KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 KOVAS

Pasiekti laimę

Viršelio iliustracijos autorius Rimantas Juškaitis

2019 03

Apie tai, kad yra mylimi, gali sužinoti ir tie, kuriems įprastos gatvių pavadinimų lentelės nedaug ką sako.

Linkėjimai iš niekuomet nenutylančio sostinės Literatų skersgatvio.

Barbė – viena labiausiai atpažįstamų lėlių istorijoje, bet ar pažįstate Bekę (Becky)? Greičiausiai ne, nebent buvote vienas iš kelių tūkstančių, šią Barbės draugę įsigijusių prieš porą dešimtmečių. Lėlės gamyba gana greitai nutraukta dėl elementarios priežasties – Bekė niekaip „neįsipaišė“ į idealų Barbės pasaulį. Bekė netilpo pro Barbės namo duris, netilpo lifte, vonioje. Lengviau, pigiau ir paprasčiau, nei pritaikyti žaislinio pasaulio elementus, lėlių gamintojams buvo tiesiog atsisakyti Bekės, kurios idėją, be abejo, gyrė daugelis. Bet tik idėją.

(Ne)būk kaip Barbė Bekė – tai lėlė vežimėlyje. Žinoma, rožiniame. Šią nežmonišką (turint omenyje, kaip labai siekiama, kad Barbė būtų kuo panašesnė į gyvą merginą) istoriją išgirdome visiškai atsitiktinai – viename protmūšyje. To ir buvo klausiama: kuo kitokia buvo Bekė, kuo ji netiko Barbės pasauliui, kad net teko nutraukti jos gamybą? Spėliojome – gal šukuosena kliuvo? Gal Bekė per aukšta? Neatspėjome, bet taiklesnių komandų buvo ne viena. Įdomiausia yra tai, kad vos baigus rašyti šį redakcijos žodį intetrnete sušmėžavo naujiena, kad Barbės gamintojai „Mattel“ į parduotuves vasarą pristatys naująją lėlės vežimėlyje versiją. Taip pat ir lėlę su kojos protezu. Apie namelio atnaujinimą kol kas nepranešama.

mažu vaiku eiti apsipirkti, o nekalbant lietuviškai, susigaudyti, kur link tave veža autobusas. Išėjus į pensiją, neprarasti tikro miestiečio statuso. Tęstume ir tęstume.

Tai tik lėlės, bet ką daryti, jei vežimėlis netelpa pro tikro namo, galerijos, kino teatro, salono duris? Vežimėlis – tik vienas, akivaizdžiai matomas, pavyzdys.

Tai, kas jaunai, vaikų (ir augintinių) neturinčiai, karjeras darančių kauniečių porai atrodo įprasta ir normalu, gali būti – ir yra – visiškai nepatogu ir nepanaudojama tūkstančiams tame pačiame mieste gyvenančių žmonių.

Manote, labai įdomu per radiją klausytis renginių, į kuriuos niekada nepateksi ar kurių nepamatysi, anonsų? Su

Tad ir žurnalas šįkart apie laimės paieškas ir radybas. Turime įkvėpėjų, senų Kauno draugų Švedijoje, iš kurių vis dar turime privilegiją mokytis.

Turime padėjėjų, iš Lenkijos į Kauną atvykusių pasidalinti veiksminga patirtimi. Turime architektę, mąstančią apie nevizualų architektūros suvokimą. Turime ir daugiau kauniečių, pasakojančių, kaip jiems sekasi būti laimingiems ir ką jie patys dėl to daro.

Keliame Laimonado taurę už tai, kad negyventume Barbės mieste.

Nepatogumas yra nelaimė. Ar Kaunas gali tapti laimingu miestu? Po truputį, po pastatą, po barjerą, po ženklą. Kovo 20-ąją „Kaunas 2022“ su partneriais kviečia minėti Tarptautinę laimės dieną. Ne tik pašvęsti su tais, kurie ir taip kasdien iš džiaugsmo netveria savame kailyje, bet iš tiesų pabandyti savo jėgomis duoti laimei kelią. Kauno kultūros įstaigos, operatoriai ir iniciatyvininkai siekia sukurti tokią programą, kad kartu galėtų švęsti ir tie, kuriems iki šiol sunkiau sekdavosi pasiekti šventes.

2019

KOVAS

3

A M E T O I S E N Ė M 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pauliaus Jurjono istorija – puikus pavyzdys, kaip palaikymas gali atverti duris į plačius galimybių horizontus ir motyvuoti bendruomenę atsakyti tuo pačiu.

Dažnai nesusimąstome, kokią didelę reikšmę žmogaus gyvenime turi prieinamumas prie daugeliui, rodos, tokių savaime suprantamų dalykų kaip mokslas, kultūra ir per tai pasiekiamos bendruomenės. Pauliaus atveju prieinamumas priklauso nuo visuomenės pritaikymo kalbantiems gestų kalba. Daug kas iš mūsų nežino, kad lietuvių gestų kalba yra viena iš oficialiai pripažintų kalbų Lietuvoje. Ją kasdien vartoja iki 8 000 Lietuvos kurčių jų ir iki 40 000 neprigirdinčių jų. Ši kalba yra gimtoji ir pagrindinė daugumai šių žmonių, dažnai girdinčių jų vis dar nesusimąstant vadinamų kurčnebyliais.

Nustoti bijoti Edvinas Grin Dainiaus Ščiukos nuotr.

Iki 7 metų augai Šilutėje, po to persikėlei į Kauną, kur gyveni iki šiol. Sakoma, kad mažesniuose miestuose trūksta kultūrinio gyvenimo ir pramogų. Sakyk, kokius skirtumus pastebėjai tarp miestų iš kurčiojo perspektyvos? Į Kauną atsikrausčiau todėl, kad čia yra stipri kurčiųjų mokykla. Darželio Klaipėdoje surdopedagogė pasiūlė, kad geriausia būtų važiuoti mokytis į Kauną. Pradžioje atvykau su mama. Ji su manimi pabuvo pirmąją savaitę, kad pasibandyčiau, kaip man toje mokykloje eisis. Kai pamatė, kad man viskas gerai, išvyko, o aš likau mokytis Kaune.

Nuo pirmadienio iki penktadienio likdavau mokykloje, o savaitgaliais grįždavau į Šilutę, pasiimdavo mama arba tėtis, taip ir važinėdavau. Neseniai mamos paklausiau, kaip aš ten mokiausi,

juk iš pradžių nemokėjau gestų kalbos, kaip aš taip iškart integravausi tarp kurčiųjų. Mama sakė, kad per savaitę pramokau gestų kalbos, susidraugavau su kitais. Pats nustebau sužinojęs.

Nesigailiu. Kaune daugiau galimybių, platesnė prieiga kurtiesiems. Bet negaliu sakyti, kad Šilutė kuo nors bloga.

Labai gražus, ramus, tvarkingas miestas, gamta labai graži. Kaune esu gana aktyvus, turiu daug veiklos ir, kai jau viskas perkaista, pailsėti vykstu pas tėvus, į Šilutę. Dar didelis pliusas, kad Šilutėje, priešingai nei Kaune, nėra didelių eilių parduotuvėse ( juokiasi). Bet iš tikrųjų pramogų Kaune tikrai daugiau, ir galimybių daugiau. Kurčiųjų bendruomenė čia didesnė.

22001 199 K O V A S

5

A M E T O I S E N Ė M

Papasakok, kuo užsiimi? Šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (magistrantūros studijos) ir Vytauto Didžiojo universitete (profesinės pedagogo studijos), noriu būti dailės mokytoju. Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijoje esu medijų technologijų būrelio vadovas. Dalyvauju įvairiose veiklose, projektuose, vaikų stovyklose. Savanoriauju gidu Lietuvos švietimo istorijos muziejuje. Taip pat esu Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos tarybos narys, Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos tarybos narys, Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos prezidiumo narys bei Lietuvos kurčiųjų draugijos delegatas. Įspūdingas sąrašas! Kaip viską spėji?

Man pasisekė, kad turiu draugų ir šeimą, kurie visada gali padėti ir palaiko. Todėl ir spėju viską taip lanksčiai ir visą laiką žengiu į priekį. Žinoma, kartais būna sunku, bet susitvarkau. Kodėl veikiu tiek daug visokių dalykų? Tokiu būdu greitai praeina laikas, jauti, kad gyveni, būna įdomu. Kai pasensiu, turėsiu ką prisiminti. Man daug kas sako: „Šito negaliu, nespėsiu, laiko neturiu“, o aš jiems atsakau: „Vadinasi, tu nenori.“ Jei žmogus nori, tai viską gali ir viską spėja.

Ar netrūksta paroje valandų?

Ne, spėju ir pamiegoti ( šypsosi). Tokią istoriją galiu papasakoti. Dalyvavau „Erasmus+“ projekte Turkijoje, ten mokiausi ir sužinojau, kad kitai dienai jau reikia egzaminui paruošti nutapytą drobę. Na, tai ką, viską mečiau ir 16 valandų be pertraukos tapiau. Šiaip ne taip spėjau ir pasiruošiau. Ir viskas neblogai pavyko.

Aišku, ne kasdien taip būna, kad valandų pritrūksta, bet pasitaiko visko. Būna, pats skundžiuosi, kad nespėsiu, ką reikės dabar daryti, o

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kai man patinka muzikos stilius ir daina, galiu prie jos ilgai dirbti.

paskui žiūriu, kad spėjau ir padariau viską. Po to jaučiuosi kaip koks asilas, galvoju, ko aš čia skundžiausi.

Ar ir vaikystėje buvai linkęs į menus, kūrybą?

Visada žinojau, kad man sekasi dailės dalykai, bet nepasakyčiau, kad tai labai mėgau. Neplanavau to mokytis. Pirmą sykį mokytoja mane nuvedė į dailės būrelį, pradėjau lankyti, bet nepatiko ir išėjau. Kažkodėl manęs netraukė, nors sekėsi. Kai jau baigiau mokyklą, svarsčiau, ką daryti toliau. Tuo metu jau supratau, kad nemėgstu teorinių dalykų, kad noriu mokytis per praktiką. Tada prisiminiau, kad dailė, piešimas man gerai sekasi. Mama priminė, kad buvau rodęs jai vienos kolegijos lankstinuką. Susiradau jį ir nuėjau į Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetą. Iki šiol esu labai dėkingas vienai auklėtojai iš mokyklos, ji pati menininkė, padėjo man, palydėjo į kolegiją. Pasidomėjome, kokios ten specialybės. Fotografija, architektūra, interjero dizainas... žiūrėjau, žiūrėjau ir viena man labai įstrigo – dekoratyvinė plastika. Toks negirdėtas dalykas pasirodė. Pažiūrėjau, kad šioje specialybėje galima rinktis vieną iš skirtingų dalykų: odą, tekstilę, stiklą ar keramiką. Pamaniau, kad įdomu, kodėl nepabandžius. Pats įdomiausias man pasirodė stiklas. Galvojau, kaip čia su tuo stiklu, ką čia su juo veikti, reikia pabandyti, nes tikrai įdomu. Pradėjau studijuoti ir mano gyvenimas pasikeitė. Iki studijų kolegijoje buvau toks paprastas žmogelis, visada juodai apsirengęs, tamsus, pilkas, nieko ryškaus manyje nebuvo, plaukų, aišku, irgi nesidažydavau.

Pradėjus studijuoti kolegijoje mano gyvenime atsirado spalvų, veiklų, aktyvumo. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Esu labai dėkingas Kauno kolegijos dėstytojams, kad jie iš tikrųjų atsižvelgė į mano poreikius ir skyrė

dėmesio, tikrai daug kur galėjau dalyvauti ir nepatyriau jokios diskriminacijos. Visi man padėjo, buvo puiku. Pavyzdžiui, ten sužinojau apie „Erasmus+“ mainų programą, pats nebūčiau sugalvojęs dalyvauti, bet dėstytojai padrąsino ir įkalbėjo. Dėstytojų paskatintas dalyvavau konkurse prezidentinei stipendijai laimėti. Pasisekė, laimėjau. Nuo to laiko aktyviau įsitraukiau į kurčiųjų bendruomenę, projektus, veiklas, tolimesnes studijas. Štai šiemet jau baigsiu magistro studijas. Iš tikrųjų laukiu to momento. Susirasiu naują darbą, planuoju pakeisti būstą. Prasidės naujas etapas.

Papasakok, ką planuoji veikti toliau?

Kurčiuosius noriu mokyti dailės.

Gal iš pradžių bandysiu įsidarbinti auklėtoju, pranešiau kurčiųjų mokyklai, kad turiu tokį norą, tokią svajonę, o toliau žiūrėsime.

Kaip kilo mintis pasirinkti mokytojo profesiją?

Matau, kad vaikai dažnai nesupranta, kam ta dailė ir koks jos tikslas.

Manau, kad visi viduje turi tą menininko gyslelę, bet to nejaučia. Mokytojo tikslas yra ne užduoti užduotį ar pasakyti „imk ir piešk“, bet paaiškinti, kodėl tai svarbu, naudinga, kokias galimybes tai gali atverti. Ir juk nebūtina piešti taip, kad kažkam kitam tai atrodytų labai gerai ar labai gražu. Dailė turi labai daug skirtingų sričių, reikia viską pamatyti, tada atsiranda motyvacija ir džiaugsmas. Iš tiesų Lietuvoje to labai trūksta. Laikai keičiasi ir vaikai keičiasi, tad, manau, kad ir mokytojai turi keistis. Toks mano tikslas, matau trūkumų švietimo sistemoje, noriu įsitraukti ir juos ištaisyti. Užsiimti ugdymu.

2019

KOVAS

7

A M E T O I S E N Ė M

Esi vedęs ir dailės terapijos užsiėmimus. Ar sutinki, kad menas, kultūra gali padėti žmogui įveikti emocinius sunkumus?

Kai viename projekte gavau pasiūlymą vesti dailės terapijos užsiėmimus, man tai pasirodė labai įdomu.

Buvo pakviesta grupė vaikų. Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad iš pradžių jie buvo palankiai nusiteikę užsiėmimų atžvilgiu. Bet nepuoliau į paniką, nusprendžiau išbandyti įvairius dalykus. Padėjau baltų popieriaus lapų, daviau baltos spalvos vaškinių kreidelių ir pasiūliau vaikams piešti. Jie pažiūrėjo į mane ir sako: „Ar čia mes akliesiems piešime, ar kaip suprasti?“ Sakau, pieškite, kaip jums išeina, pabandykite. Paskui daviau kitokių spalvų kreidelių, tada perėjome prie akvarelės. Pasiūliau išsirinkti akvarelės spalvą ir ja padengti visą popierių. Staiga vaikai pasikeitė, suprato, koks čia kabliukas, kad čia kažkas vyksta, jų baltomis kreidelėmis piešti piešiniai išryškėja akvarelės fone. Svarbiausia, kad piešdami vaikai atsipalaiduoja, gali pajusti, kad labai daug dalykų tampa įmanoma. Galiausiai iš vaikų veidų matėsi, kad viskas praėjo puikiai. Menas gali perteikti įvairiausią prasmę ir mintis, socialines žinutes. Taip tiek žinutė, tiek pats menas žmogui tampa prieinamesnis ir patrauklesnis.

Vienas iš tavo pomėgių yra imitacinis dainavimas. Daugeliui girdinčių jų turbūt sunku suvokti, koks kurčių jų santykis su muzika. Gal galėtum papasakoti daugiau? Žinoma, ne visiems kurtiesiems patinka imitacinis dainavimas, bet man – labai. Svarbiausia jausti ritmą. Norint laiku įstoti, yra skaičiuojama. Jeigu stilius lėtesnis, tai lėčiau, jei greitesnis, greičiau. Iš tikrųjų reikia labai ilgai tam treniruotis. Vienai dainai paruošti reikia skirti apie pusę metų (jei po truputį, repetuo-

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

jant kartą per savaitę), kartais mažiau. Priklauso nuo dainos sudėtingumo ir tempo. Kaip aš tai darau?

Pradžioje turiu labai mažą kolonėlę, įsijungiu visu garsu ir sau prisidedu prie ausies, kad šniokštų stipriai.

Taip suprantu, ar man patinka daina, koks ritmas, paskaitau tekstą, išsiaiškinu, kokie žodžiai, kokia žodžių forma. Klausydamasis muzikos iš pagarsėjimo suprantu, kad jau prasideda tekstas, nes muzika dažniausiai groja truputį tyliau, o kai prisideda vokalas, pasikeičia vibracija ir garsas. Iš to, kaip ta vibracija sklinda, ar rami kaip banga, ar greitai, ar linksmai, net suprantu, koks dainos muzikos stilius. Pagal tai pritaikau visą kūno kalbą.

Manau, daugelis negalėjo atitraukti akių nuo gestų kalbos vertėjos, taip išraiškingai imitavusios Donny Montell dainą per jo pasirodymą „Eurovizijoje“ 2016 metais.

Taip, tikrai. Ta mergina vardu Laura.

Puikiai išvertė ir perteikė dainą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ji drąsiai ryžosi dalyvauti tarptautiniame projekte ir parodė, kad mes, kurtieji, daug ką sugebame.

Filmavaisi hiphopo atlikėjo Medono dainos „Enimeni 5“ vaizdo klipe. Kaip tai nutiko? Ar tau patinka hiphopo muzika? Beje, pažiūrėjęs šį klipą supratau, kad abi šios kultūros – hiphopo ir kurčių jų – turi vieną panašumą – abiejose labai daug gestikuliuojama. Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs.

Pats Medonas sugalvojo, kad nori gestų kalbos šiame muzikos klipe.

Susisiekė su kurčiųjų reabilitacijos centru, ieškojo žmogaus, kuriam tiktų šis stilius. Man visai tiko ir buvo įdomu sudalyvauti. Pirmą kartą buvo sunku, nieko nesupratau, toks greitas tempas, maniau,

nesugebėsiu. Bet mane vis drąsino, kad pavyks, pasitreniruosi ir išeis.

Turėjome visko išmokti per gana trumpą laiką. Bet pasikonsultavome, kaip viską geriau susiderinti, ir pavyko. Sunkiausia buvo būtent išversti patį tekstą į gestų kalbą. Kad būtų aišku, ką norima pasakyti. Nesinorėjo nesąmoningai bet kokius gestus rodyti. Buvo tikrai nelengva, bet kartojom, kartojom ir po truputį pavyko. Kai man patinka muzikos stilius ir daina, galiu prie jos ilgai dirbti. Yra žmonių, kurie labai mėgsta klausytis senųjų žvaigždžių, kaip Povilaitis, Šiškauskas. Man nelabai patinka tokia muzika. Per ramios dainos. Aš mėgstu aktyviau. Kiekvieno žmogaus skirtingas skonis.

Jau kurį laiką man labai patinka „Maisto banko“ organizacijos inicijuojamo labdaros telemaratono „Pasidalink“ himnas, kurį įdainavo daug Lietuvos muzikos žvaigždžių.

Seniai norėjau imituoti šią dainą, bet anksčiau nebuvo geros kokybės įrašo. Ne per seniausiai išėjo gera, nauja dainos versija su puikia muzika. Su kurčiųjų kolektyvu planuojame atlikti šią dainą. Man patinka jos prasmė ir idėja, visiems daug džiaugsmo atneša. Įdomu, kad savo magistriniam darbui pasirinkai temą , taipogi susijusią su garsu.

Mano magistrinio darbo tema – „Kurčiųjų sąlytis su garsu pasitelkiant skulptūros ir instaliacijos raišką“. Man pasirodė labai įdomu panagrinėti, kaip garsas gali būti susijęs su skulptūra. Tik girdimas garsas nėra patiriamas kurčiųjų, tad man buvo įdomu, kaip per skulptūrą galima perteikti garsą kurtiesiems.

Iš tikrųjų kurtieji labai gerai supranta garsą. Garsą galima perteikti ir parodyti gestų kalba. Pavyzdžiui, gestas „durys“ – priklausomai nuo to, kaip durys užsidaro, – ar paprastai,

lėtai, ar su trenksmu, – per tai perteikiamas garsas lėčiau ar greičiau gestikuliuojant. Pastebėjau, kad yra tų garso raiškų ir tai galima susieti. Buvo sudėtinga rasti tam formą.

Turėjau dvi idėjas: per prisilietimą, kad būtų vibracija, pajaučiama palietimu, ir antrą – per vizualumą, kad garsas būtų matomas. Iš pradžių bandžiau padaryti iš veidrodžių kubo formą, o jų viduje instaliavau žemų dažnių šaltinį. Dėl skleidžiamų žemų dažnių veidrodis vibruoja, tad labai aiškiai matosi, ar ten greitas dažnis, ar lėtas, vibracija kinta ir matosi ant kubo. Buvo labai įdomus eksperimentas. Kita idėja, kurią išbandžiau, buvo stiklo skulptūra, primenanti gongą, pritvirtintą ant stovo prie žemės. Pats žmogus delnu gali suduoti į stiklą-gongą ir pajusti vibraciją. Tada pagalvojau, kad gal nieko įdomaus, jei žmogus pats turi suduoti, tad eksperimentuoju, ieškau, kaip tai automatizuoti, galbūt naudoti elektromagnetus, kad jie sužadintų tą vibraciją.

Daug kas nusistebi sužinoję, kad gestų kalba nėra universali visame pasaulyje, o skirtinga kiekvienoje šalyje. Sakyk, ar visgi išeitų susikalbėti su užsieniečiais? Pagal „Erasmus+“ programą studijavai Turkijoje, kaip ten bendravai?

Dažniausiai, jeigu vyksta koks tarptautinis projektas, kuriame susirenka žmonės iš skirtingų šalių, komunikuojama tarptautiniais gestais.

Susitikus užsienietį galima ir pasigestikuliuoti, pasirodyti pirštais. Turkijoje žmonės nemokėjo tarptautinių gestų, tad man reikėjo išmokti turkų gestų kalbos. Bet gana greitai išmokau, maždaug per mėnesį. Po truputį, po truputį ir žiūriu, kad kalbu. Turkijoje praleidau dešimt mėnesių.

2019

KOVAS

9

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Ar tiesa, kad skirtingose kalbose tas pats gestas gali turėti skirtingą reikšmę?

Taip, tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodis „mėsa“ gestų kalba rodomas pirštu prie kaklo, o latvių gestų kalboje tai reiškia „Ryga“, sostinė.

Ar dažnai lankaisi Kauno kultūriniuose renginiuose? Ar gali rinktis eiti ten, kur nori, ar visgi dažnai pastebi, kad renginiai nėra pritaikomi kurtiesiems?

Išties yra nemažai renginių, kurie nepritaikyti kurtiesiems. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Pernai (ir šiemet – red. past.) per Vasario 16-osios šventę ir Hanzos dienas dideliame ekrane buvo rodomas gestų kalbos vertėjas.

Džiaugiausi, nes kurtiesiems tikrai labai malonus toks dėmesys. Mielai lankausi parodose, skaitau jų aprašymus ir jokių bėdų nekyla. Į kai kuriuos renginius užsisakau vertėją. Kauno menininkų namai savo internetinį puslapį pritaikė kurtiesiems, svarbiausia informacija ir naujienos yra verčiamos į gestų kalbą. Taip pat ši įstaiga inicijuoja ekskursijas gestų kalba modernizmo architektūros maršrutais. Esu šių ekskursijų gidas, tad pastebiu, kad pamažu, nors ir lėtai, daugėja į ekskursijas užsiregistruojančių kurčiųjų. Ateityje gal būtų galima vesti tokias ekskursijas ir kurčiųjų grupėms iš užsienio. Bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų draugija Kauno menininkų namų organizuojamos Putvinskio gatvės dienos metu vyko kurčiųjų kultūros ir gestų kalbos pristatymas. Tai labai svarbu, nes kurtiesiems labiausiai trūksta informacijos apie jiems pritaikomus renginius mieste, o girdintiesiems – informacijos apie kurčiųjų kultūros ypatumus.

Gal skaitysiantys šį interviu nelabai supras, apie ką kalbame,

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir nesuvoks, kiek kartais nedaug reikia, kad renginį būtų galima pritaikyti kurčių jų bendruomenei. Gal trumpai galėtum apibūdinti, kas svarbiausia?

Tikslaus vieno patarimo, kaip tai padaryti, negaliu duoti. Viskas priklauso nuo erdvės ir renginio. Iš tiesų drąsiai galima kreiptis į Lietuvos kurčiųjų draugiją, Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrą, Kauno kurčiųjų jaunimo organizaciją ar mane asmeniškai. Mielai susitiksime, pasikalbėsime, apžiūrėsime erdvę, aptarsime renginio formatą ir tada galėsime pateikti konkrečias rekomendacijas. Tikrai pasiūlysime visus įmanomus variantus. Geriausia susitikti gyvai, tada viskas būna daug aiškiau ir paprasčiau. Puikus to pavyzdys – Nacionalinis Kauno dramos teatras, pasikvietęs mane pasitarti. Buvo priimtas sprendimas rodyti titrus ekrane, esančiame tame pačiame regos lauke kaip ir scena.

Taigi jau kurį laiką čia rodomi spektakliai pritaikyti kurtiesiems. Kurčiųjų bendruomenė yra informuojama, kada rodomas toks spektaklis.

Tai puikiai veikia. Pats mačiau jau keletą. Taip pat labai svarbu suvokti, kad kurtiesiems pritaikomi renginiai vis dar yra naujovė. Kurtieji nėra pripratę eiti į tokio pobūdžio renginius ir vietas. Tad pradžioje gali būti sunku prikalbinti žmones ateiti, pabandyti. Reikia skirti laiko užmegzti kontaktą su bendruomene. Na, o pasikvietus į renginį reikia turėti minty, kad labai svarbu palikti gerą pirmąjį įspūdį.

Tavo manymu, ar Kaunas – kurčių jų bendruomenei patogus miestas? Ir ko trūksta labiausiai?

Pasikartosiu – labiausiai trūksta informacijos. Pernai buvo švenčiama pirmoji Laimės diena, o aš apie tai nieko negirdėjau. Šiemet apie tai sužinojau tik prieš dvi ar tris savaites.

Pagalvojau, koks šaunus renginys,

Kurtiesiems labiausiai trūksta informacijos apie jiems pritaikomus renginius mieste, o girdintiesiems – informacijos apie kurčių jų kultūros ypatumus.

kaip įdomu, norėčiau pamatyti ir sudalyvauti. Tad didžiausias trūkumas – informacija. O apskritai, mano nuomone, kurtiesiems Kaune gyventi gera ir malonu. Renginių tikrai yra, labai daug jų organizuoja patys bendruomenės nariai. Žinoma, organizuojant renginius, siekiant integracijos, kad galėtų dalyvauti ir girdintieji, ir kurtieji, problemų vis dar kyla. Bet pamažu situacija gerėja.

Grįžtant prie Laimės dienos – šiemet Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija planuoja šio renginio metu plačiai girdinčiųjų bendruomenei pasiūlyti gestų kalbos pamokas, pristatyti kultūrą, parodyti imituojamų dainų. Tikiuosi, kad įgyvendinsime šią idėją ir žmonės susidomės. Norisi, kad žmonės nustotų bijoti, suprastų, kad norint atkreipti dėmesį, galima švelniai paliesti kurčiojo petį.

2019

KOVAS

1 1

A M E T O I S E N Ė M

Kiek yra sutrikusio intelekto kauniečių, niekas nežino. Nėra tokios statistikos. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Kauno viltis“ darbuotoja Agnė Baronaitė sako, kad teoriškai pasaulyje skaičiuojama taip – apie 1,5–2 proc. nuo populiacijos. Vadinasi, apie 5–6 tūkst. kauniečių, o tai jau trečdalis arenos. Kauno paveikslų galerijoje susipažinome tik su keliolika, atvykusių į muziejininkės Dalios Bieliūnaitės vedamą edukaciją, kurioje gaminosi muzikos instrumentus, grojo ir dainavo. Vieni „Kauno vilties“ bendrijos nariai, dienos užimtumo centro lankytojai, mane tikino, kad būtina balsuoti artėjančiuose rinkimuose, ir žadėjo net mamas nusivesti. Su kitais teko padiskutuoti, ar iš tiesų meras jiems turi duoti darbo, o gal patiems reikėtų labiau pasistengti jo ieškant. Bet daugiau apie kasdienybę centre man pasakojo Agnė Baronaitė.

Laimė savarankiškumo Kotryna Lingienė Teodoro Biliūno nuotr.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

KOVAS

1 3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kas yra „Kauno viltis“?

Mes dirbame su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, siekiame telkti jų šeimų narius, mažinti socialinę atskirtį. Sutrikusį intelektą arba tai, kad intelektas pasiekė tam tikrą ribą ir nebesivysto, lemia genetika, gimdymo metu patirtos traumos.

Nereikėtų mūsų globotinių maišyti su turinčiais psichinę negalią.

Veikiame prie Kalniečių parko. Nesame vieninteliai Kaune, centrų daugiau, tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek biudžetinių įstaigų.

Mes – „nevyriausybininkai“. Turime gerokai mažiau lėšų nei išlaikomi valstybės. O atvažiuoja į centrą įvairaus amžiaus žmonių iš viso Kauno, nuo Šilainių iki Žemųjų Šančių. Šiaip galėtume centrą ir vien vietiniais, netoli gyvenančiais, užpildyti, bet tam neturime sąlygų. Tik šiemet jau esame turtingesni, iki šiol ketverius metus dirbom dviese su kolege.

Kuo centre geriau nei namuose?

Su globotiniais daug kalbamės apie tai, kas bus, kai jų tėvelių nebebus.

Tėvai neretai šių temų vengia, o mes stengiamės paruošti, nes manome, kad patekti į nuolatinės globos įstaigą būtų tragedija. Nei vienam iš mūsiškių to nelinkėčiau. Tikime, kad kuo jie bus savarankiškesni, tuo labiau tikėtina, kad galės gyventi grupinio ar savarankiško gyvenimo namuose. Tokių „Kauno viltis“ dar neturi, bet kada nors.

Kokie užsiėmimai vyksta centre?

Mūsų centras yra ugdomasis. Turime aiškų grafiką, kaip mokykloje.

Reikia rutinos, konkretumo – tai sukuria saugumo jausmą. Taigi pirmoje dienos pusėje turime skaitymą, rašymą, skaičiavimą. Aišku, skiriasi gebėjimų lygis. Iš šiandien galerijoje esančių tik trys gali skaityti ir rašyti. Bet visi kiti, nori nenori, irgi turi mokėti užrašyti savo vardą

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pavardę – kad ir mintinai iškalti.

Svarbios yra orientavimosi aplinkoje pamokos: kaip važiuoti troleibusu, kaip išsikviesti pagalbą. Apskritai kaip elgtis įvairiose situacijose. Juk kuo daugiau savarankiškumo, tuo daugiau laimės.

Kadangi mūsiškiai neturi abstraktaus mąstymo, pamokų metu visas situacijas reikia modeliuoti. Yra mitas, kad jiems niekas neįdomu. Neįdomu, kol neišaiškini, nepapasakoji, kuo tai gerai. Išmokėme ir žinias žiūrėti. Sakėm, jei bus karas, juk net nežinosit, ką daryti. Turim pokalbių apie sveikatą, lytinį švietimą. Šia tema niekas su jais nekalba, nei tėvai, nei specialistai.

Centre jie išsilaisvina, viską moka, o grįžę namo vėl atsipalaiduoja. Tartum ten neįgalumas padidėja, net puoduko nebeišsiplauna, mamos aplink laksto. Aišku, tai meilė ir rūpestis, bet per daug – irgi negerai.

Po pietų – muzika, medžio darbai, kiti užsiėmimai. Va, neseniai gaminome inkilus.

Ar inkilus vėliau autoriai parduoda?

Taip, pavyzdžiui, per atvirų durų dienas. Neįgalių jų mugėse mes dalyvauti nenorime, ir galiu paaiškinti, kodėl. Ten dažniausiai pamatai dviejų tipų darbus: vienus, akivaizdu, padarė mokytojas, kiti tikrai nekokie ir perkami tik iš gailesčio. Mūsų nuostata, kad tai yra nesąmonė. Darbai turi būti gražūs, kokybiški, estetiški ir žmogus turi pirkti juos todėl, kad jam iš tiesų patinka. Taigi, aišku, mūsų darbai ir kainuoja daugiau.

Kam centro globotiniai išleidžia uždirbtus pinigus?

Labai įvairiai. Darius, va, mėgsta siuvinėti, kuria neįtikėtinus fraktalus.

Tai jis perka siūlus, o vėliau darbus parduoda ir neblogai užsidirba. Didžiuojamės juo. Kiti prisiperka skanumynų. Finansinių įgūdžių turi ne visi. Neretai tėvai sako: „Neduodu jam pinigų, nes jis nemoka su jais elgtis.“ Esame Kauno paveikslų galerijoje, o ar dažnai lankotės kitose Kauno kultūros įstaigose?

Nuolat bendraujame su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus socialinių projektų kuratore Rūta Klevaite, ji žino, kokie esame ir kas mums tiktų, tad šiame muziejuje ir padaliniuose mes nereti svečiai. O apskritai apie kultūros įstaigas kalbant, na, yra edukacinių programų vaikams, kurios kartais mums per daug vaikiškos. Arba jau skirtos vyresniems, mums per sunkios. Reikėtų viduriuko, kad tai, kas skirta suaugusiesiems, būtų papasakota paprastesniais žodžiais. Į kino teatrus mums sunkiau nueiti.

Festivalinių filmų būna tikrai gerų, bet visi jie su subtitrais. Galime eiti į dubliuotus vaikiškus arba į lietuviškus, bet pastarieji dažniausiai kupini kvailų stereotipų, geriau jų mūsiškiams nežiūrėti. Taigi penktadieniais po pietų filmus žiūrime centre.

Tai eitumėte į kiną dažniau, jei būtų daugiau dubliuotų filmų seansų?

Tikrai taip. Juk smagu.

O kaip teatras? „Normaliame“ spektaklyje dramos teatre kartu nesame buvę. Kai kurie yra lankęsi lėlių teatre, jiems visai patiko. Bet šiaip tokiose įstaigose mums įdomus ir užkulisinis gyvenimas, kai galime sužinoti, kas kaip vyksta.

Sportas?

Turime daug „Žalgirio“ fanų. Jie visada stebi rungtynes per televizorių.

Jei pakviestų į areną, aišku, nueitume. Šiaip visur, kur kviečia, stengiamės dalyvauti. Mūsiškiams išėjimo į žmones labai reikia. Ir patys nori dalyvauti, ir svarbu, kad visuomenė pratintųsi, nežiūrėtų kaip į ateivius.

Ko dar visuomenė nežino apie jūsų centrą?

Mūsiškiai geriau orientuojasi, nei atrodo. Va, Vytas puikiai atlieka medžio darbus, dirba su staklėmis, ir visi pirštai vietoje. Laikomės lyčių lygybės principo – neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Visi daro viską.

Domas: Norėčiau modeliu dirbti.

Mes tikrai manome, kad Domas galėtų tapti fotomodeliu. Jis labai gerai jaučia kamerą. Šiaip dažnai šnekamės apie ateitį, ką jie galėtų dirbti.

Galbūt šunis vedžioti, prekybos centruose krepšelius sudėlioti.

Domas: Sugebėčiau!

Kartais užsiimame viešaisiais darbais. Esame įsikūrę prie Kalniečių parko. Būna, smėlį pabarstome, šiukšles surenkame. Stengiamės parodyti, kad ne tik imame, bet galime ir duoti.

O kiek laiko tu pati dirbi šitą darbą?

Su šita chebrute jau įpusėjo penkti metai. Pagal išsilavinimą esu socialinė darbuotoja, sąmoningai rinkausi šią profesiją, tik ne iš karto buvau apsisprendusi dėl srities. Dar studijų metais atlikau praktiką vienoje didelėje įstaigoje. Ten buvo baisu, tragedija – supratau, kad dirbti noriu,

2019

KOVAS

1 5

A M E T O I S E N Ė M 1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22001 199 K O V A S

1 7

A M E T O I S E N Ė M

bet tik ne tokioje vietoje, ne biudžetinėje įstaigoje. Kai atsirado galimybė, prisijungiau prie „Kauno vilties“. Šiaip darbas nevyriausybinėje organizacijoje dažnai įtraukia daugiau, negu reikia. Nėra taip, kad uždarai duris ir viską pamiršti. Apie jų gyvenimus žinome nuo iki, tikrai daugiau nei tėvai. Yra dalykų, kuriuos tėvams sarmata pasakyti, o mes jau paslaptis mokame saugoti, taip ugdome pasitikėjimą.

Ar yra buvę vestuvių bendrijos viduje?

Tėvai niekada šito neleistų. Apskritai tėvai net nenorėtų, kad jie turėtų poras. Mes aiškiname, kad tuoktis ir vaikų turėti nėra reikalo. Draugystė, žinoma, natūralu, draugą ar draugę malonu turėti. Čia, centre, jie

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

laisvesni, išgyvena dramas, intrigas, jausmų trikampius ir net kvadratus. Būna, ir telefonai į sieną lekia.

Kalbamės apie tai, stengiamės normalizuoti jausmus, išmokti su jais tvarkytis, susivaldyti. Jie mokosi, progresas yra didelis, tuo didžiuojamės. Ir kalbėti pradeda atėję į centrą. Visgi visi pas mus suvokia, kad turi negalią.

Neretai susiduriame su naujų narių fantazijomis, kurių mes nepalaikome. Atėjęs iš mokyklos sako: „Dirbsiu policininku, vairuosiu automobilį, turėsiu žmoną.“ Ne, taip nebus. Dėl darbo, taip, daug kas įmanoma, bet reikia stengtis, kad jį turėtum.

Aptarėme pinigus, jausmus, o kaip internetas ir elgesys bei saugumas jame? Čia kaip su mažais vaikais. Nesvarbu, kad nemoka skaityti ar rašyti, bet „YouTube“ mėgstamą klipą susirasti visi moka. Su tais, kas turi išmaniuosius, gilinamės į fotografiją. Pavyzdžiui, savaitgaliams užduodame namų darbus kuria nors tema padaryti keletą kadrų. Technologijos jiems įdomu, o kai įdomu, yra ir motyvacijos. Aišku, namuose internete jie visko gali prisižiūrėti. Kalbamės ir apie tai, diskutuojame, kiek to, ką matė, gali egzistuoti realybėje.

Dalyvausite Laimės dienoje?

Planuojame. Galbūt Kalniečių parke ką nors keistesnio surengsime. Juk negalime apsimesti, kad nesame keisti, tai Laimės diena būtų gera proga tai išlaisvinti. Gal eisena? Įtrauktume ir praeivius.

Aha, mėgstami klipai. O kokia muzika patinka „Kauno vilties“ nariams?

Paprasta muzika, kuri nereikalauja apmąstymų. Šiškauskas, Kučinskas, Vyšniauskas, „Mink taką“, „Karališka erdvė“. Čia galėtų būti įdomi žinutė patiems atlikėjams. Bandėme groti džiazą, fanką, bet neprilipo. Klasikinė muzika – gerai, įsijaučia. Bet kažkas laužyto, įmantresnio – nušvilpiama. Jie juk nemeluoja, jei kas nors nepatinka, tai ir pasako labai tiesiai.

Toks nuoširdumas gali įkvėpti.

Bet juk yra ir pasiturinčių šeimų, kuriose auga intelekto negalią turintys vaikai? Gal jos prisideda prie centro veiklos?

Pačių įvairiausių yra. Nuo bedarbių iki gydytojų. Beje, kažkodėl pagal statistiką tai dažniausiai mokytojų šeimos. Visi moka nario mokestį, jis simbolinis, 12 eurų per metus. Bet šiaip pastebėčiau, kad sistema yra įpratinusi šeimas viską gauti už dyką.

Kalbame apie tai, kad būtų galima kooperuotis, visiems kartu nupirkti butą, kuriame ateityje galėtų jų vaikai gyventi. Aišku, vieno buto neužteks, bet pradėti nuo kažko reikėtų. Šiaip ateikite pas mus į svečius, ten jie labiau atsigavę, dar smagesni. Tokių personažų turime, kad atskirą žurnalą galėtumėte išleisti. Bet ir be žurnalo lauksime, pamatytumėt mūsų kasdienybę.

Ar per beveik penkerius metus su „Kauno viltimi“ tu pati pasikeitei kaip asmenybė?

Daug kompleksų išsigydžiau. Kad ir baimę dainuoti. Arba normalumo sąvoka. Pavyzdžiui, mūsų Domas, būna, eina, eina, ir kas penktą žingsnį pašoka. Negi tai nenormalu? Kas čia ne taip? Kodėl gi neleisti sau eiti keistai?

2019

KOVAS

kaunoviltis.lt

Gal turi pasiūlymų Kauno kultūros įstaigoms, kaip būtų galima labiau atsiverti įvairesnėms visuomenės grupėms?

Kas būtų tikrai naudinga, ir jau kai kur yra daroma, tai elementarūs poros dienų mokymai įstaigų darbuotojams, ką reiškia bendrauti su intelekto negalią turinčiais lankytojais. Net ne dėl to, kad reikėtų kokio nors specialaus pasiruošimo – žmonės tiesiog įsibaiminę, vyrauja daug stereotipų, intelekto negalia maišoma su psichinėmis ligomis, neaišku, nuo ko pradėti bendrauti.

Juk patys mūsiškiai dažniausiai paaiškinimo nepaprašys, todėl kartais reikėtų tiesiog prieiti ir papasakoti, kas ir kaip.

Gal ir naujų rėmėjų rasite.

Esame nepatrauklūs rėmėjams. Nesergame, nesame gyvūnėliai. Nėra perspektyvos, taip sakant. Vien dėl paramos, abstrakčiai, niekas nerems, tad kai ieškome pinigų, darome tai tikslingai. Pavyzdžiui, dabar reikia luboms, tai prašome joms.

1 9

A M E T O I S

Tvarkos ir aiškumo

N

E

Intensyvus, įvairiausių veiklų pripildytas gyvenimas – Irmos Jokštytės kasdienybė. Pokalbio išvakarėse ji grįžo iš pusantro mėnesio trukusios kelionės po Indiją ir Egiptą, o ateinančią dieną jau buvo pasižadėjusi dalyvauti renginyje. Visas Irmos veiklos sritis sunku apibūdinti vienu sakiniu: ji yra dirbusi teatre, vedusi televizijos laidą, studijuoja, groja gitara, pianinu, dainuoja bei prisideda prie daugybės socialinių ir meninių iniciatyvų. Dabar Irma dirba reportere radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ („Gold FM“) ir aktyviai dalyvauja Lietuvos aklų jų ir silpnaregių są jungos veikloje. Su Irma kalbėjomės apie jos veiklą, siekiant suartinti reginčių jų ir neregių bendruomenes, teatre išmoktas gyvenimo pamokas ir miesto pritaikymą žmonėms, kurie jo nemato.

M

Ė

Justė Vyšniauskaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

Gal galėtum papasakoti, kokia veikla užsiima Lietuvos aklų jų ir silpnaregių są junga, kaip pati prie jos prisidedi?

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra nevyriausybinė organizacija. Ši sąjunga yra partneris bei atstovas akliesiems, į kurį galima kreiptis pagalbos, kuris leidžia nesijausti vienišam ir suteikia galimybių praplėsti savo žinias. Organizacijos funkcijos yra apjungti, sustiprinti ir suteikti

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

daugiau galimybių žmonėms su regos sutrikimais.

Aš esu Aklųjų ir silpnaregių sąjungos tarybos narė. Mano darbo sritis yra komunikacija ir edukacija. Priklausau šiai organizacijai pasauliniu mastu, todėl dalinuosi ir renku informaciją apie aklųjų patirtis iš viso pasaulio. Mano misija yra tirpdyti užsisenėjusias sienas tarp reginčių ir nereginčių žmonių.

22001 199 K O V A S

2 1

A M E T O I S E N Ė M 2 2

Viena iš tavo komunikacijos pobūdžio veiklų yra reporterės darbas radijo laidoje „Aklas pasimatymas“. Koks yra šios laidos formatas? Ši laida kviečia į pasimatymą, kurio metu vyksta pokalbis tarp reginčiojo ir žmogaus su regėjimo negalia. Neregiai iš laidos gali gauti informaciją apie svarbias iniciatyvas, renginius ir naujas technologijas. Regintys išgirsta apie nematančių žmonių kasdienybės ypatumus, keliones, vaikų auginimą, švietimą, meno prieinamumą, kultūrinius renginius ir iš esmės viską, kas yra aktualu kiekvienam žmogui. Mes kalbame apie skirtumus, kaip ta pačia veikla užsiima matantys žmonės ir kaip tai darome mes. Tai viena iš iniciatyvų, padedančių mažinti neregių bendruomenės atskirtį visuomenėje.

Prieš pradėdama dirbti „Aklame pasimatyme“, vaidinai „Naujajame teatre“. Ko išmokai iš šios patirties ir kuo „Naujasis teatras“ yra ypatingas?

Manau, kad „Naujasis teatras“ yra vienintelis toks neįgaliųjų teatras Europoje. Pasaulyje yra specialiai žmonėms su negalia sukurtų teatrų, kur jie gali save realizuoti, tačiau tokios įstaigos dažniausiai būna koordinuojamos sveikų žmonių. Šių įstaigų funkcija paprastai būna suteikti neįgaliesiems reabilitacijos galimybę, prieglobstį, juos edukuoti. O „Naująjį teatrą“ įkūrė moteris, pati turinti regos negalią. Šia iniciatyva ji norėjo įrodyti, kad, turint kitokias regos, klausos ar judėjimo galimybes, vis tiek galima vaidinti, tereikia turėti tam polėkį. „Naujajame teatre“ dirba labai įvairi trupė. Ją sudaro profesionalūs bei mėgėjai aktoriai, žmonės su įvairiais fiziniais apribojimais ir be jų. Šis teatras yra naujas tuo, kad jame tu neturi būti toks kaip visi, kad galėtum vaidinti. Čia labai akcentuojama žmonių įvairovė.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Manau, kad, nuolatos dirbant ir ieškant galimybių, jos pačios pas tave ateina. Taip buvo ir su „Naujuoju teatru“, kuris atsirado mano gyvenime visai netikėtai, tačiau pačiu laiku. Šiame teatre įvyko vieni didžiausių mano gyvenimo lūžių. Tai buvo mano pirmoji darbovietė, čia teko persiorientuoti iš moksleivio į dirbantį žmogų. „Naujajame teatre“ taip pat išmokau pažinti ir tobulinti save. Čia vykdavo įvairūs scenos kalbos ir aktorinio meistriškumo mokymai. Vaidinimas man buvo tarsi terapija, kuri leido susikoncentruoti į save. Čia išmokau geriau suprasti savo gebėjimus, nebijoti būti kitokia ir nesistengti apsimesti tokia, kokia nesu. Visuomenėje mes labai nenorime išsiskirti. Dėl to daug neregių stengiasi elgtis kaip žmonės, neturintys regos sutrikimų. Tai ypač ryšku tarp silpnaregių, kurie dar turi regos likutį. Jie padarys viską, kad jų regos negalia nekristų žmonėms į akis.

Aš irgi turėjau šitą „ligą“, kuri trukdo priimti save ir verčia apsimesti matančiu žmogumi. Tik teatre, perėjusi per visas psichologines dramas, kurdama vaidmenis ir pažindama kitus žmones, išdrįsau priimti save tokią, kokia esu.

Kokius stereotipus apie neregius svarbiausia laužyti?

Esu susidūrusi su visokio plauko nesupratimu, diskriminacija ir neadekvatumu. Atrodo, kad pati turėčiau neklasifikuoti žmonių. Vis dėlto ir man kartais nepavyksta to išvengti.

Bet visada stengiuosi laikytis auksinės taisyklės, kad su kitu reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi.

Man visuomet šypseną kelia žmonės, sakantys „žinai, net aš neinu į ledo areną, o tu drįsti. Kaip tu nebijai?“ arba „net aš neinu plaukioti, o tu nematai ir plauki?“. Būtent tas „net aš“ parodo, kad žmonės save laiko geresniais ar pajėgesniais ir nori vertinti mane

Nacionalinis Kauno dramos teatras yra viena iš atviriausių erdvių.

pagal kitokius kriterijus. Vis dėlto negalime būti kito kailyje, pažįstame tik savo situaciją.

Matantys žmonės dažnai žiūri į neregius kaip į įkvėpimo šaltinį. Tikrai teko girdėti žmones sakant: „Jeigu net jis, neįgalus, gali, tai aš tikrai galiu.“ Nežinau, ar taip galvoti yra labai teisinga, tačiau visi mes pasirenkame požiūrį, kuris mums yra priimtinas ir gelbstintis. Iš esmės toks vertinimas nėra adekvatus, nes iš anksto pagrįstas skirtingais standartais. Vis dėlto, manau, gerai, jog regintys žmonės randa mumyse atramą ar motyvaciją.

vienodomis uniformomis. Taigi natūralu, kad ir dabar žmonėms sunku priprasti prie įvairesnės visuomenės.

Tam reikia laiko. Įvairių neįgaliuosius telkiančių organizacijų veiklos tikslas būtent ir yra parodyti visuomenei, kad egzistuoja žmonių įvairovė ir kad tai yra gerai.

Su kokios problemomis šiandien mieste susiduria neregiai, kaip jas reikėtų spręsti?

Man norint vaikščioti po miestą ir jame lengvai orientuotis reikia tvarkos bei aiškumo. Tokia sąlyga taip pat svarbi ir žmonėms, kurie juda su

Sovietų Sąjungoje neregių visuomenė buvo izoliuota ir nematoma. Tais laikais apskritai visi vaikščiojo su

2019

KOVAS

2 3

A M E T O I S E N Ė M 2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vežimėlių pagalba. Todėl, kad ir kaip smagu, jog Kaunas tvarkosi, ant pėsčiųjų takų atsirandantys nelygumai sunkina mūsų kasdienybę. Ant žemės esančias kliūtis aš įveikiu, tačiau man labiausiai trukdo nutrupėję šaligatviai, ant jų pasvirę medžiai, iškastos duobės bei aptvarai. Žinoma, visiems žmonėms yra patogiau, kai kelio neužstoja stulpai, plytelės yra lygios ir panašiai. Dėl to tvarka yra būtina sąlyga, kad miestas būtų pritaikytas tiek žmonėms su negalia, tiek ir be jos. Pagrindinis skirtumas toks, kad eidamas rekonstruojama Laisvės alėja matantis žmogus jau iš tolo pastebės kliūtis. O aš nesužinosiu, kad kelias yra nepraeinamas, kol nepasieksiu užtvaro arba duobės. Dėl to norėtųsi daugiau organizuotumo bei lengvai pasiekiamos informacijos apie įvairias statybas ir konkrečias jų vietas.

Kokios Kauno iniciatyvos, orientuotos į miesto pritaikymą neregiams, tavo nuomone, yra pačios vertingiausios? Kokių dar trūksta?

Nacionalinis Kauno dramos teatras yra viena iš atviriausių erdvių – čia stengiamasi vis daugiau spektaklių pritaikyti žmonėms su fiziniais sutrikimais. Bent kartą per pusmetį čia atsiranda spektaklių su garsiniu vaizdavimu, kurie sutraukia daug aklųjų bendruomenės narių. Pojūčių teatro tipo iniciatyvos vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o į Kauno paveikslų galeriją kaip tik šiuo metu yra atvežta paroda „Blind date“, kuri leidžia žmonėms su kitokiomis regėjimo galimybėmis pažinti XX a. dailę.

Dar norėčiau paminėti Kauno viešojo transporto programėlę, kuri padeda orientuotis stotelėse. Ši programa veikia pasitelkiant „Bluetooth“ technologiją. Jos dėka atvykstantis viešasis transportas į programėlę atsiunčia informaciją su numeriu, kuris yra pranešamas programos naudotojui.

Kaunas yra pirmas miestas Lietuvoje,

įgyvendinęs šią iniciatyvą, kuri ženkliai palengvina neregių kasdienybę keliaujant po miestą. Tai maži žingsneliai ir, nors iki pilno miesto pritaikymo dar toli, labai smagu, kad žmonėms tai įdomu ir svarbu.

Kalbant apie ateities iniciatyvas, galiu paminėti, kad šiais metais dalyvavau susitikime su „Kaunas 2022“ koordinatoriais, kuriuos konsultavau kultūros pastatų pritaikymo neregiams klausimu. Bendrauju ir patirtimi dalinuosi su aklaisiais iš viso pasaulio, todėl galėjau papasakoti apie Japonijos praktiką. Dabar su navigacija galima susirasti beveik kiekvieno pastato lokaciją, tačiau įėjimą rasti visuomet sunku. Tuo tikslu Japonijoje įstaigų įėjimai turi silpnus garsinius signalus.

Skirtingi signalai taip pat žymi skirtingų funkcijų pastatus: mokyklas, ligonines, parduotuves bei kitas viešąsias įstaigas. Šie signalai nebūna šaižūs ir erzinantys, jie girdisi tik praeinant pro pastato įėjimą. Tokius garsinius žymeklius įrengti nėra brangu. Tikiuosi, kad laikui bėgant tokia iniciatyva atsiras ir Kaune.

Artėjančios Laimės dienos proga noriu užduoti klausimą apie vieną iš džiaugsmo šaltinių – grožį.

Dažniausiai grožis yra apibūdinamas kaip vizuali formų bei spalvų darna. O ką grožis reiškia tau?

Jeigu reikėtų apibrėžti, kas yra grožis, įvardinčiau tai kaip procesą, kurio metu siela suvirpa. Tai pajusti gali leisti vaizdas, balsas, muzikos kūrinys ar tiesiog graži diena. Man grožis visų pirma reiškiasi per garsus ir kiek rečiau per kitus pojūčius. Būna ir labai gražių kvapų! Labai daug estetikos randu tekstuose ir kalboje. Aš iš esmės myliu žodį. Man patinka nagrinėti jį įvairiose kalbose, atrasti tam tikrą garsų dinamiką. Vis dėlto turbūt ryškiausia ir geriausia man suprantama estetikos apraiška yra grožinė literatūra.

2019

KOVAS

2 5

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Pirmoji mano kelionė į Vakarų pasaulį nutiko 1997-aisiais – autobusu iš Kauno vykome į Vekšės miestą Švedijoje. Tai buvo mokyklų mainų projektas, vienas iš daugelio tuo metu švedų vykdytų Kaune.

Ar galima laikyti interesų konfliktu tai, kad mano mama iki šiol mielai naudoja sūrio peilį, kurį gavau dovanų nuo Vekšėje mane priėmusios švedų šeimos? Žodžiu, žinia, kad balandžio 1–7 d. Kaune pirmąkart įvyks Skandinavijos dienos, man asmeniškai pasirodė labai įdomi.

Nuo švietimo, politikos, ekologijos, verslo patirčių iki kultinių švediškų detektyvų, suomiškų filmų ir išskirtinai daniškos hygge būsenos – būti panašiems į skandinavus yra malonus jausmas ir iš mados neišeinančio gero tono ženklas. Iš Vekšės dar turime ko mokytis – ji yra žaliausias miestas Europoje, ir tai ne tik reklaminis šūkis. Apie viską plačiau man papasakojo charizmatiškasis švedas Bo Frankas, buvęs ilgametis Vekšės meras, kuris (jau keliasdešimtą jį kartą tai tikrai) aplankys Kauną ir Skandinavijos dienų metu. Daugiau apie jas – žurnalo renginių kalendoriuje.

Dėdė Bo iš Švedijos Kotryna Lingienė

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22001 199 K O V A S

2 7

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Vekšė – vienas pirmų jų Kauno miestų partnerių. Bendradarbiavimo sutartis pasirašyta dar 1990-aisiais. Ruošdamasi pokalbiui prisiminiau, kad prieš gerą dešimtmetį miestus net jungė tiesioginiai skrydžiai. Gal tik dabar draugystė ne tokia regima.

Visgi įdomu būtų išgirsti, kokios priežastys lėmė pirmą jį kontaktą?

Draugauti pasiūlė drąsus liberalių pažiūrų švedas Jarlas Brantingas (jis 1996–2005 m. buvo Lietuvos garbės konsulas Švedijoje – red. past.), idėjai visi pritarė. Aš pats Vekšės meru buvau išrinktas 1991 m., ir iškart pasiraitojęs rankoves puoliau stiprinti partnerystę.

Kokias programas tuomet vykdėte?

Be kitų dalykų, tai buvo politikų ir politinių partijų švietimas apie tai, kaip dirbame vietinėje savivaldoje Švedijoje, kokie mūsų demokratijos principai. Intensyvi programa vyko penkerius metus, ji sujungė Vekšę, Karlskroną, Klaipėdą, Panevėžį, Kauną. Joje dalyvavę lietuviai vėliau tapo merais, dirbo jūsų parlamente, vyriausybėje, kai kurie netgi tapo ES parlamentarais. Tuomet sumegzti tinklai vis dar egzistuoja.

Jau keliolika metų Vekšė žinoma ir giriama kaip žaliausias miestas Europoje. Kiek laiko truko pasiruošimas šiam pareiškimui, kokius žingsnius teko žengti? Ar tai buvo politinis susitarimas, ar natūralus procesas?

Aplinkosauga visuomet buvo pagrindinis mano interesas. 1992 m. sukviečiau visų partijų atstovus ir pasiūliau, kad žalumas taptų pagrindine Vekšės vertybe. Po trejų metų nusprendėme siekti, kad taptume pirmuoju pasaulio miestu, kuriame nenaudojamas iškastinis kuras. Nuo tada jau 60 proc. sumažinome teršalų emisiją,

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Svarbiausia, kad aplinkosaugos klausimai turėtų politinį palaikymą.

o 70 proc. savivaldybės teritorijoje sunaudojamos energijos yra iš atsinaujinančių šaltinių. Per pastaruosius porą dešimtmečių sulaukėme daug palaikymo ir pripažinimo – žaliausiu miestu Europoje mus paskelbė ir Europos Komisija, ir BBC. Skaitant Vekšė atrodo tarytum kokia išsipildžiusi ekologinė svajonė. Visgi tikiu, kad stebuklų nebūna. Ar teko siekiant tikslo pavargti, pasimokyti iš savo klaidų?

Mes turbūt vienintelė savivaldybė pasaulyje, kurioje visų partijų atstovai turi bendrą nuomonę klausimais, susijusiais su aplinkosauga. Klimatas, energijos šaltiniai, transportas.

Tokie yra Švedijos miestai – stiprūs ir atsakingi. Visgi kartais gyventojai skundžiasi. Kodėl politikai suteikia daugiau erdvės viešajam transportui ir dviračiams, bet sumažina jos automobiliams? Kodėl turime prisijungti prie centrinio šildymo? Kodėl turime rūpintis organinėmis atliekomis?

Visgi įgyvendinus reformą, naujovės tampa norma. Meras turi būti priekyje ir rodyti pavyzdį. Važinėti dviračiu, ekologišku automobiliu ir taip toliau.

Centrinis VekĹĄÄ—s parkas.

Mats Samuelsson nuotr.

22001 199 K O V A S

2 9

A I E S M TT E IO NI Ä– K N A E U S M

Medinis daugiabutis. Mats Samuelsson nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT ĹŞ R O S

Prieš kurį laiką paskelbta Vekšės deklaracija, kuria Švedijos vyriausybė ir Europos savivaldos raginamos imtis realių veiksmų mažinant iškastinio kuro naudojimą. Kaip jai sekasi? Ar daug miestų Europoje įkvėpėte?

Tikrai daug. Įkvepiame mes, įkvepia ir mus. Juk jau daugiau nei 7000 Europos miestų yra pasirašę Merų paktą dėl klimato ir energetikos.

Vekšė ir dar 14 miestų įkūrė „Energy Cities“, asociaciją, kurios viceprezidentas šiuo metu esu.

Tvarumas ir žalumas turi daug įtakos bendrai miesto ir miestiečio laimei. Bet ne tik jie. Taigi dėl ko dar laimingi Vekšės gyventojai?

Ekologiškas šildymas, vėsinimas, elektra, švarūs ežerai, žali parkai, aplinkos neteršiantis viešasis transportas, biologinė įvairovė ir galimybė gyventi sveikai. Beveik visi nauji pastatai – nulinio ar labai žemo energijos suvartojimo, mediniai. O viešai tiekiamas maistas – organiškas.

Apsisprendę pasauliui prisistatyti kaip žaliausias miestas, sulaukėme daug idėjų iš gyventojų, verslininkų ir akademinės aplinkos. Verslas Švedijoje yra už aplinkosaugą, žalumo aspektas svarbus ir konkuruojant tarpusavyje.

Skandinavijos šalys – nereto lietuvio emigranto, apsisprendusio ieškoti geresnio gyvenimo

ir didesnio atlyginimo, tikslas.

Tiesa ir tai, kad skandinavai nemėgsta demonstruoti savo finansinio statuso automobiliais ar kitais materialiais turtais, verčiau investuoja į ką nors tvaresnio. Taigi klausimas toks – kiek materialinė asmens gerovė prisideda prie laimingo gyvenimo?

Ekonomika ir ekologija yra dvi vienos monetos pusės. Juk abiejose srityse svarbiausia kuo tvariau pasirūpinti turimais šaltiniais. Pinigai yra gerai, bet jų uždirbsi, jei tapsi žalesnis. Taigi ekonomika ir ekologija gali ir turi būti derinamos. Svarbiausia, kad aplinkosaugos klausimai turėtų politinį palaikymą.

Kauną esate matęs visokį. Kur mūsų mieste jums labiausiai patinka? Be to, įdomu, kuriose srityse pasikeitėme labiausiai?

Jau pamečiau kelionių į Kauną skaičių. Visgi per daug metų didžiausią įspūdį man daro puikiai išsilavinusi jaunoji karta, kuri nebijo sunkaus darbo ir nori progreso. Tai esminis pokytis.

O aš asmeniškai mėgstu vaikščioti, taigi pasivaikščiojimas Laisvės alėja – vienas smagiausių užsiėmimų Kaune.

Dar mėgstu pasėdėti Rotušės aikštėje.

Pabaigoje – klausimas apie tai, ko švedai galėtų pasimokyti iš lietuvių.

Daug ko. Kaip būti drąsiems ir stipriems. Daug dirbti ir vertinti išsilavinimą. Švedai tampa vis labiau išlepę ir dalykus priima kaip savaime suprantamus. Jūsų istorija naujesnė, jūs geriau prisimenate, kaip buvo. Nors į Rusiją mes žiūrime taip pat. Žinote, prieš penkiolika metų lankydamasis Kauno savivaldybėje pastebėjau, kad jūsiškių kompiuteriai modernesni. Jūs ambicingesni.

2019

KOVAS

www.vaxjo.se

Ar pats važinėjate dviračiu į darbą?

Pastaruosius trisdešimt metų į darbą ir kitur mieste riedu dviračiu arba vaikštau pėsčias. Penkiolika metų vairuoju aplinkai draugiškesnius automobilius, pastaruoju metu – hibridą. O skraidydamas sumoku anglies kompensacijos mokestį. Taip elgiasi ir pats miestas.

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Architektūrinis paveldas dažnai būna suvaržytas griežtų reikalavimų. Vis dėlto, vienaip ar kitaip, kartais tenka ieškoti kompromisų tarp pastato praeities ir jo pritaikymo šiandienos reikmėms – ypač kai tai susiję su pastato atvertimi visoms visuomenės grupėms. Nors pasaulyje vyrauja tendencija, kad kuo toliau, tuo daugiau architektams tenka dirbti su jau egzistuojančiais pastatais bei šiuolaikine jų panauda, Lietuvoje architektų darbai, rekonstruojant esamus pastatus, neretai lieka pamiršti. Ta proga – apie paveldo sampratas, senų jų pastatų adaptacijas bei kintantį jų suvokimą pakalbinau jaunosios kartos architektę Rasą Chmieliauskaitę.

Tarp istorinės vertės ir dabarties reikmės Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rasa Chmieliauskaitė. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

2019

KOVAS

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Esi dirbusi su ne vienu paveldo objektu. Kažkur turėjo būti pradžia – kaip susidomėjai ir pradėjai dirbti būtent su istoriniais pastatais?

Su paveldu aktyviai pradėjau dirbti 2015 m., kai gyvenimo keliai atvedė į architektūros biurą „Erdvės norma“, kuriam vadovauja Gintaras ir Asta Prikockiai. Man labai pasisekė, nes jie ne tik yra vieni labiausiai patyrusių specialistų, dirbančių su paveldo objektais Kaune ir visoje Lietuvoje, bet ir kantrūs mokytojai. Tad per tuos kelerius metus įgijau gana nemažai patirties tiek tiriant paveldo objektus, tiek ir pritaikant juos šiuolaikiniame kontekste.

Miesto bei kitų urbanistinių darinių identitetu, statinių išliekamąja verte pirmiausia susidomėjau studijuodama magistrą Japonijoje. Tuo metu mokiausi Kyushu universitete, o architektūros fakultetas buvo įsikūręs viename iš pirmųjų studentų miestelių, įkurtų XX a. pradžioje. Įdomu buvo tai, kad jo teritorija, kadaise buvusi už miesto ir aptverta tvora, vystėsi savo tempu, o miestas augo, priaugo ir apglėbė šią urbanistinę ląstelę. Teritorijoje buvo, vakarietišku supratimu, paveldinių statinių – ankstyvojo japoniško modernizmo pastatų, kurie buvo tiesiogiai paveikti vakarietiškų architektūros stilių ir estetikos. Tuo metu universitetas statė naują universiteto miestelį visai kitoje miesto pusėje ir po truputį perkėlinėjo fakultetus, o senoji teritorija buvo paskelbta parduodama. Buvo labai daug kalbų, kas nutiks su minėtais istoriniais pastatais, taip pat ir su komplekso vientisumu. Kiek žinau, ta diskusija dar tebevyksta, o tuo metu tai paskatino mane šiai temai skirti savo baigiamąjį darbą.

Dažnai šnekama apie skirtumus tarp europietiškojo ir japoniškojo paveldo sampratų. Ar galėtum

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mūsų skaitytojams trumpai perteikti jų esmę?

Vakaruose mes pirmiausia saugome autentišką medžiagą – tarkim, konkrečią plytą, o Rytuose saugoma vertybė yra idėja, amatas. Pavyzdžiui, Šv. Jurgio bažnyčia Kaune buvo pa-

Originalus kino teatro „Romuva“ interjeras.

Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr.

statyta prieš 500 metų – tai reiškia, kad seniausios plytos ir kitos detalės iš tiesų yra tokio senumo. Vis dėlto, bėgant šimtmečiams, architektūra patyrė įvairių pokyčių: kone kiekvienu laikotarpiu būta remontų, rekonstrukcijų, pakeitimų, kurie visi yra

savaip vertingi ir įdomūs. Kitas pavyzdys – Ise šventykla Japonijoje, kuri yra apie 2000 metų senumo, tačiau kas 20 metų perstatoma iš naujo, pagal tas

2019

KOVAS

3 5

1994 m. pasirodęs Naros autentiškumo dokumentas (šis dokumentas, sumanytas pagal Venecijos chartijos dvasią, ja remiasi ir išplečia, atsižvelgdamas į šiuolaikiniame pasaulyje vykstančią kultūros paveldo problemų bei interesų plėtrą, – red. past.) buvo labai svarbus keičiant požiūrį į tai, kas yra paveldas ir kas yra autentika. Ta tema mane labai sudomino ir savo magistriniame darbe pasirinkau temą „Inheritance in contemporary urbanity“ („Paveldėjimas šiuolaikinio miesto audinyje“ – red. past.).

K

A U

N

A

S

–

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

N

O

M

I

E

S

T A

S

pačias unikalias statybos tradicijas.

Visada idealiai tokia pati, naudojant to paties miško tos pačios rūšies medžius. Toks paveldas yra nuolatos naujas, tačiau idealiai autentiškas!

Kaip prasideda darbas su istoriniais pastatais?

Istoriniai pastatai, prie kurių liečiasi šių dienų architektai, jau būna pergyvenę ne vieną pakeitimą iki tol, tad pirmas žingsnis visada būna pažinti ir suvokti tuos sluoksnius: kas yra paslėpta, kas priklijuota vėliau, kodėl tai padaryta. Ne mažiau svarbus ir kultūrinis-istorinis kontekstas, kuris iš smulkmenų padeda skaityti pastatus.

Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad tikslas yra pašalinti visus pokyčius ir atkurti seniausią būklę. Negalime istorijos tiesiog nugramdyti ir prisikasę prie pamatų sakyti, kad jie yra tikresni nei stogas. Abu jie yra tikri savo laiko kultūrai ir ekonomikai, o kas mums yra vertingiau, jau vėlgi yra kultūrinis klausimas. Žinoma, nekalbant apie imitacijas – jos yra kita plati tema.

Iš objektų, su kuriais esi dirbusi, kuriuos išskirtum? Kaip vyko jų pritaikymas dabartinėms reikmėms?

Raguvėlės dvaro architektūriniai tyrimai leido man pirmą kartą patirti visiškai naują džiaugsmo rūšį – gal

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

penkias dienas gyvenome dvare su komanda, šen bei ten iš lėto gramdydami dažų ir tinko sluoksnius, po truputį suvokdami paslėptąją pastato anatomiją ir raidą. Pavyzdžiui, vieną dieną su A. Prikockiene tikrinome vidinę dvaro sieną – atsidengė labai senas mūras ir net rūsio langelio anga – galima daryti išvadą, kad tam tikru laikotarpiu tai buvo išorinė siena.

O kitą naktį su G. Prikockiu pagauti azarto rankiojom sudužusios ir visur išsibarsčiusios koklinės krosnies karūnos detales, kol galiausiai sudėjome „puzlę“ į viena. Labai geras jausmas, detektyvas kūrėjui.

Panašiai buvo ir dirbant su „Romuvos“ kino teatru. Kai jis 1940-aisiais buvo atidarytas, technologijos, žmonių įpročiai ir poreikiai buvo kitokie. Pavyzdžiui, šiandien išėjimas iš kino salės tiesiai į lauką jau nebelaikomas racionaliu sprendimu. Pagrindinė kino salė originaliai turėjo aukštus langus, kurie vėliau buvo užmūryti – pasirinkome pažymėti langus eksterjere atkuriant nišas, taip grąžinant didžiajam tūriui daugiau išraiškos, tačiau viduje langų neatsiras dėl daugelio techninių ir praktinių priežasčių. Užsakovo užduotis pritaikyti pastatą multifunkciniam naudojimui taip pat sukuria naujų iššūkių: kaip pastatą, statytą anuometinei kino kultūrai, apgyvendinti ir sukurti kokybišką aplinką naujoms funkcijoms, kurioms reikia vis kitokių techninių ir erdvinių sprendimų, – tenka imtis kompromisų. Kinas, teatras, šiuolaikinis šokis dalinsis sale, taip pat radome vietos ir edukacinėms veikloms bei administracijai. Beje, kartais rekonstruojant tarpukario pastatus erdvių galima ir išlošti: dažname būdavo nemažos patalpos, skirtos kieto kuro katilinei, taip pat kūriko, prižiūrėtojo ar valdytojo butai. Šias patalpas galima pritaikyti naujoms funkcijoms, tačiau visada smagu palikti kokią užuominą, padedančią atkoduoti buvusią istoriją.

Kokios šiuo metu yra tendencijos objektus pritaikant žmonėms su specialiaisiais poreikiais?

Pastatų prieinamumas dažnai būna iššūkis rekonstruojant senus pastatus, ypač vertingus, paveldinius.

Dažnai tokie statiniai turi daug stačių laiptų, siaurų, klaidžių koridorių, slenksčių. Lifto ar keltuvo įrengimas pastato viduje dažnai negalimas, nes paprasčiausiai tam nėra vietos arba tai griautų visą pastato planinę struktūrą. O šio įrengimas išorėje irgi keičia vertybės tūrį, kas dažniausiai yra neleidžiama paveldo apsaugos. Su tokiom problemom reikia dirbti lanksčiai, nes architektūra pirmiausia kuriama žmogui.

Pastebiu, kad Lietuvoje dažniau atsižvelgiama į žmonių su vežimėliais poreikius, kartais prisimenami ir kurtieji, kuriems įrengiami šviesos (pavojaus) signalai, tuo tarpu apie silpnaregius pagalvojama šen bei ten priklijuojant ryškiaspalvius lipdukus ar juosteles, kurie galiausiai nusitrina ir tampa dėmėmis. O kiek dar yra įvairių žmonių su kitokiais poreikiais ir galimybėmis! Pozityviausia šiuolaikinė tendencija – projektuojant apskritai galvoti apie prieinamumą: ar tai patogu naudoti, ar suprantama, pasiekiama. Iškart projektuoti žmogui, o ne pritaikyti po to.

Klaidinga manyti, kad toks projektavimas yra neestetiškas, neįdomus.

Atvirkščiai – dizaino sprendimai, kurie yra prasmingi ir apgalvoti, o ne tik dekoratyvūs, tiek vartotojams, tiek ir pačiam architektui kelia daug daugiau pasitenkinimo rezultatu.

Labai svarbu pasistengti, kad neįgaliesiems nebūtų pritaikomi įėjimai pro galines ar tarnybines duris: juk visi turi būti lygūs ir turėti teisę ateiti pro paradines duris. Dažnai tai būna itin didelis iššūkis. Kada nors kai kurias prieinamumo problemas galbūt išspręs naujos technologijos ir visi galėsime lengvai sklęsti ore

be kliūčių ir nemindydami vertingų plytelių. Bet kol kas turime išmokti atverti duris visiems.

Prieš pokalbį minėjai, kad pastaruoju metu domiesi objektų pritaikymu žmonėms su regėjimo negalia.

Prieš kurį laiką pradėjau domėtis nevizualiu architektūros suvokimu ir susipažinau su aklųjų bendruomene. Tai paskatino keli faktoriai: pirma, kaip minėjau anksčiau, jie yra labiausiai užmiršti projektuojant, antra, architektūra yra tapusi itin vizualia meno sritimi, pamirštant visas kitas jos keliamų pojūčių kokybines išraiškas. Vis dėlto didžiausias iššūkis šiai bendruomenei yra ne architektūros idėjos, estetikos ar kultūrinės reikšmės suvokimas, bet elementarus naudojimasis pastatu, kad vaikštant po vertingus pastatus netektų netikėtai susižeisti. Šią temą ketinu vystyti plačiau ir tikiuosi ilgainiui rasti sprendinių.

Ar yra tekę susidurti su atvejais, kai architektai atsainiai žiūri į reikalavimus, kad pastatai būtų pritaikyti visiems?

Pasitaiko, kai naudojimosi patogumas yra aukojamas dėl „švarios“ dizaino idėjos. Pavyzdžiui, viešame pastate visi paviršiai šviesaus betono ar iš stiklo, o nukreipiamieji ženklai užklijuojami trumpam, kol naujas pastatas „priduodamas“ – esą tai „gadina interjerą“. Taip pat nutinka ir su paskutinę akimirką pastatytomis neįveikiamomis rampomis bei neatidaromomis durimis. Kita vertus, yra ir kita medalio pusė – kartais reikalavimuose iš tiesų būna užprogramuotos neveiksnios sąlygos.

Prieinamumas juk gali būti sprendžiamas inovatyviai: linkiu visiems bendradarbiauti ir ne tik laikytis normų, bet ir ieškoti kūrybiškų sprendimų.

2019

KOVAS

3 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E

Pykčio įkvėptas progresas

A

S

–

„Aš fondo veikla nusprendžiau užsiimti neapsikentęs“, – sako man Maciejus Augustyniakas, fondo „Polska Bez Barier“ („Lenkija be barjerų“) atstovas. „Na, kaip, kaip pradėjau – važiavau motociklu, patekau į avariją, atsisėdau į vežimėlį ir ėmiau žaisti regbį“, – tokiu pat tiesiu, bet ne stačiokišku tonu į pasiteiravimą, kaipgi ėmė kultivuoti man egzotišką sporto šaką – vežimėlių regbį – atsako Sławomiras Florkowskis. Trečioji iš keturių mano pašnekovų Anna Rutz atlaidesnė kvailiems, stereotipiniams ir, matyt, šimtąkart girdėtiems įžanginiams klausimams. Ji šypsosi ir pasakoja, kad visuomet buvo aktyvi, taigi ir dabar daro tai, kas ne tik įdomu, bet ir padeda kitiems. Šypsena dingsta tik tuomet, kai padavėja ją ignoruoja: sako, taip vis dar nutinka, jei prie stalo sėdi ir „standartiniai“ žmonės – tuomet personalas linkęs kreiptis į juos, lyg į globėjus. Bet ne apie globą pakalbėti mes čia susirinkome.

K

A

U

N

Kotryna Lingienė „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

KOVAS

3 9

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 4 0

Su trijule mane supažindino Kaune jau sava besijaučianti organizacijos „Impact Foundation“ viceprezidentė Agata Etmanowicz, ugningoji auditorijų plėtros specialistė, su kuria žurnale prieš keletą mėnesių diskutavome apie mokymą ir mokymąsi.

Agata, atrodo, yra moteris, gebanti išspręsti bet kokią problemą. Kuo didesnė, tuo rimčiau sprendžiasi – sveikas pyktis čia taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Ne menkesnį – empatija, kurios ši „Kaunas 2022“ įkurtos „Tempo akademijos“ esamiems ir būsimiems kultūros lauko profesionalams lektorė turi daugiau nei vidutinis kaunietis, lietuvis, o turbūt ir lenkas.

Kaip jau supratote, „Polska Bez Barier“ atstovai Kaune vedė dirbtuves kultūros įstaigų ir organizacijų atstovams. Mokymų tema – prieinamumas, o pradėta buvo nuo paties termino apibrėžimo, su juo susijusių iššūkių įvardijimo ir įsijautimo į juos. Bent trumpam, bent į keleto skirtingų negalių turinčių žmonių kasdienybę. Juk ta kasdienybė tiems, kuriems pritaikytas pasaulis, nepažįstama būtent dėl to, kad pasaulis nepritaikytas. Taigi kai žinai, kaip jaučiasi tave supantys žmonės, ir žinai keletą būdų, kaip spręsti jiems kylančias problemas, prieinamumo sąvoka tampa net labai aiški. Žinoma, iškart ir supranti, kad visų planetos barjerų viena stebuklinga formulė neišvers. Universalūs dizaino sprendimai egzistuoja tik popieriuje. Pirmiausia barjerus reikia griauti savo galvoje, o tada lengviau įveikiami bus ir, atrodo, niekaip neišsprendžiami pastatų (ypač – paveldo objektų) ar objektų dizaino bei renginių organizavimo klausimai. Daugelį jų „Kaunas pilnas kultūros“ nariai jau palietė kituose šio numerio straipsniuose, o ir mokymuose dalyvavę kultūros įstaigų atstovai jau grįžo pas kolegas. Taigi

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

galbūt dar ne šį pavasarį, bet kokiais 2022-aisiais slenksčių ir barjerų Kaune bus mažiau. „Polska Bez Barier“ nėra valstybinė institucija, taigi bendradarbiavimas su ja, pavyzdžiui, „pridavinėjant“ pastatą statybos inspekcijai, nėra privalomas, nors tai – viena pagrindinių fondo veiklos sričių.

Tiesa, tikslingiau visiems būtų bendradarbiauti ne inspekcijos metu, o dar projektuojant. Ir tokiomis partnerystėmis fondas užsiima.

Taip pat dirbtuvėmis, panašiomis į surengtas Kaune.

Kaip Lietuvoje, taip ir Lenkijoje toli gražu ne visi nekilnojamojo turto vystytojai linkę papildomai ką nors daryti ar su kuo nors kalbėtis, tad privalomas rampas, liftus ar tualetus įrengia atmestinai. Diskutuodami apie to priežastis lyg ir sutariame, kad retai kada taip elgiamasi specialiai ar iš principo.

Na, turėtum būti visiškas beširdis ir dar avantiūristas, gal net šioks toks kvailys, kad nepasinaudotum tau suteikiama galimybe pastatą – statomą naują ar prikeliamą seną – pritaikyti didesniam skaičiui žmonių. Visgi mano viltys dėl žmonijos netrunka bliūkštelėti prabėgus kuriam laikui nuo susitikimo su „Polska Bez Barier“ atstovais.

Sumaniau mat paskaityti interneto komentarus po straipsniu, kuriame rašoma, kad „Žalgirio“ arenoje VIP vietos įrengtos vietų sirgaliams vežimėliuose sąskaita. Ir kad reikėtų šį nesklandumą ištaisyti. Taigi komentarų topas (kalba netaisyta).

„Pradeda užknisti tie neįgalieji su savo reikalavimais. Amžinai jiems visko visada mažai. Gal ir gerai, kad tokius naglus tipus jau pats dievas nuskriaudė.“

„Problema slypi pačių neigaliųjų galvose,amžinų nuskriaustųjų vaidmuo jiems patinka.“ „Išpūstas burbulas savireklamos tikslais...niekada neužpildytos vietos skrtos neigaliems ,svarbu parėkauti..“ Mano pašnekovų pyktis, skirtingai nei anoniminių komentatorių (iš tiesų sunku įsivaizduoti, kas galėtų taip parašyti – ar juokais, ar rimtai), nėra aklas. Jei toks būtų, matyt, nepakaktų jėgų vystyti fondo veiklai ir kasdien, žingsnelis po žingsnelio,

atkakliai siekti tikslo, kuris yra globalus, nes nieko iš nieko neatima. Štai čia ir didysis paradoksas, priešingas energijos tvermės dėsniui.

Gerindamas sąlygas, prieinamumą ir pasiekiamumą vieniems, negali to daryti kitų sąskaita. Tik va, vienu atveju tie „kiti“ yra absoliučiai laisvi rinktis bet kurią kitą vietą salėje, bare, viešbutyje ar pasaulyje, o kitu atveju izoliacija stiprėja, socialiniai įgūdžiai menksta, depresija gilėja. Juk kartais iki laimės trūksta

2019

KOVAS

4 1

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

tik pamatyti mėgstamą atlikėją, kuris atvažiuoja į festivalį tavo mieste. Bet ar daug pamatysi, kai prie scenos tyvuliuoja purvo jūra?

Fondo idėja – guminiai kilimėliai, skirti palengvinti kelionę po festivalį „Orange Warsaw“ tiems, kurie vežimėliuose – patiko ir baltus konversus mėgstantiems lenkams.

Psichologinė pagalba žmonėms su negalia, praktiniai, gyvenimiški patarimai, galų gale išklausymas – svarbi fondo veiklos dalis.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jokios prievartos – jei žmogus nenori bendrauti, niekas jo netardys ir į gerklę patarimų negrūs. O visiems ir nereikia. Kiti gal net pyksta už afišavimąsi. Galiausiai juokiamės ir sutariame, kad nekokių žmonių yra visur.

Pridėčiau, kad ypač ten, kur nereikia pasirašyti vardu ir parodyti veido.

Galiausiai fondo atstovai man suorganizuoja netipinę ekskursiją po viešbutį, kuriame susitikome. Beje, vieną geriausiai vertinamų Kaune.

Jis iš tiesų geras ir patogus, bet ne

P. S. Įžangoje užsiminiau apie sportą – patikėkite, regbis vežimėliuose yra įspūdinga subkultūra. Fondo atstovai, kuriems taip pat labai patinka nardymas, man priminė, kad taip ir nemačiau prieš keliolika metų garsiai nuskambėjusio filmo „Murderball“, tad rekomendaciją perduodu ir skaitytojams.

2019

KOVAS

www.polskabezbarier.org

vežimėlyje. Sutikite, kai įsigilini į visiškai žmogišką situaciją, skamba absurdiškai. Ir neatrodo taip jau sudėtinga ją pakeisti.

kaunas2022.eu

visiems. Pavyzdžiui, norint patekti į žmonėms su negalia skirtą tualetą reikia pirmiausia paprašyt rakto registratūroje. „Taip elgiamės, kad kiti to tualeto neužimtų“, – teisinasi pribėgęs paslaugus darbuotojas, o mes juokiamės. Ta prasme, sočiai pavakarieniavęs viešbučio, kuriame gal net negyveni, restorane užsimanai į tualetą, nusigauni iki jo, o tada dar turi ieškoti registratūros.

Beje, jos baro aukštis – toks, kad ne kiekvienas administratorius ir pamatys, kad prieš jį yra žmogus

4 3

Maršrutas TEATRAS Trečiadienis, 03 06, 18:00

Premjera. Spektaklis „Hotel Universalis“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Indrės Bručkutės pjesės ir spektaklio „Hotel Universalis“ pagrindas – antikinis mitas apie saulės dievo Helijaus ir okeanidės Klimenės sūnų Faetoną, kuris, draugų paakintas įrodyti savo dieviškąją kilmę, bandė važnyčioti Helijo saulės vežimą, tačiau nepajėgė suvaldyti Helijo žirgų. Faetonas žuvo liepsnose vos nesudeginęs žemės, o jo kūnas nukrito į Eridano upę.

Trečiadienis, 03 06, 19:00

U

S

Šokio spektaklis „Dior in Moscow“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Augusto Gornatkevičiaus režisuotame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje kalbama daugeliui šiandien aktualia tema: apie tėvų ir vaikų santykius, pagrįstus jaunų žmonių tapatybės, „vietos po saule“ paieškomis jų tėvų sukurtame pasaulyje, ir intuityviu, pasąmoniniu noru – tegu ir ne visada pamatuotu – tą pasaulį sugriauti. Dramaturgės Gyvūnams draugiškos vietos

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Šeiko šokio teatro“ spektaklio idėjos autorės ir choreografė Agnija Šeiko ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė siekia paliesti moters asmenybės sluoksnius, kurie sugulę mamų, močiučių, tetų, televizijos laidų vedėjų, gražuolių konkursų laureačių, kino aktorių, dainininkių ir kt. įvaizdžiuose formuoja šiuolaikinės moters (ne)sąmoningus pasirinkimus ir elgesį.

Kovas Šeštadienis, 03 09, 19:00

Šokio spektaklis „Otelas“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26 „Teatre man norisi kalbėti apie meilę, santykius ir žmonių likimus, todėl išsirinkau „Otelą“ – Viljamo Šekspyro kūrinį, kuriame jis papasakojo baisią, iš tiesų sukrečiančią žmogaus tragediją, kuris nužudė savo brangiausią būtybę ir prarado bet kokį gyvenimo tikslą“, – pasakoja choreografė Andželika Cholina.

03 12 – 03 17

Festivalis „Nerk į teatrą 2019“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Tarptautiniame renginyje – trijų užsienio trupių pasirodymai, eksperimentinė premjera ir daugiau nei 40 dirbtuvių. Jų metu įdomią veiklą turėtų rasti ir teatro gurmanai, ir tik pradedantys varstyti teatro duris. Rekomenduojame atkreipti dėmesį į Izraelio menininkų Arielio Sereni Browno ir Asafo Schouteno teatrinio eksperimento 3D formatu „Kaunas Wi-Fi“ premjerą, kuri vyks pačioje festivalio pradžioje.

03 18 – 03 24

Teatro savaitė

Kovo 24 d. Kauno miesto kamerinis teatras surengs tradicinius Kauno teatralų apdovanojimus „Fortūnos“, skirtus Teatro dienai paminėti. Šią dieną įprasmins visą savaitę iki jos visame mieste vyksiantys renginiai su teatro prieskoniais: pjesių skaitymai, eskizų ir užkulisių fotografijų parodos, ekskursijos po teatrus, susitikimai su teatro kūrėjais, meninio skaitymo konkursai, teatro paskaitos ir edukacijos, nemokami spektakliai ir kt.

Prie Teatro savaitės savo renginiais prisijungs ne tik kiti Kauno teatrai (Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Kauno valstybinis lėlių teatras, Kazio Binkio teatras), bet ir Kauno Vinco Kudirkos biblioteka, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kauno miesto muziejus, kultūros baras „Godo“, VDU galerija „101“, L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai bei Dainavos progimnazija.

Antradienis, 03 19, 18:00

Operetė „Silva“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 „Meilės tema aktuali visada, nes tai jausmas, kurį žmogus patiria bet kokiame amžiuje, bet kokiame laike. Ji – viena svarbiausių mūsų būties sąlygų. Meilė yra nepriklausoma nuo laikmečio. Nėra ir taisyklių, kaip reikia mylėti, kada ir ką“, – sako operetės režisierė Rūta Bunikytė. Beje, nurodydami spektaklio vietą nesuklydome – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre prasidėjo rekonstrukcija, tad repertuaras „gastroliuoja“.

2019

KOVAS

4 5

Maršrutas Ketvirtadienis, 03 21, 18:00

Monospektaklis „Ledo vaikai“

„Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai“, – sako Birutė Mar, vienos dalies monospektaklį sukūrusi pagal savo tėvų, 1941–1956 m.

Lietuvos tremtinių Sibire, prisiminimus. Spektaklį į Kauną atveža Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Penktadienis, 03 22, 18:00

Spektaklis „Voicekas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Antanas Obcarskas. Spektaklį į Kauną atveža Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Sekmadienis, 03 31, 18:00

Spektaklis „58 sapnai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Renaldo Bartulio spektaklis – tai psichologinė drama pagal poeto, fotografo, dramaturgo Juliaus Kelero pjesę, aktualizuojanti nesusikalbėjimo, prarasto ryšio su savimi ir visuomene, potrauminės depresijos, realybės neigimo, problemas. Spektaklio personažai – Sima ir Kostas – gyvena mūsų laike: vartojimo, šviečiančių ekranų ir reklamų laike, kuriame suvokti save tampa vis sudėtingiau. Jauni žmonės ieško savo vietos tarp dviejų kraštutinumų: egocentriško, apie savo veiksmų pasekmes kitiems negalvojančio, atsakomybės neprisiimančio žmogaus ir aplinkybių aukos, negalinčios gyventi savo gyvenimo.

MUZIKA Trečiadienis, 03 06,

Koncertas „Viviane canta Piaf“ Georgas Büchneris laikomas vienu talentingiausių ir pažangiausių dramaturgu Vokietijoje. Turbūt žymiausia šio autoriaus pjesė yra „Voicekas“. Pjesės naratyvo pagrindas yra istorinė medžiaga, t. y., tikro žmogaus, „Germanwings“ piloto Andreaso Lubitzo istorija. Į ją konceptualiai pasižiūrėjo režisierius

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Raudondvario dvaro menų inkubatorius, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.

Penktą kartą Lietuvoje viešėsianti ekspresyvioji portugalų atlikėja Viviane, muzikos gerbėjų pamilta už savo unikaliai suplaktą fado mediterraneo, tango, prancūziškų melodijų ir džiazo

Kovas kokteilį, įsuks į amą atimančių chanson français verpetą, numargintą subtiliais portugališkais potėpiais.

Virtuoziškai atliekamos prancūzų scenos legendos Editos Piaf interpretacijos iš Viviane mikrofono privers gerai valandai apmirti ir nupleventi į bohemišką kabareto prietemą, spalvingus Paryžiaus skersgatvius, slaptas įsimylėjėlių vieteles.

Ketvirtadienis, 03 07, 18:00

Koncertas „Senoji Lietuvos muzika“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šiauliuose veikiantis valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ – vienas žinomiausių Lietuvos profesionalių chorų, minintis savo kūrybinės veiklos 45-ties metų sukaktį. Reikšmingą choro kūrybinės veiklos sukaktį ir patirtį įprasminančio ciklo koncerte – naujai prikelti, šiauliečių kolektyvo atlikti XVI–XVIII a. kompozitorių Vaclovo Šamotuliečio, Jacobo Arkadelot, Luca Marencio, Vincenzo Galilei, Claudio Monteverdi, Giulio Caccini, Dietricho Buxtehude‘o, Wolfgango Amadeuso Mozarto kūriniai.

Penktadienis, 03 08, 23:00

„Palmės diskoteka su San Proper Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Pristatinėti šio didžėjaus daug nereikia. Nuolat skrajojančio olando sproginėjanti asmenybė kalba pati už save: vieną dieną jis Dr. Proper, kitą San Proper, trečią – groja „Red Light Radio“, ketvirtą – darosi naują tatuiruotę, penktą – groja Japonijoje, šeštą – Indijoje, septintą – tavo kambaryje… Ir taip be galo.

Antradienis, 03 12, 20:00

Andriaus Mamontovo ir orkestro koncertas „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Koncerte su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru be naujai suskambėsiančių albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“dainų bus galima išgirsti „Laužo šviesą“, „Kitokį pasaulį“, „Saulės miestą“.

Visas jų aranžuotes orkestrui sukūrė talentingasis Jievaras Jasinskis. Taip pat galėsite įsigyti prieš 20 metų išleisto albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ naująjį formatą – kompaktinę ir vinilinę plokšteles, kurios gruodį su Lietuvos kameriniu orkestru buvo įrašytos legendinėje „Abbey Road” studijoje, Londone.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

KOVAS

4 7

Maršrutas Ketvirtadienis, 03 14, 19:00

Ketvirtadienis, 03 21, 19:00

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

„GM gyvai“: Samba Touré (Malis)

Pirmą kartą kartu pasirodys charizmatiškieji tango meistrai – dainininkas, kompozitorius ir šokėjas Eduardo Gimenez, akordeono virtuozas Nerijus Bakula ir daugelio tarptautinių konkursų ir festivalių laureatai šokėjai Brigita ir Carlos Rodriguez, su kuriais „Kaunas pilnas kultūros“ pažindinosi praėjusių metų spalio numeryje.

Trečiadienis, 03 20, 19:00

Ievos Narkutės koncertas „Visos meilės taisyklės“ VDU didžioji salė, S. Daukanto g. 28

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Koncertas „Tango Argentino“

Dainininkė grįžta su pavasariu, nauja programa ir pirma savo viniline plokštele „Dešimt“. Laukia ne paprastas koncertas, o „psichologinis seansas su muzikiniais intarpais“. Juk Ieva per koncertus visada padaro daugiau, nei klausytojai iš jos tikisi. Ji moka savo dainas įvilkti į puikias istorijas, kurias pasakoja lengvai ir grakščiai, švelniai pasišaipydama iš savęs ir situacijos.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šiuolaikiniai Malio ir Vakarų Afrikos muzikos garsai dažnai yra vadinami dykumos bliuzu. Jo panašumas į Amerikos pietų bliuzo stilių žanrui suteikė tarptautinės galios ir leido klausytojams jį lengvai priimti. Ryškus šio žanro pavyzdys – Malio kūrėjas Samba Touré, atvykstantis į Lietuvą pristatyti savo naujausio albumo „Wande“ (2018 m.). Vienas geriausių ir labiausiai įtikinančių dabartinių Afrikos gitaristų nuoširdžiai seka savo mentorių, Ali Farka Touré, savo ruožtu dažnai lyginamą su tokiais meistrais kaip John Lee Hooker, žavėdamas puikiai išreikšta ir techniškai nuostabia gitara bei iškalbingais dainų tekstais.

Penktadienis, 03 22, 19:00

Jurgos albumo pristatymas „Renginių oazė“, Baltų pr. 16

Naujoje dviguboje Jurgos vinilo plokštelėje, kuri prekyboje pasiro-

Kovas dė vasario pabaigoje, suguls net 22 populiariausios ir skirtingą istoriją savyje nešančios dainos. Didelė jų dalis tarptautinio turo „Ten, kur tu“ metu vasarį-balandį nuskambės koncertuose Lietuvoje ir Kinijoje. Žinoma, ir Kaune.

KINAS Šeštadienis, 03 02, 14:00

Filmas „Žalgirio mūšis“ Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Šeštadienis, 03 30, 17:00

Grupės „Baltos varnos“ koncertas

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Milda ir Teresė Andrijauskaitės, grupės įkūrėjos, savitumu ir grynumu išsiskiriančios merginos, vokalistės, grojančios smuikais ir gitaromis, prieš kurį laiką daugeliui tapo atradimu. Grupėje bosines gitaros partijas atlieka Julius Bakanauskas, mušamaisiais ritmą laiko Tomas Urbanavičius. Neapibrėžto stiliaus, liaudies motyvais gausius kūrinius lydės bei naujai nuspalvins styginių kvartetas. Šeštadienis, 03 30, 21:00

Grupės „Autism“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Po daugiau nei metų į Kauną grįžta vilniečiai post-metalistai „Autism“, pristatysiantys vasarį išleistą naująjį, jau trečiąjį, albumą „Have you Found Peace?”. Koncerte taip pat pasirodys latvių eksperimentinio roko veteranai „SoundArcade“.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Kino platintojai žada, kad lenkų režisieriaus Paweł Pitera sukurtas filmas taps įdomia istorijos pamoka kiekvienam lietuviui. Moderni istorinė dokumentika parodo Vokiečių Ordino bei Lietuvos ir Lenkijos valstybių istoriją kaip masyvų strateginį žaidimą, kuriame konkuruoja skirtingos vertybės, susikerta įvairios žmogiškos emocijos ir atskleidžiamos šeimos paslaptys.

Lietuvos ir Lenkijos istorinėse vietose nufilmuotame filme Viduramžių Europą kaustę kryžiaus žygiai atves prie svarbiausio jų pralaimėjimo – Žalgirio mūšio.

2019

KOVAS

4 9

Maršrutas 03 21 – 04 04

Festivalis „Kino pavasaris“ Įvairios vietos

PARODOS 02 07 – 10 20

Paroda „Atminties kodas: Tilmansų palikimas Kaune“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

„Kai sustoji – pabunda vaizduotė“, – tvirtina didžiausias kino festivalis Lietuvoje, kuris šiemet ragina neskubėti ir ištrūkus iš beprotiško kasdienybės ritmo, kino teatro kėdėje naujai patirti laiko tėkmę.

Tačiau tikrieji kino gerbėjai žino – norint pamatyti Kanų, Berlyno, Toronto, Sandanso, Lokarno, Londono ir kitų pasaulio festivalių nugalėtojus teks paskubėti.

Atsinaujinusi festivalio komanda žada labai stiprią programą, kurią peržiūrėjus vaizduotė pasikraus visiems metams, o įkvėpimas užklups dar neatėjus pavasariui.

Specialiai „Kauno pilno kultūros“ laimės numeriui „Kino pavasario“ komanda papasakojo apie rumunų režisierės Adina Pintilie filmą „Neliesk manęs“ („Touch me not“): „Jame labai drąsiai, bet jautriai paliečiama neįgaliųjų integracijos, kūniškumo, intymumo tema“.

Beje, Berlyno kino festivalyje, kuriame buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“, filmas padalino publiką į dvi stovyklas.

Pirmieji pasišlykštėjo. Antrieji tvirtino, kad jis keičia gyvenimus. Kurią stovyklą rinksitės jūs?

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Parodoje ir ją lydinčioje dr. Aldonos Snitkuvienės monografijoje pristatomas verslininko Kurto Tilmanso šeimos palikimas. 1906 m. pakviestas dėdės Richardo, jis su žmona Marija atvyko į Kauną. Įsikūręs viloje Smėlio g. 16 (dab. Griunvaldo g.) Kurtas Tilmansas kartu su giminaičiais įsitraukė į miesto gyvenimą, politinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą.

02 08 – 03 31

Taktilinė paroda „Blind Date“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Kovas

Paroda, pirmiausia, skirta regos negalią turintiems žmonėms, sudarant jiems sąlygas praplėsti žinias ir suvokimą apie nacionalinį dailės paveldą. Kartu tai reta galimybė kitu pojūčiu – lytėjimu – atrasti vizualaus meno kūrinį.

Ekspozicija veda per skirtingus XX a. dailės judėjimus, sambūrius ir kviečia patyrinėti kūrinius, reprezentuojančius svarbius pokyčius Lietuvos tapyboje. Tradicinius žanrus – peizažą, portretą – keis „dekonstruotas“ paveikslas, siurrealistinė vizija ir konceptuali tapyba. Susipažinsite su socialinės tematikos kūriniais, avangardo eksperimentais, naujų idėjų paieškomis ir komentarais dailės klasikai. Parodą sudaro paveikslų originalai ir jų taktilinės reprodukcijos, sukurtos skulptorių Jono Aničo ir Mato Janušonio, konsultuojantis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bei ilgametę patirtį šioje srityje turinčiais Italijos specialistais.

03 07 – 04 07

Paroda „Vytautas Povilaitis. Ėjimas į tapybą“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Kauno modernaus meno fondas kviečia į pirmą kartą rengiamą dailininko viso kūrybinio gyvenimo retrospektyvą. Vytautas Povilaitis (1927–2009) tapytojas modernistas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs tapyti abstrakcijas.

Jis daugiau nei prieš pusšimtį metų prikaustė kauniečių žvilgsnius prie savo miesto urbanistinių peizažų paslapčių, ne vienam meno gerbėjui tapė portretą, o muziejams kūrė monumentalias kompozicijas.

50 metų apimties kūrybą pristatančioje parodoje – kūriniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus fondų, Kauno modernaus meno fondo kolekcijos bei kitų privačių kolekcijų. Trečdalis parodos sudaryta iš kauniečių paskolintų darbų. Daug V. Povilaičio tapybos mylėtojų atsišaukė į viešą kvietimą paskolinti ekspozicijai namuose laikomus meno kūrinius. Todėl viena iš parodos dalių pakoreguota pagal niekur neskelbtus, nerodytus, į katalogus neįtrauktus kūrinius, kuriuos viešai bus galima pamatyti pirmą ir galbūt vienintelį kartą.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

KOVAS

5 1

Maršrutas 03 15 – 04 13

Henriko Čerapo paroda „Aftermath“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kaip visame pasaulyje, taip ir Kaune, Mažajame Paryžiuje, kovą karaliauja frankofonija. Prancūziška ir prancūziškai kalbančių šalių kultūra bus sutinkama kiekviename žingsnyje – nuo pokalbių apie Alberą Camus, Praną Gailių, Emmanuelį Leviną ir Oskarą Milašių iki Frédéric Borey trio „Butterflies“ džiazo koncerto „Teatro klube“, komedijos „Ferdinand Brun“ Kauno miesto kameriniame teatre bei ekskursijos ieškant prancūzų pėdsakų. Ar jau minėjome vakarienes? O madą?

Henrikas Čerapas (g. 1952), buvęs ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, profesorius, grupės „Angis“ narys, yra intensyviai kuriantis, bet gana retai parodas rengiantis autorius – kaskart viešas prisistatymas yra išlauktas, apmąstytas ir fundamentalus. Paroda „Les Exercices“ 2017-ųjų spalį eksponuota Krokuvoje, o „Aftermath“ yra šios tęsinys. Tai atpažįstama – abstrakti, didelio formato, vertikalių ritmų – autoriaus tapyba. Šioje darbų serijoje išskleidžiama desperatiško egzistencinės tuštumos išgyvenimo amplitudė.

KITI RENGINIAI 03 02 – 03 27

Frankofonijos dienos Įvairios vietos

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

03 04 – 03 08

VDU Azijos savaitė Įvairios vietos

Renginių ciklą tradiciškai rengia VDU Azijos studijų centras kartu su studentų klubais „Hallyu“, „Hashi“ ir „Wu Wei“. Jie kviečia susipažinti su Japonija, Kinija ir Korėja per šių Rytų Azijos šalių kultūros, menų ir virtuvės ypatybes. Prie renginių organizavimo aktyviai prisideda ASC socialiniai partneriai iš visos Lietuvos. Laukia maisto gaminimo dirbtuvės, filmų vakarai, kovos menai, protų kovos – išsamesnės programos ieškokite internete.

Antradienis, 03 05, 16:00 Antradienis, 03 19, 16:00

Baltojo molio dirbtuvės

Parko biblioteka, P. Lukšio g. 60

Kovas tojus pasitiks Garso Baublys ir Kvapų Drevės, Pelkių Pončai, Šemetos durpių kolona, Rirkrit Tiravanijos kombučas, bus pristatomi Pelkių Manualas, Pelkių radijas, Pelkių muilas, Islandiškas turfas bei Pelkių intelekto modulis.

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas“ kviečia kurti Eigulių bendruomenės mozaiką. Rajono gyventojų laukia dirbtuvės, kurių metu kursite mozaikos detales iš molio. Pati mozaika vasarą „apsigyvens“ ant vieno Eigulių daugiabučių. Daugiau informacijos: eiguliai@fluxuslabas.eu.

Ketvirtadienis, 03 07, 17:30

„Pelkių mokyklos“ pristatymas

VDU daugiafunkcis mokslo ir studijų centras, V. Putvinskio g. 23

„Pelkių mokykla“ siekia atkreipti dėmesį į būtinybę keisti mąstymo įpročius ir išmokti sugyventi su gamta – ypač šiandien, visuotinių neramumų, karo grėsmės ir aplinkos niokojimo laikais. Pelkių mokykloje iš naujo permąstoma ekologinė krizė, prognozuojama miestų ateitis, ieškoma tarpdisciplininių sprendimų kuriant bendrabūvį su kitomis rūšimis. Pelkė čia pristatoma kaip pirminė technologijos forma.

Pirmadienis, 03 11

Nepriklausomybės atkūrimo diena Įvairios vietos

„Pelkių mokykla“ – tai unikalus projektas, eksperimentinė laboratorija, kurios kuratoriai yra Masačusetso technologijos instituto (MIT, JAV) tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai. Atstovavusi Lietuvai Venecijos bienalėje, Pelkių paviljono infrastruktūra bus įrengta Kaune. Atidarymo programoje numatyta ekskursija su Nomeda ir Gediminu Urbonais ir bendruomeniškos pelkių vaišės su gėrybėmis iš Čepkelių ir Aukštumalos pelkių. Lanky-

Kovo 11-ąją esame laisvi praleisti taip, kaip tik norisi. Švęsti arba parymoti.

Tad junkitės prie parado, klausykite kariliono, apsigaubkite vėliava, giedokite himną, šokite koncertuose, lankykite dėl Laisvės kovojusiuosius, dėkokite pavasariui, pasislėpkite miške ar tiesiog pažiūrėkite į Nemuną.

2019

KOVAS

5 3

Maršrutas Antradienis, 03 12, 19:00

Slemas #20

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Diskusijoje dalyvaus Asta Pakarklytė, Emilija Visockaitė ir Kotryna Lingienė.

Penktadienis, 03 15, 18:30

G. Labanauskaitės monografijos „Dramatika“ pristatymas

Dvidešimtojo slemo scena atvira įžvalgoms apie artėjantį pavasarį ir kasdienybės poslinkius. Taisyklės – kaip visada. Išankstinė registracija: menas@kmn.lt.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Ketvirtadienis, 03 14, 18:00

Leidinio „Lithuanian Music Link“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų svetainėje bus pristatoma dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės monografija „Dramatika“, taip pat vyks diskusija apie šiuolaikinio teatro ir dramos situaciją, kurioje dalyvaus autorė ir kiti svečiai.

Kauno menininkų namų svetainėje vyks Lietuvos muzikos informacijos centro išleisto „Lithuanian Music Link“ leidinio, išryškinančio Lietuvos muzikos kultūros figūras, kryptis, istorijas ir kontekstą, pristatymas.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Trečiadienis, 03 20

Laimės diena Įvairios vietos

Kovas bei programa šeimoms. Išsamią renginio programą rasite internete.

04 01 – 04 07

Skandinavijos dienos „Kaunas 2022“ kviečia Tarptautinės laimės dienos proga suteikti daugiau prieinamumo tiems, kam mūsų visuomenėje sunkiau pasiekti kultūrinį miesto ir rajono gyvenimą, meno šventoves, viešąsias erdves, transporto priemones, prekybos centrus ir kitas vietas. „Norime, kad mūsų miesto ir rajono aplinka bent vieną dieną (ir ilgainiui – kasdien) taptų prieinama šeimoms, vaikams, senjorams, žmonėms su negalia ar skirtingais poreikiais, įvairių kultūrų atstovams, artimiems ir nepažįstamiems – visiems“, – sako šventės organizatoriai.

Visi, prisijungsiantys prie Laimės dienos programos ir palaikysiantys jos idėją, šiemet pasipuoš specialiu simboliu – laimo vaisiumi, arba žaliąja citrina. Šis rūgštus, bet aromatingas ir labai sveikas vaisius, žaismingai panašus į žodį „laimė“, kovo 20 d. Kaune ir Kauno rajone signalizuos, kurgi ieškoti laimės ar ja dalintis.

03 21 – 03 22

Pasaulinė poezijos diena Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai Pasaulinę poezijos dieną šiemet švenčia kartu su festivaliu „Poetinis Druskininkų ruduo“. Pastato erdvėse vyks poezijos leidinių mugė, skaitymai, diskusijos

Įvairios vietos

Koks tarptautinis pavasaris Kaune! Vos atsimojavę su prancūzais, svečiuose sutiksime bičiulius iš Skandinavijos šalių. Prie Kauno miesto savivaldybės inicijuotų pirmųjų tokių dienų prisidėjo Norvegijos, Danijos, Švedijos ir Suomijos ambasados ir konsulatai, Kauno miestai partneriai šiose šalyse, Šiaurės ministrų tarybos biuras, skandinaviško kapitalo įmonės ir kultūros organizacijos. Paskaitose, parodose, degustacijose, knygų pristatymuose, koncertuose ir filmuose pažindinsimės su skandinavų kultūra, gyvenimo būdu, požiūriu į verslą ir pasaulį.

P.S. Istorinėje fotografijoje – suomių ir švedų rašytojas Henry Parland, tarpukariu dirbęs Švedijos atstovybėje Kaune.

2019

KOVAS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Niekas turbūt gyvenime nebuvo taip nudžiugęs, kaip aš, kada išmokau aklųjų raštu skaityti knygas.“ Pranas Daunys (1900–1962) Brailio abėcėlę lietuvių kalbai pritaikęs rašytojas, pianistas, Lietuvos kariuomenės savanoris (kovos lauke granatai sužeidus galvą, neteko regėjimo), Lietuvos aklų jų organizuotos veiklos pradininkas.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rimantas Juškaitis, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017 Nr. 32 (43) (18)