Monomuziejus
Viršelio iliustracijos autorė Monika Pernovaitė
2019 02
Iliustracijos autorÄ— Monika PernovaitÄ— 2019 02
Tik iš anksto susitarus, čia nesėskite, šito nelieskite ir iš viso nekalbėkite. Maždaug toks sudurtinis stereotipas susidėlioja išgirdus frazę „memorialinis muziejus“. Tikėtina, kad ne vienas šių eilučių skaitytojas į formulę įterptų dar ir mokyklos ekskursiją, pasibaigusią greito maisto užkandinėje, įsiminusioje labiau nei tas memorialinis butas. Pala, kieno gi jis buvo?
Užeikit, nesiaukit Kokia nedovanotina skriauda sau yra taip manyti, – choru tvirtina žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ bendradarbiai, kurie, rengiant vasario numerį, apvaikščiojo tikrai ne visus, bet įvairiausius memorialinius butus, namus ir kitus objektus Kaune. Pas kunigus ir (ar) rašytojus bei kitokio plauko menininkus (ar ieškodami jų pėdsakų), pas Kauno bohemą, pas muziejuje gyvenančius kauniečius, kieme tų, kuriuos istorinės aplinkybės iš to kiemo išvarė, bei žvilgčiodami pro tvorą tų, kurie kūrė namus visiems kitiems kauniečiams. Nė vieno tokio pat kambario, jokios šabloniškai pasakojamos istorijos, net jei muziejai muziejėliai ir priklauso vienam stambesniam tinklui. Jei ne šiuolaikinės detalės, tokios kaip vakarykštis laikraštis ar dūmų detektorius, galima ir niekada nepabusti iš istorinio transo. Juk pas Juozą Gruodį sode, visai kaip ta užmigusi gražuolė, gali pasiraškyti dar jo paties pasodintų obelų vaisių. Ne mažiau diskutuotini ir būsimi – arba planuoti, bet neatsiradę – memorialiniai butai bei namai. Pavyzdžiui, Emmos Goldman, kuriai plūdurą Nemuno ir Neries santakoje 2017 m. Kauno bienalės metu dedikavo lenkų menininkė Karolina Freino. Nėra daug duomenų apie žymiosios anarchistės gyvenimą Kaune, nes iš jo į JAV mergina išvyko dar paauglystėje. Tad gal
Emmos garbei pavadintas, jos idėjas į XXI a. kalbą verčiantis socialinis centras, veikiantis A. Mickevičiaus gatvėje, ir yra pats geriausias memorialas? Arba Jurgis Mačiūnas. Taip, žinome, kad jis augo Parodos gatvės pradžioje, bet, žinant (tiksliau, apsimetant, kad žinai) patį menininką, nepadoru būtų jo atminimą grūsti į butą. Jis jau kabo ore tarp „Fluxus“ kabineto ir Naglio Ryčio-Baltušniko sutverto skvero. Jei dar būtume Kauno kultūros centrui Mačiūno vardą priklijavę, būtų išėjęs visas metafizinis trikampio formos muziejus. O kaip reikės įprasminti atmintį tų, kurie šiandien – savo kūrybiniame pike? Galbūt jau dabar vertėtų investuoti į daugiabutį kur nors Eiguliuose ir Šilainiuose, ir visuose jo butuose vėliau įrengti po atminimo kampelį rašytojui, poetei, fotografui, šokėjui, mokslininkei… Kita vertus, ar bereikės tiek vargti, interesantus priiminėti ir dulkes kasdien šluostyti? Kauno menininkų namų ir Poetų atkūrimo instituto prieš kurį laiką rodyto interaktyvaus spektaklio-ekskursijos „Salomėjos genomas“ sėkmė įrodo, kad net ir tokios kontroversiškos, bet mokiniams nuobodokos poetės kaip Nėris gyvenimą galima pateikti taip, kad telefonas kaistų (turbūt reikia sakyti „išsikrautų“) nuo susidomėjusiųjų skambučių. 2019
VASARIS
3
F
O
T
O
I
S
T
O
R
I
J
A
1932-ų jų pabaigoje į architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotą minimalistinių, griežtų formų namą Žemaičių gatvėje įsikėlė gyventi trys moterys – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio našlė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, jos vienintelė dukra Danutė bei mama Elžbieta. Ilgainiui šie namai tapo modernistiniu kultūros židiniu, subūrusiu Kauno intelektualus diskusijai, davusiu pradžią Lietuvių kalbos draugijai. Sofija čia organizuodavo tuo metu unikalų reiškinį – „kalbos šeštadienius“, iš kurių lankytojų branduolio išaugo kalbos žurnalas „Gimtoji kalba“, pradėtas leisti 1933 m. Sofija šiuose namuose kūrė iki paskutinių jų gyvenimo dienų.
Pas Sofiją Luko Mykolaičio tekstas ir nuotraukos
1971 m. rašytojos darbo kambaryje buvo atidaryta memorialinė ekspozicija, kuri nuo tada nepakito. Šiame bute vis dar gyvena Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės anūkė, skulptorė Dalia Palukaitienė, kartu su savo sūnumi Džiugu puoselėjanti muziejinę veiklą. Tradicija nusidriekia iš kartos į kartą: visą gyvenimą Sofijos jaustas atsidavimas Čiurlioniui tęsiasi ir dabar, jau puoselėjant jos pačios vardą.
4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Tai mano dedikacija jiems. Interpretacija vaizdais, pastebėtais praleidus dvi popietes šiuose namuose: klausantis pasakojimų, naršant artefaktus bei skaitmeninį Palukaičių archyvą. Tai maža kelionė per visą neaprėpiamą gausą objektų, iš kurių kiekvienas pasakoja didesnę istoriją, paliečiančią kalbos vystymąsi, kultūrinį Kauno gyvenimą, Lietuvoje tvyrojusį politinį klimatą bei šios giminės istoriją.
Namas Žemaičių g. 10
2019
VASARIS
5
A J I R O T S I O T O F
Dalia Zubovaitė-Palukaitienė
6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Dalios Zubovaitės-Palukaitienės skulptūros „Jaunystė“ maketas, 1973
22001 199 V A S A R I S
7
Sofija savo kambaryje šnekučiuojasi su Zigmantu Skirgaila, ~ 1956.
F
O
T
O
I
S
T
O
R
I
J
A
Namų knyga, vesta 1933-1940 metais
Namų knyga, vesta 1933-1940 metais
8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės lova
2019
VASARIS
9
A J I R O T S I O T O F
Vienas memorialinio kambario eksponatų - akmuo iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio viršukalnės, alpinisto Konstantino Kastytičio Zubovo dovanotas Daliai Zubovaitei, 1970.
1 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio viršukalnė. Fotografija namų svetainėje
2019
VASARIS
1 1
F
O
T
O
I
S
T
O
R
I
J
A
Sustabdyti kadrai iš filmuotos medžiagos, kaip svečiai renkasi į vieną iš garsiųjų Sofijos šeštadienių (kadruose matomi kunigas M. Vaitkus, K. Korsakas (2), D. Čiurlionytė bei pati S. Čiurlionienė), 1940
1 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė rašo, 1958 (viena paskutiniųjų fotografijų)
„Gimtoji kalba“, pirmasis numeris, 1933
Sofijos rašomasis stalas 2019
VASARIS
1 3
A J I R O T S I O T O F
Memorialinės lentos atidengimas, 1974
Vladys Zubovas ir Danutė Čiurlionytė-Zubovienė memorialiniame Sofijos kambaryje, rankose laiko Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 1910 m. išleistą knygelę „Lietuvoje“.
1 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Lankytojų knygos trys pirmieji įrašai. Knyga tebevedama iki šių dienų.
Lankytojų knygos titulinis puslapis. Knyga pradėta vesti 1971, memorialinio kambario įsteigimo proga.
2019
VASARIS
1 5
A M E T O I S E N Ė M 1 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
1994 m. lankytojams duris atvėrė Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinis muziejus (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys). Šiame bute gyvenusioms tarpukarinio teatro legendoms šiandien atstovauja kitas duetas – jaunosios kartos muziejininkės, seserys Rasa ir Dalia Bieliūnaitės, pasakojančios ne tik apie dviejų menininkų gyvenimą, bet ir apie unikalų, vis atvirėjantį lankytojams muziejų. Jei niekad jame nebuvote, nesikrimskite – pasak Liudo Truikio, laikas jums dar neatėjo.
Smilkalų debesis ir muzikos garsai Julija Račiūnaitė Dainiaus Ščiukos nuotr.
Papasakokite apie šio muziejaus atsiradimo kaltininkus – Marijoną Rakauskaitę ir Liudą Truikį. Marijona Rakauskaitė – operos dainininkė (dramatinis sopranas). Jos tėvas buvo knygnešys Lietuvoje, vos 16-metis jis pasitraukė į JAV, kiek vėliau ten pasikvietė ir savo sužadėtinę. 1892 m. Čikagoje gimė Marijona. 1923 m., kai Kaune pastatytas Valstybės teatras, Lietuvoje ir užsienyje smarkiai ieškota gerų dainininkų. Tuo metu Marijona jau buvo pradėjusi dainininkės
karjerą, bet didieji soliniai vaidmenys buvo užtikrinti jai persikėlus į Kauną. Be to, ji augo labai patriotiškoje šeimoje ir nuoširdžiai norėjo čia grįžti. Taigi, būdama 31-erių, ji atvyksta į Kauną. Jos sesuo Ana Marija kitomis aplinkybėmis 1920 m. taip pat atvyko gyventi į Lietuvą – ji buvo viena iš pirmųjų penkių kazimieriečių ordino vienuolių, atgaivinusių nustekentą Pažaislio vienuolyną. Matome nuotrauką, kur jos kartu pozuoja Kaune.
22001 199 V A S A R I S
1 7
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Daugelyje šiame muziejuje esančių fotografijų matome Marijoną, įsijautusią į skirtingus vaidmenis. Scenoje ji buvo be galo teatrališka – Amerikoje mokėsi ne tik dainavimo, bet buvo baigusi ir Šekspyro dramos studiją. Marijona teigė, kad jei balsas nėra pajėgus išgauti tam tikrą natą, tai geriau ir nesistengti, kad veidas tebespinduliuotų meile, o ne pastangomis. Taigi ji įsikūrė Kaune. Taip, čia jai nestigo gerbėjų, tarp jų buvo Kipras Petrauskas, Faustas Kirša, Juozapas Albinas Herbačiauskas. Pirmuosius 14 metų Marijona gyveno „Metropolio“ viešbutyje, tame pačiame kambaryje, kurį buvo apsistačiusi daiktais, supirktais kelionės į Lietuvą metu – iš JAV ji plaukė laivu, stojusiu didžiuosiuose Europos miestuose. Didelė dalis šių daiktų dabar sudaro muziejaus ekspoziciją. Į Kauną artistė atnešė naujų madų. Marijona teigė, kad nors lietuvaitės nepaprastai gražios, bet jų apranga labai blanki. Pati dainininkė leisdavo sau puoštis gerokai ryškiau, pavyzdžiui, nusidažyti plaukus violetine spalva ir priderinti violetinį kostiumėlį, arba dėvint salotinės spalvos kostiumėlį, įsisegti kelias žalias sruogas. Taip pat atlikdama vaidmenį operoje „Karmen“ ji pasirodė raudonai lakuotais kojų ir rankų nagais – anuomet nagų lakas nebuvo populiarus nei Lietuvoje, nei Europoje. Būtent dėl lietuviško stiliaus „blankumo“ Marijona suknelę, skirtą „Karmen“, siūdinosi Ispanijoje. Tarp jos sceninių atributų rasime ir mėlynų, žalių prisegamų blakstienų, turime nemažai išlikusios kosmetikos, sceninio grimo. Kaip Marijona susipažino su Liudu? Yra tokia istorija, kad Marijona išvydo jį teatre, labai nusiminusį, ir užkalbino. Iš pradžių Truikys nenorėjęs kalbėtis, nes manė, kad Marijona jo nesuprasianti, bet galų gale papasakojo, kad
1 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
jam labai nesiseka su darbų terminais. Pasak jo, kūryba yra tarsi malda. Dar iš Vydūno Truikys buvo išmokęs, kad kuriant kiekvieną žingsnį reikia žengti labai atsakingai. Kurdamas scenografiją kartais jis visą dieną ant popieriaus nepadėdavo nė brūkšnio, tik klausydavosi muzikos. Savo darbą stengėsi atlikti maksimaliai gerai: jei scenografija tinkamai nepapildo muzikos, vadinasi, ji niekam tikusi. Taigi, jei Truikiui nepavykdavo išgauti norimo efekto, jis tiesiog vėluodavo – iš pradžių su eskizais, o vėliau, jei trūkdavo norimų medžiagų, ir su originalais. Kartais dėl šio vėlavimo premjera būdavo netgi metams nukeliama. Režisieriai, be abejo, būdavo labai nepatenkinti ir dėl to Truikį kartais atleisdavo iš darbo, pasamdydavo kitą scenografą, kuris užduotį atlikdavo per kelis mėnesius. Būtent tokioje situacijoje Liudą užklupo Marijona. Savo ruožtu ji Truikiui papasakojo, jog, turėdama sesę vienuolę ir brolį kunigą, suprato, kad jos malda yra dainavimas, buvimas scenoje. Šiek tiek apie Truikį. Garsusis scenografas buvo kilęs iš Žemaitijos, labai įdomios šeimos. Jo tėvas buvo dievdirbys, be to, puikus ūkininkas. Miškų apsuptoje sodyboje šeima turėjo fortepijoną. Kartą per savaitę ten atvažiuodavo muzikos mokytojas, mokęs visus penkis Truikių vaikus tuo fortepijonu skambinti. Būtent jis pastebėjo, kad Liudas turi absoliučią klausą ir tėvams patarė neleisti jo į kunigus, kaip buvo planuota. Taigi tėvai išsiuntė jį mokytis į Telšius, kur Truikys susipažino su Vydūnu. Juo žavėjosi, netgi perėmė dalį įpročių – pavyzdžiui, mėsos nevalgymą ir ankstyvą kėlimąsi (4 val. ryto! – aut. past.). Kiek vėliau Liudas paprašė tėvų leisti jį mokytis į Kauno meno mokyklą bažnytinio meno. Atvykęs mokytis susipažino su dailininku Stasiu
Ušinsku – vėliau jie taps vieninteliais art deco stiliaus scenografijos kūrėjais Lietuvoje. Ušinskas kritikavo meno mokyklos programą kaip atgyvenusią, siekė pakeisti mokyklos kryptį iš klasikinės, akademistinės į modernesnę, inicijavo studentų streiką. Į tai Kauno meno mokyklos vadovybė pasižiūrėjo griežtai ir visas kursas, o kartu ir Truikys, iš mokyklos buvo išmesti. Tuomet Truikys iškeliavo studijuoti į Paryžių, Julian akademiją, kurioje užsirašė laisvu klausytoju. Vis dėlto ten jam neįtiko studijų kokybė, savo draugui Antanui Jonynui rašė, kad Kauno meno mokykloje lygis esti gerokai aukštesnis. Taigi menininkas užsiėmė aktyvia savišvieta: lankėsi muziejuose, spektakliuose, koncertuose, žavėjosi gotikinėmis bažnyčiomis. Pamėgo operas ir ypač Verdi’o muziką – pasakojo, kad operoje užsimerkdavo ir negalėdavo atsigėrėti dangišku muzikos teikiamu įspūdžiu ir harmonija. Bet
atsimerkus, dėl nekokybiškos scenografijos ir kostiumų, jam tarsi du surūdiję vinys susmigdavo į akis. Tuomet jis ir išsikėlė tikslą kurti scenografiją, kuri papildytų muziką, o ne ją slopintų, gadintų. Grįžęs iš Paryžiaus į Lietuvą jis darbavosi Šiaulių dramos teatre, o vėliau gavo svajonių darbą Valstybės teatre Kaune. Kuriant scenografiją operai Truikiui buvo labai svarbu apjungti muziką ir dailę. Netgi sakydavo, kad jie su Marijona Rakauskaite daugybę amžių atgimsta kartu, kad įgyvendintų pasaulyje menų sintezės idėją. Beje, pora susipažino, kai Marijonai buvo 42-eji (ji buvo 12 metų vyresnė). Kartu jie sprendė, ar verta kurti žemiškąją šeimą, turėti vaikų. Nusprendė nekurti, o paklausti atsakydavo, kad jų
2019
VASARIS
1 9
A M E T O I S E N Ė M
šeimos tikslas yra kūryba. Jie nebuvo susituokę, bent jau nėra tai įrodančio dokumento. Vienas kitą vadindavo draugais (Truikys Marijoną – „gyvenimo draugu“), gyveno atskiruose kambariuose ir norėdami vienas pas kitą užeiti visad belsdavosi. Abu labai gerbė vienas kito privatumą. Žmonės matydavo juos einančius Laisvės alėja, šiek tiek atsilikusius vienas nuo kito, retai besikalbančius. Tiesa, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja Rasa Ruibienė pasakojo vieno Liudo ir Marijonos draugo prisiminimą apie grįžimą namo kartu su jais po spektaklio premjeros. Pasak jo, lipant laiptais į kalną, Truikys kiekviename žingsnyje pakeldavo Marijonos pėdelę, ją pabučiuodavo ir tik tuomet padėdavo ant kito laiptelio – žinoma, toks ceremoningas keliavimas namo gerokai užtruko. Beje, menininkai mirė 12 metų skirtumu, bet sulaukę vienodo amžiaus – 83-ejų. Kaip jų gyvenimas pasikeitė sovietmečiu? Abiem buvo sudėtinga. Truikys buvo nušalintas nuo dėstytojo pareigų – paskaitų metu savo studentus mokė, kad jiems reikėtų lygiuotis ne į socre-
2 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
alizmą, o į senųjų civilizacijų meną, pavyzdžiui, Senovės Egipto. Vertinimo komisija jį ragino pasitaisyti, o to nepadaręs jis buvo ištrenktas iš Kauno meno mokyklos, taip pat iš Dailininkų sąjungos bei Valstybės teatro. Marijona Rakauskaitė, savo ruožtu, atsisakė pasikeisti amerikietišką pasą į sovietinį ir buvo priversta išeiti į paankstintą pensiją. Abiem beliko gyventi iš nedidelės Marijonos pensijos bei JAV giminaičių paramos. Tuo sunkiu metu jie pradėjo išparduoti savo kolekciją. Deja, nėra išlikę jokio sąrašo, kuriame būtų nurodyta, kokius kūrinius pora turėjo ar pardavė anuomet, bet kolekcija smarkiai sumažėjo, ypač knygų. Apie likusias jo kambaryje knygas Truikys sakydavo, kad ant jų gali ir alkanas numirti, bet nė už ką neparduos. Panašų statusą turėjo ir kilimai – kolekcionieriams apie juos atsisakydavo net pasakoti. Apie šilkinį kilimą Truikys sakęs, kad tokių pasaulyje išlikę vos dešimt, mat jau išnykusi pati šilkverpių rūšis, gaminusi tokio tipo šilkines gijas. Kokių dar įdomybių galite parodyti? Daugybę. Kad ir šis kinų didiko drabužis, kuriuo mėgo dabintis abu namų
šeimininkai. Juo pasipuošę jie priimdavo svečius į savo teminius vakarus. Vakaro temai visuomet būdavo parenkama muzika – per šias kolonėles ji skambėdavo taip garsiai, kad už pusės kilometro svečiai jau girdėdavo, jog yra laukiami. Pasakojama, kad sovietmečiu viena karininkų šeima netgi pasipriešino čia atkeldinama, nes nenorėjo gyventi smilkalų debesyje su nuolat garsiai griaudinčia muzika.
smilkalus, kad sienos vėl nepapilkėtų. Pažįstami pasakodavo, kad Truikys juos pasitikdavęs dūmų debesyje, taigi stengiamės palaikyti autentišką namų atmosferą.
Lankytojams rodote ir nereprezentacinę buto dalį – vonią, virtuvę? Tikrai taip. Virtuvėje yra ir mūsų darbo kabinetas. Virtuvė išlikusi beveik tokia pati – Truikio laikais joje nebuvo tik kompiuterio ir radiatorių. Radiatoriai Truikiui labai nepatiko, atrodė neestetiški, taigi jo draugai perstatė senuosius pečius ir atvedė iki jų dujų vamzdžius. Toks inžinerinis sprendimas aptinkamas ne viename sename name. Čia jų indai – kaip matote, jų visai nedaug.
Kokias paslaugas teikiate? Visų pirma, muziejus visai neseniai pradėjo dirbti nuo antradienio iki sekmadienio, anksčiau būdavo atviras lankytojams tik iš anksto rezervavus laiką. Taip pat šiuo metu kuriame ir išbandome naujas edukacines programas, susijusias su Truikio ir Marijonos istorija bei jų kūrybos principais. Dėl erdvės stygiaus ir eksponatų trapumo tenka priimti tik grupes iki 10-ies žmonių, taigi šie užsiėmimai gana nišiniai. Esame linkę dirbti su šeimomis, meno būreliais, nes pagal programą atvežamų klasių sutalpinti tiesiog negalime. Šiuo atveju puikiai veikia išankstinės registracijos principas, kai edukacinę grupę sudaro keletas šeimų, porų ar pavienių lankytojų. Turime Marijonos fortepijoną, taigi čia vyksta klasikinės muzikos vakarai, kitokie koncertai.
Panašu, kad į kiekvieną klausimą jis turėjo paruošęs po atsakymą. Tikrai taip. Jei kažkas nerasdavo jų namo, Truikys ramiai atsakydavo, kad dar ne laikas. Papasakokite apie darbą šiame memorialiniame muziejuje. Sutvarkėme šio buto spintas, ypač Marijonos. Taigi dabar galima apžiūrėti jos garderobą, suknelių kolekciją, papuošalus, kosmetiką. Taip pat laukiame remonto, kurio metu turėtų būti atkurtos originalios sienų spalvos. Juk kai muziejus perėmė šį butą, viskas buvo pilka nuo jų smilkyto kadagio ir gintaro. Mes smilkome kitokius
Galime pridurti, kad šis butas yra nepaprastai gražioje Kauno vietoje. Lankytojai iš kitų miestų pastebi, kad žmonės šioje miesto dalyje su jais sveikinasi, kalbina, pasakoja apie Žaliakalnį. O šis namas iš kiekvieno kampo yra apsuptas ąžuolų, kurie, pasak Truikio, jį saugojo. Ąžuoluose laksto voverės. Nemažai žmonių sako norintys čia sugrįžti ir pabūti visą dieną. Viena moteris netgi siūlėsi savanoriškai išplauti buto langus, kad tik galėtų ilgiau pabūti, jos žodžiais, „Tarkovskio filme“. Darbas čia tikrai suteikia prasmės pojūtį, juk galime žmones supažindinti su dviejų asmenybių labai turtingais gyvenimais, istorijomis, išmintimi.
2019
VASARIS
ciurlionis.lt
Kaipgi jie gamindavo valgyti? Negamindavo. Valgydavo lengvus pusryčius. Liudas Marijonai iš turgaus atnešdavo porą kiaušinukų, o pietauti eidavo į „Tulpės“, „Konrado“ kavines. Sekcijų, spintų taip pat neturėjo daug – Truikys teigė, kad sielai reikia erdvės.
Taip pat renkame informaciją iš artimos Marijonai ir Liudui aplinkos. Juos pažinojusių žmonių prisiminimai turi specifinę, itin svarią vertę ir yra labai svarbi muziejinio darbo dalis.
2 1
A M E T O I S E N Ė M
O gal „arčiau Dievo“? Kaip gyvena kunigai? Matyt, nuo vaikystės su bažnyčia artimiau susijęs žmogus straipsnį šia tema parašytų visai kitokį. Mano susidomėjimas tuo, kaip susispietę aplink Rotušės aikštę skirtingais laikotarpiais gyveno net trys dvasininkai, pagrįstas labiau smalsumu nei dvasiniais ieškojimais. Be abejo, po gerų trijų valandų, praleistų pas kardinolą Vincentą Sladkevičių (1920–2000), kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą (1869–1933) ir prelatą Joną Mačiulį-Maironį (1862–1932), galvoje kiek šviesiau. Esu šimtu procentų užtikrinta, kad šių trijų asmenybių atminimas – puikiausiose, kokios tik galėtų jį puoselėti, rankose.
Su Dievu Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.
2 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Maironio miegamasis
2019
VASARIS
2 3
A M E T O I S E N Ė M
Taigi pradžioje apie atminimo saugotojus. Kardinolo Sladkevičiaus bute (M. Valančiaus g. 6) mane ir fotografą Donatą Stankevičių pasitiko Irena Petraitienė. „Aš irgi žurnalistė“, – man dar nesumojus, kaip pradėti kalbą, visą tikrą ir įsivaizduojamą sniegą nutirpdė moteris, papasakojusi, kad į šį butą XIX a. pradžioje statytuose Vyskupų rūmuose, kuriame kadaise gyveno ir vyskupas Motiejus Valančius (keliagubai memorialinis – kaip, beje, ir Vaižganto butas, kuriame taip pat yra gyvenęs tragiško likimo dvasininkas Ričardas Mikutavičius), ji atėjo pakviesta paties kardinolo. Kadangi buvo daug rašiusi bažnyčiai artimomis temomis, jai Vincentas, kaip švelniai kardinolą vadina ponia Irena, patikėjo savo atsiminimus. Su Vincentu ji buvo ir paskutinėmis jo, sunkiai sirgusio, gyvenimo akimirkomis. Toje pat kuklioje lovelėje, kurią užsukę į svečius pamatysite, gulėdamas jis paprašė ponios Irenos jo namų neapleisti. Ką gi darysi? Taip buvusi žurnalistė (nors gal nederėtų sakyti buvusi – knyga veja knygą) ir pakeitė veiklos kryptį. Alfas Pakėnas, spausdamas mums kiek sužvarbusias rankas ir kaisdamas kavą, prasitaria į Vaižganto butą (Aleksoto g. 10-4) „persikėlęs“ iš kito Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio. Čia dirba jau 13 metų: „Lygiai tiek, kiek bute gyveno Vaižgantas.“ Jokio atsitiktinumo – ponas Alfas ir pats rašo, ir ne tik apie Vaižgantą. Jis – poetas, taip pat yra rengęs Žaliakalnio almanachą „Fontanas“. Puikus skaitinys! Neklausiau, ar daug tekstų parengia šiame bute, bet norisi tikėti, kad sienos įkvepia. Muziejininkė Regina Mažukėlienė, mus su Donatu vedžiojusi Maironio buto (Rotušės a. 13) koridoriais, poeto vardo literatūros muziejuje dirba nuo 1980 metų. Tikrai žinau, kad prireikus ką nors pasitikslinti ar šiaip parūpus
2 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
kurio nors mūsų literato biografijos faktui, skambinsiu poniai Reginai. „Jūs klauskite, klauskite“, – vis drąsino ji mus, nedrąsiai girgždinusius neseniai perdažytas medines rūmų grindis. Ir gal tik išgirdusi klausimą apie tai, kuo jai asmeniškai brangus Maironis, kiek nustebo. Bet juk ne mažiau nei muziejų herojai, įdomūs ir tie, kurie juos pavertė herojais. Maironis buvo pasiturintis, tai akivaizdu jau vien iš paties muziejaus rūmų (tai XVIII a. Vėlyvojo baroko paminklas, Siručio namas) dydžio. Visai apleistą pastatą jis įsigijo paakintas kitų dvasininkų, mat tokia netvarka greta arkivyskupijos visiems badė akis. Visgi vaikštant po dar visai neseniai galutinai atkurtą butą neatrodo, kad jis gyveno plačiai ar plačiau nei derėtų. Gal tik viena menė savo dekoru primena jo metus, praleistus Peterburge. Kiti kambariai erdvūs, šviesūs, bet neištaigingi. Salonas, įrengtas dailininko Tado Daugirdo, išvis galėtų būti puikus nuosaikiai prabangaus tautinio stiliaus interjero pavyzdys. Įdomu, kad atkuriant Maironio butą talkino jo sesers dukra Danutė Lipčiūtė-Augienė (jai jau per šimtą metų!), prisimindavusi, kaip šioje svetainėje tekdavo žaisti ir kur kas buvo padėta. O miegamasis daug kuklesnis už likusį butą. Netikėčiausios – dvi skylutės bibliotekos duryse, vedančiose į koridorių. Per jas kunigas stebėdavo, kas gi atėjo į svečius. Lankytojų buvo daug – tai simbolizuoja į vazą subertos vizitinės kortelės. Ne mažiau – šimtai! – kvietimų į įvairius renginius Kaune. Akivaizdu, kas tarpukariu buvo tikrieji „influenceriai“. Beje, apie šviesą. Aštuonių kambarių buto prabanga – langai į visas puses, tai reiškia, kad ryte gali rašyti žvelgdamas į kylančią saulę, o popiet mintis dėlioti glostant besileidžiančios spinduliams. Ir dar su vaizdu į sodą, per kurį Maironis patogiai pareidavo namo iš seminarijos. Sodas gyvas ir
Vienija visus tris dvasininkus labai paprasta, bet jauki detalė.
šiandien, jame (na, ne žiemą, žinoma) vyksta poezijos skaitymai, kiti renginiai. Klausiu ponios Reginos, ar Maironiui būtų patikę, kad jo namuose telpa ne tik paties palikimas, bet ir lietuvių literatūra apskritai. Net ir šiuolaikinė. Juk pats rašė: „Visi mano baldai, knygos, paveikslai ir kas tik turės bent kokią istorišką vertę, noriu, kad būtų perkelta į mano vardo muziejų.“ Drauge nusprendžiame, kad greičiausiai taip. Vaižgantas gi „galėjo būti pasiturintis“, kaip pats yra sakęs, bet buvo labiau geros širdies nei taupus. Gyveno jis patogiai, aišku, apie aštuonis kambarius nesvajojo – pakako beveik 70-ies kvadratų kampinio butuko, kurį nuomojosi. Padoriai universitete uždirbęs, honorarus ir net kunigo atlyginimą (toks Lietuvoje mokėtas iki 1926 m., kol Smetona „neužraukė“) gavęs Vaižgantas niekuomet savo nekilnojamojo turto neturėjo, tik prisidėjo prie žento Petro Klimo namų statybos. Pats ten,
Žaliakalnyje, ir gyveno iki mirties. Įdomu, kad iš Žaliakalnio asmeniniai Vaižganto daiktai, baldai, dokumentai pirmiausia nukeliavo į Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose K. Donelaičio gatvėje (šiandien rūmai priklauso KTU) įkurtą memorialinį muziejų. Vokiečių okupacinė valdžia muziejų uždarė, daiktai iškeliavo Vilniun, o galiausiai grįžo į Aleksoto gatvę. Kaip tik šiemet į butą grįš ir Vaižganto stalas, šiuo metu restauruojamas. Nesvarbu, kiek autentiškų daiktų pavyksta surinkti, jie nebūtinai garantuoja gyvybę muziejuje. Tik ne pas Vaižgantą. Čia su svečiais sveikinasi dvi geltonos kanarėlės, lygiai tokios, kokią augino rašytojas. Tai Severiutė ir Mykoliukas, „Dėdžių ir dėdienių“ herojų garbei pavadinti. Paklausiu, ar nėra minčių laikyti taksą, kokį turėjo – vadino Kauku – rašytojas. Pasirodo, viena rašytojo gerbėja turi tokį ir net atsiveda į renginius. Beje, prie greta esančios Vytauto bažnyčios dar šiemet iškils Vaižganto ir Kauko skulptūra. Juk rašytojo 150-asis gimtadienis, Seimo paskelbti Vaižganto metai. Ponas Alfas džiaugiasi, kad dėmesio jo „darbdaviui“ šiemet daugiau, bet tuo pačiu pastebi, kad tas dėmesys neretai pagrįstas projektų rašymo įgūdžiais. Visgi neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“, bus išleisti Vaižganto laiškai, rudenį vyks konferencija Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Bus visko ir daugiau. Bet su ponu Alfu sutariame, kad ne renginių kiekis svarbiausia. Rašytojas tik tada aktualus, kai skaitomas, o šis konkretus rašytojas aktualus, nepaisant to, kad kūrė prieš šimtą metų. „Jie nebuvo sielos draugai“, – suokalbiškai šypsodamasis į klausimą, ar
2019
VASARIS
2 5
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Vaižganto svetainė
2 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
22001 199 V A S A R I S
2 7
A M E T O I S E N Ė M
V. Sladkevičiaus miegamasis
2 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Atskira tema – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1972 m. pradėtas
Vienija visus tris dvasininkus, kurių namų durys kaip tada, taip ir dabar atviros visiems, turintiems bent menkiausią priežastį užsukti, viena labai paprasta, bet jauki detalė. Tai paltai. Du viršutiniai kardinolo rūbai, itin kuklūs, kabo jo kambaryje. Virš jų – dvi ne ką prabangesnės skrybėlės. Janoto kailiniai, kuriuos Paryžiuje Vaižgantui nupirko Petras Klimas – zakristijoje, tiesa, jau pats metas juos restauruoti, mat kandys turi gerą stiliaus jausmą. Maironio paltas su nusegama kailine apykakle – jo mansardoje įrengtoje ekspozicijoje. Paltą, beje, muziejus (at)gavo visai neseniai. Teko mainyti į kitą eksponatą. Kažkada jau esame rašę apie Čiurlionio kodą, o dabar tikiu, kad egzistuoja ir Maironio kodas. Be abejo, ir Vaižganto kodeksas. Žinote, priešingai, nei galėtų pagalvoti muziejų sporto nekultivuojantys kauniečiai, nė vienas mano pašnekovas neatrodė nuobodžiaujantis ir nesiskundė lankytojų trūkumu. Pavieniai entuziastai, moksleivių ar bendraminčių grupės, net užsieniečiai, kuriuos domina arba dvasiniai dalykai, arba įspūdingi interjerai. Beje, tiek ponas Alfas, tiek ponia Irena pasakojo, kad muziejai ir patys keliauja: pasakojimai apie kardinolą – į senelių namus, apie Vaižgantą – į jo vardo gimnaziją. Žinoma, papildomo finansavimo būtinai reikėtų visiems muziejams ir jų padaliniams, bet šilumos, apie kurią užsiminiau pasakodama apie Sladkevičiaus butą, į liečiamą ekraną neįmontuosi.
2019
VASARIS
kaunoarkivyskupija.lt/kam
Grįžkime pas Vincentą. Butas itin erdvus, su vaizdu į Katedrą. Čia vėsoka, bet iš portretų žvelgiančios kukliai besišypsančio kardinolo (o tai jau vienas žingsnis iki popiežiaus) akys šildo. Šildo ir jaukus megztas Jono Pauliaus portretas, ir kardinolo išsaugota, mamai iš užsienio atsiųsta vilnonė skarelė, ir jam numegztos pirštinės. Tiek tų asmeninių daiktelių. Pavienės kėdės, stalelis. Daug knygų. Yra keletas dokumentų, diplomatinis pasas. Taip pat dviejų bulių, tarp kurių saugiai paslėptas Kovo 11-osios aktas, faksimilės. Ant sienų daug istorinių – tiek amžiumi, tiek turiniu – fotografijų. Čia ir politiniai lyderiai, susitikimai, ir neišlikęs namelis, kuriame glaudėsi didmiesčiuose kunigauti negalėjęs Sladkevičius. Mus, taikos kartą, stulbina, kad Kauno seminarijoje jis studijavo per Antrąjį pasaulinį karą. Atrodytų, kokios dar religijos studijos tokiu metu? Su ponia Irena pasikalbėjome ir apie tai, kad sovietų valdžios slopinta katalikybė okupacijos metais žmonėms, atrodo, buvo daug svarbesnė. Bet, įsitikinusi muziejaus vadovė, į Dievą atsigręžti niekada ne vėlu.
leisti pogrindinis leidinys. Vakarų pasaulį apie padėtį Lietuvoje, sovietų valdžios nusikaltimus informuodavusiai kronikai vardą davė būtent Sladkevičius. Čia pat, jo namuose, veikia paroda, vaizdžiai pristatanti kronikos leidimo ir platinimo ypatumus. „Fake news“ eroje – puikus kontrastinis dušas.
maironiomuziejus.lt
artimai bičiuliavosi kaimynai Vaižgantas ir Maironis, atsako ponas Alfas. Žiūrint į bendrą dviejų dvasininkų nuotrauką Maironio namų mansardoje tie pasaulėžiūros skirtumai regimi ir veiduose. Vaižgantas – atsipalaidavęs, žemiškas, Maironis – daug rūstesnis. Nors yra ir jo besišypsančio fotografijų. Memorialinių muziejų juk tokia ir paskirtis – asmenybes pristatyti visais įmanomais, paprastai nematomais, kampais. Pavyzdžiui, man buvo didelė naujiena, kad poetas mokėjo ir gestų kalbą. Šeiminės aplinkybės. Arba kad „Pavasario balsus“ leido vėl ir vėl, vis koreguodamas ir papildydamas. Bet šitą gal turėjau išmokti vidurinėje?..
2 9
K
A
U
N
I
E
T
I
S
Nik Rabinowitz, Keiptaunas, filmo stop kadras
Neaišku, kuriai gi tautai priklauso Adomas Mickevičius, bet faktai kalba patys už save: pirmuosius žymius savo kūrinius lietuvių, lenkų ir baltarusių (ar net žydų ir totorių) nacionalinis poetas parašė atvykęs į Kauną, pradėjęs mokytojauti Kauno apskrities mokykloje. Kaune Mickevičius gyveno 1819–1824 m., nors 1821–1822 mokslo metus dėl pašlijusios sveikatos praleido Vilniuje. Šį miestą poetas laiškuose vėliau įvardindavo kaip namus, tačiau apie jo norą išvykti žinoma jau 1823 m. Kauno miestą Mickevičius paliko 1824 m. ir, kiek yra žinoma, čia daugiau niekada nebegrįžo. Nors vizitas ir nebuvo ilgas, poeto apsilankymo atodūsiai ryškūs: jo vardu paženklinta viena centrinių miesto gatvių, įrengtas muziejus, pavadintas slėnis ir kt.
Tikras, sukurtas ir sunaikintas Mickevičiaus memoriališkumas Algirdas Šapoka
3 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
„Gdziež jestem?“ („Kur aš?“), klausė Konradas Valenrodas to paties pavadinimo Mickevičiaus poemoje. „Mūsų Mickevičius – tai XX amžiaus neono invazija į XXI amžiaus Kauną. Ar jis žino, kur jis yra? Jūs esate čia“, – apie neoninį memorialą, pristatytą 2017 m. vykusioje Kauno bienalėje kalba jo autoriai Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis. Citata apytikriai toje vietoje, kur ir stovėjo „Mickevičiaus namelis“, deja, jau nebespingsi, ją teko nukabinti. Liko tik fotografijos. Svetlanos Baturos nuotr.
Kur tas memorialinis kambarys ir muziejus? Baigęs universitetą Adomas Mickevičius privalėjo 6 metus (tačiau jam pavyko išdirbti mažiau) atidirbti Kaune už besimokant Vilniuje gautą 150 sidabrinių rublių metinę stipendiją. Faktas, apie kurį žinojo dar gerokai prieš išvykdamas, jo nedžiu-
gino: dar vasarą prieš pirmuosius mokslo metus Kaune Mickevičius draugams filomatams Vilniuje sakė, kad „galbūt šiandien Mūza paskutinįsyk nusižiovaus. Einu, deja, rūgti į panemunės Kauną“.
2019
VASARIS
3 1
K
A
U
N
I
E
T
I
S
Atvykęs į tuo metu vos 4000 gyventojų turėjusį miestą poetas pradėjo dirbti Kauno apskrities mokykloje, kurioje dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija. Ši, beje, iki 1991 m. ir buvo vadinama jo vardu. Naujasis lotynų, graikų kalbų, retorikos, lenkų literatūros, istorijos, teisės ir politinės ekonomijos mokytojas įsikūrė antrajame aukšte, vienuolyno celėje (nors tik atvykęs į Kauną kurį laiką gyveno Stanislovo Dobrovolskio Kartofliškių palivarke, dab. Adomo Mickevičiaus gatvėje). 1956 m. patalpoje, kurioje poetas gyveno, buvo įkurtas memorialinis kambarys-muziejus. Dabar čia – Adomo Mickevičiaus klasė ir direktoriaus kabinetas. Originalių elementų beveik nebelikę, patekimas į patalpą ribojamas. Dalis išlikusių eksponatų perkelti į ekspoziciją koridoriaus nišose. Apmaudu, tačiau, neradę vietos Kaune, į Vilnių iškeliavo nemažai to laikmečio poeto daiktų. Jie saugomi šimtmetį veikiančiame Adomo Mickevičiaus memorialiniame muziejuje Bernardinų skersgatvyje. Vis dėlto 1998 m. Adomo Mickevičiaus memorialinis muziejus Kaune atidarytas Jėzuitų gimnazijai priklausančiame žymiame Lietuvos gotikinės architektūros paminkle – Perkūno name. Teigiama, kad čia įrengta Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija. Pastato saitai su pačiu kūrėju – abejotini, nors tikėtina, kad čia jam yra tekę vesti pamokas. Kambarys, kuris skirtas poeto ekspozicijai, kadaise buvo pirklio, Perkūno namo savininko, miegamasis. Be įvairių laikmečių Mickevičiaus literatūros egzempliorių, čia saugomi du gipsiniai poeto biustai ir skulptūra, rasta Panevėžyje pas privačius asmenis. Vis dėlto abejonių dėl memorialinio muziejaus statuso kelia neoriginali vieta, laikmečiui neautentiškas interjeras, skurdi ir
3 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
autentiškų kūrėjo daiktų stokojanti ekspozicija. Muziejus menkai reklamuojamas, pristatomas tik kaip dalis Perkūno namo. Adomo Mickevičiaus g. Natūralu, kad per šešis šimtmečius besiplėsdamas Kaunas absorbavo ne vieną dvarą ar dvarelį. Kvartalas, kuris dabar Kaune asocijuojamas nebent su žodžiu „centras“, kadaise buvo vadinamas Kartofliškių palivarku. Mickevičiaus draugo Stanislovo Dobrovolskio valdos užėmė teritoriją nuo Parodos kalno papėdės iki Vienybės aikštės. Kauno apskrities mokyklos prefekto palivarkas greitai tapo vienu esminių miesto plėtros taškų. Adomo Mickevičiaus vardas gatvei suteiktas dar carinės okupacijos pančiuose, 1905-aisiais. Dobrovolskio namas stovėjo maždaug ties dabartiniu 30-uoju A. Mickevičiaus gatvės numeriu. Dar namo savininkui esant gyvam, šis pradėtas vadinti Mickevičiaus nameliu, nepaisant fakto, kad pats rašytojas čia gyveno vos kelias dienas, o vėliau užsukdavo tiesiog kaip svečias. Tiesa, dar 1925 m. rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas suabejojo, ar Mickevičius čia išvis gyveno. Tais pačiais metais „Lietuvos žinios“ paskelbė ir pirmą straipsnį, kuriame svarstyta, ar nevertėtų apkalbamame namelyje įrengti memorialinio muziejaus. Vėliau kalbėta apie namelio perpirkimą ir šios idėjos vystymą, tačiau nieko neįvyko. Didelės reikšmės tam turėjo tuometinės nepriklausomos Lietuvos nacionalistinis diskursas: tuo metu Mickevičius matytas labiau kaip lenkų rašytojas, o nepriklausomybės kovos su lenkais buvo pasibaigusios visai neseniai. Nors statinys sulaukdavo nemažai Lietuvos ir Lenkijos spaudos dėmesio, jo būklė nuolat blogėjo, o veiksmų
imtasi nebuvo. Dalis namo nugriauta jau 1929 m. Tuo metu Lietuvoje stengtasi atsiriboti nuo lenkiškosios istorijos indėlio į Lietuvos kultūrą, bandant ištrinti netgi literatūrinius pėdsakus. Tragiškos būklės namelis nugriautas 1940 m. – dalis sklypo panaudota platinant gatvę. Kaip atrodė Mickevičiaus namelis, galima pamatyti senuose Kauno miesto atvirukuose. Vienintelis išlikęs įrodymas – šios gatvės pavadinimas, atlaikęs ir carinę okupaciją, ir pirmąją Lietuvos respubliką, ir sovietinę okupaciją, ir dar dabar primenantis trumpą poeto stotelę šioje miesto dalyje. Nors per paskutinį šimtmetį spaudoje ne sykį bandyta įrodyti, kad poetas čia gal net negyveno ir užsukdavo tik kaip svečias, tai vis tiek išlieka gražia miesto istorijos dalimi, pagerbiančia vieną žymiausių lietuvių kilmės autorių, o tai, kad gatvės nepervadino net keturi skirtingi politiniai režimai, rodo jo pavardės tvirtumą. Gražiausia vieta pasaulyje Šios vietos nežino net daugelis kauniečių, ką jau kalbėti apie kitų miestų gyventojus. Todėl čia sutiksi nebent pasimetusius lenkų turistus ir gal vieną kitą jauną porelę, ieškančią privatumo. Apie Kauno Ąžuolyno ir Zoologijos sodo šone žaliuojantį slėnį Adomas Mickevičius yra rašęs, kad gražesnio nėra visame pasaulyje. Teigiama, kad poetas čia dažnai ateidavo pasisemti įkvėpimo, pasėdėti ant akmens. Legenda byloja, kad, poetui paliekant Kauną, išleistuvėms čia susirinko poeto draugai, mokiniai. Šventės metu ant poeto nusėdėto akmens buvo išgraviruoti jo inicialai ir data (kita versija byloja, kad inicialai išgraviruoti tik 1918 m., kai akmuo po potvynio buvo iš naujo atrastas). Galima teigti, kad tai vienas įdomiausių išlikusių originalių kūrėjo gyvenimo artefaktų
Kaune. Be to, ši vieta turi moralinę vertę: poetas ne sykį laiškuose minėjo niūrią gyvenimo Kaune kasdienybę, o šis slėnis jam tapo maloniu ir atpalaiduojančiu prieglobsčiu. Infrastruktūriškai slėnis yra neparuoštas turizmui ar net rekreacijai mieste. Čia tikrai gan sudėtinga patekti: norint užeiti reikia arba keliauti pavojinga ir vingiuota Radvilėnų plento atkarpa, kurioje nėra šaligatvio, arba leistis gyventojų išmintais takeliais iš Rimšės ar Žuvinto gatvių, atokių gyvenamųjų kvartalų. Slėnyje nėra apšvietimo, šiukšlių dėžių, trūksta vietų atsisėsti. Nepaisant visko, tai viena gražiausių ir unikaliausių Kauno vietų norintiems pabėgti nuo žmonių ir miesto šurmulio. Pirmąsyk aplankius slėnį galima netekti žado: kaip tokia įspūdinga vieta pasislėpė taip netoli miesto centro? Tarp Radvilėnų plento ir Tunelio gatvės įsispraudusį poeto prieglobstį gaubia kalvos, juo teka Girstučio upelis. Teritorijoje auga šimtamečiai ąžuolai ir kiti lapuočiai, pastatytas nedidelis tiltelis, keletas gyvenimo išbandymų neatlaikiusių suoliukų. Šiuo metu slėnis prižiūrimas, jame nebesiveisia Sosnovskio barščiai, reguliariai nupjaunama žolė, aprenkamos šiukšlės, tvarkoma aplinka. Palikęs Kauną Adomas Mickevičius dažnai šį miestą prisimindavo kūriniuose ar laiškuose. Pradžioje jo nemėgęs ir net kritikavęs, vėliau rašytojas savo kūriniuose ne sykį apie Kauną atsiliepė su stipriu panegirikos prieskoniu. Pavyzdžiui, kūrinyje „Konradas Valenrodas“ Kaunas tampa beveik visos gimtinės Lietuvos apibendrinimu. Taigi ilgainiui autoriaus nuomonė apie tuometinį lietuviškos kultūros židinį pasikeitė ir jis tai įprasmino geriausiai, kaip mokėjo, – kūryboje. Dabar kūryba lieka mums visiems ir Kaunui.
2019
VASARIS
3 3
S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K
Kažkas yra pasakęs, kad didžiausi meno gerbėjai yra patys menininkai. Visgi daugelis taikomosios kūrybos formų atsimuša į funkcijų padiktuotus apribojimus ar užsakymuose nubraižytas gaires. Architektūroje visada įdomu, kokioje aplinkoje gyvena ir dirba patys kūrėjai, ypač tais atvejais, kai tą aplinką būna suprojektavę jie patys. Tokie pastatai dažnai geriausiai atspindi asmeninį skonį ir principus. Tad šįkart pažvelkime į tai, už kokių pastatų sienų kūrėsi Kauno modernistinės architektūros fenomenas, o tiksliau – į architektų asmeninius būstus.
Kur gyveno Kauno architektai? Pauliaus Tautvydo Laurinaičio tekstas ir nuotraukos
3 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Novickių namas
2019
VASARIS
3 5
S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K
XX a. 3 dešimtmečio Kauną kūrė gana maža architektų komanda: Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis, Edmundas A. Frykas ir Feliksas Vizbaras. Būtent jiems tekdavo svarbiausių viešųjų pastatų užsakymai, nes patyrusių inžinierių bei architektų paprasčiausiai trūko. Visi jie kūrė gana skirtingose aplinkose: pavyzdžiui, Karo muziejaus autorius V. Dubeneckis iki mirties gyveno niekuo neišsiskiriančiame senamiesčio name. Teisingumo rūmų ir miesto gaisrinės eskizai E. Frykui išsigrynino gyvenant taipogi mažai kuo išsiskiriančiame mediniame name Fryko gatvėje. Vis dėlto istorija kur kas gilesnė, ir gatvė taip pavadinta ne veltui. Architekto tėvui (taip pat architektui) priklausė šalia dabartinės „Stumbro“ gamyklos esantis dvaras, kurio priklausiniai driekėsi ir ant kalno – viename iš komplekso pastatų įsikūrė jaunesnysis Frykas. Pastarajam (beje, buvusiam miesto vyr. inžinieriui) pradėjus netvarkingai skirstyti ir pardavinėti jam priklausiusias valdas, būta nemažai nusiskundimų tiek iš kaimynų, tiek ir iš jaunųjų kolegų. Tačiau tai tapo vadinamojo „Radijo rajono“ pradžia, o ne vieną aplinkinį namą suprojektavo pats buvęs valdų savininkas. Į kalną vedė ir privatūs, taip pat E. Fryko projektuoti laiptai, kurių apačioje vis dar stovi vartai ir nedidelis namas. E. Vizbaras savo kūrybinį kelią Kaune pradėjo pasistatydamas vėliau vienu iš Žaliakalnio simbolių tapusią „baltąją pilį“, kurios gana klasikinės formos kontrastavo su tokiais architekto projektuotais Kauno modernizmui toną uždavusiais 4 dešimtmečio statiniais kaip Centrinis paštas ar Lapėno namas. Kad architekto asmeninis skonis šiek tiek skyrėsi nuo komerciniuose užsakymuose išreiškiamo stiliaus, iliustruoja ir tai, kad po dešimtmečio netoliese atsirado ir antroji
3 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
šeimai projektuota vila – „raudonoji pilis“, tebestovinti netoli Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Nuo šių idealų gerokai skyrėsi 1930 m. Linksmadvaryje atsiradęs M. Songailos šeimos namas (Planetų g. 6), atspindėjęs tuometėje Europoje kaip atsakas į grynojo modernizmo paieškas plitusią tendenciją sugrįžti prie tradiciškesnių gyvenamųjų namų formų, bet išreikštų moderniomis priemonėmis: Lietuvos kontekste prie jų galima priskirti net ir tai, kad pastatas mūrinis. Į Songailų rezidenciją idėjiškai panašų, tačiau medinį namą (P. Vaičaičio g. 4) 1928 m. susiprojektavo ir būsimas vyriausiasis šalies statybų inspektorius Antanas Novickis – jame atsispindi paprastos, tačiau estetiškos priemiestinio sodybinio namo formos. Šiek tiek labiau eksperimentinis yra netoliese (Vydūno al. 17) stovintis Antano Jokimo namas: nors inžinierius vėliau sukūrė ne vieną enciklopedinį kaunietiško modernizmo pavyzdį (kaip antai dabartinė J. Jablonskio gimnazija), tačiau, kaip pastebi Vaidas Petrulis, barokinius pastato motyvus verta priskirti tuometinėms „tautinio stiliaus“ paieškoms. Netruko pasižymėti naujoji architektų karta, gyvenamuosius būstus pasistatė ir daugelis jos atstovų. 1933 m. statytam Vytauto Landsbergio-Žemkalnio namui (K. Donelaičio g. 38) būdinga kiek labiau išgryninta modernistinė raiška negu daugeliui panašiu metu architekto kurtų individualių namų, tačiau detalės išlaiko jo kūrybinio braižo vientisumą. Individualų architekto stilių atspindi ir kito Italijos auklėtinio – Stasio Kudoko vila, sukurta pagal jo pamėgtą modernizuotą itališkų vilų modelį, panaudojant asmeniniam stiliui būdingus dekoro elementus. Šiandien labiau pačių architektų bei istorikų prisimenamas Vladas Švipas buvo vienintelis lietuvis, mokęsis ir
Landsbergių namas
Panašūs principai įžvelgtini ir kito 3 dešimtmečio Vokietijos architektūros mokyklų auklėtinio – architekto Algirdo Šalkauskio name, atsiradusiame buvusiose Fryko valdose (E. Fryko g. 40). Pokariu pastato išvaizda šiek tiek pakito, jis neteko ryškiausio fasado akcento – langinių, dėl ko šiandien nebeatspindi pirminės autoriaus idėjos. Beje, jau pokariu
šiame rajone atsirado ir kone produktyviausio tarpukario Lietuvos mokyklų projektuotojo, architekto Felikso Bielinskio namas (Vaižganto g. 37). Taip pat įdomu, kad nemažai tarpukario architektų gyveno jiems nepriklausiusiuose, tačiau pačių projektuotuose pastatuose. Karolis Reisonas, būdamas Kaune, gyveno ir dirbo „Lietūkio“ administraciniame pastate (Vytauto pr. 43), o Arnas Funkas buvo įsikūręs Vailokaičių name Vienybės aikštėje – kone prabangiausiame miesto pastate, kurį nusinešė Antrasis pasaulinis karas. Išskirtinis buvo Grigorijaus Gumeniuko atvejis: nors architektas jam priklausiusiuose sklypuose miesto centre pastatydino bent keletą namų, pats gyveno savo projektuotame, bet kitam savininkui priklausiusiame name (K. Donelaičio g. 26). Ne visi architektai spėjo, o gal ir norėjo, susiprojektuoti sau būstus – ko gero, žymiausias to pavyzdys – vienas originaliausių to meto architektų Bronius Elsbergas, kuris gyveno ir dirbo viename iš Laisvės alėjos pastatų, niekuo nesusijusių su jo kūryba.
2019
VASARIS
autc.lt
Bauhauzo mokykloje. Savotišką užmarštį lėmė tai, kad jis labiau nusipelnė teorijai ir pačių kūrinių yra mažai. Knygose, pavyzdžiui, „Miestų gyvenamieji namai“, jis propagavo modernizmo idėjų sklaidą, – tai matyti ir jo asmeniniame name (Nevėžio g. 9). Kaip ir savo knygose, čia architektas nevengė mūsų klimatui funkciškai racionalių elementų, kaip antai šlaitinis stogas. Kita vertus, pastato įrengimas, išplanavimas ir nereikalingų elementų atsisakymas atspindėjo moderniausias tuometinės architektūros teorijos madas. Kartu su identišku gretimu namu statytas pastatas, be kita ko, yra ir vienas pirmųjų sublokuotų namų mieste.
3 7
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E
Bendruomenės istorijų lobynas
A
S
–
E. Ožeškienės kieme esančios, teoriškai visą parą veikiančios ir, matyt, vienintelės tokios Lietuvoje Kiemo galerijos pradžią nulėmė noras spręsti žmonių susvetimėjimo ir nebendravimo problemą. Pirmiausia ant namo sienos atsirado pro langą kiemo gyventojus ir lankytojus stebintis katinas, skatinantis palaikyti tvarką. Vėliau šią erdvę papildė ne vienas buvusio kiemo gyventojo portretas. Dabar Kiemo galerija kviečia pamąstyti apie šiuolaikiniais būdais įamžintą lietuviškos ir žydiškos kultūros paveldą. Beje, čia pat gyvena ir „Kaunas 2022“ ambasadorė, pozityvumo viruso skleidėja Bella Shirin, kurią „Kaunas pilnas kultūros“ kalbino prieš porą metų. Apie paprastų žmonių gyvenimo įprasminimą mene šįkart kalbėjomės su menininku, Kiemo galerijos įkūrėju Vyteniu Jaku.
K
A
U
N
Justė Vyšniauskaitė Teodoro Biliūno nuotr.
3 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
22001 199 V A S A R I S
3 9
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 4 0
Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie Kiemo praeitį? Mūsų kiemui yra maždaug šimtas trisdešimt metų. Šiuose namuose tarpukariu gyveno žydų bendruomenė, kuri turėjo savitas tradicijas: kieme stovėjo didelis stalas, prie kurio jie kartu švęsdavo, žaisdavo, o erdvės centrą puošė fontanas. Antrojo pasaulinio karo metais, liepos mėnesį, į kiemą įsiveržė vokiečių karininkai su vilkiniais šunimis bei būrys lietuvių su baltais raiščiais. Per porą valandų jie išvalė gyventojus iš šio kiemo. Tada į atlaisvintus butus įsikėlė naujos jaunos šeimos ir prasidėjo antras kiemo istorijos etapas. Tuomet kieme dar buvo likęs bendras stalas, medžių paunksmė, stovėjo vos vienas automobilis, o žmonių bendravimas buvo šiltas ir atviras. Jeigu vykdavo vestuvės, jas švęsdavo kieme, jeigu laidotuvės – visi kaimynai nešdavo gėles ir liūdėdavo kartu. Kiemo bendruomenė buvo tarsi vienas didelis organizmas.
dimą. Vakaras pavyko, užsimezgė šiltas bendravimas – šventėme iki penkių ryto. Nuo tada tęsiame šią tradiciją, o šventės vis didėja, į jas įtraukiame ir aplinkinių kiemų gyventojus. O koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo kiemu? Šis kiemas visų pirma yra mano namai. Viskas, kas mane čia supa, ar tai būtų blogi, ar geri dalykai, įkvepia kurti. Objektas, kuris kitam bado akis, man leidžia generuoti idėjas. Pavyzdžiui, išmesti daiktai šiame kieme dažnai prikeliami naujam gyvenimui, jie tampa meno kūrinių atributais. Kasdienybė kieme man diktuoja kūrybos temas, leidžia rasti sprendimus, kaip darbus pateikti įdomiai sau ir aplinkiniams. Dėl to Kiemo galeriją pavadinčiau menine veikla, kuri yra grįsta gyvenimu. Anksčiau aš iš gyvenimo labai daug sėmiausi, o dabar yra tas etapas, kai viską atiduodu.
Betarpiškas žmonių bendravimas – tai vertybė, kuri anais laikais buvo ryški, o atsikraustęs į šį namą prieš dvylika metų pastebėjau jos stygių. Kai žmonės įsigijo daugiau automobilių, kiemo fontanas bei stalas buvo išmontuoti, medžiai nukirsti, viskas išasfaltuota. Tai tarsi trečiasis kiemo etapas.
Iš kūrybinės pusės man kiemas yra tarsi teatras su savo scenografija. Scenografas turi atsižvelgti į begalę faktorių: kostiumus, apšvietimą, vaidybą, dekoracijas ir daugelį kitų elementų, kurie sukuria spektaklį. Man atrodo, kad šis kiemas taip pat turi panašių elementų, o aš kaip scenografas atsitraukęs visus juos stebiu ir bandau sujungti į visumą.
Kaip ryšys tarp kaimynų pasikeitė po to, kai pradėjote kurti Kiemo galeriją? Kūriniai ant sienų tapo tarsi pretekstu užmegzti pokalbį su kaimynais, susipažinti ir pradėti bendrauti. Viena pirmųjų neofreskų, kuri pakibo ant 21A namo sienos viršaus, buvo „Trejybė“. Kai ją nutapiau, pakviečiau kaimynus į kiemą išsinešti stalus ir vaišių bei susipažinti, pabendrauti, atšvęsti kūrinio atsira-
Kokios pagrindinės temos atskleidžiamos Kiemo galerijos kūriniuose ir kokios jų sukūrimo aplinkybės? Kai tapiau patį pirmą kūrinį kieme, mano veikla susidomėjo kaimynai. Taip pradėjome bendrauti ir jie man papasakojo apie buvusius šių namų gyventojus. Istorijos, kurias tada išgirdau, mane be galo sudomino. Iš kaimynų surinkau daug nuotraukų ir pasakojimų, kurie įkvėpė tolesnę
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
kūrybą. Nuo tada kiemo gyventojų istorijos po truputį atsiranda ant sienų įvairiais pavidalais – nuo nedidelių portretų iki atvaizdų visu ūgiu. Tai grupė kūrinių, kuriuose vaizduojami konkretūs žmonės, vienaip ar kitaip susiję su šiuo kiemu. Dabar kieme yra su Vilijampolės getu glaudžiai susijusios Zupavičių šeimos portretai. Taip pat visu ūgiu nutapyta moteris su rožėmis, kuri yra seserų Dapkevičių, kieme gyvenusių pokario laikotarpiu ir auginusių gėles, įamžinimas. Vieną sieną puošia moteriškės, kuri šluodavo Laisvės alėją, atvaizdas. Ji
sukaupė ilgą stažą ir krūvą pagiriamųjų Lenino raštų už gerai atliktą darbą. Tai moteris, kuri daug padarė, kad Kaunas būtų švarus. Todėl net neabejoju, kad ji nusipelnė įprasminimo mūsų kieme. Pildydamas Kiemo galeriją nusprendžiau, kad erdvei reikia kūrinių, kurie kalbėtų apie dvasines vertybes. Vienas tokių yra jau minėta „Trejybė“. Prie šios neofreskos yra užrašas „Mano Tėvo namuose daug buveinių“. Jis nurodo į butus, kurie
2019
VASARIS
4 1
2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 4 2
supa šį kiemą, ir kartu siūlo pamąstyti apie žmogiškąsias vertybes. Su panašia intencija atsirado ir berniuko laiptinėje, mūsų „Mažojo princo“, portretas. Šis kūrinys yra Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“ interpretacija. Tai nėra kopija, tačiau Rembrandto paveikslas tapo atspirtimi kuriant sugrįžimo į namus tema. Nusprendžiau iškelti mintį, kad, norint sugrįžti, visų pirma reikia atsiminti, iš kur atėjai. Taip pat kieme yra Tado Vincaičio-Plūgo kurtas gandras – nuoroda į laikmetį, kai mūsų kieme buvo labai daug vaikų. Vaikai išties skatina bendravimą, gali sutaikyti žmones, kurie nesikalba. Dabar mūsų kieme nebėra vaikų,
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
didelė dalis jų yra išvykę gyventi į užsienį. Taigi gandras paliečia emigracijos ir vaikystės temas. O kaip kieme įamžinti dabartiniai jo gyventojai? Kieme yra nutapyta spinta su vestuvine suknele ir kostiumu. Šiame kūrinyje atsiskleidžia dabartinių namo gyventojų istorija, kuri siejasi ir su praeitimi, kai kieme vykdavo vestuvės. Vieno iš namo gyventojų sūnus neseniai susituokė, o tėvai prie šios spintos išlydėjo jį pas jaunąją. Jie patys prisidėjo prie kūrybinio proceso: ant sienos purškė savo portretą, po nutapytais drabužiais padėjo batelius. Taip pat neseniai
Aš retai dirbu vienas, į procesą kuo dažniau įtraukiu kaimynus, kad visi jaustųsi projekto dalimi. Pavyzdžiui, keliant vonią į balkoną, reikėjo labai daug pagalbos. Prie šio proceso prisidėjo beveik pusė kaimynų. Taip pat kieme stovi išmargintas suoliukas, kurį papuošėme su laikinais namo gyventojais, kurie čia nuomojasi butus. Dalyvaudami šiame bendruomeniniame-meniniame projekte dabartiniai gyventojai vizualiai įamžina save šiame kieme. Didžioji Kauno dalis skulptūromis, muziejais, piešiniais ir kitais kūriniais primena mums žymius Lietuvos žmones. Kodėl nusprendėte įamžinti paprastus gyventojus? Kodėl jų istorijos taip pat svarbios? Manau, kad paprasti žmonės yra ne mažiau įdomūs nei žymūs asmenys. Jų gyvenimas susiklostė taip, kad jie netapo žinomais, tačiau aš manau, kad juos įamžinti taip pat svarbu, kaip ir garsenybes, tuo labiau jų pačių kieme. Pakalbinus kiekvieną mūsų kiemo gyventoją paaiškėtų, kad visi jie turi po istoriją, vertą knygos ar bent jau portreto ant sienos. Netikiu, kad vienas žmogus yra labiau nusipelnęs būti įprasmintas mene nei kitas. Vertinant iš dvasinės pusės, visi esame lygūs. Kiemo galerijos kūrimas – tai procesas, kuris trunka jau ne vienerius metus. Ar esate sukaupęs daug istorijų, kurios dar laukia savo įamžinimo? Taip, labai daug istorijų apie kaimynus dar laukia savo vizualizacijos. Šiuo metu esu gavęs menininko Lietuvos kultūros tarybos stipendi-
ją, skirtą kaimynų portretų galerijai sukurti. Nusimato kruopštus ir labai įdomus projektas. Ruošdamas portretą visuomet ilgai bendrauju su žmogumi, noriu sužinoti jo istoriją, jį pažinti. Taip pavyksta sukurti išraiškingesnius, nuoširdesnius darbus. Planuoju 21C namo vakarinę sieną vizualiai suskirstyti į kambarius, o juose įkurti kaimynų portretus, kurie pasakos savo istorijas. Apatiniame aukšte bus nutapyta Bella Shirin, kuri šiuo metu atlieka labai svarbų darbą sutaikant lietuvių ir žydų tautas. Šalia įkurdinsiu ir žydų dailininko Arbit Blato atvaizdą. Taip pat ant sienos šalia Milo Veneros atsiras dabartinė mūsų kiemo kaimynė. Ji kiekvieną dieną rūpinasi savo neįgaliu vyru, jam nešioja maistą, prižiūri. Šalia berankės grožio deivės ji bus pavaizduota norint iškelti mintį, kad rūpintis kitu ir „turėti rankas“ – tai tikrasis grožis. Kiemo galerija – tai išskirtinės vietos su savo istorija, žmonėmis ir įvykiais memorialas. Kokios dar Kauno vietos yra nusipelniusios tapti atminties taškais? Manau, kad Kaune tokių vietų labai daug. Pavyzdžiui, Šilainių daugiabučiuose gyvenanti bendruomenė tikrai turi ką papasakoti. Tiesiog reikia, kad atsirastų aktyvių žmonių, kurie norėtų kartu su kaimynais kurti. Jeigu būtų daug iniciatyvių žmonių, manau, kad Kiemo galerija būtų tik viena iš daugelio vietų, pasakojančių savo istorijas. Aš įsitikinęs, kad kiekviena bendruomenė turi savus istorijų lobius. Manau, kad užmezgę ryšį su įvairių bendruomenių nariais ir įtraukę juos į kūrybinę veiklą atrastume daug nežinomų kultūros paveldo reiškinių. Noriu tikėti, kad, 2022 m. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, šis procesas pagreitės ir visas miestas dar labiau atgis.
2019
VASARIS
kaunas2022.eu
kieme atsirado brolių portretas, kurį kūriau vieno kaimyno prašymu iš neryškios nuotraukos. Jis man pasakojo, kad su savo broliu iki šiol yra geriausi bičiuliai, todėl šis kūrinys simbolizuoja draugystę.
4 3
Maršrutas Teatras Antradienis, 02 05, 18:30
Spektaklis „Junas Gabrielis Borkmanas“
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
„Junas Gabrielis Borkmanas“ – viena aukščiausių Ibseno vėlyvosios kūrybos viršūnių (1896), galingų charakterių drama, kurioje visi spiečiasi aplink pagrindinį, svarbiausią ir galingiausią – Juną Gabrielį Borkmaną, potencialiai sukaupusį savyje dieviškąją ir velniškąją patirtį. „Borkmanas“ – tai lyg didelės gyvenimo dramos finalas“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Gintaro Varno spektaklį į Kauną atveža Valstybinis jaunimo teatras. Trečiadienis, 02 06, 19:00
Šokio vakaras „3 in 1“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Trys duetai, trys pasirodymai vienoje scenoje per vieną vakarą. Laukia audiovizualinis performansas „Tvenkti“, šokio spektaklio „Nailed it“ premjera ir ištrauka iš šokio spektaklio „X ir ateities X“. Gyvūnams draugiškos vietos
4 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Ketvirtadienis, 02 07, 19:00
Šokio spektaklis „Somaholidays“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A „Somaholidays“ – tai vienokia ar kitokia kelionės forma, tai grožis ir bjaurumas viename, it koks šiuolaikinis barokas – po nupudruotais perukais slepiantis utėlių gvardiją. Šokėjų fizinė išraiška, nesustojamas judesys, rodos leidžia „išjungti“ racionaliojo proto ribas ir tiesiog būti žiūrovų akyse“, – pernai vasarą rašė Silvija Čižaitė-Rudokienė. Spektaklio idėjos autorė – Vilma Pitrinaitė, kūrėjai ir atlikėjai – Mantas Stabačinskas, Darius Algis Stankevičius, Vilma Pitrinaitė. Ketvirtadienis, 02 07, 18:00
Spektaklis „Šventė“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Režisierius Agnius Jankevičius, įkvėptas teatro publikai mažiau žinomų Juozo Grušo paradoksinių novelių, spektaklyje pateikia savo provokuojančią versiją. Mažo miestelio mažų žmonių gyvenimas, paženklintas mažomis kaltėmis, tarsi inkvizicijos laužais, kuriuose per amžius dega nuteistieji už mūsų pačių klaidas, kurias pirmiausiai bandome paslėpti nuo savęs.
Vasaris Ketvirtadienis, 02 14, 18:30
Spektaklis „Brendžio trims!“ „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22
Beveik dokumentinė pjesė apie tris drauges, kurias vaidina aktorės Ieva Zelionkaitė, Miglė Pauliukaitytė ir Birutė Prekevičiūtė. „Brendžio trims!” – sušunka trys buvusios klasiokės, susitikusios kavinėje išsiaiškinti, kodėl į trečiąsias savo vestuves jų klasės draugė nusprendė pakviesti jas. Spektaklio dramaturgė ir režisierė – Ina Pukelytė. Ketvirtadienis, 02 14, 19:00
Šventinis vakaras su „Aura“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Margaspalvė tarptautinė Kauno šokio teatro „Aura“ trupė, vadovaujama Birutės Letukaitės, teatre pristatys gruodį „Žalgirio“ arenos amfiteatrą perpildžiusią programą, papildytą pikantiškais vasario 14-osios prieskoniais. Sekmadienis, 02 17, 17:00
Spektaklis „Alksniškės“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Spektakliu siekiama atsigręžti į vieną demokratiškiausių Lietuvos prezidentų Kazį Grinių, priminti visuomenei apie didelį jo įnašą Lietuvos kultūrai, švietimui, viešajam diskursui bei prisiminti jo gyvenimo misiją – tarnavimą demokratijai. „Šiais sudėtingais laikais, kai demokratija daugelyje šalių darosi tarsi nebereikalinga, jis mums yra svarbus pavyzdys,“ – pabrėžia režisierius Gytis Padegimas. Spektaklis skirtas Laikinosios sostinės atminimo metams. Ketvirtadienis, 02 21, 18:00
Spektaklis „Balta drobulė“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
„Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nietzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson…“, – teigia sovietų okupacijos metais emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius Jonas Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio Antano Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo.
2019
VASARIS
4 5
Maršrutas Penktadienis, 02 22, 19:00
Spektaklis „Trojietės“
S
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Levas Tolstojus, rašydamas šį romaną, pirmąkart prabilo apie moters teisę į laimę ir apie tai, kad moteris neturi tapti vyro savimeilės ir pasitenkinimo įrankiu, bet tai tik viena iš temų, kurios nagrinėjamos spektaklyje. 2011 m. spektaklio choreografė Andželika Cholina įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, o žiūrovams „Ana Karenina“ tapo galimybe vis naujai išgyventi didžią ir trapią meilės istoriją, pažadinančią net santūriausio žmogaus jausmus.
U
Antradienis, 02 26, 18:00 Povilo Makausko spektaklio dramaturgiją sudaro Trojos karo priežasčių ir pasekmių jungtis, sukonstruota iš Euripido tragedijų „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“. Taip pat naudojami Margaret Atwood „Penelopiados“ bei Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ fragmentai bei kita dokumentinė medžiaga.
„Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26
K
A
L
E
N
D
O
R
I
Spektaklis „Jobo knyga“
Penktadienis, 02 22, 19:00
Šokio spektaklis „Ana Karenina“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26
Prieš 2013 m. įvykusią spektaklio premjerą a. a. Eimuntas Nekrošius sakė, kad „Jobo knyga“ neduoda atsakymų, vien kelia didelius klausimus. Teigiama, kad tai vienas giliausių režisieriaus spektaklių. Turime retą galimybę jį pamatyti Kaune. Antradienis, 02 26, 19:00
Spektaklis „Kontrabosas“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
4 6
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Vasaris
Vieno veiksmo pjesė „Kontrabosas“ – tai paralelė į mūsų pačių kasdienybę. Dabartinė garbėtroškų ir narcizų visuomenė kasdien mokosi tą pačią pamoką kaip ir P. Süskind dramos herojus – pervertinus savo galimybes, lieka protestuoti prieš tavo talento nepastebėjusi pasaulį ir jo nekęsti. Šis Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis – tai tragikomiškas savimi, muzika ir pasauliu nusivylusio kontrabosisto monologas. Režisierius – Valentinas Masalskis.
Teatro „Atviras ratas“ kūrėjai Vesta Šumilovaitė ir Justas Tertelis, pasitelkę spektaklio kūrybinę komandą, kviečia žiūrovus į vienos dalies spektaklį pagal vieno populiariausių šiuolaikinių rusų dramaturgų – Ivano Vyrypajevo – pjesę „Saulėtoji linija“. Nors I. Vyrypajevas labai gerai pažįstamas Lietuvos teatro publikai, tačiau spektaklis pagal šią pjesę Lietuvoje kuriamas pirmą kartą. Pjesės centrinė tema – dviejų žmonių tarpusavio santykiai šeimoje. Šeštadienis, 03 02, 18:00
Barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“ Kaune Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Ketvirtadienis, 02 28, 18:00
Premjera. Spektaklis „Saulėtoji linija“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A „Blogi orai“ – tai performatyvus garso meno įvykis; jo centre – barokinio teatro triukšmų mašinos, kuriomis kūrinio idėjos autorius Arturas Bumšteinas domisi jau nuo 2012 metų. „Blogų orų“ projektui kartu su teatro scenografijos meistru jis atkūrė vėjo, lietaus, jūros ir griaustinio garsus imituojančias mašinas, identiškas toms, kurių kanonas nusistovėjo XVII amžiaus Europos teatruose.
2019
VASARIS
4 7
Maršrutas Muzika Sekmadienis, 02 03, 19:00
„GM Gyvai“: „Gurdjieff Ensemble“
Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1
nyčioje, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje ir VDU Didžiojoje auloje. Ketvirtadienis, 02 07, 18:00
Kauno miesto simfoninio orkestro gimtadienio koncertas
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
„Gurdjieff Ensemble“ sudaro per dešimtį muzikantų, grojančių autentiškais senoviniais muzikos instrumentais, tarp kurių ir nepamirštamo skambesio dudukas, ir daugybė mažiau mums pažįstamų, tokių kaip blul, sazas, taras, kamanča, ūdas, kanūnas, santūras, dap, tembouk, dhol, pku, zurna, kshots ir burvar. Šiuo metu ansamblis daugiausiai orientuojasi į armėnų muziką – ankstyvąją, viduramžių, šiuolaikinę, pasaulietinę ir religinę. 02 07 – 02 10
Sakralinės muzikos festivalis „Kaunas Musica Religiosa“ Įvairios vietos
Šis festivalis atviras visiems mėgėjų chorams, jame giedama ir a cappella, ir su su instrumentiniu pritarimu. 9-ojo festivalio koncertai vyks Kauno Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) baž-
4 8
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Diriguojant vyriausiajam orkestro dirigentui Constantine Orbelian kauniečiai atliks operų arijų ir uvertiūrų programą. Gimtadienio koncerto solistas – George Gagnidze (baritonas, Gruzija). Penktadienis, 02 08, 21:00
„Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1
Nerimi į Kauną atplaukia improvizacinio roko veteranai, kurių muzikos apibūdinimas truktų net ilgiau, nei pats koncertas. Penktadienis, 02 08, 23:00
Vakarėlis „Lizdui ketveri“
Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12
Vasaris Šeštadienis, 02 16, 20:00
Placido Domingo koncertas „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Kaip jau sufleruoja renginio pavadinimas, elektroninės šokių muzikos gerbėjai tikrai turi ką atšvęsti. Berlyno techno trio „ItaloJohnson“ Kaune pasitiks „Lizdo“ įkūrėjai Roads ir Pakas bei jų bičiuliai Interiors ir Mantas T. Trečiadienis, 02 13, 19:00
Earlo Okino koncertas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Ispanas Plácido Domingo visų pirma yra operos dainininkas, solo koncertuose atliekantis operos arijas ir geriausius Vienos operečių, Brodvėjaus klasikinių pastatymų ir tradicinės ispaniškos sarsuelos kūrinius. Ypač gausioje ir įvairioje programoje netrūksta pačių žinomiausių klasikinės muzikos brangakmenių, kuriuos per savo ilgametę karjerą solistas yra atlikęs ne vieną tūkstantį kartų. P. Domingo vienintelį pasirodymą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru surengs didžiausioje šalies arenoje. Trečiadienis, 02 20, 19:00
Ciklo „Improdimensija“ koncertas „Jazz Academy“, Baltų pr. 34
„FFS Trio“, arba Arnas Mikalkėnas, Kęstutis Sova ir Tadas Petkevičius-Grajauskas kviečia į improvizacijos vakarą kamerinėje salėje. Daugiau apie „Jazz Academy“ rašėme lapkritį.
Penktadienis, 02 22, 20:00
Vakarėlis „Juoduomenė“ Earlas Okinas yra įvairiapusis muzikantas. Bosanovos, sambos, džiazo ir populiariosios muzikos atlikėjas, subtilaus humoro genijus. Jis britų vadinamas „nacionaline vertybe“, be to, laikomas vienu geriausių bosanovos atlikėjų už Brazilijos sienų.
Baras „Godo“, Laisvės al. 89
Vilniaus klube „Opium“ itin dažnai regimi ir girdimi Tadas Quazar ir Clicklounge atvyksta tamsios muzikos syvų paskleisti ir Laisvės alėjoje. Baras veikia iki pirmos valandos nakties, tad tinka ilgo vakaro pradžiai.
2019
VASARIS
4 9
Maršrutas Penktadienis, 02 22, 21:00
Trečiasis klubo gimtadienis Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1
Antradienis, 02 26, 17:00
Koncertas „Dangų dainos remia“
Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13
I
U
S
Trys skirtingų kartų kompozitoriai 2019 metais mini savo jubiliejus. Juozas Naujalis – 150 metų – balandžio 9 d., Eduardas Balsys – 100 metų – gruodžio 20 d., Giedrius Kuprevičius – 75 metų – balandžio 8 d. Trigubai vertingo muzikinio vakaro muziejuje iniciatorius – jauniausiasis iš trijų.
O
R
Parodos
K
A
L
E
N
D
01 24 – 03 03 Kultinė belgų black/speed/thrash metalo grupė „Slaughter Messiah“ – tik vienas iš kelių svarbių kaunietiškosios sunkiosios muzikos šventovės gimtadienio akcentų. Jei bent kartą per trejus metus čia purtėte gaurus, būtinai užsukite pasveikinti.
S. Eidrigevičiaus paroda „Hommage à Čiurlionis“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Šeštadienis, 02 23, 19:00
Jazzu koncertas
„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Naujas koncertinis turas – tai galimybė išvysti naują dainininkės pradžią: daugybė naujų dainų, kuriose atsispindės moteriškas manifestas, visapusiška laisvė, žavesys ir laimė.
Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt
5 0
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Tapytoją, grafiką, režisierių Stasį Eidrigevičių nuo pat mokyklos suolo lydėjo M. K. Čiurlionis – kaip Lietuvos meno ikona. Dailininkus riša naudojamų technikų bendrumas: pastelė, tempera, akvarelė, pieštukas. Taip pat paukščių, gyvūnų, daiktų ir erdvės simbolinis traktavimas. Trečias
Vasaris bendrumas – meilė raidei. „Žiūrint į Čiurlionio paveikslą „Jūra”, pakilusioje bangoje matau trijų raidžių junginį – MKČ. 2000–2001 metais kilo mintis tas tris raides – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – įprasminti savaip, piešiant jo portretų ciklą, kur veidas pasislėpęs tarytum už trijų raidžių kaukės“, – teigia menininkas. Parodoje „Hommage à Čiurlionis“ S. Eidrigevičius kalba apie didžiojo Lietuvos dailininko pagerbimą, savitą jo atminimo įamžinimą. 02 07 – 03 03
„Plėšriųjų sekcija“. Kaip menininkas G. Liagas formavosi kūrybinės laisvės pritvinkusioje aplinkoje, kur avangardinės idėjos reiškėsi ne vien kompoziciniais sprendimais, technologiniais eksperimentais, bet veržėsi ir į turinį. Menininko darbai neretai labiau primena grafiką ar tapybą nei fotografiją. Parodoje „Potemės“ – praėjusio amžiaus 9–10 dešimtmečiais sukurti darbai.
Kinas
Paroda „Tartu 6+6 Kaunas“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64 Parodoje išvysite šešių estų, Pallas University of Applied Sciences studentų ir alumnų bei šešių lietuvių, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų ir alumnų, grafikos darbus. Paroda siekiama ne tik pristatyti grafikos darbus, bet ir perduoti žinią apie lygiavertę ir tolerantišką šiuolaikinio pasaulio partnerystę: studentai ir dėstytojai iš dviejų skirtingų šalių universitetų susivienys pristatydami dviejų kartų, dviejų šalių ir dviejų švietimo sistemų bendradarbiavimo rezultatus.
02 07 – 03 03
Giedriaus Liago paroda „Potemės“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
G. Liagas (g. 1967) į kūrybą pasinėrė itin anksti: būdamas vos septyniolikos, prisidėjo prie Kauno jaunųjų fotografijos „chuliganų“, vėliau pakrikštytų
02 01 – 02 08
Festivalis „Žiemos ekranai“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62 „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Pagrindinėje prancūzų kino festivalio programoje – talentingų kūrėjų darbai, kurie jau spėjo pelnyti tarptautinius apdovanojimus. Tarp jų – Antony Cordier‘o „Gasparas vestuvėse“ (Gaspard va au mariage, nuotr.) bei Thomas‘o Lilti filmas „Pirmakursiai“ (Première année). Taip pat kauniečiai galės išvysti ir su Alfredu Hitchcock’u lyginamo Henri-Georges’o Clouzot filmų retrospektyvą bei keletą filmų, kuriuose vaidina aktorė Romy Schneider, kuriai pernai būtų suėję 80 metų.
2019
VASARIS
5 1
Maršrutas Trečiadienis, 02 06
„Biblioteka rodo“: Audriaus Stonio „Laiko tiltai“
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2
Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filmas – septynių novelių dokumentinė esė apie Baltijos poetinės dokumentikos meistrų: Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos, Herco Franko, Ivaro Seleckio, Uldžio Brauno, Aivaro Freimanio, Andreso Sӧӧto, Marko Soosaaro kūrybą. A. Stonys prisipažįsta: „Visi filmo herojai – tiesiogiai ar netiesiogiai buvo mano mokytojai. Kino kalbos mokiausi būtent iš jų filmų. Pokalbiai ir susitikimai su jais padėjo man suprasti, kas yra dokumentinis kinas ir kodėl jam verta skirti savo gyvenimą. Už tai liksiu amžinai jiems dėkingas. Būtent todėl šis filmas – jiems skirtas meilės laiškas“. Tačiau kartu jis ir kūrybinės laisvės troškimo sovietmečiu liudijimas, kurį filmo prodiuseris Arūnas Matelis apibūdina kaip subtilią, bet galingą kovą su sovietiniu režimu, mėginant išgyventi priespaudą ir išsaugoti savuosius kinematografijos principus. Sekmadienis, 02 10, 18:00
„Kinas bare“: „Pagiriamasis žodis veiksmui“ (In praise of action) Baras „Godo“, Laisvės al. 89
5 2
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Projektas, iš pradžių turėjęs būti trumpa apybraiža universiteto studijoms, tapo ilgametražiu dokumentiniu filmu apie kaskadininkus. Filmą sukūrė seserys Aistė ir Skaistė Jauraitės. Jos patikino, kad prieš pradedant kurti šį filmą tikrai nesitikėjo, kad tai bus tokia pilna nuostabos ir sukrečiančių momentų kelionė. Susitikus su tiek daug įdomių žmonių ir nufilmavus daugiau nei 10 valandų medžiagos, seserys pasiryžo filmui. 02 27 – 03 02
Festivalis „Mondo Bizarro“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12 Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62
Iniciatyva „Kitas kinas“ kviečia į debiutinį kino renginį, dedikuotą filmams, žanrams ir subžanrams, kurie priskiriami parakinui (angl. paracinema). Parakinas – tai aukštojo ir žemojo meno mišinys, eksploatacinis kinas, persipynęs su akademine išmintimi, alsuojantis energija, individualumu ir linksmybėmis. Mondo Bizzaro“ suteiks erdvę absurdiškiems, provo-
Vasaris kuojantiems, vaizduotę kaitinantiems ir pamirštiems filmams. Remdamasis iš pogrindinių fanų kultūrų iškilusiais parakino principais renginys kvies žiūrovus skaityti tarp eilučių ir domėtis alternatyvia kino istorija, į paviršių kels nepripažintą ar neįprastą kiną ir stums „priimtinos“ kultūros ribas, bei skatins ne stengtis atleisti filmų klaidas, bet jas pamilti.
Sportas
kis su dviračiu, vežimėliu, eik, skrisk raketa“, – rašoma kvietime, – „Jeigu esi kitoje šalyje ar mieste, pasiimk žemėlapį, išpiešk Gediminaičių stulpus ir fiksuok visą bėgimą programėle“. Penktadienis, 02 22, 19:45
Eurolyga: Kauno „Žalgiris“ – Podgoricos „Buducnost“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Šeštadienis, 02 09, 10:00
Treniruotė „Kariška sportuotė“
Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 Kauno raumenis auginanti „Šešios Trim“ bendruomenė šauktinių sąrašų netikrino, bet vis tiek sako, kad kariuomenė – tai jėga ir tęsia tradiciją sportuoti netradicinėse miesto erdvėse, nes sportui netinkamų vietų tiesiog nėra.
Po mėnesio pertraukos į Kauną sugrįš Eurolygos kovos. Šįkart „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą svečiuosis Podgoricos „Buducnost“ klubas. Varžovai iš Juodkalnijos jau spėjo sudrebinti Eurolygą skambiomis pergalėmis ir yra pasiruošę dar kartą nustebinti Europą.
Šeštadienis, 02 16, 10:30
Šeštadienis, 02 23, 18:00
IV-asis Vasario 16-osios Gediminaičių bėgimas Gimnazijos g. 7
Jau ketvirtą kartą iniciatyva „Karūnos keliu“ kviečia jungtis prie smagios ir patriotiškos idėjos, skatinančios sveiką gyvenimo būdą. „Jei negali bėgti, jun-
Nacionalinė ledo ritulio lyga: „Kaunas Hockey“ – Elektrėnų „Energija“ Kauno ledo arena „Baltų ainiai“, Aušros g. 42C
Prie kauniečių po Naujųjų metų prisijungę ką tik Lietuvos pilietybę gavęs mūsų šalyje šaknų turintis amerikietis, o tituluočiausia Lietuvoje Elektrėnų komanda neseniai pralošė Vilniaus „Hockey Punks“. Darosi įdomu!
2019
VASARIS
5 3
Maršrutas Sekmadienis, 02 24, 18:00
„Harlem Globetrotters“ pasirodymas „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
I
U
S
Devynioliktojo Kauno menininkų namų slemo scena, kaip visada, atvira tiek naujokams slemeriams, tiek patyrusiems lyrikams. Erdvės bus viskam: tiek užsitęsusiai žiemai, tiek ir kitoms istorijoms.
Šeštadienis, 02 16, 12:00
O
R
Iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas
N
D
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64
Kiti renginiai
Šeštadienis, 02 16, 15:00
K
A
L
E
Šis legendinis krepšinio šou džiugina žiūrovus jau 92 metus. „Harlem Globetrotters“ yra demonstravę savo talentus 123 šalyse! „Žalgirio“ arenoje galėsite išvysti aukščiausio lygio krepšinį persipynusį su komedijos elementais, kvapą gniaužiančiais akrobatiniais triukais ir betarpišku žiūrovu įtraukimu.
Varpų gaudesys, trispalvės atlapuose ir širdyse, pakili muzika – visa Lietuva ir svetur gyvenantys tautiečiai šią dieną turi kuo pasidžiaugti. Lietuvos valstybės atkūrimo diena Kaune tradiciškai bus paminėta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Renginio metu – Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija, jaunesniųjų karininkų kursų vadų priesaikos ceremonija, gėlių padėjimas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Antradienis, 02 12, 19:00
Slemas #19,
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
5 4
K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Tautinio meno koncertas „Vilčių nemunai“
Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1 „Švęskime laisvę kartu, prasmingai, pinkime lietuvių liaudies šokių pynę su visų kartų šokėjais: vaikais, jaunimu,
Vasaris vyresniaisiais, pagyvenusiais – pasinerkime kartu į lietuvių kultūros ir tautiškumo gelmes!“, – rašoma kvietime. Koncerte pasirodys Kauno kultūros centro kolektyvai „Šėltinis“, „Suktinis“ ir „Ainiai“ bei Kauno technikos kolegijos „Pušynėlis“ ir Kauno kolegijos „KauKas“. Šeštadienis, 02 16, 16:00 ir antradienis, 02 19, 16:00
Baltojo molio dirbtuvės
Eigulių biblioteka, Šiaurės pr. 95 ir Parko biblioteka, P. Lukšio g. 60 Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas“ kviečia kurti Eigulių bendruomenės mozaiką. Rajono gyventojų laukia dirbtuvės, kurių metu kursite mozaikos detales iš molio. Pati mozaika vasarą „apsigyvens“ ant vieno Eigulių daugiabučių. Daugiau informacijos: eiguliai@fluxuslabas.eu. Šeštadienis, 02 16, 20:00
„Šventinis bankuchenas: Įvairi programa“
Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1 „Atvykite į lokaciją su plačia šypsena ir visu savo plačiu openmindnessu. Pakvieskite savo open-minded draugus prisijungti kartu. Su savimi pasiimkite liniuotę ir visi kartu susėdę matuokite, kurio iš draugų openmindnessas yra didžiausias. Laimėtoją apdovanokite open-minded prizu. Renginio dieną pasirūpinkite įvaizdžiu: vietoje nykios tabula rasa kaktytės rinkitės įvairias spalvotas tattoo ant kaktytės. Skirkite dėmesio spalvoms: rūbams rinkitės citrusų, pipirmėčių, šlapimo atspalvius.
Kojų nagams nusikirpti rinkitės žirklutes“, – pataria Šventinio Bankucheno vadybininkas Rolas. Trečiadienis, 02 20, 19:30
Tradicinių šokių vakaronė su „Goštauta“ KTU III rūmai, Laisvės al. 13
Ansamblis „Goštauta“ drovuoliams primena, kad laukiami ir patyrę, naktišokiuose bei stovyklose užgrūdinti šokėjai bei muzikantai, ir pradedantys. Vakaronėse dominuoja lietuvių liaudies šokiai, bet pasitaiko ir kitų Europos tautų. Šokių mokėti iš anksto nebūtina, o tokie renginiai vyksta kiekvieną trečią mėnesio trečiadienį.
Ketvirtadienis, 02 28, 18:00
Ciklo „Mokslas ir miestas“ renginys Baras „Godo“, Laisvės al. 89
Nors universitetai yra atviri ne tik akademinei bendruomenei, bet ir žmonėms už jos ribų, visuomenė neretai gerai nežino, kuo užsiima universiteto mokslininkai. Pasitaiko ir taip, kad patys mokslininkai neturi galimybės susipažinti su tuo, ką tyrinėja jų kolegos iš kitų mokslo krypčių ar institucijų. Tęstinio projekto „Mokslas ir miestas“ tikslas – neformalioje aplinkoje ne tik miesto, bet ir akademinę bendruomenę supažindinti su jaunųjų (ir ne tik!) mokslininkų atliekamais tyrimais ir atstovaujamomis mokslo kryptimis. Pranešimus skaityti maloniai kviečiami doktorantai, podoktorantūros stažuotojai, mokslo daktarai ar aukštesnį mokslo laipsnį įgiję kolegos.
2019
VASARIS
5 5
pilnas.kaunas.lt
„Žmonėms kartais sunku suprasti, kad mes savo lėšomis sukūrėme muziejų. Klausia: o ką davė valstybė, kad visa tai darėt? Palaukit, sakau, valstybė esu aš. Mes. Kodėl galvojat, kad tik tie baibokėliai yra valstybė?“ Arūnas Sniečkus, Vilkijoje (Kauno r.) esančio Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus įkūrėjas Iš interviu 15min.lt, publikuoto 2017 m. gruodžio 12 d.
KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)
Laisvės alėja 59, 3 aukštas
Redakcijos adresas
Bendradarbiai: Algirdas Šapoka, Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Monika Pernovaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Teodoras Biliūnas. Globoja:
KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
TIRAŽAS 10 000 EGZ.
ISSN 2424-4465
Leidžia: Leidžia
2019 2017 Nr. 2 (42) (18)