KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 sausis

Pasaulio kauniečiai

Viršelio iliustracijos autorius Domantas Jakučionis

2019 01

Robertas Videtzky dar 1936 m. išvyko iš Lietuvos, bet mūsų žiemos iki šiol gyvos jo prisiminimuose.

Dokumentiniame filme „Riedėjo gniūžtė į pietus“ šiuos prisiminimus vizualizavo iliustratorė Kotryna Ražinskaitė.

Daugiau apie filmą ir litvakus Pietų Afrikos Respublikoje – 16 psl.

Nors lingvistai ginčytųsi, mes įsitikinę, kad grįžti ten, kur niekuomet nesi buvęs, yra įmanoma. Tiesa, ta kelionė – į jau praėjusį laiką, o atvykimo taške gali ir gerokai nustebti.

Nustebti, kad viskas kiek kitaip, nei tau pasakojo seneliai. Pasikeitusios gatvės, žmonės, kalba. Visgi būtent žodį „grįžti“, pasakodami apie pirmuosius savo vizitus į protėvių žemę, dažniausiai per Dainų šventę, vartoja galybė Brazilijos, Urugvajaus, Kanados, Argentinos, JAV, Australijos ir kitų šalių lietuvių. Tų, kurių tėvai ėjo į lietuviškas mokyklas, įkurtas senelių.

Ir patys jie ėjo, ir tas pačias dainas dainuoti moka. Mes nemokam, o jie moka! Yra net tokia mobilioji programėlė „Dainorėlis“, kurioje per 180 dainų. Sukūrė JAV lietuviai.

Grįžti namo Turbūt natūralu, kad tikrai ne visi lietuvių ar Lietuvoje gimusių kitų tautybių atstovų palikuonys save tapatina su mūsų kraštu. Pavyzdžiui, praėjusiais metais, rengdami numerį apie frankofoniją, bandėme pakalbinti žymaus Kaune gimusio filosofo sūnų. Jo atsakymas „ne“ buvo toks griežtas, kad tik šarmingoji prancūzų kalba, kuria jis buvo suraitytas, išgelbėjo redakciją nuo ašarų pakalnės. Ir negali juk pykti. Negali pykti mąstydamas apie tai, kad didžioji dauguma emigrantų iš Lietuvos iškeliavo ne savo noru. Bėgo nuo karo, Holokausto, skurdo, cenzūros, trėmimų. Tad tas patosiškas didžiavimasis pasaulyje garsių lietuvių ar litvakų kilmės menininkų, muzikantų,

aktorių pasiekimais, šių aproprijavimas kartais atrodo netinkamai. Tuo pačiu galima pasvajoti apie tai, kokia šiandien būtų Lietuva, jei tokiai galybei talentingų jos sūnų ir dukrų nebūtų reikėję išvykti.

2019-uosius LR Seimas paskelbė ne tik Laikinosios sostinės atminimo, bet ir Pasaulio lietuvių metais.

Tad pirmajame šių metų numeryje tyrinėjame, kokius Kauno ir Lietuvos paveikslus galima aptikti kitur – visur – pasaulyje. Kaip prieš kurį laiką žurnalo puslapiuose rašė „Kaunas 2022“ mito skyriaus vaidila Rytis Zemkauskas, Kaunas yra visur. Adelaidėje, San Paule, Johanesburge.

2019

SAUSIS

3

A J I R O T S I O T O F

Šiame numeryje kalbamės su Brazilijos lietuve Iêva Martinaitis, kurios fotografijų ciklo „11000 km“ ištrauka rudenį buvo eksponuojama festivalyje „Kaunas Photo“. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje galėjote pamatyti tik dalį Iêvos užfiksuotų San Paulo lietuvių bendruomenės gyvenimo akimirkų.

Tikimės, kad visas ciklas bus išleistas kaip albumas ir dar kartą atkeliaus Lietuvon. Čia – dar keletas kadrų, o daugiau apie tūkstančių kilometrų reikšmę – kituose puslapiuose.

Kaunas ar San Paulas?

Gunars Bakšejevs Iêvos Martinaitis fotografijos

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Juozo Zikaro sukurtos statulos „Laisvė“ kopija San Paulo lietuvių kvartale Vila Zelina atidengta 1985 m. gruodį, tuo metu, kai sovietų nugriautas originalas Kaune laukė prisikėlimo. Lietuvos aikštės centre stovinčią „Laisvę“ šiandien gožia vešlios medžių šakos, bet jų kirsti nevalia.

2019

SAUSIS

5

A J I R O T S I O T O F 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šv. Juozapo bažnytėlė yra vienas seniausių emigrantų įkurto rajono statinių, iškilęs dar 1936 m. Čia pat, parapijos namuose, yra San Paulo lietuvių bendruomenės širdis.

22001 199 S A U S I S

7

A O

T

O

I

S

T

O

R

I

J

Kad esame ne Lietuvoje, išduoda gal tik masyvus ventiliatorius, be kurio Brazilijoje gyventi būtų sudėtinga.

F

Štai ir ji, Lietuvos Respublikos aikštė.

Beje, mūsų šalies vardo aikštes rasite ir Niujorke, Liubline, Kijeve...

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ievamartinaitis.com

Nors simbolinė „Lietuvos“ rinktinė niekada nėra laimėjusi vietinės „Copa Gringo“ taurės, tikėtina, kad toks pastiprinimas mūsų nacionaliniam būriui visai praverstų.

2019

SAUSIS

9

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Vakarėjant Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusioje kavinėje „Kultūra“ bandome įžiūrėti Brazilijos lietuvę Ievą Martinaitis. Tiksliau, Iêvą – taip fotografės vardas įrašytas dokumentuose, kad nekiltų problemų jį kirčiuoti tiems, kurie kalba portugališkai. Kitų Ievų, o ir Iêvų, ji Brazilijoje nepažįsta, tad leidžiame sau patikėti, kad ir pasaulyje tokių daugiau nėra.

Kaip daugelis fotografų, mergina savo nuotraukų publikuoja itin mažai, tad prieblandoje tenka pasvarstyti, kuri gi čia ta brazilė. Ar labiau lietuvė? Įdomu, kad jau vėliau, susitikus antrą kartą, Ieva išduoda „sava“ palaikyta Baltarusijoje, kur su ja praeiviai bandė šnekučiuotis rusiškai. Kaimyninę šalį ji spėjo aplankyti, nes, rugsėjį atvykusi atidaryti Brazilijos lietuvių bendruomenės gyvenimo būdą pristatančios parodos festivalyje „Kaunas Photo“, sudalyvavo meninėje rezidencijoje Kražiuose, o kartu ir pakeliavo po gimtinę – senelių, mamos, savo – bei aplink.

Vienintelė Iêva pasaulyje Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Iêvos Martinaitis nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22001 199 S A U S I S

1 1

Ievos močiutė iš Kauno į Braziliją atvyko dar 1917-aisiais, būdama trejų, tad apie Lietuvą nedaug ką prisiminė.

Senelis – jau po karo, kai teko rinktis, rytai ar vakarai. Sibiro baimė niekur nedingo net ir už tūkstančių kilometrų į vakarus – Ieva sako, kad apie savo gyvenimą Lietuvoje senelis pasakodavo nedaug, nenorėdamas pakenkti ten likusiems giminaičiams. Galbūt dėl to buvo taip sunku rasti gimtojo senelio kaimo Kėdainių rajone, šiandien jau išnykusio, vietą. Paskutinėmis Ievos viešnagės Lietuvoje dienomis tai padaryti padėjo giminaitė.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Braziliškais masteliais Europa visai nedidelė – vien Amazonės džiunglės užima tokį plotą kaip mūsų žemynas. Brazilija – viena margiausių (o ir didžiausių) pasaulio šalių, ir lietuviai joje – tik viena iš daugelio tautų tautelių. Pavyzdžiui, antra pagal dydį (po Japonijos) japonų bendruomenė gyvena būtent čia. O ir picos San Paule, sako, ne ką prastesnės nei Neapolyje. Nepaisant dydžio, nuo rugsėjo, kai pirmąkart pasisveikinome su Ieva, iki dabar mus nuolat persekioja ženklai, kad 11 tūkstančių kilometrų tarp Kauno ir San Paulo, miesto, kurio rajoną – gal labiau kvartalą – Vila Zelina įkūrė lietuvių emigrantai, yra beveik lygūs nuliui.

Senelis San Paule dirbo „Ford“ automobilių gamykloje, močiutė – tabako fabrike. Ievos mama ištekėjo už brazilo, taigi mūsų herojė turi ir antrą pavardę – Ferreira. Ir du brolius, vienam kurių tėvai davė kiek labiau brazilišką vardą Rafael: „Jau vien dėl savo vardo esu tikra Lietuvos ambasadorė, nes daug kas, vos jį išgirdę, puola klausinėti, kokia jo kilmė.“ Vardo idėjos autorius – senelis.

Tikriausiai Ieva buvo kuri nors jos propromočiutė. O antrojo Ievos brolio vardas… Liūtas!

Lietuvą – arba lietuviškumą – Brazilijoje Ieva pristato ne tik vardu, bet ir

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

fotografijomis. To paties ciklo, kurio ištraukos eksponuotos Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, fotografijos tris mėnesius kabojo San Paulo metro stotyse. Turint omenyje, kiek milijonų žmonių per tą laiką jose spėjo apsilankyti, tai tikrai nemažos apimties viešųjų ryšių kampanija, kurią įgyvendinti fotografei padėjo Lietuvos konsulatas San Paule.

O kaip 15 ciklo fotografijų pasiekė Kauną? „Atsiliepiau į atvirą „Kaunas Photo“ kvietimą – būtent 15 kadrų ir reikėjo pateikti. Tuomet nepatekau tarp laimėtojų, bet su manimi susisiekė festivalio organizatoriai ir pasiūlė parodą surengti būtent čia, bendradarbiaujant su VDU Lietuvių išeivijos institutu.“ Esminis šių fotografijų bruožas bent jau mums pasirodė emocijos, kokias retai pamatysi lietuviškose šventėse ar bendruomenių susibūrimuose Lietuvoje.

Karštesnės. Turbūt todėl, kad mums, Lietuvos lietuviams, tai kasdienybė, o čia gal dar niekuomet nesilankiusiems – savotiškas palikimas, pasaka, legenda, pasakota senelių.

Ieva yra viena labiausiai geografiškai nutolusių Kauno „Žalgirio“ gerbėjų, tad per porą mėnesių, kuriuos praleido Lietuvoje, apsilankė net dvejose varžybose arenoje. „Juk mano močiutė iš Kauno“, – savo pasirinkimą ar greičiau lemtį su šypsena aiškina ji. Bet, sako, Vila Zelinoje, kaip ir kitur Brazilijoje, visiems rūpi futbolas.

Yra net… lietuvių futbolo rinktinė, kuri dalyvauja vietos bendruomenių pasaulio taurėje, vadinamoje „Copa Gringo“ („gringo“ – arba draugiškai, arba rimtai pašiepiantis terminas baltiesiems Lotynų Amerikoje apibūdinti – red. past.). Bet dar niekada nelaimėjo. Kad būtų egzotiškiau, mes Ievą nusivedėme ir į ledo ritulio mačą Kauno ledo arenoje. Buvo šalta, bet pavyko keletas nespalvotų juostinių fotografijų.

Dalyvaudama „Kaunas Photo“ projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ Ieva pasinėrė į ramaus Žemaitijos kaimelio gyvenimą. Dar šiemet ji grįš į Lietuvą pristatyti šios rezidencijos rezultatų.

Su Ieva po poros mėnesių susitikome ir antrąkart, už tų pačių 11 tūkstančių kilometrų, San Paule. Nusprendėme, kad pietauti reikia sanpaulietiškai, tad Ieva pakvietė mus į visą parą dirbančią užkandinę. Nesiilsi ši vieta ne tik dėl to, kad penktą ryto dažnam naktinėtojui (o, patikėkite, San Paule miega gal tik kūdikiai ir senjorai) nėra nieko skaniau už riebų mėsos kalną. Pasirodo, anksčiau virš užkandinės veikė laikraščio redakcija, ir, atidavę spaudai naują numerį, vėlai naktį, jėgas čia atgaudavo žurnalistai. Ar sužinotum tokį faktą tiesiog eidamas pro šalį? Gera turėti lietuvių visur pasaulyje.

Dar Ieva mus nusivedė į art deco linijomis išvedžiotą bankui „Santander“ priklausantį dangoraižį, iš kurio apžvalgos aikštelės didžiausią Pietų pusrutulio metropolį gali pamatyti beveik 360 laipsnių kampu. Tiktų toks Kaune, pasijuokėme. Ir išvažia-

vome ieškoti Kauno pėdsakų į jau nekart aptartą Vila Zelina. O kvartalas šiandien atrodo visai nedidelis. Ne toks ir lietuviškas, kaip prieš pusšimtį ar daugiau metų. Globalizacija. Miniatiūrinė atrodo ir Laisvės statulos kopija, stovinti Lietuvos aikštės širdyje, priešais lietuvišką savo dvasia, bet, sutikite, ne architektūra bažnyčią. Parapija anksčiau turėjo lietuvį kunigą, dabar – nebe, bet, pavyzdžiui, neretai giesmės per mišias giedamos lietuviškai. „Ne visi giedotojai moka lietuviškai, bet giedoti gieda“, – juokiasi Ieva. Bažnyčia – bendruomenės gyvenimo ašis net ir dabar, kai katalikybę išpažįsta vis mažiau Brazilijos gyventojų. Šventės pradedamos mišiomis.

O svarbiausioji iš švenčių – Vasario 16-oji. Tuomet San Paulo lietuviai turi progą aptarti praėjusius metus.

2019

SAUSIS

1 3

A M E T O I

Kai klausiu mamos, kodėl turime taip daryti, ji sako: „Aš nežinau!“

M

Ė

N

E

S

Ankstyva popietė. Baras „Don Vito“, laikantis senųjų europietiškų miestų tradicijų, įkurtas tiesiai priešais bažnyčią, kol kas neveikia. Einame pas lietuvaitę Nadią, kuri visiems norintiems ruošia kugelį, košelieną, kitus lietuviškus patiekalus. Yra ir dar viena parduotuvė su labai panašiu meniu. Beje, košeliena – tai šaltiena.

Visai kaip guzikas ir saga – terminai, apie kuriuos kitame šio numerio straipsnyje juokauja leitenantas Darius Novickis. Nors terminą „sustojęs laikas“ mes labiau įpratę vartoti kalbėdami apie savo ir artimojo užsienio kaimus, bet čia, Vila Zelinoje, iš tiesų justi būtent tai, ką Lietuvoje paliko išvykdami emigrantai. Kvapai, žodžiai, eilės. Švenčių proga po kaklais rišamos būtent tokios juostelės , kokią 2019-ųjų Lietuvoje dėvi gal tik vienintelis Vytautas Landsbergis. Bet kartos keičiasi, kugelio valgytojų mažėja. Žinoma, gruodžio pradžioje visi norintys gali ateiti pasimokyti kepti kūčiukus, bet ne visi beranda laiko.

Beje, apie juosteles ir kostiumus. Ievos tautinis kostiumas – „miksuotas“, labai senas, tad ji tiksliai nežino, siūtas Lietuvoje ar Brazilijoje. Bet dabar jaunieji diasporos atstovai, sako, tautiniais kostiumais apsirūpina lankydami Dainų šventes. O tai – išskirtinis įvykis kiekvieno Brazilijos, Australijos, JAV, Kanados, Urugvajaus, Argentinos lietuviuko gyvenime. Žinoma, jei jis lanko lietuvių mokyklą ar šokių ansamblį.

Ieva jau dvejų stovėjo scenoje kaip ansamblio „Nemunas“ narė, o kiek ūgtelėjusi perėjo į „Rambyną“, su kuriuo 2007 m. pirmąkart atvyko į Lietuvą. Sako, reikėjo daug taupyti, organizuoti bendruomenės vakarienes, kad pavyktų išsiruošti į tokią tolimą kelionę. Ir prisimena, kad buvo labai smagu ne tik susipažinti su gausybe lietuvių iš viso pasaulio,

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

bet ir būti surastai giminaitės iš Latvijos. Išgirdusi, kad į Vilnių atvyksta mergina iš Brazilijos, ji – pasirodo, mamos pusseserė – atskubėjo susitikti ir susipažinti. Tiesa, pažindinantis teko pasinaudoti draugų vertėjų pagalba, bet ryšį giminės palaiko ir toliau. Įdomu, kokį Lietuvos įspūdį Ieva buvo susidariusi iš vyresniųjų pasakojimų ir ar labai jis skyrėsi nuo to, ką pamatė pirmąkart atvykusi? „Maniškis vaizdinys buvo labai kaimiškas, tokią Lietuvą pamačiau tik

dabar, nuvykusi į Kražius. Sunkiai dirbantys žmonės, kurie kiekvieną vasarą ruošiasi išgyventi žiemą.

Daug liūdesio. Juk niekam nebuvo lengva išvykti.“ O šiandienė Lietuva, ypač miestai, visi sutariame, jau tolokai nuo smetoniškųjų sentimentų.

Braziliškoji mūsų pašnekovės giminės pusė – iš antros pagal dydį šalyje Minas Gerais valstijos, kadaise – aukso karštinės epicentro, o dabar garsėjančios puikia virtuve.

Klausiame, ar skaniau nei kugelis, bet Ieva tik juokiasi ir diplomatiškai neatsako. Visgi Ieva stengiasi tęsti būtent lietuviškas šeimos tradicijas – juk ir mamos tėvai visuomet gyveno čia pat – ir jas perduoti savo sūnėnams (įskaitant ir lietuviškų žodžių pamokėles, nors pati lietuviškai nekalba). Nors Ieva įsitikinusi, kad mamos linija stipresnė, taigi ir lietuviškumo augant buvo daugiau nei braziliškumo, abiem jos broliams Lietuvos pakanka maiste.

Tad fotografė per Velykas margina margučius – vašku! – o per Kūčias stengiasi dabinti eglutę šiaudiniais papuošalais bei valgyti tik žuvį. „Kai klausiu mamos, kodėl turime taip daryti, ji sako: „Aš nežinau!“ Mama, beje, dar nėra buvusi Lietuvoje. Būtų labai malonu susipažinti, kai – ne jei – apsilankys.

Eidami pro nekilnojamojo turto agentūrą, taikliu pavadinimu „Kaunas“ (yra ir kaunietiškas daugiabutis – Brazilijoje populiaru pastatams duoti vardus), kalbamės apie tai, kad sąjungų ir bendruomenių tiek toje tikrojoje Lietuvoje, tiek pasaulio Lietuvoje neretai daugiau nei bendrų vizijų. Čia atrodo tinkama vieta pacituoti Brazilijos lietuvio Ericko Reiso Godliauskas Zen, ne vienos knygos apie lietuvių diasporas Pietų Ame1

rikoje autoriaus, mintį. Portale „KaunoŽinios.lt“ kalbėdamasis su Laurynu Šedvydžiu jis pasakojo, kad „Argentinoje ir Urugvajuje lietuviai organizavosi, remdamiesi skirtingomis pasaulėžiūros vizijomis – tiek kairieji, tiek dešinieji. Kalbant tiksliau, tai nebuvo savaime suprantamas, natūralus, įsišaknijęs tautiškumo jausmas ar nacionalistinės ar katalikiškos perspektyvos, kurios sukūrė jų identitetus išeivijoje.

Amerikoje lietuviai nuolatos tarpusavyje ginčijosi dėl skirtingų politinių plotmių: kiekviena organizacija turėjo laikraštį, spaustuvę, biblioteką, kurioje mokyta lietuvių kalbos, liaudies muzikos, tautinių šokių ir t. t. Kiekviena organizacija stengėsi tam įtraukti lietuvius kiekviename jų gyvenimo aspekte ir, kad išlaikytų ryšius, pavertė šią bendruomenę labai gyva ir aktyvia.“1 Žinoma, organizacijų skaičius šiandien sumenkęs, o globalizacija suniveliavo įsitikinimus, bet ginčytis vis dar yra dėl ko. Galbūt nuolatiniame ginče – išgyvenimo paslaptis?

Dar Ieva mums rekomendavo užsukti į karnavalo repeticiją viename iš turbūt tūkstančių San Paulo muzikos klubų. Karnavalas – tai, ką mes vadiname Užgavėnėmis – Braziliją ištinka masiškai, ir tai nėra tik didžiųjų sambos mokyklų pasirodymai, kuriuos įprastai matome internete ar televizijoje. „Blocos“ – nedideli kvartalų orkestrėliai, profesionalų ir mėgėjų, repetuojančių visus metus. Vieni labiau šoka, kiti labiau dainuoja, treti labiau groja.

Mes pataikėme į keliasdešimties dūdorių sambrūzdį, ir tai buvo sunkiai palyginama su bet kokia lietuviška muzikine patirtimi. Gal Žaliakalnio Brazilkoje galėtų karnavalas vykti..?

Juk Ieva ir pati yra dalyvavusi tokiame „bloco“ ir net pasipuošusi lietuvišku tautiniu kostiumu.

, https://kaunozinios.lt/kultura/apie-konflikta-identitetuose_83299.html

2019

SAUSIS

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Režisierė, žurnalistė, dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ bendraautorė Ieva Balsiūnaitė pasakoja apie Lietuvą ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR) jungiančią litvakų bendruomenę. Režisierės pasakojime, filmo herojų prisiminimuose ir šioje „giedro ilgesio“ istorijoje telpa netektis, nostalgija, susitaikymas, humoras, o kartu – ir Keiptaune įsikūrusi kavinė, dedikuota Rietavui.

Giedro ilgesio filmas Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

SAUSIS

1 7

A M E T O I S E N Ė M

Pakalbėkime apie pradžią. Kaip prasidėjo filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ istorija?

Iš tiesų labai ilgai su savimi nešiojausi šią istoriją – bene prieš dešimt metų sužinojau, kad beveik visi PAR gyvenantys žydai (šiuo metu apie 80 %) yra kilę iš Lietuvos. Tuo metu nenumaniau, kad su Pietų Afrika esame taip glaudžiai susiję. Pagalvojau, kad būtų įdomu šia istorija pasidomėti giliau, juk dažnai išgirstame būtent skaičius, statistiką ir kur kas rečiau žmones, kurie už tų skaičių slepiasi. Bėgant laikui, tiek su kolegomis iš televizijos, tiek su draugais, pažįstamais ėmiau dalintis mintimis šia tema – apie PAR gyvenančius litvakus žinojo itin nedaug žmonių.

Apie Pietų Afrikos litvakus papasakojau kolegai Lukui Keraičiui („Žinių radijo“ laidų vedėjas, muzikantas – red. past .), kartu su juo ir pradėjome po truputį ieškoti saitų su PAR, kalbinti įvairius žmones – tam prireikė daugybės elektroninių laiškų ir „Skype“ pokalbių. Ieškodami informacijos susisiekėme su Lietuvos žydų bendruomene, buvusiu ambasadoriumi Izraelyje ir Pietų Afrikoje. Siekėme surasti įvairių kartų ir skirtingų patirčių litvakų bendruomenės atstovų, kurie sutiktų pasidalinti savo istorija.

Prie mūsų prisijungė ir idėją toliau kartu vystė Viktorija Mickutė, žurnalistė, šiuo metu dirbanti „Al Džaziroje“, Katare. Vėliau pasikvietėme dar du žmones – Joną Jakūną ir Sofiją Korf, filmavusius ir montavusius filmą, su kuriais trise vykau į PAR susitikti su filmo herojais. Įdomu tai, kad, išskyrus retus susitikimus, viso projekto metu filmo kūrėjai gyveno skirtingose šalyse ir visas detales derino nuotoliniu būdu.

Nei vienas iš mūsų kūrybinės grupės narių nėra žydų kilmės, neturi

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

asmeninių sąsajų su šia tema, taigi viskas prasidėjo nuo didelio smalsumo ir tuščio popieriaus lapo. Pradėdami netgi nebuvome nusprendę, kokią formą projektas įgis, – dokumentinio filmo formatą pasirinkome darbui jau prasidėjus, suvokę, kad reportažui tema per daug gili ir kompleksiška. Supratome, kad norime sukurti platformą patiems herojams pasidalinti savo istorijomis.

Atmetėme ir straipsnių ciklo galimybę – norėjosi išgirsti pasakotojų balsus, pamatyti jų akis, reakcijas, užmegzti kuo glaudesnį ryšį. Susitikti su herojais važiavome pasiruošę ir sukaupę nemažai medžiagos, bet baigtinio produkto nebuvome suplanavę – iš pradžių norėjome susitikti su pašnekovais ir leisti istorijoms pačioms formuoti rezultatą.

Kurios istorijos šį projektą pastatė ant bėgių , nubrėžė jam gaires?

Filme istorijomis dalijasi 11 žmonių. Dešimt iš jų pasakoja istorijas per asmeninę prizmę, o Gavinas Morrisas, Pietų Afrikos žydų muziejaus Keiptaune direktorius, komentuoja istorinį kontekstą. Iš šių 11 pasakojimų buvo du, mane labai paveikę, juos išgirdus pradėjo aiškėti tam tikra istorinė dėlionė. Pirmasis iš jų – Roberto Videtzky, gimusio Lietuvoje, Molėtuose, 1923 m., 13 metų palikusio šalį ir visą likusį gyvenimą praleidusio PAR. Su juo daugybę valandų praleidome kalbėdamiesi per „Skype“ – jis pasakojo tiek savo prisiminimus iš Lietuvos, tiek ir apie savo šeimos, vaikų, anūkų gyvenimą PAR. Beje, Robertas po beveik 80 metų grįžo aplankyti Lietuvos. Pasakodamas kelionės įspūdžius jis prisiminė vaikystę ir mokykloje kabėjusį Vytauto Didžiojo portretą. Grįžus į Lietuvą po tiek metų portretas buvo jau kitas – ant sienos kabėjo Dalios

Grybauskaitės atvaizdas. Ši detalė atkreipė mano dėmesį į specifinę laiko tėkmę, jungiančią du nepriklausomos Lietuvos laikotarpius.

Robertas netgi prisimena lietuvių kalbą, dainų, nors gyvendamas Lietuvoje su artimaisias bendravo jidiš kalba.

Įdomu, kad dauguma PAR gyvenančių litvakų mato Lietuvą tokią, kokia ji yra senelių fotografijose: seni mediniai namai, turgaus aikštės, kaimo gyvenimas, daug miškų.

Beje, viena gražiausių vietų Robertui vaikystėje buvo Laisvės alėja Kaune, ypač centrinio pašto pastatas. Kaune gyveno jo dėdė, kurį Robertas dažnai lankydavo. Atvykę jie patraukdavo į Laisvės alėją pasivaikščioti ir pasižiūrėti parduotuvių vitrinų. Į atmintį jam ypač įstrigusios be galo gražios ir brangios slidės, į kurias vaikas negalėjo nustoti žiūrėti. Molėtuose anuomet nebuvo nieko panašaus, taigi Kaunas jam atstojo kvapą gniaužiantį didmiestį! Žinoma, Roberto šeimą palietė Holokaustas, kurio metu jis neteko 16 artimiausių šeimos narių, nekalbant apie tolimesnius gimines.

Natūralu, kad, kaip ir daugumos litvakų, jo atsiminimai apie Lietuvą dvilypiai. Roberto istorijoje ryškiausiai atsispindėjo šis dvilypumas ir ta keista laiko tėkmė, dėl to jis mano akyse ir tapo toks reikšmingas.

Kita įsimintina pažintis – garsus karikatūristas Jonathanas Shapiro-Zapiro, kilęs iš Plungės ir, jo žodžiais, pradėjęs karjerą kaip aktyvistas su pieštuku rankoje. Zapiro netgi buvo areštuotas už savo veiklą ir iki šių dienų savo darbais komentuoja politines, socialines aktualijas. Užsukę į jo studiją pamatėme daugybę fotografijų su juo ir Nelsonu Mandela. Kaip ir Mandela, Zapiro Pietų Afrikoje laikomas

2019

SAUSIS

1 9

A M E T O I S E N Ä– M

Danella Eliasov, Johanesburgas, filmo stop kadras

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT ĹŞ R O S

tarsi laisvės vėliavnešiu. Zapiro, kaip ir Robertas, yra lankęsis Lietuvoje.

Trumpai pakalbinome ir garsų menininką Williamą Kentridge’ą, kurio šeima yra kilusi iš Kauno. Bet jis buvo vienas iš tų, kurie nenori turėti su Lietuva jokių saitų ir nostalgijos jai nejaučia. Beje, verta paminėti, kad menininko senelis, kaip ir dauguma litvakų, išvyko į Pietų Afriką dar prieš Holokaustą. Didžioji dalis jų paliko Lietuvą 1880–1910 m. Per šį laikotarpį buvo užfiksuotas žydų bendruomenės augimas nuo 4000 iki 40 000 žmonių, iš kurių anuomet 90 % sudarė būtent litvakai. Be abejo, visi, kurie išvyko, neišvengiamai paliko didelę dalį savo artimųjų čia, Lietuvoje, su kuriais palaikomi ryšiai po Holokausto tiesiog nutrūko, buvo visiškai sunaikinti.

Kalbinome ir du jaunesnės kartos stand-up komikus – vieną garsiausių Pietų Afrikos komikų Niką Rabinowitzių ir Danielį Friedmaną.

Savo senelių ir prosenelių istorijas, su kuriomis užaugo, jie pasakojo per humoro prizmę. Vykome į Niko Rabinowitziaus šou, kuris buvo apie Lietuvą. Pasirodymas prasidėjo taip: „Mes esame pabėgėliai iš Lietuvos. Ar jūs žinote, kur yra Lietuva?“ – aišku, niekas nežinojo. Pasirodymo klausiusi auditorija nebuvo susijusi nei su Lietuva, nei su litvakų bendruomene, bet klausydama Niko visiškai įsitraukė į pasakojimą. Šis komikas žydiškas, litvakiškas šaknis naudoja kaip savo identiteto ir kūrybos dalį.

Jo žmona taip pat yra litvakė – prieš keletą metų visa jų šeima padavė prašymus Lietuvos pilietybei gauti.

Dar viena mūsų kalbinta herojė yra psichiatrė Danella Eliasov, beje, pirmoji moteris, Pietų Afrikoje tapusi pripažinta mišrių kovos menų kovotoja. Jos šeima yra kilusi

iš Kupiškio, kurį Danella aplankė prieš trejus metus. Įdomu, kad ji visad norėjo čia atvažiuoti, bet jos seneliai bandė ją perkalbėti. Kaip ir minėjau, daugybė žmonių nori palikti istoriją praeityje.

Kokia Lietuva atsiskleidžia šios bendruomenės narių prisiminimuose?

Manau, kad prisiminimus apie Lietuvą galima skirstyti į dvi grupes.

Vieni yra be galo šilti: kupini nuostabios gamtos, skaidrių ežerų, maudynių, didžiulių šeimų, bendruomenių, jų švenčių ir papročių. Robertas pasakojo, kaip Ukmergės ir Kauno parkuose nuolat grojo muzika, žmonės šokdavo ilgais vasaros vakarais, o žiemą Ukmergėje gaisrininkai išliedavo ledo areną ir visi čiuožinėdavo grojant orkestrui. Daug kas iš pasakotojų minėjo, kad šeimose buvo be galo daug juokiamasi.

Roberto teigimu, žmonėms sunku suvokti, kokiu būdu visos tos šiltos istorijos transformavosi į antrąją prisiminimų grupę – Holokaustą, nuolatinį nepriteklių, vargingą gyvenimą, antisemitizmą, pogromus. Įdomu, kad dauguma PAR gyvenančių litvakų mato Lietuvą tokią, kokia ji yra senelių fotografijose: seni mediniai namai, turgaus aikštės, kaimo gyvenimas, daug miškų. Nikas teigė, kad prisiminimuose Lietuvą jis mato tartum nespalvotą dviejų dimensijų vaizdą. Daug kas iš jų čia atvykęs nustemba. Vienas herojus vykdamas į Lietuvą netgi prisikrovė kuprinę trapučių, nes nežinojo, ar Lietuvoje turės ką valgyti, ar gaus košerinio maisto. Nusileidęs Vilniuje jis staiga suprato, kad čia ne laukinė žemė ir galima gauti visko, ko tikiesi modernioje, vakarietiškoje valstybėje. Taigi dauguma turi

2019

SAUSIS

2 1

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Nik Rabinowitz, Keiptaunas, filmo stop kadras

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

tam tikrų stereotipų apie Lietuvą ir atvykę juos sugriauna. Kita vertus, yra ir kita susitikimo su protėvių žeme pusė – Danella minėjo, kad jai buvo labai sunku lankyti masinių žudynių vietas. Girdint apie jas pasakojimuose viskas atrodo vienaip, tačiau atsidurti to akivaizdoje gali būti nepalyginamai sunkiau.

Kokių reakcijų filmas jau sulaukė ir kur jis bus rodomas?

Filmo premjera įvyko tarptautiniame Liubeko kino festivalyje, Vokietijoje, 2018 m. lapkričio 2 d. Žmonės buvo aktyvūs, turėjo mums daugybę klausimų. Dažnas klausė, ar lietuviai žino apie litvakus iš PAR. Juk panašu, kad litvakų bendruomenė puikiai žino apie Lietuvą. Pavyzdžiui, Keiptaune įsteigtas žydų muziejus, kuriame beveik visas turinys yra apie Lietuvą, o šalia muziejaus įsikūrusi kavinė „Cafe Riteve“ – jidiš kalba taip vadinamas Rietavas. Ne visi litvakai aktyviai domisi praeitimi, bet apie savo lietuvišką kilmę žino bemaž visi. Taigi žiūrovams pasirodė įdomu, ką žino lietuviai.

Taip pat filmas buvo rodomas Lietuvoje per LRT televiziją, netrukus vyks keletas filmo peržiūrų Molėtuose, Kaune (sausio 18 d. M. Žilinsko dailės galerijoje), Vilniuje, be to, netrukus jis bus prieinamas ir internete. Beje, po transliacijos sulaukėme nemažai atsiliepimų – mums labai rūpėjo, kokie bus lietuviškosios auditorijos klausimai ir pastebėjimai, ar jie pajus ryšį su šia istorija. Ypač įsiminė padėka už „giedro ilgesio filmą“ – apibūdinimas labai taiklus, aprėpiantis plačią emocijų paletę.

22001 199 S A U S I S

facebook.com/litvaksdocumentary

Prieš porą metų Molėtuose vyko „Atminties maršas“, skirtas Holokausto aukoms pagerbti, į kurį susirinko ir dalis litvakų iš PAR. Daugeliui šis maršas buvo tarsi susitaikymo ženklas.

2 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Mano pasakojimas šį kartą iš tiesų yra du pasakojimai. Kurie, dar kartą pažvelgus į tas pačias tiesas, yra vienas pasakojimas.

Senelis ir anūkas, kurių gyvenimų linijos ėjo paraleliai vos keletą metų ir kurie nespėjo artimiau susipažinti, tačiau kuriuos labiau už kitus dalykus sieja ta pati meilė Lietuvai ir Kaunui. Antanas Novickis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, vėliau nusprendęs galįs pasitarnauti Lietuvai darydamas jos miestus gražesnius ir geresnius gyventi. Tai jam sekėsi puikiai, o jo užmojų iki galo nepavyko nutraukti net lemtingiems 1944-iesiems, kai teko palikti šalį.

Jo anūkas Darius – JAV jūrų pėstininkų korpuso pulkininkas, kuris matė daugybę pasaulio ir kurį Lietuva pašaukė sugrįžti.

Prieš pusantrų metų išėjęs į atsargą, jis nusprendė kraustytis į Vilnių. Pavarčiau istorijos puslapius apie kone pirmą jį Lietuvos urbanistą, o tada jau gyvai pasišnekėjau su žmogumi, kurį įkvėpė senelio atminimas.

Apie senelį ir anūką Novickius Paulius Tautvydas Laurinaitis

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Darius Novickis senelio projektuotuose Darbo rūmuose (dab. Kauno kultūros centras).

Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

2019

SAUSIS

2 5

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Antanas Novickis: žmogus, tobulinęs Lietuvą „Mano troškimas buvo graži, tvarkinga Lietuva!“ – jau gerokai po karo, gyvendamas Niujorke, rašė Antanas Novickis. Tai buvo teisybė: jo visas gyvenimas buvo pašvęstas savo šalies gerovei. Kaip ir ne vienas žymus tarpukario veikėjas, jis mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Dar bestudijuodamas išsvajotą inžinerijos mokslą Rygos politechnikos institute jis tiesiogiai susidūrė su karu – mobilizacija privertė tapti karo inžinieriumi ir mokslus užbaigti jau Kijeve. Šią patirtį sėkmingai panaudojo kuriant šalies kariuomenę: buvo vienas pirmųjų savanorių, o netrukus, tais pačiais 1919-aisiais, paskirtas Kauno komendantūros adjutantu.

1923–1925 m. savo žinias tobulino Versalio karo inžinerijos mokykloje.

Vėliau tapo prezidento Kazio Griniaus adjutantu, dėstė patvariąją fortifikaciją Aukštuosiuose karo technikos kursuose. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Planuojant miestus vyravo žemių savininkų savivalė, kas itin reiškėsi aplink Kauną: prie Laikinosios sostinės kūrėsi chaotiški priemiesčiai keistų formų sklypais, apstatyti neestetiškais pastatais ir dažnai neturėję net to, ką būtų galima pavadinti juos jungiančiomis gatvėmis.

Didysis posūkis, o galbūt tiesiog logiška darbo šaliai tąsa, įvyko 1930– 1931 m.: išėjęs į atsargą Antanas Novickis pabaigė civilinės inžinerijos kursą, nes pagal tuometinius reglamentus dirbti su karo inžinieriaus diplomu negalėjo. Gavo pareigas vienoje palankiausių šalies fiziniam tvarkymui pozicijų – tapo Statybos ir sauskelių inspekcijos vadovu ir vyriausiuoju inspektoriumi.

Be A. Novickio, kaip vyriausiojo statybos inžinieriaus ir kompetentingo specialisto, neapsiėjo nei viena svarbesnė komisija, skirta svarbiausiems šalies projektams. Keletas pavyzdžių: dar 1931 m. buvo sudaryta speciali komisija kurti „oro muziejų“ – šalies etnografinę ekspoziciją, kuriai buvo lemta išsipildyti tik po keleto dešimtmečių – Lietuvos liaudies buities muziejaus pavidalu. 1932 m. A. Novickis paskirtas į vieną iš trijų komisijų, skirtų žvalgyti vietą planuotai Kauno hidroelektrinei.

Tuometiniai Lietuvos miestai buvo apnikti daugybės problemų – sistemingas miestų planavimas realybėje beveik neegzistavo. Tam trukdė ne tik žmogiškųjų išteklių trūkumas, bet ir tebegaliojęs carinis statybos įstatymas. Jame aukščiausiu prioritetu buvo laikoma privati nuosavybė, o tai itin apsunkino miestų plėtrą: nebuvo įmanomi perplanavimai, nes išpirkti žemei trūko lėšų.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lietuvai reikėjo naujo statybos įstatymo. Prie jo kūrimo 4 dešimtmečiu ir dirbo A. Novickio vadovauta darbo grupė. Trūko žmonių, tad šis darbas užsitęsė ir vėliau nuspręsta jį leisti dalimis. Taip 1938 m. dienos šviesą išvydo kaimo ir miestų žemių tvarkymo įstatymai – pastarasis įgalino didelio masto pertvarkas. Lietuvos miestai pagaliau gavo galimybę tapti estetiškais ir patogiais gyventi.

Per tą laiką A. Novickis ne kartą šia tema rašė specializuotoje spaudoje – jis vienas pirmųjų šalyje panaudojo ir „urbanistikos“ terminą. Savo darbe vyr. inspektorius rėmėsi tuometiniais moderniais urbanistikos principais, kuriuos dažnai akcentuodavo.

4 dešimtmetyje A. Novickio iniciatyva vyko bent keletas svarbių šalies estetinių pertvarkų: 1932 m. per šalį nusirito vadinamasis „lūšnų griovimo“ vajus – iš miestelių pašalinti menkaverčiai, itin prastos būklės pastatai. Inžinierius važinėjo po visą šalį, stebėjo procesą ir bendrauda-

Antanas Novickis

mas su savininkais užtikrino efektyvų procesą. „Griaunamos lūšnos, trobesiai be stogų, skylėtais stogais, įlūžusiomis lubomis, sukrypusiomis sienomis, sulindę į žemę, drėgni ir tamsūs“, – tuomet vieno dienraščio žurnalistui akcijos reikšmę aiškino vyr. inspektorius.

Kita panaši iniciatyva – naujų turgaviečių steigimas visoje šalyje. Senieji turgūs, užimdavę centrines miestų aikštes, buvo tapę neestetiškais, keldavo daugybę susisiekimo problemų.

Dėl to visoje šalyje jie buvo masiškai

perkėlinėjami į erdvesnes, labiau pritaikytas vietas. A. Novickio laikotarpiu itin daug dėmesio buvo skiriama šalies keliams: beveik 25.000 kilometrų šalies vieškelių reikalavo nuolatinės priežiūros, tad bandyta jų tvarkymo efektyvumą užtikrinti sudarant priežiūros sistemą ir perkant kelių techniką.

4 dešimtmečio pabaigoje parengtas garsusis „Mūrinės Lietuvos“ planas,

2019

SAUSIS

2 7

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

turėjęs užtikrinti mūrinės statybos plėtrą visoje šalyje. Tam numatyta visapusiška sistema, skatinant plytinių steigimą, numatant cemento fabriko statybą ir kitus svarbius faktorius. Iš tuometinių 442 Lietuvos gyvenviečių tik pusė turėjo parengtus savo planus. Kadangi be jų negalėjo vykti normali plėtra, Statybos inspekcija parengė penkerių metų darbo plano aplinkraštį, kuriame skatino savivaldybes iki 1943 m. parengti gyvenviečių planus. Akcentuotas spartaus Lietuvos miškų nykimo klausimas.

Ir vis dėlto didžiausias įvykis buvo 1939 m. įsteigtas Krašto statybos komitetas. Jis turėjo tapti įstaiga, tarpininkaujančia skirtingoms institucijoms ir tariančia lemiamą žodį dėl sistemingo miestų ir visos šalies vystymo. Vienas pagrindinių jos uždavinių buvo „tirti estetinę, ekonominę ir teisinę statybos padėtį krašte ir iš to daryti išvadas, kaip visa tai efektyviai tvarkyti“. Komitetas turėjo spręsti tokius tuomet opius klausimus kaip priemiesčių plėtros reguliavimas, kurortų tvarkymo organizavimas, miestų atnaujinimo skatinimas, susisiekimo problemos, vertinti viešųjų pastatų architektūrinę stilistiką. Be kita ko, tarp tikslų buvo ir „darnaus vietovaizdžio išlaikymas bei sudarymas“. Lietuvos miestai turėjo tapti gražesni ir patogesni, tačiau nespėjo.

Po 1941 m. birželio sukilimo A. Novickis spėjo pabūti susisiekimo ministru J. Ambrazevičiaus vyriausybėje, o iki 1944 m. vis dar buvo atsakingas už šalies statybas, nors tuo metu ir nebuvo galimybės užsiimti daugeliu realių darbų. Net ir pasitraukęs su šeima į pabėgėlių stovyklas, jis toliau dirbo: čia, vis dar vildamiesi šalies išlaisvinimo, 5 dešimtmečio pabaigoje su kolegomis pagaliau parengė ilgai lauktą naująjį šalies statybos įstatymą, papildytą

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Eini, žaidi beisbolą, o sąlytis su lietuvybe tik šeimoje.

naujausiomis tendencijomis. Už Atlanto A. Novickis iki pat mirties išliko aktyvus Niujorko lietuvių bendruomenės bei Lietuvių architektų ir inžinierių sąjungos narys.

Būtų neteisinga nepaminėti ir inžinieriaus žmonos Birutės Novickienės, vertos atskiro straipsnio. Viena pirmųjų moterų, baigusių Lietuvos universitetą, ir viena pirmųjų moterų advokačių. Amžininkų prisimenama kaip nenuilstanti kovotoja už moterų ir vaikų teises, ji buvo viena iš Lietuvos skautų draugijos steigėjų ir valdybos narių, priklausė Lietuvos moterų globos draugijai ir Lietuvos moterų sąjungai. Rūpinosi, kad neturtingos moterys gautų nemokamus teisinius patarimus, mažamečių teisių užtikrinimu ir socialinės globos organizavimu. Nepriklausomybės pradžioje organizavo pagalbą tuomet tik pirmus žingsnius žengusiai jaunai šalies kariuomenei. Nors nuo 1941-ųjų ją buvo pakirtusi sunki liga, tačiau ir pabėgėlių stovyklose, ir už Atlanto ji išliko aktyvi bendruomenės narė.

Darius Novickis: sugrįžęs į senelių kraštą Su Dariumi susitinkame prie Įgulos bažnyčios. Simboliška, kad prieš 87 metus į tuomet itin prastos būklės Soborą įžengė Antano Novickio vadovaujama speciali komisija, turėjusi išspręsti jo remonto klausimą.

Turbūt jam ne kartą čia teko lankytis ir anksčiau – vienaip ar kitaip, tai buvo Kauno karinės įgulos šventovė.

Inžinieriaus anūkas – aukštas, geros nuotaikos ir kariško stoto vyriškis – rankoje laiko maišelį, kuriame gerai žinomo Kauno fabriko gamybos batai: „Stengiuosi pirkti lietuvišką produkciją, o pas mus, Vilniuje, nėra geros firminės parduotuvės, tai pasinaudojau proga.“

atsargą ir tapo vilniečiu. Galbūt daugeliui dabartinių kauniečių atrodytų keista, kodėl jis negrįžo į senelių ir tėvų miestą. Ir vis dėlto, galima sakyti, jis įvykdė tai, dėl ko kovojo ir senelis – tarpukario kauniečių didžiausioji siekiamybė buvo atgauti istorinę sostinę ir išsikovoti teisę kiekvienam joje gyventi.

Būsimasis jūrų pėstininkas gimė ir augo San Fransiske – mieste, Kaunui giminiškame nebent savo kalvomis ir troleibusais. Ten beveik nebuvo lietuvių, tad nebuvo ne tik lietuviškos mokyklos, tačiau ir su kuo bendrauti tėvų kalba. „Greitai man sueis 52-eji, tačiau niekad nėjau į jokią lietuvišką mokyklą. Mama kartais duodavo iš lietuviškų knygelių pasimokyti, tačiau nebuvo kaip Los Andžele, kur lietuviai turi savo mokyklą. Lietuvių kalbą išmokau ir ja kalbėjau beveik tik namuose.“ Šiandienos San Fransiske lietuviška šeštadieninė mokykla jau yra – į ją eina ir vienos iš Dariaus seserų vaikai, beje, pavadinti lietuviškais vardais. Prisimindamas vaikystę 8 dešimtmečio San Fransiske Darius prisipažįsta kiek gėdijęsis šnekėti lietuviškai: „Iš mūsų, keturių vaikų, aš mažiausiai norėjau šnekėti lietuviškai. Žaidi su kitais vaikais ir kiek gėda, tuo metu man tai atrodė nemadinga. Eini, žaidi beisbolą, o sąlytis su lietuvybe tik šeimoje.“ Tačiau tai buvo tik pereinamasis etapas – mano pašnekovas anapus Atlanto du kartus dalyvavo lietuvių šokių šventėse. Taip pat buvo aktyvus lietuvių skautų narys – tėvai dėl lietuvybės palaikymo juos siųsdavo net į Los Andželą, kur buvo būrys: „Mūsų uniformos buvo kaip ir „Boy scouts of America“, tačiau su lietuviškom vėliavom – tą palaikė ir Amerikos skautų sistema, pagal kurios reglamentus viskas vykdavo. Tačiau

Darius jau pusantrų metų gyvena Lietuvoje – 2017 m. išėjo į užtarnautą

2019

SAUSIS

2 9

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

viskas buvo orientuota į Lietuvos istoriją, patriotiškumą – stovyklose mes kiekvieną rytą keldavom ir Lietuvos, ir Amerikos vėliavas, giedodavom Tautišką giesmę. Rengdavom „pavok vėliavą“ tipo partizanų mūšius, pasigaminę improvizuotų įtaisų iš servetėlių ir miltų. Viską buvo bandoma kiek įmanoma labiau sujungti su lietuvybe.“ Ir nors lietuvių bendruomenė San Fransiske buvo itin maža, tačiau pakankama, kad kiekvieną vasario 16-ąją vyktų minėjimas: „Vienais metais į minėjimą atvažiavo Simas Kudirka ir sakė paskaitą – tuo metu jis buvo mūsų visų herojus.“ Darius šneka gražia lietuviška šneka, atsargiai rinkdamas žodžius, stengdamasis neįterpti svetimybių: „Dabar girdžiu Lietuvoje jaunimą į šneką įdedantį daug angliškų žodžių. Mes taip pat šitaip darydavom, tačiau tik dėl to, kad kartais nežinodavom lietuviško atitikmens. Čia yra tas dalykas, kur aš noriu tobulėti visada – rašyti ir šnekėti gražiai lietuviškai.“ Tiesa, kaip ir nemažai Antrojo pasaulinio karo po pasaulį išblaškytų lietuvių ir jų palikuonių, pašnekovas prisipažįsta kartais gaudavęs pastabų dėl archaizmų, kurie jo kalboje užsikonservavę nuo 1944-ųjų: „Kai atvažiavau į Lietuvą, keli jauni žmonės sakė, kad šnekėdami su manimi jaučiasi lyg šnekėtų su savo seneliu. Kaip aš sakau, čia yra guzikas, – šypsodamasis rodo į sagą. – Kalbėdamas su vyresniais žmonėmis jaučiausi lyg kalbėčiausi su seniai pažįstamais, kaip su šeima.

Dabar to jau nebepastebiu.“ Paprašau daugiau papasakoti apie sugrįžimą. „2006 metais buvau suplanavęs aplankyti Britų jūrų pėstininkus, nes tarnaudami Afganistane žadėjom susitikti. Aš susimąsčiau, kodėl keliauju visur po pasaulį, bet Lietuvos taip niekuomet

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir neaplankau. Juk esu lietuvis, šneku lietuviškai! Pagalvojau, pabūsiu Anglijoj ir tada skrendu į Tėvynę – tuomet dar tebebuvo ir Lietuvos avialinijos.“ Tuometinį leitenantą tą kartą papirko svarbiausias šalies simbolis: „Ją pamačiau Pilies gatvės perspektyvoje ir širdis žinojo, kad esu namuose. Visada sakysiu, kad to negali paaiškinti, kaip kad negali

I pasaulinio karo metų žemėlapis, kuriame vaizduojami centriniai įtvirtinimai tarp dab. Savanorių prospekto ir K. Baršausko gatvių

Antanas Novickis pratybose VI-ajame forte. XX a. 3-asis dešimtmetis. Iš Novickių šeimos albumo.

paaiškinti, sakykim, meilės. Sakiau sau, juk čia Gedimino pilis! Visą šitą aš mačiau skautų knygose, kur parodytas Gedimino sapnas apie Geležinį vilką. Bet ten buvo piešiniai. O čia visa tai štai čia, gyvai!“

metu buvau tik jaunas 23 metų leitenantas Jameso Mattiso batalione.

Sėdėjom dykumoje netoli Kuveito sienos ir laukėme Persų įlankos karo pradžios, nors niekas dar nebuvo

Kaip kitą svarbų simbolį pašnekovas išskiria televizijos bokštą, su kuriuo jaučia ypatingą ryšį: „Tuo

2019

SAUSIS

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 2

tikras, kad konfliktas tikrai bus – juk paskutinę akimirką Saddamas Husseinas galėjo pasakyti, kad iš Kuveito traukiasi. Mano žinioje buvo 24 šarvuočiai ir 49 jūrų pėstininkai.

Pas mus transliavo kariuomenės radijas ir ateidavo kiek pavėluoti „Stars and Stripes“ numeriai. Taip mane pasiekdavo informacija – itin sukrėtė iliustracija su žmonėmis po tankais – iki šiol bokštas man dėl jų aukos yra ypač brangus. Tuomet galvojau: tai vyksta Lietuvoje, o tuo tarpu aš čia – dykumoje. Turėjom labai nedidelius pokalbių telefonu limitus – pamenu, paskambinau tėvams, o mama sako: „Dariau, ar tu žinai kas Lietuvoje vyksta?“ Bet sausio 17 d. prasidėjo karas. Tik po Kuveito išlaisvinimo grįžom į normalią bazę, kur buvo susikaupęs mūsų paštas, galėjom prisivyti žinias.“ Pirmą kartą Kaune Darius apsilankė 2007-aisiais. Be abejo, negalėjau nepaklausti, ar Kaunas skyrėsi nuo to Kauno, kurio vaizdinys egzistavo tėvų pasakojimuose: „Kaunas buvo aukšto lygio miestas, tokį jį ir įsivaizdavau – tėvelis kartais parodydavo nuotraukų. Toks jis ir dabar, kaip jose – likę daug tų romantiškų laikų.

Kaune daug išliko senų tarpukario namų. Vilnius turi senamiestį, bet Kaunas turi Žaliakalnį ir Ąžuolyną.

Kartais internete perskaitau, kaip Kaune kas nors nusiperka namą ir jį tvarko. Žvėryne daug gražių senų namų nugriauta – Kaune namus matai tvarkomus, čia nevaloma istorija.

Nežinau, kiek tame tiesos, bet susidariau tokį vaizdą ir tuo Kaunas man paliko įspūdį nuo pat pradžių. Visų pirma man čia krenta į akis namai lenktais kampais, vienodas anų laikų stilius, – rodydamas į centrinio pašto iliustraciją šypsosi pašnekovas. – Galbūt man tai krenta į akis dėl to, kad tėtis pasekė senelio pėdomis ir taipogi dirbo architektu – suprojektavo daug ligoninių, Valjecho rotušę, vieną Santa Barbaros universiteto

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

korpusą.“ „Kas Kaune dar man itin krito į akį, tai žmonių neformalumas – Vilniuje parduotuvėje sako „laba diena“, o čia – „laba“. Čia viskas paprasčiau, bendravimas paprastesnis. Visi atrodo savi.“ Pašnekovas parodė pluoštą nuotraukų, kuriose jo senelis įamžintas 3 dešimtmetyje – pratybose VI forte. „2011 metais mane paaukštino į pulkininkus. Juk tai tokia ypatinga diena kariškio gyvenime – norėjosi kažko simboliško. Juolab kad mano senelis juk irgi buvo pulkininkas!

Norėjau, kad ceremonija vyktų VI forte. Dabar jis jau tvarkomas, tačiau tada, nuvažiavus prie to transporto žiedo, žiūriu – lentelė „Šeštas fortas“.

Toliau žiūriu – grafičiai, viskas krūmuose. Galvoju, kur tas fortas? Deja, ceremoniją teko daryti Amerikoje“, – su plačia šypsena prisimena atsargos pulkininkas.

Valstybė kaip ir pažįstami žmonės – kas dieną juos matydami nepastebime, kaip keičiasi. Tad paklausiau, ar didelį pašnekovas mato skirtumą tarp 2006-ųjų ir dabartinės Lietuvos? „Pamenu, sėdi kavinėje ir niekas neina pro šalį. O juk buvo balandis Vokiečių gatvėje. Kavinėse personalas ne tai kad nedraugiškas, bet tiesiog neprieina. Aptarnavimas buvo paremtas ne žmogiškumu, bet taisyklėmis – kaip kokioje kariuomenėje, – šypsosi. – Dabar aptarnavimo kultūra – nuostabi. Tuomet girdėjau kalbas, kad autobusų vairuotojai nekultūringi. Eismas irgi būdavo kaip mūšis – o štai dabar aš net neturiu mašinos, nes viešasis transportas nuostabus. Vairuotojai visada palaukia bėgančio, jaunimas padeda močiutėms įlipti. O vairavimas kaip per tuos dvylika metų pasikeitęs!

Anksčiau būdavo baisu išeiti į perėją, o dabar vos pasisuki ton pusėn, visi iš karto stoja. Ir parduotuvėse viskas kitaip – visada girdėdavau šnekas apie nemalonias kasininkes. Pamenu,

pirkau visą vežimą lauktuvių vežti Amerikon – neturėjau nuolaidų kortelės. Kasininkė išklausinėjo visą eilę, kol atsirado, kas man ją paskolins, o juk galėjo tiesiog spjauti į visa tai.“

Pas Lietuvos karininkus Vytis ne tik prisegtas prie uniformos, bet ir širdyse.

2016 m. Darius aplankyti Lietuvos atsivežė ir tėvus. Kai paliko Lietuvą, mamai buvo apie penkerius, o tėčiui – devyneri: „Dėl šios kelionės man buvo šiek tiek dvejonių – jie taip gražiai kalbėjo apie Kauną, tačiau nemaža to, kas buvo 1944-aisiais, dabar nebeegzistuoja. Abejojau be reikalo – pabuvom savaitę Vilniuje, o tada atvažiavom į Kauną. Jie patys visur viską išvaikščiojo, susirado vaikystės vietas – čia jautėsi vėl kaip namie. Mama susiskambino su Kipro Petrausko dukra, kurios nematė nuo vaikystės, ir susitikę valandų valandas šnekėjosi, lyg visų tų metų nebūtų praėję.“ Tiesa, pagrindinis kelionės tikslas buvo kur kas kilnesnis: „1992 metais Karmėlavoje buvo perlaidotas mamos tėtis. Kai 2015 metais mirė ir močiutė, norėjome palaidoti ją šalia. Tuo pačiu atvežėme ir paskendusio mamos brolio Vytuko pelenus. Ant antkapio, be vardų, tėra vienas žodis – „sugrįžom“.“ Nors jį prisimena tik fragmentiškai, pagrindine savo karjeros inspiracija Darius vadina būtent senelį: „Nenoriu dabar prišnekėti netiesos, bet buvo tokia istorija, kai senelis dalyvavo operacijoje atsiimant pavogtas patrankas iš lenkų. Juk tokie pasakojimai įkvepia.“ Ką atsargos pulkininkas veikia dabar? Džiaugiasi sulėtėjusiu gyvenimo tempu ir galimybe laisvai rinktis. Šoka tautinius šokius ir kartais skaito pranešimus Lietuvos kariuomenei bei įvairių mokyklų moksleiviams, dalyvauja labdaros akcijose. „Jeigu būtų reikalas, visada padėčiau Lietuvai, kuo galėčiau, – gauname JAV jūrų pėstininko žodį, – „Bet pas Lietuvos karininkus Vytis ne tik prisegtas prie uniformos, bet ir širdyse.“

2019

SAUSIS

3 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P

Imi ir darai

U

R

O

Praėjusiais metais Gytis Banevičius tūkstantį, o gal ir daugiau kauniečių suvienijo Valstybės atkūrimo šimtmečio tikslui – per gegužę numinti 100 tūkstančių kilometrų už Kauną. Tikslas pasiektas per porą savaičių, iš viso numinta 208 tūkstančiai kilometrų. Šią gegužę tikslas jau kitas – per Kauno Hanzos dienas, taigi ir miesto gimtadienį, suorganizuoti pirmą jį globalių kauniečių forumą. Kas yra globalūs kauniečiai?

Kuo jie gali padėti Kauno kauniečiams, ir atvirkščiai? Kauno „Rasos“ gimnazijos ir Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, IT kompanijos verslo konsultantas, socialinės platformos „City Alumni“ Kauno klubo narys kol kas pats turi daugiau klausimų nei atsakymų, bet turi ir ką papasakoti.

K

A

U

N

A

S

–

E

Gunars Bakšejevs Elijaus Kniežausko nuotr.

3 4

Gyti, pernai dviračiai, šiemet – diskusijų forumas. Ar turi tikslą kasmet įgyvendinti po vieną didelę idėją?

Apskritai esu aktyvus žmogus. Daug metų savanoriavau įvairiuose renginiuose, festivaliuose. Mano požiūris toks: jei nori ką nors padaryti, tai ne kalbi, o imi ir darai. Taip

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pernai sugalvojau rengti dviračių iššūkį, kuris, prisijungus didesnei komandai, pavyko dvigubai geriau, nei tikėjausi. Smagu tokias idėjas sugalvoti ir jas įgyvendinti. Taigi vieną dieną, išgirdęs apie organizaciją „City Alumni“ ir supratęs, kad mano požiūris sutampa su jos vertybėmis, nusprendžiau prisijungti.

22001 199 S A U S I S

3 5

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

Tiesa, konkrečiai „City Alumni Kaunas“ vienija kauniečius, kurie gyvena kitur, o aš pats pusę laiko praleidžiu čia, pusę Vilniuje, kur yra pagrindinė mano darbovietė.

Bet myliu Kauną, jis man svarbus, noriu jame ir jam kurti. Su bendraminčiais – esame penkiese – ir nusprendėme organizuoti globalių kauniečių forumą. Mūsų tikslas yra užkurti diskusiją, kad kauniečiai po forumo norėtų bei galėtų rūpimus klausimus aptarti su savivaldos atstovais, turėtų galimybę pabendrauti su užsienyje gyvenančiais ir gal net įsitikinti, kad ne visada kitur žolė žalesnė.

Kaip paaiškintum terminą „globalus kaunietis“?

Mano supratimu, tai – žmogus, kuriam Kaunas yra širdyje. Visai kaip „globalus lietuvis“. Nesvarbu, koks tavo pasas, kur gyveni. Esmė – tai, kas viduje.

Papasakok daugiau apie iniciatyvą „City Alumni“. Kas jos autoriai? „City Alumni“ pradininkai yra „Global Shapers“, pasaulinė jaunų iniciatyvių žmonių organizacija, kurios atstovai nusprendė tokią iniciatyvą Lietuvoje sukurti. Panevėžys, Jurbarkas, Širvintos, Birštonas ir kiti Lietuvos miestai tokius turi, tiksliau, iš šių miestų kilusius žmones vienija klubo filialai. Vienur daugiau veiksmo, kitur mažiau. Kauniečių buvo pora dešimčių, dabar sumažėjo. Dažniausiai susitinkame Vilniuje, nes ten mūsų daugiausiai.

Susitikę galvojame, ką galime nuveikti Kaune, planuojame renginius, ir tada jau dažniausiai aš vykstu į susitikimus su Kauno organizacijomis, kadangi pusę savaitės esu čia.

O kas jus vienija be to, kad esate iš Kauno? Amžius, pomėgiai?

Amžius tikrai panašus. Sakyčiau,

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

esame jaunimas. Bet, pavyzdžiui, po „City Alumni“ inicijuotos diskusijos apie dvigubą pilietybę sulaukėme ir vyresnių žmonių dėmesio, noro prisijungti. Taigi svarbiausia, kad norėtum kažką gero padaryti savo miestui. Kiek duosi, tiek ir gausi atgal.

Kauno gimtadienis – gera proga sulaukti daug dėmesio, nes mieste bus daug žmonių. Ar buvo kitų priežasčių forumui rinktis būtent šią datą?

Jau teko apie forumą kalbėti su Kauno rinkodaros ir turizmo agentūra „Kaunas IN“, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos atstovais. Pasitarus paaiškėjo, kad būtent Kauno Hanzos dienos, vykstančios gegužės pabaigoje, yra tinkamas metas. Tiek dėl gero oro, tiek dėl pačios progos.

Kodėl gi gimtadienio proga neaplankius gimtojo miesto, nesusitikus su giminaičiais ir kartu nepadiskutavus įdomiomis temomis?

Kokios tos temos?

Keletą jau esame numatę. Viena jų – apleisti, netvarkomi pastatai. Būtų įdomu išsigryninti jų tuštumo priežastis, paieškoti galimybių pastatus užpildyti veiklomis. Antroji tema – įsidarbinimo galimybės jaunimui.

Norėtume, kad visose diskusijose dalyvautų po pasaulio kaunietį, gyvenantį užsienyje, bei į Kauną gyventi grįžusį žmogų, taip pat savo srities profesionalai. Diskutantai pasidalintų patirtimi vienu ar kitu klausimu, o tuomet susirinkusieji galėtų išreikšti savo nuomonę, užduoti klausimų. Manau, tokie patirties mainai gali turėti realios vertės. Tai nebus tik pasikalbėjimas.

Galbūt reikėtų pirmosios temos aptarimą rengti viename iš apleistų pastatų?

Gera idėja, gal antrojo forumo metu?

Grįžtant prie forumo, įdomu būtų sužinoti, kurį apleistą Kauno pastatą imtum tvarkyti pirmiausiai ir ką jame veiktum? Žydų ligoninę (bikur cholim) prie Kauno pilies. Man atrodo, kad šiuo metu tai vienas didžiausių Kauno skaudulių, kurį išgydžius miestas išloštų. Kodėl? Ji geriausioje Kauno vietoje. Šalia parkas, patogus susisiekimas, milžiniškas srautas žmonių. Svarbu tik išsiaiškinti, ką miestiečiai norėtų toje vietoje matyti. Bet tai galime padaryti tik diskutuodami ir ieškodami būdų tas vizijas įgyvendinti. Kas man

Kodėl užsienyje gyvenantiems kauniečiams reikėtų dalyvauti forume?

Kaip jau sakiau, tai bus gera proga pasveikinti gimtąjį miestą su gimtadieniu, susitikti su senais bičiuliais. Organizuosime ir laisvalaikio programą, pažindinsime su besikeičiančiu Kaunu. Bus galima ne tik pasidalinti patirtimi, įžvalgomis, bet ir užmegzti naujų pažinčių. Aš įžvelgiu naudą tiek atvykstantiems, tiek Kauno gyventojams, tiek mums, kaip organizatoriams.

Pabaigoje – apie tai, nuo ko pradėjome pokalbį. Dviračius. Ar Kaunas gali tapti tokiu dviratininkų miestu kaip Amsterdamas ar Kopenhaga? Ar trūksta tik dviračių takų?

Dar gero oro visus metus. Žinoma, ir infrastruktūros. Kitų eismo dalyvių požiūris sparčiai gerėja – tai didelis pliusas. O daugiau negaliu pasakyti – man asmeniškai nieko netrūksta, aš nuolat važinėju dviračiu. Tiek pats sau, tiek su bendraminčiais. Keletą metų organizuodavome rugsėjo 1-osios išvykas – vien tam, kad kitaip paminėtume mokslo metų pradžią. O apie dviračių iššūkį jau pasakojau.

O jei skaitytojas nėra Kaune važinėjęs dviračiu, nuo ko jam reikėtų pradėti? Na, kai jau sniegas nutirps.

Siūlyčiau pradėti nuo Trijų mergelių tilto, riedėti Panemune iki Rotušės, grįžti pro miesto centrą.

O mes dažniausiai važiuojame link Vilkijos, keltu (jis kursuoja nuo Motinos dienos – red. past .) persikeliame per Nemuną ir kita jo puse grįžtame.

2019

SAUSIS

kaunas2022.eu

Kurie muziejai Kaune tavo mėgstamiausi?

Visada patiko T. Ivanausko zoologijos muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus. Dirbtuvėse išsigryninome vieną įdomų faktą – daugelis žmonių mano, kad muziejuose niekas nesikeičia, todėl ir neina į juos.

Bet taip tikrai nėra, šiandien muziejai dinamiški, juose vyksta daug renginių. Belieka žmonėms apie juos sužinoti.

asmeniškai ten patiktų, nėra taip svarbu, aš tik vienas iš tūkstančių.

cityalumni.lt

Minėjai, kad apie forumą jau kalbėjaisi su „Kaunas 2022“ komandos nariais. Ko asmeniškai tikiesi iš 2022-ųjų, o gal kultūros sostinės virusas tave jau apkrėtęs?

Kai išgirdau apie šį titulą, maniau, kad bus koncentruojamasi į 2022-uosius, būtent tais metais vyks daug renginių ir t. t. Bet po kiek laiko sužinojau, kad yra visiškai priešingai – 2022-ieji bus ataskaitos laikotarpis, kai visi pasižiūrėsime, kiek visko jau nuveikta. O veikiama jau dabar. Tai labai smagu, ir pats stengiuosi įsitraukti tiek, kiek pačiam įdomu, kiek spėju po darbo ir „City Alumni“ veiklos.

Pavyzdžiui, dalyvavau dirbtuvėse, kuriose ieškojome atsakymo, kodėl tuštėja muziejai, kaip jiems tapti šiuolaikiškais.

3 7

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

Fotografuota studijoje „jotjot“, Drobės g. 66. „Shoop.lt“ nuotr.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rubriką „Merkurijus“ prieš porą metų pradėjome siekdami užpildyti didelę nišą Kauno suvenyrų lentynose. Malonu, kad klausimas kūrybingai sprendžiamas, o mes ir toliau fiksuojame tai, kas vertingo ir aktualaus mieste atidaroma, nulipdoma ar išleidžiama kiekvieną mėnesį. Šįkart akiratyje – Šančių naujakuriai, nešiojamas ir uodžiamas Kaunas bei daug naujų leidinių.

Merkurijus

2019

SAUSIS

3 9

1

„jotjot“

Drobės g. 66

S

„Merkurijuje“ jau esame džiaugęsi šių po savo sparnu užsienio talentus pakvietusių kauniečių laimėjimais dizaino konkursuose, o dabar viešime naujoje „jotjot“ studijoje industriniame Žemųjų Šančių kvartale, „Kauno baldų“ pastate. Čia galima apžiūrėti tai, ką vertina pasauliniai dizaino ekspertai. Sofos, lentynos, kilimai (ant sienų!)... Ir net padirbėti kartu, jei jums pakeliui, čia galima.

U

2

Kauno miesto pramogų kortelė „Kaunastic“

I

J

Nuo 10 €

M

E

R

K

U

R

Kamerinio teatro premjera, seansas „Romuvoje“, neblėstančio populiarumo pabėgimo kambariai ir daug kitų būdų leisti laiką Kaune sutalpinti vienoje nedidelėje kortelėje. Geras būdas atvilioti į miestą seniai čia buvusius bičiulius.

3

Kvepalai „Kaunas Art Deco“ 8,70 €

Laikinosios sostinės atminimo metais galite kvepėti tarpukariu. O koks jis – Kauno aukso amžiaus kvapas?

Parfumerė Eglė Jonaitytė sako, kad tai romantiška fantazija apie tarpukario Kauną, žmones, architektūrą, gyvenimo būdą, baldų spalvas, gobelenų faktūras, besisukančias „Metropolio“ duris ir suknelę vienam vakarėliui už visą atlyginimą. Šie kvepalai jau tapo reprezentacine dovana iš Kauno.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

4

Gatvės meno drabužių linija „It’s Kaunastic“ 33–53 €

Senelį išminčių, tikslo siekiantį astronautą ar „Fluxus“ acteką dabar galima ne tik nufotografuoti, bet ir apsivilkti.

Kol kas „Kaunas IN“ ir dizainerės Rimos Kazokaitės sukurtoje linijoje – tik tamprės ir džemperiai, bet, sako, tai tik pradžia. O kokio tago ant marškinėlių norėtumėt jūs?

5

Titas Antanas Vilkaitis, „Santakos“ („Kitokia grafika“, 2019) 10 €

Istorinis grafinis romanas, kitaip – storas komiksas, pristato istorijos verpetuose paskendusius kauniečius. Tai – Emma Goldman, broliai Minkovskiai ir kiti kai kam gal net negirdėti, bet mūsų mieste pėdsakų palikę žmonės.

6

Gediminas Kasparavičius, „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1940 metais“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018) 15 €

Jei norite padiskutuoti apie upes, jų tėkmę, vagas, laivus ir uostus, Kaune tai smagiausia daryti su Gediminu Kasparavičiumi, VDU doktorantu, Istorinės LR Prezidentūros darbuotoju.

Prieš tai būtinai perskaitykite jo knygą, kuri, tikimės, taps deficitu, o krantinės Kaune pagaliau atgims.

2019

SAUSIS

4 1

7

Žurnalas Kaunui „Į“ (Kauno fotografijos galerija, 2018) 15 €

J

U

S

Kokie gyvūnai dera prie Kauno logistikos centrų? Kur išgaravo Kauno fabrikų milijonai, o gal net milijardai?

Kokie augalai veši apleistose teritorijose? Ką simbolizuoja kolektyvinių sodų kultas, kokias tradicijas puoselėdavo industriniai bendradarbiai ir kuo kvepėjo carinis Kaunas? Į beveik visus šiuos klausimus atsako naujas, trečiasis žurnalo Kaunui „Į“ numeris, kurio tema – (post)industrija. Lietuviškai ir angliškai, tad dovana ir sau, ir į užsienį.

I

8

Metraštis „Kaunas pilnas kultūros 2018“

U

R

Nemokamai

M

E

R

K

Savęs girti nemokame, bet patys tikrai džiaugiamės, kad ir vėl pavyko surinkti 300 puslapių herojų, istorijų, nuotykių ir ateities prognozių. Kaip ir kas mėnesį, dviem kalbomis. Pavartyti ar pasiimti kopiją galima Kauno menininkų namuose.

9

Žurnalas MASS Nemokamai

„Kaunas 2022“ programos, auginančios miestui 2022-ųjų kartą, „Kauno iššūkis“ absolventai ėmė ir išleido nedidelį, bet mass’yvų grafikos, trumpųjų žinučių, neredaguoto redaktorių požiūrio ir, be abejo, Kauno kupiną leidinį. Antras numeris tikrai bus, o pirmojo ieškokite „Talent Garden Kaunas“, Kauno menininkų namuose ar „Tempo erdvėje“ senamiestyje.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

10

„100 pakilių akimirkų: tarpukario šventės ir iškilmės“ (Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2018) 15 €

Visus praėjusius metus lyg ir šventėme, bet tenka pripažinti, kad geriau mokame minėti atmintinas datas, o ne tiesiog pasilinksminti. Tad, stojus Laikinosios sostinės atminimo metams, kiekvienam kauniečiui pravartu pasisemti įkvėpimo iš tarpukariu siautusių tautiečių.

11

„Įsivaizduoti Lietuvą.

100 metų, 100 vizijų.

1918–2018“ (sud.

Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė, „Baltos lankos“, 2018) Nuo 13,2 €

Pašventėme, o dabar metas vėl surimtėti ir įvertinti, kiek visko per šimtą metų Lietuvai prikūrė, numatė ir prilinkėjo politikai, mokslininkai, menininkai ir kiti veikėjai. Knyga pirmiau išleista anglų kalba ir labiau užsieniui, tad itin malonu, kad dabar ji prieinama visiems tiems, apie kuriuos svajota (arba kuriems planuota). Juk sveika savęs paklausti, ar pateisinai viziją.

Arba kas kaltas, kad vis dar neturime nacionalinio stadiono, bet turime nacionalinį architektūros stilių – kolūkinį baroką?

2019

SAUSIS

4 3

Maršrutas Teatras Antradienis, 01 08, 19:00

Spektaklis „Brodsky/Baryshnikov“

Lietuvos teatro padangę nušvies itin ryškus kultūrinis įvykis – spektaklis, grindžiamas Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio eilėmis, kurias skaito legendinis baleto šokėjas ir aktorius Michailas Baryšnikovas. Lietuvos žiūrovas turės unikalią galimybę išvysti trijų genialių kūrėjų, Alvio Hermanio, Josifo Brodskio bei Michailo Baryšnikovo, bendrą darbą, kurio šaknys siekia net ir pačią Lietuvą, kadangi visame pasaulyje garsus rašytojas J. Brodskis, kurį laiką gyveno ir kūrė mūsų šalyje.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Šeštadienis, 01 12, 18:30

Monospektaklis „Kelionė“ „Teatro Klubas“, Vilniaus g. 22

Jauna vilnietė aktorė Donata Kielaitė prikelia naujam gyvenimui amžinai aktualias žymiausios XX a. poetės Juditos Vaičiūnaitės eiles. Monospektaklis – tai kelionė po nusivylimų ir vilčių, vienatvės ir tikėjimo, kančios ir meilės pasaulį.

Antradienis, 01 15, 18:30

Alytaus miesto teatro monospektaklis „Seen“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Gyvūnams draugiškos vietos

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Seen“ – apie valgymo sutrikimus, kūno kultą ir nemeilę sau. Jis sukurtas pagal tikras trijų merginų istorijas, kurios suplaukia į vieną Ūlos patirtį, kuria mergina nusprendžia pasidalinti su savo sekėjais, sukviesdama juos į atvirą, aštrų ir tuo pat (netikėtai net jai pačiai) jautrų vlogo filmavimą, tapusį stipria išpažintimi. Tai labiau ne spektaklis, o išpažintis perteikiama muzika, judesiu, gyvu vokalu ir nesuvaidintu pasakojimu apie Ūlas, kurios trokšdamos kitų meilės ir pripažinimo, praranda pagrindinį turtą – save.

Penktadienis, 01 18, 19:00

Premjera. Spektaklis „Trojietės“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Spektaklio dramaturgiją sudaro Trojos karo priežasčių ir pasekmių jungtis, sukonstruota iš Euripido tragedijų „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“. Taip pat naudojami M. Atwood „Penelopiada“ bei S. Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ fragmentai bei kita dokumentinė medžiaga. Pagrindinė spektaklio tema – Karo auka. Ją režisierius Povilas Makauskas siekia

Sausis atskleisti žmogiškųjų tragedijų koliažu, analizuojančiu platų karinės tematikos spektrą: karo absurdą, moters aukojimą, smurtą prieš moteris, žiaurumą, nacionalizmo pasekmes, patriarchato krizę, netekčių bei karo traumų temas.

Ketvirtadienis, 01 24, 19:00

Premjera. Spektaklis „Vėjo prigimtis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Sekmadienis, 01 20, 12:00

Spektaklis „Alio, alio, žeme!“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Pagrindiniams V. V. Landsbergio pasakos herojams – Arkliukui ir Varliukui – pabodo gimtieji namai Žemėje. „Keliausim ten, kur žolė žalesnė, vanduo šlapesnis, saulė kaitresnė“, – nusprendžia bičiuliai ir išsiruošia į kosminį žygį po visatą. Nepaprastoje kelionėje jų laukia susitikimai su Žemės palydovu Mėnuliu, aplink Saulę skriejančiomis planetomis ir jų valdovais. Pakeliavę po visatos platybes, bičiuliai įsitikina, kad gražiausia ir brangiausia gimtoji planeta – Žemė. Spektaklio režisierė – Gintarė Damanskytė.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

„Vėjo prigimtis“ – tai pasakojimas apie kartų skirtumus, apie tai, kokią įtaką tėvai gali daryti jauno žmogaus pasirinkimams – siekti savo ar tėvų suformuotų idealų? „Tai spektaklis sūnums ir jų tėvams, tėvams ir jų sūnums apie tą vyrų pusę, kurios nerodome. Ne apie nerodomus jausmus, bet lūkesčius, kuriuos tėvas iškelia virš sūnaus galimybių juos pasiekti.

Ir apie neišvengiamą gėdos jausmą, kurį patiriame todėl, kad per daug stengėmės“, – spektaklio temą pristato režisierius Gildas Aleksa.

Penktadienis, 01 25, 18:30

„Sandra Domingo“ flamenko šokio spektaklis „Svajonės“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Išskirtinio dizaino kostiumai, klasikiniai ir ekspresyvūs flamenko šokio elementai, persipinantys su netikėtais ir originaliais scenos raiškos ieškojimais. Spektaklyje skamba Diego Gallego, J.S. Bacho, J. Štrauso ir kitų šiuolaikinių kompozitorių muzika.

2019

SAUSIS

4 5

Maršrutas Antradienis, 01 29, 14:00

Spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

istorija. Režisieriui Agniui Jankevičiui atrodo, kad autoriui labiau rūpi įpratinti žmones prie minties, kad visiškai nebesvarbu, kas jau yra įvykę – svarbu tik tai, kaip tu norėtum pratęsti savo istoriją ir nuo kurios vietos. Nėra fatališkų klaidų, kažkieno kaltės ar likimo. Gyvenimo nelaimės, protą aptemdantis pyktis ar kvailas elgesys čia tampa šansu pažiūrėti į viską kitaip.

Kai tau keturiolika, leki visu greičiu ir neri stačia galva, siautėji su draugais ir myli, lipi ant stogo ir skęsti muzikoje.

Norisi bučinių ir nuotykių, tūsų ir juoko, pripažinimo ir galios, supratimo ir palaikymo. Spektaklyje „Lė-kiau-lėkiau“ paauglių pasaulis – komplikuotas, gyvas, jautrus ir aštrus – sukurtas ir atkurtas iš paauglių forumų internete, susitinkant ir bendraujat su 13-16 metų vaikais.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Ketvirtadienis, 01 31, 18:30

Trečiadienis, 01 30, 18:00

Spektaklis „DreamWorks“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklis „Šimtmečio moterys“ „Teatro Klubas“, Vilniaus g. 22

Spektaklyje išvysite garsiausias tarpukario moteris, kurios savo kūryba, veikla prisidėjo prie valstybės atstatymo darbų. Spektaklio siužetą įrėmina dvi kertinės datos – 1907 Kaune įvykęs I Lietuvos moterų suvažiavimas ir 1937 Kaune įvykęs II Lietuvos moterų suvažiavimas bei tuo metu aktyviai visuomeniniuose procesuose dalyvavusių moterų: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Julijos Žymantienės-Žemaitės, Sofijos Smetonienės, Jadvygos Tūbelienės, Onos Rymaitės, Felicijos Bortkevičienės gyvenimo ir sudėtingų likimų peripetijos.

Muzika Penktadienis, 01 11, 19:00

„Matters_“: PHONĒ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Anot dramaturgo Ivano Vyrypajevo, „DreamWorks“ – tai tiesiog meilės

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kaunas 2022“ industrinės kultūros programa pristato vakarą, kuriame

Sausis pasirodys Skeldos, Sala ir π. Tikėkitės melancholiškų garsovaizdžių, masyvaus sintezatorių gaudesio, rituališko stūgsmo ir nesibaigiančios žiemos melodijos.

Penktadienis, 01 11, 19:30

„Ugniavijo“ albumo pristatymo koncertas

Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė, A. Mickevičiaus g. 19 Karininkų ramovė kviečia į sausio 13-osios aukų atminimo bei akustinio „Ugniavijo“ albumo pristatymo koncertą Lietuvos centre - Kauno mieste. Koncertas nemokamas, o durys atsidaro 19:00.

Sekmadienis, 01 20, 17:00

Koncertas „Nuskraidink mane į diksilendo šalį“ Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5

Kauno diksilendas „DixXband“ kviečia į savo pirmąjį sezono koncertą. Improvizacijų, išraiškingų melodijų bei ritmų vakare skambės Naujojo Orleano, Čikagos muzika ir vyks lindihopo šokiai.

Kartu su „DixXband“ scenoje išvysite aksominio balso džiazo atlikėją Kristiną Svolkinaitę bei žaismingus svingo šokio meistrus iš klubo „All That Swing“.

Antradienis, 01 22, 19:00

CRRNT No. 12 Ketvirtadienis, 01 17, 20:00

Free Finga albumo „Pick Up Line“ pristatymas „Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30

Free Finga albume „Pick Up Line“ sugulė trylika dainų apie Tinderį, vienatvę ir nesusišnekėjimą, prieš šventes jos tiesiog išguldė internetą, o dabar atėjo laikas jas išgirsti gyvai. Šeštadienis, 01 19, 21:00

Koncertas „Grinding Bombing Thrashing“

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Svečiai iš Lenkijos „Nuclear Holocaust“ (thrash/grind) sugrįžta į Kauną po metų. Grupė išleido naują albumą ir pristatys jį mums. Lenkus apšildys „Gangrena“ ( black’n’roll/punk).

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Kauno menininkų namuose tęsiasi improvizacinės, šiuolaikinės bei eksperimentinės muzikos koncertų ciklas „CRRNT“. Dvyliktajame ciklo koncerte pasirodys klausytojams puikiai pažįstami muzikai: Arnas Mikalkėnas, Eugenijus Kanevičius ir Dalius Naujokaitis.

Trečiadienis, 01 23, 19:00

Koncertas „Improdimensija“ „Jazz Academy“, Baltų pr. 34

Vos 49 vietas turinčioje akademijos salėje džiazo ritmu improvizuos virtuozų trio Arnas Mikalkėnas, Kęstutis Sova ir Tadas Petkevičius-Grajauskas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

SAUSIS

4 7

Maršrutas Ketvirtadienis, 01 24, 19:30

Monikos Linkytės ir „London Community Gospel Choir“ koncertas „Savo pasaulį kurti“

Šeštadienis, 01 26, 18:00

„The Tiger Lillies“ koncertas VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Didelės sėkmės sulaukęs M. Linkytės ir savas gospelo tradicijas jau 35 metus kuriančio Londono choro pasirodymas klausytojų pageidavimu tapo koncertų turu „Savo pasaulį kurti“, sausio pabaigoje nuskambėsiančiu Vilniaus kongresų rūmų, Kauno filharmonijos ir Klaipėdos koncertų salėse.

Penktadienis, 01 25, 18:00

Koncertas „Nepakartojamas smuiko skambesys“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Žiemos vakarą skambės Ludwig van Beethoven – „Koncertas smuikui ir orkestrui“ bei Edward Elgar kūriniai orkestrui. Kūrinius atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir solistas Pavel Berman.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„The Tiger Lillies“ muzikiniame pasaulyje susipina, atrodytų, nesusiejami dalykai: makabriškos grimasos, ironija, kabaretas, nepaprastas muzikalumas, tamsus gilus liūdesys, o kartais švelnumas ir tyras grožis. „The Tiger Lillies“ pasirodymai yra labai saviti, daugiasluoksniai, nepaliekantys abejingų. Savo naujausią albumą grupė pristatys ir Kaune. Šeštadienis, 01 26, 19:30

„Colours of Bubbles“ akustinis koncertas „Home“ Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

2018-ieji „Colours of Bubbles“ buvo pilni įvykių, todėl šių metų pradžioje grupė kviečia į savo namus akustiniuose turo „Home“ koncertuose, po kurių – atostogos ir naujo albumo įrašai.

Ketvirtadienis, 01 31, 21:00

Koncertas „Samba da Minha Terra“

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Sausis Žodis „terra“ šiuo atveju reiškia žemę arba šalį, didžiausią Pietų Amerikoje – Braziliją. Dėl daugybės vingių šios šalies istorijoje šiandien tai yra kultūrų katilas, kuriame kunkuliuoja skirtingos tradicijos, kalbos ir muzika.

Projekto muzikantai savo koncertu trokšta atskleisti intriguojančias ir stebinančias Brazilijos kultūros puses. Įtraukiantys ritmai ir jausmingos istorijos iš skirtingų Brazilijos regionų, muzika kelianti daug emocijų ir priverčianti pasijusti laimingu – tokia muzikinė kelionė laukia klausytojų.

Ketvirtadienis, 01 31, 18:00

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5 Per tris dešimtmečius susikūręs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kviečia švęsti su nuostabiausiomis ištraukomis iš operos žanro perlų.

Gimtadienio metu nuskambės ir pirmajame orkestro koncerte atlikta penktoji L. van Beethoveno simfonija, po prieš 210 metų Vienos teatre įvykusios premjeros Ernsto Theodoro Hoffmanno pavadinta „svarbiausiu visų laikų muzikos kūriniu“.

Parodos 11 28 – 01 25

Paroda „Rembrandtas van Rijnas. Piešiniai“ Perkūno namas, Aleksoto g. 6

Faksimilinių piešinių parodoje – 50 mėgstamų Rembrandto siužetų: biblinės scenos iš Senojo ir Naujojo Testamento. Taip pat keli puikūs olandiški peizažai, dailininko namų interjerai, nuogos moters aktas, kelios karių, moterų ir vyrų figūros, buitinės scenos su vaikais, elgetomis, keli variantai su prie kartuvių pririšta nelaimingąja, piešta iš natūros ir daugiau.

11 29 – 03 03

Prano Gailiaus retrospektyvinė paroda „Gyvenimo scenos“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Praną Gailių kaip menininką suformavo Paryžius, o lietuviški vaikystės prisiminimai bei liaudies menas tapo įkvėpimo šaltiniu, suteikusiu jo kūriniams originalumo. Dailininkas kūrė ciklais, kurie atspindi jo mintis ir požiūrį į gyvenime vykstančius procesus. P. Gailius sakė, kad visus jo darbus galima vadinti jautriais paviršiais, nes visuose jis jautriai vaizduoja skirtingas emocines būsenas.

2019

SAUSIS

4 9

Maršrutas 12 06 – 01 27

Rimanto Antano Šulskio paroda „Pasivaikščiojimai su paukščiu“

Rimanto Antano Šulskio 75 metų jubiliejaus proga visuomenei pristatoma mažoji skulptūra ir monotipijos iš muziejuje saugomų kūrinių. Konceptualiai apsisprendus nerodyti sovietmečiu sukurtų, slogios „Varinės karalystės“ horeljefų, norima atkreipti dėmesį į mažiau žinomą ir tyrinėtą menininko kūrybos etapą, kuris ne tik demonstruoja daugiabriaunį talentą įvaldant įvairias meno sritis bei technikas, bet ir giliau bei plačiau nušviečia paties kūrėjo asmenybę, bene ryškiausią menininko pilietiškumo, kovotojo už laisvę pavyzdį, vertą minėti kartu su kitais iškiliais atkurtos Lietuvos šimtmečio kontekste pagerbiamais asmenimis.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

12 19 – 01 25

Kaido Ole ir Jono Gasiūno paroda „Družba“ Galerija „Meno Parkas“, Rotušės a. 27

Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos valstybių šimtmečiams. Mokslininkai teigia, kad norint iš tiesų susidraugauti, pavadinti kažką tikru draugu, prireikia mažiausiai 200 valandų praleistų kartu. O kaip, jei kartu būta 50 metų? Kaip, jei net ne savo noru? Pusė amžiaus okupacijos – matyti vienas kitą priespaudoje, mėginti kartu išlikti stipriems, išsaugoti savo tapatybę.

Apie tai ir dviejų tapytojų esto Kaido Oles ir lietuvio Jono Gasiūno paroda.

12 29 – 02 16

Gražinos DidelytėsAbaravičienės paroda „Gelmės“ Galaunių namai, Vydūno al. 2

Gražinos Didelytės-Abaravičienės (1938-2007) 80-osioms gimimo metinėms skirtoje grafikos kūrinių parodoje – per 30 darbų iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Parodoje eksponuojami ir pirmieji, dar 1975 metais muziejaus įgyti ofortai, ir kūriniai iš P. Galaunės rinkinio, pačios autorės dovanoti bičiuliams Kazimierai ir Pauliui Galaunėms.

01 05 – 02 03

Kolektyvinė paroda „Svetur“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Paroda yra projekto „Akcentai. Nedaloma istorija“ dalis. 2018–ųjų metų parodų serija yra skirta paminėti

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gyčio Skudžinsko kuruotoje parodoje „Svetur“ pristatomi Lietuvos menininkų, savo kūrybinę veiklą vystančių už Lietuvos ribų – Ievos Baltaduonytės, Pauliaus Butkaus, Valus Sonov, Sigito Baltramaičio, Vytenio Jankūno,

Sausis Algimanto Kezio ir Jono Dovydėno – darbai. Nepriklausomai nuo autorių plėtojamų temų bei priklausymo vienai ar kitai kartai, paroda išskleidžia egzodo fotografijos audinį, įvariapusišką ir margą išeivijos fotografijos paveikslą.

01 10 – 03 31

Paroda „Lietuva litvakų akimis“ Kauno miesto muziejus, Rotušės a. 15

01 09 – 02 11

Arvydo Čiukšio paroda „Pasivaikščiojimai po Kauną“

Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2 Architekto fotografo Arvydo Čiukšio pomėgis klajoti po gimtąjį Kauną, jį fotografuoti ir kaskart atrasti šį miestą iš naujo virto į spalvingą nuotraukų kolekciją. Internete publikuotos fotografijos sukėlė milžinišką kauniečių, lietuvių, užsieniečių susidomėjimą viešojoje erdvėje. Metas pamatyti jas gyvai.

01 10 – 01 23

Paroda „Baltijos iliustracija.

Komiksai #2“ Galerija „Ars et Mundus“, A. Mapu g. 20

Kuratorės Ula ir Rusnė Dominyka Šimulynaitės keliaujančios parodos lankytojams pristato kūrėjus iš Baltijos šalių. Latvijai atstovauja Līva Kandevica, Dāvis Ozols, Anna Vaivare, Estijai – Ann Pajuväli, Joonas Sildre, Lietuvai – Miglė Anušauskaitė, Lina Itagaki, Gerda Jord, Paulius Petrauskas, Aleksas Steponavičius, Rusnė Šimulynaitė, Ula Šimulynaitė, Titas Antanas Vilkaitis.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis štetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros. Poezijos mėgėjus paroda pradžiugins iš jidiš kalbos verstais eilėraščiai apie Lietuvą. Taip pat galėsite pažiūrėti du unikalius ir pamirštus filmus: 1924 m. Lenkijos kino kompanijos sukurtą nebylųjį filmą „Vilniaus legenda“ ir 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Raimundo Vabalo sukurtą pirmąjį spalvotą lietuvišką vaidybinį filmą-pamfletą „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (nuotr.), kurio politinė satyra liko to meto žiūrovų nesuprasta ir neįvertinta. Parodą lydi specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audio gidas, nuodugniai pristatantis parodos turinį.

2019

SAUSIS

5 1

Maršrutas Sportas Trečiadienis, 01 16, 19:00

Lietuvos rankinio lyga: Kauno „Granitas-Karys“ – Vilniaus HC „Vilnius“ Įpusėjus rankinio sezonui čempionato turnyrinėje lentelėje pirmauja dvi Kauno komandos, o lyderiai šiuo metu yra „Granitas-Karys“. Padėsite jiems tokiais likti?

Kinas 01 11 – 01 13

LUX kino dienos

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Sekmadienis, 01 20, 17:00

Kauno „Žalgiris“ – Kėdainių „Nevėžis“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Pirmosiose šiemet namų rungtynėse kauniečiai ruošiasi sutikti jaunuosius vilniečius. Kuriems Kauno ledas bus parankesnis? Beje, prieš rungtynes savo jėgas ant pačiūžų galėsite išbandyti prie pat arenos veikiančioje atviroje čiuožykloje.

Po švenčių pertraukos Kaune vėl užvirs aukščiausiosios Lietuvos krepšinio lygos aistros, o Lietuvos čempionams pirštinę mes Kėdainių „Nevėžio“ krepšininkai. Žaliai-baltą pergalių mašiną reikia užkurti buvimu kartu, garsiais šūksniais ir visapusišku palaikymu.

Trečiadienis, 02 06, 20:30

Nacionalinė ledo ritulio lyga: „Kaunas Hockey“ – „Geležinis Vilkas“ Kauno ledo arena „Baltų ainiai“, Aušros g. 42C

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2007 m. įsteigtą LUX kino apdovanojimą Europos Parlamentas kasmet teikia filmui, atskleidžiančiam Europos kultūrų įvairovę ir iliustruojančiam europines vertybes. Šio apdovanojimo tikslas – supažindinti žiūrovus su Europos šalių kino filmais bei paskatinti diskusijas visuomenei aktualiais klausimais. Kauniečiai kviečiami pamatyti tris filmus, kurie varžėsi dėl apdovanojimo 2018 m. Tai – laimėtojas „Kariaujanti moteris“ (nuotr., rež.

Benedikt Erlingsson (Islandija, Prancūzija, Ukraina), taip pat „Styx“ (rež.

Wolfgang Fischer, Vokietija, Austrija) ir „Kitoje durų pusėje“ (rež. Mila Turajlić (Serbija, Prancūzija, Kataras).

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Sausis Sekmadienis, 01 13, 16:00

Filmas „Silvio“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62 Machinacijos, sekso skandalai ir populizmas. Šias „vertybes“ propaguoja įtakingasis Silvio Berlusconi (akt. Toni Servillo). Jis ir šaltakraujiškas strategas, ir romantiškas vyras, ir geidžiamiausias vakarėlių liūtas. Filmų „Didis grožis“, „Jaunystė“ bei kultinio serialo „Jaunasis popiežius“ režisierius Paolo Sorrentino kandžiai, ironiškai, tačiau nepaprastai stilingai žvelgia į šių laikų Italiją.

Sekmadienis, 01 13, 18:00

„Kinas bare: Jonas Mekas“ Baras “Godo”, Laisvės al. 89-1D

ekscentrikų ir atskalūnų portretai, jautrios santykių dramos ir socialiniai reiškiniai, subkultūros bei bendruomenės egzistuojančios visuomenės paribiuose. Argentiniečių režisierės Agustina Comedi dokumentinis filmas „Silence is a Falling Body“ (liet. k. „Tyla – tai krintantis kūnas“, 2017 m.) klausia, ar iš tiesų pažįstame savo artimiausius žmones. Mirus tėvui, Agustina paveldėjo šimtus valandų video įrašų, kuriuose atsiskleidė nepažinta jo pusė: aktyvizmas, homoseksualumas, nematyti draugai. Šis filmas – tai intymus laikmečio portretas ir pasakojimas apie aistrą, lytiškumą, šeimą ir laisvę.

Penktadienis, 01 18, keli seansai

Premjera. Filmas „Favoritė“ (The Favourite) „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Jonas Mekas – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėviu. Per Kūčias ištikusio 96-ojo gimtadienio proga apie kūrėjo gyvenimą, kūrybą ir jos prasmę papasakos kino filosofė Kristina Terentjevaitė. Po to – Kristinos parinktas J. Meko filmas.

Trečiadienis, 01 16, 19:00

„Kitas Kinas“: „Silence is a Falling Body“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Platforma „Kitas Kinas“ pristato dokumentinių filmų seriją „Common People“. Serijos epicentre – intymūs

Naujausias režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas pelnė net 14 Kritikų pasirinkimo apdovanojimų nominacijų kino filmų kategorijoje. Tarp kategorijų, kurioms buvo nominuota juosta „Favoritė“, yra geriausio filmo, geriausios aktorės, geriausios komedijos aktorės ir geriausios antro plano aktorės kategorijos.

2019

SAUSIS

5 3

Maršrutas Kiti renginiai Sekmadienis, 01 06, 13:00

Trys karaliai

Pažymint Tris karalius, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų katalikiškų kraštų, vaikščiojo ir tebevaikšto persirengėliai. Kauno tautinės kultūros centras kviečia miesto bendruomenę iškilmingai pasitikti Rytų išminčius ir kartu su palyda keliauti nuo Steigiamojo seimo aikštės Vilniaus gatve į Rotušės aikštę, kur vyks koncertas „Trys karaliai atkeliavo – visas svietas uždainavo“.

Pirmadienis, 01 07, 18:00

Lietuviškų šokių vakaras

Kauno miesto muziejus, Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo gatvė 4

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Steigiamojo Seimo a. ir Rotušės a.

Šiandien šokti ir išmokti šokti lietuviškus tradicinius šokius gali kiekvienas – muziejus kviečia į jau daugiau kaip dešimtmetį organizuojamus šokių mokymus ir vakarones. Čia pasiduosite polkai, valsui, kadriliams ir įvairiems lietuvių kaimo pasilinks-

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

minimuose įprastiems šokiams. Šokiai vyksta grojant gyvai muzikai.

Ketvirtadienis, 01 10, 16:00

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų debatai VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Akademinis politologų klubas kviečia į LR prezidento rinkimų debatus, kuriuose kandidatai diskutuos apie prezidento vaidmenį valstybės politikoje.

Debatų dalyviai: Aušra Maldeikienė, Ingrida Šimonytė, Naglis Puteikis, Petras Auštrevičius, Gitanas Nausėda ir Arvydas Juozaitis. Debatų tema: „Prezidento vaidmuo valstybės vidaus politikoje: dabarties problemos ir jų sprendimo būdai“.

Penktadienis, 01 11, 17:00

Artūro Valionio knygos „π-moll“ sutiktuvės

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks penktosios, pasak paties autoriaus, paprasto vaikino iš Dainavos, nuo „Aguonos“, poezijos knygos sutiktuvės. Rašytojas lieka ištikimas savo principui – nekartoti nei savęs, nei kitų ir nuolat ieškoti naujų išraiškos formų, siekti, cituojant poeto eilėraštį, kad žodžiai būtų „švininiai / tarsi plunksnos / lengvas lyg plyta / sakiny“. „π-moll“ – kūrybinę brandą pasiekusio savito kūrėjo balsas, vientisas muzikos komponavimo principais paremtas žmogiškosios būties refleksijos audinys, perteikiamas muzikinė-

Sausis mis faktūromis, kai kiekvienas žodis dirigento-poeto pasvertas ir išjaustas, kai „laikas eina atgal“. Šeštadienis, 01 12, 20:00

Naktinės dirbtuvės „Menas nemiega“ „Teatro fabrikas“, Kęstučio g. 62

Vienas šiuolaikinės poezijos eilėraštis, netradicinė teatro erdvė, trys skirtingos meno rūšys – elektroninė muzika, vaizdo projekcijos, šiuolaikinis šokis ir trys jauni, tačiau daug įvairiapusiškos patirties turintys kūrėjai, kviečia kartu eksperimentuoti. Išbandysite elektroninės muzikos kūrimą, išgyvensite judančio kūno poeziją bei prisiliesite prie vizualizacijų kūrimo pasitelkiant į pagalbą grafoprojektorius. Reikia registruotis: http://bit.ly/menas_nemiega.

Antradienis, 01 15, 19:00

Slemas #18

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Pirmajame 2019 m. Kauno menininkų namų sleme vietos užteks viskam – ir švenčių įspūdžiams, ir naujųjų metų pažadams. Išankstinė registracija: menas@kmn.lt

Kritikų įvertintas komikas Jamali Maddix į savo pasaulinio turo gastroles įtraukė ir Kauną. Jis virš Laisvės alėjos pakibusiame bare pristatys savo programą, pripildytą aštraus tiesmukiškumo, apie visuomenės būklę ir asmenines istorijas iš kelionių aplink pasaulį. Renginys vyks anglų kalba.

Ketvirtadienis, 01 17, 10:00

Aukštų jų mokyklų mugė „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Laukia jau 18-toji mokslo mugė, kurioje susitinka aukštojo mokslo atstovai, buriasi esami ir būsimieji studentai. „Aukštųjų mokyklų mugės“ užduotis – ne tik padėti išsirinkti studijų programą, bet ir papildomai pateikti informacijos apie planuojamą studijų kokybės gerinimą, teigiamus šiandienos ir rytdienos pokyčius, studijų atitiktį valstybės, visuomenės ir darbo rinkos poreikiams.

01 17 – 01 20

Tarptautinis argentinietiško tango festivalis „Cinco Sentidos“

Trečiadienis, 01 16, 19:00

Įvairios vietos

„Džem’pub“, Laisvės al. 59, 5 aukštas

Keturios dienos pamokų su tango meistrais iš Argentinos, du įspūdingi koncertiniai pasirodymai ir milongoms dedikuoti vakarai su didžėjais.

Tai pirmasis toks festivalis Kaune.

„Humoro klubas“: Jamali Maddix

2019

SAUSIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Mama tapė labai keistus debesis. Aš jos vis klausdavau – kodėl pieši tokius debesis.

Pamenu, kai pirmą kartą nusileidau lėktuvu Lietuvoje, išėjau iš oro uosto, pažiūrėjau į dangų ir supratau. Viską supratau. Buvo graži gegužės diena, dangumi plaukė nuostabūs debesys, aš pažvelgiau į mamos akis ir man viskas tapo aišku.“ Peteris Kuhlmannas, tarpukario Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio (1882– 1939) ir Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės (1891–1988) anūkas, tapytojos Marijos Tūbelytės-Kuhlmann (1923–2014) sūnus.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Domantas Jakučionis, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Elijus Kniežauskas, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 Nr. Nr. 21 (18) (41) 2017