KAUNAS PILNAS KULT?ROS 2018 LIEPA

Alio, alio!

Viršelio iliustracijos autorė Ramunė Barkauskaitė

2018 07

Nors jau seniai bankrutavo Kauno radijo gamykla „Banga“, jos logotipas iki šiol kabo ant pastato Draugystės gatvėje. Gamyklos veteranai turi savo klubą, ruošia knygą apie šį svarbų Kauno industrijos objektą ir net aukoja Šv. Mišias – ne kur kitur, gamykla Sovietų okupacijos metais paverstoje Prisikėlimo bazilikoje – už tuos, kurie į knygos pristatymą jau nebegalės atvykti. / Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

Radijo bangos tikrai yra Kauno genofonde – vos patvirtinus šio numerio temą, idėjos ir pasiūlymai ėmė skrieti vienas po kito, tai turbūt bendruomeniškiausias ir herojų gausiausias „Kauno pilno kultūros“ numeris per trejus metus. Pavyzdžiui, žurnalo maketuotojas iškart papasakojo istoriją apie savo tėvą, Raudonosios armijos lokatorininką, kuris per budėjimus klausydavosi „Amerikos balso“ ir, naudodamasis karine įranga, įsirašinėdavo roko muziką. O roko jėga, kaip kalbėjome balandžio numeryje, galiausiai juk pasirodė didesnė nei tankų.

Alio, alio! Šiandien įkurti naują radijo stotį skamba kaip avantiūra, bet prieš 92 metus tai buvo vienas esminių sprendimų, leidusių pasauliui išgirsti mus, o mums – pasaulį. 1926-ųjų birželio 12-ąją nuskambėjo pirmieji šaukiniai iš Vaižganto gatvėje esančio pastato, kuris visai neseniai, prieš pat aukcioną, įtrauktas į kultūros paveldo sąrašus ir todėl... neparduotas. Aukcionas bus kartojamas, tad jei turite atliekamų pinigų... O prie šio pastato numeryje grįšime net du kartus.

Kalbant apie genofondą, tai ar žinote, pavyzdžiui, kad pajūrio radijo stotį „Neringa FM“ įkūrė trys kauniečiai, pasidavę bangų ošimui? Arba, štai, garsiausias Lietuvos muzikos žurnalistas Ramūnas Zilnys savo karjerą, būdamas keturiolikmetis, pradėjo jau senokai nebeveikiančioje radijo stotyje „Titanika“. Nebeveikia ir „Kaunofonas“, „Parabolė“, „Ultra Vires“, bet daugelis 40-mečių mintinai moka pastarosios stoties himną.

Radijas demokratiškas ir atviras daugelio skirtingų profesijų žmonėms, ir atsiskleisti jame galima pačiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, džiazu miesto ausis tvindžiusios KTU radijo stoties „Gaudeamus“ idėjos autorius ir įkūrėjas maestro Giedrius Kuprevičius

ne tik šeimininkauja autorinėje laidoje apie garsą ir klausą „Audiologai“, transliuojamoje per „LRT Klasiką“, bet ir visiškai tiesiogiai pasauliui visą parą transliuoja savo kūrybą internetu.

Dar viena įdomi istorija apie tai, kokio plataus diapazono asmenybes it magnetas traukia radijas. Šiuo metu nesvarumo būsenoje pakibusioje, galbūt naujo požiūrio reikalaujančioje LRT Kauno studijoje, pasislėpusioje už nebeegzistuojančio „Merkurijaus“, per Sausio įvykius darbavosi – ne vienas, su kolegomis – Modestas Patašius.

Tuomet jis buvo radijo žurnalistas, bet per akimirką tapo TV laidų vedėju. O dabar, atrodo, nebeatplėštum nuo šio žmogaus fotoaparato. Beje, apie 1991-ųjų sausį Kaune žurnalistai sukūrė dokumentinį filmą „Sekmadienio rytas…“, kurį galite pamatyti kad ir „YouTube“.

Kaunietiškas „planas B“ šalies masto nelaimės atveju galimas ir šiandien – tam pasirengęs „Žinių radijas“.

Taigi, jei manote, kad radijas Kaune mirė ar miršta, tai jau kitame puslapyje nustebsite. Mes ruošdami numerį nustebome ne kartą. Nuo sporto iki muzikos, nuo pažinčių iki išpažinčių.

Radijas yra viskas, ir viskas yra jame.

Kalba Kaunas. Lietuva.

2018

LIEPA

3

A J I R O T S I O T O F

93-iuosius metus skaičiuojanti radijo istorija Kaune (o ir Lietuvoje) reikalauja išsamaus tyrimo, albumo, net filmo.

Galbūt įkvėpsime turinčius laiko tokiu projektu užsiimti šiuo fotoreportažu, kuriame pristatome keturias iš, atrodo, šešių ar septynių šiuo metu iš Kauno transliuojančių radijo stočių ir radijo studijų.

Meilė, pažintys, principai ir kamščiai Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Marijos radijas“ 95.7 MHz

Daug daug meilės ir juoko telpa labirintą primenančiose patalpose patalpėlėse V. Slatkevičiaus gatvėje Kauno senamiestyje, kur veikia „Marijos radijas“ – didelės, 80 stočių penkiuose kontinentuose vienijančios šeimos, dedikuotos Dievui ir artimui, dalis. Kaip žinia, Vilniaus gatvėje šiuo metu statomas naujasis radijo stoties pastatas, o kada įkurtuvės? „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – kvatoja savanoriškai (savanorių čia labai daug ir jie visi laukiami!) prezidentės pareigas čia einanti Egidija Vaicekauskienė. „O aš sakau – tebūnie šviesa“, – juoko bangos nė kiek nesumažina į kabinetą

įskubėjęs ir elektros jungiklį spustelėjęs programų direktorius, kunigas Povilas Narijauskas. Čia pat, radijo stotyje, vyksta ir Švč. Sakramento adoracijos, galima ateiti tiesiog iš gatvės. Naktimis jos transliuojamos į eterį. O mišias į „Marijos radiją“ galima transliuoti net iš 30-ies bažnyčių visoje Lietuvoje. Muzika? Žinoma, skamba. Ne tik sakralinė.

Tėvas Povilas baigęs Muzikos akademiją ir turi labai platų skonį. O ką radijo šeima mano apie reklamos specialistų Vilniuje sugalvotą naują šūkį „Neturėk kito radijo“, skaitykite „Kauno pilno kultūros“ tinklalapyje.

2018

LIEPA

5

A J I R O T S I O T O F 6

Radijas „Tau“ 102.9 MHz

25-ąjį gimtadienį šiemet mininčios radijo stoties vadovas Audrius Kepežinskas pasakojo, kad pradžioje, vos mėnesį paveikusią, naują stotį teko gelbėti nuo... lėšų stygiaus. Istorinėje vietoje Vaižganto g. 12, pastate, iš kurio į pasaulį paleisti pirmieji Kauno radijo signalai, kurį laiką veikusią „Tau“ naujieji šeimininkai perkraustė į kitą miesto galą, radijo gamyklos „Banga“ kompleksą, tuomet pradėtą privatizuoti. O vadovauti radijui pakvietė savo tėvą, ilgametį radijo

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gamyklos darbuotoją, vyr. inžinierių Algirdą Kepežinską. Populiariausia visų laikų radijo stoties „Tau“ laida – „SMS karštoji linija“, supiršusi gal net šimtus Kauno ir Kauno regiono jaunuolių. Įdomu, kiek kauniečių gimė prisidėjus „Tau“? Internetas ir jo siūlomos pažinčių galimybės, žinoma, šios programos populiarumą kiek aplamdė, bet Audrius sako, kad 35-mečiai ir vyresni ištikimi radijui.

Ir, įsiplieskus meilei, nepamiršta už tai padėkoti radijo stočiai.

2018

LIEPA

7

A J I R O T S I O T O F 8

„Žinių radijas“ 104.9 MHz

Visuomenės interesas, radijo stoties interesas, asmeninis interesas – juos žurnalistui patenkinus, ketvirtasis – vadovo – interesas irgi bus patenkintas, įsitikinęs verslininkas Augustinas Rakauskas, 2005 m. „Žinių radiją“ perpirkęs iš Amerikos lietuvio Kęstučio Makaičio. Kam toks pirkinys?

Tam, kad būtų suteiktas mikrofonas verslui. Didelę žurnalistų komandą, dešimtis įvairias temas tyrinėjančių laidų vienijančio radijo vadovas „į kabinetą“ darbuotojų nesikviečia, kritiką jiems išsako nebent laidoje „Verslumo dvasia“. Čia dalijasi principais, suformuotais ilgametės pa-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tirties. Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė į studiją kviečiasi ir pašnekovų iš kitų sričių. Bet... viskas tam tikra prasme yra verslas.

Septintame „Senukų“ įmonių grupės pastato aukšte įsikūrusi studija žvelgia į IX fortą. Dauguma „Žinių radijo“ laidų kuriamos Vilniuje, ši studija – tarsi atsarginė. Bet nenusipelno būti tuščia. Taigi A. Rakauskas prašė perduoti, kad Kauno verslininkai, norintys pasidalyti patirtimi ir įžvalgomis, „Žinių radijo“ eteryje visada laukiami.

2018

LIEPA

9

A J I R O T S I O T O F

Radijo stotis „Kelyje“ 105.9 MHz

2000-aisiais, įkūrus naują radijo stotį, skirtą vairuojantiems ir keliaujantiems, šia proga Laisvės alėja lakstė džipai! Šiandien tai atrodo neįtikėtinas dalykas, kaip ir faktas, kad radijo stotis vienu metu turėjo ir savo taksi.

Vos prieš dvejus metus kaunietiškoji (yra ir studijos Vilniuje bei Klaipėdoje) „Kelyje“ studija persikėlė iš...

S. Dariaus ir S. Girėno stadiono, kur vargšai laidų vedėjai orų prognozes turėdavo skaityti nematydami, koks

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš tiesų oras, nes langų ten nebuvo.

Ištikimiausi radijo stoties gerbėjai su ja nuo pirmų dienų ir vis taip pat dažnai skambina pranešti, kur koks kamštis ar avarija. Gal tik tortų mažiau dovanoja ir meilės laiškų tiek neberašo. Beje, stereotipas apie tai, kad šią stotį daugiausia klauso taksistai ir tolimųjų reisų vairuotojai, yra klaidingas! Apie kamščius nuoširdžiausiai informuoja visai ne jie, o tiesiog atsakingi gyventojai.

Radijo stoties „Kelyje“ atidarymas. 2000-ieji. Radijo stoties archyvo nuotr.

Papildoma „Kelyje“ veikla. Radijo stoties archyvo nuotr.

2018

LIEPA

1 1

A M E T O I S E N Ė M

Algis Kregždė (g. 1940 m.) – trumpabangininkas (r. m. s. šaukinys – LY2NK), pasaulio ir Europos čempionas, daugkartinis Lietuvos čempionas, rekordininkas, tarptautinės klasės radijo sporto meistras, radijo sporto treneris, radijo inžinierius. Šio radijo sporto veteranas mums atskleidžia daugiau nei pusšimtį metų trunkančią unikalią Kauno trumpabangininkų bendruomenės istoriją – jų nuotykius, sportinius nuopelnus, indėlį kovojant už Lietuvos nepriklausomybę ir tai, kad poroje nedidelių universiteto kambarių, iki lubų prikimštų radijo technikos, kartais sprendžiami gyvybės ir mirties klausimai.

Eteris niekur nedingsta Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

LIEPA

1 3

A M E T O I S E N Ė M 1 4

Kuo pasižymi radijo ryšių sportas?

Na, įprastai rengiamos radijo ryšių varžybos. Taškai jose pelnomi tiek už radijo ryšių kiekį, tiek už jų kokybę. Yra visokių niuansų: pavyzdžiui, jei užmezgamas ryšys su kitu kontinentu, taškų gaunama daugiau. Šiais laikais varžybos būna kelių rūšių – akivaizdinės ir neakivaizdinės. Šiandien dažniau linkstama rengti akivaizdines varžybas. Štai šeštadienį (2018 m. birželio 16 d., – red. past.) vyko Lietuvos taurės akivaizdinės varžybos Birštone, pagal tokį patį principą bus organizuojamas ir šių metų pasaulio čempionatas Vokietijoje. Per akivaizdines varžybas visi varžovai rungiasi toje pačioje vietoje, jiems sudaromos kuo panašesnės sąlygos (vienodos antenos, radijo aparatūra). Juk šiaip eteryje sąlygos nėra vienodos – nuo to, ar esi čia, ar Sibire, ar, tarkime, Pietų Afrikoje, priklauso labai daug.

1966 m., kai pasaulio čempionate laimėjome auksą, akivaizdinių čempionatų visai nebūdavo, vien neakivaizdiniai. Tais metais mes pirmieji pasaulyje surengėme vadinamąją ekspediciją. Tokios ekspedicijos esmė – komanda dalyvauja varžybose ne iš savo būstinės, bet iš bet kurios pasirinktos pasaulio vietos, kurioje yra geresnės sąlygos užmegzti radijo ryšį.

Galima sakyti, tuomet radijo sporte atvertėme iš esmės naują puslapį. Iki tol nebuvo tokios praktikos – vykti į pasirinktą vietą. Prieš čempionatą vos ne vos sugebėjome valdžiai įrodyti, kad būtų prasminga dėl geresnių rezultatų keliauti į Gruziją. Teko 5 ar 6 kartus važiuoti į Maskvą ir tai įrodinėti. Vis dėlto sugebėjome „pramušti“ savo idėją, pakeitusią patį varžymosi principą – tai buvo sensacija pasauliniu mastu. Mūsų komandai net buvo sukurtas unikalus, trumpas, aiškus ir niekam nežinomas šaukinys – 4L7A (įprastai šaukiniai prasidėdavo raidėmis). Šiais laikais neakivaizdinėse varžybose kova iš esmės ir vyksta tarp išvykusių į ekspedicijas ko-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mandų. Dažniausiai ekspedicijoms pasirenkamos Portugalijos salos, Lotynų Amerikos pakraštys. Prieš kokias nors pasaulio pirmenybes visi pretendentai skaičiuoja, kur būtų galima nuvažiuoti, kur naudingiau, kur leidžia finansinės galimybės ir t. t. Kalbu ne apie vieną ekspediciją rengiantis konkrečioms varžyboms, bet apie dešimtis jų – kol bus surasta tinkama vieta. O siekiant išvengti geografinio pranašumo, rengiamos minėtosios akivaizdinės varžybos.

Prieš tokį čempionatą vyksta 4 metus trunkanti griežta atranka, po kurios į varžybas patenka 52 komandos (du mūsiškiai šiais metais atstovaus Lietuvai). Mūsų klubo atstovai kartu su kitų šalių komandomis važinėja į Kiprą, į Žaliojo Rago salas, į Pietų Ameriką, taigi šiandien vienintelis likęs apribojimas yra finansai.

Ar labai skyrėsi šių ir anų dienų radijo sportininko įranga?

Sakyčiau, kad iš esmės nelabai. Įranga tėra priemonė, o radijo bangos – gamtos dėsniams paklūstantis pastovus reiškinys, kurio kaitai didelę įtaką daro vienuolikos metų trukmės saulės aktyvumo ciklas.

Esant didesniam aktyvumui, eteryje sąlygos gerėja. Apie devyniasdešimtuosius, kai Lietuva kovojo už nepriklausomybę, mums sekėsi, nes buvo pats saulės aktyvumo maksimumas, sėkmingai palaikėme radijo ryšį su visu pasauliu, informuodavome apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Šiuo metu yra saulės aktyvumo minimumas, taigi sąlygos kur kas prastesnės.

Ryšiui praverčia net meteorų lietus?

Taip, daugybė gamtoje vykstančių reiškinių, pavyzdžiui, magnetinės audros, saulės dėmės, saulės sprogimai, gali turėti įtakos radijo bangų sklidimui.

Kaip susikūrė jūsų klubas?

Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas, – red. past.) radijo klubas

atsirado 1956 m., kai keli entuziastai pasiūlė šią idėją tuometiniam rektoriui Kazimierui Baršauskui. Jis pasakė: darykit, – ir skyrė du kambarius Mechanikos fakulteto penktame aukšte – taip prasidėjo mūsų veikla.

Beje, prieš porą metų atšventėme klubo šešiasdešimtmetį.

Kaip tuo metu atrodė radijo klubo techninė bazė?

Praėjus tiek metų, net sunku suprasti, kad galima įsteigti tokį klubą be jokios techninės bazės, netgi elementarių detalių ir medžiagų, iš kurių galėtum ką nors pasigaminti.

Tebuvo studentų iniciatyva ir didelis noras – visa buvo kuriama tuščioje vietoje. Tomis beviltiškomis sąlygomis, kai šį tą gaudavome tik iš Kauno radijo klubo, vaikinai šiaip ar taip sugebėjo įrengti kolektyvinę radijo stotį.

Ar galima sakyti, kad Kaunas yra vienas aktyviausių radijo sporto centrų Lietuvoje?

Galima drąsiai teigti, kad Kaunas toks vienintelis. Sovietmečiu buvo keletas konkuruojančių centrų: Kaune, Vilniuje, Šiauliuose. Šiuo metu

esama ir kituose miestuose pavienių entuziastų, bet šio sporto kontekste Kaunas neturi konkurentų. Tai, be abejo, nieko gero.

Ar per 1991 m. Sausio įvykius sulaukėte didelio užsienio trumpabangininkų palaikymo?

Taip, mumis buvo itin domimasi, palaikėme ryšį su būriu trumpabangininkų, galėjusių perduoti informaciją žiniasklaidai. Tame procese dalyvavo daug žmonių, tačiau tikslių duomenų reikėtų ieškoti archyve, o archyvo, galima sakyti, nėra. Kodėl?

Nes mūsų, vyresnės kartos organizatorių, dėstytojų, atsakomybė buvo apsaugoti studentus, kurie, šiaip ar taip, rizikavo prisidėdami prie tokios veiklos. Radijo stotys, siųstuvai yra lengvai pelenguojami. Gerai pamenu kelis mums padėjusius trumpabangininkus iš kitų šalių: amerikietį Rogerį Bartą iš Šiaurės Karolinos, kuris buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Vilių Rapšį, itin aktyviai veikusį Čikagoje (dabar gyvenantį gimtajame Panevėžyje).

2018

LIEPA

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Teko skaityti, kad buvote pasirengę net blokuoti radijo ryšį tarp priešo tankų...

Kaip tik čia, lentynose, sukrautos tos tankų radijo stotys, kurias anuomet buvo ketinama panaudoti. Radijo klube būrėsi nemaža inžinierių, atlikome daugybę eksperimentų, taigi technines ryšio blokavimo galimybes tikrai turėjome, bet to neprireikė. Iš esmės svarbiausia tuo metu buvo informuoti pasaulį. Jei šalis tada būtų likusi be valstybinio radijo ir televizijos, buvome įrengę Kauno klinikose galingą atsarginę radijo stotį su antenomis, kurias prireikus būtume operatyviai iškėlę ant Klinikų kamino. Ilgametis Vaižganto gatvės radijo stoties darbuotojas ponas Letukas padėjo slapta iš jos išnešt siųstuvą, skirtą atsarginei radijo stočiai Klinikose. Beje, senasis Vaižganto gatvės radiofonas sovietmečiu veikė kaip trukdytuvas, skirtas visiems Vakarų informaciniams kanalams – BBC, „Amerikos balsui“, „Laisvės radijui“ – blokuoti.

O priešsą jūdiniais laikais valdžia labai domėjosi klubo veikla?

Be abejo. 1956 m., kai susikūrėme, daugelis valdininkų sirgo šnipomanija. Jei ne palankiai nusiteikęs

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

rektorius Kazimieras Baršauskas, Centro komiteto narys, sėdėjęs valdžioje, leidimo steigti Radijo klubą veikiausiai būtume negavę. Mes buvome pirmasis Radijo klubas Lietuvoje, nepriklausantis sovietinės DOSAAF (savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, – red. past.) sistemai. DOSAAF viską vertino armijos požiūriu, siekdama prieš šaukiant į kariuomenę parengti įvairių specializacijų kadrus armijai: parašiutininkus, radistus ir t. t. O mes veikėme griežtai mėgėjišku, entuziastų lygiu. Mūsų klube nebuvo nieko, kas mus sietų su karinėmis struktūromis. Jame dalyvavo studentai, kuriems svarbiausia buvo techninė kūryba, vėliau ir radijo sportas, varžybos.

Matyt, į radijo sportą studentus traukė ir galimybė susisiekti su tolimiausiais pasaulio kraštais?

Kas be ko. Skirtumas tarp šių ir anų laikų šiuo atžvilgiu didelis – dabar žmonės be apribojimų gali ne tik užmegzti ryšį, bet ir keliauti. Tad šiandien nebėra tam tikros uždraustojo vaisiaus romantikos. Kita vertus, radijo ryšiai anais laikais buvo griežtai kontroliuojami, leidžiama bendrauti tik su socialistinėmis šalimis.

Už ką?

Jis tiesiog truputį ilgiau, nei leido reglamentas, palaikė ryšį su pašnekovu, pasakė daugiau nei savo vardą ir miestą. Reikėtų pridurti, kad Šaltojo karo laikais Vakarai šioje srityje irgi buvo atsargūs.

Ar šiandien mėgėjiško radijo svarba išlieka nepakitusi?

Daugelis įsivaizduoja, kad šiais laikais viskas įmanoma padedant internetui. Tai visiška nesąmonė. Civilizuotame pasaulyje yra vienaip, o besivystančiame – visai kitaip. Užmeskime akį į šiuos regionus (rodo pasaulio žemėlapį, – red. past.) – čia jokių palydovų paslaugų išvis nėra, lygiai kaip šiuose didžiuliuose vandenynų plotuose, kuriuose kursuoja laivai. Internetas veikia komerciniais pagrindais, taigi ten, kur yra pakankamai jo vartotojų. Vis dėlto kur kas didesniuose plotuose jo nėra. Jei keli šimtai palydovų padengtų visą žemės rutulį, internetas galėtų konkuruoti su radijo bangomis, bet kam jis Antarktidos pingvinams? Yra tekę jachtomis plaukioti Baltijos jūros baseine, tiesa, senokai. Vos išplaukus iš Klaipėdos, internetas išnyksta – ir taip iki pat Suomijos krantų. Taigi mėgėjiškas radijas gali būti itin reikalingas. Svarbiausias jo vaidmuo – užtikrinti ryšį ekstremaliomis sąlygomis: globalių karinių konfliktų, elektromagnetinių impulsų, gamtinių katastrofų atvejais. Todėl rezerviniuose punktuose laikoma komunikacijai skirta lempinė technika (ją matome ir šiame kambaryje), atspari minėtosioms katastrofoms. Štai ant stalo stovi visokiausi aparatukai, kurie būtų labai

pravertę krizinėse situacijose – kad ir Sausio 13-ąją. Ir ne tik tuo sunkiu Lietuvai laiku.

Kad jau įsišnekėjom, papasakosiu apie 1989 m. įvykusį pirmąjį Lietuvos buriuotojų žygį per Atlantą. Trys lietuvių jachtos plaukė į Niujorką ir grįžo atgal. Jos buvo ne okeaninės – skirtos plaukioti po Baltijos jūrą. Išplaukė entuziastai buriuotojai, geri pažįstami. Ryšys su jais buvo palaikomas tik per mūsiškes radijo stotis. Apie internetą tais laikais buvo kalbama tik kariniu ir universitetiniu lygmeniu. Kelionėje į priekį viskas ėjosi labai gerai, visi radijo seansai vyko be sutrikimų, bet štai grįžtant netoli Azorų salų vienai iš jachtų sulūžo vairas. Bemaž Atlanto vandenyno vidurys, o jachta nevaldoma – galite įsivaizduoti. Burių pakelti neįmanoma, gamtos stichija neša kur nori... Ir vis dėlto šiame bendrabutyje budėjęs Saulius Pranckevičius laiku gavo pranešimą apie nelaimę. Nedelsdamas susisiekė su Klaipėda, per Klaipėdą ši informacija pasiekė Leningradą (dabar Sankt Peterburgas, – red. past.), o iš Leningrado buvo duota komanda įvykio zonoje esantiems dviem laivams, ir jie saugiai nubuksyravo jachtą į Azorų salas. Taigi 5 ar 6 gyvybės buvo išgelbėtos. Net sovietmečiu galiojo tarpvalstybiniai susitarimai, pagal kuriuos, prireikus gelbėti žmonių gyvybes, radijo stotimis buvo galima naudotis be apribojimų.

Lietuvos radijo sporto federacijos organizuojamos varžybos yra tarsi nedidelė ekstremalaus ryšio treniruotė – žmogui tereikia įsimesti savo aparatuką į lengvąjį automobilį ir nuvykęs į bet kurią vietą jis jau gali palaikyti ryšį, visiškai nepriklausomą nuo interneto, telekomunikacijų ir kitko. Juk gamtos sukurta jonosfera, vadinamasis eteris, niekur nedingsta.

2018

LIEPA

lrsf.lt

Bet susisiekdavote ne tik su jomis?

Pasitaikydavo, bet už tokius dalykus tekdavo nukentėti. Vincentui Uždaviniui (žinomo aktoriaus Sakalo Uždavinio tėvui, – red. past.) buvo atimtas leidimas naudotis radijo stotimi visiems laikams.

1 7

S I K

A

U

N

I

E

T

Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešą ją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais Vokietijoje gimęs mūsų pašnekovas – daugelio JAV ir Lietuvos leidinių bendradarbis, šiuo metu jo balsą galima girdėti LRT radijuje, jis redaguoja tekstus, pats juos rašo – tada, kai nebegali tylėti arba kai nori ką nors padrąsinti. Galėtų rašyti ir kalbėti daugiau!

Juk gerą valandą prašnekėjome „tik“ apie radijo puslapius M. Drungos biografijoje.

Pasauliui apie Lietuvą, Lietuvai apie pasaulį Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Donato Stankevičiaus nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

LIEPA

1 9

S I T E I N U A K 2 0

Skaitant jūsų biografiją teko pastebėti, kad ir jūsų tėvas, Karolis Drunga, dar gyvendamas Lietuvoje, kūrė radijo laidas. Ar tai turėjo įtakos jūsų pasirinkimui dirbti radijuje?

Gal ne, pats susidomėjau radiju.

Nebuvęs entuziastingu klausytoju nebūsi ir geras radijo bendradarbis, manau. Nuo pat jaunystės, atsikraustęs su šeima į JAV, klausydavausi lietuviškos radijo programos „Margutis“ Čikagoje. Tai buvo labai svarbi susižinojimo priemonė. Dienraščiai irgi eidavo – Draugas“ ir „Naujienos“, bet iš radijo greičiau sužinodavai, kas šiuo metu vyksta ar gali vykti tuoj pat, ar baigėsi prieš pusvalandį. Lyg ir pats dalyvautum ten. Amerikietiškos radijo stotys pasiskirsčiusios ideologiškai – arba konservatyvios, dešiniosios pakraipos, arba liberalios, kairesniosios. Būdavo svarbu ir įdomu klausyti įvairių nuomonių, paskambinus išreikšti poziciją ar paliesti niuansą. Televizijoje tai nepavyktų, o radijas ne tik perduoda suredaguotą turinį, bet ir šnekasi su tavimi. Tuo radijas labai įdomus ir, manau, dėl to niekur nedings.

Ar „Margutis“ buvo labiau apie išeivijos aktualijas, ar apie tai, kas vyko Lietuvoje? Kaip žinios iš okupuotos Lietuvos Čikagą pasiekdavo?

Iš Lietuvos žinių iki 1990-ųjų ateidavo labai nedaug. „Margutis“ pradėdavo nuo žinių iš viso pasaulio, tai buvo aktualu tiems išeivijos lietuviams, kurie nelabai skaitydavo amerikietiškų laikraščių. Apie okupuotą Lietuvą pranešdavo remdamiesi disidentų žiniomis ir tuo, ką pranešdavo atvykusieji iš Lietuvos, tik ne tie, kurie turėdavo į ją grįžti.

Jiems nelabai leisdavo eiti į „Margutį“, o ir patys nenorėdavo, nebuvo intereso patekti į nemalonę. Dipukai, kurie gaudavo kelių dienų Lietuvos vizą ir grįždavo, ateidavo pranešti apie situaciją. Turėdavai būti atsar-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

gus ką nors Lietuvoje girdamas, kad tiems žmonėms nepakenktum. Juk „Margučio“ klausydavosi ir KGB. Į Vilnių mums nuvažiuoti buvo labai sunku, o į Kauną išvis uždrausta – todėl, kad okupavus Lietuvą Kaunas buvo kultūros, politikos, verslo židinys.

Tai iš jo į Vakarus pasitraukė dauguma intelektualų, visuomenės veikėjų, vadinasi, visi jie turėjo giminių Kaune, sovietų valdžia nenorėjo leisti susitikti. Na, giminėms buvo leidžiama atvykti į Vilnių, aplankyti iš JAV atvykėlius „Lietuvos“ viešbutyje, tik čia buvo galima susitikti. Jei norėdavai su giminėm išvykti, reikėdavo registratūroje pasakyti, kur vyksi, kokiu automobiliu, kas veš.

Kada jūs pats pirmąkart apsilankėt Lietuvoje?

1987 metais, dar prieš Atgimimą, nors jis jau tvyrojo ore. Laisvėjimo ženklas buvo, kad mūsų ekskursija buvo pirmoji, gavusi leidimą aplankyti ir Kauną. Didelis daiktas!

Irgi „Lietuvos“ viešbutyje gyvenote? Žinoma. Su seserimi kartu apsistojome, kažkuris mūsų kambaryje pasakė, kad rankšluosčių trūksta. Po poros minučių pasigirdo beldimas į duris: „Jūs prašėte rankšluosčių!“ Tai labai ačiū už tokią greitą reakciją. Net į registratūrą nereikia kreiptis.

Tuo metu, jau ne pirmą kartą, Lietuvoje lankėsi ir „Amerikos balso“ žurnalistas Romas Sakadolskis, jo kambarys buvo 4 aukšte. Bet jis, būdamas smalsus amerikonas, nuėjo į 2 aukštą, atidarė duris ir pamatė įrašymo aparatūrą. Aišku, jį išvarė ir dar pasakė, kad jei tokia situacija kartosis, vizos į Lietuvą jis nebegaus.

Mums labai įdomi yra programa „Garso bangos“, kurioje angliškai pasakodavote apie tuo metu okupuotos Lietuvos kultūrą. Kaip atsirado ši laida?

Kaip rinkdavotės temas, kaip jas priėmė amerikiečių auditorija?

Tai buvo apie 1972–1974 metus. Gyvenau Bostone, studijavau Masačusetso technologijų institute. Bostone buvo daug lietuvių, aš, kaip „santarietis-šviesietis“ radau bendraminčių – Perkūnas Krukonis (beje, jo tėvai buvo gimę JAV, neteikė daug reikšmės lietuvybei ir jam davė vardą Wayne’as, bet jis pasikeitė vardą į Perkūno!), Romas Šliažas buvo pagrindiniai, jie turėjo kontaktų Bostono universitete. Taigi gimė pasiūlymas universiteto radijuje kurti neįprastą, naujovišką, originalią laidą apie Lietuvą, kuri tada kentė sovietų okupaciją, apie kurią amerikiečiai labai mažai žinojo. Radijo, kuris buvo labai studentiškas, atstovai sakė: „Crazy idea, darom!“ O mes labai rimtai į tai pasižiūrėjom. Algos, aišku, negaudavome, buvo gerai, kad nereikėjo mokėti už eterį. Visos kitos radijo programos Amerikoje turi mokėti už radijo laiką.

Tuomet jau buvo leidžiama angliška Visuotinės lietuvių enciklopedijos versija, tai buvo mūsų vienas šaltinių. Sugalvodavom, pavyzdžiui, temą „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, arba „Lietuvių liaudies dainos“. Net savotišką radijo teatrą kūrėme, kad parodytume, jog lietuviai ne tik gaudavo mušti, bet ir patys mušdavo lenkus, baltarusius. Būdami liberalai, mes stengėmės nekurstyti nacionalinės neapykantos, tiesiog vaizdingai pasakodavome. Naudojomės garso efektų biblioteka – pavyzdžiui, muštynėms iliustruoti. Tiesa, tas muštynių garso efektas buvo iš airiško baro, ten skambėjo tokia frazė „throw the bums out“, tai nelabai tiko kalbant apie Mindaugo laikus. Bet kažkaip užtušavom.

Pats vaidmenų irgi sukūrėte?

Ne, aš dažniau reportažus kultūrinėmis temomis rengdavau. Pavyzdžiui, apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – ši laida gavo FM radijo sistemos išradėjo Armstrongo premiją.

Ar rinkdavotės, kas jums asmeniškai įdomu, ar bandydavote įtikti auditorijai?

Visada reikia, kad klausytojui būtų įdomu. Kas iš to, jei tau įdomu, o niekas nesupras? Pavyzdžiui, populiarios laidos buvo apie garsius lietuvių kilmės amerikiečius – amerikietiškojo futbolo žaidėjus Johnny Unitas (Jonaitį), Dicką Butkus, boksininką, pasaulio čempioną Jacką Sharkey – jis pats dalyvavo laidoje, Perkūnas su Romu buvo pas jį nuvažiavę.

Aš visuomet sakydavau, kad esu iš Lietuvos, nors jos, savo tėvynės, dar nebuvau matęs. Viena studentė kartą man sako: „O, aš irgi iš Lietuvos, mano tėvai iš Vitebsko!“ O ji buvo litvakė. Litvakų Lietuvos samprata šiek tiek kitokia, ar ne? O ir kaimynai kitaip Lietuvą įsivaizduoja nei mes. Darėme ir apie tai laidą, apie Lietuvos ribų ir supratimo kismą nuo 1009 metų. Dar buvo laida, kurioje nagrinėjome ryšius tarp lietuvių kalbos ir sanskrito. Skaitėme patarlę „Dievas davė dantis, Dievas duos duonos“ ir jos versiją sanksrito kalba – „Devas adadat datas, devas dasyati dhanas“. Taigi ir lietuvių kalbos per Bostono universiteto radiją buvo galima išgirsti. Daugeliui net ir intelektualių amerikiečių mūsų pateikiama informacija buvo naujiena, kad ir tai, jog Lietuva ne visada buvo Sovietų Sąjungoje.

Kokių dar laidų buvo tuo metu šiame radijuje?

Prieš mūsų laidą buvo transliuojama „Gay Wave“, skirta laužyti stereotipams apie seksualines mažumas. Ją vedė gana žymus amerikietis Barney Frankas, kuris vėliau buvo išrinktas senatoriumi. Vis pasilabindavome prasilenkdami. Ši laida buvo svarbi, tuo metu gėjai buvo nematomi, apie juos nešnekėdavo, o jei šnekėdavo, tai nehumaniškai. Būdavo drąsu, kai prisipažindavo. Dabar jau visai

2018

LIEPA

2 1

M

Ė K N A E U S

NI

IO

E

TT

I E S M

A

kitaip. Taigi visi mes tada buvom keisti paukščiai, kurie nusprendė tai papasakoti klausytojams.

2 2

Jūs turbūt visada tikėjote, kad Lietuva bus laisva, jei jautėte svarbą kalbėti apie ją pasauliui?

Laukiau ir tikėjausi, nes maniau, kad didelės imperijos amžinai negyvuoja.

Atrodo, 1976 metais atvyko į Vakarus Aleksandras Štromas, Maskvoje dirbęs teisininku. Jis garantavo, kad Sovietų Sąjunga greitai grius. Daugelis tada juo netikėjo. Atgimimas daug kam irgi buvo siurprizas. Man – ne, nes JAV jau sulaukdavome daugiau svečių iš Lietuvos, pavyzdžiui, Jaunimo teatras vaidino Eimunto Nekrošiaus spektaklius „Pirosmani, Pirosmani“, „Vyšnių sodas“.

Dar prieš Kovo 11-ąją 1989 metais svečiai iš Lietuvos su mumis sugiedojo himną. Vienas žmogus, vėliau tapęs Algirdo Brazausko patarėju, priminė jiems, kad Lietuvoje dar Sovietų valdžia, dar reikės grįžti. Na, bet stebėtinai greitai po tų keliasdešimties metų, kai nebuvo jokio pokyčio, viskas įvyko.

Ir apie tai jau pranešė pati Lietuvos spauda, Lietuvos radijas.

1990-aisiais išvykote dirbti į „Laisvosios Europos radiją“ Miunchene. Kaip gavote šį darbą?

Man į Čikagą 1989-ųjų gegužę paskambino iš „Laisvosios Europos radijo“ ir paklausė, ar norėčiau būti Lietuvių skyriaus direktoriumi. Sakiau, tai aišku! Nustebau, kad pasiūlė, bet tikrai neklausiau, kodėl. Turėjau užpildyti detalią keliolikos puslapių anketą, pažadėjo po pusmečio susisiekti.

Norėjau į Vokietiją, nes aš gimęs Tiubingene, moku vokiškai, man visada patiko Vokietija ir Europa. Jau po poros mėnesių paskambino ir pranešė, kad direktorių jau rado, bet paklausė, galbūt norėčiau dirbti eiliniu redakcijos nariu. Taip, mielai! Dar po kurio laiko, apie Kalėdas, pranešė, kad darbą gavau, lėktuvo bilietai 1990-ųjų sausio 15-ai dienai užsakyti, mane

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Miunchene pasitiks, bus paruoštas butas. Na, ką, puiku.

Nusileidau Miunchene, niekas nepasitiko. Negalėjau amžinai likti oro uoste, tai skambinau į Lietuvių redakciją, atsiliepė toks vyras, pranešiau, kad atvykau. „O, velnias, – sako, – mes jūsų dar nelaukėme!“ Po keliolikos minučių atvyko pats „Laisvosios Europos radijo“ direktoriaus pavaduotojas, jis mane nuvežė į viešbutį – nes buto dar nebuvo radę, net davė kredito kortelę.

Jau kitą dieną, sausio 16-ą, ėjau į darbą!

Vokiškai mokėjau, nebuvo problemų nuvykti su viešuoju transportu. Susipažinau su kolegomis, ir su Kęstučiu Jokubynu, kuris mane su velniais tada telefonu pasitiko. Bet gyvai pasirodė labai korektiškas žmogus. Įskaičiau pirmąjį reportažą, aišku, padariau klaidų, bet mane pamokė, tai buvo naudinga.

Kovo 11-ąją jau išgyvenau kaip „Laisvosios Europos radijo“ darbuotojas. Jau turėjome Lietuvoje korespondentų – pirmasis buvo Audrius Siaurusevičius.

Miunchene buvo gerai tai, kad radijo žurnalistams reikėjo tik parašyti ir perskaityti pranešimą, užsisakius vietą studijoje. Viską sutvarkydavo vokiečiai technikai, kurie buvo be galo profesionalūs. Po kurio laiko, net nemokėdami lietuviškai, jusdami balso toną, pauzes, jie montuodami sugebėdavo iškirpti klaidas. Pasirodo, vienas technikų buvo aktorius, tad mokėjo gerai jausti kitą žmogų.

Taip dirbome šešerius metus. Vėliau susiklostė, kad radijas buvo perkeltas į Prahą, nes Vokietijoje išlaikyti jį buvo brangu. Pasidalinus Čekoslovakijai, Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas Billui Clintonui – abu, beje, saksofonininkai – pasiūlė „Laisvosios Europos radiją“ perkelti į buvusius Čekoslovakijos parlamento rūmus. Nuoma – doleris per mėnesį! Na, bet reikėjo parlamentą paversti radiju. Jame jau nebuvo vokiečių technikų, viską išmokome da-

Vėliau buvo uždaryti europietiški radijo skyriai, jis liko veikti Centrinėje Azijoje ir tose Europos šalyse, kurios dar nebuvo Europos Sąjungos ir NATO narės. Mes juokdavomės, kad iš „Europos radijo“ dingo Europa.

Aišku, generaciniai skirtumai akivaizdūs.

Studentams reikia aiškinti, kodėl Stalinas blogas, pavyzdžiui. Ir net 20-ies metų senumo įvykius reikia aiškinti.

ryti patys. Tik vadovas Kęstutis Girnius neišmoko, šiek tiek pasijuokdavome iš to! „Mes“ – tai Irena Vaišvilaitė, Virgis Valentinavičius, Valentinas Mitė, kuris vis norėdavo vykti į karštuosius taškus, Saulius Spurga, Jonas ir Marija Jurašai...

Mokėjau lietuviškai, angliškai, vokiškai ir šiek tiek prancūziškai – itališkai, deja, ne, jei tai ne operų arijos.

Taigi aš užsiimdavau užsienio spaudos apžvalga – kaip su Lietuva susiję įvykiai nušviečiami Vakarų žiniasklaidoje. Pasiūlydavau ir savo nuožiūra kokią temą.

Buvo smagūs laikai, tikrai.

Tada atvažiavote į Kauną? Nebuvo dvejonių , gal grįžti į JAV? Taip, į Kauną. Dažnai su žmona vykdavome į JAV, kai mano mama dar buvo gyva. Bet man patinka Europa, pripratau. Žinoma, ir JAV patiko – tik nežinau, ar dabar patiktų. Bet dvejonių neturėjau. Veiklos čia iškart netrūko. Tuoj gavau pasiūlymą iš LRT radijo dirbti užsienio spaudos apžvalgininku. Eidavau Kaune į LRT radijo studiją, o juk čia lietuviškas radijas ir prasidėjo. Ir dabar ten įrašinėju, nors šiuo metu ne visada ten lengva patekti, tada telefonu iš namų komentarą įrašau. Parašau ir straipsnių, kai jau labai kas nors sunervina. Arba atvirkščiai, kai noriu ką nors padrąsinti, palaikyti.

Beje, o jūs klausote radijo? Žinot, kad nebe. Klausydavausi anksčiau „Žinių radijo“, nustojau, nes laiko pritrūksta. Bet jų formatas man patinka.

Alpstu dėl klasikinės muzikos. Kitokios ir nelabai suprantu. Kai būdavau vienas, klausydavau naktimis jos per radiją ir liūdėdavau. Dabar internetu klausau, džiaugiuosi, kad yra galimybių girdėti, ką nori. Žinoma, ir žinių klausau – net į paplūdimį vykdamas juk gali turėti su savimi radiją, neatitrūkti nuo pasaulio. Man labai svarbu tai, nenoriu atitrūkti. Gal kada norėsiu? Dabar dar dėstau, tai nesinori atrodyti kvailesniam už studentus. Aišku, generaciniai skirtumai akivaizdūs.

Studentams reikia aiškinti, kodėl Stalinas blogas, pavyzdžiui. Ir net 20-ies metų senumo įvykius reikia aiškinti.

2018

LIEPA

2 3

Ą M E T Į

Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų niekada nenusileidusi – muzika. Muzika be ilgų reikalavimų sąrašų ir gal net be verslo klasės bilietų. Atvira, kviečianti muzika. Tai yra pasaulio muzika, kurios paprasti ir niekieno neįgalioti ambasadoriai Lietuvoje nuo 2006-ų jų yra „GM Gyvai“. Gera muzika gyvai.

Dvylika metų kosmose Daina Dubauskaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

LIEPA

2 5

Į

T

E

M

Ą

Žilvinas Švarplys dešimtmetį praleido Čikagoje. Su kokybiška tėčio Česlovo kolekcionuota muzika užaugęs kaunietis JAV mieste išbandė įvairius darbus. O muzika pati atėjo – Žilvinas šveitė patalpas Čikagos universitete prabangiame Haid Parko rajone ir susipažino su vienu studentu, kuris prasitarė, kad tokiame muzikos klube kaip tik reikia ūkvedžio.

2 6

Taip visai netyčia Žilvinas įsidarbino garsiame, net legendiniame džiazo kultūros klube „HotHouse“. Šio klubo komanda laikomi vienais pirmųjų pasaulio muzikos ambasadorių JAV: „Užkibau už pasaulio muzikos taip, kad oho! Įdomu, kad mano vadovė buvo itin intelektuali komunistė, ją sužavėjo tai, kad aš iš Rytų Europos, taigi turėjau daug privilegijų, galėjau kiek tik noriu bendrauti su muzikantais.“ Prisibendravęs, 2006-aisiais, ėmė juos kalbinti vykti į Lietuvą, kurioje išskėstomis rankomis svečių laukė melomanas Česlovas.

Tėvo šiai avantiūrai ilgai prikalbinėti nereikėjo, juolab kad tokios muzikos koncertų pasiūlos tuo metu nebuvo. „Manėme, kad atvešime gerą grupę, ir žmonės patys subėgs, bet taip neįvyko, puertorikiečių paklausyti atėjo dešimt klausytojų“, – prisimena Žilvinas ir dvylikos metų senumo įvykius vis pavadina kosmosu. Ne kosmosas, o realybė yra tai, kad Česlovas bilietus į pirmuosius „GM Gyvai“ koncertus pardavinėdavo tiesiog gatvėje. „Minusų minusas! Naudodavau kreditinę kortelę pirkti muzikantų lėktuvų bilietams, iki dabar vos galą su galu suduriame, jei atvirai pasakius.

Pardavę bilietus padengiame praėjusių renginių skolas, bet iki dabar neplanuojam biudžeto, nesame pripratę, kad nesinervintume. Jei skaičiuotume, būtume seniai viską baigę.

Nėra pinigų? Turi gauti, tiki, kad gali

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tai padaryti, ir gauni“, – sako Žilvinas, kurio su tėvu ir nedidele, bet užsidegusia komanda suorganizuotus koncertus jau galima skaičiuoti šimtais, o pasaulio šalis ir tautas, kurių atstovai yra groję Kaune, Vilniuje, Palangoje, – na, irgi šimtais. Kaunas, beje, yra bliuzo miestas, lietuviams apskritai taip pat labai artima persų muzika, užtikrintai duetu teigia Žilvinas ir Česlovas. Pirmieji jų atvežti muzikantai ir buvo bliuzistai. O vėliau vardas sekė vardą, pažintis – pažintį, rekomendacija – sukirtimą rankomis.

Ar tas pirmasis dešimtukas, atėjęs į pirmąjį „GM Gyvai“ koncertą, eina į juos iki šiol? „Tiesą sakant, nežinau – žinoma, turime pastovių lankytojų, nes bendradarbiauju su ne viena įmone, kurios turi įsigijusios koncertų abonementus, jos užtikrina didelę auditorijos dalį“, – įdomų koncertų organizavimo modelį atskleidžia Žilvinas ir svarsto, kad tarpukariu kultūros mecenatų turbūt buvo daugiau, dabar verslininkai ne visuomet ieško, kaip „išvalyti karmą“. Bet atradę muziką dažniausiai nebedingsta. Anot jo, jaunimo koncertuose nedaug, nors daugėja – galbūt baidosi termino „pasaulio muzika“? „Neretai žmones įleidžiu už dyką, pavyzdžiui, romai už mano renginius niekada nemoka, esu šios tautos bičiulis. Senjorus, studentus kviečiame už pusę kainos.“ Net keturis koncertus „GM Gyvai“ yra suorganizavę Panevėžio moterų kalėjime. O ką daugiau veikti per laisvą dieną tarp koncertų? JAV saksofonininkas Saxas Gordonas, lietuviai „Parranda Polar“, „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ yra skaidrinę kalinčių moterų kasdienybę, ir joms, be abejo, tai beprotiškai patiko. Trys koncertai vyko Vilniaus tabore.

2018

LIEPA

2 7

Ą M E T Į

Įdomu ir tai, kad Žilvinas teigia, jog lokacijų klausimas Kaune ne toks opus, kaip sostinėje, nors dažnas teigia atvirkščiai. „Baikit, Kaune lengva – VDU didžioji salė, Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Renginių oazė“, Kauno valstybinė filharmonija „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Raudondvario dvaras, buvęs „Ryšių“, dabar „Adform“ kiemelis“ – va, Vilniuje, turim migruoti tarp „Keistuolių teatro“, „Vasaros terasos“ ir Rusų dramos teatro.“

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Žinoma, nei Kauno, nei Vilniaus klubų ar koncertų salių (beje, šiuo metu nedažnas sprendimas yra rengti to paties muzikanto koncertus keliuose Lietuvos miestuose, bet „GM Gyvai“ nepasiduoda!) Žilvinas net nebando lyginti su tik po kurio JAV praleisto laiko atrastais atokiuose Čikagos rajonuose veikiančiais bendruomenių klubais. Tokiose vietose nėra socialinių klišių, falšo, laiko pojūčio. „Ten tikra“, – sako jis. Kalbant apie tikrumą ir bendravimą be

„Mano charakteriui būdinga suvedinėti žmonės“, – apie „GM Gyvai“ rėmuose gimusį, bet jau beveik savarankišką projektą pradeda pasakoti Žilvinas. Jau JAV jis pradėjo tai daryti. Atvažiuoja į Čikagą, pavyzdžiui, Ali Farka Touré iš Malio, Žilvinas greitai suskambina pažįstamiems bliuzo muzikantams ir sukviečia visus į sceną, taip išstumdamas juos iš komforto zonos: „Tuo metu tikrai nemaniau, kad tokias netikėtas sudėtis teks įrašinėti.“ Suvedimas po suvedimo nuvedė prie dar vienos, leidyba užsiimančios kompanijos – „One Root Music“, o Lietuva tapo muzikantų kryžkele.

Pirmasis čia įrašytas albumas buvo „MaLituanie“ – su iš Malio atvykusiu Baba Sissoko muzikos kalba bendravo taip pat iš šios šalies kilęs Viktoras Diawara, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis bei vokalistės Laurita Peleniūtė ir Indrė Jurgelevičiūtė. „Projektas buvo puikus, tik aš nieko neišmaniau apie leidybą“, – juokiasi Žilvinas. Ir dabar jam svarbiau turinys nei formatas, vis dėlto jau ima galvoti apie tai, kad reikėtų projektui pačiam save išlaikyti. Pasaulis juk pastebi. Antrasis „One Root Music“ projektas buvo senegaliečio Solo Cissokho, atsivežusio Vakarų Afrikoje paplitusį styginį instrumentą kora, ir lietuviškomis kanklėmis grojusios Indrės Jurgelevičiūtės albumas „Solo & Indre“. Vienu dueto kūrinių susidomėjo ir teises vaizdo klipo garso takeliui įsigijo mados namai „Gucci“, o projektas apkeliavo ne vieną pasaulio muzikos festivalį JAV, albumai buvo puikiai parduodami.

Kaip tik dabar Europoje vyksta taip pat Lietuvoje gimusio projekto „Griot Blues“ turas. Projekto dalyviai – Čikagos bliuzo legenda Mighty Mo Rodgersas ir Malio multiinstrumentalistas, „kalbančių būgnų“ (tamani) meistras Baba Sissoko. Visai neseniai, beje, studijoje Vilniuje susitiko iš Tuvos Respublikos atvykę muzikantai ir tuaregai, įrašę, nors net negalėjo susikalbėti, devynis bendrus kūrinius. „Ateityje norėčiau įrašų sesijas rengti kur nors kaime, skirti tam tris ar keturias dienas“, – sako Žilvinas, muzikos pasaulio paslapčių bei balanso tarp meno ir verslo besimokantis iki šiol.

Liepą žurnale kalbame apie radiją, ir „GM Gyvai“ čia turi ką papasakoti. „Pasaulio muzikos radijas, arba PMR, šiuo metu yra labiau grojaraštis, kurį vis pagaivina, naujos muzikos įkelia mano draugas, gal ateityje bus ir labiau radijo formatą atitinkančių laidų. Tai nebūtinai muzikantai, kurie yra groję „GM Gyvai“ renginiuose, tiesiog pasaulio muzika.“ Kam šio radijo reikia? „Nes esame dar pogrindis.“ Negalima nepaminėti projekto „Juke Train“ – koncertų... traukiniuose.

Keliasdešimt puikiai internete „prasisukusių“ vaizdo įrašų rasite „YouTube“. Nuo „KeyMono“ ir „Žalvarinio“.

Kodėl nesurengus dar ir „Juke Train“ festivalio kur nors nedidelėje stotyje tarp Kauno ir Vilniaus, klausia Žilvinas, ir pats atsako, kad tam labiausiai reikia rankų ir laiko.

Jei ne traukiniu, tai kitais būdais „GM Gyvai“ vasarą Kaune apsilankys net triskart. Liepos 12–ąją – turkų psichodelinės muzikos ansamblio „BaBa ZuLa“ koncertas, liepos 24–ąją – du bliuzo meistrai Carlosas Johnsonas ir Chrisas Cainas ir dar itališka grupė „Luca Giordano band“ magaryčių. O rugpjūtį? Sekite „GM Gyvai“.

2018

LIEPA

gmgyvai.lt

ribų... viena Žilvino svajonių – atidaryti viešąją pirtį, nes jų Vilniuje, kaip ir vietų koncertams, trūksta, o Kaune, va, yra: „Pirtyje labai bendruomeniška atmosfera, nieko nepaslėpsi, ne kaip gatvėje.“

2 9

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Eteryje suskambėjus pirmiesiems lietuviškiems šaukiniams, radijo reiškinys pradėjo sparčiai plisti visoje Lietuvoje. Nenuostabu, kad sparčiai augant importinių imtuvų pardavimams netrukus į paklausą sureagavo ir lietuviai: kaunietiškų radijo imtuvų istorija prasideda nepraėjus nė dešimtmečiui nuo Lietuvos radijo starto. Apie juos mums ir jums sutiko papasakoti radijo istorijos žinovas Zenonas Langaitis, sukaupęs įspūdingą kolekciją imtuvų, kalbėjusių ir grojusių (vėliau ir rodžiusių) Lietuvos žmonėms. Tarp jų – ne vienas aparatas, gimęs Kaune.

Pagaminta Kaune Paulius Tautvydas Laurinaitis Autoriaus nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

LIEPA

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Kone pirmieji radijo imtuvus pradėjo gaminti Studentų technikų draugija (STD), dar nuo pirmosios ketvirtojo dešimtmečio pusės pradėję surinkinėti aparatus, skirtus šalies provincijai. Pasak Zenono, šiandien nėra žinoma, kaip vadinamieji „Stedynai“ atrodė, nes ne tik nėra rastas nė vienas iš šių imtuvų, tačiau nėra išlikusių ir jų fotografijų. Nuo STD atskilusi „Radiotechnikos“ įmonė, kuruota vieno iš miesto antreprenerių Prano Baranausko, taip pat leido savo marke pažymėtus imtuvus – kol kas yra rastas tik vienas, užimantis svarbią vietą Zenono kolekcijoje. Radijo fenomenas plėtėsi itin sparčiai: ketvirtojo dešimtmečio viduryje vien Kaune buvo apie 50 specializuotų įmonių, besivertusių įvairių radijų prekyba, – daugybė verslininkų skubėjo įsitraukti į naująjį technologinį vajų.

1935 m. kaunietis statybos rangovas Isaakas Kaplanas įkūrė radijo fabriką „Karadi“, kuriame buvo gamina-

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mi pagal britų kompanijos „Marconi“ licenciją surenkami imtuvai. Nors dalys buvo importuojamos iš ten, tačiau lietuviams buvo kuriami originalūs korpuso dizainai. Kaune buvo gaminami vos keli, nesudėtingi elementai, skirti imtuvams „Karadi“, o pats fabrikas buvo labiau dirbtuvės – čia dirbo vienas anglų inžinierius ir 5–6 darbuotojai. Anot Zenono tyrinėjimų, tuomečiai kauniečiai radijo žinovai į dirbtuvę nebuvo priimami, o pagrindinis įdarbinimo kriterijus buvo „mokėti lituoti“. Per porą savo gyvavimo metų „Karadi“ išleido arba planavo išleisti apie 12 skirtingų modelių, iš kurių šiandien yra išlikę septyni. Savo koncepcija įdomiausias – vadinamasis „Tautofonas“: nedidelis, baterinis aparatas, skirtas klausyti su ausinėmis, kuris galėjo veikti ir detektoriniu būdu, be elektros. Tai buvo šalies laikmečio atspindys: Vakaruose sparčiai plintant elektrifikacijai, detektoriniai imtuvai jau buvo bepradedą tapti istorija, po truputį jų pėdomis sekė ir bateriniai. Įdomu, kad kiek mažiau impozantiškus detektorinius imtuvus nemažai lietuvių gamindavosi ir namuose, pagal žurnaluose pateikiamus brėžinius.

Ir nors iš pradžių gamyba sekėsi neblogai, tačiau auganti užsienio firmų konkurencija ir sparčiai tobulėjusios technologijos lėmė, kad 1938-aisiais nauji „Karadi“ jau nebepasirodė. Didelės kitų gamintojų gamybos apimtys leido šiems ignoruoti net ir didelius muitus, taikytus įvežamiems imtuvams. Zenonas turi ir kitą teoriją – vieno iš didžiųjų gamintojų Lietuvoje pardavinėtas gana paprastas radijo modelis nėra sutinkamas niekur kitur Europoje, o patyrinėjus garantiniam remontui skirtų dalių importo kiekius, pastebima, kad šių buvo įvežami didžiuliai kiekiai. „Dalims muitai nebuvo taikomi, tad kas gali paneigti, kad patyliukais šie

2018

LIEPA

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

imtuvai nebuvo surenkami kažkur Kaune“, – vieną iš galimų radijo istorijos paslapčių atskleidė pašnekovas.

Okupacijos metais radijo imtuvų gamyba vėl sugrįžo į Kauną – 1956 metais duris atvėrė Kauno radijo gamykla, dalį savo patalpų turėjusi suniokotame Prisikėlimo bažnyčios

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pastate. Maskvoje likvidavus vieną iš fabrikų, čia buvo perkelta radijo imtuvo „Majak“ gamyba. Netrukus pasirodė ir lietuviškesnė „Daina“ su integruotu patefonu, o vėliau magnetolas „talpinusios“ „Neringa“ ir „Vaiva“. Vis dėlto labiausiai paplitęs gaminys buvo keturi „Minijų“

gamykla 1973 m. buvo išleidusi tris koncepcinius tranzistorinius modelius (pakrikštytus „Nida“), pagrindinė orientacija dar nuo dešimtmečio pradžios buvo į televizorius.

Taigi, ketvirtoji „Minija“ buvo paskutinis Kauno radijo gamykloje pagamintas radijas, o jau naujojoje gamykloje nuo 1973 metų buvo pradėti gaminti „Šileliai“. Vis dėlto šiandien mažai žinoma, kad bent trys Radijo gamyklos cechai gamino karinei pramonei skirtus monitorius, kurie, kaip spėjama, buvo naudojami SSRS kosminėje programoje, o plačiajam vartojimui skirti televizoriai buvo labiau priedanga, arba „tai, kas atlikdavo nuo prioritetinės produkcijos“. Įdomu ir tai, kad nuo 1980 m. „Bangos“ pavadinimą gavęs fabrikas taip pat teikė ir monitorius Maskvos olimpiados reikmėms. Pagal Stalino įsakymą pastatyto fabriko istorija baigėsi 1995 m., jam bankrutavus, – savotiška paralelė ir su „Karadi“ negebėjimu prisitaikyti prie besikeičiančios rinkos. Ir vis dėlto audiovizualinės technikos gamybos istorija tuo kartu Kaune nesibaigė visiškai. Kauno radijo gamykloje tebeveikė keletas nedidelių įmonių, tęsusių veiklą. Įdomiu, bet ne itin vykusiu bandymu prisitaikyti prie rinkos ekonomikos galima laikyti impozantiškiems tuomečiams interjerams skirtą 1997 m. „Šilelį“, patalpintą į medinį korpusą.

modeliai. Pirmasis iš jų vis dar yra didelė mįslė kolekcionieriams: kol kas nėra pavykę rasti nė vieno išlikusio egzemplioriaus. Anot Zenono, dalis jų galimai galėjo atsidurti Indijoje, ką patvirtina ir išlikę darbuotojų prisiminimai apie darbą su laidais, skirtais tropiniam klimatui. Nors radijo

Ponas Zenonas papasakojo apie kaunietiškus radijo imtuvus. Dabar jūsų eilė prisidėti prie istorijos: kartu padėkime surasti pirmąjį „Minijos“ modelį! Skiriamieji ženklai: prie garsiakalbio audinio įkomponuoti keturi tonų klavišai su kairėje esančia žalia „akimi“. Ar po palėpės dulkėmis matėte ką nors panašaus?

Parašykite mums!

2018

LIEPA

3 5

„Aš užkasiau didelį intelektualinį lobį“

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

„Nuo 1955-ų jų Kaune gyvenu, bet nesu čia buvusi!“, – stebisi Bronislava Masaitienė, atėjusi susitikti su savo „naujaisiais anūkais“ Mariumi Skukausku ir Julija Činčyte prie Kauno radijo stoties, iš kurios 1926-aisiais pasigirdo žodžiai „Alio, alio! Lietuvos radijas. Kaunas“. Jei jau visai tiksliai, radijo istoriją Kaune galima skaičiuoti nuo 1910-ų jų, kai Žaliakalnio forte radiotelegrafo stotį ėmė statyti rusų kareiviai.

Bet mūsų pasakojimui svarbi lokacija iš tiesų yra S. Daukanto gatvė, nes būtent čia 1933-aisiais įsikūrė moderni radijo studija. Ir būtent joje įrašytos plokštelės tapo Bronės, drauge ir visos Lietuvos, lobiu. Lobiu, apie kurį dokumentinį filmą sukūrė Marius ir Julija. Marius – iš Panevėžio, Julija – iš Jonavos, tad į Kauną jie žvelgia plačiai atmerktomis akimis.

3 6

Kotryna Lingienė „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

LIEPA

3 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

Rado! Fotografija iš asmeninio B. Masaitienės archyvo

Filmo „Kalbantis lobis“ premjera įvyko balandį Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje – neatsitiktinai čia, nes būtent Kauno miesto muziejus VDU studentams pametėjo idėją pakalbinti Šančiuose plokšteles iškasusią Bronislavą. Tiesa, lobį ji rado dar 1992-aisiais. Kadangi istorija daugiasluoksnė, planuotas interviu muziejaus archyvui virto 40-ies minučių pasakojimu, kuriame susitinka daug įdomių, savo darbus puikiai išmanančių asmenybių.

Taigi Kauno radiofone Kultūros skyriaus vedėju dirbo Balys Gražulis, kuris stengėsi, kad visi svarbesnieji kultūros, politikos įvykiai būtų

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

įamžinti garso įrašuose – plokštelėse. Prieš pat antrąją Sovietų okupaciją, radiofone jau budint kareiviams, B. Gražulis apie 80 (iškastos 76 plokštelės, – red. past.), jo nuomone, vertingiausių įrašų „išvogė“ ir, nugabenęs į Šančius, užkasė savo kieme. Netrukus po to pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno JAV. 1990-aisiais, šiaip ne taip gavę vizas, į JAV aplankyti giminių išvyko Bronė su vyru. Su pusbroliu – taip, taip – Baliu jai susitikti nepavyko, jis gyveno už 1 500 kilometrų nuo vietos, kurioje lankėsi kauniečiai, bet susiskambinti, žinoma, teko. Jau prieš pat Bronei su vyru grįžtant į Lietuvą, kalbantis paskutinį kartą, Balys lyg tarp kitko pasakė: „Aš užkasiau

didelį intelektualinį lobį, jei Lietuva jį surastų, labai daug baltų [istorijos] dėmių galėtumėt uždažyti.“ Pusseserė iškart pažadėjo, kad suras!

Grįžusi į Kauną, prieš imdamasi darbo, net Šančių planą nubraižė ir siuntė į JAV, kad pusbrolis tiksliai pažymėtų vietą. Bet jis neatsiminė!

Paminėjo tik kalną, didelį ąžuolą ir žeminę. Vis dėlto prisiminė geležinkelio sargo, padėjusio jam lobį užkasti, vardą. Senoje telefonų knygoje iškart pavyko rasti geležinkeliečio sūnų. Susitikus pasirodė, kad nei kalno, nei žeminių nebelikę, viskas sulyginta ir užstatyta garažais.

Taigi lengva nebuvo, kasinėti teko net dvejus metus. Bet koks padėjėjų būrys buvo surinktas! Ir bombų ieškotojas prisijungė, ir specialūs smeigai pagaminti. Bronei padėjo Šančiuose gyvenę pusbroliai, tremtinių klubas atsiuntė kareivius, ir ekskavatorių teko naudoti. Šiandien kaunietė pripažįsta, kad su augmenija buvo gal ir nelabai pagarbiai elgiamasi, bet juk labai norėjosi surasti plokšteles.

Lemtinga – ir labai ilga – balandžio 16-oji prasidėjo liūdnokai, Bronei teko dalyvauti bendradarbės tėvo laidotuvėse, grįžusi po jų į Šančius ji nusprendė dar kiek pakasinėti.

Net dešinę akį Bronei niežtėjo, ir tai ji palaikė ženklu, kad jau pats metas paieškas baigti sėkmingai.

Nesinori čia gadinti būsimo malonumo žiūrint detalų, jautrų Bronės pasakojimą filme. Beje, jis toks detalus, su visais vardais, pavardėmis ir pareigomis, todėl, kad visą įvykių eigą – net tai, kad taurės, iš kurių buvo geriamas radybų šampanas, buvo krištolinės – lobio radėja 1992-aisiais detaliai aprašė. Dienoraščiai – svarbu. Svarbus ir tų pavardžių, tai yra žmonių, aukojusių savo laiką, besinaudojusių tarnybi-

ne padėtimi ir kitaip prisidėjusių prie kalbančio lobio suradimo, kiekis. Ne vienas paieškose dalyvavusių ir filme kalbintų žmonių geras emocijas prisimena kuo puikiausiai.

Radiofono plokštelės paties Balio Gražulio (jis mirė 1994 m.) oficialiu raštu perduotos Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Apie ketvirtadalis buvo padengtos kalkių sluoksniu, nebegrojamos, buvo planuojama net jas nurašyti, nes priemonių, kurios nukalkintų, bet nesugadintų lako, nebuvo, bet archyvo specialisto Vytauto Vizginto žmona patarė panaudoti... vieną tokią labai įprastą buitinės chemijos priemonę.

Plokštelės jau suskaitmenintos, taigi galima susipažinti su turiniu, kuris okupacijos akivaizdoje tapo neginčijamu Lietuvos valstybingumo įrodymu. Bronislavai turbūt didžiausią įspūdį paliko plokštelė, kurioje įrašytas trumputis pokalbis su skulptoriumi Juozu Zikaru. Gal net ne pats interviu, kiek maždaug dešimt dienų po to, kai lobis buvo iškastas, pasigirdęs telefono skambutis. Žinia apie plokšteles jau buvo apskriejusi Kauną, tad Bronislavai paskambino Alytė Zikaraitė, dar 1959-aisiais šeimos medinuke ant Pelėdų kalno įkūrusi tuomet slaptą muziejų. „Pro tą vietą tiek kartų ėjau į darbą, ir net nežinojau, kad ten yra muziejus, kol Zikaro dukra nepakvietė ateiti“, – prisimena Bronislava, dirbusi fabrike „Raudonasis spalis“, o į jį kulniuodavusi maždaug nuo Radijo gamyklos, kurioje dirbo jos vyras. Tiesa, pirmąkart kalbėdama su skulptoriaus dukterimi ji negalėjo skambinusiajai garantuoti, kad tarp rastų plokštelių tikrai bus interviu su J. Zikaru, bet jis ten buvo!

2018

LIEPA

3 9

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Magistrantūros studijas Julija ir Marius baigs po metų, šis darbas, kurį Bronė įvertino labai pozi-

2018

LIEPA

kaunomuziejus.lt

tyviai – tik vienas studijų etapų. O ar bus daugiau filmų? Kodėl gi ne, jei tik rasis bent tiek pat įdomi – ir visai nebūtinai grandiozinė – istorija su daug dedamųjų. Kauno miesto muziejus, neseniai tapęs „Kauno 2022“ partneriu, jau bendradarbiauja su istorijos (istorijų!) dulkes sklaidančiomis kultūros sostinės programomis „Modernizmas ateičiai“ ir „Atminties biuras“ (arba šio pirmtakas – projektas „Atminties vietos“), tad užuominų į galimus lobius dar ilgai nepritrūks.

O toks istorijos pristatymo formatas, daugelio žmonių liudijimus sutalpinantis į keliasdešimt dėmesio reikalaujančių minučių, yra labai patogus raktas tiems, kurie niekaip neranda įėjimo į muziejų.

kaunas2022.eu

Buvo ir choro įgiedotas Lietuvos himnas, ir Petro Kalpoko, Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus pasakojimai, Bernardo Brazdžionio ir kitų poetų eilės. Taip pat – vokiški reportažai apie Sovietų Sąjungos atėjimą į Lietuvą ir lietuvių tremtinius, ir net Laikinosios vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomos valstybės atstatymo deklaravimas.

Atsišaukimas į lietuvių tautą“, lyg paskutinis bandymas palikti bent kokį pėdsaką, įrodymą to, kad Lietuva buvo laisva ir turi tokia vėl būti. Šiuo įrašu, kurį kaip įsimintiniausią iš radinių įvardijo filmo kūrėjai, pradedamas „Kalbantis lobis“.

4 1

S U J I R U K R E M

Ne kasdien į Kauną užsuka karaliai, tiesa? Nyderlandų karalius Willemas Alexanderis birželio 15-ą ją Laisvės alėja žingsniavo link šviesos instaliacijos – memorialo vilčiai, kurį jo tautietė menininkė Giny Vos sukūrė Janui Zwartendijkui. Kukliam, net per daug kukliam verslininkui, Kaune tarpukariu atstovavusiam kompanijai „Philips“. Taip jį ir vadino – „Mr. Philips Radio“. Tapęs Nyderlandų konsulu Ponas Radijas netikėtai tapo ir „Kiurasao angelu“, nes, išduodamas vizas į Nyderlandams priklausančią Kiurasao salą, nuo Holokausto išgelbėjo šimtus, tūkstančius žydų pabėgėlių. Jų ir jų vaikų bei vaikaičių gyvybes simbolizuoja mirgančios memorialo švieselės, o pats kūrinys kviečia lyg iš naujo pažvelgti į pačią Laisvės alėją. Naujiems šauniems daiktams skirto „Merkurijaus“ lentynas šįsyk konstruojame čia, simboliškai su mėnesio tema – radiju – susijusiame naujausiame Kauno objekte.

Merkurijus

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1

2

3

4

5

2018

LIEPA

4 3

1

Žurnalas „Passport“ 24,90 € www.passport-journal.com

2

Žurnalas „Sveiks valio!“ 3,5 € www.facebook.com/sveiksvalio

J

U

S

Solidžiausio iš visų žurnalų lietuvių kalba leidėjai mums išsitarė, kad fotosesiją, kurioje pirmąkart susitiko Prezidentė, olimpietė, fotografijos metras, dirigentas ir Nepriklausomybės akto suradėjas, teko derinti net 7 mėnesius.

Antrajame „Passport“ numeryje – dialogai ir monologai apie istoriją, tapatybę, Šimtmetį, kalbą, dabartį. Ateitį!

M

E

R

K

U

R

I

Nors ne Kaune išleistas, futbolo kultūros žurnalas vertas visų bent šiek tiek sportui nebejingų dėmesio! Jei 2020-aisiais turėsime užpildyti keliolika tūkstančių vietų atnaujintame S. Dariaus ir S. Girėno stadione, morališkai ruoštis reikia jau dabar.

Debiutiniame numeryje daug dėmesio skiriama pasaulio čempionatui, antrasis pasirodys rudenį.

3

Zinas „Dešra ant žaizdos“ Nemokamai Įvairios vietos

Pirmąjį šio zino numerį, atrodo, pernai nusikabinome nuo požeminės perėjos lubų. Tuomet vizitavome tik iš pažiūros rizikingą eilių skaitymą nepasiekiamojoje J. Mačiūno aikštėje.

Gatvės, miesto, laiptinės ir baro poetai turi ką pasakyti ir trečią kartą. Kopiją perskaitę perduokite draugams, juk tai zinas.

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

4

Plokštelė „Five Years of Tears Vol. 1“ 10 € pinkman.bandcamp.com

Dar vienas Nyderlandų ir Lietuvos draugystės pavyzdys! Kaune gyvenantis didžėjus ir prodiuseris Ernestas Sadau pirmąją savo plokštelę olandų leidykloje „Pinkman“ išleido dar pernai, tuomet techno kūriniui jis panaudojo garso įrašus iš... maišto Pravieniškių kolonijoje. Jubiliejiniame „Pinkman“ rinkinyje – elektroninė pasakėčia apie devyniasdešimtuosius sostinėje.

5

Rankinė „Kartu“ 85 € www.kartustudio.com

Praėjusiame numeryje grožėjomės tarpukario architektūra įkvėptais papuošalais iš betono, o šiame siūlome juos derinti su čia pat, Kaune, iš didelės meilės gimusiomis rankinėmis.

Kas galėtų paneigti, kad apvalių jų formų neįkvėpė priešais „Kartu“ studiją esančio Iljinienės namo langas?

2018

LIEPA

4 5

Maršrutas Parodos 06 14 – 09 02

Paroda „Baltijos kaimynėms – 100. XX a.

Latvijos ir Estijos dailė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Baltijos valstybių šimtmečiui dedikuotoje parodoje pirmą kartą taip išsamiai ir gausiai pristatomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi XX a. Latvijos ir Estijos menininkų darbai, sukurti tiek pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1940), tiek sovietinės okupacijos metais, o keletas jau ir po nepriklausomybės atkūrimo. Parodoje dominuoja tapyba ir grafika, jas papildo skulptūra ir taikomosios dailės dirbiniai.

06 07 – 12 31

Paroda „Ypatinga dovana Lietuvai“

Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33 Gyvūnams draugiškos vietos

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Minėdamas gydytojo, kolekcininko, visuomenės veikėjo Aleksandro Mykolo Račkaus 125-ąsias gimimo metines bei pasitikdamas Pasaulio lietuvių metus Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristato parodą kurioje rodomos dvi kolekcijos. Pirmoji – numizmato A. M. Račkaus rinkiniai. Čia galima pamatyti retas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir pasaulio tautų monetas, vertingus medalius, egzotiškas įvairenybes ir retas lituanistines bei numizmatines knygas. Antrojoje dalyje lankytojai kviečiami susipažinti su XIX a. 7 deš. – XX a. 4 deš. JAV lietuvių visuomeniniu gyvenimu, jų indėliu į Lietuvos valstybės atkūrimą ir įtvirtinimą.

06 21 – 07 21

Paroda „Padėk Panešt“ Galerija „Nyčės ūsai“, Pilies g. 1

Šio „Kaunas pilnas kultūros“ viršelio autorės Ramunės Barkauskaitės ir Gretos Liutkutės kūrybinis duetas projektuoja kasdienybės situacijas per meninę prizmę. Gyvenimo paradoksai.

Rutina. Absurdas. Visa tai inspiruoja ir sukuria terpę kūrybai. Eksponuojami kūrėjos Ramunės Barkauskaitės skaitmeniniai estampai išsiskiria konceptualumu ir spalvų estetika.

Liepa Darbuose – išgryninti visiems pažįstami kasdienybės fragmentai, perteikti minimalia estetiška pompastika.

06 23 – 07 28

Paroda „Kauno fragmentai“

Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius, Pilies g. 17

125-sioms dailininko gimimo metinėms skirtoje retrospektyvoje pristatomi kūriniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinių pradedant ankstyvaisiais ir baigiant priverstinėje emigracijoje – Freiburgo ir Amerikietiškuoju periodais – sukurtais darbais. Pagrindinis parodos akcentas – per karus ir sovietmetį muziejaus fonduose išsaugotas monumentalus dekoratyvinis pano „Lietuva“, sukurtas 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ ir joje laimėjęs „Grand Prix“.

07 01 – 10 28

„Kaunas Photo“ paroda „Migracijos“

Lietuvos zoologijos sodas, Radvilėnų pl. 21

Gimusi ir užaugusi Kaune, tapytoja Ruta Velykytė jaučia artimą ryšį su šio miesto architektūra ir jos istorija, darbuose galima atrasti užuominų į modernizmo architektūros estetiką.

Menininkė dirba kurdama paveikslų ciklus, o ne atskiras drobes, taip ieškodama galimybių leisti darbams „kalbėtis“ ekspozicijoje ir papildyti vienas kitą.

06 29 – 10 07

Paroda „Kūrybos briaunos.

Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Fotografas Anup Shah diskutuoja migraciją bei žmogaus prigimtinį norą išgyventi, nukeldamas žiūrovą į laukinę gamtą. Čia iš itin artimo ir intymaus atstumo žvelgiama į Afrikos gyvūnus, kurie nuolatos migruoja ieškodami vandens ir maisto. Festivalio, nuolat ieškančio netikėtų erdvių fotografijai, paroda įkurdinta prie žirafų aptvaro, taigi jos tapo visateisėmis žiūrovėmis.

2018

LIEPA

4 7

Maršrutas 06 28 – 08 19

Paroda „Kad viskas žydėtų“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

Muzika 07 05 – 06

XVII-asis Tarptautinis muzikos festivalis „Operetė Kauno pilyje“ Prie Kauno pilies

E

N

D

O

R

I

U

S

Du didieji festivalio koncertai skirti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Liepos 5-ąją 20 val. vyks koncertas „Pilies muzika“, o liepos 6-ąją, Valstybės dieną, 21 val. su viso pasaulio lietuviais sugiedojus Tautinę giesmę – Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“. Festivalio renginiai liepą taip pat suplanuoti Raudondvaryje ir Vilkijoje, koncertai įvairiose Kauno miesto vietose ir kitur vyks iki pat lapkričio mėnesio.

K

A

L

Penktadienis, 07 06, 12:00

Liaudies menininkės Adelės Velykienės 90-mečiui skirtoje tapybos parodoje galima pamatyti ne tik kone visą pačios menininkės kūrybinį palikimą iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bei artimųjų kolekcijų, bet ir brolio Juozo Banaičio (1917-1988), sūnaus Gintauto Velykio, anūkių Lauros Velykytės-Didžiokienės (pats pirmasis Adelės tapytas paveikslas buvo autoportretas su anūke Laura) ir Giedrės Velykytės-Jarinienės, proanūkės Sofijos Didžiokaitės darbus, vaizduojančius gamtą, kaimą, gėles, Adelės tėviškę, artimuosius, tėvą dailidę Jurgį Banevičių bei pačią Adelę.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno kariliono muzikos vasaros koncertų ciklo koncertas „Milžinkapių godos“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Valstybės dienos proga karilionininkė Austėja Staniunaitytė atliks ypatingą programą, kurioje skambės lietuvių liaudies kūriniai, Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Galinos Savinienės ir Balio Dvariono kūryba. Koncerto klausytojai išgirs garsiausius lietuviškos patriotinės muzikos kūrinius, tarp kurių – „Lietuva brangi“, „Lietuviais mes esame gimę“, „Kur bėga Šešupė“ ir kiti.

Liepa Šeštadienis, 07 07, 17:00

Ketvirtadienis, 07 12, 19:00

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64

Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Virility. Keturių žaidimas“

„Virility“ (Vyriškai…) – tai keturių vyrų kelionė į moters ir vyro santykių pasaulį – sudėtingą ir painų, apsimestinį ir tikrą. Tekstų autorius Viktoras Gerulaitis ir muzikos autorius Lionius Treikauskas visą šią absoliučiai originalią kompoziciją paantraštėje užvadino „Keturių žaidimai“, kuriuose Viktoro Gerulaičio ir Andriaus Bialobžeskio balsai bei Lioniaus Treikausko violončelės ir šveicaro Bruno Bieri Alpių rago, hango ir gomurinio dainavimo garsai susipina į žodžio ir muzikos vingiuotą, kupiną kontrastų, bet vientisą skrydį. Kur?!.

Sekmadienis, 07 08, 17:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Europos muzika vargonams“

Vargonų muzikos gerbėjus pradžiugins vokiečių vargonavimo mokyklos atstovas Franz Wassermann. Programoje – Johann Sebastian Bach, Léon Boëllmann, Louis-Claude Daquin, Antonín Dvořák, George Job Elvey, Wolfgang Amadeus Mozart, Juozo Naujalio, Johann Pachelbel, Domenico Zipoli kūryba.

Ketvirtadienis, 07 12, 19:00

„GM Gyvai“: „BaBa ZuLa“ „Adform kiemelis“, Rotušės a. 19

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Pokalbiai be žodžių“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Pianistas Petras Geniušas Glazge, Karališkojoje Škotijos konservatorijoje neseniai sutiko studijų Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje bendramokslį, indų pianistą Fali Pavri. „Mus sieja tiek studijos Maskvoje, tiek ir grojimas su M. Rostropovičiumi, – išduoda P. Geniušas. Įdomu, kaip ši sena draugystė suskambės filharmonijoje!

Šis ansamblis – tai neprilygstami XXI amžiaus turkų psichodelinės muzikos meistrai, grojantys rytietiškais instrumentais, kurių priešakyje – elektroninis sazas. Per 20 metų išleidę 8 albumus, „BaBa ZuLa“ nenustoja stebinti muzikos pasaulio bei drebinti geriausių festivalių scenų.

2018

LIEPA

4 9

Maršrutas Šeštadienis, 07 14, 17:00

Bardų festivalis „Akacijų alėja“

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Svaiginanti Kuba“ VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

18-asis bardų festivalis, kurį taikliausia vadinti septyniomis valandomis ant žolės skambant prasmingiems tekstams ir nuostabiai muzikai, šiemet pasikvietė Mindaugą Briedį, Bjelle, Darių Žvirblį, Mindaugą Ancevičių, Giedrių Arbačiauską, „Kamanių šilelį“, „Kitus kambarius“, Andrių Kaniavą ir Gediminą Storpirštį.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kulautuva

Penktadienis, 07 20, 19:00

Sekmadienis, 07 15, 16:00

Kauno kariliono muzikos vasaros koncertų ciklo koncertas „Klasikos perlai“

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Skambančios istorijos“

Vidurvasario kariliono koncertas atsigręžia į klasiką: karilionierės Austėjos Staniunaitytės atliekamoje programoje „Klasikos perlai“ skambės klausytojams gerai pažįstamos Johann Sebastian Bach, George Frideric Handel, Ludwig van Bethoven ir kitų kompozitorių melodijos.

Kariliono klausytojai girdės du jaunosios kartos lietuvių atlikėjus – Austėją Staniunaitytę ir Raimundą Eimontą.

Programoje – Johann Sebastian Bach, Wilhelm Bender, Peter Langberg, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Dvarionas, Isaac Albéniz, Manuel de Falla, Raimundas Eimontas, Philip Glass, Bronius Kutavičius, Geert D‘Hollander.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

5 0

Pirmą kartą su savo grupe „Son Del Nene“ Lietuvoje koncertuosiantis vokalistas El Nene žada įsimenantį vakarą: „Šiai muzikai tiesiog neįmanoma atsispirti: vos jai suskambus, kūnas ima judėti, neklausydamas jokių pasiteisinimų. Jei sakote, kad nemokate šokti – meluojate. Taip tiesiog nebūna“.

Po šio koncerto jausitės tarsi ką tik grįžę iš Kubos!

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šeštadienis, 07 21, 16:00

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Liepa Antradienis, 07 24, 19:00

„GM Gyvai“: Carlos Johnson vs Chris Cain ir „Luca Giordano band“ „Adform kiemelis“, Rotušės a. 19

Scenoje gitaromis ir balsais susikaus du patyrę muzikantai, atkeliavę iš skirtingų bliuzo mokyklų. Koncerto metu Čikagos bliuzo kampe pasirodys Carlos Johnson (JAV), Memfio frontą laikys Chris Cain (JAV), o į nuostabią visumą viską apjungs charizmatiškoji Lietuvos klausytojus vasaromis linksminantys ir šokdinantys „Luca Giordano band“ (Italija).

Penktadienis, 07 27, 20:00

Andriaus Mamontovo koncertas

Klubas „Renginių oazė“, Baltų pr. 16

Talkinamas svajonių muzikantų komandos – Eimanto Belicko, Meinardo Brazaičio, Tomo Andrijausko, Romo Rainio, Andrius Mamontovas tikrai atliks tai, dėl ko jūs ir ateisite į koncertą.

Šis renginys yra visą sezoną trunkančio „Renginių oazės vasaros festivalio“ dalis.

Penktadienis, 07 27, 20:00

Renginys „Jachtklubas Open Air“ Kauno jachtklubas, R. Kalantos g. 124

Kiekvieną vasarą vienai kiek per trumpai nakčiai Kauno jachtklubas tampa elektroninės muzikos šokių aikštele. Šiemet programoje – junior a, Beissoul & Einius, Manfredas, Donatello, Kastis Torrau ir kiti. Šeštadienis, 07 28, 17:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Užburtasis muzikos sodas“ VDU Kauno botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Prieš suskambant Lietuvos kamerinio orkestro ir solistės Linos Dambrauskaitės (sopranas) atliekamiems Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniams Aleksoto bendruomenė melomanus kviečia į XIX a. miesto stiliaus šventę. Grafo Juozapo Godlevskio dvare pasitinka liokajai, po sodą vaikšto grafo svečiai, mokytoja vienuolė vedžioja būrelį vaikų, grafo mokyklėlės auklėtinių. Norisi įsiamžinti su jais? Prašom į fotoateljė. Smalsu sužinoti daugiau apie dvarą bei praėjusius laikus? Dvaro ekonomė kvies į trumpą ekskursiją, kurios metu sužinosite daug įvairių istorijų. Gal norėtumėte išbandyti kelionę karieta? Pamėginti tikrai galėsite. O kokia gi šventė be šokių? Grafo kvietimu susirinkusieji bus pakviesti drauge su dvariškiais sušokti polonezą.

2018

LIEPA

5 1

Maršrutas Sekmadienis, 07 29, 16:00

Kauno kariliono muzikos vasaros koncertų ciklo koncertas „Popietė mažiesiems

Paskutinį liepos sekmadienį Kauno karilionas kviečia šeimas, mažuosius ir visus šio instrumento mėgėjus į muzikinę popietę, kurioje skambės populiarios britų, amerikiečių ir kitų šalių kompozitorių melodijos, skambinamos Austėjos Staniunaitytės.

Trečiadienis, 07 11, 22:15

„Lauko kinas“: „Dviračiais Afrikoje: Namibija“ Prie Kauno pilies

Sekmadienis, 07 29, 17:000

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Meistrai iš Vienos“

Kauno kino centras „Romuva“ atostogaujančius mieste kviečia į kino seansus po atviru dangumi. Pirmasis geriausių naujų lietuviškų filmų programos sąraše – dokumentinis pasakojimas apie šešis dviratininkus, mėnesį keliavusius po Namibiją, vieną sausiausių pasaulio vietų. Prie Kauno pilies liepos 12 d. tuo pat metu žiūrėkite filmą „100 metų kartų“, liepos 13 d. – „Gražuolę“.

Jaunatviška energija, aistra ir užburiantis žaismingumas, o kartu gilios kamerinės muzikos struktūros žinios bei ypatinga garso kultūra – taip kritikai apibūdina tris muzikus, žinomus „Trio Alba“ vardu. Vokiečių smuikininkė Livia Sellin, italų kilmės austras Philippas Comploi ir kinų kilmės austrė Chenchen Zhao Kaune atliks Joseph Haydn, Felix Mendelssohn Barthold, Bedřich Smetana kūrybą.

„Lauko kinas“: „Skrydis per Atlantą“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Kinas

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antradienis, 07 17, 22:15

Panemunės šilas

Liepa „Lauko kinas“ šiemet neapsiriboja viena vieta! Antradienį gamtos apsuptyje, netoli Nemuno žiūrėkite neseniai restauruotą 1983 m. sukurtą filmą apie S. Dariaus ir S. Girėno žygį, liepos 18 d. čia bus rodoma veiksmo komedija „Grąžinti nepriklausomybę“, liepos 19 d. – „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose šiemet triumfavusį Eglės Vertelytės „Stebuklą“, o liepos 20 d. Panemunės šile mirgės „Pelėdų kalno“ vaizdai.

Trečiadienis, 07 18, 20:00

„Kitas kinas“: „Kibiras kraujo“ (A Bucket of Blood, 1959) Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Dar trims seansams Kauno kino centro „Romuva“ vasaros kino teatras grįš prie Kauno pilies. Emocingą pasakojimą apie jaunąją olimpietę Rūtą Meilutytę stebėkite liepos 26 d., šio seanso išvakarėse, liepos 25 d., bus rodoma trumpametražių filmų programa. Liepos 27 d. – Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.

Kiti renginiai 07 05 – 07 08

Atidariusi lauko kino sezoną, edukacinė platforma „Kitas kinas“ tęsia pogrindinių, nepriklausomų filmų peržiūrų ciklą ir pristato amerikiečių režisieriaus Rodžerio Kormano filmą „Kibiras kraujo“ (1959 m.). Tai mažo biudžeto juodoji siaubo komedija apie jauną vaikiną, kuris pripažįstamas genialiu skulptoriumi, kai netyčia nužudęs savo namo valdytojos katę, kad paslėptų įkalčius, padengia jos kūną moliu. Išgarsėjęs jis susiduria su spaudimu sukurti daugiau panašių kūrinių ir tampa žudiku.

Ketvirtadienis, 07 26, 22:00

„Lauko kinas“: „Rūta“ Prie Kauno pilies

Oro balionų fiesta „Su laisvės vėju“ Nemuno sala

Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtos šventės organizatoriai laukia oreivių iš Lietuvos, Europos ir viso pasaulio. Renginio oro erdvėje virš Kauno karaliaus tik oro balionai, o senamiestyje ir kitose vietose vyks kiti šventiniai akcentai.

Balionai – šimtas renginio dalyvių ir ypatingas Šimtmečio balionas – kils ir leisis Nemuno saloje. Ketvirtadienį, liepos 5-ąją visus maitins „Open Kitchen Kaunas“ maisto turgaus dalyviai!

2018

LIEPA

5 3

Maršrutas 07 06 – 07 08

Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas

Prūsų g. 4 ir kitos vietos

Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas – kas dvejus metus ištinkantis didelių idėjų ir geros muzikos festivalis, Šimtmečio proga žadantis būti ypatingai jautrus.

Patirtimi ir mintimis čia dalinsis socialinėje erdvėje, žiniasklaidoje, politikoje, versle šmėžuojantys, ant scenos kops apdovanotieji ir dar tik pretenduojantys į laurus. Bus ir kino, sporto, kūrybinių ir technologijos dirbtuvių.

07 07 – 07 15

Tarptautinė stovykla „100 pirmų kartų“ Įvairios vietos

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Harmony park“, Prienų raj.

07 09 – 07 22

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“

Į Kauną ir Kauno rajoną „Kaunas 2022“ kvietimu savaitei atvyksta 100 jaunuolių iš Lietuvos ir viso pasaulio, net 28 valstybių. Tai Valstybės atkūrimo šimtmečiui skiriamas renginys, kurio metu stovyklautojai atras naujas veiklas, megs kontaktus, pažindinsis su miesto ir rajono gyventojais ir galvos apie tai, kas bus toliau. Nepastebėti stovyklos nepavyks!

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jau ketvirtasis edukacinis festivalis grįžta tam, kad toliau didintų Lietuvoje ganėtinai naujos scenos menų šakos – šiuolaikinio cirko – žinomumą ir prieinamumą. Šiuolaikinis cirkas – jauniausias iš visų scenos menų, sujungiantis vaidybą, šokį, fizinį teatrą ir cirko disciplinas. Jau įvykus cirko dirbtuvėms „Šelteryje“ ir Vilijampolės socialinės globos namuose, Šilainiuose, prie Prūsų turgaus, įsikurs cirko miestelis. Jo atidarymo proga liepos 19-ąją – „Big Wolf Company“ (Estija) spektaklis „Eternal Dinner“ ir „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertas.

Renginiai – nuo cirko pasirodymų iki pilateso treniruočių ir reivo vaikams – miestelyje vyks iki pat liepos 22-osios, kuomet šokių trupės „Nuepiko“ spektaklį „(g)round zero“ pamatysite pačiame Prūsų turguje. Ypač rekomenduojame nepraleisti tarptautinės trupės utopinio spektaklio „Circus I Love You“, kurio pasaulinė premjera ką tik įvyko Prancūzijoje.

Liepa 07 14 – 07 15

Šimtmečio aviacijos šventė S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas, Veiverių g. 132

Jau 103 metus skaičiuojančiame viename seniausių Europos aerodromų aviacijos šventė šįkart skirta paminėti dvi progas – S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 85-metį ir Valstybės atkūrimo šimtmetį. Visą savaitgalį netils lėktuvų variklių muzika, amą gniauš akrobatinių lėktuvų ir NATO naikintuvų šokis ore, atmosferą kaitins muzikiniai pasirodymai, o Lietuvos aviacijos muziejaus lėktuvų ekspozicija padės bent akimirkai nusikelti į aviacijos priešistorę. Renginio svečiai apžvalginių ar akrobatinių skrydžių metu galės iš paukščio skrydžio apžiūrėti žymiausius Kauno pastatus bei įspūdingus gamtos peizažus.

„Sijonuotų“ dviračių paradas pirmąkart surengtas 2010 m. Bukarešte, Rumunijoje. Tuomet čia važiavimas dviračiu į darbą buvo vertinamas kaip žygdarbis, ypač elegantiškoms moterims. Kaune juk ne tik Jonas Vileišis nori važiuoti į darbą dviračiu, bet ir pasipuošusios damos. Taigi jos „Like Bike“ iniciatyvą pildo socialine žinute, kviečiančia prisiminti, kad judėjimas yra laisvė, o Kaunas – dviračiams draugiškas ir iniciatyvių žmonių pilnas miestas.

Dainava yra tankiausiai apgyvendintas Kauno rajonas, tad tikimasi, kad šis renginys bus paskatinimas naudotis dviračiais ir taip galbūt sumažinti kamščius ir automobilių parkavimo kiemuose problemą. „SkirtBike“ palaiko „Kaunas 2022“ bendruomenių laboratorija „Fluxus Labas“.

Antradienis, 07 24, 19:00

Slemas #12 Šeštadienis, 07 14, visą dieną

Netikėtumų festivalis „100 pirmų kartų“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Įvairios vietos

Visiems miestiečiams ir Kauno svečiams atviras finalinis stovyklos „100 pirmų kartų“ akordas privers į gerai žinomą aplinką, pastatus ir objektus pažiūrėti visai kitais kampais. Ar įsivaizduojate vienai valandai eismui uždarytą Parodos kalną? Ir tai tik vienas nuotykių, kuriuos rezga „Kaunas 2022“. Šeštadienis, 07 21, visą dieną

Festivalis „SkirtBike Kaunas“ Dainavos parkas

Poezijos varžytuvės arba slemas liepos mėnesį Kauno menininkų namuose vyks dvyliktąjį kartą ir švęs vienerių metų gimtadienį. Tribūna atvira visiems – tiek slemo naujokams, tiek veteranams.

2018

LIEPA

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Vieniems įtinkame, kitiems – ne, bet padaryti taip, kad būtų galima vienu metu įtikti priešingiems pageidavimams, dar neturime išradę tokių priemonių.“ Kauno radiofono direktorius Juozas Bieliūnas, 1936 m. birželio 12 d.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Daina Dubauskaitė, Dainius Ščiuka, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Ramunė Barkauskaitė, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017 Nr. 7 2 (35) (18)