Zapyškio, – tą vakarą tikrai visi išgirdo, kad esu iš Zapyškio.“ Nuo pavasario „Stuboje“ veikia „Fluxus laboratorija“, įsijungus į „Kaunas 2022“ tinklą, čia jau vyko paskaita apie art deco, buvo neriama antklodė Europai, renkama galingoji beržo tošis, o ateityje bus dar daugiau patirčių ir veiklų, įdomių pirmiausiai šeimininkėms. Kol kas patirtis rodo, kad įdomu ir kitiems, jei tik pakanka laiko. Žmonės Zapyškyje jo daug neturi – nors miestelyje darbo galimybių mažai, nebent pats susikuri, daugelis dirba Kaune, o savaitgaliais dirba savo sodybose. Pastarasis triūsas akivaizdus jau vien pravažiuojant! „Manau, kultūros sostinės naudą Kauno rajonas tikrai pajus – ypač jaunimas, nes dabar tikrai viskas labai nusistovėję, jiems atrodo nuobodu nuobodu, miestelių šventės visos vienodos, o naujų idėjų, būdų veikti trūksta. Kol kas mes tiriame Fluxusą , jis tiria mus, ir, atrodo, susikalbam“, – taip, Daiva ir vėl juokiasi.
3 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
A
U
N
A K
S
–
E
U
R
O
P
O
S
K
U
L
T
Ū
R
O
S
S
O
S
T
I
N
Ė
2
0
2
2
„Mes čia tokiu trikampiu judam – Zapyškis–Ežerėlis–Lekėčiai, – laisvalaikio geografiją tikslina pašnekovės. – Nesam vienas kiemas, mums ir už 15 kilometrų gyvenantys yra kaimynai.“ Bet tai vis tiek arčiau nei feisbuko draugai.
Aitvarų šventė, didžiausias metų įvykis miestelyje, šiemet jau įvyko. Beje, tą pat savaitgalį vyko ir „Atviros dienos kaime“ – iniciatyva, atverianti Latvijos ir Lietuvos nesostines didžiųjų miestų gyventojams. Visi, apsilankę „Stuboje“, galėjo apžiūrėti senojo Zapyškio fotografijas, kurias iš įvairių šaltinių surinko zapyškietis Jonas Muraška. O ką dar vasarą nuveikti? Birželio 2-ąją – „Jauno miesto šventė“ Ežerėlyje. Tada Joninės, jos čia įspūdingiausios ant Altoniškių piliakalnio. O liepą? Čia vėl pajuntame gastronominę žurnalo nuotaiką –
Bet, bičiulės, tai gal restoraną?.. „Gal, kai vaikai paaugs, kitų rūpesčių nebus“, – ir vėl jos juokiasi. „Žinot, viena verslininkė sakė, kad mes darom viską, kad tik neuždirbtume pinigų“, – pastebi Rasa. „Bet labai gera, kai nereikia niekam už savo idėjas atsiskaityti“, – į Kauną išlydi Kristina.
2018
BIRŽELIS
facebook.com/FluxusLabas
facebook.com/KurybosStubaZapyskyje Ir tikrai, ką daryti, jei miestelio, kuriame gyveni, tradicijos palaidotos kažkur po archeologiniais sluoksniais, o dėl to kalta tik nesėkmin-
gai visam regionui susiklosčiusi, bendravimo kultūrą sudarkiusi istorija? Negi kepti žuvies pirštelius ir žiūrėti klaikias laidas per televizorių? Jei nėra Zapyškio tradicinių patiekalų, vadinasi, juos galima sukurti. Kur kitur, jei ne „Stuboje“?
kaunas2022.eu
Lekėčiuose liepą juk vyksta Mėlynių festivalis, kasmet dalyviams užduodantis naują temą. Pernai tai buvo uogienės, ir „Stubos“ išvirtoji mėlynių ir šermukšnių laimėjo trečią vietą. O gal antrą? Nė viena neprisimena, bet uogienes iškart pardavė lauktuvių ieškojusiems. Etiketes stiklainiams piešė, žinoma, Živilė, tapanti ir renginių plakatus. „Daiva turėjo džiovintų šermukšnių, taip ir sugalvojom“, – naują receptą atskleidžia Rasa.
3 9
Merkurijus
S U J I M
E
R
K
U
R
1895 m. baigus statyti šventų jų apaštalų Petro ir Povilo soborą, aplink jį, tuomečio Nikolajaus prospekto pradžioje, netruko iškilti nauji pastatai. Vieno sklypų savininkė Ona Presienė pagal Nikolajaus Andrejevo projektą pasistatė pirmos klasės viešbutį, kuriame mėgo apsistoti kareiviai bei biurokratai. Pirmame aukšte, be abejo, veikė restoranas, buvo ir parduotuvių. Prasukime laiko juostą beveik 130 metų priekį ir užsukime į „Nuogą“. Bene naujausio Kauno restorano-baro pavadinimą įkvėpė, žinoma, greta stovintis ir M. Žilinsko dailės galerijos ramybę saugantis Petro Mazūro „Žmogus“. Naujovišką jo interpretaciją, apsiavusią kerziniais batais, sutiksite ir tamsiame, lyg išdegusiame (tai irgi reveransas istorijai) baro viduje. „Pusinės“ skulptūros autorius – Kęstutis Keparutis. Virš „Nuogo“, laviruojančio tarp aukštosios baro kultūros ir azijietiško maisto, beje, įsikūrė taip pat buvusiam viešbučiui neabejingas šokių muzikos klubas, visai prie pat veikia ir baras „Lizdas“. O mes įkuriame „Merkurijų“, įsivaizduojamą Kauno suvenyrų parduotuvę, kurios lentynų turinys atnaujinamas kas mėnesį.
4 0
1
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Fotografuota bare „Nuogas“, Laisvės al. 21
4
5
2 3
2018
BIRŽELIS
4 1
1
Fotelis „BaBa“ JotJot www.jotjot.com 1500 €
Jau antrąkart iš Niujorko į Kauną dizaino „oskarą“ parveža kūrybingus talentus vienijantis prekės ženklas „JotJot“. Pernai apdovanojimų „NYCxDESIGN Awards“ statulėlė įteikta už „Merkurijuje“ irgi įamžintą skulptūrą-veidrodį „Mudu“, šįkart laureatu tapo „naminis gyvūnėlis“, pramintas „BaBa“. Jo autoriai – Danijoje kuriantys „Iskos Berlin“, arba Aleksej Iskos ir Boris Berlin. Mes grožimės vienviečiu foteliu, bet „JotJot“ siūlo paglostyti ar apsigabinti ir dvivietį ar trivietį. 2
Žurnalas Kaunui „Į“
J
U
S
Kauno fotografijos galerija www.kaunasgallery.lt 15 €
M
E
R
K
U
R
I
Margas autorių, tarp kurių – ir keli „Kaunas pilnas kultūros“ bendradarbiai, kolektyvas, išžiedė jau antrąjį alternatyvų, paslėptą ar netyčiom nematomą Kauno veidą pristatančio žurnalo numerį. Dedikuotas vandeniui, jis dviem kalbomis kataloguoja miesto fontanus, kviečia bristi upių vardais pavadintomis gatvėmis, tardo baseinų žuvis ir net fiksuoja aplietų lubų estetiką. Reikalaukite Kauno fotografijos galerijoje. 3
Juvelyrikos kolekcija „The Concrete City“
CELSIUS 273 www.facebook.com/CELSIUS273C 199 € Pamenate, kažkada jau pristatėme Kaune rankomis gaminamus betono papuošalus? Juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė šįkart į kompaniją pasikvietė architektę Ligitą Ažukaitę-Lileikę. Abi ilgai ilgai stebėjo Kauno tarpukario architektūrą, diskutavo, bandė ir, štai, kultūros paveldą aktualizavo kaip šiuolaikinio dizaino objektus. Kolekciją galima pasimatuoti galerijoje „Nyčės ūsai“, o vieną papuošalą sudaro sidabro konstrukcija ir betono objektas. 4 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
4
Žemėlapiai „Sienografo užrašai“ ir „Modernisto gidas“ VšĮ „Kaunas IN“ visit.kaunas.lt Nemokamai
Po Kauną jau pasklido naujausi iliustruotų žemėlapių serijos „It’s Kaunastic“ egzemplioriai – dvyniai. Abu jie dedikuoti faktui, kad Kaunas – UNESCO kūrybiškų miestų draugijos narys, UNESCO dizaino miestas. Modernistai džiaugsis ne tik patogiai miesto plane sužymėtais žinomais, o ir be reikalo primirštais visuomeniniais bei gyvenamaisiais tarpukariu iškilusiais pastatais, o sienografai – čia toks naujadaras, kurį suprasti reikėtų „scenografiją“ rimuojant su „geografija“ – vienoje vietoje ras ir tag’ų popuri, ir festivalio „Nykoka“ darbus, ir mažosios architektūros šedevrus. Netrukus ir angliškai! 5
Festivalio „Poezijos pavasaris 2018“ almanachas Rašytojų sąjungos leidykla www.rsleidykla.lt 8€
54-ojo „Poezijos pavasario“ laureatas Almis Grybauskas jau vainikuotas, mieste dar galima pajausti tvyrančias poezijos gijas, o kad įspūdis išliktų ilgam, knygų lentyną papuoš tradicinis festivalio almanachas, kurį šiemet sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė ir Antanas Šimkus. „Poezijos pavasario“ svečių kūrybą atrinko Vytas Dekšnys. Poezija, beje, papuoš ir muzikos grotuvą – almanachą lydinčią kompaktinę plokštelę „Poezija ir balsas“ parengė Rimantas Kmita. Negalime nepasidžiaugti ir knygos dailininke – pernai mūsų viršelį iliustravusia kauniete Lina Sasnauskaite.
2018
BIRŽELIS
4 3
Maršrutas Teatras Ketvirtadienis, 06 07, 18:00
Premjera. Spektaklis „Vietiniai“
Roko Lažaunyko režisuotoje vienos dalies absurdo dramoje susipina kasdienė buitis, santykiai su teatrališkomis išraiškos formomis. Spektaklis analizuoja tipažus, charakterius, stereotipus, puikiai atpažįstamus ir Lietuvos visuomenės kontekste. Kaip sekasi šiems visiškai skirtingų nuomonių, pažiūrų, aistrų žmonėms susitikus vienoje erdvėje?
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Nacionalinis Kauno dramos teatras (Mažoji scena), Laisvės al. 71
Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklis (pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė) idėjiškai pratęsia rašytojo Khalilo Gibrano trilogiją, susidedančią iš tekstų „Pranašo sodas“, „Pranašas“ ir „Pranašo mirtis“, kuris, autoriui mirus, taip ir nebuvo parašytas. Spektakliui sukurta trečioji dalis „Vietiniai“ kalba apie savo vadu beatodairiškai tikinčią bendruomenę, laukiančią pranašo pasirodymo, tačiau susidūrus su netikėtais įvykiais, pasimetančią ir, galiausiai, neberandančią būdo susikalbėti tarpusavyje. Penktadienis, 06 08, 18:00
Spektaklis „Baimė“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Gyvūnams draugiškos vietos
4 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Sekmadienis, 06 10, 12:00
Spektaklis „Atostogos pas dėdę Titą“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Jūratės Januškevičiūtės spektaklyje Henrietė ir dėdė Titas atostogaudami patiria tokių nuotykių, kokių kitiems net sapnuose neteko regėti. Jau vien ko vertas susitikimas su Prancūzijos karaliumi Liudviku XIV!
Birželis Sekmadienis, 06 10, 15:00
Spektaklis „Žydroji paukštė“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Bertoldo Brechto pjesė – tai trumpa groteskiška istorija, kurioje absoliučiai viskas yra perkrauta, sugadinta ir sugriauta: tiek baldai, tiek žmonės, tiek jų santykiai. Ir viso to atomazga įvyksta vestuvių puotos metu. Ketvirtadienis, 06 14, 19:00
Spektaklis „Bjaurusis“
Nacionalinis Kauno dramos teatras (Mažoji salė), Laisvės al. 71 Vaidoto Martinaičio režisuotas, „Fortūnose“ apdovanotas, Auksiniam scenos kryžiui nominuotas spektaklis seka alegorinę Nobelio premijos laureato Maurice’o Maeterlincko pasaką apie tai, kaip tamsų šv. Kalėdų vakarą du vaikai gauna užduotį surasti ir pagauti Žydrąją paukštę. Tam, kad ją surastų, neužtenka ryžto ir drąsos įveikti didelius atstumus, susitikti su šviesos ir tamsos galiomis, gėrio ir blogio pasauliais, reikia vieno paprasto ir tuo pačiu stebuklingo dalyko – reikia sugebėti pamatyti tai, kas neregima. Sekmadienis, 06 10, 19:00
OKT spektaklis „Vestuvės“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Centrinis pasakojimo herojus – žmogus, gyvenantis normalų gyvenimą. Tiesa, jo gyvenimas pasirodo ne toks jau ir normalus, kai svarbiausią jo išradimą tarptautinėje konferencijoje pristatyti paskiriamas jo asistentas, nes žmogus yra… bjaurus. Natūralu, jog jis pasiryžta plastinei operacijai. Tačiau, tik gydytojui nuėmus tvarsčius herojus supranta, kad įmanoma būti ir per gražiu.
2018
BIRŽELIS
4 5
Maršrutas Sekmadienis, 06 17, 12:00
Premjera. Spektaklis „Pasakų namai“
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Parodos 05 10 – 06 20
Algio Griškevičiaus paroda „Mutantai“
Spektaklio su edukacine programa apie tai, kaip visur gerai, o namuose geriausia, skirto vaikams nuo 3 m., autorė ir režisierė – Rasa Bartninkaitė, dailininkė – Edita Lei. Sekmadienis, 06 17, 18:00
Spektaklis „Hamletas“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Galerija „Bright & Showy“, A. Mackevičiaus g. 27
„A. Griškevičiaus kūryboje žmogus dažnai būna didesnis už aplinką, ji neadekvačiai sumažinama santykyje su juo, taip tarsi dar stipriau pabrėžiamas nepagrįstas žmogaus susireikšminimas ir tuštybė“, – rašo Eglė Deltuvaitė. Autorius parodos atidaryme gi šyptelėjo, kad jo fotografijos – tai lyg labai trumpi trumpametražiai filmai. O kitąmet pažadėjo išleisti albumą. 05 17 – 06 17
Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“ Ši „Hamleto“ versija – režisieriaus Vido Bareikio pamėgto „teatro teatre“ principo tąsa. Teatras veikia kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, jis atskleidžia tai, kas dažnai lieka šešėlyje – paties aktoriaus misiją, jo asmenybės dualumą, būtį ir buvimą teatre ir už jo ribų. Hamletas žvelgia į teatrą kaip į paskutinę tiesos instanciją.
4 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Birželis Tapytojos parodoje amžinybė atsiskleidžia kasdienio gyvenimo veiduose. Paveiksluose vaizduojami sakralūs siužetai įsilieja į gyvenimo tėkmę, suartindami su Jėzumi Kristumi. Tačiau sakralumas E. Velaniškytės drobėse nėra tobulas ir neliečiamas. Jis atsiveria neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose kompozicijose. Nors pagrindinę eksponuojamų paveikslų dalį sudaro 2011–2018 m. laikotarpio paveikslai, tačiau šioje parodoje galima pamatyti ir ankstesnius menininkės darbus, drobes, kurtas Salake. Ekspozicijoje tapytoja pristato ne tik savo, bet ir vyro skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus (1972–2012) bei vaikų – Mindaugo, Kotrynos ir Miglės kūrinius.
05 25 – 06 24
Aistės Gabrielės Černiūtės paroda „Sapne tik sapnas“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64
05 18 – 10 31
Fotografijų paroda „Pirmoji Lietuvos Respublika 1918– 1940 m.: didieji pasiekimai“ Istorinės LR Prezidentūros sodelis, Vilniaus g. 33
Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta fotografijų primena akimirkas, dėl kurių galima pagrįstai džiaugtis ir didžiuotis savo šalimi ir jos žmonėmis. Parodoje – šalies ūkio, ekonomikos, architektūros, infrastruktūros kūrimo, kultūros, švietimo, sporto bei kitų sričių laimėjimai ir didžiulė pažanga, pasiekta vos per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius.
Paroda sudaryta iš kelių struktūrinių elementų ir lygių. Vienas jų – tai trimatė skulptūra, paveikslai kaip objektai. Tai menininkės sąmonėje ir pasąmonėje kilę vaizdiniai, inspiruoti sapnų, šie, savo ruožtu – pagimdyti Kaune praleistos vaikystės dienų ir naktų. Kitas prasminis parodos komponentas – „tikri“ objektai – objets trouvés. Tai iš tų pačių vaikystės namų, prisiminimų kambarių atkeliavę relikviniai daiktai, susiję su sapnais ir Kaunu. Močiutės rankinukas ar žvejybinės tėčio blizgės jau yra praradę pirminę savo paskirtį, tai daiktai-relikvijos, savotiški įkalčiai ar tiesiog prikišami liudijimai, kad gyvenimai yra sapnai, o sapnai – realūs.
2018
BIRŽELIS
4 7
Maršrutas 05 25 – 06 22
Dainiaus Ščiukos paroda „Natural Women“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
N
D
O
R
I
U
S
Parodoje pristatomi naujausi jaunosios kartos menininko Karolio Vaivados kūriniai – abstrakčios šviečiančios kompozicijos, kuriuose derinama spalvota šviesa. Darbais siekiama sukurti stiprų vizualinį poveikį, kuris būtų juntamas žiūrovo ir sukelti įvairius pojūčius, pavyzdžiui, kokius šviesa sukelia gamtoje, kaip saulėlydis ar ryški vasaros diena. Tuo pačiu aplankykite ir „Meno parke“ veikiančias Raimundo Mikšio bei Mildos Gailiūtės parodas.
K
A
L
E
05 30 – 06 13
Tos, kurias pažįstame iš įvairaus dydžio ekranų, prieš žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ bendradarbį, mados pasaulyje vertinamą fotografą nebijo pozuoti taip, kaip mato save veidrodyje, kai, tikėtina, nemato niekas kitas. Jautru, šiuolaikiška ir vertinga. Tarp herojų – ir olimpietė Rūta Meilutytė.
Kauno komiksų rezidencijos menininkės Liisos Kruusmägi paroda Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
05 30 – 06 30
Karolio Vaivados paroda „Šviesūs prisiminimai“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
4 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Kauno komiksų rezidencijos kvietimu gegužės mėnesį Kaune gyveno menininkė L. Kruusmägi iš Talino (Estija), kuri nupiešė šio numerio
Birželis viršelį. Linkėjimai valgyklai Laisvės alėjoje! Rezidencijos metu estė sukūrė naują komiksų ziną, kurį ir kitus savo darbus pristato parodoje.
Muzika
06 01 – 06 28
Festivalis „Atataria lamzdžiai“
Modus Vivendi paroda „Medžiai“
Galerija „Ars et Mundus“, A. Mapu g. 20
06 01 – 06 03
Įvairios vietos
Ilgametes tradicijas išlaikęs tarptautinis autentiško folkloro festivalis rengiamas 33-ąjį kartą. Šių metų tema –„Lietuvos didvyriai“. Nors Lietuvos istorijoje didvyrio sąvoka bėgant laikui kito ir įgydavo naują prasmę, didvyris yra kiekvienas žmogus, prisidėjęs ir prisidedantis prie Lietuvos etninio paveldo populiarinimo ir išsaugojimo. Sekmadienis, 06 03, 15:00
Jubiliejinis folkloro ansamblio „Gadula“ koncertas Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79
„Medžiai“ – kūrybinis projektas, kurio pagrindinė mintis – žmogaus trumpalaikiškumas ir jo ryšys su gamta, o amžius – tai tik skaičiai, kalbantys apie cikliškumą. Tačiau autoriaus akimis sielos grožis nesensta, tad ir užmojis buvo nelengvas – sugauti tą brandžią, nerimastingą, bet nuostabią sielą. Dėl to portretai tapo nestandartiniai, vienus šokiruojantys, kitus verčiantys ieškoti. Tačiau kas paneigs, kad jie netikri?
30-metį švenčiantis ansamblis įkurtas Kauno dailės akademijoje. Ansamblį sudaro įvairių regionų žmonės. Vieni jų gerai moka savo krašto tarmę ir žino papročius, kiti norėtų to išmokti, o visus vienija meilė liaudies dainai ir šokiui. Ansamblis dainuoja įvairių regionų dainas, šoka šokius, žaidžia žaidimus, švenčia kalendorines šventes, rengia koncertus ir vakarones, daug koncertuoja Lietuvoje, dalyvavo ir daugelyje folkloro festivalių užsienyje.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
2018
BIRŽELIS
4 9
Maršrutas Sekmadienis, 06 03, 19:00
„Pažaislio muzikos festivalis“: Pradedamasis koncertas
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Pradedamasis festivalio koncertas dedikuojamas Maestro Virgilijaus Noreikos atminimui. Pažaislio vienuolyno kiemelio scenoje jėgas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Taip pat išgirsime tris ypatingus solistus – buvusį V. Noreikos mokinį, tenorą Edgarą Montvidą ir prieš metus vykusio tarptautinio V. Noreikos vardo dainininkų konkurso laimėtojus: publikos simpatijų prizą pelniusį sopraną iš Ukrainos Tetianą Zhuravel bei antrosios vietos laimėtoją, baritoną Modestą Sedlevičių. Iš žinomiausių operų arijų bei chorų sudarytai programai, kurioje skambės Giuseppe Verdi, Gaetano Donizetti, Gioachino Rossini, Giacomo Puccini bei kitų autorių kūriniai, diriguos Gintaras Rinkevičius. Penktadienis, 06 08, 18:00
„Pažaislio muzikos festivalis“: „Pasimatymas su Fryderyk Chopin“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
5 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Viena ryškiausių šiuo metu Lenkijos pianisčių Joanna Ławrynowic kviečia klausytojus į pasimatymą su Fryderyku Chopinu. Pianistė kviečiama įvairiose šalyse skambinti solinius rečitalius, groti kartu su žymiais orkestrais ir dirigentais, dalyvauti tarptautinių pianistų konkursų žiūri darbe, dėsto Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos akademijoje. Ji įrašė jau daugiau nei 20 albumų, tarp kurių yra visi Fryderyko Chopino soliniai bei kameriniai kūriniai. Penktadienis, 06 08, 21:00
Grupių „Saber Tiger“ ir „The Nomad“ koncertai Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1
Po 35 virimo savo sultyse metų japonų heavy metal veteranai „Saber Tiger“ atkeliauja užkariauti Europą, o scenoje jiems talkina melodic death metal ir thrash metal grupė iš Sankt Peterburgo.
Birželis Antradienis, 06 12, 18:00
„Pažaislio muzikos festivalis“: „Carmina Burana“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Pažaislyje – dainuojantis aktorius Andrius Kaniava ir nuolatiniai jo scenos bičiuliai – gitaros virtuozas Aleksandras Ten, akordeonininkas Nerijus Bakula. Geriausių rinktinių dainų programą ruošiantis atlikėjas sako: „Į Kauną visada malonu sugrįžti, nes šio miesto publika yra ypatinga, prieš kurią jaučiu atsakomybę rinkdamasis, ką grosiu“. Penktadienis, 06 15, 19:00
Akustinis grupės „Baltos varnos“ koncertas Festivalis kviečia pasiklausyti įspūdingosios Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“, kurią atliks Kauno valstybinis choras, pianistai Motiejus ir Mykolas Bazarai, mušamųjų instrumentų virtuozai Vladas Šeibakas, Zenonas Bagavičius, Konstantinas Akopianas, Saulius Astrauskas, Artūras Zimblys bei rinktiniai solistai, diriguojami profesoriaus Petro Bingelio. Trečiadienis, 06 13, 19:00
„Pažaislio liepų alėjos vakarai“: Andrius Kaniava ir grupė „Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31
„Senas kluonas“, Papiškių km., Kauno raj.
Sodyboje pasirodys Milda ir Teresė Andrijauskaitės, pernai suspindėjusios Laumių vaidmenyse skambiai per arenas nužengusiame miuzikle „Eglė žalčių karalienė“. Unikaliais vokalais išsiskiriančios merginos daugeliui tapo atradimu. Dar didesniu atradimu gali tapti jų autorinė kūryba, kuri netelpa vien tik į dainuojamosios poezijos rėmus. Grupės atliekamos dainos kupinos folk’o elementų, galima išgirsti etno ar liaudies dainų motyvų. Ką jau kalbėti apie improvizacijas, kurių gausu tarp dainų.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
2018
BIRŽELIS
5 1
Maršrutas Šeštadienis, 06 16, 14:00
„Lizdo“ iškyla
M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12
Ketvirtadienis, 06 21, 20:00
Grupės „Kūjeliai“ koncertas „Adform“ kiemelis, Rotušės a. 20
Sekmadienis, 06 17, 19:00
„Pažaislio muzikos festivalis“: „Johann Strauss muzika ant vandens“ Kauno jachtklubas, R. Kalantos g. 124
„Pasiėmę po draugą rankon ir keliaujam, juk visko mums užtenka“, – dainuoja folk dvasios grupė. Trečiadienis, 06 27, 19:00
„Pažaislio liepų alėjos vakarai“: „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Ką veikti, kai šokių muzikos klubinis sezonas uždarytas? Šokti lauke. Po „Žmogaus“ kojomis, prie įėjimo į galeriją. Vietoj pievelės – betonas, vietoj armonikos – norvegų didžėjus Skatebård, visa kaimenė lietuvių, ir dar badmintono turnyras.
K
A
„Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31
Į svaigųjį Vienos garsų sūkurį klausytojus įtrauks Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Vilmanto Kaliūno, ir vakaro svečiai – solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas) bei Tomas Pavilionis (baritonas). Muzikos garsai, sklindantys raibuliuojančiu vandens paviršiumi, sukelia nepakartojamą įspūdį, įgauna naujų, netikėtų atspalvių!
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
5 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Trimitu, smuiku, gitaromis, būgnais ir akordeonu apsiginklavę artistai išjudins žiūrovus su visa savo sprogstamąja energija, su balaganiškai balkanišku skambesiu, su entuziazmu ir vis dar degančiomis scenoje akimis.
Birželis Penktadienis, 06 29, 22:00
„Pažaislio muzikos festivalis“: Muzikinė-dokumentinė drama „Lietuva – Valstybė“ Kauno pilis, Pilies g. 15
Šeštadienis, 06 30, 19:00
Dainų šventės „Vardan tos...“ atidarymas Dainų slėnis
Jau susiklostė tradicija, kad pirmas Dainų šventės renginys vyksta Kaune – taip pagerbiamas miestas, kuriame 1924 m. pirmą kartą buvo surengta Dainų diena. Čia susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudys, kad švenčių gyvybė neblėsta, veikiau – „dega mūsų širdyse“.
Sportas Didžiules žiūrovų minias į Kauno pilies prieigas sutraukiantis tradicinis Pažaislio muzikos festivalio spektaklis, skirtas Valstybės dienai, pristato dramą pagal XX a. pradžios latvių dramaturgo Mārtiņšo Zīvertso tragediją „Valdžia“. Jos režisierius – didžiulį patyrimą tokio pobūdžio projektuose turintis Vytautas Rumšas. Pasitelkęs jungtinę žinomiausių Lietuvos aktorių komandą, įtaigią Vidmanto Bartulio muziką, video menininko Džiugo Katino vaizdo instaliacijas, įspūdingą Virginijos Idzelytės-Dautartienės scenografiją, kostiumų dailininkės Jurgitos Jankutės-Mirinavičienės kurtus kostiumus, režisierius žada naujai pažvelgti į mūsų tautos istorijos gelmes, nustebindamas žiūrovus netikėtais sprendimais, vaizdo projekcijomis ir kitais dramos veiksmą įprasminančiais efektais.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
Sekmadienis, 06 03, 09:00
„Formula Junior“ etapas
„Nemuno žiedas“, Kačerginė, Kauno raj.
„Nemuno žiedas“ yra trasa, menanti lenktyniavimo pradžią šiame regione, daug prisidėjusi prie sporto legendų ugdymo. Šį birželį kai kurios legendos grįš prie savo ištakų ir dar kartą stos prie starto linijos. Kartu su iš Didžiosios Britanijos atvykstančiais „Formula Junior“ bolidais ant trasos asfalto savo jėgas išbandyti žada ir mūsų regionui labiau būdinga technika, bei visa flotilė istorinių automobilių.
2018
BIRŽELIS
5 3
Maršrutas Sekmadienis, 06 10, 08:00
Kauno maratonas Rotušės aikštė
da, arba „Labas, Šilainiai!“, kiekvieną vasaros antradienį dovanoja jogos užsiėmimus vietos gyventojams ir visiems kitiems, kurie nori pradžiuginti kūną ir sielą. Pasiimkite kilimėlį!
Kiti renginiai Antradienis, 06 05, 19:00
Betono dirbtuvės
Jau šeštąjį kartą visi, nepaisant amžiaus, profesijos, įsitikinimų ar fizinio pasirengimo, kviečiami bėgti vienoje lygiausių, o ir vaizdingiausių trasų Europoje. Tie, kas nebėgs, linksminsis Rotušės aikštėje!
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Galerija „Nyčės ūsai“, Pilies g. 1
Penktadienis, 06 15, 16:00
FC „Kauno Žalgiris“ – FC „Trakai“ S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, Perkūno al. 5
Aukščiausia Lietuvoje futbolo lyga ir seniausias futbolo stadionas – tai jau dvi priežastys penktadienį darbą baigti anksti. Antradienis, 06 19, 19:00
Jogos treniruotė
Pieva priešais Baltijos g. 2 „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas“ Šilainių ambasa-
5 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
CELSIUS 273 kūrėja Gerda Liudvinavičiūtė, kurios kūdikį pristatome „Merkurijuje“, kviečia kartu pasigaminti betoninę interjero detalę namams, biurui ar bet kuriai kitai erdvei.
Trečiadienis, 06 06, 18:30
Susitikimas su Andriumi Kleiva Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Andrius Kleiva – kadaise jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau – technologijų ir politinių aktualijų skiltininkas žiniasklaidoje, šiuo metu studijuojantis Paryžiaus politinių mokslų institute. Metus gyvenęs Japonijoje, Andrius filmavosi televizijos laidose, bėgo nuo beždžionių miškuose, dirbo viršvalandžius viename Tokijo dangoraižyje ir mokėsi kartu su japonais. Metus trukusių intensyvių patirčių rezultatas – knyga „Kaip veikia Japonija“, kurią jis ir pristatys Kaune.
Birželis Ketvirtadienis, 06 14, 18:00
Knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
„Kaunas pilnas kultūros“ gegužės numeryje šnekučiavomės su knygos sudarytoja ir viena autorių Giedre Jankevičiūte. Pristatyme prie misijos „Grąžiname Vorobjovą Kaunui“ prisijungs ir Egidijus Aleksandravičius bei viena autorių Rasa Žukienė.
Šeštadienis, 06 23, 21:00
„Parako“ atidarymas
L. Ivinskio ir Prancūzų g. kampas Šis betoninis sandėlys Šančiuose priklauso sandėlių kompleksui, XIX a. pastatytam Kauno tvirtovės poreikiams. Jau prikeltas ir sutvarkytas kruopščių bendraminčių rankomis, sandėlis nuo šiol bus atviras pačioms įvairiausioms kūrybinėms patirtims. „Parake“ atidarymo proga kurs ledo skulptorius Jomantas Padgurskas, muziką skleis „Kaunas Zoo“, šviesą ir garsą – „Resonant Digit“ ir Liucija Dervinytė. Kviečia „Šančių kioskas“ ir „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“. 06 25 – 06 29
Vasaros mokykla „Siekiant šiuolaikiškumo: istorinis modernizmo miestovaizdis ir jo vertė“ Įvairios vietos
Ketvirtadienis, 06 21, 11:30 – 22:00
„Open Kitchen Kaunas“ Nemuno sala
Jei tik nelis, iki pat rugsėjo kiekvieną ketvirtadienį pietauti, poilsiauti ir vakarieniauti viso pasaulio virtuvių gurmanus kvies „Open Kitchen Kaunas“. Prie „Žalgirio“ arenos – ne tik gastronominiai atradimai, bet ir muzika, stalo ir lauko žaidimai bei kitos veiklos. Draugiška visiems.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ pristatoma paveldosaugos ir architektūros studentams bei profesionalams skirta tarptautinė mokykla yra Jungtinio programavimo iniciatyvos „Kultūros paveldas ir globaliniai pokyčiai – nauji iššūkiai Europai“ programos „Paveldo praktika“ dalis. Susipažinę su istorinėmis Kauno miesto dalimis mokyklos dalyviai bus pakviesti parengti eksperimentinius ateities raidos architektūrinius scenarijus pasirinktoms atvejo studijoms. Dirbtuvių rezultatai bus pristatyti visuomenei, vyks atvira diskusija su miesto bendruomene.
2018
BIRŽELIS
5 5
pilnas.kaunas.lt
„Taip tad gali džiaugtis kavinių savininkai, kad kavinių lankytojų skaičiai nuolat Kaune auga, kad galima kavinių patalpas plėsti ir greit amortizuoti, tačiau gyventojai ir kavinių lankytojai nesidžiaugia. Ne vienas net bando kelti klausimą: ar yra gi Kaune kavinė?“ P. Žineiva, „Lietuvos aidas“, 1939 02 11, p. 6
KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)
Laisvės alėja 59, 3 aukštas
Redakcijos adresas
Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Bernadeta Buzaitė, Austėja Banytė, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Liisa Kruusmägi, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas
Globoja:
KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
TIRAŽAS 10 000 EGZ.
ISSN 2424-4465
Leidžia: Leidžia
2018 2017 Nr. Nr. 62 (34) (18)